Religija ir kultūra

Home / Religija / Religija ir kultūra

Religija ir kultūra

KŪRYBOS PRASMĖ

Šiuolaikinė kultūra priartėjo prie didžiulės krizės, kurios pagrindą sudaro humanizmo žlugimas. Mūsų laikai daug kuo panašūs į antikinio pasaulio smukimo laikotarpį ir naujos religinės šviesos laukimą. Smunkant kultūrai, pabunda religinis ilgesys. Visos kultūros sferos, jos atskiros dalys (filosofija, mokslas, menas, dorovinė sąmonė, visuomenė) laukia religinio perkeitimo, religinės kūrybos. Bet kūrybos ilgesys susijungia su kūrybiniu bejėgiškumu. Geriausi žmonės apnuodyti kultūros vulgarumu ir išsigimimu, bedieviškos civilizacijos vulgarumu ir išsigimimu. Kultūra — šventa savo ištakomis ir simboliška savo prigimtimi. Bet XXIX ir XX a. kultūra atitrūko nuo savo šventų ištakų ir nusižengė savo simbolinei prigimčiai. Joje pabudo nežabotas gyvenimo geismas, naikinantis šventąją senosios kultūros simboliką. Kultūra neteko savo vientisumo ir organiškumo. Analizė užmuša polėkį į vientisą būvį. Vis aštriau suprantamas tragiškas prieštaravimas tarp kultūros ir “gyvenimo”. Ir kūrybinė valia nukreipiama į “gyvenimo”, o ne kultūros kūrimą. Kultūra yra “gyvenimo” nesėkmė. Ji pakeičia gyvenimą ir būtį simboliais. Kultūros aukštumose žmogų drasko prieštaravimai tarp kurti kažką ir būti kažkuo. Genijai kūrė, bet nnapakankamai buvo; šventieji buvo, bet nepakankamai kūrė. Kūryba gimdavo iš netobulumo ir nepritekliaus. Per daug tobuli nustoja kurti. Egzistuoja tragiškas antagonizmas tarp tobulo žmogaus, kaip dievo kūrinio, ir žmogiškosios tobulos kūrybos, kaip paties žmogaus aktyvumo. Kūryba tarsi priešiška iš vienos ppusės — žmogaus , iš kitos — kultūros tobulumui. Kūryba gniaužtuose, ji prislėgta abipusiškai priešiškų siekių — tobulos sielos ir kultūrinių vertybių tobulumo siekimo. Ir svarbu atskleisti trigubą antagonizmą: kultūros vertybių kūrimo ir asmeninio tobulėjimo antagonizmą. Tiktai kūrybinė religinė epocha gali įveikti visus tris antagonizmus ir įgyvendinti drauge žmogaus tobulumą ir jo sukūrimo tobulumą.

Kultūra savo esme ir religine prasme yra didžioji nesėkmė. Kūrybos tragedija ta, kad visi jos įsikūnijimai kultūroje yra nesėkmingi. Įgyvendintas kūrybinis polėkis pasunkėja ir traukiamas apačion. Vietoj naujo gyvenimo, naujos būties kūrybinis aktas sukuria filosofines ir mokslines knygas, eilėraščių rinkinius, paveikslus ir statulas, visuomenines įstaigas ir papročius. Tai tragiškai prieštarauja kūrėjų užmanymams, jų kūrybiniam užsidegimui. Filosofija ir mokslas yra kūrybinio tiesos pažinimo nesėkmė; menas ir literatūra —— grožio kūrybos; šeima ir lytinis gyvenimas — kūrybos; moralė ir teisė — žmogiškųjų santykių kūrybos; ūkis ir technika — kūrybinio žmogaus viešpatavimo gamtoje nesėkmė. Kultūra ir visos jos apraiškos yra kūrybos nesėkmė. Bet pati kultūros nesėkmė — šventa nesėkmė. Kultūra sukuria kitų pasaulių, kitos tikrovės didžiąją simboliką. Bet šio kito pasaulio, kitos tikrovės kultūroje nėra. Kultūra žmogiškąjį gyvenimą surakina kažkokioje vidurio karalystėje ir neleidžia pasiekti pabaigos ir ribos. Bet kokia kultūra turi lemtingą tendenciją nužydėti, smukti, išsekti. Ji nutolsta nnuo savo dvasinių ištakų ir silpnina save. Žmogiškosios valios ir žmogiškojo proto saviraiška silpnina kultūros pagrindus. Kultūra turi religinius pagrindus ir vystydamasi linkusi juos neigti. Tuomet griūna jos šventa simbolika. Kultūra negali būti be šventosios tradicijos, be protėvių kulto. Bet laisvės iškreipimas kultūroje skatina kultūros šventosios tradicijos išdavystę. Kultūra ateina į “švietimą”, ji atitrūksta nuo tradicijos, teikia žemiškojo gyvenimo geidulius, istorija tampa pačia realiausia. Tuomet žūsta kultūra ir prasideda civilizacija. Civilizacija savo esme yra ne tik religinė. Ji pragmatinė, o ne simbolinė. Joje jau nėra genialumo, nėra pagarbos filosofijai ir menui. Ji techninė ir mechaninė, o ne organinė. Ji apimta valios žemiškai galybei, mėgavimosi “gyvenimu”. Civilizacijos kūrėjai mano, kad į tikrąjį “gyvenimą” jie pereina nuo simbolinės kultūros, techniškai suvokia jį. Bet tai tik savęs apgaudinėjimas paviršutiniška ir sugniuždyta sąmone. “Gyvenimas” — ne realus, o tik iliuzinis, nebūtiškasis gyvenimas. Pašėlęs “gyvenimo” geismas užmuša realų gyvenimą. Tikrasis gyvenimas numato asketišką atsiribojimą nuo gyvenimo geidulių, žmogiškosios ir dieviškosios valios gyvenimui suvienijimą.

Galima išskirti keturias epochas, per kurias praeina istorinis procesas, keturis istorinio žmonijos likimo momentus — barbarizmą, kultūrą, civilizaciją ir religinį perkeitimą. Barbarizmas yra gamtinė stichija, kurią turi pakeisti kultūra. Kultūra yra kelias, kuriuo žmogus eina nuo gamtos prie Dievo. Bet tas kelias tragiškas, ttai nelengvas ir netiesus kelias. Kultūroje pabunda savo nesėkmės, gyvenimo nesėkmės suvokimas. Ir valia pačiam gyvenimui sumenkina kultūrą. Bet valia gyvenimui gali turėti dvi priešingas kryptis — į civilizaciją, į techninį gyvenimo pertvarkymą ir į religinį perkeitimą. Ir vėlesnėje kultūroje, jos saulėlydžio viršūnėse, atsiranda dvi valios kryptys gyvenimui pertvarkyti ir laimėti. Kultūra civilizacijos epochoje visuomet turi romantinį, o ne klasikinį stilių. Romantikai — tai paskutinieji smunkančios kultūros žmonės, sužeisti triumfuojančios civilizacijos bjaurumu. Civilizacija — paskutinis žmogiškosios laisvės išbandymų etapas. Bedieviškos civilizacijos kūrimo procese žmogaus laisvė atiduoda savo jėgų perteklių ne Dievui. Iš šios civilizacijos gelmių turi atsiskleisti ribota “šio pasaulio” karalystė, visiškai priešinga ateisiančiai Kristaus karalystei. Laisvė gali kreipti į realų ir į iluzinį gyvenimą, į būtį ir nebūtį. Bet į tikrąjį gyvenimą, į aukščiausią būtį gali vesti tik atgimusio Kristuje žmogaus laisvė, laisvė, nušviesta palaimos.

Savo esme kūrybinis gyvenimas yra bažnytinis. Laisva žmonija, nušviesta Kristaus palaimos, yra Dievas-žmonija, yra Kristaus Bažnyčia. Valia gyvenimui religiniame perkeitime yra valia kultūros perkeitimui, ji buvo simbolinė kaip ir visos kultūros sferos, ji nebuvo religiniu gyvenimo pertvarkymu, o tik to pertvarkymo simboliu dogmatikoje ir kulte. Nauja kūrybinė religinė epocha gali reikšti tik bažnyčios perėjimą iš kultūros epochos į religinio perkeitimo epochą. Ir Bažnyčia praeina barbarizmo, kkultūros, civilizacijos ir religinio perkeitimo epochas. Visa, kas buvo susiję ir iš tikrųjų ontologiška kultūros epochoje, turi įeiti į kūrybinio gyvenimo pertvarkymo epochos Bažnyčią. Į ją įeis visa tai, kas aukščiausiai bažnytinei ir kultūrinei sąmonei atrodė esą už Bažnyčios ribų. Religinis kultūros perkeitimas ir bus žmogiškosios laisvės kūrybinis atsakymas Dievui. Tuomet Bažnyčia bus tikrai Dievu-žmonija. Tai religine prasme reikštų paslaptingą posūkį į Kristų, ateisiantį pasaulio prisikėlimą. Ateisiantis Kristus – Kristus, kupinas jėgų ir šlovės, ateis į pasaulį, kada žmogus laisvai ir ryžtingai, kūrybiškai kreipsis į jo paveikslą, kada žmoguje ne tik įvyks atpirkimo paslaptis, bet ir atsiras jo kūrybinės galios paslaptis. Bet negalima optimistiškai vaizduoti šį religinio likimo įgyvendinimą. Rūstus blogio suvokimas ir herojiška kova su juo vyks anksčiau negu religinė istorijos pabaiga. Pasaulis prasiskiria, jame auga ne tik neregėtas gėris, bet ir neregėtas blogis, ne tik nauja šviesa, bet ir nauja tamsa. Naujos pagundos ir išmėginimai laukia žmogaus. Dirva išsipurena, viskas dvejinasi ir tampa dviprasmiška. Blogis pasirodo gėrio pavidalu. Tai ir yra Antikristo pagunda. Pirmapradis chaosas vėl sujudėjo pačioje žmogaus ir pasaulio prigimties gelmėje. Ir naujos negirdėtos vergovės formos grasina žmogui. Žmonijai baisus ne išankstinis barbarizmas, miškų ir laukų barbariškumas, kuris gali būti stichinis jėgų antplūdis krioštančiai kultūrai, bet

