NATO veiklos ir tarptautinio saugumo perspektyvos

Home / Politologija / NATO veiklos ir tarptautinio saugumo perspektyvos

Turinys

Įvadas 3

NATO reikšmė XXI a. 3

Aljanso reorganizavimas: karinė bei politinė reikšmė 6

Išvados: sėkmingos veiklos perspektyva 9

Literatūros sąrašas 10Įvadas

Įsimintinieji 2001 m. rugsėjo 11- osios įvykiai daugeliui pasaulio šalių parodė naują ir bene pačią grėsmingiausią tarptautinės “rykštės” – terorizmo – grėsmę. Ypač jautriai į šiuos įvykius reagavo demokratiškosios Vakarų bei kitos, pro vakarietiškos orientacijos šalys. Tai visai suprantama. Valstybės, propaguojančios tokias pačias ar bent jau labai panašias politines, socialines, ekonomines bei teisines vertybes, išvydo realią grėsmę savo saugumui. Ši grėsmė tarptautinei visuomenei buvo pademonstruota prieš pačią vakarietiškojo ppasaulio lyderę – JAV. Ne veltui dauguma analitikų rugsėjo 11- osios įvykius vertina kaip didžiausią grėsmės Vakarams apraišką nuo Šaltojo karo pabaigos. Visgi, ši islamiškojo pasaulio “rykštė” smogė ne tik JAV, bet ir daugeliui kitų pasaulio valstybių. Prisiminkime vis dažnesnius teroristinius išpuolius Europos valstybėse, Pietryčių Azijoje, Okeanijos kurortuose ar kituose pasaulio kampeliuose. Taigi, tarptautinio saugumo bei stabilumo problema tapo labai aktualia XXI amžiaus pradžioje.

Kalbant apie saugumo politiką, be abejo, dažnam kyla asociacijos su NATO Aljansu. Būtent į tarptautinį saugumą iir stabilumą yra orientuotas NATO esminis uždavinys bei sutelktos pagrindinės Aljanso pajėgos. Šiame rašto darbe pro NATO, kaip svarbiausios Vakarų pajėgų vienijimo organizacijos, prizmę bus žvelgiama į pasaulinio stabilumo bei saugumo užtikrinimo galimybes XXI amžiuje. Jame bus apžvelgiama, kokių politinių bbei karinių priemonių imasi Vakarai minėtosios problemos sprendimui. Remiantis aktualia, nauja medžiaga, bus bandoma paanalizuoti naująsias transatlantinio Aljanso priemones saugumo erdvės užtikrinimui bei šių priemonių ateities perspektyvas.NATO reikšmė XXI a.

Šiandiena, be jokios abejonės, tarptautinio terorizmo ir didžiausio pavojaus Vakarams židinys yra Didieji Vidurio Rytai. Tai musulmoniškasis regionas nuo Maroko iki Pakistano, kuris, anot W. Marchallo, ir yra ta vieta, kur kaupiasi didžiausi vakarietiškąsias valstybes ypač bauginantys pavojai. Tai nihilistinis terorizmas, masinio naikinimo ginklai, piktavaliai diktatoriai ir žlugusios valstybės . Progresyvios politikos instituto Vašingtone direktorius labai tiksliai apibrėžia visus grėsmės šaltinius. Būtinas šių šaltinių panaikinimas ar kiek galima stipresnis suvaržymas, siekiant pakirsti šaknis tarptautiniam terorizmui. Tai ir yra prioritetinė Vakarų saugumo politikos kryptis. Prioritetą ji įgyja todėl, kad per pastaruosius ketverius aar penkerius metus iš Didžiųjų Vidurio Rytų kylantis nestabilumas ir nesaugumas yra pavojingiausias šiandienos tarptautinei sistemai. Kaip pažymi daugelis politologų, šis regionas užgožia kituose pasaulio regionuose kylančias problemas, tokias kaip aštrėjanti Šiaurės Korėjos konfrontacija saugumo ir masinio naikinimo ginklų kontrolės srityse, vis didėjantis autoritarizmas Rusijoje ir Baltarusijoje, bei lavina etninio ir kitokio pobūdžio neramumų Afrikos valstybėse.

