ĮRODYMŲ ĮVERTINIMAS

Home / Teisė / ĮRODYMŲ ĮVERTINIMAS

PLANAS

I. ĮŽANGA …………………………3

II. DĖSTOMOJI DALIS …………………….4

1. Įrodymų įvertinimo sąvoka ir jo sudėtis. …………….4

2. Įrodymų įvertinimo bendrieji principai. ……………5

3. Įrodinėjimo proceso dalyvių įrodymų įvertinimo ypatumai: …….5

a) Liudytojų parodymų įvertinimas; ……………5

b) Nukentėjusiojo parodymų įvertinimo ypatumai; ………7

c) Įtariamojo parodymų įvertinimo ypatumai. ………..8

4. Įrodymų įvertinimo specifika atskirose baudžiamojo proceso stadijose.. ..9

III. IŠVADOS ………………………..11

IV. LITERATŪROS SĄRAŠAS. ………………….12

I.ĮŽANGA

Centrinės teorijos klausimas, tiriant ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas, yra įrodymų įvertinimas – įrodinėjimo proceso ,,siela”.1

Įrodymų samprata ir įrodymų vertinimas – dvi neatskiriamos sąvokos, nes tik įvertinus įrodymus iš esmės iišsprendžiami pagrindiniai bylos klausimai ir visa byla.

Reikšminga naujajame baudžiamojo proceso kodekse – įrodymų samprata. Nuo to, kaip apibrėžta įrodymų sąvoka, priklauso proceso dalyvių įrodinėjamoji veikla, nuosprendžių ir kitų procesinių sprendimų bei jų išvadų pagrįstumas. Ne veltui iš esmės pakeistas (sukonkretintas) įrodymo sampratos turinys ir forma. Dabartiniame baudžiamajame procese atsirado įrodymų, kaip faktinių duomenų apie įrodinėtinas byloje aplinkybes, samprata, jų formos. Faktiniai duomenys, atspindintys įrodinėtinus faktus, surinkti procesine tvarka ir forma nepriklauso nuo subjektyvaus požiūrio ir visais atvejais yra įrodymai.

BPK 220 str. įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Naujajame baudžiamojo proceso kodekse siūloma įrodymų vertinimo naujovė vidinį įsitikinimą grįsti nne įrodymų viseto vertinimu, o ,,visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu”. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visos bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (20str. 2 d.).

Šiame rašto darbe pateiksiu įrodymų sąvoką, įrodymų įvertinimo sudėtį. Plačiau apibūdinsiu tokių proceso dalyvių kaip liudytojo, nukentėjusiojo ir įtariamojo įrodymų įvertinimo ypatumus. Taip pat panagrinėsiu įrodymų įvertinimo specifiką atskirose baudžiamojo proceso stadijose.

Susipažinau su šia literatūra, kuria remiuosi rašydama rašto darbą: Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu, kuris įsigalioja 2003 m. gegužės 1 d., J.Rinkevičiaus ,,Procesiniai įrodinėjimo baudžiamojoje byloje pagrindai”, P.Danisevičiaus, A.Liako ,,Pagrindiniai teisminių įrodymų klausimai tarybiniame baudžiamajame kodekse”, M.Kazlausko, J.Rinkevičiaus ,,Asmenų parodymai baudžiamajame kodekse” ir kita literatūra.

Rašto darbo struktūrą sudaro: įžanga, keturi skyriai su poskyriais, išvados ir literatūros sąrašas.

___________________________________________

1 Danisevičius P., Liakas A. PPagrindiniai teisminių įrodymų klausimai tarybiniame baudžiamajame kodekse. V., 1971. 68p.

II. DĖSTOMOJI DALIS

1.ĮRODYMŲ ĮVERTINIMO SĄVOKA IR JO SUDĖTIS.

Įrodymų įvertinimas yra būtina įrodinėjimo proceso dalis, neatskiriamai susijusi su kitais jo elementais (įrodymų rinkimu, įtvirtinimu ir patikrinimu).

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymais gali būti tik tie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymais gali būti tik teisėtais bbūdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekso veiksmais. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str.).

