Konstitucingumo raida

Home / Teisė / Konstitucingumo raida

TURINYS

Konstitucingumo raida 3-13

LR Konstitucijos pagrindiniai bruožai 14-15

Literatūra 16

KONSTITUCINGUMO RAIDA

Svarbiausioji kiekvienos šalies teisės šaka yra konstitucinė teisė, kai kur dar vadinama valstybinė teise.

Konstitucinė teisė svarbiausiąja teisės šaka laikoma todėl,kad jos normos įtvirtina valstybės politinius, socialinius, ekonominius ir administracinės teritorinės santvarkos pagrindus, valstybinės valdžios institucijų organizavimo principus ir funkcionavimo tvarką, valstybinės valdžios įgyvendinimo mechanizmą, teisinę piliečių padėtį ir santykius tarp valstybės, visuomenės ir piliečių.

Konstitucingumas – tai konstitucijos, kaip visuomenės ir valstybės aukščiausiojo įstatymo, laikymosi režimas; konstitucijos normoms ir principams atitikimas.

Konstitucijos atsirado tik naujaisiais laikais, ppradėjus įgyvendinti demokratinį valdymo būdą. Konstituciją, kaip visuomenės ir valstybės raidos, socialinės pažangos, demokratijos plėtojimo pakopą, sąlygoja istorinės aplinkybės.

Mūsų šalies konstitucingumo pradžia laikomas konstitucinės svarbos aktas – Lietuvos tarybos nutarimas, kuriuo 1918 m. vasario 16 d. buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Susiklosčius palankiai politinei situacijai, tų pačių metų lapkričio 2 d. Lietuvos valstybės Taryba priėmė Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius, kuriuose, 1919 m. balandžio 4 d. padarius papildymus, buvo įtvirtinti svarbiausi vykdomosios valdžios organai – Valstybės prezidentas ir Ministrų kabinetas.

Tolesniam LLietuvos konstitucinės raidos etapui didelės įtakos turėjo Steigiamojo Seimo sušaukimas, kuris 1920 m. birželio 10 d. priėmė Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją, įtvirtinusią parlamentinės respublikos modelį, nustačiusią valstybės organų sistemą, paskelbusią svarbias piliečių asmenines bei politines teises ir laisves.

1922 m. rugpjūčio 22 d. Lietuvos Valstybės Konstitucija – pirmasis mūsų valstybės konstitucinis aktas, kuris savo pagrindiniais bruožais atitiko bendrus demokratinių konstitucijų reikalavimus. Ir toliau pasilieka parlamentinės respublikos modelis, sukoncentruojant aukščiausiąją valdžią Seimo rankose, o Vyriausybė ir Prezidentas laikomi vykdomosios valdžios institucijomis. Kaip ir anksčiau, demokratiškai reglamentuojamas ir piliečių teisinis statusas.

1928 m. gegužės 15 d. Lietuvos Valstybės Konstitucija sustiprino Respublikos Prezidento, kurį dabar renka ne Seimas, kaip anksčiau, o ypatingieji tautos atstovai 7 metams, valdžią. Respublikos Prezidentas įgyja teisę paleisti Seimą, varžytį politinių partijų veiklą. Dėl šios ir kitų nuostatų

3

formavosi prezidentinės respublikos modelis. Ši Konstitucija pasuko Lietuvą nuo demokratijos į

autoritarinį režimą. Tam, be abejo, įtakos turėjo 1926 m. gruodžio mėnesį įvykdytas valstybės perversmas.

1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucija, kaip ir jjos pirmtakė, toliau įtvirtino Respublikos Prezidento įgaliojimus: teisę paleisti Seimą, skirti ir atleisti Ministrą Pirmininką, priimti įstatymus ne Seimo sesijos metu, t.y. leido pažeisti valdžių atskyrimo principą, kaip vieną iš teisinės valstybės fundamentų. Konstitucija nenumatė jokios galimybės pašalinti Respublikos Prezidentą iš užimamų pareigų. Jis neatsakė už savo įgaliojimus, o už kitus veiksmus jis neprivalėjo atsakyti tol, kol vadovavo valstybei.

Taigi ir 1928 m., ir 1938 m. Lietuvos Konstitucijos turėjo autoritarinių bruožų. Seimas, kaip Tautos atstovybė, eliminuotas iš politinio proceso, nepakankamai remiasi ppiliečių nuomone ir pritarimu. Lietuva tapo valstybe su vienpartine (tautininkų) sistema.

