ES santykiai su išsivysčiusiomis pasaulio valstybėmis

Home / Teisė / ES santykiai su išsivysčiusiomis pasaulio valstybėmis

TURINYS

ĮVADAS 3

1. ES santykiai su JAV 3

Santykiai saugumo ir gynybos srityje bei NATO formate 4

2. ES santykiai su Japonija 7

3. ES santykiai su Šveicarija 9

4. ES santykiai su Kanada 10

5. ES santykiai su Australija ir Naująja Zelandija 11

APIBENDRINIMAS 13

LITERATŪROS SĄRAŠAS 15ĮVADAS

Europos Sąjungos (ES) santykiai su išsivysčiusiomis pasaulio valstybėmis yra labai plati ir įvairialypė tema, todėl šiame darbe jos pilnai išnagrinėti nėra įmanoma. Skirtingi autoriai įvairiai skirsto pasaulio šalis į išsivysčiusias ir besivystančias, remdamiesi ne vien ekonominiais, bet ir politiniais kriterijais, žmogaus teisių padėtimi šalyje ir kitais faktoriais. Skirtinguose tyrimuose, ppriklausomai nuo juose užsibrėžtų tikslų, šis suskirstymas taip pat skiriasi. Pavyzdžiui, ginklų prekybos srityje tarp išsivysčiusių šalių patenka Rusija, nes ji yra viena pirmaujančių šioje srityje valstybių, nors tradiciškai ji nėra priskiriama prie išsivysčiusių šalių.

Prie išsivysčiusių šalių dažniausiai priskiriamos JAV, Kanada, Australija, Japonija, Naujoji Zelandija ir Vakarų Europos šalys. Kartais regioniniu pagrindu naudojamas visų ar daugelio Europos šalių priskyrimas išsivysčiusių šalių grupei yra nelabai tikslus ir sąlyginis dalykas. Jis galimas tik tam tikrais retais atvejais, nes tokias šalis kaip Albanija, RRumunija ar Baltarusija tikrai negalima priskirti išsivysčiusių šalių grupei.

Pastaruoju metu mokslinėje literatūroje tampa įprasta išskirti labiausiai išsivysčiusias ir industrializuotas pasaulio šalis. Dėl jų sąrašo didelių diskusijų praktiškai nekyla – tai jau minėtos JAV, Japonija, Australija, Kanada, Naujoji Zelandija bei Šveicarija iir dominuojančios ES šalys. Todėl šiame rašto darbe daugiausiai dėmesio bus skiriama būtent šių šalių santykiams su ES, labiausiai koncentruojantis į santykius su JAV, kaip turinčius didžiausią svarbą ES ekonominei ir politinei raidai bei gerbūviui. Santykiai su JAV labai svarbūs ir Transatlantinės partnerystės rėmuose, nes bendradarbiavimas NATO yra svarbus faktas, rodantis santykių gilumą politinėje, saugumo ir karinėje plotmėse. Likusių nagrinėjamų šalių atveju ES santykiai su jomis daugiausiai apsiriboja ekonominio pobūdžio bendradarbiavimu, todėl jiems apžvelgti užtenka glaustesnės analizės.1. ES santykiai su JAV

JAV buvo ir išlieka neabejotinai svarbiausiu ES partneriu labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių segmente. ES ir JAV yra dvi didžiausios pasaulio ekonomikos. Jų prekybos apimtys sudaro beveik 40% pasaulinės prekybos prekėmis ir paslaugomis, Transatlantinės prekybos ir investicijų tarpusavio srautai sudaro maždaug 11 mlrd. eurų per dieną.

Politinių santykių srityje, Mastrichto (1992) ir Amsterdamo (1999) sutartys patvirtino, kad JAV vadovaujama NATO organizacija ir toliau išlieka svarbiausiu Europos saugumą garantuojančiu elementu.

1990 metais priimta Transatlantinė deklaracija, nustatanti gilesnio tarpusavio bendradarbiavimo ir konsultavimosi principus. Ji apėmė bendradarbiavimą ekonomikos, mokslo, kultūros ir kitose srityse. 1995 metais priimta Nauja Transatlantinė darbotvarkė ir ES – JAV Bendrų veiksmų planas, kurie nustatė bendradarbiavimą keturiose svarbiose srityse: 1) skatinant taiką, stabilumą, demokratiją ir vystymąsi visame pasaulyje; 2) atsakant į globalius ppokyčius; 3) dėl indėlio įnešimo plečiant pasaulinę prekybą ir glaudesnių ekonominių ryšių skatinimo; 4) dėl įvairialypių Transatlantinių ryšių intensyvesnio puoselėjimo. Joje didesnis akcentas tenka jau JAV santykiams su ES, kaip kolektyvine organizacija, o ne su atskiromis jos šalimis. Tuo pripažįstama ES, kaip atskiro naujos politinės – saugumo architektūros centro Europoje, reikšmė.

