Baudžiamojo įstatymo galiojimas erdvėje, asmenims ir laike. Nacionalinio baudžiamojo įstatymo ir tarptautinės bei ES teisės santykis, ateities taikymo perspektyvos.

Home / Teisė / Baudžiamojo įstatymo galiojimas erdvėje, asmenims ir laike. Nacionalinio baudžiamojo įstatymo ir tarptautinės bei ES teisės santykis, ateities taikymo perspektyvos.

Baudžiamojo įstatymo galiojimas erdvėje, asmenims ir laike. Nacionalinio baudžiamojo įstatymo ir tarptautinės bei Europos Sąjungos teisės santykis, ateities taikymo perspektyvos

I.Baudžiamojo įstatymo galiojimas erdvėje

Svarbiausi baudžiamųjų įstatymų galiojimo erdvėje principai yra du: teritorinis ir pilietybės. Šie principai pripažįstami besąlygiškai baudžiamosios ir tarptautinės teisės teorijose ir yra įtvirtinti daugelio pasaulio valstybių įstatymuose [ 7; 53 ].

Teritorinio principo esmė – valstybės baudžiamasis įstatymas taikomas visiems asmenims, padariusiems nusikaltimus jos teritorijoje. Tačiau, jei vienos valstybės pilietis kitoje valstybėje padaro nusikaltimą ir sugrįžta į ttėvynę, jis negali būti išduodamas tai valstybei, kurioje padarė nusikaltimą. Kad šie asmenys būtų nubausti, egzistuoja pilietybės (aktyvusis personalinis) principas. Šis principas, pasak Andriaus Neveros, leidžia valstybei bausti savo piliečius, taikant savo baudžiamąjį įstatymą. Tačiau pasitaiko atvejų, kai pilietybės ir teritorinio principo nepakanka. Pavyzdžiui, užsienietis, padaręs savo valstybėje nusikaltimą, kuriuo pakenkiama Lietuvos piliečiui ar Lietuvos valstybei, atvyksta į Lietuvą. Vadovaujantis pilietybės ir teritoriniu principu, čia jo nepavyks nubausti. Šiai problemai spręsti suformuluotas realinis baudžiamųjų įstatymų galiojimo erdvėje principas. Taikant realinį pprincipą galima nubausti užsieniečius, padariusius nusikalstamas veikas Lietuvos interesams.

Baudžiamasis kodeksas įtvirtina principinę taisyklę – asmenys, padarę nusikalstamas veikas Lietuvos valstybės teritorijoje, atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

Baudžiamasis kodeksas neatskleidžia, kas laikytina Lietuvos teritorija. Pagal LR Valstybės sienos įstatymą vvalstybės teritoriją pažymi siena, oro stulpas, einantis į gelmes. Remiantis šiuo įstatymu bei tarptautinės teisės normomis, galima teigti, kad Lietuvos teritoriją sudaro: sausumos teritorija – visa sausumos dalis, ribojama šalies valstybinės sienos; vandens teritorija – vidaus (nacionaliniai) ir teritoriniai vandenys (teritorinė jūra); oro teritorija – oro stulpas, esantis virš šalies sausumos ir vandens teritorijos; žemės gelmės. Lietuvos baudžiamoji jurisdikcija vykdoma kontinentiniame šelfe ir išskirtinėje ekonominėje zonoje, nors šie rajonai ne Lietuvos teritorija. Andriaus Neveros nuomone, problema ta, kad tarp Baltijos jūros valstybių nesutarta dėl kontinentinio šelfo ir išskirtinės ekonominės zonos ribų, todėl gali kilti keblumų dėl baudžiamosios jurisdikcijos taikymo.

Baudžiamosios atsakomybės klausimas sprendžiamas priklausomai nuo to, ar yra dvišalis susitarimas: kaip nustatyta dvišaliame susitarime, taip ir sprendžiama praktikoje. Valstybės siena nnenustatyta su Latvija, tai gali sukelti problemų, nes jei nusikaltimas padarytas ,,ginčytinoje” teritorijoje, sunku nuspręsti kurios valstybės baudžiamoji jurisdikcija taikoma. Kai tokio susitarimo nėra, kiekviena valstybė turi nustatyti savo vidinę tvarką.

Baudžiamųjų įstatymų taikymas asmenims, padariusiems nusikaltimus Lietuvos valstybės vandens teritorijoje, yra komplikuotas, nes tenka vadovautis ne tik nacionaliniais, bet ir tarptautiniais teisės aktais, nes teritorinis principas šioje valstybės teritorijos dalyje turėtų būti taikomas su tam tikrais apribojimais. Reikia detalizuoti ,,teritorinės jūros” ir vidaus vandenų” sąvokas. LR valstybės sienos įstatyme nnustatyta, kad ,,vidaus vandenys yra: jūrų vandenys, kuriuos riboja linija, jungianti labiausiai nutolusius jūroje hidrotechninių ir kitų uostų įrenginių taškus; upės, ežerai, įlankos ir kiti vandens telkiniai, kurių krantai priklauso Lietuvos Respublikai”.

Remiantis tarptautinės teisės normomis, kariniams jūrų laivams tradiciškai taikomas visiškas imunitetas. Visiško imuniteto teise taip pat turi naudotis policijos laivai ir laivai, kuriais vyksta valstybės vadovas ar pasiuntinys.

Jei kaltininkas ar nukentėjusysis nėra karinio laivo įgulos narys, nusikaltimas tiriamas kranto šalies teisėsaugos institucijų. Padarius nusikaltimą ne kariniame laive, o kranto šalies sausumos teritorijoje – nusikaltimas turi būti nagrinėjamas kranto šalies teisėsaugos institucijų, ir tik aukščiausia valstybės valdžia gali nuspręsti, ar perduoti bylą valstybei, karinio laivo savininkei. Šios paprotinės taisyklės, Andriaus Neveros nuomone, racionalios, nes padeda palaikyti gerus santykius su kitomis valstybėmis.

