Karaimai

Home / Religija / Karaimai

Viena iš ryškiausių karaimų literatūrinio palikimo dalių Lietuvoje yra autorinė pasaulietinė poezija karaimų kalba. 1989 m. išleistoje karaimų poezijos rinktinėje „Karaj jyrlary“ („Karaimų dainos“) buvo paskelbti senosios karaimų poezijos pavyzdžiai, atrasti rankraščiuose. Seniausi čia skelbiami eilėraščiai parašyti XVI amžiuje Trakuose gyvenusių karaimų, pvz. Izaoko Trakiečio (1533-1594).

Trakų pilis XIX a.

Tipiškas ano meto didaktinės poezijos pavyzdys yra žinomo XVII a. teologo, poeto Saliamono Trakiečio eilėraštis „Hej, hej kyzhyna“ („Ei, ei, mergele“). Jame autorius, sekdamas savo laiko literatūrinėmis ir etinėmis tradicijomis, moko, jjog tik kukli ir darbšti mergina verta pagarbos ir meilės. Žinomiausias Saliamono Trakiečio kūrinys yra „Rauda 1710 metų maro Lietuvoje aukų atminimui“. Ji pasižymi nepaprastai vaizdinga kalba, specifiniu raudų rimu ir eilėdara.

Poetas

Simonas Kobeckis

(1865-1933)

Trakų karaimų poetų būrelyje išsiskiria Simonas Kobeckis (1865-1933). Būtent jo eilėraščių rinkinys „Irlar“ („Dainos“), išleistas Kijeve 1904 m., buvo pirmoji spausdinta pasaulietinio turinio karaimiška knyga. Be eilėraščių, Kobeckis yra parašęs pjesių, intermedijų, vodevilių. Populiariausios Kobeckio poezijos temos – Trakų peizažo grožis, gimtojo miesto ilgesys, kunigaikštis Vytautas, patriotinių jjausmų žadinimas, amžinoji meilės tema.

Vienas pagrindinių karaimų lyrikos motyvų – Trakai, jų grožis, ilgesys, romantiška praeitis. Dažnai net meilės eilėraštį karaimų poetai pradeda Trakų pilies, salų, ežerų grožio aprašymu. Būtent taip prasideda XVIII a. poeto Johošafato Kaplanovskio eilėraštis „Anda kiusiančliarim“ ((„Ten mano ilgesys“):

Šahary Trochnun

otrač tiuviul-mie,

Kalasy čiuvriadian

suvdan tiuviul-mie,

Kiermian karšydan

taštan tiuviul-mie.

Ol šatyr, ol čiebiar kiundia,

siuviarim,

Ingirdia olturma

anda kiusiančliarim. Kuo vardu šitas miestas –

žalioji sala?

Akmeniniai jo luitai tvirti

kaip uola

Ir pilis prie vandens –

amžinybės tyla.

Mylimoji tu mano,

kaip norėčiau naktim

Ten prie ežero kranto

pasėdėt su tavim.

(vertė Violeta Palčinskaitė)

Ypač daug eilėraščių apie Trakus yra parašęs Simonas Firkovičius (1897-1982) – viena iškiliausių karaimų XX a.kultūros figūrų. Poetinis Firkovičiaus palikimas didelis ir įvairus. Jo eilėraščiai gana paprasti ir eilėdaros, ir temų požiūriu – Trakų gamta, svarbiausi bendruomenės įvykiai, karaimų patiekalai, daug didaktinių eilių jaunimui ir vaikams

Eiliuotu tekstu S.Firkovičius stengėsi perteikti jaunimui tautos tradicijas, pagarbą joms ir ugdyti tautinę savimonę. Būdamas geras psichologas ir rūpindamasis savo tautos morale, dorybe, Firkovičius ėmėsi mažosios dramaturgijos žanro – rašė intermedijas, buitines komedijas, kuriose šmaikščiai pasišaipydavo iiš žmogiškųjų silpnybių.

Su Trakų ir karaimų istorija labai glaudžiai susijęs ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto vardas. Pagal padavimus Firkovičius yra sueiliavęs dvi istorines balades – „Alankasar“ („Karžygys“) ir „Batyr bijnin tamaša aty“ („Stebuklingas didžiojo kunigaikščio žirgas“). Daugelis Firkovičiaus eilėraščių yra tapę dainomis.

Poetas

Michailas Tinfovičius

(1912-1974)

Meilė Trakams, tautinis patriotizmas būdingi ir kitų poetų kūrybai. Jokūbas Maleckas (1889-1952) skiria šiam motyvui baladę „Ėki kyryj“ („Du krantai“). Šia tema taip pat rašė poetai Mojsiejus Pileckis (1874-1938), Michailas Tinfovičius (1912-1974), Zenonas Firkovičius (1906-1958), Simonas KKobeckas (1911-1985).

Poetas

Šelumielis Lopato

(1904-1923)

Tragiško likimo jauno poeto Šelumielio Lopato (1904-1923) kūryba nors negausi, bet nepaprastai brandi. Jo eilėraščiai melodingi, juose nėra banalybių nei išprotauto literatūriškumo.

Lietuvos karaimų poezija nėra plačiau nagrinėta. Apibendrintai galima pasakyti, kad karaimų poetų kūryboje, iš esmės gana individualioje, kartojasi gana panašios temos, simboliai ir vietomis tos pačios dvasinės paskatos. Eilėraščiai dažnai yra paprastos formos, nepretenzingi. 1997 m. išleistoje dvikalbėje karaimų poezijos antologijoje spausdinami daugelio eilėraščių meniniai vertimai į lietuvių kalbą. Tokiu būdu ji tapo prieinama platesniam skaitytojų ir tyrinėtojų ratui.

Viena svarbiausių karaimų tautinės savimonės išsaugojimo sąlygų yra savų papročių ir apeigų laikymasis. Nepaisant įvairiausių kataklizmų, svarbiausieji papročiai išliko. Jų galia dar ir šiandien geba budinti jaunuomenės tautinės tapatybės jausmus.

Vestuvėse jaunuomenė

renka vestuvių vedlį atamaną ir

įteikia jam valdžios simbolį –

raudonu kaspinu apjuostą

vytelių lazdą „čybuch“

Karaimų apeigos yra susijusios su svarbiausiais žmogaus gyvenimo momentais – gimimu, santuoka ir mirtimi bei su gamtos arba kalendorinėmis (pavyzdžiui, mėnulio jaunaties, derliaus, aukojimo) šventėmis. Ir net religinėse šventėse karaimams svarbiau išlaikyti tautos papročius.

