LIETUVOS RESPUBLIKOS MOKESČIŲ SISTEMA IR JOS REFORMA

Home / Teisė / LIETUVOS RESPUBLIKOS MOKESČIŲ SISTEMA IR JOS REFORMA

LIETUVOS RESPUBLIKOS MOKESČIŲ SISTEMA IR JOS REFORMA

TURINYS

ĮŽANGA 3

1. MOKESČIŲ SISTEMA 4

1.1 MOKESČIŲ ELEMENTAI 5

1.2 MOKESČIŲ SISTEMOS PRINCIPAI 9

2.MOKESČIŲ RŪŠYS 12

3. MOKESČIŲ SISTEMOS REFORMA 22

3.1 MOKESČIŲ SISTEMOS UŽDAVINIAI 22

3.2 EUROPOS SĄJUNGOS REIKALAVIMAI LIETUVOS RESPUBLIKOS MOKESČIŲ SISTEMAI 23

3.3 PAGRINDINIAI MOKESČIŲ SISTEMOS REFORMOS BRUOŽAI 25

IŠVADOS 33ĮŽANGA

Kad ir kaip toli žvelgtume atgal, net gilioje senovėje rastume įrodymų, jog jau tada egzistavo mokesčiai. Pačių seniausių žinių apie apmokestinimą rasta molinėse lentelėse, atliekant kasinėjimus Lagašo mieste, kuris priklausė valstybei, gyvavusiai prieš šešis tūkstančius metų.

Mokesčių raida apima ilgą laikotarpį. Mokesčiai susiję su valstybių istorija. Vystantis valstybėms, keičiantis jjų visuomeninėms ekonominėms formacijoms, kartu keitėsi ir valstybėse imami mokesčiai, jų ėmimo tvarka, taip pat jų mokėtojai bei apmokestinimo principai.

Formuojantis valstybinėms sistemoms, atsirado poreikis imti mokesčius valstybės išlaidoms padengti. Valstybių mokesčių sistemos bei atskiri mokesčiai formavosi įvairiomis ekonominėmis, socialinėmis bei politinėmis sąlygomis. Taigi mokesčiai ir jų ėmimo tvarka buvo nuolat keičiami, pertvarkomi ir tobulinami įvairiuose valstybių raidos etapuose .

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo antrame straipsnyje pateiktas toks mokesčio apibrėžimas: ,,Mokestis – mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, kad bbūtų gauta pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti. Ši prievolė atliekama įstatymų nustatyta tvarka“ .

Mokesčių esmė yra tai, kad valstybė turi sukaupti tam tikrus piniginius (ar natūrinius) išteklius savo veiklai. tai yra funkcijoms vykdyti. Valstybė jai būtinus išteklius kaupia įstatymų nustatyta ttvarka prievarta imdama mokesčius iš mokėtojų: tam tikrų gyventojų sluoksnių, ūkio subjektų (net ir iš kitų valstybių (dažniausia nugalėtų kare)). Jeigu valstybės išlaidoms padengti mokesčių nepakanka, valstybė yra priversta imti užsienio bei vidaus paskolas ir kartu atsiranda papildomų išlaidų palūkanoms mokėti. Kitas kelias – didinti mokesčius.

Taigi mokesčiai turi būti, nes jie yra kiekvienos valstybės ekonominio bei socialinio gyvavimo pagrindas.

Visi įvairių rūšių mokesčiai, kuriais įgyvendinami tam tikri principai, sudaro šalies mokesčių sistemą. Ji formuojama atsižvelgiant į apmokestinimui keliamus uždavinius. Atskirose valstybėse tie uždaviniai gali būti skirtingi, nes priklauso nuo konkrečios šalies ekonominių sąlygų, ekonominės politikos tikslų. Tačiau pagrindinis apmokestinimo uždavinys visur tas pats – gauti valstybei pajamų, reikalingų jos išlaidoms (valstybės valdymui, nacionalinei apsaugai, švietimui, sveikatos apsaugai, transferiniams išmokėjimams). Mokesčiai gali bbūti ir valstybės fiskalinės politikos poveikio ekonomikai bei ūkio stabilizavimui priemone.

Dėl tokios neabejotinai didžiulės mokesčių reikšmės Lietuvos Respublikos valstybei, būtina nubrėžti aiškias būsimosios mokesčių sistemos gaires, jos reformavimo kryptis siekiant sukurti darnią šiuolaikinę Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą, skatinančią sparčią Lietuvos ekonomikos raidą, stabilias biudžetų pajamas, teisingą ir proporcingą mokesčių paskirstymą, teisingą konkurenciją, taip pat užtikrinančią, kad mokesčių teisės aktai būtų suderinti su Europos Sąjungos teisės aktais.1. MOKESČIŲ SISTEMA

Kiekviena valstybė turi savo mokestinę sandarą ir valstybinę mokesčių sistemą, kurią lemia valstybės ssandaros ypatumai. Valstybinė mokestinė sandara – tai valstybinės mokesčių sistemos nustatymas ir jos organizavimo principai, o valstybinė mokesčių sistema – visuma valstybėje nustatytų mokesčių, sudarančių teisiškai ir ekonomiškai pagrįstą sistemą. Ji formuojama atsižvelgiant į apmokestinimui keliamus uždavinius ir kartu laikantis tam tikrų apmokestinimo principų.

Pagal Konstituciją, Lietuva yra unitarinė valstybė, kurios teritorija vieninga ir nedalijama į jokius valstybinius darinius, o valstybės valdžią vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė bei Teismas. Konstitucijos 67 straipsnis įtvirtina išimtinę Seimo galią nustatyti valstybinius mokesčius. Tai reiškia, kad Lietuvoje egzistuoja bendra, grindžiama įstatymais, valstybinė mokesčių sistema .

Mokesčių sistema apima visus mokesčius, kuriuos valstybė ima iš mokesčių mokėtojų į šalies bendra-valstybinius fondus. Tai reiškia, kad mokesčių mokėtojai – ūkio subjektai (įvairių rūšių įmonės) ir gyventojai – mokesčius moka į kelis bendra-valstybinius fondus: į šalies nacionalinį biudžetą (valstybės ir savivaldybių biudžetus) ir į specialiuosius tikslinės paskirties fondus: Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą. Ūkio subjektai Lietuvoje dar moka įmokas į Kelių fondą.1.1 MOKESČIŲ ELEMENTAI

Bendrieji mokesčių elementai – tai mokesčio subjektas, objektas, šaltinis, apmokestinimo vienetas, tarifas (norma ar kvota), mokesčio suma ir mokesčio lengvatos.

Fizinis arba juridinis asmuo, mokantis valstybei arba savivaldybei atitinkamą mokestį, vadinamas mokesčio subjektu arba mokesčio mokėtoju. Ši sąvoka apibrėžiama šitaip: mokesčio mmokėtojas – tai asmuo, kuriam mokesčio įstatyme nustatyta prievolė mokėti mokestį. Mokesčių įstatymai paprastai išvardija asmenis, mokančius valstybės iždui mokesčius. Tokius mokėtojus vadiname įstatyminiais arba legaliais mokėtojais.

Mokesčių mokėtojai – tai mokesčių naštos nešėjai. Dažniausiai mokėtojas ir mokesčio subjektas yra tas pats asmuo. Tačiau gali būti ir priešingai, kai konkrečiu atveju gana sunku įrodyti, kas yra faktiškas kurio nors mokesčio mokėtojas. Mokesčio naštos nešėjas formaliai ir juridiškai nėra atsakingas už mokesčio mokėjimą, tačiau dėl įstatymiškai numatytos mokesčio perkėlimo sistemos jis yra tikrasis mokesčio mokėtojas. Tai pirmiausia pasakytina apie vartojimo mokesčius.

Pavyzdžiui, pridėtinės vertės mokestis mokamas kiekvienoje gamybos proceso stadijoje, kai produktas keičia šeimininką, o grandinės pabaigoje perkeliamas galutiniam vartotojui. Kita vertus, pats vartotojas, ypač ne gamybininkas, šio mokesčio nemato. Nė vienos prekės etiketėje neparašyta, kokia suma sumokama gamintojui, o kokia – valstybei.

Taigi mokesčio mokėtojai yra ūkio subjektai – įvairių rūšių įmonės ir gyventojai.

Mokesčių našta yra trijų tipų: tiesioginė, netiesioginė ir paslėptoji. Tiesioginė mokesčių našta yra išmatuojama ta pinigų suma, kurią mokesčių mokėtojas sumoka į biudžetą. Tiesioginė mokesčių našta, tai yra sumokami mokesčiai, gali būti išmatuojama tiek absoliučia suma, tiek santykinai, pavyzdžiui, lyginant su bendruoju vidaus produktu (BVP). Pastarasis rodiklis rodo perskirstymo lygį. 1999 metais Lietuvoje mokesčių pagalba buvo perskirstyta beveik 40 procentų vvisos sukurtos pridėtosios vertės.

Netiesioginė mokesčių našta yra mokesčių administravimo kaštai. Tai tokios laiko ir pinigų sąnaudos, kurias mokesčių mokėtojas ir mokesčių administratorius patiria skaičiuodamas, mokėdamas ir administruodamas mokesčius. Nėra vieno rodiklio, leidžiančio atspindėti netiesioginę mokesčių naštą. Netiesioginei mokesčių naštai išmatuoti gali būti naudojamas įmonių buhalterių ir kitų darbuotojų, vedančių mokestinę apskaitą ar vykdančių biurokratinius nurodymus, darbo užmokestis, mokesčius administruojančių institucijų išlaikymas, specialiųjų apskaitos dokumentų įsigijimo ir pildymo išlaidos bei daugelis kitų. Esama tokių mokesčių, kurių netiesioginė našta viršija tiesioginę, tai yra jų administravimas kainuoja daugiau, nei biudžetas gauna pajamų iš šio mokesčio. Tokie mokesčiai vadinami nuostolingais arba neigiamais. Dažniausiai tai yra nekilnojamo turto mokesčiai bei muitai.