Eksteritorialumo teise naudojasi ir užsienio valstybės kariuomenė, kuri bazuojasi nustatytą tarpvalstybine sutartimi laiką kranto šalies teritorijoje.

Kitokios taisyklės galioja, jei nusikaltimas padaromas civiliniame (prekybiniame) laive, esančiame kranto šalies vandenyse. Civiliniams laivams eksteritorialumo principas netaikomas – padarius nusikaltimą laive, byla turi būti nagrinėjama šalies teisėsaugos institucijų.Tačiau nėra taisyklės be išimties.

XIX a. susiformavo dvi baudžiamosios jurisdikcijos sistemos: prancūzų ir anglų. Prancūzų teismai vykdo baudžiamąją jurisdikciją dėl visų nusikaltimų, padarytų svetimuose laivuose. Išimtis taikoma tik drausminiams nusižengimams arba nnusikaltimams padarytiems ekipažo narių, nesudrumstus tvarkos už laivo ribų. Panašiais dėsniais vadovaujasi ir kitos pasaulio valstybės: Belgija, Ispanija, Norvegija, Italija.

Anglų teismai gali teisti asmenis už bet kokio nusikaltimo padarymą svetimame laive, esančiame anglų teritoriniuose vandenyse, tačiau teismų sprendimai vykdomi tik su Vyriausybės leidimu.

Tarptautinėse sutartyse taip pat nurodomi atvejai, kai valstybei, kurios vandens teritorijoje buvo padarytas nusikaltimas, rekomenduojama susilaikyti nuo savo baudžiamųjų įstatymų taikymo.

1958 m. Ženevos konvencijoje dėl teritorinės jūros ir gretutinės zonos nustatyta, kad visų šalių judėjimas per kranto šalies teritorinę jūrą yra laisvas, jei nepažeidžiama gera tvarka ir nesudaromas pavojus kranto šalies saugumui. Nurodoma, kad kranto šalies baudžiamoji jurisdikcija taikoma, padarius nusikaltimą civiliniame jūrų laive, esančiame teritorinėje jūroje, jei:

1) nusikaltimo padariniai liečia kranto valstybę:

2) nusikaltimas pažeidžia šalies ramybę ar teritorinės jūros gerą tvarką;

3) laivo kapitonas ar konsulas kreipiasi pagalbos;

4) norima užkirsti kelią narkotinių medžiagų ar ginklų gabenimui.

Ženevos konvencijos 19 str. nurodo, kad kranto šalies baudžiamoji jurisdikcija netaikoma, jei nusikaltimas padarytas jūrų laive, plaukiančiame per teritorinę jūrą turint tikslą suimti asmenį, esantį ne kranto šalies teritorijoje, arba atlikti ikiteisminį tyrimą dėl tave laive anksčiau padaryto nusikaltimo.Be to, rekomenduojama netaikyti kranto šalies baudžiamosios atsakomybės pirmiesiems laivo asmenims dėl sausumoje padarytų nesunkių nusikaltimų.

Lietuvos teisėsaugos institucijos, nagrinėdamos baudžiamąsias bylas dėl nusikaltimų, ppadarytų aukščiau nurodytomis aplinkybėmis, vadovaujasi angliškosios sistemos dėsniais. A.Neveros nuomone, sunku daryti išvadą, ar ši Lietuvos pozicija yra išties teisinga. Vargu, ar visais atvejais būtina laikytis tokios griežtos pozicijos. Galbūt tikslinga taikyti Lietuvos baudžiamąją jurisdikciją tik tais atvejais, kai nusikaltimu padaroma žala Lietuvos piliečiui ar valstybės interesams.

1963 m.Tokijo konvencijoje dėl nusikaltimų ir tam tikrų veiksmų, padarytų orlaiviuose, numatyta, kad oro erdvės šeimininkei tikslingiausia taikyti savo baudžiamuosius įstatymus, jei:

1) nusikaltimo padariniai susiję su šalimi, kurios erdvėje jis bus padarytas;

2) nusikaltimas padarytas oro erdvės šalies piliečio ar asmens, nuolat ten gyvenančio;

3) nusikaltimu kėsintasi į šalies saugumą;

4) buvo pažeistos skrydžio taisyklės;

5) jurisdikcijos taikymas reikalingas vykdant tarpvalstybinius susitarimus.

Lygiai tokie patys principai pakartoti 1970m. Hagos konvencijoje dėl neteisėtų oro laivų užvaldymų.

Pažymėtina, kad padarius nusikalstamą veiką civiliniame oro laive, esančiame sausumos teritorijoje, laikomasi tarptautinėje teisėje pripažintos normos, kad orlaiviai esti skrydyje nuo to momento, kai įlaipinus keleivius ar pakrovus krovinį, uždaromos visos durys. Tokiais atvejais taikoma orlaivio šalies baudžiamoji jurisdikcija, o visais kitais – sausumos teritorijos šeimininkės jurisdikcija.

Lietuvos teritorijoje yra užsienio valstybių jurisdikcijos (ambasados). Lietuva savo jurisdikciją gali vykdyti, jei to prašo tos valstybės atstovas. Tas pats yra su Lietuvos konsulinėmis teritorijomis.

Analogiška situacija su diplomatiniu transportu. Ant automobilio turi būti pritvirtinta vėliava. Jei yra tik diplomatiniai

numeriai – imunitetas nesuteikiamas. Oficialių delegacijų atstovai taip pat naudojasi imunitetu.

Skraidantiems ir plaukiojantiems objektams, esantiems tam tikroje teritorijoje, taikomi arba Lietuvos, arba tos valstybės teritorijos įstatymai. Kai laivas ar orlaivis yra neutralioje teritorijoje, taikomas vėliavos principas ir baudžiamoji atsakomybė sprendžiama pagal orlaivio registracijos vietą. Tarptautinėje teisėje švelninamas vėliavos principas – efektyvios vėliavos principas: dažnai laivo registracijos vieta keičiama dėl mažesnių mokesčių, o nuolatinis uostas yra kitas. Laikomasi nuolatinio uosto (gyvenamosios vietos) principo.

