Baudziamoji teise

Home / Teisė / Baudziamoji teise

1. Baudžiamosios teisės sąvoka vartojama kaip:

1) teisės šaka;

2) įstatymų leidybos sritis;

3) mokslo sritis.

Asmuo, savo veiksmais pažeisdamas vieną ar kelis nustatytus draudimus, padaro žalą teisės saugomiems gėriams – t.y. nusikaltimą. Dėl to neišvengiama teisinė pasekmė – bausmė. Nusikaltimas ir bausmė yra dvi pagrindinės kategorijos, kurių pagrindu formuojama baudžiamoji teisė.

Baudžiamoji teisė – teisės normų visuma, kuri uždraudžia veikas kaip nusikalstamas ir numato už šių draudimų pažeidimus atitinkamas bausmes arba kitas poveikio priemones kaip šios veikos pasekmes, taip pat atleidimą nnuo bausmės ar bausmės palengvinimą. Skiriasi nuo kitų teisės šakų, nes:

1) nereguliuoja visuomeninių santykių, kuriais tenkinami žmonių poreikiai;

2) skirta saugoti vertybes;

3) paskirtis – uždraudžia tokias veikas, kurios daro žalą; pateikiamas išsamus draudžiamų veikų sąrašas;

4) nėra svarbi reguliuojamoji funkcija.

Objektyvioji pusė (jus poenale) – visuma įstatymo numatytų draudimų ar įsipareigojimų, išdėstytų teisės normose.

Subjektyvioji pusė (jus puniendi) – parodo, kokią teisę turi valstybė nubausti nusikaltėlius. Ji turi šią teisę, nes teisės normų pagrindu imasi reguliuoti tvarką visuomenėje.

2. Baudžiamosios teisės eesmė yra ta, kad jos normomis nustatoma svarbių visuomenės gėrių, t.y. teisinių gėrių (baudžiamosios teisės dalykas), apsauga, o už padarytus pažeidimus grasinama atitinkamomis sankcijomis. Baudžiamoji teisė gina tokias svarbias vertybes kaip gyvybė, orumas, nuosavybė, valstybės egzistavimo sąlygos ir t.t. Pasirenkant kkokius gėrius reikia saugoti, pagrindu yra jų svarba visuomenėje ir jiems padarytos žalos pobūdis. Aptariant teisinių gėrių gynybą baudžiamosios teisės priemonėmis reikėtų pažymėti, kad:

1) šių gėrių gynyba yra galima, jeigu jų struktūra formalizuota, t.y. jie gali turėti formalizuotą loginę išraišką;

2) kriminalizuojant, turi būti atsižvelgta į tokių reiškinių paplitimą, teisėsaugos organų galimybes patraukti kaltus asmenis atsakomybėn, ir į kitus veiksnius.

Baudžiamųjų normų paskirtis – apsaugoti tam tikrus visuomeninius santykius, o tai apsaugai realizuoti jos turi nustatytas sankcijas (teisės pažeidėjui numatomi tam tikri asmeninio ar turtinio pobūdžio suvaržymai. Baudžiamosios teisės normos realizuojamos naudojant imperatyvinį metodą: taikomos tiksliai laikantis normų reikalavimų ir naudojant valstybės prievartą. Baudžiamojo teisinio santykio subjektai: vienoje pusėje fizinis, sulaukęs tam tikro amžiaus, asmuo, pakaltinamas ir padaręs pavojingą veiką, kitoje pusėje –– valstybė, jai atstovauja teisingumo institucija.

3. Nusikaltimas – baudžiamojo įstatymo numatyta pavojinga veika (veikimas ir neveikimas), kuria kėsinamasi į LR visuomeninius santykius, jos politinę ar ekonominę sistemas, nuosavybę, piliečių asmenines, politines, darbines, turtines ir kitas teises ir laisves, taip pat kitokia baudžiamojo įstatymo numatyta pavojinga veika, kuria kėsinamasi į LR nustatytą teisėtvarką. Nusikaltimu nelaikoma tokia veika, kuri turi visus požymius, bet dėl mažareikšmiškumo nėra pavojinga.

Bausmė – tai valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą, ir apribojanti nnuteistojo teises bei laisves visuomenės interesais. Jos paskirtis: sulaikyti asmenis nuo nusikaltimų padarymo, nubausti nusikaltusius, atimti nuteistajam galimybes daryti naujus nusikaltimus, siekti nusikaltėlį grąžinti į visuomenę.