Trečioji mokesčių naštos atmaina – paslėptoji mokesčių našta – negali būti išmatuojama, kartais jos įtaką sunku būna pastebėti, nors ji visuomet egzistuoja šalia kiekvieno mokesčio (dėl to ir paslėptoji). Paslėptoji mokesčių našta yra mokesčio įtaka rinkos procesams, žmonių pasirinkimams. Paslėptoji mokesčių našta pasireiškia tiek apmokestinant, tiek išleidžiant mokesčio pagalba surinktas lėšas. Paslėptoji mokesčių našta visų pirma atsiranda įvedant mokestį.

Kita paslėptosios mokesčių naštos atmaina yra biudžeto išlaidų politika. Kuomet valstybė dotuoja, subsidijuoja atskirus gamintojus, pati dalyvauja įsigyjant prekes ir paslaugas, normalus ir neutralus rinkos funkcionavimas sutrinka, vyksta dirbtinis kapitalo persiskirstymas tarp šakų.

Mokesčio objektas yra visa tai,

už ką (arba nuo ko) reikia mokėti mokestį: įvairių rūšių pajamos (pelnas), prekės ir paslaugos, įvairių rūšių turtas; darbinis veiksnumas, pajėgumas, pretenzijų dydis (ieškinio kaina). Dažnai ir mokesčio pavadinimas priklauso nuo objekto, pavyzdžiui, žemės mokestis, pajamų mokestis.

Mokesčio subjekto pajamos ar išlaidos (darbo užmokestis, pelnas, palūkan.os, įplaukos. renta), gamybos, darbų, paslaugų savikaina ar cirkuliacijos kaštai. iš kurių mokamas mokestis, vadinamos mokesčio šaltiniu. Kai kurių mokesčių objektas ir šaltinis sutampa, pavyzdžiui, juridinių asmenų pelno mokesčio atveju.

Apmokestinimo vienetas – tai objekto matavimo vienetas, rreikalingas mokesčio dydžiui nustatyti. Atsižvelgiant į mokesčio objektą jis gali būti išreikštas pinigine arba natūrine forma, pavyzdžiui: pajamų mokesčio -valstybės piniginis vienetas, žemės mokesčio – hektaras, aras.

Mokesčio tarifas – tai mokesčio už apmokestinimo vienetą dydis. Išreikštas procentais. jis vadinamas kvota. Mokesčio tarifas gali būti pastovus, išreikštas absoliučiu dydžiu pinigais (taikomas, kai apmokestinamasis vienetas yra natūrinis) arba procentais (taikomas apmokestinamojo objekto vertei). Procentinis tarifas gali būti proporcinis, progresinis, degresinis ir regresinis.

Proporcinis tarifas mokesčio objektui numato bendrą (vieną) tarifo procentą, neatsižvelgiant į oobjekto dydį. Progresinis tarifas, priešingai, didėjant objektui, didėja. Degresinis tarifas – tai tvirtai nustatytas maksimalus dydis, kuris mažėjant objektui palaipsniui mažinamas. Regresinis tarifas yra priešingas progresiniam, nes didėjant objektui jis mažėja. Paprastai pagal regresinį tarifą apmokestinamos vadinamosios plačiai vartojamos prekės.

Mokesčio llengvatos – tai mokesčio mokėtojui įstatymo nustatytos išskirtinės apmokestinimo sąlygos, dėl kurių reikia mokėti mažesnį mokestį arba jo galima nemokėti. Lengvatos gali būti laikinos arba suteiktos neribotam laikui, privalomos (teikiamos pagal įstatymą) arba galimos (teikiamos atskiru dekretu, nutarimu pagal mokėtojo prašymą).

Ryškiausia mokesčio lengvata yra neapmokestinamasis minimumas -mažiausia objekto dalis, visiškai atleista nuo mokesčio. Prie mokesčių lengvatų reikia priskirti ir mokestinį kreditą, tai yra mokėjimo laiko atidėjimą, bei mokestines atostogas – atleidimą nuo mokesčio tam tikram laikui. Mokesčių lengvatos įgyvendina reguliavimo (ekonominę) funkciją.

Mokesčių suma – tai suma, kurią sumoka subjektas už vieną objektą per mokestinį laikotarpį.

Mokesčio ėmimo būdas gali būti tiesioginis, tai yra tiesiogiai iš pajamų, ir netiesioginis – per kainų sistemą.

Išsivysčiusių šalių praktikoje yra taikomi trys mokesčių ėmimo (rinkimo) metodai:

1) kkadastrinis – tai rejestras, kuriame pateikiamas tipiškų apmokestinamų objektų (žemės, pajamų ir t.t.), klasifikuojamų pagal išorinius požymius, sąrašas, nurodantis kiekvieno objekto vidutinį pajamingumą. Pavyzdžiui, žemės mokesčiui išoriniai požymiai yra sklypo dydis, galvijų skaičius, atstumai iki transporto magistralių ir rinkų;

2) prie pajamų šaltinio, kai mokesčio suma nustatoma ir imama pajamų susidarymo ar gavimo vietose. Šiuo atveju mokesčiai renkami anksčiau, negu savininkas iš savo darbo, veiklos ir turto gauna pajamų. Tai būdinga apmokestinant samdomojo darbo ir kitas daugiau ar mažiau fiksuotas pajamas. MMokestį skaičiuoja ir išskaito juridinio ar fizinio asmens, kuris išmoka pajamas mokesčio subjektui, pavyzdžiui, fizinių asmenų pajamų mokesčio atveju, buhalterija;

3) pagal deklaraciją, tai yra pagal apmokestinamojo subjekto pareiškimą dėl savo pajamų, turto dydžio. Šiuo atveju mokesčiai renkami savininkui jau gavus pajamas. Šis metodas taikomas apmokestinant daugiau ar mažiau nefiksuotas pajamas, taip pat esant daugeliui pajamų šaltinių. Pas mus taip apmokestinamos individualių (personalinių) įmonių ir ūkinių bendrijų pajamos.1.2 MOKESČIŲ SISTEMOS PRINCIPAI

Teisės principai – tai svarbiausi teisės esmės konkretėjimo, reiškimosi būdai, arba pagrindinės teisinės idėjos, vertybinės orientacijos, kurios nurodo, kaip konkrečiomis teisės normomis turi būti reguliuojami žmonių santykiai, kad įgautų teisių ir pareigų vienovės pavidalą ir būtų humanizuojami bei demokratizuojami . Mokesčių teisė nėra išimtis, todėl būtina išskirti šiai teisės šakai būdingus pagrindinius principus.

1)Vienas iš pagrindinių teisės principų yra teisingumas. Paklaustas apie požiūrį į socialinį teisingumą, Friedrichas Augustas von Hayekas, vienas žymiausių liberalizmo teoretikų, atsakė: „Man egzistuoja tik vienas teisingumas – tai lygybė prieš įstatymą. Kiekvienas nukrypimas nuo jo, net ir turint geriausių ketinimų, atveria duris savivalei ir žlugdo laisvę – didžiausią vertybę, kuri yra visų kitų vertybių sąlyga“.

Mokesčių sistema turi užtikrinti teisingą, proporcingą mokesčių paskirstymą. Teisingas apmokestinamas užtikrinamas tada, kai kiekvienas subjektas sumoka valstybei proporcingą dalį savo pajamų. Kuriant ekonominės pplėtros teisinį pagrindą valstybės pajamų sistema turi skatinti taupymą ir investicijas.

Remiantis šiuo principu, mokestis turėtų būti nustatomas pagal bendras objektyvias taisykles, kurias visuomenės dauguma pripažįsta kaip teisingas ir protingas. Kiekvienas turi atiduoti valstybei ,,teisingą savo dalį“.

Vienas iš apmokestinimo teisingumo principų yra reikalavimas, kad mokesčius mokėtų tie, kurie naudojasi valstybės teikiamomis paslaugomis. Pagal kitą teisingumo aspektą reikalaujama, kad apmokestinant būtų atsižvelgta į mokėtojo mokumą, tai yra gebėjimą mokėti. Mokumas pripažįstamas bei taikomas daugelyje pasaulio valstybių ir laikomas apmokestinimo teisingumo etalonu pagal du aspektus: horizontalųjį – -asmenys, turintys lygias galimybes (pajamas, turtą ir panašiai) mokėti mokesčius, vienodai apmokestinami; vertikalųjį – skirtingas galimybes turintys asmenys apmokestinami skirtingai, taip, kaip atrodo teisinga visuomenei. Tai reiškia, kad pastarieji asmenys apmokestinami diferencijuotai. Paplitusi nuomonė, kad gebėjimas mokėti auga spartesniais tempais negu pajamos (turtas ar vartojimas), todėl apmokestinimas turi būti progresinis.

2)Lygybės principas yra išskirtinės svarbos, nes yra labai svarbu užtikrinti, kad kiekvienas asmuo yra teisės subjektas ir visų žmonių teisės branginamos vienodai. Mokesčių įstatymai neturi suteikti galimybių taikyti skirtingas teisės normas atsižvelgiant į mokesčio mokėtojo vykdomos veiklos rūšį ar mokesčio mokėtojo statusą.

