Pilietinė visuomenė

Home / Politologija / Pilietinė visuomenė

Turinys

Įžanga 3

Pilietinė visuomenė

• Pilietinės visuomenės samprata 4

• Pilietinė visuomenė ir socialinė atskirtis (lietuvoje) 4

• Pilietinė visuomenė ir valstybė 5

Pilietinės informacinės visuomenės problemos

• Pilietiškumo problema Lietuvoje 6

• Pilietiškumo suvokimas 6

• Pasaulis be nacionalinės valstybės 6

• Tapatumas 6

Pilietinė (informacinė) visuomenė Europos sąjungoje 8

Išvados 9

Naudota literatūra 10

Įvadas

Pilietinės visuomenės sąvoka Lietuvai ypač aktuali pasidarė įstojus į Europos sąjungą. Lietuvos visuomenės viešoji nuomonė mano pilietinę visuomenę ir valstybę egzistuojant kaip du atskirus, nevienodai reikšmingus ir nevienodai galingus darinius.

Kiekvienoje valstybėje pilietiškumas suvokiamas kiek skirtingai, kai kuriose nėra rašytinės konstitucijos (pvz. Didžiojoje Britanijoje piliečiai yra Karūnos, o ne valstybės iir niekur nėra užfiksuota formalių piliečių laisvių). Tačiau net ir Konstitucijoje formaliai apibrėžtos piliečių teisės neatskleidžia vaizdo apie pilietinės informacijos reikšmingumo pripažinimą šalyje.

Savo referate apžvelgiau pilietinės visuomenės sampratą, jos raidą. Šiais laikais ypač daug kalbama apie šiuolaikimę, informacinę pilietinę visuomenę. Informacinė pilietinė visuomenė ir yra pagrindinis nagrinėjimo objektas mano referate. Taip pat apžvelgiau ir pilietinės visuomenės problemas Lietuvoje ir pasaulyje, bei Europos Sąjungos valstybių patyrimą.

Pilietinė visuomenė

Pilietinės visuomenės samprata

Pilietinė visuomenė, suprantama kaip “savanoriškų, nevyriausybinių ir tiesiogiai nuo valdžios nepriklausomų formalių iir neformalių piliečių grupių, institucijų ir (jų) asociacijų visuma bei normatyvinį tokią visumą reguliuojančių nuostatų karkasas” yra reikšminga vykusių ir vykstančių pokyčių varomoji jėga. “Dainuojančios revoliucijos” metais ji buvo pagrindinis pokyčių subjektas [1].

Pilietinės visuomenės sąvoka buvo įtraukta į Europos politinę ffilosofiją per lotyniškuosius graikiškojo Aristotelio termino politike koinonia vertimus. Aristotelio veikaluose politike koinonia buvo apibrėžta kaip lygių ir laisvų piliečių, dalyvaujančių valdyme ir pavaldžių teisiškai apibrėžtoje viešųjų procedūrų bei bendrų vertybių sistemoje, etikopolitinė bendruomenė. Nuo to laiko ši sąvoka buvo vartojama reikšti labai skirtingas viešosios teisės jurisdikcijoje esančias struktūras: miestus-respublikas, žemvaldines valdymo formas (estate polities), dualistines princo ir krašto struktūras, absoliutistinėje valstybėje esančią įsakų visuomenę. Beje, iš Aristotelio paveldėta pažiūra, tapatinanti politinę ir pilietinę sferas, išliko iki pat aštuonioliktojo šimtmečio.

Pilietinės visuomenės sąvoka vėl pradėta vartoti maždaug prieš penkiolika metų socialistinio autoritarizmo kritikų neomarksistų aplinkoje. Pirmieji teoretikai, prisidėję prie šios sąvokos atgaivinimo, buvo Kolakowski, Mlynar, Vajda ir Michnik Rytuose, Habermas, Lefort, Touraine ir Bobbio Vakaruose bei Weffort, Cardoso ir O’Donnell Pietuose. VVisi jie buvo susipažinę su Hėgėlio, ankstyvojo Marx’o arba Gramsci’o darbais ir tokiu būdu turėjo supratimą apie pilietinės visuomenės sąvoką bei valstybės/visuomenės dichotomiją. Istorinę pilietinės visuomenės sampratos atgaivinimo sėkmę nulėmė jos numatyta bei su ja sutapusi nauja radikali reformų strategija nukreipta į diktatūrų Rytuose, o vėliau ir Lotynų Amerikoje, pertvarkymą [3].

