Aplinkybių, šalinančių baudžiamąją atsakomybę, samprata ir rūšys

Home / Teisė / Aplinkybių, šalinančių baudžiamąją atsakomybę, samprata ir rūšys

Turinys

1. APLINKYBIŲ, ŠALINANČIŲ BAUDŽIAMĄJĄ ATSAKOMYBĘ, SAMPRATA 3

2. APLINKYBIŲ, ŠALINANČIŲ BAUDŽIAMĄJĄ ATSAKOMYBĘ, PAGRINDINIAI BRUOŽAI 3

3. LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMAJAME KODEKSE NUMATYTOS APLINKYBĖS, ŠALINANČIOS BAUDŽIAMĄJĄ ATSAKOMYBĘ 4

3.1. BŪTINOJI GINTIS 4

3.2. ASMENS, PADARIUSIO NUSIKALSTAMĄ VEIKĄ, SULAIKYMAS 7

3.3. BŪTINASIS REIKALINGUMAS 7

3.4. KELIO UŽKIRTIMAS ORGANIZUOTOS GRUPĖS VEIKLAI 7

3.5. KITOS APLINKYBĖS, ŠALINANČIOS BAUDŽIAMĄJĄ ATSAKOMYBĘ 7

LITERATŪROS SĄRAŠAS 7

1. Aplinkybių, šalinančių baudžiamąją atsakomybę, samprata

Siekiant suprasti aplinkybių, šalinančių baudžiamąją atsakomybę, esmę autoriai siūlo vadovautis baudžiamuoju įstatymu ir pirmiausia išsiaiškinti nusikaltimo ir nusikaltimo sudėties sąvokas.

Baudžiamasis įstatymas numato bausmes tik už nusikaltimus. Pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 8 str. 1 d. nnusikaltimas yra baudžiamojo įstatymo numatyta pavojinga veika. Teoretikai išskiria materialųjį (arba socialinį) nusikaltimo požymį – visuomeninį pavojingumą (arba pavojingumą kuriam nors konkrečiam asmeniui) ir formalųjį požymį (arba teisinę pavojingumo išraišką) – priešingumą galiojančiai teisei. Veikos socialinis pavojingumas pasireiškia objektyviu kėsinimusi į tam tikras įstatyme išvardintas vertybes, o priešingumas galiojančiai teisei reiškia, kad veika turi būti numatyta baudžiamuosiuose įstatymuose kaip neleistina. Pirmiausia nustatomas pagrindinis nusikaltimo, kaip tam tikro socialinio reiškinio, bruožas, skiriantis jį nuo kitų veikų, – tai pavojingumas visuomenei ar kkonkrečiam žmogui. Po to, remdamasis pavojingumo buvimu, įstatymų leidėjas įvardija tokią veiką nusikaltimu, aprašydamas baudžiamojo įstatymo normoje. Būtent su veikos pavojingumu siejami visi kiti nusikaltimo požymiai: priešingumas teisei, kaltumas, baudžiamumas.

Veikai pripažinti nusikalstama taip pat reikia, kad jos požymiai atitiktų visus bbaudžiamajame įstatyme išvardintus tam tikro nusikaltimo sudėties elementus. Vien to, jog veika, numatyta baudžiamajame įstatyme, yra įvykusi dar nepakanka, kad šią veiką pripažintume nusikaltimu. Nusikaltimui kaip tam tikram reiškiniui dar reikia atitinkamos formos, kurią baudžiamosios teisės teorijoje įkūnija nusikaltimo sudėties teisinė kategorija.

Autoriai teigia, kad nusikaltimo ir nusikaltimo sudėties sąvokos nėra tapačios teisinės kategorijos. Skiriasi jų požymiai, nors jos ir yra susijusios kaip tam tikro reiškinio turinys ir forma. Pagrindo tokiai išvadai duoda ir Lietuvos Respublikos BK bei BPK normos, kurios tiek apie nusikaltimą, tiek apie nusikaltimo sudėtį kalba kaip apie sąlygiškai savarankiškas teisines kategorijas .

Šių teisinių kategorijų analizė būtinosios ginties nagrinėjimo požiūriu reikšminga tuo, kad nusikaltimą ir nusikaltimo sudėtį reikia vertinti kaip susijusias, bet sąlygiškai savarankiškas teisines kategorijas. SSiekiant tam tikrus faktinius veiksmus pripažinti nusikaltimu, reikia nustatyti, ar jie atitinka teisės normoje nurodytus konkretaus nusikaltimo sudėties požymius ir nusikaltimo apskritai požymius (pavojingumą ir priešingumą teisei). Taigi, būtina konstatuoti abiejų teisinių kategorijų buvimą. Nesant bent vieno iš būtinų požymių, veikos negalima pripažinti nusikaltimu. Nusikaltimo ir nusikaltimo sudėties teisinių kategorijų supratimas padeda suvokti, kad tam tikros aplinkybės šalina veikiančiojo baudžiamąją atsakomybę ne todėl, kad jose nebūtų įmanoma įžvelgti nusikaltimo sudėties, o dėl tos priežasties, jog esant šioms aplinkybėms nyksta tiek ppavojingumo, tiek priešingumo teisei požymiai.

2. Aplinkybių, šalinančių baudžiamąją atsakomybę, pagrindiniai bruožai

Aplinkybės, šalinančios baudžiamąją atsakomybę, teisinėje literatūroje vadinamos labai įvairiai – aplinkybėmis, pašalinančiomis veikos pavojingumą ir priešingumą teisei, aplinkybėmis, pašalinančiomis kaltę ir panašiai.

Literatūroje išskiriami tokie pagrindiniai aplinkybių, šalinančių baudžiamąją atsakomybę, bruožai:

1) joms būdingos visos baudžiamosios teisės teorijoje numatytos nusikalstamų veikų charakteristikos. Tokių veikų objektyvūs požymiai išoriškai sutampa su tam tikrų nusikaltimų sudėties požymiais. Tai būna sąmoninga ir valinga fizinio asmens veika, kuria visuomet padaroma žala, ir kuri būna išoriškai išreikšta aktyviais veiksmais arba pasyviu susilaikymu vykdyti pareigas;

3) tokios veikos būna įtvirtintos įstatymuose, yra teisėtos ir neprieštaraujančios galiojančioms teisės normoms;

4) tokios veikos yra socialiai vertingos ir priimtinos, joms trūksta nusikalstamų tikslų ir motyvų. Veikiantis subjektas visuomenei nekelia grėsmės, todėl šios veikos visuomenei yra labiau reikšmingos ar bent priimtinos, nei pavojingos;

5) veikoms, padarytoms šiomis aplinkybėmis, baudžiamasis įstatymas numato specialų vertinimą. Nors apskritai už tokius veiksmus baudžiamasis įstatymas veikiančiam subjektui grasina bausmėmis, veikiantiems šiomis aplinkybėmis asmenims baudžiamosios atsakomybės klausimo nekyla.

Taigi, “aplinkybėmis, šalinančiomis baudžiamąją atsakomybę, pripažintinos tam tikrų teisės šakų normų numatytos ir išoriškai nusikaltimams tapačios, visuomenei naudingos (socialiai priimtinos), teisėtos veikos, įstatymų numatytais atvejais šalinančios veikos pavojingumą visuomenei ir priešingumą teisei” .

3. Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse numatytos aplinkybės, šalinančios baudžiamąją atsakomybę

Visos užsienio valstybės baudžiamuosiuose įįstatymuose numato aplinkybes, šalinančias baudžiamąją atsakomybę. Jų skaičių nulemia valstybės teisės sistema, teisinės tradicijos ir papročiai. Praktiškai visų valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose numatyta būtinoji gintis ir būtinasis reikalingumas, o kai kurių valstybių (Vokietijos, Danijos) ir apsiribojama tik šiomis aplinkybėmis. Prie dažniau baudžiamuosiuose įstatymuose aptinkamų aplinkybių priskirtini įsakymo ar profesinės pareigos vykdymas (Japonija, Olandija, Gana, Indija, Alžyras, Gabonas), nusikaltėlio sulaikymas (Zambija, Estija, Ukraina, JAV, Švedija) ir nukentėjusiojo sutikimas (Indija, Sudanas), o prie retesnių – savos teisės realizavimas (Gana), karinio įsakymo vykdymas (Švedija), nusikaltimo imitacija (JAV) .

Šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos BK išskiria tokias aplinkybes, šalinančias baudžiamąją atsakomybę: būtinoji gintis, asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas, būtinasis reikalingumas, kelio užkirtimas organizuotos grupės veiklai (BK 14-15 str.).

Naujas Lietuvos Respublikos BK, įsigaliosiantis nuo 2003 m. sausio 1 d. išskiria tokias baudžiamąją atsakomybę šalinančias aplinkybes: būtinoji gintis, asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas, profesinių pareigų vykdymas, būtinasis reikalingumas, teisėsaugos užduoties vykdymas, įsakymo vykdymas, pateisinama profesinė ar ūkinė rizika, mokslinis eksperimentas (BK 28-35 str.).

3.1. Būtinoji gintis

Pagal galiojantį LR Baudžiamąjį kodeksą būtinoji gintis – tai veikimas, kurio metu baudžiamojo įstatymo ginamoms vertybėms padaroma žala ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos (BK 114 str.). Būtinoji gintis – tai subjektyvi kiekvieno piliečio teisė atremti visuomenei pavojingą kėsinimąsi, padarant užpuolikui žalą .

Asmens teisė gintis ir ginti

1. Teisė gintis ir ginti yra svarbi įstatyminė žmogaus teisių, visuomenės ar valstybės interesų apsaugos garantija. Lietuvos Respublikos Konstitucija deklaruoja tam tikrų žmogaus teisių ir laisvių (gyvybės, laisvės, asmens, nuosavybės, būsto ir kt.) neliečiamumą. Žmogaus teises apginti valstybinių institucijų turimomis priemonėmis ne visada galima, todėl įstatymai suteikia žmogui teisę gintis pačiam. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Seimas, siekdamas žmogaus teisę į būtinąją gintį padaryti efektyvesnę, 1994 m. sausio 11 d. priėmė įstatymą “Dėl leidimo įsigyti, laikyti ir nešiotis šaunamuosius ginklus savigynai bei dėl neteisėtai įgytų ir laikomų šaunamųjų ginklų, šaudmenų ar sprogstamųjų medžiagų savanoriško atidavimo”, kuriuo asmenims buvo leista savigynai įsigyti pistoletą ir šaudmenų.

Būtinosios ginties metu padaryta veika ir atsiradę padariniai nepavojingi visuomenei. Kodėl? Konstitucija įtvirtina ne tik visuomenės narių teises (galimą elgesį), bet ir pareigas (privalomą elgesį). Vadinasi, asmuo turi ne tik sąžiningai įgyvendinti savo teises į turimas vertybes, bet ir atlikti tam tikrą pareigą kitų asmenų tokių pačių vertybių atžvilgiu. Kėsindamasis į kito asmens vertybes, asmuo atleidžia visuomenę nuo pareigos gerbti jo teises ir sutinka su tam tikra žala jam priklausančioms vertybėms. Būtinosios ginties atveju susiduriama su teisinėmis

vertybėmis, priklausančiomis besikėsinančiajam ir besiginančiajam. Besiginančiojo vertybės yra neliečiamos, nes jis vykdo savo įsipareigojimus visuomenei ir atskirai kiekvienam jos nariui. Tuo tarpu besikėsinantysis dažniausiai viršija jam duotas teises, ignoruoja pareigas kitiems visuomenės nariams. Tokioje situacijoje padaryta žala teisiniam gėriui, kurio visuomenė neįsipareigojusi saugoti ir ginti, nėra pavojinga visiems kitiems visuomenės nariams. Tokiu būdu besiginantysis ir jo veika nėra pavojingi visuomenei, o, kai nyksta veikos pavojingumas, tai nyksta ir veikos pavojingumo teisinė išraiška.

Teisingas šio instituto supratimas turėtų skatinti asmenis plačiau nnaudotis šia teise. Teisė gintis yra ne tik subjektyvi kiekvieno žmogaus teisė, bet ir moralinė pareiga, kaip priemonė reaguoti į nusikalstamą kėsinimąsi. Veiksmai kurie įstatymo kvalifikuojami kaip būtinoji gintis, yra socialiai naudingi, įspėjančiai veikia nusikalstamumą, nes asmuo, ketinantis daryti nusikaltimą, žino, kad gali susidurti su aktyviu, įstatymo laikomu teisėtu, pasipriešinimu.

2. Teisė į būtinąją gintį gali būti realizuota nepriklausomai nuo to, ar buvo galimybė išvengti pavojingo kėsinimosi pabėgant, pasislepiant ar kreipiantis pagalbos į kitus asmenis ar pareigūnus.

3. Įstatymas leidžia ginti ne ttik savo, bet ir kitų asmenų teises, valstybės ar visuomenės interesus. Ginant kitą asmenį ar jo teises, nebūtinas to asmens sutikimas.

4. Įstatymas leidžia ginti tik įstatymo ar kitais norminiais aktais saugomas asmens teises, visuomenės ar valstybės interesus ir tik nuo ttokio kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būstą ar kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus.

5. Žalos padarymas užpuolikui pripažįstamas teisėtu tik tais atvejais, kai ji padaroma laikantis tam tikrų reikalavimų. Šie reikalavimai yra susiję su kėsinimusi ir gynyba. Reikalavimus gynybai nulemia pats kėsinimosi pobūdis, tačiau ji turi atitikti ir šiuos požymius: 1) žala padaroma tik besikėsinančiajam; 2) žala padaroma atremiant pavojingą kėsinimąsi; 3) padaryta žala neperžengia būtinosios ginties ribų.

Žala gali būti padaroma tik besikėsinančiam asmeniui, tai yra būtinoji gintis negali būti nukreipta prieš trečiuosius asmenis, o tik prieš besikėsinantįjį. Jei, ginant kieno nors teisėtus interesus, žala bus padaryta ne besikėsinančiajam, o kokiam nors trečiajam asmeniui, tokie besiginančiojo veiksmai nebus llaikomi būtinąja gintimi. Pažymima, jog tai, kad besikėsinančiajam buvo padaryta didesnė žala, negu atremtoji arba ta, kuri buvo pakankama užpuolimui atremti, savaime dar nereiškia, jog buvo peržengtos būtinosios ginties ribos.

Ginties pripažinimas būtinąja gintimi

Apibendrinus Aukščiausiojo Teismo senato nutarimus , kitų teisininkų atliktą analizę ir LR baudžiamojo kodekso 14-15 str., galima išskirti tokius veikos pripažinimo ir nepripažinimo būtinąja gintimi požymius.

1. Atremiamas kėsinimasis turi būti pavojingas. Toks kėsinimasis turi pasireikšti aktyviu veikimu, nes būtinosios ginties situacija galima tik prieš tokia žalos grėsmę, kuri ppašalinama duodant atkirtį užpuolikui. Šiuo aspektu būtinoji gintis negalima prieš veiką, padaromą neveikimu, pavyzdžiui, vengimą išlaikyti vaikus, nes tokiais atvejais nėra užpuolimo.

Pavojingu kėsinimusi gali būti pripažinti ir veiksmai tokių asmenų, kurie dėl kokių nors priežasčių negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, pavyzdžiui, nepakaltinamų asmenų arba mažamečių. Humanizmo principas reikalauja, kad tokių asmenų kėsinimasis būtų atremiamas padarant minimalią žalą, o jei yra galimybė – išvengiant žalos padarymo.