Iškilmingiausia ceremonija, kurios karaimai laikosi iki šiol, yra vestuvės (toj). Gimus vaikams, iškilmės kur kas kuklesnės. Mergaitės gimimo proga kenesoje rengiamas kutlamach – palaiminimo malda ir vardo suteikimas. Berniuko gimimo proga iškilmės kadaise būdavo didesnės. Dabar apsiribojama vaišėmis namuose. Naujagimio vardas ttaip pat skelbiamas kenesoje, ir paprastai kuris nors vaikinas gieda specialią tai progai skirtą giesmę.

Karaimės tautiniais drabužiais

Žmogui mirus, stengiamasi jį palaidoti kuo greičiau. Karaimų kapinės yra Vilniuje, Trakuose ir Panevėžyje. Atsisveikindami su velioniu, jo artimieji sėdi prie uždaro karsto iki laidotuvių. Bendruomenės vyrai skaito psalmes. Uždegama tiek žvakių, kiek artimųjų (šeimos narių) gedi. Karstas išklojamas linais. Karaimai laidojami veidu į pietus. Laidotuvių metu nelankomi kiti kapai, o per Vėlines padedama tik gėlių. Artimiesiems pakvietus, iš kapinių grįžtama į velionio namus, kur dar kartą meldžiamasi už jo vėlę. Tokios pamaldos sahynč (prisiminimas) rengiamos velionio namuose kasdien ištisą savaitę, taip pat praėjus trisdešimčiai dienų ir metams po mirties.

Nuotakos vestuvinio pyrago

„Kielinlik“ perlaužimas

Viena iš ryškiausių ir iškilmingiausių gamtos švenčių Orach toju (Derliaus šventė) nustojo būti rengiama, nes po karo karaimai neteko savo žemių. Paskutinėje Derliaus šventėje 1938 metais nupintas derliaus gėrybių vainikas, kabantis iki šios dienos Trakų kenesoje, liko tik kaip ankstesnio intensyvaus karaimų bendruomenės ir šventosios gamtos ryšio simbolis.

Karaimų tautiniai drabužiai šiais laikais buityje jau nebedėvimi. Jų ankstesni pavyzdžiai taip pat yra tapę muziejaus kruopščiai saugomomis istorinėmis relikvijomis – keletą jų pamatysime Trakų istorijos muziejaus Pilies ekspozicijoje bei Karaimų etnografinėje parodoje.

Remiantis išlikusiais pavyzdžiais ir nuotraukomis karaimų tautiniai rūbai buvo restauruoti, ir 1989 mmetais Trakuose įvykusiame tarptautiniame karaimų suvažiavime daugelis moterų, merginų ir vaikinų, vaikų jais jau vilkėjo.

Karaimės tautiniais drabužiais

„Kyrcha“ – moters tautinių drabužių dalis

Tautinis karaimių moterų drabužis susideda iš ilgo ar poilgio sijono, baltos palaidinės, siuvinėto aksominio nesagstomo švarkelio plačiomis rankovėmis iki alkūnių, vadinamo kyrcha, ir plokščios apvalios karoliais ar monetomis papuoštos aksominės kepuraitės. Vietoj sijono ir palaidinės galėdavo būti ir suknelė, kartais net raštuota. Ant kepuraitės kartais užmetama lengva šviesi skarelė.

Privalomas kostiumo elementas būdavo kyrcha. Ji galėjo būti pasiūta iš tamsiai raudono, rudo, žalio ar mėlyno aksomo ir privalėjo būti išsiuvinėta auksiniais siūlais gana sudėtingu augaliniu arba geometriniu raštu. Prie tokių drabužių buvo taip pat dėvimi prabangūs metaliniai papuošalai – monetų karoliai ar ištisiniai koljė.

Pagrindinis vyro drabužis buvo poilgis dryžuotas chalatas, perjuostas diržu ar skarele, ir gana aukšta, nukirsto kūgio formos, tamsiai raudona kepurė su kutu – fes.

Karaimas

tautiniais drabužiais

Kaip liudija įvairių keliautojų aprašymai, Krymo karaimai savo tautinius drabužius buvo išsaugoję ilgiau, o Trakuose tautinių drabužių nebedėvėta jau XVIII amžiuje.

Puošybiniai drabužių elementai – rytietišku papročiu tik augaliniai ir geometriniai – buvo artimi Krymo totorių drabužiams. Tačiau tyrinėtojai pastebi skirtingas karaimų ir totorių ornamentų piešimo savybes.

Karaimės moterys seniai garsėja kaip geros šeimininkės ir neabejotina, kad jų darbštumo dėka iki šių dienų išliko karaimiška virtuvė, kurios pagrindas yra mėsos ir tešlos patiekalai. Karaimai Lietuvoje turi įvairių tautinių patiekalų. Vieni jų priklauso kasdieniam, kiti – šventiniam, dažniausiai su kuria nors religine švente susijusiam, stalui.

Nuotakos vestuvinio pyrago

„Kielinlik“ perlaužimas

Kaip kasdienis patiekalas minėtina tiršta mėsiška ilgų plonų makaronų sriuba tutmač. Makaronus šeimininkės darydavo namie pačios: iškočiojusios jajma – didelį ploną tešlos skritulį, tešlą padžiovindavo, paskui susukdavo ir plonai supjaustydavo. Vienas iiš garsiausių, plačiai, ne vien karaimams žinomų neapeiginių patiekalų Lietuvoje yra kybynas (kybyn, kybynlar). Tai pusmėnulio formos mielinės tešlos pyragėlis su pjaustytos avienos ar jautienos įdaru, kepamas orkaitėje ant skardos. Be kybynų, karaimai kepa ir čeburekus, dažnai verda koldūnus. Abu šie patiekalai rytietiški, be abejonės, atkeliavę į mūsų kraštą kartu su karaimais ir totoriais. Iš grynai mėsiškų patiekalų populiariausias yra kepsnys – šišlik. Dažniausiai jis būdavo kepamas iš avienos, tačiau kepsniui tinka ir jautiena, ir veršiena.

Kybynai

Zino Kazėno nuotrauka

Religinės šventės turi ssavų specifinių patiekalų. Velykoms kepami apskriti, penkių-septynių centimetrų skersmens paplotėliai tymbyl. Jie kepami iš aukščiausios rūšies miltų, užminkant tešlą su grietinėle ir sviestu ar sviestu ir kiaušiniais. Sekminėms kepamas ypatingas patiekalas katlama – septynių sluoksnių, simbolizuojančių septynias savaites po Velykų, vvarškės pyragas (keturi mielinės tešlos sluoksniai, trys – varškės).

Vestuviniai pyragai

„Kijovliuk“ ir

„Kielinlik“, 1981 m.

Iš saldžių patiekalų reikėtų paminėti vestuvinius pyragus, kepamus iš mielinės tešlos su įvairiais pagardinimais ir razinomis. Jie yra dviejų rūšių – apvalus ir pailgas. Pirmasis (kijovliuk) kepamas pas jaunikį, antrasis (kielinlik) – pas nuotaką. Svarbiausias tų pyragų elementas – sudėtingas papuošimas, susidedantis iš pynučių ir specialiai įpjaustytų krepšelių, simbolizuojančių rožes. O didžiausias menas – iškepti taip, kad būtų gražiai paskrudęs, smarkiai iškilęs ir nesubliuškęs, viduj korėtas.