Nustačius, kad baudžiamasis įstatymas galioja Lietuvos teritorijoje, rreikia konstatuoti, ar baudžiamoji veika padaryta Lietuvos teritorijoje.

Pagal Baudžiamojo kodekso 4 str. 2 dalį nusikalstamos veikos padarymo vieta yra vieta, kurioje asmuo veikė arba turėjo ir galėjo veikti, arba vieta, kurioje atsirado baudžiamojo įstatymo numatyti padariniai.

Baudžiamasis kodeksas įtvirtina vieną specialią taisyklę, kad žmogus neišvengtų baudžiamosios atsakomybės – jei veika padaryta kelių valstybių teritorijoje, laikoma, kad ji padaryta Lietuvoje, jei čia buvo pradėta, baigta ar nutrūko. Dviejų valstybių jurisdikcija užprogramuota. Kolizija būtina tam, kad padarius tam tikrą nusikalstamos veikos ddalį Lietuvoje, nebūtų išvengta baudžiamosios teisinės atsakomybės.

Pilietybės principo esmė – Lietuvos Respublikos piliečiai ir nuolatiniai Lietuvos gyventojai atsako pagal Lietuvos baudžiamąjį įstatymą, nesvarbu, kur padarytų baudžiamąją veiką. . Tai siejama su tam tikrais dalykais: jei abiejų valstybių įstatymai numato sskirtingus bausmių dydžius, bausmė skiriama pagal Lietuvos baudžiamąjį įstatymą. Numatoma viena išlyga – jei užsienio valstybės įstatymai numato mažesnę maksimalią bausmę, teismas skirdamas bausmę, maksimalią ribą vertina pagal užsienio valstybę.

JT Konvencijoje dėl pilietybės neturinčių asmenų statuso 1 str. nurodoma, kad terminas ,,asmuo be pilietybės” reiškia asmenį, kuris nelaikomas kokios nors valstybės piliečiu pagal jos įstatymą. Pagal Konvencijos 12 straipsnį, asmens be pilietybės statusas nustatomas šalies, kurioje yra jo gyvenamoji vieta, įstatymais, jeigu nuolatinės gyvenamosios vietos nėra, įstatymai tos šalies, kurioje jis tuo metu gyvena. Tai reiškia, kad asmenys be pilietybės skirstomi į turinčius nuolatinę gyvenamąją vietą ir neturinčius.

A.Neveros nuomone, įstatymu reikia nustatyti, kad užsieniečiais laikomi tik tie asmenys, kurie turi kokios nors užsienio valstybės pilietybę, ir asmenys be ppilietybės, tačiau neturintys Lietuvoje nuolatinės gyvenamosios vietos.

Jei nusikalstama veika padaryta ne Lietuvos teritorijoje, taikomas universalios jurisdikcijos principas. Pagal BK 7 str. asmenys atsakys pagal Lietuvos baudžiamąjį įstatymą, nepriklausomai, kur jie yra padarę baudžiamąją veiką, bet ne už visas, o už 7 str. įvardintas veikas: nusikaltimus žmogiškumui ir karo nusikaltimus; prekyba žmonėmis; vaiko pirkimą arba pardavimą; netikrų pinigų ar vertybinių popierių pagaminimą, laikymą arba realizavimą; nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimą; teroro aktą; orlaivio užgrobimą; neteisėtą elgesį su radioaktyviomis mmedžiagomis; nusikaltimus, susijusius su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis.

Esama vertybių, kurios branginamos daugelio pasaulio valstybių, nes yra civilizuoto pasaulio pagrindas. Sprendžiant klausimą dėl nusikalstamų kėsinimųsi į tokias vertybes kriminalizavimo, yra priimtos tarptautinės konvencijos, prie kurių prisijungusios valstybės pasižada solidariai kovoti su įvardintais nusikaltimais. Dėl šių nusikaltimų gali nukentėti visa žmonija, todėl kiekviena valstybė privalo užkirsti kelią šiems nusikaltimams plisti, o juos padariusius asmenis privalo bausti. Šių principų turi laikytis ne tik ta valstybė, kuri pasirašo atitinkamą konvenciją, bet ir tos, kurios pritaria tokiai politikai [7; 66 ].

Viena iš universaliojo principo ypatybių ta, kad asmuo, padaręs nusikaltimus įvardintus tarptautinėse sutartyse ir turi būti nubaustas neatsižvelgiant į tai, ar už padarytą nusikaltimą baudžiama pagal vietos įstatymus. Lietuvos Baudžiamojo kodekso 7 straipsnis teigia, kad asmenys atsako pagal šį kodeksą, nesvarbu, kokia jų pilietybė ir gyvenamoji vieta bei tai, ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos įstatymus, kai padaro nusikaltimus, atsakomybė už kuriuos numatyta tarptautinių sutarčių pagrindu. Nusikaltimo padarymo vietos sankcija yra visiškai nesvarbi.

II.Baudžiamojo įstatymo galiojimas asmenims

Pagal LR Konstitucijos 86 str. Respublikos Prezidento asmuo neliečiamas: kol eina savo pareigas, jis negali būti patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Taip pat ir Seimo nario asmuo neliečiamas. KKonstitucijos 62 str. teigia, kad seimo narys be seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė.

Tarptautinė teisė pripažįsta asmeninį imunitetą tam tikrų asmenų atžvilgiu. Pagal Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių 29 straipsnį diplomato asmuo neliečiamas. Jis negali būti sulaikytas ar laikomas suimtas jokia forma. Priimančioji valstybė turi reikšti jam tinkamą pagarbą ir imtis visų priemonių, kad būtų išvengta bet kokio pasikėsinimo į jo asmenį, asmens laisvę ir orumą.

