Atstovavimas

Home / Teisė / Atstovavimas

Atstovavimas

Referatas

(2004 04 07)

KAUNAS, 2004

Turinys

Įvadas…………………………3

1. Bendrosios atstovavimo nuostatos…………………………4

1.1. Sandorių sudarymas per atstovus…………………………4

1.2. Įgaliojimas…………………………8

2. Komercinis atstovavimas…………………………12

2.1. Prekybos agentas…………………………12

2.2. Komercinio atstovavimo ypatumai sudarant ir vykdant tarptautinio

prekių pirkimo–pardavimo sutartis………………………..18

3. Prokūra…………………………21

Išvados…………………………24

Literatūra…………………………25

Įvadas

Nuo seno pasaulyje buvo vystomas teisės mokslas, kuriami ir koreguojami įstatymai, ieškoma optimaliausių sprendimų nagrinėjant įvairaus pobūdžio ir sudėtingumo bylas. Ypač aktualus yra atstovo vaidmuo, tiek bendroje veikloje, tiek komercinėje. Šiais pažangių technologijų laikais, kai žmogus, taikydamasis prie dažnų ir radikalių pokyčių visuomenėje, nespėja vienas pats susitvarkyti savo kasdienių ir verslo reikalų, labai ssvarbus yra tinkamas teisinis atstovavimo reglamentavimas. Todėl šiame darbe pamėginsiu apibūdinti pagrindinius atstovavimo aspektus.

Šis darbas parašytas remiantis Civilinio Kodekso III dalimi – atstovavimą reglamentuojančiais CK straipsniais. Visų pirma apžvelgiamos bendrosios atstovavimo nuostatos, apimančios sandorių sudarymą per atstovus, jų padarinius, bei įgaliojimo esmę bei normas. Toliau – komercinis atstovavimas. Ši referato dalis itin svarbi šių dienų integruotose verslo infrastruktūrose, prekybos įmonėse. Pagrindinis komercinio atstovavimo elementas – prekybos agentas, kuris sutinkamas beveik visose veiklos srityse. Tapus NATO nare ir siekiant narystės Europos SSąjungoje, kuri jau ranka pasiekiama, aktualūs yra komercinio atstovavimo ypatumai, sudarant ir vykdant tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutartis, kuriuos šiame darbe taip pat aptariau. Ne mažiau svarbus prokūros vaidmuo atstovavimo sistemoje, be kurios neapsieitų nei viena įmonė.

Pagrindiniai literatūros šaltiniai – Lietuvos RRespublikos Civilinis Kodeksas ir jo komentarai. Taip pat naudojausi keletu internetinių šaltinių.

Referatą sudaro 25 puslapiai.

1. Bendrosios atstovavimo nuostatos

1.1. Sandorių sudarymas per atstovus

Visi civilinių teisinių santykių subjektai turi teisę sudaryti sandorius ne tik patys, bet ir per atstovus. Atstovavimo atveju už civilinių teisinių santykių subjektus sandorius sudaro ir kitus teisinius veiksmus atlieka kiti asmenys. Atstovavimo institutą lemia daugelis veiksnių, pvz., ne visada asmuo pats gali sudaryti sandorį dėl įvairių priežasčių (ligos, komandiruotės ar didelio užimtumo), kartais pats asmuo pagal įstatymą negali įgyvendinti savo teisių ir vykdyti pareigų (pvz., asmuo iki 14 m.), kita vertus, šiandieniniai verslo santykiai (parduotuvių darbas, prekybos agentų veikla, tarptautinė prekyba, investicijos ir kt.) dažnai apskritai neįmanomi be atstovavimo santykių.

Atstovavimas yra dvejopo pobūdžio teisiniai santykiai. Visų ppirma, tai atstovo ir atstovaujamojo tarpusavio santykiai. Jiems būdingas lojalumas, šalių tarpusavio pasitikėjimas ir pagarba interesams. Civilinės teisės doktrinoje tokie santykiai vadinami fiduciariniais (pasitikėjimo). Atstovas privalo elgtis sąžiningai, ginti atstovaujamojo teises ir interesus, neveikti priešingai atstovaujamojo interesams, o atstovaujamasis taip pat turi pareigą bendradarbiauti su vykdančiu jo pavedimą atstovu, suteikti visą jam būtiną informaciją, atlyginti pavedimo vykdymo išlaidas, sumokėti atlyginimą (jeigu buvo atlyginamas pavedimo vykdymas). Kitos rūšies santykiai atsiranda tarp atstovo ir trečiųjų asmenų. Šiems santykiams taip pat būdinga tai, kkad šalys turi elgtis sąžiningai.

Atstovavimo atsiradimo pagrindu gali būti sandoris, įstatymas, teismo sprendimas, administracinis aktas. Atsižvelgiant į tai, kuo remiantis atstovui suteikiamos teisės veikti atstovaujamojo vardu ir jo interesais, civilinės teisės doktrinoje skiriamas savanoriškas (sutartinis) atstovavimas ir atstovavimas pagal įstatymą. Savanoriškas atstovavimas atsiranda, kai atstovaujamasis, savanoriškai išreikšdamas savo valią, suteikia teises atstovui pagal sandorį, pvz., pavedimo sutartį. Savanoriško atstovavimo atveju atstovui suteikiamos teisės apibrėžiamos įgaliojime. Atstovavimas pagal įstatymą galimas tokiais atvejais:

 kai tai numato pats įstatymas (pvz., tėvai yra savo neveiksnių nepilnamečių vaikų atstovai pagal įstatymą, išskyrus tėvus, pripažintus neveiksniais teismo sprendimu);

 esant teismo sprendimui (pvz., teismas, pripažinęs asmenį neveiksniu ar ribotai veiksniu, privalo nedelsdamas priskirti jo globėją);

 remiantis administraciniu aktu (pvz., mero potvarkiu, kuriuo pavedama atlikti tam tikrus veiksmus).

Atstovai gali būti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys. Fiziniai asmenys gali būti atstovais, jeigu jie yra veiksnūs. Tačiau įstatymai gali numatyti atvejus, kai ir veiksnūs fiziniai asmenys atstovais būti negali, pvz., atstovais pagal pavedimą teisme negali būti advokatai, jų padėjėjai, sustabdę savo profesinę veiklą arba kai jie išrinkti Lietuvos Respublikos Seimo nariais ir pan. Privatieji juridiniai asmenys gali turėti ir įgyti bet kokių civilinių teisių ir pareigų (įskaitant teisę būti atstovais), išskyrus tas, kurioms atsirasti reikia tokių fizinio asmens savybių kaip lytis, amžius ir ggiminystė. Viešieji juridiniai asmenys dėl jiems būdingo specialiojo teisnumo gali būti atstovai, jeigu tai neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tikslams.

Atstovais nelaikomi asmenys, kurie veikia savo vardu, nors ir kito asmens interesais. Savo vardu veikia, pvz., prekybos tarpininkai (brokeriai), kurie tarpininkauja sutarties šalims sudarant sandorius. Prekybos tarpininkas, kaip ir atstovas, atlieka aktyvius teisinius veiksmus, kuriems būdinga valinė išraiška, tačiau jo veiksmai tik lemia būsimos šalių sutarties sudarymą, bet nesusieja sutarties šalių teisėmis ir pareigomis. Draudimo brokeris, kuris vykdo tarpininkavimo veiklą savo vardu draudimo srityje, taip pat nelaikomas atstovu. Atstovu nėra laikomas platintojas, kuris įsipareigoja tam tikrą laiką ar neterminuotai savo vardu ir lėšomis pirkti iš kitos šalies – gamintojo – prekes (paslaugas) ir parduoti jas galutiniam vartotojui ar kitiems platintojams; patikėtinis, veikiantis pagal turto patikėjimo sutartį ir savo vardu sudarantis sandorius.

Nuo atstovavimo būtina skirti kitus panašius santykius, pvz., sutikimą atlikti tam tikrus veiksmus ar sudaryti sandorius; rašytinio sandorio pasirašymą už fizinį asmenį, kuris dėl fizinio trūkumo, ligos ar kitų priežasčių negali pats pasirašyti, nes tokiu atveju valią sudarydamos sutartį išreiškia pačios šalys, o asmuo, pasirašydamas už kitą asmenį, savo valios neišreiškia – jis tik patvirtina, kad kitas asmuo išreiškė savo valią sudarydamas sutartį.

Atstovavimas yra tarp atstovo ir atstovaujamojo atsirandantis ccivilinis teisinis santykis, kurio pagrindu atstovas, išreikšdamas atstovaujamojo valią, atskleisdamas atstovavimo faktą ir neviršydamas jam suteiktų teisių, sudaro sandorius, sukuriančius, pakeičiančius ir panaikinančius atstovaujamojo civilines teises ir pareigas.

