Lietuvos Respublikos Vyriausybe

Home / Teisė / Lietuvos Respublikos Vyriausybe

Turinys

1. Įvadas: vyriausybė ir jos struktūra……………….3

2. Vyriausybė – kas tai?…………………..5

3. Vyriausybės sudarymo modelis……………….6

4. Kada Vyriausybė turi atsistatydinti?……………….8

5. Vyriausybės sudarymas kitose Europos šalyse………….11

6. Naujoji vyriausybė: jos programa………………14

7. PABAIGA………………………..15

8. Naudota literatūra…………………….16

1. Įvadas: vyriausybė ir jos struktūra

Vyriausybė – tai valstybės aukščiausioji kolegiali vykdomosios

valdžios institucija. Vyriausybės pagrindiniai uždaviniai yra ekonomikos

valdymas, įstatymų vykdymo organizavimas, kitų vykdomosios valdžios

institucijų veiklos kontrolė. Vyriausybės formavimo tvarka priklauso nuo

valstybės valdymo formos.[1]

Vyriausybę, oficialiai vadinamą kabinetu arba ministrų taryba sudaro

atskiroms ministerijoms vadovaujantys asmenys. Dažnai tarp jų būna ir

ministrų “be portfelių” (asmenų, vadovaujančių žinybos, kurios

nepriskiriamos prie ministerijų, arba vykdančių atskirus vyriausybės vadovo

įpareigojimus). Prezidentinėse respublikose vyriausybės vadovo funkcijas

atlieka pats prezidentas. Tuo tarpu parlamentinėse respublikose šios

funkcijos suteikiamos ne valstybės vadovui, o premjerministras. Kai kuriose

šalyse vyriausybės vadovas oficialiai vadinamas kitaip: Norvegijoje –

valstybės ministru, Vokietijoje ir Austrijoje – kancleriu.[2]

Daugelio šalių ministrai skiriami ir atleidžiami ministro pirmininko

teikimu. Tai būdinga valstybėms, kuriose vyrauja parlamento valdžia bei

valstybėms, kuriose yra mišri valdymo forma. Lietuvoje premjerministras

pristato Seimui savo sudarytą ir prezidento patvirtintą vyriausybę.

Prezidentinėse respublikose vyriausybės sudarymo teisė priklauso

valstybės galvai. Prezidentas skiria ministrus kartais pritariant

parlamentui, kartais savo nuožiūra.

Daugelyje demokratinių šalių vykdomoji valdžia nuolat stiprėja ir

įgyja faktišką pirmenybę prieš parlamentą. Parlamentams skiriama vis mažiau

dėmesio. Į juos deleguojami smulkesnio rango, turintys politinį patyrimą

politikai. Tai liudija vyriausybės atsakingumo parlamentui silpnėjimas,

įstatymą iniciatyvos teisės faktiškai perdavimas vyriausybei, įstatymų

konstitucingumo kontrolė ir panašiai.[3]

Vykdomoji valdžia dažnai išryškėja užsienio reikalų srityje. Šalies

užsienio politikai vadovauja ministrų kabinetas. Parlamentas neprieštarauja

vyriausybės (prezidento) užsienio politikos priemonėms. Kai kuriose šalyse

vykdomosios valdžios galia akivaizdi ir šalies gynybos srityje. Dažniausiai

ginkluotųjų pajėgų vadais yra valstybės arba vyriausybės vadovai. Jie

skiria ir atleidžia visus kitus pareigūnus.

Kitas svarbus klausimas formuojant vyriausybę tai partinė jos

sudėtis. Šią sudėtį nustatančios taisyklės įvairiose šalyse labai skiriasi.

Tai priklauso nuo pačios politinės sistemos: prezidentinėse respublikose

ministrai skiriami prezidento rinkimuose nugalėjusios partijos nariai,

tuomet politinių jėgų išsidėstymas parlamente nevaidina jokio vaidmens

Partija gali formuoti vyriausybę nepriklausomai nuo to, kiek jos nariai

turi vietų parlamente.

