Islamas

Home / Religija / Islamas

ĮVADAS

Trys didžiosios Vakarų žmogaus religinės kryžkelės- trys monoteistinės religijos: judaizmas,krikšionybė, islamas. Visų trijų religijų išpažinėjai garbina vieną Dievą, visagalį dangaus ir žemės kūrėją.

Islamas- ne tik jauniausia monoteistinė religija, bet ir išskirtinis reiškinys lemtingoje Žemės gyventojų susitikimo su Dievu istorinėje panoramoje. Suprasti islamą nėra lengva. Gal todėl kalbant apie jo doktriną, jo išpažinėjų veiklą vyrauja tokia didelė nuomonių įvairovė.

APREIŠKIMAS

Tai įvyko Hyros kalne prie Mekos miesto Arabijos pusiasalyje 610 m. Tą lemtingą dieną Muhamadas ( arab.-“labai giriamas”) buvo Hyros kalno oloje.Nakties metu jjam apsireiškė angelas nešinas drobule su kažkokiu įrašų ir liepė:”Skaityk!”

Skaityk vardan Viešpaties, kuris sukūrė,-

Sukūrė žmogų iš kraujo lašo.

Skaityk!

Tavo Viešpats yra be galo dosnus,-

Jis yra tas, kuris mokė rašytu žodžiu,-

Mokė to, kas nebuvo žmogui žinoma.

Muhamadas iš miego pabudo baisiai išsigandęs, jam rodėsi, kad jį apsėdo demonas. Išgąsčio vedamas jis išėjo iš urvo ir, norėdamas nusižudyti, ėmė kopti į kalno viršūnę. Staiga išgirdo iš dangaus balsą. Pakėlęs akis pamatė “vyro pavidalą”.Jis kreipėsi į Muhamadą:”Tu esi Allaho pasiuntinys”.(arab. Allah-Dievas)Iš čia kilo šventosios islamo kknygos pavadinimas Koranas.(arab.Kuran-skaitymas)

MUHAMADAS: APAŠTALAS IR PRANAŠAS

Muhamadas savo prigimtimi buvo stipri asmenybė, pašaukta įvykdyti religinę misiją. Pakeisti visuomeninio, ekonominio ir politinio gyvenimo pagrindus- toks buvo jo siekis.

Muhamadas gimė apie 570 m. vargingoje Ibn Abdula ir Amina šeimoje, Banu hašymo klane, kuris ppriklausė Kureišo genčiai.Kai būsimasis pranašas atėjo į pasaulį, jo tėvas buvo miręs. Motina, sekdama vietos papročiu, atidavė kūdikį auginti vienai beduinei dykumoje. Buvo tikima, kad miesto vaikai, augdami dykumoje, užsigrudina gyvenimui.Tačiau po dviejų ar trejų metų mažylis buvo sugražintas į Meką.Čia jis patyrė skaudžią netektį: kai jam sukako šešeri, mirė jo motina; Muhamadas tapo našlaičiu.Po dviejų metų mirė ir senelis Abd al Mutalibas. Tada ji įsūnijo tėvo brolis Abu Talibas.

Banu Hašymo klano šeimos buvo Mekos vargdieniai.Muhamadas turėjo dėti daug pastangų, kad užsidirbtų pragyvenimui.Ilgainiui turtinga Mekos prekybininkė Khadydža nusamdė jį kaip savo reikalų įgaliotinį.Muhamadas buvo santūrus, orus ir doras. Vidutinio ūgio, gražiai nuaugęs, plačiu pečiu, ilgarankis ir ilgakojis, aukša kakta, tamsiomis blakstienomis ir giliomis, juodomis akimis. Jo eisena rodė jo tvirtumą, oo polinkis į priekį ir platūs žingsniai einant- veržlumą. Khadžydžai Muhamadas patiko ir kaip žmogus, ir kaip tarnautojas, tad ji jam pasipiršo. Muhamadas sutiko Khadžydžą vesti ir buvo jai ištikimas visus jos likusius 25 metus. Jam Khadžydža pagimdė tris sūnus ir keturias dukras. Sūnūs mirė dar vaikystėje. O dukros užaugo, bet tik viena- Fatima- gyveno ilgiau už Muhamadą. Ji davė du anūkus: Hasaną ir Huseiną.