Atstovavimo pagrindu santykiai atsiranda tarp trijų subjektų – atstovaujamojo (asmens, kuris suteikia teises kitam asmeniui veikti jo vardu ir interesais), atstovo (asmens, kuriam suteikiamos teisės veikti atstovaujamojo asmens vardu ir interesais) ir trečiojo asmens, tarp kurio ir atstovaujamojo atsiranda teisinis santykis dėl atstovo veiksmų. Šitaip susiklosto santykiai tarp atstovaujamojo ir atstovo bei santykiai tarp atstovaujamojo ir trečiojo asmens.

Įstatymų leidėjas numato dvi pagrindines sąlygas, kad dėl atstovo veiksmų atsirastų, pasikeistų ar pasibaigtų atstovaujamojo teisės ir pareigos. Visų pirma, atstovas, veikdamas atstovaujamojo interesais, turi neviršyti jam suteiktų teisių. Antra, atstovas turi atskleisti atstovavimo faktą. Atstovavimo fakto atskleidimas turi didelę reikšmę atstovaujamojo ir trečiųjų asmenų tarpusavio teisėms ir pareigoms. Atstovo teisės taip pat gali būti suprantamos iš aplinkybių, kuriomis atstovas veikia (pardavėjas mažmeninėje prekyboje, kasininkas ir pan.). Jeigu asmuo savo elgesiu davė rimtą pagrindą tretiesiems asmenims manyti, kad jis paskyrė kitą asmenį savo atstovu, tai tokio asmens atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam.

Galimi ir netiesioginio (neatskleisto) atstovavimo atvejai – kai sandorį vienas asmuo sudaro savo vardu, tačiau kito asmens interesais ir sąskaita. Tokiais

atvejais trečiasis asmuo nežino ir iš aplinkybių nesupranta bei neturi suprasti, kad su daro sandorį ne su kito asmens atstovu, todėl sandorio šalimis tokiu atveju laikomi pats atstovas ir trečiasis asmuo, t.y. atsiranda tračiojo asmens ir atstovo tarpusavio teisės ir pareigos. Atstovui, sudarant sandorį, nepranešus trečiajam asmeniui, kad jis veikia atstovaujamojo vardu ir jo interesais, iš sandorio teisės ir pareigos atsiranda atstovaujamajam tik dviem atvejais:

 kai kita sandorio šalis (trečiasis asmuo, su kuriuo atstovas sudarė sandorį) iš sandorio sudarymo aplinkybių turėjo ssuprasti sudaranti sandorį su trečiuoju asmeniu;

 kai kitai sandorio šaliai asmuo, su kuriuo sudaromas sandoris, neturėjo jokios reikšmės.

Šių išimčių paskirtis – apsaugoti sąžiningų trečiųjų asmenų interesus.

Sudarydamas sandorį atstovaujamojo vardu, atstovas išreiškia savo valią, tačiau tos valios turinys priklauso nuo atstovaujamojo jam suteiktų teisių, kuriomis remdamasis atstovas veikia. Viena iš sandorių galiojimo sąlygų yra ta, kad sandorio šalių valia turi atitikti jų tikrąją valią, t.y. būti be trūkumų, nes priešingu atveju bus galima reikalauti pripažinti sandorį negaliojančiu dėl valios trūkumų.

Atstovas vveikia neperžengdamas jam suteiktų teisių ribų, taip pat pagal atstovaujamojo nurodymus, jeigu jie buvo duoti. Galimos situacijos, kai atstovas, veikdamas pagal atstovaujamojo nurodymus, neišsiaiškino visų aplinkybių, kurios turėjo reikšmės sandorio sudarymui, o atstovaujamasis tas aplinkybes žinojo arba jų nežinojo dėl ssavo paties neatsargumo, aplaidumo. Tokiu atveju atstovaujamasis negali ginčyti sudaryto sandorio, remdamasis tuo, kad atstovas neišsiaiškino atitinkamų aplinkybių.

Kad galėtų sudaryti sandorį kito asmens vardu, asmeniui turi būti suteikta tokia teisė. Sandoris, kurį kito asmens vardu kaip jo atstovas sudarė asmuo, neturintis tam teisės, atstovaujamajam nesukelia jokių padarinių, t.y. nėra jam privalomas. Tačiau yra viena išimtis, kai ir atstovaujamojo vardu neturint tam teisės sudarytas sandoris tampa atstovaujamajam privalomas: trečiasis asmuo gali kreiptis į asmenį, kurio vardu sudarytas sandoris, su prašymu jį patvirtinti arba jo nepatvirtinti.

Trečiasis asmuo, su kuriuo sandorį kito asmens vardu sudarė asmuo, neturintis tam teisės, gali sandorio atsisakyti, kol jo nepatvirtino asmuo, kurio vardu sudarytas sandoris, arbe jeigu toks asmuo sandorį atsisakė patvirtinti. Tačiau minėtos teisės trečiasis asmuo neturi, jjeigu žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaro sandorį su neįgaliotu asmeniu, t.y. buvo nesąžiningas. Jei trečiasis asmuo buvo sąžiningas, tai pagal sudarytą sandorį turi atsakyti asmuo, kuris veikė kito asmens vardu neturėdamas tokios teisės.

Atstovas, jeigu jis veikia atstovaujamojo vardu, negali sudaryti sandorių:

 su pačiu savimi, t.y. būti kita sandorio šalimi ir kartu atstovauti atstovaujamajam;

 su asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra, t.y. būti abiejų sandorio šalių atstovas ir veikti jų vardu, išskyrus atvejus, kai vykdoma prievolė, taip pat kai abi sandorio ššalys aiškiai išreiškia savo valią, kad atstovas veiktų jų abiejų interesais;

 su savo sutuoktiniu, t.y. negali sudaryti sandorio atstovaujamojo vardu, jeigu kita sandorio šalis yra jo sutuoktinis;

 su savo tėvais;

 su savo vaikais;

 su kitais artimais giminaičiais.

Sandorį, sudarytą pažeidžiant išdėstytus apribojimus, gali ginčyti atstovaujamasis, kurio interesus jo vardu sudarytas sandoris pažeidžia. Taigi sandoris yra nuginčijamas, bet atstovaujamasis tokį sandorį gali ir patvirtinti, jeigu į jį kreipiamasi su prašymu. Be to, šie numatyti atstovo teisių sudaryti sandorius ribojimai netaikomi, jeigu įstatymuose numatyta kitaip.

Atstovo, veikiančio atstovaujamojo vardu, sudarytą sandorį, prieštaraujantį atstovaujamojo interesams, atstovaujamasis gali reikalauti pripažinti negaliojančiu. Teismų praktika pripažįsta, kad atstovas turi veikti atstovaujamojo interesais ir kad jo veiksmai atstovaujamojo vardu neturi sukelti interesų konflikto. Svarbu pabrėžti, kad sandoris, sudarytas esant interesų konfliktui, gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu nesąžiningas trečiasis asmuo apie tokį interesų konfliktą žinojo ar turėjo žinoti.

Atstovo sudarytas atstovaujamojo vardu sandoris tiesiogiai sukuria, pakeičia ar panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas tik tokiu atveju, jei atstovas veikia neviršydamas jam suteiktų teisių. Kai asmuo sudaro sandorį kito asmens vardu, neturėdamas tam teisės arba viršydamas jam suteiktas teises, atstovaujamajam sandoris nesukelia jokių padarinių, t.y. nėra jam privalomas. Tačiau tokį sandorį atstovaujamasis gali patvirtinti arba nepatvirtinti, jei trečiasis asmuo kreipiasi į jį su prašymu. Jei aatstovaujamasis pritaria sandoriui, jis įsigalioja ne nuo pritarimo jam, o nuo jo sudarymo momento. Jeigu atstovaujamasis nepritaria sandoriui, atstovas turi atlyginti kitai sandorio šaliai nuostolius, kuriuos ji patiria dėl to, jog atstovaujamasis nepatvirtina sandorio ir šis nesukuria jokių teisių ir pareigų. Būtina nuostolių atlyginimo sąlyga – kitos sandorio šalies sąžiningumas, t.y. privalu įrodyti, kad ji nežinojo ir neturėjo žinoti, kad asmuo sudaro sandorį neturėdamas tam teisės arba viršydamas suteiktas teises. Privačiojo juridinio asmens valdymo organas, sudaręs sandorį viršydamas savo kompetenciją, lieka subsidiarini atsakingas, jeigu trečiojo asmens reikalavimo juridinis asmuo iki galo nepatenkins, o viešajam juridiniam asmeniui nepritarus sandoriui, sudarytam jo valdymo organui pažeidžiant savo kompetenciją, asmuo, sudaręs tokį sandorį, privalo atlyginti sąžiningam trečiajam asmeniui nuostolius.

