Švedijos užsienio saugumo politika

Home / Politologija / Švedijos užsienio saugumo politika

Apgailėtinas referendumas 2

Tarptautinė aplinka 3

Nepastovi tarptautinė situacija 3

Paskutiniai vystymaisi Europos Sąjungoje ir Šiarurė Atlanto sutarties organizacijoje 5

Strategija 7

Nacionalinė situacija 8

Švedija ir NATO 8

Švedijos ir Europos saugumo ir gynybos politika 9

Karinės pajėgos krizių metu 10

Švediški pasirinkimai 12

Aleingangas 13

Taisymai 13

Išvados 15Apgailėtinas referendumas

Rugsėjo 14 dieną 2003 metais, Švedija balsavo prieš eurą ir tai nebuvo staigmena. Nereikia imtis gilios analizės dėl to, apie ką iš tikrųjų Švedija galvojo tuo metu kai balsavo prieš ir kodėl. Kaip ir daugelyje referendumų debatai buvo sunkūs ir ten buvo daug propagandos. Ginčijamas klausimas buvo gana sudėtingas, kuris pasireiškė didele profesionalų įvairove eekonomikoje. Kaip kartais atsitinka referendumuose, daugelis balsus gali mesti kaip bendrą protestą prieš vyriausybę ir elitą. Žiūrint į tai formaliai, rengtas referendumas buvo ne apie Švedijos užsienio politiką ar Europos Sąjungą. Realybėj tai buvo tik dalis to – mažiausiai jis buvo rengtas didelei elektorato daliai.

Aiškiai atrodo, vis dėl to, kad Švedija išvengs Europos valiutų sąjungos, ko kaip tik ir antieuropiečiai nori. Jos prisijungimas yra atšauktas nežinomam metų skaičiui. Užsienio saugumo politikos atžvilgiu jos įtakingumas gali išsiskirti.

Pirmiausia, Euro-skeptikų pozicija atrodo sustiprėjo. TTai ne tik gali paveikti Euro sferą ir Švedijos santykius su Europos Sąjunga, bet taip pat jos bendrą užsienio ir saugumo politiką. Referendumo rezultatas yra pirmoji tikra kliūtis Švedijos integracijai į Europietiškas struktūras. Nuo Šaltojo karo, ji atsargiai žengė keliu llink integracijos ir tapimo normalia Europietiška valstybe: narystė ES, ir partnerystė taikos programoj, artimi santykiai su NATO, pertvarkyta karinė galia tarptautinių krizių susidorojimui, ir t.t. Vis dėl to, yra didelis skaičius žmonių, kovojančių už politinę kairę, kurie tvirtai laikosi seniai patikimos neutraliteto politikos. Šie žmonės, iš principo, atmeta bendradarbiavimą su NATO, jau nekalbant apie narystę NATO, tai pat kaip ir apie tolimesnę integraciją į ES. Akivaizdu, kad jie buvo prieš Eurą. Viena, jų įtaka neturėtų padidėti, bet jie gali sukelti vyriausybei daug problemų, ypač per tebevykstančias Tarpvyriausybines konferencijas dėl ES konstitucijos pasiūlymo.

Antra, Švedijos tarptautinė pozicija yra toliau silpninama. Jos politika nestoti į NATO, priešingai daugeliui Europos valstybių, jau reiškia kad ji išorėj svarbiausios saugumo ir karinio bendradarbiavimo organizacijos. Tačiau ši ppolitika taip pat turi atgarsį Švedijos pozicijai ES, ypač atsižvelgiant į jos Europos saugumo ir gynybos politiką. Tai pakerta jos patikimumą, kaip partnerystė NATO daugelio Europietiškų valstybių nuomone yra solidarumo padarinys. Vadinas, Švedijai, kaip ne NATO nariai, trūksta solidarumo. Narės gali paklausti, ar tikrai Švedija stos už kitą ES narę valstybę. Turėtų būti pastebėta, kad jei ir ES susitarimas neturi straipsnio apie saugumą kaip NATO 5 straipsnis, sąjunga aiškiai kuriama ant abipusio solidarumo. Be to, šios ES narės-valstybės, kurios taip ppat yra ir NATO tautos, kai sėdi abiejose tarybose, akivaizdu, turi daugiau įtakos per problemas, kurios yra svarstomos abiejų organizacijų. Pagaliau, Švedijos nepartnerystės kariniam alijance politika sunkina Europietiško bendradarbiavimo gilinimą gynybos reikaluose, kas daugelio analitikų nuomone ateity bus būtinybė. Ne Eurui konstatuota nauja arena, kur Švedija bus neįtraukta kai bus svarstomos svarbios problemos, problemos, kurios vis dar veikia Švediją – ir kuo toliau tuo labiau.

Trečia, Švedijos referendumo rezultatas gali sustiprinti Euro-skeptikus ir kitose ES narių valstybėse, kurie sunkins tarpvyriausybinių konferencijų sėkmę, kas teikia sąjungai gyvybingumo. Nesėkmė reikš daug sunkumų ir sunkių kliūčių Europos integracijai ir, vadinasi, sąjungos patikimumui. Iš tikrųjų, sustabdyti Europietiškos integracijos gilinimąsi ir vietoj to paversti sąjungą į paprasčiausią laisvą prekybos organizaciją, ar visiškai ją panaikinti, yra tai, ko daugelis Švedijos antieuropiečių, atrodo, siekia.. Toks rezultatas, nereikia nė sakyti, būtų Europai ir jos piliečiams nelaimė.Tarptautinė aplinka

Nepastovi tarptautinė situacija

Tarptautinė scena yra charakterizuojama pagal krizes. Situacija viduje ir aplink Vidurinius Rytus, jų naftos resursus, kurie gyvybiškai svarbūs pasaulio ekonomikai ir stabilumui, akivaizdu, kad kelia nerimą. Jungtinių Valstijų vadovaujama koalicija Irake susiduria su rimtais sunkumais. Sadam Huseinas, aišku, buvo rimta problema, bet jis nebuvo betarpiškas. Dabartinė situacija Irake kelia riziką, kad šalis, vietoj to, kad taptų demokratizacijos modelis Vidurio Rytuose, gali ttapti tarptautinio terorizmo eksportuotoja.

