INTELEKTINĖ NUOSAVYBĖ IR JOS TEISINĖ APSAUGA

Home / Teisė / INTELEKTINĖ NUOSAVYBĖ IR JOS TEISINĖ APSAUGA

TURINYS

ĮŽANGA…………………………3

1. INTELEKTINĖS NUOSAVYBĖS SAMPRATA…………………..5

1.1. Intelektinės nuosavybės teisės sistema………………………7

2. INTELEKTINĖS NUOSAVYBĖS TEISĖS ŠALTINIAI………………9

2.1. Autorinės teisės šaltiniai…………………………10

2.2. Pramoninės nuosavybės teisės šaltiniai……………………..12

3. INTELEKTINĖS NUOSAVYBĖS TEISĖS OBJEKTAI IR JŲ TEISINĖ APSAUGA…16

3.1. Autorinės teisės objektai ir jų teisinė apsauga. Gretutinių teisių apsauga……….17

3.2. Pramoninės nuosavybės teisės objektai ir jų teisinė apsauga……………20

3.2.1. Išradimų teisinė apsauga…………………………20

3.2.2. Pramoninio dizaino teisinė apsauga………………………21

3.2.3. Prekių ir paslaugų ženklų teisinė apsauga…………………….21

3.2.4. Firmų vardų teisinė apsauga…………………………22

3.2.5. Puslaidininkinių gaminių topografijų teisinė apsauga……………….22

3.2.6. Augalų veislių teisinė apsauga…………………………23

IŠVADOS…………………………25

Literatūros sąrašas…………………………26

ĮŽANGA

Nuosavybė nuo pat visuomenės ir valstybės atsiradimo yra vienas iiš kertinių visuomenės egzistavimo pamatų. Todėl visos valstybės visais laikais vienaip ar kitaip įtvirtindavo nuosavybės teisės institutą kaip priemonę nuosavybei apsaugoti. Pagal daugelį valstybės kilmės teorijų valstybė kaip tik ir atsirado, kad apsaugotų nuosavybės teises.

Bendrąja teisine prasme nuosavybės sąvoka apima visumą daiktų, priklausančių savininkui ir sudarančių jo turtą, kurį jis gali valdyti, naudoti ir juo disponuoti savo nuožiūra. Tokia nuosavybės samprata pirmiausia siejama su materialiu turtu (daiktais) – įvairiais materialaus pasaulio dalykais, kurie yra žmogaus sukurti gamybos procese arba kitaip ppasisavinti iš gamtos – kaip nuosavybės objektu. Tačiau vystantis visuomenei, plėtojosi ir nuosavybės formos bei santykiai. Šalia materialaus turto atsirado ir nematerialus turtas (išradimai, literatūros, meno, mokslo kūriniai, prekių ženklai ir kt.) kaip žmogaus dvasinės kūrybos bei protinio darbo rezultatas. TTaip išsiplėtus nuosavybės objektų ratui, kilo būtinybė teisiškai sureguliuoti ir jų apsaugą. Žmogaus intelektinės veiklos rezultatai, kaip teisinės apsaugos objektai, žymiai skiriasi nuo įprastinių materialių nuosavybės objektų. Todėl visuomeniniams santykiams, atsirandantiems dėl tokių objektų sukūrimo, naudojimo ir apsaugos, reguliuoti daiktinės teisės normos netinka. Reikalingos specialios teisės normos, kurios civilinės teisės teorijoje išskiriamos į atskirą civilinės teisės pošakį – intelektinės nuosavybės teisę.

Intelektinės nuosavybės apsaugos svarba tarptautiniu mastu buvo pripažinta jau XIX a. pabaigoje. 1883 m. daugelis valstybių pasirašė Paryžiaus konvenciją dėl pramoninės nuosavybės saugojimo, o 1886 m. – Berno konvenciją dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos.

Pažymėtina, kad intelektinės nuosavybės apsaugos sistemos užuomazgos buvo pradėtos kurti jau tarpukario Lietuvoje. Tai liudija 1925 m. vasario 26 d. Prekių ženklams saugoti įstatymas, 1928 m. ggegužės 14 d. Išradimų ir patobulinimų apsaugojimo įstatymas . Be to, buvo sudaryto tarptautinės dvišalės sutartys su JAV, Anglija, Prancūzija, Danija, Švedija ir kitomis valstybėmis.

Sovietinės okupacijos metais buvo sukurta nuodugni intelektinės veiklos rezultatų teisinės apsaugos sistema, tačiau jos efektyvumas nebuvo adekvatus pastangoms. Dominavo valstybinė nuosavybė, be to, ir pats žmogus buvo suvalstybintas, todėl valstybė labai ribojo kūrėjų teises, kas ne tik neskatino, bet ir stabdė intelektinės žmonių veiklos, o ir visos ekonomikos ir visuomenės vystymąsi.

Po Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, pasikeitus politinėms iir ekonominėms sąlygoms, buvo pradėta intensyviai kurti intelektinės nuosavybės teisės apsaugos sistemą, kuri užtikrintų ir skatintų efektyvią šalies ekonomikos, mokslo ir kultūros raidą. Intelektinės nuosavybės apsaugos kūrimą lėmė ne tiek politinės nepriklausomybės atkūrimas, kiek rinkos ekonomikos formavimasis ir raida.

Dabartiniu metu Lietuvos Respublikoje yra priimta ir galioja nemažai įstatymų bei kitų teisės aktų intelektinės nuosavybės apsaugos srityje, ratifikuotos pagrindinės tarptautinės konvencijos, užtikrinančios intelektinės nuosavybės teisės apsaugą. Taigi, iš esmės yra sukurti modernios tarptautinius standartus atitinkančios intelektinės nuosavybės apsaugos teisinės bazės pamatai.

Kuriant intelektinės nuosavybės apsaugos sistemą, susiduriama su nemažai sunkumų. Visų pirma pažymėtina, kad intelektinės nuosavybės teisė yra vienas iš sparčiausiai kintančių civilinės teisės pošakių, nes sukuriami vis nauji žmogaus intelektinės veiklos produktai, kuriems suteikiama teisinė apsauga. Be to, iki šiol mūsų valstybė neturėjo didesnės patirties šioje srityje, kitaip tariant, nėra gerai išvystyti instituciniai gebėjimai intelektinės nuosavybės apsaugos srityje.

Šio kursinio darbo tema yra gana plati, todėl bus koncentruojamasi ties pagrindiniais klausimais, apsiribojant intelektinės nuosavybės samprata, objektais, objektų teisinės apsaugos sfera bei šaltiniais, aptariant intelektinės nuosavybės santykius reguliuojančių tiek nacionalinės teisės, tiek ir tarptautinės teisės šaltinių sistemą. Šiame darbe dėl apimties stokos nebus plačiau nagrinėjami autorių teisių subjektai, autorių teisės, jų galiojimo terminai, autorių ir gretutinių teisių gynimas, institucijų, užtikrinančių intelektinės nnuosavybės apsaugą, įgaliojimai ir kt.

1. INTELEKTINĖS NUOSAVYBĖS SAMPRATA

Intelektinės nuosavybės termino kilmė siejama su XVIII a. Prancūzijos įstatymų leidyba. Tuo laiku susiformavo požiūris į intelektinės veiklos rezultatus – literatūros, mokslo, meno kūrinius, išradimus – kaip nuosavybės objektus, kuris rėmėsi prigimtinės teisės teorija. Bet kokio kūrybinio rezultato autoriaus teisės buvo laikomos neatimamomis, prigimtinėmis, kylančiomis iš pačios kūrybinės veiklos prigimties ir egzistuojančiomis nepriklausomai nuo jų pripažinimo. Kūrėjo teisė į sukurtą kūrinį, intelektinės veiklos rezultatą, buvo prilyginama asmens nuosavybės teisei į jo darbu sukurtą materialų daiktą. Nuosavybės teisė į kūrybinės veiklos rezultatą suteikia jos turėtojui išimtinę galimybę panaudoti šį rezultatą savo nuožiūra, tuo pačiu uždraudžiant kitiems asmenims trukdyti įgyvendinti savininkui savo teises. Toks intelektinės nuosavybės supratimas plačiai paplito XIX a.

Tačiau tokia intelektinės nuosavybės samprata nuo pat jos atsiradimo susilaukė kai kurių teisės mokslininkų kritikos. Minėtos intelektinės nuosavybės sampratos kritikai paprastai nurodo, kad negalima sutapatinti materialių daiktų ir nematerialių objektų teisinio režimo. Skirtingai nuo materialaus pasaulio dalykų nuosavybės teisės, kuri iš esmės yra neterminuota laike ir nėra apribota kokios nors teritorijos, kūrinių autorių, išradėjų ir jų teisių perėmėjų teisės nuo pat jų atsiradimo yra apribotos laike ir tam tikroje teritorijoje. Autorinės ir patentinės teisės yra ginamos kitokiomis teisinėmis priemonėmis nei daiktų nuosavybės teisės. TTaip pat nurodoma, kad teisės į intelektinės veiklos rezultatą neatsiejamai susijusios tik su šios veiklos subjekto asmenybe ir t.t. Pastarosios teorijos šalininkai sąvoką „intelektinė nuosavybė“ laiko netiksliu ir nepriimtinu teisės moksle .