1.2. Įgaliojimas

Įgaliojimas paprastai suprantamas kaip atstovui suteiktų teisių išraiška – kaip rašytinis dokumentas, kuris patvirtina, kad atstovui suteiktos teisės veikti atstovaujamojo vardu nustatant i palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis, taip pat apibrėžia suteiktų teisių apimtį bei turinį. Atstovaujamasis, išdavęs įgaliojimą, vadinamas įgaliotoju, jo atstovas – įgaliotiniu. Įgaliojimas yra svarbus tretiesiems asmenims, su kuriais atstovauti nustatant ir palaikant santykius įgaliojimas yra išduotas. Todėl atstovas arba atstovaujamasis turi pateikti įgaliojimą tiesiogiai tretiesiems asmenims, taip pat notarui, jeigu sudaromas sandoris tvirtinamas notariškai, o tretieji asmenys turi teisę reikalauti įgaliojimo aarba notariškai patvirtintos kopijos.

Įgaliojimas yra vienašalis atstovaujamojo sandoris ir jam taikomos bendrosios normos, reglamentuojančios vienašalius sandorius. Taigi įgaliojimui sudaryti pakanka vieno asmens – atstovaujamojo išreikštos valios. Įgaliojimas išduodamas tiek tada, kai tarp atstovaujamojo ir atstovo sudaryta atskira rašytinė pavedimo sutartis, tiek tada, kai tokios sutarties nėra, nes tokiu atveju pats įgaliojimas patvirtina esant sutartinius atstovavimo santykius.

Atsižvelgiant į išdėstytų teisių apimtį ir turinį, įgaliojimas gali būti išduodamas vienam konkrečiam veiksmui atlikti ar konkrečiam sandoriui sudaryti (vienkartinis įgaliojimas). Taip pat jis gali būti išduodamas ir keliems teisiniams tam tikros srities veiksmams atlikti ar vienarūšiams sandoriams sudaryti. Įgaliojimą gali išduoti keli asmenys, ir jis gali būti išduotas keliems asmenims.

Įgaliojime turi būti aiškiai apibrėžtos įgaliotiniui suteikiamos teisės, jų apimtis ir turinys. Jei įgaliojime teisės nėra apibrėžtos, tai atstovas turi teisę atlikti tik tuos veiksmus, kurie reikalingi atstovaujamojo turtui ir turtiniams interesams apsaugoti ir turto priežiūrai vykdyti. Bet tokiu atveju atstovas negali disponuoti atstovaujamojo turtu.

Įstatymų leidėjas nustatė, kad tam tikrais atvejais įgaliojimas turi būti patvirtintas notaro. Nesilaikant notarinės formos, įgaliojimas negalioja. Tai būtų šie įgaliojimai:

 įgaliojimas sudaryti sandorius, kuriems būtina notarinė forma;

 įgaliojimas fizinio asmens vardu atlikti veiksmus, susijusius su juridiniais asmenimis, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, kai leidžiama duoti kitokios formos įgaliojimą;

 įgaliojimas, kurį fizinis asmuo

duoda nekilnojamajam turtui valdyti, juo naudotis ar disponuoti.

Tačiau ne visais atvejais būtinas notaro patvirtinimas. Šių asmenų patvirtinti įgaliojimai prilyginami notaro patvirtintiems įgaliojimams:

 karių įgaliojimai, patvirtinti karinių dalinių, junginių, karo įstaigų ir mokyklų vadų (viršininkų);

 asmenų, esančių laisvės atėmimo vietose, įgaliojimai, patvirtinti laisvės atėmimo vietų vadovų;

 asmenų, esančių tolimojo plaukiojimo metu jūrų laivuose, plaukiojančiuose su Lietuvos valstybės vėliava, patvirtinti tų laivų kapitonų.

Galimi ir supaprastinto įgaliojimo patvirtinimo atvejai. Tokie įgaliojimai išduodami fizinio asmens korespondencijai (siunčiamiems pinigams ir siuntiniams), darbo užmokesčiui ir kitoms su darbo santykiais ssusijusioms išmokoms (premijoms, kompensacijoms), pensijoms, pašalpoms, stipendijoms gauti. Tokiais atvejais įgaliojimus tvirtinti gali šie subjektai:

 organizacija, kurioje fizinis asmuo dirba ar mokosi;

 daugiabučių namų savininkų bendrijos pirmininkas;

 esančio tolimajame plaukiojime jūrų laivo, plaukiojančio su Lietuvos Respublikos vėliava, kapitonas.

Juridinio asmens išduodamam įgaliojimui taikomi tokie reikalavimai:

 įgaliojimą turi teisę pasirašyti tik to juridinio asmens vadovas;

 įgaliojime turi būti juridinio asmens antspaudas, jeigu juridinis asmuo privalo jį turėti;

 įgaliojimas turi būti išduodamas tik tokiems sandoriams, kuriuos sudaryti turi teisę juridinis asmuo pagal steigimo dokumentus;

 įgaliojime turi būti nurodyta jo sudarymo ddata.

Įstatymams leidžiama nustatyti ir papildomus reikalavimus juridinio asmens įgaliojimui. Juridinio asmens išduotas įgaliojimas sudaryti sandorį dėl juridinio asmens nekilnojamojo daikto perleidimo ar teisių į jį suvaržymo turi būti patvirtintas notariškai.

Atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti tokių sandorių, kurių negali sudaryti pats aatstovaujamasis. Tokia taisyklė taikoma tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims. Juridinis asmuo gali sudaryti tik tokius sandorius, kurie numatyti jo steigimo dokumentuose (juridinio asmens įstatai, steigimo sandoris ar bendrieji nuostatai). Juridiniai asmenys skirstomi į viešuosius ir privačiuosius. Viešiesiems juridiniams asmenims būdingas specialus teisnumas, todėl jie gali turėti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tikslams. Viešųjų juridinių asmenų steigimo dokumentuose turi būti aiškiai ir išsamiai apibūdinti veiklos tikslai, nurodant veiklos sritį ir rūšį, todėl sandorių, kurie prieštarauja jų steigimo dokumentuose nurodytiems tikslams, viešasis juridinis asmuo negali nei pats sudaryti, nei suteikti kitam asmeniui jo vardu sudaryti tokį sandorį. Tuo tarpu privatieji juridiniai asmenys gali įgyti bet kokias civilines teises bei pareigas ir jie gali sudaryti bbet kokius sandorius patys ar suteikti teisę sudaryti sandorius jų vardu kitiems asmenims, išskyrus atvejus, kai jų steigimo dokumentuose nurodoma kitaip.

Įgaliojimas gali būti išduodamas neribotam laikui. Jeigu jame galiojimo terminas nenurodomas, jis galioja vienerius metus nuo sudarymo dienos. Tačiau jei įgaliojimas išduotas veiksmams užsienyje atlikti ir yra patvirtintas notaro, jis galioja tol, kol jį panaikina pats įgaliotojas. Įgaliotojas gali panaikinti įgaliojimą ir tada, kai terminas jame nurodytas.

Įstatymų leidėjas numato dvi pagrindines sąlygas, kad atstovaujamajam atsirastų, pasibaigtų ar pasikeistų teisės ir ppareigos, susijusios su atstovo veiksmais. Visų pirma, atstovas atstovaujamojo interesais turi veikti neviršydamas jam suteiktų teisių, kurios gali būti nurodytos rašytiniame įgaliojime arba numanomos pagal aplinkybes. Antra, atstovas, veikdamas atstovaujamojo interesais, turi atskleisti atstovavimo faktą. Trečiasis asmuo, su kuriuo atstovas sudaro sandorį atstovaujamojo vardu, turi teisę pareikalauti iš atstovo pateikti savo įgaliojimo originalą, kuriame būtų numatytos atstovo teisės.

Įstatymas įpareigoja atstovą grąžinti atstovaujamajam įgaliojimą, pasibaigus jo terminui arba atstovaujamajam jį panaikinus prieš terminą.

Atstovas pats atlieka veiksmus, kuriuos atlikti jis yra įgaliotas. Kartais dėl įvairių priežasčių atstovas negali pats atlikti visų ar dalies veiksmų, kuriuos jam pavedė atlikti atstovaujamasis. Įgalioti kitą asmenį atstovaujamojo vardu atlikti veiksmus, kuriuos atlikti buvo įgaliotas, atstovas gali tik tokiais atvejais:

 kai tokia atstovo teisė numatyta jam išduotame įgaliojime (arba duoti sutikimą dėl perįgaliojimo vėliau);

 kai nors teisė perįgalioti ir nenumatyta, tačiau, siekdamas įvykdyti atstovaujamojo valią, atstovas turi suteikti teisę kitam asmeniui tai padaryti, nes priešingu atveju gali nukentėti atstovo interesai.

Perįgaliojimo atveju pasikeičia atstovavimo teisinių santykių subjektai: vietoj buvusio atstovo atsiranda naujas subjektas – naujas įgaliotinis, kuriam atstovas perduoda teises veikti atstovaujamojo vardu ir interesais. Atstovas turi pareigą pranešti, kad jis pergalioja kitą asmenį atlikti visus ar dalį veiksmų, kuriuos turėjo atlikti jis pats, taip pat suteikti atstovaujamajam informaciją aapie naują įgaliotinį. Atstovas, gavęs šią informaciją, gali perįgaliojimą atšaukti.

