Laikinosios ir sezoninės darbo sutarčių lyginamoji analizė

Home / Teisė / Laikinosios ir sezoninės darbo sutarčių lyginamoji analizė

Planas

1. Sezoninės ir laikinosios darbo sutarčių samprata…….. 3

2. Sezoninės ir laikinosios darbo sutarčių galiojimo sąlygos….. 3

3. Darbai, dirbami sezoninės ir laikinosios darbo sutarties metu… 4

4. Darbo ir poilsio laiko bei darbo apmokėjimo ypatybės……. 6

5. Išvados…………………… 71.Sezoninės ir laikinosios darbo sutarčių samprata

Darbo kodekso 112 straipsnio pirmoje dalyje teigiama, kad sezoninė darbo sutartis sudaroma sezoniniams darbams atlikti. Sezoniniais darbais vadinami darbai, kurie dėl gamtinių ir klimato sąlygų dirbami ne visus metus, o tam tikrais periodais (sezonais), ne ilgesniais kaip aštuoni mėnesiai (vienas po kito einančių dvylikos mmėnesių laikotarpiu) ir yra įtraukti į sezoninių darbų sąrašą.

Sezoninė darbo sutartis – tai darbo sutartis, kuria darbdavys suteikia darbuotojui sezoninį darbą ir darbuotojas įsipareigoja jį dirbti.

Sezoniniais darbais laikomi darbai, kurie dėl gamtinių ir klimato sąlygų dirbami ne visus metus, o tam tikrais periodais (sezonais), ne ilgesniais kaip aštuoni mėnesiai (vienas po kito einančių dvylikos mėnesių laikotarpiu). Tokių darbų negalima dirbti dėl jiems keliamų kokybės, darbų saugos ar kitų technologinių reikalavimų, kurie įtvirtinti normatyviniuose dokumentuose arba suformuluoti pagal įprastą ddarbų atlikimo praktiką. Kada nebegalima dirbti sezoninio darbo, sprendžiama kiekvienu atveju atskirai, atsižvelgiant į gamtines sąlygas, sinoptikų prognozes, įprastą darbų atlikimo praktiką ir panašiai.

Darbo kodekso 113 straipsnio pirmoje dalyje teigiama, kad laikinoji darbo sutartis, sudaryta ne ilgesniam kaip dviejų mmėnesių laikui.

Laikinoji darbo sutartis yra darbo sutartis, sudaryta ne ilgiau kaip dviem mėnesiams. Taigi laikinoji darbo sutartis yra viena iš terminuotų darbo sutarčių rūšių, ją nuo kitų sutarčių skiria galiojimo terminas, kuris negali būti ilgesnis negu du mėnesiai. Pažymėtina, kad laikinosios darbo sutarties terminas (iki dviejų mėnesių) gali būti išreikštas ne tik tam tikra kalendorine data, bet ir tam tikrų aplinkybių atsiradimu, pasikeitimu ar pasibaigimu, su sąlyga, kad šios aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad darbo santykių trukmė neviršys dviejų mėnesių.

Laikinosios arba sezoninės darbo sutartys yra darbo sutartys, išskirtos pagal jų trukmę (galiojimo laiką). Tai yra bendra ypatybė abiem sutartim: sezoninei ir laikinajai.

Šioms sutartims skirtinga tai, kad jos apibrėžtos skirtinga laiko trukme – sezoninė darbo sutartis sudaroma darbams, kurie ddėl gamtinių ir klimato sąlygų dirbami ne visus metus. Jie dirbami ne ilgiau kaip aštuonis mėnesius. Laikinoji darbo sutartis yra darbo sutartis, sudaryta ne ilgiau kaip dviem mėnesiams.2. Sezoninės ir laikinosios darbo sutarčių galiojimo sąlygos

Būtina sezoninio darbo sąlyga – darbo (tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo ar darbo funkcijos) įtraukimas į patvirtintą sezoninių darbų sąrašą.

Sutarties sąlyga dėl sezoninio darbo pagal DK 95 straipsnio 2 dalį yra laikoma būtinąja sutarties sąlyga. Sutartyje neaptarus sezoninio darbo pobūdžio, sutartis nebūtų pripažįstama sezonine ddarbo sutartimi.

Sezoninės sutarties galiojimo laikas – darbo funkcijos negali būti vykdomos pasibaigus sezonui, kai gamtinės ir klimato sąlygos nebeleidžia darbo atlikti tinkamai pagal keliamus reikalavimus. Todėl sezoninė sutartis laikytina viena iš terminuotų darbo sutarčių rūšių – šios sutarties terminas sietinas su tam tikrų darbams atlikti tinkamų gamtinių ir klimato sąlygų pasibaigimu atitinkamais metais. Tai reiškia, kad sutarties terminas turi būti apibrėžtas ne kalendorine data, o tam tikrų aplinkybių pasibaigimu, pavyzdžiui, iki 2004 metų sezono, kuriam dirbti buvo įdarbintas darbuotojas, pabaigos (2004 metų tam tikrų darbų sezonui).

