Biblija

Home / Religija / Biblija

Biblija [lot. biblia < gr. biblion (dgs. biblia) – knyga] sen. žydų raštų rinkinys, kurį žydai ir krikščionys laiko šventu, turinčiu dieviškąjį autoritetą, skelbiantį Dievo tiesos žodį žmonėms. Manoma, kad atskiros D knygos parašytos įvairiu metu istorinių Dievo išrinktų ir įkvėptų asmenybių, kurių vardais jos ir pavadintos. D susideda iš Senojo Testamento (Įstatymo) – knygų, parašytų iki Kristaus gimimo (XII-II a.) ir Naujojo Testamento (Įstatymo) – raštų, sukurtų po Kristaus gimimo (I a. antroje pusėje). Žydai šventomis pripažįsta tik kai kkurias ST knygas. o krikščionys ir ST, ir NT.

ST knygos parašytos daugiausia hebrajų kalba. Tik 1-osios Ezdro ir Danieliaus pranašystės kai kurios dalys parašytos aramėjiškai. Graikiškai buvo parašytos Tobijo, Juditos, Išminties, abi Makabiejų, Barucho pranašystės knygos, kai kurios Esteros knygos, Danieliaus pranašystės dalys. NT knygos buvo parašytos sen. graikų (koine) kalba, išskyrus Evangeliją pagal Matą, kuri parašyta aramėjų kalba. D rankraščių originalų (nei ST, nei NT) neišliko. Mus pasiekė tik nuorašai. Iš pradžių buvo perrašinėjama papiruse, nuo IV a. pergamente, oo nuo XIII a. popieriuje. Išlikę seniausi ST rankraščiai datuojami IX-X a., o NT – IV a. Yra žinoma daugiau kaip 1500 ST ir apie 4000 NT rankraščių. Svarbiausi yra rankraštiniai Vatikano (iš IV a. vid.), Sinajaus (iš IV a. vvid.), Aleksandriečių (iš V a.) kodeksai. Perrašinėjant D tekstus atsirado įvairių nevienodumų, daugiausia dėl hebrajų kalbos tarimo raidos ypatybių. Nuo V a. p. m. e. ST kūrinius pradėta jungti į rinkinius, kuriuos redaguodavo Jeruzalės rabinai, raštininkai. Pagal padavimą, pirmąjį kanoninį rinkinį esą sudaręs vienas iš paskutiniųjų pranašų Ezdras, sugrįžus žydams iš Babilonijos vergijos. VII-IX a. žydų teologai masoretai parengė naują unifikuotą ST redakciją. Į žydų kanoną įtrauktos 39 knygos iš buvusių 77 ST knygų. Jos vadinamos protokanoninėmis ir skirstomos Į 3 dalis: Thorah (Įstatymas), Nebiim (Pranašai) ir Kethubim (Raštai). Likusios ST knygos vadinamos deuterokanoninėmis (Tobijo, Juditos, Išminties, Siracido, abi Makabiejų knygos, Barucho pranašystė, kai kurios Esteros knygos ir Danieliaus pranašystės dalys). Pirmasis ST leidimas originalo kalba išspausdintas 1477, o pirmąjį kkrikščioniškąjį visos D tekstą orig. kalba parengė ir išleido kardinolas Chimenesas 1517-22. Pagarsėję ir Erazmo Roterdamiečio parengti NT leidimai sen. graikų kalba (1516, 1519, 1522, 1527, 1535).

