ekstradicija

Home / Teisė / ekstradicija

TURINYS

Įvadas 2

1. Nusikaltėlių išdavimas, – istorinis aspektas 3

1.1. Tarpukario lietuvos baudžiamųjų įstatymų nuostatos dėl ekstradicijos 4

2. Ekstradicija baudžiamosios ir tarptautinės teisės požiūriu: lyginamasis aspektas 6

2.1. Nusikaltėlių išdavimo instituto definicijos problema 6

2.1.1. Jurisdikcija in personam 8

2.1.2. Dvigubas baudžiamumas, – derinimo problema 9

2.2. Ekstradicijos juridinis pagrindimas 10

2.3. Nusikalstamos veikos, dėl kurių yra vykdoma ekstradicija 13

2.4. Atsisakymo vykdyti ekstradiciją juridiniai pagrindai 13

3. Ekstradicijos realizavimo problemos 15

3.1. Nacionaliniai, ekstradiciją reglamentuojantys aktai 16

Išvados 17

Literatūros sarašas 18ĮVADAS

Valstybė kovodama su nusikalstamumu, kaip socialiniu – teisiniu reiškiu naudojasi įvairiomis teisinėmis ir ne tik priemonėmis, kurios šioje valstybėje yra reglamentuojamos bei priimtinos. Žinoma, vvidinis valstybės poreikis susitvarkyti savo teisinę aplinką yra labai svarbus, tačiau to neišvengsime be tarptautinio poreikių tenkinimo. Šalia nacionalinio nusikalstamumo egzistuoja ir tarptautinis. Tokiu būdu yra ne tik nacionalinės teisinės priemonės kovai su tuo, tačiau ir tarptautinės priemonės, o būtent viena iš jų – ekstradicija.

Yra daugybė tarptautinių susitarimų dėl teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose. Dvišaliuose ir daugiašaliuose susitarimuose reguliuojamos tokios teisinės pagalbos formos, kaip nusikaltėlių paieška, besislepiančių kitų šalių teritorijoje, tardymo veiksmų atlikimas (liudytojų ir nukentėjusiųjų apklausa, ekspertizės atlikimas, kratos, ddaiktinių įrodymų išėmimas ir išdavimas, dokumentų surašymas ir jų persiuntimas ir t.t.)

Valstybių bendradarbiavimas ekstradicijos srityje vykdomas daugiašalių ir dvišalių susitarimų pagrindu bei skirtinguose pasaulio kontinentuose. Nusikaltėlių išdavimo institutas yra glaudžiai susijęs su prieglobsčio teisės institutu.

Temos aktualumas pagrindžiamas tuo, jog ddabar, kai pasaulyje padaroma vis daugiau nusikaltimų, o nusikaltėliai vengdami atsakomybės bėga į kitas šalis yra siekiama kuo nuosekliau ir efektyviau įgyvendinti tarptautinius teisinius aktus nusikaltėlių išdavimo srityje bei kitose procedūrose. Kaip išduoti vieną ar kitą nusikaltėlį prašančiajai šaliai, kokie išdavimo pagrindai, baudžiamojo persekiojimo apimtis, galų gale ir nusikaltėlių išdavimo sampratą mes ir panagrinėsime šiame kursiniame darbe.

Manau, kad šio instituto nagrinėjimas bus bent pakankamas apžvelgus pačius svarbiausius klausimus.

1. NUSIKALTĖLIŲ IŠDAVIMAS, – ISTORINIS ASPEKTAS

Tarptautinis nusikaltėlių išdavimas – ekstradicija išties yra labai sena, jog siekia senovės Egipto bei Kinijos susitarimus dėl priverstinio pabėgėlių iš kalėjimų išdavimo, vadovaujantis didingomis religinėmis formulėmis ir dieviškumo pagarba. Taigi rytų pasaulyje, ekstradicijos,t.y. išdavimo aktų šventumas ir pagarbumas sąlygojo nacionalinės bendrijos gyvenimo sąlygų gerinimą. Šių aktų rrealizavimas buvo būtinybė užtikrinti viešąją tvarką, kurios įtaka tarpnacionaliniam bendravimui buvo gana didelė.

Atitinkamai kalbant apie ekstradicijos kilmę rytų valstybių atžvilgiu, šių aktų būtinumas nebuvo vien tik pageidautinas, tačiau ir pagal daugelį ano meto garsių mąstytojų bei autorių, tokių, kaip – Grocijus, Vattelis, Burlemaqui, tai buvo ir jus gentium teisės dalykas, ir kad prieglobsčio valstybė, t.y. ta valstybė, kurioje yra asmuo, dėl kurio yra prašoma ekstradicijos, privalo jį sulaikyti ir išduoti jį prašančiajai valstybei. Tokia pozicija remiasi racionalia pareiga, sąlygota jus gentium, kuri yra “įkurta” išsaugoti pasaulinę viešąją tvarką.

Vakarų pasaulio vystymosi perspektyvas tarptautinės ekstradicijos atžvilgiu sąlygojo rytų pasaulio patirtis šiuo klausimu. Iki 19- to amžiaus, naujos ir nepriklausomos valstybės nematė reikalo tokiam bendradarbiavimui, tuo labiau, jog jos tame įžvelgė karo grėsmės bei įtarumo galimas priežastis. Prieglobstis šiose šalyse buvo užtikrinamas bei pabėgėliai buvo stipriai saugomi nuo kitos valstybės teisingumo. Suvereni bendruomenė galėjo daryti tam įtaką naudodama karinę jėgą, todėl čia visuomet grėsdavo karo veiksmai. Ekstradicija, kaip paskatinimas taikiems santykiams, buvo retai kada turima galvoje. Tokie ekstradicijos istoriniai momentai verčia mus žiūrėti į tai, kaip į paslaugos, malonės ar pagarbos klausimą, o ne į kaip teisinį įsipareigojimą, prievolę.

Vienoje iš seniausių iki mūsų laikų išlikusioje sutartyje, sudaryta 1296 m. prieš m. e. tarp Chetų karaliaus Chatušilio III ir Egipto faraono Ramzio II, buvo nurodyta : “Jei kas nors pabėgs iš Egipto ir nuvyks į Chetų šalį, Chetų karalius jo nelaikys, bet sugrąžins į Ramzio šalį” . Panašių nuostatų esam.a senovės Graikijos miestų sutartyse, iš kurių seniausia mums žinoma yra sudaryta 1496 m. prieš m. e. Čia išdavimas plačiai buvo taikomas pabėgusiems vergams Graikijoje ir Romos imperijoje.