Dažniausia tokios sutartys sudaromos vienam sezonui, bet gali būti sulygta dėl sezoninio darbo keliems sezonams, todėl be sezoninio darbo sąlygos, sutartyje būtina nurodyti ir sutarties terminą. Šios nuostatos tikslas – apibrėžti, keliems sezonams sudaroma sezoninė darbo sutartis.

Vyriausybės 2003 metų sausio 28 d. nutarimu Nr. 115 ,,Dėl darbo sutartiers pavyzdinės formos patvirtinimo” patvirtintos darbo sutarties pavyzdinės formos 2 punkte nustatytas reikalavimas sutarties šalims nurodyti, kad yra sudaryta sezoninė darbo sutartis ir jos galiojimo terminą. Taigi sezoninėje sutartyje būtina nustatyti sutarties terminą ir apsispręsti keliems sezonams ji sudaroma.

Sudarius darbo sutartį ilgesniam kaip du mėnesiai laikui ar pratęsus ją, kai sutarties trukmė viršija du mėnesius, tokia darbo sutartis negali būti pripažįstama laikinąja. Atkreiptinas dėmesys iir į tai, kad vien darbo sutarties termino, kuris neviršija dviejų mėnesių, įrašymas į sutartį dar nedaro terminuotos darbo sutarties laikinąja darbo sutartimi.

113 straipsnio 2 dalis numato, kad laikinosios darbo sutarties pagrindus (aplinkybes, kurioms esant gali būti sudaroma laikinoji darbo sutartis), tokios sutarties pakeitimo ir pasibaigimo, taip pat laikinųjų darbuotojų darbo ir poilsio laiko ypatybes nustato Vyriausybė.

Vadinasi, ne kiekviena terminuota darbo sutartis, kurios terminas neviršys dviejų mėnesių, bus laikoma laikinąja, o tik tokia, kuri bus sudaryta esant esant laikinosios darbo sutarties sudarymo pagrindams. Kita vertus, kad iki dviejų mėnesių galiojanti darbo sutartis būtų laikoma laikinąja turi būti expressis verbis susitariama – ne kiekviena iki dviejų mėnesių trukmės darbo sutartis yra laikinoji sutartis.

Būtina sezoninio darbo sąlyga – darbo įtraukimas į patvirtintą sezoninių darbų sąrašą. Laikinajai darbo sutarčiai tokio sąrašo nėra.

Sutarties sąlyga dėl sezoninio darbo pagal DK 95 straipsnio 2 dalį yra laikoma būtinąja sutarties sąlyga. Sutartyje neaptarus sezoninio darbo pobūdžio, sutartis nebūtų pripažįstama sezonine darbo sutartimi. Tas pats ir su laikinąja darbo sutartimi – kad iki dviejų mėnesių galiojanti darbo sutartis būtų laikoma laikinąja turi būti expressis verbis susitariama – ne kiekviena iki dviejų mėnesių trukmės darbo sutartis yra laikinoji sutartis.3. Darbai, dirbami sezoninės ir laikinosios ddarbo sutarties metu

Darbo kodekso 112 straipsnio 2 dalis nustato, kad sezoninių darbų sąrašą, sezoninės darbo sutarties sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo, taip pat darbo ir poilsio laiko ir darbo apmokėjimo ypatybes remdamasi Darbo kodeksu nustato Vyriausybė.

Taigi 112 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencija nustatyti sezoninių darbų sąrašą, sezoninės darbo sutarties sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo, darbo ir poilsio laiko bei darbo apmokėjimo ypatybes. Šie klausimai reguliuojami Vyriausybės 1994 metų kovo 7 d. nutarimu Nr. 154 ,,Dėl sezoninio darbo”. Minėtame nutarime yra išvardinti tokie sezoniniai darbai:

1) mūrijimas, betonavimas, išorės apdaila, teritorijos tvarkymas ir apželdinimas; nerūdinių medžiagų (skaldos, žvyro, smėlio, molio) gavyba, gelžbetonio konstrukcijų ir betoninių elementų gamyba lauke bei nešildomose patalpose, prekinio betono, skiedinių, klinmilčių gamyba; automobilių kelių pagrindų stabilizavimas organiniais ir neorganiniais rišikliais, pagrindo ir dangos rengimas permerkimo būdu, asfalbetonio gamyba, aktyviųjų mineralinių asfalbetonio miltelių gamyba, asfalto klojimas, asfalto dangos regeneravimas, jos paviršiaus apdorojimas, bitumo ruošimas saugyklose, ruloninės stogo dangos įrengimas ir remontas;