NATO aljansas, kuriame ryškiai dominuoja JAV, patyrusios didžiulę terorizmo grėsmę, nukreipė savo dėmesį ir pagrindines pajėgas į Vidurio Rytus. Sąjungininkų Afganistane pradėta operacija “Tvirta taika” rrėmėsi Šiaurės Atlanto sutarties penktuoju punktu. Taigi, Aljansas ėmėsi kovos priemonių prieš karščiausius pavojaus židinius. Intervencijos tikslas į Afganistaną buvo totalitarinio rėžimo, remiančio tarptautinį terorizmą, sunaikinimas. Kartu buvo siekiama smogti triuškinantį smūgį Al – Quaida tinklui. Nežiūrint to, kad kalnų regionuose dar kovojama su Talibano režimo ir Al – Quaida tinklo šalininkais, ši užduotis Aljansui dalinai pavyko. Žinoma, dar reikės daug įtemptų pastangų tam, kad įvesti stabilumą šioje šalyje. Stabilumo, kuris garantuotų pro vakarietišką toleranciją, reikia ne tik Afganistane, bet bene visose Didžiųjų Vidurio Rytų valstybėse. To jokiu būdu nepasieksi masinėmis karinėmis intervencijomis. Intervencijos į Afganistaną ir Iraką buvo laikomos būtinomis priemonėmis, kurios, beje, buvo panaudotos kaip paskutinės priemonės, siekiant Aljanso narių saugumo ateityje. Nors dėl intervencijos į pastarąją šalį tarp NATO narių iš Europos kilo nemažai klausimų ir abejonių dėl JAV vykdomos vienašališkos saugumo politikos. Anot specialistų, tai gali sukelti rimtas abejones dėl Aljanso ateities perspektyvų ir galimybių. Po JAV intervencijos į Iraką Europos šalys vis garsiau propaguoja kitokio pobūdžio priemones stabilumo Vidurio Rytuose įvedimui ir tarptautinio saugumo įtvirtinimui. Pabandysiu trumpai apžvelgti, kokios tai priemonės.

Visų pirma, NATO turėtų imtis aktyvesnio vaidmens užkirsti kelią konfliktams ir paremti politinius susitarimus regione. Taigi, Aljansas turėtų imtis naujo, sau neįprasto diplomatinio kongreso vvaidmens . Disponuojant tokia karine galia, galima daryti įtaką kitų, t. y., trečiųjų šalių santykių raidai. Tik kyla klausimas, ar tokia įtaka bus pageidaujama. Šiuo atžvilgiu NATO turėtų laikytis objektyvumo principų. Turi būti vengiama vienos iš nesutariančių šalių interesų palaikymo.

Peteris Rundolfas, Tarptautinės politikos instituto Berlyne analitikas, tokios diplomatinės NATO politikos sėkmės prioritetu laiko Izraelio – Palestinos konflikto efektyvų sureguliavimą. Šiam konfliktui ispręsti reikalingas „doras tarpininkas“, kuriuo pasitikėtų abi šalys ir kuris galėtų padėti susitarti dėl sudėtingo saugumo paketo, o paskui jį efektyviai įgyvendinti. JAV, kaip ir Europa, to padaryti negali, nes nėra laikomos nešališkomis. Galbūt šiuo metu tai gali pasirodyti nerealu, bet bene vienintelė institucija, kuri per artimiausius kelerius metus gali imtis efektyvesnio šios problemos sprendimo, greičiausiai ir yra NATO. Minėtasis politikos analitikas taip apibūdina šios problemos sprendimą: “NATO pajėgos suteiktų sau.gumo garantijas, kurios palengvintų derybomis pagrįstą Izraelio ir Palestinos konflikto sprendimą sukurti dvi valstybes. Naujajai Palestinos valstybei prireiktų pagalbos nuginkluoti Hamas ir kitas teroristų grupes, o Izraelis norėtų žinoti, kad jam neteks vienam nešti savo piliečių saugumo naštos” . Reikia pabrėžti tai, jog objektyvus šio konflikto išsprendimas, tenkinantis ne tik Izraelio, bet ir musulmoniškosios Palestinos siekius, labai pakeltų Vakarų įvaizdį Didžiuosiuose Vidurio Rytuose. Ir galimas daiktas, jog ši ssėkminga diplomatinė misija taptų tikru sėkmės tramplinu, siekiant stabilizuoti Vakarų santykius su visomis musulmoniškomis valstybėmis ir taip naikinti esmines tarptautinio terorizmo prielaidas.