Viduramžiais valstybių bendradarbiavimas išdavimo klausimais labai išsiplėtė. Buvo išduodami asmenys, bėgę į kitą šalį ppolitiniais motyvais, o taip pat pabėgėliai, kurie nebuvo nusikaltėliai. “Tam laikotarpiui buvo būdingas katalikiškosios bažnyčios persekiojimas priešų, kurie, žinoma, buvo išduodami.” Iki XVI a. bažnyčia laikėsi taisyklės, kad pasaulietiškai valdžiai būdavo išduodami pabėgėliai, radę prieglaudą vienuolynuose ir bažnyčiose, su sąlyga, kad jie nebus nuteisti mirti ar jiems nebus padaromi suluošinimai. “1591 metais popiežiaus Gregorijaus XIV bulėje “Cum alias” buvo nustatyta, kad pasaulietiškai valdžiai bus išduodami tik tie nusikaltėliai, kurie nesinaudoja prieglaudos teise, t.y. tie, kurie buvo įvykdę “crimen exceptum”.1.1. Tarpukario Lietuvos baudžiamųjų įstatymų nuostatos dėl ekstradicijos

Daugelis nusikaltėlių išdavimo klausimų tarpukario Lietuvos baudžiamojoje teisėje yra išlikę iki šių dienų. Svarbu pastebėti, jog tarpukario Lietuvoje ir dabar galiojančių, ekstradiciją reglamentuojančių teisės aktų ryšys yra glaudus. Tai matysime iš šios dalies analizės.

Baudžiamojo Statuto (toliau – BS) 13 straipsnis apibrėžia nusikaltėlių išdavimo ribas. Tai yra blanketinė norma, kadangi ši nukreipia skaitytoją į baudžiamųjų procesinių įstatymų nuostatas. Taigi minėtame Statuto straipsnyje skelbiama, jog svetimšalis, kuris yra padaręs ne (Lietuvoje) didįjį arba šiaip jau nusikaltimą, jei už tą nusikalstamą darbą nebuvo (Lietuvoje) nustatyta tvarka pasmerktas, išteisintas arba nustatyta tvarka atleistas nuo bausmės, turi būti išduotas pagal sandorį sudarytą su valstybe, kuri reikalauja kaltinamąjį išduoti, arba jei abi valstybės viena antrai paprastai tai daro. Tačiau jeigu tarp aabiejų valstybių yra specialiai susitarta, tai gali būti išduoti taip pat ir kitus nusikaltimus padarę asmenys. Tačiau tam reikia vienos sąlygos, – šie nusikaltimai turi būti baudžiami pagal Lietuvos baudžiamuosius įstatymus. Svetimai valstybei yra išduodami tik svetimšaliai, o Lietuvos piliečiai teisiami Lietuvos teismuose. Politiniai nusikaltėliai paprastai neišduodami, išskyrus tuos atvejus, kada kitaip susiaria. Bet dėl nusikaltimų, susijusių su politiniais nusikalstamais darbais, tarkime, dėl pasikėsinimo prieš svetimos valstybės vadovo gyvybę, nusikaltėlis gali būti išduotas. Tačiau už tokius nusikaltimus išduotieji, pagal tarptautinės teisės dėsnius, jokiu būdu negali būti teisiami už politinius nusikaltimus. Pati nusikaltėlių išdavimo tvarka ir procedūra yra numatyta Baudžiamojo Proceso Įstatyme (toliau – BPĮ). Taigi minėto BPĮ dvyliktasis perskyrimas “Nusikaltėlių išavimas svetimoms valstybėms prašant” reglamentuoja ekstradicijos taikymo klausimus (BPĮ 8521 – 85226 str.). 8524 straipsnis sako, jog negalima išduoti tais atvejais:

– Kai to reikalaujama dėl to paties nusikaltimo, už kurį reikalaujamas išduoti asmuo buvo Lietuvoje nuteistas, išteisintas arba atleistas nuo bausmės nustatyta tvarka; ir

– Kai veikiančių (Lietuvoje) baudžiamųjų įstatymų nustatyti baudžiamojo tardymo, nusmerkimo ar nubaudimo nusenėjimo terminai suėjo ligi reikalavimas išduoti buvo gautas.

Bene įdomiausia yra ta aplinkybė, jog išdėstytos minėtame skyriuje aplinkybės ar taisyklės nenaikina galios sudarytų su užsienio vyriausybėmis išdavimo sutarčių, tačiau naujose suartyse negali būti įdėtos

taisyklės, kurios uždėtų (Lietuvai) didesnių pareigų, kaip tos, kurios šiame perskyrime nustatytos. Tarptautinės teisės prasme, ši nuostata sąlygoja, jog tuometinėje tarpukario Lietuvoje nebuvo tvirtai susiformavusi monistinė tarptautinės ir nacionalinės teisės suderinamumo teorija.

Taigi nusikaltėlių išdavimo procesinė forma bei baudžiamasis teisinis vertinimas tarpukario Lietuvoje išties buvo gana išvystytas juridiniu požiūriu. Reikia pripažinti, jog daugelis esminių nuostatų galioja ir šiuo metu. Nors, žinoma, dabar yra taikomi visiškai kiti teisės aktai, bet nepamirštama ir teisinių papročių, kaip vieno iš tarptautinės teisės šaltinių.

2. EEKSTRADICIJA BAUDŽIAMOSIOS IR TARPTAUTINĖS TEISĖS POŽIŪRIU: LYGINAMASIS ASPEKTAS2.1. Nusikaltėlių išdavimo instituto definicijos problema

Kiekviena sutartis, reglamentuojanti nusikaltėlių išdavimą savyje turi gana svarbų įtvirtintą teritorialumo principą, kurio reikalavimams bei nuostatoms turi sutikti prašančioji ir prašomoji valstybės. Šis principas sąlygoja teritorinę jurisdikciją. Tie tarptautiniai dokumentai, kurie apibrėžia teritorinę jurisdikciją, apima teritorinius vandenis, oro erdvę virš tos šalies, arba kuri kontroliuoja tą oro erdvę, laivai bei orlaiviai, priklausantys vienai iš tų šalių ar jų piliečiams, ar organizacijoms, korporacijoms, ir pan., kuomet tas laivas plaukioja aatvirojoje jūroje arba kuomet orlaivis skrenda virš tokių vandenų. Štai Jungtinėse Amerikos Valstijose teritorinė jurisdikcija be kita ko, reiškia teritorijos kontrolę bei viešpatavimą, valdžią jos atžvilgiu. Ši teorija yra bene pati siauriausia, aiškinanti baudžiamosios jurisdikcijos teoriją. Be to Jungtinės Amerikos VValstijos paprastai yra “įpratusios” atitinkamai išplėsti savo galias jurisdikcijos atžvilgiu, kuomet reikalas būna ypatingai svarbus, o ypač tuomet, kada veiksmas vykta už jos ribų, tačiau tai liečia jos piliečius.