Dabartiniu metu pilietinė visuomenė atlieka tarpininko ar švelnintojo vaidmenį, bandydama spręsti ekonominių ir socialinių pokyčių sąlygotas problemas. Viena tokių problemų, į kurias didžiausią dėmesį koncentruoja bene lengviausiai matoma pilietinės visuomenės ddalis – nevyriausybinės pelno nesiekiančios organizacijos, yra bandymai mažinti socialinę atskirtį.

Pilietinė visuomenė ir socialinė atskirtis (Lietuvoje)

Pilietinė visuomenė Lietuvoje daugiausiai dėmesio skiria socialinei atskirčiai.

Apie kitas pilietinės visuomenės institucijas tokias kaip bažnyčios, laisvi universitetai, nepriklausoma žiniasklaida ir neformalios rganizacijos išsamių tyrimų (per pilietinės visuomenės prizmę) nėra atlikta. Todėl visi samprotavimai apie pilietinę visuomenę yra paremti būtent NVO tyrimo duomenimis ir taikoma konkrečiai NVO sektoriaus veiklai aptarti.

Socialinę atskirtį galima pibrėžti kaip “pilietinių teisių, įskaitant politines, ekonomines, socialines ir kultūrines teises, netolygaus pasiskirstymo ir paskirstymo išraišką”. Taip apibrėžiamą socialinę atskirtį turėtų reguliuoti valstybė.Tačiau panašu, jog iš dalies tokią inciatyvą yra perėmusi pilietinė visuomenė [1].

Beto, NVO dalyvauja ne tik socialinės atskirties mažinimo procese, ugdydamos, šviesdamos, finansiškai ir morališkai remdamos savo veiklos objektus, jos pačios išranda socialines atskirtis. Tačiau socialinės atskirties problema yra kita nei vien formalus kurios nors socialinės grupės pilietinių teisių apribojimas. Iš esmės, kiekviena socialinei atskirčiai priskirtina grupė artimiausiu metu gali tikėtis, jog bus supilietinta ir žinos būdus savo pilietinėms teisėms realizuoti. Taip, sakykim, nutinka Lietuvos čigonams, kurie per praėjusius 1989 metus tapo viena įdomiausių grupių kai kurioms NVO, kurios organizavo daugkartines ekspedicijas materialinėms gėrybėms dalinti, vaikų poilsio stovyklas ir pan.

Nepaisant didelių pastangų, socialinės atskirties problema išlieka ir ją galima (su kai kuriomis iišlygomis) pavadinti autostigmatizacija. Kitaip sakant, niekas negali būti tikras, jog socialinės atskirties grupė pripažins tokį jai priskiriamą statusą, o jei ir pripažins, ar naudosis savo pilietinėmis teisėmis.

Pilietinė visuomenė ir valstybė

Lietuvos visuomenės viešoji nuomonė mano pilietinę visuomenę ir valstybę egzistuojant kaip du atskirus, nevienodai reikšmingus ir nevienodai galingus darinius. Patys NVO nariai pilietinės visuomenės ir valstybės santykį vadina tiesiog priešiškumu.

1988-1992 metai Lietuvos visuomenei buvo ypatingi, o vertinant jų reikšmingumą per pilietinės visuomenės prizmę – unikalūs. Pilietinė visuomenė tuo metu buvo ypač išsiplėtusi, beto praktiškai sutapo su politine visuomene. Maždaug 1994 metus galima laikyti šio santykio pasikeitimo metais, kai politinė visuomenė atsiskyrė nuo pilietnės, vis daugiau pradėdama vadovautis Realpolitik, o ne apolitiškos politikos diktuojamais kriterijais. Tuo tarpu pilietinė visuomenė ir toliau lieka iš esmės apolitiška, remiasi etinėmis ir moralės normomis [2].