Europos šalys, NATO narės, taip pat pažymi ir kitas priemones stabilumo minėtame regione stiprinimui. Tai didesnė Vakarų ekonominė parama regiono valstybėms bei raštingumo ir išsilavinimo galimybių platinimas. Šios ekonominės ir humanitarinės priemonės sumažina skurdą, ūkio atsilikimą ir plečia labai ribotą visuomenės pasaulėžiūrą. Taip yra naikinamos ekonominės bei socialinės blogybės, kurios, kaip teigia Graham E. Fulleris, yra palanki terpė plėtotis antivakarietiškoms nuotaikoms ir teroristiniam islamo fundamentalizmui . Taigi, galima teigti, jog Europos valstybės didžiulį dėmesį skiria civilinėms terorizmo prevencijos priemonėms. Tokias humanitarines – prevencines priemones su nemaža Vakarų valstybių pagalba plėtoja kitos tarptautinės organizacijos: JTO, ESBO. Tai jau nėra karinio Aljanso siekiai.

Svarbu pabrėžti tai, kad NATO, savo ruožtu, turi tikslą išlikti ta realia karine galia, kuria reikalui esant gali remtis tiek Vakarų valstybės, tiek tarptautinės organizacijos, siekiančios tarptautinės erdvės saugumo. Aljanso prioritetiniams uždaviniams – atimti iš teroristų saugų prieglobstį žlugusiose arba piktavalėse valstybėse, surasti ir sunaikinti teroristų grupes, nesvarbu, kur jie kurtų savo kenkėjiškus planus, palaikyti taiką ir padėti kurti valstybes Kosove, Afganistane, Irake, bei sukliudyti pervežti branduolines ir kitokias pavojingas medžiagas – visam tam neišvengiamai reikia karinės jėgos.

Visgi, JAV nėra patenkintos šiandienine NATO funkcija, kuri veikiau atitinka politinio forumo, bet ne karinio aljanso funkcijas . Pritarimų šiai nuomonei girdėti abiejose Atlanto pusėse. JAV terorizmą, pagrindinę pasaulinę grėsmę, laiko grynai karine grėsme ir akcentuoja karines kovos priemones su ja. Be to, karinių ekspertų netenkina aljanso galimybės efektyviai kovoti prieš masinio naikinimo ginklų kūrimą ir platinimą. Kita vertus, tai nėra tik NATO problema. Irako krizė bei masinio naikinimo ginklo technologijų paplitimas iš Pakistano į kitas valstybes įrodo šios problemos aaktualumą. Be to, karinės operacijos Afganistane ir Irake, bei pasirengimas šioms operacijoms aiškiai parodė, jog Aljansui tikrai reikia kitokios vadovavimo ir karinių pajėgų organizavimo struktūros. Šių svarbių klausimų buvo imtasi netrukus po sąjungininkų oeracijos Afganistane pradžios. Jau 2002 m. lapkritį Prahos viršūnių susitikime pagrindinis dėmesys buvo skiriamas naujajai NATO misijai XXI amžiuje ir tinkamiausių struktūrų, skirtų naujoms užduotims įgyvendinti, sukūrimui .Aljanso reorganizavimas: karinė bei politinė reikšmė

Pripažindami tokias grėsmes, kurias kelia radikalusis fundamentalizmas, tarptautinis terorizmas ir tarptautinio masto nusikaltėlių tinklas, valstybių ssąjungininkių lyderiai Prahos viršūnių susitikime susitarė įvykdyti visa apimančią istorinę NATO veiklos permainą.