3)Reikėtų išskirti neutralumo principą, kuris yra labai svarbus, kad nebūtų suteikiamos nepamatuotos mokesčių lengvatos ir skatinama nelygi konkurencija. Mokesčiai turi užtikrinti biudžeto pajamas, o ne spręsti ppavienių ūkio subjektų problemas kitų mokėtojų sąskaita per įvairias mokesčių lengvatas ir kitas išimtis. Mokesčių sistema neturi sudaryti tam tikriems ūkio subjektams išskirtinių lengvatinių sąlygų. Mokesčių poveikis ūkiui neturi iškreipti natūralios konkurencijos – vieno iš svarbiausių rinkos ekonomikos variklių.

Vienas iš pagrindinių būdų pasiekti, kad mokesčių sistema būtų neutrali, – išplėsti mokesčių bazę. Mokesčių sistemos neutralumas, mokesčių bazės plėtimas sudarys sąlygas nedidinti pagrindinių mokesčių tarifų; mokesčių sistema neturi sudaryti palankesnių veiklos sąlygų kuriems nors ūkio subjektams.

Svarbiausias mokesčių tikslas – sukaupti reikiamas biudžetų ir fondų pajamas.

Prie neutralumo principo įgyvendinimo paminėta priemonė plėsti mokesčių bazę yra abejotina. Mokesčių bazės plėtojimas reiškiasi naujų mokesčių įvedimu, dubliuojant jau apmokestintus objektus ir didinant mokesčių administravimo kaštus.

4)Aiškumo principas reikalauja, kad mokesčių įstatymai būtų suprantami visiems teisės subjektams. Mokesčių įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti aiškūs, neprieštarauti vieni kitiems, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai ar kiti teisės aktai neturi interpretuoti įstatymų.

Mokesčio administratoriaus ankst.esniųjų metų galiojantys paaiškinimai mokesčių mokėtojams, aplinkraščiai teritorinėms valstybinėms mokesčių inspekcijoms turi būti susisteminti, kad neprieštarautų vieni kitiems.

5)Viešumo principas remiasi supozicija: jeigu mokesčių įstatymas paskelbtas, tai piliečiai privalo su juo susipažinti ir pagal jį elgtis. Rengiamų įstatymų ir įstatymų papildomųjų aktų projektai turi būti prieinami nevyriausybinėms organizacijoms, verslo asociacijoms, ūkio subjektams. Ūkio subjektai per

įvairias visuomenines organizacijas arba kitaip turi turėti galimybę susipažinti su rengiamais jų pakeitimais ir pareikšti savo nuomonę arba kitaip prisidėti prie rengimo.

Pagrindiniai mokesčių įstatymų pakeitimai, susiję su verslo sąlygomis, mokesčių paskirstymu, iki įsigalios Lietuvos Respublikos mokesčių kodeksas, turi būti priimami likus ne mažiau kaip 6 mėnesiams iki jų taikymo. Viešumo principas privalo užtikrinti, kad visi verslo dalyviai turėtų galimybę kuo anksčiau ir tuo pačiu metu gauti rengiamų verslo plėtrai turinčių įtakos mokesčių įstatymų ir jų pakeitimų projektus. Šie projektai turi bbūti skelbiami specializuotuose leidiniuose, rengiami projektų aptarimai su suinteresuotomis institucijomis ir organizacijomis.

6)Administravimo veiksmingumo principas nustato, kad mokesčiai turi būti administruojami veiksmingai, tai užtikrintų mokestines biudžetų ir fondų pajamas kuo mažesnėmis išlaidomis. Mokesčių apskaičiavimas mokesčių mokėtojui neturi sukelti didelių išlaidų.

Administravimo veiksmingumui užtikrinti rengiamos nuolatinės galiojančių įstatymų ir jų taikymo praktikos apžvalgos, o jų pagrindu – pasiūlymai dėl administravimo veiksmingumo didinimo.

Tačiau tarp pagrindinių apmokestinimo teisės principų, nurodomų mokesčių sistemos koncepcijoje, pasigendama svarbaus principo – vienkartinio to paties objekto apmokestinimo. Šio principo laikymasis yyra raktas į konkrečius sprendimus, kurį mokestį naikinti, kurį palikti ir kaip taikyti, ir yra būtinas, jeigu keliamas tikslas sukurti paprastą ir efektyvią mokesčių sistemą.2.MOKESČIŲ RŪŠYS

Tiksliai klasifikuoti mokesčius nelengva, nes mokesčių rūšiavimas turėtų būti pagrįstas ne tik pačia mokesčių esme, bbet ir mokesčių rinkimo technika, mokesčių tikslais bei padariniais. Mėginimai mokesčius klasifikuoti turbūt senesni už pastangas sukurti finansų mokslą, nes tam tikros, nors ir primityvios mokesčių sistemos reikalavo kasdieninio gyvenimo sąlygos.

Mokesčiai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius atsižvelgiant į apmokestinimo objektą ir mokėtojo bei valstybės santykius. Tiesioginiai mokesčiai nustatomi tiesiogiai pajamoms ir turtui. Tai yra tiesioginis apmokestinimo būdas, kai mokėtojas, atsižvelgdamas į turimą apmokestinimo objektą, mokestį sumoka pats. Tokiems mokesčiams priklauso pajamų, turto, žemes, verslo, kapitalo, palikimo ir kiti mokesčiai.

Netiesioginiams mokesčiams priklauso mokesčiai už prekes ir paslaugas, sumokami per prekes kainas ar įtraukiami į tarifus. Tai tokie mokesčiai (daugiausia masinio vartojimo reikmenų ir paslaugų kainų priedai), kurių reali mokėjimo našta gula ant gyventojų pečių, nors juos formaliai moka verslo įmones. Pavyzdžiui, aakcizo mokestį moka alkoholinių gėrimų gamintojai, o iš tiesų sumoka šių gėrimų vartotojai. Netiesioginei mokesčių grupei dar priklauso muitai, rinkliavos ir kiti. Tai netiesioginis apmokestinimo būdas, kai ryšys tarp mokėtojo (vartotojo) ir valstybės reiškiasi per apmokestinimo objektą .

Šiuolaikinės rinkos sąlygomis būtų sunku tiksliai atskirti, kurie mokesčiai yra grynai tiesioginiai ir kurie netiesioginiai. Pavyzdžiui, juridinių asmenų pelno mokestis formaliai yra tiesioginis. Tačiau dalis jo įtraukiama į prekių ar paslaugų kainas, tai yra ,,perkeliama“ vartotojui. Moksliškai pagrįstos teorijos dėl ,,mokesčių perkėlimo“ nėra, ttodėl daugumoje valstybių mokesčiai klasifikuojami į tiesioginius ir netiesioginius, tačiau vienai ar kitai grupei priskiriami įstatymų nustatyta tvarka arba remiantis praktika. Konservatyvūs mokslininkai pageidavo didinti netiesioginius mokesčius, įrodinėjo, kad tai daryti tikslinga ir naudinga valstybės iždui, sakydami, jog čia didžiausias valstybės pajamų augimo šaltinis.

Tiesioginiai mokesčiai būna realiniai (žemės, verslo, kapitalo, pelno) ir asmeniniai (pagalvės tipo, pajamų, nekilnojamojo turto, palikimo ir kiti). Realiniai mokesčiai imami už konkretų nuosavą turtą: žemę, namus, kapitalą, kuris savininkui sukuria pajamas (dividendus, palūkanas už indėlius, paskolų laimėjimus ir pan.). Asmeniniai mokesčiai – tai mokesčių už fizinių asmenų nuosavybę atmaina. Jie imami pajamas, turtą, palikimą ir kitą asmeninę nuosavybę.

Netiesioginiai mokesčiai – akcizai: individualūs- konkrečioms prekėms (alui, cukrui, benzinui ir kitoms); universalūs – apyvartos mokestis pridėtinės vertės mokestis, fiskaliniai monopoliniai mokesčiai (tabakui, spiritui ir kitoms), muitų rinkliavos.

Pagal apskaičiavimo metodą mokesčiai būna vienetiniai – pastovūs – konkreti suma apmokestinimo vienetui, pavyzdžiui, mokestis už žemės hektarą; proporciniai, kai vienodu procentu apmokestinamas visas objektas, pavyzdžiui. pajamų suma, turto vertė; progresiniai – didėjant objekto apimčiai (pajamoms, turto vertei), didėja mokesčio procentas; regresiniai -didėjant objekto apimčiai, apmokestinimo procentai mažėja.

Pagal nustatymą, rinkimą ir įplaukų paskirstymą (pagal įskaitymą) mokesčiai būna valstybės biudžeto – skiriami centrinės vyriausybės funkcijų išlaidoms dengti, kuriems priklauso pajamų, pelno mokesčiai, mmuitų rinkliavos ir kiti, pridėtinės vertės mokesčiai ir akcizai; savivaldybių biudžeto, kuriuos ima vietos valdymo organai atitinkamoje teritorijoje ir skiria vietos biudžetams ir tikslinių fondų mokesčiai.

Pagal paskirtį mokesčius dar galima skirstyti į bendruosius ir specialiuosius. Bendrieji yra mokami į valstybės iždą ir naudojami bendra tvarka, o specialiųjų pagrindu formuojami šių mokesčių panaudojimo valstybiniai -vyriausybiniai fondai.