Įrodymų įvertinimas – tai mąstymo procesas, kuris pasibaigia tiesos nustatymu. Tuo įrodymų įvertinimas ryškiausiai skiriasi nuo jų rinkimo ir tikrinimo, kurių pagrindinį turinį sudaro praktinė veikla. Įrodymų įvertinimas susideda iš jų liečiamumo, leistinumo, tikrumo ir pakankamumo nustatymo. Tai tęsiasi per visą įrodinėjimo procesą.

Įrodymų liečiamumo įvertinimas – tai jų ryšio su įrodinėtinomis byloje aplinkybėmis nustatymas. Iš pradžių šis ryšis gali būti tik tikėtinas. Tolesnėje proceso eigoje jis patikslinamas ir konkretizuojamas remiantis visos byloje surinktos medžiagos analize ir sinteze.

Įrodymų leistinumo įvertinimas – tai nustatymas, kad jie yra gauti teisėtais metodais iš teisėtų šaltinių. Tam reikia išspręsti šiuos klausimus: 1) ar atitinkamų faktinių duomenų šaltinis yra numatytas įstatyme; 2) ar nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymai renkant bei įvertinant šiuos faktinius duomenis; 3) jeigu buvo procesinių pažeidimų, tai kokią jis turėjo įtaką informacijos tikrumui; 4) ar faktiniams duomenims nustatyti buvo panaudoti visi reikiami šaltiniai. Įrodymų leistinumo nustatymas yra būtina jų tikrumo įvertinimo sąlyga.

Įrodymų tikrumo įvertinimas formuoja įsitikinimą, kad jais galima neabejotinai tikėti todėl, kad be priekaištų yra ne tik jų forma bet ir turinys, tt.y. jie teisingai atspindi objektyvią tikrovę. Įvertinant įrodymų tikrumą, reikia atkreipti dėmesį į šiuos momentus: 1) jeigu faktinių duomenų šaltinis yra žmogus, reikia įvertinti jo individualias savybes, nuo kurio priklauso šio asmens sugebėjimas teisingai suvokti ir perduoti informaciją, ar nėra aplinkybių, kliudančių jam tai padaryti, ir t.t. 2) jeigu faktinių duomenų šaltinis yra daiktas arba dokumentas, reikia atsižvelgti į jo radimo sąlygas į paties materialaus objekto savybes, 3) reikia analizuoti atitinkamo įrodymo faktinių žinių turinį (parodymų nuoseklumas ir išsamumas, prieštaravimų juose buvimas, eksperto išvados pagrįstumas ir pan.); 4) informaciją, gaunamą iš vieno šaltinio, reikia palyginti su gauta iš kitų procesinių šaltinių informacija.

Įrodymų pakankamumas įvertinamas remiantis įrodinėjimo dalyko ir įrodinėjimo ribų sąvokomis, atsižvelgiant į atitinkamos baudžiamojo proceso stadijos uždavinius. Vienu atveju surinktų byloje įrodymų visetas bus pakankamas tik versijoms iškelti, kitu – patraukti asmenį kaltinamuoju, trečiu – priimti byloje galutinį sprendimą. Priimant galutinį sprendimą, byloje surinktų įrodymų visetas turi leisti padaryti tik vieną išvadą apie asmens kaltumą arba nekaltumą, visos kitos versijos turi būti atmestos. Jeigu to nepadaryta, teismas privalo imtis priemonių išaiškinti byloje esančius prieštaravimus ir juos tinkamai įvertinti. Byla turi būti grąžinama tyrimui papildyti dėl įrodymų prieštaringumo tais atvejais, kai byloje nėra kitų įrodymų, kurie padėtų teismui įvertinti prieštaringus įįrodymus arba kai būtina patikrinti naujus įrodymus, kurie negali būti išaiškinti teisiamajame posėdyje.2

2. ĮRODYMŲ ĮVERTINIMO BENDRIEJI PRINCIPAI.

Teismas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo vadovautis įrodymų įvertinimo principais ir specialiomis taisyklėmis, liečiančiomis atskiras įrodymų rūšis. Bendrieji principai yra nurodyti BPK ir kitose baudžiamojo proceso įstatymo normose. Svarbiausi iš jų yra šie:

1. Laisvo įrodymų įvertinimo principas pasireiškia tuo, kad įrodinėjimo subjektai nėra suvaržyti jokiais formaliais įrodymų kokybės ar kiekybės kriterijais. Įstatymas skelbia, kad jokie įrodymai neturi iš anksto nustatytos galios. Todėl negalime vienos rūšies įrodymų laikyti pranašesniais už kitus ir pan.