Afganistane, talibai, atrodo, kyla iš dalies todėl, kad Vakarai nenori daugiau investuoti į tautų statinį. Kaip atsakas į chaosą Talibano valdžia bus rimta kliūtis ne tik Vakarams bet tai pat ir laisvam pasaulio bendradarbiavimui. Neturėtų būti pamiršta, kad Afganistanas nuo to laiko ilgai buvo svarbi Islamo teroristų ugdymo žemė. Palyginus su Iraku, afganų išsimokslinimo lygis yra kur kas žemesnis. Vadinasi, čia sunkiau kuriant rimtą tautų statinį.

Plačiau, alkaida atrodo stiprėja, vis įgydama daugiau naujų pasekėjų. Atsirado net gandų dėl masinio naikinimo ginklų, kuriuos įsigijo teroristai. Vakarų sunkumai vidurio rytuose pasunkina šias grėsmes. Iranas ir jo pareikšta branduolinio ginklo programa gali būti kita rimta problema. Taip pat yra pareikšta, kad ši šalis – tarptautinio terorizmo rėmėja. Čia ES ir JV, atrodo, sutinka imtis tvirtos pozicijos. Kyla klausimas, ką jie darys jei Iranas nepriims tarptautinės atominės energijos agentūros taisyklių. Iranas tikrai nėra vienintelė šalis, kuri kelia branduolines grėsmes. Gana atsargus JV Šiaurės Korėjos valdymas daro užuominą kaip sunku valdyti priešišką valstybę apsiginklavusią nors keliais branduoliniais ginklais. Ką darytų pasaulis jei Pakistanas su visa savo branduoline galia, būtų įtrauktas į sumaištį ir būtų valdomas prezidento palankiai žiūrinčio į talibus ar alkaidą ?

Pagrindinė problema Vidurio Rytuose, aišku, yra konfliktas tarp Izraelio iir Palestinos. Nėra jokių vilčių taikai, nes abiejų pusių ekstremistai, atrodo, turi aukštesnę valdžią atitinkamoj visuomenėj. Atitinkami lyderiai Ariel Sharonas ir Jaširas Arafatas yra patraukti į kruvinas kovas, kurios yra taip daugiau dėl jų pačių politinio išlikimo kaip gilesni ginčai dėl žmonių teisių Palestinos piliečiams ir saugumo teisė Izraelio gyventojams. Dėl šios priežasties jie negali arba nenori suvaldyti savo ekstremistų. Net jei ir prezidentas Bušas priimtų šiek tiek tvirtesnę poziciją, prieš ministrą pirmininką Šeroną ir jo Berlyno tipo sieną, tačiau nėra tikimybės kad tai turės kokį nors poveikį.

Taip pat yra ir tradicinių problemų, kurios neturėtų būti nepastebėtos. Rusija, atrodo, juda keliu link demokratijos užgniaužimo ir mažesnės spaudos. Baltarusija yra “juodoji skylė” Europoje, kuri yra retai svarstoma, gal todėl, kad mes nežinom ką su ja daryti. Prie to galima pridėti ir virtinę kitų valstybių, keliančių didesnių ar mažesnių problemų, pvz, Kaukaze, Afrikoj, ir kitur. Net ir jei situacija dabar yra geresnė, darbas atkurti Vakarietiškus Balkanus yra dar toli nuo pabaigos.

SARS epidemija, tai pat kaip ir aukšto lygio hakerių atakos prieš WWW (Word Wild Web) yra tik pora pavyzdžių, kurie parodo kokia trapi yra mūsų visuomenė. Mes tiesiog laukiame teroristų kol šie perims tokių pažeidžiamumų privalumus.

Išvadai, netrūksta problemų, kurias pasaulio

bendruomenei, pvz, Vakarams, reikia spręsti. Dabartinis ES saugumo doktrinos projektas, atrodo, būna teisingas kai nurodo tris grėsmių rūšis ES ir jos narėms valstybėms: tarptautinis terorizmas, masinio naikinimo ginklo plitimas, bei organizuotas nusikalstamumas. Nėra šalies, kuri galėtų su tai susidoroti viena. Tai turi būti padaryta per daugiatautį bendradarbiavimą ir tarptautinį solidarumą. Dėl šios priežasties tai ypač svarbu, kad Vakarai ir jų organizacijos, pagrinde ES ir NATO, galėtų koordinuotai veikti. Nepaisant visų kitų argumentų, turi būti aišku, kad kova prieš teroristų organizacijas, aatsakingas už atakas prieš JT ir Raudonojo kryžia.us centrus, yra pareiga visoms valstybėms, kurios nori vadinti save civilizuotomis.

Švedijos “ne” balsas, gali būti matomas kaip balsas prieš Europietišką solidarumą ir bendradarbiavimą. Jei tokia elgsena taps tendencija, tada Europa neturės galimybės pasitikti grėsmes aprašytas anksčiau. Tai yra pavojus, kad valstybės veikėjai turi žiūrėti į tai rimtai; mums reikia daugiau solidarumo, o ne atvirkščiai. Tai turi būti suprantama, kad terorizmas nėra vien tik grėsmė prie “šlykštųjį amerikietį”, tai grėsmė prieš vakarietišką bendruomenę ir mmūsų gyvenimo kelią. Šešių švedų nužudymas Balyje yra to įrodymas. Pagrindinės teroristų atakos prieš vieną iš didesnių Europos sostinių sukeltų skaudžių padarinių visai Europos ekonomikai, nekalbant jau apie žmonių netektis. Viena problema yra tai, kad švedai atrodo to nesupranta.

