Agresyvaus elgesio teorijos

Home / Psichologija / Agresyvaus elgesio teorijos

UTENA 2005

TURINYS

Įvadas…………………………3

1. Instinktų agresijos teorijos……………………….4

1.1 S. Freudo agresijos teorija………………………4

1.2 K. Lorenzo agresijos teorija……………………..5

2. Frustracijos – agresijos teorija……………………..6

2.1.Perkelta agresija…………………………7

2.2. Frustracija, aplinkos sąlygos ir agresija………………..8

3. Socialinio mokymosi agresijos teorija……………………9

3.1. Agresyvaus elgesio išmokimas…………………..10

3.2. Modeliavimo efektai………………………10

3.3. Agresyvaus elgesio įtvirtinimas…………………..11

Išvados…………………………12

Sociometrinis tyrimas…………………………14

Išvados…………………………17

Naudota literatūra…………………………18

ĮVADAS

Pirmiausia reikėtų pabrėžti tai, jog agresija yra labai populiari elgesio forma – turbūt nėra žmogaus, galinčio sąžiningai prisipažinti, kad jis niekada nebuvo fiziškai arba verbališkai agresyvus. Agresija yra toks elgesio tipas, kuris pasireiškia kiekvieno žmogaus gyvenime, nepaisant jo amžiaus, lyties, rasės, išpažįstamos religijos arba įsitikinimų. Kadangi agresyvus elgesys yyra dažnas ir sukelia daug rimtų problemų, įvairūs socialinės psichologijos autoriai bandė aiškinti agresijos atsiradimo priežastis, jos funkcionavimo ypatumus, modifikacijos būdus ir t.t. Galima sakyti, jog šiuo metu egzistuoja trys populiariausios psichologinės agresijos teorijos (bei įvairios jų versijos): a) instinktų; b) frustracijos-agresijos; c) socialinio mokymosi.

Darbo tema – Agresyvaus elgesio teorijos

Darbo aktualumas ir reikšmingumas – Galima teigti, jog agresyvus elgesys yra labai populiari elgesio forma, bei dažnai pasireiškia visuomenėje. Jis tikrai yra pasireiškęs kiekvieno asmens gyvenime.Pasirinkau šią temą todėl, kad agresija ppasireiškia jaunesnio amžiaus asmenims ir norėčiau sužinoti būtent kodėl taip yra ir kodėl ji pasireiškia tarp jaunesnio amžiaus asmenų.Aišku jog agresija pasireiškia visiems bei vyresnio amžiaus asmenims, nes kiekvienas asmuo patiria agresija. Dažnai pasireiškiantis agresyvus elgesys sukelia skausmą ir kitas žžalingas pasekmes. Todėl pasistengsiu tiksliai apžvelgti agresyvaus elgesio teorijas bei jų atstovų samprotavimus.

Darbo objektas – agresyvaus elgesio teorijos.

Darbo tikslas – išanalizuoti kaip pasireiškia visos agresyvaus elgesio teorijos.

Iškeltiems darbo tikslams pasiekti iškelti šie darbo uždaviniai:

1. Apžvelgti agresyvaus elgesio teorijas.

2. Išnagrinėti instinktų agresijos teorija.

3. Susipažinti su frustracijos agresijos teorija

4. Aptarti socialinio mokymosi agresijos teorija..

Agresyvaus elgesio teorijos

Kadangi agresyvus elgesys yra dažnas ir sukelia daug rimtų problemų, įvairūs socialinės psichologijos autoriai bandė aiškinti agresijos atsiradimo priežastis, jos funkcionavimo ypatumus, modifikacijos būdus ir t.t. Galima sakyti, jog šiuo metu egzistuoja trys populiariausios psichologinės agresijos teorijos (bei įvairios jų versijos): a) instinktų; b) frustracijos-agresijos; c) socialinio mokymosi.

Instinktų agresijos teorijos

Šias teorijas galima priskirti seniausioms ir turbūt labiausiai ginčytinoms agresijos teorijoms. Jų atstovai kelia prielaidą, kad agresyvus elgesys yra įgimtas (t.y. slypi ppačioje žmogaus prigimtyje), todėl agresija yra neišvengiama.

S.Freudo agresijos teorija S.Freudas išskyrė dvi pagrindines asmenybės varomąsias jėgas – gyvenimo ir mirties instinktus. Gyvenimo instinktai (pvz., alkio, troškulio, seksualinis) užtikrina žmogaus fizinę egzistenciją ir giminės pratęsimą. Mirties, arba destruktyvūs, instinktai pasireiškia ne taip aiškiai, tačiau, nepaisant to, jie galiausiai pasiekia savo tikslą -kiekvienas žmogus miršta. Mirties instinktų buvimas grindžiamas prielaida, kad visos gyvos būtybės siekia sugrįžti į tą stabilumo būklę, kuri būdinga neorganiniam pasauliui. Svarbus išvestinis mirties instinktų darinys yra agresijos potraukis. SS.Freudo manymu, „Agresijos potraukio atsiradimas yra susijęs su savisauga – tam, kad apsaugotų organizmą, gyvenimo instinktai pasipriešina mirties instinktams ir nukreipia jų energiją į išorę (prieš kitus žmones arba objektus)“1 . Tačiau kai kada agresija gali vėl būti nukreipiama atgal, ten iš kur ji kilo (t.y. prieš savąjį Aš). Dalį į vidų nukreiptos agresijos potraukio energijos gali perimti Superego (ši energija naudojama baudžiant Ego bei sukeliant kaltės išgyvenimą), o kraštutiniais atvejais gali pasireikšti savidestrukcija, arba suicidiniai bandymai. Be to, kadangi mūsų veiksmus paprastai skatina ne vienas, bet keletas motyvų, tai realybėje dažnai pasireiškia gyvenimo ir mirties instinktų tarpusavio sąveika. Pavyzdžiui, valgymo metu galima stebėti alkio ir agresijos instinktų derinį (valgant užtikrinamas organizmo egzistavimas, o kita vertus, valgant pasireiškia destruktyvūs aktai – kandžiojimas ir kramtymas), esant sadistiniams meilės ryšiams – seksualinio ir agresijos instinktų sąveiką.

Kaip pažymi S.Freudas, „Žmogus nėra švelni, meilės trokštanti būtybė, kuri gali tiktai gintis ir tik tada, kai ją kas nors užpuola. Žmogaus prigimtyje slypintis agresijos potraukis lemia tai, kad palankiomis aplinkybėmis (pvz., kada nėra kliūčių arba slopinančių jėgų) šis agresyvumas pasireiškia stichiškai, pažadindamas žmoguje laukinį žvėrį, kuris gali kankinti ir žudyti savo gentainius“2. Dėl šio žmonėms būdingo pirmapradžio priešiškumo bei agresyvumo kultūrai ir civilizacijai kyla nuolatinė grėsmė ((nes įgimti žmogaus potraukiai yra stipresni už racionalius interesus). Todėl socialinė-kultūrinė aplinka turi sutelkti visas pastangas, kad galėtų prislopinti agresijos potraukį. Šiam tikslui gali būti taikomos pačios įvairiausios priemonės – ribojamas seksualinis gyvenimas, keliami idealūs reikalavimai, iš esmės prieštaraujantys žmogaus prigimčiai (pvz., mylėti savo artimą kaip save patį), nustatomos tam tikros konfliktinių situacijų sprendimo taisyklės ir pan.

Reikia pabrėžti, kad S.Freudas analizavo ne tik tarpasmeninę, bet ir tarpgrupinę agresiją. Viena iš pagrindinių tarpgrupinės agresijos funkcijų -tai savosios grupės stabilumo ir vieningumo palaikymas. Pagal S.Freudo teorija galima teikti, kad visada galima susieti tarpusavyje didelį žmonių skaičių, jeigu dar liks ir tokių, į kuriuos bus galima nukreipti savo agresiją. Jo manymu, tarp kaimyninių tautų (arba atskirų etninių grupių) dažnai kyla nesantaika, kuri padeda joms santykinai „nekaltu“ būdu patenkinti agresyvius potraukius ir išlaikyti savosios grupės vieningumą. Šį priešiškumo „svetimiesiems“ ir prieraišumo „saviesiems“ formavimąsi galima būtų paaiškinti remiantis Edipo komplekso funkcionavimo analogija. Kitaip tariant, ankstyvosios vaikystės emocinių santykių ambivalentiškumas vėliau yra perkeliamas į socialinę tarpusavio sąveiką. Meilė tėvui yra transformuojama į identifikaciją su savosios grupės lyderiu, taip pat į susitapatinimą su kitais grupės nariais, kurie irgi jį pripažįsta. O priešiškumas ir agresija tėvui yra transformuojama ir nukreipiama į išorinę grupę arba grupes.

K. Lorenzo agresijos teorija DDaugelį metų tyrinėjęs gyvūnų elgseną, K.Lorenzas priėjo išvados, kad agresija yra įgimta. Tačiau jeigu S.Freudas mirties instinktą traktavo kaip destruktyvų pradą ir priešpriešino jį gyvenimo instinktams, tai K.Lorenzas manė, kad agresija yra toks pat instinktas, kaip ir visi kiti. Jo manymu, esant natūralioms sąlygoms, agresija yra adaptyvi ir padeda išsaugoti gyvybę ir rūšį. Pavyzdžiui, agresijos instinktas užtikrina, kad tos pačios rūšies atstovai negyventų pernelyg arti vienas kito, o išsiskirstytų platesnėje teritorijoje (taip sudaromos geresnės sąlygos užsitikrinti pakankarnas maisto atsargas). Kovos tarp konkuruojančių patinų padeda atrinkti stipriausius ir sveikiausius bandos lyderius, užtikrina geresnę rūšies reprodukciją.

Kaip rašo K.Lorenzas, „Tam, kad pasireikštų agresija, reikalingas išorinis reakciją sukeliantis stimulas, kuris nukreipia sukauptą energiją į fiksuotus elgesio būdus (pvz., savo rūšies atstovo užpuolimą, kai jis pažeidžia kito gyvūno teritoriją). Kai sukaupta agresijos instinkto energija yra panaudojama, agresyvių reakcijų pasireiškimo tikimybė sumažėja“3 . Tačiau, jeigu agresija nebuvo išreikšta ilgą laiko tarpą ir susikaupė didelės energijos atsargos, tai agresyvias reakcijas gali išprovokuoti netgi silpni orientuojantys stimulai (šiuo atveju agresijos pasireiškimo slenkstis tampa toks žemas, kad ji pratrūksta pirmai palankiai situacijai pasitaikius). Taigi galima sakyti, jog agresija funkcionuoja pagal hidraulinio modelio principą -susikaupus dideliam agresijos instinkto energijos kiekiui, ji turi būti išreikšta.

Kalbėdamas apie žmogaus agresyvumą, K.Lorenzas nurodo,

kad „Žmogaus prigimtis nėra labai bloga. Tiktai žmogus savo protu ir darbu pernelyg greitai pakeitė natūralias gyvenimo sąlygas, dėl to agresijos instinktas kartais ir sukelia tokias pražūtingas pasekmes. K.Lorenzo manymu, tenka tiktai apgailestauti, kad žmogus neturi grobuoniškos prigimties. Daug pavojų, gresiančių žmogui, atsiranda būtent todėl, kad iš prigimties jis yra santykinai nepavojinga, viskuo mintanti būtybė“4. Žmogus neturi pavojingo natūralaus ginklo (pvz., didelių ir aštrių nagų arba dantų), kuriuo jis galėtų užmušti kitą stambią būtybę. Dėl to per visą evoliuciją nesusiformavo aagresiją slopinantys mechanizmai, kurie trukdo visiems „profesionaliems“ plėšrūnams naudoti natūralius ginklus prieš savo rūšies atstovus ir kartu užkerta kelią rūšies susinaikinimui. Tačiau dirbtinių ginklų išradimas atvėrė žmonėms plačias savo gentainių žudymo galimybes, nes buvo iš esmės pažeista pusiausvyra tarp santykinai silpno agresijos slopinimo ir tokių pat nedidelių kitų žmonių žudymo galimybių (išradus galingus dirbtinius ginklus, atsirado nepaprastai didelės žudymo galimybės, o agresijos slopinimas išliko toks pat silpnas, kaip ir anksčiau).

Tiek S.Freudo, tiek K.Lorenzo agresijos teorijos susilaukė nemažai kritikos. Galima būtų iišskirti tokius pagrindinius kitų autorių priekaištus. Pirma, instinktų teorijos negali paaiškinti, kodėl vieni žmonės yra daug agresyvesni už kitus ir kodėl egzistuoja tokia didelė žmogaus agresyvaus elgesio formų įvairovė (jeigu agresija yra įgimta, tai tam tikras agresyvaus elgesio modelis turėtų bbūti būdingas visiems tos rūšies atstovams). Antra, nors žmogus ir neturi tokių stiprių instinktyvių agresijos slopinimo būdų kaip plėšrūs gyvūnai, tačiau savo agresiją jis gali kontroliuoti aukštesniaisiais psichiniais procesais ir kalba. Trečia, net jeigu žmogus ir turi agresijos instinktą, jo agresyvių impulsų pasireiškimą gali stipriai paveikti besikeičiančios aplinkos sąlygos, socialinė patirtis ir kiti ontogenezės metu vykstantys pokyčiai. Kai kurie eksperimentiniai tyrimai liudija, kad įgyta patirtis gali turėti įtakos net plėšrių gyvūnų agresijos instinkto pasireiškimui. Pavyzdžiui, savo išradingame eksperimente

Frustracijos – agresijos teorija

Tai buvo viena iš pirmųjų teorijų, atkreipusių dėmesį į išorinių sąlygų įtaką agresijos pasireiškimui. Dar 1939 m. J.Dollardas su kolegomis paskelbė savo garsųjį veikalą „Frustraciįa ir agresija“, kuris keletą dešimtmečių buvo agresyvaus elgesio tyrimų teoriniu pagrindu. Minėti autoriai iškėlė pprielaidą, kad agresija visuomet yra frustracijos pasekmė, ir kad frustracija visuomet skatina tam tikras agresijos formas. Šiuo atveįu frustracija yra suprantama kaip trukdymai siekiant kokio nors tikslo. Galima sakyti, kad frustracija atsiranda tada, kai žmogus negali siekti trokštamo tikslo arba atlikti atitinkamų veiksmų, kai jis to nori. Didėjant frustracijai, stiprėja ir agresyvaus elgesio stimuliacija. Egzistuoja trys pagrindiniai veiksniai, lemiantys tai, kokį agresyvumo pasireiškimo laipsnį sukels frustracija:

1. Blokuojamo potraukio (susijusio su tikslo siekimu) stiprumas. Kitaip tariant, kuo labiau žmogus trokšta pasiekti ttikslą, tuo didesnę frustraciją jis patirs esant įvairiems trukdymams ir, atitinkamai, išreikš didesnę agresiją.

2. Frustracijos visapusiškumas. Jeigu trokštamam tikslui pasiekti yra trukdoma tik iš dalies, tai toks trukdymas sukels mažesnę frustraciją, ir, atitinkamai, mažesnį agresyvumo lygį (negu tuo atveju, kai tikslui pasiekti trukdoma visiškai).

3. Nedidelių frustracijų susikaupimas. Susikaupusios nedidelės frustracijos arba trukdymai galiausiai sukelia stiprias agresyvias reakcijas (atskiros nedidelės frustracijos paprastai stiprios agresijos nesukelia). Pavyzdžiui, įsivaizduokime, kad žmogus skuba papietauti, tačiau pakeliui į kavinę jį sutrukdo pažįstamas, kuris paprasčiausiai nori paplepėti (pirma nedidelė frustracija). Vėliau tas žmogus patenka į „kamštį“ kelyje (antra nedidelė frustracija) ir, pagaliau atvykęs į vietą, randa kavinę uždarytą (trečia nedidelė frustracija). Apimtas pykčio, žmogus apspardo kavinės duris, dėl to jį sulaiko pro šalį važiavę policininkai. Taigi, susikaupusios nedidelės frustracijos sukėlė stiprią agresiją, o ji tikriausiai nebūtų pasireiškusi, jeigu žmogus būtų iš karto, be jokių kliūčių atvykęs j kavinę ir radęs ją užrakintą.

Vis dėlto labai greitai J.Dollardas ir jo kolegos susilaukė nemažai kritikos. Pavyzdžiui, kiti autoriai atkreipė dėmesį į tai, kad frustracija ne visuomet sukelia agresiją (po frustracijos gali pasireikšti ir kitos reakcijos) arba kad frustracija ne visada yra būtina agresijos pasireiškimo sąlyga (samdytas žudikas gali atlikti savo užduotį nieko nežinodamas apie auką ir nepatirdamas jokios frustracijos). AAtsižvelgdami į pareikštas pastabas, frustracijos-agresijos teorijos autoriai pripažino, kad ryšys tarp frustracijos ir agresijos nėra toks paprastas, kaip buvo manyta. Jie patikslino anksčiau iškeltą prielaidą ir nurodė, kad agresija yra tik viena iš galimų frustracijos pasekmių . Frustracija taip pat dar gali sukelti tokias reakcijas kaip atsitraukimą, apatiją, regresiją arba fiksaciją (t.y. stereotipinį elgesį).

Kalbant apie šiuolaikinę frustracijos sampratą, reikia pažymėti vieną labai svarbų dalyką – toleranciją frustracijai. Ši tolerancija yra tam tikras slenkstinis dydis, kurį viršijus, pasireiškia kokybiškai skirtingos elgesio formos. Pavyzdžiui, žmogus gali patirti gana stiprią ir santykinai ilgalaikę frustraciją nedemonstruodamas jokių elgesio dezorganizacijos požymių (t.y. gali ir toliau siekti užsibrėžto tikslo arba pasirinkti alternatyvų patrauklų užsiėmimą). Tačiau jeigu frustracija ima didėti, nuo tam tikro momento žmogus praranda psichinę pusiausvyrą ir nebegali konstruktyviai susidoroti su iškilusia problemine situacija. Tokiais atvejais yra sakoma, kad buvo viršytas individualus tolerancijos frustracijai laipsnis.

Perkelta agresija. Kaip pažymi frustracijos-agresijos teorijos autoriai, frustracijos sukelta agresija paprastai yra nukreipiama į žmogų arba į kitą objektą, trukdantį siekti norimo tikslo. Tačiau kartu jie pripažįsta, kad žmogus negali visada elgtis agresyviai nesulaukdamas atitinkamo atsako arba iš agresijos objekto, arba iš kitų žmonių. Tokio potencialaus atsako galimybė įsisąmoninama jau vaikystėje, nes tėvai dažnai skiria savo vaikams bausmes, jeigu vienas iiš jų nuskriaudžia kitą. Taigi, nors patiriama frustracija ir provokuoja agresyvias reakcijas, jos gali būti nuslopintos, jeigu už agresiją gresia bausmė arba kokios nors kitos nemalonios pasekmės. Tačiau tokiais atvejais, kai žmogus už agresiją prieš frustratorių bijo būtį nubaustas, arba kai frustracijos šaltinis konkrečiu momentu yra nepasiekiamas, jis savo agresiją gali perkelti į kurį nors kitą objektą.

Grįžtant prie agresyvių reakcijų perkėlimo, galima pasakyti, jog tada, kai individas nori išreikšti agresiją į originalų objektą, bet jo nėra (arba objektas yra neprieinamas), tai tikėtina, kad jis savo agresiją perkels į kitą panašų objektą. Tuo atveju, kai individas nori išreikšti savo agresiją į originalų objektą, bet kartu išgyvena silpną bausmės baimę, jis perkels agresiją į objektą, turintį tiek panašumų, tiek ir skirtumų, palyginti su originaliu. Tačiau, jeigu individas nori išreikšti agresiją į originalų objektą ir kartu išgyvena stiprią bausmės baimę, yra tikėtina, kad agresija bus perkeliama į labai nepanašų (palyginti su originaliu) objektą. Kitaip tariant, kuo didesnę baimę išgyvena individas, tuo mažesnė tendencija perkelti agresiją į panašų objektą, ir, priešingai, kuo mažesnę baimę išgyvena individas, tuo didesnė tikimybė, kad agresija bus perkelta į panašius objektus. Pavyzdžiui, jeigu darbuotojas nebijo savo viršininko, ir pastarasis jį frustruoja, tai darbuotojas savo agresiją išreikš tiesiog į

viršininką. Jeigu darbuotojas šiek tiek bijo viršininko, ir tas jį frustruoja, tai tikėtina, kad darbuotojas savo agresiją išreikš į tarpinį pagal panašumą objektą (pvz., į viršininko pavaduotoją). O tuo atveju, kai darbuotojas labai bijo savo viršininko, ir pastarasis jį frustruoja, tai darbuotojas agresiją išreikš į visai nepanašius (palyginti su viršininku) objektus (tai gali būti žmona, vaikas arba atsitiktinis praeivis gatvėje).

Frustracija, aplinkos sąlygos ir agresija. Autoriai, bandę papildyti pagrindinę frustracijos-agresijos teorijos prielaidą, akcentuoja tai, kad frustracija sukelia pasirengimą agresijai, bet ar aagresija bus išreikšta, priklauso nuo papildomų aplinkos sąlygų. Šioms papildomoms sąlygoms, lemiančioms agresyvų elgesį, ypač daug dėmesio skyrė L.Berkowitzas. Jo manymu, „Frustracija tiesiogiai nesukelia agresijos, tačiau skatina emocinio sužadinimo būseną, kurią galima apibūdinti kaip pyktį. Pyktis lemia vidinį žmogaus pasirengimą agresijai, tačiau agresyvus elgesys pasireiškia tik tada, kai aplinkoje yra atitinkami orientuojantys stimulai. Šių stimulų funkcijas gali atlikti kitų žmonių poveikiai, mažinantys agresyvaus elgesio apribojimus, objektai, vienaip ar kitaip susiję su agresija, negatyviais išgyvenimais ir pan“5. Įvairūs stimulai gali mokymosi bbūdu įgauti agresiją sukeliančių savybių (pvz., taikant klasikinio sąlygojimo principus). Taigi, teoriškai bet koks įvykis arba objektas gali tapti agresiją sukeliančiu stimulu. Be to, kadangi žmonės gali turėti skirtingą mokymosi patirtį, jų agresyvų elgesį gali skatinti skirtingi orientuojantys stimulai.

Norėdami pademonstruoti aagresiją sukeliančių orientuojančių stimulų vaidmenį, L.Berkovvitzas ir jo kolegos atliko nemažai „ginklų efekto“ tyrimų. Kadangi ginklai tiesiogiai asocijuojasi su agresija, buvo manoma, kad jie atlieka agresiją sukeliančių stimulų funkcijas. Vadinasi, frustruotiems arba supykintiems žmonėms ginklai turėtų sukelti daug stipresnę agresiją negu neutralūs objektai. Tikrindami minėtą prielaidą, L.Berkovvitzas ir A.LePage’as atliko platų atgarsį sukėlusį eksperimentą.

Pirmajame eksperimento etape tiriamieji (studentai vyrai) turėjo atlikti užduotį, kurią vėliau vertino eksperimentatoriaus pagalbininkas, stimuliuodamas juos elektros smūgiais. Elektros smūgių skaičius nepriklausė nuo užduoties atlikimo – jais buvo siekiama sukelti skirtingą tiriamųjų pykčio būseną. Kaip ir buvo tikėtasi, tie tiriamieji, kurie gaudavo daug elektros smūgių, buvo piktesni už tuos, kurie gavo tik vieną elektros smūgį. Antrajame eksperimento etape tiek supykinti, tiek ir nesupykinti tiriamieji turėjo vertinti eksperimentatoriaus ppagalbininko užduoties atlikimą (jie taip pat galėjo skirti elektros smūgius). Šiame etape tiriamiesiems buvo sudaromos įvairios sąlygos. Pirmuoju atveju ant šalia stovinčio stalo buvo padedamas medžioklinis šautuvas ir revolveris, o tiriamiesiems sakoma, kad šie ginklai priklauso eksperimentatoriaus pagalbininkui (taigi, ginklai buvo asocijuojami su oponentu). Antruoju atveju tiriamieji matė tuos pačius ginklus, tačiau jie nebuvo susiejami su oponentu („neasocijuotos“ sąlygos). Trečiuoju atveju (kontrolinė grupė) tiriamiesiems nebuvo pateikta jokių papildomų stimulų. Paskutinioji – ketvirtoji situacija buvo sudaryta tik supykintiems tiriamiesiems. Kaip parodė ggauti rezultatai, nesupykintiems tiriamiesiems agresiją skatinančių stimulų pateikimas reikšmingų pokyčių nesukėlė – visais atvejais eksperimentatoriaus pagalbininkui buvo skiriamas panašus elektros smūgių skaičius. Tačiau kai tiriamieji buvo supykinti, pasireiškė aiškus efektas – jie eksperimentatoriaus pagalbininkui skirdavo daugiau elektros smūgių tada, kai matydavo ginklus, ir mažiau – kai jų nematydavo (ar ginklai buvo asocijuojami su oponentu, ar ne – agresyvaus elgesio pasireiškimas reikšmingai nesiskyrė). Be to, supykinti tiriamieji taip pat skirdavo daugiau elektros smūgių tada, kai jie matydavo ginklus, o ne badmintono raketes.Kaip matome, tyrimo rezultatai patvirtino iškeltą prielaidą (panašius duomenis gavo ir kiti autoriai). Nekyla abejonių, kad „ginklų efektas“ yra svarbus ne tik laboratorijoje, bet ir gyvenime (pvz., buitinių konfliktų metu frustraciją patyrusio žmogaus agresijos protrūkį gali paskatinti atsitiktinai į akiratį patekęs peilis ir pan.). Tačiau kartu reikia pridurti, jog agresiją sukeliančių orientuojančių stimulų koncepcija susilaukė ir kritikos.

Socialinio mokymosi agresijos teorija

Šios teorijos žimiausias autorius buvo A.Bandura. Jis teigia, kad „agresija yra specifinė socialinio elgesio forma, kuri yra išmokstama ir naudojama lygiai taip pat, kaip ir kitos socialinio elgesio formos“. Jo manymu, neigiama stimuliacija, atsirandanti dėl įvairių frustratorių poveikio, sukelia bendrą individo emocinio sužadinimo būseną, kuri gali sudaryti palankų foną ne tik agresijai, bet ir kitoms reakcijoms pasireikšti. Kokia reakcija bus ssukelta, priklauso nuo to, kaip bus įvertintas frustratorius arba emocinio sužadinimo šaltinis, kokios yra išmoktos reakcijos susidorojant su frustracija, koks jų santykinis efektyvumas. Pavyzdžiui, patyrę negatyvų poveikį, vieni žmonės siekia pagalbos ir paramos, kiti – padidina savo pastangas siekdami sėkmės, treti – pasitraukia iš frustruojančios aplinkos, ketvirti – elgiasi agresyviai, penkti – patiria sustiprėjusias psichosomatines reakcijas, šešti – bando palengvinti savo pasigailėtiną būseną alkoholiu bei narkotikais, dar kiti – ieško konstruktyvių problemos sprendimo būdų. Taigi, frustracija ir emocinis sužadinimas yra greičiau lengvinanti, o ne būtina agresijos pasireiškimo sąlyga. Įvairios frustracinės situacijos dažniausiai gali išprovokuoti agresiją tokių žmonių, kurie išmoko reaguoti į neigiamus poveikius agresyviomis reakcijomis.

Agresyvaus elgesio išmokimas. Pirmiausia galima pasakyti, kad žmonės agresyviai elgtis išmoksta tiesioginės patirties dėka, už išreikštą agresiją susilaukdami vienokio ar kitokio pastiprinimo. Agresyvus elgesys labai dažnai naudojamas todėl, kad jis užtikrina aplinkinių pritarimą ir leidžia pakelti statusą. Šį pritarimą asmenybė gali gauti ne tik asocialioje, bet ir prosocialioje aplinkoje (pvz., tėvas gali pagirti sūnų už tai, kad jis sugebėjo primušti vyresnį berniuką, treneris – žaidėją, kuris atkovojo kamuolį žaisdamas ypač agresyviai, ir t.t.). Asocialiose bendraamžių grupėse agresyvus elgesys paaugliams gali užtikrinti ne tik grupės narių pritarimą, bet ir atitinkamą socialinį statusą (paprastai kuo agresyviau paauglys elgiasi, ttuo didesnė tikimybė, kad jis užims aukštesnį statusą). Agresyvus elgesys taip pat gali užtikrinti agresoriui naudingą materialinį atpildą. Pavyzdžiui, vaikas, primušęs savo bendraamžį, gali atimti iš jo žaislą arba saldumynus, ir tai yra savotiškas atlygis už agresyvų elgesį. Paaugliai arba suaugusieji už agresijos naudojimą gali būti pastiprinami piniginiais priedais ir pan. Be to, vaikai kartais gali būti pastiprinami papildomu dėmesiu, kurį suaugusieji skiria jų agresyviam elgesiui (šis efektas dažniausiai pasireiškia tada, kai vaikai išgyvena suaugusiųjų dėmesio stoką). Jeigu tėvai arba mokytojai atkreipia dėmesį į vaiką tik tada, kai jis elgiasi agresyviai (arba padaro kokį nors kitą nusižengimą), jie kartu jį pastiprina, nes patenkina vaiko aplinkinių dėmesio poreikį. Nors vaikas yra baramas, baudžiamas ir pan., jis gali ir toliau elgtis agresyviai bei gana noriai kęsti negatyvias sankcijas, nes dėl tokio elgesio jis susilaukia trokštamo dėmesio.

Modeliavimo efektai. Stebimas agresijos modelis gali įvairiai paveikti asmenybės elgesį. Pirma, asmenybė gali išmokti naujų agresyvaus elgesio formų (pvz., naujų veiksmų arba jų komponentų, elgesio formavimo taisyklių ir pan.). Be to, kadangi stebėtojui yra pateikiama daug elgesio bei mąstymo stiliumi besiskiriančių modelių, jis retai formuoja savo elgesį remdamasis tik vienu šaltiniu. Taip, stebint įvairius modelius, gali atsirasti ne tik paprasta jų elgesio imitacija, bet ir visiškai naujos

agresyvaus elgesio formos. Antra, stebint modelį, gali būti aktualizuojamas jau anksčiau išmoktas agresyvus elgesys. Modelis gali paskatinti jau išmoktų reakcijų pasirinkimą, išlaisvinti nuo suvaržymų („vidinių stabdžių“) tokius veiksmus, kurie anksčiau dėl kokių nors priežasčių buvo slopinami. Slopinimo neutralizacijos, arba panaikinimo, efektai yra akivaizdūs, kai stebėtojas mato modelį, atliekantį draudžiamus agresyvius veiksmus ir nepatiriantį nemalonių pasekmių. Pavyzdžiui, jeigu vaikas arba paauglys mato, kad žmonės į agresoriaus veiksmus reaguoja indiferentiškai arba net palankiai, jam gali susidaryti įspūdis, jog agresyvus elgesys yra priimtinas iir naudingas. Dėl to agresyvaus modelio veiksmai gali paprasčiausiai sukelti jau anksčiau išmoktą agresiją. Trečia, anksčiau išmoktos agresyvaus elgesio formos gali būti prislopinamos. Stebėdamas modelį, kurio agresyvūs veiksmai sukelia nepageidautinas pasekmes (pvz., yra aplinkinių smerkiami ir baudžiami), stebėtojas gali nuslopinti ir savo atitinkamus veiksmus arba sumažinti agresyvių reakcijų pasireiškimo dažnumą. Kitaip tariant, prognozuojama bausmė ir nepritarimas slopina nepageidautiną elgesį. Tačiau, palankiomis aplinkybėmis, šios laikinai nuslopintos agresyvios reakcijos gali vėl būti atkuriamos bei įgyvendinamos. Ketvirta, agresyvus modelio elgesys gali atkreipti stebėtojo ddėmesį į įvairius objektus, kurių atžvilgiu galima sėkmingai naudoti agresiją, arba į tam tikras aplinkybes, kurioms esant agresyvūs veiksmai yra dažniausiai skatinami. Penkta, agresyvaus modelio emocinės reakcijos gali sukelti panašų emocinį sužadinimą stebėtojui ir kartu padidinti būsimos agresijos tikimybę arba iintensyvumą. Reikia pridurti, kad nors šie skirtingi modeliavimo efektai gali pasireikšti ir atskirai, paprastai jie veikia kartu.

Agresyvaus elgesio įtvirtinimas. Pasak A.Banduros, žmogaus elgesyje įsitvirtina tokios reakcijos, kurios jam užtikrina pageidautinas pasekmes bei atneša daugiau naudos negu žalos. Kitaip tariant, agresija įsitvirtina žmogaus elgesyje tada, kai ji yra veiksminga priemonė siekiant norimų tikslų. Jau minėjome, kad agresija gali sukelti įvairias teigiamas išorines pasekmes (pvz., aplinkinių pritarimą, aukštesnį statusą, materialinę naudą ir pan.). Tačiau autoriai akcentuoja, kad žmonės ne tik paprasčiausiai reaguoja į išorinės aplinkos poveikius, bet susikuria savipastiprinimus, arba savo pačių sukeltas vidines pasekmes. Todėl agresija gali sukelti ne tik išorines, bet ir vidines teigiamas pasekmes (pvz., nuobodulio atsikratymą, pasitenkinimo išgyvenimą, pritarimą sau ir pan.). Be abejo, tam, kad agresyvus eelgesys sukeltų savipastiprinimą, žmogus turi būti interiorizavęs tokius elgesio standartus, pagal kuriuos agresyvios reakcijos taptų asmeninės savigarbos šaltiniu. Apibendrinant galima pasakyti, kad agresyvaus elgesio įpročiai susiformuoja dėl šių pagrindinių priežasčių: 1) agresija užtikrina žmogui teigiamas išorines pasekmes arba pastiprinimus; 2) ji yra naudinga apribojant kitų žmonių nepriimtinus arba nepageidautinus poelgius; 3) tam tikrose grupėse egzistuoja agresiją skatinančios elgesio normos (pvz., agresyvūs paaugliai gali jungtis į grupes, kuriose agresija yra vertinama bei toleruojama); 4) pats žmogus susikuria tokią savireguliacijos sistemą, kai aagresyvūs veiksmai tampa asmeninio pasididžiavimo šaltiniu.