Ilgą laiką po pirmojo regėjimo Hyros oloje Muhamadas naujų apreiškimų negavo. Savo misiją pradėjo tik po aantrojo regėjimo 613 m., kai jam buvo liepta “keltis ir įspėti” Mekos gyventojus. Jis skelbė, kad Dievas yra vienas, vienintelis amžinas visatos Viešpats ir Kūrėjas, prisikėlimo Viešpats- tas, kuris Teismo dieną teis visus žmones; žmonės už viską privalo būti dėkingi Dievui ir tik jį nuoširdžiai garbinti. Be to, visi žmonės yra lygūs prieš Dievą ; turtingieji turi dalintis savo turtu su vaegšu.Musulmonai-“atsidavusieji” tikėjimu Dievui,skelbė Muhamadas, sulauks atpildo šiame pasaulyje, o po mirties- garbingo gyvenimo anapus. Tų, kurie neatsiduoda Dievui, laukia pragaro ugnis ir baisios kančios.

ISLAMO AUGIMAS

Umma- musulmonų bendruomenė. Pradžoije dauguma musulmonų buvo iš vargdienių ir užguitųjų tarpo. Visi Kureišo genties kilmingieji ne tik atsisakė priimti Muhamadą kaip Dievo pranašą, bet ir sutiko jį su pasipriešinimu.Nes naujasis tikėjimas- islamas- prieštaravo jų savimonei ir gyvenimo būdui- ne žmogaus užimama vieta ar turtas yra gyvenimo matas, bet nuoširdus atsidavimas Dievui.

Praėjus penkeriems metams po pirmojo apreiškimo (maždaug 615 m.), persekiojimas privertė Muhamado pasekėjus bėgti iš Mekos. Jie pasitraukė į krikščioniškąją Etiopiją. Čia jie buvo priimti svetingai< bet Kurešo pasiuntiniai pareikalavo, kad negusas musulmonus išvytų iš savo krašto, nes jie šmeižia krikščionių religią. Norėdami parodyti, kad islamas nešmeižia krikščionių tikėjimo, musulmonai perskaitėištrauką iš Korano apie Mariją. Ir tikrai Koranas rodo didelę pagarbą Jėzui ir Marijai, ttačiau laiko Jėzų tik pranašu, o ne Dievo Sūnumi.Vėliau bėgliai grįžo į savo kraštą.

Pradžioje islamas nebuvo laikomas nauja religija, nes Muhamadas nemanė ir neskelbė esąs naujos religijos steigėjas. Jis sakė, kad yra Dievo pranašas- apaštalas, siunčiamas skelbti arabų kalba tą patį apreiškimą, kuris praeityje buvo duotas Abraomui, Mozei ir Jėzui.Šių Dievo pasiuntinių mokymas ilgainiui, teigė Muhamadas, buvo iškraipytas ir pasidarė neaiškus. Muhamadas laikė save pašauktu grąžinti žydų ir krikščionių tikėjimui pirmykštį tyrumą.

Po 619 m. Muhamado ir jo pesekėjų padėtis Mekoje darėsi vis sunkesnė. Ir asmeniniame gyvenime Muhamadui teko patirti skaudžius išbandymus- mirė žmona Khadžydža ir dėdė Abu Talibas.Muhamadas pasiryžo trauktis iš Mekos į Taifą.Pasiringdamas šį miestą Muhamadas apsiriko. Čia buvo branginama pagoniškos deivės Allat šventovė ir Muhamado skelbiama vieno Dievo idėja susilaukė tokio pat atgarsio kaip ir Mekoje.Teko grįžti ten, iš kur atėjo.

Kai Muhamadas grįžo į Meką, situaciją staiga pasikeitė. Maldininkai iš Jasribo- oazės apie 400 km į šiaurę- klausidamiesi Muhamado pamokslo susidomėjo islamu ir pakvietė jį persikelti į jų oazę. Muhamadas išsiuntė savo pasekėjus, o pats, pabuvęs kurį laiką Mekoje 622 m. rugsėjo 22 d. Atvyko į Jasribą. Šis įvykis yra vadinamas Hidžra- Persikėlimu, o Hidžros data žymi islamo kalendoriaus pradžią ir padalina istoriją į laikotarpius: priešHidžrą ir po HHidžros. Jasribo pavadinimas buvo pakeistas į al- Madinah, t.y.Pranašo miestas-Medyna. O Medynos gyventojus, priėmusius naująjį tikėjimą, imta vadinti ansarais- “rėmėjais”. Abi grupės “persikėlusieji” ir “rėmėjai” gavo “Pranašo draugų”- Sahabų titulą. Jie tapo islamo elitu is islamo valstybės diduomene.

Pamažu Muhamadas suteikė islamui savitus bruožus ir nurodė savitas praktikas.