2) žemės melioravimas, hidrotechnikos įrenginių statyba; melioracijos įrenginių priežiūra ir remontas;

3) žemės kasyba (išskyrus grunto pylimą tiesiant ir remontuojant kelius, plentus ir geležinkelius, taip pat kitus su tuo susijusius darbus);

4) geodezijos ir topografijos darbai; žemėtvarkos lauko darbai;

5) darbai , susiję su paviršiaus geologine nuotrauka;

6) cukraus gaminimas iš cukrinių runkelių;

7) daržovių auginimas atvirame grunte ir

nešildomuose šiltnamiuose;

8) darbai susiję su sėklinių linų sėmenų ruošimu, linų pirminiu perdirbimu, taip pat spalių briketų gaminimu;

9) vaisių ir uogų skynimas, paruošimas ir perdirbimas;

10) žemės ūkio produkcijos auginimas ir derliaus nuėmimas atvirame lauke;

11) miškų ūkio darbai: sėklų rinkimas ir jų parengimas sėjai, dirvos parengimas miško želdiniams, želdinių priežiūra, daigynų, medelynų įveisimas ir priežiūra, priešgaisrinis budėjimas, miško kenkėjų ir ligų apskaita ir stebėjimas, kova su jais, medelynų sakinimas, kelmų dervuolių rovimas ir perdirbimas;

12) miško plukdymas;

13) miškotvarkos lauko darbai; upių transporto darbai;

14) durpių kasimas ir gaminimas;

15) upių ir jūros pakrančių ttvirtinimas, dugno valymas (gilinimas);

16) patalpų šildymas (kūriko darbas);

17) patarnavimo darbai turistinėse bazėse, poilsio namuose ir sanatorijose, kurie veikia ne ištisus metus arba kuriuose vasarą padaugėja vietų;

18) silikatinių ir keraminių plytų, koklių krosnims, čerpių, keraminių drenažo vamzdžių ir kitų keraminių gaminių gamyba, asbestcemenčio šiferio gamybos darbai, asbestcemenčio vamzdžių gamybos darbai;

19) vidaus apdailos darbai nešildomose patalpose;

20) bokštinių, savaeigių kranų mašinistų, motoristų ir kitų darbininkų, jeigu jie aptarnauja sezonines brigadas (grandis), darbas;

21) objektų, kuriuose dirbama sezoniniu principu, meistrų ir vykdytojų darbas;

22) tarpmiestinio kabelinio ryšio linijų bei optinio kabelio linijų tiesimo iir montavimo darbai;

23) cirkų artistų ir kitų šių įstaigų darbuotojų darbas nešildomose patalpose (palapinėse);

24) žvejyba Baltijos jūroje ir vidaus vandenyse, šviežių žuvų perdirbimas lauke ir nešildomose patalpose.

Galimybės nustatyti sezoninį darbą kolektyvinėje sutartyje DK nenumato.

Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu NNr. 1043 ,,Dėl atskirų darbo sutarčių rūšių ypatumų patvirtinimo” patvirtinti Laikinosios darbo sutarties sudarymo pagrindai, jos pakeitimo, pasibaigimo, taip pat laikinųjų darbuotojų darbo ir poilsio ypatumai numato, kad laikinoji darbo sutartis gali būti sudaroma skubiems ar trumpalaikiams darbams atlikti, laikinai nesantiems (dėl ligos, atostogų) darbuotojams pavaduoti.

Laikinosios darbo sutartys gali būti sudaromos .su studentais, moksleiviais jų atostogų metu, laikantis privalomų nuostatų dėl saugių ir sveikų darbo sąlygų sudarymo asmenis iki aštuoniolikos metų. Laikiniems darbuotojams išbandymo laikotarpis neturi būti nustatomas. Jiems gali būti taikoma suminė darbo laiko apskaita. Laikiniems darbuotojams kasmetinės atostogos nesuteikiamos, o nutraukiant darbo sutartį išmokama piniginė kompensacija, apskaičiuota proporcingai už dirbtą laiką.

Darbai, kurie yra laikomi sezoniniais labai konkrečiai išvardinti 1994 metų kovo 7 d. Vyriausybės nutarime Nr. 154 ,,Dėl sezoninio darbo”.

Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 18 d. nutarime Nr. 1043 ,,Dėl atskirų darbo sutarčių rūšių ypatumų patvirtinimo” patvirtinti teigiama, kad laikinoji darbo sutartis gali būti sudaroma skubiems ar trumpalaikiams darbams atlikti, laikinai nesantiems (dėl ligos, atostogų) darbuotojams pavaduoti. Šie darbai konkrečiai nenurodyti.4. Darbo ir poilsio laiko bei darbo apmokėjimo ypatybės

LR Vyriausybės nutarime ,,Dėl sezoninio darbo” numatomos ir sezoninį darbą dirbančių darbuotojų darbo ir poilsio laiko bei darbo apmokėjimo ypatybes. Dirbant sezoninius darbus gali būti taikoma ssuminė darbo laiko apskaita. Darbuotojų, dirbančių pagal sezonines darbo sutartis, darbo grafikai turi būti skelbiami prieš savaitę iki jų įsigaliojimo, tuo tarpu kitiems darbuotojams jie turi būti paskelbti prieš dvi savaites (DK 147 str. 1 d.).

Darbuotojams, dirbantiems vieną sezoną, kasmetinės atostogos nesuteikiamos, o atleidžiant juos iš darbo už nepanaudotas atostogas mokama piniginė kompensacija. Darbuotojams, kurie pasibaigusių sezoninės darbo sutarties terminui pratęsia darbo sutartį kitam sezonui nenutraukdami darbo santykių, kasmetinės atostogos suteikiamos tarpsezoniniu laikotarpiu, nepažeidžiant DK nustatyto reikalavimo jas suteikti tais pačiais darbo metais. Kasmetinės atostogos suteikiamos ir netarpsezoniniu laikotarpiu, jei tai numatyta kolektyvinėje sutartyje arba darbo sutartyje.

Darbuotojams, kurie dirba du sezonus ir daugiau iš eilės nenutraukę darbo santykių, už tarpsezoninius laikotarpius mokamas kolektyvinėje sutartyje nurodyto dydžio atlyginimas. Jeigu darbo sutartis nutraukiama pasibaigus sezonui ir tarpsezoniniu laikotarpiu su tuo pačiu darbdaviu sudaroma nauja sezoninė darbo sutartis, už tą laiką nuo naujos darbo sutarties sudarymo iki sezono pradžios mokamas kolektyvinėje sutartyje arba darbo sutartyje nurodyto dydžio atlyginimas.

Laikinosios darbo sutarties sudarymo pagrindai, jos pakeitimo ir pasibaigimo, taip pat laikinųjų darbuotojų darbo ir poilsio laiko ypatumai yra patvirtinti Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu Nr. 1043 ,,Dėl atskirų darbo sutarčių rūšių ypatumų patvirtinimo”. Tai reiškia, kad pagal laikinąsias darbo sutartis ddirbantiems darbuotojams taikomos DK ir kitų norminių teisės aktų nuostatos su Laikinosios darbo sutarties sudarymo pagrindų, jos pakeitimo ir pasibaigimo, taip pat laikinųjų darbo ir poilsio laiko ypatumų nustatytomis išimtimis.

Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu Nr. 1043 ,,Dėl atskirų darbo sutarčių rūšių ypatumų patvirtinimo” patvirtinti Laikinosios darbo sutarties sudarymo pagrindai, jos pakeitimo, pasibaigimo, taip pat laikinųjų darbuotojų darbo ir poilsio ypatumai numato, kad laikinoji darbo sutartis gali būti keičiama DK nustatyta tvarka ir sąlygomis. Be DK numatytų pagrindų, laikinoji darbo sutartis gali būti nutraukta, kai įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje darbai buvo sustabdomi daugiau kaip dviem savaitėms dėl gamybinių priežasčių ar kai sumažinamas darbų mastas. Darbuotojas, atleidžiamas iš darbo dėl šios priežasties, apie atleidimą neįspėjamas, o jam išmokama vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka.

Darbuotojas, dirbantis pagal laikinąją darbo sutartį, neįspėjus apie atleidimą gali būti atleidžiamas iš darbo ir tuo atveju, kai dėl laikinojo darbingumo neatvyksta į darbą ilgiau kaip septynias dienas. Tada jam išmokama išeitinė išmoka, apskaičiuota pagal vidutinį mėnesinį darbo užmokestį už likusį laiką iki sutarties termino pabaigos, bet ne ilgiau kaip už vieną mėnesį. Tais atvejais, kai darbingumas prarandamas dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos, darbuotojui darbo vieta (pareigos) paliekama, kol jis aatgauna nedarbingumą arba jam nustatomas invalidumas, bet ne ilgiau kaip iki laikinosios darbo sutarties termino pabaigos. Nutraukiant darbo sutartį su tokiu darbuotoju, jam išmokama vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Savo ruožtu laikinas darbuotojas gali nutraukti darbo sutartį ir nepasibaigus sutarties terminui pareiškimu, apie tai įspėjęs darbdavį raštu prieš penkias darbo dienas.