Okupacinių režimų Lietuvoje metu konstitucingumo raida buvo nutrūkusi. Okupavus Lietuvą, ji buvo pripažinta sąjungine respublika, o jos valstybingumas panaikintas. SSSR 1936 m. konstituciijos pagrindu 1940 m. rugpjūčio 25 d. buvo priimta LSSR konstitucija. Tuo aktu buvo panaikintos visos nepriklausomos Lietuvos valstybės ir teisinės institucijos ir prievarta įvesta sovietine valdymo ir politine sistema su VKP vadovaujančiu vaidmeniu.

Po antro pasaulinio karo pasikeitus SSSR vidaus ir tarptautinei padėčiai, 1977 m. buvo priimta nauja SSSR konstitucija, nuo kurios praktiškai niekuo nesiskyrė 1978 m. balandžio 20 d. priimta LSSR konstitucija. Abi SSSR konstitucijos, mechaniškai perdirbtos į sąjunginių respublikų konstitucijas, buvos svetimos valstybės primesti aktai.

Silpstant sovietiniam režimui, vadinamosios „perestroikos“ laikotarpiu Lietuvoje 1988 m. prasidėjo tautinio atgimimo ir demokratizavimo procesai. Dėl to Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba ėmėsi konstitucijos reformos – 1988 ir 1989 metais Lietuvoje pakeista politinė ir ekonominė sistema, legalizuota privati nuosavybė, įvesta LSSR pilietybė, pakeistos konstitucijos nuostatos apie sąžinės laisvę, deputatų statusą, teismų sistemos ir kitos. Vaisa tai sudarė palankias sąlygas atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir jos konstitucinę santvarką.

1990 m. vasario mėnesį pirmą kartą įvyko demokratiški laisvi daugiapartiniai rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą, kuriuos laimėjo Sąjūdis. Naujai išrinkta Aukščiausioji Taryba pirmojoje savo sesijoje 1990 m. kkovo 11 d. paskelbė Aktą dėl Lietuvos Nepriklauomos Valstybės atstatymo ir, pripažindama tarpukario Lietuvos valstybės ir jos konstitucinės santvarkos tęstinumą, priėmė įstatymą Dėl 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstaymo. Toks prieškarinės Konstitucijos

4

galiojimas buvo trumpalaikis. Kadangi senosios Konstitucijos galiojimo atkūrimas pats savaime neatkuria Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusių įstatymų, tą pačią kovo 11 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Pagrindinis Įstatymas, sustabdęs 1938 m. Konstitucijos galiojimą.

Laikinasis Pagrindinis Įstatymas skelbė, kad Lietuvos Respublika yra suveneri demokratinė valstybė, išreiškianti Lietuvos tautos bendrą valią bei interesus, ir įtvirtino labai svarbią nuostatą, kad visi įstatymai ir kiti teisės aktai leidžiami tik remiantis Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu ir prieštaraujantys jam. Tačiau ir toliau lieka galioti iki šiol veikę Lietuvos įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui. Tam, kad šis įstatymas nors iš dalies atitiktų sparčiai besikeičiančius Lietuvos visuomenės politinius, ekonominius, socialinius santykius, jis dažnai buvo keičiamas ir papildomas. Nekilo abejonių, kad Laikinasis Pagrindinis Įstatymas negali būti Lietuvos teisinės sistemos pagrindas. Todėl jau nuo 1990 metų rudens buvo pradėta rengti nauja Lietuvos valstybės Konstitucija, atsižvelgiant į pažangias tarpukario Lietuvos konstitucines tradicijas, demokratinių valstybių konstitucinę patirtį ir užsienio ekspertų rekomendacijas.

Pasiekus pagrindinių politinių jėgų susitarimą dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos koncepcijos MMetmenų, vieną iš keleto parengtų projektų 1992 m. spalio 13d. Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas aprobavo ir jo 1 straipsnio nuostatą – „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ – pateikė tautos referendumui priimti.

Lietuvos, kaip ir daugelio Europos valstybių, konstitucionalizmo raidos pradžia remiasi atskirais LDK kunigaikščių aktais ir teisynais (Kazimiero 1447 m. ir Aleksandro 1492 m. privilegijos), sudarančiais valstybinės teisės pagrindą. Lietuvos statutas (tiksliau trys – 1529, 1566, 1588 metų) yra XVI a. didingos epochos Lietuvos valstybės istorijoje reikšmingiausias teisės bei kultūros paminklas. Trijose statuto redakcijose išdėstytos pagrindinės bajorų teisės, kurios jau anksčiau buvo iš dalies nusakytos kunigaikščių privilegijose. Statute ryškiai atsispindėjo LDK visuomeninio ir politinio gyvenimo raida.

1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija nors ir turėjo tikslą sukurti centralizuotą Lenkijos karalystę, tačiau buvo išsaugotas Lenkijos ir Lietuvos valstybių dualistinis pobūdis. XVIII a. pab., Rusijai prisijungus Lietuvą, praktiškai nutrūko ir valstybingumo evoliucija.

Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui atsirado galimybė atkurti Lietuvos valstybę. Šiuo požiūriu reikšmingas 1918m. vasario 16 d. Aktas.

1918 m. lapkričio 2 d. valstybės Taryba priėmė Lietuvos valstybės Konstitucijos pamatinius dėsnius, susidedančius iš skyrių: bendrosios dalies, valstybės Tarybos, valstybės

5

IŠTRAUKA IŠ 1918 m. VASARIO 16 d. AKTO

Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis į Rusijos,

Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes su pareiškimu:

Lietuvos Taryba, kaip vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamasi pripažintaja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos ggyventojų išrinktas.

Tarybos prezidiumo kompetencijos, Ministrų kabineto, paprotinių piliečių teisių, steigiamojo Seimo. Vykdomoji valdžia buvo pavesta valstybės Tarybos prezidiumui ir Ministrų kabinetui. Valstybės Tarybos prezidiumas – kolegialus valstybės vadovas. Visi valstybės piliečiai pripažįstami lygūs prieš įstatymus. Steigiamasis seimas renkamas visuotinai, lygiai, tiesiogiai, slaptai balsuojant.

1919 m. balandžio 4 d. Valstybės taryba priėmė Lietuvos valstybės Laikinosios konstitucijos pamatinius dėsnius. Siekiant koncentruoti valdžią, buvo įsteigta prezidento institucija. Valstybės Taryba Lietuvos prezidentu išrinko A.Smetoną. Prezidentas perėmė valstybės Tarybos prezidiumo vykdomosios valdžios funkcijas. Valstybės Tarybai ppalikta teisė rinkti prezidentą, priimti įstatymus, keisti Konstituciją ir kontroliuoti vykdomąją valdžią. Naujas Konstitucijos skyrius lietė valstybės kontrolę.

A.Smetona ketvirtąjį Ministrų kabinetą sudaryti pavedė M.Sleževičiui. Šis Ministrų kabinetas išgyveno sunkiausius Lietuvai laikus: karus su bolševikais, lenkais ir bermontininkais Šiuo sunkiu valstybei llaikotarpiu prasidėjo M.Sleževičiaus koalicinės vyriausybės krizė, kurios pagrindinė priežastis – politiniai nesutarimai tarp atskirų partijų.

1919 m. lapkričio 20 d. Valstybės Taryba priėmė Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą. Rinkimai įvyko 1920 m. balandžio 14-15 dienomis, balsuoti atėjo daugiau kaip 90 proc. turinčių

6

balsavimo teisę. Į Steigiamąjį Seimą buvo išrinkta 112 atstovų 7 apygardose.

Krikščionių demokratų blokas, gavęs daugumą Seime (58 mandatus), galėjo nepriklausomai vykdyti partijos ir jos sąjungininkių politiką.

1920 m. birželio 10 d. Steigiamasis seimas priėmė laikiną Lietuvos valstybės Konstituciją. Lietuva paskelbta demokratine respublika, o Steigiamasis seimas tapo Lietuvos galios reiškėju, leidžiančiu įstatymus, ratifikuojančiu sutartis, tvirtinančiu valstybės biudžetą. Vykdomoji valdžia pavesta Respublikos Prezidentui ir Ministrų kabinetui. Konstitucijoje atsispindėjo piliečių laisvės ir teisės bei Seimo nario asmens neliečiamumas.

Vienas pagrindinių Steigiamojo seimo darbų – nuolatinės KKonstitucijos parengimas. Seimo nariai šiam darbui neturėjo teorinio ir praktinio patyrimo, todėl ieškota pavyzdžių kitų valstybių konstitucijose. J.Švoba istorinėje apybraižoje “Seiminė ir prezidentinė Lietuva” rašo : “Visos partijos siekė kuo demokratiškiausios konstitucijos, kuo daugiau žmonėms laisvės ir teisės, bet dažnai pamiršdamos realios vidinės ir užsieninės sąlygos, savų kaimyninių kraštų užmačias ir pačios valstybės išlaikymo galimybes. Aštrios diskusijos vyko dėl prezidento institucijos, švietimo, bažnyčios vaidmens, tautinių mažumų teisių. 1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamasis seimas priėmė Konstituciją krikščionių demokratų bloko balsais ((59 balsavo už). Nuolatinė valstybės konstitucija baigė konstitucinio provizoriumo (laikinumo) laikotarpį. Šioje konstitucijoje faktinė valdžia buvo sutelkta tautos valią reprezentuojančiame Seime, vykdomosios valdžios funkcijas griežtai pajungus parlamentinei kontrolei. Tokios parlamentinės demokratijos formulės varianto šaltiniu buvo “seimokratinis konstitucinis (prancūziškasis) parlamentarizmas”. Turimas omenyje Didžiosios prancūzų revoliucijos metais sukurtas Konventas, sutelkęs aukščiausią kolektyvinę įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios funkcijas. Tokį Seimo vaidmens akcentavimą ir valdžios organų kūrimą M.Romeris dar vadina racionalizmu. Pagrindinis šios sistemos bruožas – parlamento hegemonija ir vyriausybės subordinacija parlamentui.