baisus civilizuotas, mašinų ir technikos organizuoto gyvenimo barbariškumas. Žmogiškosios laisvės įsitvirtinimas gali atvesti į kraštutinę vergovę, kurioje būtis pereina į nebūtį. Tai ir yra žmonijos istorinio likimo tragedija. Apie ją galimos tik antikosminės mintys, kurios priartina prie religinio perkeitimo paslapties.

Jeigu galima kūrybinė epocha krikščionybėje, tai ji susijusi su baigties jausmu, su eschatologine gyvenimo perspektyva. Joje turi atsiskleisti profetinė krikščionybės pusė. Norint pamatyti Kristaus paveikslą stiprų ir šlovingą, reikia žmogui per Kristų atskleisti savyje jėgą ir šlovę kūrybiniu aktu. Ir tas kkūrybinis aktas turi būti nukreiptas į religinį pasaulio pertvarkymą, o ne į sekuliarizuotos kultūros kūrimą. Atpirkimas niekuomet nesibaigs pasaulyje, jeigu neįvyks antropologinis atsivertimas. Gynybinis priešiškumas religinei kūrybai yra blogos begalybės įtvirtinimas pačiame atpirkime, pasipriešinimas pabaigai, atlikimui ir atpirkimo baigčiai. Bet tai reiškia pasipriešinti pasaulio proceso pabaigai ir ateisiančio Kristaus pasirodymui. Pesimistinės nuojautos artėjančio į pasaulį Antikristo blogio ir beviltiškos kultūros tragedijos suvokimas neturi susilpninti religinę pareigą kūrybiškai atskleisti žmogiškąją prigimtį. Petro Bažnyčia, religinio liaudies masių vadovavimo Bažnyčia, atliko savo didįjį ddarbą pasaulyje ir išsaugojo krikščioniškąją šventenybę iki paskutinės žmonijos dienos. Bet krikščionybė gali atgimti, tik esant Jono Bažnyčiai ir Jono mistinei tradicijai. Petro Bažnyčia ir Jono Bažnyčia — du vieningos Kristaus Bažnyčios aspektai, išorinis ir vidinis. Jono Bažnyčioje, apaštalinių laikų BBažnyčioje, visiškai atsiskleidžia Kristaus laisvė ir meilė, įveikiami Senojo Testamento įstatyminiai elementai pačioje krikščionybėje. Rusų religinėje stichijoje ir rusų religinėje idėjoje prasidėjo nauja krikščionybės kūrybinė epocha.

KATALIKIŠKOS IR LOTYNIŠKOS VAKARŲ KULTŪROS IŠTAKOS

Vakarų kultūra savo ištakomis pirmiausia yra katalikiška ir lotyniška kultūra. Lotynų — katalikiškoje kultūroje, pačioje seniausioje ir pačioje subtiliausioje, išliko perimamumo ryšys su antika, amžinuoju bet kurios žmogiškosios kultūros šaltiniu. Šioje kultūroje matomi jos kilmės iš kulto šventumo požymiai. Lotyniškoji rasė — romanų tautos — kultūringa savo prigimtimi. Arba tai yra tik gavusi palikimą iš antikinės kultūros. Jokios kultūros tikrąja šio žodžio prasme, išskyrus graikų ir romėnų, ir būti negali. Stačiatikių kultūra gavo palikimą iš graikų ir romėnų. Germanų rasės išėjimas į europietiškos istorijos areną buvo šiaurės barbarų įsiveržimas įį kultūrinę lotyniškąją Vakarų prigimtį. Germanų rasė — barbariška, neturinti artimo perimamumo ryšio su antikos pasauliu. Germanų Reformacijos individualizmas ir tuo skyrėsi nuo italų Renesanso individualizmo. Luther ir Kant — didieji barbarai. Germanų minties kritiškumas — barbarizmo produktas, kuris nepripažino artimo, organinio, viršasmeninio bet kurios kultūros ir bet kurios minties perimamumo. Pačioje germanų kultūros esmėje protestantizmas atmetė ne tik Bažnyčios šventąją tradiciją, bet ir kultūros šventąją tradicija. Germanų individualizmas ir germanų kriticizmas nutraukia ryšius su bet kokia kultūra remiasi tradicija. BBarbariškas, garbingas ir genialus germanų dvasios užmojis išlaisvino ir pagilino Europos kultūra nuo jos sustingusios lotyniškosios prigimties. Germanai įnešė į kultūrą daugiau dvasingumo. Nesuvaržyta, barbariška germanų mintis sukūrė religinio ir filosofinio kriticizmo formas, kuriose objektyvusis pasaulis atkuriamas įsigilinus į subjektą, į dvasios gelmes. Bet natūrali saulėta ir aiški lotynų mintis visiškai svetima miglotai germanų minčiai. Germanizmas — metafizinė šiaurė, germanų kultūra kuriama tamsoje be saulės. Pats genialiausias germanų filosofiškumas gimė atitrūkus nuo saulėtumo, o ne susijungus su natūraliu šviesos šaltiniu. Didžioji ir tyroji, bet barbariška germanų kultūra išlieka labiau abstraktaus dvasingumo kultūra, nutolusi nuo plastiškumo, įkūnijimo, konkretumo. Germanų rasė ir krikščionybę priėmė tik kaip tyro dvasingumo religiją, be religinės plastikos ir religinės tradicijos. Religinė germanizmo misija — kovoti prieš dvasiškai kūniško krikščionybės išsigimimo neteisybę, prieš katalikybės puvimą, vienpusiškai teigiant tyrojo dvasiškumo pradžią religiniame gyvenime. Germanizmo didingumą ir savitumą galima suprasti per neišmatuojamai gilią Eckhart’o mistiką. Germanų dvasia svetima antikos dvasiai ir keisčiausiu būdu artima Indijai: tas pats idealizmas, tas pats dvasingumas, tas pats atsiskyrimas nuo konkretaus būties kūno, tas pats individualaus nuodėmingumo pripažinimas. Germanizmas nori būti tikruoju arijiškumu ir nepriima semitinio religinio įskiepijimo. Germanų dvasia mėgina iš savo gelmių atkurti būtį, pabaigoje nepriimtą kaip realybę. Germanų kultūroje yra barbariškas gilumas iir savitas tyrumas (sąžiningumas ir ištikimybė), bet nėra subtilumo ir grakštumo. Netgi didžiojo iš didžiausiųjų vokiečių — Goethe — kūryboje yra neskonybių ir grubumo. Subtilumas ir grakštumas ir yra pirmiausia kultūringumas. Germanų dvasia kuria kažką didinga, bet ne kultūriningumą tikrąja šio žodžio prasme. Ir todėl Nietzsche kalbėjo, kad Vokietijoje kultūros nėra, o yra tik Prancūzijoje. Germanų dvasia tik kritiškai mąsto apie kultūrą, reflektuoja ją, aštriai kelia jos problemą, bet kultūros neturi. Kultūra negali būti kritinė ir individualistė, ji visuomet organinė ir kolektyvinė. Germanų rasė, žinoma, atlieka didžiąją ir providencinę germanų mistikos, germanų muzikos, germanų filosofijos misiją. Bet šios misijos esmė — ne visuotinai privalomų bet kurios kultūros normų kūrimas, kaip kad nori įtikinti germanų kultūros nešėjai. Galima ir reikia daug ko mokytis iš germanų filosofijos ir mistikos, bet sekti germanų kultūrą neįmanoma. Labai įmantri pasaulinė lotyniškoji dominuojanti kultūra, — ji priartėjo prie bedugnės. Germanų kultūroe dar per daug barbariškos dvasios, ir ji nori sulaikyti kultūrą kelio viduryje, Goethe ir Kant’o kompromise. Abstraktaus dvasingumo kultūra neturi pabaigos, ribos jausmo. Germanų dvasia — labiausiai apokaliptinė dvasia. Nietzsche kilęs iš germanų dvasios, jame daug slaviškumo ir išauklėtas jis prancūzų kultūros. Germaniškoji filosofija atlieka didįjį pasaulinį vaidmenį, ji gali išspręsti pasaulinės problemą, bet netiesiogiai iir priešingai. Ir didžioji germanų mistika bus, žinoma, paskutinis germanų įnašas į pasaulinę istoriją. Germanų mistikoje yra amžina tiesa, bet ji negali būti vienintelis ir visuotinis normalios kultūros ir išėjimo į aukščiausią kultūrą šaltinis. Egzistuoja dar senovės žydų ir senovės graikų, jų konkretumo ir įsikūnijimo dvasia. Slaviškoji mistika — apokaliptiškiausia, susijusi su pasaulinės istorijos laikais ir tarpsniais, su konkrečiu įsikūnijimu ir eschatologija. Slavų kulūra kasdienine šio žodžio prasme užima gerokai žemesnę vietą nei germanų kultūra. Bet slavai priėmė į savo kūną ir kraują graikų ir Bizantijos kultūros palikimą. Slavai pagal savo istorinę padėtį antagonistiški germanams. Ji gali iš jos mokytis, bet negali ja sekti ir su ja susilieti. Mums artimesni lotynai, taip nepanašūs į mus, taip mažai pamokantys mus, bet nagrasinantys praryti mus. Pavaldumas germanų kultūrai sulaiko slavus nuo jų aukščiausių kultūrinių, apokaliptinių uždavinių įgyvendinimo.