Pastaruoju metu atsirado dar keletas mokesčių grupių. Ekologinių mokesčių tikslas – ne valstybės pajamų .didinimas, bet ekologinė apsauga. Kaip tarptautinių mokesčių pavyzdį būtų galima paminėti importuojamų žemės ūkio produktų mokestį, nustatytą šalyse, kurios yra Europos Sąjungos narės. Pajamos iš šio mokesčio atiduodamos į Europos Sąjungos biudžetą. Į pastarąjį biudžetą ES nares taip pat moka nario mokestį. Toks mokestis analogiškai mokamas į Jungtinių Tautų Organizacijos biudžetą.

Šiuo metu Lietuvos Respublikos mokesčių sistema apima keturiolika tiesioginių ir tris netiesioginius mokesčius. Taip pat yra trys tikslinės paskirties mokesčiai, kurie nėra mokesčių sistemos sudedamoji dalis (valstybinio socialinio draudimo įmokos, valstybinio privalomojo sveikatos draudimo įmokos ir atskaitymai į kelių fondą).

Pagal Mokesčių administravimo įstatymą administruojami tokie mokesčiai:

1. Pridėtinės vertės mokestis; Pridėtinės vertės mokestis (toliau PVM) mokamas pagal 1993 m. gruodžio 22 d. Pridėtines vertės mokesčio įstatymą .

PVM objektas yra gaminant prekes, atliekant darbus ir teikiant paslaugas sukurta ir realizuota pridėtinė vertė bei importuojamos pprekės.

Prekės, kaip mokesčio objektas, yra: daiktai, numizmatinės paskirties pinigai, visų rūšių energija, nekilnojamasis turtas (išskyrus žemę). Importuojamos prekes, kaip mokesčio objektas,- tai ne Lietuvos prekės, dėl kurių atsiranda importo skola muitinei. Paslaugos, kaip mokesčių objektas, – tai visų rūšių darbai, paslaugos ir kita mokama veikla, išskyrus atliekamą darbdaviui pagal darbo sutartį.

Atkreiptinas dėmesys, kad vis dėlto ne visos realizuojamos prekės ir paslaugos yra apmokestinamos PVM. Pridėtinės vertės mokesčiu įstatymo 4 straipsnis nustato 18 prekių ir paslaugų grupių, kurios PVM neapmokestinamos.,

PVM mokėtojai yra: juridiniai asmenys; užsienio valstybių ūkio subjektų padaliniai, veikiantys Lietuvos Respublikoje; fiziniai asmenys (toliau asmenys). Apibrėžiant PVM mokėtojų ratą esminę reikšmę turi ne asmenų teisinis statusas, bet tai, kokią sumą sudaro per metus (paskutinės 12 mėnesių) jų gautos pajamos už parduotas prekes ar suteiktas paslaugas. Ūkininkai, kuriems taikomas PVM kompensacinis tarifas, gauto PVM už realizuotą produkciją ir suteiktas paslaugas į biudžetą nemoka, o sumokėtas PVM už pirktas prekes ir gautas paslaugas iš biudžeto negrąžinamas. Kompensacinis tarifas gali būti taikomas ūkininkams, kurių metinės (paskutiniųjų 12 mėnesių) įplaukos už realizuotas prekes ir suteiktas paslaugas neviršija 100 tūkst. litų. PVM neskaičiuoja ir nemoka į biudžetą asmenys, kurių pajamos (įplaukos) už realizuotas prekes ir suteiktas paslaugas, neįskaitant daugiau kaip metus naudoto ilgalaikio turto

pardavimo, sudaro ne

daugiau kaip 10 tūkst. litų per metus (per paskutiniuosius 12 mėnesių). Šių asmenų sumokėtas PVM už įsigytas prekes, gautas paslaugas jiems nekompensuojamas.

2. Akcizas; kai kurių prekių apmokestinimą akcizais reguliuoja Akcizų įstatymas, priimtas 1997 metais. .

Akcizus moka kai kurių Akcizų įstatyme išvardytų prekių gamintojai ir importuotojai, jais gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys.

Akcizų objektas yra šios prekės: nedenatūruotas etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai (įskaitant alų); rūkomasis tabakas ir tabako gaminiai; kava, šokoladas, maisto produktai su kakava; bižuterija, sidabro ir aaukso dirbiniai, išskyrus dirbtinę bižuteriją ir monetas; variklių benzinas, žibalas, kuras reaktyviniams varikliams, dyzelinis kuras, skystasis krosnių kuras; elektros energija; erotinio ir smurtinio pobūdžio spaudiniai; visų rūšių tepalai, prabangūs automobiliai. Importuojamos prekės, kaip akcizų objektas, yra minėtos ne Lietuvoje pagamintos prekės, dėl kurių pagal Muitinės kodeksą atsiranda importo skola muitinei.

3. Fizinių asmenų pajamų mokestis; fizinių asmenų pajamų mokestis yra mokamas pagal 1990 m. spalio 5 d. priimtą fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą .

Pagal jį, fizinių asmenų pajamų mokesčio mokėtojai priklausomai nnuo apmokestinamųjų pajamų rūšies yra skirstomi į: a) asmenis (įskaitant užsienio valstybių piliečius i.r asmenis be pilietybės), gaunančius su darbo santykiais susijusias pajamas iš Lietuvos Respublikos įmonių ir organizacijų, taip pat asmenis, gaunančius su darbo santykiais susijusias pajamas iš užsienio vvalstybių įmonių, įstaigų ir organizacijų; b) asmenis (įskaitant užsienio valstybės piliečius ir asmenis be pilietybės), gaunančius su darbo santykiais nesusijusias pajamas iš Lietuvos Respublikos įmonių, įstaigų ir organizacijų, taip pat iš Lietuvos Respublikos gyventojų ir iš komercinės-ūkinės veiklos Lietuvoje (šiai kategorijai taip pat priskiriami asmenys, nuolat gyvenantys Lietuvoje ir gaunantys su darbo santykiais nesusijusiais pajamas iš užsienio valstybių, įmonių, įstaigų, organizacijų, užsienio valstybių gyventojų ir iš komercinės-ūkinės veiklos užsienio valstybėse); c) individualias (personalines) įmones ir ūkines bendrijas:

4. Juridinių asmenų pelno mokestis; juridinių asmenų pelno mokestis yra mokamas pagal 1990 m. liepos 31 d. priimtą juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymą .

Juridinių asmenų pelno mokesčio mokėtojai yra: a) Lietuvos Respublikos juridiniai asmenys, išskyrus individualias (personalines) įmones ir ūkines bendrijas bei juridinius aasmenis, kurie verčiasi nekomercine veikla ir negavo pajamų iš ūkinės komercinės veiklos; b) juridiniai asmenys, užsiimantys nekomercine veikla, bet gavę pajamų iš komercinės-ūkinės veiklos, išskyrus Lietuvos banką, valstybės įmonę Indėlių draudimo fondą ir biudžetines įstaigas, gavusias nebiudžetinių lėšų.; c) užsienio valstybių įmonės, kurių veiklą reglamentuoja užsienio valstybių įstatymai ir kurių buveinė yra užsienio valstybėje.

Juridinių asmenų pelno mokesčio objektas yra mokesčio mokėtojo apmokestinamasis pelnas, kuris nustatomas iš mokesčio mokėtojo realizacinių ir nerealizacinių pajamų sumos (bendrųjų pajamų) atėmus gamybos ir cirkuliacijos sąnaudas, ttenkančius realizuotai produkcijai, darbams ir paslaugoms, ir faktines išlaidas labdarai bei paramai pagal Labdaros ir paramos įstatymą, bet ne daugiau kaip 40 procentų apmokestinamojo pelno.

Lietuvos Respublikos juridiniai asmenys pelno mokestį apskaičiuoja ir sumoka patys.

5. Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis; šis mokestis yra mokamas pagal Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymą, priimtą 1994 m. liepos 20 d .

Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestį moka juridiniai asmenys, įregistruoti Lietuvos Respublikoje.

Apmokestinimo objektas yra Lietuvos Respublikos teritorijoje esantis nuosavybės teise priklausantis nurodytiems subjektams nekilnojamasis turtas, kuriam privaloma teisinė registracija (išskyrus žemę, orlaivius, laivus).

6. Žemės mokestis; Žemės mokestis yra mokamas pagal Žemės mokesčio įstatymą, priimtą 1992 m. birželio 25 d .

Žemės mokesčio mokėtojai – tai privačios žemės savininkai.

Žemės mokesčio objektas yra privati žemė.

7. Mokestis už valstybinius gamtos išteklius; mokesčiai mokami pagal Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymą, priimtą 1991 metais .

Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius objektas yra valstybiniai gamtos ištekliai, įstatymų nustatyta tvarka perduoti naudotis juridiniams ir fiziniams asmenims. Tai dolomitai, klintys, kreida, molis, smėlis, kiti žemės gelmių ištekliai, taip pat žuvų ištekliai.

Mokesčius už valstybinius gamtos išteklius moka juridiniai ir fiziniai asmenys, įstatymo nustatyta tvarka išgaunantys valstybinius gamtos išteklius.

8. Naftos ir dujų išteklių mokestis; mokestis mokamas pagal Naftos ir dujų išteklių mokesčio įstatymą, priimtą 11992 metais .

Naftos ir dujų išteklių mokesčio objektas – Lietuvos Respublikos teritorijoje ir jos išskirtinėje zonoje Baltijos jūroje išgaunama nafta ir dujos.

Mokesčius už naftos ir dujų išteklius moka juridiniai ir fiziniai asmenys, įstatymo nustatyta tvarka išgaunantys šiuos valstybinius gamtos išteklius.