Taigi ES santykiai su JAV ne tik išlieka svarbūs, bet dėl tarpusavio ryšių ir ekonomikų priklausomybės didėjimo jie tampa vis svarbesni jų abiejų gerbūviui. Vis tik dažname leidinyje galima rasti straipsnių apie buvusių sąjungininkų kivirčus dėl karo Irake, nesutarimus tarp pačių ES narių dėl karinių pajėgų statuso ir kitais klausimais. Čia bus pabandyta įrodyti, kad tokie ir panašūs nesutarimai tarp Vakarų Europos šalių ir Amerikos nėra naujiena ir Transatlantinei partnerystei negresia. Santykiai saugumo ir gynybos srityje bei NATO formate

Iš 15 senųjų ES narių 11 NATO priklausančios valstybės (išskyrus Suomiją, Švediją, Austriją, Airiją); iš naujųjų 10 narių Aljanso narėmis jau tapo net 8 (išskyrus Kiprą ir Maltą); visos trys prie Europos Sąjungos besiruošiančios prisijungti šalys – Rumunija, Bulgarija ir Turkija taip pat NATO narės. Todėl galima drąsiai tvirtinti, kad NATO po įkūrimo 1949m. tapus kertine Europos saugumą užtikrinančia organizacija, nepaisant aktyvių diskusijų, tokia turėtų išlikti ir ateityje. Šito priežastis ne ttik išaugęs narių skaičius iki 26 valstybių, iš kurių dauguma Europos šalys, bet ir tai, kad realių karinių pajėgumų, galinčių pilnai užtikrinti žemyno saugumą ES paprasčiausiai neturi. Diskusijos dėl Vakarų Europos Sąjungos (VES) ateities ir galimybės pakeisti NATO parodė, kad ES šalys nėra vieningos. Dalis palaiko JAV poziciją, kad greitojo reagavimo pajėgos turi veikti NATO rėmuose, kai kitos, su Vokietija ir Prancūzija priešakyje, laikosi tos pozicijos, kad šios pajėgos turėtų būti pradžia nepriklausomų europietiškų pajėgų, atskirtų nuo NATO struktūros. Tad nepaisant Vokietijos ir Prancūzijos ,,politinio svorio” ES – šių remiama pozicija vargu ar susilauks galutinės sėkmės, nes tokiam planui įgyvendinti reiktų milžiniškų lėšų. Tam nepritaria ir nėra pasirengę ne tik Didžioji Britanija, Ispanija, Italija, bet ir visas dešimtukas naujų ES narių. Tad ES saugumo ir gynybos politika ir toliau, bent artimoje ateityje negali būti išsivaizduojama be JAV ir jos vadovaujamo NATO. Todėl pats įtikinamiausias scenarijus, kad esminis Europos saugumo elementas bus NATO, o VES ir ESBO bus pagalbinio pobūdžio institucijos.

Per Irako karą išryškėją JAV ir ES dalies šalių nesutarimai nėra naujas reiškinys, kaip tai dažnai mėginama pateikti ieškant kažkokios sensacijos. Pirmieji konfliktai pasireiškė jau XX a. aštuntajame dešimtmetyje, vėliau tęsėsi devintajame iki pat 1989m., kai griuvo Berlyno siena.

Tuometinė Europos Bendrija ((EB) dažnai laikėsi skirtingo nei JAV politinio kurso, tai yra vykdė savarankišką politiką, o ne tokią kokios reikalavo Amerika. Didžiausias nesutarimų kurstytojas ir EB nepriklausomos politinės ir globalios rolės šalininkas buvo Prancūzijos tuometinis vadovas Šarlis de Golis. Ir tada nesutarta dėl Artimųjų Rytų konflikto sprendimo būdų. EB politinis dialogas su Arabų šalimis, kuris paliko JAV ir Izraelį nuošalyje, negalėjo tenkinti JAV. EB šalys vertė JAV atsižvelgti ir į palestiniečių reikalavimus, nors Venecijos deklaracija taip ir netapo konkrečių veiksmų ir sprendimų pradžia. Vis tik prezidento Dž. Karterio administracija priešinosi EB šalių iniciatyvai ir bandė jai sutrukdyti. Vėliau nesutarimai iškilo 1979m., kai Irane buvo paimtas įkaitais visas JAV ambasados personalas. EB narės tada tik nenoriai ir atidėliodamos sprendimą kelis mėnesius, galiausiai paskelbė ekonomines sankcijas Iranui. Tais pačiais metais SSRS įsiveržus į Afganistaną, JAV šiai nutraukė grūdų tiekimą ir to paties reikalavo iš EB. Bet EB narių užsienio reikalų ministrai nesusitarė dėl grūdų tiekimo sovietams uždraudimo. Sprendimas buvo paliktas EB Komisijai, kuri jį, nors ir pavėluotai priėmė. Taip pat EB šalys nepasekė JAV pavyzdžiu ir neboikotavo 1980m. Maskvoje surengtų olimpinių žaidynių ir etc.