Galutinė, slėpingiausia savo esme kūryba, žinoma, bažnytinė. Religinėje kūryboje kuriamas pasaulinis Dievo ir žmogaus kūnas. Pats kelias per Dievo pripažinimą ir Dievo atmetimą, per jo suskaldymą yra dieviškojo gyvenimo kelias. Ir Kristus tai patyrė — “Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?”. Tik kūryboje visiškai atskleidžiama Bažnyčios kosmologija ir antropologija. Istorinėje Bažnyčioje, atitenkančioje pirmus kūdikiškus naujo žmogaus vystymosi etapus, dar nebuvo apreiškimo apie žmogų. Ir šis

apreiškimas yra vienintelis apmirusio Bažnyčios gyvenimo atgimimo ir vystymosi kelias. Krikščionybė — tai neužbaigtas apreiškimas apie absoliučią žmogaus reikšmę ir pašaukimą. Antropologinis kūrybinės epochos atskleidimas ir bus užbaigtas Dievo ir žmonijos apreiškimas, absoliutus atsiskleidimas pasauliniame Kristaus, sujungiančio su žmonija, gyvenime. Savo istorijoje krikščionybė dažnai nusidėdavo Švenčiausiajai Dvasiai. Krikščionybė koneveikdavo ją kiekvieną kartą, kai pripažindavo Bažnyčią pastatytą, krikščionybę užbaigtą, kūrybą neleistiną ir nuodėmingą. Arba gyvenimas Dvasioje gali būti tik kūrybinis, ir bet koks sustojimas ir sąstingis Bažnyčios kūrybinėje dinamikoje jau yra nnuodėmė prieš Dvasią. Nejudri Bažnyčia yra mirusi, tai neturinti Dvasios bažnyčia. O krikščioniškoji žmonija pačią šventąją tradiciją pavertė statišku, išoriniu žmogui daiktu. Bažnyčios gyvenimas sustingo, sustabarėjo ir gali atgimti tik žmonijos religinėje kūryboje, tik naujoje pasaulinėje epochoje. Krikščionybė paseno ir susiraukšlėjo, ji — dutūkstantmetis senis. Bet amžinybė pasenti negali. Negalėjo pasenti ir amžinoji Kristaus religija. Kosmose amžinai vyksta atperkančioji Golgotos auka ir gyvena Kristaus kūnas. Ir šios tikrosios Kristaus Bažnyčios, nežinančios materialinių požymių ir ribų, neįveiks pragaro vartai. Krikščionybėje paseno ttik tai, kas laikina, pašalinta tik tam tikra krikščionybės epocha. Žmonijos pradinio auklėjimo kūdikiškoji epocha, religinės globos ir religinės baimės epocha paseno ir susiraukšlėjo, prarado savo gyvybingumą. Bjaurumas krikščionybėje ir yra ta susiraukšlėjusi kūdikiškumo senatvė. Petro Bažnyčia, mažųjų globos, religinio vvadovavimo kūdikiams, dėl kurių amžinai baisu, Bažnyčia jau atliko savo darbą pasaulyje ir išsaugojo krikščioniškąjį šventumą plačiosioms liaudies masėms iki paskutinių, subrendusių žmonijos laikų. Nesubrendusi, vaikiška religinė sąmonė rausė bedugnę tarp Dievo ir pasaulio. Kūrėjo ir kūrinio. Bažnyčia buvo ne tik dvasinga, kiek dvasiškai kūniška, iškilusi fiziniame būties plane. Kasdieninė bažnytinė istorija buvo nedvasinga ir netgi nereliginė. Ir dabar kreipiasi žmogus ne į fizinį, o į dvasinį Bažnyčios kūną. Krikščioniškasis naujos, dvasiškai subrendusios žmonijos, išeinančios iš vaikiškos baimės ir globos epochos, atgimimas gali priklausyti ne Petro Bažnyčiai, o Jono Bažnyčiai ir Jono mistinei tradicijai. Jono Bažnyčia nėra demokratinė kūdikių globos Bažnyčia, prisitaikymas prie žmonijos apačių. Dabar žmonija subrendo naujam religiniam gyvenimui ne todėl, kad tapo tobula ir nenuodėminga, ne todėl, kkad įvykdė visus Petro Bažnyčios priesaikus, ne todėl, kad žmogaus sąmonė kultūros viršūnėje subrendo ir žmogaus prigimtis susidvejino radusi paskutinius savo šaltinius. Suaugo ne labiau nei kūdikis, bet jis subrendo. Žmogus visiškai išėjo iš kūdikiškos būsenos, subrendo jo ydos ir dorybės. Šiuolaikinio žmogaus dorybės ir ydos nebevaikiškos. Todėl jis negali grįžti į vaikišką, kūdikišką religingumą, negalima jo grąžinti į religinę globą. Ne tik kultūros žmonės, bet ir liaudis siekia aukščiausio gyvenimo. Istorinė Petro Bažnyčia bejėgė patenkinti šiuolaikinį žmogų, ji negali įįveikti religinės tragedijos, ji visada atsako ne tai, apie ką klausiama, ji malšina ne tą kančią, gydo ne tas žaizdas, ji padeda išsigelbėti nuo kūdikiškų nuodėmių, bet nieko negali padaryti subrendusioms nuodėmėms, ji nenori žinoti nieko naujo apie žmogų. Bažnyčios negali įveikti ir pragaro vartų, bet laikinumą, kūdikiškumą ir senumą bažnyčioje nugali naujos žmogiškos sielos naujos kančios. Atsiliepti į šias kančias galima tik atskleidus subrendusią, Jono Bažnyčios amžinai mistinę paslaptį. Šiuo savo pavidalu bažnyčia atskleis subrendusiam žmogui, besiraukančiam nuo religinės kančios, begalinę ir beribę kūrybos laisvę Dvasioje, daugybę individualių kelių Dievui. Atsivers žmogui paslaptis, slepiama nuo kūdikių globos epochoje, — paslaptis apie tai, kad nuolankumas užima ne paskutinę vietą religinėje praktikoje, o yra tik laikinas metodas, kaip drąsia ir pasiaukojančia iniciatyva įveikti kūdikišką saugumą ir galutinai nugalėti nuodėmę kūrybos žygdarbiu. Istorinio kasdieninio bažnytiškumo saugiam jaukumui vardan kūrybos žygdarbio reikalinga auka. Bažnytiškumas nurodydavo žmogui herojinį, nelygų, pasiaukojantį paties Kristaus kelią, jis nuimdavo nuo žmogaus atsakomybės naštą ir garantuodavo dvasinį gyvenimą, kuriame “aplenks ši taurė”. Tai atsipirkdavo susitaikymu ir nuolankumu. Bet susitaikymas krikščioniškajame pasaulyje jau seniai išsigimė į vergiškumą ir oportunizmą, jis jau ne gaivina, bet slopina. Įveikti religinį servilizmą, heteronominę sąmonę — pirmasis krikščioniškojo atgimimo uždavinys. Žmogus suvokia save ne Dievo vvergu, o laisvu dieviškojo proceso dalyviu. Mes pasiruošę galutinai atskleisti žmogiškąjį “aš”.

