Lietuvos politinė sistema

Home / Teisė / Lietuvos politinė sistema

Įvadas

Rytų Europos valstybėms pastarojo dešimtmečio

pradžioje įgavus visas suverenias teises, kartu su teisinės

valstybės kūrimu ir demokratinio režimo įvedimu iškilo

būtinybė pasirinkti rinkimų sistemą. Naujos politinės jėgos,

atėjusios į valdžią per rinkimus, surengtus pagal senuosius

rinkimų įstatymus, turėjo juos keisti. Paprastai buvo

keičiamos ne tik rinkimų sistemos, bet ir konstitucijos. Kai

kuriose valstybėse, kaip Lietuvoje ir Rusijoje, naujos

konstitucijos buvo priimtos kartu su rinkimais į naujus

atstovaujamuosius organus. Taigi dabar galiojančios

rinkimų sistemos su retomis išimtimis buvo priimtos

politinių partijų atstovų, kurie buvo išrinkti pagal

autoritarinio režimo rinkimų sistemas ir kurie turėjo nnedaug

parlamentinės demokratijos patirties.

Taigi šiame referate ir bus pažvelgta į kai kurias

bendras Rytų Europos rinkimų sistemų ypatybes:

bendruosius rinkimų sistemos požymius, minimalaus

atstovavimo „slenkstį“, rinkimų rezultatų galiojimą,

aktyviąją ir pasyviąją rinkimų teisę. Šiais aspektais

Lietuvos rinkimų sistema bus lyginama su Albanijos,

Bulgarijos, Čekijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Rumunijos,

Rusijos, Slovakijos, Slovėnijos ir Vengrijos sistemomis.

Tačiau šios apžvalgos tikslas nėra parodyti, kad Rytų

Europos rinkimų sistemos yra kažkuo ypatingos – tiesiog tai

artimiausi savo istorine situacija regionai, kuriuos lengviau

lyginti su Lietuva. Šios apžvalgos tikslas taip pat nėra

normatyvinis požiūris į rinkimų sistemą, todėl bbus apsiribota

tik pagrindinių požymių, kurie būtini, norint rinkimus

laikyti demokratiškais, nurodymu. Pagaliau šios apžvalgos

tikslas nėra vienos ar kitos rinkimų sistemos padarinių

analizė, taigi čia bus paminėti tik svarbiausi iš jų.

1. Bendrieji požymiai

Demokratinės valstybės valdymas turi remtis ir

tiesiogine, ir atstovaujamąja demokratija. Rinkimai yra

atstovaujamosios ddemokratijos forma. Taigi valstybė, kurios

konstitucijoje įtvirtintas demokratinio valdymo principas,

privalo laikytis esminių demokratinių rinkimų principų:

rinkimų visuotinumo, lygios rinkimų teisės, tiesioginių

rinkimų ir slapto balsavimo. Šie principai gali būti ribojami

nebent ten, kur jie gali padaryti žalos visuomenei, pvz.,

amžiaus cenzu apribojant rinkimuose galinčių dalyvauti

asmenų amžių. Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios

pirmasis strapsnis skelbia, kad Lietuvos valstybė yra

nepriklausoma demokratinė respublika, taip pat įtvirtino šių

principų laikymąsi. 4 ir 33 straipsniai reglamentuoja

tiesioginės ir netiesioginės demokratijos galimybę, 55

straipsnis nurodo, kad Seimas renkamas visuotine, lygia,

tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu.

Esminis rinkimų sistemos, plačiąja prasme

suprantamos kaip visuomeninių santykių išraiška rinkimų

procesu, bruožas yra rinkimų apygardų skirstymo ir balsų

skaičiavimo sistema, t. y. rinkimų sistema siaurąja prasme.

Pagal tai rinkimų sistema skirstoma į daugumos

atstovavimo („mažoritarinę“) ir proporcinio atstovavimo

sistemas.