Įgaliojimo atsisakyti prieš pasibaigiant terminui gali tiek įgaliotojas, tiek įgaliotinis ar perįgaliotas asmuo. Tačiau įstatymai arba šalių susitarimai gali numatyti atvejus, kai gali būti išduodami neatšaukiami įgaliojimai. Esant neatšaukiamam įgaliojimui, įgaliotojas neturėtų teisės atšaukti įgaliojimo prieš terminą.

Įgaliojimas gali pasibaigti įvairiais atvejais, įskaitant ir termino pasibaigimą. Pasibaigus įgaliojimui, netenka galios ir perįgaliojimas. Taigi įgaliojimas pasibaigia:

 pasibaigus įgaliojimo terminui;

 įgaliotojui panaikinus įgaliojimą;

 įgaliotiniui atsisakius įgaliojimo;

 nustojus egzistuoti juridiniam asmeniui, kuris davė įgaliojimą;

 nustojus egzistuoti juridiniam asmeniui, kuriam duotas įgaliojimas, arba jam iškėlus bankroto bylą;

 mirus davusiam įgaliojimą fiziniam asmeniui ar pripažinus jį neveiksniu arba ribotai veiksniu, arba nežinia kur esančiu;

 mirus fiziniam asmeniui, kuriam duotas įgaliojimas, ar pripažinus jį neveiksniu arba ribotai veiksniu, arba nežinia kur esančiu.

Įgaliotojas ar įgaliotojo teisių perėmėjai privalo pranešti apie įgaliojimo pasibaigimą įgaliotiniui bei visiems žinomiems tretiesiems asmenims. Įgaliojimo pasibaigimo teisiniai padariniai gali pakenkti atstovavimo teisinių santykių subjektų interesams. Galimi atvejai, kai įgaliotinis ar trečiasis asmuo nežino, kad įgaliojimas panaikintas. Siekiant išvengti tokių situacijų padarinių, įgaliotojas ar jo teisių perėmėjai įstatymo įpareigojami pranešti įgaliotiniui ar tretiesiems asmenims apie įgaliojimo pasibaigimą. Apie įgaliojimo pasibaigimą nustojus egzistuoti įgaliotojui – juridiniam asmeniui – šią pareigą atlikti turi sprendimą priėmęs organas, o jeigu jis šito nepadaro, tokia pareiga tenka likvidatoriui jjuridinio asmens likvidavimo atveju ir pan.

Atstovavimo santykiuose nebūtinas išankstinis įgaliotinio patvirtinimas. Galimi atvejai, kai asmuo savanoriškai ir be jokio pavedimo, nurodymo ar išankstinio sutikimo tvarko kito asmens reikalus, o asmuo, kurio reikalus be pavedimo tvarkė kitas asmuo, vėliau šio veiksmus patvirtina.

Vykdydamas veiklą, atstovas privalo atstovaujamojo reikalavimu arba, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, ir be atstovaujamojo reikalavimo pateikti visą informaciją apie pavedimo vykdymą, sudarytus sandorius. Tuo pačiu atstovas privalo pateikti visus dokumentus, susijusius su įvykdytu pavedimu. Įstatymas nenumato, kokios formos ataskaita turėtų būti pateikta, todėl atstovas ją gali pateikti tiek žodžiu, tiek raštu. Atstovas taip pat turi pareigą perduoti atstovaujamajam visa, ką jis gavo vykdydamas pavedimą – visus atstovaujamojo atstovui perduotus dokumentus, turtą ir kitką, taip pat tai, ką gavo iš trečiojo asmens vykdydamas atstovaujamojo vardu sudarytą sandorį.

Kadangi atstovas veikia atstovaujamojo vardu, jo interesais ir jo sąskaita, tai atstovaujamasis turi atlyginti visas atstovo turėtas išlaidas, kurias šis patyrė vykdydamas atstovaujamojo pavedimą. Taip pat atstovas turi teisę už darbą gauti atlyginimą, išskyrus atvejus, kai sutartis ar įstatymai nustato, jog atstovaujama neatlyginamai. Dėl atlyginimo dydžio atstovas ir atstovaujamasis gali susitarti.

2. Komercinis atstovavimas

2.1. Prekybos agentas

Prekybos agentu laikomas nepriklausomas asmuo, kurio pagrindinė ūkinė veikla – nuolat už atlyginimą tarpininkauti atstovaujamajam sudarant sutartis

ar sudaryti sutartis savo ar atstovaujamojo vardu ir atstovaujamojo sąskaita bei dėl jo interesų. Prekybos agentu gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo. Prekybos agentu gali būti tik nepriklausomas asmuo. Tai reiškia, kad tarp atstovaujamojo ir prekybos agento – fizinio asmens negali būti darbo santykių, o prekybos agentas – juridinis asmuo neturi būti sudedamoji organizacinio atstovaujamojo dalis. Prekybos agentu taip pat nelaikomas partneris, kuris teisėtai sudaro sandorius visų partnerių vardu, ar juridinio asmens likvidatorius.

Pagrindinė prekybos agento veikla – tarpininkauti sudarant ssutartis ir sudaryti sutartis. Ši veikla yra komercinio pobūdžio ir už ją mokamas atlyginimas. Santykių atlygintinumas – būtinas prekybos agento veiklos požymis. Prekybos agento veikla gali apsiriboti tik tarpininkavimu, kai prekybos agentas ieško trečiųjų asmenų sudaryti sutartis, derasi su jais dėl sutarčių sąlygų, bet ji gali apimti ir pačių sutarčių sudarymą. Prekybos agentas gali sudaryti sutartis atstovaujamojo arba savo vardu. Ir vienu, ir kitu atveju jis veikia atstovaujamojo sąskaita ir interesais. Sudarydamas sutartį atstovaujamojo sąskaita ir interesais, bet savo vardu, jjis tampa sudaromos sutarties šalimi. Tokiais atvejais, nustatant prekybos agento įgytų teisių ir pareigų perdavimą atstovaujamajam, daiktų, kuriuos prekybos agentas gauna iš atstovaujamojo arba įgyja šio lėšomis, režimą, pagal analogiją turi būti taikomos atitinkamos komiso santykius reglamentuojančios CK normos. Atstovaujamasis iir prekybos agentas tarpusavio sutartyje gali numatyti tik tokias konkurenciją ribojančias sąlygas, kurių nedraudžia konkurencijos teisės normos.

CK 2.152 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad atstovaujamojo ir atstovo sutartyje gali būti numatyta išlyga, suteikianti prekybos agentui išimtinę teisę atstovaujamojo vardu sudaryti sutartis tam tikroje teritorijoje ar su tam tikros grupės vartotojais. Ši išimtinė prekybos agento teisė gali būti suprantama dvejopai. Viena vertus, tai gali būti garantija prekybos agentui, kad tam tikroje teritorijoje atstovaujamasis neįgalios veikti kitų prekybos agentų. Tai leidžia tiek atstovaujamajam, tiek prekybos agentui išvengti nepageidaujamos tam pačiam atstovaujamajam priklausančių prekių konkurencijos ir skirti dėmesį konkurencijai su kitų pardavėjų parduodamomis konkuruojančiomis prekėmis. Kita vertus, nustatydamas išimtinę prekybos agento teisę veikti tam tikroje teritorijoje, atstovas gali uždrausti sudaryti jo vardu sutartis už ttokios teritorijos ribų siekdamas apsaugoti kitose teritorijose veikiančius savo prekybos agentus. Analogiškai išimtinė prekybos agento teisė sudaryti sutartis atstovaujamojo vardu su tam tikros grupės vartotojais gali reikšti tiek garantiją prekybos agentui, kad jis nepatirs identiškų prekių pardavėjų konkurencijos siūlydamas savo prekes tam tikros kategorijos pirkėjams, tiek ribojimą parduoti prekes kitų grupių vartotojams.

CK nustatyta prekybos agento pareiga apdrausti savo civilinę atsakomybę dėl galimos žalos padarymo atstovaujamajam ar tretiesiems asmenims kaip prekybos agento veiklos prielaida. Tai reiškia, kad prekybos agentas, iki pradėdamas ttarpininkauti ir sudarinėti sutartis atstovaujamojo vardu, privalo būti apdraudęs savo civilinę atsakomybę ir turėti galiojantį civilinės atsakomybės draudimo polisą. Savo ruožtu tiek atstovaujamasis, tiek tretieji asmenys turi teisę reikalauti, o prekybos agentas privalo pateikti civilinės atsakomybės draudimą patvirtinančius dokumentus.

Prekybos agento teisės ir pareigos gali būti įformintos žodžiu arba raštu. Įforminimu raštu laikomas tiek įgaliojimo išdavimas, tiek rašytinės sutarties sudarymas. Komercinio atstovavimo sutartis yra konsensualinė, dvišalė ir atlygintinė.