Karaimai neapsiėjo ir be nacionalinio gėrimo – krupniko. Jo pavadinimas perimtas iš vietos gyventojų, tačiau receptūra skiriasi. Jam pagaminti vartojamos įvairios šaknys bei rytietiški prieskoniai – gvazdikėliai, muskato riešutas ir kt. Krupnikas – stiprus alkoholinis apysaldis gražios auksinės spalvos gėrimas, tinkantis prie kybynų iir kitų mėsiškų patiekalų. Paprastai kiekviena šeimininkė verda jį pati, ir krupniko skonis priklauso nuo jos pomėgių.

Apie tautinius patiekalus dainuota ne vienoje dainoje:

Šaharynda Trochnun

Karajlar boladlar.

Bijlik kiermianliardia

Krupnikni ičiadliar.

Dostluchta boladlar

Siemiz aščechlarba,

Kiorkiajadliar hanuz

Kajnar kybynlarba. Saugo karaimai

Trakų miestą slauną,

Pilyje karalių

Krupniką ragauna.

Broliškai gyvena,

Srebia sriubą riebią;

Kol dar neataušęs,

Kybynėlį griebia.

(iš Simono Firkovičiaus dainos „Kybyn“. Į lietuvių kalbą vertė Alfonsas Bukontas

Karaimai meldžiasi bažnyčiose, kurios turi šventovės reikšmę ir vadinamos kenesomis. Kenesoje altorius yra pietų pusėje (laidojama taip pat veidu į pietus). Kenesos sienos ir lubos paprastai dekoruojamos geometriniais ir aaugaliniais ornamentais. Kaip ir kitose Rytų religijų šventovėse, vyrai ir moterys meldžiasi atskirai. Kenesoje visiems privalu turėti galvos apdangalą, kurio forma nėra griežtai nustatyta.

Trakų kenesa,

1999 m.

Seniausia Lietuvos kenesa yra Trakuose, Karaimų g.30. Pirmoji kenesa čia buvo pastatyta dar XV a. Kadangi pastatas, kaip ir dabar, buvo medinis, jis ne kartą buvo sudegęs. XIX a.pab.-XX a.pr. pastatas rekonstruotas pagal architekto Michailo Prozorovo projektą. 1997 metais Trakų kenesa buvo restauruota pirmą kartą po karo pagal paskutinės rekonstrukcijos projektą.

Paminklinis akmuo

iki 1970 m. čia stovėjusiai Panevėžio kenesai,

1995 m.

Panevėžyje, Sodų gatvėje, taip pat yra buvusi kenesa, deja, 1970-aisiais ji buvo nugriauta. Dabar ją teprimena paminklinis akmuo, kurį savo lėšomis 1995 m. pastatė Panevėžio miesto savivaldybė.

Naujausia Lietuvoje yra Vilniaus kenesa (Liubarto g. 6). Jos statyba pagal architekto M.Prozorovo projektą buvo pradėta 1911 metais. Tų pačių metų spalio 30 d. buvo pašventintas kertinis akmuo. Po dvejų metų iškilo sienos ir buvo uždengtas stogas. Prasidėjęs karas nutraukė apdailos darbus, kurie galėjo būti atnaujinti tik 1921 m. Po dviejų metų, 1923 m. rugsėjo 9 d. kenesa buvo pašventinta. Brolių Lopatto labdaringos veiklos dėka šalia kenesos tais pačiais metais išaugo bendruomenės namai.

1949 m. Religinių kultų tarybos prie buvusios SSSR Ministrų tarybos sprendimu Vilniaus kenesa buvo uždaryta. Per tuos 40 mmetų, kai kenesa buvo nacionalizuota, joje iš pradžių buvo įsikūręs kažkoks trestas, vėliau – geodezijos tarnybos archyvas, gyveno žmonės. 1989 m. Vilniaus kenesa vėl tapo karaimų religinės bendruomenės nuosavybe, 1993 m., po penkerių metų remonto buvo atšventinta.

Lietuvoje kenesų būta dar ir Biržuose bei Naujamiestyje. Šalia kenesų, kaip įprasta, būdavo ir bendruomenės namai, kuriuose veikė religinės ir kalbos mokyklos, vykdavo susirinkimai, vakarai, paskaitos, šventės, rinkdavosi saviveiklos klubai, gyveno dvasininkai.

Restauruota

Vilniaus kenesa,

1998 m.

Lietuvoje gyvenantys karaimai buvo kariškiai ir civiliai. Trakuose kariškiai ėjo sargybą ir rūpinosi pilių apsauga. Vėliau, Trakų pilims netekus karinės reikšmės, ši jų tarnyba tapo nebereikalinga. Iš dokumentų nuotrupų apie karaimus, titulavusius save didžiojo kunigaikščio karužomis ar pulkininkais, galima numanyti prie valdovo buvus atskirą karaimų dalinį.

Karaimų ir totorių

įsikūrimo Lietuvoje

600-ųjų metinių jubiliejus.

Trakų pilies kieme,

1997 m.

Kariuomenėje tarnavusieji karaimai naudojosi kariškių luomui suteiktomis teisėmis. Karybos tradicijos karaimų visuomenėje visada buvo gajos. Karaimų herbe pavaizduota dviragė ietis, vadinama senek, kartu su kalkanu (skydu). Atkreiptinas dėmesys ir į karaimų kalboje išlikusią turtingą karybos terminiją, kurią kitos tiurkų tautos pakeitė skoliniais.

Karaimai civiliai daugiausia dirbo žemę. Jie garsėjo daržininkyste bei gyvulininkyste, ypač arklininkyste. Kaip ir kiti miestelių gyventojai, karaimai dar vertėsi amatais, prekiavo, laikė karčiamas, nuomojo muitines ir kt.

Karaimų vaikai

tautiniais rūbais

Tarp karaimų buvo ir gydytojų, teologų, mmatematikų ir kitų profesijų žmonių. Garsus žodžio meistras, mokytojas, teologas buvęs Izaokas Trakietis (1533-1594). Istoriniuose dokumentuose minimas garsus karaimas Nisano sūnus Ezra (1591-1666), kuris iš pradžių buvęs didikų Radvilų, o vėliau Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero rūmų gydytojas. Jo amžininkas Natano sūnus Zarachas (1595-1663) buvo žinomas poetas ir matematikas. Garsiausiu to meto karaimu turbūt galima laikyti teologą Saliamoną Trakietį (1650-1735), kuris po Gustavo Peringerio apsilankymo Lietuvoje buvo pakviestas į Upsalos universitetą skaityti pranešimo apie savo tikėjimo brolius karaimus. Saliamonas Trakietis yra daugelio religinių himnų autorius. 1714 m. jo sukurta rauda „Syjyt jyry“ Trakuose siautusio maro aukoms atminti iki šių dienų kasmet giedama per Vėlines senosiose Trakų karaimų kapinėse, toje vietoje, kur palaidotos maro aukos. Ypatingą vietą tarp karaimų mokslininkų užima archeologas ir teologas Abraomas Firkovičius (1786-1874). Jis yra surinkęs didžiulę senųjų rankraščių kolekciją, kurios dalis šiandien saugoma Sankt Peterburgo bibliotekose.