Žydiškasis Susitaikymo dienos pasninkas buvo pakeistas ištisoRamadano mėnesio pasninku. Ramadanas yra 9-asis mėnuo islamo kalendoriuje. O melstis buvo įsakyta atsigręžus į Allaho šventovę- Kaabą Mekoje. Bendruomenė maldos diena iš šabo buvo perkelta į penktadienį. Muhamadas leido reikšti religinę pagarbą pabučiavimu ir Juodajam akmeniui Kaabos šventovęės sienoje. Ir šiandien maldai kviečiama ne medinėmis terkšlėmis, ne varpais ar avino ragu, bet kai nurodė Muhamadas, liepęs Bilalui savo balsu tai daryti. Bilalas buvo pirmasis muazynas- šauklys, nustatytu laiku kviečiantis maldai.

Islamo istorikai rašo, kad Muhamadas iš Dievo gavo dar ir kitų apreiškimų bei mokė, kad islamas neatsiejamas nuo tautos ir bendruomenės. Tikėjimo ryšiai, paremti atsidavimu Dievui, įpareigoja ginti vargdienius, išlaisvinti užguituosius. Ir moteris, iki tol laikyta vyro nuosavybe, turi savo teises (Koranas, 4).Remdamasis Dievo apreiškimu, Muhamadas davė pradžią nuostatams apie paveldėjimą, mokesčius, karybą ir bendruomeninę labdarą,- visapusiškai aptarė islamo teisėtvarką.

MUHAMADAS IR KRIKŠČIONYS.

Korane Evangelija- indžyl, t.y. euangelion (gr.), minima vienuolika kartų penkiose skirtingose sūrose; apie apaštalą Paulių bei jo

laiškus net neužsimena. Korane minimi keturi Naujojo Testamento asmenys: Jonas, Zacharijus,Krikštytojas- Jahyja, Marija ir Jėzus. Jėzus- Isa- yra žymiausias, o savo antgamtiniu gimimu skiriasi nuo kitu pranašų ( Koranas,3,42-48).Jėzus, pagal Koraną, nebuvo nukankintas, t.y. nukryžiuotas, bet paimtas- “užžengė” pas Dievą. (Koranas 4, 158, 3, 55).

Tai, kad Muhamado pažintis su krikščionybės doktrina buvo paviršutiniška, patvirtina Švč. Trejybės ir mokymo apie Įsikunijimą interpretacija. Jam atrodė, kad krikščionys tiki tris dievus: dievą Tievą, dievą Sūnų, dievą Šventają Dvasią. O tai, mokė Muhamadas, visiškai nnesiderina su pagrindine islamo tiesa: Dievas yra vienas.

Muhamadas krikščionių atžvilgiu visada buvo žymiai draugiškesnis negu žydų; su krikščioniais jis nė karto nesuėjo į kruviną sankirtį.

MUHAMADO ATSISVEIKINIMO KELIONĖ.

Po pergalingo grįžimo į Meką Muhamadas leido hadžą atlikti vusiems- ir musulmonams, ir pagoniams. Tačiau 632 m.- 10 metų po Hidžros- nusprendė, kad šioje šventoje apeiginėje kelionėje neturėtų dalyvauti pagonys ir neturėtų būti pagoniškų papročių. Atliko visas hadžo apeigas ir grįžo į Medyną. Mekos daugiau nebelankė. Todėl šis jo hadžas laikomas “ atsisveikinimo kelione”. NNuo tada tik musulmonams leidžiama įeiti į Meką. Kaaba Mekoje tapo dvasiniu islamo centru, kaip Medyna jau buvo tapusi politine islamo sostine.

MUHAMADO MIRTIS.

Muhamadas kaip Dievo pranašas ir apaštalas veikė 22 metus, 2 mėnesius ir 20 dienų. Vergijos jis nepanaikino, bet vvergai turėjo būti laikomi žmonėmis, jie galėjo kurti šeimas ir išsipirkti iš vergijos. Be to uždraudė,- kas prieštarauja Allaho nurodymams,- azartinį lošimą, palūkanų ėmimą ir alkoholinius gėrimus. Koranas leido musulmonams turėti daugiausia keturias žmonas, bet Muhamadui buvo padaryta išimtis – po pirmosios žmonos jis vedė dar 9 moterų. Muhamado žmonos gyveno skirtinguose kambariuose, įrengtuose aplink bendrą kiemą. Anot Muhamado biografo, savo žmonas lankė paeiliui ir jas visas lygiai mylėjo. ( Koranas,3,4).

