Konstitucinio Teismo įgaliojimai ir santykis su kitais teismais

Home / Teisė / Konstitucinio Teismo įgaliojimai ir santykis su kitais teismais

Įžanga

1992 m. spalio 25 d. Tautos referendumu priimtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje buvo įtvirtinta, kad vienas iš lietuvių tautos tikslu yra atviros, teisingos, darnios pilietines visuomenės ir teisines valstybes siekis. Tai reiškia, kad Lietuvos Respublikos valdymas turi būti vykdomas teisės pagrindu, kad pagrindinės vertybes šioje valstybėje yra žmogus ir jo teisės bei laisvės. Be to, Konstitucijoje nustatyta, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Kituose Konstitucijos straipsniuose skelbiamas atitinkamų prigimtinių, žmogaus teisių, ir laisvių neliečiamumas, numatomi jų apsaugos būdai. Minėtas ssiekis taip pat reiškia, kad vienas esminių pozityviosios teises, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, pamatu yra teisingumas.

Tačiau neužtenka priimti naują Konstituciją, kuri būtų pagrista Vakarų demokratinių valstybių ir Lietuvos nacionalinėmis demokratinėmis konstitucinėmis vertybėmis. Taip pat būtina sukurti naują konstitucinę tvarką ir žmogaus teisių bei kitų esminių principų apsaugos ir ginties mechanizmus, taip pat ir aparatą bei procedūras, kuriomis remiantis iš pozityviosios teises būtų. ,,valomos“ neteisėtos normos.

Pagrindinės institucijos, ginančios pažeistas žmogaus teises ir teisėtus interesus – bendrosios kkompetencijos ir administraciniai teismai, taikydami teisės normas, susiduria su ,,neteisiniais“ įstatymais ir kitais teisės aktais, priimtais centrinių valstybes institucijų, kuriu jie negali pripažinti neteisiniais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pagrindinis (ir vienintelis) minėtų aktų ,,valytojas“.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatyta aabstrakčioji konstitucinė kontrolė. Tai reiškia, kad ypatinga institucija – Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas – egzistuoja greta bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų.

Konstitucinio Teismo įkūrimas ir įkūrimo prielaidos

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas veikia Lietuvos Respublikos Konstitucijos, priimtos 1992 m. spalio 25 d. įvykusiame referendume, pagrindu.

Praktiškai suvokiama Konstitucinio Teismo doktrina pradėta formuluoti Atgimimo laikotarpiu. Reikšmingas dokumentas buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo 1988 m. spalio 23 d. priimta rezoliucija ,,Dėl Konstitucinio Teismo įsteigimo”. Joje nusakyta pagrindinė šio teismo funkcija : ,,<..> įstatymų ir įstatyminių aktų konstitucinė priežiūra, šiuo klausimu gautų skundų sprendimas.”

Iš daugelio žinomų konstitucinės priežiūros formų konstitucinio tesimo variantas buvo pasirinktas dėl įsitikinimo, kad būtent konkreti kontrolė bus efektyvesnė nei abstrakti įstatymu teisėtumo kontrolė, kurią paprastai įgyvendina bendrosios kompetencijos teismai spręsdami konkrečias bbylas. Tai pat tai buvo siekimas necentralizuoti teisminės valdžios įprastų funkcijų ir įstatymų konstitucingumo kontrolės prerogatyvų. Šiuo atžvilgiu buvo orientuojamasi į moderniąsias pokario Europos šalių konstitucijas.

Prielaidos ir aplinkybes Konstituciniam Teismui atsirasti buvo:

1) Visose Lietuvos Konstitucijoje buvo numatyta, jog valstybėje neturi galios joks įstatymas, priešingas Konstitucijai, tačiau nebuvo specialios institucijos, įgyvendinančios šią nuostatą.

2) Atgimimo laikotarpiu buvo suaktualinta būtinybė atkurti ne tik nepriklausomybę, bet ir demokratinę valstybę. Šiame kontekste teisinė (konstitucinė) valstybė buvo suvokiama kaip pagrindinė teisingos pilietines visuomenes egzistavimo garantija.