Tik sudarius sutartį raštu galioja šios sąlygos, nustatančios:

 agento arba atstovaujamojo civilinės atsakomybės apribojimus arba visišką jos netaikymą;

 draudimą konkuruoti nutraukus sutartį;

 sutarties nutraukimo sąlygas;

 išimtines prekybos agento teises;

 prekybos agento teisės į atlyginimą priklausomybę nuo sudarytos sutarties įvykdymo.

Prekybos agento ir atstovaujamojo sutartis gali būti sudaryta tiek apibrėžtam, tiek neapibrėžtam terminui. Atsižvelgiant į sudarytų sutarčių terminą, skiriasi jų nutraukimo tvarka. Terminuota prekybos agento ir atstovaujamojo sutartis gali virsti neterminuota: sutartis, kuri sudaryta apibrėžtam terminui ir kurios terminui pasibaigus abi šalys toliau įgyvendina savo teises ir vykdo pareigas, laikoma atnaujinta neapibrėžtam terminui tokiomis pačiomis sąlygomis.

Prekybos agentas ir atstovaujamasis turi vienam kitam įvairių pareigų.

Prekybos agentas privalo:

 sąžiningai ir rūpestingai vykdyti visus atstovaujamojo pavedimus ir protingumo kriterijų atitinkančias instrukcijas, būti lojalus atstovaujamajam ir veikti išimtinai dėl atstovaujamojo interesų;

 reguliariai pranešti atstovaujamajam apie sudaromas ar sudarytas sutartis, taip pat teikti kitą svarbią informaciją, susijusią ssu savo ir atstovaujamojo verslu;

 saugoti atstovaujamojo komercines paslaptis tiek sutarties galiojimo metu, tiek ir jai pasibaigus;

 nekonkuruoti su atstovaujamuoju, jeigu ši sąlyga numatyta sutartyje;

 atlyginti atstovaujamajam padarytus nuostolius;

 pasibaigus sutarčiai, grąžinti atstovaujamajam visus pastarojo perduotus dokumentus, turtą ir kitką.

Atstovaujamasis privalo:

 aprūpinti prekybos agentą reikiamais dokumentais ir informacija (kainoraščiais, prekių pavyzdžiais, reklamine medžiaga, standartinėmis sutarčių sąlygomis ir t. t.);

 nedelsdamas pranešti prekybos agentui apie sutikimą ar atsisakymą sudaryti konkrečią sutartį ar ją vykdyti, taip pat apie sutarties sąlygų pakeitimą ar papildymą;

 nedelsdamas pranešti prekybos agentui apie sutarties, kurią prekybos agentas sudarė neturėdamas pavedimo, patvirtinimą ar nepatvirtinimą;

 mokėti prekybos agentui sutartyje numatytą atlyginimą;

 suteikti agentui informaciją, būtiną komercinio atstovavimo sutarčiai vykdyti, ypač pranešti apie tai, kad prekybinių sandorių daug mažiau, nei prekybos agentas galėtų tikėtis.

Kadangi komercinio atstovavimo santykiams būdingas atlygintinumas, CK įtvirtina imperatyvų reikalavimą atstovaujamajam mokėti prekybos agentui atlyginimą už kiekvieną sėkmingai sudarytą sandorį. Paprastai prekybos agentui priklausantis atlyginimas yra nustatomas sutartyje kaip konkreti suma arba kaip sudaryto sandorio vertės ar išieškotos sumos procentas. Jis gauna atlyginimą ir tada, kai pats atstovaujamasis sudaro sėkmingą sandorį jo dėka. Tokiu atveju, prekybos agentas turi teisę gauti atlyginimą nei jei atstovavimo santykiai jau pasibaigę. Komercinio atstovavimo sutartyje šalys gali numatyti, jog prekybos agentui mokamas atlyginimas priklauso nuo atstovaujamojo pavedimo įvykdymo kokybės, t.y. nuo tto, kaip prekybos agentas įvykdo atstovaujamojo duotus nurodymus. Be to, atstovaujamasis ir prekybos agentas gali susitarti, kad šis atlyginimą gauna tik tada, kai trečiasis asmuo įvykdo sudarytą sandorį.

Prekybos agentas neatsako atstovaujamajam dėl to, kad kita šalis nevykdo sutarties. Be abejonės, gindamas atstovaujamojo interesus, prekybos agentas privalo nedelsdamas jam pranešti, kad kita sutarties šalis nesilaiko savo įsipareigojimų. Nepaisant to, prekybos agentas gali garantuoti atstovaujamajam, jog kita tam tikro sandorio šalis tinkamai įvykdys sutartį. Šiai neįvykdžius sutarties, prekybos agentas atsako kaip garantas pagal subsidiariosios atsakomybės taisykles (CK 6.90 str.). kaip kompensaciją už papildomą riziką, prekybos agentas, prisiėmęs atsakomybę už trečiosios šalies prievolės įvykdymą, turi teisę gauti papildomą atlyginimą. Ši teisė atsiranda nuo to momento, kai trečioji šalis tinkamai įvykdo sandorį. Be to, šalių susitarimas panaikinti prekybos agento teisę į papildomą atlyginimą negalioja. Galimi ir tokie atvejai, kai prekybos agentas, gindamas pažeistus interesus, gali sulaikyti turimus atstovaujamojo daiktus ir teises į tuos daiktus patvirtinančius dokumentus tol, kol atstovaujamasis su juo atsiskaitys. Ši sulaikymo teisė atsiranda nuo to momento, kai atstovaujamasis privalėjo atsiskaityti su atstovu, tačiau šito nepadarė, ir išlieka, iki atstovaujamasis visiškai atsiskaito su atstovu. Ši CK 2.161 str. įtvirtinta sulaikymo teisė laikoma labai svarbia prekybos agento interesų užtikrinimo priemone, todėl įstatymų

leidėjas imperatyvia norma riboja šalių valios autonomijos principą, nustatydamas draudimą atsisakyti sulaikymo teisės ir laikydamas tokį atsisakymą negaliojančiu.

Prekybos agento teisės konkrečiai apibrėžiamos jo ir atstovaujamojo sutartyje. Prekybos agento atliekamų veiksmų detalizavimas priklauso nuo konkretaus komercinio atstovavimo santykio sudėtingumo ir reikšmės. Siekdamos išvengti galimų nesutarimų dėl įgaliojimų apimties, šalys turėtų kiek įmanoma tiksliau aprašyti būsimą prekybos agento veiklą, o ypač juridinius veiksmus, kuriuos atstovaujamojo vardu turės teisę atlikti prekybos agentas. Prekybos agentui suteikiama teisė priimti pretenzijas dėl prekių kiekio ir kokybės bbei kitokius trečiųjų asmenų pareiškimus, susijusius su sutarties vykdymu. Šią teisę prekybos agentas turi neatsižvelgiant į tai, ar yra įgaliotas sudaryti sutartis atstovaujamojo vardu. Tokios normos įtvirtinimo tikslas – apsaugoti trečiųjų asmenų, su kuriais atstovaujamasis sudaro sutartis, interesus, kad jie galėtų veiksmingiau įgyvendinti savo teises ir pateikti pretenzijas ar kitokius pareiškimus tiek tiesiogiai, tiek per prekybos agentą. Kita vertus, siekiant užtikrinti geresnę atstovaujamojo interesų apsaugą, prekybos agentui leidžiama įgyvendinti atstovaujamojo teises, susijusias su įrodymų užtikrinimu.

Kai prekybos agentas atstovaujamojo vardu sudaro ssutartį, kurios neturėjo teisės sudaryti, o kita sandorio šalis apie tai nežinojo ir neturėjo žinoti, pripažįstama, kad atstovaujamasis ją patvirtino, jeigu šis nedelsdamas po to, kai apie tokią sutartį sužinojo iš prekybos agento ar trečiojo asmens, nepareiškė šiam, kad jai nnepritaria. Šiuo atveju tylėjimas būtų laikomas sandorio patvirtinimu, o ne atsisakymu jį patvirtinti. Visa tai taikoma ir tada, kai prekybos agentas viršija jam suteiktas teises sudaryti sutartis.