632 m.- Muhamadas sunkiai susirgo: staigus karščiavimas ir neįprasti galvos skausmai paguldė jį į lovą. Mirdamas Muhamadas murmėjo:” Taip! Aš renkuosi dangų”.

Po jo mirties musulmonus apėmė panika. Bet Abu Bakras nepasimetęs, kreipėsi į panikos apimtus musulmonus:”Kiekvienas iš jūsų, kuris garbina Muhamadą, turi žinoti, kad Muhamadas mirė. Tačiau kiekvienas, kuris garbina AAllahą, turi žinoti, kad Allahas yra gyvas ir nemiršta”.

ALLAHAS IR KORANAS.

Judaizmas, krykščionybė ir islamas save sieja su Abraomu ir Dievo žodžiu per pranašus. Visos trys religijos turi Knygą- Apreiškimą iš Dievo. Žydai savo knygą vadina Tora, t.y. Mokymu, krikščionys- Evangelija, Geraja naujiena, o musulmonai Koranu, Skaitymu.

Žodis “islamas” reiškia visišką atsidavimą Dievo valiai ir jo vadovavimui, Dievo, kuris vienas yra tikras Dievas.Dievas nėra tėvas, neturi sūnaus, neturi brolio, žmonos, sesers ar dukterų. Jis yra tobulas, žėri drožiu, yra neaprėpiamas, visagalis, gailestingas.(Koranas,50, 116) Islamas moko, kada Allahas yra visatos Kūrėjas; jis duoda ir atima gyvybę, valdo visą kūriniją.

Adomas, pirmasis Allaho įgaliotinis ir pirmasis žmogus, buvo taip pat ir pirmasis pranašas, siųstas mokyti apie Dievą. Per Adomą buvo duotas žmonijai aiškus įstatymas- islamas. Būdamas Dievo įgaliotiniu žemėje, jis ir savo vaikams davė nurodymus kaip gyventi. Tačiau Šėtonas (Šaitam), nesiliovė žmonių gundyti ir vesti į piktą. Islamas moko, kad Dievas apreiškė žmonijai penkias šventas knygas:

1. Subuf- Ritiniai, t.y. dešimt šventų Raštų, apreikštų Ibrahim(Abraomui). Jie yra dingę.

2. Taurat- hebraiškai Tora, t.y. Mokymas, kuris buvo apreikštas per pranašą Musa- Mozę.

3. Zabur- Psalmės. Apreikšta per Daud- Dovydui.

4. Indžyl- Evangelija. Per pranašą Isa-Jėzų.

5. Kuran-Koranas. Pagal musulmonus, yra galutinis Dievo mokymas žmonijai.

Islamas laiko žydus ir krikščionis Knygos Tauta ir kviečia musulmonus gyventi su ja taikoje, taip pat ragina vesti žydų ir krikščionių moteris.

Korane yra 114 sūrų- skyrių:86 buvo apreikštos Mekoje, o 28- Medynoje. Sūros yra dalijamos į ajatos- posmelius. Savo dydžiu tolygus Naujajam Testamentui.

Neįsigilinus į Koraną sunku rasti jo pradžią ir pabaigą. Jo puslapiuose yra teologijos, istorijos, mokslo ir pan.

Koranas buvo apreikštas “angelų kalba”- arabiškai. Muhamadas, priimdamas apreiškimus iš Gabrieliaus, viską dėjosi į atmintį. Kadangi pats buvo Ummi, liepė savo raštininkams užrašyti jo “skaitymą”.

ISLAMAS PO MUHAMADO MIRTIES.

Musulmonų misijinė savimonė buvo stipri. Tačiau Koranas draudžia nnaudoti prievartą skelbiant islamą:”Religijoje negali būti prievartos.”

Muhamado įpėdiniai save vadino kalifais. Pirmieji du- Abu Bakras ir Umaras, trečiasis – Usmanas. Mirus Usmanui prasidėjo islamo valstybės skilimas, nes ketvirtasis kalifas- Alis panūdo sumažinti omejadų įtaką. Tragiškai žuvus Aliui, jo pasekėjai davė pradžią naujam poslinkiui islame. Taip atsirado dvi šakos: sunitai ir šiitai- “ortodoksai” ir “Alio sekėjai”.