Įtampa toliau didėjo (1980 – 1988) R. Reigano prezidentavimo metais. EB šalys buvo susirūpinę dėl JAV vienašališkų sprendimų priėmimo tendencijos, klausimais,

kurie buvo tiesiogiai susiję su Europos saugumu. Iš kitos pusės Vakarų Europos elitas baiminosi, kad JAV gali pasitraukti nuo Europos gynybos reikalų. Didelio atgarsio sulaukė ir vadinamieji ginčai dėl galimo branduolinio karo ir supratimo, kad batalijų lauku taptų Europos žemynas. Juos pagilino nesutarimai dėl JAV sprendimo gaminti neutroninę bombą, o sprendimas Europoje dislokuoti vidutinio nuotolio branduolines raketas sukėlė milijonines demonstracijas. Reigano administracijos Strateginės Gynybos Iniciatyva taip pat nebuvo populiari, nes suvokta, kad supervalstybių galimo konflikto atveju .labiausiai nukentėtų mažiau apsaugota EEuropa. Apibendrinant situaciją, galima teigti, kad Vakarų Europos šalių vyriausybės buvo sudėtingoje situacijoje: jos bijojo anti – amerikietiškų nuotaikų visuomenėje įsivyravimo, kurios galėjo priversti arba pasitraukti iš NATO, arba užimti Aljanse žymiai savitesnę europietišką poziciją, kas dar labiau supriešintų su Vašingtonu. JAV vienašališkų veiksmų baimė buvo gana pagrįsta. Tai puikiai iliustruoja 1987 m. R. Reigano ir M. Gorbačiovo derybų pavyzdys, kai JAV vadovas buvo visai arti to, kad pažadėti SSRS visiškai iškelti amerikiečių Europoje dislokuojamas raketas, net nepasitarus su EB ššalių lyderiais.

Nesutarta ir dėl reagavimo į regionines krizes. Lenkijoje 1981 m. pabaigoje generolui Jeruzelskiui įvedus karo padėtį, JAV rėmė sankcijas skirtas Jeruzelskio veiksmus rėmusiai SSRS, o EB jiems prieštaravo. Dar daugiau, EB nutarė skirti ekonominę pagalbą, siuntė maistą, kaip ppaskatinimą elgtis ne taip griežtai. Kaip ir dažnai būna, labiausiai vieningomis Vakarų sąjungininkės tapo baigiantis šaltajam karui ir iš esmės keičiantis pasaulio geopolitinei sanklodai. 1989 m. griuvus Berlyno sienai tapo aišku, kad pokyčiai jau nėra prognozuotini ir bus toli siekiantys. Taip su Šaltojo karo pabaiga iki pat 2003m. Irako karo buvo pats vieningiausias periodas EB (vėliau ES) ir JAV pastarųjų dešimtmečių santykių istorijoje. Vašingtoną ir Vakarų Europos sąjungininkes vienijo baimė dėl SSRS branduolinio arsenalo kontrolės, naujai nepriklausomų valstybių galimo nestabilumo, chaotiškos Rusijos padėties ir kt. Galiausiai potencialios problemos dėl nekontroliuojamos imigracijos, nestabilių sienų, branduolinio terorizmo, narkotikų kontrabandos formavo naujus ES – JAV santykius.

Dž. Bušo tėvo prezidentavimo metais EB atidavė JAV dominuojantį vaidmenį Persijos įlankos kare, nes jis vyko po JT vvėliava. JAV įtraukė Prancūziją ir Jungtinę Karalystę į Izraelio – Arabiškų šalių konflikto sprendimo procesą ir tt. B. Klintono administracija skirtingai nei jo pirmtako daug daugiau dėmesio skyrė JAV vidaus problemų sprendimui, o tai europiečių lyderius vertė vėl baimintis dėl galimo JAV pasitraukimo nuo senojo žemyno saugumo reikalų. Pavyzdžiui, šito ženklu galima laikyti Klintono bandymą patikėti vadovavimą EB/ES beprasidedančiame Jugoslavijos kare. Tik nepavykus EB/ES sustabdyti karo užsienio politikos priemonėmis, kariniam konfliktui spręsti buvo pasitelktos jau NATO pajėgos. Šito išdavoje 1995 mm. pabaigoje pasirašytas Dayton taikos susitarimas. Vis tik kariniai veiksmai mėginti sustabdyti nuo 1992 m. iki 1995 m., o VES ir JT kartu su NATO aktyviai dalyvavo konflikto sureguliavime. Karo metu paaiškėjo, kad europiečiai be JAV nesugebėtų atlikti panašios apimties operacijų. Tam tiesiog neturima atitinkamų karinių pajėgumų.

Šiuo laikotarpiu abu partneriai veikė labiau bendradarbiaudami saugumo klausimuose ir dėl to, kad daug dažniau per taikos palaikymo, taikos užtikrinimo operacijas buvo panaudojamos daugiašalės organizacijos kaip NATO ir JT. Minėtas ES neturėjimas atitinkamų pajėgumų jas vykdyti – garantavo žymiausią vaidmenį JAV. Taip pat buvo sutariama dėl Vidurio ir Rytų Europos šalių demokratizacijos reformų, o vėliau ir dėl jų integracijos į Euroatlantines struktūras. Bendri rimti tikslai ir iššūkiai sutelkė ir suvienijo, bet ilgalaikėje perspektyvoje vis tik išaiškėja skirtingi interesai Artimuosiuose Rytuose, Azijoje, kurie dažniausiai sąlygojami pačių ES ir JAV skirtingumų. Dar daugiau – tai daugiau primena broliškus kivirčus, kai yra žinoma, kad galiausiai teks susitaikyti, nes bendros vertybės ir ekonomikos tarpusavio didžiulė priklausomybė kitokios išeities net ir nepalieka. ES reikalinga JAV ir atvirkščiai, kad tai pagrįsti bus pateikiami bendradarbiavimo kitose srityse pavyzdžiai.