Pagal daugumos atstovavimo sistemą valstybės

teritorija padalijama į tiek daugmaž llygių apygardų, kiek

mandatų numatoma išdalyti. Kiekvienoje apygardoje

paprastai balsuojama už vieną kandidatą. Yra du daugumos

atstovavimo sistemos tipai: paprastosios daugumos ir

absoliučiosios daugumos atstovavimo sistemos. Taikant

paprastosios daugumos sistemą, laimėjusiu pripažįstamas

tas kandidatas, kuris surenka daugiau balsų už kitus. Pagal

absoliučiosios daugumos sistemą, norint nugalėti, reikia

surinkti daugiau negu pusę rinkėjų balsų. Todėl

absoliučiosios daugumos sistema pasižymi dažna būtinybe

rengti papildomus rinkimų turus, kur būtų renkamasi iš

dviejų kandidatų. Kartu daugumos atstovavimo sistema

dažniausiai yra palanki didžiosioms partijoms arba

kompaktiškai gyvenančioms mažesnių partijų šalininkų

grupėms, kadangi dėl mandatų gali varžytis tik tų partijų,

kurios rrinkimų apygardose turi daugiausia rėmėjų, atstovai.

Iš kitos pusės, daugumos atstovavimo sistemoje,

konkuruojant dviems partijoms, kiekviena jų turi vykdyti

rinkėjų daugumą tenkinančią politiką. Be to, vienai partijai

gavus daugumą vietų parlamente, jai lengviau priimti

sprendimus.

Proporcinio atstovavimo sistemos ypatybė yra

viena ar kelios visoje šalyje rinkimų apygardos, kuriose

išrenkami visi atstovai. Šios apygardos yra daugiamandatės,

jose skirtingų partijų sąrašams parlamento nario mandatai

atitenka proporcingai gautiems balsams. Dažniausiai

balsuojama už visą partijos pateiktą sąrašą, taigi kandidatų

asmenybės daro mažesnę įtaką rinkėjo pasirinkimui. Šios

sistemos taikymo atveju gali būti atstovaujamos ir gana

mažos partijos (paprastai – pajėgiančios įveikti tam tikrą

barjerą), taigi partijos priklausomybė nuo visų rinkėjų yra

mažesnė. Neigiama šios sistemos ypatybė yra ta, kad,

parlamente dirbant daugeliui partijų, sunku sudaryti

vyriausybines koalicijas ir apskritai priimti sprendimus.

Yra dvi pagrindinės proporcinio atstovavimo

balsų skaičiavimo sistemos: kvotų (gautų balsų skaičius

dalijamas iš mandatų skaičiaus ir gaunama rinkiminė kvota,

tada kiekvienos partijos gautas balsų skaičius dalijamas iš

šios kvotos ir gaunamas mandatų skaičius parlamente) ir

d’Hondto (kiekvienos partijos gautas balsų skaičius

dalijamas iš 1, 2, 3 ir t. t., tada iš gautų dalmenų atrenkama

tiek didžiausių, kiek yra mandatų, ir mandatai partijoms

padalijami pagal didžiausių dalmenų skaičių). Dažniausiai

kvotų sistema palankesnė vidutinėms ir mažoms, o d’Hondto

– didžiosioms partijoms.

Tarp šdaugumos atstovavimo ir proporcinio

atstovavimo sistemų šalininkų nuolat kyla diskusijos, kuri

rinkimų sistema geresnė būtent Rytų Europoje. Daugumos

atstovavimo sistemos šalininkai teisina ją tuo, kad

pereinamuoju laikotarpiu ppokomunistinėms šalims būtina

kuo greičiau priimti daugelį įstatymų ir sukurti vidaus ir

užsienio politikos pagrindus, o tam palankesnė yra politinė

sistema, kurioje dominuoja viena partija. Proporcinio

atstovavimo sistemos šalininkų argumentai yra

demokratijos užtikrinimo būtinybė – demokratiją lemia

galimybė išreikšti daugelio įvairių visuomenės grupių

interesus.

Kai kuriose Rytų Europos šalyse, tarp jų – ir

Lietuvoje, šios dvi rinkimų sistemos yra derinamos.