50 litų vertės sidabrinė moneta, skirta Karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje 600-ųjų metinių jubiliejui.

Autorius Vladas Vildžiūnas, 1997 m.

(piešinio fragmentas panaudotas internetinės svetainės „Lietuvos karaimai“ simbolikoje)

Svarbiausios Lietuvos karaimų istorijos datos:

1397-1398 – karaimų įsikūrimo Lietuvoje (Trakuose) pradžia

1441 – Lietuvos karaimams suteiktos Magdeburgo (savivaldos) teisės. Nuo tol bendruomenė iš

savo narių rinkdavo vaitą, tvarkiusį jos vidaus gyvenimą ir gynusį jos reikalus santykiuose su valdovu, administracijos atstovais ir kitais gyventojais

1528 – Venecijoje išleistoje maldaknygėje išspausdinti pirmieji himnai karaimų kalba

1690 – Upsalos (Švedija) universiteto profesorius Gustavas Peringeris (1651-1710) savo šalies valdovo, karaliaus Karlo XI pavedimu surengė specialią ekspediciją į Lietuvą ir pirmasis atkreipė dėmesį į etninį bei kalbinį karaimų savitumą

1710 – Lietuvoje siautėjo baisus maras, nusinešęs nepaprastai daug karaimų gyvybių.

XIX a. vid. – Lietuvos žemėse ėmė veikti Trakuose įkurta Karaimų dvasinė vvaldyba

1932 – Vilniuje įsteigta Karaimų istorijos ir literatūros mylėtojų draugija

1936 – paskelbtas įstatymas, reguliuojantis teisinę karaimų religinės bendruomenės padėtį valstybėje

1949 – uždaryta karaimų kenesa Vilniuje

1970 – nugriauta karaimų kenesa Panevėžyje

1988 – atkurta Lietuvos karaimų kultūros bendrija

1989 – Trakuose įvyko pirmasis tarptautinis karaimų Suvažiavimas

1992 – karaimų bendruomenei, kaip nuo XIV amžiaus pabaigos Lietuvoje egzistavusios karaimų religinės bendruomenės teisių perėmėjai, suteiktos juridinio asmens teisės ir nustatyta jos buveinė Vilniuje

1993 – restauruota ir atšventinta karaimų kenesa Vilniuje

1997 – Totorių ir karaimų įsikūrimo Lietuvoje 6600-ų metų jubiliejaus iškilmės, joms skirti renginiai.

Lietuvos karaimų tautinė savimonė, savęs kaip vienos iš tiurkų tautų suvokimas buvo stiprus ir gajus visais laikais. Jis pasireiškė per gimtąją kalbą, tautinių ir religinių tradicijų puoselėjimą, folklorą, profesinę kūrybą. Visi šie veiksniai iir iki šiol tebėra aktyvūs: viena vertus – kaip tautinės savimonės išraiška, kita vertus – kaip jos pagrindas, vienijantis bendruomenę.

Karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje 600 -ųjų metinių jubiliejaus iškilmės. Karaimai karžygiai ir merginos tautiniais drabužiais. Trakai, 1997 m.

XIXa.pabaigoje – XXa.pradžioje, smarkiai besikeičiant ekonominėms, politinėms, socialinėms pasaulio sąlygoms, nebeužteko būti savaime suprantama, autentiška, savarankiškai visose srityse besitvarkančia karaimų bendruomene. Tuo metu atsirado naujas vidinis žmogaus poreikis įsigilinti ir suvokti sąvąjį tautinį „aš“ bei aktyviai ir atvirai jį deklaruoti. Toks poreikis atsirado siekiant motyvuoti savo (tiek atskiro individo, tiek grupės) kitokumą tarp kitų žmonių, nes tik tada atsivėrė „kiti“, bei norint palaikyti pačią tautinę savimonę, kuri buvo tautos išlikimo garantas.

Šį tautinės identifikacijos poreikį patenkino pirmiausia aktyvi visuomeninė, kultūrinė, šviečiamoji veikla, XX a. ppradžioje vykusi svarbiausiuose to meto karaimų centruose – Trakuose, Vilniuje, Panevežyje, Lucke, Galiče, Eupatorijoje, Maskvoje. Maskvoje buvo leidžiamas žurnalas „Karaimskaja žiznj“ (1911-1912 m., rusų k.), Vilniuje – „Karaimskoje slovo“ (1913-1914 m., rusų k.) ir „Mysl karaimska“ (1924-1939 m. lenkų k., pratęstas Lenkijoje 1946 – 1947 m.), Lucke – „Karaj avazy“ (1931-1938 m., karaimų k.), Panevežyje – „Onarmach“ (1934-1939 m., karaimų k.). Straipsnių autoriai analizavo savo bendruomenių situaciją, istoriją, kultūros palikimą, buvo spausdinama karaimų sukurta poezija, proza, moksliniai straipsniai, kasdienio gyvenimo įįvykių aprašymai. Veikė meno mėgėjų kolektyvai, būreliai, visuomeninės draugijos, bibliotekos.

Scena iš karaimų

mėgėjiško spektaklio.

Trakai, 1990 m. gruodis

Ano meto veiklą šiandien vertiname kaip ypatingai vertingą ir davusią unikalių rezultatų. Tuo metu ant popieriaus ir žmonių sąmonėje buvo užfiksuota tai, nuo ko atsispyrė šiandieninė visuomeninė karaimų bendruomenės veikla, kas apskritai jai suteike galių atsigauti, kas atvėrė gilesnį ir pagrįstesnį karaimų tautos bei kultūros supratimo kontekstą. Deja, amžiaus pradžios pakilimas tegalėjo trukti iki sovietų valdžios atėjimo į Lietuvą. O tada jau apie jokią garsiai išsakytą tautinę savimonę negalėjo būti nė kalbos. Ilgainiui išsikvėpė net pati tautos sąvoka. Visuomeninis karaimų bendruomenės gyvenimas atgijo tik 1988 metais. Tai buvo susiję su besikeičiančia politine šios pasaulio dalies atmosfera, o vėliau – su Nepriklausomybę atgavusia Lietuvos valstybe.