Tačiau Lietuvos Konstitucija mažiau racionalinė už Estijos ir Lenkijos pagrindinius įstatymus : išliko Prezidento institucija bei tam tikra Ministrų kabineto kompetencija. 61 Konstitucijos paragrafas teigia: Ministrų kabinetas vykdo Respublikos Konstituciją,veda Respublikos vidaus ir užsienio politiką, saugo respublikos teritorijos neliečiamumą ir vidaus tvarką”.

Konstitucija suteikė ypač plačias teises bažnyčiai : įtvirtinimo privalomą religijos mokymą mokyklose, suteikė bažnyčiai monopolinę teisę registruoti gimimo, santuokos ir mirties aktus, religinės organizacijos gavo teisę steigti mokyklas, auklėjimo įstaigas, įsigyti kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Palyginus plačiai išdėstytos piliečių teisės ir pareigos : piliečio asmuo neliečiamas, pilietybė suteikiama

7

išgyvenus dešimt metų, piliečiai lygūs prieš įstatymus, suteikta peticijos teisė ir t.t.

Konstitucijos rengimas išryškino esminius nesutarimus tarp krikščionių demokratų ir kairiųjų partijų: socialdemokratai buvo nusistatę prieš prezidento instituciją. Iškilo prieštaravimų svarstant švietimo, bažnyčios aatskyrimo nuo valstybės, civilinės metrikacijos ir kitus klausimus. Tačiau Konstitucijos turinį nulėmė krikščionių demokratų bloko turima Seime dauguma. Toks problemos sprendimo būdas, kai Seimo dauguma neatsižvelgė į opozicijos reikalavimus, nepašalino prieštaravimų, o tik pagilino juos.

Po 1926 m. gruodžio perversmo susidarė nauja politinė situacija. Karinė valdžia pakvietė Lietuvos tautininkų sąjungos vadovą A.Smetoną valstybės vadovo pareigoms. Respublikos prezidentu, pažeidus Konstitucijos 41 paragrafą (Respublikos Prezidentas renkamas slaptu balsavimu absoliutine balsų dauguma), išrinktas A.Smetona. Iš 40 balsavime dalyvavusių Seimo narių už pateiktą kandidatūrą balsavo 38 Seimo nariai. Seimas trukdė pilnai įsitvirtinti valdžioje tautininkams, todėl 1927 m. balandžio 12 d., remiantis Konstitucijos 52 paragrafu, buvo paleistas. Lietuvoje pasibaigė parlamentinės respublikos laikotarpis ir šalyje pamažu įsitvirtino autoritarinis režimas : krašte nebuvo unifikuotas ir monopolizuotas visuomenės dvasinis gyvenimas, valstybė nereguliavo ekonomikos, nebuvo genocido, nebuvo sukurtos smogikų organizacijos, LTS netapo masine (14600 narių).

Autoritarinis režimas, nenorėdamas grąžinti senosios parlamentinės sistemos ir siekdamas įtvirtinti Prezidento instituciją, 1928 m. gegužės 15 d. paskelbė naują Konstituciją, kuri įtvirtino realią politinę situaciją. Autoritarinį režimą Lietuva konstituciškai įtvirtino viena iš pirmųjų (Portugalija – 1933 m., Austrija – 1934 m., Lenkija – 1935 m., Estija – 1937 m., nacionalistinis režimas Vokietijoje įtvirtintas 1933 m.). Taigi, Lietuvos konstitucionalizmas vienas iš pirmųjų Europoje pasuko į autoritarizmą, bet ggriežto autoritarinės sistemos nesukūrė. Dr. K.Račkauskas 1928 m. Konstitucijos nelaikė visiškai originalia. Jis sakė, kad ji, įvesdama keletą esminių nuostatų, kartoja 1922 m. Konstitucijos tekstą.

Naujoji Konstitucija nustatė Seimo penkerių metų kadenciją. 28 str. skelbė, kad “Išėjus laikui, kuriam Seimas buvo rinktas arba jį paleidus, naujojo Seimo rinkimai turi įvykti ne vėliau kaip per šešis mėnesius. Naujojo Seimo rinkimų dieną skelbia Prezidentas”.