Albanijoje 100 parlamento narių renkama mažoritarine

sistema, likę 40 – vienmandatėje proporcinėje rinkimų

apygardoje. Rusijoje pusė iš 450 Dūmos narių renkama

vienmandatėse apygardose pagal santykinės daugumos

sistemą, kita pusė – vienoje federalinėje daugiamandatėje

rinkimų apygardoje. Vengrijoje galioja netgi trijų lygių

sistema: žemiausiąjį sudaro 176 pagal absoliučios daugumos

sistemą renkami parlamentarai, vidurinįjį – 152

parlamentarai, renkami teritorinėse daugiamandatėse

apygardose, aukščiausiąjį – 52 atstovai, renkami

nacionalinėje daugiamandatėje apygardoje.

Lietuvoje 71 iš 144 Seimo narių taip pat renkami

vienmandatėse rinkimų apygardose. Išrinktu laikomas tas

kandidatas, už kurį balsavo daugiau kaip pusė atėjusių į

rinkimus piliečių. Likę 70 parlamentarų renkami vienoje

daugiamandatėje rinkimų apygardoje pagal kvotų ir liekanų

metodą. Vieno mandato kvota apskaičiuojama, dalijant

balsų skaičių, paduotą už sąrašus, kurie surinko ne mažiau

kaip 4 proc. balsų, iš 70 (jei gaunama liekana, ji atmetama, o

prie gauto skaičiaus pridedamas 1). Tada už kiekvieną

sąrašą paduotas balsų skaičius dalijamas iš kvotos, ir

gaunamas partijos įgytų mandatų skaičius. Jei mandatų

skaičiai gaunami su liekana, tos liekanos surašomos iš eilės –

pradedant nuo didžiausios, ir likę balsai po vieną

paskirstomi toms ppartijoms, kurių liekanos didžiausios.

Likusiose nagrinėjamose Rytų Europos

valstybėse vienaip ar kitaip pritaikyta tik proporcinio

atstovavimo sistema (vien mažoritarinės rinkimų sistemos

nėra nė vienoje valstybėje). Bulgarijoje trisdešimtyje

apygardų pagal d’Hondto formulę skaičiuojami politinių

partijų, o pagal kvotų – atskirų kandidatų gauti balsai.

Čekijoje žemesnįjį rinkimų lygmenį sudaro 8

daugiamandatės apygardos, aukštesnįjį – viena nacionalinė

daugiamandatė apygarda, kur balsai skaičiuojami pagal

kvotų ir liekanų metodą. Panaši sistema, tik turinti 12

žemesniojo lygmens apygardų ir su kiek kitokia balsų

skaičiavimo sistema (žemesniajame lygyje – pagal kvotų,

aukštesniajame – pagal modifikuotą d’Hondto formules) yra

Estijoje, tokios sistemos įdiegtos ir Lenkijoje (balsai

skaičiuojami vien pagal d’Hondto formulę), Rumunijoje,

Slovėnijoje (abiejose – ir kvotų, ir d’Hondto formulės).

Latvijoje ir Slovakijoje rinkimai rengiami vienu lygiu:

Latvijoje yra 5 nacionalinės daugiamandatės apygardos

(d’Hondto formulė), o Slovakijoje – 4 (kvotų formulė).

Taigi Rytų Europoje yra institucionalizuota

tendencija stiprinti partijas, tikintis taip spartinti pilietinės

visuomenės vystymąsi. Skiriasi tik partinių sistemų pobūdis:

kai kuriose valstybėse rinkimų sistemos palankios

didesnėms partijoms, kai kuriose daugiau galimybių

suteikiama vidutinėms, kai kurios šalys bando balansuoti

šias dvi tendencijas. Pastarajai valstybių grupei priskirtina

ir Lietuva, nes ta Seimo dalis, kuri renkama pagal

proporcinę sistemą, dėl pasirinktos balsų skaičiavimo

formulės gali būti sudaryta iš gana daug partijų atstovų, tuo

tarpu vienmandatėse apygardose, organizuojant rinkimus

pagal absoliučios daugumos sistemą, dažniausiai rungiasi ir

išrenkami didžiųjų partijų atstovai.