Visiškai kitaip sudaroma vyriausybė parlamentinėse respublikose ir

monarchijose: ją formuoja parlamente daugiausia vietų parlamente turinti

partija. Tokios vienpartinės vyriausybės yra Anglijoje, Kanadoje, Indijoje

taip ppat ir Lietuvoje. Jeigu daugumos parlamente neturi nė viena partija,

tai dėl tam tikrų priežasčių parlamente partijos formuoja “mažumos

vyriausybę”, kuri išsilaiko valdžioje dėl to, kad ją palaiko neįeinančios į

vyriausybės sudėtį partijos. “Mažumos vyriausybė” – gana dažnai

suformuojama Danijoje, Norvegijoje, Švedijoje.

Vis populiaresnės tampa vyriausybės, formuojamos ne partiniu

principu, o iš administracijos darbuotojų. Dažniausiai jos vadinamos

“technokratinėmis” arba”tarnybinėmis”.

Kai kuriose šalyse partijos, formuodamos vyriausybę, į jos sudėtį

pagal nusistovėjusias tradicijas ir konstitucijos reikalavimus privalo

įtraukti atstovus iš tam tikrų geografinių šalies regionų (Indija),

religinių bendruomenių (Libanas) arba etninių ggrupių (Kenija)[4].

Lietuvos Respublikos Konstitucija (VII skirsnis) nustato pagrindinius

Vyriausybės sudarymo, jos kompetencijos, pavaldumo tvarko principus, o

naujosios redakcijos Vyriausybės įstatymas (1998 m.) detalizuoja

Vyriausybės įgaliojimų grąžinimą ir atsistatydinimą, ypatinguosius

Vyriausybės santykius su Seimu ir Respublikos Prezidentu, ministerijų,

vyriausybės įstaigų ir apskričių viršininkų administracijos struktūrą,

uždavinius ir funkcijas bei kitus organizacinius klausimus[5].

2. Vyriausybė – Kas tai?

Vyriausybė Lietuvoje įgyvendina vykdomąją valdžią, o jos galias

apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymai. Jos straipsniuose

įtvirtintas valstybės valdžių padalijimas yra pagrindinis demokratinės

teisinės valstybės organizacijos ir veiklos principas. Jis reiškia, kad

įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos,

pakankamai savarankiškos, bet kartu turi būti jų pusiausvyra. Konstitucija

ir įstatymai taip pat reglamentuoja ir vyriausybės sudarymo tvarką bei

sudėtį.

“1 straipsnis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudėtis

Lietuvos Respublikos Vyriausybę (toliau – Vyriausybė) sudaro Ministras

Pirmininkas ir ministrai.”[6]

Ministrą pirmininką skiria ir atleidžia Prezidentas Seimo pritarimu,

o šiam priklauso suformuoti ministrų kabinetą ir pateikti seimui tvirtinti

(prieš tai ministrų kabinetas turi būti patvirtintas Lietuvos Respublikos

Prezidento).

“6 straipsnis: Ministras Pirmininkas pristato Seimui savo sudarytą ir

Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę”[7].

Kartu su ministrų sąrašu ministras pirmininkas privalo pateikti Seimui

patvirtinti ir Vyriausybės programą. Jeigu Seimui ši programa nepriimtina 6

straipsnio 2 dalis nustato:

“Jeigu Seimas motyvuotu nutarimu nepritaria šiai programai, Ministras

Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nepritarimo dienos pateikia

svarstyti naują programą. Ministerijos ir kitos valstybės institucijos

privalo paskirtiems ministrams teikti medžiagą, reikalingą Vyriausybės

programai parengti, bei prisidėti prie programos rengimo”[8].

Lietuvos Vyriausybę sudaro 14 ministerijų: 1) Aplinkos ministerija; 2)

Finansų ministerija; 3) Krašto apsaugos ministerija; 4) Kultūros

ministerija; 5) Socialinės apsaugos ir darbo ministerija; 6) Susisiekimo

ministerija; 7) Sveikatos apsaugos ministerija; 8) Švietimo ir mokslo

ministerija; 9) Teisingumo ministerija; 10) Ūkio ministerija; 11) Užsienio

reikalų ministerija; 12) Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų

ministerija; 13) Vidaus reikalų ministerija; 14) Žemės ūkio ministerija.