ES – JAV bendradarbiavimas ekonomikos ir prekybos srityje

Kaip jau minėta rašto darbo pradžioje ES ir JAV yra didžiausi prekybos partneriai, nes jų ttarpusavio prekyba sudaro apie penktadalį nuo visos prekybos. 2003 .m. ES eksportas į JAV siekė €240 mlrd. (24.2 % viso ES eksporto), o importas iš JAV buvo vertas €175 mlrd. (17.7 % viso ES importo).

Investicijų srityje jų sąsajos dar didesnės: ES ir JAV yra viena kitos didžiausios investuotojos. Bendrosios dvišalės investicijos siekia per €1.1 trilijoną, o kiekviena iš partnerių yra įdarbinusi po maždaug 4 milijonus viena kitos žmonių. ES investicijos į JAV 1998-2001 metais sudarė per 52% visų ES tiesioginių užsienio investicijų (TUI), o JAV investicijos į ES siekė daugiau nei 61% visų TUI įplaukų. Todėl abiejų ekonomikų tarpusavio priklausomybė yra neabejotinai labai aukšto lygio. Transatlantinių ryšių efektyvumas formuoja ir globalią ekonomiką, nes ES arba JAV yra ir daugumos likusių pasaulio šalių didžiausios prekybos ir investicijų partnerės. Derybos ir nesutarimai Pasaulio Prekybos organizacijos (PPO) formate yra normalus reiškinys, kai abi pusės siekia kuo didesnės ekonominės naudos ir savo interesų įgyvendinimo. ES atvirai išsako, kad pasirinko PPO, kaip forumą ginti savo ekonominiams interesams. JAV, pagal naujausius duomenis, yra penkis kartus sulaužiusi PPO nustatytas taisykles, bet pažeidimams ištaisyti veiksmų nesiėmė. Keletas su prekyba susijusių nesutarimų, nors yra plačiai afišuojami, daro poveikį tik labai menkai ES ir JAV prekybinių santykių daliai.

Galiausiai ssvarbu pažymėti, kad ES – JAV bendradarbiavimas yra pagrįstas teisiškai, taip pat dažniausiai yra nustatyti aiškūs mechanizmai bendradarbiavimui, pastoviai vyksta įvairaus lygio susitikimai tarp atitinkamo rango ES ir JAV pareigūnų. Tad galima daryti išvada, kad ES ir JAV bendradarbiavimas dar ilgam išliks kertiniu jų dominavimo pasaulyje dalyku.2. ES santykiai su Japonija

ES santykiai su Japonija daugiausiai remiasi išimtinai prekybiniais – ekonominiais santykiais. Pavieniai bandymai atrasti dialogą saugumo ir gynybos srityje ženklesnių praktinių rezultatų neatnešė.

Prekybiniai santykiai pastaraisiais metais turi tendencijų vis labiau intensyvėti. Japonijos eksportas į ES laikotarpyje nuo 1993 iki 2001 metų padidėjo 40% iki €72.3 mlrd., o ES – į Japoniją beveik padvigubėjo ir 2001 m. siekė €53.7 mlrd. Japonija yra trečia pagal eksporto vertę ES rinka (po JAV ir Kinijos) ir antras pagal pagal dydį importo šaltinis. Pagal Pasaulio banko 2002 m. vertinimus Japonija yra antra pagal dydį pasaulio nacionalinė ekonomika, kurią lenkia tik JAV. Todėl ekonominio bendradarbiavimo su ES svarba yra labai didelė.

Bendresnes pozicijas pasaulyje vykstančių svarbesnių įvykių klausimais mėginta derinti XX a. aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose. Bandymai praktinių rezultatų neatnešė. Tik 1990 m. EB pradėjo rimtai svarstyti užsienio politikos koordinavimo su Japonija galimybę. Šį pokytį atspindėjo sekančiais metais priimta Jungtinė EB – Japonijos deklaracija. Joje tarp

