Sportas

Home / Sportas / Sportas

Vikrumas, budrumas, jėga, greitis, kantrybė ir ištvermė buvo ypač reikalingi jau gentinėje santvarkoje, kai vyko arši kova už būvį tarp žmonių ir gamtos bei tarp atskirų genčių.

Iš kartos į kartą senovės baltai mokydavo savo vaikus, kaip tapti stipriems ir vikriems, kaip sumedžioti žvėrį ar atremti priešą.

Mokymas dažniausiai rėmėsi atidžiu vyresniųjų veiksmų stebėjimu, jų pakartojimu ir pamėgdžiojimu.

Ir pirmykštėje bendruomenėje, ir vėliau, fiziniai pratimai, žaidimai ir šokiai žmogui tarnavo taip pat ir kaip priemonė atsipalaiduoti, parodyti savo sugebėjimus, jėgą. PPačiose primityviausiose lietuvių žaidimus lydinčiose dainose dar nėra prasmingų žodžių ir ryškesnės minties. Vyrauja ritmo jėga.

Vėliau, vystantis gamybiniams santykiams, senovės lietuvių bočiai pradėjo suvokti jį supančių reiškinių harmoniją. Jie pastebėjo, kad stumbro ir lokio ar kito stambaus žvėries privalumas – jo raumenų jėga. Elnią, stirną nuo pavojų „gelbsti“ gera klausa, vilką – ištvermė, kiškį – greitos kojos ir pan. Taip suvoktas mankštos reikalingumas. Žaidimai ir fiziniai pratimai tampa fizinio lavinimo priemonėmis.

Lietuvių tautoje dar iki šiol išlikę daug žaidimų, vvaizduojančių pasislėpusio žvėries ieškojimą ir žmogaus kovą su juo. Štai žaidimas „Medžiotojas“. Čia imituojama įvairių žvėrelių medžioklė. Mišką čia atstoja poromis sustoję žaidėjai, kurie yra tartum savotiška kliūtis bėgančiam žvėreliui ar jį besivejančiam. Fizinis pratimas „Vilko šovimas“ lyg ir vaizduoja aant judančios šakos sėdintį medžiotoją ir besitaikantį ietimi nudobti vilką. Žaidėjas rankoje laiko lazdelę, kuria pusiausvyrai palaikyti remiasi į žemę. Pratimą atliekantis žaidėjas privalo lazdele numušti skarelę ar kepurę. Panašiai atliekami ir fiziniai pratimai „Lokio uodegos traukimas“, „Šeško gaudymas“, „Stirnų medžioklė“, „Meškos šovimas“ ar humoristiniai žaidimai-pokštai „Tetervino mušimas“, „Kurapkų gaudymas“. Pastarajame vaizduojami į kilpas patekę paukščiai. Žaidėjai, nežinantys šio pokšto, iš tikrųjų patenka į spąstus ir norom nenorom turi būti kilpose tiek, kiek patiks medžiotojams.

1846 m. L. Jucevičius knnygoje „Litwa“ aprašo kelis žaidimus, kur gyvenimo tikrovė vaizduojama simboliškai. Pavyzdžiui, žaidime „Kirvis“. Vyrai, susiėmę rankomis, sukasi ratu ir dainuoja ritmišką dainą. Viduryje rato stovinti mergina rankoje laiko kirvelį, kurį, vos baigus dainuoti, išmeta aukštyn, o vyrai šoka jį gaudyti. Kas ppagauna kirvelį, turi teisę su mergina pašokti. Po to į ratą eina kita mergina.

Šis žaidimas atrodo žiaurokas, nes kirvio nukritimas ant plikų rankų gali baigtis sužalojimu, tačiau senovės lietuvio buityje kirvukas buvo vienas pagrindinių ne tik darbo, medžioklės įrankis, bet ir ginklas. Reikėjo sugebėti ne tik taikliai jį mėtyti, bet prireikus ir pagauti.