IŠVADOS

Išanalizavus savarankiško darbo temą teikiamos šios išvados.

1. Kadangi agresyvus elgesys yra dažnas ir sukelia daug rimtų problemų, įvairūs socialinės psichologijos autoriai bandė aiškinti agresijos atsiradimo priežastis, jos funkcionavimo ypatumus, modifikacijos būdus ir t.t. Galima sakyti, jog šiuo metu egzistuoja trys populiariausios psichologinės agresijos teorijos (bei įvairios jų versijos): a) instinktų; b) frustracijos-agresijos; c) socialinio mokymosi.

2. Jų atstovai kelia prielaidą, kad agresyvus elgesys yra įgimtas (t.y. slypi pačioje žmogaus prigimtyje), todėl agresija yra neišvengiama ( S. Freudo ir K. Lorenzo). Jie nurodė dvi pagrindinius instinktus: gyvybės ir mirties. Jie skatina žmogaus aktyvumą. Agresija reikia nukreipti tam tikra linkme. Ją galima sustiprinti, bet negalima panaikinti. Jie rtaip pat susilaukė daug kritikos iš kurios apibendrindami galime pasakyti, jog net jeigu mes pripažinsime, kad žmogus turi įgimtą agresijos potraukį, negalėsime paaiškinti žmogaus agresyvaus elgesio remdamiesi vien tik prigimtimi. Mums dar reikia išsiaiškinti socialines-psichologines žmogaus gyvenimo bei veiklos sąlygas, kurios veikdamos kartu su agresijos potraukiu ir lemia agresyvaus elgesio įvairovę.

3. Šios teorijos pradininkas buvo J.Dollardas. Agresija visuomet yra frustracijos pasekmė ir frustracija skatina agresyvias formas. Jis nustatė pagrindines šios teorijos dalis. a) Blokuojamo potraukio (susijusio su tikslo siekimu) stiprumas. Kitaip tariant, kuo labiau žmogus trokšta pasiekti tikslą, tuo didesnę frustraciją jjis patirs esant įvairiems trukdymams ir, atitinkamai, išreikš didesnę agresiją. b) Frustracijos visapusiškumas. Jeigu trokštamam tikslui pasiekti yra trukdoma tik iš dalies, tai toks trukdymas sukels mažesnę frustraciją, ir, atitinkamai, mažesnį agresyvumo lygį (negu tuo atveju, kai tikslui pasiekti trukdoma visiškai). c) Nedidelių frustracijų susikaupimas. Susikaupusios nedidelės frustracijos arba trukdymai galiausiai sukelia stiprias agresyvias reakcijas (atskiros nedidelės frustracijos paprastai stiprios agresijos nesukelia).

4. Šios teorijos žymiausias autorius buvo A.Bandura. Jis teigia, kad „agresija yra specifinė socialinio elgesio forma, kuri yra išmokstama ir naudojama lygiai taip pat, kaip ir kitos socialinio elgesio formos“. Jo manymu, neigiama stimuliacija, atsirandanti dėl įvairių frustratorių poveikio, sukelia bendrą individo emocinio sužadinimo būseną, kuri gali sudaryti palankų foną ne tik agresijai, bet ir kitoms reakcijoms pasireikšti. Kokia reakcija bus sukelta, priklauso nuo to, kaip bus įvertintas frustratorius arba emocinio sužadinimo šaltinis, kokios yra išmoktos reakcijos susidorojant su frustracija, koks jų santykinis efektyvumas Apibendrinant galima pasakyti, kad agresyvaus elgesio įpročiai susiformuoja dėl šių pagrindinių priežasčių: 1) agresija užtikrina žmogui teigiamas išorines pasekmes arba pastiprinimus; 2) ji yra naudinga apribojant kitų žmonių nepriimtinus arba nepageidautinus poelgius; 3) tam tikrose grupėse egzistuoja agresiją skatinančios elgesio normos; 4) pats žmogus susikuria tokią savireguliacijos sistemą, kai agresyvūs veiksmai tampa asmeninio pasididžiavimo ššaltiniu.

SOCIOMETRINIS TYRIMAS

SOCIAMETRIJA

Atlikdamas sociometrinį tyrimą pasirinkau Molėtų gimnazijos 3L (11) klasę.Nes manau ,kad tokio amžiaus asmenys jau yra pakankamai subrendę ir žino kas yra svarbu, o kas ne.Pateikdamas lapelius su klausimais jie noriai atsakinėjo bei domėjosi kokiam dalykui tai reikia ir ar bus viešinama jų pateikti atsakymai. Jiems atsakiau ,kad ju pateikti atsakymai nebus žinomi jų grupėje, tad jie pakankamai nuoširdžiai ir mielai atsakė į pateiktus klausimus.

Jų grupės pavadinimas yra : Gimnazistai 3 L (11) klasė. Tiriamoji grupė gyvuoja 3 metus, bet kai kurie asmenys yra pažystami nuo pirmos klasės, o kiti paeiliui atėję į šią grupę.

Sociometrinis tyrimas buvo atliktas 2005 m. vasario 28 d. Klausimai grupei buvo pateikiami nuo 1020 iki 1050 val.

Tyrimo dalyvių skaičius buvo dešimt asmenų. Iš tyrime dalyvavusių dešimties asmenų buvo šeši vaikinai ir keturios merginos. Sociometrinio tyrimo dalyvių amžius yra nuo 17 iki 18 metų.

Atlikto tyrimo dalyviai dar yra abiturientai (mokosi Molėtų Gimnazijoje).

Tyriamąjai grupei buvo pateikti tokie klausimai: Su kuriuo iš žemiau esančių asmenų norėtum toliau bendrauti baigus gimnazija? Su kuriuo iš žemiau esančių asmenų nenorėtum toliau bendrauti baigus gimnazija?

Grupės nariai įspėjami, kad jų atsakymai liks paslaptyje, kad naudingi gali būti tik nuoširdūs, teisingi atsakymai. Apklausos būdu gauti atsakymai išdėstomi matricoje:

Nr. Vardas, pavardė 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

1 Žydrūnas T. + –

2 Akvilė M.. + –

3 Tadas M.. + –

4 Šarūnas J. + –

5 Sigita

Š + –

6 Marius G.. – +

7 Kamilė B. + –

8 Aurimas Ž.. + –

9 Tomas M.. – +

10 Sandra D. + –

Iš viso +4-1 +1-1 +1 0 +1 -4 -1 +2 -1 +1-2

Pagal gautus teigiamų ir neigiamų pasirinkimų rezultatus grupės nariai pasiskirsto į 5 pogrupius:

1) žvaigždės – populiariausios asmenybės, su kuriomis kartu veikti pageidauja daugelis grupės narių (Nr 1).

2) mėgstamieji – individai gavę 2-4 teigiamus pasirinkimus ( Nr. 8 ).

3) priimtieji – grupės nariai, gavę bent vieną teigiamą pasirinkimą (Nr. 2, Nr. 3 , Nr. 5, Nr. 10).

4) izoliuotieji – negavę nei teigiamų nei neigiamų pasirinkimų (Nr. 4).

5) Atstumtieji – gavę tik neigiamus pasirinkimus ( Nr. 6, Nr. 7, Nr. 99).

Kad grupės santykių tinklas, išryškėjęs sociometrinės apklausos metu, būtų lengviau suvokiamas, duomenys išdėstomi sociogramoje.

Sutartiniai sociogramos ženklai:

1) Ratai vaizduoja pogrupius;

2) – vyriškos lyties asmenys su matricos numeriu;

– moteriškos lyties asmenys su matricos numeriu;

3) teigiamas pasirinkimas;

—– neigiamas pasirinkimas (atstūmimas);

Sociometrijos duomenys leidžia nustatyti du labai svarbius grupės požymius: integralumą ir glaustumą.

Grupės integralumo (susivienijimo , sujungimo) laipsnį rodo izoliuotųjų ir atstumtųjų jos narių santykinis skaičius. Izoliuotieji ir atstumtieji galima sakyti, kad yra už grupės ribų. Kuo tokių asmenų daugiau, tuo grupės integralumas mažesnis, iir priešingai. Grupės integralumą galima išreikšti trupmena:

izoliuotų + atstumtųjų narių skaičius

Integralumas =

bendras grupės narių skaičius

Matricoje pavaizduotas grupės narių skaičius:

3 + 1 4

=

10 10

Sociometrinės apklausos metu gauti duomenys rodo ir kitą grupės parametrą – jos narių glaustumą. Jis priklauso nnuo grupės narių tarpusavio santykių artimumo, gilumo. Vienas iš glaustumo požymių yra abipusių teigiamų pasirinkimų, (diadų) skaičius grupėje. Kiekvienos grupės glaustumo indeksą pagal diadų kiekį galima išreikšti trupmena:

Rastų diadų skaičius

Glaustumas =

Teoriškai galimų diadų skaičius

0

Matricoje =

5

Diadų matricoje nerasta.

SOCIOMETRINIO TYRIMO IŠVADOS

Tyrimas buvo atliktas 3L klasėje, Molėtų gimnazijoje 2005 m. vasario 28 d.

Atliktas tyrimas parodė kokie yra grupės santykiai.Gauti duomenys buvo išdėstyti lentelėje bei sociogramoje. Taip pat buvo atliktas grupės integralumas (susivienijimo, susijungimo )laipsnis kuris rodo izoliuotųjų ir atstumtųjų jos narių santykinį skaičių. Jie faktiškai yra už grupės ribų. Kuo tokių asmenų daugiau, tuo grupės integralumas mažesnis, ir priešingai. Grupės integralumas yra 4/10.

Sociometrinės apklausos metu gauti duomenys rodo ir kitą grupės parametrą – jos narių glaustumą. Jis priklauso nuo grupės nnarių tarpusavio santykių artimumo, gilumo. Vienas iš glaustumo požymių yra abipusių teigiamų pasirinkimų, (diadų) skaičius grupėje. Kiekvienos grupės glaustumo indeksą pagal diadų kiekį išreiškėme trupmenoje, bei tyrimo rezultatai parodė, kad grupėje diadų nerasta.

Galima teikt,i kad grupėje atsirado viena žvaigždė, bet ji gavo ir vieną neigiamą įvertinimą, tai rodo , kad grupėje yra atstumtųjų. Asmenys, kurie pažystami seniai susilaukė palankaus vertinimo, o kiti buvo priimtieji ar izoliuotieji. Galima pastebėti, kad merginos viena kitai nesimpatizuoja, o vaikinams jos dagiau skiria dėmesio. Vaikinai eelgiasi atvirkščiai.

Daugiausiai pliusų žvaigždei davė merginos, tai rodo ,jog tarp jų yra puikus santykiai bei jie norėtu palaikyti draugiškus santykius. Tyrimo grupę pasirinkau neatsitiktinai, nes kai kuriuos jos narius pažystu, tad buvo smalsu kaip jie atsakys į klausimus. Kai kurie atsakymai tikrai buvo netikėti, nes gal jie paprasčiausiai neturėjo ką rinktis, tad pasirinko bet ką. Pažinodamas grupę galiu teikti, kad realiame gyvenime jie darys kitaip ir rinksis asmenis pagal kitus kriterijus.

NAUDOTA IR CITUOTA LITERATŪRA

1. Suslavičius A., Valickas G. Socialinė psichologija teisėtvarkos darbuotojams, LTA, Vilnius . 1999.

2. Jacikevičius A. Žmonių grupių (socialinė) psichologija. Žodynas, Vilnius 1995.

3. Suslavičius A. Socialinė psichologija, VU, Vilnius 1998.

Furs .M. Psichologija. Saulužė, Vilnius. 2000.

UTENA 2005

TURINYS

Įvadas…………………………3

4. Instinktų agresijos teorijos……………………….4

4.1 S. Freudo agresijos teorija………………………4

4.2 K. Lorenzo agresijos teorija……………………..5

5. Frustracijos – agresijos teorija……………………..6

2.1.Perkelta agresija…………………………7

2.2. Frustracija, aplinkos sąlygos ir agresija………………..8

6. Socialinio mokymosi agresijos teorija……………………9

3.1. Agresyvaus elgesio išmokimas…………………..10

3.2. Modeliavimo efektai………………………10

3.3. Agresyvaus elgesio įtvirtinimas…………………..11

Išvados…………………………12

Sociometrinis tyrimas…………………………14

Išvados…………………………17

Naudota literatūra…………………………18

ĮVADAS

Pirmiausia reikėtų pabrėžti tai, jog agresija yra labai populiari elgesio forma – turbūt nėra žmogaus, galinčio sąžiningai prisipažinti, kad jis niekada nebuvo fiziškai arba verbališkai agresyvus. Agresija yra toks elgesio tipas, kuris pasireiškia kiekvieno žmogaus gyvenime, nepaisant jo amžiaus, lyties, rasės, išpažįstamos religijos arba įsitikinimų. Kadangi agresyvus elgesys yra dažnas ir sukelia daug rimtų problemų, įvairūs socialinės psichologijos autoriai bandė aiškinti agresijos atsiradimo ppriežastis, jos funkcionavimo ypatumus, modifikacijos būdus ir t.t. Galima sakyti, jog šiuo metu egzistuoja trys populiariausios psichologinės agresijos teorijos (bei įvairios jų versijos): a) instinktų; b) frustracijos-agresijos; c) socialinio mokymosi.

Darbo tema – Agresyvaus elgesio teorijos

Darbo aktualumas ir reikšmingumas – Galima teigti, jog agresyvus elgesys yra labai populiari elgesio forma, bei dažnai pasireiškia visuomenėje. Jis tikrai yra pasireiškęs kiekvieno asmens gyvenime.Pasirinkau šią temą todėl, kad agresija pasireiškia jaunesnio amžiaus asmenims ir norėčiau sužinoti būtent kodėl taip yra ir kodėl ji pasireiškia tarp jaunesnio amžiaus asmenų.Aišku jog agresija pasireiškia visiems bei vyresnio amžiaus asmenims, nes kiekvienas asmuo patiria agresija. Dažnai pasireiškiantis agresyvus elgesys sukelia skausmą ir kitas žalingas pasekmes. Todėl pasistengsiu tiksliai apžvelgti agresyvaus elgesio teorijas bei jų atstovų samprotavimus.

Darbo objektas – agresyvaus elgesio teorijos.

Darbo tikslas – išanalizuoti kaip pasireiškia visos agresyvaus elgesio teorijos.

Iškeltiems darbo tikslams pasiekti iškelti šie darbo uždaviniai:

5. Apžvelgti agresyvaus elgesio teorijas.

6. Išnagrinėti instinktų agresijos teorija.

7. Susipažinti su frustracijos agresijos teorija

8. Aptarti socialinio mokymosi agresijos teorija..

Agresyvaus elgesio teorijos

Kadangi agresyvus elgesys yra dažnas ir sukelia daug rimtų problemų, įvairūs socialinės psichologijos autoriai bandė aiškinti agresijos atsiradimo priežastis, jos funkcionavimo ypatumus, modifikacijos būdus ir t.t. Galima sakyti, jog šiuo metu egzistuoja trys populiariausios psichologinės agresijos teorijos (bei įvairios jų versijos): a) instinktų; b) frustracijos-agresijos; c) ssocialinio mokymosi.

Instinktų agresijos teorijos

Šias teorijas galima priskirti seniausioms ir turbūt labiausiai ginčytinoms agresijos teorijoms. Jų atstovai kelia prielaidą, kad agresyvus elgesys yra įgimtas (t.y. slypi pačioje žmogaus prigimtyje), todėl agresija yra neišvengiama.

S.Freudo agresijos teorija S.Freudas išskyrė dvi pagrindines asmenybės varomąsias jėgas – gyvenimo ir mirties instinktus. Gyvenimo instinktai (pvz., alkio, troškulio, seksualinis) užtikrina žmogaus fizinę egzistenciją ir giminės pratęsimą. Mirties, arba destruktyvūs, instinktai pasireiškia ne taip aiškiai, tačiau, nepaisant to, jie galiausiai pasiekia savo tikslą -kiekvienas žmogus miršta. Mirties instinktų buvimas grindžiamas prielaida, kad visos gyvos būtybės siekia sugrįžti į tą stabilumo būklę, kuri būdinga neorganiniam pasauliui. Svarbus išvestinis mirties instinktų darinys yra agresijos potraukis. S.Freudo manymu, „Agresijos potraukio atsiradimas yra susijęs su savisauga – tam, kad apsaugotų organizmą, gyvenimo instinktai pasipriešina mirties instinktams ir nukreipia jų energiją į išorę (prieš kitus žmones arba objektus)“1 . Tačiau kai kada agresija gali vėl būti nukreipiama atgal, ten iš kur ji kilo (t.y. prieš savąjį Aš). Dalį į vidų nukreiptos agresijos potraukio energijos gali perimti Superego (ši energija naudojama baudžiant Ego bei sukeliant kaltės išgyvenimą), o kraštutiniais atvejais gali pasireikšti savidestrukcija, arba suicidiniai bandymai. Be to, kadangi mūsų veiksmus paprastai skatina ne vienas, bet keletas motyvų, tai realybėje dažnai pasireiškia gyvenimo ir

mirties instinktų tarpusavio sąveika. Pavyzdžiui, valgymo metu galima stebėti alkio ir agresijos instinktų derinį (valgant užtikrinamas organizmo egzistavimas, o kita vertus, valgant pasireiškia destruktyvūs aktai – kandžiojimas ir kramtymas), esant sadistiniams meilės ryšiams – seksualinio ir agresijos instinktų sąveiką.

Kaip pažymi S.Freudas, „Žmogus nėra švelni, meilės trokštanti būtybė, kuri gali tiktai gintis ir tik tada, kai ją kas nors užpuola. Žmogaus prigimtyje slypintis agresijos potraukis lemia tai, kad palankiomis aplinkybėmis (pvz., kada nėra kliūčių arba slopinančių jėgų) šis agresyvumas pasireiškia stichiškai, ppažadindamas žmoguje laukinį žvėrį, kuris gali kankinti ir žudyti savo gentainius“2. Dėl šio žmonėms būdingo pirmapradžio priešiškumo bei agresyvumo kultūrai ir civilizacijai kyla nuolatinė grėsmė (nes įgimti žmogaus potraukiai yra stipresni už racionalius interesus). Todėl socialinė-kultūrinė aplinka turi sutelkti visas pastangas, kad galėtų prislopinti agresijos potraukį. Šiam tikslui gali būti taikomos pačios įvairiausios priemonės – ribojamas seksualinis gyvenimas, keliami idealūs reikalavimai, iš esmės prieštaraujantys žmogaus prigimčiai (pvz., mylėti savo artimą kaip save patį), nustatomos tam tikros konfliktinių situacijų sprendimo taisyklės iir pan.

Reikia pabrėžti, kad S.Freudas analizavo ne tik tarpasmeninę, bet ir tarpgrupinę agresiją. Viena iš pagrindinių tarpgrupinės agresijos funkcijų -tai savosios grupės stabilumo ir vieningumo palaikymas. Pagal S.Freudo teorija galima teikti, kad visada galima susieti tarpusavyje didelį žmonių skaičių, jeigu ddar liks ir tokių, į kuriuos bus galima nukreipti savo agresiją. Jo manymu, tarp kaimyninių tautų (arba atskirų etninių grupių) dažnai kyla nesantaika, kuri padeda joms santykinai „nekaltu“ būdu patenkinti agresyvius potraukius ir išlaikyti savosios grupės vieningumą. Šį priešiškumo „svetimiesiems“ ir prieraišumo „saviesiems“ formavimąsi galima būtų paaiškinti remiantis Edipo komplekso funkcionavimo analogija. Kitaip tariant, ankstyvosios vaikystės emocinių santykių ambivalentiškumas vėliau yra perkeliamas į socialinę tarpusavio sąveiką. Meilė tėvui yra transformuojama į identifikaciją su savosios grupės lyderiu, taip pat į susitapatinimą su kitais grupės nariais, kurie irgi jį pripažįsta. O priešiškumas ir agresija tėvui yra transformuojama ir nukreipiama į išorinę grupę arba grupes.

K. Lorenzo agresijos teorija Daugelį metų tyrinėjęs gyvūnų elgseną, K.Lorenzas priėjo išvados, kad agresija yra įgimta. Tačiau jeigu S.Freudas mmirties instinktą traktavo kaip destruktyvų pradą ir priešpriešino jį gyvenimo instinktams, tai K.Lorenzas manė, kad agresija yra toks pat instinktas, kaip ir visi kiti. Jo manymu, esant natūralioms sąlygoms, agresija yra adaptyvi ir padeda išsaugoti gyvybę ir rūšį. Pavyzdžiui, agresijos instinktas užtikrina, kad tos pačios rūšies atstovai negyventų pernelyg arti vienas kito, o išsiskirstytų platesnėje teritorijoje (taip sudaromos geresnės sąlygos užsitikrinti pakankarnas maisto atsargas). Kovos tarp konkuruojančių patinų padeda atrinkti stipriausius ir sveikiausius bandos lyderius, užtikrina geresnę rūšies reprodukciją.

Kaip rašo KK.Lorenzas, „Tam, kad pasireikštų agresija, reikalingas išorinis reakciją sukeliantis stimulas, kuris nukreipia sukauptą energiją į fiksuotus elgesio būdus (pvz., savo rūšies atstovo užpuolimą, kai jis pažeidžia kito gyvūno teritoriją). Kai sukaupta agresijos instinkto energija yra panaudojama, agresyvių reakcijų pasireiškimo tikimybė sumažėja“3 . Tačiau, jeigu agresija nebuvo išreikšta ilgą laiko tarpą ir susikaupė didelės energijos atsargos, tai agresyvias reakcijas gali išprovokuoti netgi silpni orientuojantys stimulai (šiuo atveju agresijos pasireiškimo slenkstis tampa toks žemas, kad ji pratrūksta pirmai palankiai situacijai pasitaikius). Taigi galima sakyti, jog agresija funkcionuoja pagal hidraulinio modelio principą -susikaupus dideliam agresijos instinkto energijos kiekiui, ji turi būti išreikšta.

Kalbėdamas apie žmogaus agresyvumą, K.Lorenzas nurodo, kad „Žmogaus prigimtis nėra labai bloga. Tiktai žmogus savo protu ir darbu pernelyg greitai pakeitė natūralias gyvenimo sąlygas, dėl to agresijos instinktas kartais ir sukelia tokias pražūtingas pasekmes. K.Lorenzo manymu, tenka tiktai apgailestauti, kad žmogus neturi grobuoniškos prigimties. Daug pavojų, gresiančių žmogui, atsiranda būtent todėl, kad iš prigimties jis yra santykinai nepavojinga, viskuo mintanti būtybė“4. Žmogus neturi pavojingo natūralaus ginklo (pvz., didelių ir aštrių nagų arba dantų), kuriuo jis galėtų užmušti kitą stambią būtybę. Dėl to per visą evoliuciją nesusiformavo agresiją slopinantys mechanizmai, kurie trukdo visiems „profesionaliems“ plėšrūnams naudoti natūralius ginklus prieš savo rūšies atstovus iir kartu užkerta kelią rūšies susinaikinimui. Tačiau dirbtinių ginklų išradimas atvėrė žmonėms plačias savo gentainių žudymo galimybes, nes buvo iš esmės pažeista pusiausvyra tarp santykinai silpno agresijos slopinimo ir tokių pat nedidelių kitų žmonių žudymo galimybių (išradus galingus dirbtinius ginklus, atsirado nepaprastai didelės žudymo galimybės, o agresijos slopinimas išliko toks pat silpnas, kaip ir anksčiau).

Tiek S.Freudo, tiek K.Lorenzo agresijos teorijos susilaukė nemažai kritikos. Galima būtų išskirti tokius pagrindinius kitų autorių priekaištus. Pirma, instinktų teorijos negali paaiškinti, kodėl vieni žmonės yra daug agresyvesni už kitus ir kodėl egzistuoja tokia didelė žmogaus agresyvaus elgesio formų įvairovė (jeigu agresija yra įgimta, tai tam tikras agresyvaus elgesio modelis turėtų būti būdingas visiems tos rūšies atstovams). Antra, nors žmogus ir neturi tokių stiprių instinktyvių agresijos slopinimo būdų kaip plėšrūs gyvūnai, tačiau savo agresiją jis gali kontroliuoti aukštesniaisiais psichiniais procesais ir kalba. Trečia, net jeigu žmogus ir turi agresijos instinktą, jo agresyvių impulsų pasireiškimą gali stipriai paveikti besikeičiančios aplinkos sąlygos, socialinė patirtis ir kiti ontogenezės metu vykstantys pokyčiai. Kai kurie eksperimentiniai tyrimai liudija, kad įgyta patirtis gali turėti įtakos net plėšrių gyvūnų agresijos instinkto pasireiškimui. Pavyzdžiui, savo išradingame eksperimente

Frustracijos – agresijos teorija

Tai buvo viena iš pirmųjų teorijų, atkreipusių dėmesį į išorinių sąlygų įtaką agresijos pasireiškimui. DDar 1939 m. J.Dollardas su kolegomis paskelbė savo garsųjį veikalą „Frustraciįa ir agresija“, kuris keletą dešimtmečių buvo agresyvaus elgesio tyrimų teoriniu pagrindu. Minėti autoriai iškėlė prielaidą, kad agresija visuomet yra frustracijos pasekmė, ir kad frustracija visuomet skatina tam tikras agresijos formas. Šiuo atveįu frustracija yra suprantama kaip trukdymai siekiant kokio nors tikslo. Galima sakyti, kad frustracija atsiranda tada, kai žmogus negali siekti trokštamo tikslo arba atlikti atitinkamų veiksmų, kai jis to nori. Didėjant frustracijai, stiprėja ir agresyvaus elgesio stimuliacija. Egzistuoja trys pagrindiniai veiksniai, lemiantys tai, kokį agresyvumo pasireiškimo laipsnį sukels frustracija:

1. Blokuojamo potraukio (susijusio su tikslo siekimu) stiprumas. Kitaip tariant, kuo labiau žmogus trokšta pasiekti tikslą, tuo didesnę frustraciją jis patirs esant įvairiems trukdymams ir, atitinkamai, išreikš didesnę agresiją.

2. Frustracijos visapusiškumas. Jeigu trokštamam tikslui pasiekti yra trukdoma tik iš dalies, tai toks trukdymas sukels mažesnę frustraciją, ir, atitinkamai, mažesnį agresyvumo lygį (negu tuo atveju, kai tikslui pasiekti trukdoma visiškai).

3. Nedidelių frustracijų susikaupimas. Susikaupusios nedidelės frustracijos arba trukdymai galiausiai sukelia stiprias agresyvias reakcijas (atskiros nedidelės frustracijos paprastai stiprios agresijos nesukelia). Pavyzdžiui, įsivaizduokime, kad žmogus skuba papietauti, tačiau pakeliui į kavinę jį sutrukdo pažįstamas, kuris paprasčiausiai nori paplepėti (pirma nedidelė frustracija). Vėliau tas žmogus patenka į „kamštį“ kelyje (antra nedidelė frustracija) ir,

pagaliau atvykęs į vietą, randa kavinę uždarytą (trečia nedidelė frustracija). Apimtas pykčio, žmogus apspardo kavinės duris, dėl to jį sulaiko pro šalį važiavę policininkai. Taigi, susikaupusios nedidelės frustracijos sukėlė stiprią agresiją, o ji tikriausiai nebūtų pasireiškusi, jeigu žmogus būtų iš karto, be jokių kliūčių atvykęs j kavinę ir radęs ją užrakintą.

Vis dėlto labai greitai J.Dollardas ir jo kolegos susilaukė nemažai kritikos. Pavyzdžiui, kiti autoriai atkreipė dėmesį į tai, kad frustracija ne visuomet sukelia agresiją (po frustracijos gali pasireikšti ir kitos rreakcijos) arba kad frustracija ne visada yra būtina agresijos pasireiškimo sąlyga (samdytas žudikas gali atlikti savo užduotį nieko nežinodamas apie auką ir nepatirdamas jokios frustracijos). Atsižvelgdami į pareikštas pastabas, frustracijos-agresijos teorijos autoriai pripažino, kad ryšys tarp frustracijos ir agresijos nėra toks paprastas, kaip buvo manyta. Jie patikslino anksčiau iškeltą prielaidą ir nurodė, kad agresija yra tik viena iš galimų frustracijos pasekmių . Frustracija taip pat dar gali sukelti tokias reakcijas kaip atsitraukimą, apatiją, regresiją arba fiksaciją (t.y. stereotipinį elgesį).

Kalbant aapie šiuolaikinę frustracijos sampratą, reikia pažymėti vieną labai svarbų dalyką – toleranciją frustracijai. Ši tolerancija yra tam tikras slenkstinis dydis, kurį viršijus, pasireiškia kokybiškai skirtingos elgesio formos. Pavyzdžiui, žmogus gali patirti gana stiprią ir santykinai ilgalaikę frustraciją nedemonstruodamas jokių elgesio ddezorganizacijos požymių (t.y. gali ir toliau siekti užsibrėžto tikslo arba pasirinkti alternatyvų patrauklų užsiėmimą). Tačiau jeigu frustracija ima didėti, nuo tam tikro momento žmogus praranda psichinę pusiausvyrą ir nebegali konstruktyviai susidoroti su iškilusia problemine situacija. Tokiais atvejais yra sakoma, kad buvo viršytas individualus tolerancijos frustracijai laipsnis.

Perkelta agresija. Kaip pažymi frustracijos-agresijos teorijos autoriai, frustracijos sukelta agresija paprastai yra nukreipiama į žmogų arba į kitą objektą, trukdantį siekti norimo tikslo. Tačiau kartu jie pripažįsta, kad žmogus negali visada elgtis agresyviai nesulaukdamas atitinkamo atsako arba iš agresijos objekto, arba iš kitų žmonių. Tokio potencialaus atsako galimybė įsisąmoninama jau vaikystėje, nes tėvai dažnai skiria savo vaikams bausmes, jeigu vienas iš jų nuskriaudžia kitą. Taigi, nors patiriama frustracija ir provokuoja agresyvias reakcijas, jos gali būti nnuslopintos, jeigu už agresiją gresia bausmė arba kokios nors kitos nemalonios pasekmės. Tačiau tokiais atvejais, kai žmogus už agresiją prieš frustratorių bijo būtį nubaustas, arba kai frustracijos šaltinis konkrečiu momentu yra nepasiekiamas, jis savo agresiją gali perkelti į kurį nors kitą objektą.

Grįžtant prie agresyvių reakcijų perkėlimo, galima pasakyti, jog tada, kai individas nori išreikšti agresiją į originalų objektą, bet jo nėra (arba objektas yra neprieinamas), tai tikėtina, kad jis savo agresiją perkels į kitą panašų objektą. Tuo atveju, kai iindividas nori išreikšti savo agresiją į originalų objektą, bet kartu išgyvena silpną bausmės baimę, jis perkels agresiją į objektą, turintį tiek panašumų, tiek ir skirtumų, palyginti su originaliu. Tačiau, jeigu individas nori išreikšti agresiją į originalų objektą ir kartu išgyvena stiprią bausmės baimę, yra tikėtina, kad agresija bus perkeliama į labai nepanašų (palyginti su originaliu) objektą. Kitaip tariant, kuo didesnę baimę išgyvena individas, tuo mažesnė tendencija perkelti agresiją į panašų objektą, ir, priešingai, kuo mažesnę baimę išgyvena individas, tuo didesnė tikimybė, kad agresija bus perkelta į panašius objektus. Pavyzdžiui, jeigu darbuotojas nebijo savo viršininko, ir pastarasis jį frustruoja, tai darbuotojas savo agresiją išreikš tiesiog į viršininką. Jeigu darbuotojas šiek tiek bijo viršininko, ir tas jį frustruoja, tai tikėtina, kad darbuotojas savo agresiją išreikš į tarpinį pagal panašumą objektą (pvz., į viršininko pavaduotoją). O tuo atveju, kai darbuotojas labai bijo savo viršininko, ir pastarasis jį frustruoja, tai darbuotojas agresiją išreikš į visai nepanašius (palyginti su viršininku) objektus (tai gali būti žmona, vaikas arba atsitiktinis praeivis gatvėje).

Frustracija, aplinkos sąlygos ir agresija. Autoriai, bandę papildyti pagrindinę frustracijos-agresijos teorijos prielaidą, akcentuoja tai, kad frustracija sukelia pasirengimą agresijai, bet ar agresija bus išreikšta, priklauso nuo papildomų aplinkos sąlygų. Šioms papildomoms sąlygoms, lemiančioms agresyvų elgesį, ypač ddaug dėmesio skyrė L.Berkowitzas. Jo manymu, „Frustracija tiesiogiai nesukelia agresijos, tačiau skatina emocinio sužadinimo būseną, kurią galima apibūdinti kaip pyktį. Pyktis lemia vidinį žmogaus pasirengimą agresijai, tačiau agresyvus elgesys pasireiškia tik tada, kai aplinkoje yra atitinkami orientuojantys stimulai. Šių stimulų funkcijas gali atlikti kitų žmonių poveikiai, mažinantys agresyvaus elgesio apribojimus, objektai, vienaip ar kitaip susiję su agresija, negatyviais išgyvenimais ir pan“5. Įvairūs stimulai gali mokymosi būdu įgauti agresiją sukeliančių savybių (pvz., taikant klasikinio sąlygojimo principus). Taigi, teoriškai bet koks įvykis arba objektas gali tapti agresiją sukeliančiu stimulu. Be to, kadangi žmonės gali turėti skirtingą mokymosi patirtį, jų agresyvų elgesį gali skatinti skirtingi orientuojantys stimulai.

Norėdami pademonstruoti agresiją sukeliančių orientuojančių stimulų vaidmenį, L.Berkovvitzas ir jo kolegos atliko nemažai „ginklų efekto“ tyrimų. Kadangi ginklai tiesiogiai asocijuojasi su agresija, buvo manoma, kad jie atlieka agresiją sukeliančių stimulų funkcijas. Vadinasi, frustruotiems arba supykintiems žmonėms ginklai turėtų sukelti daug stipresnę agresiją negu neutralūs objektai. Tikrindami minėtą prielaidą, L.Berkovvitzas ir A.LePage’as atliko platų atgarsį sukėlusį eksperimentą.