Ypatingus tautos atstovus rinko valsčių, miestų ir apskričių tarybos nariai. Prezidentas skyrė ir atleido ministrą pirmininką, ministrus, valstybės kontrolierius. Jis atstovavo respublikai, ratifikavo sutartis, skelbė įstatymus, skyrė karininkus ir valdininkus.

54 str. buvo skirtas naujos institucijos – Valstybės tarybos patariamojo organo administracinės

teisės klausimais įsteigimo pagrindimui. Lietuvių tauta tapo esminiu valstybės pagrindu. 106 skyrius

8

skelbė: “Ši Konstitucija veikia nuo jos paskyrimo dienos, bet ji tikrinama ne vėliau kaip per dešimt, tautos atsiklausimo keliu”. Taigi ši Konstitucija iš esmės buvo laikina.

Lietuvoje susiformavo autoritarinio prezidentinio valdymo sistema. 1938 m. gegužės 12 d. Respublikos Prezidentas paskelbė Valstybės Tarybos parengtą, Seimo apsvarstytą naują Konstituciją. 1938 m. Konstitucija skiriasi nuo 1922 m. socialine ir politine filosofija, institucijų kompetencija, redakcija. 1938 m. Konstitucijoje aiškiai pabrėžiamas lietuvių tautos primatas. Etninė lietuvių tauta yra Lietuvos valstybės kūrėja. 1928 m. Konstitucijoje užfiksuota, jog Vilnius yra Lietuvos sostinė, ko nėra 1922

m. pagrindiniame įstatyme. Pagal 1938 m. Konstituciją visa valdžia priklausė prezidentui: užtikrinamas valstybės organų pavaldumas, o jis nepavaldus niekam, niekam neatsakingas ir niekieno neatšaukiamas. Valstybės prezidentas prisiekia.

1922 m. ir 1928 m. konstitucijų pirmieji straipsniai teigia, kad “Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma demokratinė Respublika“, o 1938 m. – “Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma suvereninė”. K.Račkauskas veikale “Lietuvos konstitucinės teisės klausimai” rašo: “Lietuvos konstitucinė teisė, kurią randame 1922 m. Konstitucijoje, žymia dalimi atspindėjo Vakaruose tuo metu vyravusias liberalizmo, individualizmo pažiūras. 1938 m. Konstitucijoje tos ppačios sąvokos jau buvo suprantamos pagal autoritarizmo, konservatizmo ir lietuviško bendruomeniškumo politines ir socialines teorijas. Sustiprinti valstybinės valdžios autoritetą buvo vienas svarbiausių 1938 m. Konstitucijos tikslų. 1922 m. Konstitucijos autoriai autoriteto klausimą sprendė teoriškai, nedaug kreipdami dėmesio į 1918 – 1922 metų Lietuvos sąlygas. 1938 m. Konstitucija pirmiausia stengėsi iškelti ir sustiprinti autoritetą ne tik valstybės, bet ir kituose bendruomenės junginiuose. Tam pasiekti buvo stengiamasi valstybės santvarkoje autoritetą paremti tvirtais pagrindais, patikint aukščiausio autoriteto vykdymą vienam asmeniui – prezidentui ir įįgaliojant piliečius, kad būtų ištikimi tai valstybei ir jai padėtų”.

1938 m. Konstitucijos pakeitimą galėjo siūlyti Ministrų Taryba arba bent pusė Seimo narių, o pakeitimo projektą priimti trijų penktadalių Seimo narių dauguma. Prezidentas galėjo patvirtinti Seimo priimtą Konstitucijos pakeitimo projektą arba ppaleisti Seimą. Naujas Seimas galėjo priimti nepataisytą projektą trijų penktadalių deputatų dauguma ir tokiu atveju Prezidentas privalėjo paskelbti Konstituciją.

1940 m. Lietuva buvo okupuota ir aneksuota, prasidėjo sovietizacijos procesas. A.Smetona, pasitraukęs į užsienį, išvengė Latvijos ir Estijos prezidentų likimo – tremties į SSRS gilumą. 1940 m. birželio 16 d. vyriausybė nutarė, kad A.Smetoną reikia laikyti atsistatydinusiu. “Jo išvykimą susidariusiomis aplinkybėmis Vyriausybė laiko atsistatydinimu iš Respublikos Prezidento pareigų. Respublikos Prezidento pareigas, einant Lietuvos Konstitucijos 72 str., eina Ministro Pirmininko pareigas einąs Antanas Merkys”.

