Rusijos vyriausybės ir prezidento rinkimų kompanijų praktika

Home / Politologija / Rusijos vyriausybės ir prezidento rinkimų kompanijų praktika

1996

Prezidento rinkimai.

Per pagrindinius rinkimus kampanija buvo vesta per visuomenės informavimo priemones. Paskirtų kandidatų masiniai mitingai ir Zyuganovo kampanija ypatingai stengėsi užbaigti seno stiliaus viešus masininius mitingus, tačiau tai turėjo mažą poveikį. Tačiau buvo dažnai rengiami kandindatų pasirodymai per jų laisvą laiką televizijoj ir per radiją.

Yra įrodymų, kad opozicijos kandindatai nekreipė dėmesio į visuomenės patogumus rengiant susitikimus, tačiau aukštesnių institucijų įsikišimu ši problema būdavo išspręsta.

1999

Parlamento ir federacijos rinkimai.

1999 metų rinkimai į Dūmą pasiūlė rinkėjams galimybę pasirinkti iš plataus partijų sspektro, blokų ir kandidatų, iš kurių dauguma buvo stiprūs kandidatai. 26 partijoms ir blokams buvo leista dalyvauti rinkimuose. Visos partijos ir blokai išskyrus komunistų partiją ir Yabloką buvo formuotos aplink iškilusius individus, o ne aplink tų partijų politines programas.

Čečėnijos konfliktas be abejonės turėjo įtakos rinkimams ir žymiai pakeitė rezultatus. Karas nebuvo mėgstama tema, kad tarp partijų, blokų ir kandidatų būtų apie tai kalbama per rinkimų kampanijas. Visuomenės parama kariniams veiksmams per kampanijų periodą izoliavo Vyriausybę nuo kritikos svarbiuose vidaus kklausimuose, kurie buvo priešaky politinių debatų metu.

Visuomenės informavimo priemonės ir priešrinkiminės kampanijos.

Centrinė rinkimų komisija stengėsi neutralizuoti politišką šališkumą spaudoje interpretuojant įstatymą apribojančiu žiniasklaidą nuo agitavimo už ar prieš kandidatus, partrijas ar blokus. Centrinės rinkimų komisijos interpretacija dėl įstatymo uždraudė bbet kokiam žurnalistui diskutuoti apie rinkimus kokiu nors reikšmingu aspektu. Praktikoje, rezoliucija tikslas buvo išplėsti pažeidimus, tačiau kai rinkimu komicija nurodė šiuos pažeidimus valdžios insituticijoms, joms nepavyko imtis sankcijų prieš tai.

Spauda Rusijoje yra pliuralistinė ir įvairiapusiškai. Paskutiniais metais buvo pasirašta dėl nepriklausomos spaudos. Galingi, politiškai motyvuoti ir turtingi spaudos savininkai buvo pagrindiniai veikėjai rinkiminėse kampanijose, pavyzdžiui, televizijos kanaluose, kuriuose dominuoja visokios naujienos ir informacijos. Per periodą, vedanti prie rinkimų, žiniasklaidos karas vyko tarp konglomeratų, palaikomų ar valdomų Perzidentinės vyriausybės ir jos pagrindinio konkurento – Rusijos bloko „Tėvynė visiems“. Pažymėtina tai, jog atakos ir kontraatakos buvo papildomo daugiau žurnalistų ir komentatorių nei politinių blokų atsotvų.

Priešrinkiminis periodas pasižymėjo agitavimu, kurio metu kandidatai, partijos ir visuomenės informavimo priemonės vykdė negatyvias atakas prieš ssavo oponentus, dažnai peržengiant apkalbinėjimų ir šmeižimo liniją. Moralinės disciplinos trūkumas šiuo atžvilgiu, sumaišytas su civilinių kodeksų nesėkme bandant tai sustabdyti, suteikė galimybes toliau tęsti tokius puolimus. Nepaisant centrinės rinkimų komisijos mėginimų patraukti ORT, valstybės kontroliuojamą kanalą, baudžiamojon atsakomybėn, pavyzdžiui, dėl dažnų šmeižikiškų atakų prieš Rusijos bloką „Tėvynė visiems“, spaudos ministeriją, laidų ir masinio informavimo priemones buvo nesėkmingi. Sėkmingi teismo procesai leido toliau ORT kanalui tęsti atakas.