Pirmajame eksperimento etape tiriamieji (studentai vyrai) turėjo atlikti užduotį, kurią vėliau vertino eksperimentatoriaus pagalbininkas, stimuliuodamas juos elektros smūgiais. Elektros smūgių skaičius nepriklausė nuo užduoties atlikimo – jais buvo siekiama sukelti skirtingą tiriamųjų pykčio būseną. Kaip ir buvo tikėtasi, tie tiriamieji, kurie gaudavo ddaug elektros smūgių, buvo piktesni už tuos, kurie gavo tik vieną elektros smūgį. Antrajame eksperimento etape tiek supykinti, tiek ir nesupykinti tiriamieji turėjo vertinti eksperimentatoriaus pagalbininko užduoties atlikimą (jie taip pat galėjo skirti elektros smūgius). Šiame etape tiriamiesiems buvo sudaromos įvairios sąlygos. Pirmuoju atveju ant šalia stovinčio stalo buvo padedamas medžioklinis šautuvas ir revolveris, o tiriamiesiems sakoma, kad šie ginklai priklauso eksperimentatoriaus pagalbininkui (taigi, ginklai buvo asocijuojami su oponentu). Antruoju atveju tiriamieji matė tuos pačius ginklus, tačiau jie nebuvo susiejami su oponentu („neasocijuotos“ sąlygos). Trečiuoju atveju (kontrolinė grupė) tiriamiesiems nebuvo pateikta jokių papildomų stimulų. Paskutinioji – ketvirtoji situacija buvo sudaryta tik supykintiems tiriamiesiems. Kaip parodė gauti rezultatai, nesupykintiems tiriamiesiems agresiją skatinančių stimulų pateikimas reikšmingų pokyčių nesukėlė – visais atvejais eksperimentatoriaus pagalbininkui buvo skiriamas panašus elektros smūgių skaičius. Tačiau kai tiriamieji buvo supykinti, pasireiškė aiškus efektas – jie eksperimentatoriaus pagalbininkui skirdavo daugiau elektros smūgių tada, kai matydavo ginklus, ir mažiau – kai jų nematydavo (ar ginklai buvo asocijuojami su oponentu, ar ne – agresyvaus elgesio pasireiškimas reikšmingai nesiskyrė). Be to, supykinti tiriamieji taip pat skirdavo daugiau elektros smūgių tada, kai jie matydavo ginklus, o ne badmintono raketes.Kaip matome, tyrimo rezultatai patvirtino iškeltą prielaidą (panašius duomenis gavo ir kiti autoriai). Nekyla abejonių,

kad „ginklų efektas“ yra svarbus ne tik laboratorijoje, bet ir gyvenime (pvz., buitinių konfliktų metu frustraciją patyrusio žmogaus agresijos protrūkį gali paskatinti atsitiktinai į akiratį patekęs peilis ir pan.). Tačiau kartu reikia pridurti, jog agresiją sukeliančių orientuojančių stimulų koncepcija susilaukė ir kritikos.

Socialinio mokymosi agresijos teorija

Šios teorijos žimiausias autorius buvo A.Bandura. Jis teigia, kad „agresija yra specifinė socialinio elgesio forma, kuri yra išmokstama ir naudojama lygiai taip pat, kaip ir kitos socialinio elgesio formos“. Jo manymu, neigiama stimuliacija, atsirandanti dėl įįvairių frustratorių poveikio, sukelia bendrą individo emocinio sužadinimo būseną, kuri gali sudaryti palankų foną ne tik agresijai, bet ir kitoms reakcijoms pasireikšti. Kokia reakcija bus sukelta, priklauso nuo to, kaip bus įvertintas frustratorius arba emocinio sužadinimo šaltinis, kokios yra išmoktos reakcijos susidorojant su frustracija, koks jų santykinis efektyvumas. Pavyzdžiui, patyrę negatyvų poveikį, vieni žmonės siekia pagalbos ir paramos, kiti – padidina savo pastangas siekdami sėkmės, treti – pasitraukia iš frustruojančios aplinkos, ketvirti – elgiasi agresyviai, penkti – patiria sustiprėjusias psichosomatines rreakcijas, šešti – bando palengvinti savo pasigailėtiną būseną alkoholiu bei narkotikais, dar kiti – ieško konstruktyvių problemos sprendimo būdų. Taigi, frustracija ir emocinis sužadinimas yra greičiau lengvinanti, o ne būtina agresijos pasireiškimo sąlyga. Įvairios frustracinės situacijos dažniausiai gali išprovokuoti agresiją ttokių žmonių, kurie išmoko reaguoti į neigiamus poveikius agresyviomis reakcijomis.

Agresyvaus elgesio išmokimas. Pirmiausia galima pasakyti, kad žmonės agresyviai elgtis išmoksta tiesioginės patirties dėka, už išreikštą agresiją susilaukdami vienokio ar kitokio pastiprinimo. Agresyvus elgesys labai dažnai naudojamas todėl, kad jis užtikrina aplinkinių pritarimą ir leidžia pakelti statusą. Šį pritarimą asmenybė gali gauti ne tik asocialioje, bet ir prosocialioje aplinkoje (pvz., tėvas gali pagirti sūnų už tai, kad jis sugebėjo primušti vyresnį berniuką, treneris – žaidėją, kuris atkovojo kamuolį žaisdamas ypač agresyviai, ir t.t.). Asocialiose bendraamžių grupėse agresyvus elgesys paaugliams gali užtikrinti ne tik grupės narių pritarimą, bet ir atitinkamą socialinį statusą (paprastai kuo agresyviau paauglys elgiasi, tuo didesnė tikimybė, kad jis užims aukštesnį statusą). Agresyvus elgesys taip pat gali užtikrinti agresoriui nnaudingą materialinį atpildą. Pavyzdžiui, vaikas, primušęs savo bendraamžį, gali atimti iš jo žaislą arba saldumynus, ir tai yra savotiškas atlygis už agresyvų elgesį. Paaugliai arba suaugusieji už agresijos naudojimą gali būti pastiprinami piniginiais priedais ir pan. Be to, vaikai kartais gali būti pastiprinami papildomu dėmesiu, kurį suaugusieji skiria jų agresyviam elgesiui (šis efektas dažniausiai pasireiškia tada, kai vaikai išgyvena suaugusiųjų dėmesio stoką). Jeigu tėvai arba mokytojai atkreipia dėmesį į vaiką tik tada, kai jis elgiasi agresyviai (arba padaro kokį nors kkitą nusižengimą), jie kartu jį pastiprina, nes patenkina vaiko aplinkinių dėmesio poreikį. Nors vaikas yra baramas, baudžiamas ir pan., jis gali ir toliau elgtis agresyviai bei gana noriai kęsti negatyvias sankcijas, nes dėl tokio elgesio jis susilaukia trokštamo dėmesio.

Modeliavimo efektai. Stebimas agresijos modelis gali įvairiai paveikti asmenybės elgesį. Pirma, asmenybė gali išmokti naujų agresyvaus elgesio formų (pvz., naujų veiksmų arba jų komponentų, elgesio formavimo taisyklių ir pan.). Be to, kadangi stebėtojui yra pateikiama daug elgesio bei mąstymo stiliumi besiskiriančių modelių, jis retai formuoja savo elgesį remdamasis tik vienu šaltiniu. Taip, stebint įvairius modelius, gali atsirasti ne tik paprasta jų elgesio imitacija, bet ir visiškai naujos agresyvaus elgesio formos. Antra, stebint modelį, gali būti aktualizuojamas jau anksčiau išmoktas agresyvus elgesys. Modelis gali paskatinti jau išmoktų reakcijų pasirinkimą, išlaisvinti nuo suvaržymų („vidinių stabdžių“) tokius veiksmus, kurie anksčiau dėl kokių nors priežasčių buvo slopinami. Slopinimo neutralizacijos, arba panaikinimo, efektai yra akivaizdūs, kai stebėtojas mato modelį, atliekantį draudžiamus agresyvius veiksmus ir nepatiriantį nemalonių pasekmių. Pavyzdžiui, jeigu vaikas arba paauglys mato, kad žmonės į agresoriaus veiksmus reaguoja indiferentiškai arba net palankiai, jam gali susidaryti įspūdis, jog agresyvus elgesys yra priimtinas ir naudingas. Dėl to agresyvaus modelio veiksmai gali paprasčiausiai sukelti jau anksčiau išmoktą agresiją. Trečia, aanksčiau išmoktos agresyvaus elgesio formos gali būti prislopinamos. Stebėdamas modelį, kurio agresyvūs veiksmai sukelia nepageidautinas pasekmes (pvz., yra aplinkinių smerkiami ir baudžiami), stebėtojas gali nuslopinti ir savo atitinkamus veiksmus arba sumažinti agresyvių reakcijų pasireiškimo dažnumą. Kitaip tariant, prognozuojama bausmė ir nepritarimas slopina nepageidautiną elgesį. Tačiau, palankiomis aplinkybėmis, šios laikinai nuslopintos agresyvios reakcijos gali vėl būti atkuriamos bei įgyvendinamos. Ketvirta, agresyvus modelio elgesys gali atkreipti stebėtojo dėmesį į įvairius objektus, kurių atžvilgiu galima sėkmingai naudoti agresiją, arba į tam tikras aplinkybes, kurioms esant agresyvūs veiksmai yra dažniausiai skatinami. Penkta, agresyvaus modelio emocinės reakcijos gali sukelti panašų emocinį sužadinimą stebėtojui ir kartu padidinti būsimos agresijos tikimybę arba intensyvumą. Reikia pridurti, kad nors šie skirtingi modeliavimo efektai gali pasireikšti ir atskirai, paprastai jie veikia kartu.

Agresyvaus elgesio įtvirtinimas. Pasak A.Banduros, žmogaus elgesyje įsitvirtina tokios reakcijos, kurios jam užtikrina pageidautinas pasekmes bei atneša daugiau naudos negu žalos. Kitaip tariant, agresija įsitvirtina žmogaus elgesyje tada, kai ji yra veiksminga priemonė siekiant norimų tikslų. Jau minėjome, kad agresija gali sukelti įvairias teigiamas išorines pasekmes (pvz., aplinkinių pritarimą, aukštesnį statusą, materialinę naudą ir pan.). Tačiau autoriai akcentuoja, kad žmonės ne tik paprasčiausiai reaguoja į išorinės aplinkos poveikius, bet susikuria savipastiprinimus, arba savo pačių sukeltas vidines pasekmes. Todėl aagresija gali sukelti ne tik išorines, bet ir vidines teigiamas pasekmes (pvz., nuobodulio atsikratymą, pasitenkinimo išgyvenimą, pritarimą sau ir pan.). Be abejo, tam, kad agresyvus elgesys sukeltų savipastiprinimą, žmogus turi būti interiorizavęs tokius elgesio standartus, pagal kuriuos agresyvios reakcijos taptų asmeninės savigarbos šaltiniu. Apibendrinant galima pasakyti, kad agresyvaus elgesio įpročiai susiformuoja dėl šių pagrindinių priežasčių: 1) agresija užtikrina žmogui teigiamas išorines pasekmes arba pastiprinimus; 2) ji yra naudinga apribojant kitų žmonių nepriimtinus arba nepageidautinus poelgius; 3) tam tikrose grupėse egzistuoja agresiją skatinančios elgesio normos (pvz., agresyvūs paaugliai gali jungtis į grupes, kuriose agresija yra vertinama bei toleruojama); 4) pats žmogus susikuria tokią savireguliacijos sistemą, kai agresyvūs veiksmai tampa asmeninio pasididžiavimo šaltiniu.

IŠVADOS

Išanalizavus savarankiško darbo temą teikiamos šios išvados.

1. Kadangi agresyvus elgesys yra dažnas ir sukelia daug rimtų problemų, įvairūs socialinės psichologijos autoriai bandė aiškinti agresijos atsiradimo priežastis, jos funkcionavimo ypatumus, modifikacijos būdus ir t.t. Galima sakyti, jog šiuo metu egzistuoja trys populiariausios psichologinės agresijos teorijos (bei įvairios jų versijos): a) instinktų; b) frustracijos-agresijos; c) socialinio mokymosi.

2. Jų atstovai kelia prielaidą, kad agresyvus elgesys yra įgimtas (t.y. slypi pačioje žmogaus prigimtyje), todėl agresija yra neišvengiama ( S. Freudo ir K. Lorenzo). Jie nurodė dvi pagrindinius instinktus: gyvybės ir mirties. Jie skatina žmogaus

aktyvumą. Agresija reikia nukreipti tam tikra linkme. Ją galima sustiprinti, bet negalima panaikinti. Jie rtaip pat susilaukė daug kritikos iš kurios apibendrindami galime pasakyti, jog net jeigu mes pripažinsime, kad žmogus turi įgimtą agresijos potraukį, negalėsime paaiškinti žmogaus agresyvaus elgesio remdamiesi vien tik prigimtimi. Mums dar reikia išsiaiškinti socialines-psichologines žmogaus gyvenimo bei veiklos sąlygas, kurios veikdamos kartu su agresijos potraukiu ir lemia agresyvaus elgesio įvairovę.

3. Šios teorijos pradininkas buvo J.Dollardas. Agresija visuomet yra frustracijos pasekmė ir frustracija skatina agresyvias formas. JJis nustatė pagrindines šios teorijos dalis. a) Blokuojamo potraukio (susijusio su tikslo siekimu) stiprumas. Kitaip tariant, kuo labiau žmogus trokšta pasiekti tikslą, tuo didesnę frustraciją jis patirs esant įvairiems trukdymams ir, atitinkamai, išreikš didesnę agresiją. b) Frustracijos visapusiškumas. Jeigu trokštamam tikslui pasiekti yra trukdoma tik iš dalies, tai toks trukdymas sukels mažesnę frustraciją, ir, atitinkamai, mažesnį agresyvumo lygį (negu tuo atveju, kai tikslui pasiekti trukdoma visiškai). c) Nedidelių frustracijų susikaupimas. Susikaupusios nedidelės frustracijos arba trukdymai galiausiai sukelia stiprias agresyvias reakcijas ((atskiros nedidelės frustracijos paprastai stiprios agresijos nesukelia).

4. Šios teorijos žymiausias autorius buvo A.Bandura. Jis teigia, kad „agresija yra specifinė socialinio elgesio forma, kuri yra išmokstama ir naudojama lygiai taip pat, kaip ir kitos socialinio elgesio formos“. Jo manymu, neigiama sstimuliacija, atsirandanti dėl įvairių frustratorių poveikio, sukelia bendrą individo emocinio sužadinimo būseną, kuri gali sudaryti palankų foną ne tik agresijai, bet ir kitoms reakcijoms pasireikšti. Kokia reakcija bus sukelta, priklauso nuo to, kaip bus įvertintas frustratorius arba emocinio sužadinimo šaltinis, kokios yra išmoktos reakcijos susidorojant su frustracija, koks jų santykinis efektyvumas Apibendrinant galima pasakyti, kad agresyvaus elgesio įpročiai susiformuoja dėl šių pagrindinių priežasčių: 1) agresija užtikrina žmogui teigiamas išorines pasekmes arba pastiprinimus; 2) ji yra naudinga apribojant kitų žmonių nepriimtinus arba nepageidautinus poelgius; 3) tam tikrose grupėse egzistuoja agresiją skatinančios elgesio normos; 4) pats žmogus susikuria tokią savireguliacijos sistemą, kai agresyvūs veiksmai tampa asmeninio pasididžiavimo šaltiniu.

SOCIOMETRINIS TYRIMAS

SOCIAMETRIJA

Atlikdamas sociometrinį tyrimą pasirinkau Molėtų gimnazijos 3L (11) klasę.Nes manau ,kad tokio amžiaus asmenys jjau yra pakankamai subrendę ir žino kas yra svarbu, o kas ne.Pateikdamas lapelius su klausimais jie noriai atsakinėjo bei domėjosi kokiam dalykui tai reikia ir ar bus viešinama jų pateikti atsakymai. Jiems atsakiau ,kad ju pateikti atsakymai nebus žinomi jų grupėje, tad jie pakankamai nuoširdžiai ir mielai atsakė į pateiktus klausimus.

Jų grupės pavadinimas yra : Gimnazistai 3 L (11) klasė. Tiriamoji grupė gyvuoja 3 metus, bet kai kurie asmenys yra pažystami nuo pirmos klasės, o kiti paeiliui atėję į šią ggrupę.

Sociometrinis tyrimas buvo atliktas 2005 m. vasario 28 d. Klausimai grupei buvo pateikiami nuo 1020 iki 1050 val.

Tyrimo dalyvių skaičius buvo dešimt asmenų. Iš tyrime dalyvavusių dešimties asmenų buvo šeši vaikinai ir keturios merginos. Sociometrinio tyrimo dalyvių amžius yra nuo 17 iki 18 metų.

Atlikto tyrimo dalyviai dar yra abiturientai (mokosi Molėtų Gimnazijoje).

Tyriamąjai grupei buvo pateikti tokie klausimai: Su kuriuo iš žemiau esančių asmenų norėtum toliau bendrauti baigus gimnazija? Su kuriuo iš žemiau esančių asmenų nenorėtum toliau bendrauti baigus gimnazija?

Grupės nariai įspėjami, kad jų atsakymai liks paslaptyje, kad naudingi gali būti tik nuoširdūs, teisingi atsakymai. Apklausos būdu gauti atsakymai išdėstomi matricoje:

Nr. Vardas, pavardė 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

1 Žydrūnas T. + –

2 Akvilė M.. + –

3 Tadas M.. + –

4 Šarūnas J. + –

5 Sigita Š + –

6 Marius G.. – +

7 Kamilė B. + –

8 Aurimas Ž.. + –

9 Tomas M.. – +

10 Sandra D. + –

Iš viso +4-1 +1-1 +1 0 +1 -4 -1 +2 -1 +1-2

Pagal gautus teigiamų ir neigiamų pasirinkimų rezultatus grupės nariai pasiskirsto į 5 pogrupius:

1) žvaigždės – populiariausios asmenybės, su kuriomis kartu veikti pageidauja daugelis grupės narių (Nr 1).

6) mėgstamieji – individai gavę 2-4 teigiamus pasirinkimus ( Nr. 8 ).

7) priimtieji – grupės nariai, gavę bent vieną teigiamą pasirinkimą (Nr. 2, Nr. 3 , Nr. 5, Nr. 10).

8) izoliuotieji – negavę nei teigiamų nei neigiamų pasirinkimų (Nr. 4).

9) Atstumtieji – gavę tik neigiamus pasirinkimus ( Nr. 6, Nr. 7, Nr. 9).

Kad grupės santykių tinklas, išryškėjęs sociometrinės apklausos metu, būtų lengviau suvokiamas, duomenys išdėstomi sociogramoje.

Sutartiniai sociogramos žženklai:

3) Ratai vaizduoja pogrupius;

4) – vyriškos lyties asmenys su matricos numeriu;

– moteriškos lyties asmenys su matricos numeriu;

3) teigiamas pasirinkimas;

—– neigiamas pasirinkimas (atstūmimas);

Sociometrijos duomenys leidžia nustatyti du labai svarbius grupės požymius: integralumą ir glaustumą.

Grupės integralumo (susivienijimo , sujungimo) laipsnį rodo izoliuotųjų ir atstumtųjų jos narių santykinis skaičius. Izoliuotieji ir atstumtieji galima sakyti, kad yra už grupės ribų. Kuo tokių asmenų daugiau, tuo grupės integralumas mažesnis, ir priešingai. Grupės integralumą galima išreikšti trupmena:

izoliuotų + atstumtųjų narių skaičius

Integralumas =

bendras grupės narių skaičius

Matricoje pavaizduotas grupės narių skaičius:

3 + 1 4

=

10 10

Sociometrinės apklausos metu gauti duomenys rodo ir kitą grupės parametrą – jos narių glaustumą. Jis priklauso nuo grupės narių tarpusavio santykių artimumo, gilumo. Vienas iš glaustumo požymių yra abipusių teigiamų pasirinkimų, (diadų) skaičius grupėje. Kiekvienos grupės glaustumo indeksą pagal diadų kiekį galima išreikšti trupmena:

Rastų diadų skaičius

Glaustumas =

Teoriškai galimų diadų skaičius

0

Matricoje =

5

Diadų matricoje nerasta.

SOCIOMETRINIO TYRIMO IŠVADOS

Tyrimas buvo atliktas 3L klasėje, Molėtų gimnazijoje 2005 m. vasario 28 d.

Atliktas tyrimas parodė kokie yra grupės santykiai.Gauti duomenys buvo išdėstyti lentelėje bei sociogramoje. Taip pat buvo atliktas grupės integralumas (susivienijimo, susijungimo )laipsnis kuris rodo izoliuotųjų ir atstumtųjų jos narių santykinį skaičių. Jie faktiškai yra už grupės ribų. Kuo tokių asmenų daugiau, tuo grupės integralumas mmažesnis, ir priešingai. Grupės integralumas yra 4/10.

Sociometrinės apklausos metu gauti duomenys rodo ir kitą grupės parametrą – jos narių glaustumą. Jis priklauso nuo grupės narių tarpusavio santykių artimumo, gilumo. Vienas iš glaustumo požymių yra abipusių teigiamų pasirinkimų, (diadų) skaičius grupėje. Kiekvienos grupės glaustumo indeksą pagal diadų kiekį išreiškėme trupmenoje, bei tyrimo rezultatai parodė, kad grupėje diadų nerasta.

Galima teikt,i kad grupėje atsirado viena žvaigždė, bet ji gavo ir vieną neigiamą įvertinimą, tai rodo , kad grupėje yra atstumtųjų. Asmenys, kurie pažystami seniai susilaukė palankaus vertinimo, o kiti buvo priimtieji ar izoliuotieji. Galima pastebėti, kad merginos viena kitai nesimpatizuoja, o vaikinams jos dagiau skiria dėmesio. Vaikinai elgiasi atvirkščiai.

Daugiausiai pliusų žvaigždei davė merginos, tai rodo ,jog tarp jų yra puikus santykiai bei jie norėtu palaikyti draugiškus santykius. Tyrimo grupę pasirinkau neatsitiktinai, nes kai kuriuos jos narius pažystu, tad buvo smalsu kaip jie atsakys į klausimus. Kai kurie atsakymai tikrai buvo netikėti, nes gal jie paprasčiausiai neturėjo ką rinktis, tad pasirinko bet ką. Pažinodamas grupę galiu teikti, kad realiame gyvenime jie darys kitaip ir rinksis asmenis pagal kitus kriterijus.

NAUDOTA IR CITUOTA LITERATŪRA

4. Suslavičius A., Valickas G. Socialinė psichologija teisėtvarkos darbuotojams, LTA, Vilnius . 1999.

5. Jacikevičius A. Žmonių grupių (socialinė) psichologija. Žodynas, Vilnius 1995.

6. Suslavičius A.

Socialinė psichologija, VU, Vilnius 1998.

7. Furs .M. Psichologija. Saulužė, Vilnius. 2000.

UTENA 2005

TURINYS

Įvadas…………………………3

7. Instinktų agresijos teorijos……………………….4

7.1 S. Freudo agresijos teorija………………………4

7.2 K. Lorenzo agresijos teorija……………………..5

8. Frustracijos – agresijos teorija……………………..6

2.1.Perkelta agresija…………………………7

2.2. Frustracija, aplinkos sąlygos ir agresija………………..8

9. Socialinio mokymosi agresijos teorija……………………9

3.1. Agresyvaus elgesio išmokimas…………………..10

3.2. Modeliavimo efektai………………………10

3.3. Agresyvaus elgesio įtvirtinimas…………………..11

Išvados…………………………12

Sociometrinis tyrimas…………………………14

Išvados…………………………17

Naudota literatūra…………………………18

ĮVADAS

Pirmiausia reikėtų pabrėžti tai, jog agresija yra labai populiari elgesio forma – turbūt nėra žmogaus, galinčio sąžiningai prisipažinti, kad jis niekada nebuvo fiziškai arba verbališkai agresyvus. Agresija yra toks elgesio tipas, kuris pasireiškia kiekvieno žmogaus gyvenime, nepaisant jo amžiaus, llyties, rasės, išpažįstamos religijos arba įsitikinimų. Kadangi agresyvus elgesys yra dažnas ir sukelia daug rimtų problemų, įvairūs socialinės psichologijos autoriai bandė aiškinti agresijos atsiradimo priežastis, jos funkcionavimo ypatumus, modifikacijos būdus ir t.t. Galima sakyti, jog šiuo metu egzistuoja trys populiariausios psichologinės agresijos teorijos (bei įvairios jų versijos): a) instinktų; b) frustracijos-agresijos; c) socialinio mokymosi.

Darbo tema – Agresyvaus elgesio teorijos

Darbo aktualumas ir reikšmingumas – Galima teigti, jog agresyvus elgesys yra labai populiari elgesio forma, bei dažnai pasireiškia visuomenėje. Jis tikrai yra ppasireiškęs kiekvieno asmens gyvenime.Pasirinkau šią temą todėl, kad agresija pasireiškia jaunesnio amžiaus asmenims ir norėčiau sužinoti būtent kodėl taip yra ir kodėl ji pasireiškia tarp jaunesnio amžiaus asmenų.Aišku jog agresija pasireiškia visiems bei vyresnio amžiaus asmenims, nes kiekvienas asmuo patiria aagresija. Dažnai pasireiškiantis agresyvus elgesys sukelia skausmą ir kitas žalingas pasekmes. Todėl pasistengsiu tiksliai apžvelgti agresyvaus elgesio teorijas bei jų atstovų samprotavimus.

Darbo objektas – agresyvaus elgesio teorijos.

Darbo tikslas – išanalizuoti kaip pasireiškia visos agresyvaus elgesio teorijos.

Iškeltiems darbo tikslams pasiekti iškelti šie darbo uždaviniai:

9. Apžvelgti agresyvaus elgesio teorijas.

10. Išnagrinėti instinktų agresijos teorija.

11. Susipažinti su frustracijos agresijos teorija

12. Aptarti socialinio mokymosi agresijos teorija..

Agresyvaus elgesio teorijos

Kadangi agresyvus elgesys yra dažnas ir sukelia daug rimtų problemų, įvairūs socialinės psichologijos autoriai bandė aiškinti agresijos atsiradimo priežastis, jos funkcionavimo ypatumus, modifikacijos būdus ir t.t. Galima sakyti, jog šiuo metu egzistuoja trys populiariausios psichologinės agresijos teorijos (bei įvairios jų versijos): a) instinktų; b) frustracijos-agresijos; c) socialinio mokymosi.

Instinktų agresijos teorijos

Šias teorijas galima priskirti seniausioms ir turbūt labiausiai ginčytinoms agresijos teorijoms. Jų atstovai kkelia prielaidą, kad agresyvus elgesys yra įgimtas (t.y. slypi pačioje žmogaus prigimtyje), todėl agresija yra neišvengiama.

S.Freudo agresijos teorija S.Freudas išskyrė dvi pagrindines asmenybės varomąsias jėgas – gyvenimo ir mirties instinktus. Gyvenimo instinktai (pvz., alkio, troškulio, seksualinis) užtikrina žmogaus fizinę egzistenciją ir giminės pratęsimą. Mirties, arba destruktyvūs, instinktai pasireiškia ne taip aiškiai, tačiau, nepaisant to, jie galiausiai pasiekia savo tikslą -kiekvienas žmogus miršta. Mirties instinktų buvimas grindžiamas prielaida, kad visos gyvos būtybės siekia sugrįžti į tą stabilumo būklę, kuri būdinga neorganiniam ppasauliui. Svarbus išvestinis mirties instinktų darinys yra agresijos potraukis. S.Freudo manymu, „Agresijos potraukio atsiradimas yra susijęs su savisauga – tam, kad apsaugotų organizmą, gyvenimo instinktai pasipriešina mirties instinktams ir nukreipia jų energiją į išorę (prieš kitus žmones arba objektus)“1 . Tačiau kai kada agresija gali vėl būti nukreipiama atgal, ten iš kur ji kilo (t.y. prieš savąjį Aš). Dalį į vidų nukreiptos agresijos potraukio energijos gali perimti Superego (ši energija naudojama baudžiant Ego bei sukeliant kaltės išgyvenimą), o kraštutiniais atvejais gali pasireikšti savidestrukcija, arba suicidiniai bandymai. Be to, kadangi mūsų veiksmus paprastai skatina ne vienas, bet keletas motyvų, tai realybėje dažnai pasireiškia gyvenimo ir mirties instinktų tarpusavio sąveika. Pavyzdžiui, valgymo metu galima stebėti alkio ir agresijos instinktų derinį (valgant užtikrinamas organizmo egzistavimas, o kita vertus, valgant pasireiškia destruktyvūs aktai – kandžiojimas ir kramtymas), esant sadistiniams meilės ryšiams – seksualinio ir agresijos instinktų sąveiką.

Kaip pažymi S.Freudas, „Žmogus nėra švelni, meilės trokštanti būtybė, kuri gali tiktai gintis ir tik tada, kai ją kas nors užpuola. Žmogaus prigimtyje slypintis agresijos potraukis lemia tai, kad palankiomis aplinkybėmis (pvz., kada nėra kliūčių arba slopinančių jėgų) šis agresyvumas pasireiškia stichiškai, pažadindamas žmoguje laukinį žvėrį, kuris gali kankinti ir žudyti savo gentainius“2. Dėl šio žmonėms būdingo pirmapradžio ppriešiškumo bei agresyvumo kultūrai ir civilizacijai kyla nuolatinė grėsmė (nes įgimti žmogaus potraukiai yra stipresni už racionalius interesus). Todėl socialinė-kultūrinė aplinka turi sutelkti visas pastangas, kad galėtų prislopinti agresijos potraukį. Šiam tikslui gali būti taikomos pačios įvairiausios priemonės – ribojamas seksualinis gyvenimas, keliami idealūs reikalavimai, iš esmės prieštaraujantys žmogaus prigimčiai (pvz., mylėti savo artimą kaip save patį), nustatomos tam tikros konfliktinių situacijų sprendimo taisyklės ir pan.

Reikia pabrėžti, kad S.Freudas analizavo ne tik tarpasmeninę, bet ir tarpgrupinę agresiją. Viena iš pagrindinių tarpgrupinės agresijos funkcijų -tai savosios grupės stabilumo ir vieningumo palaikymas. Pagal S.Freudo teorija galima teikti, kad visada galima susieti tarpusavyje didelį žmonių skaičių, jeigu dar liks ir tokių, į kuriuos bus galima nukreipti savo agresiją. Jo manymu, tarp kaimyninių tautų (arba atskirų etninių grupių) dažnai kyla nesantaika, kuri padeda joms santykinai „nekaltu“ būdu patenkinti agresyvius potraukius ir išlaikyti savosios grupės vieningumą. Šį priešiškumo „svetimiesiems“ ir prieraišumo „saviesiems“ formavimąsi galima būtų paaiškinti remiantis Edipo komplekso funkcionavimo analogija. Kitaip tariant, ankstyvosios vaikystės emocinių santykių ambivalentiškumas vėliau yra perkeliamas į socialinę tarpusavio sąveiką. Meilė tėvui yra transformuojama į identifikaciją su savosios grupės lyderiu, taip pat į susitapatinimą su kitais grupės nariais, kurie irgi jį pripažįsta. O priešiškumas ir agresija tėvui yra transformuojama ir nnukreipiama į išorinę grupę arba grupes.

K. Lorenzo agresijos teorija Daugelį metų tyrinėjęs gyvūnų elgseną, K.Lorenzas priėjo išvados, kad agresija yra įgimta. Tačiau jeigu S.Freudas mirties instinktą traktavo kaip destruktyvų pradą ir priešpriešino jį gyvenimo instinktams, tai K.Lorenzas manė, kad agresija yra toks pat instinktas, kaip ir visi kiti. Jo manymu, esant natūralioms sąlygoms, agresija yra adaptyvi ir padeda išsaugoti gyvybę ir rūšį. Pavyzdžiui, agresijos instinktas užtikrina, kad tos pačios rūšies atstovai negyventų pernelyg arti vienas kito, o išsiskirstytų platesnėje teritorijoje (taip sudaromos geresnės sąlygos užsitikrinti pakankarnas maisto atsargas). Kovos tarp konkuruojančių patinų padeda atrinkti stipriausius ir sveikiausius bandos lyderius, užtikrina geresnę rūšies reprodukciją.

Kaip rašo K.Lorenzas, „Tam, kad pasireikštų agresija, reikalingas išorinis reakciją sukeliantis stimulas, kuris nukreipia sukauptą energiją į fiksuotus elgesio būdus (pvz., savo rūšies atstovo užpuolimą, kai jis pažeidžia kito gyvūno teritoriją). Kai sukaupta agresijos instinkto energija yra panaudojama, agresyvių reakcijų pasireiškimo tikimybė sumažėja“3 . Tačiau, jeigu agresija nebuvo išreikšta ilgą laiko tarpą ir susikaupė didelės energijos atsargos, tai agresyvias reakcijas gali išprovokuoti netgi silpni orientuojantys stimulai (šiuo atveju agresijos pasireiškimo slenkstis tampa toks žemas, kad ji pratrūksta pirmai palankiai situacijai pasitaikius). Taigi galima sakyti, jog agresija funkcionuoja pagal hidraulinio modelio principą -susikaupus dideliam agresijos instinkto energijos kiekiui, ji

turi būti išreikšta.

Kalbėdamas apie žmogaus agresyvumą, K.Lorenzas nurodo, kad „Žmogaus prigimtis nėra labai bloga. Tiktai žmogus savo protu ir darbu pernelyg greitai pakeitė natūralias gyvenimo sąlygas, dėl to agresijos instinktas kartais ir sukelia tokias pražūtingas pasekmes. K.Lorenzo manymu, tenka tiktai apgailestauti, kad žmogus neturi grobuoniškos prigimties. Daug pavojų, gresiančių žmogui, atsiranda būtent todėl, kad iš prigimties jis yra santykinai nepavojinga, viskuo mintanti būtybė“4. Žmogus neturi pavojingo natūralaus ginklo (pvz., didelių ir aštrių nagų arba dantų), kuriuo jis galėtų užmušti kkitą stambią būtybę. Dėl to per visą evoliuciją nesusiformavo agresiją slopinantys mechanizmai, kurie trukdo visiems „profesionaliems“ plėšrūnams naudoti natūralius ginklus prieš savo rūšies atstovus ir kartu užkerta kelią rūšies susinaikinimui. Tačiau dirbtinių ginklų išradimas atvėrė žmonėms plačias savo gentainių žudymo galimybes, nes buvo iš esmės pažeista pusiausvyra tarp santykinai silpno agresijos slopinimo ir tokių pat nedidelių kitų žmonių žudymo galimybių (išradus galingus dirbtinius ginklus, atsirado nepaprastai didelės žudymo galimybės, o agresijos slopinimas išliko toks pat silpnas, kaip ir anksčiau).