Remiantis CK 2.164 straipsniu, šalys komercinio atstovavimo sutartyje gali numatyti, jog prekybos agentas ne daugiau kaip dvejus metus nekonkuruos su atstovaujamuoju. Ši galimybė taikoma be ribojimų tikrojo komercinio atstovavimo atveju. Kai komercinis atstovavimas yra netikrasis, šalių susitarimą dėl prekybos agento nekonkuravimo pasibaigus sutarčiai papildomai riboja konkurencijos teisės normos. Toks įsipareigojimas nekonkuruoti pasibaigus sutarčiai gali būti apibrėžtas tik tam tikra teritorija ir prekių ar paslaugų rūšimi arba klientų grupe ir teritorija, kurios prekybos agentui buvo patikėtos. Kitaip tariant, prekybos agentui pasibaigus sutarčiai gali būti nustatomi tik tokie ribojimai, kurie buvo tiesiogiai susiję su jo ankstesne vveikla. Įsipareigoję nekonkuruoti su atstovaujamuoju, prekybos agentas įgyja teisę į kompensaciją už visą konkurencijos draudimo laikotarpį. Kompensacijos dydis yra tarpusavio susitarimas. Jeigu sutartis buvo nutraukta dėl prekybos agento kaltės, prekybos agentas netenka teisės į kompensaciją. Savo ruožtu atstovaujamasis netenka teisės remtis konkurenciją draudžiančia išlyga, jeigu:

 atstovaujamasis be prekybos agento sutikimo nutraukė sutartį pažeisdamas išankstinio įspėjimo apie sutarties nutraukimą terminus arba nedelsdamas nepranešė prekybos agentui apie svarbias sutarties nutraukimo priežastis;

 prekybos agentas sutartį nutraukė dėl svarbių priežasčių, už kurias atsako atstovaujamasis, ir apie ššias priežastis nedelsdamas pranešė atstovaujamajam;

 atstovaujamojo ir prekybos agento sutartis nutraukta teismo sprendimu dėl priežasčių, už kurias atsako atstovaujamasis.

Atstovaujamasis turi teisę iki sutarties galiojimo pabaigos raštu vienašališkai atsisakyti konkurencijos draudimo.

Neapibrėžtam terminui sudaryta sutartis gali būti bet kurios šalies iniciatyva nutraukta, jeigu apie sutarties nutraukimą iš anksto pranešta kitai šaliai per šiuos terminus:

 prieš vieną mėnesį – jeigu sutartis tęsėsi ne ilgiau kaip vienerius metus;

 prieš du mėnesius – jeigu sutartis tęsėsi ne ilgiau kaip dvejus metus;

 prieš tris mėnesius – jeigu sutartis tęsėsi ne ilgiau kaip trejus metus;

 prieš keturis mėnesius – jeigu sutartis tęsėsi ilgiau kaip trejus metus.

Neterminuotos komercinio atstovavimo sutarties nutraukimo terminas negali būti sutrumpintas sutarties šalių susitarimu, nes tai galėtų pažeisti silpnesnės šalies interesus. Bet šalys gali nustatyti ilgesnius pranešimo terminus, nes tai nesusilpnina įstatymo įtvirtintas garantijas, o dar labiau jas sustiprina. Bet kuriuo atveju, siekiant apsaugoti silpnesnę šalį nuo stipresnės šalies piktnaudžiavimo, CK nurodyta, kad abiems sutarties šalims yra taikomi vienodi pranešimo terminai. Paskutinė įspėjimo dėl sutarties nutraukimo diena ir sutarties nutraukimo diena turi sutapti su kalendorinio mėnesio pabaiga, nebent šalys susitarusios kitaip. Šalis, nutraukusi sutartį be kitos šalies sutikimo ir pažeidusi išankstinio pranešimo terminus, privalo kitai šaliai atlyginti savo veiksmais padarytus nuostolius. Sutartį nutraukusi šalis yra atleidžiama nuo pareigos atlyginti nnuostolius, jei tai padaro dėl svarbių priežasčių ir jas nedelsdama praneša kitai šaliai.

Kaip ir neterminuotos komercinio atstovavimo sutarties atveju, CK numatyta šalies teisė nutraukti sutartį iki termino, jeigu tam yra svarbių priežasčių. Šalys negali atsisakyti šios teisės. Be to, bet kuri komercinio atstovavimo sutarties šalis gali nutraukti sutartį dėl kitos šalies padarytos esminio sutarties pažeidimo. Nutraukusi komercinio atstovavimo sutartį šalis gali reikalauti iš kitos šalies atlyginti nuostolius, jeigu sutartis buvo nutraukta dėl priežasčių, už kurias ši atsako.

Prekybos agentas turi teisę į kompensaciją, jeigu komercinio atstovavimo sutartis su juo buvo nutraukta prieš terminą ne dėl jo kaltės. Nors šiuo atveju nurodoma tik kompensacija nutraukus sutartį prieš terminą, šią CK normą reikėtų taikyti ir kai komercinio atstovavimo sutartis baigiasi, o šalys jos nepratęsia.

Kad būtų galima mokėti kompensaciją, turi būti patenkintos šios sąlygos:

 reikia nustatyti, ar prekybos agentas, atsižvelgiant į komercinio atstovavimo sutarties pasibaigimo aplinkybes, apskritai turi teisę į kompensaciją;

 prekybos agentas savo veiklos metu turi būti pritraukęs naujų klientų arba padidinęs verslo su senaisiais klientais apimtį. Ši sąlyga bus patenkinta, jeigu prekybos agentas aktyviais veiksmais pritrauks bent vieną naują klientą arba verslo su senaisiais klientais apimties padidėjimas ekonominiu požiūriu galėtų būti prilyginamas naujo kliento įgijimui. Prekybos agento ne iš jo teritorijos ppritrauktas klientas nėra skaičiuojamas;

 pasibaigus komercinio atstovavimo sutarčiai atstovaujamasis privalo turėti esminės naudos dėl prekybos agento pritrauktų naujų klientų ar dėl padidėjusios verslo su senaisiais klientais apimties;

 kompensacijos mokėjimas atsižvelgiant į visas aplinkybes turi atitikti teisingumo principą.

Nustatoma tam tikra maksimali kompensacijos dydžio riba: kompensacija negali būti didesnė nei vidutinė metinė prekybos agento atlyginimo suma, apskaičiuota už visą sutarties galiojimo laikotarpį, jeigu sutartis galiojo ne ilgiau kaip penkerius metus, o jei ilgiau – skaičiuojamas paskutinių penkerių metų vidutinis metinis atlyginimas. Reikalavimams dėl kompensacijos išieškojimo taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo sutarties nutraukimo dienos.

Prekybos agentas neturi teisės į kompensaciją, jeigu:

 sutartis nutraukta prekybos agento iniciatyva, išskyrus atvejus, kai prekybos agentas sutartį nutraukia dėl neteisėtų atstovaujamojo veiksmų arba dėl savo ligos, amžiaus ar negalios, dėl kurių jis negali tinkamai atlikti savo pareigų;

 sutartis nutraukta atstovaujamojo iniciatyva dėl prekybos agento kaltės;

 prekybos agentas atstovaujamojo sutikimu perduoda savo teises ir pareigas pagal komercinio atstovavimo sutartį kitam asmeniui.

CK 2.168 straipsnyje pripažįstama, kad prekybos agento konkrečių verslo sričių veikla gali turėti ypatumų, kurie negali būti tiksliai atspindėti bendrosiose CK normose ir dėl to reikalingi specialaus reguliavimo.

2.2. Komercinio atstovavimo ypatumai, sudarant ir vykdant tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutartis

Toliau referate nagrinėjamos CK nuostatos taikomos tik tais atvejais, kai tenkinamos šios sąlygos:

 sudaroma

ar vykdoma tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutartis;

 atstovaujamasis ir trečiasis asmuo yra skirtingose valstybėse.

Taip pat šios nuostatos taikomos tik santykiams tarp atstovaujamojo ar atstovo iš vienos pusės ir trečiojo asmens iš kitos pusės.

Toliau nagrinėjamos nuostatos netaikomos:

 perkant ir parduodant akcijas ar kitus vertybinius popierius vertybinių popierių biržoje;

 perkant ir parduodant prekes aukcione (varžytynėse);

 atstovų pagal įstatymą, taip pat atstovų, paskirtų teismo ar administracinių institucijų sprendimu, veiklai.

Atstovais nelaikomi juridinio asmens valdymo organai ar darbuotojai, veikiantys neperžengdami įstatymų ar juridinio asmens steigimo dokumentų nustatytų ribų.

Atstovo įgaliojimai, jo tteisės ir pareigos, gali būti išreikšti tiesiogiai arba numanomi iš konkrečių aplinkybių. Jis turi teisę atlikti bet kokius veiksmus, būtinus atstovaujamojo pavedimui tinkamai įvykdyti. Todėl, atsižvelgdamos į konkretaus atstovavimo santykio sudėtingumą ir reikšmę, šalys turėtų kiek įmanoma tiksliau aprašyti būsimą atstovo veiklą, ir ypač juridinius veiksmus, kuriuos atlikti turės teisę atstovas. Kita vertus, sutartyje nėra įmanoma numatyti visų faktinių veiksmų, kurių gali tekti imtis atstovui, todėl pagal CK 2.170 straipsnį, atstovui suteikiama gana didelė veiksmų laisvė, kurios ribos nustatomos kiekvienu kkonkrečiu atveju remiantis vertinamuoju kriterijumi – būtinumu atlikti veiksmus.