kitų sutartų dalykų itin svarbus nutarimas įsteigti reguliaraus tarpusavio bendradarbiavimo užsienio politikos klausimais mechanizmą, kur EB turėjo atstovauti EB Tarybos prezidentas, Komisijos prezidentas ir vadinamoji EB užsienio ministrų ,,troika”. Taip pat sutarta kartu dirbti siekiant sustiprinti JT ir palaikant demokratiją, žmogaus teises, rinkos ekonomikų kūrimą bei paremti besivystančias šalis; siekti stabilumo Centrinėje ir Rytų Europoje ir Azijos – Ramiojo vandenyno regione bei kovoti su branduolinių ginklų platinimu, tarptautiniu nusikalstamumu ir tt. Vis tik reguliarus bendravimas neatnešė lauktos bendradarbiavimo efektyvumo ir ppraktiškai vienintelė realiai įgyvendinta iniciatyva – Konvencinių (įprastinių) ginklų registro prie JT įkūrimas. Situacija mėginta taisyti, kai 1995 m. EB palaikė Japonijos siekį tapti nuolatine JT Saugumo Tarybos nare ir 2001 m., kai švęstas jau aptartos deklaracijos dešimtmetis, kas įmantriai įvardyta, kaip Japonijos ir Europos bendradarbiavimo dešimtmetis. Realiai ir vėl apsiribota deklaratyvaus pobūdžio pareiškimais, išsakančiais tarpusavio palaikymą Artimųjų Rytų taikos procese, Korėjos pusiasalyje, Rytų Timore, Balkanuose ir dėl kovos su nelegalia prekyba lengvaisiais ginklais ir dėl biologinių ginklų konvencijos.

Tad iir toliau aktyviausiai bendradarbiaujama prekybos srityje, kur nesutarimų iškyla, dėl konfliktui pagrindą suteikiančios savotiškos trišalės prekybos ir investicinių santykių tarp JAV, ES ir Japonijos. ES kaltina Japoniją dėl struktūrinių netarifinių barjerų ES prekėms (ES eksportas į Japoniją ženkliai mažesnis nei ppastarosios). Vis tik verslininkai yra skatinami būti aktyvesniais Japonijoje. Briuselyje net įkurtas ES-Japonijos Pramoninio bendradarbiavimo centras, kur rengiami kursai europiečiams vadybininkams. Juose mokoma, kaip sėkmingiau dirbti Japonijos rinkoje.

Bendradarbiavimas vyksta ir EBVO, PPO formate, bet daugiausiai deramasi per dvišales derybas, kam naudojami dar 1991 m. reguliariam bendradarbiavimui sukurti mechanizmai. Prognozuotina, kad ir artimiausioje ateityje bendradarbiavimas su Japonija išliks beveik išimtinai ekonominio – prekybinio pobūdžio.3. ES santykiai su Šveicarija

Nagrinėjant ES santykius su labiausiai išsivysčiusiomis pasaulio šalimis negalima palikti nuošalyje ypatingo atvejo – Šveicarijos. Ši šalis geografiškai yra ES viduryje ir randasi jos narių apsuptyje: Prancūzijos, Italijos, Vokietijos, Austrijos, išskyrus ES nepriklausantį nykštukinį Lichtenšteiną. Jos neprisijungimas prie ES dažniausiai aiškinamas ilgalaikę istoriją turinčia neutraliteto ir neprisijungimo prie tarptautinių organizacijų politika. Išskyrus minėtą ffaktą, kad Šveicarija vis dar nėra ES narė, jų bendradarbiavimas visose srityse yra labai intensyvus ir efektyvus. Kultūros, kalbų ir ekonomikos integracijos veiksniai lemia išskirtinius ES ir Šveicarijos santykius. Viską apibendrina tas faktas, kad jokia kita ES nepriklausanti šalis neturi tiek daug formalių ryšių su ES: Šveicarija yra pasirašiusi didžiausią skaičių sutarčių ir susitarimų su ES.

Pirmasis susitarimas pasirašytas dar 1956 m. Išskirtinas, kaip ypatingos svarbos, 1972 m. pasirašytas Laisvosios Prekybos susitarimas.

XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje Šveicarija aktyviai ddalyvavo derybose dėl Europos Ekonominės Erdvės (EEE) susitarimo. 1992 m. jį pasirašė, o po kelių dienų oficialiai kreipėsi dėl narystės EB. Viskas būtų dabar kitaip ir apie Šveicariją kalbėtume kaip apie ES narę, jei 1992 m. referendume šveicarai nebūtų atmetę EEE susitarimo ratifikacijos. Šito pasėkoje Šveicarijos valdžia sustabdė derybas dėl narystės EB, bet klausimas iki šiol išlieka atviras. Spėjama, kad dabar laikomasi ilgalaikės Šveicarijos integracijos į ES politikos. Prie Užsienio ir Ekonomikos reikalų departamento yra įkurtas tam skirtas Integracijos padalinys.

Dabartiniai ES – Šveicarijos santykiai apibūdintini, kaip įmanomai gilesnis bendradarbiavimas su ne ES nare. Neratifikavus EEE, jos struktūrinis mechanizmas politiniam bendradarbiavimui su Šveicarija negalėjo būti naudojamas. Ieškota išeičių ir siekiant minimaliai sumažinti negatyvias šito pasekmes, 1994 m. prasidėjo derybos dėl susitarimų septyniuose sektoriuose:

• Laisvo asmenų judėjimo;

• Prekybos žemės ūkio produktais;

• Viešųjų pirkimų;

• Apmokestinimo principų suderinamumo;

• Oro transporto;

• Transporto keliais ir geležinkeliais;

• Šveicarijos dalyvavimo 5 – joje Tyrimų programos struktūroje.