Krikščionybė dar neatsiskleidė kaip meilės religija. Krikščionybė buvo tų mažųjų gelbėjimo ir išsigandusių kūdikių globos religija. Krikščioniškoji žmonija savo istorijoje neįkūnijo meilės, palaiminto gyvenimo Dvasioje, ji gyveno pagal gamtinio pasaulio įstatymus, ir didieji jos pasekėjai mokė kietinti širdį, kad būtų nugalėtos nuodėmingos aistros. Apaštalas Jonas mokė mistinės meilės, o šv. Pranciškus įkūnijo meilę savo gyvenime. Bet tai retos mistinės gėlės. Demokratinė, visaliaudinė ir visuotinė istorinė krikščioniškoji religija buvo nuolankumo religija, nešanti nuodėmės pasekmių naštą. Senoliai moko ne meilės, o nuolankumo ir amžinai rūpintis išsigelbėjimu nuo žūties. Netgi šventųjų gyvenime tokios retos mistinės meilės gėlės ir toks stiprus nuolankumo bei asmeninio išsigelbėjimo patosas. Visoje bažnytinėje kasdienybėje nėra meilės, nėra meilės krikščioniškoje hierarcho širdyje, nėra meilės šventoje globoje ir pasaulietiniame paklusnume, nėra meilės krikščioniškoje sieloje. K.Leontjev buvo be galo teisus, kai stačiatikių krikščionybėje matė ne tiek meilės, kiek baimės religiją. Meilė liko ekzoterine, neatskleista Kristaus religijos paslaptimi, mistine jos tradicija, atsiveriančia tik nedaugelio išrinktųjų gyvenime. Meilė mistiškai nesusiejama su baime ir globa. Meilė bažnyčioje atsiskleisdavo tik simboliškai, o ne realiai, tik liturgiškai, o ne gyvenimiškai. Bažnytiniame kulte atsiskleidžia meilės paslaptis, bet tas kultas yra tokia pat mistinės meilės nesėkmė, kaip visa kkultūra yra nesėkmė įgyvendinant naują būtį. O apmiręs ir sukaulėjęs bažnytiškumas be galo priešiškas pačiai meilės dvasiai, pačiame meilės troškime pasiruošęs matyti nuodėmę. Bažnytiniame gyvenime meilė pavirto į negyvą ir slegiantį žodį. Ir pati krikščioniškosios meilės idėja teisingai sukelia nepasitenkinimą ir priešiškumą kaip dviveidiškumas ir melas. Meilė yra naujas, kūrybiškas gyvenimas, palaimingas gyvenimas Dvasioje. Ji negali būti pamokymų ir pamokslų objektu. Meilė yra ne įstatymas, ir negalima nieko priversti jai paklusti. Apie krikščionišką valstybę, krikščionišką visuomenę, saugojamą ir globjamą, gėdinga ir kalbėti ir gėda klausyti. Šios apgaulės šiuolaikinis žmogus negali ir neprivalo kęsti. Čia šventa teisė ir pranašiškas šiuolaikinis netikėjimas. Meilės religija dar ateis į pasaulį, tai beribės dvasios laisvės religija. Meilės Bažnyčia yra Jono Bažnyčia, amžinai mistinė Bažnyčia, savyje slepianti visą teisybę apie Kristų ir žmogų.

Su trečiąja kūrybine religine epocha susijęs pabaigos jausmas, eschatologinė gyvenimo perspektyva. Trečioje religinės kūrybos epochoje turi išryškėti visos pasaulio gyvenimo ir kultūros pabaigos ribos. Šios epochos kūryba iš esmės nukreipta į paskutinį, o ne priešpaskutinį, visi jos pasiekimai jau turi būti ne simboliniai, o realistiniai, ne kultūriniai, o būtiškieji. Religinis svorio centras perkeliamas iš kunigiškai saugomos sferos į kūrybinę. Ne tik krikščioniškoji kunigystė, bet ir krikščioniškoji pranašystė turi tapti tikrove. Turi valdyti ne angeliškoji

(kunigystė), o žmogiškoji prigimtis. Bet pranašiška religinė patirtis negali būti pasyvaus laukimo patirtis, tai aktyvaus, kūrybinio siekimo, didžiosios antropologinės įtampos ir pastangų patirtis. Negalima tik pasyviai laukti Kristaus Ateisiančio, būtina aktyviai eiti pas jį. Tik tada apokaliptinė savijauta atves į naują religinį gyvenimą, kada ji taps aktyvia kūrybine, nebus pasyviu laukimu. Kristaus Ateisiančio, kuriame visiškai atsiskleidžia absoliutus, kupinas jėgų ir šlovės žmogaus pasirodymas susijęs su kūrybiniu žmogaus aktu, su aktyviu antropolologiniu apreiškimu. Kristologinė žmogaus prigimtis atsiskleis kūrybiniame akte. Kristus Ateisiantysis aateis tik pas tą žmoniją, kuri drąsiai įvykdys kūrybinį kristologinį apreiškimą, t.y. atskleis savo prigimtyje dievišką galybę ir šlovę. Spontaniškumas ir autonomiškumas žmogiškame “aš” numato apokaliptinį apreiškimą. Kristus niekada neateis kupinas jėgų ir šlovės pas žmones, kurie neatliks kūrybinio akto, antrojo Kristaus paveikslo jie niekuomet nepamatys. Jis amžinai atsigręžęs į juos savo nukryžiuotu, iškankintu, pasiaukojančiu paveikslu. Norint pamatyti Kristaus paveikslą, kupiną jėgų ir šlovės, reikia ir savyje kūrybiniu aktu atskleisti jėgą ir šlovę. Atpirkimo epocha, kurioje matomas tik Kristus Nukryžiuotasis, nniekuomet nepasibaigs tiems, kurie neatliks kūrybinio akto, iki galo atskleidžiančio žmogaus prigimtį. Jie amžiams liks Golgotos bažnyčioje ir nesužinos apie Kristaus Ateisiančiojo Bažnyčią. Konservatyvus priešiškumas religinei kūrybai yra blogos begalybės įtvirtinimas pačiame atpirkime, pasipriešinimas pabaigai, įvykdymui ir atpirkimo pabaigai. Religinis ppasipriešinimas trečiajai kūrybinei epochai nori permanentinio, begalinio atpirkimo, priešintis pasaulinio gyvenimo mirčiai ir Kristaus Ateisiančiojo pasirodymui, Kristaus, galingo ir įžymaus. Golgotos bažnyčia, kurioje kristologinė tiesa atsiskleidžia nevisiškai ir ne iki galo, prieštarauja Kristaus Bažnyčios vientisumui. Būsimojo Kristaus atėjimas ir visos tiesos apie absoliutų Žmogų atskleidimas mistiškai numato, kad kūrybiniu aktyvumu žmogus užims savo išaukštintą karališką vietą pasaulyje. Golgotos atpirkimo tiesos pavertimas priešiška kūrybiniam apreiškimui apie žmogų jėga yra nuodėmė ir žmogiškas, gimdantis pasaulinę religinę reakciją, pasileidimas, sulaikantis pasaulio galą, naujo dangaus ir naujos žemės sukūrimą. N.Fiodorov drąsiai kalbėjo apie apokaliptinės pranašystės sąlyginumą ir laikė Apokalipsę pavojinga mažamečiams.

Viso pasaulio gyvenimo ir pasaulinės kultūros rezultatas — kūrybos problemos suformulavimas, antropologinio apreiškimo problemos. Visos gijos susieina šiame taške, viskas paaštrėja šiame taške. Bet mmums dar nežinoma tikroji kūryba tikrąja religine šio žodžio prasme. Mūsų filosofija dar tėra įvadas į kūrybos filosofiją, o ne pati kūrybos filosofija. Ir mūsų gyvenimas yra tik perėjimas į kūrybinį gyvenimą, o ne kūrybinis gyvenimas. Nepaaiškinama, kas yra kūryba. Bet ryžtinga turi būti iniciatyva, suvokianti nujaučiamą kūrybinį gyvenimą, ir negailestingai turi būti išvalomas kelias į jį. Žmogus, drovėdamasis kūrybinės užduoties ir melagingai, nuolankiai atsisakantis kūrybinės iniciatyvos, užmigdytas pasyviu paklusnumu kaip aukščiausia dorybe, nevykdo savo religinės pareigos. Kūrybinis dvasinis gyvenimas nnėra judėjimas plokštuma. Tai vertikalus, giluminis judėjimas pasaulyje, projektuojamas plokštumoje ir išorėje suvokiamas kaip taškų, statmenų susikirtimo plokštumoje, perkėlimas. Paviršutiniška sąmonė mato tik plokštuminį judėjimą ir pačią Bažnyčią suvokia kaip plokštumą. Giluminė sąmonė mato vertikalų judėjimą. Dabartiniu metu kosminiame perėjime vertikalus judėjimas taip keičia pasaulį, kad vyksta plokštumų perkėlimas, pasaulio ištiesinimas, išsibarstymas ir perėjimas į kitą matmenį. Ir kosminės krizės gelmėje įveikiama gimstanti lytis, motinystė, kaip pasaulio pradžia, išsivaduoja iš materijos, išsilaisvina iš gimininio gyvenimo per nekaltybės atskleidimą, androgenišką, kuriantį žmogaus paveikslą, o ne per gimstančio gyvenimo antroposą. Tiesa ir grožis negali tiumfuoti pasaulio plokštumoje, gimininio gyvenimo plačiame lauke, jie pakyla ant kryžiaus, ir tik per nukryžiavimo misteriją prisikelia pasaulinio gyvenimo rožė.

LITERATŪRA

Beresnevičius G. Religijotyros įvadas. – Vilnius: Aidai, 1997.-373 p.

Kultūra ir religija. Kultūros fenomenas/G.H.Chesterton, J.Maritain, N.Berdiajev, A.Baltinis, G.Beresnevičius, Ž.Beliauskas. – Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1995.-397 p.