Diplomatas taip pat naudojasi imunitetu nuo priimančiosios valstybės baudžiamosios jurisdikcijos. Tačiau diplomato imunitetas nuo priimančios valstybės jurisdikcijos neatleidžia jo nuo atstovaujamosios valstybės jurisdikcijos. Diplomato šeimos nariai, gyvenantys kartu su juo, jeigu jie nėra priimančiosios valstybės piliečiai, naudojasi neliečiamybe ir imunitetu nuo priimančiosios valstybės baudžiamosios jurisdikcijos.

Vienos konvencijos 39 str. teigia, kad kiekvienas asmuo, turintis teisę į privilegijas ir imunitetus, naudojasi jais nuo to momento, kai atvyksta į priimančiosios valstybės teritoriją, vykdamas į atstovybę, į kurią yra paskirtas, arba, jeigu jis jau yra toje teritorijoje, nuo pranešimo apie jo paskyrimą užsienio reikalų ministerijai ar kitai ministerijai.

Pasibaigus asmens, kuris naudojasi privilegijomis ir imunitetais, funkcijoms, privilegijos ir imunitetai paprastai nebeteikiami nuo to momento, kai jis išvyksta iš šalies arba kai pasibaigia tam reikalingas laiko tarpas, tačiau iki ttol jie toliau teikiami net ir kilus ginkluotam konfliktui. Imunitetas ir toliau teikiamas už asmens veiksmus, kuriuos jis atliko eidamas savo pareigas atstovybėje.

Vadovaujantis LR Vyriausybės ir JAV Vyriausybės susitarimu dėl bendradarbiavimo masinio naikinimo ginklų platinimo prevencijos srityje ir dėl gynybos bei karinių santykių plėtojimo 9 str. JAV kariškiams ir civiliniams darbuotojams, kurie yra Lietuvos teritorijoje pagal šį Susitarimą atliekamos veiklos suteikiamos privilegijos ir imunitetai, lygiaverčiai tiems, kurie yra suteikiami administraciniam ir techniniam personalui pagal Vienos konvenciją dėl diplomatinių santykių [ 6; 34 ].

III.Baudžiamojo įstatymo galiojimas laike

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas, apsvarstęs Lietuvos teismų pastarųjų metų praktiką taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu, konstatuoja, kad teismai šias normas iš esmės taiko tinkamai. Sunkumų atsiranda ir dėl to, kad senojo bei naujojo baudžiamųjų įstatymų santykis yra itin sudėtingas, ypač kai pakeitimai daromi ir atsakomybės griežtinimo, ir švelninimo linkme.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas nutarė, išaiškinti teismams, kad:

1. Teisingas baudžiamųjų įstatymų taikymas reikalauja gerai žinoti teisės normas, nustatančias jų galiojimą laiko atžvilgiu, ir tiksliai jomis vadovautis.

2. Baudžiamųjų įstatymų galiojimo ir taikymo laiko atžvilgiu bendrieji pradmenys yra įtvirtinti Visuotinės žmogaus teisių deklaracijoje , Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakte, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje

ir jį taikant priimtuose Europos žmogaus teisių teismo sprendimuose. Šiuos pradmenis išplėtoja LR baudžiamojo kodekso 3str. 1 d., 7 str. ir kiti įstatymai, reglamentuojantys baudžiamosios teisės normų galiojimą ir taikymą laiko atžvilgiu.

3. Taikant įstatymą, reglamentuojantį baudžiamojo įstatymo galiojimą laiko atžvilgiu, reikia atsižvelgti į Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymą. Jei įsigaliojusi ratifikuota LR tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymas, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės ssutarties nuostatos.

Lietuvos Respublikos konkreti tarptautinė sutartis, net ir neratifikuota, taip pat vidaus teisės norminis aktas gali nustatyti šios bendros taisyklės išimčių.

4. Asmens baudžiamoji atsakomybė yra neatsiejama nuo baudžiamojo įstatymo galiojimo. Asmuo gali būti baudžiamas tik tuo atveju, jeigu jo padarytos veikos baudžiamumas buvo nustatytas įstatymo, įsigaliojusio iki nusikaltimo padarymo. Pagal BK 7 str. 1 d. veikos nusikalstamumą ar baudžiamumą nustato įstatymas, galiojęs šios veikos padarymo metu. Šia nuostata teismai privalo vadovautis visais atvejais, išskyrus tuos, kuriuos numato Konstitucijos 1107 str. 1 d. arba kuriems taikomos BK 7 str. 2 ir 4 dalyse numatytos išimtys.

LR Konstitucija. nustato, kad Lietuvos Respublikos įstatymas arba kitas Seimo aktas, Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai ppaskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja LR Konstitucijai.

5. Įstatymas, darantis įtaką veikos nusikalstamumui arba baudžiamumui, taip pat veiką padariusio asmens teisinei padėčiai, ne visada būna įtrauktas į Baudžiamąjį kodeksą. Tai gali būti ir atskiras baudžiamasis įstatymas, pavyzdžiui, įstatymas „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“.

6. BK 7 str. reglamentuoja tik baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu. Tačiau kai kuriais atvejais veikos nusikalstamumui, baudžiamumui arba veiką padariusiojo asmens teisinei padėčiai įtakos gali turėti pakeitimai įstatymuose bei kituose teisės norminiuose aktuose, kurie nepriskiriami prie baudžiamųjų įstatymų, kaip antai: Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas, Buhalterinės apskaitos įstatymas, Kelių eismo taisyklės ir pan. Teismai, nagrinėdami bylas, turi kruopščiai išsiaiškinti, kaip dėl tokių teisės norminių aktų pasikeitimo pakito baudžiamajame įįstatyme numatytų veikų nusikalstamumas, jų baudžiamumas ar veiką padariusiojo asmens teisinė padėtis.

7. Teismai turi skirti baudžiamojo įstatymo priėmimą, paskelbimą ir įsigaliojimą.Pagal BK 7 str. nuostatas parenkant taikomą baudžiamąjį įstatymą teismų sprendimuose reikalinga nurodyti, kuris iš įstatymų yra pritaikytas, jo redakcija turi būti nurodyta pagal įstatymo priėmimo, o ne paskelbimo arba įsigaliojimo datą.