9. Mokestis už aplinkos teršimą; šis mokestis mokamas pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymą, kuris buvo priimtas 1999 metais .

Mokesčio už aplinkos .teršimą mokėtojai yra juridiniai ir fiziniai asmenys, įgyvendindami savo veiklą teršiantys aplinką ir kuriems yra nustatyti taršos normatyvai. Mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių moka aplinką teršiantys asmenys, kuriems Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka privaloma turėti gamtos išteklių naudojimo leidimą su nurodytais teršalų išmetimo į aplinką normatyvais. Mokestį už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių moka asmenys, teršiantys aplinką iš ūkinei-komercinei veiklai naudojamų mobilių taršos šaltinių, išskyrus žemės ūkio veikla besiverčiančių asmenų transportą.

Mokesčių už aplinkos teršimą objektas yra į aplinką išmetami fiziniai, cheminiai ir biologiniai teršalai, neigiamai veikiantys žmogų ir aplinką.

10. Konsulinis mokestis; imamas pagal konsulinio mokesčio įstatymą, priimtą 1994 metais. .

Konsulinį mokestį moka užsienio ir Lietuvos Respublikos juridiniai asmenys, užsienio valstybių ir Lietuvos Respublikos piliečiai, asmenys be pilietybės už Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento, Lietuvos Respublikos konsulinių įstaigų užsienyje jiems teikiamas konsulines ppaslaugas, atliekamus notarinius veiksmus ar išduodamus juridinę galią turinčius dokumentus.

Konsulinis mokestis yra imamas už tokių dokumentų kaip pasas išdavimą, taip pat vizų, pilietybės dokumentų išdavimą; civilinės būklės aktų įforminimą ir dokumentų išdavimą; dokumentų legalizavimą; atliekamus notarinius veiksmus ir konsulines paslaugas globos, rūpybos, teisės į palikimą bei kitais turtiniais klausimais; kitas konsulines paslaugas, nustatytas valstybiniuose susitarimuose, Lietuvos respublikos įstatymuose ir Vyriausybės nutarimuose.

11. Žyminis mokestis; mokestis nustatytas Žyminio mokesčio įstatymu 1994 metais .

Žyminį mokestį moka juridiniai ir fiziniai asmenys už valstybės institucijų (išskyrus teismus) atliekamus veiksmus ar išduodamus juridinę galią turinčius dokumentus.

12. Prekyviečių mokestis; šis mokestis mokamas pagal Prekyviečių mokesčio įstatymą, nustatytą 1993 metais .

Prekyviečių mokestį moka įmonės, kurios savivaldybės vykdomosios institucijos sprendimu eksploatuoja prekyvietes (turgavietes), kuriose yra išskirtos vietos prekiauti ne žemės ūkio produkcija ir ne maisto prekėmis.

Šio mokesčio objektas yra prekyvietės plotas (m²) arba įrengtos prekybos vietos, kioskų ir automobilių stovėjimo vietos, skirtos prekiauti ne žemės ūkio produkcija ir ne maisto prekėmis. Konkretų apmokestinimo objektą nustato savivaldybės vykdomoji institucija.

13. Atskaitymai nuo realizavimo pajamų pagal Lietuvos Respublikos kelių fondo įstatymą; mokami pagal 1995 m. Kelių fondo įstatymą .

Kelių fondą sudaro: 1) atskaitymai nuo realizavimo pajamų (įplaukų); 2) dalis akcizo, gauto už realizuotą benziną, dyzelinius degalus ir tepalus; 3) transporto priemonių savininkų mokestis; 4)

mokestis už naudojimąsi automobilių keliais ir jų infrastruktūra (toliau – už naudojimąsi keliais) užsienio šalyse įregistruotomis transporto priemonėmis; 5) mokestis už naudojimąsi keliais transporto priemonėmis (jų junginiais), kurių matmenys su kroviniu ar be jo viršija leidžiamus arba kai viršijama leidžiama ašies (ašių) apkrova ar transporto priemonės (jų junginio) leidžiamas bendras svoris; 6) mokestis už leidimą atlikti įvairius darbus bet kurioje kelių komplekso dalyje; 7) valstybės biudžeto lėšos; 8) juridinių, fizinių asmenų bei kitų valstybių tikslinės lėšos; 9) akcizas, gautas už rrealizuotas suskystintas automobilių dujas.

14. Paveldimo ar dovanojamo turto mokestis; šis mokestis mokamas pagal Paveldimo ar dovanojamo turto mokesčio įstatymą, priimtą 1995 metais .

Mokesčio mokėtojai yra fiziniai asmenys, Lietuvos Respublikoje paveldėję ar pagal dovanojimo sutartį įgiję turtą.

Apmokestinimo objektas yra minėtų asmenų paveldimas ar pagal dovanojimo sutartį įgyjamas kilnojamasis ar nekilnojamasis turtas, kuriam nustatyta teisinė registraciją arba numatyta dovanojimo sutart.ies sudarymo notarinė forma. Kilnojamuoju turtu mokant šį mokestį taip pat yra laikomos akcijos, obligacijos, vekseliai, kiti vertybiniai popieriai, meno kūriniai, brangieji metalai aar brangakmeniai, pinigai.

15. Privalomojo sveikatos draudimo įmokos;

16. Nuompinigiai (užmokestis) už valstybinės žemės ir valstybinio vandens fondo vandens telkinių nuomą; šis žemės nuomos mokestis mokamas (iki bus priimtas atitinkamas įstatymas) pagal Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio 3 d. nutarimą Nr. 602 ,,Dėl valstybinės žžemės ir valstybinio fondo vandens telkinių, išnuomotų verslinei arba mėgėjiškai žūklei, nuomos mokesčio” .

Žemės nuomos mokestį moka fiziniai ir juridiniai asmenys, kuriems nustatyta tvarka yra suteikta ar išnuomota valstybinė žemė ar išnuomoti valstybinio fondo vandens telkiniai verslinei ar mėgėjiškai žūklei.

Žemės nuomos mokesčio objektas yra valstybinė žemė ar vandens telkinys.

17. Įmokos į Garantinį fondą; šios įmokos mokamos pagal Lietuvos Respublikos Garantinio fondo įstatymą, priimtą 2000 metais .

Garantinio fondo lėšas sudaro:1) įmonių įmokos ( visos įmonės, viešosios įstaigos, bankai ir kredito unijos (toliau – įmonės), kurios įregistruotos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka) – 0,2 proc. priskaičiuoto darbuotojams darbo užmokesčio (nuo kurio skaičiuojamos privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokos); 2) Privatizavimo fondo lėšos ir valstybės biudžeto lėšos,skiriamos pagal atskirą programą; 3) lėšos, gautos iiš bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių Garantinio fondo kreditoriniams reikalavimams tenkinti; 4) juridinių ir fizinių asmenų bei įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, savanoriškos įmokos.

18. Valstybės rinkliava; šio mokesčio surinkimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas, priimtas 2000 metais. .

Valstybės rinkliavos objektai. Valstybės rinkliava imama už: 1) civilinės būklės aktų registravimą civilinės metrikacijos įstaigose, įrašų civilinės būklės aktuose pakeitimą bei papildymą ir dokumentų, patvirtinančių įrašą civilinės būklės akte, išdavimą; 2) išduodamus dokumentus dėl pilietybės, išvykimo į užsienį ir atvykimo į Lietuvos Respubliką bei gyvenimo jjoje, dėl užsieniečių įdarbinimo, taip pat dokumentą, patvirtinantį asmens gyvenamąją vietą; 3) licencijos (leidimo) verstis licencijuojama veikla išdavimą arba perregistravimą; 4) kitas institucijų teikiamas paslaugas. Konkretų valstybės rinkliavos objektų sąrašą nustato Vyriausybė.

Valstybės rinkliavas moka fiziniai ir juridiniai asmenys.

19. Azartinių lošimų mokestis; mokestis mokamas pagal Lietuvos Respublikos azartinių lošimų mokesčio įstatymą, priimtą 2001 metais .

Lošimų mokestį mokės akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – bendrovės), organizuojančios azartinius lošimus pagal Azartinių lošimų įstatymą.

20. Mokesčiai už pramoninės nuosavybės objektų registravimą; šie mokesčiai mokami pagal Lietuvos Respublikos mokesčių už pramoninės nuosavybės objektų registravimą įstatymą, priimtą 2001 metais .

Mokesčius už pramoninės nuosavybės objektų registravimą (toliau – mokesčiai) moka fiziniai ir juridiniai asmenys už pramoninės nuosavybės objektų registravimą ir su tuo susijusių dokumentų išdavimą, taip pat už išradimo patento, pramoninio dizaino, prekių ženklo galiojimo termino pratęsimą, patentinio patikėtinio registravimą Valstybiniame patentų biure.