2. Įrodymų įvertinimas turi būti pagrįstas visapusiškumu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Tai reiškia, kad privalu atsižvelgti į visas aplinkybes, liudijančias tiek kaltinamojo naudai, tiek prieš jį, į visus kaltinančius ir teisinančius įrodymus, į visų proceso dalyvių pareikštas nuomones. Reikia iškelti ir patikrinti visas galimas versijas. Kiekvieną įrodymą reikia išanalizuoti atskirai ir lyginant su kitais įrodymais. Išvadas byloje galima pagrįsti tik įrodymų visetu. Įvertinus įrodymų visetą, reikia padaryti visas iš jo plaukiančias išvadas apie faktus, kurie sudaro bylos įrodinėjimo dalyką.

3. Teismas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo įvertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą.

4. Teismas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo įvertinti įrodymus vadovaudamiesi įstatymu ir teisine sąmone.

5. Kiekvienoje baudžiamojo proceso stadijoje įrodymų įvertinimo rezultatai

turi būti išdėstomi atitinkamuose procesiniuose dokumentuose

3. ĮRODINĖJIMO PROCESO DALYVIŲ ĮRODYMŲ ĮVERTINIMO YPATUMAI:

a) LIUDYTOJŲ PARODYMŲ ĮVERTINIMAS.

Įvertinant liudytojų parodymų faktus, reikia pirma nustatyti, ar šie faktai yra tikri, ar netikri ir,

________________________________________

2 Rinkevičius J. Procesiniai įrodinėjimo baudžiamojoje byloje pagrindai. V., 1990. 38p.

antra, jeigu jie yra tikri, kokia jų reikšmė išaiškinant įrodinėtinas bylos aplinkybes. Suprantama, liudytojo parodymų įvertinimo specifika pasireiškia tik sprendžiant pirmąjį klausimą. Liudytojo parodymų liečiamumo ir jų įrodomosios reikšmės nustatymas, formuojant bylos išvadas, remiasi kriterijais, būdingais visoms įrodymų rūšims.

Nustatant liudytojo parodymų ttikrumą, būtina atsižvelgti į tris pagrindinius veiksnius : liudytojo pažiūrą į bylą ir proceso dalyvius, liudytojo parodymų formavimosi sąlygas, liudytojo asmenines ypatybes.

Nagrinėdamas šį klausimą M.Strogovičius pabrėžia, kad, įvertinant liudytojo parodymus, pirmiausia reikia skirti du momentus: liudytojų parodymų teisingumą ar melagingumą; liudytojo parodymų objektyvų tikrumą, jeigu nėra žinių, kad liudytojas sąmoningai sako netiesą. Todėl teisėsaugos organo pareigūnui pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar liudytojas gali kalbėti ir sako tiesą ar meluoja. Gyvenimas rodo, kad psichiškai sveikas žmogus be priežasties nemeluoja. Teismo praktika patvirtina, kkad jeigu liudytojas sako netiesą, tam yra motyvas. Toks motyvas susiformuoja dėl išskirtinės liudytojo pažiūros į bylą ir proceso dalyvius. Antai, draugiški ar priešiški santykiai arba giminystės ryšiai su kaltinamuoju ar nukentėjusiuoju, tarnybinis priklausomumas nuo šių proceso dalyvių ir kt. GGali sužadinti liudytojo interesuotumą bylos baigtimi. Norėdamas padėti ar priešingai – pakenkti kaltinamajam, jis gali būti nusiteikęs duoti melagingus parodymus. Liudytojai meluoja ir dėl jiems daromo poveikio (papirkimo, grasinimo, šantažo ir pan.).

Sąžiningo liudytojo parodymų įvertinimo problema irgi yra ne mažiau sudėtinga. Liudytojo parodymų formavimosi sąlygos ir liudytojo asmeninės ypatybės vienokiu ar kitokiu mastu nepriklausomai nuo žmogaus noro daro didelę įtaką liudytojo perduodamai informacijai.