Generolas Jamesas L. Jonesas, NATO jungtinių pajėgų Europoje vyriausiasis vadas ir JAV pajėgų Europoje vadas, viename savo pranešime labai tiksliai apibrėžė Šaltojo karo epochos ir naujųjų AAljanso pajėgų skirtumus. Tuos skirtumus padiktavo naujoji tarptautinė sistema ir naujai iškilusios pasaulinės grėsmės. “Šaltojo karo metu, rengdamasis galimam alinančiam karui, Aljansas pagrindinį dėmesį skyrė mastams ir ugnies galiai – kiekvienas padalinys ar pajėgumai, kuriuos galėjo skirti valstybė narė, būtų padėjęs atgrasyti priešą. Šiandienos pajėgos turi būti mobilios, iniciatyvios, gebančios lengvai manevruoti aiškių fronto linijų neturinčiame mūšio lauke. Šaltojo karo metu pajėgoms būtų tekę kovoti netoli nuo namų, remiantis visai šalia kovos lauko išdėstyta nacionaline logistika. Šiandien NATO pajėgos turi būti pasirengusios dislokuotis ir savarankiškai išsilaikyti bet kurioje pasaulio vietoje” . Tai ir yra esminiai karinių pajėgų, skirtų naujajai XXI amžiaus NATO misijai, reikalavimai. Atsižvelgiant į šiuos reikalavimus jau minėtame Prahos susitikime buvo nutarta kurti naujas NATO reagavimo pajėgas – NNRP. Aljanso vadovybė kūrimo planuose gana aiškiai apibrėžė šių pajėgų numatomas operacijas . Visų pirma, jėgos demonstravimas visoms priešingoms šalims, keliančioms nesaugumą sąjungininkėms. Antra, savarankiškas ir platus operacijų vykdymas. Tai reiškia, jog NRP turi būti pasirengusios per kiek galima trumpesnį laiką dislokuotis ir vykdyti ilgalaikes operacijas bet kuriame pasaulio krašte. Trečia, greitų išsiskleidimo operacijų vykdymas, siekiant užtikrinti saugų pagrindinių pajėgų išskleidimą. Tokios operacijos gali būti traktuojamos kaip dar viena sąvokos “greitasis reagavimas” taktinė reikšmė. Be to, siekiant efektyviai kovoti prieš mmasinio naikinimo ginklus, į NRP sudėtį bus įtrauktas naujas cheminis, biologinis ir branduolinis padalinys. O tai, be abejo, svarbus padalinys, jei įvertinsime Irako ir Šiaurės Korėjos masinio naikinimo ginklo politikos pavyzdžius. Kaip anksčiau buvo minėta, NATO vadovybė nevisai patenkinta dabartinėmis kovos su pavojingų medžiagų platinimu galimybėmis. Ir nelabai aišku, kokios būtų realios galimybės kuriai nors šaliai panaudojus tokias medžiagas.

Be karinės – taktinės reikšmės Aljanso pajėgų valdymo ir kontrolės tinklo pertvarkymai turi ir kitą, strateginę – politinę reikšmę. Visų pirma, NRP valdymo ir kontrolės sistema įgalina Europos valstybes pilnavertiškai dalyvauti sprendimų priėmime bei operacijų planavime. Tai parodo, jog Aljanso sąjungininkės iš Europos vis dar užima svarbią vietą JAV strateginiame mąstyme. Nors šia svarba buvo pradėta abejoti po praktiškai vienašališko JAV ir Didžiosios Britanijos sprendimo kovoti prieš Husseino režimą. Antroji NRP kūrimo reikšmė gali būti įvardinta kaip ekonominė nauda JAV. Galingiausia Aljanso valstybė, galima sakyti, užsitikrins nuolatinę karinę paramą visose ateities operacijose, todėl sumažins savas dalyvavimo karinėse operacijose išlaidas. Trečioji, bene pati svarbiausia NRP strateginė – politinė reikšmė ta, jog bendras sprendimų priėmimas ir operacijų planavimas užtikrins legitimumą ateities operacijoms. Tai, be abejo, turi didelės reikšmės JAV, kurios nesugebėjo užsitikrinti legitimumo savo veiksmams Irake.

Natūralu, jog kyla klausimas, kokia NATO reorganizavimo reikšmė Europai. VVisų pirma europiečių kariniai pajėgumai yra mažesni už JAV, todėl jiems tikrai svarbu, kad JAV nenusisuktų nuo jų ir taip nesukeltų NATO iširimo grėsmės. Kita vertus, NRP – tai puikus būdas reabilituoti Europos karinius pajėgumus, kuomet mažiausiomis sąnaudomis gaunama maksimali vertė . Reikia pabrėžti dar ir tai, jog Europos valstybių pilnavertis įtraukimas į naujųjų pajėgų valdymo ir kontrolės ciklą, parod.o, jog nei vienoje Atlanto pusėje nenorima Aljanso galių sumenkėjimo. Atvirkščiai, šiuo pertvarkymo projektu siekiama kiek galima vieningesnių visų narių ateities sprendimų. NRP sukūrimas bei Aljanso vadovavimo tinklo pertvarkymas parodo, jog Europa išlieka labai svarbia strategine JAV partnere. Sėkmingai įvykdžius pertvarkymus ir priėmus tam tikrus sprendimus, Europos valstybės dar labiau įtvirtins savo svarbą ir reikšmę sėkmingam NATO egzistavimui. Savaime suprantama, europiečių pajėgas inkorporavus į NRP, gali tekti gana ženkliai keisti Europos šalių karinius biudžetus. Taip bus pasiektas kiek galima efektyvesnis ir lygiavertiškesnis lyginant su JAV Europos pajėgų dalyvavimas NRP operacijose ateityje. Taip pat europiečiai turėtų pakeisti savo požiūrį į terorizmo keliamo nesaugumo ir nestabilumo prevenciją. Tam tikslui neužtenka vien daugelio europiečių propaguojamų civilinių, ekonominių bei humanitarinių priemonių. Jei saugumas šaltojo karo metais reiškė būtinybę atgrasyti sovietus nuo noro pulti Vakarų Europą, tai saugumui terorizmo ir džihado amžiuje reikia aktyvesnės karinės prevencinės nnuostatos .Išvados: sėkmingos veiklos perspektyva