Kriminalinės jurisdikcijos konfliktų problematika – tai didelis bei siauras sprendimo reikalaujantis momentas, kurio sąsajų galima ieškoti kuomet kalbame apie suverenitetą. Pagrindiniai konfliktai paprastai kyla dėl to, jog šalis siekdama vykdyti baudžiamąjį persekiojimą bei nubausti kaltus asmenis susiduria su problemine substancija – “ vykdyti baudžiamąjį persekiojimą ir nubausti”. Manoma, jog alternatyvų reikia ieškoti tik teisėje, t.y. negu mastant kur kaltininkas turėtų būti teisiamas ir kaip, kadangi čia didelį vaidmenį turi valstybių politiniai skirtumai.

Jurisdikcijos teorijų gausa, kaip matome, neužsibaigia tik teisės konfliktų problemos iškilimu, tačiau sudaro kliūtį optimaliai ir efektyviai, t.y. nacionalinei ir ttarptautinei baudžiamosios teisės vykdyti suderintą baudžiamąją jurisdikciją, kada nusikaltėlis “kabo” ant daugialypės, t.y. daugiau nei vienos šalies jurisdikcijos. Apsauga nuo tokios dvigubos grėsmės dar nėra tinkamai sukurta, tam kad atitinkamai pašalinti tai.

L.Openhaimo nuomone “nusikaltėlio išdavimas yra kaltinamojo ar nuteistojo asmens perdavimas tai valstybei, kurios teritorijoje tas asmuo laikomas padaręs nusikaltimą arba nuteistas už jį, tos valstybės, kurios teritorijoje yra šiuo metu galimas nusikaltėlis”. Ši samprata neatsako į klausimą: ką daryti su reikalaujančios išdavimo valstybės piliečiais, kurie padarė nusikaltimus už jjos ribų ir prieš ją.

Analogiškas nusikaltėlių išdavimo sampratas nurodo savo darbuose E.E.Haidas, O’Konnellis, S.Bedi ir kiti. Šie autorių požiūriai grindžiami tik baudžiamojo įstatymo galiojimo teritorijos atžvilgiu principai (JAV, Anglija ir kiti.). Miulerio darbe ekstradicija suprantama kaip: “perdavimą kitai valstybei asmens, kaltinamo už nusikaltimus prieš jos įstatymus, kuris turi būti nuteistas ir nubaustas įrodžius jo kaltę”. Šios sampratos trūkumas – joje kalbama tik apie kaltinamojo asmens išdavimą. Be to, nusikaltėlių išdavimas galimas tik kreipiantis su reikalavimu dėl išdavimo į tą valstybę, kurios teritorijoje yra pabėgęs nusikaltėlis. Šie klausimai neatsispindi Miulerio darbuose.

Iš esmės nusikaltėlio išdavimo koncepcijos nuostatos ir yra įtvirtintos LR įstatymų leidyboje. Sutinkamai su LR BK 4 straipsniu: visi asmenys, padarę nusikaltimus Lietuvos teritorijoje, atsako pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus. Šis baudžiamojo įstatymo galiojimo principas tarptautinėje ir nacionalinėje baudžiamojoje teisėje žinomas kaip teritorinis principas. A.A.Tille rašo, kad nekelia abejonių tai, jog įstatymai turi teritorinę galią, bet ypatinga tvarka ir ypatingais atvejais ir eksteritorinę galią – taip autorius aiškina teritorinį principą.

Pagal LR BK 6 str. 1 dalį – Lietuvos piliečiai už nusikaltimus, padarytus užsienyje, atsako pagal Lietuvos baudžiamuosius įstatymus. Tais pačiais pagrindais atsakomybėn traukiami nuolatos Lietuvoje gyvenantys asmenys be pilietybės, pa.darę nusikaltimus užsienyje.

Lietuvos respublikos baudžiamiesiems įstatymams galiojant erdvėje, suderinami teritorijos iir pilietybės principai. Tarptautinėje baudžiamojoje teisėje žinomas kitas baudžiamojo įstatymo galiojimo erdvėje principas, tai – realinis arba apsaugos principas, kurio esmė – savo baudžiamuosius įstatymus valstybį gali taikyti ir tiems nusikaltimams, kurie yra padaryti užsienyje, bet nukreipti prieš tą valstybę, jos interesus, ar jos piliečio interesus.

Taip pat yra ir atstovavimo bei universalusis principai. Atstovavimo principo turinys toks : valstybė savo baudžiamuosius įstatymus gali taikyti ir tiems nusikaltėliams, kurie padarė nusikaltimą kitoje valstybėje, tačiau atsirado jos teritorijoje. Tai yra įtvirtinta LR BK 6 straipsnio 2 dalyje : kiti asmenys padarę užsienyje nusikaltimus, gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos įstatymus tik tuo atveju, jei padaryta veika pripažįstama nusikaltimu ir yra baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos ir Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus. Šioje straipsnio dalyje yra į vieną suplakami ir įtvirtinami 3 principai (apsaugos, atstovavimo ir universalusis). Tačiau juos įtvirtina nepilnai, o tik dalinai. Universalusis principas – valstybė įsipareigoja traukti atsakomybėn pagal savo baudžiamuosius įstatymus asmenis, padariusius nusikaltimus kitoje valstybėje, jei nusikaltimas yra tarptautinio pobūdžio ir asmuo yra toje valstybėje (įsipareigojančioje). Tokiu būdu, remiantis nacionalinių baudžiamųjų įstatymų galiojimo erdvėje principų galimybėmis, reikia pripažinti, kad valstybėmis, susidomėjusiomis nusikaltėlių išdavimo reikalavimais, gali būti ne tik tos, kurių teritoriniai įstatymai pažeisti arba kurių piliečiai už ššių valstybių ribų padarė nusikaltimus, bet ir tos valstybės, kurių interesai, tame tarpe ir jų piliečių, pažeisti nusikaltimų padarymo išdavoje už jos ribų.