Atsižvelgiant į minėtus argumentus, buvo prieita išvados, kad intelektinė nuosavybė yra ypatinga nuosavybės rūšis, kuriai reikalingas specialus teisinis reguliavimas dėl jos nematerialaus pobūdžio, nes kūrinių autorių, patentų savininkų, kitų intelektinės veiklos subjektų teisių objektai yra nematerialūs. Tokiu būdu susiformavo intelektinių teisių teorija, kuri autorių, išradėjų, patentų savininkų ir kitų asmenų teises pripažįsta sui generis, t.y. ypatingo pobūdžio teisėmis, kurios nepriklauso klasikiniam civilinių teisių skirstymui į daiktines, prievolines ir asmenines. Vienas iš šios teorijos kūrėjų, belgų teisininkas Pikard’as rašė, kad teisės į išradimą, pramoninį dizainą, prekės ženklą ir kt. sudaro ypatingąją intelektinę nuosavybę, ir teisės į ją iš esmės skiriasi nuo nuosavybės teisės į daiktą. Ši teorija dabartiniu metu yra labiausiai paplitusi.

Šiuo metu yra neginčijama dvejopa autorinių ir patentinių teisių prigimtis. Iš vienos pusės, kūrybinio rezultato autoriui priklauso išimtinė teisė į jo intelektinės veiklos objekto panaudojimą, kuri gali būti laisvai perduodama kitam asmeniui, kitos turtinės teisės, analogiškos daikto savininko nuosavybės teisėms. Iš kitos pusės, autoriui priklauso asmeninės neturtinės teisės, tokios kaip autorystės teisė, teisė į autoriaus vardą,

teisė į kūrinio neliečiamybę, kurios dėl jų prigimties negali būti atskirtos nuo autoriaus asmenybės. Minėtos turtinės ir asmeninės neturtinės teisės yra glaudžiai susijusios ir sudaro vieningą visumą. Šios teisių visumos įvardijimas sąvoka „intelektinė nuosavybė“ yra sąlyginis, tačiau istoriškai susiklostęs ir šiuo metu visuotinai vartojamas ir įtvirtintas teisės aktuose.

Tokia intelektinės nuosavybės samprata įtvirtinta ir 1967 m. Stokholmo konvencijoje dėl Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos įkūrimo. Konvencijos 2 straipsnio 7 punkte numatyta, kad intelektinė nuosavybė apima teises, susijusias su literatūros, meno ir mokslo kkūriniais, atlikėjų veikla, garso įrašais, radijo ir televizijos laidomis, išradimais visose žmogaus veiklos srityse, moksliniais atradimais, pramoniniu dizainu, prekių ir paslaugų ženklais, firmų vardais, prekybos ženklais, apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos, visas kitas teises, susijusias su intelektine veikla gamybos, mokslo, literatūros ir meno srityse.

Lietuvos Respublikos įstatymuose intelektinės nuosavybės sąvoka nėra apibrėžiama. Pirmą kartą intelektinės nuosavybės terminas buvo pavartotas dar Lietuvos TSR įstatymuose – 1990 m. vasario 12 d. Lietuvos TSR nuosavybės pagrindų įstatymo 6 straipsnyje, kuriame buvo nustatyta, kad intelektinės nuosavybės oobjektai yra mokslo, meno ir literatūros kūriniai, atradimai, išradimai, pramoniniai pavyzdžiai, prekių ženklai ir kiti intelektinės veiklos produktai. Šio straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, kad intelektinės nuosavybės santykius reguliuoja specialūs įstatymai.

Lietuvos Respublikos Konstitucija, intelektinės nuosavybės neapibrėžia ir apskritai sąvokos „„intelektinė nuosavybė“ nevartoja. Tačiau Konstitucijos 42 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta svarbi nuostata, jog dvasinius ir materialinius autoriaus interesus, susijusius su mokslo, technikos, kultūros ir meno kūryba, saugo ir gina įstatymas. Kaip matyti, intelektinės nuosavybės apsauga turi būti nustatoma atskirais įstatymais.

Nors Lietuvos įstatymų leidyboje intelektinės nuosavybės sąvoka nėra apibrėžiama, tačiau Lietuvos Respublika yra prisijungusi prie minėtos 1967 m. Stokholmo konvencijos , kurioje pateikiama intelektinės nuosavybės kaip išimtinių teisių visumos sąvoka. Taigi, galima teigti, kad Lietuvos teisinėje sistemoje yra laikomasi intelektinių teisių koncepcijos, ir intelektinė nuosavybė suprantama kaip išimtinių, tiek turtinių, tiek ir asmeninių neturtinių, teisių į intelektinės veiklos rezultatus ir kai kuriuos kitus, jiems prilyginamus, objektus visuma.

Kartu galima pastebėti, jog Konstitucinis Teismas 2000 m. liepos 5 d. nutarime , spręsdamas LLietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 214-10 straipsnio 1 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai klausimą, yra konstatavęs, kad intelektinė nuosavybė apima autorių teises į literatūros, mokslo ir meno kūrinius (knygas, brošiūras, straipsnius, dienoraščius, kitus literatūros kūrinius, kompiuterių programas, kalbas, paskaitas, pamokslus ir kitus žodinius kūrinius, muzikos kūrinius su tekstu ir be teksto, audiovizualinius kūrinius (kino filmus, televizijos filmus, videofilmus, diafilmus, kitus kinematografinėmis priemonėmis išreikštus kūrinius)) ir kt. Intelektinė nuosavybė taip pat apima atlikėjų, fonogramų gamintojų, transliuojančiųjų organizacijų ir audiovizualinio kūrinio ((filmo) pirmojo įrašo gamintojų teises (gretutines teises). Akivaizdu, jog minėtame nutarime Konstitucinis Teismas sutapatino intelektinę nuosavybę su autorine teise – vienu iš dviejų intelektinės nuosavybės pošakio institutų ir taip žymiai susiaurino intelektinės nuosavybės sampratą. Tačiau šis konkrečioje byloje pateiktas intelektinės nuosavybės apibrėžimas neturėtų būti traktuojamas kaip baigtinis ir negalimas plečiamai aiškinti.

Galiojančio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1 straipsnis nustato, kad Civilinis kodeksas reguliuoja turtinius santykius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius. Įstatymų numatytais atvejais šis kodeksas reguliuoja taip pat ir kitokius asmeninius neturtinius santykius. Taigi, teisiniai santykiai, susiję su intelektinės nuosavybės objektų sukūrimu, apsauga ir panaudojimu, yra Lietuvos Respublikos civilinės teisės reguliavimo dalykas. Todėl intelektinės nuosavybės teisę galima apibrėžti kaip civilinės teisės pošakį, kurį sudaro sistema teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius dėl valstybės pripažįstamų ir saugomų intelektinės veiklos rezultatų sukūrimo, naudojimo bei apsaugos.

1.1. Intelektinės nuosavybės teisės sistema

Paprastai teisės teorijoje išskiriami du intelektinės nuosavybės teisės pošakį sudarantys institutai: autorinė teisė ir pramoninės nuosavybės teisė. Pagrindinis skirtumas tarp šių teisės institutų yra tas, kad autorinė teisė saugo formą, konkretų tam tikros idėjos įkūnijimą, palikdama pačią idėją nevaržomam naudojimui, o pramoninės nuosavybės apsauga grindžiama pačios idėjos saugojimu .

Autorinės teisės institutas apima teisės normas, reguliuojančias teisinius santykius, atsirandančius dėl literatūros, meno, mokslo kkūrinių, įskaitant kompiuterines programas ir duomenų bazes sukūrimo, jų apsaugos bei naudojimo. Šiam institutui taip pat priskirtinos teisės normos, reguliuojančios teisinius santykius, susijusius su atlikėjų veikla bei garso ir vaizdo įrašų gamintojų teisių (gretutinių autorinėms) apsauga. Taigi, autorinės teisės institutas jungia dvejas normų grupes, nes gretutinių autorinėms teisių atsiradimas ir jų įgyvendinimas tiesiogiai priklauso nuo kūrinių autorių teisių.