Paanalizavus transatlantinio Aljanso reakciją į, mano įsitikinimu, vis dar aktyviai besikeičiančią tarptautinę sistemą ir naująsias XXI a. grėsmes, galima priimti tokią bendrą išvadą dėl sėkmingos NATO veiklos perspektyvos. Visų pirma, jau vien Aljanso valdymo organizacinis pertvarkymas parodo, jog nei JAV, turinčios realią karinę galią savarankiškos saugumo politikos įgyvendinimui, nei tuo labiau Europos Sąjunga nenusigręžia nuo NATO būtinybės bei karinio bendradarbiavimo svarbos.

Antra vertus, sąjungininkėms abiejose Atlanto pusėse būtina suderinti savo požiūrius tiek į tarptautinį saugumą, tiek į terorizmo prevencijos priemones. Europa terorizmą mato kaip reiškinį, įtakotą ekonominių, politinių bei socialinių problemų. JAV tuo tarpu terorizmą laiko karine grėsme ir akcentuoja karines kovos priemones. Abiem pusėm teks padaryti atitinkamų nuolaidų savo pozicijų atžvilgiu. Mano manymu, nagrinėti Aljanso pertvarkymai įgalina abi puses suderinti savo pozicijas ir taip pasiekti tikrai efektyvios NATO veiklos. Juk visiems be išimties NATO uždaviniams neišvengiamai reikia ne tik efektyvios karinės jėgos, bet ir greito, koordinuoto sprendimų priėmimo. Šių, JAV akcentuojamų Aljanso vertybių, galima pasiekti tik išsprendus minėtąją sąjungininkių požiūrių dilemą. Europos valstybės turėtų į tai atsižvelgti ir galbūt priimti atitinkamus sprendimus, neleidžiančius uždelsti sprendimų priėmimo bei operacijų planavimo.

Kita vertus, NATO taip pat turi imtis ir europiečių propaguojamų diplomatinių terorizmo prevencijos priemonių. Šiam tikslui idealiai

tiktų NATO mokslo programa bei kitos viešosios diplomatijos priemonės. Dalyvaudami mokslo ir informacijos programose, NATO pareigūnai galės dažniau lankytis Didžiųjų Vidurio Rytų regione ir taip plėsti savo pačių patirtį. Be viso to, taip bus sudaryti pagrindai šiltiems diplomatiniams ryšiams tarp Vakarų ir minėtojo regiono valstybių.

Taigi, šioje organizacijoje jau įgyvendinamas būtinasis pertvarkymas, atsižvelgiant į naujas tarptautines grėsmes. Šį pertvarkymą būtina sėkmingai užbaigti – suderinti sąjungininkių požiūrius ir pozicijas tam, kad Aljansas, puikiai pasirodęs Šaltojo karo metu, taip pat įspūdingai veikiantis ir ššiandien, tuo pačiu metu vykdydamas operacijas Afganistane bei Balkanuose, netaptų netikra, sagumą imituojančia, bet jo nebeužtikrinančia organizacija.Literatūros sąrašas

Ų Šešelgytė M., “NATO reagavimo pajėgų ir ES greitojo reagavimo pajėgų veiklos perspektyvos”, Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2003, Vilnius, 2004, p. 103-127.

Ų Fuller G. E., The Future of Political Islam, New Yourk: Palgrave Macmillan, 2003, p. 13-47.

Ų Marchall W. Ir Rudolf P., diskusija “Ar turėtų Artimieji Rytai tapti nauju NATO pagrindiniu frontu?”, http://www.nato.int/docu/review/2004/issuel/lithuanian/debate, 04 11 2004.

Ų Gen. James L. Johnes, straipsnis “NATO karinių struktūrų pertvarka”, http://www.nato.int/docu/review/2004/issue1/lithuanian/military, 06 111 2004.

Ų Valašek T., straipsnis “The meaning of enlargement”, http://www.nato.int/docu/review/2004/issue2/english/art4, 06 11 2004.

Ų Donelly Ch., straipsnis “Kuriant Nato partnerystę su Didžiaisiais Vidurio Rytais”, http://www.nato.int./docu/review/2004/issue1/lithuanian/art3, 12 11 2004.

Related Posts