Tiek S.Freudo, ttiek K.Lorenzo agresijos teorijos susilaukė nemažai kritikos. Galima būtų išskirti tokius pagrindinius kitų autorių priekaištus. Pirma, instinktų teorijos negali paaiškinti, kodėl vieni žmonės yra daug agresyvesni už kitus ir kodėl egzistuoja tokia didelė žmogaus agresyvaus elgesio formų įvairovė (jeigu agresija yyra įgimta, tai tam tikras agresyvaus elgesio modelis turėtų būti būdingas visiems tos rūšies atstovams). Antra, nors žmogus ir neturi tokių stiprių instinktyvių agresijos slopinimo būdų kaip plėšrūs gyvūnai, tačiau savo agresiją jis gali kontroliuoti aukštesniaisiais psichiniais procesais ir kalba. Trečia, net jeigu žmogus ir turi agresijos instinktą, jo agresyvių impulsų pasireiškimą gali stipriai paveikti besikeičiančios aplinkos sąlygos, socialinė patirtis ir kiti ontogenezės metu vykstantys pokyčiai. Kai kurie eksperimentiniai tyrimai liudija, kad įgyta patirtis gali turėti įtakos net plėšrių gyvūnų agresijos instinkto pasireiškimui. Pavyzdžiui, savo išradingame eksperimente

Frustracijos – agresijos teorija

Tai buvo viena iš pirmųjų teorijų, atkreipusių dėmesį į išorinių sąlygų įtaką agresijos pasireiškimui. Dar 1939 m. J.Dollardas su kolegomis paskelbė savo garsųjį veikalą „Frustraciįa ir agresija“, kuris keletą dešimtmečių bbuvo agresyvaus elgesio tyrimų teoriniu pagrindu. Minėti autoriai iškėlė prielaidą, kad agresija visuomet yra frustracijos pasekmė, ir kad frustracija visuomet skatina tam tikras agresijos formas. Šiuo atveįu frustracija yra suprantama kaip trukdymai siekiant kokio nors tikslo. Galima sakyti, kad frustracija atsiranda tada, kai žmogus negali siekti trokštamo tikslo arba atlikti atitinkamų veiksmų, kai jis to nori. Didėjant frustracijai, stiprėja ir agresyvaus elgesio stimuliacija. Egzistuoja trys pagrindiniai veiksniai, lemiantys tai, kokį agresyvumo pasireiškimo laipsnį sukels frustracija:

1. Blokuojamo potraukio (susijusio su tikslo ssiekimu) stiprumas. Kitaip tariant, kuo labiau žmogus trokšta pasiekti tikslą, tuo didesnę frustraciją jis patirs esant įvairiems trukdymams ir, atitinkamai, išreikš didesnę agresiją.

2. Frustracijos visapusiškumas. Jeigu trokštamam tikslui pasiekti yra trukdoma tik iš dalies, tai toks trukdymas sukels mažesnę frustraciją, ir, atitinkamai, mažesnį agresyvumo lygį (negu tuo atveju, kai tikslui pasiekti trukdoma visiškai).

3. Nedidelių frustracijų susikaupimas. Susikaupusios nedidelės frustracijos arba trukdymai galiausiai sukelia stiprias agresyvias reakcijas (atskiros nedidelės frustracijos paprastai stiprios agresijos nesukelia). Pavyzdžiui, įsivaizduokime, kad žmogus skuba papietauti, tačiau pakeliui į kavinę jį sutrukdo pažįstamas, kuris paprasčiausiai nori paplepėti (pirma nedidelė frustracija). Vėliau tas žmogus patenka į „kamštį“ kelyje (antra nedidelė frustracija) ir, pagaliau atvykęs į vietą, randa kavinę uždarytą (trečia nedidelė frustracija). Apimtas pykčio, žmogus apspardo kavinės duris, dėl to jį sulaiko pro šalį važiavę policininkai. Taigi, susikaupusios nedidelės frustracijos sukėlė stiprią agresiją, o ji tikriausiai nebūtų pasireiškusi, jeigu žmogus būtų iš karto, be jokių kliūčių atvykęs j kavinę ir radęs ją užrakintą.

Vis dėlto labai greitai J.Dollardas ir jo kolegos susilaukė nemažai kritikos. Pavyzdžiui, kiti autoriai atkreipė dėmesį į tai, kad frustracija ne visuomet sukelia agresiją (po frustracijos gali pasireikšti ir kitos reakcijos) arba kad frustracija ne visada yra būtina agresijos pasireiškimo sąlyga (samdytas žudikas gali atlikti savo uužduotį nieko nežinodamas apie auką ir nepatirdamas jokios frustracijos). Atsižvelgdami į pareikštas pastabas, frustracijos-agresijos teorijos autoriai pripažino, kad ryšys tarp frustracijos ir agresijos nėra toks paprastas, kaip buvo manyta. Jie patikslino anksčiau iškeltą prielaidą ir nurodė, kad agresija yra tik viena iš galimų frustracijos pasekmių . Frustracija taip pat dar gali sukelti tokias reakcijas kaip atsitraukimą, apatiją, regresiją arba fiksaciją (t.y. stereotipinį elgesį).

Kalbant apie šiuolaikinę frustracijos sampratą, reikia pažymėti vieną labai svarbų dalyką – toleranciją frustracijai. Ši tolerancija yra tam tikras slenkstinis dydis, kurį viršijus, pasireiškia kokybiškai skirtingos elgesio formos. Pavyzdžiui, žmogus gali patirti gana stiprią ir santykinai ilgalaikę frustraciją nedemonstruodamas jokių elgesio dezorganizacijos požymių (t.y. gali ir toliau siekti užsibrėžto tikslo arba pasirinkti alternatyvų patrauklų užsiėmimą). Tačiau jeigu frustracija ima didėti, nuo tam tikro momento žmogus praranda psichinę pusiausvyrą ir nebegali konstruktyviai susidoroti su iškilusia problemine situacija. Tokiais atvejais yra sakoma, kad buvo viršytas individualus tolerancijos frustracijai laipsnis.

Perkelta agresija. Kaip pažymi frustracijos-agresijos teorijos autoriai, frustracijos sukelta agresija paprastai yra nukreipiama į žmogų arba į kitą objektą, trukdantį siekti norimo tikslo. Tačiau kartu jie pripažįsta, kad žmogus negali visada elgtis agresyviai nesulaukdamas atitinkamo atsako arba iš agresijos objekto, arba iš kitų žmonių. Tokio potencialaus atsako galimybė įsisąmoninama jau vaikystėje, nnes tėvai dažnai skiria savo vaikams bausmes, jeigu vienas iš jų nuskriaudžia kitą. Taigi, nors patiriama frustracija ir provokuoja agresyvias reakcijas, jos gali būti nuslopintos, jeigu už agresiją gresia bausmė arba kokios nors kitos nemalonios pasekmės. Tačiau tokiais atvejais, kai žmogus už agresiją prieš frustratorių bijo būtį nubaustas, arba kai frustracijos šaltinis konkrečiu momentu yra nepasiekiamas, jis savo agresiją gali perkelti į kurį nors kitą objektą.

Grįžtant prie agresyvių reakcijų perkėlimo, galima pasakyti, jog tada, kai individas nori išreikšti agresiją į originalų objektą, bet jo nėra (arba objektas yra neprieinamas), tai tikėtina, kad jis savo agresiją perkels į kitą panašų objektą. Tuo atveju, kai individas nori išreikšti savo agresiją į originalų objektą, bet kartu išgyvena silpną bausmės baimę, jis perkels agresiją į objektą, turintį tiek panašumų, tiek ir skirtumų, palyginti su originaliu. Tačiau, jeigu individas nori išreikšti agresiją į originalų objektą ir kartu išgyvena stiprią bausmės baimę, yra tikėtina, kad agresija bus perkeliama į labai nepanašų (palyginti su originaliu) objektą. Kitaip tariant, kuo didesnę baimę išgyvena individas, tuo mažesnė tendencija perkelti agresiją į panašų objektą, ir, priešingai, kuo mažesnę baimę išgyvena individas, tuo didesnė tikimybė, kad agresija bus perkelta į panašius objektus. Pavyzdžiui, jeigu darbuotojas nebijo savo viršininko, ir pastarasis

jį frustruoja, tai darbuotojas savo agresiją išreikš tiesiog į viršininką. Jeigu darbuotojas šiek tiek bijo viršininko, ir tas jį frustruoja, tai tikėtina, kad darbuotojas savo agresiją išreikš į tarpinį pagal panašumą objektą (pvz., į viršininko pavaduotoją). O tuo atveju, kai darbuotojas labai bijo savo viršininko, ir pastarasis jį frustruoja, tai darbuotojas agresiją išreikš į visai nepanašius (palyginti su viršininku) objektus (tai gali būti žmona, vaikas arba atsitiktinis praeivis gatvėje).

Frustracija, aplinkos sąlygos ir agresija. Autoriai, bandę papildyti pagrindinę frustracijos-agresijos teorijos prielaidą, aakcentuoja tai, kad frustracija sukelia pasirengimą agresijai, bet ar agresija bus išreikšta, priklauso nuo papildomų aplinkos sąlygų. Šioms papildomoms sąlygoms, lemiančioms agresyvų elgesį, ypač daug dėmesio skyrė L.Berkowitzas. Jo manymu, „Frustracija tiesiogiai nesukelia agresijos, tačiau skatina emocinio sužadinimo būseną, kurią galima apibūdinti kaip pyktį. Pyktis lemia vidinį žmogaus pasirengimą agresijai, tačiau agresyvus elgesys pasireiškia tik tada, kai aplinkoje yra atitinkami orientuojantys stimulai. Šių stimulų funkcijas gali atlikti kitų žmonių poveikiai, mažinantys agresyvaus elgesio apribojimus, objektai, vienaip ar kitaip susiję su aagresija, negatyviais išgyvenimais ir pan“5. Įvairūs stimulai gali mokymosi būdu įgauti agresiją sukeliančių savybių (pvz., taikant klasikinio sąlygojimo principus). Taigi, teoriškai bet koks įvykis arba objektas gali tapti agresiją sukeliančiu stimulu. Be to, kadangi žmonės gali turėti skirtingą mokymosi patirtį, jjų agresyvų elgesį gali skatinti skirtingi orientuojantys stimulai.

Norėdami pademonstruoti agresiją sukeliančių orientuojančių stimulų vaidmenį, L.Berkovvitzas ir jo kolegos atliko nemažai „ginklų efekto“ tyrimų. Kadangi ginklai tiesiogiai asocijuojasi su agresija, buvo manoma, kad jie atlieka agresiją sukeliančių stimulų funkcijas. Vadinasi, frustruotiems arba supykintiems žmonėms ginklai turėtų sukelti daug stipresnę agresiją negu neutralūs objektai. Tikrindami minėtą prielaidą, L.Berkovvitzas ir A.LePage’as atliko platų atgarsį sukėlusį eksperimentą.

Pirmajame eksperimento etape tiriamieji (studentai vyrai) turėjo atlikti užduotį, kurią vėliau vertino eksperimentatoriaus pagalbininkas, stimuliuodamas juos elektros smūgiais. Elektros smūgių skaičius nepriklausė nuo užduoties atlikimo – jais buvo siekiama sukelti skirtingą tiriamųjų pykčio būseną. Kaip ir buvo tikėtasi, tie tiriamieji, kurie gaudavo daug elektros smūgių, buvo piktesni už tuos, kurie gavo tik vieną elektros smūgį. Antrajame eksperimento etape ttiek supykinti, tiek ir nesupykinti tiriamieji turėjo vertinti eksperimentatoriaus pagalbininko užduoties atlikimą (jie taip pat galėjo skirti elektros smūgius). Šiame etape tiriamiesiems buvo sudaromos įvairios sąlygos. Pirmuoju atveju ant šalia stovinčio stalo buvo padedamas medžioklinis šautuvas ir revolveris, o tiriamiesiems sakoma, kad šie ginklai priklauso eksperimentatoriaus pagalbininkui (taigi, ginklai buvo asocijuojami su oponentu). Antruoju atveju tiriamieji matė tuos pačius ginklus, tačiau jie nebuvo susiejami su oponentu („neasocijuotos“ sąlygos). Trečiuoju atveju (kontrolinė grupė) tiriamiesiems nebuvo pateikta jokių papildomų stimulų. Paskutinioji – kketvirtoji situacija buvo sudaryta tik supykintiems tiriamiesiems. Kaip parodė gauti rezultatai, nesupykintiems tiriamiesiems agresiją skatinančių stimulų pateikimas reikšmingų pokyčių nesukėlė – visais atvejais eksperimentatoriaus pagalbininkui buvo skiriamas panašus elektros smūgių skaičius. Tačiau kai tiriamieji buvo supykinti, pasireiškė aiškus efektas – jie eksperimentatoriaus pagalbininkui skirdavo daugiau elektros smūgių tada, kai matydavo ginklus, ir mažiau – kai jų nematydavo (ar ginklai buvo asocijuojami su oponentu, ar ne – agresyvaus elgesio pasireiškimas reikšmingai nesiskyrė). Be to, supykinti tiriamieji taip pat skirdavo daugiau elektros smūgių tada, kai jie matydavo ginklus, o ne badmintono raketes.Kaip matome, tyrimo rezultatai patvirtino iškeltą prielaidą (panašius duomenis gavo ir kiti autoriai). Nekyla abejonių, kad „ginklų efektas“ yra svarbus ne tik laboratorijoje, bet ir gyvenime (pvz., buitinių konfliktų metu frustraciją patyrusio žmogaus agresijos protrūkį gali paskatinti atsitiktinai į akiratį patekęs peilis ir pan.). Tačiau kartu reikia pridurti, jog agresiją sukeliančių orientuojančių stimulų koncepcija susilaukė ir kritikos.

Socialinio mokymosi agresijos teorija

Šios teorijos žimiausias autorius buvo A.Bandura. Jis teigia, kad „agresija yra specifinė socialinio elgesio forma, kuri yra išmokstama ir naudojama lygiai taip pat, kaip ir kitos socialinio elgesio formos“. Jo manymu, neigiama stimuliacija, atsirandanti dėl įvairių frustratorių poveikio, sukelia bendrą individo emocinio sužadinimo būseną, kuri gali sudaryti palankų foną ne tik aagresijai, bet ir kitoms reakcijoms pasireikšti. Kokia reakcija bus sukelta, priklauso nuo to, kaip bus įvertintas frustratorius arba emocinio sužadinimo šaltinis, kokios yra išmoktos reakcijos susidorojant su frustracija, koks jų santykinis efektyvumas. Pavyzdžiui, patyrę negatyvų poveikį, vieni žmonės siekia pagalbos ir paramos, kiti – padidina savo pastangas siekdami sėkmės, treti – pasitraukia iš frustruojančios aplinkos, ketvirti – elgiasi agresyviai, penkti – patiria sustiprėjusias psichosomatines reakcijas, šešti – bando palengvinti savo pasigailėtiną būseną alkoholiu bei narkotikais, dar kiti – ieško konstruktyvių problemos sprendimo būdų. Taigi, frustracija ir emocinis sužadinimas yra greičiau lengvinanti, o ne būtina agresijos pasireiškimo sąlyga. Įvairios frustracinės situacijos dažniausiai gali išprovokuoti agresiją tokių žmonių, kurie išmoko reaguoti į neigiamus poveikius agresyviomis reakcijomis.

Agresyvaus elgesio išmokimas. Pirmiausia galima pasakyti, kad žmonės agresyviai elgtis išmoksta tiesioginės patirties dėka, už išreikštą agresiją susilaukdami vienokio ar kitokio pastiprinimo. Agresyvus elgesys labai dažnai naudojamas todėl, kad jis užtikrina aplinkinių pritarimą ir leidžia pakelti statusą. Šį pritarimą asmenybė gali gauti ne tik asocialioje, bet ir prosocialioje aplinkoje (pvz., tėvas gali pagirti sūnų už tai, kad jis sugebėjo primušti vyresnį berniuką, treneris – žaidėją, kuris atkovojo kamuolį žaisdamas ypač agresyviai, ir t.t.). Asocialiose bendraamžių grupėse agresyvus elgesys paaugliams gali užtikrinti ne tik grupės narių pritarimą, bet iir atitinkamą socialinį statusą (paprastai kuo agresyviau paauglys elgiasi, tuo didesnė tikimybė, kad jis užims aukštesnį statusą). Agresyvus elgesys taip pat gali užtikrinti agresoriui naudingą materialinį atpildą. Pavyzdžiui, vaikas, primušęs savo bendraamžį, gali atimti iš jo žaislą arba saldumynus, ir tai yra savotiškas atlygis už agresyvų elgesį. Paaugliai arba suaugusieji už agresijos naudojimą gali būti pastiprinami piniginiais priedais ir pan. Be to, vaikai kartais gali būti pastiprinami papildomu dėmesiu, kurį suaugusieji skiria jų agresyviam elgesiui (šis efektas dažniausiai pasireiškia tada, kai vaikai išgyvena suaugusiųjų dėmesio stoką). Jeigu tėvai arba mokytojai atkreipia dėmesį į vaiką tik tada, kai jis elgiasi agresyviai (arba padaro kokį nors kitą nusižengimą), jie kartu jį pastiprina, nes patenkina vaiko aplinkinių dėmesio poreikį. Nors vaikas yra baramas, baudžiamas ir pan., jis gali ir toliau elgtis agresyviai bei gana noriai kęsti negatyvias sankcijas, nes dėl tokio elgesio jis susilaukia trokštamo dėmesio.

Modeliavimo efektai. Stebimas agresijos modelis gali įvairiai paveikti asmenybės elgesį. Pirma, asmenybė gali išmokti naujų agresyvaus elgesio formų (pvz., naujų veiksmų arba jų komponentų, elgesio formavimo taisyklių ir pan.). Be to, kadangi stebėtojui yra pateikiama daug elgesio bei mąstymo stiliumi besiskiriančių modelių, jis retai formuoja savo elgesį remdamasis tik vienu šaltiniu. Taip, stebint įvairius modelius, gali atsirasti ne

tik paprasta jų elgesio imitacija, bet ir visiškai naujos agresyvaus elgesio formos. Antra, stebint modelį, gali būti aktualizuojamas jau anksčiau išmoktas agresyvus elgesys. Modelis gali paskatinti jau išmoktų reakcijų pasirinkimą, išlaisvinti nuo suvaržymų („vidinių stabdžių“) tokius veiksmus, kurie anksčiau dėl kokių nors priežasčių buvo slopinami. Slopinimo neutralizacijos, arba panaikinimo, efektai yra akivaizdūs, kai stebėtojas mato modelį, atliekantį draudžiamus agresyvius veiksmus ir nepatiriantį nemalonių pasekmių. Pavyzdžiui, jeigu vaikas arba paauglys mato, kad žmonės į agresoriaus veiksmus reaguoja indiferentiškai arba net palankiai, jjam gali susidaryti įspūdis, jog agresyvus elgesys yra priimtinas ir naudingas. Dėl to agresyvaus modelio veiksmai gali paprasčiausiai sukelti jau anksčiau išmoktą agresiją. Trečia, anksčiau išmoktos agresyvaus elgesio formos gali būti prislopinamos. Stebėdamas modelį, kurio agresyvūs veiksmai sukelia nepageidautinas pasekmes (pvz., yra aplinkinių smerkiami ir baudžiami), stebėtojas gali nuslopinti ir savo atitinkamus veiksmus arba sumažinti agresyvių reakcijų pasireiškimo dažnumą. Kitaip tariant, prognozuojama bausmė ir nepritarimas slopina nepageidautiną elgesį. Tačiau, palankiomis aplinkybėmis, šios laikinai nuslopintos agresyvios reakcijos gali vėl būti atkuriamos bbei įgyvendinamos. Ketvirta, agresyvus modelio elgesys gali atkreipti stebėtojo dėmesį į įvairius objektus, kurių atžvilgiu galima sėkmingai naudoti agresiją, arba į tam tikras aplinkybes, kurioms esant agresyvūs veiksmai yra dažniausiai skatinami. Penkta, agresyvaus modelio emocinės reakcijos gali sukelti panašų emocinį ssužadinimą stebėtojui ir kartu padidinti būsimos agresijos tikimybę arba intensyvumą. Reikia pridurti, kad nors šie skirtingi modeliavimo efektai gali pasireikšti ir atskirai, paprastai jie veikia kartu.

Agresyvaus elgesio įtvirtinimas. Pasak A.Banduros, žmogaus elgesyje įsitvirtina tokios reakcijos, kurios jam užtikrina pageidautinas pasekmes bei atneša daugiau naudos negu žalos. Kitaip tariant, agresija įsitvirtina žmogaus elgesyje tada, kai ji yra veiksminga priemonė siekiant norimų tikslų. Jau minėjome, kad agresija gali sukelti įvairias teigiamas išorines pasekmes (pvz., aplinkinių pritarimą, aukštesnį statusą, materialinę naudą ir pan.). Tačiau autoriai akcentuoja, kad žmonės ne tik paprasčiausiai reaguoja į išorinės aplinkos poveikius, bet susikuria savipastiprinimus, arba savo pačių sukeltas vidines pasekmes. Todėl agresija gali sukelti ne tik išorines, bet ir vidines teigiamas pasekmes (pvz., nuobodulio atsikratymą, pasitenkinimo išgyvenimą, ppritarimą sau ir pan.). Be abejo, tam, kad agresyvus elgesys sukeltų savipastiprinimą, žmogus turi būti interiorizavęs tokius elgesio standartus, pagal kuriuos agresyvios reakcijos taptų asmeninės savigarbos šaltiniu. Apibendrinant galima pasakyti, kad agresyvaus elgesio įpročiai susiformuoja dėl šių pagrindinių priežasčių: 1) agresija užtikrina žmogui teigiamas išorines pasekmes arba pastiprinimus; 2) ji yra naudinga apribojant kitų žmonių nepriimtinus arba nepageidautinus poelgius; 3) tam tikrose grupėse egzistuoja agresiją skatinančios elgesio normos (pvz., agresyvūs paaugliai gali jungtis į grupes, kuriose agresija yra vertinama bei ttoleruojama); 4) pats žmogus susikuria tokią savireguliacijos sistemą, kai agresyvūs veiksmai tampa asmeninio pasididžiavimo šaltiniu.

IŠVADOS

Išanalizavus savarankiško darbo temą teikiamos šios išvados.

1. Kadangi agresyvus elgesys yra dažnas ir sukelia daug rimtų problemų, įvairūs socialinės psichologijos autoriai bandė aiškinti agresijos atsiradimo priežastis, jos funkcionavimo ypatumus, modifikacijos būdus ir t.t. Galima sakyti, jog šiuo metu egzistuoja trys populiariausios psichologinės agresijos teorijos (bei įvairios jų versijos): a) instinktų; b) frustracijos-agresijos; c) socialinio mokymosi.

2. Jų atstovai kelia prielaidą, kad agresyvus elgesys yra įgimtas (t.y. slypi pačioje žmogaus prigimtyje), todėl agresija yra neišvengiama ( S. Freudo ir K. Lorenzo). Jie nurodė dvi pagrindinius instinktus: gyvybės ir mirties. Jie skatina žmogaus aktyvumą. Agresija reikia nukreipti tam tikra linkme. Ją galima sustiprinti, bet negalima panaikinti. Jie rtaip pat susilaukė daug kritikos iš kurios apibendrindami galime pasakyti, jog net jeigu mes pripažinsime, kad žmogus turi įgimtą agresijos potraukį, negalėsime paaiškinti žmogaus agresyvaus elgesio remdamiesi vien tik prigimtimi. Mums dar reikia išsiaiškinti socialines-psichologines žmogaus gyvenimo bei veiklos sąlygas, kurios veikdamos kartu su agresijos potraukiu ir lemia agresyvaus elgesio įvairovę.

3. Šios teorijos pradininkas buvo J.Dollardas. Agresija visuomet yra frustracijos pasekmė ir frustracija skatina agresyvias formas. Jis nustatė pagrindines šios teorijos dalis. a) Blokuojamo potraukio (susijusio su tikslo siekimu) stiprumas. Kitaip tariant, kkuo labiau žmogus trokšta pasiekti tikslą, tuo didesnę frustraciją jis patirs esant įvairiems trukdymams ir, atitinkamai, išreikš didesnę agresiją. b) Frustracijos visapusiškumas. Jeigu trokštamam tikslui pasiekti yra trukdoma tik iš dalies, tai toks trukdymas sukels mažesnę frustraciją, ir, atitinkamai, mažesnį agresyvumo lygį (negu tuo atveju, kai tikslui pasiekti trukdoma visiškai). c) Nedidelių frustracijų susikaupimas. Susikaupusios nedidelės frustracijos arba trukdymai galiausiai sukelia stiprias agresyvias reakcijas (atskiros nedidelės frustracijos paprastai stiprios agresijos nesukelia).

4. Šios teorijos žymiausias autorius buvo A.Bandura. Jis teigia, kad „agresija yra specifinė socialinio elgesio forma, kuri yra išmokstama ir naudojama lygiai taip pat, kaip ir kitos socialinio elgesio formos“. Jo manymu, neigiama stimuliacija, atsirandanti dėl įvairių frustratorių poveikio, sukelia bendrą individo emocinio sužadinimo būseną, kuri gali sudaryti palankų foną ne tik agresijai, bet ir kitoms reakcijoms pasireikšti. Kokia reakcija bus sukelta, priklauso nuo to, kaip bus įvertintas frustratorius arba emocinio sužadinimo šaltinis, kokios yra išmoktos reakcijos susidorojant su frustracija, koks jų santykinis efektyvumas Apibendrinant galima pasakyti, kad agresyvaus elgesio įpročiai susiformuoja dėl šių pagrindinių priežasčių: 1) agresija užtikrina žmogui teigiamas išorines pasekmes arba pastiprinimus; 2) ji yra naudinga apribojant kitų žmonių nepriimtinus arba nepageidautinus poelgius; 3) tam tikrose grupėse egzistuoja agresiją skatinančios elgesio normos; 4) pats žmogus susikuria ttokią savireguliacijos sistemą, kai agresyvūs veiksmai tampa asmeninio pasididžiavimo šaltiniu.

SOCIOMETRINIS TYRIMAS

SOCIAMETRIJA

Atlikdamas sociometrinį tyrimą pasirinkau Molėtų gimnazijos 3L (11) klasę.Nes manau ,kad tokio amžiaus asmenys jau yra pakankamai subrendę ir žino kas yra svarbu, o kas ne.Pateikdamas lapelius su klausimais jie noriai atsakinėjo bei domėjosi kokiam dalykui tai reikia ir ar bus viešinama jų pateikti atsakymai. Jiems atsakiau ,kad ju pateikti atsakymai nebus žinomi jų grupėje, tad jie pakankamai nuoširdžiai ir mielai atsakė į pateiktus klausimus.

Jų grupės pavadinimas yra : Gimnazistai 3 L (11) klasė. Tiriamoji grupė gyvuoja 3 metus, bet kai kurie asmenys yra pažystami nuo pirmos klasės, o kiti paeiliui atėję į šią grupę.

Sociometrinis tyrimas buvo atliktas 2005 m. vasario 28 d. Klausimai grupei buvo pateikiami nuo 1020 iki 1050 val.

Tyrimo dalyvių skaičius buvo dešimt asmenų. Iš tyrime dalyvavusių dešimties asmenų buvo šeši vaikinai ir keturios merginos. Sociometrinio tyrimo dalyvių amžius yra nuo 17 iki 18 metų.

Atlikto tyrimo dalyviai dar yra abiturientai (mokosi Molėtų Gimnazijoje).

Tyriamąjai grupei buvo pateikti tokie klausimai: Su kuriuo iš žemiau esančių asmenų norėtum toliau bendrauti baigus gimnazija? Su kuriuo iš žemiau esančių asmenų nenorėtum toliau bendrauti baigus gimnazija?

Grupės nariai įspėjami, kad jų atsakymai liks paslaptyje, kad naudingi gali būti tik nuoširdūs, teisingi atsakymai. Apklausos būdu

gauti atsakymai išdėstomi matricoje:

Nr. Vardas, pavardė 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

1 Žydrūnas T. + –

2 Akvilė M.. + –

3 Tadas M.. + –

4 Šarūnas J. + –

5 Sigita Š + –

6 Marius G.. – +

7 Kamilė B. + –

8 Aurimas Ž.. + –

9 Tomas M.. – +

10 Sandra D. + –

Iš viso +4-1 +1-1 +1 0 +1 -4 -1 +2 -1 +1-2

Pagal gautus teigiamų ir neigiamų pasirinkimų rezultatus grupės nariai pasiskirsto į 5 pogrupius:

1) žvaigždės – populiariausios asmenybės, su kuriomis kartu veikti pageidauja daugelis grupės narių (Nr 1).

10) mėgstamieji – individai gavę 2-4 teigiamus pasirinkimus ( Nr. 8 ).

11) priimtieji – grupės nariai, gavę bent vieną teigiamą pasirinkimą (Nr. 2, Nr. 3 , Nr. 5, Nr. 10).

12) izoliuotieji – negavę nei teigiamų nei neigiamų pasirinkimų (Nr. 4).

13) Atstumtieji – gavę ttik neigiamus pasirinkimus ( Nr. 6, Nr. 7, Nr. 9).

Kad grupės santykių tinklas, išryškėjęs sociometrinės apklausos metu, būtų lengviau suvokiamas, duomenys išdėstomi sociogramoje.

Sutartiniai sociogramos ženklai:

5) Ratai vaizduoja pogrupius;

6) – vyriškos lyties asmenys su matricos numeriu;

– moteriškos lyties asmenys su matricos numeriu;

3) teigiamas pasirinkimas;

—– neigiamas pasirinkimas (atstūmimas);

Sociometrijos duomenys leidžia nustatyti du labai svarbius grupės požymius: integralumą ir glaustumą.

Grupės integralumo (susivienijimo , sujungimo) laipsnį rodo izoliuotųjų ir atstumtųjų jos narių santykinis skaičius. Izoliuotieji ir atstumtieji galima sakyti, kad yra už grupės rribų. Kuo tokių asmenų daugiau, tuo grupės integralumas mažesnis, ir priešingai. Grupės integralumą galima išreikšti trupmena:

izoliuotų + atstumtųjų narių skaičius

Integralumas =

bendras grupės narių skaičius

Matricoje pavaizduotas grupės narių skaičius:

3 + 1 4

=

10 10

Sociometrinės apklausos metu gauti duomenys rodo ir kkitą grupės parametrą – jos narių glaustumą. Jis priklauso nuo grupės narių tarpusavio santykių artimumo, gilumo. Vienas iš glaustumo požymių yra abipusių teigiamų pasirinkimų, (diadų) skaičius grupėje. Kiekvienos grupės glaustumo indeksą pagal diadų kiekį galima išreikšti trupmena:

Rastų diadų skaičius

Glaustumas =

Teoriškai galimų diadų skaičius

0

Matricoje =

5

Diadų matricoje nerasta.

SOCIOMETRINIO TYRIMO IŠVADOS

Tyrimas buvo atliktas 3L klasėje, Molėtų gimnazijoje 2005 m. vasario 28 d.

Atliktas tyrimas parodė kokie yra grupės santykiai.Gauti duomenys buvo išdėstyti lentelėje bei sociogramoje. Taip pat buvo atliktas grupės integralumas (susivienijimo, susijungimo )laipsnis kuris rodo izoliuotųjų ir atstumtųjų jos narių santykinį skaičių. Jie faktiškai yra už grupės ribų. Kuo tokių asmenų daugiau, tuo grupės integralumas mažesnis, ir priešingai. Grupės integralumas yra 4/10.

Sociometrinės apklausos metu gauti duomenys rodo ir kitą grupės pparametrą – jos narių glaustumą. Jis priklauso nuo grupės narių tarpusavio santykių artimumo, gilumo. Vienas iš glaustumo požymių yra abipusių teigiamų pasirinkimų, (diadų) skaičius grupėje. Kiekvienos grupės glaustumo indeksą pagal diadų kiekį išreiškėme trupmenoje, bei tyrimo rezultatai parodė, kad grupėje diadų nerasta.

Galima teikt,i kad grupėje atsirado viena žvaigždė, bet ji gavo ir vieną neigiamą įvertinimą, tai rodo , kad grupėje yra atstumtųjų. Asmenys, kurie pažystami seniai susilaukė palankaus vertinimo, o kiti buvo priimtieji ar izoliuotieji. Galima pastebėti, kad merginos viena kkitai nesimpatizuoja, o vaikinams jos dagiau skiria dėmesio. Vaikinai elgiasi atvirkščiai.

Daugiausiai pliusų žvaigždei davė merginos, tai rodo ,jog tarp jų yra puikus santykiai bei jie norėtu palaikyti draugiškus santykius. Tyrimo grupę pasirinkau neatsitiktinai, nes kai kuriuos jos narius pažystu, tad buvo smalsu kaip jie atsakys į klausimus. Kai kurie atsakymai tikrai buvo netikėti, nes gal jie paprasčiausiai neturėjo ką rinktis, tad pasirinko bet ką. Pažinodamas grupę galiu teikti, kad realiame gyvenime jie darys kitaip ir rinksis asmenis pagal kitus kriterijus.

NAUDOTA IR CITUOTA LITERATŪRA

8. Suslavičius A., Valickas G. Socialinė psichologija teisėtvarkos darbuotojams, LTA, Vilnius . 1999.

9. Jacikevičius A. Žmonių grupių (socialinė) psichologija. Žodynas, Vilnius 1995.

10. Suslavičius A. Socialinė psichologija, VU, Vilnius 1998.

Furs .M. Psichologija. Saulužė, Vilnius. 2000.