Mokesčiai mokami už: 1) išradimo patentavimą ir su tuo susijusių dokumentų išdavimą bei išradimo patento galiojimo termino pratęsimą; 2) pramoninio dizaino registravimą ir su tuo susijusių dokumentų išdavimą bei pramoninio dizaino galiojimo termino pratęsimą; 3) puslaidininkinio gaminio topografijos registravimą ir su tuo susijusių dokumentų išdavimą; 4) prekių ženklo registravimą ir su tuo susijusių dokumentų išdavimą bei prekių ženklo galiojimo termino pratęsimą; 5) firmos vardo registravimą ir ssu tuo susijusių dokumentų išdavimą; 6) patentinio patikėtinio registravimą..3. MOKESČIŲ SISTEMOS REFORMA

Mokesčių sistemos reformos tikslas – sukurti darnią šiuolaikinę Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą, skatinančią sparčią Lietuvos ekonomikos raidą, stabilias biudžetų pajamas, teisingą ir proporcingą mokesčių paskirstymą, teisingą konkurenciją, taip pat užtikrinančią, kad mokesčių teisės aktai būtų suderinti su Europos Sąjungos teisės aktais.3.1 MOKESČIŲ SISTEMOS UŽDAVINIAI

Vykdoma reforma turi užtikrinti, kad mokesčių sistema atitiktų tokius jai keliamus uždavinius: 1)subalansuoti mokesčių naštą; 2) atsisakyti neefektyvių apmokestinimo priemonių; 3) užtikrinti reikiamas biudžeto pajamas valstybės ir savivaldos funkcijos įgyvendinti; 4) suderinti mokesčių teisinę bazę su Europos Sąjungos acquis; 5) nustatyti efektyvius mokesčio administratoriaus teisių ir pareigų įgyvendinimo būdus bei mokesčių mokėtojų teisių apsaugą; 6) suteikti savivaldybių taryboms daugiau teisių spręsti klausimus, susijusius su mokesčiais, įskaitomais į savivaldybių biudžetus.3.2 EUROPOS SĄJUNGOS REIKALAVIMAI LIETUVOS RESPUBLIKOS MOKESČIŲ SISTEMAI

Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktai turi būti tobulinami taip, kad atitiktų Europos Sąjungos reikalavimus. Per artimiausius metus teisės aktai turi būti suderinti su Europos Sąjungos direktyvomis, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. 43 patvirtintoje Lietuvos Respublikos derybinėje pozicijoje „Mokesčiai“ (10 derybinis skyrius).

Mokesčių derybinį skyrių sudaro pridėtinės vertės mokestis, akcizai, tarpusavio pagalba ir administracinis bendradarbiavimas, tiesioginiai mokesčiai.

Didžioji dalis reikalavimų, keliamų Europos Sąjungos narėms ir aasocijuotoms narėms mokesčių srityje, susiję su netiesioginiais mokesčiais: PVM ir akcizais. Šių mokesčių ir jų administravimo sistema turi atitikti Europos Sąjungos apmokestinimo praktiką.

Pagrindinės problemos yra tos, kad pridėtinės vertės mokesčio ir akcizų teisinė bazė dar pilnai nesuderinta su ES acquis Taip pat integruotos mokesčių informacinės sistemos diegimas. Būtina plėtoti integruotą mokesčių informacinę sistemą ir pritaikyti ją prie ES standartų (VIES, SEED). Būtina užtikrinti tinkamą finansavimą. Dalyvavimas Fiskalis programoje ir Europos mokesčių administracijų organizacijos (IOTA) veiklos programoje 2001-2003 m. Būtina užtikrinti kofinansavimą iš Lietuvos pusės.

Pagrindiniai derybų įsipareigojimai yra labai svarbūs norint siekti narystės ES. Naujos redakcijos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas turi įsigalioti nuo 2002 m. sausio 1 d. Šis įstatymas turi perimti visas ES acquis nuostatas PVM srityje, išskyrus nuostatas, taikomas sandoriams ES viduje, kurių įgyvendinimui reikalingi teisės aktai bus priimti iki narystės ES dienos. Naujos redakcijos Akcizų įstatymas turi įsigalioti nuo 2002 m. sausio 1 d. Jame įteisinta nuostata, kad nuo 2002 m. spalio 1 d. numatoma įvesti specifinio ir ad valorem tarifo kombinaciją cigaretėms. Nuo 2002 m. sausio 1 d. turi įsigalioti teisės normos, reikalingos ES acquis akcizais apmokestinamų prekių saugojimo, judėjimo ir kontrolės srityje įgyvendinimui. Perimti Tarybos direktyvoje 92/83/EEB nustatytą alkoholio apmokestinimo akcizais struktūrą (su tam tikromis

išlygomis, taikomomis kai kurių stipriųjų gėrimų (midaus, trauktinės) ir tarpinių produktų (vaisių uogų vyno) grupėms) ir Tarybos direktyvoje 92/84/EEB nustatytus tarifus nuo 2001 m. balandžio 1 d. (įsigaliojo nuo birželio 1 d.)

Pridėtinės vertės mokesčio ir Akcizų įstatymai bus suderinti su Europos Sąjungos acquis ir kitų tarptautinių organizacijų reikalavimais (naujos redakcijos Akcizų įstatymo projektas pateiktas svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui, o naujos redakcijos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo projektas 2001 m. III ketvirtį buvo pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybei).

Siekiant užtikrinti apmokestinimo efektyvumą, būtina ppalaipsniui atsisakyti atskaitymų į Kelių fondą (programą) nuo pajamų (neadekvatus atskaitymų objektas), o taip pat atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-2004 metų veiklos programą atsisakyti ES acquis nenumatytų akcizo objektų. Šios priemonės leistų sumažinti mokesčių administravimo išlaidas ir užtikrinti mokesčių sistemos adekvatumą.

Mokesčių administravimo reforma turi atsižvelgti ir įvertinti Europos Sąjungos šalių geriausią administravimo praktiką, be to, turi užtikrinti strateginių tikslų integruojantis į Europos Sąjungą įgyvendinimą.3.3 PAGRINDINIAI MOKESČIŲ SISTEMOS REFORMOS BRUOŽAI

1) Mokesčių sistemos koncepcija kelia tikslą „suteikti savivaldybių taryboms daugiau teisių sspręsti klausimus, susijusius su mokesčiais, įskaitomais į savivaldybių biudžetus“ ir jį konkretizuoja taip: „Suteikti didesnes teises savivaldybėms finansinių išteklių formavimo srityje – numatyti teisę nustatyti konkrečius mokesčio tarifo dydžius, taip pat priimti sprendimą dėl mokesčio už fiziniams asmenims nuosavybės teise ppriklausančių statinių apmokestinimo šiuo mokesčiu ir šiuo atveju nustatyti konkrečius neapmokestinamo minimumo dydžius“. Koncepcijoje teigiama, kad nekilnojamojo turto mokesčio tarifas bus iki 1,5 procento nekilnojamojo turto mokestinės vertės, o konkretų mokestinio laikotarpio mokesčio tarifą nustatys savivaldybių tarybos.

Pirma prielaida tam, kad savivaldybės turėtų didesnes teises finansinių išteklių formavimo srityje yra perskirstymo tarp savivaldybių panaikinimas. Siekiant nuoseklumo, koncepcija turėtų numatyti bent laipsnišką (per keletą metų) perskirstymo atsisakymą. Tol, kol galioja šis perskirstymas, visuomet bus ir rizika, kad savivaldybių „laisvė“ turės būti finansuojama kitų savivaldybių gyventojų.

Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad Mokesčių administravimo įstatymo nuostata apie visų mokesčių mokėtojų lygybę prieš įstatymą yra dažnai apeinama, kai mokesčių mokėtojams taikomos išimtys. Laisvosios rinkos instituto ekspertai siūlo nustatyti, kad savivaldybės gali taikyti išimtis iir lengvatas savo biudžeto sąskaita tik visiems mokesčių mokėtojams vienodai.

2) Siekiant apsaugoti vietos cukraus rinką, bus nustatytas specialus cukraus mokestis, analogiškas šiuo metu taikomam akcizui už cukrų. Mokesčio įstatymas įsigalios kartu su naujos redakcijos Akcizų įstatymu. Abejonių kelia planas pakeisti cukraus akcizą specialiu cukraus mokesčiu, neminint, kokiais tikslais ir principais jis bus taikomas.

3) Taip pat bus įvestas specialus mokestis, analogiškas šiuo metu taikomam akcizui už prabangius automobilius. Mokesčio įstatymas įsigalios kartu su naujos redakcijos Akcizų įstatymu.

4) Fizinių asmenų pajamų mmokestį bei turto ir pajamų deklaravimą reglamentuojančius įstatymus pakeis Gyventojų pajamų mokesčio ir turto deklaravimo įstatymas, numatantis palaipsnį pajamų mokesčio tarifo mažinimą, nepamokestinamojo pajamų dydžio didinimą ir visuotinį pajamų (o tam tikroms asmenų grupėms – ir turto) deklaravimą. Įvedus visuotinį pajamų deklaravimą bus sudarytos prielaidos atsisakyti specialaus pajamų deklaravimo įsigyjant brangų turtą ir pinigines lėšas. Reikėtų atsižvelgti į tai, kad šis mokestis, kaip ir pelno mokestis, apmokestina tai, kas jau apmokestinta PVM. Šis mokestis pažeidžia neutralumo principą: didžiausiu tarifu apmokestintos darbo pajamos dar yra apmokestintos Sodros mokesčiu. Tai nesudaro prielaidų užimtumui ir darbo pajamoms augti ir skatina visais įmanomais būdais išimti darbo užmokesčiui skirtas lėšas kita forma. Šiomis aplinkybėmis darbo pajamų mokesčio mažinimo atidėliojimas atrodo netikslingas. Laisvosios rinkos institutas rekomenduoja kuo greičiau ir kuo labiau sumažinti fizinių asmenų pajamų mokestį, tikintis pajamų legalizavimo, ekonomikos ir užimtumo atsigavimo.