3) IIšorinės politinės aplinkybės: Lietuvos siekimas priešintis Tarybų Sąjungos kuriamai Konstitucinės priežiūros komiteto jurisdikcijai ir vadinamajam išstojimo iš TSRS mechanizmui.

4) Vidaus politines prielaidas sąlygojo 1991 m. ir ypač 1992 m. išryškėjusi politinių doktrinų priešprieša. Konstitucinė justicija buvo įsivaizduojama kaip priemonė bei galimybė varžyti parlamento daugumos laisve priimti sprendimus.

Konstitucinio Teismo kompetencija ir funkcijos

Konstitucinio Teismo įstatymas skelbia, jog: ,,Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą, nustatyta tvarka spręsdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams.” Iš čia kyla Konstitucinio Teismo apibrėžimas:

Konstitucinis Teismas – tai specialioji konstitucinės apsaugos institucija, kuriai patikėta kontroliuoti, ar įstatymai ir kiti teisės aktai atitinka Konstituciją. Jis nepriklauso bendrosios kompetencijos teismų sistemai (ji yra numatyta Lietuvos Respublikos teismų įstatymu), todėl jo kompetencija taip pat yra specifinė.

Konstitucinis Teismas yra tikras teisės konstitucionalizacijos variklis. Jokios kitos institucijos veikla taip aiškiai neatskleidžia Konstitucijos, kaip visam teisiniam gyvenimui įtaka darančios teisės, reikšmės. Tokį vaidmenį Konstitucinis Teismas įgyvendina aiškindamas Konstitucijos principus ir normas, saugodamas konstitucines vertybes, užtikrindamas žmogaus teises ir laisves, taip pat valdžių padalijimu grindžiamą viešosios valdžios organizaciją ir funkcionavimo darną.

Konstitucija – ne teisės paminklas, bet “gyva”, aukščiausioji teisė, daranti įtaką visoms tteisinėms sistemos sritims. Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas bylas, ne tik užtikrina Konstitucijoje įtvirtintų pagrindiniu teisių apsaugą, ne tik saugo valstybės institucijų Konstitucijoje nustatytas galių ribas, bet ir daro tiesioginę įtaką tiek teisės normų kūrimui, tiek teisės praktikai. Konstitucinio Teismo nutarimuose išdėstyta Konstitucijos principų ir normų interpretacija – teises doktrinai, teisėkūrai ir teisinei praktikai įtaką darantis ir skatinantis pagrindas. Svarbiausias Konstitucinio Teismo uždavinys – apginti kiekvienai institucijai priklausiančias teises.

Konstitucinį Teismą domina teisinės problemos, bet būdamas objektyvus problemos tyrėjas jis suvokia ir jos politines socialines priežastis. Neretai jis įstatymų leidėjui “sufleruojama”, kurios normos ydingos, kokių esama spragų, primenamos teisės vertybės, kurių tiesiog negalima pamiršti ar ignoruoti.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje atskirai nenurodyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia kompetencijos ginčus tarp aukščiausiosios valstybės valdžios institucijų. Tačiau taip teigiant, būtina daryti ir kai kurias išlygas. Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas įstatymų, vykdomosios valdžios aktų konstitucingumą, labai dažnai vertina, ar valstybės valdžios neviršijo Konstitucijoje įtvirtintos jų kompetencijos, neįsibrovė į kitos valdžios institucijų įgaliojimų sritį. Konstitucinis Teismas iš esmės ne tik vertina kompetencijos klausimus, tačiau užtikrina ir valdžių padalijimo principo realų įgyvendinimą.

Atskyrai reikėtų paminėti ir Konstitucinio Teismo galią vertinti Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių konstitucingumą. Pabrėždami tai, kad tokios konstitucinės funkcijos nevykdo jokia kita valstybės institucija, pastebėsime, jog tarptautinių sutarčių rengimo ir ssudarymo procese iškilti problema dėl jų atilikimo Konstitucijai. Dėl šios priežasties 1999 in. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas prevencinio pobūdžio nurodymas įstatymo leidėjui, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybės struktūroms jau pradinėje tarptautinės sutarties sudarymo stadijoje vertinti jos atitikimo Konstitucijai klausimą. Tačiau šis ,,apsvarstymas“ yra visiškai kitokio pobūdžio nei Konstitucinio Teismo funkcija.