4. Baudžiamoji teisė – materialioji, o baudžiamasis procesas ir bausmių vykdymo teisė – formalioji. Pirma apibrėžia nusikalstamų veikų ratą ir bausmes už jų padarymą. Procesinė teisė nustato, kokia tvarka turi būti nusikaltusiam asmeniui inkriminuotas padarytas nusikaltimas ir paskirta bausmė. Kaltės įrodinėjimas turi būti atliktas taip, kad nebūtų pažeistos pagrindinės žmogaus teisės, kad galėtų įrodyti savo nekaltumą. Bausmių vykdymo teisė – sprendžia kaip turi būti įvykdyta teismo paskirta bausmė, nustato tokią bausmių vykdymo tvarką, kad būtų pasiekti bausmės tikslai, taip pat sureguliuoja nuteistųjų teisinę padėtį, jų auklėjimo, mokymo, darbo klausimus. Taigi baudžiamoji teisė, baudžiamasis procesas ir bausmių vykdymo teisė sudaro tam tikrą visumą, kuri teisiškai sureguliuoja visus klausimus susijusius su padaryto nusikaltimo išsiaiškinimu, kaltojo asmens nubaudimu ir paskirtos bausmės realizavimu – tai kriminalinės teisės šakos.

Baudžiamosios teisės vieta valstybės teisės sistemoje: priešingai negu kitos teisės šakos nesukuria jokių prielaidų formuotis tarpusavio santykiams ir nereguliuoja pozityvių visuomeninių santykių. Pagrindinis uždavinys – užkristi kelią tokių santykių formavimuisi. Kaip kitos teisės šakos gina visuomeninius gėrius, bet kitokiomis priemonėmis. Baudžiamoji teisė susijusi su konstitucine, administracine teise bei su tarptautine tteise, nes vis daugiau klausimų sprendžiami tarptautinėmis sutartimis. Taip pat baudžiamoji teisė susijusi su civiline bei finansine teise, bet šis ryšys yra daug silpnesnis.

Moralinės nuostatos – nuostatos, paremtos žmogaus vidiniu įsitikinimu. Kai kurios iš jų gali turėti reikšmės veikų kriminalizacijai ir dekriminalizacijai, taip pat teismų praktikai. Jos dažnai sutampa su baudžiamosios teisės normomis. Religinės normos irgi turi didelę įtaką baudžiamojoje teisėje.

5. Baudžiamosios teisės funkcijos – pagrindinės teisinio poveikio visuomeniniams santykiams kryptys:

1) bendroji prevencija, baudžiamaisiais draudimais siekiama užkirsti kelią nusikaltimams apskritai. Tai priklauso nuo nusikaltimų išaiškinamumo bei atsakomybės neišvengiamumo;

2) represinė funkcija, pagal sankcijas suvaržomos žmogaus teisės (asmeniniai, turtiniai suvaržymai). Sankcijos rūšis priklauso nuo nusikaltimo pavojingumo ir asmens, kuris tokį nusikaltimą padarė. Taip pat yra galimybė nusikaltusį asmenį atleisti nuo atsakomybės, o atliekamą bausmę sumažinti;

3) informacinė funkcija, turi apsaugoti nuo neteisėtų veiksmų žmones, kurie nėra linkę nusikalsti, bet tokius veiksmus gali padaryti dėl nežinojimo; taip pat, kad baudžiamosios teisės priemonėmis galėtų pasinaudoti nukentėjęs nuo nusikaltimo padarymo asmuo;

4) individualioji prevencija (pataisomoji funkcija), bausmės turi sulaikyti nuo pakartotino nusižengimo, taikant baudžiamąjį įstatymą tikimasi, kad to asmens elgesys pasikeis. Dažnai tam turi įtakos bausmės griežtumas, bausmės atlikimo sąlygos, taip pat kaip padedama atlikus bausmę susirasti darbą, butą.

Baudžiamosios teisės normomis saugomi ne vvisi žmonių interesai, atsižvelgiant į jų specifiką dar vadinami teisiniais gėriais, o tik kai kurie. Baudžiamoji teisė saugo juos pasirinktinai, pagal svarbą visuomenėje ir jiems padarytos žalos pobūdį. Gina: gyvybę, orumą, lytinę laisvę, nuosavybę, valstybės santvarką ir kt.