Vyrauja nuomonė, kad “išdavimas ir nubaudimas yra vienas kitą išskiriantys dalykai: išdavimas yra visai kažkas kito, negu kad bausmė, kitais žodžiais tariant – išdavimas pats sau dar nėra bausmė”. Išdavimą galėtume traktuoti kaip pagalbos sau aktą, nes valstybė išduoda nusikaltėlius ir vardan savo teisinės tvarkos. Nusikaltėlių išdavimas – tokia pati svetimos teisėtvarkos užtikrinimo priemonė, kaip ir kitas – visiems geriau žinomas kelias – kai pati valstybė nubaudžia nusikaltėlį, nes juk atvykėlis iš užsienio ne ką mažiau pavojingas teisėtvarkai, negu tuomet, jei būtų padaręs nusikaltimą svetimoje valstybėje.

Kaip apibrėžtume nusikaltėlių išdavimo tikslą? Išdavimo tikslas tai – nusikaltėlio gražinimas kompetentingos valstybės jurisdikcijai tam, kad jis būtų teisiamas ir baudžiamas už padarytus nusikaltimus. Šią teisę suprantu kaip pagalbos, teisinės pagalbos priemonę, suteikiamą vienos šalies kitai. L.N. Galenskaja pabrėžia : “išdavimas pats savaime nėra bausmė, o tik priemonė, padedanti taikyti bausmę, ir pats išdavimas yra nusikaltėlio perdavimo procesas vienos valstybės kitai, laikantis tarptautinės teisės normų”. Prano Kūrio nuomone “nusikaltėlių išdavimu (ekstradicija) yra vadinamas asmens, kaltinamo baudžiamojo nusikaltimo įvykdymu, ar asmens, nuteisto už baudžiamąją nusikaltimą, perdavimas iš valstybės, kurios teritorijoje jis yra, kitai valstybei,

kurios teritorijoje jis įvykdė nusikaltimą, norint jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn ar įvykdyti nuosprendį”.

R.G. Feltham pateikia glaustą apibrėžimą : “Ekstradicija – tai prievartinis asmens perkėlimas iš vienos valstybės į kitą teismui ar įkalinimui už įtariamą nusižengimą”..2.1.1. Jurisdikcija In Personam

Didžiausia grėsmė, kuri kyla pasaulinei tvarkai, t.y. neteisėto asmens užgrobimo užsienio valstybėje ir jo pagrobimo praktika. Tai labai gerai atspindi Eichman ir Tschombé bylos, kurios šią nešvarią praktiką įamžins tarptautinės teisės istorijoje. Pagrobimas arba kitaip pagrobimas reikalaujant išpirkos yra transagresija prieš valstybės, kkurioje bėglys buvo sulaikytas oficialių pareigūnų suverenitetą. Tai yra viešas valstybės, kurioje yra bėglys, įžeidimas ir tuo pačiu iššūkis tarptautiniams teisiniams valstybių santykiams. Netgi nereikia minėti žmogaus teisių, kurios tokiais veiksmais yra ypatingai pažeidžiamos. Dėl to gali kilti pačios rimčiausios pasekmės, sąlygojančios taikaus ir pagarbaus valstybių bendradarbiavimo bei pasaulinės tvarkos griuvimą. Amerikos teismai vykdo jurisdikciją tų asmenų atžvilgiu, nesvarbu kokiu būdu jie buvo saugomi. Praktiškai, kiekviena neteisėtų metodų buvimo kategorija yra naudojama valstybių veikloje. Tokiu būdu teismai turi vis gi vvadovautis ir vykdyti jurisdikciją, kuri atsiranda dėl “užmaskuotos” ekstradicijos, pagrobimo ar sukčiavimo. Jurisdikcija, – tai valdžios įgaliojimas.2.1.2. Dvigubas baudžiamumas, – derinimo problema

Ekstradicija paprastai nėra taikoma, kuomet nusikaltimą padariusio asmens neteisėta veika, t.y. atitinkamas nusikaltimas nėra numatytas tarptautinėje sutartyje dėl ekstradicijos ttaikymo. Sutartys, be kita ko, šių nusikaltimų neapibrėžia, o tik juos išvardija. Dėl šios priežasties tikroji baudžiamoji teisė turi būti tinkamai aiškinama tam tikrų įgaliotų teismo pareigūnų ir pan., t.y. nustatyti kokia iš esmės veika yra padaryta ar buvo kėsinamasi padaryti. Tokiu būdu turi būti aiškinama ta teisė, kuri galioja atitinkamoje šalyje, kurioje yra padarytas nusikaltimas. Ankščiau, t.y. 1933 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose federaliniai teismai patvirtino dvigubo baudžiamumo doktriną, t.y., jog elgesys turi būti pripažįstamas nusikalstamu abiejose valstybėse, kurios tarpusavyje pasirašo ekstradicijos sutartį. Iš esmės, tai yra abipusiškumo principas – jog už atitinkamą veiką abiejose šalyse turi būti baudžiama. Kai kurios ekstradicijos sutartys, kurių viena šalis yra JAV, numato dvigubo baudžiamumo principo buvimo privalomumą, – tačiau ne visos. Daugelis sutarčių, vvis gi, specialiai reikalauja dvigubo baudžiamumo atsižvelgiant į konkrečius nusikaltimus, pavyzdžiui tokius, kaip finansiniai nusikaltimai.