Ypatingą vietą senovės lietuvių fiziniam pasirengimui turėjo jojimas ant žirgų. Jau mūsų eros I-ojo tūkstantmečio kapinynuose randama išdabintų, žvangučiais papuoštų pakinktų.

Anglosaksų pirklys ir keliautojas Vulfstanas 8889-890 m. keliavęs per Lietuvą, aprašo žaidimus ir lenktynes žirgais net laidotuvių šermenų metu. O pagal kryžiuočių kronikininką Petrą Duisburgietį tokių lenktynių metu jodinėdavo net moterys. Prancūzų keliautojas ir dipomatas Žiliberas de Lanua (Chillebert de Lannoy) rašo, kad Trakuose matęs net 10 000 pabalnotų pulko žirgų.

Apie lietuvių sugebėjimą plaukyti rašė Simonas Daukantas. Tautosakoje randama taip pat plaukimo ir nardymo aprašymų. Per upes plaukdavo pasislėpę po apverstais laiveliais, ilgą laiką galėdaavo išbūti po vandeniu.

Lietuvių kūno kultūra keitėsi V-IX a., kai ėmė irti pirmykštė bendruomenė ir atsirado karių luomas. Pradėjus sparčiai vystytis amatams tobulėjo ginklai – ietys, kalavijai, skydai.

Ypač sustiprėjo karių fizinis rengimas IX-XII a., kai ėmė formuotis lietuvių tauta ir jos valstybingumas.

Tačiau, be pasiekimų karo žygiuose, senovės lietuviai daug dėmesio skyrė darbinei veiklai. Darbo tematika ryškiai išsiskiria ir kūno kultūros formose. Iš praeities mus pasiekė tokie posakiai: „Kas greitesnis ant žirgelio, tam ir širdis mergužėlės“, „Pailsi tik tas, kas žaidžia ir nenuobodžiauja“, „Seniems miegoti, o jauniems žaisti“ ir kiti. Buvo ir naudingų prietarų: „Jeigu vaikas mėgsta žaisti, jis bus geras ir nepiktas žmogus“, „Jeigu nori patikti mergelei, reikia rytais bėgioti po rasas ir nešioti javų maišą apie jaują.“ Nepaslankūs, vengiantys fizinių pratimų buvo vadinami slunkiais, pelėdomis ir kkitokiais pašiepiamais vardais.

Daug žaidimų ir pratimų buvo žaidžiama prieš pradedant kokį darbą ir vaizduojami to darbo etapai, kaip pavyzdžiui „Linelis“, „Aguonėlė“, „Artojas“, „Aviža“ ir kiti. Iš primityvesnių vikrumą ir sumanumą ugdančių žaidimų bei pratimų ilgainiui išsivystė nacionaliniai modernesni žaidimai. Pavyzdžiui, populiarus žaidimas „Kiaulikė“ arba „Kiaulės varymas į dvarą“ per ilgą laiką transformavosi į „Lietuvišką ripką“.

Kūno kultūra mokyklose atsirado kartu su krikščionybės įvedimu ir pirmosios mokyklos prie Vilniaus kapitulos įkūrimu 1397 m.

Kūno kultūrai populiarinti daug padėjo žymaus mokslininko, biologo, Vilniaus universiteto profesoriaus Andriejaus Sniadeckio (1768-1838) darbai. 1805 m. jis išleido knygą „Apie fizinį vaikų auklėjimą“, kuri buvo tokia populiari, kad buvo pakartoti net keli leidimai.

Knygos autorius gerai išmanydamas dalyką, labai vykusiai aiškina kai kuriuos higienos klausimus, nurodo kaip išauginti sveikus ir tvirtus vaikus, bando pritaikyti fizinius pratimus ligoms ir luošumui gydyti, klasifikuoja gimnastikos makštas pagal amžių ir lytį.