Ministerijas Vyriausybės siūlymu steigia ir panaikina Seimas. (31

straipsnio 2 dalis)[9].

3. Vyriausybės sudarymo modelis

Lyginamojoje konstitucinėje teisėje yra žinomos įvairios valstybės

valdymo formos. Daugelyje šiuolaikinio pasaulio valstybių įtvirtinta

valdymo forma yra respublika. Paprastai respublikos skirstomos į

parlamentines, prezidentines ir vadinamąsias mišriąsias (pusiau

prezidentines). Prezidentinės respublikos, pavyzdžiui, yra JAV, kai

kurios Pietų Amerikos ir Afrikos valstybės. Parlamentinis valstybės

valdymo modelis įsigalėjo Europos valstybių teisinėse sistemose.

Valstybės valdymo formų įvairovę lėmė tautų istorinės, politinės,

kultūros tradicijos. [10]

Europos valstybių teisinių sistemų įvairovę, nulėmė tautų istorinės,

politinės, kultūros tradicijos.

Skiriami du pagrindiniai vyriausybės sudarymo procedūrų modeliai:

parlamentinis ir neparlamentinis. Parlamentiniam vyriausybės sudarymo

modeliui būdinga tai, kad vyriausybė formuojama atsižvelgiant į parlamento

rinkimų rezultatus. Valstybės vadovas skiria vyriausybės vadovu asmenį,

kurio kandidatūrai pritaria parlamentas. Šiuo atveju vyriausybės veikla

remiasi parlamento pasitikėjimu.

Parlamentas, pritardamas Vyriausybės programai, jai suteikia

įgaliojimus veikti. Taip įgyvendinamos Vyriausybės veiklą reguliuojančios

Konstitucijos normos, įtvirtinančios Vyriausybės atsakomybės Parlamentui

principą. Tik per Vyriausybės programą parlamento rinkimus laimėjusių

politinių jėgų programos įgyja teisinę reikšmę. Tai yra parlamentinės

demokratijos ypatumas. Respublikos Prezidentas negali laisvai pasirinkti

Ministro Pirmininko ar ministrų kandidatūrų, nes visais atvejais minėtų

pareigūnų skyrimas priklauso nuo Parlamento pasitikėjimo ar nepasitikėjimo

jais.

Lietuvoje Konstitucija numato pusiau prezidentinį valstybės valdžios

sistemos mechanizmą, analogišką veikiančiam Prancūzijoje, Austrijoje,

Suomijoje ir kitose Europos valstybėse. Pusiau prezidentinėje respublikoje

prezidento vaidmuo priklauso nuo santykių su parlamento dauguma, kuri

“paprastai” keičiasi per Seimo rinkimus. Ši dauguma turi pritarti

Vyriausybės programai, kuri yra politinis dokumentas.[11]

3. Kada Vyriausybė turi atsistatydinti?

Lietuvoje prisiekus naujajam Respublikos Prezidentui, nutrūksta ir

Vyriausybės ryšys su buvusiu valstybės vadovu, kuris taip pat ją formavo.

Todėl Vyriausybė privalo grąžinti įgaliojimus naujai išrinktam Respublikos

Prezidentui prisiekus ir pradėjus eiti pareigas. Jie turėtų būti grąžinami

Respublikos Prezidentui tą dieną, kai jis pradeda eiti savo pareigas.

1998 m. sausio 20d. buvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas “Dėl

Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 10 d. nutarimo “Dėl Lietuvos

Respublikos Vyriausybės programos” atitikimo Lietuvos Respublikos

Konstitucijai”. Bylą inicijavo Vyriausybė. Ji prašė ištirti, ar Seimo 1996

m. gruodžio 10d. nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos”

neprieštarauja Konstitucijos 92 straipsnio 4 daliai.