2. Pavojingas kėsinimasis turi būti realus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje.

Tuo atveju, kai nebūna realaus pavojingo kėsinimosi, tačiau susidariusios įvykio aplinkybės pagrįstai leido manyti, jog jis prasidėjo arba tiesiogiai gresia, o besiginantysis neturėjo ar negalėjo numatyti, kad įvykio aplinkybes suvokė klaidingai, tariamos gynybos metu padaryta žala kitam asmeniui laikoma padaryta būtinosios ginties būklėje.

Jeigu, esant toms pačioms sąlygoms, besiginantysis turėjo ir galėjo numatyti, kad įvykio aplinkybes suvokia klaidingai, tai jo veiksmai dėl žalos padarymo kitam asmeniui kvalifikuojami kaip padaryti dėl neatsargumo. Nėra būtinosios ginties bei jos ribų peržengimo ir tais atvejais, kai asmuo savo veiksmais padaro žalą kitam asmeniui, nesant pakankamo pagrindo manyti, jog prasidėjo arba tiesiogiai gresia pavojingas kėsinimasis (dėl nepagrįsto įtarumo, baimės ir pan.). Šiuo atveju BK 14 ir 141 str. numatytos nuostatos netaikomos.

3. Pavojingas kėsinimasis turi būti akivaizdus. KKėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Būtinosios ginties būklė atsiranda ne tik pačiu pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (išsitraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Teisė į būtinąją gintį negali būti laikoma išnykusia, kai ginties veiksmai tęsėsi arba sekė tuoj po pavojingo kėsinimosi ir pagal faktines bylos aplinkybes besiginančiajam nebuvo aiškus jo pasibaigimo momentas.

Besiginančiojo veiksmai, padarant žalą kitam asmeniui, negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis.

Pavojingas kėsinimasis negali būti laikomas pasibaigusiu, jeigu jis buvo tik dalinai sustabdytas. Taip pat kėsinimosi pabaigos besąlygiškai nereiškia ginklų ar kitų daiktų, pavartotų pavojingo kėsinimosi metu, atitekimas besiginančiajam.

Nėra būtinosios ginties ir tais atvejais, kai iš anksto, siekiant apsaugoti asmenų teises ir interesus, įtaisomi pavojingi gyvybei įrenginiai (aptvarai su įjungta elektros srove, sprogstamieji įtaisai ir pan.), jei dar nėra realios kėsinimosi grėsmės.

4. Negali būti pripažinti pavojingu kėsinimusi įstatymo ir kitų norminių aktų apibrėžti pareigūnų ar kitų asmenų veiksmai, kuriais ribojamos žmogaus teisės ir laisvės. Tačiau visais atvejais asmuo nepraranda teisės į būtinąją gintį, jeigu pareigūno ar kito asmens veiksmai yra aiškiai nneteisėti.

5. Būtinosios ginties ribų peržengimas yra aiškus gynybos neatitikimas kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui, kai tyčia padaroma besikėsinančiam aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos būna pasikėsinta ir pasikėsinimui atremti buvo panaudotos priemonės, kurios konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos.

Vertinant, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, atsižvelgiama į kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą bei besikėsinančiajam padarytos žalos dydį. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms dėl kėsinimosi gresia pavojus. Kėsinimosi pavojingumą lemia kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir kitos panašios aplinkybės. Įstatymas nereikalauja, kad gynybos priemonės ir jos intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą bei neriboja naudojamų priemonių gynybai nuo pavojingo kėsinimosi. Ribojamas tik žmogaus sveikatai padaromos žalos dydis.

6. Neužtraukia baudžiamosios atsakomybės toks veikimas, kai būtinosios ginties ribos buvo peržengtos dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė besikėsinantysis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą (Lietuvos Respublikos BK 141 str. 3 d.).

Lietuvos Respublikos BK 141 str. 3 d. numatytos didelio sumišimo ir didelio išgąsčio būsenos turi būti vertinamos pagal faktines bylos aplinkybes, o, esant reikalui, gali būti skiriama atitinkama ekspertizė (psichologinė, psichologinė-psichiatrinė ir kitos).

Būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo taisyklės, ginant būstą, taikomos tik tais atvejais, kai įsibrovimas į būstą turi pavojingo kėsinimosi

požymius. Pažymėtina, kad būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo taisyklės, ginant būstą, taikomos tik tais atvejais, kai įsibrovimas į būstą turi pavojingo kėsinimosi požymius. Nesant šių požymių, asmuo už padarytą žalą nukentėjusiajam atsako bendra tvarka. Todėl vertinant ginties veiksmus nuo įsibrovimo į būstą, kreipiamas ypatingas dėmesys į konkrečias bylos aplinkybes, į besikėsinančiojo asmenybę, jo tikslus, kėsinimosi intensyvumą ir priemones, kurių pagalba tai buvo daroma, grėsmės apimtį, galimų žalingų pasekmių realumą, įvykio vietą, laiką, besikėsinančiojo ir besiginančiojo tarpusavio santykius, besiginančiųjų skaičių, jjų fizinę galimybę atremti kėsinimąsi ir kt.

7. Įstatymas nelaiko būtinosios ginties ribų peržengimu veiksmų, kurių metu besikėsinančiajam padaromas lengvas ar apysunkis kūno sužalojimas, materialinė žala (Lietuvos Respublikos BK 141 str. 2 d.). Tokiu atveju, kai besiginantysis, peržengdamas būtinosios ginties ribas, nužudo ar padaro besikėsinančiajam sunkų kūno sužalojimą, jis atsako pagal BK 141 str. l d. ir atitinkamai pagal 111, 104 str. ar 105 str. kai kuriuos punktus.

8. Ginties provokacijai netaikomos būtinosios ginties nuostatos. Ginties provokacija – tai tokie veiksmai, kai aasmuo tyčia provokuoja kito asmens pavojingo kėsinimosi veiksmus, siekdamas tariamos gynybos pretekstu padaryti žalą.

Tarptautinėje teisėje būtinosios ginties institutas yra paminėtas netiesiogiai. 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 12 str. numato, kad gyvybės atėmimas negali būti laikomas nneteisėtu, jeigu “tai įvyko neviršijant tokio jėgos panaudojimo, kai tai buvo neišvengiamai būtina <.> ginant kiekvieną asmenį nuo neteisėto smurto” .

Praktiškai visų užsienio valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose yra numatytas būtinosios ginties institutas. Būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, išskyrus kai kurias ypatybes, analogiškos Lietuvos Respublikos BK numatytoms taisyklėms. Minėtos ypatybės siejamos su kėsinimosi objektu, pavyzdžiui, gynyba galima tik esant kėsinimuisi į asmenį ar nuosavybę (Danija) ar tik į asmenį (Gvinėja). Anglosaksų teisinės sistemos valstybėse (Indijoje) būtinoji gintis galima tik tuo atveju, kai kėsinimasis neišvengiamai susijęs su žalos padarymu. Dažnai įstatymuose nenumatomas būtinosios ginties ribų peržengimas, o veikos, atsižvelgiant į aplinkybes, vertinamos bendrais pagrindais {Prancūzija, Švedija, Vokietija). Antra vertus, šių valstybių baudžiamieji įstatymai numato atvejus, kai gynybos teisėtumas yra neginčytinas, pavyzdžiui, kai atremiamas naktinis įįsilaužimas smurtu ar klasta į gyvenamąją vietą arba ginantis nuo smurtinių vagysčių ar plėšimų (Prancūzija), taip pat, jei žala padaryta dėl sumišimo, baimės ar išgąsčio (Vokietija) .

3.2. Asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas

Asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas – tai tokia situacija, kai vejantis, sustabdant, neleidžiant ištrūkti ar kitais veikimais aktyviai vengiančiam sulaikymo nusikaltimą padariusiam asmeniui padaroma materialinė žala, lengvas ar apysunkis kūno sužalojimas, o sulaikant asmenį, padariusį tyčinį nužudymą, nusikaltimo vietoje – sunkus kūno sužalojimas, jeigu kitaip jo nebuvo galima sulaikyti (BK 1142 str.).

Asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas yra kiekvieno asmens teisė ir nepasinaudojamas ja neužtraukia atsakomybės. Šia teise asmuo gali pasinaudoti net ir tuo atveju, kai turi realią galimybę kreiptis į atitinkamas teisėsaugos institucijas. Asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas, net ir panaudojus fizine prievartą, yra socialiai vertingas elgesys, nes juo užkertamas kelias naujiems nusikaltimams daryti, garantuojamas būsimas teisingumo vykdymas ar paskirtos bausmės atlikimas. Tam, kad nusikaltėlio sulaikymas būtų teisėtas, yra būtinos kelios sąlygos.

1. Sulaikomas asmuo turi būti padaręs BK numatytą nusikalstamą veiką. Apie tai, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką gali liudyti tokios aplinkybės: asmuo užklumpamas bedarantis nusikaltimą arba tuoj po jo padarymo, mačiusieji tiesiogiai nurodo asmenį kaip padariusį nusikaltimą, ant asmens ar jo drabužių randami aiškūs nusikaltimo pėdsakai ir pan.

Jeigu asmuo, sulaikydamas tariamą nusikaltėlį, suklydo ir pagal faktines aplinkybes neprivalėjo ir negalėjo to suvokti, tai jis baudžiamojon atsakomybėn netraukiamas, nes jo veiksmuose nėra kaltės. Tuo tarpu jei sulaikantysis asmuo galėjo ir privalėjo suvokti, kad daro klaidą, tai jis atsakys už nusikaltimą, padarytą dėl neatsargumo.

2. Turi būti atitikimas tarp sulaikančiojo ir sulaikomojo asmenų veiksmų (“proporcingumo” principas). Sulaikantysis asmuo, atsižvelgdamas į nusikaltėlio elgesį, realią situaciją ir savo galimybes, sulaikydamas turi naudoti minimalias priemones, kurios efektyviai riboja nusikaltėlio veiksmų laisvę, pavyzdžiui, laikymas uždaroje patalpoje ar rūbų ppaėmimas. Tokios taisyklės turi būti taikomos ir tuo atveju, kai nusikaltėlis nesipriešina, nors ir galėtų pasipriešinti. Fizinę prievartą galima panaudoti tik tada, kai nusikaltėlis aktyviai vengia sulaikymo.

3. Būtina atsižvelgti į fizinės prievartos panaudojimo ribas. Jeigu nusikaltimą padaręs asmuo aktyviai vengia sulaikymo bėgdamas, bandydamas ištrūkti, norėdamas pasislėpti, tuomet sulaikantysis gali jam padaryti materialinę žalą, lengvą ar apysunkį kūno sužalojimą. Sunkų kūno sužalojimą galima padaryti tik tuomet, kai nusikaltimo vietoje sulaikomas asmuo, padaręs tyčinį nužudymą. Baudžiamasis įstatymas nenumato asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymo ribų peržengimo, todėl tais atvejais, kai nusikaltėliui padaroma nereikalinga žala arba jis nužudomas, tada baudžiamoji atsakomybė už šios žalos padarymą iškyla bendrais pagrindais.

Asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas skiriasi nuo būtinosios ginties savo tikslu: būtinosios ginties atveju siekiama apginti interesą, kurį saugo įstatymas, nuo žalos, o sulaikant asmenį, padariusį nusikaltimą, siekiama apginti teisingumo interesus. Sulaikant asmenį, padariusį nusikaltimą, žalą galima padaryti tik nusikaltimą padariusiam asmeniui, būtinoji gintis galima ir nuo mažamečio ar nepakaltinamo asmens vykdomo kėsinimosi. Asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas galimas tik po nusikaltimo padarymo ir aktyvus šiuo atveju yra sulaikantysis asmuo, tuo tarpu būtinoji gintis galima kėsinimosi metu, be to, jos metu aktyvus yra užpuolikas. Paminėti požymiai parodo kokybinius asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymo ir būtinosios ginties skirtumus, todėl negalima sutapatinti šių iinstitutų. Antra vertus, asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas gali būti labai tampriai susijęs su būtinąja gintimi. Visų pirma būtinosios ginties situacija gali peraugti į asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymą, pavyzdžiui, po baigto arba nepavykusio kėsinimosi asmuo, kuris gynėsi, imasi priemonių sulaikyti užpuoliką. Antra, asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymo situacija gali peraugti į būtinąją gintį, pavyzdžiui, sulaikomasis asmuo aktyviai pasipriešina sulaikančiajam. Kai atremiamas nusikaltimą padariusio asmens pasipriešinimas sulaikymo metu, tada taikomos būtinosios ginties taisyklės. Atremiant nusikaltimą padariusio asmens pasipriešinimą, jį sulaikant, galioja taisyklės, nustatytos būtinajai ginčiai (BK 142 str.).

Naujasis Lietuvos Respublikos BK asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymo klausimus sprendžia iš esmės analogiškai kaip ir galiojantis BK.

Kai kuriose valstybėse (Olandijoje, Danijoje) asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas prilyginamas būtinajai ginčiai. Tuo tarpu asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymo institutas apibrėžiamas labai skirtingai. Pavyzdžiui, Ganos BK nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę panaudoti jėgą ir sulaikyti nusikaltimą padariusį asmenį, o jei asmuo padarė sunkų nusikaltimą – net nužudyti, jei nėra kitokių galimybių jį sulaikyti. Tuo tarpu Švedijos BK tik nustatyta asmens teisė panaudoti fizinę jėgą sulaikant nusikaltėlį, bet nekonkretizuojama šios teisės realizavimo tvarka bei apimtis .

Tarptautinėje teisėje nusikaltėlio sulaikymo institutas matomas tik netiesiogiai. Visų pirma, Jungtinių Tautų 1979 m. patvirtintame Teisėtvarkos apsaugos pareigūnų elgesio kodekso l str. teisėtvarkos apsaugos pareigūnas

apibrėžiamas kaip “skiriamas ar renkamas pareigūnas, susijęs su teisės taikymu ir turintis policijos įgaliojimus, ypač įgaliojimus areštuoti ar sulaikyti pažeidėjus”, o 3 str. numato, kad šis “pareigūnas gali pavartoti jėgą tik būtinojo reikalingumo atveju, kiek reikia jo pareigoms vykdyti”. Antra, 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 2 str. numatyta, kad gyvybės atėmimas negali būti laikomas neteisėtu, jeigu “tai įvyko neviršijant tokio jėgos panaudojimo, kai tai buvo neišvengiamai būtina <.> teisėtai suimant arba sutrukdant teisėtai sulaikytam asmeniui ppabėgti” .

3.3. Būtinasis reikalingumas

Būtinasis reikalingumas – tai tokia situacija, kai teisėtai padaroma žala baudžiamojo įstatymo saugomiems interesams siekiant pašalinti pavojų, gresiantį Lietuvos valstybės interesams, visuomenės interesams, to asmens ar kitų piliečių asmenybei arba teisėms, jei šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga, negu išvengtoji žala (BK 15 str.).

Veikimas būtinojo reikalingumo atveju yra asmens teisė ir nepasinaudojimas ja neužtraukia atsakomybės. Tik tam tikri pareigūnai (gaisrininkai ir pan.) privalo rizikuoti savo gyvybe ar ssveikata ir apsaugoti interesus. Būtinojo reikalingumo situacija atsiranda susidūrus dviem teisės saugomiems interesams, kurių vieną galima apsaugoti tik padarant žalą antrajam. Veiksmai, padaryti esant būtinajam reikalingumui, yra socialiai vertingi, nes jais siekiama išsaugoti žymiai vertingesnį interesą. Antra vertus, tam, kad bbūtinasis reikalingumas būtų teisėtas, yra būtinos tam tikros sąlygos.