XV-XVII a. mokyklos Lietuvoje priklausė vienuolynams ir bažnyčiai, kurios požiūris į kūno kultūrą keitėsi. Viduramžiais bažnyčia siūlė užmiršti kūno grožį ir siekti „sielos grožio“. Pavyzdžiu buvo rodomas išdžiūvęs ir išblyškęs vienuolis, „dvasios atletas“, puikiai išlavinęs savo sielą „amžinajam išsigelbėjimui ir gyvenimui rojuje“.

Vokiečių vyskupas M. Jumgė 1425 m. išleido potvarkį, kuriuo draudžiamos senovinės apeigos, taip pat draudžiamos žaidynės ir pasilinksminimai miškuose. PPanašų įstatymą 1481 m. išleido vyskupas Ditrichas II.

Tačiau vėliau pasikeitė Bažnyčios požiūris į (vaikų) kūno kultūrą. Vyskupo Motiejaus Valančiaus 1834 m. sakytų pamokslų rinkinyje yra vienas pamokslas, kuriame daug kalbama apie žaidimus ir pramogas mokyklose. Tai savotiški metodiniai nurodymai mokytojams ir šiaip parapijiečiams – jie rodo naują Bažnyčios požiūrį. M. Valančius ne kaartą cituoja Šventąjį raštą ir pažymi, kad „religija duota mūsų laimei, o ne tam, kad būtume paniurę ir liūdni, ir kartu leidžia naudotis tokiais pasilinksminio būdais kaip žaidimai ir kitos pramogos.

1773 m. įkurta Edukacinė komisija įvedė mokyklose kūno kultūrą kaip atskirą dalyką. Tai vienas pirmųjų atvejų Europoje, kai valstybė ėmė sistemingai rūpintis jaunuomenės fiziniu lavinimu mokykloje.

1792 m. Kražių mokykloje-kolegijoje vaikai mankštindavosi su lazdomis (fechtuodavosi), atlikdavo karines dvikovas ir mokėsi naudotis ginklais.

Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį, caro valdžia, vadovaudamais politiniais sumetimais, į mokyklų mokymosi planus jau nebeįrašė kūno kultūros kaip programinio dalyko. Ji suprato, auklėjamąją kūno kultūros reikšmę ir bijojo, kad lietuvių jaunuomenė mokyklose negautų elementaraus karinio parengimo žinių (jas suteikdavo gimnastikos kursas) ir nepanaudotų jų prieš carizmo režimą.

Tačiau Lietuvoje dirbę caro valdininkai ir kariškiai savo vaikų fiziniu parengimu rūpinosi atskirai. Jie kviesdavo iš užsienio įvairaus fizinio lavinimo specialistus – fechtavimo, jojimo, šaudymo,

lauko teniso, plaukimo profesorius, kurie suburdavo šių sporto šakų būrelius, į kuriuos kai kada patekdavo ir pavieniai lietuviai.

Tačiau ir be specialaus mokymo lietuvių tautoje nuo seno buvo prigalvojama kaip ugdyti jėgą, vikrumą. Visą laiką buvo mėgiamos imtynės. Buvo įvairiausių susiėmimo būdų: imtynės laikantis už diržų, apsiglėbus kryžmai, pakišant koją, atsiklaupus ir kt. Kai kuriose imtynėse nebuvo tikslo priešininką parversti ant žemės, bet tik išbandyti, kuris stipresnis. Kai kur būdavo įrengtos net specialios vietos galynėjimuisi (imtynėms) ir žaidynėms. Paprastai tai bbūdavo švelnia žole apaugusios kalvelės, miško vejos ar paupio aikštelės.

Priemonė jėgai ir vikrumui išbandyti buvo kumščiavimasis. Dažniausiai būdavo kovojama nuogais kumščiais, tačiau kai kur bernai kumščius apsivyniodavo skaromis ar skudurais.