Pramoninės nuosavybės teisės instituto normos reguliuoja asmeninius neturtinius bei turtinius santykius, susijusius su išradimų, pramoninio dizaino, prekių ir paslaugų ženklų, firmų vardų, puslaidininkinių gaminių topografijų, augalų veislių, kilmės nuorodų arba kilmės vietos pavadinimų sukūrimu, registravimu, naudojimu ir teisine apsauga, taip pat santykius susijusius su apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos. Kaip matyti, šis institutas apima gana platų intelektinės nuosavybės objektų ratą, todėl paprastai jis yra skaidomas į sudedamąsias dalis. Lietuvos pramoninės nuosavybės teisės sistemą sąlyginai galima suskirstyti į tokias dalis:

· patentų teisė – tai visuma teisės normų, reguliuojančių turtinius ir neturtinius santykius, atsirandančius dėl išradimų sukūrimo, registravimo, naudojimo bei jų teisinės apsaugos;

· pramoninio dizaino teisė – teisės normos reguliuojančios santykius, susijusius su pramoninio dizaino sukūrimu, registravimu, naudojimu bei apsauga;

· teisės normos, susijusios su prekių ir paslaugų ženklų registravimu, naudojimu bei apsauga;

· firmų vardų teisinė apsauga;

· kitų pramoninės nuosavybės objektų (puslaidininkinių gaminių topografijų, augalų veislių) apsauga;

· apsauga nnuo nesąžiningos konkurencijos.

2. INTELEKTINĖS NUOSAVYBĖS TEISĖS ŠALTINIAI

Šiuo metu Lietuvos Respublikos teisės sistemoje yra nemažai galiojančių teisės norminių aktų intelektinės nuosavybės apsaugos srityje, kurie sudaro sudėtingą intelektinės nuosavybės teisės šaltinių sistemą. Kaip ir bet kurios kitos teisės sistemos dalies, taip ir intelektinės nuosavybės teisės šaltinių sistema yra paremta teisės norminių aktų klasifikacija remiantis keliais kriterijais.

Visų pirma, pagal norminių aktų juridinę galia skiriami įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai. Savo ruožtu įstatymus galima suskirstyti į bendruosius, kurių reguliavimo sfera apima visą intelektinės nuosavybės teisės pošakį, ir specialiuosius, reguliuojančius atskirus intelektinės nuosavybės teisės institutus.

Prie bendrųjų teisės šaltinių pirmiausia priskirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija, kaip pagrindinis, aukščiausią galią turintis teisės aktas. Konstitucijai negali prieštarauti joks kitas teisės aktas. Įstatymai ar kiti aktai, priešingi Konstitucijai, negalioja (Konstitucijos 7 str. 1 d.). Konstitucijoje įtvirtinamos civilinės teisės subjektų teisės ir pareigos, nustatomi svarbiausi teisių, įskaitant ir civilines, teisinės gynybos principai. Reikšmingiausios nuostatos, susijusios su intelektinės nuosavybės teise, įtvirtintos 23 ir 42 straipsniuose. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta: „Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“ Konstitucijos 23 straipsnio normomis laiduojama nuosavybės teisių apsauga. Šiame straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumas įpareigoja kitus asmenis nepažeisti savininko teisių, o

valstybę – saugoti ir ginti nuosavybės teises. Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2000 m. liepos 5 d. nutarime konstatavo, kad pagal Konstitucijos 23 straipsnį saugoma ir intelektinė nuosavybė. Taigi, šiame straipsnyje vartojamos sąvokos „nuosavybė“ nereikėtų traktuoti tik daiktinės teisės prasme, ir sistemiškai aiškinant Konstitucijos tekstą, Konstitucijos 23 straipsnis įtvirtina tiek nuosavybės kaip daiktinės teisės, tiek ir intelektinės nuosavybės, kaip teisių į intelektinės veiklos objektus visumos, apsaugą.

Konstitucijos 42 straipsnio 3 dalis taip pat numato autorių teisių ir interesų apsaugą bei gynybą. Šioje ddalyje nustatyta, kad dvasinius ir materialinius autoriaus interesus, susijusius su mokslo, technikos, kultūros ir meno kūryba, saugo ir gina įstatymas.

Konstituciniai principai ir pagrindinės nuostatos yra konkretizuojamos ir detalizuojamos kituose norminiuose aktuose. Pagrindiniu kodifikuotu civilinės teisės šaltiniu Lietuvoje šiuo metu laikytinas 1964 m. priimtas Civilinis kodeksas, kuris po Lietuvos Respublikos nepriklausomybes atkūrimo ne kartą buvo pakeistas ir papildytas. Pažymėtina, jog Civilinio kodekso normos tiesiogiai nereglamentuoja intelektinės nuosavybės. Tačiau intelektinės nuosavybės teisė yra vienas iš civilinės teisės pošakių, todėl tos kodekso normos, kkurios yra bendro pobūdžio ir reguliuoja visus civilinius teisinius santykius, yra taikomos ir intelektinės nuosavybės teisiniams santykiams.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog iki 1999 m. birželio 9 d. į Civilinį kodeksą buvo inkorporuoti ketvirtasis skyrius „Autorinė teisė“ ir penktasis skyrius, kkurie reglamentavo autorinę teisę, tačiau įsigaliojus Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymui, jie neteko galios.

2000 m. liepos 18 d. patvirtintas naujas Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, įsigaliosiantis 2001 m. liepos 1 d., taip pat neapibrėžia intelektinės nuosavybės sąvokos, tiesiogiai nereglamentuoja intelektinės nuosavybės teisės klausimų, nesusistemina ir nekodifikuoja intelektinės nuosavybės teisės.

Tikslinga būtų aptarti atskirų intelektinės nuosavybės teisės institutų šaltinius.

2.1. Autorinės teisės šaltiniai

Šiuo metu autorinės teisės instituto pagrindinis šaltinis, kaip jau minėta, yra 1999 m. gegužės 18 d. priimtas Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas . Šis įstatymas nustato autorių teises į literatūros, mokslo ir meno kūrinius (autorių teisės), atlikėjų, fonogramų gamintojų, transliuojančiųjų organizacijų ir audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmojo įrašo gamintojų teises (gretutinės teisės), specialiąsias (sui generis) duomenų bbazių teisinės apsaugos nuostatas, autorių teisių ir gretutinių teisių įgyvendinimą, kolektyvinį administravimą ir gynimą.

Autorinės teisės normų galima rasti ir kituose įstatymuose (pvz., Visuomenės informavimo įstatymo 22 str., Meno kūrėjų ir jų organizacijų įstatymo 6 str. 1 d. ir kt.). Taip pat autorinei teisei reikšmingi ir kitų teisės šakų įstatymų straipsniai, kurie iš esmės skirti reguliuoti kitokiems visuomeniniams santykiams. Pavyzdžiui, Baudžiamojo kodekso 142 straipsnis, nustatantis baudžiamąją atsakomybę už autorystės pasisavinimą, 142-1 straipsnis – literatūros, mokslo ar meno kūrinio, audiovizualinio kūrinio ar ffonogramos neteisėtą atgaminimą, neteisėtų kopijų importavimą, eksportavimą, platinimą, gabenimą ar laikymą, 142-2 straipsnis – informacijos apie autorių teisių ar gretutinių teisių valdymą sunaikinimas ar pakeitimas, 142-3 straipsnis – neteisėtą autorių teisių ar gretutinių teisių techninių apsaugos priemonių pašalinimą, 308 straipsnis – neteisėtą prekių ir paslaugų ženklo naudojimą, Administracinių teisės pažeidimų kodekso 214-10 straipsnis, nustatantis administracinę atsakomybę už autorinių ir gretutinių autorinėms teisių pažeidimus.

Prie kitos autorinės teisės šaltinių grupės – poįstatyminių aktų – galima priskirti keletą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų: 1999 m. lapkričio 19 d. nutarimą Nr. 1283 “Dėl Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo įgyvendinimo” , 2000 m. rugsėjo 29 d. nutarimą Nr.1176 “Dėl Autorių teisių ir gretutinių teisių gynimo strategijos ir jos įgyvendinimo 2000 – 2003 metų priemonių patvirtinimo” . Kultūros ministerijos teisės aktai, priimami įgyvendinant valstybės politiką autorių teisių ir gretutinių teisių srityje ir koordinuojant šių teisių apsaugą, taip pat laikytini autorinės teisės šaltiniais.

Autorinės teisės šaltiniais gali būti laikomi ir Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos leidžiami lokaliniai aktai.

Ypatingą reikšmę autorinės teisės šaltinių sistemoje turi tarptautinės sutartys. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalis nustato, kad jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos.

Lietuvos Respublika yra ratifikavusi pagrindines tarptautines konvencijas, reglamentuojančias autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugą. 1886 m. Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos (1971 m. Paryžiaus redakcija) Lietuvos Respublikai įsigaliojo nuo 1994 m. gruodžio 14 d., Romos konvencija dėl atlikėjų, fonogramų gamintojų ir transliuojančių organizacijų apsaugos – nuo 1999 m. liepos 22 d., Ženevos konvencija dėl fonogramų gamintojų apsaugos nuo neteisėto jų fonogramų kopijavimo – nuo 2000 m. sausio 27 dienos. Taip pat autorinės teisės šaltiniu laikytina ir 1967 m. Stokholmo konvencija dėl Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacijos (PINO) įkūrimo.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublika šiuo metu yra pradėjusi Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacijos sutarčių – Autorių teisių sutarties, sudarytos 1996 m. gruodžio 20 d. Ženevoje, ir Atlikimų ir fonogramų sutarties, sudarytos 1996 m. gruodžio 20 d. Ženevoje, ratifikavimo procesą. Lietuvai tapus Pasaulio prekybos organizacijos nare, įsigalios sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių prekyboje nuostatos.