UTENA 2005

TURINYS

Įvadas…………………………3

10. Instinktų agresijos teorijos……………………….4

10.1 S. Freudo agresijos teorija………………………4

10.2 K. Lorenzo agresijos teorija……………………..5

11. Frustracijos – agresijos teorija……………………..6

2.1.Perkelta agresija…………………………7

2.2. Frustracija, aplinkos sąlygos ir agresija………………..8

12. Socialinio mokymosi agresijos teorija……………………9

3.1. Agresyvaus elgesio išmokimas…………………..10

3.2. Modeliavimo efektai………………………10

3.3. Agresyvaus elgesio įtvirtinimas…………………..11

Išvados…………………………12

Sociometrinis tyrimas…………………………14

Išvados…………………………17

Naudota literatūra…………………………18

ĮVADAS

Pirmiausia reikėtų pabrėžti tai, jog agresija yra labai populiari elgesio forma – turbūt nėra žmogaus, galinčio sąžiningai prisipažinti, kad jis niekada nebuvo fiziškai arba verbališkai agresyvus. Agresija yra toks elgesio tipas, kuris pasireiškia kiekvieno žmogaus gyvenime, nepaisant jo amžiaus, lyties, rasės, išpažįstamos religijos arba įsitikinimų. Kadangi agresyvus elgesys yra dažnas ir sukelia daug rimtų pproblemų, įvairūs socialinės psichologijos autoriai bandė aiškinti agresijos atsiradimo priežastis, jos funkcionavimo ypatumus, modifikacijos būdus ir t.t. Galima sakyti, jog šiuo metu egzistuoja trys populiariausios psichologinės agresijos teorijos (bei įvairios jų versijos): a) instinktų; b) frustracijos-agresijos; c) socialinio mokymosi.

Darbo tema – Agresyvaus elgesio teorijos

Darbo aktualumas ir reikšmingumas – Galima teigti, jog agresyvus elgesys yra labai populiari elgesio forma, bei dažnai pasireiškia visuomenėje. Jis tikrai yra pasireiškęs kiekvieno asmens gyvenime.Pasirinkau šią temą todėl, kad agresija pasireiškia jaunesnio amžiaus asmenims ir norėčiau sužinoti būtent kodėl taip yra ir kodėl ji pasireiškia tarp jaunesnio amžiaus asmenų.Aišku jog agresija pasireiškia visiems bei vyresnio amžiaus asmenims, nes kiekvienas asmuo patiria agresija. Dažnai pasireiškiantis agresyvus elgesys sukelia skausmą ir kitas žalingas pasekmes. Todėl pasistengsiu tiksliai apžvelgti agresyvaus elgesio teorijas bei jų atstovų samprotavimus.

Darbo objektas – agresyvaus elgesio teorijos.

Darbo tikslas – išanalizuoti kaip pasireiškia visos agresyvaus elgesio teorijos.

Iškeltiems darbo tikslams pasiekti iškelti šie darbo uždaviniai:

13. Apžvelgti agresyvaus elgesio teorijas.

14. Išnagrinėti instinktų agresijos teorija.

15. Susipažinti su frustracijos agresijos teorija

16. Aptarti socialinio mokymosi agresijos teorija..

Agresyvaus elgesio teorijos

Kadangi agresyvus elgesys yra dažnas ir sukelia daug rimtų problemų, įvairūs socialinės psichologijos autoriai bandė aiškinti agresijos atsiradimo priežastis, jos funkcionavimo ypatumus, modifikacijos būdus ir t.t. Galima sakyti, jog šiuo metu egzistuoja trys populiariausios psichologinės agresijos teorijos ((bei įvairios jų versijos): a) instinktų; b) frustracijos-agresijos; c) socialinio mokymosi.

Instinktų agresijos teorijos

Šias teorijas galima priskirti seniausioms ir turbūt labiausiai ginčytinoms agresijos teorijoms. Jų atstovai kelia prielaidą, kad agresyvus elgesys yra įgimtas (t.y. slypi pačioje žmogaus prigimtyje), todėl agresija yra neišvengiama.

S.Freudo agresijos teorija S.Freudas išskyrė dvi pagrindines asmenybės varomąsias jėgas – gyvenimo ir mirties instinktus. Gyvenimo instinktai (pvz., alkio, troškulio, seksualinis) užtikrina žmogaus fizinę egzistenciją ir giminės pratęsimą. Mirties, arba destruktyvūs, instinktai pasireiškia ne taip aiškiai, tačiau, nepaisant to, jie galiausiai pasiekia savo tikslą -kiekvienas žmogus miršta. Mirties instinktų buvimas grindžiamas prielaida, kad visos gyvos būtybės siekia sugrįžti į tą stabilumo būklę, kuri būdinga neorganiniam pasauliui. Svarbus išvestinis mirties instinktų darinys yra agresijos potraukis. S.Freudo manymu, „Agresijos potraukio atsiradimas yra susijęs su savisauga – tam, kad apsaugotų organizmą, gyvenimo instinktai pasipriešina mirties instinktams ir nukreipia jų energiją į išorę (prieš kitus žmones arba objektus)“1 . Tačiau kai kada agresija gali vėl būti nukreipiama atgal, ten iš kur ji kilo (t.y. prieš savąjį Aš). Dalį į vidų nukreiptos agresijos potraukio energijos gali perimti Superego (ši energija naudojama baudžiant Ego bei sukeliant kaltės išgyvenimą), o kraštutiniais atvejais gali pasireikšti savidestrukcija, arba suicidiniai bandymai. Be to, kadangi mūsų veiksmus paprastai skatina ne vienas,

bet keletas motyvų, tai realybėje dažnai pasireiškia gyvenimo ir mirties instinktų tarpusavio sąveika. Pavyzdžiui, valgymo metu galima stebėti alkio ir agresijos instinktų derinį (valgant užtikrinamas organizmo egzistavimas, o kita vertus, valgant pasireiškia destruktyvūs aktai – kandžiojimas ir kramtymas), esant sadistiniams meilės ryšiams – seksualinio ir agresijos instinktų sąveiką.

Kaip pažymi S.Freudas, „Žmogus nėra švelni, meilės trokštanti būtybė, kuri gali tiktai gintis ir tik tada, kai ją kas nors užpuola. Žmogaus prigimtyje slypintis agresijos potraukis lemia tai, kad palankiomis aplinkybėmis (pvz., kada nnėra kliūčių arba slopinančių jėgų) šis agresyvumas pasireiškia stichiškai, pažadindamas žmoguje laukinį žvėrį, kuris gali kankinti ir žudyti savo gentainius“2. Dėl šio žmonėms būdingo pirmapradžio priešiškumo bei agresyvumo kultūrai ir civilizacijai kyla nuolatinė grėsmė (nes įgimti žmogaus potraukiai yra stipresni už racionalius interesus). Todėl socialinė-kultūrinė aplinka turi sutelkti visas pastangas, kad galėtų prislopinti agresijos potraukį. Šiam tikslui gali būti taikomos pačios įvairiausios priemonės – ribojamas seksualinis gyvenimas, keliami idealūs reikalavimai, iš esmės prieštaraujantys žmogaus prigimčiai (pvz., mylėti savo artimą kaip ssave patį), nustatomos tam tikros konfliktinių situacijų sprendimo taisyklės ir pan.

Reikia pabrėžti, kad S.Freudas analizavo ne tik tarpasmeninę, bet ir tarpgrupinę agresiją. Viena iš pagrindinių tarpgrupinės agresijos funkcijų -tai savosios grupės stabilumo ir vieningumo palaikymas. Pagal S.Freudo teorija galima teikti, kkad visada galima susieti tarpusavyje didelį žmonių skaičių, jeigu dar liks ir tokių, į kuriuos bus galima nukreipti savo agresiją. Jo manymu, tarp kaimyninių tautų (arba atskirų etninių grupių) dažnai kyla nesantaika, kuri padeda joms santykinai „nekaltu“ būdu patenkinti agresyvius potraukius ir išlaikyti savosios grupės vieningumą. Šį priešiškumo „svetimiesiems“ ir prieraišumo „saviesiems“ formavimąsi galima būtų paaiškinti remiantis Edipo komplekso funkcionavimo analogija. Kitaip tariant, ankstyvosios vaikystės emocinių santykių ambivalentiškumas vėliau yra perkeliamas į socialinę tarpusavio sąveiką. Meilė tėvui yra transformuojama į identifikaciją su savosios grupės lyderiu, taip pat į susitapatinimą su kitais grupės nariais, kurie irgi jį pripažįsta. O priešiškumas ir agresija tėvui yra transformuojama ir nukreipiama į išorinę grupę arba grupes.

K. Lorenzo agresijos teorija Daugelį metų tyrinėjęs gyvūnų elgseną, K.Lorenzas ppriėjo išvados, kad agresija yra įgimta. Tačiau jeigu S.Freudas mirties instinktą traktavo kaip destruktyvų pradą ir priešpriešino jį gyvenimo instinktams, tai K.Lorenzas manė, kad agresija yra toks pat instinktas, kaip ir visi kiti. Jo manymu, esant natūralioms sąlygoms, agresija yra adaptyvi ir padeda išsaugoti gyvybę ir rūšį. Pavyzdžiui, agresijos instinktas užtikrina, kad tos pačios rūšies atstovai negyventų pernelyg arti vienas kito, o išsiskirstytų platesnėje teritorijoje (taip sudaromos geresnės sąlygos užsitikrinti pakankarnas maisto atsargas). Kovos tarp konkuruojančių patinų padeda atrinkti stipriausius iir sveikiausius bandos lyderius, užtikrina geresnę rūšies reprodukciją.

Kaip rašo K.Lorenzas, „Tam, kad pasireikštų agresija, reikalingas išorinis reakciją sukeliantis stimulas, kuris nukreipia sukauptą energiją į fiksuotus elgesio būdus (pvz., savo rūšies atstovo užpuolimą, kai jis pažeidžia kito gyvūno teritoriją). Kai sukaupta agresijos instinkto energija yra panaudojama, agresyvių reakcijų pasireiškimo tikimybė sumažėja“3 . Tačiau, jeigu agresija nebuvo išreikšta ilgą laiko tarpą ir susikaupė didelės energijos atsargos, tai agresyvias reakcijas gali išprovokuoti netgi silpni orientuojantys stimulai (šiuo atveju agresijos pasireiškimo slenkstis tampa toks žemas, kad ji pratrūksta pirmai palankiai situacijai pasitaikius). Taigi galima sakyti, jog agresija funkcionuoja pagal hidraulinio modelio principą -susikaupus dideliam agresijos instinkto energijos kiekiui, ji turi būti išreikšta.

Kalbėdamas apie žmogaus agresyvumą, K.Lorenzas nurodo, kad „Žmogaus prigimtis nėra labai bloga. Tiktai žmogus savo protu ir darbu pernelyg greitai pakeitė natūralias gyvenimo sąlygas, dėl to agresijos instinktas kartais ir sukelia tokias pražūtingas pasekmes. K.Lorenzo manymu, tenka tiktai apgailestauti, kad žmogus neturi grobuoniškos prigimties. Daug pavojų, gresiančių žmogui, atsiranda būtent todėl, kad iš prigimties jis yra santykinai nepavojinga, viskuo mintanti būtybė“4. Žmogus neturi pavojingo natūralaus ginklo (pvz., didelių ir aštrių nagų arba dantų), kuriuo jis galėtų užmušti kitą stambią būtybę. Dėl to per visą evoliuciją nesusiformavo agresiją slopinantys mechanizmai, kurie trukdo visiems „„profesionaliems“ plėšrūnams naudoti natūralius ginklus prieš savo rūšies atstovus ir kartu užkerta kelią rūšies susinaikinimui. Tačiau dirbtinių ginklų išradimas atvėrė žmonėms plačias savo gentainių žudymo galimybes, nes buvo iš esmės pažeista pusiausvyra tarp santykinai silpno agresijos slopinimo ir tokių pat nedidelių kitų žmonių žudymo galimybių (išradus galingus dirbtinius ginklus, atsirado nepaprastai didelės žudymo galimybės, o agresijos slopinimas išliko toks pat silpnas, kaip ir anksčiau).

Tiek S.Freudo, tiek K.Lorenzo agresijos teorijos susilaukė nemažai kritikos. Galima būtų išskirti tokius pagrindinius kitų autorių priekaištus. Pirma, instinktų teorijos negali paaiškinti, kodėl vieni žmonės yra daug agresyvesni už kitus ir kodėl egzistuoja tokia didelė žmogaus agresyvaus elgesio formų įvairovė (jeigu agresija yra įgimta, tai tam tikras agresyvaus elgesio modelis turėtų būti būdingas visiems tos rūšies atstovams). Antra, nors žmogus ir neturi tokių stiprių instinktyvių agresijos slopinimo būdų kaip plėšrūs gyvūnai, tačiau savo agresiją jis gali kontroliuoti aukštesniaisiais psichiniais procesais ir kalba. Trečia, net jeigu žmogus ir turi agresijos instinktą, jo agresyvių impulsų pasireiškimą gali stipriai paveikti besikeičiančios aplinkos sąlygos, socialinė patirtis ir kiti ontogenezės metu vykstantys pokyčiai. Kai kurie eksperimentiniai tyrimai liudija, kad įgyta patirtis gali turėti įtakos net plėšrių gyvūnų agresijos instinkto pasireiškimui. Pavyzdžiui, savo išradingame eksperimente

Frustracijos – agresijos teorija

Tai buvo viena iš pirmųjų tteorijų, atkreipusių dėmesį į išorinių sąlygų įtaką agresijos pasireiškimui. Dar 1939 m. J.Dollardas su kolegomis paskelbė savo garsųjį veikalą „Frustraciįa ir agresija“, kuris keletą dešimtmečių buvo agresyvaus elgesio tyrimų teoriniu pagrindu. Minėti autoriai iškėlė prielaidą, kad agresija visuomet yra frustracijos pasekmė, ir kad frustracija visuomet skatina tam tikras agresijos formas. Šiuo atveįu frustracija yra suprantama kaip trukdymai siekiant kokio nors tikslo. Galima sakyti, kad frustracija atsiranda tada, kai žmogus negali siekti trokštamo tikslo arba atlikti atitinkamų veiksmų, kai jis to nori. Didėjant frustracijai, stiprėja ir agresyvaus elgesio stimuliacija. Egzistuoja trys pagrindiniai veiksniai, lemiantys tai, kokį agresyvumo pasireiškimo laipsnį sukels frustracija:

1. Blokuojamo potraukio (susijusio su tikslo siekimu) stiprumas. Kitaip tariant, kuo labiau žmogus trokšta pasiekti tikslą, tuo didesnę frustraciją jis patirs esant įvairiems trukdymams ir, atitinkamai, išreikš didesnę agresiją.

2. Frustracijos visapusiškumas. Jeigu trokštamam tikslui pasiekti yra trukdoma tik iš dalies, tai toks trukdymas sukels mažesnę frustraciją, ir, atitinkamai, mažesnį agresyvumo lygį (negu tuo atveju, kai tikslui pasiekti trukdoma visiškai).

3. Nedidelių frustracijų susikaupimas. Susikaupusios nedidelės frustracijos arba trukdymai galiausiai sukelia stiprias agresyvias reakcijas (atskiros nedidelės frustracijos paprastai stiprios agresijos nesukelia). Pavyzdžiui, įsivaizduokime, kad žmogus skuba papietauti, tačiau pakeliui į kavinę jį sutrukdo pažįstamas, kuris paprasčiausiai nori paplepėti (pirma nedidelė frustracija). Vėliau tas

žmogus patenka į „kamštį“ kelyje (antra nedidelė frustracija) ir, pagaliau atvykęs į vietą, randa kavinę uždarytą (trečia nedidelė frustracija). Apimtas pykčio, žmogus apspardo kavinės duris, dėl to jį sulaiko pro šalį važiavę policininkai. Taigi, susikaupusios nedidelės frustracijos sukėlė stiprią agresiją, o ji tikriausiai nebūtų pasireiškusi, jeigu žmogus būtų iš karto, be jokių kliūčių atvykęs j kavinę ir radęs ją užrakintą.

Vis dėlto labai greitai J.Dollardas ir jo kolegos susilaukė nemažai kritikos. Pavyzdžiui, kiti autoriai atkreipė dėmesį į tai, kad frustracija ne vvisuomet sukelia agresiją (po frustracijos gali pasireikšti ir kitos reakcijos) arba kad frustracija ne visada yra būtina agresijos pasireiškimo sąlyga (samdytas žudikas gali atlikti savo užduotį nieko nežinodamas apie auką ir nepatirdamas jokios frustracijos). Atsižvelgdami į pareikštas pastabas, frustracijos-agresijos teorijos autoriai pripažino, kad ryšys tarp frustracijos ir agresijos nėra toks paprastas, kaip buvo manyta. Jie patikslino anksčiau iškeltą prielaidą ir nurodė, kad agresija yra tik viena iš galimų frustracijos pasekmių . Frustracija taip pat dar gali sukelti tokias reakcijas kaip aatsitraukimą, apatiją, regresiją arba fiksaciją (t.y. stereotipinį elgesį).

Kalbant apie šiuolaikinę frustracijos sampratą, reikia pažymėti vieną labai svarbų dalyką – toleranciją frustracijai. Ši tolerancija yra tam tikras slenkstinis dydis, kurį viršijus, pasireiškia kokybiškai skirtingos elgesio formos. Pavyzdžiui, žmogus gali patirti ggana stiprią ir santykinai ilgalaikę frustraciją nedemonstruodamas jokių elgesio dezorganizacijos požymių (t.y. gali ir toliau siekti užsibrėžto tikslo arba pasirinkti alternatyvų patrauklų užsiėmimą). Tačiau jeigu frustracija ima didėti, nuo tam tikro momento žmogus praranda psichinę pusiausvyrą ir nebegali konstruktyviai susidoroti su iškilusia problemine situacija. Tokiais atvejais yra sakoma, kad buvo viršytas individualus tolerancijos frustracijai laipsnis.

Perkelta agresija. Kaip pažymi frustracijos-agresijos teorijos autoriai, frustracijos sukelta agresija paprastai yra nukreipiama į žmogų arba į kitą objektą, trukdantį siekti norimo tikslo. Tačiau kartu jie pripažįsta, kad žmogus negali visada elgtis agresyviai nesulaukdamas atitinkamo atsako arba iš agresijos objekto, arba iš kitų žmonių. Tokio potencialaus atsako galimybė įsisąmoninama jau vaikystėje, nes tėvai dažnai skiria savo vaikams bausmes, jeigu vienas iš jų nuskriaudžia kitą. Taigi, nors ppatiriama frustracija ir provokuoja agresyvias reakcijas, jos gali būti nuslopintos, jeigu už agresiją gresia bausmė arba kokios nors kitos nemalonios pasekmės. Tačiau tokiais atvejais, kai žmogus už agresiją prieš frustratorių bijo būtį nubaustas, arba kai frustracijos šaltinis konkrečiu momentu yra nepasiekiamas, jis savo agresiją gali perkelti į kurį nors kitą objektą.

Grįžtant prie agresyvių reakcijų perkėlimo, galima pasakyti, jog tada, kai individas nori išreikšti agresiją į originalų objektą, bet jo nėra (arba objektas yra neprieinamas), tai tikėtina, kad jis savo aagresiją perkels į kitą panašų objektą. Tuo atveju, kai individas nori išreikšti savo agresiją į originalų objektą, bet kartu išgyvena silpną bausmės baimę, jis perkels agresiją į objektą, turintį tiek panašumų, tiek ir skirtumų, palyginti su originaliu. Tačiau, jeigu individas nori išreikšti agresiją į originalų objektą ir kartu išgyvena stiprią bausmės baimę, yra tikėtina, kad agresija bus perkeliama į labai nepanašų (palyginti su originaliu) objektą. Kitaip tariant, kuo didesnę baimę išgyvena individas, tuo mažesnė tendencija perkelti agresiją į panašų objektą, ir, priešingai, kuo mažesnę baimę išgyvena individas, tuo didesnė tikimybė, kad agresija bus perkelta į panašius objektus. Pavyzdžiui, jeigu darbuotojas nebijo savo viršininko, ir pastarasis jį frustruoja, tai darbuotojas savo agresiją išreikš tiesiog į viršininką. Jeigu darbuotojas šiek tiek bijo viršininko, ir tas jį frustruoja, tai tikėtina, kad darbuotojas savo agresiją išreikš į tarpinį pagal panašumą objektą (pvz., į viršininko pavaduotoją). O tuo atveju, kai darbuotojas labai bijo savo viršininko, ir pastarasis jį frustruoja, tai darbuotojas agresiją išreikš į visai nepanašius (palyginti su viršininku) objektus (tai gali būti žmona, vaikas arba atsitiktinis praeivis gatvėje).

Frustracija, aplinkos sąlygos ir agresija. Autoriai, bandę papildyti pagrindinę frustracijos-agresijos teorijos prielaidą, akcentuoja tai, kad frustracija sukelia pasirengimą agresijai, bet ar agresija bus išreikšta, priklauso nuo papildomų aaplinkos sąlygų. Šioms papildomoms sąlygoms, lemiančioms agresyvų elgesį, ypač daug dėmesio skyrė L.Berkowitzas. Jo manymu, „Frustracija tiesiogiai nesukelia agresijos, tačiau skatina emocinio sužadinimo būseną, kurią galima apibūdinti kaip pyktį. Pyktis lemia vidinį žmogaus pasirengimą agresijai, tačiau agresyvus elgesys pasireiškia tik tada, kai aplinkoje yra atitinkami orientuojantys stimulai. Šių stimulų funkcijas gali atlikti kitų žmonių poveikiai, mažinantys agresyvaus elgesio apribojimus, objektai, vienaip ar kitaip susiję su agresija, negatyviais išgyvenimais ir pan“5. Įvairūs stimulai gali mokymosi būdu įgauti agresiją sukeliančių savybių (pvz., taikant klasikinio sąlygojimo principus). Taigi, teoriškai bet koks įvykis arba objektas gali tapti agresiją sukeliančiu stimulu. Be to, kadangi žmonės gali turėti skirtingą mokymosi patirtį, jų agresyvų elgesį gali skatinti skirtingi orientuojantys stimulai.

Norėdami pademonstruoti agresiją sukeliančių orientuojančių stimulų vaidmenį, L.Berkovvitzas ir jo kolegos atliko nemažai „ginklų efekto“ tyrimų. Kadangi ginklai tiesiogiai asocijuojasi su agresija, buvo manoma, kad jie atlieka agresiją sukeliančių stimulų funkcijas. Vadinasi, frustruotiems arba supykintiems žmonėms ginklai turėtų sukelti daug stipresnę agresiją negu neutralūs objektai. Tikrindami minėtą prielaidą, L.Berkovvitzas ir A.LePage’as atliko platų atgarsį sukėlusį eksperimentą.

Pirmajame eksperimento etape tiriamieji (studentai vyrai) turėjo atlikti užduotį, kurią vėliau vertino eksperimentatoriaus pagalbininkas, stimuliuodamas juos elektros smūgiais. Elektros smūgių skaičius nepriklausė nuo užduoties atlikimo – jais buvo siekiama sukelti skirtingą tiriamųjų pykčio bbūseną. Kaip ir buvo tikėtasi, tie tiriamieji, kurie gaudavo daug elektros smūgių, buvo piktesni už tuos, kurie gavo tik vieną elektros smūgį. Antrajame eksperimento etape tiek supykinti, tiek ir nesupykinti tiriamieji turėjo vertinti eksperimentatoriaus pagalbininko užduoties atlikimą (jie taip pat galėjo skirti elektros smūgius). Šiame etape tiriamiesiems buvo sudaromos įvairios sąlygos. Pirmuoju atveju ant šalia stovinčio stalo buvo padedamas medžioklinis šautuvas ir revolveris, o tiriamiesiems sakoma, kad šie ginklai priklauso eksperimentatoriaus pagalbininkui (taigi, ginklai buvo asocijuojami su oponentu). Antruoju atveju tiriamieji matė tuos pačius ginklus, tačiau jie nebuvo susiejami su oponentu („neasocijuotos“ sąlygos). Trečiuoju atveju (kontrolinė grupė) tiriamiesiems nebuvo pateikta jokių papildomų stimulų. Paskutinioji – ketvirtoji situacija buvo sudaryta tik supykintiems tiriamiesiems. Kaip parodė gauti rezultatai, nesupykintiems tiriamiesiems agresiją skatinančių stimulų pateikimas reikšmingų pokyčių nesukėlė – visais atvejais eksperimentatoriaus pagalbininkui buvo skiriamas panašus elektros smūgių skaičius. Tačiau kai tiriamieji buvo supykinti, pasireiškė aiškus efektas – jie eksperimentatoriaus pagalbininkui skirdavo daugiau elektros smūgių tada, kai matydavo ginklus, ir mažiau – kai jų nematydavo (ar ginklai buvo asocijuojami su oponentu, ar ne – agresyvaus elgesio pasireiškimas reikšmingai nesiskyrė). Be to, supykinti tiriamieji taip pat skirdavo daugiau elektros smūgių tada, kai jie matydavo ginklus, o ne badmintono raketes.Kaip matome, tyrimo rezultatai patvirtino iškeltą

prielaidą (panašius duomenis gavo ir kiti autoriai). Nekyla abejonių, kad „ginklų efektas“ yra svarbus ne tik laboratorijoje, bet ir gyvenime (pvz., buitinių konfliktų metu frustraciją patyrusio žmogaus agresijos protrūkį gali paskatinti atsitiktinai į akiratį patekęs peilis ir pan.). Tačiau kartu reikia pridurti, jog agresiją sukeliančių orientuojančių stimulų koncepcija susilaukė ir kritikos.

Socialinio mokymosi agresijos teorija

Šios teorijos žimiausias autorius buvo A.Bandura. Jis teigia, kad „agresija yra specifinė socialinio elgesio forma, kuri yra išmokstama ir naudojama lygiai taip pat, kaip ir kitos ssocialinio elgesio formos“. Jo manymu, neigiama stimuliacija, atsirandanti dėl įvairių frustratorių poveikio, sukelia bendrą individo emocinio sužadinimo būseną, kuri gali sudaryti palankų foną ne tik agresijai, bet ir kitoms reakcijoms pasireikšti. Kokia reakcija bus sukelta, priklauso nuo to, kaip bus įvertintas frustratorius arba emocinio sužadinimo šaltinis, kokios yra išmoktos reakcijos susidorojant su frustracija, koks jų santykinis efektyvumas. Pavyzdžiui, patyrę negatyvų poveikį, vieni žmonės siekia pagalbos ir paramos, kiti – padidina savo pastangas siekdami sėkmės, treti – pasitraukia iš frustruojančios aplinkos, kketvirti – elgiasi agresyviai, penkti – patiria sustiprėjusias psichosomatines reakcijas, šešti – bando palengvinti savo pasigailėtiną būseną alkoholiu bei narkotikais, dar kiti – ieško konstruktyvių problemos sprendimo būdų. Taigi, frustracija ir emocinis sužadinimas yra greičiau lengvinanti, o ne būtina agresijos ppasireiškimo sąlyga. Įvairios frustracinės situacijos dažniausiai gali išprovokuoti agresiją tokių žmonių, kurie išmoko reaguoti į neigiamus poveikius agresyviomis reakcijomis.

Agresyvaus elgesio išmokimas. Pirmiausia galima pasakyti, kad žmonės agresyviai elgtis išmoksta tiesioginės patirties dėka, už išreikštą agresiją susilaukdami vienokio ar kitokio pastiprinimo. Agresyvus elgesys labai dažnai naudojamas todėl, kad jis užtikrina aplinkinių pritarimą ir leidžia pakelti statusą. Šį pritarimą asmenybė gali gauti ne tik asocialioje, bet ir prosocialioje aplinkoje (pvz., tėvas gali pagirti sūnų už tai, kad jis sugebėjo primušti vyresnį berniuką, treneris – žaidėją, kuris atkovojo kamuolį žaisdamas ypač agresyviai, ir t.t.). Asocialiose bendraamžių grupėse agresyvus elgesys paaugliams gali užtikrinti ne tik grupės narių pritarimą, bet ir atitinkamą socialinį statusą (paprastai kuo agresyviau paauglys elgiasi, tuo didesnė tikimybė, kad jis užims aaukštesnį statusą). Agresyvus elgesys taip pat gali užtikrinti agresoriui naudingą materialinį atpildą. Pavyzdžiui, vaikas, primušęs savo bendraamžį, gali atimti iš jo žaislą arba saldumynus, ir tai yra savotiškas atlygis už agresyvų elgesį. Paaugliai arba suaugusieji už agresijos naudojimą gali būti pastiprinami piniginiais priedais ir pan. Be to, vaikai kartais gali būti pastiprinami papildomu dėmesiu, kurį suaugusieji skiria jų agresyviam elgesiui (šis efektas dažniausiai pasireiškia tada, kai vaikai išgyvena suaugusiųjų dėmesio stoką). Jeigu tėvai arba mokytojai atkreipia dėmesį į vaiką tik ttada, kai jis elgiasi agresyviai (arba padaro kokį nors kitą nusižengimą), jie kartu jį pastiprina, nes patenkina vaiko aplinkinių dėmesio poreikį. Nors vaikas yra baramas, baudžiamas ir pan., jis gali ir toliau elgtis agresyviai bei gana noriai kęsti negatyvias sankcijas, nes dėl tokio elgesio jis susilaukia trokštamo dėmesio.

Modeliavimo efektai. Stebimas agresijos modelis gali įvairiai paveikti asmenybės elgesį. Pirma, asmenybė gali išmokti naujų agresyvaus elgesio formų (pvz., naujų veiksmų arba jų komponentų, elgesio formavimo taisyklių ir pan.). Be to, kadangi stebėtojui yra pateikiama daug elgesio bei mąstymo stiliumi besiskiriančių modelių, jis retai formuoja savo elgesį remdamasis tik vienu šaltiniu. Taip, stebint įvairius modelius, gali atsirasti ne tik paprasta jų elgesio imitacija, bet ir visiškai naujos agresyvaus elgesio formos. Antra, stebint modelį, gali būti aktualizuojamas jau anksčiau išmoktas agresyvus elgesys. Modelis gali paskatinti jau išmoktų reakcijų pasirinkimą, išlaisvinti nuo suvaržymų („vidinių stabdžių“) tokius veiksmus, kurie anksčiau dėl kokių nors priežasčių buvo slopinami. Slopinimo neutralizacijos, arba panaikinimo, efektai yra akivaizdūs, kai stebėtojas mato modelį, atliekantį draudžiamus agresyvius veiksmus ir nepatiriantį nemalonių pasekmių. Pavyzdžiui, jeigu vaikas arba paauglys mato, kad žmonės į agresoriaus veiksmus reaguoja indiferentiškai arba net palankiai, jam gali susidaryti įspūdis, jog agresyvus elgesys yra priimtinas ir naudingas. Dėl to agresyvaus modelio vveiksmai gali paprasčiausiai sukelti jau anksčiau išmoktą agresiją. Trečia, anksčiau išmoktos agresyvaus elgesio formos gali būti prislopinamos. Stebėdamas modelį, kurio agresyvūs veiksmai sukelia nepageidautinas pasekmes (pvz., yra aplinkinių smerkiami ir baudžiami), stebėtojas gali nuslopinti ir savo atitinkamus veiksmus arba sumažinti agresyvių reakcijų pasireiškimo dažnumą. Kitaip tariant, prognozuojama bausmė ir nepritarimas slopina nepageidautiną elgesį. Tačiau, palankiomis aplinkybėmis, šios laikinai nuslopintos agresyvios reakcijos gali vėl būti atkuriamos bei įgyvendinamos. Ketvirta, agresyvus modelio elgesys gali atkreipti stebėtojo dėmesį į įvairius objektus, kurių atžvilgiu galima sėkmingai naudoti agresiją, arba į tam tikras aplinkybes, kurioms esant agresyvūs veiksmai yra dažniausiai skatinami. Penkta, agresyvaus modelio emocinės reakcijos gali sukelti panašų emocinį sužadinimą stebėtojui ir kartu padidinti būsimos agresijos tikimybę arba intensyvumą. Reikia pridurti, kad nors šie skirtingi modeliavimo efektai gali pasireikšti ir atskirai, paprastai jie veikia kartu.

Agresyvaus elgesio įtvirtinimas. Pasak A.Banduros, žmogaus elgesyje įsitvirtina tokios reakcijos, kurios jam užtikrina pageidautinas pasekmes bei atneša daugiau naudos negu žalos. Kitaip tariant, agresija įsitvirtina žmogaus elgesyje tada, kai ji yra veiksminga priemonė siekiant norimų tikslų. Jau minėjome, kad agresija gali sukelti įvairias teigiamas išorines pasekmes (pvz., aplinkinių pritarimą, aukštesnį statusą, materialinę naudą ir pan.). Tačiau autoriai akcentuoja, kad žmonės ne tik paprasčiausiai reaguoja į išorinės aplinkos poveikius, bet ssusikuria savipastiprinimus, arba savo pačių sukeltas vidines pasekmes. Todėl agresija gali sukelti ne tik išorines, bet ir vidines teigiamas pasekmes (pvz., nuobodulio atsikratymą, pasitenkinimo išgyvenimą, pritarimą sau ir pan.). Be abejo, tam, kad agresyvus elgesys sukeltų savipastiprinimą, žmogus turi būti interiorizavęs tokius elgesio standartus, pagal kuriuos agresyvios reakcijos taptų asmeninės savigarbos šaltiniu. Apibendrinant galima pasakyti, kad agresyvaus elgesio įpročiai susiformuoja dėl šių pagrindinių priežasčių: 1) agresija užtikrina žmogui teigiamas išorines pasekmes arba pastiprinimus; 2) ji yra naudinga apribojant kitų žmonių nepriimtinus arba nepageidautinus poelgius; 3) tam tikrose grupėse egzistuoja agresiją skatinančios elgesio normos (pvz., agresyvūs paaugliai gali jungtis į grupes, kuriose agresija yra vertinama bei toleruojama); 4) pats žmogus susikuria tokią savireguliacijos sistemą, kai agresyvūs veiksmai tampa asmeninio pasididžiavimo šaltiniu.