Pilietinės informacinės visuomenės problemos

Pilietiškumo problema Lietuvoje

Lietuvai pilietinės informacijos problema šiuo metu yra itin aktuali. Ir ne tik todėl, kad ji yra esminė demokratinės visuomenės raidos prielaida, bet ir dėl padidėjusio dėmesio pilietinei informacijai Europos Sąjungoje, kur šalia nacionalinės pilietybės numatyta ir ES pilietybė. Pilietiškumas yra suvokiamas kaip individo ir valstybės teisių ir pareigų kompleksas: politinės teisės balsuoti, teisės dalyvauti demokratiniuose procesuose, socialinės teisės į paslaugas ir draudimą bei rėmimą, žodžio llaisvės lygybės prieš įstatymus ir pareigų – mokėti mokesčius, laikytis įstatymo, o valstybei – atsiskaityti piliečiams. Europos Sąjungos pilietybė taip pat numato tam tikras teises – judėjimo, darbo ir socialinės saugos bet kurioje iš valstybių, tačiau jokių tiesioginių piliečių įsipareigojimų [4].

Pilietiškumo suvokimas

Kiekvienoje valstybėje pilietiškumas suvokiamas kiek skirtingai, kai kuriose nėra rašytinės konstitucijos (pvz. Didžiojoje Britanijoje piliečiai yra Karūnos, o ne valstybės ir niekur nėra užfiksuota formalių piliečių laisvių). Tačiau net ir Konstitucijoje formaliai apibrėžtos piliečių teisės neatskleidžia vaizdo apie pilietinės informacijos reikšmingumo pripažinimą šalyje. Tai priklauso nuo politinių šalies tradicijų bei demokratijos raidos ir nuo to, kaip suvokiamas pilietinės informacijos poreikis.

Pasaulis be nacionalinės valstybės

Socialinis, etninis ir kultūrinis palikimas kelia daugelį klausimų tokių kaip, kaip regioninė arba globali integracija įvyks simboliniame lygyje. Universalus tapatumas, bendras visoms šalims bus įmanomas jei bus pripažintas jų pačių heterogeniškumas.

Jei kalbame apie pilietybę, atrodo svarbu pabrėžti, kad tik su regioniniais susitarimais, nekalbant apie produkcijos ir vartojimo internacionalizavimą, trokštama “pasaulinė pilietybė” gali palikti tolimu tikslu. Globalizuojamame pasaulyje iškylančios problemos yra labiau kultūrinės, o ne politinės ar ekonominės. Visiškai yra įmanoma, kad konfliktas, kylantis tarp skirtingų pagrindų sukurs labai nepastovią situaciją.

Globalizacija, kuri reiškiasi pasaulio homogenizacija, tampa nesuprantama be išsamios įvairumo, kurią ji apima, analizės.

Vyraujanti kryptis link “interkultūralizmo” reikalauja ištirti vietos bendruomenės svarbumą [3].

Tapatumas

Šiuolaikiniame pasaulyje, kur yra stebima milžiniška informacijos kaita ir informacinių technologijų tobulėjimas bei plėtra, yra keletas sisteminių studijų, kur parodoma tapatumo ir subjekto fragmentacijos padėtis. Fiksuojama didelė televizijos įtaka: “Televizija tiekia įvairius supratimus apie tapatumo fragmentaciją, rekonstrukciją ir trapumą šiuolaikinėje kultūroje ir ji taip pat pateikia įžvalgą kaip identitetai yra konstruojami per subjekto pozicijos inkorporaciją”. Tapatumas informacinėje visuomenėje linksta būti konstruojamas laisvalaikio ir vartojimo įvaizdžiu, jis pasireiškia nestabilumu ir nuolatos kkeičiasi. Šiuolaikinėje visuomenėje yra labiau “natūralu” keisti tapatumą, nei tai buvo ankstyvojo kapitalizmo epochoje, lengviau jį jungti ir derinti su “besikeičiančiais mados langais”. Informacinėje visuomenėje pažymima, kad nėra individualizmo, o vyksta jo erozija, todėl padidėja socialinis konformiškumas. Postmodernybėje “tapatumo” sąvoka diktuoja tai, kad kiekvienas gali visuomet keisti savo gyvenimą, kad tapatumas visuomet gali būti perkonstruojamas, kiekvienas yra laisvas ir be jokių kliūčių gali pasirinkti jam pritinkančius įvaizdžius ar stilių, juo lengva disponuoti. Tiriantys televizijos įtaką informacinės visuomenės socialiniam ir kultūriniam ttapatumui, sako, kad ji išdėsto ir pateikia jo pasirinkimą per kuriamus įvaizdžius. Tie įvaizdžiai yra susiję su kontekstu ir vertybėmis, su specifinėmis tapatumo formomis ir galimomis jo variacijomis [3].