Galima daryti atsargią prielaidą, jog kai kada konstitucinės priežiūros institucija Lietuvoje yra ir konstitucinė, teisinė priemonė sprendžiant politinius konfliktus, politinių interesų sandūrių problemas tais atvejais, kai jų pagrindas yra Konstitucijos, demokratijos gynimo siekiai.

Konstitucinis Teismas teikia išvadas:

1) Ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus,

2) Ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas,

3) Ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai,

4) Ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas negali pats savo iniciatyva pradėti konstitucinio proceso. Jam nėra privalu sekti Lietuvos teises sistemos teisinio reguliavimo ydas, spragas ir kitus nesklandumus. Jo baigiamieji nutarimai, kuriais paneigiama teisės norma, daro poveikį ne tik teisės normos leidėjui, bet ir kitoms institucijoms, visų pirma – teismų praktikai.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodytų Konstitucinio Teismo įgaliojimų sąrašas yra baigtinis, taigi ir Teismo įgaliojimų

plėtimas ar siaurinimas visada bus susijęs su tam tikrais Konstitucijos pakeitimais ar papildymais. Toks konstitucinis reguliavimas sudaro prielaidas nenutrūkstamai gausinti teismines veiklos patyrimą, formuotis ilgalaikei Konstitucijos normų interpretavimo kultūrai ir tradicijai.

Daugelio mokslininkų nuomone, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencija yra optimali, nes Teismas kontroliuoja tik aukščiausiosios teisinės galios teisės aktų konstitucingumą. Teismo įgaliojimų sričiai nepriklauso ministerijų, kitų valdymo institucijų, tarp jų apskričių administracijų, teisės aktų teisėtumo tikrinimas. Konstitucinis Teismas taip pat nevertina, ar savivaldybių aktai derinasi su Konstitucija ir įstatymais. Šiuos kklausimus sprendžia atitinkamai bendrosios ir administracinės jurisdikcijos teismai.

Konstitucinio Teismo statuso problema

Konstitucijoje nėra bendrojo Teismo apibudinimo, o įstatyme konstatuota, kad Konstitucinis Teismas yra teisminė institucija. Įstatyme taip pat nustatyta, kad Konstitucinis Teismas yra savarankiškas ir nepriklausomas teismas, kuris teisminę valdžią įgyvendina Konstitucijos ir Konstitucinio įstatymo nustatyta tvarka.

Atkreipdami dėmesį į Konstitucinio Teismo statuso apibrėžimą, suformuluotą įstatyme, paliečiame esmingiausią Konstitucinio Teismo teisinio statuso problemą, dėl kurios ir dabar vyksta nenutrūkstanti teorine diskusija. Vienas iš problemos aspektu, yra tas, kad oficialioji doktrina neatsako į kklausimą, ar Konstitucinis Teismas yra Teismas šio žodžio tikrąja prasme, ar tik apibrėžia šio konstitucinio reiškinio formą.

Norint atsakyti į šį beveik jau banaliu virtusį klausimą, reikia atsižvelgti ne tik į konstitucinės justicijos teisinį reguliavimą, bet ir į konstitucinės teisės moksle ddaugiau ar mažiau pripažintas mokslininkų nuomones. Šia prasme svarbu, kaip ši problema vertinama ir sprendžiama lyginamojoje konstitucinėje teisėje.

Valstybėse, kurių teisinėse sistemose yra įtvirtinta centralizuota konstitucinių konfliktų sprendimo institucija, konstitucinių teismų vieta valstybes organų sistemoje sprendžiama nevienodai. Vienose konstitucijose šie teismai yra sudedamąja teismų sistemos dalimi, kitose – atskirti nuo šios sistemos.

Konstitucinio Teismo teisminį pobūdį atspindi teisėjų konstitucinis statusas. Konstitucijos 108 str. yra apibrėžta, kada nutrūksta teisėjo įgaliojimai. Teisėjų statuso klausimai konkrečiau reglamentuojami Konstitucinio Teismo įstatyme. Jame nustatyta speciali teisėjų skyrimo tvarka, teisėjų priesaika, asmens neliečiamumas. Teisėjas be Konstitucinio Teismo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ar administracinėn atsakomybėn. Tik Konstitucinio Teismo sprendimu gali būti sustabdyti teisėjo įgaliojimai. Teisme.

Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucinį teisingumą remiasi įstatyme įtvirtintomis proceso taisyklėmis, kurios ssavo esme ir turiniu artimos civilinių ginčų nagrinėjimui bendrosios kompetencijos teismuose: išankstinis bylos tyrimas, bylos rengimas posėdžiui, tvarkomoji stadija, dalyvaujančiųjų byloje asmenų teisinis statusas, atstovavimas Teisme, ieškininės teisenos forma, rungtyniškumo principas. Tokiu bendrų požymių yra ir daugiau, pvz., Konstitucinio Teismo valdžios simboliai, teisėjų mantijos.

Iš vienos pusės būtų tikslu Konstitucinį Teismą priskirti teismų valdžiai ir skirti jam aukščiausią vietą teismų hierarchijoje, nes su teismais šią instituciją sieja pavadinimas ir bendra paskirtis: vykdyti teisingumą, t.y. laikantis įstatymu nustatytų procedūrų nagrinėti teisinius ginčus. BBe to, Konstitucinis Teismas turi teisę anuliuoti įstatymus ir poįstatyminius aktus. Tačiau yra keletas esminių skirtumų:

1) Bendrieji teismai nagrinėja tik individualias bylas dėl įstatymų pažeidimų ir taiko įstatymų nustatytas sankcijas, jei teisminio nagrinėjimo metu tokie pažeidimai nustatomi,

2) Konstitucinis Teismas sprendžia įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo ar teisėtumo klausimą ir priima galutinį ir neginčijamą sprendimą.

Dėl to tiksliausia būtų Konstitucinį Teismą vadinti kvazi-teismine (specialios paskirties) institucija, nepriklausoma nuo visų valdžių. Tai laiduoja jo formavimo tvarka: Seimas skiria po tris kandidatus iš tų, kuriuos teikia Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Aukščiausio Teismo Pirmininkas; taip pat tai užtikrina, kad Konstituciniame Teisme dirbtų žmonės, turintys įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teismų valdžių įgyvendinimo patirties.

Konstitucinis Teismas ir kiti Lietuvos teismai

Pagrindiniai konkretaus individo subjektyviųjų teisių ir laisvių garantai yra bendrosios kompetencijos ir administraciniai teismai. Teismai, spręsdami bylas, negali taikyti neteisinių įstatymų ir kitų aktų; kita vertus, jeigu jie minėtus aktus taikytų, tai būtų pažeistas teisės viešpatavimo principas. Konstitucijos 7 straipsnyje yra suformuluota bene svarbiausia nuostata, kurią visiškai pagrįstai galima apibūdinti kaip konstitucinį principą.: ,,Negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas priešingas Konstitucijai.“ Šią nuostatą aiškinti, interpretuoti įmanoma tik atsižvelgiant į bendrąjį Konstitucijos vientisumo principą. Mes šią nuostatą suprantame kaip glaudžiai susijusią tiek su Konstitucinio Teismo, ttiek su bendrosios kompetencijos teismų paskirtimi Lietuvoje užtikrinant konstitucinį žmogaus teisių (kaip pozityviosios teisės esmės) gynimą.

Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje numatyta: ,,Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.“ Taigi steigiamoji konstitucinė valdžia (Tauta) Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtino tai, kad trečioji valdžia – teismai – turi imperatyvią pareigą taikyti tik teisingus ir teisėtus įstatymus ir kitus teisės aktus. Jeigu bendrosios kompetencijos teismai ar administraciniai teismai gristų savo sprendimus neteisinėmis normomis ir aktais, tokie sprendimai taip pat turėtų būti laikomi neteisiniais aktais.