9

Okupavus Lietuvą, sovietizacijai pagrįsti ir spartinti, liepos 5 d. buvo paskelbti Seimo rinkimai, o liepos 21 d. susirinko Seimas.

Pasyviąja rinkimų teise galėjo pasinaudoti tik kompartijos priežiūroje veikiančių visuomeninių organizacijų patikėtiniai. Kandidatų siūlymas buvo pavestas liaudies susirinkimams, o juose buvo kkeliami iš anksto parinkti kandidatai. Suvereniu valstybės vadovu tapo Seimas peržengus formalaus konstitucingumo ribas. Viena pagrindinių Darbo Sąjungos rinkimų tezių buvo sąjunga tarp Lietuvos ir sovietų Sąjungos. 1940 m. liepos 21 d. Seimas priėmė dvi pagrindines deklaracijas – viena jų skelbė Lietuvą socialistine tarybų respublika, kita – priimti į SSRS sudėtį. Liepos 21-23 d. – teisinio Lietuvos valstybingumo panaikinimo laikotarpis.

1940 m. rugpjūčio 24 d. Seimas priėmė Lietuvos SSR Konstituciją. Priimta LSSR Konstitucija rėmėsi 1936 m. “Stalino konstitucijos” pamatiniais teiginiais ir sskyrėsi neesminėmis detalėmis (skirtingas administracinės padalijimas, kalba, greta socialistinės ūkio sistemos LSSR yra leidžiamas privatinis pavienių valstiečių, amatininkų ir naminių gamintojų ūkis, smulkios privatinės pramoninės bei prekybinės įmonės įstatymo numatytuose ribose). Tačiau greitai įvairiais įstatymais varžomas privatus ūkis praktiškai nunyko.

1951 m. gruodžio 26 d. LSSR AT konstatavo, kad “visose liaudies ūkio srityse nedalomai viešpatauja socializmas”. Lietuvos SSR kompetencijai liko tai, kas buvo neįrašyta į atributyvinę (tiksliai nustatytą) centro kompetenciją. Ši konstitucija galėjo būti keičiama tik LSSR Aukščiausios Tarybos balsų dauguma.

1977 m. buvo priimta SSRS Konstitucija, todėl kitais metais balandžio 20 d. LSSR AT neeilinėje sesijoje liaudies vardu buvo paskelbta nauja Konstitucija. Tai vadinamoji “brandaus socializmo konstitucija”, kuri įtvirtino vadovaujantį komunistų partijos vaidmenį (žr. intarpą).. Šeštasis Konstitucijos straipsnis skelbė:

10

IŠTRAUKA IŠ 1977 m. LSSR KONSTITUCIJOS

6 straipsnis.

Tarybinės visuomenės vadovaujanti ir vairuojanti jėga, jos politinės sistemos, valstybinių ir visuomeninių organizacijų branduolys yra Tarybų Sąjungos Komunistų partija. TSKP egzistuoja liaudžiai ir tarnauja liaudžiai.

Apsiginklavusi marksizmo – leninizmo mokymu, Komunistų partija numato generalinę vystymosi perspektyvą, TSRS vidaus ir užsienio politikos liniją, vadovauja didžiai kuriamajai tarybinės liaudies veiklai, suteikiant planingą, moksliškai pagrįstą pobūdį jos kovai už komunizmo pergalę.

1985 m. M.Gorbačiov pradėta pertvarkos politika, skirta ankstesniam politiniam režimui demokratizuoti, neišlaikė bandymų. 1988 – 1989 m. SSRS Konstitucijos pakeitimai bbuvo pavėluoti. Baltijos respublikų, Moldavijos, Gruzijos pozicija buvo priešinga Sąjungos aukščiausiųjų organų nuostatoms. Jos principingai reikalavo naujo valstybinių santykių reguliavimo mechanizmo.

Baltijos kraštuose susiformavo opozicinės organizacijos: Lietuvoje – 1988 m. birželio 3 d. susikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė, o spalio 22 – 24 d. sušauktas jo suvažiavimas, Latvijoje ir Estijoje buvo įsteigti Liaudies frontai.

1989 m. vasario mėn. paskelbtame LSSR Konstitucijos projekte bandoma gelbėti LKP, priskiriant jai visuomenės politinio avangardo vaidmenį. LKP XX suvažiavime nutraukus ryšius su TSKP ir panaikinus Konstitucijos straipsnius apie avangardinį partijos vaidmenį buvo sulygintos respublikos partijų ir visuomeninių organizacijų dalyvavimo politiniame procese galimybės.