Gali būti įvairių objektyvių ir subjektyvių veiksnių, kurių toje ar kitoje parodymų stadijoje veikia liudytojų parodymų tikrumą. Tai: asmens regėjimo, klausos, orientacijos, psichinė būklė – esant nedideliems tos veiklos sutrikimams, asmuo gali būti liudytoju, tačiau į tai būtina atsižvelgti; būsena, kurioje buvo liudytojas suvokdamas faktą (matomumas, apšvietimas, atstumas, triukšmas ir t.t.); laiko tarpas nuo suvokimo iki apklausos momento –– kuo greičiau apklausiamas liudytojas, tuo tikresni bus jo parodymai, apklausos aplinkos bei taktikos ypatumai; žmogaus polinkis fantazuoti.

Įvertinant liudytojo parodymus, negalima išleisti iš akiračio jų prieštaravimų, kadangi jie kelia abejonių parodymų tikrumu. Prieštaravimų atsiranda arba dėl sąmoningai meluojančio liudytojo siekimo iškreipti objektyvias bylos aplinkybes, arba dėl nesąmoningų netikslumų bei klaidų, atsirandančių dėl aukščiau nurodytų veiksmų įtakos. Todėl parodymų prieštaravimus reikia patikrinti, išaiškinti jų priežastis bei nustatyti, kurie parodymų elementai teisingi, kurie – ne.

Parodymų tikrumas tikrinamas sugretinant juos su kitų tardymo vveiksmų rezultatais. Todėl, apklausiant liudytoją, svarbu gauti iš jo detalius parodymus. Toks įrodomosios informacijos dubliavimas ne tik stiprina visos sistemos įrodomąją reikšmę, bet ir padeda išaiškinti liudytojo parodymų kokybę.

Ikiteisminio tyrimo pareigūnas ir teismas daro išvadą apie parodymų tikrumą ar netikrumą ne iš karto – tai sudėtingos mąstomosios veiklos, nueinančios tam tikrus etapus, rezultatas. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas, priimdamas sprendimą šaukti liudytoją, remiasi esama bylos medžiaga ir jau preliminariai įvertina, kokius parodymus galėtų duoti liudytojas. Toliau vertinamas visas liudytojo apklausos procesas ir tikrinami jo parodymai. Pagaliau parodymai vertinami gretinant jų faktus su bylos įrodymais. Teismas, atlikęs tardymą ir ištyręs liudytojo parodymus, vertina juos atskirai ir kartu su visa bylos medžiaga.3

b) NUKENTĖJUSIOJO PARODYMŲ ĮVERTINIMO YPATUMAI

Nukentėjusiojo parodymų įvertinimui taikomi panašūs reikalavimai kaip ir liudytojo parodymams. Ir šiuo atveju reikia nustatyti, ar nukentėjusio parodymai yra patikimi. Jeigu jie netikri, tai ar nukentėjusysis sąmoningai meluoja, ar tik klysta. Daug bendro turi nukentėjusiojo ir liudytojo formavimosi sąlygos; ir tų, ir kitų kokybei daro poveikį panašūs objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai. Tačiau nukentėjusiojo parodymų įvertinimui yra būdingos savo problemos ir gana ryškūs ypatumai, kuriuos sąlygoja nukentėjusiojo parodymų ypatinga procesinė bei psichologinė prigimtis.

Nukentėjusysis suinteresuotas bylos baigtimi. Jo interesas dažniausiai yra teisėtas – nukentėjusysis nori, kad kaltinamasis būtų nuteistas, ir aatlyginta padaryta žala. Tačiau gali būti ir priešingai – nukentėjusysis siekia neobjektyvios ir nelogiškos bylos baigties, t.y. kad kaltas asmuo būtų išteisintas arba nubaustas pernelyg griežtai, ar nekaltas būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Neteisėtas interesas atsiranda dėl dviejų priežasčių: vidinio motyvo ir poveikio iš šalies.