Atstovo pagal jam suteiktus įgaliojimus sudaromo sandorio teisiniai padariniai priklauso nuo to, ar atstovavimas buvo atskleistas ar neatskleistas. Atskleistas atstovavimas turi tenkinti šias sąlygas:

 atstovas veikia atstovaujamojo vardu ir jo interesais;

 sandoriai sudaryti nneviršijant įgaliojimų;

 trečiasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaro sandorį su atstovu.

Jei atstovavimas buvo atskleistas, sandoriai sukuria teises ir pareigas atstovaujamajam.

Galimi atvejai, kai pagal atstovo sudarytus sandorius atsako ne atstovaujamasis, o pats atstovas, net jei jis neviršijo jam suteiktų įgaliojimų. Visų pirma atstovo sudaryta sutartis sukuria pareigas pačiam atstovui, jeigu atstovavimo faktas nebuvo atskleistas. Pastebėtina, kad trečiasis asmuo, su kuriuo atstovas savo vardu, bet atstovaujamojo interesais sudaro sutartį, dažnai žino, jog prekybos agentas veikia kaip atstovas. Tokiais atvejais atstovo ir atstovaujamojo santykiai įgauna komiso sutarties formą ir atstovas, o ne atstovaujamasis laikomas sutarties su trečiuoju asmeniu šalimi, nors trečiasis asmuo žinojo apie atstovavimo faktą. Atstovo sudaryta sutartis sukuria teises ir pareigas pačiam atstovui ir tada, kai konkrečios aplinkybės patvirtina, kad aatstovas ketino sukurti teises ir pareigas sau, o ne atstovaujamajam.

Atstovaujamasis gali įgyvendinti atstovo pagal sutartį su trečiuoju asmeniu įgytas teises, jeigu atstovas nevykdo atstovaujamajam savo prievolių, atsirandančių pagal atstovavimo sutartį. Toks nevykdymas galimas dėl to, kad trečiasis asmuo nevykdo pagrindinės sutarties su atstovu, arba dėl bet kokios kitos priežasties. Be abejo, tokiu atveju trečiasis asmuo galės panaudoti prieš atstovaujamąjį tokias pačias gynybos priemones kaip ir prieš atstovą. Kita vertus, tiesioginius atstovaujamojo ir atstovo tarpusavio santykius gali inicijuoti ir trečiasis aasmuo, jeigu atstovas nevykdo savo prievolių trečiajam asmeniui. Tada trečiasis asmuo turėtų teisę įgyvendinti su atstovaujamuoju susijusias savo teises, įgytas prieš atstovą, atsižvelgiant į atstovo teisę panaudoti gynybos priemones prieš trečiąjį asmenį ir atstovaujamojo teisę panaudoti gynybos priemones prieš atstovą. Atstovaujamasis, ketinantis tiesiogiai įgyvendinti atstovo įgytas teises prieš trečiąjį asmenį, privalo apie tai pranešti atstovui ir trečiajam asmeniui. Savo ruožtu trečiasis asmuo privalo pranešti atstovaujamajam ir atstovui, kad ketina reikalauti įvykdyti prievolę ne iš atstovo, sudariusio sutartį, o iš atstovaujamojo. Gavęs tokį pranešimą, atstovaujamasis ar trečiasis asmuo nebegali atsisakyti prievolių, siejančių jį su atstovu.

Esant neatskleistam atstovavimui, trečiasis asmuo nežino atstovaujamojo vardo. Trečiojo asmens vardo gali nežinoti ir atstovaujamasis. Kad galėtų pareikalauti įvykdyti prievolę vienas iš kito, apeidami atstovą, šie asmenys privalo žinoti šalies, iš kurios ketinama pareikalauti įvykdyti prievolę (atstovaujamojo arba trečiojo asmens), vardą. Todėl atstovas, nevykdantis savo prievolių trečiajam asmeniui dėl atstovaujamojo kaltės, įpareigojamas pranešti trečiajam asmeniui atstovaujamojo vardą. Atitinkamai, atstovas, kuriam trečiasis asmuo tinkamai neįvykdo prievolės, privalo pranešti atstovaujamajam trečiojo asmens vardą.

Tam tikrais atvejais trečiasis asmuo gali pagrįstai norėti žinoti, koks asmuo realiai įgys teises ir pareigas pagal sudaromą sutartį. Atsižvelgiant į tai, atstovaujamasis negali įgyvendinti atstovo įgytų su trečiuoju asmeniu susijusių teisių, jeigu trečiasis asmuo įrodo, kkad jis nebūtų sudaręs sutarties, žinodamas, kas yra atstovaujamasis.

Jeigu asmuo veikia neturėdamas šios teisės ar turimas teises viršydamas, jo veiksmai atstovaujamajam nesukuria teisinių pasekmių. Tokiais atvejais atsiranda šio asmens, veikusio be įgaliojimų arba juos viršijusio, ir trečiojo asmens teisės ir pareigos. Tačiau esant tam tikroms aplinkybėms atstovaujamasis gali būti saistomas atstovo veiksmų, net jeigu šis veikė neturėdamas realių įgaliojimų. Todėl jei atstovaujamojo elgesys davė protingumo kriterijų atitinkantį pagrindą trečiajam asmeniui sąžiningai manyti, kad atstovas turi reikiamus įgaliojimus ir veikia jų neviršydamas, tariamojo atstovo veiksmai sukuria atstovaujamojo ir trečiojo asmens tarpusavio teises ir pareigas.

Atstovaujamasis turi teisę patvirtinti veiksmus, kuriuos atliko asmuo, neturėdamas tokios teisės arba ją viršydamas. Kaip ir įgaliojimas, patvirtinimas gali būti išreikštas bet kokia forma arba numanomas iš atstovaujamojo elgesio. Patvirtinimas įsigalioja pasiekęs trečiąjį asmenį. Nuo tada atstovaujamasis nebegali jo atšaukti. Įsigaliojęs patvirtinimas turi grįžtamąją galią – atstovo sudarytas ir atstovaujamojo patvirtintas sandoris bus laikomas visiškai teisėtu, nors jį sudarydamas atstovas neturėjo tam įgaliojimų arba juos viršijo.

Trečiasis asmuo gali išvengti sandorio, kurį sudarė neįgaliotas atstovas, patvirtinimo padarinių, pranešdamas atstovaujamajam, jog trečiasis asmuo laikys sandorį neįpareigojančiu net jį patvirtinus. Jeigu vis dėl to sandorio patvirtinimas atėjo anksčiau, negu trečiasis asmuo pareiškė apie sandorio neprivalomumą, trečiasis asmuo gali atsisakyti sandorio, jeigu jjo patvirtinimas buvo gautas ne per protingumo kriterijų atitinkantį laiką. Tačiau trečiasis asmuo gali atsisakyti sandorio tik tada, jeigu sudarydamas sandorį nežinojo ir neturėjo žinoti, kad atstovas neturi teisių ar jas viršija. Bet trečiasis asmuo visais atvejais gali atsisakyti priimti tik dalinį atstovo veiksmų patvirtinimą.

Atstovo veiksmus, atliktus būsimo juridinio asmens interesais, iki buvo įsteigtas juridinis asmuo, galima patvirtinti tik įstatymo numatytais atvejais.

Asmuo, veikęs kito asmens vardu neturėdamas tokios teisės ar viršydamas turimas teises, kai atstovaujamasis atsisakė patvirtinti jo veiksmus, privalo atlyginti trečiajam asmeniui susidariusius nuostolius. Atlyginimas turi būti toks, kad trečiasis asmuo galėtų grįžti į tą pačią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu atstovas būtų turėjęs teisę ar būtų veikęs neviršydamas savo teisių.

Atstovo teisės pasibaigia:

 atstovaujamojo ir atstovo susitarimu;

 sudarius sandorį ar atlikus kitą veiksmą, kuriam atlikti buvo išduotas įgaliojimas;

 kai atstovaujamasis panaikina atstovui suteiktas teises;

 kai atstovas atsisako savo teisių;

 kitais šio kodekso numatytais atvejais.

Atstovo teisių pasibaigimas neturi įtakos trečiojo asmens teisėms, išskyrus atvejus, kai trečiasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti apie atstovo teisių pasibaigimą arba apie aplinkybes, kurios yra atstovo teisių pasibaigimo pagrindas. Buvęs atstovas, net ir pasibaigus jo įgaliojimams, turi teisę atlikti tam tikrus veiksmus, kurie būtini siekiant išvengti žalos atstovaujamojo ar jo įpėdinio interesams. Toks būtinumas yra tuo mažesnis, kuo daugiau

laiko yra praėję nuo to, kai pasibaigė atstovo teisės.