Trumpai aptariant minėtąją Berno konvenciją, pažymėtina, kad jos nuostatos yra tiesioginio taikymo. Konvencijos tikslas – efektyvi ir vienoda literatūros iir meno kūrinių autorių teisių apsauga. Ji paremta nacionalinio režimo principu, kuris reiškia, jog kūrinių autoriams turi būti suteikiama tokia pat apsauga kitose valstybėse konvencijos dalyvėse, kaip ir tos valstybės piliečiams.

2.2. Pramoninės nuosavybės teisės šaltiniai

Pramoninės nuosavybės teisiniai santykiai šiuo metu yra reguliuojami specialiaisiais įstatymais.

Pramoninės nuosavybės teisės institutas neturi vieningo nacionalinio teisės akto, reguliuojančio visuomeninius santykius dėl pramoninės nuosavybės objektų sukūrimo, naudojimo ir jų apsaugos. 1883 m. Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės saugojimo apima didžiąją dalį pramoninės nuosavybės objektų, suteikdama jiems teisinę apsaugą, todėl šią konvenciją galima laikyti pagrindiniu tarptautiniu pramoninės nuosavybės teisės instituto šaltiniu. Viena svarbiausių Paryžiaus konvencijos nuostatų – nacionalinio režimo principas. Valstybė dalyvė privalo suteikti užsienio valstybių piliečiams tokias pat teises, kokias jos įstatymai suteikia savo piliečiams.

Reikia paminėti, kad skirtingai nuo Berno konvencijos, Paryžiaus konvencijos nuostatos nėra tiesioginio taikymo, todėl ši konvencija nustato minimalius pramoninės nuosavybės teisinės apsaugos reikalavimus, kurie turi būti įgyvendinti prie konvencijos prisijungusiose šalyse.

Kartu pabrėžtina, kad Lietuvoje yra priimta keletas įstatymų dėl tokių pramoninės nuosavybės objektų apsaugos, kurių nenumato Paryžiaus konvencija, pavyzdžiui, Augalų veislių apsaugos ir sėklininkystės įstatymas nustato augalų veislių teisinę apsaugą, Puslaidininkinių gaminių topografijų teisinės apsaugos įstatymas nustato puslaidininkinių gaminių topografijų teisinę apsaugą ir reglamentuoja asmenų teises bei pareigas, atsirandančias sukūrus

ir naudojant puslaidininkinių gaminių topografijas.

Prie poįstatyminių aktų, reikšmingų visam pramoninės nuosavybės teisės institutui priskirtinas Vyriausybės 1992 m. gegužės 20 d. nutarimas Nr. 362 „Dėl pramoninės nuosavybės teisinės apsaugos Lietuvos Respublikoje“. Šiuo nutarimu be kita ko buvo patvirtinti Patentinių patikėtinių nuostatai, kurie irgi laikytini pramoninės nuosavybės teisės šaltiniu. Be to, svarbus teisės šaltinis yra Valstybinio patentų biuro nuostatai, patvirtinti 2000 m. sausio 24 d. valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministro įsakymu Nr. 9. Valstybinis patentų biuras kaip valstybės įgaliota institucija ppriima teisės aktus pramoninės nuosavybės apsaugos srityje.

Pramoninės nuosavybės institutą pagal pramoninės nuosavybės objektų rūšis galima išskaidyti į keletą dalių, turinčių savitą tik jai reikšmingų teisės šaltinių sistemą.

Patentų teisės svarbiausias šaltinis yra 1994 m. sausio 18 d. priimtas Patentų įstatymas . Šis įstatymas įteisina išradimus kaip pramoninės nuosavybės objektus, taip pat reglamentuoja fizinių ir juridinių asmenų teises bei pareigas, atsirandančias sukūrus išradimus, suteikia išradimams teisinę apsaugą. Po šio įstatymo įsigaliojimo neteko galios iki tol patentinius ir pramoninio dizaino teisinius santykius rreguliavę Civilinio kodekso penktasis ir šeštasis skyriai.

Prie poįstatyminių aktų patentų teisės srityje priskirtinas Seimo 1994 m. sausio 18 d. nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos patentų įstatymo įgyvendinimo”, Valstybinio patentų biuro įsakymai: 1994 m. gegužės 2 d. Nr. 11, kuriuo patvirtintos PPatentinių paraiškų padavimo, ekspertizės ir patentų išdavimo taisyklės, 1995 m. sausio 2 d. Nr. 1 “Dėl prašymo išduoti patentą formos patvirtinimo“ ir kt.

1996 m. gegužės 28 d. Seimo ratifikuota Patentinės kooperacijos sutartis (PCT) laikytina vienu iš svarbiausių tarptautinių patentų teisės šaltinių. Svarbiausias jos tikslas – tarptautinės patentinių paraiškų padavimo sistemos sukūrimas, siekiant išradimo apsaugos keliose ar daugelyje šalių. Be to, šia konvencija siekiama palengvinti ir pagreitinti priėjimą pramonės ir kitiems suinteresuotiems sektoriams prie techninės informacijos, susijusios su išradimais.

Taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Europos patentų organizacija 1994 m. sausio 25 d. sudarė susitarimą dėl bendradarbiavimo patentų srityje ir susitarimą dėl 1994 m. sausio 25 d. bendradarbiavimo susitarimo 3(3) straipsnio įgyvendinimo. Remiantis šiais dvišaliais Vyriausybės ir Europos patentų organizacijos susitarimais ddėl bendradarbiavimo patentų srityje Lietuvoje yra sukurta Europos patentų galiojimo išplėtimo sistema.

Lietuvos Respublika taip pat yra ir 1977 m. Budapešto sutarties dėl tarptautinio mikroorganizmų deponavimo pripažinimo patentavimo procedūros reikmėms narė. Budapešto sutartis skirta palengvinti tarptautinio mikrobiologinių išradimų patentavimo procedūrą. Sutarties nuostatos taupo pareiškėjų lėšas ir užtikrina tarptautinę išradimų apsaugą, nes sutartis sukuria vieningą mikrobiologinės medžiagos deponavimo ir saugojimo sistemą, todėl pareiškėjui nebereikia paduoti kiekvienai patentų tarnybai patentuojamos medžiagos štamo, o tai reiškia, kad tampa nebereikalingas mokesčių mokėjimas kiekvienoje valstybėje, kkurioje siekiama apsaugos, be to, labai sumažėja laiko sąnaudos, patentuojant biologines medžiagas.

Pramoninio dizaino teisės pagrindinis šaltinis yra 1995 m. liepos 4 d. priimtas Pramoninio dizaino įstatymas . Šis įstatymas nustato pramoninio dizaino registravimą, teisinę apsaugą bei naudojimą. Įstatymui įgyvendinti buvo priimtas poįstatyminis aktas – 1995 m. liepos 4 d. Seimo nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos pramoninio dizaino įstatymo įgyvendinimo”. Valstybinio patentų biuro 1995 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 27 “Dėl pramoninio dizaino registracijos“ buvo patvirtintos Pramoninio dizaino registracijos taisyklės.

Prekių ir paslaugų ženklų registravimą, teisinę apsaugą bei naudojimą reglamentuoja Prekių ir paslaugų ženklų įstatymas , priimtas 1993 m. birželio 3 d. Kaip poįstatyminis aktas prekių ir paslaugų ženklų teisinio reguliavimo srityje yra priimtas Valstybinio patentų biuro 1993 m. spalio 15 d. įsakymas Nr. 15 „Dėl prekių ir paslaugų ženklų registracijos“, kuriuo patvirtintos Prekių ir paslaugų ženklų registracijos Lietuvos Respublikoje taisyklės. Lietuva yra prisijungusi prie Madrido sutarties dėl tarptautinės ženklų registracijos protokolo. Pagrindinis jo tikslas yra sudaryti galimybes prekių ženklų savininkams įteisinti savo prekių ženklą kitose šalyse dalyvėse, paduodant vienintelę paraišką savo šalies patentų žinybai. Šio protokolo įgyvendinimo tvarka patvirtinta Valstybinio patentų biuro 1997 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. 41. Taip pat Lietuvos Respublika yra 1957 m. Nicos sutarties dėl tarptautinės pprekių ir paslaugų ženklų klasifikacijos narė bei Sutarties dėl prekių ženklų įstatymų dalyvė. Pastarąja sutartimi siekiama pasaulio mastu harmonizuoti ir supaprastinti prekių ženklų registracijos reikalavimus. Pagal Nicos sutartį valstybės dalyvės priima vieningą prekių ir paslaugų klasifikaciją prekių ir paslaugų ženklų registravimo reikmėms. Klasifikacija yra nuolat peržiūrima ir papildoma. Valstybinis patentų biuras 1998 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 29 patvirtino Sutarties dėl prekių ženklų įstatymų įgyvendinimo tvarką.