Paskutiniai vystymaisi EEuropos Sąjungoje ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje

Per Šaltąjį karą Europos Bendrija (vėliau Europos Sąjunga) ir NATO, labai gerai pasirodė. Jos atnešė taiką ir suklestėjimą savo narėms, sudarant neprecedentines sąjungas vakarų Europai ir už Atlanto, saugant ir plečiant demokratiją, ir vadovaujant pergalėje pasaulinėse varžybose su komunizmu. Po šaltojo karo era aprūpino šias dvi organizacijas keliais sunkiais iššūkiais, pirmiausia su Varšuvos Pakto ir Sovietų Sąjungos panaikinimu, ir Balkanų karu 1990’tais metais. Reikia pripažinti, kad jos turėjo didelių sunkumų siekiant sukontroliuoti Balkanus. Taip pat ryšium su Rytinės Europos iššūkiais, abi organizacijos iš pradžių turėjo sunkumų. Tik po ilgų svarstymų, ar jie priims tą išsiplėtimą, su visais tais iššūkiais, kuriuos tai gali atnešti, buvo būtinybė atnešti saugumą ir stabilumą į po Šaltojo karo areną. KKaip rezultatas, abejoms organizacijoms reikėjo reorganizuotis.

NATO tęsia savo vystymąsi kaip krizių tvarkymo organizacija. Prahoje 2002 metais reorganizacija nusprendė modernizuoti savo organizaciją ir pastatyti NATO į tokią poziciją, kad ji vaidintų svarbesnį vaidmenį neišvengiamai pertvarkant Europos karines pajėgas. Kai darbai yra svarbesni už žodžius, faktas, kad NATO imsis atsakomybės dėl tarptautinio saugumo pagalbos galios Afganistane, viltingai su praplėstu mandatu, yra svarbiausias ir parodo, kad NATO vis dar yra organizacija dalyvaujanti sunkiose taikos palaikymo misijose.

Šiomis dienomis NATO tikriausiai yra svarbesnė kaip ppolitinė organizacija nei kaip karinė. NATO sprendimas priimti septynis naujus narius yra konkretus žingsnis, kuris užbaigia po Šaltojo karo susidariusį pasaulį. Buvo manoma, kad didėjimas sukels daug praktinių problemų, tačiau saugumo jausmas, kurį suteikia nauji nariai, yra gyvybiškai svarbus visos laisvos Europos sukūrimui.

NATO tai pat susiduria su sunkiais iššūkiais iš vidaus dėl nesantaikos tarp JV ir europiečių, ypač tų iš “senosios Europos”, naudoti JV gynybos ministro Rumsfeldo kalbą. Bendriau, tai ginčas dėl strateginės doktrinos, kur amerikiečiai pabrėžia pirmumo teisės pirkti ir karinius sprendimus, kai tuo pačiu metu europiečiai stengiasi vertinti diplomatinius sprendimus ir daug plačiau žiūri į konflikto išsprendimą. Ši problema kelia abejonių dėl ateities transatlantinio ryšio ir NATO. Po viso to ši organizacija yra ir akivaizdus transatlantinių santykių pavyzdys ir kartu pati svarbiausia šių ryšių arena. Sunku būtų pamatyti gyvybingą NATO be JV paramos. Iš kitos pusės, Irakas galėjo pamokyti amerikiečius, kad jiems reikia sąjungininkų. Kita vertus, aišku, kad be didesnių europiečių pastangų sustiprinti savo karinį pajėgumą, Europa ir Jungtinės Valstijos negalės kovoti kartu dėl interoperatyvumo trūkumo.

Sąjunga reikalauja didelių pastangų pertvarkyti ir modernizuoti save, kad turėtų svarbesnį vaidmenį pasaulio reikaluose. Nuo 1999 metų, kai buvo pradėta Europos saugumo ir gynybos politika, progresas buvo stulbinantis. 2000 metais nebuvo jokios sstruktūros, karinio pajėgumo ar doktrinos. Po trijų metų ES pradėjo savo pirmąją karinę operaciją Makedonijos mieste – Konkor.dijoj. Dar svarbesni buvo sprendimai, kurie leido sąjungai pradėti sunkią ir pavojingą operaciją Demokratinės Kongo Respublikos mieste – Artemidėj. Dar, išvada dėl vadinamo Berlyno, plius 2003 metų susitarimas teikia galimybių ES ir NATO vystyti tikrą strateginę partnerystę.

Europos taryba Tesalonikuose priėmė eilę svarbių sprendimų. Potencialiai ši institucija gali būti instrumentu duodant Europai efektyvesnes įsigijimo procedūras vedančias į geresnį koordinavimą ir mažesnį kopijavimą.

Taryba taip pat priėmė Javier Solano siūlytą saugumo doktrinos projektą. Tai kruopštus ir aiškus dokumentas. Jis aiškiai pasako, kad europietiškiems interesams yra kilusios trys grėsmės: tarptautinis terorizmas, masinio naikinimo ginklų daugėjimas ir žlugusių valstybių įtakingumas. Ji taip pat aiškiai pasako, kad ES turi veikti kai tarptautiniai susitarimai yra sulaužomi ir kai yra būtinybė padidinti Europos karinius išteklius. Taip pat yra poreikis ambicingiškesnei formuluotei dėl bendradarbiavimo su NATO ir JT.

Didesnės reikšmės yra Konstitucijos projektas, kurį ES narės valstybės turi priimti 2004 metais per Tarpyviaurysibę konferenciją. Reikėtų pasakyti, kad tai labai komplikuota svarstoma problema. Iš vienos pusės, vienas gali teigti, kad visos valstybės narės turi turėti vienodą galią. Kita vertus, tai reikš, kad didelių valstybių piliečiai turės palygint mažiau galių, nei mažesnių valstybių ppiliečiai. Nepaisant visko, ES nėra tik tarpvyriausybinė organizacija, bet taip ir sąjunga, kurios narėms užleista didelė dalis jų suvereniteto dėl bendro ES gyventojų gėrio. Akivaizdu, ginčijamas klausimas yra surasti teisingą balansą tarpo to, kas turi būti bendra ir tarp to, kas turi būti nacionalinis. Būtų naivu tikėti, kad bet kuri narė valstybė leis spręsti gyvybiškai svarbius interesus, tokius kaip jų karių gyvybės ar mirtys, bet kuriam tarptautiniam organui.

