Konvencinis atgrasinimas

Home / Psichologija / Konvencinis atgrasinimas

Turinys

Įvadas………………………3

1. Atgrasinimas bendrai ………………….3

2. Greita pergalė ……………………5

3. Nepavykus atgrasinimui …………………7

Išvados………………………8

Literatūros sąrašas………………..10

Įvadas

Konvencinė ginkluotė skiriama į 7 pagrindines ginklų kategorijas: tankai, šarvuočiai, sunkioji artilerija, koviniai lėktuvai, sraigtasparniai, karo laivai ir raketos. Pagal tai 1992 m. buvo įkurtas Konvencinių ginklų registras funkcionuojantis laisvanoriškumo pagrindu, t.y., valstybės narės kiekvienais metais informuoja apie šių kategorijų ginklų: importą bei eksportą.

Šio darbo tikslas – išnagrinėti atgrasinimą (deterrence) konvencine ginkluote. Ar tokia atgrasinimo forma įmanoma, ar efektyvi ir naudinga? Konvencinio atgrasinimo esmė – konvencine ginkluote atgrasinti galimą, ttikėtiną agresorių. Vienas svarbiausių konvencinio atgrasinimo principų – neleisti priešininkui surengti greito karo (blizkrieg). Šiuo metu, manau, bent jau tokia grasinimo forma nėra efektyvi, neteigiu, kad ir šiuolaikiniame pasaulyje tai nedaro jokios įtakos, tačiau nėra tokios svarbos, o ir tarptautinė sistema, įvairiomis sutartimis kontroliuoja tiek įprastinės, tiek konvencinės ginkluotės kiekius.

Literatūra konvencinio atgrasinimo problematika yra tikrai gausi ir įvairi: Arquilla and Davis (1992); George and Smoke (1974); Huth (1988); Huth and Russett (1984); Jervis, Lebow, and Stein (1985); Karsten, Howell, and AAllen (1984); Lebow (1981); Lebow and Stein (1990); Maoz (1983); Mearsheimer (1983); Quester (1986); Russett (1967); Ed Rhodes (1999). Maždaug nuo 1960 metų, dauguma empirinių tyrinėjimų bandė paaiškinti karinių konvencinių grasinimų efektyvumą sulaikant agresorius.

Darbą suskirsčiau į tris dalis. Pirmojoje aapžvelgsiu patį konvencinį atgrasinimą, antrojoje, kalbėsiu apie vieną svarbiausių faktorių (žaibišką karą), o trečiojoje – apie tai ar gali atgrasinimas nepavykti ir kas tada.

1. Atgrasinimas bendrai

T. Schelling, vienas iš atgrasinimo tyrinėtojų sako, kad atgrasinimo esmė yra paprasta: galia padaryti žalą – galia derėtis. Pagal autorių, jei valstybė, sugeba grasinti, atgrasinti priešininką ar agresorių turima konvencine ginkluote, tai ji turi vieną didžiausių kozirių – svarų (galbūt ir lemiamą ) žodį derybose, kad jos būtų pakreiptos pagal jo valią. Autoriaus nuomone šalia atgrasinimo eina privertimo (compelance) strategija. Tai reiškia, kad tokia strategija siekiama priversti priešininką atsisakyti agresyvių veiksmų, koncentruojantis į jo valią, o ne į karinius išteklius.

Skirtumą tarp gynybos ir atgrasinimo, galima paaiškinti labai paprastai. “Skirtumas yra tarp to ką jjūs norite ir ką galite gauti, tarp atakos atrėmimo ir kažkieno tai išgąsdinimo užpulti jus, tarp to ką žmonės bando paimti iš jūsų ir privertimo juos bijoti tai paimti, tarp pralaimėjimo jėgai ir pasidavimo išsigandus didelių sunaikinimų.”

Mano nuomone, valstybė turi pastoviai įrodinėti turinti atgrasinimo faktorių, nepaisant didelių pastangų, skirtų palaužti priešininko valią geresniu kariniu pajėgumu. Tokiu atveju, jei jau yra priimtas politinis sprendimas pulti, tai valstybė lauks, ieškos silpniausios vietos priešininko veiksmuose, o ją aptikęs smogs.

Konvencinis atgrasinimas gali iir nesuveikti. Kaip rodo istorija, praeito amžiaus paradoksą, ignoruoti konvencinį atgrasinimą ir stipresnį priešininką, galima bandyti paaiškinti trimis priežastimis:

· Potencialus agresorius gal būti stipriau motyvuotas išmėginti padėties pakeitimą ir panaudoti mažiau nei visus kaštus priešininkui įveikti konvenciniame konflikte, bei gali nuspręsti, kad laikantis dabartinės padėties kaštai nusvers laukiamą laimėjimą, net ir tuo atveju jei jis patirs pralaimėjimą šiame kare.

