Islamas

Home / Religija / Islamas

TURINYS

Įvadas ………………………… 2

Islamo kilmė ………………………… 3

Islamas Lietuvoje ………………………… 4

Mahometo asmeninis gyvenimas ir palikimas ……………. 5

Šv. Koranas ………………………… 6

Sektos ………………………… 7

Išvados ………………………… 9

Literatūros sąrašas ………………………… 10Įvadas

Islamas nėra kokia nors nauja religija, bet ta pati tiesa, kurią Dievas apreiškė per visus savo pranašus kiekvienai tautai. Vienam penktadaliui žmonijos Islamas yra ir religija, ir pilnai reglamentuotas gyvenimo būdas. Musulmonai praktikuoja ramybės, gailestingumo ir atlaidumo religiją.

Arabų kalbos žodis „Islam“ reiškia „Atsidavimą-paklusnumą Dievui“ ir yra kilęs iš žodžio, reiškiančio „Taiką, ramybę“. „Taika“ reiškia tai, kad galima pasiekti tikrąją proto ir sielos ramybę bei taiką visuomenėje tik per aatsidavimą ir paklusnumą Dievui. Religiniame kontekste jis reiškia visišką atsidavimą Dievo valiai. „Mahometizmas“ todėl yra neteisinga samprata, kadangi ji teigia, kad Musulmonai garbina Muhammadą, o ne Dievą. Arabų kalboje yra žodis „Allah“, reiškiantis „Dievą“. Šį žodį arabų Musulmonai ir Krikščionys naudoja vienodai.Islamo kilmė

Islamas yra viena iš pagrindinių pasaulio religijų. Žodis „islamas“ reiškia „paklusnumą“ arba „nuolankumą“ Allaho valiai, kuris yra vienintelis Dievas. Musulmonai – tai ir yra tie pasišventę žmonės. Pagrindinis Islamo tikėjimas: nėra kitų Dievų tik Allahas dievas vienas ir MMahometas yra jo pranašas.

610 metais vieną naktį Mahometui apsireiškė angelas Gabrielius. Per šį angelą Mahometas gavoiš Dievo žinia, kad yra vienas Dievas, o ne daug, kaip arabai iki tol tikėjo. Šis Dievas yra pasaulio kūrėjas ir vieną dieną jis teis žžmoniją. Tai buvo nauja žinia: judaizmas ir krikščionybė tuo metu buvo plačiai paplitusios ir teigė vieno Dievo idėją. Mahometas savo užduotį suprato ne kaip naujos religijos kūrimą, bet kaip tęsinį jau esančių religijų. Jis buvo paskutinis iš pranašų po Adomo, Abraomo, Mozės, Jėzaus, kuris skelbė vieno Dievo buvimą. Islamas niekada nebuvo susijęs su judaizmų ir krikščionybę. Jis tapo nauja imperija ir nauja civilizacija.

Nurodimai, kurios gavo Mahometas yra surašyti Korane, kuris nurodo, kaip gyventi. Dėl tos priežasties, kad musulmonai tikėjo tai, ką darė arba sakė Mahometas, buvo įkvėpta Dievo, daugelis jo kalbų buvo užrašyta. Iš pradžių plito iš lūpų į lūpas, vėliau buvo užrašyti kaip pagalbinis priedas prie Korano.

Musulmonui, žodis pranašas visų pirma nereiškia žmogaus, kuris gali nusakyti ateitį, o reiškia DDievo siųstą žmogų, kuris kviečia žmones gailėtis dėl savo nuodėmių, tikėti dievu, pašvęsti savo gyvenimus gerų darbų darymui ir stengtis suvokti tą tikslą, kuriam jie ir buvo sukurti. Islamas moko, kad yra tik vienas Dievas, jis neturi jokių partnerių arba kompanionų, bei nėra su niekuo asocijuojamas. Joks žmogus nepasižymi savybėmis, kurios yra būdingos vienatiniam mūsų sudėtingos Visatos Kūrėjui. Mahometas buvo niekas daugiau, kaip tik mylimas Dievo tarnas bei Pranašas, tačiau jis įkūnijo geriausias žmogiškąsias savybės, štai dėl ko ir šiandien jjis yra toks patrauklus.