Kai kuriuose regionuose vietinės informavimo priemonės buvo suvaržytos vietinės vykdomosios valdžios, kuri taip pat bbuvo atsakinga už šių priemonių subsidijavimą bei paramą. Elektroninės informavimo priemonės ir nacionalinių laikraščių regioniniai leidinei negalėjo reikšti kritinio požiūrio dėl vietinių valdžios struktūrų. Primorski Krai, the Republic of Kalmikiya, Barshkotostan ir Tatarstan‘o diktoriai ir leidėjai prarado savo teises, o kai kurie žurnalistai neteko savo darbo vietų.

Taigi, Rusijos masinės informavimo priemonės neteikė nešališkos ir teisingos informacijos apie politinius pasirinkimus dėl rinkimų. Spausdinama informacija buvo tarsi partizaninė, tačiau dėl didelio laikraščių skaičiaus buvo galima susidaryti platesnę pliuralistinę nuomonę.

2003 metų gruodžio 7

Rinkimai į valstybė dūmą.

Politinis peizažas žymiai pasikeitė po paskutinių Dūmos rinkimų 1999‘tais metais. 2001 metais buvo sukurta pro-prezidentinė partija „Jungtinės Rusijos partijos“, kuria sudarė politiniai blokai: „Vienybė“ ir „Rusija Tėvynė visiems“, kurie per paskutinius rinkimus buvo varžovai. Mažiausiai trys kitos pro-prezidentinės partijos ar blokai susijungė vadovaujant įžymiems politikams. Apie pusę partijų dalyvusių šiuose rinkimuose, ankstesnuose Dūmos rinkimuose nedalyvavo.

Iš viso 18 politinių partijų ir 5 blokai buvo buvo užregistruoti dalyvavę valstybiniuose proporciniuose rinkimuose. Beveik visos partijos iškėlė kandidatus į 225 vienmandates apygardas. Buvo rinkiminių susitarimų tarp kaip kurių partijų nesivaržyti tarpusavy tam tikrose rinkiminėse apygardose. Apie vieną trečdalį kandidatų buvo patys save iškėlę.

Nebuvo pastovaus modelio svarstomoms problemoms, į kurias buvo atkreiptas dėmesys per ilgalaikius rinkimų kampanijų stebėjimus vvisoje Rusijos federacijoje. Be to, kalbant apie šališkumą visuomenės informavimo priemonėse, pagrindinės problemos pastebėtos tos, kad buvo nelygus tam tikrų partijų ir kandindatų dalyvavimas valstybės administacijos rankose. Šios problemos buvo matomos daugelyje šalies dalių, nors ir jų mastas ir rimtumas skyrėsi.

Labiausiai išplito nusiskundimai, susiję su tuo, kad valstybės aparatas Suvienytos Rusijos kandidatų vardu naudojo administracinius resursus. Pareigybių privalumai yra visur pastebimi, tačiau tai buvo dominuojantis ginčyjamas klausimas šių rinkimų kontekste. Vykdomosios valdžios piknaudžiavimai rimtai statė į pavojų demkratinės rinkimų sistemos integravimą.

Buvo įsidėmėtinas dalykas kai aukštesni pareigūnai rėmė tam tikras partijas ir kandidatus. Pavyzdžiui, prezidento atstovas Volgos federalinei apygardai rėmė „Jungtinės Rusijos“ lyderį, Borisą Gryzlovą, ir Nizhegorodo regiono gubernatorių kampanijos metu Nizhny Novgorode. Be to, buvo pastebėta kad kai kurie pareigūnai sulaužė reikalavimą sustabdyti savo oficialią veiklą, kol jie kadnidatavo. Kai kurie iš šių pareigūnų vis tiek pasirodydavo visuomenėje veikiantys savo oficialia kompetencija, pavyzdžiui, ligoninių atidaryms ir pan.