Nukentėjusysis keršto ar aklos meilės skatinamas, norėdamas pakenkti arba padėti kaltinamajam, duoda aiškiai melagingus parodymus, iškreipia nusikaltimo aplinkybes. Taip pasitaiko privataus kaltinimo bylose, kur nukentėjusysis ir kaltinamasis yra artimi giminės. Tokiais atvejais nustatyti parodymų neteisingumą ir demaskuoti nukentėjusįjį ne taip jau sunku. Gerokai sunkesnė yra kita problema. Juk nusikaltimas padaro nukentėjusiam moralinę skriaudą, sukelia fizinius skausmus, turto netektį. Nukentėjusysis trokšta atpildo. Ir štai tokio natūraliai paaiškinamo nusistatymo prieš kaltinamąjį nukentėjusysis duoda parodymus. Neretai nukentėjusysis pasakoja tai, ką jis matė, girdėjo ar jautė, tačiau tendencingai sutirštindamas spalvas. Išeina, kad jo parodymuose nėra aiškaus melo, bet kartu nėra ir tikslių duomenų. Tokio pobūdžio parodymų patikrinimas reikalauja nemažai pastangų. 4

Melagingus parodymus nukentėjusysis gali duoti veikiamas iš šalies giminių ar kitų suinteresuotų asmenų, kurie aktyviai veikia nukentėjusįjį grasinimais, pažadais, papirkimu ir pan., kad šis nesakytų

tiesos.

_____________________________________

3 Kazlauskas M., Rinkevičius J. Asmenų parodymai baudžiamajame procese. V., 1991. 18p.

4 Kazlauskas M., Rinkevičius J. Asmenų parodymai baudžiamajame procese. V., 1991. 24p.

Jeigu nukentėjusysis nusiteikęs duoti tteisingus parodymus ir nori būti objektyvus, tai dar nereiškia, kad jo parodymai visada bus tikri. Nukentėjusiojo būsena yra ypatinga visose parodymų formavimosi stadijose. Todėl skirtingai nuo liudytojų parodymų, nukentėjusiojo parodymų tikrumui dar turi įtakos tokie veiksniai:

1) Ypatinga nukentėjusio fizinė ir psichinė būklė nusikaltimo metu. Nusikaltėlio veiksmų netikėtumas, baimė, fizinis skausmas kliudo objektyviai suvokti faktus. Vienų nusikaltimo detalių jis gali visai nesuvokti, kitas suvokti perdėtai.

2) Nukentėjusio girtumas, kuris sumenkina supratimo ir orientacijos sudėtingose situacijose galimybę, sužadina iliuzinį tikrovės suvokimą, sukuria klaidingus asociacinius ryšius tarp atskirų suvoktų fragmentų.

3) Pašalinių asmenų įtaiga. Nukentėjusysis po nusikaltimo išgyvena, savo įspūdžiais dalijasi su artimaisiais ir draugais, kurie savotiškai reaguoja į nukentėjusiojo pasakojimą, komentuoja įvykį, daro išvadas. Tokie pokalbiai turi įtakos nukentėjusiam, gali koreguoti nusikaltimo vaizdinius ir turėti reikšmės parodymų tikrumui.

4) Apklausos situacija, kurios metu nukentėjusysis yra įsitempęs, jautriai reaguoja į pareigūno elgesį. Nukentėjusio apklausos metu įtaigos metodai pavojingi, kadangi nukentėjusysis linkęs laikyti tardytoją savo sąjungininku, kuris su juo stengiasi įkaltinti kaltininką.

5) Nukentėjusio susipažinimas su bylos medžiaga. Nukentėjusysis teisme apklausiamas po to, kai jis susipažino su bylos medžiaga. Jis iš anksto sužino nustatytas bylos aplinkybes bei įrodymus, kurie kaltina ar teisina teisiamąją. todėl reikia atsižvelgti į tai, kad nukentėjusysis gali savo parodymus priderinti prie kitų byloje esančių

įrodymų.

Nukentėjusiojo parodymai yra svarbi priemonė nustatyti baudžiamojoje byloje tiesą. Tačiau efektyviai panaudoti šiuos įrodymus galima tik tada, kada jie yra visapusiškai išanalizuoti, kruopščiai patikrinti ir kritiškai įvertinti, atsižvelgiant į sudėtingą nukentėjusiojo parodymų psichologiją.

c) ĮTARIAMOJO PARODYMŲ ĮVERTINIMO YPATUMAI.