2. Rinkimų barjeras

Nepaisant plataus interesų atstovavimo, kai parlamente

veikia daugelis partijų, stengiamasi atstovaujamų partijų

skaičių riboti,

nes kitaip labai pasunkėtų asamblėjos darbas.

Taigi norint sumažinti partijų skaičių asamblėjoje, paprastai

taikomas tam tikras barjeras – balsų dalis, kurią gavusi

partija gali dalyvauti, skirstant balsus. Taip į parlamentą

gali patekti tik tos partijos, kurias remia žymesnė piliečių

dalis. Iš kitos pusės, kartais šie apribojimai netaikomi, kad

būtų užtikrintas tam tikrų gana nedidelių grupių

atstovavimas – be barjerų balsų skirstyme kai kuriose

valstybėse gali dalyvauti tautinių mažumų atstovai.

Žinoma, barjeras aktualus tik proporcinėms

rinkimų sistemoms. Bet kaip tik todėl barjerai egzistuoja

visose Rytų Europos šalyse. Rusijoje toks barjeras priimtas

palyginti neseniai &– partija galės dalyvauti Dūmos narių

mandatų dalybose, jei už ją balsuos ne mažiau kaip 5 proc.

rinkėjų. Toks pat barjeras yra Latvijoje. 3 proc. balsų visoje

šalyje turi surinkti Rumunijos partijos.

Lietuvoje taikomas 4 proc. barjeras – jis galioja

visoms partijoms, išskyrus tautinių mažumų visuomenines

politines organizacijas. Jos dalyvauja, skirstant balsus, jei

surinko bent vieną kvotą atitinkantį balsų skaičių.

Kitose valstybėse, kur taikomos kelių lygių

rinkimų sistemos, barjerai sudėtingesni. Čekijoje vienai

partijai reikia surinkti bent 5 proc. balsų, dviejų partijų

koalicijai – bent 7 proc., trijų – bent 9 proc., ppenkių – bent 11

proc., tačiau jei taip parlamente bus atstovaujama tik

dviems partijoms, kiekvienai kategorijai barjeras

mažinamas 1 proc. Lenkijoje žemesniajame rinkimų lygyje

partija turi surinkti ne mažiau kaip 5 proc. balsų visoje

šalyje, koalicija – ne mažiau kaip 8 proc., aukštesniajame

lygyje partija turi ssurinkti 7 proc. balsų. Vengrijoje, norint

gauti mandatą kurioje nors teritorinėje apygardoje, reikia,

kad už partiją teritorinėse apygardose balsuotų bent 4 proc.

visos šalies rinkėjų. Estijoje reikia surinkti 5 proc. balsų

visoje šalyje arba teritorinėse apygardose gauti bent tris

mandatus (pastaruoju atveju dalijami kompensaciniai

mandatai). Įvairūs barjerai nustatyti ir kitose valstybėse.

3. Sąlygos rinkimus laikyti įvykusiais

Daugelyje Rytų Europos šalių rinkimai į parlamentą

laikomi įvykusiais nepriklausomai nuo atėjusių balsuoti

rinkėjų skaičiaus. Taigi parlamento sudėtis priklauso nuo

aktyvių piliečių valios. Tačiau šiuo atveju parlamentas

atstovauja palyginti nedidelei piliečių daliai (kai kuriose

Rytų Europos valstybėse parlamente neatstovaujama ir

gana didelei gyventojų-nepiliečių daliai: pavyzdžiui, Estijoje

rinkimų teisės neturi, įvairiais vertinimais, 30-42 proc.

valstybės gyventojų ). Kad taip neatsitiktų, kartais

nustatomos tam tikros minimalios rinkėjų aktyvumo ribos,

kai rinkimai gali būti laikomi įvykusiais. Iš kitos pusės,

tokia situacija, kai šios minimalios ribos nustatomos

palyginti aaukštos, gali lemti tai, kad parlamentas gali būti

neišrinktas neribotai ilgą laiką – su tokia grėsme pastaruoju

metu susidūrė Baltarusija, kur pagal ankstesnį, parlamento

nepakeistą rinkimų įstatymą rinkimai buvo laikomi

įvykusiais tik jei juose dalyvavo ne mažiau kaip pusė

rinkėjų.

