Kardomosios priemonės – namų arešto sąvoka ir istorinės ištakos Lietuvoje

Home / Teisė / Kardomosios priemonės – namų arešto sąvoka ir istorinės ištakos Lietuvoje

KARDOMOSIOS PRIEMONĖS – NAMŲ AREŠTO SĄVOKA IR ISTORINĖS IŠTAKOS LIETUVOJE

SĄVOKA

Žodis areštas kilęs iš viduramžių lotyniško žodžio arrestum, reškiančio teismo nutarimą. Tokį žodžio areštas apibrėžimą pateikia “Visuotinė lietuvių enciklopedija”. Namų arešto apibrėžimo enciklopedijoje dar nėra dėl labai paprastos priežasties – neišleistas enciklopedijos tomas su raide N, nors nuoroda į tai enciklopedijoje yra. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija žodžio areštas kilmę nurodo esant vokišką, t.y. Arrest išvertus iš vokiečių kalbos reiškia suėmimas.

Reikia pažymėti, kad žodžiai “areštas” ir “suėmimas” lietuvių kalboje vartojami kaip sinonimai, kkalbant apie asmens sulaikymą, t.y. apie laikiną jo laisvės apribojimą. Dėl to logiška būtų daryti išvadą, kad namų areštas yra asmens laisvės apribojimas, jos suvaržymas, kai asmuo negali išeiti iš savo namų, t.y. jam apribota judėjimo laisvė. Panašiai namų areštą apibrėžia ir N.I Kapinus: “ Namų areštas apriboja įtariamojo ar kaltinamojo asmens laisvę su teise gyventi savo būste.”

Baudžiamojo proceso teisėje namų areštas yra viena iš kardomųjų priemonių rūšių. Ši, antra pagal griežtumą po kardomojo kalinimo (suėmimo), kardomoji priemonė Lietuvoje bbuvo įvesta 1994 metais, t.y. jau po Nepriklausomybės atkūrimo, kadangi sovietiniame baudžiamojo proceso kodekse ši kardomoji priemonė nebuvo numatyta.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse namų areštą reglamentuoja, o kartu ir sąvoką apibrėžia 101² straipsnis: “Namų areštas – tai įtariamojo ar kkaltinamojo įsipareigojimas nuolat būti savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje ir nesilankyti viešosiose vietose. Namų areštas skiriamas motyvuotu tardytojo nutarimu ir tik esant prokuroro sankcijai. Namų arešto sąlygos nustatomos skiriant šią kardomąją priemonę. Įtariamajam ar kaltinamajam pranešama, kad už namų arešto sąlygų pažeidimą jam gali būti paskirta kita, griežtesnė kardomoji priemonė.” Taip namų areštą apibrėžia dar galiojantis, 1961 m. priimtas, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas.

Naujasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, kuris įsigalios 2003 m. gegužės 1 d., namų arešto sąvoką truputį praplečia – įvedamas įpareigojimas įtariamajam nebendrauti su tam tikrais asmenimis, taip pat pakeičiama kardomosios priemonės – namų arešto skyrimo tvarka: namų areštą ikiteisminio tyrimo metu prokuroro prašymu skiria ikiteisminio tyrimo teisėjas nutartimi.

Tačiau namų areštas kaip kardomoji priemonė Lietuvoje po NNepriklausomybės paskelbimo nebuvo naujas reiškinys. Ši kardomoji priemonė buvo ir tarpukario Lietuvos, t.y. 1918 – 1940 m., baudžiamojo proceso teisėje.

NAMŲ AREŠTAS LIETUVOJE 1918 – 1940 METAIS

1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, reikėjo kuo greičiau imtis nacionalinių įstatymų leidybos. Tačiau kol savų įstatymų dar nebuvo, Lietuvoje liko galioti Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Rusijos imperijoje galioję įstatymai.

Rusijos imperijoje dar 1864 m. buvo įvykdyta teismo reforma, kuri nustatė bendrą teismo proceso tvarką, reglamentuotą carinių Rusijos civilinio proceso ir baudžiamojo proceso įstatymų. Rusijos baudžiamasis kkodeksas buvo sukonstruotas pagal Vakarų Europos, pirmiausia Prancūzijos pavyzdį.

Priimti teisės aktai 1885 m. buvo paskelbti papildomai išleistame Rusijos imperijos įstatymų sąvado XVI tome, specialiai skirtame teismo procesui.

Minėti įstatymai tapo pagrindiniais proceso teisės šaltiniais, kuriais vadovavosi nepriklausomos Lietuvos bendrosios kompetencijos teismai. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymą koregavo daugiau nei dešimt nacionalinių teisės aktų.