“Vyriausybė grąžina savo įgaliojimus Respublikos Prezidentui po Seimo

rinkimų arba išrinkus Respublikos Prezidentą.”[12]

Prašymas pagrįstas tuo, kad šiuo nutarimu Seimas pritarė Vyriausybės

programai, kurioje numatyta Vyriausybės veikla Seimo įgaliojimų

laikotarpiu, o ne iki

dabartinio Respublikos Prezidento įgaliojimų

pabaigos. Konstitucijos 92 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Vyriausybė

turi grąžinti savo įgaliojimus Respublikos Prezidentui po Seimo rinkimų

arba išrinkus Respublikos Prezidentą, o Konstitucijos 101 straipsnyje,

kuriame nustatyti atvejai, kada Vyriausybė turi atsistatydinti, nėra

reikalavimo jai tai padaryti po Respublikos Prezidento rinkimų.

Konstitucijos 84 straipsnyje kaip Respublikos Prezidento prerogatyva

nustatyta teisė priimti Vyriausybės įgaliojimus išrinkus naują Seimą, taip

pat priimti Vyriausybės atsistatydinimą ir teikti Seimui svarstyti Ministro

Pirmininko kandidatūrą. Prašyme nurodyta, kad tai nereiškia, jog

Respublikos Prezidentui suteikiami įgaliojimai po Respublikos prezidento

rinkimų teikti Seimui iš nnaujo svarstyti Ministro Pirmininko kandidatūrą ir

tvirtinti naują Vyriausybės sudėtį.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad kiekviena valstybės valdžia

užima tam tikrą vietą valstybės valdžios sistemoje ir atlieka tik jai

būdingas funkcijas. Valstybės institucijų veikla grindžiama jų

bendradarbiavimu, todėl jų tarpusavio sąveika apibūdinta kaip tarpfunkcinė

partnerystė. Vienas iš valstybės institucijų bendradarbiavimo būdų yra

vyriausybės atsakingumo parlamentui principas. Pagal Konstitucijoje

nustatytą valdžios institucijų kompetenciją Lietuvos valstybės valdymo

modelis priskirtinas parlamentinės respublikos valdymo formai, nors

valstybės valdymo formai būdingi ir kai kurie vadinamosios mišriosios

(pusiau prezidentinės) valdymo formos ypatumai. Kaip po Seimo rinkimų, taip

ir ppo Respublikos Prezidento rinkimų Vyriausybė grąžina savo įgaliojimus

naujai išrinktam Respublikos Prezidentui. Tačiau Konstitucijos normose

nenumatyta, jog tuomet Vyriausybė privalo atsistatydinti, kadangi

pasikeitus valstybės vadovui toliau išlieka Seimo pasitikėjimas Vyriausybe.

Konstitucinis teismas konstatavo, kad įgaliojimų gražinimas po Respublikos

Prezidento rinkimų atveju valstybės vadovo pavedimas toliau eiti pareigas

turėtų būti duodamas tai pačiai Vyriausybei, kadangi sąvokos “Vyriausybės

atsistatydinimas” ir “Vyriausybės įgaliojimų grąžinimas” nėra tapačios.

Šiuo požiūriu Seimo nutarimas neprieštarauja Konstitucijai.[13]

Konstitucijos 101 straipsnyje išvardyti visi pagrindai, kada

Vyriausybė privalo atsistatydinti. Šis sąrašas yra baigtinis. Jame nėra

numatytas privalomas Vyriausybės atsistatydinimas išrinkus

Respublikos Prezidentą, todėl aiškinimas, kad tokiu atveju Vyriausybė turi

atsistatydinti, yra plečiamasis Konstitucijos aiškinimas.

Konstitucijos, kaip vientiso akto, analizė leidžia teigti, kad

Vyriausybės atsistatydinimas ir įgaliojimų grąžinimas Respublikos

Prezidentui nėra tapatūs teisiniai veiksmai, todėl jie sukelia

skirtingus teisinius padarinius.

“101 straipsnis

Seimo reikalavimu Vyriausybė arba atskiri ministrai turi

atsiskaityti Seime už savo veiklą.

Kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, Vyriausybė turi iš naujo

gauti Seimo įgaliojimus. Priešingu atveju Vyriausybė turi

atsistatydinti.