Jeigu laikinosios darbo sutarties terminas pasibaigė, o darbo santykiai faktiškai tęsiasi ir nė viena laikinosios darbo sutarties šalis iki pasibaigiant terminui nepareikalavo jos nutraukti, laikoma, kad laikinoji darbo sutartis pratęsta .neapibrėžtam terminui. Taigi laikiniesiems darbuotojams taikomi ir analogiški DK 111 straipsnio 2 ir 3 dalyje numatyti teisiniai padariniai.

Darbuotojams, dirbantiems vieną sezoną, kasmetinės atostogos nesuteikiamos, o atleidžiant juos iš darbo už nepanaudotas atostogas mokama piniginė kompensacija. Tas pats yra ir laikiniesiems darbuotojams, o nutraukiant darbo sutartį išmokama piniginė kompensacija, apskaičiuota proporcingai už dirbtą laiką.

Dirbant sezoninį ir laikinąjį darbą taikoma suminė darbo apskaita.5. Išvados

1. Sezoninė darbo sutartis sudaroma sezoniniams darbams atlikti ( DK 112 str.)

2 Sezoniniais darbais vadinami darbai, kurie dėl gamtinių ir klimato sąlygų dirbami ne visus metus, o tam tikrais periodais (sezonais), ne ilgesniais kaip aštuoni mėnesiai (vienas po kito einančių dvylikos mėnesių laikotarpiu) ir yra įtraukti į sezoninių darbų sąrašą.

3. Laikinoji darbo sutartis, sudaryta

ne ilgesniam kaip dviejų mėnesių laikui (DK 113 str ).

4. Laikinajai ir sezoninei darbo sutartims yra bendra tai, kad jos abi išskirtos pagal jų trukmę (galiojimo laiką).

5. Sutarties sąlyga dėl sezoninio darbo pagal DK 95 straipsnio 2 dalį yra laikoma būtinąja sutarties sąlyga. Sutartyje neaptarus sezoninio darbo pobūdžio, sutartis nepripažįstama sezonine darbo sutartimi. Kad iki dviejų mėnesių galiojanti darbo sutartis būtų laikoma laikinąja turi būti expressis verbis susitariama – ne kiekviena iki dviejų mėnesių trukmės darbo sutartis yra laikinoji sutartis.

6. DDarbai, kurie yra laikomi sezoniniais, labai konkrečiai išvardinti 1994 metų kovo 7 d. Vyriausybės nutarime ,,Dėl sezoninio darbo”.

7. Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 18 d. nutarime ,,Dėl atskirų darbo sutarčių rūšių ypatumų patvirtinimo” patvirtinti teigiama, kad laikinoji darbo sutartis gali būti sudaroma skubiems ar trumpalaikiams darbams atlikti, laikinai nesantiems (dėl ligos, atostogų) darbuotojams pavaduoti.

8. Laikiniesiems darbuotojams ir darbuotojams, dirbantiems vieną sezoną, kasmetinės atostogos nesuteikiamos, o atleidžiant juos iš darbo už nepanaudotas atostogas mokama piniginė kompensacija. Dirbant sezoninį iir laikinąjį darbą taikoma suminė darbo apskaita.

Praktinė užduotis:

Savivaldybės įmonėje dirbančiai ekonomistei Z buvo suteiktos nemokamos atostogos sergančiam šeimos nariui slaugyti. Sprendžiant klausimą dėl ekonomistės Z. pavadavimo buvo svarstyta keletas variantų. Pirmasis – pavesti šį darbą dirbti kitai įmonėje ddirbančiai ekonomistei. Antrasis – priimti į naują darbuotoją 2 mėnesių laikotarpiui pagal terminuotą darbo sutartį. Trečiasis – priimti naują darbuotoją pagal laikinąją darbo sutartį. Įvertinkite visus variantus (pagal galiojančius teisės aktus ir praktiškai). Kurį variantą siūlytumėte rinktis?

1. Pagal DK 114 straipsnį darbuotojas gali susitarti, jeigu to nedraudžia įstatymai, kad jis toje pačioje darbovietėje eis tam tikras pareigas arba dirbs tam tikrą papildomą (sutartyje nesulygtą) darbą. Taigi papildomo darbo sutartimi reikėtų laikyti tokią darbo sutartį, pagal kurią darbuotojas greta pagrindinių pareigų ar pagrindinio darbo už atlyginimą toje pat darbovietėje įsipareigoja eiti papildomas pareigas ar dirbti papildomą (sutartyje nesulygtą) darbą. Papildomu darbu taip pat laikomas darbuotojų, pavaduojančių kitus darbuotojus jų atostogų ar laikino nedarbingumo atvejais, darbas, jei tik toks pavadavimas nenumatytas jų darbo ssutartyse ar pareigybių aprašymuose (pareiginiuose nuostatuose).