Derybos sėkmingai užbaigtos 1999 m., o 2000 m. šveicarai referendume patvirtino susitarimų įsigaliojimą. Susitarimai įsigaliojo juos 2002 m. ratifikavus ES narėms. Šitų septynių susitarimų įsigaliojimo pasėkoje, Šveicariją galima laikyti kone pusiau ES nare.

Santykiai saugumo ir gynybos srityje yra apspręsti Šveicarijos neutraliteto politikos. Ji daugiausiai veikia per JT formatą.

Santykiai ekonomikos ir prekybos srityje yra vieni labiausiai kklestinčių. Šveicarijos pagrindinė prekybos partnerė yra ES, į kurią eksportuojama 61% produkcijos, o importas iš ES sudaro 79%. Šveicarija nepaisant šalies dydžio yra net ketvirta didžiausia ES prekybos partnerė (2003 duomenimis: €60 mlrd. importo ir €70.7 mlrd. eksporto, nežymiai atsilikta tik nuo JAV, Japonijos ir Kinijos). Iki šiol Šveicarija, vertinant ilgesnį laikotarpį, buvo antras pagal svarbą ES prekybos partneris.

Prognozuotina, kad ir ateityje santykiai tarp siu valstybių išliks vieni aktyviausių ir efektyviausių. 4. ES santykiai su Kanada

Skirtingai nuo Japonijos, Kanada kaip ir dauguma ES narių priklauso NATO. Vis tik saugumo ir gynybos reikalai nebuvo esminiai ES santykiuose su Kanada, nes pastaroji sprendžiant tokius klausimus palieka dominuojančią rolę JAV ir dažniausiai lieka pastarosios šešėlyje. Abiems įprasta praktika saugumo klausimus aptarti reguliarių ministrų susitikimų ir metinių aukščiausio lygio susitikimų metu, bet šie dažniausiai yra antrinės svarbos, lyginant su daugiašaliu bendradarbiavimu JT ir NATO formate.

Ilgalaikių ir esminių nesutarimų prekybos srityje taip nėra buvę. Galima paminėti nesutarimus du ryškesnius atvejus, kai diskutuota dėl ruonių kailių, ko pasėkoje 1983 m. EB uždraudė į jos teritoriją importuoti su ruonena ir ruonių kailiais susijusius produktus; ir žuvininkystės reikalus, dėl kurių susitarta dar 1992 m.

Galima paminėti pirmąjį formalų susitarimą – 1959 m. pasirašytą susitarimą tarp Euroatom ir KKanados dėl bendradarbiavimo branduolinėje srityje, kuris papildytas 1991 m. susitarimu dėl branduolinių medžiagų; taip pat 1990 m. pasirašytą Transatlantinę deklaraciją, kuri nustatė institucinį tarpusavio reguliaraus bendradarbiavimo mechanizmą: du sykius per metus susitinkama aukščiausiu lygiu ir dusyk ministerijų lygiu. Visumoje dauguma sutarčių ir susitarimų, įskaitant 1996m. pasirašytus Jungtinę Politinę deklaraciją ir Bendrų ES – Kanados Veiksmų planą buvo nukreipti į didesnį tarpusavio prekybos sąlygų ir ekonominio bendradarbiavimo gerinimą, o politiniai, kariniai ir saugumo klausimai net jeigu ir buvo įtraukiami į susitarimus, dažniausiai likdavo deklaratyvaus pobūdžio tarpusavio parama. Skirtinga situacija su jau minėtu dalyvavimu NATO veikloje, kur Kanadai įprasta palaikyti Amerikos poziciją.

Todėl svarbu pažymėti, kad prekybiniai santykiai iš tiesų intensyvūs ir specifiniai. Kanada ir ES prekybos ir ekonomikos santykiuose remiasi atvira ir taisyklėmis pagrįsta daugiašale prekybos sistema. ES yra antras pagal svarbą Kanados prekybos partneris po JAV (tai sudaro 10% jos bendro importo ir 6% – eksporto), Kanada analogiškoje kategorijoje yra dvylikta. Investicijos šiai dienai yra ta sritis, kurioje pasiekta ženkliausių laimėjimų. Investicijų srityje ES antras pagal jų vertę investuotojas Kanadoje, o Kanada pagal investicijas ES užima aukštą ketvirtą vietą.

Kanada pagal jos potencialą yra aktyviai bendradarbiaujanti su ES šalis, tikėtina, kad ateityje šie santykiai turi geras galimybes plėstis.5. ES santykiai su

Australija ir Naująja Zelandija

Dažnai mokslinėje literatūroje pastebima, kad ES santykiai su Australija ir Naująja Zelandija vystėsi gana lygiagrečiai. Esminis skirtumas būtų Naujosios Zelandijos mažiau galingas ekonominis ir politinis statusas, dėl to ji derybose su ES turėjo daug mažiau erdvės manevravimui nei artima kaimynė Australija. ES santykiams su šiomis šalimis būdinga, kad dauguma aktualių klausimų spręsti ne per dvišales derybas, bet per daugiašalių derybų ,,raundus” PPO