Dvigubo baudžiamumo reikšmė nėra vienapusiška, – jo pagalba yra sukuriamas individo teisių apsaugos mechanizmas. Ekstradicijos aktuose turi būti įtvirtinamas terminas, kuris leidžia taikyti šį aktą, t.y. nusikaltimų, už kuriuos yra taikoma laisvės atėmimo bausmė, bausmės laikas negali būti trumpesnis nei vieneri metai. Dvigubo baudžiamumo esminis pagrindimas remiasi šių principu – Nulla poene sine lege. Teisė, kuri nustato baudžiamąją atsakomybę, negali būti formuluojama tik kaip teisė, jji turi apimti pastabumo ir žinomumo elementus. Užsienietis, kuris pakliuvo į nemalonią padėtį, t.y. nežinodamas arba nesąmoningai pažeidė užsienio valstybėje galiojančius įstatymus gali prašyti prieglobsčio trečioje valstybėje arba grįžti į savo kilmės šalį.2.2. Ekstradicijos juridinis pagrindimas

Kai kurių autorių nuomone pareiga išduoti nusikaltėlius išplaukia iš tarptautinės teisės, o ne iš konkrečių sutarčių ar susitarimų. Jie teigia, kad išdavimo pareiga egzistuoja ankščiau už egzistavusius kada nors mokslus ir nepriklausomai nuo jų, kad išdavimas pati sau yra bendroji valstybių pareiga, nepriklausomai nuo sutartinių santykių. ”Išdavimo pareiga egzistuoja bendrame valstybių interese, teisėtvarkos palaikymo reikalavimuose, kitaip tariant išdavimas yra veiksmas, kuris vienodai atitinka teisingumo ir valstybių interesų idėjas”.

Kita autorių grupe atmeta juridinę valstybių pareiga išduoti nusikaltėlius, jei tarp valstybių nėra sutarties, susitarimo dėl išdavimo. “Išdavimas sąlygoja juridinę santykį tarp dviejų valstybių, išreiškiamą abipusio susitarimo forma, kuris gali būti arba tylus (nustatomas abipusiškumo pagrindu), arba rašytinis, įtvirtinamas tam tikros sutarties būdu, o taip pat konvencija dėl išdavimo”.

JAV Aukščiausiojo Teismo komentaras: “Tarptautinės teisės principai nepripažįsta teisės išduoti nusikaltėlį kitaip, kaip tik sutarties pagrindu. Teisė reikalauti išduoti nusikaltėlį ir atitinkama išdavimo pareiga egzistuoja tik pagal susitarimą ar sutartį”.

Lotynų Amerikos teismai taip pat, kaip ir Europos kontinento teismai, laikosi tos pozicijos, kad išdavimo reikalavimas gali būti ggarantuojamas tik tais atvejais, kurie nustatyti susitarime ir tik sutinkamai su jo sąlygomis.

Sutinkamai su bendrai pripažintu valstybių suvereniteto gerbimo principu, valstybės, tarptautinės teisės normų ribose, nepriklausomos savo veiksmais ir tarp jų nekyla juridinės pareigos, jeigu tokios nenustatytos tarptautinės teisės normomis. Kadangi kiekviena valstybė turi teisę laisvai tvarkyti vidaus reikalus, tai nusikaltėlių išdavimas yra kiekvienos valstybės suvereni teisė. Argumentuojama tuo, kad niekas negali būti areštuotas (suimtas) kitaip, nei tik pagal galiojančias sąlygas, nustatytas sutartyje dėl išdavimo tarp dviejų valstybių.

Tai, kad tarptautinė sutartis yra nusikaltėlių išdavimo juridinis pagrindas, abejoti neverta. Tai liudija pati nusikaltėlių išdavimo vystymosi istorija.

Kai kurios valstybės savarankiškam naudojimuisi turi specialius įstatymus, nustatančius nusikaltimus, kurie sąlygoja išdavimą, arba išvardinančius tuos nusikaltimus, ui kuriuos išdavimas negarantuojamas. Nesant tarptautinėms sutartims dėl išdavimo, nacionaliniai įstatymai sukuria valstybei, kurios teritorijoje nusikaltėlis rado “prieglobstį”, išdavimo teisę. Nacionaliniai įstatymai pakankamai detaliai reglamentuoja išdavimo procedūrą ir teisę, bet ne pareigą valstybei, kurioje slepiasi nusikaltėlis. Tokie įstatymai gali būti pagrindu kreipiantis į kitą valstybę dėl nusikaltėlių išdavimo.

Atskirais atvejais valstybės, sudarydamos dvišales sutartis dėl nusikaltėlių išdavimo, apriboja jų galiojimą tai motyvuodamos nacionaliniais įstatymais dėl išdavimo.

Nacionaliniai įstatymai dėl išdavimo, kuriuose išvardinti nusikaltimai, sąlygojantys išdavimą, priimti Belgijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV, Australijoje, Kanadoje, Indijoje ir kt.

Argentinoje, Brazilijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Irake, MMeksikoje, Norvegijoje, Peru, Panamoje, Švedijoje ir kai kuriose kitose valstybėse egzistuoja nacionaliniai įstatymai dėl išdavimo, kuriuose skirtingai nuo pirmosios grupės, nusikaltimai ne išvardinti, o nurodyti tik tie, už kurių padarymą išdavimas negarantuojamas.

Lietuvos Respublikos ratifikuotoje 1957 m. Europos konvencijoje dėl ekstradicijos nevardijami konkretūs nusikaltimai, kuriems taikoma ekstradicija, siekiant užtikrinti bausmę kuo daugiau nusikalstamos veikos dalyvių, ji grindžiama nusikaltimų sunkumo kriterijais.

Tačiau seniausios dvišalės konvencijos prasidėdavo tų nusikaltimu, ui kuriuos abi šalys susitardavo taikyti ekstradiciją, vardijimu, pvz., 1874 m. 08 mėn. 15 d. Prancūzijos ir Belgijos, 1909 m. 01 mėn. 06 d. Prancūzijos ir JAV sutartys. Kai nusikaltimas už kurį prašoma išduoti, nebūdavo paminėtas., manyta, kad šis sąrašas išsamus. “Panašia praktika galima vadovautis ir taikant 1924 m. 08 mėn. 23 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos ir JAV ekstradicijos sutarties nuostatas. Šios sutarties 2 str. rašoma, kad “šios sutarties dėsniais turi būti išduodami žmonės, kurie bus patraukti atsakomybėn ar nusmerkti už vieną iš šių nusikaltimų .” Toliau vardijami 24 nusikalstamų veikų atvejai, o kai kurie iš jų šiandien skamba labai originaliai : “nusikaltimas ar nusidėjimas prieš abiejų kraštų vergijos panaikinimo ir vergų prekybos įstatymus”.