XX a. pradžios tautinio pakilimo laikais atsiradęs karaimų pasaulietinis menas atliko reikšmingą tautinės savimonės manifesto funkciją ir po 1988-ųjų metų Lietuvoje. O besikeičiantis religinis sąmoningumas, praeityje buvęs vienas iš stipriausių tautinės savimonės ramsčių, dabar taikosi prie naujų visuomenės gyvenimo sąlygų ir karaimiškai identifikacijai suteikia modernių atsp

Pirmosios žinios apie karaimų kalbą Europoje pasirodė XVII amžiuje. Jau XVI-XVII a. sandūroje vokiečių orientalistas pastorius Buxtorfas (miręs 1629 m. Bazelyje) pateikė bene pirmą žinutę, kad Krymo karaimai Senąjį Testamentą skaito tiurkų kalba. 1690 metais Upsalos ((Švedija) universiteto profesorius Gustavas Peringeris (1651-1710) savo šalies valdovo karaliaus Karlo XI pavedimu surengė specialią ekspediciją į Lietuvą ir pirmasis atkreipė dėmesį į etninį bei kalbinį karaimų savitumą. Apie tai yra paskelbęs keletą publikacijų.

Platesni karaimų kalbos tyrimai prasidėjo XIX amžiuje. Rusų tiurkologijos mokyklos kūrėjas prof. Wilhelmas Radloffas (Vasilij Radlov), atlikęs kelias mokslines ekspedicijas į Trakus ir Lucką, 1893-1911 metais išleido kelerių tomų „Tiurkų tarmių žodyną“ („Opyt slovaria tiurkskich narečij“), kuriame sukaupta daug karaimų leksikos ir kuriuo kalbininkai naudojasi iki šių dienų.

XIX a.pab.-XX a.pr. karaimų kalbą taip pat tyrė vokiečių ir vengrų tiurkologai Karolis Foy’us (1856-1907) ir B.Munkacsi (1860-1937) bei Biblijos vertimo į karaimų kalbą tyrinėtojas rusų tiurkologas akademikas Vladimiras Gordlevskis.

Didelį įnašą į karaimų kalbos tyrimą įnešė lenkų orientalistas prof. Janas Grzegorzewskis, tyrinėjęs Galičo-Lucko dialektą ir Krokuvos universiteto prof. Tadeuszas Kowalskis (1889-1948), praleidęs Trakuose su karaimais kelias vasaras – rinkęs medžiagą kalbos studijoms ir 1929 m. vokiečių kalba išleidęs knygą

Biblijos Pradžios knygos vertimas į karaimų kalbą.

Iš: Kowalski T. Karaimische Texte im Dialekt von Troki, Krakow, 1929 m.

„Karaimische Texte im Dialekt von Troki“. Be kvalifikuotos aprašomosios dalies, autorius pateikia žodyną ir nemažai originalių karaimiškų tekstų.

1974 metais Maskvoje, nugalėjęs įvairius biurokratinius barjerus ir gerokai apkarpytas, išėjo unikalus trikalbis Karaimų-rusų-lenkų kalbų žodynas. Jį iišleisti buvo pasiūlęs akademikas V.Gordlevskis. Žodyną parengė Seraja Šapšalas (tuo metu dirbęs Lietuvos MA Istorijos instituto moksliniu bendradarbiu), Sovietų Sąjungos MA Kalbotyros instituto bendradarbis prof. Nikolajus Baskakovas bei Lenkijos MA orientalistikos skyriaus nariai akademikas Ananjaszas Zajączkowskis ir dr. Aleksandras Dubinskis. Į žodyną buvo įtraukta tiek senosios rašomosios kalbos, tiek šiuolaikinės šnekamosios kalbos leksika visais trim karaimų kalbos dialektais, karaimiški žodžiai išversti į lenkų bei rusų kalbas.

Karaimų kalbos gramatikas yra išleidę tiurkologai Kenesbajus Musajevas (1964 ir 1977 metais) ir Olga Prik. Atskirai privalu paminėti karaimą, žymų orientalistą, tiurkologą akademiką Ananjaszą Zajączkowskį (1903-1970). Krokuvos universitete apsigynęs daktarinę disertaciją tema „Vardažodinės ir veiksmažodinės priesagos Vakarų karaimų kalboje“, karaimų ir kitų tiurkų kalbų bei bendromis Rytų kultūros temomis yra paskelbęs per 300 darbų.

Gimtosios kalbos studijoms daug dėmesio skyrė ir kiti trys Lenkijos orientalistai karaimai – buvę Krokuvos universiteto docentai Zygmuntas Abrahamovičius (1923-1990) bei Wlodzimierzas Zajączkowskis (1914-1982) ir Varšuvos universiteto docentas Aleksandras Dubinskis (g.1924). Vienas naujausių darbų Lietuvos karaimų kalbos tema yra 1996 metais išleistas karaimų kalbos vadovėlis „Mien karajče urianiam“, kurį sudarė dabartinis Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininkas Mykolas Firkovičius. Kalbos srityje šiuo metu dirba tiurkologės Ana Sulimowicz (Varšuva) ir Eva Czato-Johanson (Vokietija), parengusi apie karaimų kalbą CD-Rom’o projektą (http://www3.aa.tufs.ac.jp/~djn/karaim/karaimCD.htm).

Jau šeši šimtai metų Lietuvoje gyvena dvi tiurkų tautos – totoriai ir karaimai. Kalbos ir etnogenezės požiūriu jos priklauso seniausioms tiurkų gentims – kipčiakams. Šis etnonimas (kipčiak) pirmą kartą minimas istorinėse Centrinės Azijos kronikose I tūkstantmetyje pr.Kr. Antropologiškai senovės kipčiakai buvo labai artimi Sibiro čiabuviams dinlinams, kurie gyveno abiejuose Sajanų kalnų šlaituose, Tuvoje ir šiauriniame Gobio pakraštyje.

Karaimų dvasininkai

Chadži Seraja Chan Šapšalas

ir Simonas Firkovičius,

1930m.

V a.pr.Kr. kipčiakai gyveno Vakarų Mongolijoje, o III a.pr.Kr. pab. juos nukariavo hunai. Nuo VI-VIII a., kai ima kkurtis klajoklinės tiurkų imperijos, kipčiakų likimas glaudžiai susijęs su Vidurinės Azijos genčių istorija ir migracija.

Viduramžiais kipčiakai ima vaidinti svarbų vaidmenį Rytų Europoje. Europos istoriografai ir kalbininkai juos vadina kumanais, rusų mokslininkai – polovcais ar poloviečiais, o tiurkų literatūroje jie žinomi kipčiakų vardu. Sekdami paskui tiurkus ogūzus, kurie yra didžiausia tiurkų genčių grupė, X a. kipčiakai persikėlė per Volgą ir išplito stepėse prie Juodosios jūros ir Šiaurės Kaukazo. Didžiulė teritorija, kurią kipčiakai (polovcai, kumanai) užėmė nuo vakarinių Tian Šanio šlaitų iki DDunojaus, XI-XV a. vadinosi Dešt-e-Kipčiak (Kipčiakų stepės). Vientisos valstybės jie neturėjo, įvairių genčių junginiams vadovavo chanai.