Šiame kontekste, tai pasiūlymai, laikantys bendrą užsienio ir saugumo politiką svarbiais. kas liečia ES efektyvumą, keli svarbūs žingsniai yra pasiūlyti ir daugelis gera linkme.

Ji siūlo užbaigti prezidentavimo rotacijas. Vietoj to, galėtų būti pastovus prezidentas renkamas dviem su puse metų. Toks įstatymo projektas didesnio taip reikiamo stabilumo politikos planavimo procese ir suteiktų sąjungai aiškesnį profilį tarptautinėje scenoje. Svarbiausia, tai užbaigtų dabartines tradicijas, kai kiekviena Prezidentystė išleidžia naują programą, kuri yra pilna jos pačios mylimų projektų.

Tuo pačiu tai siūlo sujungti Generalinio sekretoriaus/ aukšto delegato (Javier Solana) ir užsienio santykių komisaro (Chris Patten) darbus. Vietoj to ten būtų ES užsienio ministras. Tai baigtų dabartinę painiavą, kur išorinis pasaulis dažnai yra pristatomas kartu su dviem, kartais konfliktuojančiom delegacijom: viena iš tarybos ir kita iš Europos komisijos.

Atsižvelgiant į Europos saugumo ir gynybos politiką, Konstitucijos projektas

aiškiai pabrėžia būtinybę sustiprinti Europos karinius išteklius. Dėl bendro įdomumo, yra siūlymas, kad maža gabi ir pasiruošusi grupė gali eiti į priekį su padidėjusia parama ir integracija gynybos srity. Jei šis įstatymo projektas bus priimtas, tai bus padidintas sąjungos pajėgumas ir panaikins būtinybę laukti tų, kurie nenori ir negali dalyvauti pretenzingesniuose kariniuose sumanymuose. Tekstas yra neaiškus, šiam klausimui reikia tolimesnių išaiškinimų.

Taip pat yra pasiūlymas, kad tie, kurie nori, gali eiti ir toliau link bendros gynybos. Praktikoje tai reikštų, kad ttai suteiktų vienas kitam saugumo garantijas. Tai kontraversiškiau nei padalinti sąjungą į dvi dalis – viena, kur į solidarumą žiūrima rimtai, ir kita, kur tai nėra pagrindas. Idealiame pasaulyje tai nekeltų jokių problemų, kai visos narės valstybės drįstų veikti solidariai. Tačiau, kai kurios turi konstitucinių problemų, kad galėtų sutikti su viskuo, kas atrodytų kaip saugumo garantijos. Kitos bijo, kad toks bendradarbiavimas pakirs NATO. Tai nebūtinai reiškia, kad jos nenorės dalyvauti konkrečioj ope.racijoj. Siūlymas yra laikyti visus apsvarstymus ir veiksmus uždaro vvalstybių, kurios priima straipsnį, rato viduje. Rašymo metu šis siūlymas atrodo kuriam tai laikui miręs.

Kitas svarbus žingsnis yra bandymai praplėsti Petersbergo užduočių užmojus, likusius nuo vakarų Europos sąjungos. Sąjunga galėtų naudoti savo karines struktūras konfliktų sutrukdymo veiksmuose vadovaujantis gynybos ddiplomatijos koncepcija.Strategija

Kokios gali būti pareigos ir vaidmenys ES ir NATO ir jų narių ? Pirmiausia, yra poreikis visapusiškos programos atkreipiančios dėmesį į terorizmo ištakos šaknis ir žlugusias valstybes. Čia ES turi svarbiausią pajėgumą. Kartu su savo narėmis valstybėmis ES jau yra pasaulio svarbiausias humaniškumo ir plėtojamos pagalbos donoras. ES šiuo atžvilgiu gali dirbti kartu ir be JT. Vis dėl to, ES ir NATO gali vaidinti svarbų vaidmenį vadinamoj gynybos diplomatijoj.

Antra, yra poreikis suvaldyti krizes ir konfliktus visais lygiais. Tai reiškia galėti naudoti aiškią strategiją, įtraukiančią karinius ir nekarinius įrankius. Turėtų būti pabrėžta, kad lengva pasakyti “aiškus saugumas” tačiau sunku tai padaryti. Labai sunku, reikalauja daug jėgų, nustatyti tinkamą konfliktų suvaldymo įrankių rinkinį, ypač kai situacijos linkusios keistis greičiau nei organizacijos ggeba pritaikyti savo strategiją. ES su savo plačiu požiūriu į krizių tvarkymą tinkamai paruošta suvaldyti tokio tipo iššūkius kartu ar be kreipimosi pagalbos i NATO planavimo struktūras. Kai kirtis dedamas ant karinio pajėgumo, pavyzdžiui per taikos palaikymo operacijas, NATO bus pasirinkimo organizacija. Tai truks ilgą laiką kol ES galės susilygint NATO kariniam pajėgumui. Galiausiai, pasirinkimas tarp ES ir NATO nėra dar aiškiai apibrėžtas kokių nors tai kriterijų. Tai bus politinis pasirinkimas, kuris priklausys nuo politinės situacijos tuo metu. JV pozicija bbus svarbi šiuo požiūriu.