1. Turi grėsti žala Lietuvos valstybės, visuomenės interesams, piliečių asmenybei arba jų teisėms. Objektų, kuriems gali grėsti žala, sąrašą sudaro praktiškai visi teisės saugomi interesai. Pavojaus šaltiniu, sukėlusiu būtinojo reikalingumo būklę, gali būti stichiniai gamtos reiškiniai, žmonių elgesys, gyvulių elgesys, fiziologiniai ir patologiniai procesai.

2. Pavojus turi būti akivaizdus ir realus. Anksčiau, nagrinėjant būtinąją gintį, aptarti pagrįsti kėsinimosi akivaizdumo ir realumo požymiai tinka ir pavojaus apibūdinimui.

3. Gresiančio pavojaus negalima pašalinti kitais būdais, kaip tik padarant žalą teisės saugomiems interesams. Tokios žalos padarymas turi būti vienintelis būdas išgelbėti vertingesnį interesą. Jei asmuo turi galimybę pašalinti teisės saugomiems interesams gresiančią žalą nepadarydamas jokios žalos, tai jis privalo pasinaudoti šia galimybe, nes priešingu atveju jo veikimas nnebus pripažintas būtinuoju reikalingumu.

4. Iškilęs pavojus pašalinamas padarant žalą trečiajam asmeniui. Juo gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, neturintys nieko bendra su susidariusia situacija. Šiems asmenims gali būti padaryta fizinė, materialinė ar kitokia žala, siekiant išvengti žalos vertingesniems interesams.

5. Padaryta žala turi būti mažesnė nei išvengtoji. Santykis tarp padarytos ir išvengtos žalos nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju, gerai išanalizavus visas bylos aplinkybes. Žalų santykį būtina įvertinti ne tik kiekybiniu, bet ir kokybiniu rodikliu. Įstatymo reikalavimas, kad padarytoji žala būtų mažesnė už iišvengtąją, reiškia, jog didesnės ar lygiavertės žalos padarymas nebus pripažįstamas būtinuoju reikalingumu ir neužtrauks baudžiamosios atsakomybės tik tuo atveju, jei asmuo negalėjo ir neprivalėjo numatyti, jog padaryta žala bus didesnė ar lygiavertė nei išvengtoji. Būtina turėti omenyje, kad iš asmens, turinčio kelias galimybes išvengti pavojaus padarant žalą, įstatymo leidėjas nereikalauja pasirinkti mažiausią žalą darančią galimybę. Be to, negalima gelbėti savo gyvybės kitos gyvybės sąskaita. Apskritai gyvybės atėmimas būtinojo reikalingumo metu galimas tik ypatingais atvejais, gelbėjant daugelio žmonių gyvybes.

Būtinasis reikalingumas yra teisėtas tik esant visoms sąlygoms. Jei nėra bent vienos sąlygos, už padarytą žalą asmuo gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Veiksmams, padarytiems būtinojo reikalingumo atveju, keliamos daug griežtesnės sąlygos, nei veiksmams būtinosios ginties atveju, nes būtinojo reikalingumo atveju žala padaroma trečiųjų asmenų teisėtiems interesams. Baudžiamajame įstatyme nenumatytas būtinojo reikalingumo ribų peržengimas. Jei asmuo padaro nereikalingą žalą, tai jo veiksmai nebus vertinami kaip būtinasis reikalingumas. Be to, pagal Lietuvos Respublikos civilinius įstatymus, žalą, padarytą esant būtinajam reikalingumui, turi atlyginti asmuo, kurio labui buvo atlikti žalą padarę veiksmai. Tiesa, teismas, atsižvelgdamas į aplinkybes, kuriomis buvo padaryta žala, gali šį asmenį visiškai ar iš dalies atleisti nuo jos atlyginimo.

Naujasis BK būtinojo reikalingumo klausimus sprendžia iš esmės analogiškai kaip ir galiojantis BK. Antra vertus, naujasis BBK numato kelias papildomas taisykles, pavyzdžiui, kai “asmuo, savo veiksmais sudaręs pavojingą situaciją, gali pasiremti būtinojo reikalingumo nuostatomis tik tuo atveju, jei pavojinga situacija sudaryta dėl neatsargumo” ir kitas.

Būtinojo reikalingumo reglamentavimas užsienio valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose pasižymi tam tikra specifika. Visų pirma valstybės (Danija, Olandija, Vokietija) pripažįsta teisėtais veiksmus, padarytus būtinojo reikalingumo atveju, tik tuomet, kai pavojus gresia asmeniui arba turtui. Antra, Prancūzijos bei jos buvusių kolonijų baudžiamuosiuose įstatymuose nenumatytas būtinasis reikalingumas, o šių valstybių teismai veiksmus, padarytus būtinojo reikalingumo situacijoje, traktuoja kaip elgesį nenugalimos jėgos metu .

Tarptautinėje baudžiamojoje teisėje būtinasis reikalingumas numatytas Romos Tarptautinio baudžiamojo teismo statute. Statuto 31 str. jį apibrėžia kaip asmens “veiką, <.> kuri yra priverstinė atsakomoji reakcija į neišvengiamą mirties grėsmę ar neišvengiamus sunkius kūno sužalojimus, arba tokių sužalojimų tęsimą jam arba kitam asmeniui”, kuriuos sukelia kiti asmenys arba aplinkybės, nepriklausančios nuo to asmens, su sąlyga, kad ši veika yra būtina ir racionali priemonė grėsmei pašalinti ir neketinama sukelti didesnės žalos, nei ta, kurios stengiamasi išvengti .

Būtinasis reikalingumas skiriasi nuo asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymo keletu esminių skirtumų. Pirma, tai žalos padarymo pagrindas, kuriuo būtinojo reikalingumo atveju yra gamtos, gyvulių ar žmogaus veiksmų keliamas pavojus valstybės, visuomenės ar asmens interesams, o asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymo metu – ppraeityje padarytas nusikaltimas. Antra, būtinojo reikalingumo atveju žala padaroma tik tretiesiems asmenims, o asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymo metu – tik asmeniui, kuris sulaikomas. Trečia, būtinojo reikalingumo atveju padaryta žala visada turi būti mažesnė už išvengtąją žalą, o asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymo metu galima padaryti tik įstatyme numatytą žalą, kurios dydis nepriklauso nuo išvengtosios.

3.4. Kelio užkirtimas organizuotos grupės veiklai

Nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiamas asmuo, kuris būdamas organizuotos grupės nariu dalyvavo grupės daromuose nusikaltimuose, tačiau prisipažino apie dalyvavimą tokioje nusikalstamoje veikoje ir suteikė teisėsaugos organams vertingos informacijos, kurios pagrindu buvo užkirstas kelias organizuotos grupės veiklai arba jos nariai buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Ši aplinkybė netaikoma asmeniui, dalyvavusiam darant tyčinį nužudymą, arba kai toks atleidimas nuo atsakomybės jau buvo jam taikytas, taip pat tokios grupės organizatoriui (BK 151 str.).

3.5. Kitos aplinkybės, šalinančios baudžiamąją atsakomybę

Be Lietuvos Respublikos BK 14, 142 ir 15 str. numatytų aplinkybių, šalinančių baudžiamąją atsakomybę, baudžiamosios teisės teorijoje ir kai kurių valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose išskiriamos ir kitos aplinkybės, kurios šalina baudžiamąją atsakomybę. Kai kurios iš šių aplinkybių, pavyzdžiui, įsakymo vykdymas, profesinės pareigos vykdymas ir kitos, naujajame BK jau yra įteisintos. Trumpai aptarsiu keletą pagrindinių tokių aplinkybių.