Islamas kiekvieną musulmoną įpareigoja melstis penkis kartus per dieną. Jis gali melstis bet kur, tačiau esant galimybei tai daryti privalo mečetėje. Prieš pradėdamas maldą, jis turi atlikti ritualinį apsiplovimą, nusiauti batus, atsiklaupti ir melstis atsigręžęs veidu į Meką. Kiekvienoje mečetėje kryptį į Meką rodo jos sienoje esanti niša – mirabas.

Aukojimas yra ne mažiau svarbi kiekvieno musulmono priedermė. Musulmonas privalo dalį pinigų arba derliaus paaukoti savo bendromenės vargšams. Paprastai tai sudaro maždaug 2,5 % musulmono pajamų.

Pasninkas yra ketvirtoji musulmono priedermė. Devintą – Ramadano – mėnesį musulmonai pasninkauja nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo. Valgyti ir gerti leidžiama tiktai naktį. Kiekvienas musulmonas, jeigu tik jis gali, nors kartą gyvenime privalo aplankyti šventąjį Mekos miestą. Tikintysis, aplankęs Meką, prie savo pavardės prisideda žodelį „chadži“. Jei musulmonas negali aplankyti Mekos dėl kokių nors priežasčių, jis gali apmokėti kito musulmono kelionę.

Be šių penkių musulmono priedermių, kiekvienas išpažįstantis islamą privalo laikytis ir kitų svarbių reikalavimų – nevalgyti kiaulienos, negerti alkoholio, nežaisti azartinių žaidimų, nelupikauti. Islamas leidžia daugpatystę. Koranas leidžia musulmonams turėti, vienu metu, keturias žmonas. Tačiau šia teise jis gali pasinaudoti tik tuo atveju, jeigu jis gali visoms savo žmonoms užtikrinti teisingas, geras ir vienodas gyvenimo sąlygas, būti visoms joms teisingas.

Musulmonė – jokiu būdu nnėra beteisė būtybė, kurios paskirtis tik patenkinti vyro kūniškus malonumus. Šariatas gerbia jos asmeninius norus, susijusius su vaikų gimdymu. Prie tokių priklauso ir toks leidžiamas nėštumo išvengimo būdas, kaip nutrauktas lytinis aktas. Čia įdomu, jog šariatas leidžia tai tik būtinai sutinkant žmonai, kadangi tik jai priklauso pastojimo teisė. Tarp kitko, mūsų laikais ši Islamo tradicija pasitarnauja pagrindžiant kontraceptinių priemonių naudojimą. Bet žmonos privalo klausyti savo vyrų. Nuo X a. įsigalėjo paprotys moteriai slėpti savo veidą. Net. ir dabar kai kuriose šalyse šis paprotys tebėra gyvas.

Musulmonai turi skleisti, platinti savo tikėjimą, todėl islamas pateisina „šventąjį karą“ – džihadą prieš kitatikius. „Šventasis karas“ – sąvoka, šiurpinanti pasaulį, ir vėlgi kaip daug kas kitas, dėl klaidingo supratimo. Arabiškas žodis šiam terminui žymėti yra „džihad“ir reiškia „kova, pastangos“, t. y. kova ir pastangos ginant religiją. Bet toli gražu tai nereiškia vien karo, kas aišku nėra išskiriama, jei kita religinė bendromenė ginklu nori pavergti islamiškos bendromenės narius (kas kaip tik vyksta Palistinoje). Kasdienis „džihad“ yra malda, geras pavyzdys, savo paties blogu polinkiu nukariavimas, pykčio sutramdymas – ir toks religijos gynimas kartais reikalauja daugiau pastangų nei kariavimas mūšio laike, nes jis turi būti nepaliaujamas, besitęsiantis 24 valandas per parą ir ne su petraukom, o kasdien.Islamas Lietuvoje