Religija ir kultūra

KŪRYBOS PRASMĖ

Šiuolaikinė kultūra priartėjo prie didžiulės krizės, kurios pagrindą sudaro humanizmo žlugimas. Mūsų laikai daug kuo panašūs į antikinio pasaulio smukimo laikotarpį ir naujos religinės šviesos laukimą. Smunkant kultūrai, pabunda religinis ilgesys. Visos kultūros sferos, jos atskiros dalys (filosofija, mokslas, menas, dorovinė sąmonė, visuomenė) laukia religinio perkeitimo, religinės kūrybos. Bet kūrybos ilgesys susijungia su kūrybiniu bejėgiškumu. Geriausi žmonės apnuodyti kultūros vulgarumu ir išsigimimu, bbedieviškos civilizacijos vulgarumu ir išsigimimu. Kultūra — šventa savo ištakomis ir simboliška savo prigimtimi. Bet XIX ir XX a. kultūra atitrūko nuo savo šventų ištakų ir nusižengė savo simbolinei prigimčiai. Joje pabudo nežabotas gyvenimo geismas, naikinantis šventąją senosios kultūros simboliką. Kultūra neteko savo vientisumo ir organiškumo. Analizė užmuša polėkį į vientisą būvį. Vis aštriau suprantamas tragiškas prieštaravimas tarp kultūros ir “gyvenimo”. Ir kūrybinė valia nukreipiama į “gyvenimo”, o ne kultūros kūrimą. Kultūra yra “gyvenimo” nesėkmė. Ji pakeičia gyvenimą ir būtį simboliais. Kultūros aukštumose žmogų drasko prieštaravimai tarp kurti kažką ir būti kažkuo. Genijai kūrė, bet napakankamai buvo; šventieji buvo, bet nepakankamai kūrė. Kūryba gimdavo iš netobulumo ir nepritekliaus. Per daug tobuli nustoja kurti. Egzistuoja tragiškas antagonizmas tarp tobulo žmogaus, kaip dievo kūrinio, ir žmogiškosios tobulos kūrybos, kaip paties žmogaus aktyvumo. Kūryba tarsi priešiška iš vienos pusės — žmogaus , iš kitos — kultūros tobulumui. Kūryba gniaužtuose, ji prislėgta abipusiškai priešiškų siekių — tobulos sielos ir kultūrinių vertybių tobulumo siekimo. Ir svarbu atskleisti trigubą antagonizmą: kultūros vertybių kūrimo ir asmeninio tobulėjimo antagonizmą. Tiktai kūrybinė religinė epocha gali įveikti visus tris antagonizmus ir įgyvendinti drauge žmogaus tobulumą ir jo sukūrimo tobulumą.

Kultūra savo esme ir religine prasme yra didžioji nesėkmė. Kūrybos tragedija tta, kad visi jos įsikūnijimai kultūroje yra nesėkmingi. Įgyvendintas kūrybinis polėkis pasunkėja ir traukiamas apačion. Vietoj naujo gyvenimo, naujos būties kūrybinis aktas sukuria filosofines ir mokslines knygas, eilėraščių rinkinius, paveikslus ir statulas, visuomenines įstaigas ir papročius. Tai tragiškai prieštarauja kūrėjų užmanymams, jų kūrybiniam užsidegimui. Filosofija ir mokslas yra kūrybinio tiesos pažinimo nesėkmė; menas ir literatūra — grožio kūrybos; šeima ir lytinis gyvenimas — kūrybos; moralė ir teisė — žmogiškųjų santykių kūrybos; ūkis ir technika — kūrybinio žmogaus viešpatavimo gamtoje nesėkmė. Kultūra ir visos jos apraiškos yra kūrybos nesėkmė. Bet pati kultūros nesėkmė — šventa nesėkmė. Kultūra sukuria kitų pasaulių, kitos tikrovės didžiąją simboliką. Bet šio kito pasaulio, kitos tikrovės kultūroje nėra. Kultūra žmogiškąjį gyvenimą surakina kažkokioje vidurio karalystėje ir neleidžia pasiekti pabaigos ir ribos. Bet kokia kultūra turi lemtingą tendenciją nužydėti, smukti, išsekti. Ji nutolsta nuo savo dvasinių ištakų ir silpnina save. Žmogiškosios valios ir žmogiškojo proto saviraiška silpnina kultūros pagrindus. Kultūra turi religinius pagrindus ir vystydamasi linkusi juos neigti. Tuomet griūna jos šventa simbolika. Kultūra negali būti be šventosios tradicijos, be protėvių kulto. Bet laisvės iškreipimas kultūroje skatina kultūros šventosios tradicijos išdavystę. Kultūra ateina į “švietimą”, ji atitrūksta nuo tradicijos, teikia žemiškojo gyvenimo geidulius, istorija tampa pačia realiausia. Tuomet

žūsta kultūra ir prasideda civilizacija. Civilizacija savo esme yra ne tik religinė. Ji pragmatinė, o ne simbolinė. Joje jau nėra genialumo, nėra pagarbos filosofijai ir menui. Ji techninė ir mechaninė, o ne organinė. Ji apimta valios žemiškai galybei, mėgavimosi “gyvenimu”. Civilizacijos kūrėjai mano, kad į tikrąjį “gyvenimą” jie pereina nuo simbolinės kultūros, techniškai suvokia jį. Bet tai tik savęs apgaudinėjimas paviršutiniška ir sugniuždyta sąmone. “Gyvenimas” — ne realus, o tik iliuzinis, nebūtiškasis gyvenimas. Pašėlęs “gyvenimo” geismas užmuša realų gyvenimą. Tikrasis ggyvenimas numato asketišką atsiribojimą nuo gyvenimo geidulių, žmogiškosios ir dieviškosios valios gyvenimui suvienijimą.

Galima išskirti keturias epochas, per kurias praeina istorinis procesas, keturis istorinio žmonijos likimo momentus — barbarizmą, kultūrą, civilizaciją ir religinį perkeitimą. Barbarizmas yra gamtinė stichija, kurią turi pakeisti kultūra. Kultūra yra kelias, kuriuo žmogus eina nuo gamtos prie Dievo. Bet tas kelias tragiškas, tai nelengvas ir netiesus kelias. Kultūroje pabunda savo nesėkmės, gyvenimo nesėkmės suvokimas. Ir valia pačiam gyvenimui sumenkina kultūrą. Bet valia gyvenimui gali turėti dvi priešingas kkryptis — į civilizaciją, į techninį gyvenimo pertvarkymą ir į religinį perkeitimą. Ir vėlesnėje kultūroje, jos saulėlydžio viršūnėse, atsiranda dvi valios kryptys gyvenimui pertvarkyti ir laimėti. Kultūra civilizacijos epochoje visuomet turi romantinį, o ne klasikinį stilių. Romantikai — tai paskutinieji ssmunkančios kultūros žmonės, sužeisti triumfuojančios civilizacijos bjaurumu. Civilizacija — paskutinis žmogiškosios laisvės išbandymų etapas. Bedieviškos civilizacijos kūrimo procese žmogaus laisvė atiduoda savo jėgų perteklių ne Dievui. Iš šios civilizacijos gelmių turi atsiskleisti ribota “šio pasaulio” karalystė, visiškai priešinga ateisiančiai Kristaus karalystei. Laisvė gali kreipti į realų ir į iluzinį gyvenimą, į būtį ir nebūtį. Bet į tikrąjį gyvenimą, į aukščiausią būtį gali vesti tik atgimusio Kristuje žmogaus laisvė, laisvė, nušviesta palaimos.

Savo esme kūrybinis gyvenimas yra bažnytinis. Laisva žmonija, nušviesta Kristaus palaimos, yra Dievas-žmonija, yra Kristaus Bažnyčia. Valia gyvenimui religiniame perkeitime yra valia kultūros perkeitimui, ji buvo simbolinė kaip ir visos kultūros sferos, ji nebuvo religiniu gyvenimo pertvarkymu, o tik to pertvarkymo simboliu dogmatikoje ir kulte. Nauja kūrybinė religinė epocha gali rreikšti tik bažnyčios perėjimą iš kultūros epochos į religinio perkeitimo epochą. Ir Bažnyčia praeina barbarizmo, kultūros, civilizacijos ir religinio perkeitimo epochas. Visa, kas buvo susiję ir iš tikrųjų ontologiška kultūros epochoje, turi įeiti į kūrybinio gyvenimo pertvarkymo epochos Bažnyčią. Į ją įeis visa tai, kas aukščiausiai bažnytinei ir kultūrinei sąmonei atrodė esą už Bažnyčios ribų. Religinis kultūros perkeitimas ir bus žmogiškosios laisvės kūrybinis atsakymas Dievui. Tuomet Bažnyčia bus tikrai Dievu-žmonija. Tai religine prasme reikštų paslaptingą posūkį į Kristų, ateisiantį pasaulio pprisikėlimą. Ateisiantis Kristus – Kristus, kupinas jėgų ir šlovės, ateis į pasaulį, kada žmogus laisvai ir ryžtingai, kūrybiškai kreipsis į jo paveikslą, kada žmoguje ne tik įvyks atpirkimo paslaptis, bet ir atsiras jo kūrybinės galios paslaptis. Bet negalima optimistiškai vaizduoti šį religinio likimo įgyvendinimą. Rūstus blogio suvokimas ir herojiška kova su juo vyks anksčiau negu religinė istorijos pabaiga. Pasaulis prasiskiria, jame auga ne tik neregėtas gėris, bet ir neregėtas blogis, ne tik nauja šviesa, bet ir nauja tamsa. Naujos pagundos ir išmėginimai laukia žmogaus. Dirva išsipurena, viskas dvejinasi ir tampa dviprasmiška. Blogis pasirodo gėrio pavidalu. Tai ir yra Antikristo pagunda. Pirmapradis chaosas vėl sujudėjo pačioje žmogaus ir pasaulio prigimties gelmėje. Ir naujos negirdėtos vergovės formos grasina žmogui. Žmonijai baisus ne išankstinis barbarizmas, miškų ir laukų barbariškumas, kuris gali būti stichinis jėgų antplūdis krioštančiai kultūrai, bet baisus civilizuotas, mašinų ir technikos organizuoto gyvenimo barbariškumas. Žmogiškosios laisvės įsitvirtinimas gali atvesti į kraštutinę vergovę, kurioje būtis pereina į nebūtį. Tai ir yra žmonijos istorinio likimo tragedija. Apie ją galimos tik antikosminės mintys, kurios priartina prie religinio perkeitimo paslapties.