· Potencialus agresorius gali tikėtis (teisingai ar ne), kad iškilo karinis pasirinkimas, kuris politiniu ar kariniu požiūriu “projektuojasi aplink” esančią grėsmę ir jo manymų yra neišvengiamas.

· Potencialus agresorius gali nesugebėti suprasti ar atsakyti racionaliai susidariusiems pavojams, kad galima elgtis kitaip.

Pati akivaizdžiausia priežastis kodėl potencialus agresorius gali būti neatgrasintas (undeterrable), tai kad gali neužtekti valios, tiek politinės, tiek karinės iš valstybės “aukos” pusės, ir galbūt priemonių, išlaikyti tokį padėtį, kad priešininkas nesiimtų kažkokių tai veiksmų ar užmegztų dialogą.[ Ed Rhodes ] Ir manau, taip pat vienas pagrindinių faktorių – visiško sunaikinimo galimybės nebuvimas, kitaip tariant, bet kokiu atveju priešininkas galės atsakyti (atsakomojo smūgio galimybė), ko praktiškai nėra branduoliniame atgrasinime. Branduolinė strategija pasitvirtino Šaltojo karo metais – karas neįvyko.

Potencialus agresorius gali paskaičiuoti, kad priešininko pralaimėjimas bus pakankamas, naudingas jo atžvilgiu, bei ypač tada kai įžvelgia, kad kita valstybė nėra pajėgi apsiginti, bei tai nesuteiks didesnės žžalos pačiam agresoriui. Juk vargu ar kas pultų akivaizdžiai stipresnį priešininką, ar jei jam tai atsietų daugiau, nei jis iš to turės naudos.

Manau, neįmanoma atgrasinti, didžiųjų super-valstybių naudojant vien tik konvencinę ginkluotę. Vėlgi, Šaltojo karo metais JAV ir SSRS kariavo (remdamos kitas valstybes) tik konvencine ginkluote( Vietnamas, Afganistanas ), kas patvirtina mano teiginį.

Pasibaigus Šaltajam karui, neatgrasinamas priešininkas įgavo kitą formą – terorizmas. Nusikalstamų organizacijų neįbauginsi nei konvencine, nei kokia kita ginkluote. Visų pirma, priešininkas sunkiai identifikuojamas. Kai agresorius, ir jo objektas yra valstybės, viskas paprasta ir aišku – skaičiuojama žalos ir naudos disbalansu. Tačiau kai agresoriumi tampa teroristas – naudos ir žalos pusiausvyra ir atgrasinimo faktorius nebetenka prasmės, kadangi vienintelis agresoriaus (teroristo) tikslas – padaryti kuo didesnę žalą, praktiškai be jokios didesnės (kaip moralinė) naudos sau.

G.W.Busho nuomone, po Šaltojo karo atgrasinimas nebėra veiksmingiausia JAV nacionalinį saugumą užtikrinanti strategija. Dabar JAV (ir likusiam pasauliui) didžiausią grėsmę kelia ne lygiavertė savo galia valstybė (kurios šiuo momentu ir nėra), bet menkai išsivysčiusios neprognozuojamos šalys. Jos gali naudoti asimetrinę kovos strategiją, griebtis masinio naikinimo ginklų. Be to, kaip jau minėjau, atgrasinimas nėra efektyvus kovojant su teroristiniais tinklais, kurie išplitę daugelyje pasaulio regionų.

Tarkime ( atmetant tarptautinės aplinkos, teisės ir kitus principus – kad būtų ppaprasčiau įrodyti neatgrasomumą ), jei Lietuvos kaimynė Rusija būtų potencialus agresorius. Kokie turėtų būti valstybės vadovų veiksmai? Imant šį atveją, Lietuvai atgrasinti savo pajėgomis būtų nerealu, paprasčiausiai tokio dydžio ir pajėgumų valstybė neturi resursų sukurti atgrasinimo faktoriaus. Galbūt tada reikėtų engti priešininką tikintis kad jis atsisakys minties pulti? Bet, lengvos pergalės, ypač kai Lietuva užima gan svarbią strateginę geografinę padėtį, agresorius tikrai neatsisakytų. Taip pat nepavyktų įtikinti, kad greita kompanija nepavyks (įvairių specialistų nuomone, Lietuva pati galėtų gintis apie 3-7paras).