JT vis dar turi didelę reikšmę, ypač neginkluotų ginčų metu. Atsižvelgiant į karines operacijas, JT reputacija yra tamsi. Tokią reputaciją lėmė patirtis iš Balkanų. Be to, dauguma europiečių nėra per daug susidomėjusių JT taikos palaikymo operacijomis, kadangi jos trunka išplėstą laiko periodą. Daugumai europiečių, JT vaidina ypač svarbų vaidmenį taikos palaikymo operacijų teisėtume. JT mandatai bus visada vertinami jei bus pasiekiami.

Galiausiai, yra poreikis reguliuoti tikrus karus. Dabartinės kryptys, kad toki reikalai yra sureguliuojami ne organizacijų, o specialių koalicijų, sudarytų iš vienos ar mažų galinčių ir norinčių valstybių grupelių. Realybėje tai ugdo gerą karinį jausmą. Didelės organizacijos nėra tinkamos reguliuoti visų operacijų. Jų sprendimo priėmimo sistemos, ypač jų procedūros strateginiam ir operatyviam planavimui, yra paprasčiausiai per lėtos kai jos kuriamos ant sėkmingo pasiekimo sutarimo. JV pešimaisi per Kosovo karą 1999 metais parodė NATO sprendimo priėmimo galimybių ribas. Be to, dabartiniame lygyje tik keletas Europos valstybių yra pajėgios vykti į karą kartu su JV. ES, NATO ir JT yra nepakeičiamos saugumo kūrime ir tautų pastato kūrime vėlesniam lygmenyje; išsikovoti taiką, kai karas yra laimėtas.

Viską apibendrinus, nepaisant to, ką antiglobalistai sako, šiandieninės grėsmės yra globalinės ir reikalauja globalinių atsakymų. Tai reikalauja stiprių tarptautinių organizacijų. Yra aplinkybių, kad specialios koalicijos yra bbūtinybė, ypač per intensyviausius operacijų periodus.Nacionalinė situacija

Švedija ir NATO

Švedijos santykiai su NATO dažnai yra charakterizuojamai kaip Berubrungsangst. Šaltojo karo metu Švedija Palme metais paskelbė prakeikimą tiek sovietams, tiek amerikiečiams tuo pačiu reikšdama, kad NATO ir Varšuvos paktas buvo lygūs blogiai. Faktas, kad Švedija taip pat buvo NATO ginama, buvo atsargiai vengiamas viešuose pareiškimuose. Ne staigmena, kad kai kurie švedai nesupranta, kodėl NATO vis dar egzistuoja nors Varšuvos paktas buvo panaikintas. Net ir po Šaltojo karo pasikeitus debatams politiškai neteisinga daryti iliuziją dėl Švedijos galimybės prisijungimo prie NATO – bent jau mažiausiai ne kairiojoje spektro pusėje. Ši situacija, kaip bebūtų, nesustabdė Švedijos vystant artimus santykius su NATO. Tai labai aktyvu taikos partnerystės programoje, kuri suteikė Švedijos karinėms pajėgoms daug naudingesnį indėlį. Kai Švedija pirmą kartą su NATO dalyvavo taikos palaikymo operacijoje, tai buvo sensacija, nors dabar tai yra jau kaip rutina. Tačiau, ne visi švedai vertina šį bendradarbiavimą ir sunkiai supranta, kad tai gali būti ir vienoje linijoje su nepartnerystės karinėje sąjungoje politika.

Švedijos politika nestoti į NATO sunku suprasti, nes nematyti kokių nors racionalių argumentų dėl to. Kita vertus, Švedija yra vakarinė valstybė, iš esmės apsupta NATO tautų, ir aktyvi taikos palaikymo operacijose kartu su NATO. Politiniai lyderiai pastatė save į kkampą, iš kurio sunku bus išeiti nepasakius, kad jie pakeitė savo mąstymą ir buvo anksčiau neteisūs. Nuo Šaltojo karo pabaigos buvo eilė progų, kai buvo galima pasakyti, kad štai tarptautinė situacija pasikeitė, vadinasi, Švedija gali stoti į NATO. Neseniausia proga buvo kai Baltijos valstybės sutiko, kad Rusija turėtų specialius santykius su NATO per NATO Rusijos tarybą. Šiuo metu, atrodytų, kad yra likus tik viena proga – paskutinis apsisprendimas prisijungti. Tikrovėje svarstoma problema tikriausiai nėra apie Švedijos tarptautinę poziciją, bet apie Socialdemokratų partijų bendro vadovavimo išlaikymą; ši partija turi didelį palikimą dėl neutraliteto gavimo.

Taikos partnerystės programa dabar pasikeitė, kai daugelis Europos tautų tapo NATO narėmis. Tai sudaro Švedijai problemų, nes gali būti panaikintas domėjimasis taikos partnerystės programa iš NATO pusės. Kita vertus, ši programa gali būti labiau paįvairinta, kas suteiks Švedijai tokį bendradarbiavimo laipsnį, kokio ji nori. Be to, Švedija gali naudotis savo ES naryste kaip bendradarbiavimo pagrindu. Tokia politika, kita vertus, reikalaus kitų ES narių, kurių dauguma yra NATO narės, paramos. Ir šios valstybės gali pradėti įtarti, kad toks Švedijos žingsnis, iš tikrųjų, bus prisijungimas prie NATO pro galines duris nesumokėjus už bilietą.Švedijos ir Europos saugumo ir gynybos politika

Švedija buvo aktyvi Europos saugumo ir gynybos politikos vystyme dėl dviejų

priežasčių. Viena, Švedija buvo nuoširdžiai susidomėjusi sąjungos pajėgumu susitvarkyti su didėjančiomis krizėmis. Antra, Švedija norėjo sustabdyti Petersbergo užduoties ir bendros gynybos didėjimą, kas būtų Švedijai nepriimtina.