IŠVADOS

Išanalizavus savarankiško darbo temą teikiamos šios išvados.

1. Kadangi agresyvus elgesys yra dažnas ir sukelia daug rimtų problemų, įvairūs socialinės psichologijos autoriai bandė aiškinti agresijos atsiradimo priežastis, jos funkcionavimo ypatumus, modifikacijos būdus ir t.t. Galima sakyti, jog šiuo metu egzistuoja trys populiariausios psichologinės agresijos teorijos (bei įvairios jų versijos): a) instinktų; b) frustracijos-agresijos; c) socialinio mokymosi.

2. Jų atstovai kelia prielaidą, kad agresyvus elgesys yra įgimtas (t.y. slypi pačioje žmogaus prigimtyje), todėl agresija yra neišvengiama ( S. Freudo ir K. Lorenzo). Jie nurodė

dvi pagrindinius instinktus: gyvybės ir mirties. Jie skatina žmogaus aktyvumą. Agresija reikia nukreipti tam tikra linkme. Ją galima sustiprinti, bet negalima panaikinti. Jie rtaip pat susilaukė daug kritikos iš kurios apibendrindami galime pasakyti, jog net jeigu mes pripažinsime, kad žmogus turi įgimtą agresijos potraukį, negalėsime paaiškinti žmogaus agresyvaus elgesio remdamiesi vien tik prigimtimi. Mums dar reikia išsiaiškinti socialines-psichologines žmogaus gyvenimo bei veiklos sąlygas, kurios veikdamos kartu su agresijos potraukiu ir lemia agresyvaus elgesio įvairovę.

3. Šios teorijos pradininkas buvo J.Dollardas. Agresija vvisuomet yra frustracijos pasekmė ir frustracija skatina agresyvias formas. Jis nustatė pagrindines šios teorijos dalis. a) Blokuojamo potraukio (susijusio su tikslo siekimu) stiprumas. Kitaip tariant, kuo labiau žmogus trokšta pasiekti tikslą, tuo didesnę frustraciją jis patirs esant įvairiems trukdymams ir, atitinkamai, išreikš didesnę agresiją. b) Frustracijos visapusiškumas. Jeigu trokštamam tikslui pasiekti yra trukdoma tik iš dalies, tai toks trukdymas sukels mažesnę frustraciją, ir, atitinkamai, mažesnį agresyvumo lygį (negu tuo atveju, kai tikslui pasiekti trukdoma visiškai). c) Nedidelių frustracijų susikaupimas. Susikaupusios nnedidelės frustracijos arba trukdymai galiausiai sukelia stiprias agresyvias reakcijas (atskiros nedidelės frustracijos paprastai stiprios agresijos nesukelia).

4. Šios teorijos žymiausias autorius buvo A.Bandura. Jis teigia, kad „agresija yra specifinė socialinio elgesio forma, kuri yra išmokstama ir naudojama lygiai taip pat, kkaip ir kitos socialinio elgesio formos“. Jo manymu, neigiama stimuliacija, atsirandanti dėl įvairių frustratorių poveikio, sukelia bendrą individo emocinio sužadinimo būseną, kuri gali sudaryti palankų foną ne tik agresijai, bet ir kitoms reakcijoms pasireikšti. Kokia reakcija bus sukelta, priklauso nuo to, kaip bus įvertintas frustratorius arba emocinio sužadinimo šaltinis, kokios yra išmoktos reakcijos susidorojant su frustracija, koks jų santykinis efektyvumas Apibendrinant galima pasakyti, kad agresyvaus elgesio įpročiai susiformuoja dėl šių pagrindinių priežasčių: 1) agresija užtikrina žmogui teigiamas išorines pasekmes arba pastiprinimus; 2) ji yra naudinga apribojant kitų žmonių nepriimtinus arba nepageidautinus poelgius; 3) tam tikrose grupėse egzistuoja agresiją skatinančios elgesio normos; 4) pats žmogus susikuria tokią savireguliacijos sistemą, kai agresyvūs veiksmai tampa asmeninio pasididžiavimo šaltiniu.

SOCIOMETRINIS TYRIMAS

SOCIAMETRIJA

Atlikdamas sociometrinį tyrimą pasirinkau Molėtų ggimnazijos 3L (11) klasę.Nes manau ,kad tokio amžiaus asmenys jau yra pakankamai subrendę ir žino kas yra svarbu, o kas ne.Pateikdamas lapelius su klausimais jie noriai atsakinėjo bei domėjosi kokiam dalykui tai reikia ir ar bus viešinama jų pateikti atsakymai. Jiems atsakiau ,kad ju pateikti atsakymai nebus žinomi jų grupėje, tad jie pakankamai nuoširdžiai ir mielai atsakė į pateiktus klausimus.

Jų grupės pavadinimas yra : Gimnazistai 3 L (11) klasė. Tiriamoji grupė gyvuoja 3 metus, bet kai kurie asmenys yra pažystami nnuo pirmos klasės, o kiti paeiliui atėję į šią grupę.

Sociometrinis tyrimas buvo atliktas 2005 m. vasario 28 d. Klausimai grupei buvo pateikiami nuo 1020 iki 1050 val.

Tyrimo dalyvių skaičius buvo dešimt asmenų. Iš tyrime dalyvavusių dešimties asmenų buvo šeši vaikinai ir keturios merginos. Sociometrinio tyrimo dalyvių amžius yra nuo 17 iki 18 metų.

Atlikto tyrimo dalyviai dar yra abiturientai (mokosi Molėtų Gimnazijoje).

Tyriamąjai grupei buvo pateikti tokie klausimai: Su kuriuo iš žemiau esančių asmenų norėtum toliau bendrauti baigus gimnazija? Su kuriuo iš žemiau esančių asmenų nenorėtum toliau bendrauti baigus gimnazija?

Grupės nariai įspėjami, kad jų atsakymai liks paslaptyje, kad naudingi gali būti tik nuoširdūs, teisingi atsakymai. Apklausos būdu gauti atsakymai išdėstomi matricoje:

Nr. Vardas, pavardė 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

1 Žydrūnas T. + –

2 Akvilė M.. + –

3 Tadas M.. + –

4 Šarūnas J. + –

5 Sigita Š + –

6 Marius G.. – +

7 Kamilė B. + –

8 Aurimas Ž.. + –

9 Tomas M.. – +

10 Sandra D. + –

Iš viso +4-1 +1-1 +1 0 +1 -4 -1 +2 -1 +1-2

Pagal gautus teigiamų ir neigiamų pasirinkimų rezultatus grupės nariai pasiskirsto į 5 pogrupius:

1) žvaigždės – populiariausios asmenybės, su kuriomis kartu veikti pageidauja daugelis grupės narių (Nr 1).

14) mėgstamieji – individai gavę 2-4 teigiamus pasirinkimus ( Nr. 8 ).

15) priimtieji – grupės nariai, gavę bent vieną teigiamą pasirinkimą (Nr. 2, Nr. 3 , Nr. 5, Nr. 10).

16) izoliuotieji – negavę nei teigiamų nei neigiamų pasirinkimų (Nr. 4).

17) Atstumtieji – gavę tik neigiamus pasirinkimus ( Nr. 6, Nr. 7, Nr. 9).

Kad grupės santykių tinklas, išryškėjęs sociometrinės aapklausos metu, būtų lengviau suvokiamas, duomenys išdėstomi sociogramoje.

Sutartiniai sociogramos ženklai:

7) Ratai vaizduoja pogrupius;

8) – vyriškos lyties asmenys su matricos numeriu;

– moteriškos lyties asmenys su matricos numeriu;

3) teigiamas pasirinkimas;

—– neigiamas pasirinkimas (atstūmimas);

Sociometrijos duomenys leidžia nustatyti du labai svarbius grupės požymius: integralumą ir glaustumą.

Grupės integralumo (susivienijimo , sujungimo) laipsnį rodo izoliuotųjų ir atstumtųjų jos narių santykinis skaičius. Izoliuotieji ir atstumtieji galima sakyti, kad yra už grupės ribų. Kuo tokių asmenų daugiau, tuo grupės integralumas mažesnis, ir priešingai. Grupės integralumą galima išreikšti trupmena:

izoliuotų + atstumtųjų narių skaičius

Integralumas =

bendras grupės narių skaičius

Matricoje pavaizduotas grupės narių skaičius:

3 + 1 4

=

10 10

Sociometrinės apklausos metu gauti duomenys rodo ir kitą grupės parametrą – jos narių glaustumą. Jis priklauso nuo grupės narių tarpusavio santykių artimumo, gilumo. Vienas iš glaustumo požymių yra abipusių teigiamų pasirinkimų, (diadų) skaičius grupėje. Kiekvienos grupės glaustumo indeksą pagal diadų kiekį galima išreikšti trupmena:

Rastų diadų skaičius

Glaustumas =

Teoriškai galimų diadų skaičius

0

Matricoje =

5

Diadų matricoje nerasta.

SOCIOMETRINIO TYRIMO IŠVADOS

Tyrimas buvo atliktas 3L klasėje, Molėtų gimnazijoje 2005 m. vasario 28 d.

Atliktas tyrimas parodė kokie yra grupės santykiai.Gauti duomenys buvo išdėstyti lentelėje bei sociogramoje. Taip pat buvo atliktas grupės integralumas (susivienijimo, susijungimo )laipsnis kuris rodo izoliuotųjų ir atstumtųjų jos narių santykinį skaičių. Jie faktiškai yra už ggrupės ribų. Kuo tokių asmenų daugiau, tuo grupės integralumas mažesnis, ir priešingai. Grupės integralumas yra 4/10.

Sociometrinės apklausos metu gauti duomenys rodo ir kitą grupės parametrą – jos narių glaustumą. Jis priklauso nuo grupės narių tarpusavio santykių artimumo, gilumo. Vienas iš glaustumo požymių yra abipusių teigiamų pasirinkimų, (diadų) skaičius grupėje. Kiekvienos grupės glaustumo indeksą pagal diadų kiekį išreiškėme trupmenoje, bei tyrimo rezultatai parodė, kad grupėje diadų nerasta.

Galima teikt,i kad grupėje atsirado viena žvaigždė, bet ji gavo ir vieną neigiamą įvertinimą, tai rodo , kad grupėje yra atstumtųjų. Asmenys, kurie pažystami seniai susilaukė palankaus vertinimo, o kiti buvo priimtieji ar izoliuotieji. Galima pastebėti, kad merginos viena kitai nesimpatizuoja, o vaikinams jos dagiau skiria dėmesio. Vaikinai elgiasi atvirkščiai.

Daugiausiai pliusų žvaigždei davė merginos, tai rodo ,jog tarp jų yra puikus santykiai bei jie norėtu palaikyti draugiškus santykius. Tyrimo grupę pasirinkau neatsitiktinai, nes kai kuriuos jos narius pažystu, tad buvo smalsu kaip jie atsakys į klausimus. Kai kurie atsakymai tikrai buvo netikėti, nes gal jie paprasčiausiai neturėjo ką rinktis, tad pasirinko bet ką. Pažinodamas grupę galiu teikti, kad realiame gyvenime jie darys kitaip ir rinksis asmenis pagal kitus kriterijus.

NAUDOTA IR CITUOTA LITERATŪRA

11. Suslavičius A., Valickas G. Socialinė psichologija teisėtvarkos darbuotojams, LTA, Vilnius . 1999.

12. Jacikevičius

A. Žmonių grupių (socialinė) psichologija. Žodynas, Vilnius 1995.

13. Suslavičius A. Socialinė psichologija, VU, Vilnius 1998.

Furs .M. Psichologija. Saulužė, Vilnius. 2000.

UTENA 2005

TURINYS

Įvadas…………………………3

13. Instinktų agresijos teorijos……………………….4

13.1 S. Freudo agresijos teorija………………………4

13.2 K. Lorenzo agresijos teorija……………………..5

14. Frustracijos – agresijos teorija……………………..6

2.1.Perkelta agresija…………………………7

2.2. Frustracija, aplinkos sąlygos ir agresija………………..8

15. Socialinio mokymosi agresijos teorija……………………9

3.1. Agresyvaus elgesio išmokimas…………………..10

3.2. Modeliavimo efektai………………………10

3.3. Agresyvaus elgesio įtvirtinimas…………………..11

Išvados…………………………12

Sociometrinis tyrimas…………………………14

Išvados…………………………17

Naudota literatūra…………………………18

ĮVADAS

Pirmiausia reikėtų pabrėžti tai, jog agresija yra labai populiari elgesio forma – turbūt nėra žmogaus, galinčio sąžiningai prisipažinti, kad jis niekada nebuvo fiziškai arba verbališkai agresyvus. Agresija yra toks eelgesio tipas, kuris pasireiškia kiekvieno žmogaus gyvenime, nepaisant jo amžiaus, lyties, rasės, išpažįstamos religijos arba įsitikinimų. Kadangi agresyvus elgesys yra dažnas ir sukelia daug rimtų problemų, įvairūs socialinės psichologijos autoriai bandė aiškinti agresijos atsiradimo priežastis, jos funkcionavimo ypatumus, modifikacijos būdus ir t.t. Galima sakyti, jog šiuo metu egzistuoja trys populiariausios psichologinės agresijos teorijos (bei įvairios jų versijos): a) instinktų; b) frustracijos-agresijos; c) socialinio mokymosi.

Darbo tema – Agresyvaus elgesio teorijos

Darbo aktualumas ir reikšmingumas – Galima teigti, jog agresyvus elgesys yra labai ppopuliari elgesio forma, bei dažnai pasireiškia visuomenėje. Jis tikrai yra pasireiškęs kiekvieno asmens gyvenime.Pasirinkau šią temą todėl, kad agresija pasireiškia jaunesnio amžiaus asmenims ir norėčiau sužinoti būtent kodėl taip yra ir kodėl ji pasireiškia tarp jaunesnio amžiaus asmenų.Aišku jog agresija ppasireiškia visiems bei vyresnio amžiaus asmenims, nes kiekvienas asmuo patiria agresija. Dažnai pasireiškiantis agresyvus elgesys sukelia skausmą ir kitas žalingas pasekmes. Todėl pasistengsiu tiksliai apžvelgti agresyvaus elgesio teorijas bei jų atstovų samprotavimus.

Darbo objektas – agresyvaus elgesio teorijos.

Darbo tikslas – išanalizuoti kaip pasireiškia visos agresyvaus elgesio teorijos.

Iškeltiems darbo tikslams pasiekti iškelti šie darbo uždaviniai:

17. Apžvelgti agresyvaus elgesio teorijas.

18. Išnagrinėti instinktų agresijos teorija.

19. Susipažinti su frustracijos agresijos teorija

20. Aptarti socialinio mokymosi agresijos teorija..

Agresyvaus elgesio teorijos

Kadangi agresyvus elgesys yra dažnas ir sukelia daug rimtų problemų, įvairūs socialinės psichologijos autoriai bandė aiškinti agresijos atsiradimo priežastis, jos funkcionavimo ypatumus, modifikacijos būdus ir t.t. Galima sakyti, jog šiuo metu egzistuoja trys populiariausios psichologinės agresijos teorijos (bei įvairios jų versijos): a) instinktų; b) frustracijos-agresijos; c) socialinio mokymosi.

Instinktų agresijos teorijos

Šias teorijas galima ppriskirti seniausioms ir turbūt labiausiai ginčytinoms agresijos teorijoms. Jų atstovai kelia prielaidą, kad agresyvus elgesys yra įgimtas (t.y. slypi pačioje žmogaus prigimtyje), todėl agresija yra neišvengiama.

S.Freudo agresijos teorija S.Freudas išskyrė dvi pagrindines asmenybės varomąsias jėgas – gyvenimo ir mirties instinktus. Gyvenimo instinktai (pvz., alkio, troškulio, seksualinis) užtikrina žmogaus fizinę egzistenciją ir giminės pratęsimą. Mirties, arba destruktyvūs, instinktai pasireiškia ne taip aiškiai, tačiau, nepaisant to, jie galiausiai pasiekia savo tikslą -kiekvienas žmogus miršta. Mirties instinktų buvimas grindžiamas prielaida, kad visos gyvos bbūtybės siekia sugrįžti į tą stabilumo būklę, kuri būdinga neorganiniam pasauliui. Svarbus išvestinis mirties instinktų darinys yra agresijos potraukis. S.Freudo manymu, „Agresijos potraukio atsiradimas yra susijęs su savisauga – tam, kad apsaugotų organizmą, gyvenimo instinktai pasipriešina mirties instinktams ir nukreipia jų energiją į išorę (prieš kitus žmones arba objektus)“1 . Tačiau kai kada agresija gali vėl būti nukreipiama atgal, ten iš kur ji kilo (t.y. prieš savąjį Aš). Dalį į vidų nukreiptos agresijos potraukio energijos gali perimti Superego (ši energija naudojama baudžiant Ego bei sukeliant kaltės išgyvenimą), o kraštutiniais atvejais gali pasireikšti savidestrukcija, arba suicidiniai bandymai. Be to, kadangi mūsų veiksmus paprastai skatina ne vienas, bet keletas motyvų, tai realybėje dažnai pasireiškia gyvenimo ir mirties instinktų tarpusavio sąveika. Pavyzdžiui, valgymo metu galima stebėti alkio ir agresijos instinktų derinį (valgant užtikrinamas organizmo egzistavimas, o kita vertus, valgant pasireiškia destruktyvūs aktai – kandžiojimas ir kramtymas), esant sadistiniams meilės ryšiams – seksualinio ir agresijos instinktų sąveiką.

Kaip pažymi S.Freudas, „Žmogus nėra švelni, meilės trokštanti būtybė, kuri gali tiktai gintis ir tik tada, kai ją kas nors užpuola. Žmogaus prigimtyje slypintis agresijos potraukis lemia tai, kad palankiomis aplinkybėmis (pvz., kada nėra kliūčių arba slopinančių jėgų) šis agresyvumas pasireiškia stichiškai, pažadindamas žmoguje laukinį žvėrį, kuris gali kkankinti ir žudyti savo gentainius“2. Dėl šio žmonėms būdingo pirmapradžio priešiškumo bei agresyvumo kultūrai ir civilizacijai kyla nuolatinė grėsmė (nes įgimti žmogaus potraukiai yra stipresni už racionalius interesus). Todėl socialinė-kultūrinė aplinka turi sutelkti visas pastangas, kad galėtų prislopinti agresijos potraukį. Šiam tikslui gali būti taikomos pačios įvairiausios priemonės – ribojamas seksualinis gyvenimas, keliami idealūs reikalavimai, iš esmės prieštaraujantys žmogaus prigimčiai (pvz., mylėti savo artimą kaip save patį), nustatomos tam tikros konfliktinių situacijų sprendimo taisyklės ir pan.

Reikia pabrėžti, kad S.Freudas analizavo ne tik tarpasmeninę, bet ir tarpgrupinę agresiją. Viena iš pagrindinių tarpgrupinės agresijos funkcijų -tai savosios grupės stabilumo ir vieningumo palaikymas. Pagal S.Freudo teorija galima teikti, kad visada galima susieti tarpusavyje didelį žmonių skaičių, jeigu dar liks ir tokių, į kuriuos bus galima nukreipti savo agresiją. Jo manymu, tarp kaimyninių tautų (arba atskirų etninių grupių) dažnai kyla nesantaika, kuri padeda joms santykinai „nekaltu“ būdu patenkinti agresyvius potraukius ir išlaikyti savosios grupės vieningumą. Šį priešiškumo „svetimiesiems“ ir prieraišumo „saviesiems“ formavimąsi galima būtų paaiškinti remiantis Edipo komplekso funkcionavimo analogija. Kitaip tariant, ankstyvosios vaikystės emocinių santykių ambivalentiškumas vėliau yra perkeliamas į socialinę tarpusavio sąveiką. Meilė tėvui yra transformuojama į identifikaciją su savosios grupės lyderiu, taip pat į susitapatinimą su kitais grupės nariais, kurie irgi jjį pripažįsta. O priešiškumas ir agresija tėvui yra transformuojama ir nukreipiama į išorinę grupę arba grupes.

K. Lorenzo agresijos teorija Daugelį metų tyrinėjęs gyvūnų elgseną, K.Lorenzas priėjo išvados, kad agresija yra įgimta. Tačiau jeigu S.Freudas mirties instinktą traktavo kaip destruktyvų pradą ir priešpriešino jį gyvenimo instinktams, tai K.Lorenzas manė, kad agresija yra toks pat instinktas, kaip ir visi kiti. Jo manymu, esant natūralioms sąlygoms, agresija yra adaptyvi ir padeda išsaugoti gyvybę ir rūšį. Pavyzdžiui, agresijos instinktas užtikrina, kad tos pačios rūšies atstovai negyventų pernelyg arti vienas kito, o išsiskirstytų platesnėje teritorijoje (taip sudaromos geresnės sąlygos užsitikrinti pakankarnas maisto atsargas). Kovos tarp konkuruojančių patinų padeda atrinkti stipriausius ir sveikiausius bandos lyderius, užtikrina geresnę rūšies reprodukciją.

Kaip rašo K.Lorenzas, „Tam, kad pasireikštų agresija, reikalingas išorinis reakciją sukeliantis stimulas, kuris nukreipia sukauptą energiją į fiksuotus elgesio būdus (pvz., savo rūšies atstovo užpuolimą, kai jis pažeidžia kito gyvūno teritoriją). Kai sukaupta agresijos instinkto energija yra panaudojama, agresyvių reakcijų pasireiškimo tikimybė sumažėja“3 . Tačiau, jeigu agresija nebuvo išreikšta ilgą laiko tarpą ir susikaupė didelės energijos atsargos, tai agresyvias reakcijas gali išprovokuoti netgi silpni orientuojantys stimulai (šiuo atveju agresijos pasireiškimo slenkstis tampa toks žemas, kad ji pratrūksta pirmai palankiai situacijai pasitaikius). Taigi galima sakyti, jog agresija funkcionuoja pagal

hidraulinio modelio principą -susikaupus dideliam agresijos instinkto energijos kiekiui, ji turi būti išreikšta.

Kalbėdamas apie žmogaus agresyvumą, K.Lorenzas nurodo, kad „Žmogaus prigimtis nėra labai bloga. Tiktai žmogus savo protu ir darbu pernelyg greitai pakeitė natūralias gyvenimo sąlygas, dėl to agresijos instinktas kartais ir sukelia tokias pražūtingas pasekmes. K.Lorenzo manymu, tenka tiktai apgailestauti, kad žmogus neturi grobuoniškos prigimties. Daug pavojų, gresiančių žmogui, atsiranda būtent todėl, kad iš prigimties jis yra santykinai nepavojinga, viskuo mintanti būtybė“4. Žmogus neturi pavojingo natūralaus ginklo (pvz., ddidelių ir aštrių nagų arba dantų), kuriuo jis galėtų užmušti kitą stambią būtybę. Dėl to per visą evoliuciją nesusiformavo agresiją slopinantys mechanizmai, kurie trukdo visiems „profesionaliems“ plėšrūnams naudoti natūralius ginklus prieš savo rūšies atstovus ir kartu užkerta kelią rūšies susinaikinimui. Tačiau dirbtinių ginklų išradimas atvėrė žmonėms plačias savo gentainių žudymo galimybes, nes buvo iš esmės pažeista pusiausvyra tarp santykinai silpno agresijos slopinimo ir tokių pat nedidelių kitų žmonių žudymo galimybių (išradus galingus dirbtinius ginklus, atsirado nepaprastai didelės žudymo galimybės, o aagresijos slopinimas išliko toks pat silpnas, kaip ir anksčiau).

Tiek S.Freudo, tiek K.Lorenzo agresijos teorijos susilaukė nemažai kritikos. Galima būtų išskirti tokius pagrindinius kitų autorių priekaištus. Pirma, instinktų teorijos negali paaiškinti, kodėl vieni žmonės yra daug agresyvesni už kitus ir kodėl eegzistuoja tokia didelė žmogaus agresyvaus elgesio formų įvairovė (jeigu agresija yra įgimta, tai tam tikras agresyvaus elgesio modelis turėtų būti būdingas visiems tos rūšies atstovams). Antra, nors žmogus ir neturi tokių stiprių instinktyvių agresijos slopinimo būdų kaip plėšrūs gyvūnai, tačiau savo agresiją jis gali kontroliuoti aukštesniaisiais psichiniais procesais ir kalba. Trečia, net jeigu žmogus ir turi agresijos instinktą, jo agresyvių impulsų pasireiškimą gali stipriai paveikti besikeičiančios aplinkos sąlygos, socialinė patirtis ir kiti ontogenezės metu vykstantys pokyčiai. Kai kurie eksperimentiniai tyrimai liudija, kad įgyta patirtis gali turėti įtakos net plėšrių gyvūnų agresijos instinkto pasireiškimui. Pavyzdžiui, savo išradingame eksperimente

Frustracijos – agresijos teorija

Tai buvo viena iš pirmųjų teorijų, atkreipusių dėmesį į išorinių sąlygų įtaką agresijos pasireiškimui. Dar 1939 m. J.Dollardas su kolegomis ppaskelbė savo garsųjį veikalą „Frustraciįa ir agresija“, kuris keletą dešimtmečių buvo agresyvaus elgesio tyrimų teoriniu pagrindu. Minėti autoriai iškėlė prielaidą, kad agresija visuomet yra frustracijos pasekmė, ir kad frustracija visuomet skatina tam tikras agresijos formas. Šiuo atveįu frustracija yra suprantama kaip trukdymai siekiant kokio nors tikslo. Galima sakyti, kad frustracija atsiranda tada, kai žmogus negali siekti trokštamo tikslo arba atlikti atitinkamų veiksmų, kai jis to nori. Didėjant frustracijai, stiprėja ir agresyvaus elgesio stimuliacija. Egzistuoja trys pagrindiniai veiksniai, lemiantys tai, kokį aagresyvumo pasireiškimo laipsnį sukels frustracija:

1. Blokuojamo potraukio (susijusio su tikslo siekimu) stiprumas. Kitaip tariant, kuo labiau žmogus trokšta pasiekti tikslą, tuo didesnę frustraciją jis patirs esant įvairiems trukdymams ir, atitinkamai, išreikš didesnę agresiją.

2. Frustracijos visapusiškumas. Jeigu trokštamam tikslui pasiekti yra trukdoma tik iš dalies, tai toks trukdymas sukels mažesnę frustraciją, ir, atitinkamai, mažesnį agresyvumo lygį (negu tuo atveju, kai tikslui pasiekti trukdoma visiškai).

3. Nedidelių frustracijų susikaupimas. Susikaupusios nedidelės frustracijos arba trukdymai galiausiai sukelia stiprias agresyvias reakcijas (atskiros nedidelės frustracijos paprastai stiprios agresijos nesukelia). Pavyzdžiui, įsivaizduokime, kad žmogus skuba papietauti, tačiau pakeliui į kavinę jį sutrukdo pažįstamas, kuris paprasčiausiai nori paplepėti (pirma nedidelė frustracija). Vėliau tas žmogus patenka į „kamštį“ kelyje (antra nedidelė frustracija) ir, pagaliau atvykęs į vietą, randa kavinę uždarytą (trečia nedidelė frustracija). Apimtas pykčio, žmogus apspardo kavinės duris, dėl to jį sulaiko pro šalį važiavę policininkai. Taigi, susikaupusios nedidelės frustracijos sukėlė stiprią agresiją, o ji tikriausiai nebūtų pasireiškusi, jeigu žmogus būtų iš karto, be jokių kliūčių atvykęs j kavinę ir radęs ją užrakintą.

Vis dėlto labai greitai J.Dollardas ir jo kolegos susilaukė nemažai kritikos. Pavyzdžiui, kiti autoriai atkreipė dėmesį į tai, kad frustracija ne visuomet sukelia agresiją (po frustracijos gali pasireikšti ir kitos reakcijos) arba kad frustracija ne visada yyra būtina agresijos pasireiškimo sąlyga (samdytas žudikas gali atlikti savo užduotį nieko nežinodamas apie auką ir nepatirdamas jokios frustracijos). Atsižvelgdami į pareikštas pastabas, frustracijos-agresijos teorijos autoriai pripažino, kad ryšys tarp frustracijos ir agresijos nėra toks paprastas, kaip buvo manyta. Jie patikslino anksčiau iškeltą prielaidą ir nurodė, kad agresija yra tik viena iš galimų frustracijos pasekmių . Frustracija taip pat dar gali sukelti tokias reakcijas kaip atsitraukimą, apatiją, regresiją arba fiksaciją (t.y. stereotipinį elgesį).

Kalbant apie šiuolaikinę frustracijos sampratą, reikia pažymėti vieną labai svarbų dalyką – toleranciją frustracijai. Ši tolerancija yra tam tikras slenkstinis dydis, kurį viršijus, pasireiškia kokybiškai skirtingos elgesio formos. Pavyzdžiui, žmogus gali patirti gana stiprią ir santykinai ilgalaikę frustraciją nedemonstruodamas jokių elgesio dezorganizacijos požymių (t.y. gali ir toliau siekti užsibrėžto tikslo arba pasirinkti alternatyvų patrauklų užsiėmimą). Tačiau jeigu frustracija ima didėti, nuo tam tikro momento žmogus praranda psichinę pusiausvyrą ir nebegali konstruktyviai susidoroti su iškilusia problemine situacija. Tokiais atvejais yra sakoma, kad buvo viršytas individualus tolerancijos frustracijai laipsnis.

Perkelta agresija. Kaip pažymi frustracijos-agresijos teorijos autoriai, frustracijos sukelta agresija paprastai yra nukreipiama į žmogų arba į kitą objektą, trukdantį siekti norimo tikslo. Tačiau kartu jie pripažįsta, kad žmogus negali visada elgtis agresyviai nesulaukdamas atitinkamo atsako arba iš agresijos objekto, arba iiš kitų žmonių. Tokio potencialaus atsako galimybė įsisąmoninama jau vaikystėje, nes tėvai dažnai skiria savo vaikams bausmes, jeigu vienas iš jų nuskriaudžia kitą. Taigi, nors patiriama frustracija ir provokuoja agresyvias reakcijas, jos gali būti nuslopintos, jeigu už agresiją gresia bausmė arba kokios nors kitos nemalonios pasekmės. Tačiau tokiais atvejais, kai žmogus už agresiją prieš frustratorių bijo būtį nubaustas, arba kai frustracijos šaltinis konkrečiu momentu yra nepasiekiamas, jis savo agresiją gali perkelti į kurį nors kitą objektą.

Grįžtant prie agresyvių reakcijų perkėlimo, galima pasakyti, jog tada, kai individas nori išreikšti agresiją į originalų objektą, bet jo nėra (arba objektas yra neprieinamas), tai tikėtina, kad jis savo agresiją perkels į kitą panašų objektą. Tuo atveju, kai individas nori išreikšti savo agresiją į originalų objektą, bet kartu išgyvena silpną bausmės baimę, jis perkels agresiją į objektą, turintį tiek panašumų, tiek ir skirtumų, palyginti su originaliu. Tačiau, jeigu individas nori išreikšti agresiją į originalų objektą ir kartu išgyvena stiprią bausmės baimę, yra tikėtina, kad agresija bus perkeliama į labai nepanašų (palyginti su originaliu) objektą. Kitaip tariant, kuo didesnę baimę išgyvena individas, tuo mažesnė tendencija perkelti agresiją į panašų objektą, ir, priešingai, kuo mažesnę baimę išgyvena individas, tuo didesnė tikimybė, kad agresija bus perkelta į

panašius objektus. Pavyzdžiui, jeigu darbuotojas nebijo savo viršininko, ir pastarasis jį frustruoja, tai darbuotojas savo agresiją išreikš tiesiog į viršininką. Jeigu darbuotojas šiek tiek bijo viršininko, ir tas jį frustruoja, tai tikėtina, kad darbuotojas savo agresiją išreikš į tarpinį pagal panašumą objektą (pvz., į viršininko pavaduotoją). O tuo atveju, kai darbuotojas labai bijo savo viršininko, ir pastarasis jį frustruoja, tai darbuotojas agresiją išreikš į visai nepanašius (palyginti su viršininku) objektus (tai gali būti žmona, vaikas arba atsitiktinis praeivis gatvėje).

Frustracija, aplinkos ssąlygos ir agresija. Autoriai, bandę papildyti pagrindinę frustracijos-agresijos teorijos prielaidą, akcentuoja tai, kad frustracija sukelia pasirengimą agresijai, bet ar agresija bus išreikšta, priklauso nuo papildomų aplinkos sąlygų. Šioms papildomoms sąlygoms, lemiančioms agresyvų elgesį, ypač daug dėmesio skyrė L.Berkowitzas. Jo manymu, „Frustracija tiesiogiai nesukelia agresijos, tačiau skatina emocinio sužadinimo būseną, kurią galima apibūdinti kaip pyktį. Pyktis lemia vidinį žmogaus pasirengimą agresijai, tačiau agresyvus elgesys pasireiškia tik tada, kai aplinkoje yra atitinkami orientuojantys stimulai. Šių stimulų funkcijas gali atlikti kitų žmonių poveikiai, mmažinantys agresyvaus elgesio apribojimus, objektai, vienaip ar kitaip susiję su agresija, negatyviais išgyvenimais ir pan“5. Įvairūs stimulai gali mokymosi būdu įgauti agresiją sukeliančių savybių (pvz., taikant klasikinio sąlygojimo principus). Taigi, teoriškai bet koks įvykis arba objektas gali tapti agresiją sukeliančiu sstimulu. Be to, kadangi žmonės gali turėti skirtingą mokymosi patirtį, jų agresyvų elgesį gali skatinti skirtingi orientuojantys stimulai.

Norėdami pademonstruoti agresiją sukeliančių orientuojančių stimulų vaidmenį, L.Berkovvitzas ir jo kolegos atliko nemažai „ginklų efekto“ tyrimų. Kadangi ginklai tiesiogiai asocijuojasi su agresija, buvo manoma, kad jie atlieka agresiją sukeliančių stimulų funkcijas. Vadinasi, frustruotiems arba supykintiems žmonėms ginklai turėtų sukelti daug stipresnę agresiją negu neutralūs objektai. Tikrindami minėtą prielaidą, L.Berkovvitzas ir A.LePage’as atliko platų atgarsį sukėlusį eksperimentą.