Tiesa, gali būti tokia juridinė situacija, kai Konstituciniam Teismui pripažinus teisės normas nekonstitucinėmis (neteisėtomis ir neteisingomis) įstatymų leidėjas neskubės išleisti naujo teisingo akto ir tam tikrą laikotarpį bus teisinio reguliavimo spraga. Todėl tokiu atveju bendrosios kompetencijos ir administraciniai teismai galėtų ir turėtų tiesiogiai taikyti Konstitucijos normas. Be abejo, teisės analogija gali būti naudojama tik civilinėse, o ne baudžiamosiose ir administracinėse bylose; pastarosiose bylose procesas turėtų būti nutrauktas.

Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta: ,,Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi i Konstitucini Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Ši konstitucinė norma yra labai ssvarbi, kadangi ji atskleidžia tiesioginį ryšį tarp Konstitucinio Teismo ir kitų teismų.

Konstitucinė, arba steigiamoji, valdžia, suformulavusi šią nuostatą, neįtvirtino tikslių pagrindų, kuriais remdamasis teismas galėtų abejoti akto teisėtumu. Tačiau pažymėtina, kad teismas, kreipdamasis i Konstitucinį Teismą, privalo gristi savo sprendimą teisiniais argumentais. Negana to, Konstitucinis Teismas turi teisę atsisakyti priimti pareiškėjo prašymą jeigu jis yra pagristas ne juridiniais argumentais. Taip yra todėl, kad bendrosios kompetencijos ar administracinio teismo prašymas yra ne tik sąlyga arba prielaida Konstituciniam Teismui priimti vienokį ar kitokį nutarimą; pareiškėjo prašymas turi įtakos ir visai teisinei sistemai. Be jokios abejones, ši įtaka arba poveikis yra netiesioginio pobūdžio, nes Konstituciniam Teismui pripažinus, kad tam tikros normos ar aktai yra nekonstituciniai, bendrosios kompetencijos ar administracinis teismas tiesiogiai gina ne tik konkretaus individo subjektyviąsias teises ir laisves konkrečioje byloje, bet netiesiogiai ir apskritai visų žmonių teises bei laisves (kaip pozityviosios teises pagrindo).

Taigi individas gali pasiekti Konstitucinį Teismą kai jo teisės ir laisvės yra pažeidžiamos: pavyzdžiui, bendrosios kompetencijos teismui nagrinėjant civilinę arba baudžiamąją bylą viena iš proceso šalių turi neginčytiną teisę iškelti klausimą ar įstatymas arba kitas teisės aktas, kurie turėtų būti taikomi toje konkrečioje byloje, yra teisėti. Žinoma, nei Konstitucija, nei Konstitucinio Teismo įstatymas ar

kiti procesiniai įstatymai to tiesiogiai nereguliuoja. Galutinį sprendimą, ar reikia kreiptis į Konstitucinį Teismą priima bendrosios kompetencijos teismas (arba administracinis teismas), nagrinėjantis vienokią ar kitokią bylą, tai yra jo diskrecija. Kitaip tariant, teisėjas ar teismas, nusprendęs, kad yra teisės akto konstitucingumo problema, taria paskutinį žodį dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti akto atitiktį Konstitucijai.

Kadangi kalbame apie teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą motyvus ir argumentus, tai galėtume pasakyti, jog teismai, įgyvendindami savo teisę, galimybę, o gal net ir ppriedermę, elgiasi įvairiai. Šiandien galėtume pažymėti, kad praktika yra labai įvairi. Turiningi ir teisiškai aiškūs yra Lietuvos apeliacinio teismo, kai kurių apygardų ir apylinkių teismų kreipimųsi argumentai. Tačiau apskritai tokie teismo dokumentai nėra dažni. Paprastai nutartyse fiksuojama konstanta, kad teismas mano, jog teisės norma prieštarauja Konstitucijai. Kartais iš tiesų sunku suprasti, kokiais teisiniais argumentais, kurių, beje, reikalaujama Konstitucinio Teismo įstatyme, grindžiama nutartis. Iki šiol Konstitucinis Teismas nereiškė valingo žingeidumo plačiau sužinoti teismo motyvus ir argumentus, tačiau ši problema darosi vis aaktualesnė, nes teismų kreipimųsi daugėja.