Ryšium su pajėgumu, neturėtų būti pamiršta, kad tai Švedija, kartu su Suomija, kurios pasiūlė Petersbergo užduoties įtraukimą į Amsterdamo sutartį. Taip iš dalies buvo norima parodyti, kad Švedija buvo Europos sąjungos patikima narė. Vis dėl to, plėtra per 1999 pasak “Helsinki Headline Goal” buvo siurprizas. Švedija mėgino, bet nesukūrė naujos struktūros, kuri būtų buvusi mažiau ppanaši į karinę. Kaip padarinys, įtraukiant ir faktą, kad Švedija, suvokiama kaip neutrali valstybė, turi mažą karinį patikimumą, buvo sunku Švedijai pateikti savo idėjas dėl sąjungos civilinių krizių tvarkymo pajėgumo sustiprinimo. Kitos narės valstybės įtarė, kad švedai, iš tiesų, norėjo pakeisti plėtojimąsi nuo karinio iki civilio pajėgumo išryškinimą. Tai dar vienas pavyzdys to, kaip Švedijos nepartnerystė NATO kelia nuostolių jos įtakai sąjungoje.

Švedijos Europos sąjungos Prezidencija 2001 metais, vis dėl to, padarė didelį darbą organizuojant karinio pajėgumo darbus. Pats svarbiausias pprocedūrinis rezultatas yra tas, kad “Headline Progress Catalogue“ (HPC), buvo Švedijos idėja. HPC aiškiai pabrėžia, kokio pajėgumo sąjunga reikalauja, kokį ji turi ir koki yra operacinių trūkumų padariniai.

Daugelio nuostabai, Švedija stengėsi iš visų jėgų tolimesniam Berlyno susitarimo priedui. Nesunku ssuprasti to priežastį. Tol, kol nebuvo Berlyno priedo, visi bendradarbiavimai tarp abiejų organizacijų buvo neformalūs, įtraukiant ne nares, tokias kaip Švedija į savitą nepatogumą. Nepaisant to, realizuotas Berlyno priedas sukėlė Švedijai šiokių tokių problemų. Pavyzdžiui, jis sutekai “Deputy Supreme Allied Commander Europe“ (DSACEUR) potencialiai svarbų vaidmenį Europos saugumo ir gynybos politikos vystyme. Kaip nenarė, Švedija turi mažą supratimą, kaip šis darbas yra vykdomas.

Kitas svarbumo aspektas yra interoperabilumas. Sąjunga irgi naudoja NATO standartus karinėms operacijoms ir planavimui. Tai akivaizdus sprendimas kai bet kokia karinė jėga gali turėti vieną doktrinų rinkinį. Sąjunga, taip pasakius, tikisi visų dalyvių pilno pasiruošimo, apsirūpinimo ir NATO interoperabilumo savo operacijose. Vis dėl to, kaip NATO nenarė, Švedija jau turi priėjimą prie slaptų NATO sistemų, tokių kaip sslapta komunikacija. Tai tikrai kuria interoperabilumą – galimybę kovoti kartu – sunkesnį.Karinės pajėgos krizių metu

Ryšium su Švedijos karinėmis pajėgomis, yra gerų ir blogų naujienų. Gerosios yra tai, kad Švedija, palyginus su daugeliu kitų Europos valstybių, pradėjo savo rekonstrukciją gana anksčiau. Tai truko labai ilgai transformuojant save nuo anti-invazinio tipo gynybos į aktyvią krizių tvarkymo jėgą. Tai reikalavo masinių bazių uždarymo ir didelio personalo ir karių panaikinimo.

Aktyvus dalyvavimas taikos palaikymo operacijose suteikė daugiau jėgos pokyčiams. NATO doktrinos buvo vis labiau naudojamos ttaip pat ir nacionalinėms užduotims. Pabrėžimas tarptautinėse operacijose, naudojant Švedišką terminologiją, buvo labai sėkmingas kai karininkai ir personalas galėjo sėkmingai lygiuotis pagal meistriškumą ir apsirūpinimą su kitais. Švedijos karinis jūrų laivynas, pavyzdžiui, gavo aukštus balus per operacijos treniruotes su British Flag Officer Sea training (FOST).

Be abejonės, daugelis žmonių: tiek karininkai, tiek savanoriai skirtingų tipų vis dar jaučia nostalgiją prisimenant senus gerus laikus, kai buvo aiški ir tolima grėsmė ir nenormalus karinis Šaltojo karo arenos aparatas. Švedijos vadovavimas tiek politinis, tiek karinis buvo aiškus poreikyje pakeisti ir pertvarkyti tarptautines operacijas sau pirmu numeriu.

Be to, iš pozityvios pusės, Švedija stipriai išryškėjo su Network Centric Warfare (Networks Based Defence ir Svedish parlance). Jos karinės jėgos paprastai yra matomos būsiančios europietiškam priešaky. Nėra aišku, kaip paversti Švediją interoperabilia su NATO. Turėtų būti suprasta, kad neįmanoma turėti specifinę Švedišką sistemą grynai nacionalinėms operacijoms ir daugiatautėms operacijoms. Ginkluotosios pajėgos turi treniruotis tai kaip apsimestų, kad kovoja ir atvirkščiai.

Taip pat yra ir blogų naujienų. Pirmiausia, nėra pakankamai pinigų, kad būtų viskas pertvarkyta iki galo. Daugelis senų ir nelabai senų struktūrų buvo sunaikintos. Dabar yra iššūkis sukurti naują, modernią jėgą – “Naują Gynybą”. Ir tai nėra aišku, ar tai bus įmanoma artimiausiu metu. Vyriausybė teigia, kad įįmanoma imtis strateginės rizikos, kuri neturėtų rimtų grėsmių prieš Švediją.

Sekančiais metais, Švedijos parlamentas priims naują gynybos baltą knygą, trijų metų Švedijos karinių pajėgų vystymo programa. Šiame kontekste galima aptikti iškilusias tris dilemas.