Chazarų kaganatas, apėmęs pietines šiandieninės Rusijos teritorijas ir IX a. pasiekęs galybės viršūnę, garsėjo savo religiniu tolerantiškumu. Karaizmo misionieriai, kaganatą pasiekę VIII-X a., atvertė į ssavo tikėjimą dalį tiurkų genčių (chazarų, kipčiakų-kumanų, arba polovcų, ir kt.), gyvenusių pietinėse Rusijos stepėse ir Kryme. Bendra religija ir kalba šias gentis ilgainiui suvienijo į tautą, ir religijos pavadinimas virto etnonimu. Tų genčių palikuonys ir yra dabartiniai Lietuvos karaimai. Krymo, Galičo-Lucko ir Lietuvos bei Lenkijos karaimai, kuriuos vienija kilmė, praeitis, bendra religija, kalba (su tarmėmis), dvasinė bei medžiaginė kultūra, sudaro vieną tautą.

Karaimų kenesa Trakuose

Inscenizuotas karaimų atvykimas į Trakus, 1997 m.

Su Lietuva karaimų istorija susijusi nuo 1397-1398 m. Pagal įsigaliojusią tradiciją manoma, kad po vieno žygio į Aukso ordos stepes Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas turėjęs išvesti iš Krymo kelis šimtus karaimų šeimų ir įkurdinti jas Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje. Manoma, kad Vytautas galėjęs išsivesti karaimus, sumušęs netoli Azovo vieną iiš ordų. Kelių šimtų karaimų šeimų (apie 380) ir kelių tūkstančių totorių atkėlimas buvo nevienkartinis. Tai siejama su didžiojo kunigaikščio valstybine politika – apgyvendinti tuščius žemės plotus, statyti pilis bei miestus, pagyvinti prekybą ir ekonominį gyvenimą.

Iš pradžių karaimai buvo kompaktiškai apgyvendinti Trakuose, tarp dviejų didžiojo kunigaikščio pilių, dabartinėje Karaimų gatvėje. Vėlesniais laikais jų gyvenviečių atsirado Biržuose, Naujamiestyje, Pasvalyje, Panevėžyje, tačiau Trakų miestas pagal valdovų privilegijas visada buvo jų bendruomenės administracinis ir dvasinis centras Lietuvoje. Ilgainiui Trakai pačių karaimų imti suvokti nne tik kaip gimtinė, bet ir kaip Tėvynė, nors amžiams bėgant nenutrūko ir jų etniniai kultūriniai bei etniniai konfesiniai ryšiai su Krymo bei Galičo-Lucko karaimais.

Norėdamas gauti išsamią informaciją apie karaimų socialinius, kultūrinius, etninius, religinius santykius Lietuvoje, 1997 m. pradžioje Statistikos departamentas atliko etnostatistinį tyrimą „Karaimai Lietuvoje“. Buvo nuspręsta apklausti visus suaugusius karaimus ir mišrių šeimų, kuriose vienas iš sutuoktinių yra karaimas, narius. Apklausos metu, t.y. 1997 m. pradžioje, Lietuvoje gyveno 257 karaimų tautybės žmonės, iš jų – 32 vaikai iki 16 metų.

Karaimų skaičiaus pokyčius per beveik 40 metų laikotarpį atspindi šie duomenys:

1959 1970 1979 1989 1997

Iš viso karaimų 423 388 352 289 257

Palyginti su visu gyventojų skaičiumi, % 0.02 0.01 0.01 0.01 0.01

Karaimai pagal amžių ir lytį pasiskirstę taip:

Karaimai Vyrai Moterys

iš viso % iš viso % iš viso %

Iš viso 257 100 132 100 125 100

iš jų pagal amžiaus grupes, metais

iki 16 32 12.4 14 10.6 18 14.4

16-29 38 14.8 21 15.9 17 13.6

30-39 30 11.7 17 12.9 13 10.4

40-49 31 12.1 17 12.9 14 11.2

50-59 50 19.4 34 25.8 16 12.8

60 ir daugiau 76 29.6 29 21.9 47 37.6

Karaimai pagal gyvenamą vietą:

Iš viso iš jų vaikai iki 16m.

Iš viso 257 32

Vilnius 138 20

Trakai 65 9

Grigiškės (Trakų raj.) 6 1

Lentvaris (Trakų raj.) 4 1

Kaunas 4 –

Noreikiškės (Kauno raj.) 4 –

Panevėžys 31 1

Naujamiestis (Panevėžio raj.) 2 –

Pasvalys 2 –

Šeduva (Radviliškio raj.) 1 –

Karaimų atsiradimas Lietuvoje yra glaudžiai susijęs su didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto vardu. Apie Vytautą, karaimiškai vadinamą Vatat Bij (išvertus – Karalius, triuškinantis priešus), apie Trakus, Lietuvos gamtos grožį yra sukurta daug karaimiškų poetinių kūrinių, dainų. Šios karaimams brangios, artimos ir net šventos temos šiais laikais jau yra tapusios simboliais.

Vytautas Didysis.

1930 m. litografija.

Zino Kazėno nuotrauka

Vytautas kilęs iš grynai lietuviškų kunigaikščių šeimos. Jis buvo Kęstučio iš eeilės ketvirtas, o Birutės bene pirmagimis sūnus. Konrado Bitčino kronikoje sakoma, kad Vytautas, turėdamas dvidešimt metų, 1370 m. dalyvavo Rudavos mūšyje. Vadinasi, jis turėjęs gimti apie 1350-uosius.

Vytautas augo nuolatinių karų laiku, todėl jo auklėjime vyravo kariški dalykai. Jau nuo 1368 m. jis pradėjo dalyvauti įvairiuose karo žygiuose, o 1379 m. pirmą kartą pasirodė asmeniškas Vytauto antspaudas.

Vytautas, dukart iš Lietuvos pabėgęs, išbuvo apie ketverius metus Prūsuose. Ten jis išėjo gerą gyvenimo mokyklą. Ordino valstybė, keletą šimtų metų gyvenusi krikščioniškos Vakarų kultūros įtakoje, labai teigiamai galėjo atsiliepti sumaniam Vytautui. Tas kraštas jį ir politiškai išlavino.

Kaip puikus diplomatas, Vytautas buvo geras ir karo vadas. Jis daug kariavo, pats mūšių nevengė. 1392 metais jis galutinai atsisakė sąjungos su Kryžiuočių Ordinu, susitaikė su Jogaila ir lenkais, ir gavo valdyti ne tik tėviškę, bet ir visą Lietuvą. Taip Vytautas, pasijutęs esąs pakankamai galingas, ėmėsi veržtis prie savarankiškos politikos rytose. Sąvoka „rytai“ slėpė dvi Vytauto žygių kryptis – tai rusų ir totorių žemės.