“TEISINGAS TIKĖJIMAS”

Musulmonų tikėjimo pagrindą sudaro penkios tiesos:

1. Dievas yra vienas.

2. Angelai yra Dievo pasiuntiniai ir pagalbininkai.

3. Dievas apreiškė savo valią per Raštus ir pranašus.

4. Visa žmonija bus Dievo teisiama Teismo dieną.

5. Allahas yra Dievas, kuris viską nusprendžia ir nulemia.

Tarnavimas Dievui neatsiejama nuo penkių būtinų apeiginių veiksmų, kuriuos musulmonai vadina “Penkiais šulais”.

1. Liudijimas- šahada.

2. Malda- salat.

3. Aukos labdarai- zakat.

4. Pasninkas- saum.

5. Šventoji kelionė į Meką- haddž.

Musulmonas, prieš atlikdamas šias pareigas, turi atlikti apsiplovimo- apsivalymo apeigą. Dvasinis apsivalimas pasiekiamas gyvenimu, kai žmogus yra rūpestingas ir geras kitiems, dosnus dėkingas Dievui, o fizinis apsivalymas atliekamas tiksliu apeiginiu veiksmu; po reikia vengti to, kas gali sutepti.

1. Liudijimas- yra pareigų pagrindas.”Nėra kito dievo, kaip tik Allahas” ir “Muhamadas yra Dievo pasiuntinys”. Šeimos tėvai, kūdikiui gimus, šnabžda “Liudijimą” jam į ausis. Islame krikšto nėra. Apipjaustymas, nors ir neminimas Korane, yra labai puoselėjamas.

2.Malda.Jų apeigynas įsako melstis penkis kartus per dieną: auštant, vidurdienį, popietėje, saulei leidžiantis, prieš užmiegant. Pradedant maldą gręžiamasi veidu Mekos kkryptimi. Meldžiamasi stovint, o baigus maldą nusilenkiama visu kūnu, paliečiant rankomis kelius. Po to klaupiamasi, puolama kniūbsčia, ir kakta paliečiama žemė.Atsitiesus ramiai ilsimasi, sėdint ant kojų. Kiekvieną veiksmą lydi žodžiai, kuriais garbinamas ir šlovinamas Dievas, prašoma gailestingumo, atleidimo ir vedimo į gerą. Penktadieniais, vidurdienio maldos metu, musulmonai renkasi į mečetę. Mečetėje nėra jokio altoriaus, paveikslų, statulų; nėra joje kėdžių, suolų; grindys išklotos kilimais. Kulto tarnas vadinamas mulla.

3.Aukos labdarai.Visi musulmonai privalo kasmet 2,5 % nuo turimo turto skirti neturtingųjų ir nelaimės paliestų žmonių šelpimui. Islamo šalyse labdarą surenka valdžia, o kitur aukojimas paliekamas tikinčiųjų sąžinei.

4. Pasninkas. Musulmonai kasmet visą Ramadano mėnesį nuo aušros iki sutemos privalo susilaikyti nuo valgymo ir gėrimo, rūkymo ir lytinių santykių. Vaikai pradeda pasninkauti būdami trylikos metų. Seni žmonės, ligoniai, moterys, auginančios kūdikius, kareiviai mūšyje ir pakeleiviai yra atleidžiami nuo pareigos pasninkauti.

5.Šventoji kelionė į Meką- hadžas. Visi musulmonai yra įpareigoti atlikti hadžą bent kartą gyvenime. Msinės šventosios kelionės apeigos prasideda Mekos mieste, Didžiojoje mečetėje. Maldininkai apeina tris kartus ir apibėga keturis kartus šventyklą. Po to įvyksta umra- mažesnioji šventoji kelionė:greitu žingsniu septynis kartus einama slėnio keliuku tarp Safos ir Marvos kalvų. Aštuntąją Du al Hidžo dieną prasideda didžioji šventoji kelionė. Piligrimai keliauja Arafato kalno,

kuris yra 14,5 km į rytus nuo Mekos, link. Saulei nusileidus visi keliauja į Muzdalifą; naktis praleidžiama po atvirum dangumi. Pakylama su saule, ir maldininkai patraukia į Miną, kur vyksta akmenėlių, surinktų Muzdalife, mėtymo ritualas- kiekvienas piligrimas sviedžia septynis akmenukus į tris akmeninius stulpus slėnio atšlaitėje, tardamas:”Vardan Dievo. Allahas yra didis.” Dešimtąją Du al Hidžo dienos rytą, praėjus dviem mėnesiams ir dešimčiai dienų po Ramadano pasninko, įvyksta Aukos šventinimas, atliekant ritualinį avių, kupranugarių ar kitų gyvulių aukojimą.