1990 m. vasario mėn. rinkimuose įtikinančiai nugalėjo Sąjūdžio remti kandidatai, nes tik 18 žmonių įėjo į AT ne pagal jo remtą platformą. Naujos sudėties Aukščiausioji Taryba pirmuosius 8 dokumentus priėmė kaip LSSR AT, vienuoliktu pakeitė valstybės pavadinimą ir herbą, 12 – uoju atkūrė Lietuvos Respubliką kaip nepriklausomą valstybę.

Lietuvos Respublikos AT 1990m. kovo 11d. Aktas “Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo” panaikino sovietinių konstitucijų ir įstatymų galiojimą.

Lietuvos AT atkūrė 1938 m. Konstituciją ir ją pakeitė Laikinuoju pagrindiniu įstatymu.

11

Konstitucijos atkūrimu konstatavo, kad jos veikimas buvo neteisėtai sustabdytas SSRS 1940 m. įvykdžius agresiją prieš nepriklausomą valstybę. Šis žingsnis turėjo svarbią juridinę reikšmę : tai rodo demokratinių pasaulio vvalstybių ir tarptautinių organizacijų poziciją atkurti santykius su nepriklausoma LR, pripažinti pasirašytų tarptautinių sutarčių galiojimą, jų pratęsimą, ambasadų grąžinimą ir t.t. 1991 m. pabaigoje buvo sudaryta 14 AT deputatų komisija Lietuvos Konstitucijos projektui parengti. 1992 m. balandžio 21 d. AT nutarė paskelbti visuomenei svarstyti parengtą LR Konstitucijos projektą. Derinimo komisija, vadovaudamasi Konstitucijos rengimo parlamentinės komisijos ir alternatyvių santaros “Už demokratinę Lietuvą” projektais, spalio mėn. sutvarkė tekstą ir pateikė AT deputatams aprobuoti.Taigi buvo užbaigtas dvejus su puse metų trukęs Konstitucijos principų nustatymas ir daugiau kaip metus vykęs teksto formulavimas. Per tą laiką buvo parengta keliolika projektų, tarp jų LDDP, LLS, LSDP, Teisininkų draugijos, amerikiečių teisininkų ir t.t.

IŠTRAUKA IŠ LIETUVOS RESPUBLIKOS AT 1990 m. KOVO 11 d. AKTO “DĖL LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO”

…Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė.

Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustojęs teisinės galios ir yra Lietuvos Valstybinės konstitucijos pamatas.

Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucijos.

Lietuvos

valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, kaip jis suformuluotas 1975 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje Baigiamajame akte, garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kaip suverenių galių reiškėja šiuo aktu pradeda realizuoti visą valstybės suverenitetą.

12

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS (1992M.) PREAMBULĖ

LIETUVIŲ TAUTA

• prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę,

• jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis,

• šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę,

• išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius,

• įkūnydama pprigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje L i e t u v o s valstybėje,

• puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę,

• siekdama atviros , teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią KONSTITUCIJĄ

1992 m. spalio 13 d. AT (98 – už, 2 – prieš, 6 – susilaikė) pritarė Derinimo komisijos parengtam projektui. LR piliečiai spalio 25 d. priėmė konstituciją referendume. Konstitucijai pritarė 56, 76 proc. vvisų šalies rinkėjų.

Konstitucijos pirmuoju straipsniu tapo 1991 m. vasario 9 d. plebiscitu priimtas teiginys: “Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika.” Šis liaudies svarstymo metu gautas rezultatas turėjo moralinę politinę reikšmę, nes išreiškė tautos valią. LR Konstituciją sudaro preambulė, keturiolika straipsnių, bbaigiamieji nuostatai bei konstituciniai aktai ir įstatymai. 13 Konstitucijos straipsnių buvo galima pakeisti Seimo 3/5 balsų dauguma (iki 1993 m. spalio 25 d.), norint pakeisti kitus straipsnius du kartus su trijų mėnesių pertrauka reikalinga 2/3 dauguma ar net referendumas. Viena aišku, kad Lietuvai integruojantis į Europos politines ir ekonomines struktūras, kai kuriuos straipsnius teks keisti. Priėmus Konstituciją, buvo užbaigtas valdžios struktūrų formavimo procesas: išrinktas Prezidentas, įsteigtas Konstitucinis Teismas, veikė Valstybės gynimo taryba, paskirtas kariuomenės vadas, Vyriausybės atstovai regionuose, įkurta Seimo kontrolierių institucija.

13

LR KONSTITUCIJOS PAGRINDINIAI BRUOŽAI

Konstitucija – (lot. constitutio – teisių nustatymas): pagrindinis valstybės įstatymas, turintis aukščiausią teisinę galią ir nustatantis šalies politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindus. Konstitucija – pagrindinis normatyvinis aktas arba kelių pagrindinių norminių teisės aktų visuma, fiksuojanti vvalstybės gyvenimo pagrindus. Konstitucinės teisės normos turi kitų teisės normų atžvilgiu aukščiausią galią, nustato piliečių teises, pareigas, laisves, valstybės tikslus, įtvirtina politikos pagrindus.