8. Atsižvelgiant į BK 3 str. 1 ir 3 d. nuostatas, kad baudžiamoji atsakomybė galima tik tais atvejais, jeigu įstatymas jau buvo įsigaliojęs iki nusikaltimo padarymo iir jeigu veikos padarymo metu iš asmens galima buvo reikalauti įstatymą atitinkančio elgesio. Baudžiamasis įstatymas, jeigu jame nėra nurodyta įsigaliojimo diena, pradedamas taikyti kitą dieną po jo oficialaus paskelbimo „Valstybės žiniose“.

Baudžiamasis įstatymas baigia galioti, kai jis pripažįstamas netekusiu galios, pakeičiamas kitu įstatymu arba netenka galios suėjus jo galiojimo terminui.

9. Nusikaltimo padarymo laikas yra veikos (veikimo arba neveikimo) padarymo laikas nepriklausomai nuo to, kada kilo veikos pasekmės. Jeigu veikos padarymo metu galiojo vienas įstatymas, o pasekmių atsiradimo metu – kitas, taikomas tas įstatymas, kuris galiojo veikos padarymo metu. Pasekmių atsiradimo metu galiojęs įstatymas taikomas tik tuomet, kai asmuo norėjo, kad pasekmės dėl jo veikos kiltų kitu laiku.

Tęstinio arba trunkamojo nusikaltimo padarymo atveju nusikaltimo padarymo laikas yra visas laikas, kai asmuo darė baudžiamajame įstatyme numatytas veikas. Minėtų nusikaltimų padarymo atvejais veika kvalifikuojama pagal įstatymą, galiojusį tuo metu, kai nusikalstama veika buvo pabaigta arba nutraukta.

Jeigu veika nebuvo baigta dėl to, kad nutrūko rengimosi arba pasikėsinimo stadijose, taikomas jos nutrūkimo metu galiojęs įstatymas.

Bendrininkavimo atvejais kiekvienam iš bendrininkų taikomas baudžiamasis įstatymas, galiojęs tuo metu, kai jis, veikdamas pagal susitarimą, pabaigė savo veiksmus arba nuo jų susilaikė. Išimtį sudaro tokios bendrininkų padarytos veikos, kurių pasekmių atsiradimo jie norėjo kitu metu. Tokiais aatvejais visiems bendrininkams taikomas baudžiamasis įstatymas, galiojęs šių pasekmių atsiradimo momentu.

10. Įstatymas, panaikinantis veikos nusikalstamumą, sušvelninantis bausmę arba kitokiu būdu palengvinantis veiką padariusiojo asmens teisinę padėtį, kaip numato BK 7 str. 2 d., turi grįžtamąją galią.

Veikos nusikalstamumą panaikina toks įstatymas, kuris visiškai nebenumato buvusios nusikaltimo sudėties arba susiaurina nusikaltimo sudėtį.

Bausmę sušvelnina toks įstatymas, kuris sumažina jos minimalią, maksimalią arba šias abi ribas, numato naują švelnesnę bausmės rūšį, pašalina papildomas bausmes, papildomas privalomas bausmes pakeičia į fakultatyvias. Veiką padariusio asmens teisinę padėtį kitokiu būdu palengvina įstatymas, kuris pašalina veiką iš sunkių nusikaltimų sąrašo, išplečia galimybes atleisti veiką padariusį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės arba atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą, nustato asmeniui palankesnę pataisos darbų įstaigos rūšį ir režimą, suteikia palankesnes baudos sumokėjimo sąlygas.

12. Įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis veiką padariusio asmens teisinę padėtį, grįžtamosios galios neturi. Tai yra toks įstatymas, kuriuo įvedamos naujos, išplečiamos esamos nusikaltimų sudėtys, veikos priskiriamos prie sunkių nusikaltimų, numatomos griežtesnės bausmių rūšys, padidinamos bausmių minimalios, maksimalios arba abejos ribos, išplečiamos galimybės veiką padariusiam asmeniui paskirti papildomas bausmes, suvaržomos galimybės atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės, taip pat atidėti bausmės vykdymą, pailginami senaties, teistumo išnykimo terminai iir pan. Išimtį sudaro įstatyme specialiai numatyti atvejai.

13. Kartais naujasis baudžiamasis įstatymas numato pakeitimų, kurių viena dalis atitinka BK 7 str. 2 d. nuostatas, o kita dalis – šio straipsnio 3 d. nuostatas. Vadovaujantis baudžiamojo įstatymo grįžtamosios galios taisyklėmis, veiką padariusiam asmeniui taikomas jam palankesnis įstatymas.

Kvalifikuojant veiką, kaltininkui taikomas tas įstatymas, kuris numato jam palankesnę nusikaltimo sudėtį.

Išsprendus veikos kvalifikavimo ir bausmės klausimus, svarstomi kiti klausimai, susiję su veiką padariusio asmens teisine padėtimi: atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės, bausmės vykdymo atidėjimas, senatis ir pan. Kiek tai leidžia kaltininkui pritaikyti Baudžiamojo kodekso Ypatingosios dalies straipsniai, ir šiais klausimais taikomas jam palankesnis įstatymas.

14. Tais atvejais, kai naujasis baudžiamasis įstatymas sumažina minimalią atitinkamos bausmės ribą ir kartu padidina maksimalią negalima išsyk vienareikšmiškai pasakyti, ar naujasis įstatymas yra švelninantis baudžiamumą, ar jį griežtinantis. Šis klausimas gali būti išspręstas tik priimant nuosprendį arba nutartį, atsižvelgus į padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltininko asmenybę ir kitas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui. Jam gali būti paskirta bausmė arčiau minimalios naujojo įstatymo sankcijoje numatytos ribos, šis įstatymas kaltininkui yra švelnesnis. Veika kvalifikuojama ir bausmė skiriama pagal šį įstatymą. Jeigu atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltininko asmenybę ir kitas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės

bausmės skyrimui, kaltininkui gali būti paskirta bausmė, didesnė negu senajame įstatyme numatyta maksimali jos riba, naujasis įstatymas kaltininkui yra griežtesnis, jis neturi grįžtamosios galios. Tokiu atveju veika kvalifikuojama ir bausmė skiriama pagal įstatymą, galiojusį veikos padarymo metu.