Taigi galimas būtų toks išeities variantas, kaip jau minėjau, įtikinti potencialų agresorių, kad nepavyks pasiekti ne tik greitos pergalės, bet ir pergalės ilguoju laikotarpiu, Lietuvai pasitelkiant NATO organizaciją [paskaitos medžiaga]:

· Galima įrengti nuolatines karines bazes Lietuvos teritorijoje.

· Politinės sutartys (jau post faktum – Lietuva įstos į NATO ir ES).

· Bendros pratybos su narėmis, kitaip tariant karinės galios demonstravimas.

Tai elementarus pavyzdys, kaip galėtų maža valstybė naudotis atgrasinimo strategija.

2. Greita pergalė

Vienas svarbiausių konvencinio atgrasinimo principų – neleisti priešininkui surengti greito karo (“blizkrieg”). Tai reiškia, kad stengiantis išvengti greito karo, kas gali lemti pralaimėjimą, reikia įtikinti potencialų agresorių, kad jo greita karinė kompanija tikrai nepavyks, arba išvis yra neįmanoma. Greitas karas vilioja agresorių tuo, kad jis per maksimaliai trumpą laiką, išnaudodamas minimalius resursus, kitaip tariant

minimaliais kaštais, gali pasiekti maksimalią naudą, ko jam tikrai nepavyktų padaryti ilgos kompanijos metu. Potencialiam agresoriui, užsitęsęs puolimas, gali atnešti daugiau žalos, nei jis patirs naudos iš galimos pergalės tokiame kare.

Toks noras rizikuoti ir išvengti politikos, kuri pasižymėtų atvirais įsipareigojimais ir kaštais, turi didelę svarbą kariniam pasirinkimui, kad potencialus agresorius ras patrauklumų ar nepatrauklumą (attractive and unattractive):

· Potencialus agresorius tikriausiai bus sulaikytas, jei vienintelis galimas pasirinkimas, prives prie ilgo karo.

· Potencialus agresorius, labiausiai tikėtina, kad mes iššūkį status-quo (esamai padėčiai), jei ppriims sprendimą, kad turi galimybę pulti ir tai jam garantuos greitą pergalę.

· Trūkstant užtikrintumo dėl lemiamos, “blitzkrieg” pergalės, potencialus agresorius gali priimti ribotų-taikinių karą, jei jis tikisi, kad po kelių svarbių smūgių (ar juos pasiruošus suduoti) priešininkas bus priverstas pasiduoti, o ne tęsti karą .

Kaip pavyzdį galima imti dar besitęsianti Irako ir Koalicijos konfliktą. JAV tikėjosi greitos pergalės, kurią turėjo lemti valdžios nuvertimas, tačiau taip neatsitiko. Dabar alinantis partizaninis karas tiesiog siurbte siurbia JAV pinigus. Ar galėjo apsiskaičiuoti JAV strategai? SSunku pasakyti, bet manau, kad tokio varianto jų vizijoje taipogi buvo. Huseinas nesutiko su sąlygomis,kurias diktavo JAV, nors pastarosios pranašumas it galia akivaizdūs (galbūt Huseinas tikėjosi tarpt. bendrijos užtarimo). Neatgrasino pasiduoti nei koalicijos turimos modernios konvencinės technologijos, nei branduolinis ginklas ((įdomu, kokioje situacijoje JAV išdrįstų, ir ar išvisa įmanomas branduolinio ginklo panaudojimas?) Galima sakyti, kad buvo sužaistas viščiuko žaidimas:

Huseinas (IRAKAS)

Bushas (koalicija) SUKA TIESIAI

SUKA 3 : 3(Taikus problemos sprendimas, Huseino atistatydinimas) 1 : 4 (JAV įtakos praradimas; terorizmo plitimas)

TIESIAI 4 : 1 (JAV dominavimas) 2 : 2(Karas)

Šiuo atveju geriausiai visiems būtų Irako pasidavimas ir JAV nepuolimas. Visi kaštai leidžiami karui, galėjo būti skirti Irako ir kitų Azijos valstybių vidaus sistemai, teisiniai santvarkai ir kitoms problemoms spręsti (3 : 3). Jokių būdu negalėjo nutikti taip, kad JAV būtų pasitraukusi dėl kokių tai priežasčių (ilgas karas), nors čia daugiau ėmė vaidinti principo reikalas (1 : 4). Jei tarkime Irakas būtų pasidavęs, įvykdęs visus reikalavimus, o JAV vis tiek puolusi, manau, butų nepaprastai didelis tarptautinės sistemos nepasitenkinimas, nors iš kitos ppusės taip JAV jokiu būdu negalėjo pasielgti (4 : 1). Ir galiausiai – karas (2 : 2), kaip ir buvo galima tikėtis, kai Irakas nevykdė nei ankščiau nei prieš konfliktą duotų įsipareigojimų.