Firmų vardų įregistravimą ir išregistravimą, firmų vardų teisinę apsaugą ir Firmų vardų registro tvarkymą reglamentuoja Firmų vardų įstatymas . Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. spalio 7 d. nutarimu Nr. 1128 “Dėl Firmų vardų registro nuostatų patvirtinimo” patvirtino Firmų vardų registro nuostatus ir paskyrė Valstybinį patentų biurą vadovaujančiąja Firmų vardų registro tvarkymo įstaiga. Valstybinis patentų biuras 2000 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 28 patvirtino Firmų vardų registracijos taisykles.

Apsaugą nuo nesąžiningos konkurencijos reglamentuoja Konkurencijos įstatymas .

Taigi, galima teigti, kad Lietuva per gana trumpą laiką įsijungė į tarptautinę intelektinės nuosavybės apsaugos sistemą, kas užtikrina tiek Lietuvoje sukurtų intelektinės nuosavybės objektų apsaugą užsienio valstybėse, tiek ir užsienio valstybių intelektinės nuosavybės apsaugą Lietuvoje. Tai skatina ir žymiai palengvina Lietuvos tarptautinį bendradarbiavimą ekonomikos bei kultūros srityje.

Tačiau kalbant apie Lietuvos intelektinės nuosavybės teisės šaltinių sistemą, reikia paminėti iir keletą problemų. Nors vargu ar būtų įmanoma ir tikslinga kodifikuoti intelektinės nuosavybės teisę Lietuvoje, tačiau vis dėlto svarstytina, ar pagrindinės nuostatos, bendrieji intelektinės nuosavybės teisės principai ir normos neturėtų būti įtvirtinti Civiliniame kodekse, paliekant detalesnį intelektinės nuosavybės santykių reguliavimą specialiesiems įstatymams. Be to, praktinių problemų yra kilę dėl tarptautinių sutarčių intelektinės nuosavybės srityje. 1994 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė prisijungė prie Berno ir Paryžiaus konvencijų bei Patentinės kooperacijos sutarties . Pagal tuo metu galiojusį įstatymą “Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių” šios konvencijos turėjo Lietuvos Respublikoje įstatymo galią. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 1995 m. spalio 17 d. nutarime išaiškinus, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ 12 straipsnio nuostata, kad Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys turi įstatymo galią, pagal reguliuojamo dalyko apimtį prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 daliai tiek, kiek ji taikoma Seimo neratifikuotoms tarptautinėms sutartims, iškilo problemų dėl šių konvencijų nuostatų įgyvendinimo. Teismai, spręsdami ginčus dėl pažeidimų intelektinės nuosavybės srityje, nebesivadovavo konvencijų nuostatomis. Todėl buvo parengti ir Seimo priimti šių tarptautinių dokumentų ratifikavimo įstatymai. Tačiau iki šiol lieka neišspręstos problemos dėl konvencijų teisinės galios laikotarpiu nuo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo iki konvencijų ratifikavimo. Be to, Paryžiaus, Berno konvencijų ratifikaciniai raštai nebuvo deponuoti.

3. INTELEKTINĖS NUOSAVYBĖS

TEISĖS OBJEKTAI IR JŲ TEISINĖ APSAUGA

Intelektinės nuosavybės objektų teisinė apsauga yra pagrindinis intelektinės nuosavybės teisės tikslas ir uždavinys. Priežastys tokiai teisinei apsaugai yra gana įvairios. Pagrindinė iš jų yra ta, kad žmogui turi būti užtikrinama jo teisių apsauga nuo kitų žmonių kėsinimosi, žmogus turi būti savo sukurto turto savininkas. Žmogus, sukuriantis kūrinį, ar turintis tam tikrą idėją, turi teisę tuo kūriniu ar idėja savo nuožiūra naudotis, ar kontroliuoti jų panaudojimą, be to, turi būti užtikrinama, kad autoriaus pastangomis neteisėtai nepasinaudotų kkiti asmenys ir negautų iš to nepelnytos naudos. Efektyvūs teisės aktai, užtikrinantys intelektinės nuosavybės apsaugą, skatina investicijas, kurios savo ruožtu kelia šalies gyvenimo lygį, kuria naujas darbo vietas. Taip pat, teisinis intelektinės nuosavybės santykių reguliavimas skatina naujos informacijos skelbimą, skleidimą, kas išplečia visuotinai prieinamų žinių ratą. Tokiu būdu yra keliamas mokslo ir technikos išsivystymo lygis.

Intelektinės nuosavybės teisės objektais laikytini intelektinės veiklos rezultatai, kuriems suteikiama teisinė apsauga.

Naujojo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pirmosios knygos 1.97 straipsnyje numatyta, jog civilinių teisių oobjektais, be kita ko, yra ir intelektinės veiklos rezultatai. Šio kodekso 1.111 straipsnyje netiesiogiai pateikiamas nebaigtinis intelektinės veiklos rezultatų sąrašas – nurodoma, jog civilinių teisių objektais laikomi mokslo, literatūros ir meno kūriniai, išradimų patentai, pramoniniai pavyzdžiai bei kiti intelektinės veiklos rrezultatai, išreikšti, kuria nors objektyvia forma (rankraščiai, brėžiniai, modeliai ir kt.). Išradimų patentai ir kiti intelektinės veiklos rezultatai civilinių teisių objektais tampa nuo to momento, kai jie intelektinės veiklos rezultatais pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka.

Intelektinės nuosavybės teisės objektų samprata neabejotinai tampriai susijusi ir su pačia intelektinės nuosavybės samprata. Iš Stokholmo konvencijos dėl Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos įkūrimo 2 straipsnio 7 punkto analizės darytina išvada, kad intelektinė nuosavybės objektais laikytini literatūros, meno ir mokslo kūriniai, atlikėjų veiklos rezultatai, garso įrašai, radijo ir televizijos laidos (transliacijos), išradimai visose žmogaus veiklos srityse, moksliniai atradimai, pramoninis dizainas, prekių ir paslaugų ženklai, firmų vardai, prekybos ženklai bei kiti intelektinės veiklos gamybos, mokslo, literatūros ir meno srityse rezultatai.

Tikslinga būtų aptarti atskirų intelektinės nuosavybės institutų – aautorinės teisės ir pramoninės nuosavybės teisės – objektus, kurių visuma ir yra intelektinės nuosavybės teisės objektai.

3.1. Autorinės teisės objektai ir jų teisinė apsauga. Gretutinių teisių apsauga

Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad autorių teisių objektai – tai originalūs literatūros, mokslo ir meno kūriniai, kurie yra kūrybinės veiklos rezultatas, išreikšti kokia nors objektyvia forma. Taigi, autorinė teisė yra taikoma literatūros, meno ir mokslo kūriniams. Paprastai teisės teorijoje kūrinys apibrėžiamas kaip idėjų, minčių ir vaizdinių visuma, kkuri autoriaus kūrybinės veiklos procese įgauna konkrečią formą, leidžiančią kūrinį atgaminti . Kūrinys yra nemateriali vertybė. Tačiau tam, kad kūriniui būtų suteikiama teisinė apsauga, jis turi būti išreikštas kuria nors objektyvia forma, kuri leistų kūrinį atgaminti be autoriaus pagalbos. Tai gali būti rankraštis, brėžinys, paveikslas, skulptūra, fotografija, vieša kalba, pranešimas, viešas atlikimas, filmo juostelė, mechaninis ar magnetinis įrašas ir pan. Svarbu yra skirti patį nematerialų kūrinį ir jo išreiškimo formą, t.y. materialų objektą, kuriame kūrinys yra išreikštas. Kartais atskirti kūrinio nuo materialaus objekto, kuriame jis išreikštas, gali būti praktiškai neįmanoma, pavyzdžiui, skulptūros, paveikslai. Tačiau autorinė teisė į kūrinį nesiejama su nuosavybe į materialų objektą, kuriame yra išreikštas kūrinys. Todėl perėjus nuosavybės teisei į materialųjį objektą, kuriame išreikštas kūrinys, autorinės teisės į kūrinį savaime nepereina. Autorinė teisė taikoma visiems kūriniams nepaisant jų formos, paskirties ir vertės, jų atgaminimo būdo. Taip pat yra saugomi tiek paskelbti, tiek ir nepaskelbti kūriniai.

Be to, kad būtų saugomos autoriaus teisės, nereikalaujama kūrinio įregistruoti ar kitaip jį įteisinti, nes autorinė teisė atsiranda nuo kūrinio sukūrimo momento. Kūrinio autorius, ar jo teisių perėmėjas gali informuoti visuomenę apie savo teises, panaudodamas autorinių teisių apsaugos ženklą, kurį sudaro trys elementai: raidė C (nuo anglų kalbos žodžio “copyright”) apskritime – © aarba apvaliuosiuose skliaustuose – (C), autoriaus arba jo teisių perėmėjo vardas (pavadinimas) ir kūrinio pirmojo paskelbimo metai.

Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje pateikiamas autorių teisių objektų sąrašas. Autorinės teisės objektais laikytini šie intelektinės veiklos rezultatai:

· knygos, brošiūros, straipsniai, dienoraščiai, kompiuterių programos (išreikštos bet kuria kalba ir bet kokia forma, įskaitant pradinę projektinę medžiagą) ir kiti literatūros kūriniai;

· kalbos, paskaitos, pamokslai ir kiti žodiniai kūriniai;

· rašytiniai ir žodiniai mokslo kūriniai (mokslinės paskaitos, studijos, monografijos, išvados, mokslo projektai ir projektinė dokumentacija bei kiti mokslo kūriniai);

· dramos, muzikiniai dramos, pantomimos, choreografijos ir kiti sceniniam atlikimui skirti kūriniai, taip pat scenarijai ir scenarijų planai;

· muzikos kūriniai su tekstu arba be teksto;

· audiovizualiniai kūriniai – kinematografiniai kūriniai ar kiti kinematografinėmis priemonėmis išreikšti kūriniai, sudaryti iš tarpusavyje susijusių vaizdų, perteikiančių judesį, lydimi arba nelydimi garso, įrašyti (užfiksuoti) materialioje vaizdo įrašymo laikmenoje (kino filmai, televizijos filmai, videofilmai, diafilmai ir kt.);

· skulptūros, tapybos bei grafikos darbai, monumentalioji dekoratyvinė dailė, kiti dailės kūriniai, taip pat scenografijos kūriniai;

· fotografijos kūriniai – vaizdai, užfiksuoti šviesos ar bet kurio kito spinduliavimo būdu ant šviesai jautraus paviršiaus nepaisant tokio fiksavimo technologijos (cheminės, elektroninės ar kitokios), pasižymintys kompozicijos, objektų parinkimo ar jų užfiksavimo originalumu (atskiras audiovizualinio kūrinio kadras nėra fotografijos kūrinys, o tik to aaudiovizualinio kūrinio dalis) ir kiti analogiškais fotografijai būdais sukurti kūriniai;

· architektūros kūriniai (pastatų ir kitų statinių projektai, brėžiniai, eskizai ir modeliai, taip pat pastatai ir kiti statiniai);

· taikomosios dailės kūriniai ir kūriniai, neužregistruoti kaip pramoninis dizainas;

· iliustracijos, žemėlapiai, planai, sodų-parkų projektai, eskizai ir trimačiai kūriniai, susiję su geografijos, topografijos ar tiksliųjų mokslų sritimis;

· kiti kūriniai.

Taigi, kūrinių sąrašas nėra baigtinis, nes neįmanoma išvardinti visų įmanomų kūrinių, ypač dėl atsirandančių vis naujų išraiškos būdų ir formų. Autorių teisių objektai taip pat yra:

· išvestiniai kūriniai, sukurti pasinaudojus kitais literatūros, mokslo ir meno kūriniais (vertimai, inscenizacijos, adaptacijos, anotacijos, referatai, apžvalgos, muzikinės aranžuotės ir kiti išvestiniai kūriniai);

· kūrinių rinkiniai ar duomenų rinkiniai, duomenų bazės (išreikštos techninėmis priemonėmis skaityti pritaikyta ar kitokia forma), kurie dėl turinio parinkimo ar išdėstymo yra autoriaus intelektinės kūrybos rezultatas;

· teisės aktų, oficialių administracinio, teisinio ar norminio pobūdžio dokumentų (sprendimų, nuosprendžių, nuostatų, normų, teritorijų planavimo) ir kitų oficialių dokumentų neoficialūs vertimai.

Tačiau pabrėžtina, jog autorių teisės išvestiniams kūriniams ir rinkiniams netaikomos, jeigu išvestiniai kūriniai buvo sukurti arba rinkiniai buvo sudaryti pažeidžiant autorių teises į kūrinį ar kūrinius, kurių pagrindu jie buvo sukurti ar sudaryti. Taip pat autorių teisės netaikomos duomenims ar medžiagai, nesantiems autorių teisių objektais, iš kurių sudaryta duomenų bazė.

Siekiant visapusiškai aptarti autorinės teisės objektus,

reikia pažymėti, jog autorių teisių objektais nėra laikomi:

· idėjos, procedūros, procesai, sistemos, veiklos metodai, koncepcijos, principai, atradimai ar atskiri duomenys;

· teisės aktai, oficialūs administracinio, teisinio ar norminio pobūdžio dokumentai (sprendimai, nuosprendžiai, nuostatai, normos, teritorijų planavimo ir kiti oficialūs dokumentai), taip pat jų oficialūs vertimai;

· oficialūs valstybės simboliai ir ženklai (vėliavos, herbai, himnai, piniginiai ženklai ir kiti valstybės simboliai bei ženklai);

· oficialiai įregistruoti teisės aktų projektai;

· įprastinio pobūdžio informaciniai pranešimai apie įvykius;

· liaudies meno kūriniai.

Pažymėtina, jog asmuo, sukūręs literatūros, mokslo ar meno kūrinį, įgyja aautorių asmenines neturtines ir turtines teises, kurių šiame darbe nenagrinėsime. Autoriaus turtinės teisės galioja visą autoriaus gyvenimą ir 70 metų po autoriaus mirties, nepaisant kūrinio teisėto viešo paskelbimo datos. Autoriaus asmeninės neturtinės teisės saugomos neterminuotai.

Greta kūrinių autorių teisių Lietuvos Respublikos įstatymai saugo ir atlikėjų, fonogramų gamintojų, transliuojančiųjų organizacijų, audiovizualinių kūrinių (filmų) pirmųjų įrašų gamintojų teises (gretutines autorinėms). Atlikėjai – tai aktoriai, dainininkai, muzikantai, šokėjai ar kiti asmenys, vaidinantys, dainuojantys, skaitantys, deklamuojantys, kitaip atliekantys literatūros, meno, cirko ar liaudies meno kkūrinius. Atlikėjais taip pat laikomi spektaklio ar kito sceninio atlikimo režisieriai, orkestrų, ansamblių ar chorų vadovai ir dirigentai. Fonogramų gamintojai – tai fiziniai arba juridiniai asmenys ar įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių, kurių iniciatyva ir atsakomybe užfiksuotas pirmasis kūrinio atlikimas, kkitų garsų ar garsų išraiškos įrašas. Sąvoka “transliuojančioji organizacija” apima juridinius asmenis ir įmones, neturinčias juridinio asmens teisių, kurių pagrindinė veikla yra programų rengimas ir transliacija, taip pat kabelinės retransliacijos operatorius, rengiančius ir transliuojančius savo laidas ir programas.

Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje nurodyta, kad gretutinių teisių objektas – kūrinio atlikimas, tiek tiesioginis (gyvas atlikimas), tiek įrašytas į garso ar vaizdo laikmeną, fonograma, audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmasis įrašas, transliuojančiosios organizacijos radijo ir televizijos laida bei programa.

Gretutinių teisių galiojimas laike yra apribotas. Gretutinių teisių galiojimo terminus nustato Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 50 straipsnis.

3.2. Pramoninės nuosavybės teisės objektai ir jų teisinė apsauga

Pramoninės nuosavybės objektų sąrašas pateikiamas Paryžiaus konvencijos 1 straipsnyje , kuriame įtvirtinama, jog ppramoninės nuosavybės apsaugos objektais laikomi išradimų patentai, naudingieji modeliai, pramoninis dizainas, prekių ženklai, paslaugų ženklai, firmų vardai ir kilmės nuorodos arba kilmės vietos pavadinimai, taip pat apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos. Skirtingai nei literatūros, meno ar mokslo kūriniai, pramoninės nuosavybės objektai yra saugomi ne nuo jų sukūrimo momento, o nuo jų įteisinimo įstatymų nustatyta tvarka. Apsauga yra teikiama pačiai idėjai, o ne jos išraiškai.

3.2.1. Išradimų teisinė apsauga

Patentų įstatymo 1 straipsnis nustato, kad patentas, kurį išduoda Valstybinis patentų biuras šio įstatymo nustatyta ttvarka, yra išradimų apsaugos forma. Išradimai yra patentabilūs, jeigu jie yra nauji, išradimo lygio ir turi pramoninį pritaikomumą.