Lietuvoje, vienoje iš nedaugelio Rytų Europos

valstybių, kur tokie ribojimai galioja, skirtingas rinkėjų

aktyvumo minimumas nustatytas teritorinėse rinkimų

apygardose ir nacionalinėje daugiamandatėje rinkimų

apygardoje. Vienmandatėje rinkimų apygardoje rinkimai

laikomi įvykusiais, jei juose dalyvavo daugiau kaip 40 proc.

rinkėjų. Jei rinkimai neįvyko, ne vėliau kaip po pusės metų

rengiami pakartotiniai rinkimai. Daugiamandatėje rinkimų

apygardoje rinkimai llaikomi įvykusiais, jei juose dalyvavo

daugiau kaip 25 proc. rinkėjų. Šie apribojimai lėmė tai, kad

Kaišiadorių rinkimų apygardoje rinkimai dėl per mažo

rinkėjų aktyvumo neįvyko keturis kartus.

4. Rinkimų teisė

Kaip minėta, Lietuvos Seimas renkamas visuotine, lygia,

tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu. Rinkimų teisė

apskritai yra piliečių teisė dalyvauti rinkimuose kaip

rinkėjams arba kaip kandidatams. Taigi rinkimų teisė

skirstoma į aktyviąją (rinkti) ir pasyviąją. Tačiau pasyvioji

rinkimų teisė nėra teisė būti išrinktam, nes tuomet rinkėjai

gauna pareigą išrinkti būtent pastarąjį asmenį. Pasyvioji

rinkimų teisė – teisė būti kandidatu rinkimuose. Yra ir kitų

su rinkimais susijusių piliečio teisių: dalyvauti, formuojant

rinkimų blokus, kelti kandidatus, rodyti iniciatyvą atšaukti

išrinktus atstovus, atsisakyti įgaliojimų, ginčyti rinkimų

rezultatus.

4.1. Aktyvioji rinkimų teisė

Aktyvioji rinkimų teisė yra ribojama dėl kelių priežasčių.

Pirmiausia, tai yra piliečio teisė, t. y. rinkimuose dalyvauja

tik tie valstybės gyventojai, kurie turi tos valstybės pilietybę.

Ne visi žmonės gali balsuoti dėl savo amžiaus, psichinių ligų,

visuomenei pavojingų veiksmų, per mažo nusimanymo

konkrečiuose reikaluose, kylančio dėl per trumpo gyvenimo

valstybėje ir pan. Taigi įvedami vienokie ar kitokie cenzai.

Pastaruoju metu labiausiai paplitę rinkimų cenzai yra

amžiaus, sėslumo ir veiksnumo cenzai.

Beveik visose Rytų Europos valstybėse aktyvioji

rinkimų teisė suteikiama 18 metų sulaukusiems piliečiams

(tik Slovakijoje – 21-erių). Kartu kiekviena valstybė turi

įvairių kitų apribojimų. Sėslumo cenzai galioja Čekijoje ir

Slovakijoje. Veiksnumo cenzai – daugumoje valstybių.

Dažniausiai neturi teisės rinkti asamblėjos narius asmenys,

teismo ar kitaip ppripažinti pripažinti neveiksniais dėl

psichinių susirgimų (Albanija, Bulgarija, Čekija, Estija,

Lenkija, Rumunija, Rusija, Vengrija), nuteistieji (Albanija,

Bulgarija, Čekija, Latvija, Rumunija, Rusija), kaltinami

įvykdžius nusikaltimą, jei jų sulaikymas atitinka

visuomenės saugumo interesus (Latvija) arba visi, esantys

laisvės atėmimo vietose (Estija, Vengrija), taip pat asmenys,

kuriems teismo sprendimu uždrausta užimti valstybines

pareigas (Lenkija, Vengrija), asmenys, kuriems rinkimų

teisė atimta valstybinio tribunolo nuosprendžiu (Lenkija) ar

asmenys, kurių judėjimo laisvė apribota dėl visuomenės

sveikatos (Čekija).