1390 m. baisusis Vidurinės ir Vakarinės Azijos valdytojas Tamerlanas (Timūras) išvijo Auksinės ordos valdytoją Tochtamyšą, kuris nepajėgė įsigalėti Rytų Europoje ir valdyti nemažus rusų žemės plotus. Tochtamyšas pabėgo pas Vytautą. Tuo būdu Vytautas buvo įtrauktas į totorių vidaus kovas.

Tikrai didelį žygį Vytautas yra suruošęs 1397 mm. į pietų rytus. Šis žygis pasisekė: Azovo ordą Vytautas sumušė, paėmė daug belaisvių, kuriuos apgyvendino tuščiose Rusijos ir Lietuvos vietose. Kitais metais Vytautas vėl išžygiavo prieš totorius. Sakoma, kad šis žygis, skaičiuojant nuo Vilniaus, siekęs 200 mylių kelio, kad totoriai pasidavę ir kad Vytautas per tris savaites pastatęs pilį iš molio, kurią pavadinęs Johannesburgu (Tavan).

Durklai,

dvišakė alebarda,

kardas – jataganas.

Zino Kazėno nuotrauka

Štai su šiais 1397-1398 metais siejamas karaimų atvykimas į Lietuvą. Kadangi tikslių istorinių žinių apie tai neišliko, nėra aiški konkreti Juodosios jūros regiono vietovė, kur Vytautas galėjo sutikti karaimus. Tuo metu vyko trys Lietuvos kariuomenės mūšiai su totoriais – 1397 m. Azovo ordos žemėse, 1398 – Kaffos (dabar Feodosija) ir Solchato (dabar Staryj Krym) apylinkėse. Vytautas karaimus (kelis šimtus šeimų) atsivežė kaip karius, kaip dorus ir sąžiningus tarnus. Jie buvo apgyvendinti Trakuose tarp dviejų valdovo pilių, taip pat netoli Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienų kitose vietovėse – Biržuose, Pasvalyje, Pušalote, Naujamiestyje, Panevėžyje.

Savo pasitikėjimą karaimais Vytautas ir kiti Lietuvos valdovai išreiškė suteikdami karaimų bendruomenei privilegijas. Pirmasis išlikęs jų istorinis liudijimas yra 1441 metų dokumentas apie Magdeburgo (savivaldos) teisių suteikimą karaimų bendruomenei. Jį pasirašė tuometinis didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras. Turėdami savivaldą karaimai buvo tiesiogiai pavaldūs pačių išrinktam

Trakų vaitui, turinčiam administracinę ir teisinę valdžią. Vaitas buvo atsakingas pačiam aukščiausiam Lietuvos valdovui.

Karaimai buvo ištikimi Lietuvos valdovams, ėjo pilių sargybą, dirbo valdovų daktarais, vertėjais. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir karaimų santykiai visada buvo geri. Tai liudija ir iki šiol karaimų išsaugota pagarba Vytautui, net savotiškas jo kultas (pasakojimai, legendos, eilėraščiai), dažnas karaimas namuose turi Vytauto portretą. 1930 metais, minint Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 500-ąsias mirties metines, Vilniaus kenesoje buvo laikomos iškilmingos pamaldos.

Apmąstydami ilgus savo buvimo Lietuvoje šimtmečius, karaimų vyresnieji aaksakalai pabrėžia, kad gimtoji karaimų kalba (šalia religijos ir papročių) buvo vienas svarbiausių veiksnių, leidusių bendruomenei tą visą laiką išlikti, nenutautėti. Per kalbą išliko tauta, per tautą – kalba ir jos paminklai. Galima tai vadinti stebuklu ar neįprastu tokiam mažam žmonių kiekiui reiškiniu, tačiau taip susiklostė istorinės aplinkybės, ir stebuklas įvyko, vyksta, bei, tikėkimės, dar kiek tvers ateity. Tam būtina sąlyga – apmąstyti, aprašyti, ištirti, suvokti, užfiksuoti karaimų kultūros reiškinius. Vieni iš reikšmingųjų – rašytiniai kalbos paminklai, rankraštiniai ar karaimų sspaudoje užfiksuoti literatūriniai kūriniai karaimų kalba.

Literatūrinis Lietuvos karaimų palikimas nėra gausus, jo kūrėjai niekada nebuvo profesionalūs rašytojai. Dvi šį palikimą sudarančios dalys – religinė ir pasaulietinė kūryba – yra integralios, viena kitą papildančios. Pirmajai priklauso religiniai himnai, apeiginės giesmės, proginės oodės, raudos. Antrajai – eilėraščiai, baladės, dainos, poezija vaikams, pjesės saviveiklos scenai. Šalia autorinės kūrybos svarbią vietą užima ir įvairiausi poetiniai pasaulietinės ir religinės literatūros vertimai į karaimų kalbą.

Seniausias rašto karaimų kalba paminklas – himno vertimas – buvo atspausdintas Venecijoje 1528 m. Pirmoji pasaulietinės poezijos knyga karaimų kalba „Irlar“ („Dainos“) buvo paskelbta 1904 m. Kijeve. Tai šnekamąja karaimų kalba (Trakų dialektu) parašyti 25 Simono Kobeckio (1865-1933) eilėraščiai. Vėliau atskiri jo ir kitų poetų kūriniai buvo spausdinami karaimų periodikoje XX a. pradžioje ir tarpukaryje.

Poetas

Michailas Tinfovičius

(1912-1974)

Titulinis „Koltchalar“

trumpų karaimiškų

maldų rinkinio lapas,

1935 m.

Kobeckaitė H. Lietuvos karaimai. Vilnius, 1997.

Metinėms šventėms nustatyti karaimai turi atskirą Mėnulio kalendorių, pagal kurį metus sudaro 354 dienos, 8 valandos, 48 minutės. Jis suskirstytas į 119 metų ciklą, kuriame yra 12 normalių ir 7 keliamieji metai su tryliktuoju papildomu mėnesiu. Mėnuo susideda iš 29 arba 30 dienų.

Karaimų kalendorius 2000.04.06 – 2001.03.25 m.

Karaimų liturginių metų ciklas prasideda Jyl bašy (Metų pradžia), minima pirmojo pavasario mėnesio Artarych-aj (kovas-balandis) pirmąją dieną. To paties mėnesio 15-ąją dieną prasideda Tymbyl chydžy (Velykos), trunkančios savaitę.