Jei gynėjas priima politinį sprendimą “akis už akį”, tai atgrasinti priešininką galimybė jam padidėja 33%, lyginant su varžovo nesėkme ar galimybe aplenkti jį konvenciniais pajėgumais. Kitaip sakant, jei tariamoji “auka” akivaizdžiai parodo jog priešinsis.

Patirtis rodo, kad jei potencialus agresorius iš tikro negali būti atgrasintas, nesiekia kompromiso, lengvesnio, ar ggalų gale pigesnio ir mažiau nuostolių reikalaujančio problemos sprendimo būdo, tai atgrasinimas paliekamas kaip uždavinys paneigti galimą greitą pergalę. Kad sukurtų tokią situaciją, sulaikantysis turi įtikinti agresorių, kad su dabar turimomis pajėgomis jis gali sulaikyti tai kas jau įvyko (fait accompli) , arba kad jis yra pajėgus duoti savalaikį atsakymą sutrukdyti puolimui.

3. Nepavykus atgrasinimui

Savaime suprantama, kad yra nagrinėjamas ir klausimas, ar gali, ir kaip konvencinės pajėgos – būti panaudotos užbaigti konfliktą, jei atgrasinimas nepavyko, nugalėti agresorių. Tokie klausimai nėra plačiai nagrinėjami, bei atsakymuose mažiau randama bendrų nuomonių. Nepaisant to, naujausių ir kruopščių studijų rezultatai palankiai sutinkami tokiose diskusijose. Jei nepavyko atgrasinti ir taip apsiginti nuo agresoriaus, kitas tokių santykių etapas – karas.

Robert Pape bandė aiškinti konflikto pradžios problemą – pastangos priversti karo metu priešininką padaryti nuolaidas yra geriau, nei laukti jo pergalės – atsižvelgiant į 33 atvejus tarp 1917 ir 1991 metų, kuriuose strateginė oro galia buvo naudojama stengiantis priversti nusileisti.

Jis padarė išvadą, kad “nubaudimo” strategija yra neveikli, ir kad strateginis bombardavimas (bet ne parama iš oro) yra netipinis, bet efektyviausias kelias panaudoti oro galią priverčiant priešininką atsisakyti savo ketinimų. “Bausmės strategija veiktų tik tuo atveju kai nebūtų rizikuojama pagrindinėmis vertybėmis.Atmetimo (atsisakymo – denial) strategija veikia geriau. Ji pavyksta jjei ir tik tada, kai daromas spaudimas pakenkia strateginiams objektams, kas trukdo sukontroliuoti teritoriją konflikto metu.” Kitaip tariant, išvedus priešininką iš rikiuotės. Jei tarkime agresorius sunaikintų daug svarbių civilinių objektų, “aukos” vietoje esanti valstybė, manau, pasirinktų keršto atsaką, bet tikrai ne nusileidimo galimybę. Tačiau padarytį tokią strateginės reikšmės žalą, praktiškai reiškia laimėjimą, arba partizaninio karo sukėlimą prieš okupantus.

Pape yra gana nenuovokus ( pasak Ed Rhodes ), kadangi juo nuomone visą darbą gali padaryti oro pajėgos. Be to, labai didelė civilių aukų rizika. Strateginis bombardavimas čia nepadės, bent jau be konvencinių pajėgų įsikišimo. Aplamai reikėtų vengti to kas gali sukelti didelę žalą, didelį aukų skaičių.

JAV strategijoje yra tokios sąvokos kaip atgrasinimas ir konflikto išvengimas, tačiau kaip alternatyva nepavykus išvengti konflikto – kova ir pergalė (fight and win) . Taigi galima suprasti, kad pasirodžius požymiams, kad atgrasinimas nesuveikia, reikia pulti pirmam. Manau, tokia valstybė kaip JAV gali tai sau leisti (Irako atvejis). Tačiau imant kaip pavyzdį Lietuvos strategiją, kur operuojama tokiomis sąvokomis: “atgrasinimas, visuotinė ir besąlygiška gynyba, kolektyvinė gynyba ir euroatlantinis solidarumas,” tai paskutinę sąvoką galime vertinti, kaip alternatyvą JAV strategijos sąvokai – “kovai ir pergalei”, kadangi maža valstybė nėra pajėgi viena atgrasinti, tai geriausias jos pasirinkimas – kolektyvinis saugumas (euroatlantinė integracija), aar galimas variantas – stipraus partnerio ar kaimyno buvimas.