Lietuvoje yra vienintelis apribojimas dalyvauti

rinkimuose: aktyviosios rinkimų teisės neturi asmenys,

teismo pripažinti neveiksniais. Taigi čia rinkimuose kaip

rinkėjai gali dalyvauti ir nuteistieji, ir kiti asmenys, kuriems

rinkimų teisė kitose valstybėse nebūtų suteikta.

4.2. Pasyvioji rinkimų teisė

Pasyvioji rinkimų teisė paprastai yra dar labiau

ribojama. Dažniausiai amžiaus cenzas ir sėslumo

reikalavimai yra didesni negu aktyviosios rinkimų teisės.

Keleto Rytų Europos valstybių įstatymai

numato, kad aktyvioji ir pasyvioji rinkimų teisė skiriasi tik

amžiaus riba. Čekijoje, Estijoje, Lenkijoje pasyvioji rinkimų

teisė suteikiama aktyviąją rinkimų teisę turintiems

asmenims, sulaukusiems 21-erių metų amžiaus. Slovėnijoje

pasyvioji rinkimų teisė, kaip ir aktyvioji, suteikiama 18-

mečiams. Visose kitose valstybėse pasyvioji rinkimų teisė

suteikiama 21-erių metų asmenims, tačiau yra kitų

apribojimų. Albanijoje gali būti renkamas asmuo, nuolat

gyvenantis šalyje arba pareiškęs, kad nuolat gyvens po

rinkimų. Reikalavimas nuolat gyventi šalyje taikomas ir

kandidatams į Vengrijos parlamentą. Rumunijoje šis

reikalavimas papildytas būtinybe turėti teisėtą užsiėmimą.

Kai kuriose šalyse yra numatyti pasyviosios

rinkimų teisės apribojimai tam tikrą tarnybą atliekantiems

ar tam tikras pareigas užimantiems žmonėms: AAlbanijoje –

teisėsaugos organų, Nacionalinės informacijos tarnybos

vadovai, tikrosios karinės tarnybos kareiviai, Bulgarijoje –

tikrosios karinės tarnybos kareiviai negali būti kandidatai į

parlamento nario postą. Kaip ir aktyviosios, taip ir

pasyviosios rinkimų teisės neturi nuteistieji (Bulgarija,

Latvija, Rusija) ir pripažinti psichiškai nesveikais asmenys

(Bulgarija, Latvija, Rumunija, Rusija). Kai kurie apribojimai

yra padiktuoti buvusios politinės padėties: Latvijoje negali

būti renkami buvę ir esami KGB, TSRS gynybos

ministerijos, kitų valstybės saugumo ir karinės žvalgybos

tarnybų darbuotojai, taip pat asmenys, leidę naudotis savo

butais konspiraciniams susitikimams rengti, Rumunijoje –

buvusios saugumo tarnybos ir milicijos darbuotojai. Šios dvi

valstybės neleidžia būti renkamiems ir asmenims, kurių

teisė užimti valstybinės tarnybos postus ribojama įstatymo

(Latvija) bei tiems, kurie piktnaudžiavo tarnybine padėtimi

(Rumunija).

Lietuvos Konstitucija numato, kad Seimo nariu

gali būti renkamas ne jaunesnis kaip 25-erių metų Lietuvos

pilietis, kuris pastaruosius trejus metus gyveno Lietuvoje.