Rusų teismo proceso ir baudžiamosios teisės įstatymai galiojo visoje Didžiojoje Lietuvoje, Užnemunėje ir buvusios Kuršo gubernijos žemėje, išskyrus Klaipėdos kraštą. Klaipėdos krašto teismo procese namų areštas nebuvo numatytas. Numatyta buvo tik kardomasis kalinimas, vadintas “areštavimu”, “laikinu suėmimu”, taip pat kardomąja priemone buvo užstatas, vadintas “turto laidu”.

Namų areštas tarpukario Lietuvoje buvo viena iš kardomųjų priemonių rūšių, kurią reglamentavo Baudžiamojo proceso įstatymas. Kadangi tuo laikotarpiu tik pradėjo vystytis nacionalinė įstatymdavystė, todėl ir mokslininkų bei teisininkų, kurie moksliškai nagrinėtų namų arešto ypatumus, nebuvo daug. Galima paminėti inicialais J.B. pasirašiusio autoriaus straipsnį “Kardomosios priemonės skyrimas”, kuriame nagrinėjamas policijos vaidmuo skiriant nusikaltusiems asmenims kardomąsias priemones, tačiau jame nekalbama apie namų arešto skyrimą. Taip pat paminėtinas 1933 m. Kaune išleistas K.Kavolio redaguotas “Baudžiamojo proceso įstatymas su komentarais”, tačiau straipsniai, reglamentuojantys kardomąją priemonę – namų areštą, jame nekomentuojami. Apie kardomųjų priemonių tikslus tarpukariu yra rašęs Juozas Žagrakalys. Jo straipsnis “Kardomosios priemonės tikslas Baud. Teis. Įst. 777 st. prasme” buvo išspausdintas 1938 m. “Teisininke”. Šiame straipsnyje autorius nagrinėja kardomųjų priemonių uždavinius baudžiamajame procese, rašo apie suėmimą ir turto laidą bei jų taikymą, o apie kardomąją priemonę – namų areštą straipsnyje neužsimenama. Plačiausiai kardomąją priemonę – namų areštą tarpukariu yra nagrinėjęs Trakų apylinkės teismo teisėjas J.Januška. Straipsnyje “Reikalas išryškinti kardomąsias priemones” autorius išsako nuomonę, kad kardomoji priemonė – namų areštas Lietuvoje nereikalinga, kadangi policija negali užtikrinti jo vykdymo. Po Nepriklausomybės atkūrimo situacija nelabai pasikeitė – nėra daug mokslinių darbų, kuriuose būtų išsamiai nagrinėtas namų areštas tarpukariu. Paminėtinas 2002 m. išleistas kelių autorių vadovėlis “Lietuvos teisės istorija”. Jame pateikiami tarpukario Lietuvos proceso teisės šaltiniai, nurodoma jų kilmė, nagrinėjamas ir baudžiamasis procesas. Nurodoma, jog parengtinio tardymo stadijoje buvo numatytos įvairios kardomosios priemonės, taip pat ir namų areštas, tačiau smulkiau jis nenagrinėjamas, kadangi šios studijos tikslas buvo plačiai apžvelgti Lietuvos teisės istorijos raidą.

Baudžiamojo proceso teisėje kaltinamajam galėjo būti taikomos įvairios kardomosios priemonės, kurios buvo šešios: paso atėmimas, pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos, ypatinga policijos priežiūra, laidas (laidavimas) ir įkaitas, areštas suimtųjų namuose, o taip pat ir namų areštas. Namų areštą Baudžiamojo proceso įstatyme reglamentavo trys straipsniai: 393, 416 bei 428. BPĮ 393 straipsnyje buvo numatyta, kad, “Kaltinamasis, ligi įvykdant rreikalavimą jį atvesti [tardyti], laikomas areštuotas savo namuose arba (arešto namuose)”. Šio įstatymo 416 straipsnyje buvo nurodyta, kad “naminis areštas” yra viena iš priemonių kaltinamiesiems užkirsti kelią vengti tardymo. 428 straipsnis numatė, kad “Ligi laidą arba įkaitą pristatant, kaltinamasis laikomas naminiame arešte arba suimtas”. Tačiau, kaip pažymi M. Maksimaitis, namų areštas kaip kardomoji priemonė, praktiškai beveik nebuvo taikytas. Taip greičiausiai buvo dėl to, jog, pasak J. Januškos – “Policija negali pastatyti prie nusikaltėlio namų policininko prižiūrėti, kad nubaustasis neišvyktų iš namų”. Taigi kardomoji priemonė – namų areštas nebuvo plačiai taikomas dėl praktinių sunkumų, kadangi tikrinti asmenis, kuriems paskirtas namų areštas, buvo sudėtinga dėl silpnų techninių galimybių, bei netobulų įstatymų.

Related Posts