Tapatumas šiandien tampa laisvai pasirenkamu žaidimu su jo taisyklėmis ar teorine savęs pprezentacija, kurioje kiekvienas gali realizuoti save daugelyje vaidmenų, įvaizdžių, veiklų, santykinai nesusijusiomis tarpusavyje pakaitalais bei esminiais pokyčiais.

Taigi, šiuolaikinėje visuomenėje žmogus stebi aktyvų kultūrinių identifikavimosi būdų kūrimą. Jis juda tarp kontinentų, o taipogi tarp gyvenimo būdų, kurie dažnai yra labai skirtingi. Toks žmogus labai dažnai būna tarp kitų. Visai įmanoma, kad atsiranda toks tapatumas, kuris ir galėtų apimti visas šias variacijas. Tai besikeičiančių pasaulio formų supratimo identitetas, kuris neturi šaknų.

Globalizacijos procesas liudija, jog kiekvienos nacionalinės valstybės ekonomika yra sparčiai modifikuojama tarptautinio kapitalo cirkuliacijos. Tuo pačiu nacionalinė valstybė yra atpalaiduojama nuo kai kurių problemų sprendimo, tokių kaip ekologinės problemos, saugumo problemos ir kt. Tad ekonominės globalizacijos kryptis pabrėžia nacionalinės valstybės silpnėjimą naujai iškylančiame regione. Panašu, kad nacionalinės valstybės silpnėjimas ir žlugimas iššauks ttokį kaleidoskopą, kuriame stebima, kaip kultūrinis, politinis ir socialinis tapatumas suskaldomas į begalę fragmentų [3].

Pasaulio globalizacijos proceso pasekoje nyksta stabilus ir fiksuotas tapatumas. Jis yra nuolat rekonstruojamas, nuolatos besikeičiantis. Informacinės technologijos ir yra vienas iš pagrindinių šaltinių, sąlygojančių būtent tokį šiandienos žmogui būdingą tapatumą. Greitų socialinių pokyčių kontekste kiekvienas gali pasirinkti, kiekvienas pasirenka sau tokius bruožus, įvaizdžius, kurie jam yra tuo metu aktualūs. Bet kuris bet kada gali keisti savo tapatumą taip keisdamas savo gyvenimą. Todėl tapatumas visuomet gali būti pperkonstruojamas.

Pilietinė (informacinė) visuomenė Europos sąjungoje

Europos Sąjungoje rekomenduojama skirti pilietinės informacijos poreikius į tokias grupes

• informacija apie piliečių socialines ir pilietines teises ir saugą;

• informacija, kurios reikia norint dalyvauti demokratiniame procese ir garantuoti valstybės institucijų atskaitomybę; informacija, kuri leidžia sąmoningai ir kritiškai vertinti pilietinius, socialinius ir politinius valstybės gyvenimo aspektus;

• informacija apie individų pilietinę, politinę ir socialinę atsakomybę.

Tačiau pilietinės informacijos poreikius galima suvokti ir plačiau, atsižvelgiat į tai, kad kiekvienas šalies gyventojas yra ne tik pilietis, bet ir vartotojas. Kai kuriose valstybėse šios sąvokos yra skiriamos. Pavyzdžiui, Nyderlanduose piliečiai kartu su valstybe yra valstybiškumo aplinkos, jos reguliavimo ir paslaugų kūrėjai, aktyvūs sprendimų priėmimo dalyviai. Kaip vartotojai jie naudojasi šiomis paslaugomis bei reguliavimo taisyklėmis, ir jiems reikalinga informacija asmeninėms problemoms spręsti.