Krikščionių Bažnyčia, formuodama savo kanoną, orientavosi ne į hebrajiškąją, o į graikiškąją ST redakciją, atliktą Aleksandrijoje II a. p. m. e. Redagavę ją esą septyniasdešimt vyrų, todėl ta graikiškoji ST redakcija buvo pavadinta Septuaginta (lot. septuaginta – septyniasdešimt). Tai pirmasis ST vertimas į sen. graikų kalbą. Septuaginta apėmė ir protokanonines, ir deuterokanonines ST knygas. JJi tapo pagrindu vertimams į lot. kalbą. Seniausieji lotyniški D vertimai pasirodė dar pirmaisiais m. e. a. Italijoje ir todėl jie vadinami Itala. 383 pop. Damazas I pavedė Romoje gyvenančiam vienuoliui Jeronimui (apie 347-420), gerai mokančiam senąsias hebrajų, aramėjų ir graikų kalbas, peržiūrėti ir pataisyti tuo metu paplitusį lotynišką D tekstą. Jeronimas ėmėsi darbo ir iš naujo išvertė beveik visą kanoninį D tekstą iš originalo kalbų. Kadangi jo vertimas plačiai paplito, buvo pavadintas Vulgata (lot. vulgatus – paprastas, visiems prieinamas). Pirmą kartą ji išspausdinta 1450. Reformacijos laikais kilus ginčams, kokie ST ir NT tekstai turi sudaryti Katalikų Bažnyčios Kanoną, Tridento Susirinkimas 1546 balandžio 8 dekretu aprobavo oficialų ST ir NT knygų sąrašą, kurį sudaro 46 ST knygos (čia buvo įtrauktos ir ST deuterokanoninės knygos) ir 27 NT knygos. Stačiatikių ir protestantų Bažnyčios kanoninėmis pripažino tik protokanonines ST knygas ir t. p. 27 NT knygas. Po Tridento Susirinkimo dekreto Vulgatos tekstas buvo dar ne kartą koreguojamas. Autoritetingiausiomis laikomos pop. Siksto V 1590 ir Klemenso VIII 1592 Vulgatos redakcijos. D teksto suskirstymas į skyrelius ir eilutes atsirado XIII a. Kardinolas Steponas Langtonas (m. 1228) pirmasis suskirstė D į skyrelius, o eilutes lotyniškajame ir graikiškajame tekste pirmasis sunumeravo leidėjas iš Paryžiaus Roberas Etjenas ((Steponas) 1548 ir 1551.

Ankst. viduramžiais Vulgata buvo verčiama į sirų, armėnų, gruzinų kalbas. Į sen. slavų k. pirmieji D išvertė Kirilas ir Metodijus. Pilnas rusiškas D vertimas išėjo 1499. Reformacijos laikais pasirodė D vertimai į naująsias kalbas. Ypač paplito M. Liuterio vertimas iš hebrajų k. į vokiečių k. (išspausdintas 1534), kurį protestantai laiko oficialiu.

Nuo XVI a. pab. D pradėta versti į liet. kalbą. D vertimus ypač skatino Reformacija. D ištraukų į liet. k. išvertė Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis. Pirmasis jas paskelbė Martynas Mažvydas savo Katekizme (1547). Pirmasis visą D į liet. k. išvertė J. Bretkūnas 1579-90, remdamasis M. Liuterio vok. vertimu. Tačiau šis vertimas nebuvo išspausdintas. 1660 Samuelis Boguslavas Chilinskis buvo pradėjęs Londone spausdinti savo išverstą D, bet 1662 jos spausdinimas buvo nutrauktas. 1701 Karaliaučiuje išspausdintas Samuelio Bitnerio iš graikų k. išverstas NT. 1727 naują NT vertimą parengė ir išleido Pilypas Ruigys. Pirmą kartą visa D liet. k. buvo išspausdinta 1735 (vertė Petras Gotlybas Milkus, Adomas Frydrichas Šimelpenigis ir kt., vadovavo Jonas Berenas, Jonas Jokūbas Kvantas). Antrasis pataisytas šio vertimo leidimas išėjo 1755. Katalikai pirmąsias D ištraukas liet. k. paskelbė 1599 – Mikalojaus Daukšos “Postilėje”, K. Sirvydas savo pamokslų rinkinyje “Punktai sakymų” išspausdino liet. ir lenkų kalbomis Evangelijas. Jos bbuvo leidžiamos ir atskirai. Seniausias išlikęs jų leidimas liet. k. išleistas 1647. Spėjama, kad jų parengėjas yra Jonas Jaknavičius. XIX ir XX a. D vertimų pagausėjo. 1816 išleistas Juozapo Arnulio Giedraičio verstas NT, 1816 ir 1824 išėjo L. Rėzos parengti ir redaguoti D leidimai, 1853 ir 1858 – Frydricho Kuršaičio D leidimai. D versti buvo pradėjęs ir A. Baranauskas, bet nebaigė. 1911-37 išleista visa D, kurią išvertė arkivysk. Juozapas Skvireckas (1955-56 Romoje ir 1990-91 Vilniuje išleistas antrasis jos leidimas). 1972 Vilniuje išleistas Česlovo Kavaliausko (1988 antrasis leidimas), 1972 D. Britanijoje Algirdo Jurėno, 1979 Romoje Lado Tulabos išverstas NT, 1973 išleistas Lietuvoje A. Liesio išverstas Psalmynas.

Related Posts