6. Kai kitomis teisės normomis negalima užtikrinti saugomų gėrių apsaugos, gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė (ultima ratio). Toks apsaugos diferenciavimas yra naudingas, nes didinama galimybė spręsti klausimus dėl žalos atlyginimo kitose teisės šakose nustatytomis normomis, siaurinamas pačių griežčiausių baudžiamosios teisės represinių priemonių panaudojimas. Šių gėrių apsauga galima, jeigu jų struktūra yra formalizuota, taip pat sprendžiant veikų kriminalizavimo klausimus reikia įvertinti tokių reiškinių paplitimą bei teisės apsaugos organų galimybes patraukti asmenis atsakomybėn.

Baudžiamosios teisės normos yra apsauginės; jų paskirtis – apsaugoti nuo kėsinimųsi tam tikrą visuomeninių santykių grupę, o tai apsaugai realizuoti jos turi numatytas sankcijas, kurios taikomos už padarytą nusikaltimą. Baudžiamosios teisės normos yra nukreiptos į teisės pažeidėją, kuriam padarius nusikaltimą numatomi tam tikri asmeninio ir turtinio pobūdžio suvaržymai.

7. Galiojantis baudžiamasis kodeksas įvardija visas veikas, kurios laikomos nusikaltimais, išskyrus vieną – “Įstatymas dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą”. Baudžiamasis kodeksas (kodifikuota baudžiamoji teisė):

1) bendroji dalis, įstatymų galiojimas, nusikaltimo bendrieji požymiai, jų padarymo formos, asmenų, traukiamų baudžiamojon atsakomybės, amžius, kaltės formos, jų turinys,

bausmės, jų skyrimo ir atleidimo tvarka;

2) specialioji dalis, išvardijami nusikaltimai ir sankcijos.

Baudžiamojo kodekso dalys sudaro vieningą visumą: specialioji dalis numato sankcijas, o bendroji dalis – visą bausmių skyrimo tvarką (konkrečios bausmės parinkimą pagal sankcijas, lengvinančios ir sunkinančios atsakomybę aplinkybės ir kt.).

8. Baudžiamosios teisės mokslas – tai jurisprudencijos dalis, kuri apima tam tikrų žinių, požiūrių, nuostatų apie baudžiamuosius įstatymus, jų efektyvumą, principus, vystymosi tendencijas ir t.t. Mokslo dalykas – teisinių, mokslinių žinių apie nusikaltimus ir bausmes visuma. Baudžiamosios teisės mmokslo paskirtis:

1) paaiškinti šį reiškinį plačiau: ar baudžiamieji įstatymai socialiai pagrįsti;

2) formuoti, atskleisti baudžiamosios teisės principus;

3) analizuoti nusikaltimo esmę, jo materialiuosius ir formaliuosius požymius, nusikaltimo padarymo formas;

4) išnagrinėti bausmės esmę ir jos teisingo taikymo prielaidas;

5) turi patarti įstatymų leidėjui, kokios turi būti baudžiamosios teisės tendencijos, perspektyvos.

Baudžiamosios teisės mokslas spręsdamas konkrečius klausimus gana dažnai pasinaudoja kitomis mokslo šakomis. Kriminologija – mokslas, kuris tiria, vertina nusikalstamumą, analizuoja, kad paruoštų prevencines priemones. Kriminalistika – mokslas, teisinių žinių visuma apie metodus, būdus, atskleidžiant nnusikaltimus. Valstybinė politika – duomenys apie baudžiamųjų įstatymų taikymą, nusikaltimo, nusikalstamumo recidyvo statistika. Teismo medicina – padeda spręsti tiek bendrosios, tiek specialiosios dalies klausimus. Teismo psichologija – nusikaltimo psichikos reikšmės supratimui (pakaltinamumas, ribotas pakaltinamumas, nepilnamečių atsakomybė). Taip pat naudojasi teismų sstatistika bei teismo pedagogika.

Kriminalizacija – veikų pripažinimas pavojingomis (dekriminalizacija). Penalizacija – bausmės, už numatytus nusikaltimus, griežtinimas (depenalizacija). Baudžiamosios teisės moksle galima išskirti tokias kryptis: baudžiamosios teisės dogmatika, sociologija ir istorija bei lyginamoji ir tarptautinė baudžiamoji teisė.