Pirmajame eksperimento etape tiriamieji (studentai vyrai) turėjo atlikti užduotį, kurią vėliau vertino eksperimentatoriaus pagalbininkas, stimuliuodamas juos elektros smūgiais. Elektros smūgių skaičius nepriklausė nuo užduoties atlikimo – jais buvo siekiama sukelti skirtingą tiriamųjų pykčio būseną. Kaip ir buvo tikėtasi, tie tiriamieji, kurie gaudavo daug elektros smūgių, buvo piktesni už ttuos, kurie gavo tik vieną elektros smūgį. Antrajame eksperimento etape tiek supykinti, tiek ir nesupykinti tiriamieji turėjo vertinti eksperimentatoriaus pagalbininko užduoties atlikimą (jie taip pat galėjo skirti elektros smūgius). Šiame etape tiriamiesiems buvo sudaromos įvairios sąlygos. Pirmuoju atveju ant šalia stovinčio stalo buvo padedamas medžioklinis šautuvas ir revolveris, o tiriamiesiems sakoma, kad šie ginklai priklauso eksperimentatoriaus pagalbininkui (taigi, ginklai buvo asocijuojami su oponentu). Antruoju atveju tiriamieji matė tuos pačius ginklus, tačiau jie nebuvo susiejami su oponentu („neasocijuotos“ sąlygos). Trečiuoju atveju ((kontrolinė grupė) tiriamiesiems nebuvo pateikta jokių papildomų stimulų. Paskutinioji – ketvirtoji situacija buvo sudaryta tik supykintiems tiriamiesiems. Kaip parodė gauti rezultatai, nesupykintiems tiriamiesiems agresiją skatinančių stimulų pateikimas reikšmingų pokyčių nesukėlė – visais atvejais eksperimentatoriaus pagalbininkui buvo skiriamas panašus elektros smūgių skaičius. Tačiau kai tiriamieji buvo supykinti, pasireiškė aiškus efektas – jie eksperimentatoriaus pagalbininkui skirdavo daugiau elektros smūgių tada, kai matydavo ginklus, ir mažiau – kai jų nematydavo (ar ginklai buvo asocijuojami su oponentu, ar ne – agresyvaus elgesio pasireiškimas reikšmingai nesiskyrė). Be to, supykinti tiriamieji taip pat skirdavo daugiau elektros smūgių tada, kai jie matydavo ginklus, o ne badmintono raketes.Kaip matome, tyrimo rezultatai patvirtino iškeltą prielaidą (panašius duomenis gavo ir kiti autoriai). Nekyla abejonių, kad „ginklų efektas“ yra svarbus ne tik laboratorijoje, bet ir gyvenime (pvz., buitinių konfliktų metu frustraciją patyrusio žmogaus agresijos protrūkį gali paskatinti atsitiktinai į akiratį patekęs peilis ir pan.). Tačiau kartu reikia pridurti, jog agresiją sukeliančių orientuojančių stimulų koncepcija susilaukė ir kritikos.

Socialinio mokymosi agresijos teorija

Šios teorijos žimiausias autorius buvo A.Bandura. Jis teigia, kad „agresija yra specifinė socialinio elgesio forma, kuri yra išmokstama ir naudojama lygiai taip pat, kaip ir kitos socialinio elgesio formos“. Jo manymu, neigiama stimuliacija, atsirandanti dėl įvairių frustratorių poveikio, sukelia bendrą individo eemocinio sužadinimo būseną, kuri gali sudaryti palankų foną ne tik agresijai, bet ir kitoms reakcijoms pasireikšti. Kokia reakcija bus sukelta, priklauso nuo to, kaip bus įvertintas frustratorius arba emocinio sužadinimo šaltinis, kokios yra išmoktos reakcijos susidorojant su frustracija, koks jų santykinis efektyvumas. Pavyzdžiui, patyrę negatyvų poveikį, vieni žmonės siekia pagalbos ir paramos, kiti – padidina savo pastangas siekdami sėkmės, treti – pasitraukia iš frustruojančios aplinkos, ketvirti – elgiasi agresyviai, penkti – patiria sustiprėjusias psichosomatines reakcijas, šešti – bando palengvinti savo pasigailėtiną būseną alkoholiu bei narkotikais, dar kiti – ieško konstruktyvių problemos sprendimo būdų. Taigi, frustracija ir emocinis sužadinimas yra greičiau lengvinanti, o ne būtina agresijos pasireiškimo sąlyga. Įvairios frustracinės situacijos dažniausiai gali išprovokuoti agresiją tokių žmonių, kurie išmoko reaguoti į neigiamus poveikius agresyviomis reakcijomis.

Agresyvaus elgesio išmokimas. Pirmiausia galima pasakyti, kad žmonės agresyviai elgtis išmoksta tiesioginės patirties dėka, už išreikštą agresiją susilaukdami vienokio ar kitokio pastiprinimo. Agresyvus elgesys labai dažnai naudojamas todėl, kad jis užtikrina aplinkinių pritarimą ir leidžia pakelti statusą. Šį pritarimą asmenybė gali gauti ne tik asocialioje, bet ir prosocialioje aplinkoje (pvz., tėvas gali pagirti sūnų už tai, kad jis sugebėjo primušti vyresnį berniuką, treneris – žaidėją, kuris atkovojo kamuolį žaisdamas ypač agresyviai, ir t.t.). Asocialiose bendraamžių grupėse agresyvus eelgesys paaugliams gali užtikrinti ne tik grupės narių pritarimą, bet ir atitinkamą socialinį statusą (paprastai kuo agresyviau paauglys elgiasi, tuo didesnė tikimybė, kad jis užims aukštesnį statusą). Agresyvus elgesys taip pat gali užtikrinti agresoriui naudingą materialinį atpildą. Pavyzdžiui, vaikas, primušęs savo bendraamžį, gali atimti iš jo žaislą arba saldumynus, ir tai yra savotiškas atlygis už agresyvų elgesį. Paaugliai arba suaugusieji už agresijos naudojimą gali būti pastiprinami piniginiais priedais ir pan. Be to, vaikai kartais gali būti pastiprinami papildomu dėmesiu, kurį suaugusieji skiria jų agresyviam elgesiui (šis efektas dažniausiai pasireiškia tada, kai vaikai išgyvena suaugusiųjų dėmesio stoką). Jeigu tėvai arba mokytojai atkreipia dėmesį į vaiką tik tada, kai jis elgiasi agresyviai (arba padaro kokį nors kitą nusižengimą), jie kartu jį pastiprina, nes patenkina vaiko aplinkinių dėmesio poreikį. Nors vaikas yra baramas, baudžiamas ir pan., jis gali ir toliau elgtis agresyviai bei gana noriai kęsti negatyvias sankcijas, nes dėl tokio elgesio jis susilaukia trokštamo dėmesio.

Modeliavimo efektai. Stebimas agresijos modelis gali įvairiai paveikti asmenybės elgesį. Pirma, asmenybė gali išmokti naujų agresyvaus elgesio formų (pvz., naujų veiksmų arba jų komponentų, elgesio formavimo taisyklių ir pan.). Be to, kadangi stebėtojui yra pateikiama daug elgesio bei mąstymo stiliumi besiskiriančių modelių, jis retai formuoja savo elgesį remdamasis

tik vienu šaltiniu. Taip, stebint įvairius modelius, gali atsirasti ne tik paprasta jų elgesio imitacija, bet ir visiškai naujos agresyvaus elgesio formos. Antra, stebint modelį, gali būti aktualizuojamas jau anksčiau išmoktas agresyvus elgesys. Modelis gali paskatinti jau išmoktų reakcijų pasirinkimą, išlaisvinti nuo suvaržymų („vidinių stabdžių“) tokius veiksmus, kurie anksčiau dėl kokių nors priežasčių buvo slopinami. Slopinimo neutralizacijos, arba panaikinimo, efektai yra akivaizdūs, kai stebėtojas mato modelį, atliekantį draudžiamus agresyvius veiksmus ir nepatiriantį nemalonių pasekmių. Pavyzdžiui, jeigu vaikas arba paauglys mato, kkad žmonės į agresoriaus veiksmus reaguoja indiferentiškai arba net palankiai, jam gali susidaryti įspūdis, jog agresyvus elgesys yra priimtinas ir naudingas. Dėl to agresyvaus modelio veiksmai gali paprasčiausiai sukelti jau anksčiau išmoktą agresiją. Trečia, anksčiau išmoktos agresyvaus elgesio formos gali būti prislopinamos. Stebėdamas modelį, kurio agresyvūs veiksmai sukelia nepageidautinas pasekmes (pvz., yra aplinkinių smerkiami ir baudžiami), stebėtojas gali nuslopinti ir savo atitinkamus veiksmus arba sumažinti agresyvių reakcijų pasireiškimo dažnumą. Kitaip tariant, prognozuojama bausmė ir nepritarimas slopina nepageidautiną elgesį. Tačiau, palankiomis aaplinkybėmis, šios laikinai nuslopintos agresyvios reakcijos gali vėl būti atkuriamos bei įgyvendinamos. Ketvirta, agresyvus modelio elgesys gali atkreipti stebėtojo dėmesį į įvairius objektus, kurių atžvilgiu galima sėkmingai naudoti agresiją, arba į tam tikras aplinkybes, kurioms esant agresyvūs veiksmai yra dažniausiai sskatinami. Penkta, agresyvaus modelio emocinės reakcijos gali sukelti panašų emocinį sužadinimą stebėtojui ir kartu padidinti būsimos agresijos tikimybę arba intensyvumą. Reikia pridurti, kad nors šie skirtingi modeliavimo efektai gali pasireikšti ir atskirai, paprastai jie veikia kartu.

Agresyvaus elgesio įtvirtinimas. Pasak A.Banduros, žmogaus elgesyje įsitvirtina tokios reakcijos, kurios jam užtikrina pageidautinas pasekmes bei atneša daugiau naudos negu žalos. Kitaip tariant, agresija įsitvirtina žmogaus elgesyje tada, kai ji yra veiksminga priemonė siekiant norimų tikslų. Jau minėjome, kad agresija gali sukelti įvairias teigiamas išorines pasekmes (pvz., aplinkinių pritarimą, aukštesnį statusą, materialinę naudą ir pan.). Tačiau autoriai akcentuoja, kad žmonės ne tik paprasčiausiai reaguoja į išorinės aplinkos poveikius, bet susikuria savipastiprinimus, arba savo pačių sukeltas vidines pasekmes. Todėl agresija gali sukelti ne tik išorines, bbet ir vidines teigiamas pasekmes (pvz., nuobodulio atsikratymą, pasitenkinimo išgyvenimą, pritarimą sau ir pan.). Be abejo, tam, kad agresyvus elgesys sukeltų savipastiprinimą, žmogus turi būti interiorizavęs tokius elgesio standartus, pagal kuriuos agresyvios reakcijos taptų asmeninės savigarbos šaltiniu. Apibendrinant galima pasakyti, kad agresyvaus elgesio įpročiai susiformuoja dėl šių pagrindinių priežasčių: 1) agresija užtikrina žmogui teigiamas išorines pasekmes arba pastiprinimus; 2) ji yra naudinga apribojant kitų žmonių nepriimtinus arba nepageidautinus poelgius; 3) tam tikrose grupėse egzistuoja agresiją skatinančios elgesio normos (pvz., agresyvūs ppaaugliai gali jungtis į grupes, kuriose agresija yra vertinama bei toleruojama); 4) pats žmogus susikuria tokią savireguliacijos sistemą, kai agresyvūs veiksmai tampa asmeninio pasididžiavimo šaltiniu.

IŠVADOS

Išanalizavus savarankiško darbo temą teikiamos šios išvados.

1. Kadangi agresyvus elgesys yra dažnas ir sukelia daug rimtų problemų, įvairūs socialinės psichologijos autoriai bandė aiškinti agresijos atsiradimo priežastis, jos funkcionavimo ypatumus, modifikacijos būdus ir t.t. Galima sakyti, jog šiuo metu egzistuoja trys populiariausios psichologinės agresijos teorijos (bei įvairios jų versijos): a) instinktų; b) frustracijos-agresijos; c) socialinio mokymosi.

2. Jų atstovai kelia prielaidą, kad agresyvus elgesys yra įgimtas (t.y. slypi pačioje žmogaus prigimtyje), todėl agresija yra neišvengiama ( S. Freudo ir K. Lorenzo). Jie nurodė dvi pagrindinius instinktus: gyvybės ir mirties. Jie skatina žmogaus aktyvumą. Agresija reikia nukreipti tam tikra linkme. Ją galima sustiprinti, bet negalima panaikinti. Jie rtaip pat susilaukė daug kritikos iš kurios apibendrindami galime pasakyti, jog net jeigu mes pripažinsime, kad žmogus turi įgimtą agresijos potraukį, negalėsime paaiškinti žmogaus agresyvaus elgesio remdamiesi vien tik prigimtimi. Mums dar reikia išsiaiškinti socialines-psichologines žmogaus gyvenimo bei veiklos sąlygas, kurios veikdamos kartu su agresijos potraukiu ir lemia agresyvaus elgesio įvairovę.

3. Šios teorijos pradininkas buvo J.Dollardas. Agresija visuomet yra frustracijos pasekmė ir frustracija skatina agresyvias formas. Jis nustatė pagrindines šios teorijos dalis. aa) Blokuojamo potraukio (susijusio su tikslo siekimu) stiprumas. Kitaip tariant, kuo labiau žmogus trokšta pasiekti tikslą, tuo didesnę frustraciją jis patirs esant įvairiems trukdymams ir, atitinkamai, išreikš didesnę agresiją. b) Frustracijos visapusiškumas. Jeigu trokštamam tikslui pasiekti yra trukdoma tik iš dalies, tai toks trukdymas sukels mažesnę frustraciją, ir, atitinkamai, mažesnį agresyvumo lygį (negu tuo atveju, kai tikslui pasiekti trukdoma visiškai). c) Nedidelių frustracijų susikaupimas. Susikaupusios nedidelės frustracijos arba trukdymai galiausiai sukelia stiprias agresyvias reakcijas (atskiros nedidelės frustracijos paprastai stiprios agresijos nesukelia).

4. Šios teorijos žymiausias autorius buvo A.Bandura. Jis teigia, kad „agresija yra specifinė socialinio elgesio forma, kuri yra išmokstama ir naudojama lygiai taip pat, kaip ir kitos socialinio elgesio formos“. Jo manymu, neigiama stimuliacija, atsirandanti dėl įvairių frustratorių poveikio, sukelia bendrą individo emocinio sužadinimo būseną, kuri gali sudaryti palankų foną ne tik agresijai, bet ir kitoms reakcijoms pasireikšti. Kokia reakcija bus sukelta, priklauso nuo to, kaip bus įvertintas frustratorius arba emocinio sužadinimo šaltinis, kokios yra išmoktos reakcijos susidorojant su frustracija, koks jų santykinis efektyvumas Apibendrinant galima pasakyti, kad agresyvaus elgesio įpročiai susiformuoja dėl šių pagrindinių priežasčių: 1) agresija užtikrina žmogui teigiamas išorines pasekmes arba pastiprinimus; 2) ji yra naudinga apribojant kitų žmonių nepriimtinus arba nepageidautinus poelgius; 3) tam tikrose ggrupėse egzistuoja agresiją skatinančios elgesio normos; 4) pats žmogus susikuria tokią savireguliacijos sistemą, kai agresyvūs veiksmai tampa asmeninio pasididžiavimo šaltiniu.

SOCIOMETRINIS TYRIMAS

SOCIAMETRIJA

Atlikdamas sociometrinį tyrimą pasirinkau Molėtų gimnazijos 3L (11) klasę.Nes manau ,kad tokio amžiaus asmenys jau yra pakankamai subrendę ir žino kas yra svarbu, o kas ne.Pateikdamas lapelius su klausimais jie noriai atsakinėjo bei domėjosi kokiam dalykui tai reikia ir ar bus viešinama jų pateikti atsakymai. Jiems atsakiau ,kad ju pateikti atsakymai nebus žinomi jų grupėje, tad jie pakankamai nuoširdžiai ir mielai atsakė į pateiktus klausimus.

Jų grupės pavadinimas yra : Gimnazistai 3 L (11) klasė. Tiriamoji grupė gyvuoja 3 metus, bet kai kurie asmenys yra pažystami nuo pirmos klasės, o kiti paeiliui atėję į šią grupę.

Sociometrinis tyrimas buvo atliktas 2005 m. vasario 28 d. Klausimai grupei buvo pateikiami nuo 1020 iki 1050 val.

Tyrimo dalyvių skaičius buvo dešimt asmenų. Iš tyrime dalyvavusių dešimties asmenų buvo šeši vaikinai ir keturios merginos. Sociometrinio tyrimo dalyvių amžius yra nuo 17 iki 18 metų.

Atlikto tyrimo dalyviai dar yra abiturientai (mokosi Molėtų Gimnazijoje).

Tyriamąjai grupei buvo pateikti tokie klausimai: Su kuriuo iš žemiau esančių asmenų norėtum toliau bendrauti baigus gimnazija? Su kuriuo iš žemiau esančių asmenų nenorėtum toliau bendrauti baigus gimnazija?

Grupės nariai įspėjami, kad jų atsakymai liks paslaptyje,

kad naudingi gali būti tik nuoširdūs, teisingi atsakymai. Apklausos būdu gauti atsakymai išdėstomi matricoje:

Nr. Vardas, pavardė 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

1 Žydrūnas T. + –

2 Akvilė M.. + –

3 Tadas M.. + –

4 Šarūnas J. + –

5 Sigita Š + –

6 Marius G.. – +

7 Kamilė B. + –

8 Aurimas Ž.. + –

9 Tomas M.. – +

10 Sandra D. + –

Iš viso +4-1 +1-1 +1 0 +1 -4 -1 +2 -1 +1-2

Pagal gautus teigiamų ir neigiamų pasirinkimų rezultatus grupės nariai pasiskirsto į 5 pogrupius:

1) žvaigždės – populiariausios asmenybės, su kuriomis kartu veikti pageidauja daugelis grupės narių (Nr 1).

18) mėgstamieji – individai gavę 2-4 teigiamus pasirinkimus ( Nr. 8 ).

19) priimtieji – grupės nariai, gavę bent vieną teigiamą pasirinkimą (Nr. 2, Nr. 3 , Nr. 5, Nr. 10).

20) izoliuotieji – nnegavę nei teigiamų nei neigiamų pasirinkimų (Nr. 4).

21) Atstumtieji – gavę tik neigiamus pasirinkimus ( Nr. 6, Nr. 7, Nr. 9).

Kad grupės santykių tinklas, išryškėjęs sociometrinės apklausos metu, būtų lengviau suvokiamas, duomenys išdėstomi sociogramoje.

Sutartiniai sociogramos ženklai:

9) Ratai vaizduoja pogrupius;

10) – vyriškos lyties asmenys su matricos numeriu;

– moteriškos lyties asmenys su matricos numeriu;

3) teigiamas pasirinkimas;

—– neigiamas pasirinkimas (atstūmimas);

Sociometrijos duomenys leidžia nustatyti du labai svarbius grupės požymius: integralumą ir glaustumą.

Grupės integralumo (susivienijimo , sujungimo) laipsnį rodo izoliuotųjų ir atstumtųjų jos narių santykinis sskaičius. Izoliuotieji ir atstumtieji galima sakyti, kad yra už grupės ribų. Kuo tokių asmenų daugiau, tuo grupės integralumas mažesnis, ir priešingai. Grupės integralumą galima išreikšti trupmena:

izoliuotų + atstumtųjų narių skaičius

Integralumas =

bendras grupės narių skaičius

Matricoje pavaizduotas grupės narių skaičius:

3 ++ 1 4

=

10 10

Sociometrinės apklausos metu gauti duomenys rodo ir kitą grupės parametrą – jos narių glaustumą. Jis priklauso nuo grupės narių tarpusavio santykių artimumo, gilumo. Vienas iš glaustumo požymių yra abipusių teigiamų pasirinkimų, (diadų) skaičius grupėje. Kiekvienos grupės glaustumo indeksą pagal diadų kiekį galima išreikšti trupmena:

Rastų diadų skaičius

Glaustumas =

Teoriškai galimų diadų skaičius

0

Matricoje =

5

Diadų matricoje nerasta.

SOCIOMETRINIO TYRIMO IŠVADOS

Tyrimas buvo atliktas 3L klasėje, Molėtų gimnazijoje 2005 m. vasario 28 d.

Atliktas tyrimas parodė kokie yra grupės santykiai.Gauti duomenys buvo išdėstyti lentelėje bei sociogramoje. Taip pat buvo atliktas grupės integralumas (susivienijimo, susijungimo )laipsnis kuris rodo izoliuotųjų ir atstumtųjų jos narių santykinį skaičių. Jie faktiškai yra už grupės ribų. Kuo tokių asmenų daugiau, tuo grupės integralumas mažesnis, ir priešingai. Grupės integralumas yra 44/10.

Sociometrinės apklausos metu gauti duomenys rodo ir kitą grupės parametrą – jos narių glaustumą. Jis priklauso nuo grupės narių tarpusavio santykių artimumo, gilumo. Vienas iš glaustumo požymių yra abipusių teigiamų pasirinkimų, (diadų) skaičius grupėje. Kiekvienos grupės glaustumo indeksą pagal diadų kiekį išreiškėme trupmenoje, bei tyrimo rezultatai parodė, kad grupėje diadų nerasta.

Galima teikt,i kad grupėje atsirado viena žvaigždė, bet ji gavo ir vieną neigiamą įvertinimą, tai rodo , kad grupėje yra atstumtųjų. Asmenys, kurie pažystami seniai susilaukė palankaus vertinimo, o kkiti buvo priimtieji ar izoliuotieji. Galima pastebėti, kad merginos viena kitai nesimpatizuoja, o vaikinams jos dagiau skiria dėmesio. Vaikinai elgiasi atvirkščiai.

Daugiausiai pliusų žvaigždei davė merginos, tai rodo ,jog tarp jų yra puikus santykiai bei jie norėtu palaikyti draugiškus santykius. Tyrimo grupę pasirinkau neatsitiktinai, nes kai kuriuos jos narius pažystu, tad buvo smalsu kaip jie atsakys į klausimus. Kai kurie atsakymai tikrai buvo netikėti, nes gal jie paprasčiausiai neturėjo ką rinktis, tad pasirinko bet ką. Pažinodamas grupę galiu teikti, kad realiame gyvenime jie darys kitaip ir rinksis asmenis pagal kitus kriterijus.

NAUDOTA IR CITUOTA LITERATŪRA

14. Suslavičius A., Valickas G. Socialinė psichologija teisėtvarkos darbuotojams, LTA, Vilnius . 1999.

15. Jacikevičius A. Žmonių grupių (socialinė) psichologija. Žodynas, Vilnius 1995.

16. Suslavičius A. Socialinė psichologija, VU, Vilnius 1998.

Furs .M. Psichologija. Saulužė, Vilnius. 2000.

UTENA 2005

TURINYS

Įvadas…………………………3

16. Instinktų agresijos teorijos……………………….4

16.1 S. Freudo agresijos teorija………………………4

16.2 K. Lorenzo agresijos teorija……………………..5

17. Frustracijos – agresijos teorija……………………..6

2.1.Perkelta agresija…………………………7

2.2. Frustracija, aplinkos sąlygos ir agresija………………..8

18. Socialinio mokymosi agresijos teorija……………………9

3.1. Agresyvaus elgesio išmokimas…………………..10

3.2. Modeliavimo efektai………………………10

3.3. Agresyvaus elgesio įtvirtinimas…………………..11

Išvados…………………………12

Sociometrinis tyrimas…………………………14

Išvados…………………………17

Naudota literatūra…………………………18

ĮVADAS

Pirmiausia reikėtų pabrėžti tai, jog agresija yra labai populiari elgesio forma – turbūt nėra žmogaus, galinčio sąžiningai prisipažinti, kad jis niekada nebuvo fiziškai arba verbališkai agresyvus. Agresija yra toks elgesio tipas, kuris pasireiškia kiekvieno žmogaus gyvenime, nepaisant jo amžiaus, lyties, rasės, išpažįstamos religijos arba įįsitikinimų. Kadangi agresyvus elgesys yra dažnas ir sukelia daug rimtų problemų, įvairūs socialinės psichologijos autoriai bandė aiškinti agresijos atsiradimo priežastis, jos funkcionavimo ypatumus, modifikacijos būdus ir t.t. Galima sakyti, jog šiuo metu egzistuoja trys populiariausios psichologinės agresijos teorijos (bei įvairios jų versijos): a) instinktų; b) frustracijos-agresijos; c) socialinio mokymosi.

Darbo tema – Agresyvaus elgesio teorijos

Darbo aktualumas ir reikšmingumas – Galima teigti, jog agresyvus elgesys yra labai populiari elgesio forma, bei dažnai pasireiškia visuomenėje. Jis tikrai yra pasireiškęs kiekvieno asmens gyvenime.Pasirinkau šią temą todėl, kad agresija pasireiškia jaunesnio amžiaus asmenims ir norėčiau sužinoti būtent kodėl taip yra ir kodėl ji pasireiškia tarp jaunesnio amžiaus asmenų.Aišku jog agresija pasireiškia visiems bei vyresnio amžiaus asmenims, nes kiekvienas asmuo patiria agresija. Dažnai pasireiškiantis agresyvus elgesys sukelia skausmą ir kitas žalingas pasekmes. Todėl pasistengsiu tiksliai apžvelgti agresyvaus elgesio teorijas bei jų atstovų samprotavimus.

Darbo objektas – agresyvaus elgesio teorijos.

Darbo tikslas – išanalizuoti kaip pasireiškia visos agresyvaus elgesio teorijos.

Iškeltiems darbo tikslams pasiekti iškelti šie darbo uždaviniai:

21. Apžvelgti agresyvaus elgesio teorijas.

22. Išnagrinėti instinktų agresijos teorija.

23. Susipažinti su frustracijos agresijos teorija

24. Aptarti socialinio mokymosi agresijos teorija..

Agresyvaus elgesio teorijos

Kadangi agresyvus elgesys yra dažnas ir sukelia daug rimtų problemų, įvairūs socialinės psichologijos autoriai bandė aiškinti agresijos atsiradimo priežastis, jos funkcionavimo ypatumus, modifikacijos būdus ir t.t. Galima ssakyti, jog šiuo metu egzistuoja trys populiariausios psichologinės agresijos teorijos (bei įvairios jų versijos): a) instinktų; b) frustracijos-agresijos; c) socialinio mokymosi.

Instinktų agresijos teorijos

Šias teorijas galima priskirti seniausioms ir turbūt labiausiai ginčytinoms agresijos teorijoms. Jų atstovai kelia prielaidą, kad agresyvus elgesys yra įgimtas (t.y. slypi pačioje žmogaus prigimtyje), todėl agresija yra neišvengiama.

S.Freudo agresijos teorija S.Freudas išskyrė dvi pagrindines asmenybės varomąsias jėgas – gyvenimo ir mirties instinktus. Gyvenimo instinktai (pvz., alkio, troškulio, seksualinis) užtikrina žmogaus fizinę egzistenciją ir giminės pratęsimą. Mirties, arba destruktyvūs, instinktai pasireiškia ne taip aiškiai, tačiau, nepaisant to, jie galiausiai pasiekia savo tikslą -kiekvienas žmogus miršta. Mirties instinktų buvimas grindžiamas prielaida, kad visos gyvos būtybės siekia sugrįžti į tą stabilumo būklę, kuri būdinga neorganiniam pasauliui. Svarbus išvestinis mirties instinktų darinys yra agresijos potraukis. S.Freudo manymu, „Agresijos potraukio atsiradimas yra susijęs su savisauga – tam, kad apsaugotų organizmą, gyvenimo instinktai pasipriešina mirties instinktams ir nukreipia jų energiją į išorę (prieš kitus žmones arba objektus)“1 . Tačiau kai kada agresija gali vėl būti nukreipiama atgal, ten iš kur ji kilo (t.y. prieš savąjį Aš). Dalį į vidų nukreiptos agresijos potraukio energijos gali perimti Superego (ši energija naudojama baudžiant Ego bei sukeliant kaltės išgyvenimą), o kraštutiniais atvejais gali pasireikšti savidestrukcija, arba suicidiniai

bandymai. Be to, kadangi mūsų veiksmus paprastai skatina ne vienas, bet keletas motyvų, tai realybėje dažnai pasireiškia gyvenimo ir mirties instinktų tarpusavio sąveika. Pavyzdžiui, valgymo metu galima stebėti alkio ir agresijos instinktų derinį (valgant užtikrinamas organizmo egzistavimas, o kita vertus, valgant pasireiškia destruktyvūs aktai – kandžiojimas ir kramtymas), esant sadistiniams meilės ryšiams – seksualinio ir agresijos instinktų sąveiką.

Kaip pažymi S.Freudas, „Žmogus nėra švelni, meilės trokštanti būtybė, kuri gali tiktai gintis ir tik tada, kai ją kas nors užpuola. Žmogaus prigimtyje sslypintis agresijos potraukis lemia tai, kad palankiomis aplinkybėmis (pvz., kada nėra kliūčių arba slopinančių jėgų) šis agresyvumas pasireiškia stichiškai, pažadindamas žmoguje laukinį žvėrį, kuris gali kankinti ir žudyti savo gentainius“2. Dėl šio žmonėms būdingo pirmapradžio priešiškumo bei agresyvumo kultūrai ir civilizacijai kyla nuolatinė grėsmė (nes įgimti žmogaus potraukiai yra stipresni už racionalius interesus). Todėl socialinė-kultūrinė aplinka turi sutelkti visas pastangas, kad galėtų prislopinti agresijos potraukį. Šiam tikslui gali būti taikomos pačios įvairiausios priemonės – ribojamas seksualinis gyvenimas, keliami idealūs reikalavimai, iiš esmės prieštaraujantys žmogaus prigimčiai (pvz., mylėti savo artimą kaip save patį), nustatomos tam tikros konfliktinių situacijų sprendimo taisyklės ir pan.

Reikia pabrėžti, kad S.Freudas analizavo ne tik tarpasmeninę, bet ir tarpgrupinę agresiją. Viena iš pagrindinių tarpgrupinės agresijos funkcijų -tai savosios ggrupės stabilumo ir vieningumo palaikymas. Pagal S.Freudo teorija galima teikti, kad visada galima susieti tarpusavyje didelį žmonių skaičių, jeigu dar liks ir tokių, į kuriuos bus galima nukreipti savo agresiją. Jo manymu, tarp kaimyninių tautų (arba atskirų etninių grupių) dažnai kyla nesantaika, kuri padeda joms santykinai „nekaltu“ būdu patenkinti agresyvius potraukius ir išlaikyti savosios grupės vieningumą. Šį priešiškumo „svetimiesiems“ ir prieraišumo „saviesiems“ formavimąsi galima būtų paaiškinti remiantis Edipo komplekso funkcionavimo analogija. Kitaip tariant, ankstyvosios vaikystės emocinių santykių ambivalentiškumas vėliau yra perkeliamas į socialinę tarpusavio sąveiką. Meilė tėvui yra transformuojama į identifikaciją su savosios grupės lyderiu, taip pat į susitapatinimą su kitais grupės nariais, kurie irgi jį pripažįsta. O priešiškumas ir agresija tėvui yra transformuojama ir nukreipiama į išorinę grupę arba ggrupes.

K. Lorenzo agresijos teorija Daugelį metų tyrinėjęs gyvūnų elgseną, K.Lorenzas priėjo išvados, kad agresija yra įgimta. Tačiau jeigu S.Freudas mirties instinktą traktavo kaip destruktyvų pradą ir priešpriešino jį gyvenimo instinktams, tai K.Lorenzas manė, kad agresija yra toks pat instinktas, kaip ir visi kiti. Jo manymu, esant natūralioms sąlygoms, agresija yra adaptyvi ir padeda išsaugoti gyvybę ir rūšį. Pavyzdžiui, agresijos instinktas užtikrina, kad tos pačios rūšies atstovai negyventų pernelyg arti vienas kito, o išsiskirstytų platesnėje teritorijoje (taip sudaromos geresnės sąlygos užsitikrinti ppakankarnas maisto atsargas). Kovos tarp konkuruojančių patinų padeda atrinkti stipriausius ir sveikiausius bandos lyderius, užtikrina geresnę rūšies reprodukciją.

Kaip rašo K.Lorenzas, „Tam, kad pasireikštų agresija, reikalingas išorinis reakciją sukeliantis stimulas, kuris nukreipia sukauptą energiją į fiksuotus elgesio būdus (pvz., savo rūšies atstovo užpuolimą, kai jis pažeidžia kito gyvūno teritoriją). Kai sukaupta agresijos instinkto energija yra panaudojama, agresyvių reakcijų pasireiškimo tikimybė sumažėja“3 . Tačiau, jeigu agresija nebuvo išreikšta ilgą laiko tarpą ir susikaupė didelės energijos atsargos, tai agresyvias reakcijas gali išprovokuoti netgi silpni orientuojantys stimulai (šiuo atveju agresijos pasireiškimo slenkstis tampa toks žemas, kad ji pratrūksta pirmai palankiai situacijai pasitaikius). Taigi galima sakyti, jog agresija funkcionuoja pagal hidraulinio modelio principą -susikaupus dideliam agresijos instinkto energijos kiekiui, ji turi būti išreikšta.

Kalbėdamas apie žmogaus agresyvumą, K.Lorenzas nurodo, kad „Žmogaus prigimtis nėra labai bloga. Tiktai žmogus savo protu ir darbu pernelyg greitai pakeitė natūralias gyvenimo sąlygas, dėl to agresijos instinktas kartais ir sukelia tokias pražūtingas pasekmes. K.Lorenzo manymu, tenka tiktai apgailestauti, kad žmogus neturi grobuoniškos prigimties. Daug pavojų, gresiančių žmogui, atsiranda būtent todėl, kad iš prigimties jis yra santykinai nepavojinga, viskuo mintanti būtybė“4. Žmogus neturi pavojingo natūralaus ginklo (pvz., didelių ir aštrių nagų arba dantų), kuriuo jis galėtų užmušti kitą stambią būtybę. Dėl to pper visą evoliuciją nesusiformavo agresiją slopinantys mechanizmai, kurie trukdo visiems „profesionaliems“ plėšrūnams naudoti natūralius ginklus prieš savo rūšies atstovus ir kartu užkerta kelią rūšies susinaikinimui. Tačiau dirbtinių ginklų išradimas atvėrė žmonėms plačias savo gentainių žudymo galimybes, nes buvo iš esmės pažeista pusiausvyra tarp santykinai silpno agresijos slopinimo ir tokių pat nedidelių kitų žmonių žudymo galimybių (išradus galingus dirbtinius ginklus, atsirado nepaprastai didelės žudymo galimybės, o agresijos slopinimas išliko toks pat silpnas, kaip ir anksčiau).

