Lietuvos partinė sistema

Home / Politologija / Lietuvos partinė sistema

Turinys

Įvadas…………………………3

1. Partijų atsiradimo istorija…………………..4

2. Partijų skaičius Lietuvoje………………….6

3. Parlamentinės partijos……………………7

4. Lietuviškoji koalicija…………………………9

Išvados …………………………13

Literatūra …………………………15

Priedai:

1Priedas:Lietuvos Respublikos prezidento kreipimasis į Lietuvos visuomenę……16

ĮVADAS

Temos aktualumas. Partijos yra ne vien kovos dėl valdžios instrumentai, bet ir svarbios sprendimų priėmimo dalyvės. Todėl bent demokratinėse šalyse politinės partijos daugiau negu bet koks kitas politinės sistemos elementas įkūnija politikos esmę. Vienintelė išimtis yra kai kur dar pasitaikančios anarchistų partijos, kurios ne tik nenori dalyvauti kovoje dėl valdžios ir valdyme, bet ir apskritai vieninteliu savo programiniu tikslu skaito valstybinės valdžios, kartu ir valstybės sunaikinimą.

Demokratinėse ppolitinėse sistemose politinės partijos yra svarbiausia politinės veiklos organizacinė forma. Nors partijos yra viena įprasčiausių politinių institucijų, tiksliai apibrėžti kas yra partija ne taip paprasta. Terminas kilęs iš lotynų pars – “dalis”, tačiau tai visiškai nieko nepasako apie jos esmę. Yra virš 200 partijos definicijų, kuriose pabrėžiama vienas ar kitas tos institucijos bruožas. Tiksliausia laikytina Max’o Weber’io pasiūlyta definicija:

“Partija yra savanoriška naryste grindžiama visuomeninė organizacija, kurios tikslas yra pasiekti valdžios jos vadovams ir sudaryti aktyviems nariams tinkamas dvasines ir materialines ssąlygas, siekiant tam tikros materialinės naudos ir/arba asmeninių privilegijų.”

Šio darbo tikslas yra apžvelgti Lietuvos partinę sistemą. Supažindinant su partijų atsiradimo istorija bei pateikiant informacijos apie partijų esmę bei sampratą.

Darbo uždaviniai:

· Apžvelgti partijų atsiradimo istoriją;

· Trumpai aptarti Lietuvos partijų skaičiaus kitimą;

· Apibūdinti pagrindines parlamentines ppartijas;

· Apžvelgti Lietuvos koalicijos ypatybes.

Darbo objektas – Lietuvos politinės partijos, jų veikla, ypatybės.

Darbo metodika:

· periodikos analizė;

· mokslinės literatūros analizė;

· techninis surinktos medžiagos apdorojimas.

Mano darbą sudaro penki skyriai: “Partijų atsiradimo istorija”, “Partijų skaičius Lietuvoje”, “Parlamentinės partijos”, “Lietuviškoji koalicija” ir “Šiandienos situacija”. Darbo apimtis 10 lapų.

1. PARTIJŲ ATSIRADIMO ISTORIJA

Politinio pobūdžio grupės be abejo atsirado kartu su valdžia, nes kiekvienas, turėjęs valdžią arba pretendavęs į ją, negalėjo apsieiti be šalininkų ar bendraminčių. Tačiau iki pat XIX amžiaus šiuolaikinio tipo partijų nebuvo, egzistavusios politinio pobūdžio grupės veikiau buvo klikos ir elitiniai klubai, o terminai “partija”, “frakcija”, “interesas” buvo vartojami kaip sinonimai.

Šiuolaikinių partijų ankstyviausiais pirmtakais buvo politiniai klubai, kurie atsirado Anglijoje formuojantis parlamentarizmui ir išreiškė susipriešinusių elitinių grupių interesus. Dar 1688 m. revoliucijos metu susiformavusios vigų ir torių grupės nnuo XIX a. vidurio žinomos liberalų ir konservatorių pavadinimu. Daugumoje kitų Europos šalių partijos formavosi nuo XVIII amžiaus pabaigos kaip opozicija absoliutizmui.