Vyriausybė privalo atsistatydinti taip pat šiais atvejais:

1) kai Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujai sudarytos

Vyriausybės pprogramai;

2) kai Seimas visų Seimo narių balsų dauguma slaptu balsavimu

pareiškia nepasitikėjimą Vyriausybe ar Ministru Pirmininku;

3) kai Ministras Pirmininkas atsistatydina ar miršta;

4) po Seimo rinkimų, kai sudaroma nauja Vyriausybė.

Ministras privalo atsistatydinti, kai nepasitikėjimą juo slaptu

balsavimu pareiškia daugiau kaip pusė visų Seimo narių.

Vyriausybės ar ministro atsistatydinimą priima Respublikos

Prezidentas.”[14]

Išrinkus Respublikos Prezidentą Vyriausybę įgaliojęs veikti Seimas

nenustoja savo įgaliojimų tol, kol nei Seimas, nei pati Vyriausybė

nepareiškia politinės valios nutraukti Vyriausybės įgaliojimus, nėra

pagrindo teigti, kad jie pasibaigę. Tauta, gerbdama naujai išrinktą

valstybės vadovą, Konstitucija suteikia jam teisę ir kartu įpareigoja

Seimą sužinoti ir įvertinti Respublikos Prezidento poziciją

Vyriausybės atžvilgiu ir iš naujo apsvarstyti Vyriausybės įgaliojimų

klausimą. Tačiau viską lemia Seimo daugumos pozicija ir nėra jokio

pagrindo teigti, kad ši procedūra susijusi su Vyriausybės

atsistatydinimu. [15]

Įgaliojimų Vyriausybei veikti suteikimas ir jos veiklos kontrolė –

svarbi Seimo kompetencijos sritis. Konstitucijos 67 straipsnyje

numatytos šios Seimo prerogatyvos: Seimas pritaria ar nepritaria

Respublikos Prezidento teikiamai Ministro Pirmininko kandidatūrai,

svarsto Ministro Pirmininko pateiktą Vyriausybės programą ir

sprendžia, ar jai pritarti, prižiūri Vyriausybės veiklą, gali reikšti

nepasitikėjimą Ministru Pirmininku ar ministru ir kt. Kaip nustatyta

Konstitucijos 96 straipsnio pirmojoje dalyje, Vyriausybė yra

solidariai atsakinga Seimui už bendrą Vyriausybės veiklą. Lietuvos

Respublikos Vyriausybės įstatymo 5 straipsnio pirmojoje dalyje

numatyta, kad Vyriausybė ne rečiau kaip kartą per metus pateikia

Seimui Vyriausybės programos įgyvendinimo ataskaitą.

4. Vyriausybės sudarymas kitose Europo šalyse

Vyriausybės sudarymas, kaip minėjau, yra panašus ir kitose Europos

šalyse. Toliau apžvelgsiu keletą iš jų.

Prancūzijoje Respublikos prezidentas paskiria ministrą pirmininką, po

to kai atsistatydina paskutinioji vyriausybė, ar pasibaigia laikas.

Prezidentas Ministro pirmininko teikimu skiria ir kitus ministrus bei

patvirtina. Respublikos Prezidento kompetencijoje yra ir tai, kad jis

pirmininkauja Ministrų Tarybos posėdžiuose.

Kita valstybė tai Austrija. Šioje valstybėje už aukščiausią

administraciją yra atsakingi Federacinis kancleris, vicekancleris ir kiti

federaciniai ministrai. Federacinis kancleris ir kiti vyriausybės nariai,

pastarojo teikimu, yra paskiriami federacinio prezidento. Šie asmenys

sudaro vyriausybę pasirašant pirmininkui ir federaciniam kancleriui.

Tik žmonės, kurie gali būti išrinkti į atstovų rūmus, gali teikti

savo kandidatūrą į federacinio kanclerio, vicekanclerio, federacinio

ministro ar nario į federacinę vyriausybę vietą, bet jie neturi priklausyti

atstovų rūmams. Be to Vyriausybės sudėtį Prezidentas turi patvirtinti iki

tol kol neprasidėjo pirmasis atstovų rūmų posėdis.