Baudžiamosios teisės metodai (būdai pažinti tikrovę, keisti ją, vystyti):

1) dogmatinis, remiasi formaliosios logikos taisyklėmis; skirtas komentuoti, sisteminti baudžiamosios teisės normas, institutus, nusikaltimų sudėtis;

2) sociologinis, reiškiniai analizuojami kaip sociologiniai, atskleidžiamas jų turinys; tai yra apklausos, ekspertų analizė; padeda tobulinti baudžiamąją teisę;

3) lyginamasis, lyginama su atitinkamomis užsienio šalių institucijomis, kategorijomis; Lietuva perėmė nusikaltimų sampratą; kam skirtas baudžiamasis įstatymas. Padėjo keisti saugomų vertybių sąrašą (pereita prie žmogiškųjų vertybių saugojimo). Atsirado riboto nepakaltinamumo institutas; siūlomi nusikaltimai ekologijai, šeimai;

4) istorinis, vertinamas istorinio aspektu; parodo, kas jau buvo ppasiekta, ką galima atgaivinti nekartojant senų klaidų;

5) filosofinis, vertina reiškinius kaip kiekybinių ryšių peraugimą į kokybinius, priešingybių kova ir vienybė, neigimo dėsnis.

Baudžiamosios teisės raida: disciplina pradėta dėstyti 12a. Italijos, o vėliau ir kitų šalių universitetuose.

Švietėjiškasis humanizmas, atsirado 17a. ir atspindėjo besiformuojančios buržuazijos pretenzijas.

Š.L.Monteskje (1689 – 1755): “Persų laiškai”, “Įstatymų dvasia”. Pagrindinės idėjos: būtina sumažinti baudžiamųjų įstatymų taikymo sferą (religinėje srityje, už pasikėsinimus į monarchus); baudžiamieji įstatymai turi būti taikomi tik už išorinius veiksmus, o ne už mintis, įįsitikinimus; kiekvienas nusikaltimas turi būti aiškiai apibūdintas – kokį veiksmą atlikus galima baudžiamoji atsakomybė; bausmė turi atitikti nusikaltimą; bausmių švelninimo idėja; bando išsiaiškinti nusikaltimo padarymo priežastis (nusikaltimas priklauso nuo klimato); mirties bausmės taikymo sumažinimas. Pradeda tvirtinti, kad baudžiamųjų įstatymų pagrindinis uždavinys – nusikaltimų prevencija.

Bekarija (1738 – 1794): “Apie nusikaltimus ir bausmes”. Pagrindinės idėjos: nusikaltimo ir bausmės nustatymas – teismo prerogatyva; negalima persekioti už mintis, nusikaltimo matu turi būti žala; sukurti bausmių ir nusikaltimų hierarchiją; bausmių lygybė prieš įstatymus; bausmė turi atitikti nusikaltimą; bausmių neišvengiamumas; bausmė ne įbauginimui, o kad nebūtų recidyvo; mirties bausmė neefektyvi.

Volteras (1694 – 1778): “Apie nusikaltimus ir bausmes komentaras”, “Apdovanojimas už teisingumą ir humanizmą”. Kaltino bažnyčią už kitų tikybų žmonių persekiojimą. Pagrindinės idėjos: įstatymų tobulinimas; proporcija tarp nusikaltimo ir bausmės; prieš mirties bausmę.

P.Maratas (– 1793). Sudarė baudžiamųjų įstatymų planą, dėmesys į baudžiamųjų įstatymų formą, leidėjo valios išreiškimą, neturi būti kas nors nesuprantama, įstatymai turi būti plačiai žinomi. Sukūrė baudžiamojo kodekso specialiąją dalį. Jis vystė idėjas; nusikaltimo prevencija, bausmių atitikimas nusikaltimams, atsakomybės neišvengiamumas.

Klasikinė kryptis. 18a.pab. jos pagrindu atsisakyta daugelio feodalų nuostatų (lygybė prieš įstatymus; bausmių vykdymo bei kalėjimo reformos; nėra nusikaltimo ar bausmės nenumatytos įstatymuose). Pagal šią teoriją labai formalizuojama baudžiamoji atsakomybė, išdiferencijuojami nusikaltimai, kkonkretizuojamos sankcijos, išskyrė bendrąją ir specialiąją dalį. Nepaaiškino nusikaltimų priežasties; normų atsiradimas siejamas tik su įstatymų leidėjo valia.