Nukentėjusiojo sutikimas – tai tokia situacija, kai padaroma žala baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams, tačiau ji padaroma su

asmens, kuriam priklauso šie interesai, sutikimu. Baudžiamosios teisės teorijoje yra suformuluoti žalos padarymo su nukentėjusiojo sutikimu teisėtumo reikalavimai.

Pagrindinis reikalavimas – žmogaus sutikimas, kurį turi duoti veiksnus, sulaukęs reikiamo amžiaus asmuo. Sutikimas turi būti savanoriškas ir duotas iki arba veiksmų atlikimo metu. Nebus laikomas teisėtu apgaulės būdu arba panaudojant prievartą gautas sutikimas.

Antra sąlyga – sutikimas susijęs su asmeniniais ar turtiniais interesais, kuriais gali laisvai disponuoti asmuo. Plačiausias yra turtinių interesų ratas. Savininkas valdo jam priklausantį turtą, naudojasi ir disponuoja juo pagal įįstatymus, nepažeisdamas kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų. Baudžiamąją teisę domina tik savininko teisė į nuosavybės netekimą, sužalojimą arba sunaikinimą. Tokios teisės turėjimas reiškia, kad savininko sutikimas šiuos veiksmus atlikti pašalina pastarųjų prieštaravimą įstatymui, pavyzdžiui, negalima atsakomybėn už vagystę patraukti asmens, paėmusio daiktą savininko leidimu, arba už tyčinį turto sunaikinimą, jei savininkas sutiko su tuo. Antra vertus, šios teisės neturi būti ginčijamos, nes pasinaudojimas ginčijama teise gali pažeisti kitų asmenų teises ar teisėtus interesus ir kartu nepašalinti veikos priešingumo teisei. DDaug siauresnis yra asmeninių interesų ratas. Asmuo negali laisvai disponuoti savo gyvybe. Savaime suprantama, kad savižudybė ar pasikėsinimas nusižudyti nebaudžiami, tačiau nužudymas nukentėjusiojo prašymu arba sutikimu pripažįstamas nusikaltimu. Asmuo pagal baudžiamuosius įstatymus gali disponuoti tik sveikata, kuriai padaroma žala negali vviršyti lengvo kūno sužalojimo. Tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė už apysunkį ar sunkų kūno sužalojimą iškyla net ir esant nukentėjusiojo sutikimui.

Kai kuriose valstybėse (Indijoje, Sudane) nukentėjusiojo sutikimas yra numatytas baudžiamuosiuose įstatymuose. Tačiau būtina pažymėti, kad ši aplinkybė pašalina veikos priešingumą teisei tik ribotose žmogaus veiklos sferose. Tai: a) sportininkų kūno sužalojimai (boksas, imtynės ir pan.), jei nebuvo aiškiai pažeistos taisyklės; b) užsiimančiųjų pavojingu darbu ar amatais asmenų kūno sužalojimai; c) turto sužalojimas ar sunaikinimas. Pažymėtina, kad kai kurios valstybės (Olandija) įteisino eutanaziją, t. y. gydytojo padarytą teisėtą gyvybės atėmimą asmeniui, kuris serga nepagydoma liga ir pats to prašo . Taip pat ir Lietuvoje viename iš naujojo Baudžiamojo kodekso projektų buvo siūloma įteisinti eutanaziją bei žmogaus organų transplantaciją, kaip aplinkybę susijusią su nnukentėjusio sutikimu .

Profesinės pareigos vykdymas – tai tokia situacija, kai žalą baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams padaro asmuo, vykdantis įstatymo numatytas funkcijas ar pareigas.

Naujasis Lietuvos Respublikos BK, įteisindamas profesinės pareigos vykdymą, nustato, kad “asmuo neatsako <.> už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis neviršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų” .

Ši aplinkybė dažniausiai siejama su gydytojo bei teisėsaugos institucijų pareigūnų veikla, pavyzdžiui, mirties bausmės vykdymas, turto konfiskavimo vykdymas, nusikaltėlio sulaikymas ir pan. Pagal tas pačias taisykles turi būti vvertinami ir kitų pareigūnų arba darbuotojų, vykdančių profesines pareigas (gaisrininkų, gelbėtojų ir pan.), veiksmai.

Baudžiamosios teisės teorija suformulavo profesinės pareigos vykdymo teisėtumo reikalavimus. Pirma, profesinės pareigos vykdymas turi būti numatytas įstatyme. Pavyzdžiui, ir gydytojas, ir policininkas net ir ne tarnybos metu privalo vykdyti savo pareigas, todėl, jei po darbo gydytojas suteikdamas pirmąją pagalbą padarys žalą, jo veiksmai bus vertinami kaip profesinės pareigos vykdymas, nes tai numatyta įstatymuose.

Antra, pareigos vykdymas turi būti pagal įstatymo nustatytas sąlygas. Pavyzdžiui, jeigu gydytojas nesilaiko įstatyme nustatytų sąlygų, jis gali būti patrauktas atsakomybėn, pavyzdžiui, aborto padarymas antisanitarinėmis sąlygomis užtrauks net baudžiamąją atsakomybę. Gydytojo profesinės pareigos vykdymas gali sutapti ir su nukentėjusiojo sutikimu, nes reikalingas paciento sutikimas, pavyzdžiui, operacijai atlikti, tačiau įstatymo numatytais atvejais, jei asmens gyvybei gresia realus pavojus, tai pagalba gali būti suteikta ir be sutikimo, ne mažiau dviejų gydytojų konsiliumui nutarus bei informavus ligonį ar jo šeimos narius. Analogiškai klausimas sprendžiamas ir Policijos veiklos įstatyme, pavyzdžiui, 24 str. numatyta, kad “draudžiama naudoti specialiąsias priemones prieš moteris, kai akivaizdu, kad jos nėščios, taip pat prieš asmenis, kai akivaizdu, kad jie invalidai ar nepilnamečiai (jei jų amžius žinomas pareigūnui arba išvaizda atitinka amžių), išskyrus atvejus, kai jie priešinasi pavojingu gyvybei ar sveikatai būdu arba jei užpuola ttokių asmenų grupė ir šis užpuolimas kelia grėsmę gyvybei ar sveikatai”. Jei policininkas, sulaikydamas nusikalstamą veiką padariusią nėščią moterį, panaudos guminę lazdą, tai jis turės atsakyti bendrąja tvarka.

Trečia, pareigos vykdymas neturi peržengti įstatyme nustatytų ribų. Policijos veiklos įstatymo 23 str. numato, kad “naudodami prievartą, policijos pareigūnai privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių”. Ši įstatymo nuostata reikalauja, kad policininkas, vykdydamas savo pareigas, vengtų žalos padarymo, o jei ji neišvengiama – tai siektų minimalios žalos. Pažymėtina, kad policininko padaryta žala sulaikant nusikaltėlį remiantis Policijos veiklos įstatymu gali būti teisėta ir viršijus BK 142 str. numatytas pasekmes. Antra vertus, policininkas sulaikydamas nusikaltėlį gali pažeisti Policijos veiklos įstatymo numatytas ribas, nors padarytoji žala gali atitikti BK 142 str. numatytas pasekmes.

Profesinės pareigos vykdymas gali sutapti su kita aplinkybe, pašalinančia veikos baudžiamąją atsakomybę, – su įsakymo vykdymu. Tačiau neteisėto įsakymo vykdymas negali būti pateisintas profesinės pareigos vykdymu.

Įsakymo vykdymas – tai tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams asmuo padaro žalą vykdydamas aukštesnio pagal pavaldumą pareigūno įsakymą.