Buvo pastebėta ir kitų būdų, kuriais kai kurios partijos ir kandidatai patyrė nesąžingas sąlygas agituojant. Buvo nusiskundimų iš kai kurių šalies dalių, kad kandidatams buvo trukdoma gauti tinkamas vietas susirinkimams ar masiniams mitingams, arba buvo nepaisomos lygios teisės rengiant kampanijų susitikimus nukreiptus į darbuotojus viešose įstaigose. Buvo mažiausiai trys instancijos, kur partijoms ir kkandidatams buvo uždrausta uždrausta reklamuotis, nors dėl jų buvo anksčiau susitarta. Kai kuriais atvejais kandidatai net būdavo spaudžiami ar gąsdinami. Policija suiminėdavo kandidatų kampanijų darbuotojus Maskvos Regione, Volgograde, Vladivastoke ir Barshkokostane, kur taip pat būdavo konfiskuojamas ir šių kampanijų turtas.

Taip pat buvo pranešimų dėl balstuotojų spaudimo. Pavyzdžiui, Bashkortostane naftos rafinavimo fabrike darbuotojai skundėsi, kad buvo verčiami balstuoti paštu. Rinkimų dieną visi būtų nuvešti autobusu ir masiškai balsuos. Kitaip neteks darbo. Analoginėse situacijose Saratove Communistų partija ir Rusijos Federacija skundėsi prokuratūrai dėl to, kad ligoninių darbuotojai buvo vadovo taip pat verčiami balsuoti paštu. Panašūs tvirtinimai dėl to, kad žmones spaudžia jų viršininkai, buvo girdėti iš Rostov-na-Donu ir Komsomolsk-na-Amure.

Kampanijų metu oligarchai susidūrė su stipria savo veiklos kritika, pagrindinis smūgis buvo spalio 25, kai buvo suimtas finansų reikalų magnatas Michailas Khodorkovskiy, vėliau vyriausiasis Jukos vadovas, ir aukotojas partijoms, bei visiuomeninėms asociacijoms. Pareiškimai nutaikyti prieš vieną ar kitą partiją žiniasklaidoje buvo sutelkti į oligarchus arba nesąžiningus reikalų tvarkymus, kuriuos vykdė partijos ar jų rėmėjai. Buvo pastebėta daugybė neigiamo agitavimo arba juodosios technologijos, kurios buvo skleidžiamos prieš kandidatus ir partijas.

Prieš rinkiminė kampanija charakterizuojama mažu balsuotojų susidomėjimu. Tose vietose kur rinkimai už regioninius ir vietinius lyderius buvo rengiami karu susilaukė didesnio dėmesio iš balstuotojų,

nes buvo suinteresuoti labiau vietiniais klausimais. Paskutinėmis dienomis kampanijos labai suintensyvėjo stengiantis jų metu informuoti ir motyvuoti balsuotojus, kad šie dalyvautų rinkimuose.

Kampaninė aplinka Bashkortostane buvo charakterizuojama kaip aukščiausio laipsnio pažeidimų vieta. Prokuratūra veda tyrimą dėl rastų daugybės padirbtų balsavimo biuletenių, kurie buvo rasti kelias dienas prieš rinkimus šiame mieste.

Apskirtai, prieš rinkiminė kampanija charakterizuojama nelygiomis galimybėmis suteiktomis kandidatams ir partijoms visuomenės informavimo priemonėse ir administracinių resursų naudojime, kas davė naudos kandidatams ir partijoms. Kai kuriuose regionuose partijoms ir kandidatams buvo ttrukdoma agituoti. Šios problemos buvo matomos daugelyje šalies dalių.

2004 metų kovo 14

Prezidento rinkimai

Agitavimas 2004 metų prezidento rinkimuose buvo apskirtai labai nežymūs. Tik kai kurių kandidatų keletas kampanijų buvo suorganizuota. Jie lankėsi kai kuriuose regionuose. Kitokių agitavimo formų išskyrus tai, kas buvo pristatinėjama spaudoje, beveik nebuvo matyti. Matydami asmenį, užėmusį postą, kuris buvo suprantamas kaip rimčiausias pretendentas tolimesnei kadencijai, kiti kandidatai rodė mažai motyvaciją organizuojant kampanijas,taip pat kiti stigo finansinių šaltinių tai padaryti.

Daugelyje kitų šalies dalių, kur rinkimai skirtinguose aadministraciniuose lygmenyse vyko vienu metu, kampanijų matomumas žymiai pranoko kampanijas, skirtas prezidento rinkimams.