M.Kantas (1724 – 1804). Formavo bausmių sistemą, kodeksą aiškino remdamasis mokymu apie dorovę, jos esmė – kategoriškas imperatyvas. Atsakomybės pagrindas – žmogaus laisvė elgtis pagal savo valią. Įtvirtino principą: už lygų lygus kerštas.

Hėgelis (1770 – 1831). Dialektinio mąstymo pradininkas – tai tezė, tos tezės neigimas (antitezė) ir neigimo neigimas (sintezė). Tezė – tai abstrakčios teisės išreiškiančios bendrą valią; antitezė – individualus elgesys (tai pasireiškia ir nusikaltimu); sintezė – bausmė (atstatoma pažeista teisė, paneigiamas nusikaltimas). Valstybės teisė bausti remiasi bausmės neišvengiamumu. Bausmė tik už padarytą veiką. Neigė objektyvaus pakaltinimo principą: turi būti kaltė (dalyvauti žmogaus sąmonė). Atskyrė nepakaltinamus, kaip tuos, kurių negalima bausti: reikia elgtis humaniškai su dvasios ligoniais. Atsirado būtinojo reikalingumo užuomazgos (mirštantis badu turi teisę kėsintis į svetimą turtą); palaiko idėją, jog kodifikuota teisė žymiai aukštesnė; turi būti įsteigta prisiekusiųjų institucija, teisėjo laisvė priimant sprendimą.

Feuerbachas (1775 – 1838). Jo idėjos: skirti objektyvųjį (uždrausta veika) ir subjektyvųjį (būtinas pagrįsti objektyvųjį) baudžiamosios atsakomybės pagrindą; turi būti tiksliai apibūdinti nusikaltimai, tai verstų teismus jų laikytis ir ribotų savivalę. Padėjo nusikaltimo sudėties, kaltės, pasikėsinimo, bendrininkavimo institutų pagrindus.Pradeda skirti kaltės formas, rūšis: pikta ir nneatsargumas. Kėsinimasis, padėjėjas, kurstytojas turi būti baudžiami švelniau.

Šios mokyklos atspindys realiame gyvenime – 1813m. Bavarijos BK.

Prasmė: šios krypties svarbiausi teiginiai sudaro ir šių dienų demokratinių valstybių baudžiamosios teisės pagrindą: lygybė prieš įstatymą; kriminalinių bausmių humanizavimas; išskyrė bendrąją ir specialiąją dalį; nullum crimen, nulla poena sine lege; baudžiamieji įstatymai turi būti aiškūs, visi nesusipratimai – kaltinamojo naudai; įstatymų taikymas pagal analogiją neįmanomas; pradėjo formuluoti riboto pakaltinamumo nuostatas; ieškojo įstatymų taikymo taisyklių (lyginant su kitais to meto teisininkais, pasiekė juridinės technikos viršūnę.

Neatsakė į klausimą: kokios nusikalstamumo priežastys? Teisines normas kildino ne iš socialinių ekonominių, dvasinių santykių, o siejo su įstatymo leidėjo valia. Kritika: suabsoliutinta veikėjo valia, normos nesiejamos su realiais reiškiniais.

Neoklasikinė kryptis: yra švelninančios aplinkybės, veikimo laisvė nėra absoliuti, t.y. ją veikia: protiškas nepilnavertiškumas, patologija, neveiksnumas; skiriant bausmę turi turėti poveikį psichinės anomalijos, amžius, kartais lytis, reikia remtis ekspertų išvadomis; atsakomybė turi būti individualizuota.

Antropologinė kryptis, tikslas – nustatyti realias nusikaltimo priežastis. Pagal juos į nusikaltimą reikia žiūrėti ne kaip į teisinę sąvoką, bet kaip į biologinį ar socialinį reiškinį.

Galis: “Anatomija ir fiziologija nervų sistemoje apskritai ir galvos smegenų atskirai”.

Lafateras sukūrė meno pažinti gamtos kalbą mokslą; pagal išorę galima pažinti žmogaus vidų.

Lambrazo (1835 – 1905): “Nusikalstamas žmogus”.