Konstitucija turi tokias teisines savybes, kurios leidžia jai įgyvendinti valstybės ir visuomenės pagrindines įstatymo funkcijas:

1.Konstitucija yra svarbiausias valstybės įstatymas, nes reguliuoja reikšmingiausius visuomenės gyvenimo, socialinius santykius. Ji nustato pamatinius konstitucinės santvarkos principus ir tai sudaro pirminę norminę bazę ir konstituciniams nuostatoms ir visai galiojančiai įstatymų sistemai. Konstitucijoje įtvirtinta Seimo, Respublikos Prezidento rinkimų tvarka ir įgaliojimai, teisminės valdžios ir vvietos savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos principai. Konstitucijos priežiūrą vykdo tik viena atskira konstitucija, izoliuota nuo kitų valdžios sistemų, tai konstitucinis teismas, kuris atitinka Europos teisinės priežiūros modelį. Didelis dėmesys konstitucijoje skiriamas žmogaus teisėms ir laisvėms, kurioms ginti valstybės valdžia įpareigota sudaryti pakankamas teisines garantijas.

2. Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Konstitucijos vientisumas reiškia, kad jos normos ir principai nėra izoliuotos nuostatos, o yra bendra susijusi sistema. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija, kurios normos galioja ir yra privalomos visoms valstybės institucijoms, pareigūnams, fiziniams ir juridiniams asmenims.

3. Tai aukščiausiosios teisinės galios įstatymas. Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.

4. Konstitucijai būdingas stabilumas ir ji apsaugota nuo skubotų keitimų bei pataisymų.

Lietuvos konstitucija gina žmogaus prigimtines teises ir laisves, garantuoja teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją,privačiai ar viešai ją išpažinti, jungtis į politines, tautines ir visuomenines organizacijas, vadovaujantis įstatymais ginti savo teises bei laisves. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis numato, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Konstitucija garantuoja svarbiausias pilietines ir politines teises – teises į privačią nuosavybę, teisę į laisvę, asmens iir privataus

14

gyvenimo neliečiamumą, teisę laisvai reikšti savo įsitikinimus, išpažinti tikėjimą, burtis į asociacijas ir politines organizacijas, dalyvauti valstybės valdyme.

Nemažas dėmesys skiriamas ir ekonominėms, socialinėms bei kultūrinėms teisėms. Konstitucija laiduoja teisę į nemokamą pagrindinį ir vidurinį išsilavinimą, galimybę laisvai rinktis darbą ir verslą, teisę į poilsį, sveikatos apsaugą, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės ir kitais įstatymo numatytais atvejais. Tačiau ne visos teisių grupės yra ginamos ir užtikrinamos vienodai. Palyginti su ekonominėmis teisėmis, daugiausiai pasiekta užtikrinant pilietines, politines bei kultūrines teises. Konstitucija garantuoja kiekvieno žmogaus galimybę laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Taip pat užtikrinama asmens teisė turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo metu.

Pasak K. Hesse’s, konstitucija „nustato vadovavimo principus, pagal kuriuos kuriasi politinė vienybė ir pagal kuriuos turi būti prisiimti valstybės uždaviniai.“ Būtent su konstitucija kuriasi pilnutinis valstybės paveikslas savo „politinės valdžios skyrime ir laisvės užtikrinime, organizacinėse struktūrose, valstybės valdžios tiksluose ir veiklos ribose, taip pat piliečių pagrindinėse teisėse.“ Naujųjų laikų konstitucinėje valstybėje konstitucija ir valstybė sudaro integralią ir specifinę vienybę, tačiau šios sąvokos netampa identiškos.

Konstitucijos esmė tokia – paskirstyti funkcijas bei suteikti įgaliojimus, įpareigoti visuomenės valdyme dalyvaujančius politinius organus atsakingiems veiksmams, taip pat užtikrinti reikiamo mąsto kooperaciją ir ją ttuo pačiu taip sutvirtinti, kad (atsakomybės) paskirstymas, garantavimas ir jėgos kontrolė būtų kiek įmanoma didesnėje pusiausvyroje.

15

LITERATŪRA

1. LR Konstitucija // LR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1992m. Nr.33-1014.

2. Lietuvos konstitucinė teisė, Vilnius 2001m.

3. P.Čiočys „Teisės pagrindai“

4. LR Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl LR Konstitucingumo raidos“, Žinios 1991 m. Nr 32-874

Related Posts