Jeigu galima kūrybinė epocha krikščionybėje, tai ji susijusi su baigties jausmu, su eschatologine gyvenimo perspektyva. Joje turi atsiskleisti profetinė krikščionybės pusė. Norint pamatyti Kristaus paveikslą stiprų iir šlovingą, reikia žmogui per Kristų atskleisti savyje jėgą ir šlovę kūrybiniu aktu. Ir tas kūrybinis aktas turi būti nukreiptas į religinį pasaulio pertvarkymą, o ne į sekuliarizuotos kultūros kūrimą. Atpirkimas niekuomet nesibaigs pasaulyje, jeigu neįvyks antropologinis atsivertimas. Gynybinis priešiškumas religinei kūrybai yra blogos begalybės įtvirtinimas pačiame atpirkime, pasipriešinimas pabaigai, atlikimui ir atpirkimo baigčiai. Bet tai reiškia pasipriešinti pasaulio proceso pabaigai ir ateisiančio Kristaus pasirodymui. Pesimistinės nuojautos artėjančio į pasaulį Antikristo blogio ir beviltiškos kultūros tragedijos suvokimas neturi susilpninti religinę pareigą kūrybiškai atskleisti žmogiškąją prigimtį. Petro Bažnyčia, religinio liaudies masių vadovavimo Bažnyčia, atliko savo didįjį darbą pasaulyje ir išsaugojo krikščioniškąją šventenybę iki paskutinės žmonijos dienos. Bet krikščionybė gali atgimti, tik esant Jono Bažnyčiai ir Jono mistinei tradicijai. Petro Bažnyčia ir Jono Bažnyčia — du vieningos Kristaus Bažnyčios aspektai, išorinis ir vidinis. Jono Bažnyčioje, apaštalinių laikų Bažnyčioje, visiškai atsiskleidžia Kristaus laisvė ir meilė, įveikiami Senojo Testamento įstatyminiai elementai pačioje krikščionybėje. Rusų religinėje stichijoje ir rusų religinėje idėjoje prasidėjo nauja krikščionybės kūrybinė epocha.

KATALIKIŠKOS IR LOTYNIŠKOS VAKARŲ KULTŪROS IŠTAKOS

Vakarų kultūra savo ištakomis pirmiausia yra katalikiška ir lotyniška kultūra. Lotynų — katalikiškoje kultūroje, pačioje seniausioje ir pačioje subtiliausioje, išliko perimamumo ryšys su antika, amžinuoju bet kurios žmogiškosios kultūros šaltiniu. Šioje kultūroje matomi jos kkilmės iš kulto šventumo požymiai. Lotyniškoji rasė — romanų tautos — kultūringa savo prigimtimi. Arba tai yra tik gavusi palikimą iš antikinės kultūros. Jokios kultūros tikrąja šio žodžio prasme, išskyrus graikų ir romėnų, ir būti negali. Stačiatikių kultūra gavo palikimą iš graikų ir romėnų. Germanų rasės išėjimas į europietiškos istorijos areną buvo šiaurės barbarų įsiveržimas į kultūrinę lotyniškąją Vakarų prigimtį. Germanų rasė — barbariška, neturinti artimo perimamumo ryšio su antikos pasauliu. Germanų Reformacijos individualizmas ir tuo skyrėsi nuo italų Renesanso individualizmo. Luther ir Kant — didieji barbarai. Germanų minties kritiškumas — barbarizmo produktas, kuris nepripažino artimo, organinio, viršasmeninio bet kurios kultūros ir bet kurios minties perimamumo. Pačioje germanų kultūros esmėje protestantizmas atmetė ne tik Bažnyčios šventąją tradiciją, bet ir kultūros šventąją tradicija. Germanų individualizmas ir germanų kriticizmas nutraukia ryšius su bet kokia kultūra remiasi tradicija. Barbariškas, garbingas ir genialus germanų dvasios užmojis išlaisvino ir pagilino Europos kultūra nuo jos sustingusios lotyniškosios prigimties. Germanai įnešė į kultūrą daugiau dvasingumo. Nesuvaržyta, barbariška germanų mintis sukūrė religinio ir filosofinio kriticizmo formas, kuriose objektyvusis pasaulis atkuriamas įsigilinus į subjektą, į dvasios gelmes. Bet natūrali saulėta ir aiški lotynų mintis visiškai svetima miglotai germanų minčiai. Germanizmas — metafizinė šiaurė, germanų kultūra kuriama tamsoje be saulės.

Pats genialiausias germanų filosofiškumas gimė atitrūkus nuo saulėtumo, o ne susijungus su natūraliu šviesos šaltiniu. Didžioji ir tyroji, bet barbariška germanų kultūra išlieka labiau abstraktaus dvasingumo kultūra, nutolusi nuo plastiškumo, įkūnijimo, konkretumo. Germanų rasė ir krikščionybę priėmė tik kaip tyro dvasingumo religiją, be religinės plastikos ir religinės tradicijos. Religinė germanizmo misija — kovoti prieš dvasiškai kūniško krikščionybės išsigimimo neteisybę, prieš katalikybės puvimą, vienpusiškai teigiant tyrojo dvasiškumo pradžią religiniame gyvenime. Germanizmo didingumą ir savitumą galima suprasti per neišmatuojamai gilią Eckhart’o mistiką. GGermanų dvasia svetima antikos dvasiai ir keisčiausiu būdu artima Indijai: tas pats idealizmas, tas pats dvasingumas, tas pats atsiskyrimas nuo konkretaus būties kūno, tas pats individualaus nuodėmingumo pripažinimas. Germanizmas nori būti tikruoju arijiškumu ir nepriima semitinio religinio įskiepijimo. Germanų dvasia mėgina iš savo gelmių atkurti būtį, pabaigoje nepriimtą kaip realybę. Germanų kultūroje yra barbariškas gilumas ir savitas tyrumas (sąžiningumas ir ištikimybė), bet nėra subtilumo ir grakštumo. Netgi didžiojo iš didžiausiųjų vokiečių — Goethe — kūryboje yra neskonybių ir grubumo. Subtilumas iir grakštumas ir yra pirmiausia kultūringumas. Germanų dvasia kuria kažką didinga, bet ne kultūriningumą tikrąja šio žodžio prasme. Ir todėl Nietzsche kalbėjo, kad Vokietijoje kultūros nėra, o yra tik Prancūzijoje. Germanų dvasia tik kritiškai mąsto apie kultūrą, reflektuoja ją, aštriai kkelia jos problemą, bet kultūros neturi. Kultūra negali būti kritinė ir individualistė, ji visuomet organinė ir kolektyvinė. Germanų rasė, žinoma, atlieka didžiąją ir providencinę germanų mistikos, germanų muzikos, germanų filosofijos misiją. Bet šios misijos esmė — ne visuotinai privalomų bet kurios kultūros normų kūrimas, kaip kad nori įtikinti germanų kultūros nešėjai. Galima ir reikia daug ko mokytis iš germanų filosofijos ir mistikos, bet sekti germanų kultūrą neįmanoma. Labai įmantri pasaulinė lotyniškoji dominuojanti kultūra, — ji priartėjo prie bedugnės. Germanų kultūroe dar per daug barbariškos dvasios, ir ji nori sulaikyti kultūrą kelio viduryje, Goethe ir Kant’o kompromise. Abstraktaus dvasingumo kultūra neturi pabaigos, ribos jausmo. Germanų dvasia — labiausiai apokaliptinė dvasia. Nietzsche kilęs iš germanų dvasios, jame daug slaviškumo ir išauklėtas jis pprancūzų kultūros. Germaniškoji filosofija atlieka didįjį pasaulinį vaidmenį, ji gali išspręsti pasaulinės problemą, bet netiesiogiai ir priešingai. Ir didžioji germanų mistika bus, žinoma, paskutinis germanų įnašas į pasaulinę istoriją. Germanų mistikoje yra amžina tiesa, bet ji negali būti vienintelis ir visuotinis normalios kultūros ir išėjimo į aukščiausią kultūrą šaltinis. Egzistuoja dar senovės žydų ir senovės graikų, jų konkretumo ir įsikūnijimo dvasia. Slaviškoji mistika — apokaliptiškiausia, susijusi su pasaulinės istorijos laikais ir tarpsniais, su konkrečiu įsikūnijimu ir eschatologija. Slavų kulūra kasdienine ššio žodžio prasme užima gerokai žemesnę vietą nei germanų kultūra. Bet slavai priėmė į savo kūną ir kraują graikų ir Bizantijos kultūros palikimą. Slavai pagal savo istorinę padėtį antagonistiški germanams. Ji gali iš jos mokytis, bet negali ja sekti ir su ja susilieti. Mums artimesni lotynai, taip nepanašūs į mus, taip mažai pamokantys mus, bet nagrasinantys praryti mus. Pavaldumas germanų kultūrai sulaiko slavus nuo jų aukščiausių kultūrinių, apokaliptinių uždavinių įgyvendinimo.