Žiemą kūno kultūros ir lavinimo formos nebuvo tokios įvairios kaip vasarą. Labiausiai buvo mėgiami nusileidimai nuo kalnelių ir šlaitų rogutėmis, slidinėjimas, čiuožinėjimas ir karuselės ant vėjo nugairinto

ežerų bei tvenkinių ledo.

Rogutės paprastai būdavo medinės, nes geležies sunku būdavo gauti, tačiau jos būdavo geros jei prie pavažų būdavo pritvirtinamos ssenos pasagos. Dar XX a. pirmoje pusėje Lietuvoje plačiai buvo žinomos tik medinės pačiūžos. Čiuožinėjama būdavo viena koja. Kad atsispiriamoji koja neslystų, prie pado būdavo pritaisomi geležiniai „nageliai“. Pačiūžų apačią pakaustydavo seno pjūklo nuolauža, kibiro lanku ar viela. Kai kuriose LLietuvos vietose aptikta kaulinių, meniškai pagamintų pačiūžų. Vienur pačiūžos būdavo vadinamos šienelėmis ar šienikėmis (Jurbarkas, Prienai), kitur – ledžingomis (Šilalė, Tauragė ir kt.).

Slidės Lietuvoje bbuvo žinomos dar prieš Kristų. Latvijos durpynuose atrasta plačių medžioklinių slidžių liekanų. Slides naudodavo lietuviai kariai.

Pasak Pretorijaus, lietuviai naudoję neilgas, apie 70 cm ilgio slides. Atsispiriama būdavo viena ilga lazda.

Savotiškų slidžių dar neseniai galima buvo aptikti Rytų Aukštaitijos kaimuose. Jų ilgis atitikdavo slidininko ūgį, o plotis – plaštakos plotį. Vieta, kur statomos pėdos, būdavo išdrožiamos pagal jų formą.

Fizinė jėga Lietuvoje visada buvo vienas kario šaunumo požymių. Kai kur būdavo organizuojamos savotiškos sunkumų kilnojimo varžybos.

Dar XVII a. M. Pretorijus aprašinėdamas lietuvių papročius, stebėjosi kaimo vaikų vikrumu, mokėjimu gerai orientuotis, veikti ir išlaikyti kkūno padėtį.

1936 m. Padubysio apylinkėse etnografai aprašė įdomų pratimą, kuriam atlikti reikia gero fizinio pasirengimo. Šis pratimas vadinamas „Katinas lipa prie lašinių“. Daržinėje, pačioje pakraigėje, arba po medžio šaka parišama stipri virvė. Abu galai apačioje surišami. Į virvės kilpas atsisėda pratimą atliekantis žaidėjas („katinas“). Rankose jis laiko lazdą. Žaidėjas užgula ant lazdos ir, versdamasis per galvą, ją suka. Virvė vyniojasi ir kelia žaidėją aukštyn. Versdamasis atgal žaidėjas nusileidžia ant žemės. „Katinui“ paskatinti pakraigėje pakabinama „premija“. Silpno fizinio pasirengimo žmonės ššio pratimo atlikti nepajėgia.

Žaidimas ištvermei ugdyti – „Rato sukimas“. Šiam žaidimui reikia 8 vaikinų – keturių didesnių ir keturių mažesnių. Mažesnieji susėda kryžmais ant žemės ir sudeda papades. Keturi didesnieji sustoja tarp sėdinčiųjų ir paduoda jiems rankas.

Tada vienu metu sėdintieji pasikelia, bet vis susidūrę kojas, o vyresnieji pradeda skubiai suktis. Mažesniųjų vaikinų kojos – tai jų ašys.

Žaidimo tikslas toks: mažesnieji nepasileisdami ir neišskėsdami kojų, rūpinasi privarginti didesniuosius, o didesnieji rūpinasi iškėsti jų kojas. Kai ratas sustoja sukęsis, vyresnieji neprivalo paliesti rankų, nes mažesnieji griūdami gali užsigauti.

Related Posts