Belgijoje vyrauja karaliaus valdžia. Karalius skiria ir atleidžia

ministrus

Federacinė vyriausybė pateikia savo atsistatydinimus karaliui jeigu

atstovų rūmai absoliučia narių dauguma tai priima. Konstitucijoje yra

nuostata, kad kiekvienas belgas gali būti ministru, išskyrus asmenis kurie

priklauso karališkajai šeimai.

Ministrų taryba susideda daugiausia iš penkiolikos žmonių.

Suomijoje Vyriausybė susideda iš ministro pirmininko ir reikalingo

ministrų skaičiaus. Ministrai turi mokėti suomių kalbą ir būti sąžiningi ir

kompetentingi. Ministrai yra atsakingi parlamentui už savo veiksmus.

Suomijoje veikia pusiau prezidentinis principas, bet yra ir parlamentinės

Vyriausybės sudarymo procedūros požymių (pusiau prezidentinis linkstantis į

parlamentinį).

Parlamentas išrenka Ministrą pirmininką, kuris yra patvirtinamas

prezidento. Prezidentas skiria ministrus pagal Ministro pirmininko teikimą.

Prieš išrenkant Ministrą pirmininką, grupės pateikia parlamentui

apsvarstytą vyriausybės programą ir sudėtį. Atsižvelgiant į šią programą

prezidentas pateikia ministro pirmininko kandidatūrą ir ji yra parvirtinama

parlamente jei už ją balsuoja daugiau kaip pusė visų parlamento narių.

Jeigu šio nario kandidatūra atmetama tuomet tokiu pačiu principu svarstoma

kito asmens pareiškimas.

Patvirtinant vyriausybę ar ją iš esmės keičiant turi vykti parlamento

posėdžiai.

Ministras pirmininkas yra skiriamas Respublikos Prezidento,

pastarajam rekomenduojant, jis taip pat skiria ir likusius ministrus –

tokia sistema yra Graikijoje. Prezidentas gali atleisti ministrą pirmininką

taip pat ir visą ministrų kabinetą, kilus nepasitikėjimui parlamente. Jeigu

Ministras pirmininkas miršta, tuomet Respublikos prezidentas turi paskirti

naują iš partijos deputatų, kuriai priklausė pastarasis. Tai turi padaryti

ne vėliau kaip per tris dienas, tą laiką ministro pirmininko pareigas

atlieka Ministrų kabineto vicepirmininkas.

Vyriausybė susideda iš Ministro pirmininko ir ministrų. Ministras

pirmininkas gali paskirti ir daugiau žmonių: vieną ar kelis kabineto

vicepirmininkus.

Olandija yra karalystė. Čia tai pat kaip Belgijoje valdžia yra

sutelkta karališkosios šeimos rankose.Vyriausybę sudaro ministrai ir

Karalius. Už vyriausybės veiksmus atsakingi ministrai, bet ne Karalius.

Ministras pirmininkas ir kiti ministrai yra paskiriami ir atleidžiami

pateikus Karališkąjį Dekretą. Ministrai turi jį patvirtinti. Karališkasis

dekretas turi būti pasirašytas Ministro pirmininko. Ministrai, kurie

neatstovauja tam tikroms ministerijoms, taip pat turi būti patvirtinti.

Ministrai turi kartu sudaryti ministrų tarybą. Ministras pirmininkas

turi būti Ministrų tarybos pirmininku. Ministrų taryba turi nuspręsti ir

aptarti vyriausybės programą.

Karališkasis dekretas patvirtinantis Ministro pirmininko kandidatūrą

turi būti pastarojo pasirašytas. Taip pat Ministras pirmininkas turi

patvirtinti dekretą dėl ministrų skyrimo ir atleidimo.

Liuksemburgas. Vyriausiasis Hercogas skiria ir atleidžia Vyriausybės

narius. Vyriausybė turi būti sudaryta iš mažiausiai trijų asmenų

Airijoje Vyriausybę sudaro ne mažiau kaip septyni ir ne daugiau kaip

penkiolika narių, kurie yra paskirti prezidento

pagal Airijos konstitucijos

reikalavimus.