Naujasis Lietuvos Respublikos BK, įteisindamas įsakymo vykdymą, nustato, kad “asmuo neatsako <.> už veiką, kurią jis padarė vykdydamas teisėtą įsakymą, potvarkį ar nurodymą. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis įvykdė žinomai nusikalstamą įsakymą, potvarkį ar nurodymą” . Be to, asmuo nneatsakys ir už atsisakymą įvykdyti nusikalstamą įsakymą, potvarkį ar nurodymą, išskyrus atvejį, kai padarytoje veikoje yra kitos nusikalstamos veikos sudėtis. Tuo tarpu karys, neįvykdęs aiškiai neteisėto vado įsakymo, baudžiamąja tvarka neatsako.

Valdymo mechanizmas gali normaliai funkcionuoti tik tada, kai pavaldinys vykdo aukštesnio pareigūno įsakymus (nurodymus). Kai aukštesnio pareigūno įsakymas teisėtas, tai už jo įvykdymą pavaldinys neatsakys net ir tuo atveju, jei padaroma žala baudžiamojo įstatymo saugomiems interesams. Baudžiamosios teisės požiūriu svarbesni yra atsakomybės klausimai, kai žala padaroma vykdant neteisėtą įsakymą. Pavaldinys neteisėtą įsakymą (nurodymą) gali suvokti trejopai: 1) suvokia, kad jis neteisėtas; 2) abejoja teisėtumu; 3) nesuvokia, kad jis neteisėtas. Atsižvelgiant į šias galimas situacijas, būtina išskaidyti neteisėto įsakymo įvykdymo pasekmes civilinėje ir karinėje sferoje. Civilinės tarnybos sąlygomis neteisėto įsakymo (nurodymo) vykdymas sprendžiamas taip: jei pavaldinys suvokė, kad įsakymas (nurodymas) neteisėtas, tai jis kartu su viršininku atsakys už tyčinį nusikaltimą. Tokią išvadą galima padaryti remiantis Policijos veiklos įstatymo 22 str., kuris nustato, jog “žinomai neteisėto įsakymo ar nurodymo vykdymas policijos pareigūno nuo atsakomybės neatleidžia”.

Jeigu pavaldinys abejojo įsakymo teisėtumu, tai jis atsakys už neatsargų nusikaltimą. Jei pavaldinys nesuvokė, kad įsakymas (nurodymas) neteisėtas, tai pagal bendrą taisyklę jis neatsakys už jo vykdymą. Ši taisyklė turi tam tikras išimtis, kai dėl tam tikrų įgaliojimų,

numatytų įstatyme, pavaldinys privalo ir gali numatyti pasekmes, kurios gali atsirasti vykdant įsakymą, pavyzdžiui, vyriausiasis finansininkas atsako už įstaigos, įmonės ar organizacijos finansine veiklą. Tokiu atveju pavaldinys atsakys už neatsargų nusikaltimą.

Karinės tarnybos sąlygomis neteisėto įsakymo vykdymo sprendimas pasižymi tam tikromis ypatybėmis. Karinėje tarnyboje pavaldinys neturi teisės svarstyti gauto įsakymo, nes įsakymo nevykdymas užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Pavaldinys privalo vykdyti ir tokį įsakymą, kurio teisėtumu jis abejoja ar net įtaria, kad jis nusikalstamas. Už tokio įsakymo vykdymo pasekmes atsako tik įsakymą davęs ppareigūnas. Pavaldinys turi teisę nevykdyti tik aiškiai neteisėto įsakymo. Lietuvos Respublikos BK 251 str. 2 d. numatyta, kad “karys, neįvykdęs viršininko įsakymo, verčiančio sulaužyti priesaiką ar aiškiai neteisėto, pagal baudžiamuosius įstatymus neatsako”. Jei pavaldinys tokį įsakymą įvykdo ir tai sukelia sunkų kūno sužalojimą, padaro didelę materialinę žalą arba kitas sunkias pasekmes, tai baudžiamojon atsakomybėn traukiamas ir įsakymą davęs pareigūnas, ir jį įvykdęs pavaldinys.

Tarptautinėje baudžiamojoje teisėje įsakymo vykdymas pakankamai detaliai reglamentuotas Romos Tarptautinio baudžiamojo teismo statute. Statuto 33 str. nustato, kad vvyriausybės, karinio ar civilio viršininko įsakymas bus atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindu, jeigu “1) asmuo buvo teisiškai įpareigotas vykdyti tos vyriausybės arba viršininko įsakymus, 2) asmuo nežinojo, kad įsakymas buvo neteisėtas, ir 3) įsakymas nebuvo aiškiai neteisėtas”. Iš kitos pusės, įįsakymo vykdymas nepripažįstamas kaip aplinkybė, pašalinanti veikos pavojingumą ir priešingumą teisei, už nusikaltimus taikai ar žmoniškumui, karo nusikaltimus. Tarptautinio karinio tribunolo įstatuose buvo numatyta, jog “tas faktas, kad kaltinamasis vykdė vyriausybės nurodymus ar viršininko įsakymą, neatleidžia jo nuo atsakomybės, bet gali būti vertinamas kaip bausmę švelninanti aplinkybė”. Tuo tarpu Romos Tarptautinio baudžiamojo teismo statutas tiesiogiai nustato, kad “įsakymai padaryti genocidą arba nusikaltimus žmoniškumui, yra aiškiai neteisėti” .

Profesinė arba ūkinė rizika – tai tokia situacija, kai žala baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams padaroma, siekiant ekonomiškai naudingų rezultatų ir neperžengus pateisinamos rizikos ribų.

Naujasis Lietuvos Respublikos BK, įteisindamas pateisinamą profesinę ir ūkinę riziką, nustato, kad “asmuo neatsako <.> už veiksmus, dėl kurių nors ir atsiranda baudžiamojo įstatymų numatytų padarinių, bet jie atlikti pateisinama profesine aar ūkine rizika visuomenei naudingam tikslui. Rizika laikoma pateisinama, jeigu padaryta veika atitinka šiuolaikinį mokslą ir techniką, o nurodyto tikslo nebuvo galima pasiekti nesusijusiais su rizika veiksmais ir rizikavęs asmuo ėmėsi būtinų saugumo priemonių, kad apsaugotų nuo žalos įstatymų saugomus interesus” .

Profesinė arba ūkinė rizika įmanoma bet kurioje sąmoningoje žmogaus veiklos sferoje. Ši aplinkybė yra socialiai vertinga, nes jos metu atliktais veiksmais siekiama pažinti gamtos ir visuomenės vystymosi dėsningumus, išbandyti naują techniką ar technologiją, išvengti didelių materialinių išlaidų, išrasti naujus ggydymo preparatus ir pan. Baudžiamosios teisės teorijoje yra suformuluoti profesinės arba ūkinės rizikos teisėtumo reikalavimai: 1) padaryti veiksmai turi atitikti šiuolaikinius mokslo pasiekimus; 2) norimo tikslo negalima pasiekti be rizikos; 3) buvo imtasi visų galimų saugumo priemonių, užkertančių kelią žalai atsirasti.

Pirma, veiksmai turi atitikti šiuolaikinius mokslo laimėjimus, pasireiškiančius raidos dėsningumų pažinimu ir įvertinimu. Be to, būtinas veiksmų pagrindimas, jų modeliavimas ir bent jau apytikris rezultatas.

Antra, norimo tikslo negalima pasiekti be rizikos. Šio reikalavimo negalima vertinti vien formaliai, nes bet kokį tikslą galima pasiekti be žalos padarymo, tačiau per ilgą laiką arba išleidus milžiniškas pinigų sumas. Šiuo atveju būtinas norimo tikslo ir rizikos (galimos žalos) palyginimas, nes reikšmingesnis tikslas pateisina didesne riziką. Antra vertus, profesinė arba ūkinė rizika neturi peraugti į tyčinį žalos padarymą. Profesinės arba ūkinės rizikos metu galimas sprendimų įvairumas, tačiau negalima reikalauti, kad būtų pasirinktas objektyviai naudingiausias sprendimas. Asmuo turi pasirinkti tokį sprendimo variantą, kuris, jo nuomone, leis pasiekti maksimalų rezultatą minimaliai rizikuojant.