Koncepcijoje reikėtų užsibrėžti sumažinti pajamų mokesčio tarifą iki 13 % (pirmas etapas galėtų būti 24, paskui – 18 %), o dividendams – atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus – taikyti 13 % tarifą iš karto, panaikinus pelno mokestį. Kitas būdas sumažinti pajamų mokesčio naštą – padidinti neapmokestinamą minimumą – turėtų būti vertinamas atsargiai, kadangi tai sudaro sąlygas manipuliuoti skirtingomis apmokestinimo sąlygomis. Kita vertus, kadangi Vyriausybės pprogramoje buvo pažadėta padidinti neapmokestinamą minimumą, rekomenduotina padaryti tai greičiau ir užtikrinti platesnį mokesčių reformos palaikymą. Abejotina idėja taikyti diferencijuotus neapmokestinamų pajamų lygius: mokesčių tikslas turėtų būti surinkti biudžetą, o jeigu keliami perskirstymo tikslai, jų derėtų siekti tik per biudžeto panaudojimą.

Koncepcijoje nep.agrįsta, kodėl ir kam, keliant tikslą mažinti mokesčius, yra didinamas vienas iš tarifų – individualioms pajamoms, jeigu nuo jų neatskaitomos išlaidos.

5) Juridinių asmenų pelno mokestį reglamentuojantį įstatymą pakeis naujas Pelno mokesčio įstatymas, numatantis palaipsnį pelno mokesčio tarifo mažinimą, paprastesnę pajamų ir sąnaudų pripažinimo tvarką bei nepagrįstų lengvatų ir išimčių atsisakymą.

Vardijant pelno mokesčio panaikinimo motyvus, nepaminėti svarbiausieji: 1) dvigubas to paties objekto apmokestinimas pelno mokesčiu ir PVM, kuomet pelno mokestis pasireiškia itin menku biudžeto įplaukų generavimo efektyvumu; 2)didžiausios prielaidos šiuo mokesčiu pažeisti mokesčių neutralumo principą; 3)siekis privatizuoti investicijų procesą – kad investuotų ne valstybė, surinkusi mokesčius ir juos perskirsčiusi, bet patys pajamas uždirbantys ūkio subjektai; 4)dirbtinai apibrėžtas ir su realybe prasilenkiantis apmokestinimo objektas, dėl ko užprogramuoti ginčai bei įtampa tarp mokesčių mokėtojų ir administratorių, o mokestį neretai tenka mokėti nuo išlaidų ir patirtų nuostolių; kita vertus, norintys (o jų labai daug) nesunkiai apeina šį mokestį.

Šiame kontekste svarbus dar vienas koncepcijoje neaptartas dalykas. Ar pelno mokesčio panaikinimas pakeis pinigų srautų nnukreipimo ir jų pateikimo oficialioje apskaitoje motyvacijas? Jeigu dividendų apmokestinimas bus pakankamai mažas, panaikinantis motyvaciją slėpti pelną (pvz., 10-15 %), galima tikėtis realios įmonių veiklos ir pinigų srautų atspindėjimo apskaitoje. Bet jeigu dividendų apmokestinimas bus 29 %, tikėtina, kad deklaruojamas pelnas atspindės tikrovę tik dalyje bendrovių (pirmiausia, viešų). Vadinasi, reformos tikslai bus pasiekti tik iš dalies, ir jokia kontrolė neleis užkirsti kelio pelno slėpimui ir išėmimui kita forma.

Koncepcijoje minima, kad bus „apmokestinama tik paskirstyta įmonių pelno dalis“, tačiau reikia turėti galvoje, kad pelnas paskirstomas ir į rezervus, kurie toliau naudojami įmonės poreikiams. Taip pat neaišku, ar labdarai ir paramai skirta įmonės pelno dalis nebus apmokestinta (paminėta tik, kad šios lėšos nebus apmokestintos paramos ir labdaros gavėjo).

6) Mokesčiai už įvairius gamtinius išteklius bus sujungti į vieną teisės aktą.

7) Mokestis už aplinkos teršimą bus peržiūrėtas (yra peržiūrėtas) atsižvelgiant į tarptautinę praktiką.

8) Konsulinį mokestį, žyminį mokestį už teismų veiksmus, valstybės rinkliavas, azartinių lošimų mokestį bei mokestį už pramoninės nuosavybės objektų registravimą reglamentuojantys įstatymai nebus keičiami atsižvelgiant į tai, kad jų nuostatos ir šiuo metu atitinka tarptautinę praktiką šioje srityje.

9) Prekyviečių mokesčio turėtų būti atsisakyta, kadangi šio mokesčio objektas neadekvatus -prekyvietės moka kitus įstatymų nustatytus mokesčius (pelno mokestį, žemės mokestį), todėl netikslinga šią

veiklą apmokestinti papildomai dar ir veiklos rūšies mokesčiu, be to, šio mokesčio panaikinimas nacionalinio biudžeto pajamų neįtakos, kadangi šiuo metu įmonės sumokėtu prekyviečių mokesčiu gali sumažinti apmokestinamąsias pajamas ir taip sumažinti mokėtiną pelno mokestį.

10) Paveldimo ir dovanojamo turto mokestis bus reglamentuotas naujos redakcijos įstatymu, kuris turi būti parengtas vadovaujantis tarptautiniai standartais šioje srityje. Nustatoma, kad šiuo mokesčiu apmokestinami paveldimi arba dovanojimo būdu gaunami materialūs dalykai (išskyrus namų apyvokos daiktus), vertybiniai popieriai, pinigai.

11) Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio ir žemės mmokesčio reglamentavimas bus sujungtas į vieną nekilnojamojo turto mokesčio įstatymą, kuris užtikrins pasaulinę praktiką apmokestinant ir vertinant turtą (remtis masinio vertinimo būdu nustatyta turto rinkos kaina).

12) Turto mokesčio įvedimas turės skaudžių neigiamų pasekmių žmonėms ir privačios nuosavybės institutui, jis iškreips žmonių motyvacijas ir rinkos procesus. Turto mokestis pažeidžia bemaž visus koncepcijoje numatytus mokesčių sistemos principus. Netiksl.inga sudaryti sąlygų įvesti turto mokestį gyventojams savivaldybių nuožiūra. Priešingai, koncepcijoje turėtų būti atsisakoma šio mokesčio taikymo tiek žemei, tiek įmonių nekilnojamam turtui dėl šių ppagrindinių priežasčių:

a) Mokestis mokamas nesant tam šaltinių. Mokestis sumažins realiąsias žmonių pajamas. Turtas savaime nekuria pajamų. Nekilnojamo turto mokesčio ydos slypi tame, kad jo objektas yra daiktas. Apmokestinimui šis, o ne kitas, objektas pasirinktas tik todėl, kad šį daiktą llengva apčiuopti, jo neįmanoma nuslėpti ir pan. Apmokestinimui neabejotinai būtų patrauklūs ir kiti daiktai, jei tik jie būtų taip tvarkingai apskaitomi, kaip nekilnojamas turtas. Istorijoje tokių faktų yra: apmokestinami langai, barzdos, kiti apčiuopiami objektai. Tačiau šių objektų apmokestinimo, tobulėjant visuomenei bei atsirandant efektyvesniems mokesčiams, yra atsisakyta. Šalys, kuriose veikia nekilnojamo turto mokesčiai, nuolat svarsto jų panaikinimo galimybes. Situacija, kuomet asmuo turės turto, tačiau ne visuomet – pajamų – bus ypač būdinga Lietuvai, kur nekilnojamo turto įsigijimas tradiciškai buvo laikomas saugiausia investicija infliacijos ir bankų nestabilumo kontekste. Įvestas mokestis skaudžiai palies gyventojus, padidindamas jų socialinio nesaugumo jausmą bei sumažindamas realiąsias pajamas. Būtina atsižvelgti į tai, kad jei žmogus turi pajamų, tai nuo jų sumoka visus priklausančius mokesčius, tame tarpe apmokestinamos ir ppajamos iš nekilnojamo turto.

b) Brangus, tikrovės neatitinkantis apmokestinamosios vertės nustatymas. Realusis mokesčio tarifas visuomet skirsis nuo nominalaus. Taikant nekilnojamo turto mokestį, nors objektas ir yra apčiuopiamas, neišvengiama daugybės administravimo problemų, kurios skaudžiausiai žeidžia mokesčio mokėtoją. Didžioji jų dalis susijusios su apmokestinamosios vertės nustatymu, t.y. turto įvertinimu. Turto rinkos kaina išaiškėja tik rinkoje parduodant šį turtą, tad apmokestinamajai vertei nustatyti naudojami administraciniai turto vertinimo metodai. Pastarųjų pasirinkimas yra nedidelis, kiekvienas metodas turi rimtų trūkumų. Net ir vadinamasis „rinkos kainos“ nustatymas, ppasitelkiant nepriklausomus vertintojus, yra ydingas dėl neišvengiamo subjektyvumo. Atstatomosios vertės metodą kai kuriais atvejais prasminga taikyti draudimo tikslais, tačiau apmokestinti turtą pagal vertę, kiek jis kainuotų pastatyti „dabar“ yra neprasminga, nes „dabar“ jo tokio niekas ir nestatytų. Taigi, visi administraciniai turto vertinimo metodai lemia tai, kad realusis mokesčio tarifas kiekvienam turtui skiriasi nuo įstatymo nustatytojo, mokesčių našta tampa labai diferencijuota. Galiausiai, nesant objektyvaus vertės mato, nebus išvengta įvairių piktnaudžiavimų, o turto įvertinimas niekuomet nebus pagrįstas.