Įtariamojo parodymai yra savarankiška įrodymų rūšis, todėl juos liečia visi bendrieji įrodymų įvertinimo baudžiamajame procese principai ir taisyklės. Jiems taikomi daugiausia tie patys procesiniai ir taktiniai metodiniai parodymų tikrumo ir išsamumo užtikrinimo būdai kaip ir kaltinamojo parodymams, taip pat daug bendro yra vertinant įtariamojo iir kaltinamojo parodymus.

Įtariamojo parodymai nepriklausomai nuo to ar jam po to buvo pareikštas kaltinimas ar ne lieka įrodymu byloje per visas paskesnes baudžiamojo proceso stadijas. Nėra jokio pagrindo manyti, kad įtariamojo parodymai netenka savo reikšmės po to, kai tas pats asmuo apklausiamas kaip kaltinamasis ir duoda išsamesnius parodymus apie visas bylos aplinkybes, todėl vienodai turi būti vertinami to paties asmens parodymai, jo duoti būnant įtariamuoju, kaltinamuoju ir teisiamuoju. Šių parodymų specifinis įvertinimo ypatumas ir yra tai, kad juos būtina analizuoti kkompleksiškai, lyginant jų turinį tarpusavyje, išsiaiškinant ir pašalinant iškylančius prieštaravimus. Vertinamus įtariamojo parodymus taip pat reikia palyginti su daiktiniais įrodymais, dokumentais, ekspertų išvadomis ir kitais turimais bylos įrodymais.

Įvertinant įtariamojo parodymus, būtina atsižvelgti į jo procesinę padėtį ir psichologinę būseną. Tardytojo uuždavinys yra laiku atskleisti melą įtariamojo parodymuose ir teisingai jį vertinti.

4. ĮRODYMŲ ĮVERTINIMO SPECIFIKA ATSKIROSE BAUDŽIAMOJO PROCESO STADIJOSE.

Greta bendrųjų įrodymo įvertinimo taisyklių teisminių įrodymų teorija ir baudžiamojo proceso įstatymai numato įrodymų vertinimo specifiką atskirose baudžiamojo proceso stadijose.5

Įrodymų vertinimas parengtinio tyrimo metu specifiškas jau vien dėl to, kad tardytojo veikla, kuria siekiama nustatyti objektyviąją tiesą byloje, nors vyksta planingai, nuosekliai, tačiau ne pagal nepertraukiamumo ir kolegialumo principus. Todėl tik teisingai įvertinus gautus jau parengtinio tyrimo pradžioje įrodymus, gali būti priimti ir teisingi procesinių veiksmų atlikimo sprendimai. Pvz., krata daroma, kai tardytojas turi pakankamą pagrindą manyti, kad galėsiąs rasti daiktų ir dokumentų, galinčių turėti reikšmės bylai

Patraukdamas asmenį kaltinamuoju, ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali ir nežinoti visų nusikaltimo aplinkybių, bet tai, kad tam ttikras asmuo padarė konkretų nusikaltimą, turi būti nustatyta. Kitos bylos aplinkybės gali būti nustatytos ir vėliau. Visos bylos aplinkybės išsamiai aiškinamos visoje parengtinio tyrimo eigoje, o baigiant parengtinį tyrimą, kaltinamojoje išvadoje ar nutarime bylai nutraukti daromos jau galutinės išvados. Įrodymų vertinimo specifika yra ta, kad tardytojo nustatytų faktų tikrumo išvadų, atitinkančių objektyvią tikrovę, nepakanka žmogui nuteisti. Tik teisminio nagrinėjimo metu bei priimant nuosprendį, iš esmės išsprendžiamas baudžiamojoje byloje teisiamojo likimas.6

Pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam baudžiamąją bylą kolegialiai ir betarpiškai tiriančiam visus įįrodymus dar ir pagal žodiškumo bei bylos nepertraukiamumo principus, ypač būdinga išvystyta procesinė veiklos forma, užtikrinanti visapusišką, pilnutinį visų bylos aplinkybių, visų įrodymų ištyrimą, teisingą baudžiamosios bylos išnagrinėjimą bei išsprendimą. Tik šioje centrinėje tarybinio baudžiamojo proceso stadijoje, tiriant įrodymus bei juos vertinant, ne tik aktyviai dalyvauja teisėjas ir liaudies tarėjai, bet ir valstybinis kaltintojas, gynėjas, nukentėjusysis ir jo atstovas, civilinis ieškovas,

civilinis atsakovas ir jų atstovai, visuomeninis kaltintojas ir visuomeninis gynėjas. Be to įstatymo reikalavimai, kad byla būtų nagrinėjama viešai, kad teismas savo nuosprendį pagrįstų tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kad apkaltinamasis nuosprendis nebūtų grindžiamas

spėjimais, kad nuosprendžiai būtų įtikinančiai motyvuoti, apsprendžia ir svarbiausius įrodymų vertinimo