Islamas LLietuvoje turi labai senas šaknis ir gilias tradicijas. Pirmieji musulmonai – tai totorai – unikali etninė grupė, šiuo metu gyvenanti Lietuvos Respublikoje. Baltarusijos Respublikos vakarinėje dalyje ir Lenkijos Respublikos rytiniame pasienyje. Pirmą kartą jie pasirodė XIV – XVI amžiuose ir įsikūrė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, pakviesti Vytauto Didžiojo. Lietuvos totorai – tai išeivų iš Aukso Ordos ir Krymo chanato palikuonys. Ši savita bendromenė, atitrūkus nuo pagrindinių totorių – turkų šaknų ir apsupta svetimų šalių, sugebėjo susitelkti it išsaugoti savo protėvių etninę kultūrą – nacionalinius ypatumus, tautinį ir religinį indentitetą. Dėl įvairių priežasčių per trumpą laiką praradę savo kalbą, Lietuvos totoriai dėl stipraus prisiri6imo prie savo protėvių religijos – islamo per 600 metų išsaugojo savo nacionalinę savimonę. Lietuvos ir Lenkijos valdovai buvo tolerantiški totorių visuomenės ir jų religijos atžvilgiu, totoriai statė jų žemėse mečetes ir netrukdomi išpažindavo savo religiją. Lietuvos tautinis atgimimas ir nepriklausomybės atgavimas XX amžiaus pabaigoje sudarė sąlygas totrių bendromenėms atsigręžti į savo tautos etninę kultūrą – į savo ištakas, tautos gyvybės šaltinius bei religiją. 1988 metais įkurta Lietuvos totorių kultū ros draugija, atsikūrė totorių bendruomenių visuomeninė veikla. 1997 metais buvo iš kilmingai pažymėtas totorių ir karaimų įsikūrimo Lietuvos Didžipojoje Kunigaikštystėje 600 metų jubiliejus. 1998 metais buvo atkurtas Lietuvos musulmonų

– sunitų dvasinis centras muftijatas.

Tačiau totoriai – dar ne visi musulmonai, gyvenantys Lietuvoje. Per pastaruosius dešimt metų į Lietuvą pradėjo plūsti =užsienio svečiai, kurie ilgainiui apsistojo čia gyventi ar mokytis. Nepaisydami to fakto, kad Lietuva – krikščioniškas kraštas, jie stropiai laikėsi savo krašto tradicijų. Kartu su totorių muftijais bei imamais, užsieniečiai studentai atgaivino penktadienines pamaldas, pradėjo organizuoti sekmadienines paskaitas mečetėse bei mažesniųjų miestelių, kuriuose gyvena totoriai, mokyklose. Jų dėka mūsų šalyje pradėjo plisti islamas, ir dabar, ai-hamdu-lilah jau galime pasidžiaugti iir dideliu lietuvių būriu, kurie yra priėmę islamą. Be gausaus skaičiaus esančių totorių bendruomenių, Vilniuje yra įsikūręs Lietuvos musulmonu sunitu dvassinis centras-muftijatas, bei Lietuvos musulmonų jaunimo bendruomenė, kurios centras yra Kauno mečetėje.Mahometo asmeninis gyvenimas ir palikimas

Mahometas gimė 570 m. Mekoje, kilmingoje pranašo Abraomo palikuonių šeimoje. Būdamas šešerių metų amžiaus jis tapo našlaičiu, tačiau nepalūžo, buvo iš mintingas jaunuolis, kuris ganė avis ir padėjo savo dėdei prekiauti ilgose kelionėse karavanais. Pirmuosius apreiškimus iš Dievo Pranašas Mahometas gavo būdamas 40 m. amžiaus, pper Angelą Gabrielių. Toliau ištisus 23 metus Mahometas gaudavo apreiškimų įvairiomis temomis, tokiomis kaip tik vieno Dievo egzistavimas, nuostabios istorijos apie pasaulio sukūrimą, moralės bei etikos klausimai, bei gyvenimas po mirties. Pranašo mokymai bei jo mintys buvo surinktos į kitą kknygą ir yra vadinamos hadisais. Mekos elitas stipriai priešinosi Pranašo Mahometo raginimams atsiversti į monoteizmą, ir stengėsi bet kokiais būdais sustabdyti bręstančias socialines reformas. Po 13 metų intensyvių persekiojimų, Pranašas gavo nurodymą iš Dievo persikelti į Mediną, esančią į Šiaurę nuo Mekos.