Saugumo ir gynybos klausimai tikrai nebuvo tarp svarbiausių tarpusavio bendradarbiavimo klausimų. ES keletą sykių išreiškė rretorinį interesą panaudoti Australiją kaip vartus į Azijos – Ramiojo vandenyno teritoriją, bet jis taip iki šiol ir nevirto efektyviu politiniu veiksmu. Išlieka būdingi nereguliarūs susitikimai su Australijos ir Naujosios Zelandijos įvairaus lygio pareigūnais, kuriuose dažniausiai tiesiog aptariami tarptautinės politikos aktualiausi klausimai. 1997 m. pasirašyta Bendra ES – Australijos deklaracija, kur dar sykį pabrėžiama bendri požiūriai į užsienio ir saugumo politikos klausimų sprendimą, bei būtinybė glaudžiai konsultuotis juos įgyvendinant. Joje išskirtos 4 sritys:

• Žmogaus teisių ir esminių laisvių;

• Pasaulio saugumą ir ttaiką įtakojančių problemų;

• JT ir kitų tarptautinių organizacijų stiprinimo;

• Taikos ir stabilumo skatinimo Europoje ir Azijos – Ramiojo vandenyno regione.

1999 m. pasirašyta beveik analogiško pobūdžio Bendroji deklaracija su Naująja Zelandija. Šių deklaracijų išdavoje pradėjo veikti kasmetinių susitikimų ministerijų lygmenyje mechanizmas.

Galiausiai, karo IIrake pavyzdys tik dar kartą patvirtino, kad abi šalys gynybos ir saugumo klausimuose laikosi anglosaksiškos pozicijos ir yra ištikimos JAV sąjungininkės. ES įtaka šioje srityje, išskyrus Jungtinę Karalystę, laikytina minimalia.

Kitokia situacija yra ekonomikos ir prekybos srityje, kur ES Australijoje užima dominuojančias pozicijas. Pastaruosius dvylika metų ES yra didžiausia Australijos prekybos partnerė. Ji pirmauja ir pagal tiesioginių užsienio investicijų (TUI) Australijoje vertę, o Australijos TUI į ES yra antroje vietoje. Be to jau šešiolika metų ES yra didžiausia Australijos prekybos paslaugomis partnerė. Finansų analitikai pabrėžia Europos, kaip stabilaus partnerio, svarbą, Australijai atsigaunant po Azijos finansinės krizės. Prognozuojama, kad investicijos ir tarpusavio prekyba toliau didės didžiuliais tempais.

ES yra trečia didžiausia eksportuotoja į Naująją Zelandiją, po Australijos ir Japonijos. ES taip pat yyra antra svarbiausia tiekėja. Bendrai, ES yra antra pagal dydį Naujosios Zelandijos prekybos prekėmis partnerė. Jungtinė Karalystė (JK) išlieka svarbiausia jos partnere tarp ES šalių, bet didėja ir kitų šalių, pavyzdžiui Prancūzijos svarba. ES TUI Naujojoje Zelandijoje sudaro 17% nuo visų TUI, o ES taip pat yra viena svarbiausių Naujosios Zelandijos TUI nusėdimo vietų. Jos TUI į ES sudarų 28% visų šalies užsienio investicijų.

Taigi ES šalys aktyviai veikia Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje ypač prekybos ir ekonominių santykių srityje. Galima pažymėti, kkad su Australija 1981 m. pasirašytas 30 metų susitarimas dėl urano ir branduolinių medžiagų transferų į EB/ES. Naujoji Zelandija po JK priėmimo į EB 1973m., su šios parama sugebėjo pasirašyti labai naudingą susitarimą, leidusį išsaugoti jos žemės ūkio produkcijos patekimą į EB/ES rinką. Tai itin svarbus pasiekimas, ypač žinant ES ir JAV nesutarimus šioje srityje. JK išlaiko specifinį ryšį su šiomis jos buvusiomis kolonijomis, iš to turi naudos ir jos abi, ir visa ES. Vis tik, vertinant ES santykius su Australija ir Naująja Zelandija galima konstatuoti, kad jie daugiausia remiasi išimtinai ekonomine ir prekybos sfera.APIBENDRINIMAS

Vertinant ES santykius su šiame rašto darbe nagrinėtomis valstybėmis galima teigti, kad išskirtinę ir neabejotinai didžiausią svarbą turi santykiai su JAV. Transatlantinės partnerystės efektyvumas sąlygoja viso pasaulio ekonomikos sėkmingesnį vystymąsi. Keletas su prekyba susijusių nesutarimų, nors yra plačiai afišuojami, daro poveikį tik labai menkai ES ir JAV prekybinių santykių daliai.

Bendradarbiavimas saugumo ir gynybos srityje taip pat suformuoja galingiausią savo potencialu sąjungą. Svarstymai dėl galimos NATO įtakos sumažėjimo kol kas laikytini mažai pagrįstais dėl dviejų esminių priežasčių: 1) ES neturi išvystytų atitinkamų karinių pajėgumų ir dauguma jos narių nėra pasiryžę skirti tam sukurti reikalingas milžiniškas lėšas; 2) ES ir JAV nesutarimai dėl priemonių saugumo ir gynybos srityje nnėra naujas dalykas, tad Transatlantinei partnerystei esminės grėsmės nesudaro. Todėl, nepaisant aktyvių diskusijų, NATO turėtų išlikti kertine Europos saugumą užtikrinančia organizacija ir ateityje.