Išradimai yra patentabilūs, jei jie yra nauji, išradimo lygio ir turi pramoninį pritaikomumą. Išradimas yra naujas, jei jis nežinomas technikos lygiu. Išradimas yra išradimo lygio, jeigu jis nežinomas atitinkamos srities specialistui. Pramoninį pritaikomumą turi išradimas, kurį galima pagaminti ar panaudoti pramonėje, žemės ūkyje, sveikatos apsaugos srityje ar kitose srityse. Išradimo objektu gali būti įrenginys, būdas, medžiaga, mikroorganizmo kamienas, augalų ir gyvūnų ląstelių kultūros, žinomo įrenginio būdo, medžiagos, mikroorganizmo kamieno naujas panaudojimas. Išradimais nelaikomi: atradimai, mokslo teorijos ir matematiniai metodai; gaminių išoriniai vaizdai; žaidimų, intelektinės ir ūkinės veiklos planai, taisyklės ir būdai, taip pat skaičiavimo mašinų programos; informacijos teikimo būdai. Jeigu išradimo objektas yra būdas, tai patentinė apsauga suteikiama ir tuo būdu pagamintam gaminiui.

Taip pat pažymėtina, kad patentai neišduodami už žmonių ir gyvūnų gydymo, ligų diagnozavimo ir profilaktikos būdus (išskyrus įrenginius ir medžiagas, kurie naudojami tiems būdams), augalų ir gyvūnų veisles, biologinius (išskyrus mikrobiologinius) jų išvedimo būdus, išradimus, prieštaraujančius visuomenės interesams, moralės ir humaniškumo principams.

Patento savininko teisės yra absoliutaus, išimtinio pobūdžio, bet ribotos laike ir teritorijoje. Patento savininko teisių absoliutumą lemia tai, kad visi kiti asmenys privalo susilaikyti nuo savininkui priklausančio išradimo panaudojimo. IIšimtinis subjektinių patentinių teisių pobūdis reiškia, kad teisės į išradimą gali priklausyti tik vienam patento savininkui. Du patentai tam pačiam išradimu negali būti išduodami. Tačiau tokia taisyklė galioja tik vienos valstybės teritorijos ribose. Patentinės teisės yra apribotos laike, nes galioja įstatymų nustatytą laiką. Lietuvoje patentai galioja 20 metų nuo patentinės paraiškos padavimo datos.

3.2.2. Pramoninio dizaino teisinė apsauga

Pramoninis dizainas – tai viso gaminio ar jo dalies, sukonstruotų iš specifinių linijų, kontūrų, spalvų, formų ir (arba) medžiagų, estetinis vaizdas. Gaminiu laikomas pramoniniu ar rankiniu būdu pagamintas daiktas arba jo atskiros dalys, taip pat daiktų rinkiniai ar kompozicijos, įpakavimas, grafiniai simboliai bei spaustuvės šriftai. Pramoninis dizainas turi būti naujas ir turėti individualias savybes, neprieštarauti viešosios moralės principams. Pramoninis dizainas yra naujas, jeigu iki paraiškos padavimo arba prioriteto datos savo išvaizda nebuvo tapatus kitam visuomenei prieinamam ar žinomam Lietuvoje gaminiui. Pramoninis dizainas turi individualias savybes, jeigu informuotas vartotojas atskiria vieną pramoninį dizainą pagal bendrą jo išvaizdą nuo kito pramoninio dizaino, pateikto Lietuvos Respublikos rinkai ar įregistruoto Valstybiniame patentų ir šio pramoninio dizaino galiojimo laikas dar nepasibaigęs.

Teisinė apsauga pramoniniam dizainui suteikiama tik jį įregistravus Valstybiniame patentų biure.

Pramoninio dizaino savininko teisių pobūdis yra toks pat kaip ir patento savininko teisių. Jos yra absoliutaus, išimtino iir laikino pobūdžio, taip pat yra apribotos valstybės, išdavusios teisės į pramoninį dizainą liudijimą teritorijoje.

Registruoto pramoninio dizaino teisinė apsauga galioja 5 metus nuo paraiškos padavimo datos. Galiojimo terminas, jei laikomasi tam tikrų sąlygų, gali būti pratęstas keturis kartus po 5 metus iki 25 metų.

3.2.3. Prekių ir paslaugų ženklų teisinė apsauga

Prekių ar paslaugų ženklu gali būti bet koks žymuo, kurio paskirtis atskirti vienam asmeniui priklausančias prekes ar teikiamas paslaugas nuo kitam asmeniui priklausančių ar teikiamų paslaugų ir kurį galima grafiškai pavaizduoti. Žymenimis gali būti žodžiai, raidės ir skaitmenys, piešiniai, emblemos, erdvinės formos (gaminių įpakavimas, talpa), spalvos, spalvų derinys, jų išdėstymas ar bet koks paminėtų žymenų derinys. Žymuo nepripažįstamas ženklu, jei jis neturi skiriamojo požymio, nusistovėjusioje veikloje yra tapęs bendriniu, žymi tik prekių rūšį, kiekį, kokybę, paskirtį, vertę, kilmės vietą ar kitas prekių ar paslaugų charakteristikas, gali suklaidinti visuomenę, prieštarauja moralei ar viešajai tvarkai, žmogiškumo principams. Prekių ir paslaugų ženklų įstatymo 4 straipsnis numato ir kitus reikalavimus ženklui.

Juridiniai ir fiziniai asmenys, užregistravę ženklą Valstybiniame patentų biure, įgyja teisę jį naudoti prekėms ar paslaugoms žymėti visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Ši teisė galioja 10 metų nuo paraiškos padavimo dienos. Galiojimo terminas, jei laikomasi įstatyme numatytų sąlygų, gali būti pratęsiamas kiekvieną kartą, bet ne ilgiau

kaip 10 metų.

Teisės į prekių ar paslaugų ženklą yra absoliutaus ir išimtinio pobūdžio. Tik ženklo savininkas turi monopolinę galimybę vartoti ženklą savo veikloje, taip pat uždrausti jį vartoti kitiems asmenims. Plačiai žinomo Lietuvos Respublikoje ženklo savininkas turi teisę, net jo neįregistravęs, uždrausti kitiems be jo sutikimo vartoti komercinėje veikloje bet kokį žymenį, susijusį su gerai žinomo jo ženklo atgaminimu, imitacija ar vertimu.

3.2.4. Firmų vardų teisinė apsauga

Firmų vardų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad firmos vardas – tai firmos ar ffirmos padalinio pavadinimas, kuris identifikuoja firmą ar firmos padalinį ir leidžia ją atskirti nuo kitų firmų ar firmų padalinių. Firmomis laikytinos bet kurios rūšies įmonės, viešosios įstaigos, kredito unijos ar kitos kredito įstaigos. Firmos vardas turi būti sudarytas iš firmos rūšį nusakančių žodžių ar jų santrumpų ir simbolinio vardo ir (ar) iš firmos rūšį nusakančių žodžių ar jų santrumpų ir tiesioginės reikšmės pavadinimo.

Firmų vardams, įregistruotiems Firmų vardų registre, suteikiama teisinė apsauga – t.y. nuo firmos vardo įregistravimo momento firma įįgyja išimtinę teisę į firmos vardą. Išimtinė teisė į firmos vardą reiškia, kad niekas kitas, išskyrus firmą, negali naudoti tapataus firmos vardo ar klaidinamai į jį panašaus. Firmos vardas yra firmos pramoninė nuosavybė. Išimtinė teisė į firmos vardą galioja iki ffirmos išregistravimo, išskyrus Firmų vardų įstatymo numatytus atvejus.

3.2.5. Puslaidininkinių gaminių topografijų teisinė apsauga

Puslaidininkinių gaminių topografijų teisinės apsaugos institutas Lietuvos intelektinės nuosavybės teisės sistemoje turi tiek autorinės, tiek patentų teisės bruožų, tačiau nėra nė vieno iš jų dalis.

Puslaidininkinio gaminio topografija – tai tarpusavyje susijusių piešinių, perteikiančių puslaidininkinio gaminio sluoksnių erdvinį išdėstymą visuma. Piešinį gali sudaryti standartiniai žymėjimo simboliai, įvairūs sutartiniai ženklai bei kiti grafiniai vaizdai. Teisinė apsauga taikoma tik tokiai topografijai, kuri yra originali, kūrėjo intelektualinės veiklos produktas ir nėra naudojama puslaidininkinių gaminių pramonėje.

Teisinė apsauga netaikoma topografijos koncepcijai, gamybos procesui, įrengimams, jų sistemai ar topografijoje užkoduotai informacijai. Topografijos registruojamos Valstybiniame patentų biure.

3.2.6. Augalų veislių teisinė apsauga

Veislė – tai sukurta nauja arba iš natūraliai gamtoje augančių augalų išskirta genetiškai stabili aaugalų grupė, pasižyminti vienodomis (artimomis) biologinėmis ir ūkinėmis savybėmis, išsilaikančiomis dauginant ir išsiskirianti iš kitų to paties augalo veislių bent vienu aiškiai atpažįstamu ir aprašomu požymiu. Augalų veislių autorių ir savininkų teises saugo Lietuvos Respublikos augalų veislių apsaugos ir sėklininkystės įstatymas.

Naujas veisles registruoja Veislių tyrimo centras. Veislės savininkui išduodamas savininko liudijimas, o autoriui – autoriaus pažymėjimas. Sukurtai ar išskirtai naujai veislei suteikiamas pavadinimas. Veislės autoriaus pažymėjimo galiojimo laikas yra neribotas.