Politinių partijų infrastruktūrų trūkumas akivaizdžiai trukdė save iškėlusiems kandidatams. Nepavykus gauti savo partijos, Dešiniųjų jėgų sąjungos, paramos, daktarė Hakamada galėjo pasitikėti tik vietinės organizacijos, skirtos jos pačios kampanijai, maža dalimi. Ponas Glazev matė savo kompetenciją organizuoti agitavimą pakenkiantį „Tėvynės“ blokui, sukeliant vidiniais ginčus jame. Jo paties nominuota kadencija prisdėjo prie bloko vadovybės skilimo, ir Glazev prarado savo kampanijos infrastruktūras kartu prarandant ir kai kurių bloko aktyvistų ištikimybę tiek vietiniam, tiek regioniniam lygmenyje.

Ponas Glazevas buvo aiškiai sulaikomas nuo savo kampanijų, skirtų rinkėjams, kai kuriuose regionuose. Tokį pavyzdį galime aptikti Nyzhni Novgorod, kai susitikimo vietoje, kur jis ruošėsi pradėti spaudos konferenciją, buvo nutraukta elektra. Glazevui kampanijai buvo bandoma sutrukdyti ir kitur: Yakaterinburge, muziejuje, gaisrų departamentas pranešė apie pavojų, konferencija buvo nutraukta dėl skambučio, pranešusio apie padėtą bombą.

Dėl šių nežymių kampanių, kurios nepatraukė didelio visuomenės dėmesio, einantis pareigas prezidentas ėmėsi eilę veiksmų, kurie buvo įtraukti į jo naują darbotvarkę per aantrą kampanijų periodą. Prezidentas Putinas vasario 24 dieną paleido ministro pirmininko Michailo Kasyanovo vyriausybę. Jis pažymėjo, kad tai padės rinkėjams įvertinti naują vyriausybę ir jos išrinkimas dar nepasibaigus rinkimų kampanijai įves stabilią sistemą reikalingą greitam jo programos reformų įgyvendinimui. Kovo 1 dieną Putinas paskelbė Michailą Fradkovą nauju ministru pirmininku. Ir sekančias dienas spaudoje dominavo naujų narių paskyrimas į pačią vyriausybę.

Nežymios kampanijos ir aiškus nuspėjamumas dėl rinkimų rezultatų kėlė nerimą dėl balstuotojų dalyvavimo. Dėl to rinkimų administracija ir kai kurios vvietinės valdžios pradėjo naują kampaniją su šūkiu „ištark savo balsą“ (get out the vote). Buvo akivaizdu, kad kai kurie paveiksliukai ar užrašai buvo nešališki, atrodė, kad kai kurie tiesiog buvo skirti remti asmenį, jau esantį poste. Pažymėtina, kad vieši centrinės rinkimų komisijos pranešimai, pasirodantys valstybės kontroliuojamoje televizijoje, susidėjo iš daugelio elementų, labai panašių arba net identiškų tam, ką skelbė „Jungtinės Rusijos“ kampanija per paskutiniuosius Dūmos rinkimus.

Nepaisant vyriausios rinkimų komisijos pirmininko, Aleksandro Veshnyakovo, kreipimosi į vietines administracijas, kurių jis prašė įvesti apribojimus ir laikytis įstatymų stengiantis patraukti balsuotojus į savo pusę, vis tiek kai kuriais atvejais vietinė administracija vykdė neleistiną veiklą. Buvo pranešimų, kad vietinių valdžių įtraukimas siekiant padidinti dalyvavimą tapo labai stiprus. Novosibirik‘o gubernatorius kreipėsi i rinkėjus pažymėdamas, kad „tai jų konstitucinė prievolė balsuoti“. Maskvos meras Yury Luzhkov pradėjo panašią iniciatyvą kovo 12 dieną. Ji gali būti interpretuojama ne tik kaip bandymu padidinti dalyvavimą, bet ir kaip skatinimas balstuoti už Putiną.

Politinis spaudimas rinkimų komisijoms buvo akivaizdus Bashkortostane. Neftekamske per susitikimą su respublikonų prezidento atstovu specialioms rinkimų komisijos pirmininkams buvo įsakyta sukurti aukštą dalyvavimą ir priversti rinkėjus balsuoti už asmenį, sėdintį poste. Panašių įvykių galime rasti ir Krasnodare, kur specialiai rinkimų komisijai buvo įsakyta sukurti 66 procentų dalyvavimą.

Related Posts