Pirma yra ta, kad nepaisant priimto pinigų kiekio, Švedija ilgai negalės laikyti subalansuoto jėgų mišinio. Jei bus ekonominių sumažinimų, ir daugelis tikės, kad tai atsitiks, tai toks balansas bus neįmanomas greitu metu. Paprastai tai nebus įmanoma panaikinti po truputį iš kiekvienos karinės sistemos dalies. Visa sistema, kaip kariuomenės tankai, ar povandeniniai laivai ar dar kas nors kitas turi būti atsikratyti. Švedija, aišku, nėra viena šiuo požiūriu, nes tas pats pritaikoma ir daugeliui Europos valstybių. Kiti, kita vertus, iš dalies gali kompensuoti pajėgumo trūkumą svarbiose arenose jungiant pajėgumus su tarptautinėmis organizacijomis, pirmiausia NATO. Švedija, kaip ne valstybė sąjungininkė, to padaryti negali ir tuo pačiu metu apsimesti, kad kaip ne karinio alijanso narė, ji ginsis pati be išorės pagalbos.

Antra, švedų politikai, atrodo, yra vieningi ginče dėl karo prievolės tęstinumo. Tai turi kelis atgarsius. Pirmiausia, galia yra labai maža. Tik apie septynis procentus paruoštų šauktinių baigus tarnybą pasilieka. Švedija yra spaudžiama išlaikyti pakankamai karininkų ir vyrų pasiruošusių dalyvauti tarptautinėse taikos palaikymo operacijose. Antra, švedų karininkai yra per daug įtraukiami tik į eelementarias pratybas, gauna per mažai progų dalyvauti taktinėse ir operacinėse pratybose. Tai taip pat yra dėl to, kad Švedijai šiandien trūksta riboto skaičiaus karių, todėl beveik nėra likusių bilietų į tokio tipo operacijas. Trečia, šis vyresniųjų postų trūkumas gali būti kompensuotas dalyvaujant viename ar kitame dabartiniame tarptautiniame dalinyje, pavyzdžiui kaip Eurocorps. Toks žingsnis būtų gana sudėtingas dėl fakto, kad visi švedų kariai – išskyrus tarptautinėse taikos pala.ikymo operacijose – yra šauktiniai. Be to, tai būtų nesuderinama su nedalyvavimu kariniuose alijansuose. Ketvirta, dabartinės karinės prievolės laikymas nėra suderintas su Švedijos pabrėžimu dėl labai moderniškos karinės galios. Šis pasirinkimas iš dalies yra pakeltas kaip efektyvesnis ir mažesnio kiekio žmonių poreikyje. Penkta, tai neekonomiška. Kariai ir jūreiviai yra metus mokomi ir tada, taip tariant, padedami į sandėlį. Realybėje, jie niekada negrįš nebent tas keltas taikos palaikymo operacijų savanorių ir tie, kurie pradeda karininkų mokymus. Dar blogiau, dauguma darbų yra padaroma ne kareivių – kaip karinių lėktuvų papildymas degalais – šiuo metu yra tai daroma civilių darbuotojų tam, kad išlaisvintų karius nuo privalomosios tarnybos.

Trečia, Švedų karinėms pajėgoms yra uždrausta naudoti savo pagrindinį pajėgumą taikos metu. Kaip tarptautinio terorizmo grėsmės padarinys, pajėgumas koordinuoti karinius ir civilius bandymus yra beveik svarbiausias. Civilis-karinis bendradarbiavimas visada yra

jautri svarstoma problema, bet Švedijoje tai ypač yra. Priežastis siejama su incidentu sukėlusiu konfliktą tarp darbininkų ir kariuomenės 1930’tais metais per darbininkų bruzdėjimą. Oficialus studijavimas pasiūlė labai reikalingų pokyčių, bet vis dar yra abejonių, ar bus imtasi kokių nors svarbių priemonių.

Švedijos pasirinkimai

Tariamai, Švedija turi du pagrindinius pasirinkimus. Vienas iš jų teoriškai galėtų būti grįžimas prie Švediškos Aleingango politikos iš Šaltojo karo. Kita, priešingai, galėtų būti mėginimai pataisyti savo sujuodintą reputaciją kaip Europos šalies atsisakiusios Euro įvedimo. Nepaisant to, ką Švedija ppasirinktų, jos pajėgumai tvarkyti pilkąją zoną tarp taikos ir karo, kur veikia tarptautinis terorizmas, turėtų būti stiprinami. Ar tai būtų padaryta leidžiant dalyvauti policijos kariniui rengimui ar leidžiant dalyvauti karo policijos rengimui, yra mažiau svarbu. Idealas būtų jėga tokia, kaip Prancūzijos žandarmerijos arba Italijos karabinieriaus, kur karinis pajėgumas derinamas su policijos rengimu ir prestižu.Aleingangas

Taip pat šis pasirinkimas siūlo dvi alternatyvas, viena žalinga, kita mažiau žalinga.

Žalingas pasirinkimas susidėtų iš leidimo izoliacionistams ir antieuropiečiams turėti jų dieną. Švedija tuomet turėtų panaikinti ttaikos partnerystės programos bendradarbiavimą ir iš visų jėgų stengtis sustabdyti ES nuo persitvarkymo ir tapimo rimtu tarptautiniu dalyviu. Populiarią kalba, Švedija sustabdytų sąjungą nuo tapimo supergalinga. Net nepanašu, kad Švedijai tai pavyktų. Iš europietiškos perspektyvos, būtų geriau jei Švediją atstotų nnuo ES. Europa gali išgyventi ir be Švedijos. Šis pralaimėjimas yra skaudi tiesa.

Gerybinis pasirinkimas būtų jei Švedija sumažintų iki minimumo savo aktyvų prisidėjimą prie ES, pavyzdžiui, Europos saugumo ir gynybos politikos ar taikos partnerystės programos. Švedija taptų antros klasės narė valstybė, ir ji nemėgintų sustabdyti sąjungos vystymosi tiek, kiek ji galės rinktis. Europa turės sugebėti veikti be Švedijos, tačiau problema su šiuo pasirinkimu yra ta, kad Švedija to nenorėdama taptų blogu pavyzdžiu, kuris sukeltų problemų kitoms narėms valstybėms, vadinasi, ir pačiai Europai. Pabaigai, toks pasirinkimas suteiktų Švedijai galimybę grįžti į Europa po tam tikro laiko ateity.