Medina tuo metu buvo niokojama tarpusavyje bekariaujančių genčių. Mahometui pavyko sutaikyti bekariaujančias gentis, bei įsitvirtinti čia su savo žmonėmis. Arabų visuomenei šis įvykis atrodė tarsi žygdarbis, tai, ko iki šiol dar ne vienam nepavyko padaryti.

Pranašas sukūrė pirmąją pasaulyje konstituciją, kurioje buvo ginamos religinių mažumų teisės, bei buvo nustatyti santykiai su kaimyninėmis gentimis. Pirmą kartą pasaulio istorijoje moterims, vaikams, našlaičiams, užsieniečiams bei vergams buvo suteikta nemaža teisių bei apsauga. Jis taipogi išleido įstatymus ginančius (saugančius) gyvūnus, medžius bei gamtą. JJis skatino laisvąją prekybą, dorus sandėrius bei investicijas, gynė darbininkų teises ir uždraudė išnaudojimą. Nora pranašo palikimas gali būti pastebimas bet kokioje sferoje, pradedant menais ir baigiant politika, didžiausias Mahometo pasiekimas yra laikomas monoteizmo atsakymas.

Visa tai Pranašas pasiekė tik savo tvirto charakterio dėka ir savo elgesio pavyzdžiu; jis įkvėpė žmones savo meile, pasišventimu ir pagarbios baimės jausmu, kurį jis jautė Dievui. Taigi, galima apibrendrintai pasakyti, kad mažiau kaip per pusšimtį metų Pranašas Mahometas sugebėjo visiškai transformuoti arabų religiją, mentalitetą bei kkultūrą. Tačiau pranašo Mahometo mokymai, kalbos bei elgesio įpročiai buvo kruopščiai užrašomi jo draugų ir sudedami įknygas, kurios dabar yra išverstos į tūkstančius kalbų. Kartu su Šv. Koranu, visos šios knygos sudaro bendrą visumą, kuria ir remiasi musulmonai savo religijoje, kai tuo tarpu kiti iš tolo žavisi šia išskirtine asmenybe, iš kurios daug ko galima pasimokyti.Šv. Koranas

Žodis „qur‘an“ reiškia „deklamavimas“, o pati pirmoji Šv. Korano eilutė, kuri Angelo Gabrieliaus buvo apreikšta pranašui Mahometui buvo paliepimas: „Savo Viešpaties vardu įsakau tau .. Skaityk!“ (arba, deklamuok). Šis paliepimas ano meto žmogui, kuris nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, buvo mokslo vystymosi ir švietimo pradžia. Kaip ir visų knygų, 6v. Korano tikslas yra teikti žmonijai žinių, tačiau šiuo atveju ši žinia yra nuo Dievo. Šv. Koranas yra tarsi tobulas žinynas ar vadovas žmogui, mąstančiam apie egzistenciją bei gyvenimo prasmę. Tie, kurie skaitę Bibliją, skaitydami Šv. Koraną čia ras daug panašių vietų: Dievo atliktų darbų kuriant pasaulį aprašymas; pasakojimai apie pranašus, Šetoną, angelus, Paskutiniojo Teismo Dieną, moralės bei etikos principus, dvasinius tikėjimo išpažinimo būdus, (tokius kaip malda bei pasninkas).

Šv. Koranas teigia, kad daugelis Bibliją sudarančių knygų, bei kitų Šv. Raštų buvo sunaikinta istorijos bėgyje dėl įvairių priežasčių, tokių, kaip karas, politinės intrigos, religiniai kkonfliktai ar kt. Taipogi Šv. Koranas atmeta nuodėmių atleidimo sąvoka ir nei vienai tautai nesuteikia privilegijos, nes prieš Dievą visi žmonės, nepriklausomai nuo rasės, spalvos ar tautybės, yra lygūs. Islamas dar teigia,kad žmonėms, norint, kad jų nuodėmės būtų atleistos, visai nereikia aukoti nekalto gyvulio ar žmogaus, kaip kad anksčiau buvo įprasta, kad Jėzus, gerbiamas ir mylimas Dievo pranašas, nebuvo nukryžiuotas kaip kad yra manoma, bet buvo išgelbėtas nuo savo prišų, o jo gyvenimas buvo deramas pavyzdys visai žmonijai.