______________________________________

5 Danisevičius P., Liakas A. Pagrindiniai teisminių įrodymų klausimai tarybiniame baudžiamajame kodekse. V., 1971. 73p.

6 Danisevičius P., Liakas A. Pagrindiniai teisminių įrodymų klausimai tarybiniame baudžiamajame kodekse. V., 1971. 74p.

bruožus šioje proceso stadijoje.

Įrodymų vertinimo klausimui kasacinėje instancijoje ir nagrinėjant bylas teisminės priežiūros tvarka, nemažai dėmesio skiria tarybiniai procesualistai. Šis klausimas aktualus ir dabar. Juk bylos nagrinėjimo kasacine tvarka uždavinys – priimto nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Toks tikrinimas susijęs su byloje surinktų įrodymų vertinimu, yra apibrėžtas, nes kasacinė instancija vertina įrodymus tik pagal byloje esančius rašytinius dokumentus ir pagal papildomai pateiktą medžiagą, oo ne vadovaudamiesi žodiškumo ir betarpiškumo principais. Betarpiškai antrosios instancijos teismas suvokia tik prie bylos pridėtus daiktinius įrodymus bei dokumentus. Jis negali šia patikslinti, pvz., liudytojų parodymų, neturi galimybės visapusiškai ištirti ekspertų išvadų (negali jų apklausti), visų daiktinių įrodymų ( juk ne visi jie pridedami prie bylos); tardymo ir teismo veiksmų protokolų turinį kartais taip pat sunku patikrinti. Svarbią reikšmę, vertinant įrodymus, turi ir prokuroro išvada apie nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, kurią jis daro , atsižvelgdamas į kitų teisminio naginėjimo dalyvių pasisakymus, ir gynėjo pasisakymas, teisiamojo ar išteisintojo paaiškinimai, gali duoti paaiškinimus ir kiti teisminio nagrinėjimo dalyviai. Antrosios instancijos teismas turi savo žinioje ne tik parengtinio tardymo ir teisminio nagrinėjimo medžiagą, bet ir nuosprendį, kasacinį skundą ar kasacinį protestą, dažnai net papildomos medžiagos. Todėl šis teismas gali tikrinti nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą.

Įrodymų vertinimo antrosios instancijos teisme specifika pasireiškia ir procesinėmis to įvertinimo pasekmėmis. Antai, teismas nagrinėdamas bylą kasacine tvarka, neturi teisės nustatinėti ar laikyti įrodytais faktų, kurie nebuvo nustatyti nuosprendyje ar buvo jo atmesti. Antrosios instancijos teismas gali užimti kitokią, negu pirmosios instancijos teismas, poziciją dėl vieno ar kito fakto įrodytumo, tačiau jo pažiūra šiuo klausimu gali būti tiktai spėjamojo pobūdžio, o nustatytu faktu ji gali virsti tik nagrinėjant bylą iiš naujo pirmosios instancijos teisme arba net tiriant ją nuo parengtinio tardymo stadijos. Iš to seka, jeigu antrosios instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl tam tikrų faktinių bylos aplinkybių įrodytumo, kasacinio teismo išvados nėra galutinės, išskyrus tik tai, kad antrosios instancijos teismas gali bylą nutraukti, t.y. galutinai ją išspręsti, kai jam yra pagrindas.

Visa įrodymų vertinimo specifika, liečianti kasacinį procesą, būdinga ir bylų nagrinėjimui teisminės priežiūros tvarka, tačiau su ta išlyga, kad teisminės priežiūros organas kartu tikrina, ar teisingai įvertino įrodymus ir antrosios instancijos teismas. Būtų tikslinga leisti dalyvauti priežiūros instancijose kvalifikuotiems advokatams, nes jie padėtų kritiškai įvertinti esamus konkrečioje byloje įrodymus.