ŠARIAH: DIEVO ĮSTATYMAS

Šariah- šarija- nnekodifikuotų normų, reguliuojančių religinį ir pasauletinį musulmonų gyvenimą, visuma. Tai Dievo apreikštas planas, prie kurio stengiasi artėti kiekvienas musulmonas.

Interpretuojant dieviškąjį Įstatymą, užfiksuota Korane, reikėjo remtis Suna- paties Muhamado pavyzdžiu. Dažnai ir to nepakako. Tada pradėta remtis Medynos musulmonų bendruomenės sutartine nuomone- idžma. Ilgainiui buvo prieita prie išvados, kad būtinos dedukcijos, išvestos iš pirmųjų trijų šaltinių( Korano, Sunos ir idžmos). Tada atsirado ketvirtasis šaltinis- kijas. Musulmonai, kurie remiasi Mhamado praktika ir žodžiais, esančiais Sunoje, pritaikydami Koraną pagal analogijos dėsnį naujiems gyvenimo pporeikiams, vadinami sunitais. Islamo ulama- “mokytieji”(mokslininkai, teisininkai ir t.t) primygtinai reikalauja, kad būtų gyvenama pagal šariah- Dievo kelią.

Per kelis pirmuosius islamo amžius iškilo keturios šariah teorinį pagrindą- fikhą( gilus supratimas) sukūrusios islamo teologijos teisės mokyklos- mazhadai: hanifitų, malikitų, šafiitų ir hhanbalitų.

SŪFIZMAS:MISTINIS KELIAS.

Filosofams, teologams ir juristams nagrinėjant religinines, filosofines, politines problemas tarp musulmonų paplito sūfizmas- mistinė islamo srovė. Sufizmui būdinga idealistinės metafizikos derinimas su asketizmo praktika. Norėdami surasti Allahą širdimi ir savęs atsižadėjimu, tikslo siekimui sūfijai pasirinko tarika- “kelio” metodą, apimantį tam tikras dvasines pratybas, kurių laikantis galima pasiekti mistinį Dievo pažinimą. Sūfizmas nėra islamo atskala ar šaka, bet plati ir nevienalytė islamiškojo pamaldumo išraiška. Kiekvienas sūfijus stengėsi surasti jam tinkamiausią gyvenimo būdą. Kai kurie klajojo iš kaimo į kaimą, gyvendami iš išmaldos ir uždegdami klausytojus meile Dievui, kiti,traukėsi iš pasaulio, ieškodami nuošalių vietų, kad vienatvėje griežta savitvarda bei mąstymu pasiektų vienybę su Dievu. Vienas bruožas buvo bendras: įsimylėti Dievą. Sūfijus yra piligrimas kelionėje į “tiesą”. Pakeliui reikia pereiti septynetą stočių: aatsiverimo, susilaikymo, atsižadėjimo, neturto, kantrybės, pasitikėjimo Dievu ir savimi.

XII a. sūfizmas buvo įteisintas musulmonų visuomenėje.

MUSULMONIŠKASIS AKTYVIZMAS. DŽIHADAS.

Islamistinėmis vadinamoms bendruomenėms, organizacijoms, atskiriems jų individams būdingas labai platus interpritacijų, nuotaikų spektras. Vienai grupei priklauso tikintieji, dalyvaujantys politinėje veikloje, pritariantys revoliuciniams ir netgi teroristiniams kovoms su “tikėjimo priešais” metodams, kitai- užsiimantys misionieriška veikla ar mokymu mokyklose, mečetęse, veikiantys per įvairias organizacijas, informacijos priemones, trečiajai- eiliniai tikintieji, dažnai nesudarantys kokių nors specifinių politinių ar kultūrinių grupuočių. Visų šių musulmonų grupių, kurias sujungia tikėjimas ir aapeigos, aktyvizmo šaltinis yra tas pats: vienas iš esminių islamo elementų- džihadas, nuolatinis priešinimasis vidinei bei išorinei netvarkai ir disharmonijai, pastanga ir reakcija.

Žodis “džihadas” dažnai verčiamas kaip “šventasis karas”, siekiant pabrėžti, jog tai – religinis karas.

LITERATŪRA

1.F.M. Denny.” An introduction to Islam.” 1985 m., New York

2. D. Stewart. “Early Islam” 1967 m. New York

3. Koranas.

4. A. Schimmel “Islamo įvadas”, 2001 m., Vilnius

5. K. Armstrong ,Islamas “Trumpa istorija”, 2003 m., “Fito alba”

Related Posts