Galutinė, slėpingiausia savo esme kūryba, žinoma, bažnytinė. Religinėje kūryboje kuriamas pasaulinis Dievo ir žmogaus kūnas. Pats kelias per Dievo pripažinimą ir Dievo atmetimą, per jo suskaldymą yra dieviškojo gyvenimo kelias. Ir Kristus tai patyrė — “Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?”. Tik kūryboje visiškai atskleidžiama Bažnyčios kosmologija ir antropologija. Istorinėje Bažnyčioje, atitenkančioje pirmus kūdikiškus naujo žmogaus vystymosi etapus, dar nebuvo apreiškimo apie žmogų. Ir šis apreiškimas yra vienintelis apmirusio Bažnyčios gyvenimo atgimimo ir vystymosi kelias. Krikščionybė — tai neužbaigtas apreiškimas apie absoliučią žmogaus reikšmę ir pašaukimą. Antropologinis kūrybinės epochos atskleidimas ir bus užbaigtas Dievo ir žmonijos apreiškimas, absoliutus atsiskleidimas pasauliniame Kristaus, sujungiančio su žmonija, gyvenime. Savo istorijoje krikščionybė dažnai nusidėdavo Švenčiausiajai Dvasiai. Krikščionybė koneveikdavo ją kiekvieną kartą, kai pripažindavo Bažnyčią pastatytą, krikščionybę užbaigtą, kūrybą neleistiną ir nuodėmingą. Arba gyvenimas Dvasioje ggali būti tik kūrybinis, ir bet koks sustojimas ir sąstingis Bažnyčios kūrybinėje dinamikoje jau yra nuodėmė prieš Dvasią. Nejudri Bažnyčia yra mirusi, tai neturinti Dvasios bažnyčia. O krikščioniškoji žmonija pačią šventąją tradiciją pavertė statišku, išoriniu žmogui daiktu. Bažnyčios gyvenimas sustingo, sustabarėjo ir gali atgimti tik žmonijos religinėje kūryboje, tik naujoje pasaulinėje epochoje. Krikščionybė paseno ir susiraukšlėjo, ji — dutūkstantmetis senis. Bet amžinybė pasenti negali. Negalėjo pasenti ir amžinoji Kristaus religija. Kosmose amžinai vyksta atperkančioji Golgotos auka ir gyvena Kristaus kūnas. Ir šios tikrosios Kristaus Bažnyčios, nežinančios materialinių požymių ir ribų, neįveiks pragaro vartai. Krikščionybėje paseno tik tai, kas laikina, pašalinta tik tam tikra krikščionybės epocha. Žmonijos pradinio auklėjimo kūdikiškoji epocha, religinės globos ir religinės baimės epocha paseno ir susiraukšlėjo, prarado savo gyvybingumą. Bjaurumas krikščionybėje ir yra ta susiraukšlėjusi kūdikiškumo senatvė. Petro Bažnyčia, mažųjų globos, religinio vadovavimo kūdikiams, dėl kurių amžinai baisu, Bažnyčia jau atliko savo darbą pasaulyje ir išsaugojo krikščioniškąjį šventumą plačiosioms liaudies masėms iki paskutinių, subrendusių žmonijos laikų. Nesubrendusi, vaikiška religinė sąmonė rausė bedugnę tarp Dievo ir pasaulio. Kūrėjo ir kūrinio. Bažnyčia buvo ne tik dvasinga, kiek dvasiškai kūniška, iškilusi fiziniame būties plane. Kasdieninė bažnytinė istorija buvo nedvasinga ir netgi nereliginė. Ir dabar kreipiasi žmogus ne į fizinį, o įį dvasinį Bažnyčios kūną. Krikščioniškasis naujos, dvasiškai subrendusios žmonijos, išeinančios iš vaikiškos baimės ir globos epochos, atgimimas gali priklausyti ne Petro Bažnyčiai, o Jono Bažnyčiai ir Jono mistinei tradicijai. Jono Bažnyčia nėra demokratinė kūdikių globos Bažnyčia, prisitaikymas prie žmonijos apačių. Dabar žmonija subrendo naujam religiniam gyvenimui ne todėl, kad tapo tobula ir nenuodėminga, ne todėl, kad įvykdė visus Petro Bažnyčios priesaikus, ne todėl, kad žmogaus sąmonė kultūros viršūnėje subrendo ir žmogaus prigimtis susidvejino radusi paskutinius savo šaltinius. Suaugo ne labiau nei kūdikis, bet jis subrendo. Žmogus visiškai išėjo iš kūdikiškos būsenos, subrendo jo ydos ir dorybės. Šiuolaikinio žmogaus dorybės ir ydos nebevaikiškos. Todėl jis negali grįžti į vaikišką, kūdikišką religingumą, negalima jo grąžinti į religinę globą. Ne tik kultūros žmonės, bet ir liaudis siekia aukščiausio gyvenimo. Istorinė Petro Bažnyčia bejėgė patenkinti šiuolaikinį žmogų, ji negali įveikti religinės tragedijos, ji visada atsako ne tai, apie ką klausiama, ji malšina ne tą kančią, gydo ne tas žaizdas, ji padeda išsigelbėti nuo kūdikiškų nuodėmių, bet nieko negali padaryti subrendusioms nuodėmėms, ji nenori žinoti nieko naujo apie žmogų. Bažnyčios negali įveikti ir pragaro vartų, bet laikinumą, kūdikiškumą ir senumą bažnyčioje nugali naujos žmogiškos sielos naujos kančios. Atsiliepti į šias kančias galima tik atskleidus subrendusią,

Jono Bažnyčios amžinai mistinę paslaptį. Šiuo savo pavidalu bažnyčia atskleis subrendusiam žmogui, besiraukančiam nuo religinės kančios, begalinę ir beribę kūrybos laisvę Dvasioje, daugybę individualių kelių Dievui. Atsivers žmogui paslaptis, slepiama nuo kūdikių globos epochoje, — paslaptis apie tai, kad nuolankumas užima ne paskutinę vietą religinėje praktikoje, o yra tik laikinas metodas, kaip drąsia ir pasiaukojančia iniciatyva įveikti kūdikišką saugumą ir galutinai nugalėti nuodėmę kūrybos žygdarbiu. Istorinio kasdieninio bažnytiškumo saugiam jaukumui vardan kūrybos žygdarbio reikalinga auka. Bažnytiškumas nurodydavo žmogui herojinį, nelygų, ppasiaukojantį paties Kristaus kelią, jis nuimdavo nuo žmogaus atsakomybės naštą ir garantuodavo dvasinį gyvenimą, kuriame “aplenks ši taurė”. Tai atsipirkdavo susitaikymu ir nuolankumu. Bet susitaikymas krikščioniškajame pasaulyje jau seniai išsigimė į vergiškumą ir oportunizmą, jis jau ne gaivina, bet slopina. Įveikti religinį servilizmą, heteronominę sąmonę — pirmasis krikščioniškojo atgimimo uždavinys. Žmogus suvokia save ne Dievo vergu, o laisvu dieviškojo proceso dalyviu. Mes pasiruošę galutinai atskleisti žmogiškąjį “aš”.