15. Jeigu per laikotarpį nuo nusikaltimo padarymo iki bylos išnagrinėjimo baudžiamasis įstatymas pasikeičia ne vieną, o du ar daugiau kartų, teismai privalo išspręsti galiojusio ir vėliau netekusio galios (tarpinio) įstatymo taikymo klausimą.

16. Teismai medicininio ir auklėjamojo poveikio priemones visais atvejais skiria ttik tas, kurios baudžiamajame įstatyme yra nustatytos teismo sprendimo priėmimo metu.

17. Teismai privalo nurodyti, kuria BK 7 str. dalimi jie grindžia sprendimą taikyti veiką padariusiam asmeniui tą arba kitą baudžiamąjį įstatymą. Nuosprendyje arba nutartyje neturi likti neaiškumų dėl to, kuris iš baudžiamųjų įstatymų yra pritaikytas. Tais atvejais, kai teismo sprendimas priimamas įsigaliojus naujam įstatymui, o veika buvo padaryta iki to, nuosprendžio arba nutarties rezoliucinėje dalyje teismas turi nurodyti pritaikyto baudžiamojo įstatymo redakciją. Sprendimo motyvuose privalo būti išaiškinta, kodėl vveiką padariusiam asmeniui yra taikomas veikos padarymo metu galiojęs arba kitas baudžiamasis įstatymas.

VI. Nacionalinio baudžiamojo įstatymo ir tarptautinės bei Europos Sąjungos teisės santykis, ateities taikymo perspektyvos

Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto, priimto 1998m. Jungtinių tautų diplomatinėje įgaliotųjų atstovų konferencijoje, sskirtoje, tarptautinio baudžiamojo teismo įsteigimui, preambulėje teigiama, kad padariusieji labai sunkius nusikaltimus, verčiančius viso pasaulio visuomenę susirūpinti, neturi likti nenubausti ir baudžiamoji atsakomybė už juos turi būti užtikrinta imantis priemonių nacionaliniu lygiu bei stiprinant tarptautinį bendradarbiavimą. Kiekvienos valstybės pareiga yra patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis, atsakingus už tarptautinių nusikaltimų padarymą [8;35].

Pabrėžiama, kad Romos statutu įsteigtas Tarptautinis baudžiamasis teismas papildo nacionalinę baudžiamąją jurisdikciją.

Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikcijai priklauso tik labai sunkūs, visą tarptautinę bendriją verčiantys susirūpinti nusikaltimai: genocido nusikaltimai; nusikaltimai žmogiškumui; karo nusikaltimai; agresijos nusikaltimas.

Valstybė, kuri tampa Romos statuto šalimi, pripažįsta teismo jurisdikciją nurodytiems nusikaltimams. Romos statutas nekliudo valstybėms taikyti jų nacionaliniuose įstatymuose numatytų bausmių ir valstybių įstatymų, nenumatančių 6 statuto dalyje nurodytų bausmių [ 8 ; 59 ]

Jei įįsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymas, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos.

Europos konvenciją dėl ekstradicijos sudarančios šalys, vadovaudamosi Konvencijoje nustatytomis taisyklėmis, įsipareigoja perduoti viena kitai visus asmenis, kuriems prašančiosios Šalies kompetentinga valdžia kelia bylą arba kurių minėta Šalis reikalauja, kad galima būtų įvykdyti nuosprendį arba tuos asmenis sulaikyti.

Nusikaltimai, kuriems yra taikoma ekstradicija:

1. Asmenys išduodami už nusikaltimus, už kuriuos yra baudžiama laisvės atėmimu arba sulaikymu bent vieneriems metams, arba dar griežtesne bausme, ir pagal prašančiosios, ir pagal

prašomosios Šalies įstatymus.

2. Jei yra reikalaujama ekstradicijos dėl keleto atskirų nusikaltimų, už kiekvieną kurių pagal prašančiosios ir prašomosios Šalies įstatymus yra baudžiama laisvės atėmimu arba sulaikymu, tačiau keletas nusikaltimų neatitinka sąlygos dėl paskirtos bausmės dydžio, prašomoji Šalis turi teisę dėl pastarųjų nusikaltimų taikyti ekstradiciją.

3. Bet kuri Konvenciją pasirašančioji Šalis priimdama ratifikavimo arba prisijungimo dokumentą, turi perduoti Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui arba sąrašą veikų, dėl kurių leidžiama taikyti ekstradiciją, arba sąrašą veikų, dėl kurių ji netaikoma.

Konvenciją pasirašiusioji Šalis turi teisę atsisakyti išduoti savo piliečius. Pilietybė yra nustatoma priimant sprendimą dėl ekstradicijos.

Nusikaltimo padarymo vieta:

1. Prašomoji Šalis gali atsisakyti išduoti asmenį, kaltinamą nusikaltimu, kuris pagal Šalies įstatymus visiškai ar iš dalies buvo padarytas tos Šalies teritorijoje ar vietovėje, laikomoje Šalies teritorija.

2. Jei nusikaltimas, dėl kurio yra reikalaujama ekstradicijos, buvo padarytas ne prašančiojoje Šalyje, atsisakyti išduoti nusikaltėlį galima tik tuo atveju, jeigu prašomosios Šalies įstatymuose persekiojimas teismo tvarka už tokios pačios kategorijos nusikaltimus nėra numatomas.

Jei prašomosios Šalies kompetentingos institucijos paskelbia galutinį nuosprendį dėl asmens nusikaltimo arba nusikaltimų, už kuriuos yra reikalaujama jį išduoti, ekstradicija nėra ttaikoma.

Asmuo gali būti teisiamas tik už tą nusikaltimą, už kurį buvo išduotas.