c) Nekilnojamo turto mokesčiai kėsinasi į privačios nuosavybės pagrindus. Nekilnojamo turto apmokestinimas kėsinasi į privačios nuosavybės pagrindus, iškreipia žmonių motyvacijas bei skatina išlaidavimą ir valkatavimą. Užuot pasirūpinę gyvenamuoju būstu, baimindamiesi potencialaus apmokestinimo, žmonės išleis santaupas kitiems tikslams. Neteisingai teigiama, jog mokestis pagelbės sunaikinti neprižiūrėtus, apleistus pastatus. Priešingai, mokestis tokiais pavers šiandien prižiūrėtus namus ir kitus pastatus, daug pastatų apskritai nebus pastatyta. Naujai statomi namai bus tokie, jog mokesčių našta slėgtų kuo mažiau. Lietuvos architektūrinis vaizdas bus stipriai įtakotas ne žmonių poreikių, o nekilnojamo turto mokesčio.

d) Mokestis nesuvienodins įmonių ir gyventojų apmokestinimo sąlygų, o tik dar labiau pagilins skirtumus. Argumentuojama, jog turto mokestis gyventojams leis suvienodinti įmonių ir gyventojų apmokestinimo sąlygas. Šios sąlygos negali būti vienodos, kadangi įmonė turtą naudoja veiklai, tuo tarpu asmuo – ddažniausiai gyvenimui. Įmonės pajamos, iš kurių jos moka nekilnojamo turto mokestį neapmokestinamos, tuo tarpu visos gyventojų pajamos yra apmokestintos bruto. Taigi, žmogus turto mokesčius turi mokėti. iš sykį apmokestintų pajamų. Sąlygų suvienodinimas turėtų būti vykdomas ne įvedant naują mokestį, o panaikinant nekilnojamo turto mokestį įmonėms.

e) Mokesčio įvedimas sąlygos dvigubą pajamų apmokestinimą. Kadangi visos gyventojų pajamos apmokestinamos, neatimant jokių atskaitymų, nekilnojamo turto mokestis turės būti sumokėtas iš apmokestintų pajamų. Dvigubas apmokestinimas yra viena iš didžiausių mokesčių sistemos ydų, mažinančių jos skaidrumą ir racionalumą.

f) Lietuvoje jau taikoma viena iš nekilnojamo turto apmokestinimo formų. Pajamų mokesčiu apmokestinamos pajamos už turto nuomą yra netiesioginė turto apmokestinimo forma.

g) Nekilnojamo turto mokestis grubiai pažeidžia šioje koncepcijoje iškeliamus mokesčių teisingumo, neutralumo, proporcingumo bei administravimo veiksmingumo principus. Mokestis yra neteisingas, kadangi sąlygoja ne proporcingą pajamų apmokestinimą, o progresyvinį arba regresyvinį, priklausomai nuo to, kas tampa tikruoju mokesčio mokėtoju. Mokestis nėra neutralus, kadangi iš visos turto įvairovės išskiriamas vienos rūšies turtas ir jo atžvilgiu taikomos skirtingos mokesčių taisyklės. Nekilnojamo mokesčio administravimo veiksmingumas, lyginant su kitais mokesčiais, bus žymiai mažesnis, kadangi apmokestinamojo turto ir biudžeto pajamų bus nedaug, tačiau administravimo kaštai santykinai dideli.

h) Nekilnojamo turto mokestis prieštarauja valstybės nuostatoms remti būstų įsigijimą. Valstybė deklaruoja, kad remia bbūstų įsigijimą ir imasi įvairių skatinimo priemonių. Nekilnojamo turto mokesčio gyventojams kontekste ši iniciatyva vertintina tik kaip nekilnojamo turto mokesčio mokėtojų atsiradimo skatinimas.

i) Nekilnojamo turto mokestis neigiamai įtakoja nekilnojamo turto bei užstatų rinką. Dėl nekilnojamo turto mokesčio šis turtas pigs – atsiras daugiau norinčių jį parduoti. Nekilnojamo turto rinka taps mažiau likvidi. Todėl norintiems gauti kreditą banke reikės įkeisti daugiau turto. Bankų kreditai santykinai pabrangs, net ir nesikeičiant palūkanoms. Tai ypač skaudžiai atsilieps pradedančiam arba šeimos verslui.

13) Nuompinigiai (užmokestis) už valstybinės žemės ir valstybinio vandens fondo vandens telkinių nuomą turi būti reglamentuoti vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis ir tokiu būdu eliminuoti iš mokesčių sistemos sudėtinių dalių.

14) Atskaitymų į kelių fondą nuo realizavimo pajamų turėtų būti atsisakyta atsižvelgiant į tai, kad šių atskaitymų objektas nėra adekvatus Kelių fondo programos esmei – Kelių fondas turėtų būti formuojamas tik iš šaltinių, tiesiogiai susijusių su naudojimusi keliais.

Koncepcijos nuostata laipsniškai mažinti mokestį nuo apyvartos, finansuojantį Kelių fondą, ir panaikinti jį tik 2004 metais yra nepagrįsta. Ydinga taikyti mokestį nuo apyvartos kaip kelių finansavimo priemonę. Be to, mokesčių mokėtojams jau ne vienerius metus buvo žadėta šį mokestį panaikinti, o pagal galiojusį įstatymą tai jau turėjo būti padaryta.

Netiesa, kad panaikinus mokestį nuo apyvartos Kelių fondui

finansuoti nelieka šaltinio. Padidinus degalų akcizų dalį, skiriamą Kelių fondui, bus laiduojamas mokesčių teisingumas ir tikslingumas: tie, kurie naudojasi keliais, prisidės prie jų išlaikymo proporcingai gaunamai naudai. Pripažinus, kad deficitinis yra ne Kelių fondas, bet valstybės biudžetas, reikia kompleksiškai spręsti jo panaudojimo ir finansavimo problemas siekiant ilgalaikių tikslų.

15) Mokesčių administravimo srityje būtina kurti teisinę bazę, kuri gerintų mokesčių administravimo veiksmingumą ir paslaugų, teikiamų mokesčio mokėtojui, kokybę..IŠVADOS

Mokesčiai – tai sritis, kur susiduria gyvybingiausi ir daugeliu atžvilgiu prieštaringi valstybės ir visuomenės narių –– mokesčių mokėtojų interesai. Šių interesų opumas, reikšmingumas, kita vertus, mokesčių sistemos sudėtingumas neišvengiamai sukelia prieštaravimus ir konfliktus. Istorijoje galima rasti daugybę pavyzdžių, kai dėl netinkamos mokesčių politikos valstybėse kilo gyventojų nepasitenkinimas, kartais net prasiveržiantis maištų ar sukilimų forma. Todėl būtina sukurti darnią šiuolaikinę Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir panaikinus visus iki tol galiojusius mokesčius, buvo įvesti nauji. Sukurta Lietuvos mokesčių sistema. Ji apima keturiolika tiesioginių ir tris netiesioginius mokesčius, imamus į nacionalinį biudžetą – valstybės iždą. Taip ppat Lietuvoje yra trys tikslinės paskirties mokesčiai.

Jau nuo XVII amžiaus mokesčių teorijos kūrėjai, vertindami mokesčių sistemas, vadovavosi šiomis nuostatomis: mokesčių sistema turėtų užtikrinti tolygų mokesčių naštos paskirstymą, efektyvų išteklių mobilizavimą, atitikti makroekonominius tikslus ir jiems tarnauti, turėtų būti lengvai ir nnebrangiai administruojama.

Reformuojant Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą, siekiama įgyvendinti šiuos principus: teisingumo, neutralumo, aiškumo, lygybės, viešumo, administravimo veiksmingumo.

Taip pat nederėtų užmiršti, kad reikėtų kaip galima labiau sumažinti mokesčius. Yra du pagrindiniai mokesčių mažinimo šaltiniai. Pirmiausia būtina mažinti valstybės funkcijų ratą, kad kuo daugiau paslaugų finansuotų patys žmonės. Antra, reikia gerinti valstybės funkcijų atlikimo kokybę, kad galima būtų už mažesnius pinigus gauti reikalingą valstybės paslaugą, ir dar geresnės kokybės. Tai sudarytų prielaidas mažinti mokesčių naštą.

Lietuvos Respublikos mokesčių sistemos koncepcija yra nukreipta teisinga linkme. Ši reforma pajamų prasme gali pakeisti biudžetą tiek didėjimo, tiek mažėjimo linkme. Reikėtų turėti planą, ką daryti kiekvienu atveju ir išdrįsti žengti vis atidėliojamus žingsnius.

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS

Norminiai aktai

1.Lietuvos Respublikos Konstitucija. Žin., 1992, Nr.33- 1014.

2. Mokesčių administravimo įstatymas ŽŽin.,1995, Nr.61-1525.

3. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas Žin., 1993, Nr.I -345.

4. Lietuvos Respublikos akcizų įstatymas Žin., 1997, Nr. 117 –2996.

5. Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinasis įstatymas Žin., 1990, Nr. I-6419.

6. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymas Žin.,1990, Nr. 24 –601.

7. Lietuvos Respublikos įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas Žin., 1994, Nr. I-656.

8. Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymas Žin.,1992, Nr. I-2675.

9. Lietuvos Respublikos mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymas Žin., 1991, Nr. I-1163.

10. Lietuvos respublikos naftos iir dujų išteklių mokesčio įstatymas. Žin., 1992, Nr. I-2944.

11. Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas. Žin., 1999, Nr. VIII – 1183.

12. Lietuvos Respublikos konsulinio mokesčio įstatymas. Žin.,1994, Nr. I-509.

13. Lietuv

Related Posts