Nors sutartis dėl papildomo darbo DK 108 str. 1 dalyje įvardyta kaip atskira sutarčių rūšis, tačiau sisteminė ir teleologinė DK normų analizė leidžia teigti, kad sutartis dėl papildomo darbo nėra savarankiška darbo sutartis.

Darbuotojui pradėjus darbą pagal pagrindinių pareigų pagrindinio darbo sutartį, tarp jo ir darbuotojo atsiranda darbo teisinis santykis. Atsiradus poreikiui eiti papildomas pareigas ar dirbti papildomą darbą, naujas darbo teisinis santykis tarp darbuotojo ir darbdavio neatsiranda, o tik keičiamas jau egzistuojančio santykio tturinys – greta pagrindinio darbo tas pats darbuotojas savo darbdavio naudai už papildomą mokestį atliks ir papildomą darbą. Darbuotojas įtraukiamas į darbovietėje darbdavio organizuojamą darbo procesą ir dirba būdamas pavaldus darbdaviui.

Pagrindinio ir papildomo darbo funkcijų traktuoti visiškai atsietai negalima, nes šios funkcijos yra glaudžiai susijusios. Pavyzdžiui, papildomas darbas šalių susitarimu gali būti dirbamas arba pagrindinio darbo valandomi.s, arba jam pasibaigus: šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, padarytas einant papildomas pareigas ar dirbant papildomą darbą, bus laikomas darbuotojo padarytu darbo drausmės pažeidimu, už kurį bus galima apskritai atleisti darbuotoją iš darbo. Vadinasi, darbuotojas vykdydamas savo darbo funkcijas nuolat yra susietas vienu sudėtingu darbo santykiu su darbdaviu. Taigi sutartis dėl papildomo darbo iš esmės laikytina ne kokia savarankiška darbo sutarties rūšimi, o tik susitarimu prie galiojančios ,,pagrindinės” darbo sutarties, kuriuo iš dalies yra keičiamos darbo sutarties sąlygos. Šalių susitarimu, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja dirbti papildomą darbą ( toks susitarimas ir vadinamas dėl papildomo darbo) nėra sudaroma nauja savarankiška sutartis, o tik modifikuojama galiojanti sutartis.

114 straipsnio 1 dalis pirmiausia turi būti siejama su DK 119 straipsniu, kuris nustato draudimą darbdaviui reikalauti iš darbuotojo atlikti darbą, nesulygtą darbo sutartimi, taip pat reikalavimą dėl papildomo darbo ar pareigų susitarti ir aptarti tai darbo sutartyje.

Darbuotojui sutikus eiti ppapildomas pareigas ar dirbti papildomą darbą, pasirašyti naujos rašytinės darbo sutarties pagal pavyzdinę darbo sutarties formą, jos registruoti atskirai darbo sutarčių registravimo žurnale, pranešti apie priimtą į darbą asmenį ar naują sudarytą darbo sutartį Valstybinio socialinio draudimo fondo teritoriniam skyriui, išduoti jam darbuotojo tapatybę patvirtinantį dokumentą, dar kartą supažindinti su lokaliais teisės norminiais teisės aktais (išskyrus reglamentuojančius jo papildomas pareigas ar papildomą darbą) ar atlikti kitus darbuotojo priėmimo į darbą formalumus nereikia.

DK 119 straipsnyje, įtvirtinančiame reikalavimą susitarti dėl papildomo darbo ar pareigų , taip pat nurodoma, kad toks susitarimas turi būti išreiškiamas ne sudarant naują darbo sutartį, o tiesiog aptariant tai galiojančioje darbo sutartyje. Į esamą darbo sutartį turi būti įtraukiama nauja sąlyga, kad viso sutarties galiojimo metu (arba tik tam tikrą laikotarpį) darbuotojas greta pagrindinių pareigų ar pagrindinio darbo eis tam tikras papildomas pareigas ar dirbs tam tikrą papildomą darbą ir gaus už tai papildomą darbo užmokestį. Toks susitarimas ir laikytinas sutartimi dėl papildomo darbo. Susitarime turi būti numatomas ir jo galiojimo terminas ar nutraukimo sąlygos.

DK nedetalizuoja, kokio dydžio darbo užmokestis darbuotojui turi būti mokamas už papildomą darbą ar papildomas pareigas.