Prašančioji Šalis gali imtis bet kokių priemonių, būtinų iškeldinti asmenį iš jos teritorijos ar kitų jos įstatymų numatytų priemonių, įskaitant procesinius veiksmus, asmeniui neatvykus, kad būtų galima išvengti ieškininės senaties termino pasibaigimo teisinių pasekmių.

Kai teismo proceso metu nusikaltimo pobūdis pasikeičia, išduotam asmeniui byla yra keliama ir jis baudžiamas tik tada, kai yra įrodoma, kad nusikaltimas yra tokio pobūdžio, dėl kurio taikoma ekstradicija.

Jei tuo pačiu metu ekstradicijos dėl to paties ar skirtingų nusikaltimų pareikalauja daugiau kaip viena valstybė, prašomoji Šalis privalo atsižvelgti į visas aplinkybes ir ypač į nusikaltimų sunkumo laipsnį bei padarymo vietą, prašymų pateikimo datą, reikalaujamo asmens pilietybę ir galimybę perduoti jį kitai valstybei.

Konvencijos ir dvišalių sutarčių santykis

1. Konvencija tose Šalyse, kuriose yra taikoma, pakeičia visas kitas dvišales sutartis ar konvencijas ir nustato ekstradicijos taikymą tarp bet kurių dviejų Šalių.

2. Konvenciją pasirašiusios Šalys gali sudaryti dvišales ar daugiašales sutartis tik tam, kad papildytų šios Konvencijos sąlygas ar palengvintų joje išdėstytų principų taikymą.

Tarptautinis baudžiamasis teismas Šalys turi teisę laisvai reguliuoti savitarpio ryšius dėl ekstradicijos, neatsižvelgdamos į šios Konvencijos nuostatas.

Europos Sąjungos Konstitucijos projekto , pateiktos Europos Konvento pakaitinio nario Elmano BBroko 46 straipsnis teigia, kad kiekvienas Sąjungos pilietis trečiojoje šalyje, kurioje valstybė narė, kurios pilietis jis yra, neturi atstovybės, naudojasi bet kurios kitos valstybės narės diplomatine ir konsuline apsauga tokiomis pat sąlygomis kaip ir tos valstybės narės piliečiai.

Kiekvienas asmuo, kurio Sąjungos įstatymais garantuojamos teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę veiksmingai jas ginti teisme.

Niekas negali būti nuteistas už veiką ar neveikimą, kurie, pagal jų padarymo metu galiojusius valstybės įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais. Taip pat negali būti skiriama sunkesnė bausmė, negu ta, kuri buvo taikoma nusikaltimo padarymo metu. Jeigu po to, kai nusikaltimas buvo padarytas, įstatymas numatė lengvesnę bausmę, taikoma lengvesnė bausmė.

Europos Sąjungos Konstitucijos projekto 49 straipsnis nekliudo teisti ir nubausti asmens už bet kokią veiką ar neveikimą, kurie jų padarymo metu pagal tautų bendrijos visuotinai pripažintus principus buvo laikomi nusikaltimais. Bausmės neturi būti neproporcingai griežtos, palyginti su nusikaltimu.

Nieko negalima vėl teisti ar bausti už nusikaltimą, dėl kurio Sąjungoje jis jau buvo galutinai išteisintas ar pripažintas kaltu pagal įstatymą galutiniu nuosprendžiu [ 2; 15].

V. Išvados

1.Svarbiausi baudžiamųjų įstatymų galiojimo erdvėje principai yra du: teritorinis ir pilietybės.

2.Teritorinio principo esmė – valstybės baudžiamasis įstatymas taikomas visiems asmenims, padariusiems nusikaltimus jos teritorijoje.

3. Pilietybės

principo esmė – Lietuvos Respublikos piliečiai ir nuolatiniai Lietuvos gyventojai atsako pagal Lietuvos baudžiamąjį įstatymą, nesvarbu, kur padarytų baudžiamąją veiką.

4. Baudžiamųjų įstatymų taikymas asmenims, padariusiems nusikaltimus Lietuvos valstybės vandens teritorijoje, yra komplikuotas, nes tenka vadovautis ne tik nacionaliniais, bet ir tarptautiniais teisės aktais.

5. Jei nusikalstama veika padaryta ne Lietuvos teritorijoje, taikomas universalios jurisdikcijos principas. Asmenys atsakys pagal Lietuvos baudžiamąjį įstatymą, nepriklausomai, kur jie yra padarę baudžiamąją veiką, bet ne už visas, o už BK 7 straipsnyje įvardintas vveikas.

6. Tarptautinė teisė pripažįsta asmeninį imunitetą tam tikrų asmenų atžvilgiu. Pagal Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių diplomato asmuo asmuo neliečiamas.

7. Baudžiamasis įstatymas, jeigu jame nėra nurodyta įsigaliojimo diena, pradedamas taikyti kitą dieną po jo oficialaus paskelbimo „Valstybės žiniose“.Baudžiamasis įstatymas baigia galioti, kai jis pripažįstamas netekusiu galios, pakeičiamas kitu įstatymu arba netenka galios suėjus jo galiojimo terminui.

8. Taikant įstatymą, reglamentuojantį baudžiamojo įstatymo galiojimą laiko atžvilgiu, reikia atsižvelgti į Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymą.

9. Asmens baudžiamoji aatsakomybė yra neatsiejama nuo baudžiamojo įstatymo galiojimo. Asmuo gali būti baudžiamas tik tuo atveju, jeigu jo padarytos veikos baudžiamumas buvo nustatytas įstatymo, įsigaliojusio iki nusikaltimo padarymo.

10. Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statute teigiama, kad padariusieji labai sunkius nusikaltimus neturi likti nnenubausti ir baudžiamoji atsakomybė už juos turi būti užtikrinta imantis priemonių nacionaliniu lygiu bei stiprinant tarptautinį bendradarbiavimą. Tarptautinis baudžiamasis teismas papildo nacionalinę baudžiamąją jurisdikciją.