Atsižvelgiant į tai, galima pateikti paprastesnį pilietinės informacijos klasifikavimą :

• informacija, padedanti susiorientuoti, kur kreiptis;

• detali informacija apie teises ir atsakomybes;

• struktūrinė informacija apie administracines procedūras ir pilietinį procesą;

• specifinė informacija apie konkrečią individo padėtį;

• kasdienė informacija apie socialines bei kitas paslaugas.

Pilietinės informacijos poreikiams tenkinti kiekvienoje valstybėje egzistuoja komunikacijos tinklas, sudarytas iš informacijos šaltinių, jos pateikimo kanalų ir techninių priemonių. Kai kurie šio tinklo elementai gali būti įstatymiškai reglamentuoti, finansuojami arba palaikomi valstybės, arba gali remtis visuomenės, privačia ar verslo iniciatyva. Pilietinės informacijos ššaltiniai(pateikėjai) gali būti valstybės institucijų informacijos tarnybos, visuomeninės, nevyriausybinės organizacijos, švietimo įstaigos, bibliotekos, gali būti pasirinkti skirtingi kanalai ir priemonės: žiniasklaida, telefonas, paštas, “informaciniai kioskai”, Internetas ir panašiai [4].

Išvados

Pilietinė visuomenė, suprantama kaip “savanoriškų, nevyriausybinių ir tiesiogiai nuo valdžios nepriklausomų formalių ir neformalių piliečių grupių, institucijų ir (jų) asociacijų visuma bei normatyvinį tokią visumą reguliuojančių nuostatų karkasas” yra reikšminga vykusių ir vykstančių pokyčių varomoji jėga. “Dainuojančios revoliucijos” metais ji buvo pagrindinis pokyčių subjektas.

Lietuvai pilietinės informacijos problema šiuo metu yra itin aktuali. Ir ne tik todėl, kad ji yra esminė demokratinės visuomenės raidos prielaida, bet ir dėl padidėjusio dėmesio pilietinei informacijai Europos Sąjungoje, kur šalia nacionalinės pilietybės numatyta ir ES pilietybė.

Pasaulio globalizacijos proceso pasekoje nyksta stabilus ir fiksuotas tapatumas. Jis yra nuolat rekonstruojamas, nuolatos besikeičiantis. Informacinės technologijos ir yra vienas iš pagrindinių šaltinių, sąlygojančių būtent tokį šiandienos žmogui būdingą tapatumą. Greitų socialinių pokyčių kontekste kiekvienas gali pasirinkti, kiekvienas pasirenka sau tokius bruožus, įvaizdžius, kurie jam yra tuo metu aktualūs. Bet kuris bet kada gali keisti savo tapatumą taip keisdamas savo gyvenimą. Todėl tapatumas visuomet gali būti perkonstruojamas.

Europos Sąjungoje rekomenduojama skirti pilietinės informacijos poreikius į tokias grupes

• informacija apie piliečių socialines ir pilietines teises ir saugą;

• informacija, kurios reikia norint dalyvauti demokratiniame procese iir garantuoti valstybės institucijų atskaitomybę; informacija, kuri leidžia sąmoningai ir kritiškai vertinti pilietinius, socialinius ir politinius valstybės gyvenimo aspektus;

• informacija apie individų pilietinę, politinę ir socialinę atsakomybę.

Naudota literatūra

1. Magistrinis Renatos Pradzevičiūtės darbas “Lietuvos pilietinė visuomenė (1988-1998 m.): struktūra ir raidos bruožai”, 1997.

2. Šaulauskas P. Postkomunistinės revoliucijos želmenys: į postmodernią Lietuvą?//Sociologija. Mintis ir veiksmas, Kaunas, 1998, p.179.

Internetas:

3. http://www.infovi.vu.lt/ivs/biblioteka/temos/pil-infovi.htm

4. http://www.leidykla.vu.lt/inetleid/inf-m-9/gudoniene.html

Related Posts