Pažiūrėję į statistikos duomenis matome, kad bendrosios kompetencijos ar administraciniai teismai nevengia kreiptis į Konstitucinį Teismą, jie dažnai reiškia savo abejones dėl tam tikrų normų ar teisės aktų konstitucingumo. Tai galima būtų paaiškinti visų ppirma tuo, kad teisėjų sąmonė pakito tuo atžvilgiu, jog jie nebemano, kad valdžia, visų pirma įstatymų leidėjas, yra neklystanti. Antra, reikia manyti, kad teisėjų kvalifikacija, jų profesinis pasirengimas taip pat auga. Visa tai duoda pagrindo teigti, kad Lietuvoje asmens teises ir laisves yra pakankamai ginamos konstitucinio proceso požiūriu.

Nagrinėjant Konstitucinio Teismo ir kitų teismų santykį būtina pažymėti, kad Konstitucinis Teismas dažnai pareiškia nuomonę aktų, reguliuojančių teismų veiklą konstitucingumo klausimais, taip pat kartu išaiškina kai kuriuos konstitucinius principus, tiesiogiai susijusius su teismų formavimu, sudėtimi, veikla ir t. t. (pavyzdžiui, dėl teismų nepriklausomumo, nešališkumo ir kt.).

Konstitucinis Teismas 1999 m. gruodžio 21 d. priėmė nutarimą, kuriame ištyrė Teismų įstatymo tam tikrų nuostatų atitiktį Konstitucijai. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas išnagrinėjo vykdomosios valdžios iinstitucijos — Teisingumo ministerijos bei jos vadovo įgalinimus ir teises teismų atžvilgiu. Konstitucinis Teismas pripažino, kad ginčijamos normos ta apimtimi, kuria nustatytas teisingumo ministro teikimas atleisti iš pareigų teismų pirmininkus ir kitus teisėjus, kuria nustatyta, kad teisėjų skaičių apygardų ir Apeliacinio teismo civilinių ir baudžiamųjų bylų skyriuose nustato teisingumo ministras Teismų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus teikimu, kuria nustatytas teisingumo ministro teikimas skirti teisėją pasibaigus penkerių metu kadencijai, kuria nustatyta, kad apylinkės, apygardos teismų, Apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo tteisėjas, jeigu jis sutinka, Respublikos Prezidento dekretu iki vienerių metų gali būti deleguojamas į Teisingumo ministerijos ar Teismų departamento struktūras ir kad delegavimo laikotarpiu sustabdomi deleguojamo teisėjo įgaliojimai, kuria nustatytas teisingumo ministro teikimas skirti teisėjus į Teisėjų garbės teismą, kuria nustatyta, kad apylinkės, apygardos teismų, Apeliacinio teismo pirmininkams, pavaduotojams, skyrių pirmininkams ir kitiems teisėjams drausmės bylą gali iškelti teisingumo ministras Teismų departamento direktoriaus teikimu ar savo iniciatyva, taip pat kad teisėjas, kuriam iškelta drausmės byla, teisingumo ministro teikimu gali būti nušalintas nuo teisėjo pareigų, iki paaiškės bylos baigtis, kuria nustatyta teisingumo ministro kompetencija organizuoti apylinkių, apygardų teismų bei Apeliacinio teismo finansinį aprūpinimą, prieštarauja Konstitucijai.

Šio nutarimo konstitucinė reikšmė teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo garantijoms yra neabejotina: būtent minėtu nutarimu Konstitucinis Teismas ypač detaliai išaiškino, kiek vykdomosios valdžios institucijos gali (arba tiksliau – negali) kištis į teisėjų ir teismų veiklą.

Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti. Manytina, kad šioji nuostata yra padiktuota iš praktinių sumetimų: negaliojantis teisės aktas negali būti taikomas, vykdomas ir kitaip realizuojamas, todėl netenka prasmės inicijuotas konstitucinis procesas. Tai yra bendroji taisyklė. Tačiau reikėtų prisiminti ir tai, kad bendrosios kompetencijos ir administraciniai teismai ssprendžia ginčus ir konfliktines situacijas remdamiesi tais teisės aktais, kurie reguliuoja ar net reguliavo ginčo santykius, taigi ir negaliojančiais teises aktais. Konstitucinis Teismas, priėmęs 2000 m. balandžio 5 d. nutarimą išaiškino, kad įstatyminė formuluotė ,,yra pagrindas pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, bet ne kaip nustatanti, jog kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aklas yra panaikintas, pradėta teisena turi būti nutraukta.