12. Europos konvenciją dėl ekstradicijos sudarančios šalys įsipareigoja perduoti viena kitai visus asmenis, kuriems prašančiosios šalies kompetentinga valdžia kelia bylą arba kurių minėta šalis reikalauja, kad galima būtų įvykdyti nuosprendį arba tuos asmenis sulaikyti.

Uždavinys Nr.1

P.P. dirbo UAB ,,Abrakadabra” kranistu. Jo darbo funkcija yra dirbti darbo krano kabinoje vykdant statybas.Vieną dieną P.P. dirbant ir kranui keliant krovinį, pastarasis nuvirto, P.P. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Ar bus minėta UAB traukiama baudžiamojon atsakomybėn už darbų saugos pažeidimus, jeigu:

a) bus nustatyta, kad kranas nuvirto dėl to, kad P.P. kėlė didesnio svorio krovinį, neatsižvelgiant į tai, kad įmonės lokaliniai darbo teisės aaktai aiškiai reglamentuoja, kokie kroviniai ir kada turi būti keliami, taip pat įmonėje yra įdiegta vadybos ir darbų saugos užtikrinimo sistema, kurios vykdymas buvo nuolat tikrinamas ir prižiūrimas?

b) Bus nustatyta,kad įmonės vadovybės strategija buvo įmonės investicija į vertybinius popierius, o ne į didesnio galingumo kranus.Todėl, nors vadovybei ir buvo žinoma apie mažo galingumo kranų problemą,ji atidėjo investicijas į kranus galimybę ,,geresniems laikams”?

Atsakymas

Pirmuoju atveju UAB ,,Abrakadabra” baudžiamojon atsakomybėn už darbų saugos pažeidimus nebus traukiama, kadangi juridinis asmuo, vykdydamas ūkinę veiklą, ir ssudarydamas savo darbuotojams ir atstovams darbo ir pavedimo vykdymo sąlygas ėmėsi priemonių, kad visa juridinio asmens veikla būtų suderinta su teisės normų (aktų), kokybės vadybos reikalavimais, yra įmonėje parengti ir įdiegti veiklos, proceso vykdymą reglamentuojantys dokumentai, kuriais siekiama užtikrinti, kad nebūtų padaryta nusikalstama veika arba būtų eliminuotos sąlygos atsirasti nusikalstamų padarinių. Be to, įmonė ėmėsi pakankamų priemonių, kad darbuotojų, vykdančių tam tikras funkcijas, veikla būtų tinkamai kontroliuojama: įmonės lokaliniai darbo teisės aktai aiškiai reglamentuoja, kokie kroviniai ir kada turi būti keliami, taip pat įmonėje yra įdiegta vadybos ir darbų saugos užtikrinimo sistema, kurios vykdymas buvo nuolat tikrinamas ir prižiūrimas.

Vadinasi, buvo užtikrinta darbuotojo kontrolė ir reikiamo rūpestingumo (atidumo) standartas. Todėl galima teigti, kad už P. P. veiką, keliant didesnio svorio krovinį, negali atsakyti įmonė, nes ji nekalta dėl kilusių padarinių, nes darbuotojas veikė ,,savarankiškai” arba priešingai įmonės vidaus taisyklėms, kuriomis buvo siekiama užtikrinti galimos nusikalstamos veikos prevenciją.

Antruoju atveju, kai įmonės vadovybės strategija buvo įmonės investicija į vertybinius popierius, o ne į didesnio galingumo kranus, nors vadovybei ir buvo žinoma apie mažo galingumo kranų problemą, bet ji atidėjo investicijas į kranus galimybę ,,geresniems laikams”, įmonė bus traukiama baudžiamojon atsakomybėn už darbų saugos pažeidimus. Galima teigti, kad nusikalstama veika padaryta įmonei ttoleruojant darbo saugos pažeidimus, nes įmonės veiklos strategija buvo orientuota į vertybinius popierius, o ne į didesnio galingumo kranus. Juridinio asmens darbuotojas veikė vykdydamas savo darbo funkciją ( pavedimą), siekdamas visiškos ar dalinės naudos juridiniam asmeniui.

Galime manyti, kad darbo saugos reikalavimų nesilaikyta esant netiesioginiam ar tiesioginiam (paslėptam) įmonės pritarimui, todėl UAB ,,Abrakadabra” gali būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn pagal mūsų valstybės baudžiamąjį įstatymą taikant netiesioginės atsakomybės modelį už darbo saugos reikalavimų nesilaikymą.

Literatūra

Literatūros sąrašas

1. Baudžiamoji teisė V. 1997

2. Europos ateities Konvento dokumentai // ( Sąsiuvinis Nr.1), 2003-03-01.

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarimas ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu“ Nr. 38, 2002 m. gruodžio 20 d. Nr. 38

4. Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas. V.- 2003.

5. Lietuvos Respublikos Konstitucija. V.-1996.

6. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės susitarimas dėl bendradarbiavimo masinio naikinimo ginklų platinimo prevencijos srityje ir dėl gynybos bei karinių santykių plėtojimo // ,,Valstybės žinios” . 2003-05-21, Nr. 49, P. 33 – 35.

7. Nevera A. Baudžiamųjų įstatymų galiojimo erdvėje problemos // Teisės problemos. 2000. P.53-69.

8. Pradel J. Lyginamoji baudžiamoji teisė. V.- 2001

9. Soloveičikas D. Šiuolaikinės juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės realizavimo doktrinos // Teisė. 2003, Nr. 46. P.139 –155.

10. Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas, priimtas 1998m. lliepos 17 d. Jungtinių tautų diplomatinėje įgaliojųjų atstovų konferencijoje, skirtoje, tarptautinio baudžiamojo teismo įsteigimui. 2003-05-21, Nr. 49, P. 35 – 71.

11. Vienos Konvencija dėl diplomatinių santykių ( 1961-04-18) // ,,Valstybės žinios” . 1999-10-06, Nr.83, P. 3 – 11.

Related Posts