Galiausiai abi partnerės dėl bendrų vertybių ir ekonomikos tarpusavio didžiulės priklausomybės kitokios išeities kaip veikti kartu, net žvelgiant grynai pragmatiškai, tiesiog neturi.

Labiausiai išskirtinis atvejis yra santykiai su Šveicarija. Ji yra pasirašiusi didžiausią skaičių sutarčių ir susitarimų su ES, tad dabartiniai jų santykiai apibūdintini, kaip įmanomai gilesnis bendradarbiavimas su ne ES nare. Santykiai saugumo ir gynybos srityje yra apspręsti Šveicarijos neutraliteto politikos. Ji daugiausiai veikia per JT formatą. Bendradarbiavimas ekonomikos ir prekybos srityje yra vienas labiausiai klestinčių.

Japoniją, Kanadą, Australiją ir Naująją Zelandiją iš dalies galima sugrupuoti dėl ES santykių su jomis panašumų. Su šiomis šalimis ES santykiai daugiausiai išimtinai remiasi labai efektyviu bendradarbiavimu ekonomikos ir prekybos sferoje ir mažai aktyviais bei sunkiai realizuojamais praktikoje santykiais saugumo ir gynybos srityje.

Žinoma, galima išskirti Kanadą, kuri yra NATO narė. Vis tik saugumo ir gynybos reikalai nebuvo esminiai ES santykiuose su Kanada, nes pastaroji sprendžiant tokius klausimus palieka dominuojančią rolę JAV ir dažniausiai lieka jos šešėlyje.

Japonijos atveju santykiai ekonomikos ir prekybos sferoje turi galimybių ir toliau plėstis, bet gilesnis bendradarbiavimas saugumo ir gynybos srityje mažai tikėtinas. ES šalių verslui sunkiau įsitvirtinti Japonijoje ddėl šios homogeniškos šalies sudėtingos specifikos.

Australija ir Naujoji Zelandija turi dividendų santykiuose su ES, nes abi yra buvę Jungtinės Karalystės kolonijos. Esminis skirtumas būtų Naujosios Zelandijos mažiau galingas ekonominis ir politinis statusas. Karo Irake pavyzdys tik dar kartą patvirtino, kad abi šalys gynybos ir saugumo klausimuose laikosi anglosaksiškos pozicijos ir yra ištikimos JAV sąjungininkės. ES įtaka šioje srityje, išskyrus Jungtinę Karalystę, laikytina minimalia. Kitokia situacija yra ekonomikos ir prekybos sferoje, kur ES lenkia JAV ir užima dominuojančias pozicijas. Čia galima tolesnė didelė tarpusavio prekybos ir investicijų plėtra.

Apibendrinant galima drąsiai tvirtinti, jog aiškiai matosi, kad ES santykiai su labiausiai išsivysčiusiomis ir industrializuotomis pasaulio šalimis sudaro kertinę jos ekonominio klestėjimo prielaidą, o ateityje dėl didėjančios ekonominės tarpusavio priklausomybės jų svarba turės tendencijų vis labiau augti. Pasaulio saugumo ir gynybos klausimų efektyvus sprendimas priklausys nuo JAV ir ES bendradarbiavimo, kur kitų nagrinėtų šalių įtaka išliks nedominuojančiu faktoriumi.LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. G.Vitkus.Europos Sąjunga Enciklopedinis Žinynas-Vilnius 1999

2. Richard Mc. Allister. Nuo Europos Bendrijos iki Europos Sąjungos.Istorinė, politinė apžvalga – Vilnius 2000

3. A.Junevičius Europos Sąjunga – Kaunas 1999

4. The EU’s relations with Switzerland. Overview:

http://europa.eu.int/comm/external_relations/switzerland/intro/index.htm

5. The EU’s relations with Australia. Framework for the Relationship:

http://europa.eu.int/comm/external_relations/australia/intro/index.htm

6. Bilateral trade relations with Canada:

http://europa.eu.int/comm/trade/issues/bilateral/countries/canada/index_en.htm

7. The EU’s relations with the Canada. Overview:

http://europa.eu.int/comm/external_relations/canada/intro/index.htm

8. The EU’s relations

with the United States. Overview:

http://europa.eu.int/comm/external_relations/us/intro/index.htm

9. http://europa.eu.int/comm/trade/issues/bilateral/countries/usa/index_en.htm

10. The EU’s relations with the United States. The New Transatlantic Agenda:

http://europa.eu.int/comm/external_relations/us/new_transatlantic_agenda/text.htm

11. The EU’s relations with Japan. Overview:

http://europa.eu.int/comm/external_relations/japan/intro/index.htm

12. The EU’s relations with New Zealand. Overview:

http://europa.eu.int/comm/external_relations/new_zealand/intro/index.htm

Related Posts