Ši sutartis padeda Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai pradėti ekstradicijos procesus JAV – vien praėjusiais metais šioje valstybėje pagal prašymus buvo sulaikyti

keli Lietuvos piliečiai, mėginę pasislėpti nuo mūsų pareigūnų ir išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Tais atvejais, kuomet tarptautinių sutarčių nėra, nacionaliniai įstatymai (laikantis abipusiškumo principo) yra laikomi pagrindu išduoti nusikaltėlius. Kaip nurodo Šireris, “išdavimas pagal įstatymą” priklauso nuo at hoc abipusiškumo garantijų.

Nesant išdavimo sutarties, valstybės, atsižvelgdamos į savo ir savo piliečių interesus gali laisvai išduoti pabėgusius nusikaltėlius besiremdamos moralinėmis pareigomis prieš teisingumą (moralinėmis žmonijos normomis, smerkiančiomis bet kokios formos žmogaus teisių, žmogiškosios garbės ir orumo pažeidimus, skatindamos valstybių bendradarbiavimą).

Tokiu būdu būtina pažymėti, kkad nusikaltėlių išdavimo pagrindais gali būti konvencijos, dvišalės sutartys, nacionaliniai įstatymai dėl išdavimo, abipusiškumo principas ir moraliniai žmonijos principai; išdavimo pareiga atsiranda tik atitinkamų sutarčių ir konvencijų dėl nusikaltėlių išdavimo suinteresuotoms valstybėms pagrindu; nacionaliniai įstatymai, kaip yra bendrai pripažinta, yra pagrindu sudarant sutartis dėl išdavimo. Be to, jie papildo juos betarpiškai vykdant, detalizuojant išdavimo procedūrą; abipusiškumo principas, būdamas svarbia sąlyga valstybėms laikantis sutarčių ir konvencijų dėl išdavimo nuostatų, tuo pačiu metu yra pagrindu išduoti kaltus asmenis; moraliniai žmonijos principai taip ppat yra nusikaltėlių išdavimo pagrindu.2.3. Nusikalstamos veikos, dėl kurių yra vykdoma ekstradicija

Tarptautinė teisė leidžia valstybei vykdyti ekstradiciją dėl kiekvieno nusikaltimo, kuris ji mano esąs tinkamas. Ekstradicija – tai procedūra, taikytina dėl ypatingai svarbių bei pavojingų nusikaltimų, ir, kaip matyt, daugelio ššalių vidinė ekstradicijos teisė riboja nusikaltimų, dėl kurių gali būti išduodami asmenys skaičių. Šis ribojimas remiasi tuo, jog nusikaltimai, dėl kurių leidžiamas išdavimas, turi būti specialūs, t.y. dėl savo pavojingumo, pasekmių masto, bausmės dydžio ir pan. Panašiai, atsižvelgiant į sutartyje įtvirtintas pareigas, valstybė visiškai gali ir atsisakyti numatyti bet kokį nusikaltimą, už kurio padarymą vykdytojas gali būti išduodamas. Valstybės, kurios savo įstatyminėje bazėje turi aktus dėl ekstradicijos, turi užtikrinti, jog šie aktai atitinka tos valstybės teisės principus bei jos tvarkymą. Dėl nusikaltimų, už kuriuos yra taikomas išdavimas dvišalių sutarčių specifika yra tame, jog šių nusikaltimų skaičius gali būti praplėstas ir daugiašalių sutarčių pagrindu.

Kitas nusikaltimų, už kuriuos gali būti išduodamas nusikaltėlis, ribojimo pagrindas yra ankščiau aptarto dvigubo baudžiamumo principas, kuris ppaprastai yra įtvirtintas pačioje ekstradicijos sutartyje.

Kaip jau žinome, politiniai nusikaltimai neįeina į minėtą sąrašą, ir pagal ekstradicijos sutarties nuostatas, militariniai dezertyrai bei asmenys padarę nusikaltimus religijai, taip pat nėra išduodami. Plačiau šis klausimas, kaip jau pastebėjome, yra nagrinėjamas kitose šio darbo dalyse.2.4. Atsisakymo vykdyti ekstradiciją juridiniai pagrindai

Nusikaltėlių išdavimo institutui yra žinomos išimtys, kurios valstybėms leidžia atsisakyti išduoti asmenį net tuo metu, kai yra dvišaliai susitarimai dėl išdavimo. Aišku, kad šios išimtys daugeliu atvejų įtraukiamos į pačių sutarčių ar konvencijų ddėl išdavimo tekstus, o kartais ir á nacionalinius įstatymus. Šiuo atveju Lietuva visai neblogas pavyzdys. Štai LR BK 7-1 straipsnyje įtvirtintos 3 sąlygos, kuomet nusikaltėliai nėra išduodami, o LR BPK 22-2 straipsnyje – net 6 sąlygos, kurių paskutinėje pažymima, jog “išduoti asmenų iš LR neleidžiama ir kitais LR tarptautinėse sutartyse numatytais atvejais”, iš ko mes galime suprasti, jog dar gali būti ir kiti atvejai.

Kalbant dar konkrečiau, tai cituojant Lietuvos ir Uzbekistano sutartį, joje numatyti 5 neišdavimo atvejai. “Neišduodama, jeigu :

1) asmuo, kurį prašoma išduoti, yra Susitariančiosios Šalies, kuriai pateikiamas prašymas, pilietis, arba asmuo, kuriam šioje valstybėje suteikta prieglobsčio teisė;

2) baudžiamasis persekiojimas pagal Susitariančiųjų Šalių įstatymus pradedamas tik pagal nukentėjusiojo skundą;

3) prašymo gavimo momentu pagal Susitariančiosios šalies, kuriai pateikiamas prašymas, įstatymus baudžiamasis persekiojimas negali būti pradėtas arba nuosprendis negali būti įvykdytas dėl senaties arba dėl kito teisėto pagrindo;

4)asmeniui, kurį prašoma išduoti, prašymą gavusios Susitariančiosios šalies teritorijoje už tą patį nusikaltimą buvo priimti ir įsiteisėjo nuosprendis arba nutarimas nutraukti bylą.

Gali būti atsisakyta išduoti, jeigu nusikaltimas, dėl kurio prašoma išduoti, padarytas prašymą gavusios Susitariančiosios Šalies teritorijoje”.

Jei išduoti asmenį, padariusį nusikaltimą atsisakoma, tai valstybę, į kurią buvo nukreiptas reikalavimas dėl išdavimo, turi būtinai pranešti apie tai kitai daliai nurodant atsisakymo išduoti sąlygas. Šis tteiginys taip pat būna įtrauktas į susitarimus dėl išdavimo.