Balansas tarp turimų išteklių ir tikslų, kuriuos valstybė gali pasiekti ir yra rodiklis, ar gali valstybė pasikliauti potencialaus agresoriaus atgrasinimu.

Išvados

· Atgrasinimas buvo viena svarbiausių strategijų Šaltojo karo metais, paremta baime ir grėsme. Tačiau ir šiuolaikiniame pasaulyje tai turi didelę įtaką. Žinoma, atgrasinimas neveiks prieš mažas nestabilias valstybes, o ypač prieš teroristus, sparčiai plintantį ir stiprėjantį tarptautinį nusikalstamumą. Galima sakyti, kad praeitame amžiuje tiek konvencinis, tiek ir branduolinis atgrasinimas buvo taikos garantas, bent jau tiesiogiai tarp pasaulio polių.

· Konvencinio atgrasinimo esmė: atgrasini priešininką turimais įprastiniais ginklais nuo galimo užpuolimo. Atgrasinimą netgi pavadinčiau savotiška karo prevencijos forma. Tokią strategiją naudojančiai valstybei svarbiausia yra pademonstruoti agresoriui, kad jam juokiais būdais nepavyks surengti greito karo, o ilgas karas jam bus nenaudingas. Pulti ar ne – agresorius praktiškai nusprendžia naudos ir kaštų paskaičiavimu (tai negalioja nestabiliems režimams, terorizmui).

· Savaime suprantama, kad atgrasinimas, o ypač konvencinis gali nepavykti, kaip jau minėjau dėl to, kad nėra abipusio susinaikinimo galimybės, kas vilioja agresorius pradėti karą. Nepavykus atgrasinimo strategijai dažniausiai įvyksta karas, tačiau agresorių dar galima “atmuši” karo pradžioje nuo minties vystyti puolimą, sudavus ar pagrasinus jam suduoti keletą strategiškai svarbių smūgių, kurie paralyžiuotų agresorių (komunikacijos tinklai, civiliai objektai ir kt.).

Atgrasinimas yra naudojamas ir

dabar tokios didelės ir galingos valstybės kaip JAV, bei tokios mažos kaip Lietuva nacionalinio saugumo strategijose. Manu, kad konvencinis atgrasinimas šiandien taip pat duoda nemažą politinį svorį, kaip pavyzdžiui: “2004 sausio 21d. Indijai iš Rusijos nusipirkus kreiserį lėktuvnešį, gerokai sustiprės vienintelės Azijos šalies, turinčios lėktuvnešių, galia. Tai taip pat įgalins Indiją smogti smūgius į varžovės – branduolinį ginklą turinčios Kinijos teritorijos gilumą.”

· Valstybės stiprios karinėje srityje, kaip taisyklė valdo ir pasaulio politiką. Kaip bebūtų keista, Šaltojo karo metasi beprotiškas gginklavimasis garantavo savotišką taiką, panašiai yra ir dabar, tik tiek, kad valstybės atsisako didelių kariuomenių, o jas mažina, aprūpina moderniausiomis technologijomis. Nepasakyčiau kad karinė galia sumažėjo, manau, atvirkščiai – šiuolaikinių pajėgų efektyvumas ir galia dar didesni. Svarbiausia, kad ta galia būtų protingose rankose ir būtų naudojamos taikai užtikrinti.

Literatūros sąrašas

1. Maj William S. Huggins, DETERRENCE AFTER THE COLD WAR: CONVENTIONAL Arms and the Prevention of War., USAF, Published Airpower Journal – Summer 1993 (http://www.airpower.maxwell.af.mil/airchronicles/apj/huggins.html)

2. Rhodes E. Review Of Empirical Studies Of Conventional Deterrence- CCenter for Global Secutity and democracy. Ruthers University. 1999.

3. Thomas C. Schelling, Arms and Influence (New Haven, Conn.: Yale University Press, 1966).

4. http://www.tspmi.vu.lt/files/tpkomentarai/2003_01_18.htm

5. V. Urbelis, Strategija – jos elementai ir sąvokos evoliucija. POLITOLOGIJA 2001/4 (24).

6. J. Frankel, Tarptautiniai santykiai permainingame pasaulyje. Litterae Universitatis. KKaunas. 1993.

7. Harold J. Clem, The Environment of National Security. National Defence University. Washington, D.C. 1983.

8. http://www.delfi.lt/news/daily/world/article.php?id=3565006

Related Posts