Konstitucinis Teismas nurodė, kad tuo atveju, kai neišsprendžiamas ginčijamo teisės akto konstitucingumo klausimas, nebūtų pašalintos bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui kilusios abejonės, o nepašalinus abejonių dėl byloje taikytino teisės akto konstitucingumo ir pritaikius tokį aktą sprendžiant bylą galėtų būti pažeistos asmens konstitucinės teisės bei laisvės.

Išvados

1. Konstitucinės justicijos atsiradimą Lietuvoje sąlygojo keletas veiksniu: svarbiausia prielaida buvo atgimimo laikotarpiu susiformavę žmonių lūkesčiai sukurti demokratinę pilietinę visuomenę. Šis siekis sutapo su teisinės (konstitucinės) valstybės doktrina. Kuriant ir įgyvendinant Konstitucinio Teismo koncepciją didelę įtaką darė prieškario Lietuvos teisinės minties paveldas, pokario lietuvių emigracijoje formuluoti būsimosios Lietuvos valstybės modeliai. Neišvengiamai didelę įtaką darė pokarinės Lietuvos konstitucingumo raida ir demokratinės tvarkos kūrimo patirtis.

2. Konstitucinio Teismo veikla daro poveikį daugeliui visuomeninio gyvenimo sričių – įstatymų leidimui ir jų taikymui, politinės ir teisinės kultūros formavimuisi. Konstitucinio Teismo buvimas ssuaktualina Konstitucinių principų apsaugą. Jis – konstitucinės sistemos užtikrinimo garantas.

3. Svarbi Lietuvos teisės sistemos dalis, konstitucijos sergėtojas. Partneryste si Seimu, Vyriausybe, LR Prezidentu laiduoja darnesni valstybes mechanizmo veikimą.

4. Konstitucinis Teismas neturi politiniu tikslu ar uždavinių.

5. Konstitucinis Teismas nors ir svarbiausia konstitucinės justicijos grandis, bet ne vienintelė. Negalima pamiršti, kad užtikrinant žmonių teisių gynimą ypač svarbų vaidmenį atlieka kiti teismai – apylinkių, apygardų, Apeliacinis ir Aukščiausiasis. Būtent teismuose nagrinėjamos aktualiausios žmonių gyvenimo problemos ir būtent čia dažniausiai išryškėja teisinio reguliavimo ydos, tarp jų – teisės normos teisėtumo problema. Konstitucinio teismo ir bendrosios kompetencijos teismų partnerystė šiuo atžvilgiu yra svarbi užtikrinanti ir žmonių gynimą, ir konstitucinės kultūros plėtotę.

6. Bendrosios kompetencijos ar administraciniai teismai nevengia kreiptis į Konstitucinį Teismą, jie dažnai reiškia savo abejones dėl tam tikrų normų ar teisės aktų konstitucingumo. Tai galima būtų paaiškinti visų pirma tuo, kad teisėjų sąmonė pakito tuo atžvilgiu, jog jie nebemano, kad valdžia, visų pirma įstatymų leidėjas, yra neklystanti. Antra, reikia manyti, kad teisėjų kvalifikacija, jų profesinis pasirengimas taip pat auga. Visa tai duoda pagrindo teigti, kad Lietuvoje asmens teises ir laisves yra pakankamai ginamos konstitucinio proceso požiūriu.

Literatūra:

1) T.Birmontienė ,,LR konstitucinė teisė”

2) J.Žilys ,,Konstitucinis Teismas: teisinės ir istorinės prielaidos”

3) ,,Konstitucinio teismo įstatymas”

4) ,,Konstitucinių principų plėtojimas konstitucinėje teisėje”

5) ,,Konstitucinė Justicija:

dabartis ir ateitis”

6) ,,LR Konstitucinis Teismas” 1995 m.

7) ,,Konstitucijos aiškinimas ir tiesioginis taikymas”

8) ,,Konstitucinės priežiūros institucijų sprendimų teisinės prigimties galių ir realizavimo problemos”

Related Posts