Vyriausybė yra atsakinga Atstovų rūmams.

Ministras pirmininkas pateikia vicepirmininko kandidatūrą. Pastarasis

eina Ministro pirmininko pareigas esant reikalui ar mirus Ministrui

pirmininkui tol kol bus išrinktas naujas.

Kiti ministrai turi būti Atstovų rūmų arba senato nariai (iš senato

ne daugiau kaip du).

Portugalijoje Vyriausybė sudaroma neparlamentinės procedūros

principu. Ministrų kabinetą sudaro Ministras pirmininkas, ministro

pirmininko pavaduotojas ir kiti ministrai.

Ministras pirmininkas yra skiriamas Respublikos prezidento, patariant

partijoms sudarančioms Asamblėją. Kiti vyriausybės nariai yra patvirtinami

Respublikos Prezidento Ministro pirmininko teikimu.

Vyriausybė yra atsakinga Respublikos Prezidentui ir AAsamblėjai.

Išnagrinėjus keleto Europos šalių konstitucijas niekur neradau gryno

parlamentinio modelio: vyrauja prezidentinis arba pusiau prezidentinis,

kuris dažnai formaliai pereina į parlamentinį, tačiau niekur nefigūruoja.

Lietuvos Vyriausybės sudarymo modelis taip pat panašus į daugelio Europos

valstybių procedūras. Apžvelgdami randame tikrai daug panašumų.

5. Naujoji vyriausybė: jos programa

SUDARYTA 2000M. LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBė PARENGė IR TOLIMESNIO

DARBO PROGRAMą. JOJE IšDėSTOMI VISI BENDRIEJI JOS VEIKLOS PRINCIPAI IR

KRYPTYS. VIENA Iš TEMų, KURI DABARTINIU MOMENTU YRA SVARBI IR MAN, TAI

VALSTYBėS VALDYMO PAKEITIMAI IR PATOBULINIMAI. 2000-2004 M. PROGRAMOJE

NUMATYTA “PERTVARKYTI VYRIAUSYBėS SSTRUKTūRą, TAI YRA:

1) parengti atitinkamą Vyriausybės struktūros pertvarkymo projektą,

jame numatyti tikslų ir funkcijų pasiskirstymą, tai pat parengti

naują Vyriausybės įstatymo projektą;

2) pereinamojo laikotarpio pradžioje palikti 13 ministerijų, vėliau

jų sumažinti iki 12, palikti galimybes ir toliau mažinti

ministerijų skaičių.”[16]

“Prieš rinkimus Liberalų sąjunga planavo, kad jai laimėjus turėtų

būti sujungtos Sveikatos apsaugos bei Socialinės apsaugos ir darbo

ministerijos, bet pretendentas į šios ministerijos vadovo postą nebuvo

paskelbtas.”[17]

6. pabaiga

Taigi valstybės aparatą sudaro visuma valstybės institucijų, kurios

yra glaudžiai tarpusavyje susijusios. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos

Seimas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė susiję tuo, Kad Seimas priima

įstatymus, o Vyriausybė juos privalo vykdyti; Seimas tvirtina Vyriausybės

veiklos programą; Vyriausybė yra atsakinga Seimui už savo veiklą; Seimas

gali pareikšti nepasitikėjimą Vyriausybe. Vyriausybė ir jos funkcijos (kaip

ir kitos valstybės institucijos ir jų funkcijos) yra įtvirtinamos valstybės

konstitucijoje. Lietuvos Respublikos Konstitucija nustato, kad valstybės

valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Prezidentas, Vyriausybė, Teismas. Tačiau

Lietuvoje kaip ir kitose demokratinėse valstybėse suverenitetas priklauso

tautai (valstybei), o parlamentas drauge su vykdomąja valdžia, t.y.

vyriausybe ir teismais, tik realizuoja suverenią tautos valią. Lietuva,

kaip žinia, yra pusiau prezidentinė (mišri) respublika, taigi jai būdingas

ypatumas – vykdomosios valdžios dualumas. Esant tokiai valstybės valdymo

formai ministras pirmininkas yra gana nepriklausomas nuo prezidento ir gali

vadovauti vyriausybei tik turėdamas parlamento pasitikėjimą.