Šv. Korano pagrindinis tikslas yra kviesti žmones atsigręžti į visos egzistencijos šaltinį, gyvybės davėją, nuoširdžiai jam tarnauti, atsisakant stabmeldystės ir prietarų. Islame, vieno Dievo sąvoka reiškia, kad čia nėra Šv. Trejybės sąvokos, Dievas yra suprantamas kaip vienas ir nedalomas. Jis tarsi ląstelės ar atomo branduolys, tarsi centras, kuris visur palaiko tvarką ir harmoniją. Dievas yra vienas, Jis neturi jokių partnerių, Jis nebuvo pagimdytas ir pats nieko nepagindė, Jis yra Užjaučiantis, Gaileistingas, Visagalis ir Teisingas, vienintelis įkurį mes kreipiamės prašydami patarimo ir pagalbos. Ir viskas, kas galėtų įsibrauti tarp Dievo ir mūsų pačių ego, yra laikomas tabu ir griežtai draudžiama.

Turtas, garbė, fizinis žmogaus grožis bei šio pasaulio malonumai vieną dieną pasibaigs, ir mes negalėsime jų pasiimti su savimi po mirties. Pasiliks tik mūsų tikėjimas iir geri darbai, kurie palengvins mūsų kapo kančias ir gins mus Paskutiniojo Teismo Dieną.Sektos

Kharidžitai – atsiskyrę nuo Ali (trečiajo kalifo Utmano paveldėtojas, kuris buvo išrinktas 656 m. po Utmano nužudymo) dėl teismo, tai padarė ne vien dėl politinių priežasčių. Kharidžitus religijotyrininkai vertina kaip puritoniškus ir demokratiškus. Jie tikėjo, kad Dievas reikštis per visos tikinčiųjų bendromenės sprendimus. Todėl išrinktasis Kalifas, tokie kaip Ali, turėtų elgtis griežtai su tais, kurie nori uzurpuoti valdžią. Jie stipriai priešinosi naujoms tendencijoms link elgsenos laisvumo. Jie laikėsi nuomonės, kad turi būti išlaikytas tikėjimo grynumas. Neteisėtas valdovas turi būti nuverstas jėga ir džihado – šventojo karo prieš netikėlius principas turi būti taikomas Islamo viduje. Khadžitai buvo svarbūs dėl senųjų Islamo vertybių išsaugojimo ir net šiandien jų pavyzdžiu remiasi puritoniškieji reformatorių judėjimai. Jų palikuonys išliko kaip atskira sekta Šiaurės Afrikoje ir kitur (jie tuokiasi tik savo grupės viduje).

Muridžitai – tai grupė, kurią galima lyginti su ankstesne. Muridžitai buvo vadinami „atidėliotojais“, nes jie manę, kad sprendimas turi būti atidėtas iki paskutiniojo teismo. Šis mokymas gerai pritiko susijungti su Umajadais ir laisvesnės gyvensenos priėmimui. Muridžitų požiūris tapo musulmoniškąja ortodoksija. Jie tikėjo, kad žmogaus nuodėmės nepražudo – jis visada gali atgailauti po jų. O jeigu jis neatgailauja, teisti turi Alachas, o

ne žmogus. Alachas gailestingas ir jeigu yra nors kokia galimybė malonei, tai ji bus suteikta. Ši pozicija logiškai seka iš to, kad Alachas yra aukščiausias ir vienintelis išganymo šaltinis.

Daug svarbiasnis už visas kitas sektas yra Islamo pasidalijimas į Šiitus ir Sunitus (ortodoksus). Nors Ali sūnus Hasanas atsisakė paveldėjimo teisės, jaunesnis brolis Husayn (Huseinas) pradėjo sukilimą prieš Umajadų kalifą. Jis ir jo pasekėjai buvo sunaikinti, o jo galva nuvežta į Damaską. Vėliau šis įvykis tapo svarbiausiu šiitų istorijos aspektu ir tragedija kkasmet švenčiama kaip Muharram mirties diena.