Rinkimuose negali dalyvauti asmenys, teismo pripažinti

neveiksniais bei asmenys, nebaigę atlikti teismo paskirtos

bausmės. Negali būti renkami ir atliekantys tikrąją karinę

arba alternatyviąją tarnybą asmenys, neišėję į atsargą

Krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos

karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kitų sukarintų ir

saugumo tarnybų pareigūnai. Lietuvoje pasyvioji rinkimų

teisė yra labiau ribojama negu aktyvioji. Čia didžiausias

amžiaus cenzas – 25-eri metai (Seimo rinkimų įstatyme buvo

numatyta 21-eri metai), joje vienintelėje iš nagrinėjamų

Rytų Europos valstybių į parlamentą negali būti renkami

karininkai. Taigi yra institucionalizuotas požiūris, kad

kariškiai saugo visos valstybės interesus ir neturi teisės

dalyvauti formuluojant

įsakymus, o tik juos vykdyti.

Pabaiga

Nagrinėti aspektai rodo, kad Lietuvos Respublikoje esanti

rinkimų sistema plačiąja prasme užtikrina demokratinius

rinkimus. Rinkimų sistema turi tokių pat tendencijų, kaip ir

kitų Rytų Europos šalių rinkimų sistemos. Pirmiausia tą

lemia proporcinė rinkimų sistema siaurąja prasme, kuri

vienaip ar kitaip taikoma visose nagrinėtose Rytų Europos

valstybėse ir pagal kurią Lietuvoje renkama 70 Seimo narių

iš 141. Ši sistema paprastai lemia daugelio partijų

atstovavimą parlamente. Tačiau Lietuvos rinkimų sistema

numato tam tikrą balanso mechanizmą, kuris

institucionalizuotas Seimo rinkimų įstatymo nuostata, kad

likęs 71 Seimo narys renkamas vienmandatėse rinkimų

apygardose ppagal absoliučios daugumos sistemą. Kaip

minėta, vienmandatėse rinkimų apygardose paprastai

daugiausia galimybių laimėti turi vienos iš didžiųjų partijų

atstovai.

Rinkimų barjero dydis ir taikymas Lietuvoje taip

pat iš esmės nesiskiria nuo kitų Rytų Europos šalių sistemų.

Tačiau Lietuvoje vienoje iš nedaugelio valstybių taikomos

specialios sąlygos, kada rinkimai laikomi įvykusiais, o tai

gali lemti nuolat neįvykstančius rinkimus.

Aktyvioji rinkimų teisė Lietuvoje yra varžoma

mažiausiai iš visų nagrinėtų Rytų Europos valstybių, tuo

tarpu pasyvioji rinkimų teisė yra ribojama, bet, kitaip negu

kai kuriose Rytų Europos šalyse, Lietuvoje nėra

komunistinio palikimo padiktuotų apribojimų. Pagrindiniai

ribojimo kriterijai yra aamžius ir tarnyba Krašto apsaugos

sistemoje.

Apibendrinant nagrinėtus aspektus, galima

teigti, kad Lietuvos rinkimų sistema skiriasi nuo kitų Rytų

Europos valstybių sistemų, tačiau šie skirtumai nėra

lemiami: daugelis tendencijų institucionalizuota panašiai

kaip ir kitose pokomunistinėse valstybėse, o skirtumai esti

natūralūs, padiktuoti valstybės politinės patirties ir politinės

kultūros.

Naudotos literatūros ssąrašas

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija.- V., 1993.-

P. 11; 21-22; 37.

2. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų

įstatymas // Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir

Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo dokumentų rinkinys.-

V., 1992.- T. 5.- P. 345-346; 367-368.

3. Rinkimai Estijoje // Atgimimas.- V., 1992.-

Nr. 38.- P. 7.

4. Vitkus G. Politologijos įvadas.- V., 1992.- P.

75-87; 93-97.

5. Konstitucionnoje (gosudarstvennoje) pravo

zarubežnych stran.- M., 1993.- T. 1.- S. 98.

6. Konstitucionnoje pravo: Vostočnoevropejskoje

obozrenije.- M., 1994.- No 2 (7).- S. 19-25.

Related Posts