3. Prokūra

Prokūra – tai specifinė įgaliojimo rūšis. Palyginti su paprastu įgaliojimu, skiriasi jos subjektai ir naudojimo paskirtis. Prokūrą gali išduoti tik juridiniai asmenys – verslininkai. Prokūra paprastai išduodama juridinio asmens darbuotojui, o kartais ir kitam asmeniui. Bet kuriuo atveju, ji gali būti išduodama tik fiziniam asmeniui, vadinamam prokuristo. Skirtingai nuo bendrojo įgaliojimo, prokūra taikoma verslo santykiams: ji suteikia prokuristui teisę atstovaujamojo vardu ir jo interesais atlikti teisinius veiksmus, susijusius su juridinio asmens ((verslininko) verslu. Prokūra taip pat suteikia teisę prokuristui atstovaujamojo vardu ir jo interesais atlikti teisinius veiksmus teisme ir kitose, ne teismo institucijose.

Atsižvelgiant į juridinio asmens rūšį, prokūrą išduoda atitinkamas valdymo organas arba savininkas. Prokūrą taip pat gali išduoti atitinkamo valdymo organo ar savininko įgaliotas asmuo. Detalesnė prokūros išdavimo tvarka turėtų būti numatyta juridinio asmens steigimo dokumentuose.

Prokūra skirstoma į vienasmenę (išduodamą vienam asmeniui) ir bendrąją (išduodamą keliems asmenims). Bendroji prokūra leidžia veiksmingai kontroliuoti asmenis, kuriems suteikta teisė veikti juridinio asmens vardu: tturėdami bendrąją prokūrą, visi prokuristai privalo veikti kartu.

Prokūra turi būti rašytinė ir pasirašyta asmens, turinčio teisę ją išduoti. Nustatytos paprastos rašytinės formos nesilaikymas nedaro prokūros negaliojančios, nes toks padarinys nėra įsakmiai nurodomas CK, tačiau tokiu atveju, kilus ginčui dėl prokūros iišdavimo, šalys negalės remtis liudytojų parodymais siekdamos įrodyti šį faktą. Taip pat prokūra turi būti įregistruota teisės aktų nustatyta tvarka.

Prokuristas neturi teisės atlikti ir jam negali būti pavedama atlikti šių veiksmų:

 perleisti atstovaujamojo nekilnojamąjį daiktą (įmonę) ar suvaržyti teises į jį;

 pasirašyti atstovaujamojo balansą ir mokesčių deklaraciją;

 skelbti atstovaujamojo bankrotą;

 duoti prokūrą;

 priimti į įmonę dalininkus.

Skirtingai nuo bendrųjų atstovavimo taisyklių, prokuristas privalo veikti atstovaujamojo interesais tik asmeniškai ir negali perduoti savo įgaliojimų kitam asmeniui. Tokie sandoriai būtų laikomi negaliojančiais.

Prokūra gali būti ribota. Tačiau bet kokie prokūros ribojimai, išskyrus įtvirtintus įstatyme (CK 2.179 str.), negalioja tretiesiems asmenims, tačiau gali būti atstovaujamojo ir prokuristo vidinio susitarimo dalykas. Vidiniai prokūros ribojimai gali būti nustatyti konkrečiam juridinio asmens filialui, veiklos sričiai ar rūšiai, ribojimai taip pat gali būti siejami ssu tam tikromis aplinkybės, laiku, teritorija. Tačiau tretieji asmenys negali remtis tuo, kad jiems neturi įtakos prokūros ribojimai, jeigu jie sąmoningai siekė pakenkti atstovaujamojo interesams arba prokuristas sąmoningai veikė priešingai atstovaujamojo interesams, o tretieji asmenys šitai žinojo ar galėjo suprasti. Vis dėl to, jeigu tretieji asmenys veikia sąžiningai, tai prokuristo veiksmai įpareigoja atstovaujamąjį. Šiuo atveju atstovaujamasis galės tik išsiieškoti iš prokuristo patirtus nuostolius.

Skiriami du prokūros įsigaliojimo etapai: prokūra įsigalioja atstovaujamojo ir prokuristo tarpusavio santykiams, kai yra išduota, o prokuristo ir ttrečiųjų asmenų tarpusavio santykiams – būdama įregistruota teisės aktų nustatyta tvarka. Prokuristas turi tretiesiems asmenims atskleisti, kad veikia juridinio asmens vardu ir interesais. CK nustatyta privaloma tokio atskleidimo forma: pasirašydamas atstovaujamojo vardu dokumentus, prokuristas privalo nurodyti, kad jis veikia kaip prokuristas, t. y. įrašyti žodį „prokuristas“ arba jo sutrumpinimą „pp“. Prokuristo, neįvykdžiusio šių reikalavimų, sudarytų sandorių padariniai nustatomi pagal neatskleisto atstovavimo taisykles (CK 2.133 str.).

Prokuristo atsakomybė atstovaujamajam ir tretiesiems asmenims yra tokia pat kaip ir prekybos agento (CK 2.152–2.168 str.)

Prokūra pasibaigia, kai:

 atstovaujamasis ją atšaukia;

 prokuristas jos atsisako;

 atstovaujamajam iškelta bankroto byla;

 likviduojamas ar reorganizuojamas išdavęs prokūrą juridinis asmuo;

 prokuristas miręs.

Prokūra pasibaigia nuo atitinkamo įrašo atitinkamame registre datos, išskyrus likvidavus ar reorganizavus prokūrą išdavusį juridinį asmenį arba mirus prokuristui.

Išduodant prokūrą, juridinio asmens darbuotojų įgaliojimai nebūtinai visais atvejais privalo būti patvirtinti. Kasdieniai ir įprasti tam tikros verslo srities darbuotojų veiksmai gali būti atliekami be specialaus įgaliojimo ir prokūrą reglamentuojančios normos taikomos pagal analogiją. Veiksmų kasdieniškumas ir įprastumas nustatomi atsižvelgiant į kiekvieno verslo specifiką. Preziumuojama, kad parduotuvėje ar sandėlyje dirbantys darbuotojai be specialaus įgaliojimo turi teisę parduoti, išduoti ar priimti prekes, taip pat priimti pretenzijas dėl prekių kiekio ir kokybės. Tai reiškia, kad darbuotojas gali teisėtai perleisti nuosavybės teises į daiktus, o trečiojo asmens apmokėjimas darbuotojui bus ttinkamas. Jeigu darbuotojas vis dėl to nebuvo faktiškai įgaliotas atlikti tokius veiksmus, tai juridinis asmuo privalo įrodyti, kad trečiasis asmuo tai žinojo ar turėjo žinoti. Darbuotojai, veikiantys be specialaus įgaliojimo, turėdami pasirašyti atstovaujamojo vardu kokius nors dokumentus, be parašo, privalės nurodyti savo vardą, pavardę, pareigas ir konkrečius įgaliojimus.

Išvados

Lietuvos Respublikos Seimas nuolat pildo Civilinį kodeksą ir koreguoja kai kuriuos jo straipsnius, atsižvelgdamas į besikeičiančius visuomenės reikalavimus ir rinkos pokyčius. Todėl svarbu nuolat sekti daromus pakeitimus, norint teisingai ir pagal įstatymą sudarinėti įvairius sandorius.

Reikia pažymėti, kad ne visos sandorio šalys – atstovaujamasis, atstovas ar tretieji asmenys – siekia tikslo, remdamiesi įstatymais. Kai kurių jų tikslas yra ne optimaliausias rezultatas, o maksimaliausias. Taigi tiek sudarant sutartis pagal bendruosius CK nuostatus, tiek sudarant komercinius sandorius, reikia būti itin atidiems ir sekti, ar nenusižengiama įstatymui. Daugelis teisinių atstovavimo normų yra panašios bendrosiose atstovavimo nuostatose, komerciniame atstovavime ir prokūroje. Esminiai skirtumai kyla iš to, su kuo sudaromi sandoriai. Reikia nepamiršti egzistuojančių skirtumų tarp fizinių ir juridinių asmenų, tiesioginio ir netiesioginio atstovavimo, atskleisto ir neatskleisto atstovavimo. Atstovaujamasis ir atstovas, sudarydami atstovavimo sutartį, turėtų kuo tiksliau apibrėžti atstovo teises ir pareigas, kad būtų galima išvengti nesusipratimų ir ginčų dėl vienas kito nesupratimo ar teisių viršijimo. Taip pat iir tretieji asmenys turėtų būti atidūs sudarinėdami sandorius, nes , pvz., neatskleisto atstovavimo atveju, ne visada paprasta įrodyti, kad tretieji asmenys nežinojo ir neturėjo žinoti, jog sandorį sudaro su atstovu.

Tik elgiantis sąžiningai ir nenusižengdamos įstatymui visos sandorio šalys gali sėkmingai bendradarbiauti sudarydamos sutartis ir plėtodamos savo veiklą.

Literatūra

1. http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=107687&Condition2=;

2. Kecorytė D. Atstovavimas ir įgaliojimas. Vadovo pasaulis. 1999. Nr.4;

3. V. Mikelėnas, G. Bartkus ir kt. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. 2002.

Related Posts