Detaliau išdavimo sąlygų aš nenagrinėsiu, nes tai yra pakankamai platu ir iš to būtų galima parašyti atskirą rašto darbą, todėl apibendrindama galiu pasakyti tik tiek, jog Susitariančios šalys savo susitarimuose ir konvencijose išskiria nusikaltėlių neišdavimo momentus. Šie momentai nėra galutinai išvardinti, todėl šalys pagal abipusį susitarimą gali nurodyti ir kitas neišdavimo sąlygas.

Taigi ir aptarėme tam tikrus teorinius nusikaltėlių išdavimo aspektus tarptautinėje teisėje. Manau, kad nors tai ir nėra išsamus šių aspektų nagrinėjimas, tačiau vis dėlto stengiausi atskleisti esmines šio instituto sąlygas, jų pagrindinius bruožus.

Pagaliau, manau, būtų galima pereiti jau ir prie kitos šio rašto darbo plano dalies – prie praktinio ekstradicijos problemų.3. EKSTRADICIJOS REALIZAVIMO PROBLEMOS

Ekstradicija yra taikoma tik tada, kuomet yra prašoma.procedūros reikalauja, jog paprastai dėl išdavimo kontaktuojama diplomatiniais kanalais (Diplomatiniai kanalai remiasi taip pat atitinkamais susitarimais, t.y. pavyzdžiui, – Beneliukso Konvencijos dėl teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose, 1962m. 11 straipsnis. Panašiai diplomatiniais kanalais naudojasi Prancūzijos Bendrija, Šiaurės valstybės bei Rytų Europos valstybės), identifikuojant nusikaltėlį, išduodant areštą jį sulaikyti. Ypatingais atvejais, kuomet reikalas yra itin svarbus, tada galima kontaktuoti per Tarptautinę Kriminalinės Policijos Organizaciją (INTERPOL).

Lietuvos respublika, ratifikuodama 1957 m. Europos konvenciją dėl ekstradicijos ir papildomus protokolus, pareiškė, kad prašančiosios valstybės Teisingumo ministerija aar Generalinė prokuratūra pateikia prašymą raštu prašomosios valstybės (Lietuvos) Teisingumo ministerijai ar Generalinei prokuratūrai. Ši teisė Lietuvoje deleguota lyg ir teisminei valdžiai, nors atsakingų LR institucijų pateikti mūsų valstybėje teikiamos ekstradicijos bruožai, išdėstyti Europos Tarybos nusikaltimų problemų komiteto leidžiamame leidinyje, švelniai tariant, aprašyti netiksliai : “prašymą dėl ekstradicijos pirmiausiai gauna Teisingumo ministerija ir tikrina jo suderinamumą su nacionaline teise bei atitikimą sutartims. Po tokios peržiūros dokumentas siunčiamas vykdyti Generalinei prokuratūrai”. Tik vėliau, pasitelkus vietos prokurorus, į procesą įsiterpia teisminė valdžia. Ši procedūra man atrodo netiksli vien todėl, kad tarpininkų vaidmuo labai prailgina nusikaltėlio išdavimo proceso laiką, o tai ,be jokios abejonės įtakoja šio proceso rezultatus.

LR BPK 22-4 straipsnyje (asmenų išdavimo iš LR tvarka) teigiama, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjas, nusprendęs patenkinti prokuroro pareiškimą, turi priimti nutartį, išduoti asmenį kitos valstybės teisėsaugos institucijoms.

Straipsnio konstrukciją reikėtų pakeisti, ir teismas privalėtų pasakyti savo nuomonę, ar nėra aplinkybių, kurios draudžia ekstradiciją remiantis nagrinėjama medžiaga. Tokiu atveju, nors teismas ir nerastų kliuvinių, šis sprendimas nebūtų imperatyvus, išreiškiantis galutinę mūsų valstybės poziciją.

LR BPK 22-4 straipsnis nepakankamai aiškiai reglamentuoja ir kardomosios priemonės pratęsimo tvarką, apygardos teismo teisėjui patenkinus prokuroro pareiškimą dėl ekstradicijos. Kadangi trečiojoje straipsnio pastraipoje apie tokią padėtį nieko neužsimenama. Praktiškai apygardos teismo teisėjas šiuo

atveju vadovaujasi LR BPK 106 str. 1 d. teiginiu, kad “kardomąjį kalinimą (suėmimą) gali pratęsti, bet ne ilgiau kaip iki 6 mėnesių, tas pats ar kitas tos pačios apylinkės teismo teisėjas”. Manau būtų logiškiau, jei šio klausimo sprendimo teisė būtų suteikta apygardos teismui, tačiau tai reikėtų aiškiai suformuluoti LR BPK 22-4 straipsnyje. Kartais atsiranda keblumų kai į LR teisėsaugos institucijas kreipiasi valstybė, kuri nėra prisijungusi prie 1957 m. Europos konvencijos dėl ekstradicijos, ir su kuria neturima sutarties dėl ekstradicijos. Daugiausia jjų kyla, kai gaunami prašymai iš NVS centrinių žinybų. Kaip minėta mūsų valstybės įstatymai įsakmiai reikalauja laikytis sudarytų tarptautinių sutarčių. Padėtis pasikeistų jei Lietuva būtų prisijungusi prie 1988 m. 12 mėn. 20 d. Jungtinių Tautų kovos su neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvarta konvencijos, kuri leidžia taikyti ekstradiciją už tam tikrus nusikaltimus.3.1. Nacionaliniai, ekstradiciją reglamentuojantys aktai

Kaip jau minėjau, daugelis valstybių priima specialius teisės aktus, įstatymus, kuriuose yra įvardijami tie nusikaltimai, dėl kurių bus taikoma ar galima bus taikyti ekstradiciją, arba ddėl kurių bus prašoma sugražinti nusikaltusius asmenis, ir kurie tuo pat metu reguliuos ekstradicijos bylų procedūras.

Šie aktai savo nuostatose numato “aprūpinimo” funkciją, t.y. reglamentuos ekstradicijos sutarties išvados pagrindų sudarymą.