Tymbyl chydžy (Velykos) – viena ryškiausių metų švenčių. Po pamaldų šventės išvakarėse, prie šventinio stalo susėdusi šeima klausosi ištraukų iš Biblijos, paskui pašventinamos Dievo dovanos: vynas ir sspecialiai ta proga iškepti apvalūs paplotėliai – tymbyl. Pagrindinis velykinės vakarienės patiekalas, be kiaušinių, yra šišlik (avienos arba veršienos kepsnys). Dar patiekiami apkepas ir tortas, graikiški riešutai su medumi, džiovintų vaisių kompotas. Velykų savaitę įprasta lankyti draugus ir gimines ir kiekvienuose namuose paragauti tymbylo, nes paprastai kiekvienos šeimininkės paplotėlių skonis vis kitoks.

Karaimų šventinės dienos keturiems metams.

Nuo Velykų sekmadienio pradedamos skaičiuoti septynios savaitės iki Aftalar chydžy (Sekminių).

Aftalar chydžy (Sekminės) – ši šventė visada būna sekmadienį – penkiasdešimtąją dieną nuo Velykų sekmadienio. Per pamaldas rečituojami Dešimt Dievo įsakymų, o namie po pamaldų valgomas ypatingas patiekalas katlama – septynių sluoksnių, simbolizuojančių septynias savaites po Velykų, varškės pyragas (keturi sluoksniai tešlos, trys – varškės). Pagal seną paprotį po Sekminių jau buvo galima maudytis ežere.

Septintojo mėnesio Ajrychsy-aj (rugsėjis – spalis) pirmąją dieną švenčiama Byrhy kiuniu (Trimitų šventė), o dešimtąjį to paties mėnesio dieną – Bošatlych kiuniu (Permaldavimo šventė).

Bošatlych kiuniu (Permaldavimo šventė) – šventės dieną nuo ryto iki sutemų pasninkaujama ir meldžiamasi kenesoje, meldžiant Viešpatį atleisti nuodėmes. Išpažintis, svarbiausias šios šventės akcentas, yra visuotinė, niekas savo nuodėmių garsiai neskelbia, nes niekas, net aukščiausias dvasininkas, nėra įgaliotas atleisti. Nuodėmes atleisti gali tik Viešpats. Išvakarėse atsiprašoma kiekvieno artimo ar pažįstamo asmens, motinos ir tėvo prašoma atleisti atskirai, dvasininkas pprašo visos bendruomenės atleidimo.

XXa. 3-čias dešimtmetis.

Karaimų vaikai su

vyriausiuoju dvasininku

Simonu Firkovičiumi

(1897- 1982)

Paskutinioji metų šventė – Padangčių (Alačych kiuniu) – švenčiama 15-ąją Ajrychsy-aj dieną. Ji trunka 8 dienas.

Tarp šių pagrindinių, biblinių, bendruomeninių liturginių metų švenčių įsiterpia kelios kitokios liturginių apeigų progos – pasninkai (burunhu oruč arba Avuz jabar – gavėnios pradžia ir Vėlinės; Ortančy oruč – gavėnios vidurys; Avuz ačar arba Kurban – gavėnios pabaiga arba aukojimas), mėnulio jaunatys.

Pagal Senojo Testamento nuostatas karaimai dienos pradžią skaičiuoja nuo saulėlydžio, kaip kad pasakyta: “ir praminė šviesą Diena, o tamsybes Naktimi; ir pasidarė vakaras ir rytas,- pirmoji diena” (Pr1:5). Iškiliausia savaitės diena karaimams yra šeštadienis (septintoji savaitės diena). Tai pagrindžia ketvirtasis Dievo įsakymas.

Karaimų religija – karaizmas – iš esmės yra grynasis Senojo Testamento tikėjimas, savo dogmas grindžiantis vien Biblijoje užrašytomis tiesomis ir nepripažįstantis jokių šiuos šventuosius tekstus žodžiu ar raštu komentuojančių autoritetų. Karaizmo sistemoje jokie kiti raštai – nei Naujasis Testamentas, nei Talmudas, nei Koranas – nėra šventi ar kodifikuoti, jie nesuteikia argumentų, neatspindi religijos tiesų suvokimo (žodinės ar rašytinės) tradicijos. Visos tikrosios tiesos glūdi tik Senajame Testamente ir kiekvienas tikintysis karaimas turi teisę jų pats šiame tekste ieškoti. Karaizmo esmę atspindi ir pats religijos pavadinimas (karaizmas), kilęs iš veiksmažodžio kara , arabų ir hhebrajų kalbose reiškiančio skaityti, rečituoti šv.Raštą. Tos pačios šaknies yra ir Koranas.

Chadži Seraja Chan Šapšalas,

karaimų dvasininkas

(1873 – 1961)

Plačiausiai pripažįstama ir labiausiai tikėtina teorija apie karaizmo doktrinos formavimąsi sako, kad karaizmas atsirado VIII amžiuje Mezopotamijoje, Abasidų dinastijos kalifo Abu-Džafar-Abdullah al-Mansuro, valdžiusio 754-775 m., laikais. Naujos doktrinos idėja pasipriešinti esamai rabinistinei Senojo Testamento komentavimo ir švento šių komentarų laikymosi tradicijai kilo Ananui, Dovydo sūnui. Garsusis jo dictum teigė: “Kruopščiai ieškokite Biblijoje ir nepasitikėkite mano nuomone”.

Dėkingoje islamo dirvoje jo pasekėjų ratas vis plėtėsi, naująją teoriją imta kodifikuoti, konceptualizuoti. Pamažu ji įgavo normalų religinės srovės pagreitį, atversdama į naująjį tikėjimą įvairių tautų žmones.

Karaizmo religinė doktrina buvo stipriai įtakota islamo – perimti analogijos (kyjas), tikėjimo laisva žmogaus valia, religinės terminijos (antropomorfiniai vaizdiniai keičiami simbolinėmis sąvokomis) principai, kai kurios religinės dogmos (kybla), atskiros sąvokos (kurban). Pripažįstama, jog islamo tiesų Ananas, Dovydo sūnus, sėmėsi pirmiausia iš Abu-Hanifos, žmogaus, įsteigusio vieną iš keturių kanoninių islamo mokyklų.

Trakų kenesos altorius,

1994 m.

Chazarų kaganatas, valstybė, apėmusi pietines šiandieninės Rusijos teritorijas ir IX amžiuje pasiekusi galybės viršūnę, garsėjo savo religiniu tolerantiškumu. Karaizmo misionieriai, kaganatą pasiekę VIII-IX amžiuje, atvertė į savo tikėjimą dalį tiurkų genčių (chazarų, kipčiakų-kumanų, arba polovcų, ir kt.), gyvenusių pietinėse Rusijos stepėse ir

Kryme. Bendra religija ir kalba šias gentis ilgainiui suvienijo į tautą, ir religijos pavadinimas virto etnonimu. Tų genčių palikuonys ir yra šiandieniniai Lietuvos karaimai.

Related Posts