Kaip minėta, be nacionalinių įstatymų leidybos, Lietuvos Respublika dalyvauja daugelyje ttarptautinių sutarčių dėl intelektinės nuosavybės apsaugos. Kartais tarptautinės sutartys numato tokių intelektinės nuosavybės objektų apsaugą, kuri nėra įtvirtinta Lietuvos įstatymuose, ir atvirkščiai, mūsų įstatymai numato apsauga tokių objektų, kurie neminimi tarptautinėse sutartyse.

Paryžiaus konvencijoje pateikiant pramoninės nuosavybės sąvoką yra vardijami pramoninės nuosavybės objektai. Beveik visų šių objektų apsaugą nustato ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Tačiau yra ir tokių, kuriems speciali apsauga Lietuvos įstatymuose nenumatyta, pavyzdžiui, naudingieji modeliai. Lietuvoje naudingieji modeliai nėra išskiriami kaip atskira pramoninės nuosavybės apsaugos objektų rūšis. Tačiau jiems teikiama apsauga yra tokia pat kaip ir išradimams. Naudinguoju modeliu paprastai laikoma tokios techninės naujovės, kurios savo išore primena patentabilius išradimus, tačiau jų įnašas technikos lygiui yra mažiau reikšmingas. Šalyse, kurių įstatymai numato specialią tokių objektų apsaugą, paprastai nustatoma supaprastinta jų įteisinimo tvarka, trumpesnis teisinės apsaugos galiojimo laikas. Tačiau aiškaus skirtumo tarp naudingųjų modelių ir išradimų nėra. Todėl vargu, ar reikėtų neigiamai vertinti tai, kad Lietuvos Respublikos įstatymai atskirai nenumato naudingųjų modelių teisinės apsaugos.

IŠVADOS

•Intelektinės nuosavybės sąvoka Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra apibrėžiama. Tačiau iš esmės Lietuvoje laikomasi pastaruoju metu visuotinai įsigalėjusios intelektinių teisių teorijos, ir intelektinė nuosavybė suprantama kaip išimtinių turtinių ir neturtinių teisių į intelektinės veiklos rezultatus ir kai kuriuos kitus jiems prilyginamus objektus visuma. Be to, sąvokų formulavimas pagrįstai gali bbūti laikomas teisės teorijos dalyku.

•Intelektinės nuosavybės teisė laikytina vienu iš Lietuvos civilinės teisės pošakių. Be to, Lietuvoje laikomasi nusistovėjusios pasaulinės praktikos ir visa intelektinės nuosavybės objektų apsauga yra skiriama į du atskirus pagrindinius intelektinės nuosavybės teisės institutus – autorinę teisę bei pramoninės nuosavybės teisę.

•Po nepriklausomybės atstatymo Lietuvoje buvo sukurta nauja intelektinės nuosavybės teisės šaltinių sistema. Priimta nemažai svarbių įstatymų ir poįstatyminių aktų šioje srityje. Tačiau pažymėtina, jog į 2000 m. liepos 18 d. patvirtintą naująjį Civilinį kodeksą – pagrindinį civilinės teisės šaltinį – nebuvo inkorporuoti nei intelektinės nuosavybės teisės šaltiniai, nei bendrieji, pagrindiniai intelektinės nuosavybės teisės principai ir nuostatos.

•Intelektinės nuosavybės apsaugos sfera Lietuvos Respublikoje per pastaruosius metus buvo žymiai išplėsta. Pramoninės nuosavybės apsaugos sfera papildyta priėmus keletą įstatymų, įteisinusių naujų, netradicinių pramoninės nuosavybės objektų apsaugą (puslaidininkinių gaminių topografijų, augalų veislių).

•1999 m. priimtas Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas iš esmės išsprendė didžiąją dalį problemų autorinės teisės ir gretutinių teisių apsaugos srityje bei sistemingai ir detaliai sureguliavo šias sritis.

•Lietuvos Respublika yra ratifikavusi daugelį tarptautinių sutarčių intelektinės nuosavybės srityje, kurios papildo Lietuvos intelektinės nuosavybės teisinės apsaugos sistemą. Lietuvos įstatymai yra derinami su šių susitarimų nuostatomis.

•Lietuva per gana trumpą laiką įsijungė į tarptautinę intelektinės nuosavybės apsaugos sistemą, kas uužtikrina tiek Lietuvoje sukurtų intelektinės nuosavybės objektų apsaugą užsienio valstybėse, tiek ir užsienio valstybių intelektinės nuosavybės apsaugą Lietuvoje.

Literatūros sąrašas

I. Lietuvos Respublikos teisės aktai

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vilnius, 1996.

2. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas. Vilnius, 1999.

3. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas. Vilnius, 1999.

4. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Vilnius, 1999.

5. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, patvirtintas 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr. VIII-1864. Vilnius, 2000.

6. Lietuvos Respublikos augalų veislių apsaugos ir sėklininkystės įstatymas. Žin., 1996, Nr. 101-2301; 1997, Nr. 59-1364.

7. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas. Žin., 1999, Nr. 50-1598.

8. Lietuvos Respublikos firmų vardų įstatymas. Žin., 1999, Nr. 63-2060.

9. Lietuvos Respublikos patentų įstatymas. Žin., 1994, Nr. 8-120; 1997, Nr. 117-3005, Nr. 119-3078.

10. Lietuvos Respublikos pramoninio dizaino įstatymas. Žin., 1995, Nr. 61-1531.

11. Lietuvos Respublikos prekių ir paslaugų ženklų įstatymas. Žin., 1993, Nr. 21-507.

12. Lietuvos Respublikos puslaidininkinių gaminių topografijų teisinės apsaugos įstatymas. Žin., 1998, Nr. 59-1655.

13. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymas. Žin., 1999, Nr. 60-1948.

14. Lietuvos Respublikos Seimo 1994 m. sausio 18 d. nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos patentų įstatymo įgyvendinimo”. Žin., 1994, Nr. 8-121.

15. Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. liepos 4 d. nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos pramoninio dizaino

įstatymo įgyvendinimo”. Žin., 1995, Nr. 61-1532.

16. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. liepos 5 d. nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 214-10 straipsnio 1 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai”. Žin., 2000, Nr. 56-1669.

17. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 20 d. nutarimas Nr. 362 „Dėl pramoninės nuosavybės teisinės apsaugos Lietuvos Respublikoje“. Žin., 1992, Nr. 19-569.

18. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. lapkričio 19 d. nutarimas Nr. 1283 “Dėl Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo įįgyvendinimo”. Žin., 1999, Nr. 99-2861.

19. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 29 d. nutarimas Nr.1176 “Dėl Autorių teisių ir gretutinių teisių gynimo strategijos ir jos įgyvendinimo 2000 – 2003 metų priemonių patvirtinimo” . Žin., 2000, Nr. 84-2552.

20. Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro nuostatai. Žin., 2000, Nr. 10-244.

II. Tarptautinės sutartys

1. Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės saugojimo. Žin., 1996, Nr. 75-1796.

2. Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos. Žin., 1995, Nr. 40-988.

3. Patentinės kooperacijos sutartis (PCT). Žin., 11996, Nr. 75-1797.

4. Madrido sutarties dėl tarptautinės ženklų registracijos Protokolas. Žin., 1997, Nr. 105-2661.

5. Budapešto sutartis dėl tarptautinio mikroorganizmų deponavimo pripažinimo patentavimo procedūros reikmėms. Žin., 1997, Nr. 109-2761.

6. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Europos patentų organizacijos susitarimas dėl bbendradarbiavimo patentų srityje. Žin., 1994, Nr. 23-369.

7. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Europos patentų organizacijos susitarimas dėl 1994 m. sausio 25 d. bendradarbiavimo susitarimo 3(3) straipsnio įgyvendinimo. Žin., 1995, Nr. 38-934.

III. Specialioji literatūra

1. Civilinė teisė. Vadovėlis. Kaunas, 1997.

2. Tarybinė civilinė teisė. 2 dalis. Vilnius, 1988.

3. V.Guobys. Intelektualinės nuosavybės apsauga Lietuvoje. Vilnius, 1995.

4. V.Guobys, R.Naujokas. Tarptautiniai susitarimai dėl intelektualinės nuosavybės apsaugos. Vilnius, 1997.

5. P.Kasperavičius. Intelektualinė nuosavybė ir jos apsauga. Vilnius, 1994.

6. P.Kasperavičius. Patentologija. Vilnius, 1997.

7. Lietuvos valstybės teisės aktai (1918.II.16 – 1940.VI.15). Vilnius, 1996.

8. David Bainbridge. Intellectual Property. Pitman pub., 1996, 3rd ed.

9. Gavrilov E.P. Kommentarij k Zakonu Rossijskoj Federaciji „Ob avtorskom prave i smežnych pravach“. Moskva, 1996.

10. Sergejev A.P.

Related Posts