Jeigu tik norima, kad darbuotojas darbovietėje eitų papildomas pareigas ar dirbtų papildomą darbą, susitarti dėl tto sudarant papildomo darbo sutartis tampa šalių pareiga. Kita šalių pareiga yra laikytis tam tikrų apsauginių teisės normų reikalavimų. Viena iš jų yra susijusi su darbo dienos trukme. Darbas pagal pagrindinę ir papildomas sutartis darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose gali būti apskaitomas atskirai, tačiau tai nereiškia, kad pagal kiekvieną sutartį darbuotojas turi dirbti po aštuonias valandas per dieną. Pagal DK 144 straipsnio 5 dalį darbuotojų dirbančių pagal kelias darbo sutartis vienoje darbovietėje, faktinė darbo dienos trukmė (kartu su pertrauka pailsėti ir pavalgyti ) negali būti ilgesnė kaip dvylika valandų.

2. Terminuota darbo sutartis pagal DK 109 straipsnį gali būti sudaroma tam tikram laikui arba tam tikrų darbų atlikimo laikui, bet ne ilgiau kaip penkeriems metams. Taigi gali būti sudaroma sutartis dviejų mėnesių laikotarpiui darbuotojai, išėjusiai nemokamų atostogų pavaduoti. Pagal KD 110 straipsnio 1 dalį darbo sutarties terminas gali būti nustatomas iki tam tikros kalendorinės datos arba tam tikrų aplinkybių atsiradimo, pasikeitimo arba pasibaigimo. Taigi sutartyje gali būti nustatoma tam tikra kalendorine data, iki kurios galioja darbo sutartis, pavyzdžiui, iki 2004 m. spalio 15 d. Kalendorinė data turėtų būti nustatyta labai tiksliai, tai yra nurodant konkrečius metus, mėnesį ir dieną. Jei darbo sutartis bus nutraukta suėjus terminu.i, ši diena bus laikoma atleidimo

iš darbo diena ir paskutinė darbuotojo darbo diena [ ; 87 ].

Tam tikra kalendorine data, iki kurios galioja darbo sutartis gali būti apibrėžiama ir kitaip – sutartyje nurodant terminą skaičiuojamą, metais, mėnesiais, savaitėmis. Duotuoju atveju reikėtų skaičiuoti mėnesiais.

Darbo sutarties terminas taip pat gali būti nustatytas sutartyje apibrėžiant aplinkybes, iki kurių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo galioja darbo sutartis – pavyzdžiui, iki laikinai darbe nesančios ekonomistės Z. atvykimo į darbą. Ši aplinkybė tinkama nustatyti darbo sutarties terminą tik tuo atveju, kkada žinoma, kad ji tikrai atsiras.

Nutraukti terminuotą darbo sutartį darbdavys gali tik ypatingais atvejais ( DK 126 str. 1 d.).

Kokybinė DK normų, ypač reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą, analizė rodo, kad sudaryti terminuotą sutartį yra naudingiau darbdaviui, o darbuotojo teisės ir interesai tampa labiau pažeidžiami.

Pagal 109 str. 2 dalį terminuotos darbo sutarties neleidžiama sudaryti, jei darbas yra nuolatinio pobūdžio, išskyrus atvejus, kai tai numato įstatymai ar kolektyvinės sutartys.

Vadinasi, terminuotos darbo sutarties sudarymas turi būti pagrindžiamas objektyvia galimybe ppatenkinti laikinai padidėjusį darbo jėgos poreikį – pavaduoti atostogaujantį darbuotoją. Ši objektyviai egzistuojanti aplinkybė turi būti žinoma darbo sutarties sudarymo metu, o ne atsirasti pradėjus darbą.

3. Darbo kodekso 113 straipsnio pirmoje dalyje teigiama, kad laikinoji darbo sutartis, sudaryta ne iilgesniam kaip dviejų mėnesių laikui. Taigi vietoj savivaldybės įmonės ekonomistės Z. galima priimti į darbą naują darbuotoją pagal laikinąją sutartį.

Laikinoji darbo sutartis yra darbo sutartis, sudaryta ne ilgiau kaip dviem mėnesiams. Taigi laikinoji darbo sutartis yra viena iš terminuotų darbo sutarčių rūšių, ją nuo kitų sutarčių skiria galiojimo terminas, kuris negali būti ilgesnis negu du mėnesiai. Pažymėtina, kad laikinosios darbo sutarties terminas (iki dviejų mėnesių) gali būti išreikštas ne tik tam tikra kalendorine data, bet ir tam tikrų aplinkybių atsiradimu, pasikeitimu ar pasibaigimu, su sąlyga, kad šios aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad darbo santykių trukmė neviršys dviejų mėnesių.

Sudarius darbo sutartį ilgesniam kaip du mėnesiai laikui ar pratęsus ją, kai sutarties trukmė viršija du mėnesius, tokia darbo sutartis negali būti ppripažįstama laikinąja. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vien darbo sutarties termino, kuris neviršija dviejų mėnesių, įrašymas į sutartį dar nedaro terminuotos darbo sutarties laikinąja darbo sutartimi.