7. Naudota literatūra

1. Čiočys P. Teisės pagrindai. – V.: Kolpingo kolegijos leidykla

“Interverslas”, 1999. – P.299.

2. Grumadaitė Rita Kairieji nuvyti nuo rinkimų grobio dalybų // Lietuvos

rytas. – 2000 10 11. – Nr. 239. P.1-2.

3. Junevičius A., Matakas J. Valstybės pagrindai I dalis. – K.:

“Technologija”, 1996. – P.179.

4. Kūris EEgidijus. Politinių klausimų jurispundencija//Politologija, 1998/1

(11)

5. Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Respublikos piliečių priimta

1992 m. spalio 25d. referendume)

6. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas “Dėl Lietuvos

Respublikos Seimo 1996m. gruodžio10 d. nutarimo “Dėl Lietuvos Respublikos

Vyriausybės programos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai”,

Vilnius, 1998 m. sausio 10 d.

7. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-2004 m. Programa. – V., 2000 m. –

P.34.

8. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas, 1994 m. gegužės 19 d. Nr. I-

464, Vilnius.

9. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo pakeitimo įstatymas, 1998 m.

balandžio 28 d. Nr. VIII-717

10. Austria – Constitution

11. Belgium – Constitution

12. Finland – Constitution

13. France – Constitution

14. Greece – Constitution

15. Ireland – Constitution

16. Luxembourg – Constitution

17. Netherlands – Constitution

18. Portugal – Constitution

———————–

[1] Čiočys P. Teisės pagrindai. – V.: Kolpingo kolegijos leidykla

“Interverslas”, 1999. – P.299.

[2] Junevičius A., Matakas J. Valstybės pagrindai I dalis. – K.:

“Technologija”, 1996. – P.179.

[3] Junevičius A., Matakas J. Valstybės pagrindai I dalis. – K.:

“Technologija”, 1996. – P.179.

[4] Junevičius A., Matakas J. Valstybės pagrindai I dalis. – K.:

“Technologija”, 1996. – P.79-81.

[5] Čiočys P. Teisės pagrindai. – V.: Kolpingo kolegijos leidykla

“Interverslas”, 1999. – P.85.

[6] Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas, 1994 m. gegužės 19 d. Nr. I-

464, Vilnius.

[7] Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas, 1994 m. gegužės 19 d. Nr. I-

464, Vilnius.

[8] Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo pakeitimo įstatymas, 1998 m.

balandžio 28 d. NNr. VIII-717

[9] Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo pakeitimo įstatymas, 1998 m.

balandžio 28 d. Nr. VIII-717

[10] Kūris Egidijus. Politinių klausimų jurispundencija//Politologija,

1998/1 (11)

[11] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas “Dėl Lietuvos

Respublikos Seimo 1996m. gruodžio10 d. nutarimo “Dėl Lietuvos Respublikos

Vyriausybės programos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai”,

Vilnius, 1998 m. sausio 10 d.

[12] Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Respublikos piliečių

priimta 1992 m. spalio 25d. referendume)

[13] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas “Dėl Lietuvos

Respublikos Seimo 1996m. gruodžio10 d. nutarimo “Dėl Lietuvos Respublikos

Vyriausybės programos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai”,

Vilnius, 1998 m. sausio 10 d.

[14] Lietuvos Respublikos Konstitucija

[15] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas “Dėl Lietuvos

Respublikos Seimo 1996m. gruodžio10 d. nutarimo “Dėl Lietuvos Respublikos

Vyriausybės programos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai”,

Vilnius, 1998 m. sausio 10 d.

[16] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-2004 m. Programa. – V., 2000 m.

– P.34.

[17] Grumadaitė Rita Kairieji nuvyti nuo rinkimų grobio dalybų // Lietuvos

rytas. – 2000 10 11. – Nr. 239. P.1-2.

Related Posts