Tiek S.Freudo, tiek K.Lorenzo agresijos teorijos susilaukė nemažai kritikos. Galima būtų išskirti tokius pagrindinius kitų autorių priekaištus. Pirma, instinktų teorijos negali paaiškinti, kodėl vieni žmonės yra daug agresyvesni už kitus ir kodėl egzistuoja tokia didelė žmogaus agresyvaus elgesio formų įvairovė (jeigu agresija yra įgimta, tai tam tikras agresyvaus elgesio modelis turėtų būti būdingas visiems tos rūšies atstovams). Antra, nors žmogus ir neturi tokių stiprių instinktyvių agresijos slopinimo būdų kaip plėšrūs gyvūnai, tačiau savo agresiją jis gali kontroliuoti aukštesniaisiais psichiniais procesais ir kalba. Trečia, net jeigu žmogus ir turi agresijos instinktą, jo agresyvių impulsų pasireiškimą gali stipriai paveikti besikeičiančios aplinkos sąlygos, socialinė patirtis ir kiti ontogenezės metu vykstantys pokyčiai. Kai kurie eksperimentiniai tyrimai liudija, kad įgyta patirtis gali turėti įtakos net plėšrių gyvūnų agresijos instinkto pasireiškimui. Pavyzdžiui, savo iišradingame eksperimente

Frustracijos – agresijos teorija

Tai buvo viena iš pirmųjų teorijų, atkreipusių dėmesį į išorinių sąlygų įtaką agresijos pasireiškimui. Dar 1939 m. J.Dollardas su kolegomis paskelbė savo garsųjį veikalą „Frustraciįa ir agresija“, kuris keletą dešimtmečių buvo agresyvaus elgesio tyrimų teoriniu pagrindu. Minėti autoriai iškėlė prielaidą, kad agresija visuomet yra frustracijos pasekmė, ir kad frustracija visuomet skatina tam tikras agresijos formas. Šiuo atveįu frustracija yra suprantama kaip trukdymai siekiant kokio nors tikslo. Galima sakyti, kad frustracija atsiranda tada, kai žmogus negali siekti trokštamo tikslo arba atlikti atitinkamų veiksmų, kai jis to nori. Didėjant frustracijai, stiprėja ir agresyvaus elgesio stimuliacija. Egzistuoja trys pagrindiniai veiksniai, lemiantys tai, kokį agresyvumo pasireiškimo laipsnį sukels frustracija:

1. Blokuojamo potraukio (susijusio su tikslo siekimu) stiprumas. Kitaip tariant, kuo labiau žmogus trokšta pasiekti tikslą, tuo didesnę frustraciją jis patirs esant įvairiems trukdymams ir, atitinkamai, išreikš didesnę agresiją.

2. Frustracijos visapusiškumas. Jeigu trokštamam tikslui pasiekti yra trukdoma tik iš dalies, tai toks trukdymas sukels mažesnę frustraciją, ir, atitinkamai, mažesnį agresyvumo lygį (negu tuo atveju, kai tikslui pasiekti trukdoma visiškai).

3. Nedidelių frustracijų susikaupimas. Susikaupusios nedidelės frustracijos arba trukdymai galiausiai sukelia stiprias agresyvias reakcijas (atskiros nedidelės frustracijos paprastai stiprios agresijos nesukelia). Pavyzdžiui, įsivaizduokime, kad žmogus skuba papietauti, tačiau pakeliui į kavinę jį sutrukdo

pažįstamas, kuris paprasčiausiai nori paplepėti (pirma nedidelė frustracija). Vėliau tas žmogus patenka į „kamštį“ kelyje (antra nedidelė frustracija) ir, pagaliau atvykęs į vietą, randa kavinę uždarytą (trečia nedidelė frustracija). Apimtas pykčio, žmogus apspardo kavinės duris, dėl to jį sulaiko pro šalį važiavę policininkai. Taigi, susikaupusios nedidelės frustracijos sukėlė stiprią agresiją, o ji tikriausiai nebūtų pasireiškusi, jeigu žmogus būtų iš karto, be jokių kliūčių atvykęs j kavinę ir radęs ją užrakintą.

Vis dėlto labai greitai J.Dollardas ir jo kolegos susilaukė nemažai kritikos. PPavyzdžiui, kiti autoriai atkreipė dėmesį į tai, kad frustracija ne visuomet sukelia agresiją (po frustracijos gali pasireikšti ir kitos reakcijos) arba kad frustracija ne visada yra būtina agresijos pasireiškimo sąlyga (samdytas žudikas gali atlikti savo užduotį nieko nežinodamas apie auką ir nepatirdamas jokios frustracijos). Atsižvelgdami į pareikštas pastabas, frustracijos-agresijos teorijos autoriai pripažino, kad ryšys tarp frustracijos ir agresijos nėra toks paprastas, kaip buvo manyta. Jie patikslino anksčiau iškeltą prielaidą ir nurodė, kad agresija yra tik viena iš galimų frustracijos pasekmių .. Frustracija taip pat dar gali sukelti tokias reakcijas kaip atsitraukimą, apatiją, regresiją arba fiksaciją (t.y. stereotipinį elgesį).

Kalbant apie šiuolaikinę frustracijos sampratą, reikia pažymėti vieną labai svarbų dalyką – toleranciją frustracijai. Ši tolerancija yra tam tikras slenkstinis dydis, kurį vviršijus, pasireiškia kokybiškai skirtingos elgesio formos. Pavyzdžiui, žmogus gali patirti gana stiprią ir santykinai ilgalaikę frustraciją nedemonstruodamas jokių elgesio dezorganizacijos požymių (t.y. gali ir toliau siekti užsibrėžto tikslo arba pasirinkti alternatyvų patrauklų užsiėmimą). Tačiau jeigu frustracija ima didėti, nuo tam tikro momento žmogus praranda psichinę pusiausvyrą ir nebegali konstruktyviai susidoroti su iškilusia problemine situacija. Tokiais atvejais yra sakoma, kad buvo viršytas individualus tolerancijos frustracijai laipsnis.

Perkelta agresija. Kaip pažymi frustracijos-agresijos teorijos autoriai, frustracijos sukelta agresija paprastai yra nukreipiama į žmogų arba į kitą objektą, trukdantį siekti norimo tikslo. Tačiau kartu jie pripažįsta, kad žmogus negali visada elgtis agresyviai nesulaukdamas atitinkamo atsako arba iš agresijos objekto, arba iš kitų žmonių. Tokio potencialaus atsako galimybė įsisąmoninama jau vaikystėje, nes tėvai dažnai skiria savo vvaikams bausmes, jeigu vienas iš jų nuskriaudžia kitą. Taigi, nors patiriama frustracija ir provokuoja agresyvias reakcijas, jos gali būti nuslopintos, jeigu už agresiją gresia bausmė arba kokios nors kitos nemalonios pasekmės. Tačiau tokiais atvejais, kai žmogus už agresiją prieš frustratorių bijo būtį nubaustas, arba kai frustracijos šaltinis konkrečiu momentu yra nepasiekiamas, jis savo agresiją gali perkelti į kurį nors kitą objektą.

Grįžtant prie agresyvių reakcijų perkėlimo, galima pasakyti, jog tada, kai individas nori išreikšti agresiją į originalų objektą, bet jo nnėra (arba objektas yra neprieinamas), tai tikėtina, kad jis savo agresiją perkels į kitą panašų objektą. Tuo atveju, kai individas nori išreikšti savo agresiją į originalų objektą, bet kartu išgyvena silpną bausmės baimę, jis perkels agresiją į objektą, turintį tiek panašumų, tiek ir skirtumų, palyginti su originaliu. Tačiau, jeigu individas nori išreikšti agresiją į originalų objektą ir kartu išgyvena stiprią bausmės baimę, yra tikėtina, kad agresija bus perkeliama į labai nepanašų (palyginti su originaliu) objektą. Kitaip tariant, kuo didesnę baimę išgyvena individas, tuo mažesnė tendencija perkelti agresiją į panašų objektą, ir, priešingai, kuo mažesnę baimę išgyvena individas, tuo didesnė tikimybė, kad agresija bus perkelta į panašius objektus. Pavyzdžiui, jeigu darbuotojas nebijo savo viršininko, ir pastarasis jį frustruoja, tai darbuotojas savo agresiją išreikš tiesiog į viršininką. Jeigu darbuotojas šiek tiek bijo viršininko, ir tas jį frustruoja, tai tikėtina, kad darbuotojas savo agresiją išreikš į tarpinį pagal panašumą objektą (pvz., į viršininko pavaduotoją). O tuo atveju, kai darbuotojas labai bijo savo viršininko, ir pastarasis jį frustruoja, tai darbuotojas agresiją išreikš į visai nepanašius (palyginti su viršininku) objektus (tai gali būti žmona, vaikas arba atsitiktinis praeivis gatvėje).

Frustracija, aplinkos sąlygos ir agresija. Autoriai, bandę papildyti pagrindinę frustracijos-agresijos teorijos prielaidą, akcentuoja tai, kad frustracija sukelia ppasirengimą agresijai, bet ar agresija bus išreikšta, priklauso nuo papildomų aplinkos sąlygų. Šioms papildomoms sąlygoms, lemiančioms agresyvų elgesį, ypač daug dėmesio skyrė L.Berkowitzas. Jo manymu, „Frustracija tiesiogiai nesukelia agresijos, tačiau skatina emocinio sužadinimo būseną, kurią galima apibūdinti kaip pyktį. Pyktis lemia vidinį žmogaus pasirengimą agresijai, tačiau agresyvus elgesys pasireiškia tik tada, kai aplinkoje yra atitinkami orientuojantys stimulai. Šių stimulų funkcijas gali atlikti kitų žmonių poveikiai, mažinantys agresyvaus elgesio apribojimus, objektai, vienaip ar kitaip susiję su agresija, negatyviais išgyvenimais ir pan“5. Įvairūs stimulai gali mokymosi būdu įgauti agresiją sukeliančių savybių (pvz., taikant klasikinio sąlygojimo principus). Taigi, teoriškai bet koks įvykis arba objektas gali tapti agresiją sukeliančiu stimulu. Be to, kadangi žmonės gali turėti skirtingą mokymosi patirtį, jų agresyvų elgesį gali skatinti skirtingi orientuojantys stimulai.

Norėdami pademonstruoti agresiją sukeliančių orientuojančių stimulų vaidmenį, L.Berkovvitzas ir jo kolegos atliko nemažai „ginklų efekto“ tyrimų. Kadangi ginklai tiesiogiai asocijuojasi su agresija, buvo manoma, kad jie atlieka agresiją sukeliančių stimulų funkcijas. Vadinasi, frustruotiems arba supykintiems žmonėms ginklai turėtų sukelti daug stipresnę agresiją negu neutralūs objektai. Tikrindami minėtą prielaidą, L.Berkovvitzas ir A.LePage’as atliko platų atgarsį sukėlusį eksperimentą.

Pirmajame eksperimento etape tiriamieji (studentai vyrai) turėjo atlikti užduotį, kurią vėliau vertino eksperimentatoriaus pagalbininkas, stimuliuodamas juos elektros smūgiais. Elektros smūgių skaičius nepriklausė nuo uužduoties atlikimo – jais buvo siekiama sukelti skirtingą tiriamųjų pykčio būseną. Kaip ir buvo tikėtasi, tie tiriamieji, kurie gaudavo daug elektros smūgių, buvo piktesni už tuos, kurie gavo tik vieną elektros smūgį. Antrajame eksperimento etape tiek supykinti, tiek ir nesupykinti tiriamieji turėjo vertinti eksperimentatoriaus pagalbininko užduoties atlikimą (jie taip pat galėjo skirti elektros smūgius). Šiame etape tiriamiesiems buvo sudaromos įvairios sąlygos. Pirmuoju atveju ant šalia stovinčio stalo buvo padedamas medžioklinis šautuvas ir revolveris, o tiriamiesiems sakoma, kad šie ginklai priklauso eksperimentatoriaus pagalbininkui (taigi, ginklai buvo asocijuojami su oponentu). Antruoju atveju tiriamieji matė tuos pačius ginklus, tačiau jie nebuvo susiejami su oponentu („neasocijuotos“ sąlygos). Trečiuoju atveju (kontrolinė grupė) tiriamiesiems nebuvo pateikta jokių papildomų stimulų. Paskutinioji – ketvirtoji situacija buvo sudaryta tik supykintiems tiriamiesiems. Kaip parodė gauti rezultatai, nesupykintiems tiriamiesiems agresiją skatinančių stimulų pateikimas reikšmingų pokyčių nesukėlė – visais atvejais eksperimentatoriaus pagalbininkui buvo skiriamas panašus elektros smūgių skaičius. Tačiau kai tiriamieji buvo supykinti, pasireiškė aiškus efektas – jie eksperimentatoriaus pagalbininkui skirdavo daugiau elektros smūgių tada, kai matydavo ginklus, ir mažiau – kai jų nematydavo (ar ginklai buvo asocijuojami su oponentu, ar ne – agresyvaus elgesio pasireiškimas reikšmingai nesiskyrė). Be to, supykinti tiriamieji taip pat skirdavo daugiau elektros smūgių tada, kai jie matydavo

ginklus, o ne badmintono raketes.Kaip matome, tyrimo rezultatai patvirtino iškeltą prielaidą (panašius duomenis gavo ir kiti autoriai). Nekyla abejonių, kad „ginklų efektas“ yra svarbus ne tik laboratorijoje, bet ir gyvenime (pvz., buitinių konfliktų metu frustraciją patyrusio žmogaus agresijos protrūkį gali paskatinti atsitiktinai į akiratį patekęs peilis ir pan.). Tačiau kartu reikia pridurti, jog agresiją sukeliančių orientuojančių stimulų koncepcija susilaukė ir kritikos.

Socialinio mokymosi agresijos teorija

Šios teorijos žimiausias autorius buvo A.Bandura. Jis teigia, kad „agresija yra specifinė socialinio elgesio forma, kuri yyra išmokstama ir naudojama lygiai taip pat, kaip ir kitos socialinio elgesio formos“. Jo manymu, neigiama stimuliacija, atsirandanti dėl įvairių frustratorių poveikio, sukelia bendrą individo emocinio sužadinimo būseną, kuri gali sudaryti palankų foną ne tik agresijai, bet ir kitoms reakcijoms pasireikšti. Kokia reakcija bus sukelta, priklauso nuo to, kaip bus įvertintas frustratorius arba emocinio sužadinimo šaltinis, kokios yra išmoktos reakcijos susidorojant su frustracija, koks jų santykinis efektyvumas. Pavyzdžiui, patyrę negatyvų poveikį, vieni žmonės siekia pagalbos ir paramos, kiti – padidina ssavo pastangas siekdami sėkmės, treti – pasitraukia iš frustruojančios aplinkos, ketvirti – elgiasi agresyviai, penkti – patiria sustiprėjusias psichosomatines reakcijas, šešti – bando palengvinti savo pasigailėtiną būseną alkoholiu bei narkotikais, dar kiti – ieško konstruktyvių problemos sprendimo būdų. Taigi, frustracija iir emocinis sužadinimas yra greičiau lengvinanti, o ne būtina agresijos pasireiškimo sąlyga. Įvairios frustracinės situacijos dažniausiai gali išprovokuoti agresiją tokių žmonių, kurie išmoko reaguoti į neigiamus poveikius agresyviomis reakcijomis.

Agresyvaus elgesio išmokimas. Pirmiausia galima pasakyti, kad žmonės agresyviai elgtis išmoksta tiesioginės patirties dėka, už išreikštą agresiją susilaukdami vienokio ar kitokio pastiprinimo. Agresyvus elgesys labai dažnai naudojamas todėl, kad jis užtikrina aplinkinių pritarimą ir leidžia pakelti statusą. Šį pritarimą asmenybė gali gauti ne tik asocialioje, bet ir prosocialioje aplinkoje (pvz., tėvas gali pagirti sūnų už tai, kad jis sugebėjo primušti vyresnį berniuką, treneris – žaidėją, kuris atkovojo kamuolį žaisdamas ypač agresyviai, ir t.t.). Asocialiose bendraamžių grupėse agresyvus elgesys paaugliams gali užtikrinti ne tik grupės narių pritarimą, bet ir atitinkamą socialinį statusą (paprastai kkuo agresyviau paauglys elgiasi, tuo didesnė tikimybė, kad jis užims aukštesnį statusą). Agresyvus elgesys taip pat gali užtikrinti agresoriui naudingą materialinį atpildą. Pavyzdžiui, vaikas, primušęs savo bendraamžį, gali atimti iš jo žaislą arba saldumynus, ir tai yra savotiškas atlygis už agresyvų elgesį. Paaugliai arba suaugusieji už agresijos naudojimą gali būti pastiprinami piniginiais priedais ir pan. Be to, vaikai kartais gali būti pastiprinami papildomu dėmesiu, kurį suaugusieji skiria jų agresyviam elgesiui (šis efektas dažniausiai pasireiškia tada, kai vaikai išgyvena suaugusiųjų dėmesio sstoką). Jeigu tėvai arba mokytojai atkreipia dėmesį į vaiką tik tada, kai jis elgiasi agresyviai (arba padaro kokį nors kitą nusižengimą), jie kartu jį pastiprina, nes patenkina vaiko aplinkinių dėmesio poreikį. Nors vaikas yra baramas, baudžiamas ir pan., jis gali ir toliau elgtis agresyviai bei gana noriai kęsti negatyvias sankcijas, nes dėl tokio elgesio jis susilaukia trokštamo dėmesio.

Modeliavimo efektai. Stebimas agresijos modelis gali įvairiai paveikti asmenybės elgesį. Pirma, asmenybė gali išmokti naujų agresyvaus elgesio formų (pvz., naujų veiksmų arba jų komponentų, elgesio formavimo taisyklių ir pan.). Be to, kadangi stebėtojui yra pateikiama daug elgesio bei mąstymo stiliumi besiskiriančių modelių, jis retai formuoja savo elgesį remdamasis tik vienu šaltiniu. Taip, stebint įvairius modelius, gali atsirasti ne tik paprasta jų elgesio imitacija, bet ir visiškai naujos agresyvaus elgesio formos. Antra, stebint modelį, gali būti aktualizuojamas jau anksčiau išmoktas agresyvus elgesys. Modelis gali paskatinti jau išmoktų reakcijų pasirinkimą, išlaisvinti nuo suvaržymų („vidinių stabdžių“) tokius veiksmus, kurie anksčiau dėl kokių nors priežasčių buvo slopinami. Slopinimo neutralizacijos, arba panaikinimo, efektai yra akivaizdūs, kai stebėtojas mato modelį, atliekantį draudžiamus agresyvius veiksmus ir nepatiriantį nemalonių pasekmių. Pavyzdžiui, jeigu vaikas arba paauglys mato, kad žmonės į agresoriaus veiksmus reaguoja indiferentiškai arba net palankiai, jam gali susidaryti įspūdis, jog aagresyvus elgesys yra priimtinas ir naudingas. Dėl to agresyvaus modelio veiksmai gali paprasčiausiai sukelti jau anksčiau išmoktą agresiją. Trečia, anksčiau išmoktos agresyvaus elgesio formos gali būti prislopinamos. Stebėdamas modelį, kurio agresyvūs veiksmai sukelia nepageidautinas pasekmes (pvz., yra aplinkinių smerkiami ir baudžiami), stebėtojas gali nuslopinti ir savo atitinkamus veiksmus arba sumažinti agresyvių reakcijų pasireiškimo dažnumą. Kitaip tariant, prognozuojama bausmė ir nepritarimas slopina nepageidautiną elgesį. Tačiau, palankiomis aplinkybėmis, šios laikinai nuslopintos agresyvios reakcijos gali vėl būti atkuriamos bei įgyvendinamos. Ketvirta, agresyvus modelio elgesys gali atkreipti stebėtojo dėmesį į įvairius objektus, kurių atžvilgiu galima sėkmingai naudoti agresiją, arba į tam tikras aplinkybes, kurioms esant agresyvūs veiksmai yra dažniausiai skatinami. Penkta, agresyvaus modelio emocinės reakcijos gali sukelti panašų emocinį sužadinimą stebėtojui ir kartu padidinti būsimos agresijos tikimybę arba intensyvumą. Reikia pridurti, kad nors šie skirtingi modeliavimo efektai gali pasireikšti ir atskirai, paprastai jie veikia kartu.

Agresyvaus elgesio įtvirtinimas. Pasak A.Banduros, žmogaus elgesyje įsitvirtina tokios reakcijos, kurios jam užtikrina pageidautinas pasekmes bei atneša daugiau naudos negu žalos. Kitaip tariant, agresija įsitvirtina žmogaus elgesyje tada, kai ji yra veiksminga priemonė siekiant norimų tikslų. Jau minėjome, kad agresija gali sukelti įvairias teigiamas išorines pasekmes (pvz., aplinkinių pritarimą, aukštesnį statusą, materialinę naudą ir pan.). Tačiau autoriai akcentuoja, kad žžmonės ne tik paprasčiausiai reaguoja į išorinės aplinkos poveikius, bet susikuria savipastiprinimus, arba savo pačių sukeltas vidines pasekmes. Todėl agresija gali sukelti ne tik išorines, bet ir vidines teigiamas pasekmes (pvz., nuobodulio atsikratymą, pasitenkinimo išgyvenimą, pritarimą sau ir pan.). Be abejo, tam, kad agresyvus elgesys sukeltų savipastiprinimą, žmogus turi būti interiorizavęs tokius elgesio standartus, pagal kuriuos agresyvios reakcijos taptų asmeninės savigarbos šaltiniu. Apibendrinant galima pasakyti, kad agresyvaus elgesio įpročiai susiformuoja dėl šių pagrindinių priežasčių: 1) agresija užtikrina žmogui teigiamas išorines pasekmes arba pastiprinimus; 2) ji yra naudinga apribojant kitų žmonių nepriimtinus arba nepageidautinus poelgius; 3) tam tikrose grupėse egzistuoja agresiją skatinančios elgesio normos (pvz., agresyvūs paaugliai gali jungtis į grupes, kuriose agresija yra vertinama bei toleruojama); 4) pats žmogus susikuria tokią savireguliacijos sistemą, kai agresyvūs veiksmai tampa asmeninio pasididžiavimo šaltiniu.

IŠVADOS

Išanalizavus savarankiško darbo temą teikiamos šios išvados.

1. Kadangi agresyvus elgesys yra dažnas ir sukelia daug rimtų problemų, įvairūs socialinės psichologijos autoriai bandė aiškinti agresijos atsiradimo priežastis, jos funkcionavimo ypatumus, modifikacijos būdus ir t.t. Galima sakyti, jog šiuo metu egzistuoja trys populiariausios psichologinės agresijos teorijos (bei įvairios jų versijos): a) instinktų; b) frustracijos-agresijos; c) socialinio mokymosi.

2. Jų atstovai kelia prielaidą, kad agresyvus elgesys yra įgimtas (t.y. slypi pačioje žmogaus prigimtyje), todėl agresija

yra neišvengiama ( S. Freudo ir K. Lorenzo). Jie nurodė dvi pagrindinius instinktus: gyvybės ir mirties. Jie skatina žmogaus aktyvumą. Agresija reikia nukreipti tam tikra linkme. Ją galima sustiprinti, bet negalima panaikinti. Jie rtaip pat susilaukė daug kritikos iš kurios apibendrindami galime pasakyti, jog net jeigu mes pripažinsime, kad žmogus turi įgimtą agresijos potraukį, negalėsime paaiškinti žmogaus agresyvaus elgesio remdamiesi vien tik prigimtimi. Mums dar reikia išsiaiškinti socialines-psichologines žmogaus gyvenimo bei veiklos sąlygas, kurios veikdamos kartu su agresijos potraukiu ir llemia agresyvaus elgesio įvairovę.

3. Šios teorijos pradininkas buvo J.Dollardas. Agresija visuomet yra frustracijos pasekmė ir frustracija skatina agresyvias formas. Jis nustatė pagrindines šios teorijos dalis. a) Blokuojamo potraukio (susijusio su tikslo siekimu) stiprumas. Kitaip tariant, kuo labiau žmogus trokšta pasiekti tikslą, tuo didesnę frustraciją jis patirs esant įvairiems trukdymams ir, atitinkamai, išreikš didesnę agresiją. b) Frustracijos visapusiškumas. Jeigu trokštamam tikslui pasiekti yra trukdoma tik iš dalies, tai toks trukdymas sukels mažesnę frustraciją, ir, atitinkamai, mažesnį agresyvumo lygį (negu tuo atveju, kkai tikslui pasiekti trukdoma visiškai). c) Nedidelių frustracijų susikaupimas. Susikaupusios nedidelės frustracijos arba trukdymai galiausiai sukelia stiprias agresyvias reakcijas (atskiros nedidelės frustracijos paprastai stiprios agresijos nesukelia).

4. Šios teorijos žymiausias autorius buvo A.Bandura. Jis teigia, kad „agresija yra specifinė socialinio eelgesio forma, kuri yra išmokstama ir naudojama lygiai taip pat, kaip ir kitos socialinio elgesio formos“. Jo manymu, neigiama stimuliacija, atsirandanti dėl įvairių frustratorių poveikio, sukelia bendrą individo emocinio sužadinimo būseną, kuri gali sudaryti palankų foną ne tik agresijai, bet ir kitoms reakcijoms pasireikšti. Kokia reakcija bus sukelta, priklauso nuo to, kaip bus įvertintas frustratorius arba emocinio sužadinimo šaltinis, kokios yra išmoktos reakcijos susidorojant su frustracija, koks jų santykinis efektyvumas Apibendrinant galima pasakyti, kad agresyvaus elgesio įpročiai susiformuoja dėl šių pagrindinių priežasčių: 1) agresija užtikrina žmogui teigiamas išorines pasekmes arba pastiprinimus; 2) ji yra naudinga apribojant kitų žmonių nepriimtinus arba nepageidautinus poelgius; 3) tam tikrose grupėse egzistuoja agresiją skatinančios elgesio normos; 4) pats žmogus susikuria tokią savireguliacijos sistemą, kai agresyvūs vveiksmai tampa asmeninio pasididžiavimo šaltiniu.

SOCIOMETRINIS TYRIMAS

SOCIAMETRIJA

Atlikdamas sociometrinį tyrimą pasirinkau Molėtų gimnazijos 3L (11) klasę.Nes manau ,kad tokio amžiaus asmenys jau yra pakankamai subrendę ir žino kas yra svarbu, o kas ne.Pateikdamas lapelius su klausimais jie noriai atsakinėjo bei domėjosi kokiam dalykui tai reikia ir ar bus viešinama jų pateikti atsakymai. Jiems atsakiau ,kad ju pateikti atsakymai nebus žinomi jų grupėje, tad jie pakankamai nuoširdžiai ir mielai atsakė į pateiktus klausimus.

Jų grupės pavadinimas yra : Gimnazistai 3 L (11) klasė. Tiriamoji ggrupė gyvuoja 3 metus, bet kai kurie asmenys yra pažystami nuo pirmos klasės, o kiti paeiliui atėję į šią grupę.

Sociometrinis tyrimas buvo atliktas 2005 m. vasario 28 d. Klausimai grupei buvo pateikiami nuo 1020 iki 1050 val.

Tyrimo dalyvių skaičius buvo dešimt asmenų. Iš tyrime dalyvavusių dešimties asmenų buvo šeši vaikinai ir keturios merginos. Sociometrinio tyrimo dalyvių amžius yra nuo 17 iki 18 metų.

Atlikto tyrimo dalyviai dar yra abiturientai (mokosi Molėtų Gimnazijoje).

Tyriamąjai grupei buvo pateikti tokie klausimai: Su kuriuo iš žemiau esančių asmenų norėtum toliau bendrauti baigus gimnazija? Su kuriuo iš žemiau esančių asmenų nenorėtum toliau bendrauti baigus gimnazija?

Grupės nariai įspėjami, kad jų atsakymai liks paslaptyje, kad naudingi gali būti tik nuoširdūs, teisingi atsakymai. Apklausos būdu gauti atsakymai išdėstomi matricoje:

Nr. Vardas, pavardė 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

1 Žydrūnas T. + –

2 Akvilė M.. + –

3 Tadas M.. + –

4 Šarūnas J. + –

5 Sigita Š + –

6 Marius G.. – +

7 Kamilė B. + –

8 Aurimas Ž.. + –

9 Tomas M.. – +

10 Sandra D. + –

Iš viso +4-1 +1-1 +1 0 +1 -4 -1 +2 -1 +1-2

Pagal gautus teigiamų ir neigiamų pasirinkimų rezultatus grupės nariai pasiskirsto į 5 pogrupius:

1) žvaigždės – populiariausios asmenybės, su kuriomis kartu veikti pageidauja daugelis grupės narių (Nr 1).

22) mėgstamieji – individai gavę 2-4 teigiamus pasirinkimus ( Nr. 8 ).

23) priimtieji – grupės nariai, gavę bent vieną teigiamą pasirinkimą (Nr. 2, Nr. 3 , Nr. 5, Nr. 10).

24) izoliuotieji – negavę nei teigiamų nei neigiamų pasirinkimų (Nr. 4).

25) Atstumtieji – gavę tik neigiamus pasirinkimus ( Nr. 66, Nr. 7, Nr. 9).

Kad grupės santykių tinklas, išryškėjęs sociometrinės apklausos metu, būtų lengviau suvokiamas, duomenys išdėstomi sociogramoje.

Sutartiniai sociogramos ženklai:

11) Ratai vaizduoja pogrupius;

12) – vyriškos lyties asmenys su matricos numeriu;

– moteriškos lyties asmenys su matricos numeriu;

3) teigiamas pasirinkimas;

—– neigiamas pasirinkimas (atstūmimas);

Sociometrijos duomenys leidžia nustatyti du labai svarbius grupės požymius: integralumą ir glaustumą.

Grupės integralumo (susivienijimo , sujungimo) laipsnį rodo izoliuotųjų ir atstumtųjų jos narių santykinis skaičius. Izoliuotieji ir atstumtieji galima sakyti, kad yra už grupės ribų. Kuo tokių asmenų daugiau, tuo grupės integralumas mažesnis, ir priešingai. Grupės integralumą galima išreikšti trupmena:

izoliuotų + atstumtųjų narių skaičius

Integralumas =

bendras grupės narių skaičius

Matricoje pavaizduotas grupės narių skaičius:

3 + 1 4

=

10 10

Sociometrinės apklausos metu gauti duomenys rodo ir kitą grupės parametrą – jos narių glaustumą. Jis priklauso nuo grupės narių tarpusavio santykių artimumo, gilumo. Vienas iš glaustumo požymių yra abipusių teigiamų pasirinkimų, (diadų) skaičius grupėje. Kiekvienos grupės glaustumo indeksą pagal diadų kiekį galima išreikšti trupmena:

Rastų diadų skaičius

Glaustumas =

Teoriškai galimų diadų skaičius

0

Matricoje =

5

Diadų matricoje nerasta.

SOCIOMETRINIO TYRIMO IŠVADOS

Tyrimas buvo atliktas 3L klasėje, Molėtų gimnazijoje 2005 m. vasario 28 d.

Atliktas tyrimas parodė kokie yra grupės santykiai.Gauti duomenys buvo išdėstyti lentelėje bei sociogramoje. Taip pat buvo atliktas grupės integralumas (susivienijimo, susijungimo )laipsnis kuris rodo izoliuotųjų iir atstumtųjų jos narių santykinį skaičių. Jie faktiškai yra už grupės ribų. Kuo tokių asmenų daugiau, tuo grupės integralumas mažesnis, ir priešingai. Grupės integralumas yra 4/10.

Sociometrinės apklausos metu gauti duomenys rodo ir kitą grupės parametrą – jos narių glaustumą. Jis priklauso nuo grupės narių tarpusavio santykių artimumo, gilumo. Vienas iš glaustumo požymių yra abipusių teigiamų pasirinkimų, (diadų) skaičius grupėje. Kiekvienos grupės glaustumo indeksą pagal diadų kiekį išreiškėme trupmenoje, bei tyrimo rezultatai parodė, kad grupėje diadų nerasta.

Galima teikt,i kad grupėje atsirado viena žvaigždė, bet ji gavo ir vieną neigiamą įvertinimą, tai rodo , kad grupėje yra atstumtųjų. Asmenys, kurie pažystami seniai susilaukė palankaus vertinimo, o kiti buvo priimtieji ar izoliuotieji. Galima pastebėti, kad merginos viena kitai nesimpatizuoja, o vaikinams jos dagiau skiria dėmesio. Vaikinai elgiasi atvirkščiai.

Daugiausiai pliusų žvaigždei davė merginos, tai rodo ,jog tarp jų yra puikus santykiai bei jie norėtu palaikyti draugiškus santykius. Tyrimo grupę pasirinkau neatsitiktinai, nes kai kuriuos jos narius pažystu, tad buvo smalsu kaip jie atsakys į klausimus. Kai kurie atsakymai tikrai buvo netikėti, nes gal jie paprasčiausiai neturėjo ką rinktis, tad pasirinko bet ką. Pažinodamas grupę galiu teikti, kad realiame gyvenime jie darys kitaip ir rinksis asmenis pagal kitus kriterijus.

NAUDOTA IR CITUOTA LITERATŪRA

17. Suslavičius A.,

Valickas G. Socialinė psichologija teisėtvarkos darbuotojams, LTA, Vilnius . 1999.

18. Jacikevičius A. Žmonių grupių (socialinė) psichologija. Žodynas, Vilnius 1995.

19. Suslavičius A. Socialinė psichologija, VU, Vilnius 1998.

Furs .M. Psichologija. Saulužė, Vilnius. 2000.

20.

Related Posts