Pirmoji šalis, kuri priėmė panašaus pobūdžio ekstradicijos aktą buvo Belgija 11833 metais, kuris dar yra išlikęs ir, aišku, savo išskirtinumu yra išskirtinis aktas. Jungtinė Karalystė tokį aktą priėmė tik 1870 metais. Šis aktas, kuris vėliau buvo pataisytas bei papildytas, numatė ekstradicijos sudarymo tarp Jungtinės Karalystės ir kitų šalių ypatumus bei pagrindus. Žinoma, šis aktas dabar yra pakaistas nauju aktu, t.y. 1989 metais, kuris įtvirtina Jungtinės Karalystės ekstradicijos teisę. Reikia paminėti, jog nuo 1870 – jų metų iki 1989 – jų metų, tam kad taikyti ekstradicijos aktą, būtinai reikėjo atsižvelgti į Jungtinės Karalystės Tarybos Orderius, kuriuose buvo numatomi susitarimų sudarymo terminai. Taip pat Tarybos Orderiai buvo skelbiami bei taikomi patingų bylų atvejais. 1989 metų ekstradicijos aktas apima ne tik užsienio šalis, tačiau ir Britanijos Tautų Sandraugą. Tačiau gali pasirodyti keista, jog BBritanijos Tautų Sandraugos šalys vi gi nėra užsienio šalys Jungtinės Karalystės atžvilgiu.

Tos šalys, kurios neturi priėmusios savų ekstradicijos aktų, ir kurių Konstitucijos apie tai visiškai nekalba, palieka tai Vyriausybės kompetencijos galioms, kuri ir sudarys ekstradicijos sutartis vadovaudamasi diskrecine teise. Šiose šalyse, Vyriausybė gali net gi išduoti asmenį net nesant pačios ekstradicijos sutarties.

IŠVADOS

Kalbant apie nusikaltėlių išdavimo sampratą, reikia pabrėžti jos svarbą ir stengtis kuo tiksliau ją apibrėžti. Nusikaltėlių išdavimas, tai tarptautiniais susitarimais ir bendrai pripažintais tarptautinės teisės principais ppagrįstas teisinės pagalbos aktas, susidedantis iš vienos valstybės perdavimo kaltinamojo arba nuteistojo, kurios teritorijoje jis randasi, kitai valstybei, reikalaujančiai jo perdavimo, kurios teritorijoje reikalaujamasis asmuo padarė nusikaltimą, arba kurios piliečiu jis yra, arba tai valstybei, kuri nukentėjusi nuo nusikaltimo, tam, kad šis asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn arba būtų įvykdytas jam skirtas nuosprendis.

Ekstradicijos pagrindais tarptautinėje teisėje gali būti konvencijos, dvišalės sutartys, nacionaliniai įstatymai dėl išdavimo, abipusiškumo principas ir moraliniai žmonijos principai. Išdavimo pareiga atsiranda tik atitinkamų sutarčių ir konvencijų dėl nusikaltėlių išdavimo suinteresuotoms valstybėms pagrindu. Nacionaliniai įstatymai, kaip yra bendrai pripažinta, yra pagrindu sudarant sutartis dėl išdavimo. Be to, jie papildo juos betarpiškai vykdant, detalizuojant išdavimo procedūrą. Abipusiškumo principas, būdamas svarbia sąlyga valstybėms laikantis sutarčių ir konvencijų dėl išdavimo nuostatų, tuo pačiu metu, kaip ir moraliniai žmonijos principai yra pagrindu išduoti kaltus asmenis.

Baudžiamojo persekiojimo apimties, išduoto asmens atžvilgiu, ribas vis dėlto galima peržengti, žinoma, tik išimtinais atvejais, nurodytais pačių šalių susitarimuose. Čia būtina atkreipti dėmesį į specializacijos principą. Jame kalbama, kad asmuo gali būti teisiamas ir baudžiamas tik už tą nusikaltimą, už kurį jis yra išduotas. Norint jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn už kitą nusikaltimą, reikia gauti išdavusios jį šalies sutikimą.

Nusikaltėlių išdavimo institutui yra žinomos išimtys, kurios valstybėms leidžia atsisakyti išduoti aasmenį net tuo metu, kai yra dvišaliai susitarimai dėl išdavimo. Išimtys dažniausiai nėra galutinai išvardinamos, todėl šalys abipusio susitarimo pagrindu gali nurodyti ir kitas išdavimo sąlygas.

Ši tema nėra galutinai išnagrinėta, o atsižvelgiant į jos aktualumo kriterijų, manau, jog dar daugelis mokslininkų. bei specialistų, o taip pat ir praktikų stengsis realizuoti savo nuomonę bei pozicijas šiuo klausimu ir neišsprendžiama problema.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Lietuvos Respublikos BK.

2. Lietuvos Respublikos BPK.

3. LR įstatymas Nr. VIII-459, priimtas 1997 10 16 “Lietuvos Respublikos ir Uzbekistano Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose”, V.Ž. 1997 m. Nr.101

4. K.Vagneris “Tarptautinis bendradarbiavimas (2). Ekstradicijos problemos”, “Justitia”, 1998 Nr.1.

5. P.Kūris, Nusikaltėlių išdavimas užsienio valstybei, – Socialistinė teisė, 1971, Nr.3.

6. R.G.Feltham “Diplomatijos vadovas” Vilnius, Alma litera, 1997.

7. Baudžiamasis statutas su papildomaisiais baudžiamaisiais įstatymais ir komentarais, sudarytas iš Rusijos Senato ir Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo sprendimų bei kitų aiškinimų. – Kaunas: D.Gutmano knygynas, 1934.

8. Baudžiamojo proceso įstatymas su komentarais / Red. Vyriausiojo Tribunolo Valstybės Gynėjo Padėjėjas Martynas Karolis. – Kaunas: “Literatūra”, 1933.

9. Е.А.Коровин, История международного права, вып.I , Москва, 1946.

10. Р.М.Валеев, Выдача преступников в современном международном праве, Казанъ,1976.

11. Галенская Л.Н., Международная борьба с преступностью, Москва, Изд-во «МО»,1972.

12. International Law and World Order: a problem oriented coursebook / by Burns H. Weston Richard A. Falk, Anthony D’Amato. – St. Paul, Minn: WWest Publishing Co., 2nd edition, 1990.

13. Mueller G.,International Judicial assistance in criminal mathers, – In :International criminal law, London, 1965.

14. Oppenheim’s International Law / by Sir Robert Jennings, Sir Arthur Watts.V.1., parts 2 to4, 9th edition.- London, New York: Longman, 1996.

Related Posts