Įrodymų įvertinimo rezultatai turi būti įtikinančiai išdėstyti bei motyvuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose, nes įstatymo reikalavimas motyvuoti svarbiausius procesinius dokumentus reiškia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teismas sprendimą pagrindžia, išvadas dėl įrodymų įvertinimo argumentuoja.7

______________________________________________

7 Danisevičius P., Liakas A. Pagrindiniai teisminių įrodymų klausimai tarybiniame baudžiamajame kodekse. V., 1971. 78p.

III. IŠVADOS.

Įrodymų įvertinimas yra būtina įrodinėjimo proceso dalis, neatskiriamai susijusi su kitais jo elementais. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gaunami duomenys. Įrodymai gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Įrodymų įvertinimas – tai mąstymo procesas, kuris pasibaigia tiesos nustatymu. Įrodymų

įvertinimas susideda iš jų liečiamumo, leistinumo, tikrumo ir pakankamumo nustatymo.

Įrodymų įvertinimo baudžiamajame procese esmę padeda atskleisti bendrieji principai, iš kurių svarbiausi yra šie: laisvo įrodymo įvertinimo; visapusiškumo ir objektyvaus visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo; teismas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo įvertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą ir vadovaudamiesi teisine sąmone; kiekvienoje baudžiamojoje proceso stadijoje įrodymų įvertinimo rezultatai turi būti išdėstomi atitinkamuose procesiniuose dokumentuose.

Įvertinant liudytojo parodymų faktus, reikia nustatyti, ar šie faktai yra tikri, ar netikri ir jeigu jie yra tikri, kokia jjų reikšmė išaiškinant įrodinėtinas bylos aplinkybes.

Nukentėjusiojo parodymai yra svarbi priemonė nustatyti baudžiamojoje byloje tiesą, todėl jie turi būti kruopščiai patikrinti ir tinkamai įvertinti.

Kaltinamojo parodymai turi būti įvertinami kaip eilinis įrodymas neskiriant jiems išskirtinės reikšmės. Vertinant kaltinamojo parodymus reikia atsižvelgti į jo procesinę padėtį ir akivaizdų suinteresuotumą bylos baigtimi.

Įtariamojo parodymus liečia visi bendrieji įrodymų įvertinimo baudžiamajame procese principai ir taisyklės. Įvertinant įtariamojo parodymus, būtina atsižvelgti į jo procesinę padėtį ir psichologinę būseną.

Įrodymų įvertinimo specifika atskirose baudžiamojo proceso stadijose tturi savo ypatumus. Kai pvz., įrodymų įvertinimo parengtinio tyrimo metu specifika yra ta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno nustatytų faktų tikrumo išvadų, atitinkančių objektyvią tikrovę nepakanka žmogui nuteisti. Pirmosios instancijos teismui būdinga išvystyta procesinė veiklos forma, užtikrinanti visapusiškumą, pilnutinį visų bylos aaplinkybių; visų įrodymų ištyrimą, pilnutinį baudžiamosios bylos išnagrinėjimą bei išsprendimą. Įrodymų vertinimo klausimo kasacine tvarka uždavinys – priimto nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Taigi teisingas įrodymų įvertinimas yra įrodinėjimo proceso pagrindas.

IV.LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Lietuvos respublikos baudžiamojo proceso kodeksas. Vilnius. 2003.

2. M.Kazlauskas, J.Rinkevičius. Asmenų parodymai baudžiamajame procese. Vilnius. 1991.

3. P.Danilavičius, M.Kazlausakas, E.Palskys. Lietuvos Respublikos baudžiamasis procesas. Vilnius. 1978.

4 J.Rinkevičius. Procesiniai įrodinėjimo baudžiamojoje byloje pagrindai. Vilnius. 1990.Lietuvos

5. P.Danisevičius, A.Liakas. Pagrindiniai teisminių įrodymų klausimai tarybiniame baudžiamajame kodekse. Vilnius. 1974.

6. Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normų taikymas teismų praktikoje (1991-2000). Vilnius. 2000.

7. Mokslo darbai. Jurisprudencija.16(8) tomas. Vilnius. 2000.

Related Posts