Nusikaltimai biologinio pobūdžio reiškiniai. Ėmė studijuoti nusikaltėlį, bandydamas jame įžvelgti nusikaltėlį iš prigimties. Atrado stigmatus, būdingus vienam ar kitam nusikaltėlių tipui. Prevencinės priemonės: mirties bausmė, laisvės atėmimas, kastracija, sterilizacija; pagrindė masines žudynes. Visa tai turi daryti ne teismai, o specialistai (specialūs administraciniai organai).

Vulgarus materializmas: nusikaltimus lemia žmogaus įgimtos ir gamtinės savybės.

Chromosomų metodas: nusikalsta žmonės, turintys atliekamų vyriškų chromosomų.

Iš to kilo aiški išvada: jeigu įgimti fiziniai ar psichiniai nukrypimai yra nusikalstamo elgesio priežastis, tai kriminalinės bausmės neturi jokios reikšmės. KKritika: požymius, kuriuos priskirdavo nusikaltėliams, buvo gana būdingi ir kitiems, įstatymui nenusižengusiems asmenims. Prasmė:

1) atkreipė dėmesį, kad nusikaltėlio nubaudimas nėra vienintelis valstybės rūpestis;

2) svarbu, kad visuomenė bandytų suvokti daromų nusikaltimų priežastis ir kiek įmanoma jas šalintų;

3) susiformavo savarankiška mokslo šaka, tyrinėjanti nusikalstamumo priežastis ir nusikaltėlį – kriminologija;

4) siūlė bausmę derinti su nusikaltėlio asmenybe, nors ir grubiai.

Sociologinė kryptis. F.Listas: “kova su nusikaltimais gali būti vaisinga tik tuomet, kai bus žinomos nusikaltimų priežastys bei bausmių įtaka”. Sociologų mokykla (Listas, Van GGamelis, Prisas, Foinickis): nusikalstamumo faktoriai:

1) socialiniai – ekonominiai (skurdas, nedarbas);

2) fizikiniai, kosminiai (metų laikas, klimatas, orai);

3) individualūs – biologiniai (lytis, amžius, psichiniai ypatumai).

Baudžiamoji teisė: siaurąja prasme – dogmatika, reikalinga studijuojant; kriminologija; baudžiamoji politika; penologija (išskyrė Listas)– ppriežastingumas bausmių srityje. Baudžiamieji įstatymai yra abstraktūs, jie įgauna socialinį turinį, kai yra taikomi konkrečiais atvejais. Nusikaltimo sudėties samprata – viena pagrindinių baudžiamosios teisės kategorijų. Pagrindinis tyrimų tikslas – atskleisti teisinių reiškinių turinį socialine prasme. Tai leido išvystyti geras prevencines priemones. Nukrypimas: pagrindė, kad egzistuoja pavojinga būsena; yra žmonės, kurie socialiai pavojingi kitiems; tai nustatoma pagal gyvenimo būdą, psichines savybes, todėl jiems galima taikyti prevencines priemones net nesulaukiant nusikaltimo. Nusikaltimas – žmogiškas poelgis, todėl jis turi būti ištirtas, kad galima būtų jį grąžinti į visuomenę.

Naujoji sociologinė gynybos teorija (20a.5dešimt.; M.Ancelis): atsisakyti baudžiamosios teisės kategorijų – nusikaltimas, bausmė – neįmanoma; būtina išsiaiškinti faktorius, lėmusius nusikaltimą; valstybė gal net neturi teisės bausti, nes nusikaltimas – žmogiškas poelgis ir turi būti visapusiškai ssocialiai ištirtas, ieškoma priemonių, kaip jį socializuoti į visuomenę; poveikio priemonių liberalizacija.

Iš to kilo aiški išvada: jeigu įgimti fiziniai ar psichiniai nukrypimai yra nusikalstamo elgesio priežastis, tai kriminalinės bausmės neturi jokios reikšmės. Kritika: požymius, kuriuos priskirdavo nusikaltėliams, buvo gana būdingi ir kitiems, įstatymui nenusižengusiems asmenims. Prasmė:

1) atkreipė dėmesį, kad nusikaltėlio nubaudimas nėra vienintelis valstybės rūpestis;

2) svarbu, kad visuomenė bandytų suvokti daromų nusikaltimų priežastis ir kiek įmanoma jas šalintų;

3) susiformavo savarankiška mokslo šaka, tyrinėjanti nusikalstamumo priežastis ir nusikaltėlį – kriminologija. <

Related Posts