Krikščionybė dar neatsiskleidė kaip meilės religija. Krikščionybė buvo tų mažųjų gelbėjimo ir išsigandusių kūdikių gglobos religija. Krikščioniškoji žmonija savo istorijoje neįkūnijo meilės, palaiminto gyvenimo Dvasioje, ji gyveno pagal gamtinio pasaulio įstatymus, ir didieji jos pasekėjai mokė kietinti širdį, kad būtų nugalėtos nuodėmingos aistros. Apaštalas Jonas mokė mistinės meilės, o šv. Pranciškus įkūnijo meilę savo ggyvenime. Bet tai retos mistinės gėlės. Demokratinė, visaliaudinė ir visuotinė istorinė krikščioniškoji religija buvo nuolankumo religija, nešanti nuodėmės pasekmių naštą. Senoliai moko ne meilės, o nuolankumo ir amžinai rūpintis išsigelbėjimu nuo žūties. Netgi šventųjų gyvenime tokios retos mistinės meilės gėlės ir toks stiprus nuolankumo bei asmeninio išsigelbėjimo patosas. Visoje bažnytinėje kasdienybėje nėra meilės, nėra meilės krikščioniškoje hierarcho širdyje, nėra meilės šventoje globoje ir pasaulietiniame paklusnume, nėra meilės krikščioniškoje sieloje. K.Leontjev buvo be galo teisus, kai stačiatikių krikščionybėje matė ne tiek meilės, kiek baimės religiją. Meilė liko ekzoterine, neatskleista Kristaus religijos paslaptimi, mistine jos tradicija, atsiveriančia tik nedaugelio išrinktųjų gyvenime. Meilė mistiškai nesusiejama su baime ir globa. Meilė bažnyčioje atsiskleisdavo tik simboliškai, o ne realiai, tik liturgiškai, o ne gyvenimiškai. Bažnytiniame kkulte atsiskleidžia meilės paslaptis, bet tas kultas yra tokia pat mistinės meilės nesėkmė, kaip visa kultūra yra nesėkmė įgyvendinant naują būtį. O apmiręs ir sukaulėjęs bažnytiškumas be galo priešiškas pačiai meilės dvasiai, pačiame meilės troškime pasiruošęs matyti nuodėmę. Bažnytiniame gyvenime meilė pavirto į negyvą ir slegiantį žodį. Ir pati krikščioniškosios meilės idėja teisingai sukelia nepasitenkinimą ir priešiškumą kaip dviveidiškumas ir melas. Meilė yra naujas, kūrybiškas gyvenimas, palaimingas gyvenimas Dvasioje. Ji negali būti pamokymų ir pamokslų objektu. Meilė yra ne įstatymas, iir negalima nieko priversti jai paklusti. Apie krikščionišką valstybę, krikščionišką visuomenę, saugojamą ir globjamą, gėdinga ir kalbėti ir gėda klausyti. Šios apgaulės šiuolaikinis žmogus negali ir neprivalo kęsti. Čia šventa teisė ir pranašiškas šiuolaikinis netikėjimas. Meilės religija dar ateis į pasaulį, tai beribės dvasios laisvės religija. Meilės Bažnyčia yra Jono Bažnyčia, amžinai mistinė Bažnyčia, savyje slepianti visą teisybę apie Kristų ir žmogų.

Su trečiąja kūrybine religine epocha susijęs pabaigos jausmas, eschatologinė gyvenimo perspektyva. Trečioje religinės kūrybos epochoje turi išryškėti visos pasaulio gyvenimo ir kultūros pabaigos ribos. Šios epochos kūryba iš esmės nukreipta į paskutinį, o ne priešpaskutinį, visi jos pasiekimai jau turi būti ne simboliniai, o realistiniai, ne kultūriniai, o būtiškieji. Religinis svorio centras perkeliamas iš kunigiškai saugomos sferos į kūrybinę. Ne tik krikščioniškoji kunigystė, bet ir krikščioniškoji pranašystė turi tapti tikrove. Turi valdyti ne angeliškoji (kunigystė), o žmogiškoji prigimtis. Bet pranašiška religinė patirtis negali būti pasyvaus laukimo patirtis, tai aktyvaus, kūrybinio siekimo, didžiosios antropologinės įtampos ir pastangų patirtis. Negalima tik pasyviai laukti Kristaus Ateisiančio, būtina aktyviai eiti pas jį. Tik tada apokaliptinė savijauta atves į naują religinį gyvenimą, kada ji taps aktyvia kūrybine, nebus pasyviu laukimu. Kristaus Ateisiančio, kuriame visiškai atsiskleidžia absoliutus, kupinas jėgų ir šlovės žmogaus pasirodymas susijęs su kkūrybiniu žmogaus aktu, su aktyviu antropolologiniu apreiškimu. Kristologinė žmogaus prigimtis atsiskleis kūrybiniame akte. Kristus Ateisiantysis ateis tik pas tą žmoniją, kuri drąsiai įvykdys kūrybinį kristologinį apreiškimą, t.y. atskleis savo prigimtyje dievišką galybę ir šlovę. Spontaniškumas ir autonomiškumas žmogiškame “aš” numato apokaliptinį apreiškimą. Kristus niekada neateis kupinas jėgų ir šlovės pas žmones, kurie neatliks kūrybinio akto, antrojo Kristaus paveikslo jie niekuomet nepamatys. Jis amžinai atsigręžęs į juos savo nukryžiuotu, iškankintu, pasiaukojančiu paveikslu. Norint pamatyti Kristaus paveikslą, kupiną jėgų ir šlovės, reikia ir savyje kūrybiniu aktu atskleisti jėgą ir šlovę. Atpirkimo epocha, kurioje matomas tik Kristus Nukryžiuotasis, niekuomet nepasibaigs tiems, kurie neatliks kūrybinio akto, iki galo atskleidžiančio žmogaus prigimtį. Jie amžiams liks Golgotos bažnyčioje ir nesužinos apie Kristaus Ateisiančiojo Bažnyčią. Konservatyvus priešiškumas religinei kūrybai yra blogos begalybės įtvirtinimas pačiame atpirkime, pasipriešinimas pabaigai, įvykdymui ir atpirkimo pabaigai. Religinis pasipriešinimas trečiajai kūrybinei epochai nori permanentinio, begalinio atpirkimo, priešintis pasaulinio gyvenimo mirčiai ir Kristaus Ateisiančiojo pasirodymui, Kristaus, galingo ir įžymaus. Golgotos bažnyčia, kurioje kristologinė tiesa atsiskleidžia nevisiškai ir ne iki galo, prieštarauja Kristaus Bažnyčios vientisumui. Būsimojo Kristaus atėjimas ir visos tiesos apie absoliutų Žmogų atskleidimas mistiškai numato, kad kūrybiniu aktyvumu žmogus užims savo išaukštintą karališką vietą pasaulyje. Golgotos atpirkimo tiesos pavertimas priešiška kūrybiniam apreiškimui apie žžmogų jėga yra nuodėmė ir žmogiškas, gimdantis pasaulinę religinę reakciją, pasileidimas, sulaikantis pasaulio galą, naujo dangaus ir naujos žemės sukūrimą. N.Fiodorov drąsiai kalbėjo apie apokaliptinės pranašystės sąlyginumą ir laikė Apokalipsę pavojinga mažamečiams.

Viso pasaulio gyvenimo ir pasaulinės kultūros rezultatas — kūrybos problemos suformulavimas, antropologinio apreiškimo problemos. Visos gijos susieina šiame taške, viskas paaštrėja šiame taške. Bet mums dar nežinoma tikroji kūryba tikrąja religine šio žodžio prasme. Mūsų filosofija dar tėra įvadas į kūrybos filosofiją, o ne pati kūrybos filosofija. Ir mūsų gyvenimas yra tik perėjimas į kūrybinį gyvenimą, o ne kūrybinis gyvenimas. Nepaaiškinama, kas yra kūryba. Bet ryžtinga turi būti iniciatyva, suvokianti nujaučiamą kūrybinį gyvenimą, ir negailestingai turi būti išvalomas kelias į jį. Žmogus, drovėdamasis kūrybinės užduoties ir melagingai, nuolankiai atsisakantis kūrybinės iniciatyvos, užmigdytas pasyviu paklusnumu kaip aukščiausia dorybe, nevykdo savo religinės pareigos. Kūrybinis dvasinis gyvenimas nėra judėjimas plokštuma. Tai vertikalus, giluminis judėjimas pasaulyje, projektuojamas plokštumoje ir išorėje suvokiamas kaip taškų, statmenų susikirtimo plokštumoje, perkėlimas. Paviršutiniška sąmonė mato tik plokštuminį judėjimą ir pačią Bažnyčią suvokia kaip plokštumą. Giluminė sąmonė mato vertikalų judėjimą. Dabartiniu metu kosminiame perėjime vertikalus judėjimas taip keičia pasaulį, kad vyksta plokštumų perkėlimas, pasaulio ištiesinimas, išsibarstymas ir perėjimas į kitą matmenį. Ir kosminės krizės gelmėje įveikiama gimstanti lytis, motinystė,

kaip pasaulio pradžia, išsivaduoja iš materijos, išsilaisvina iš gimininio gyvenimo per nekaltybės atskleidimą, androgenišką, kuriantį žmogaus paveikslą, o ne per gimstančio gyvenimo antroposą. Tiesa ir grožis negali tiumfuoti pasaulio plokštumoje, gimininio gyvenimo plačiame lauke, jie pakyla ant kryžiaus, ir tik per nukryžiavimo misteriją prisikelia pasaulinio gyvenimo rožė.

LITERATŪRA

Beresnevičius G. Religijotyros įvadas. – Vilnius: Aidai, 1997.-373 p.

Kultūra ir religija. Kultūros fenomenas/G.H.Chesterton, J.Maritain, N.Berdiajev, A.Baltinis, G.Beresnevičius, Ž.Beliauskas. – Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1995.-397 p.

Related Posts