113 straipsnio 2 dalis numato, kad laikinosios darbo sutarties pagrindus (aplinkybes, kurioms esant gali būti sudaroma laikinoji darbo sutartis), tokios sutarties pakeitimo ir pasibaigimo, taip pat laikinųjų darbuotojų darbo ir poilsio laiko ypatybes nustato Vyriausybė.

Kad iki dviejų mėnesių galiojanti darbo sutartis būtų laikoma laikinąja turi būti expressis verbis susitariama – ne kkiekviena iki dviejų mėnesių trukmės darbo sutartis yra laikinoji sutartis.

Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu Nr. 1043 ,,Dėl atskirų darbo sutarčių rūšių ypatumų patvirtinimo” patvirtinti Laikinosios darbo sutarties sudarymo pagrindai, jos pakeitimo, pasibaigimo, taip pat laikinųjų darbuotojų darbo ir poilsio ypatumai numato, kad laikinoji darbo sutartis gali būti sudaroma skubiems ar trumpalaikiams darbams atlikti, laikinai nesantiems (dėl ligos, atostogų) darbuotojams pavaduoti.

Įmonės darbdaviui siūlyčiau sudaryti papildomą darbo sutartį su kita įmonėje dirbančia ekonomiste – pagal DK 114 straipsnį darbuotojas gali susitarti, kad jis toje pačioje darbovietėje eis tam tikras pareigas arba dirbs tam tikrą papildomą darbą.

Be to, šalių susitarimu, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja dirbti papildomą darbą nėra sudaroma nauja savarankiška sutartis, o .tik modifikuojama galiojanti sutartis. Darbdaviui tai patogu, o kita įmonės ekonomistė gerai žino įmonės ekonominę padėtį.

Patogi ši sutartis dar ir tuo, kad nereikia atlikti kitus darbuotojo priėmimo į darbą formalumų.

Jeigu darbo pavesti negalima kitai įmonėje dirbančiai ekonomistei – ji turi daug savo darbo, yra labai apkrauta, tada reikėtų rinktis kitus variantus – laikinąją arba terminuotą darbo sutartį.

Tada, manyčiau, darbdaviui palankesnė terminuota sutartis, nes ji nėra labai griežtai apibrėžta konkrečiam laikotarpiui – pagal DK 109 straipsnį gali būti sudaroma tam tikram laikui arba tam ttikrų darbų atlikimo laikui, bet ne ilgiau kaip penkeriems metams. Taigi gali būti sudaroma sutartis dviejų mėnesių laikotarpiui darbuotojai, išėjusiai nemokamų atostogų pavaduoti. Darbo sutarties terminas gali būti nustatytas sutartyje apibrėžiant aplinkybes, iki kurių atsiradimo galioja darbo sutartis – pavyzdžiui, iki laikinai darbe nesančios ekonomistės Z. atvykimo į darbą. Tarkim, gali atsitikti taip, kad ekonomistei Z. gali nepakakti 2 mėnesių nemokamų atostogų ir gali prireikti dar bent savaitės. Tokiu atveju laikinoji darbo sutartis taptų terminuota – o tai būtų nepalanku darbdaviui.

Literatūra

Norminiai aktai

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Žinios, 1992, Nr.33-1014.

2. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas // Žinios, 2002, Nr. 64-2569.

3. Lietuvos RespublikosVyriausybės 1994 m.kovo 7 d. nutarimas Nr.154 “Dėl sezoninio darbo” //Žinios , 1994. Nr. 19-313.

4. Lietuvos RespublikosVyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimas Nr.115 “Dėl darbo sutarties pavyzdinės formos patvirtinimo” // Žinios, 2003, Nr.11-412.

5. Lietuvos RespublikosVyriausybės 2003 m. rugpjūčio 18 d.nutarimas Nr.1043 “Dėl atskirų darbo sutarčių rūšių ypatumų patvirtinimo” // Žinios, 2003,Nr.81(1)-3690.

Specialioji literatūra

1. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras/ I dalis “Bendrosios nuostatos”, II dalis “Kolektyviniai darbo santykiai”. Vilnius, 2003.

2. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras/ III dalis “Individualūs darbo santykiai”. – Vilnius, 2004.

3. Dambrauskas A., Nekrašas V., Nekrošius I. Darbo teisės. – Vilnius, 1990.

4. Mackevičius J., Tiažkijus V.Darbo santykių teisinis rreguliavinas: pasaulinė patirtis ir Lietuvos praktika.- Vinius, 1997.

5. Tiažkijus V., Petravičius R., Bužinskas G. Darbo teisė. – Vilnius, 1999.

Related Posts