Profesinės arba ūkinės rizikos objektu paprastai būna materialūs veiksniai. Antra vertus, galimi atvejai, kai netiesiogiai rizikuojama ir žmogaus gyvybe, pavyzdžiui, lakūnas bandytojas, išbandydamas lėktuvą, rizikuoja ne tik lėktuvu, bet ir savo gyvybe. Tokiais atvejais būtinas asmens, kurio gyvybe rizikuojama, sutikimas.

Trečia, būtina imtis visų galimų saugumo priemonių, uužkertančių kelią žalai atsirasti. Šis reikalavimas atskleidžia profesinės arba ūkinės rizikos esmę, kuri nukreipta į ateitį, t. y. asmuo turi imtis tik tų visų galimų saugumo priemonių, kurios egzistuoja rizikos metu. Reikalauti objektyviai visų galimų saugumo priemonių yra beprasmiška, nes tokiu atveju žala nebūtų padaroma. Veiksmai, kuriais peržengiama pateisinama rizika, yra pavojingi ir gali sudaryti nusikaltimo sudėtį. Pateisinamos rizikos ribų peržengimas galimas tik esant nusikalstamam pasitikėjimui, kai asmuo suvokia galimų pavojingų pasekmių atsiradimą, tačiau lengvabūdiškai tikisi jų išvengti. Pateisinamos rizikos ribų peržengimas negalimas esant tyčiai, nes tai pašalins pateisinamumo momentą, ir nusikalstamam nerūpestingumui, nes rizika turi būti iš anksto apgalvota.

Teisinėje literatūroje aptinkama nuomonė, kad vienas iš galimų profesinės arba ūkinės rizikos atvejų yra mokslinis eksperimentas. Iš tiesų šios dvi aplinkybės turi daug panašumų, tačiau vienas aspektas leidžia mokslinį eksperimentą išskirti kaip savarankišką aplinkybę, pašalinančią veikos pavojingumą ir priešingumą teisei.

Mokslinis eksperimentas – tai tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamai žmogaus gyvybei arba sveikatai žala padaroma siekiant socialiai naudingų rezultatų arba norint išvengti itin sunkių pasekmių.

Naujasis Lietuvos Respublikos BK, įteisindamas mokslinį eksperimentą, nustato, kad “asmuo, kuris atlikdamas teisėtą mokslinį eksperimentą padarė žalos, <.> neatsako, jeigu eksperimentuojant remtasi mokslo aprobuotomis metodikomis, sprendžiama problema turi išskirtinės reikšmės mokslui ir eksperimentuotojas ėmėsi būtinų priemonių, kad bbūtų išvengta žalos įstatymų saugomiems interesams” . Be to, nustatomi tam tikri draudimai mokslinio eksperimento atlikimui, pavyzdžiui, su nėščia moterimi, jos vaisiumi arba be eksperimento dalyvio laisvo sutikimo ir t.t.

Mokslinį eksperimentą nuo profesinės arba ūkinės rizikos skiria tai, kad mokslinio eksperimento metu tiesiogiai rizikuojama žmogaus gyvybe arba sveikata, pavyzdžiui, naujų vaistų bandymai su žmonėmis, operacija, kai tradicinės priemonės ir metodai negelbėja žmogaus gyvybės, ir pan. Mokslinio eksperimento teisėtumo reikalavimai atitinka profesinės arba ūkinės rizikos teisėtumo reikalavimams, tačiau būtina dar viena papildoma sąlyga. Ši sąlyga, nustatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 4 d., skelbia, jog “su žmogumi, be jo žinios ir laisvo sutikimo, negali būti atliekami moksliniai ar medicininiai bandymai”. Antra vertus, kai kurie įstatymai uždraudžia mokslo ir medicinos bandymų atlikimą su kai kuriais asmenimis net ir su jų sutikimu.

Savo teisės realizavimas – tai tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žalą padaro asmuo, realizuojantis savo teises.

Baudžiamosios teisės teorijoje savo teisės realizavimas kaip aplinkybė, pašalinanti veikos pavojingumą ir priešingumą teisei, dažniausiai siejamas su teise disponuoti turtu (jį sunaikinti ar sužaloti) arba tėvų teisių įgyvendinimu panaudojant prievartos priemones vaikams auklėti, pavyzdžiui, vaiko judėjimo teisės apribojimas negali būti vertinamas kaip neteisėtas laisvės atėmimas. Antra vertus, ne bet koks teisės realizavimas pašalina veikos

pavojingumą ir priešingumą teisei, nes tam būtinos tam tikros sąlygos. Visų pirma asmuo turi turėti teisę. Antra, ši teisė negali būti ginčijama arba tariama, nes tariamos arba ginčijamos teisės realizavimas gali būti vertinamas kaip savavaldžiavimas. Ir trečia, teise realizuoti gali tik ją turintis asmuo ir tik įstatymo leistinais būdais.

Nusikaltimo imitacija – tai tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma sankcionuotais veiksmais, kuriais stengiamasi apginti svarbesnius valstybės, visuomenės ar asmens interesus.

Naujasis BK, įteisindamas teisėsaugos institucijos užduoties vykdymą, nustato, kad ““asmuo neatsako <.> jeigu jis teisėtai veikė pagal nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelį”, arba “jis nusikalstamo susivienijimo ar organizuotos grupės veikloje ir jos daromose nusikalstamose veikose dalyvavo vykdydamas teisėsaugos institucijos kitą teisėtą užduotį ir neperžengė šios užduoties ribų” .

Priešingumą teisei pašalina tik teisėta nusikaltimo imitacija. Nusikaltimo imitacijos kaip vieno iš operatyvinių veiksmų teisėtumo sąlygas nustato Operatyvinės veiklos įstatymas. Šio operatyvinio veiksmo taikymo pagrindas yra pirminė informacija apie rengiamą arba padarytą valstybinį ar kitą sunkų nusikaltimą, nusikaltimą rengusį arba padariusį asmenį, aasmens priklausymą nusikalstamam susivienijimui, taip pat kitų valstybių specialiųjų tarnybų veiklą.

Nusikaltimo imitaciją sankcionuoja generalinis prokuroras arba jo įgaliotas generalinio prokuroro pavaduotojas pagal įstatyme numatyto operatyvinės veiklos subjekto motyvuotą teikimą. Teikime turi būti nurodyta: 1) pareigūno, pateikusio teikimą, pavardė ir vardas; 22) faktai, pagrindžiantys reikalavimą panaudoti nusikaltimo imitaciją; 3) nusikaltimo imitacijos metu atliekamų konkrečių veiksmų ribos pagal imituojamą BK straipsnį; 4) žinios apie asmenį, kuris panaudos nusikaltimo imitaciją; 5) siekiamas rezultatas, nurodant nusikaltimo imitacijos tarpinius ir galutinį tikslus; 6) numatoma nusikaltimo imitacijos trukmė.

Literatūros sąrašas

1) Baudžiamoji teisė: bendroji dalis. V., 1998.P.217-226.

2) Baudžiamoji teisė: bendroji dalis. V., 2001.P.221-243.

3) Kiškis G. Teisė gintis ir ginti // Teisės etiudai. V., 1988.P.231-251.

4) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimas Nr.4 “Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo bylose” // Teismų praktika. 1997, Nr.7.

5) Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas. Žin., 1961, Nr.18-147.

6) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymas. 2000 09 26, Nr. VIII-1968.- http://www.lrs.lt

7) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso projektas. 1999 11 18, Nr. P-2143A.- hhttp://www.lrs.lt

8) Pavilionis V., Merkevičius R. Būtinoji gintis: mokomoji priemonė. V., 1999.P.10-19.

9) Policijos veiklos įstatymas. 2000 10 17, Nr. VIII-2048.- http://www.lrs

Related Posts