Abiem atvejais sunku išskirti Švedijos karinių pajėgų vaidmenį. Daugelis norėtų kad jos grįžtų į seną anti-invazinę padėtį, bet tai yra neįtikėtina, nes nėra tokių grėsmių. GGrėsmių, kurios egzistuoja, kita vertus, ir kurios negali būti prižiūrimos tarptautinių įsipareigojimų. Galimybė Švedijos karinėms pajėgoms būtų specializuotis i JT vadovaujamą taikos palaikymo ir civilius veiksmus. Taikos palaikymo pajėgos, iš esmės, jei jos turi policijos pajėgumo, visada susidomėjusios JT vedamomis operacijomis.Taisymai

Ligi šiol neatrodo, kad Švedijos vyriausybė svarstytų izolicionistinius pasirinkimus aprašytus anksčiau, net jei ir būtų spaudimas iš kairės tai padaryti. Turėtų dar būt pabrėžta, kad niekas nežino kiek nebalsuotųjų tikrai laikosi tokio požiūrio.

Pirmas dalykas, kurį padarė vyriausybė po Švedijos referendumo, bbuvo paskelbimas, kad tai neturėjo jokių neigiamų padarinių, kurie leistų Švedijos ekonomiką įklimpti į pelkę. Tai reiškia, kad tie, kurie balsavo už didesnes viešas išlaidas, didesnius mokesčius ir padidėjusį biudžeto deficitą, bus nuvilti. Rinka bus gana laiminga. Iš tiesų, tai yra rezultatas, kurio siekė nepasisakiusieji dešinėj politinio spektro pusėj. Vis dėl to, tai palieka mums patiems pamatyti, ar yra koks pagrindas šiai deklaracijai.

Vyriausybei reikia pradėti ilgalaikę kampaniją, aiškinančią ES svarbumą žmonėms. Gera pradžia būtų išsireiškimo “mes europiečiai” naudojimas vietoj “tie Europoje” ar “tie Briuselyje”

Švedija taip pat turi mėginti suvaidinti teigiamą vaidmenį artėjančiose derybose dėl ES Konstitucijos. Kur vyriausybė jaučia, kad ji negalės, bent jau tuo metu, dalyvauti, ji turi stengtis vengti stabdyti kitus nuo to darymo. Labai svarbus ženklas būtų savanoriui, jei įmanoma, dalyvauti norinčių ir galinčių pajėgesnių grupių dalyvavime karinėse operacijose. Švedija vis dar turi truputį gerai pasiruošusių pajėgų, galinčių dalyvauti atsakingiausiose karinėse operacijose – tai laivynas, oro pajėgos.

Švedija plačiai konstatuos bendradarbiavimą NATO kaip tikslą. Aišku, tai bus primalaikiška. Pirmiausia, vyriausybė neturi įsipareigojimų. Antra, turi būti įtikinti sąjungininkai, kad Švedija yra verta pasitikėjimo šalis. NATO mažai suinteresuota turėti NATO skeptikų šalį kaip narę. Kita vertus, ilgalaikė programa, informuojanti visuomenę ir aiškinanti NATO svarbumą, turi būti pradėta. Tokia programa, aišku, rreikš, kad senos tiesos turi būti apleistos. Tai anksčiau ar vėliau bus būtinybė. Švedija taip pat turi panaudoti visas paįvairintos taikos partnerystės programos galimybes tapti kiek įmanoma artimesne NATO.

Gynybos baltos knygos priėmimas sekančiais metais bus lemiamas. Visi, išskyrus padidėjęs pajėgumas, eitų prieš Švedijos įsipareigojimus Europos saugumo ir gynybos programai. Tai tikriausiai nereikšmiškai padidintų visą finansavimą, tačiau poreikis yra kur kas efektyvesnė nauda. Reintegracijos politika turi eiti ranka rankon su besitesiančia modernizacija ir pertvarkymu Švedijos karinių pajėgų su tikslu padidinti dalyvavimą tarptautinėje karinėje veikloje, įtraukiant ir karines operacijas. Pagrindinis reikalavimas yra atkurti pratybas ir užduotis iki priimtino lygio. Be to, “The Network Based Defence” turi pereiti nuo įmantrių „powerpointo“ pristatymų iki tikro pajėgumo. Turi užtekti pinigų paremti operacinius eksperimentus. Darbo jėgos sistema turi būti nuodugniai apžiūrėta, kad personalas būtų daug efektyvesnis. Švedija taip pat turi naudoti visas galimas galimybes koordinuoti savo gynybą su kitais, kad padidintų efektyvumą.Išvados

Pasaulis yra pavojinga vieta. Vis dėl to, yra teigiamų ženklų dabartiniam NATO ir ES vystyme. Švedijos „ne“ eurui gali, blogiausiu atveju, kišti pagalius į ES ratus. Bet kuriuo kitu atveju, tai pastato Švediją į sunkią padėtį. Turėtų būti prisiminta, kad Švedijos nebendradarbiavimas NATO paverčia ją pačią pašaline ir naikina jos patikimumą.

Švedija pagrinde turi du ppasirinkimus. Arba ji be jokios nuoskaudos užsidarys į Europos kampą. Arba pradės rimtą reintegracijos programą. Tai apimtų ilgalaikę informacijos programą nukreiptą į švedų dėl sąjungos, o vėliau ir NATO, svarbumo ir realybės suvokimą. Ateinanti gynybos baltos knygos priėmimas bus testas Švedijos patikimumui kaip Europos partnere.

Lars Wedin

Related Posts