Arabai naudojosi nearabų musulmonų pagalba, bet visi užkariavimų vaisiai atiteko vien tik arabams. Nearabų nepasitenkinimas tokia padėtimi buvo puiki dirva šijos propagandai. Tada ir prasidėjo šiitų sukilimas, kuris atvedė jos prie Umajadų dinastijos pabaigos ir Abbasidų valdžios iškilimo. Nepaisant šiitų paramos, nauja valdžia juos laikė pavojingais ir persekiojo.

Iš dalies dėl šių įvykių, šiitų judėjimas įgavo mesijanistinį charakterį: jie laukė išvaduotojo, vado, kuris atstatytų socialinį teisingumą ir jis turėjo būti Ali palikuonimi. Šija laiko Abu Bark, OOmarą ir Uthmaną prašalaičiais, o tai įžeidžia musulmonus ortodoksus. Šija taip pat laiko Mahometą tobulu ir nenuodėmingu. Imamai taip pat buvo pusiau dieviškos figūros. Iš šių įdėjų kilo mokymas apie dvyliką Imamų, baigiant Mahometu ai-Mahdi, kuris, pasak šiitų tikėjimą, būdamas aaštuonerių metų buvo dvasių nuneštas ir lieka „paslėptas“ kol ateis laikas, kada jis gaalės sugrįžti į žemę ir atnešti teisingumo, gėrio ir gausybės laikus. Ne visos šija sektos tuo tikėjo iki galo, bet viso turi mesijanistinių vilčių. Judėjimas yra tapęs giliai ezoteriniu. Šija paskatino Islamo misticizmo augimą. Dėl šių mokymų Islamas išsidalino į Sunitus ir Šiitus. Šiitai vyrauja Persijoje, Irake ir Pakistane. Likęs musulmonų pasaulis laikosi ordoksinės orientacijos.

Islamas remiasi penkiomis pagrindinėmis kiekvieno musulmono pareigomis, kurios turi atspindėti jo tikėjimą. Šios pareigos yra: tikėjimo išpažinimas, malda, pasninkas, išmaldos dalinimas ir hadžas. Tai yra penki musulmono garbinimo veiksmai. Musulmonui garbinimo veiksmai turi dvi puses: a) mylėk Alachą labiau už visus ir viską, labiau netgi už savo gyvenimą. Tai ženklina pasirengimą visko atsisakyti ddėl Alacho meilės; b) paklusnumas Alachui ir jo pranašui dėl jų meilės. Jeigu siekiama paklusti Alachui dėl sėkmės pasaulyje arba išvengti nelaimių pasaulyje, tai nėra paklusnimas iš meilės, o iš „komercinių“ paskatų.Išvados

Pagal Islamo Įstatymą, visi žmonės yra tarpusavyje susiję ir jie visi sudaro brolybės bendruomenę. Negalima imtis prievartos prieš moteris, vaikus, senus žmones ir sužeistuosius. Alkaną reikia pamaitinti, nuogą aprengti, o sužeistą ar sergantį reikia gydyti, neatsižvelgiant į tai, ar jis priklauso Islamo bendruomenei, ar jis yra vienas iš jos ppriešų.

Kalbant apie žmogaus teises Islame, reiškia pasakyti, kad tas teises garantavo Dievas. Tokiomis teisėmis yra: religinių jausmų apsaugojimas, sąžinės ir įsitikinimų laisvė, lygybė prieš įstatymus, nes valdovai nėra aukščiau įstatymo, o taip pat teisę dalyvauti valstybės reikaluose, asmeninio gyvenimo neliečiamumą, asmeninę laisvę ir t.t.

Reikia pastebėti, kad šios ir kitos teisės laikomos šventomis, neatsižvelgiant, ar žmogus yra Musulmonas, ar ne.Literatūros sąrašas

Pasaulio ir Lietuvos istorja VI – XVIII amžiai, Vilnius 2002

Šv. Korano vertimas iš arabų kalbos

Naujasis Testamentas, Lietuvos Biblijos Draugija, Vilnius 1992

Internetas:

www. straipsniai.lt

Related Posts