Partijų atsiradimas sietinas su rinkimais, ypač rinkimų teisės išplėtimu, kada profesinės sąjungos, religinės bendruomenės ir tautiniai klubai įsijungė į elektoralinį procesą ir tuo būdu susiformavo kaip partijos. Tokiu būdu visuomeninių judėjimų pagrindu susikūrė partijos, kurias genetiškai galima pavadinti neparlamentinėmis, pav., Britanijos leiboristų (Labour – darbo) partija. Kitos partijos, kaip Britanijos konservatorių partija, susikūrė parlamentuose, bendrų požiūrių ir interesų ppagrindu. Postkomunistinėse šalyse dauguma partijų susidarė, atkūrus seniau veikusias partijas (socialdemokratai, krikščionys demokratai), skilus demokratiniams ir tautiniams judėjimams, atsiradusiems politinės liberalizacijos laikotarpiu.

Politinių partijų formavimasis ir augimas yra glaudžiai susijęs su atstovavimo principo įsitvirtinimu (John Locke, Alexis de Tocqueville, Charles Louis Montesquieu, John Stuart Mill). Skirtingai nuo antikinių filosofų, naujųjų laikų mąstytojai gerai suvokė, kad šiuolaikinėse valstybėse, turinčiose milijonus gyventojų, joks tiesioginis liaudies valdymas nėra įmanomas, ir vienintelė išeitis yra atstovaujamas valdymas. Praktiškai realizuojant atstovavimo principą politinės partijos pasirodė esančios efektyviausiu atstovavimo instrumentu. Politinės partijos yra ta institucija, kuri leidžia vienu metu išsiaiškinti ir apibendrinti skirtingų grupių interesus, suderinti juos bendravalstybiniame lygyje ir, pasinaudojant parlamentinėmis procedūromis, priimti konkrečius sprendimus. Socialinio arba ideologinio atstovavimo nuostata dažnai išreikšta partijų pavadinimuose: konservatoriai, socialdemokratai, liberalai, krikščionys demokratai ir t.t. Ne mažesnę reikšmę partijos turi ir realizuojant rinkiminę teisę: pirma, būtent jos aktyviai agituoja piliečius dalyvauti rinkimuose, antra, konkurencija tarp partijų, keliančių skirtingus reikalavimus ir siūlančių skirtingus problemų sprendimų būdus suteikia rinkimams daugiau prasmės ir padidina jų reikšmę. Piliečiai vienu ar kitu būdu išrenka savo atstovus, kuriems suteikiama teisė kurti įstatymus, sudaryti visų lygių vykdomosios valdžios organus ir priiminėti kitus sprendimus. Įsigalėjant atstovavimo principui, išryškėjo dvi kiek skirtingos jo interpretacijos. Anglijoje buvo priimtas taip vadinamas faktiškas aatstovavimas, kurio esminis bruožas yra tai, kad parlamento nariai yra skaitomi ne teritorinių ar socialinių grupių, o visos tautos atstovais. Amerikoje, priešingai, įsigalėjo teritorinio (geografinio) atstovavimo principas, pagal kurį legislatoriai renkami kaip teritorinių grupių atstovai ir privalo kongrese ginti savo rinkėjų interesus.

Daugelyje šalių partijų veikla, jų tarpusavio santykiai, o taip pat santykiai su valdžia yra pagrindinė politinio gyvenimo ašis. Rinkimai stabiliose visuomenėse vyksta tik kartą per keletą metų, nedažni ir kiti svarbūs politiniai įvykiai. O partijos vienu ar kitu būdu primena apie save vos ne kasdien. Naujienose iš parlamento visada figūruoja skirtingų partijų atstovų požiūriai svarstomais klausimais, opozicija vienaip ar kitaip išsako savo nuomonę apie vyriausybės veiksmus, partijų lyderiai dažnai surengia spaudos konferencijas, televizija rodo politines diskusijas, kuriose dalyvauja skirtingų partijų atstovai. Todėl dauguma piliečių sužino apie politinį gyvenimą, pradeda orientuotis šalies vidaus ir užsienio politikoje pirmiausia partijų veiklos dėka. Kritiškais momentais partijos surengia masinius mitingus, kurių tikslas gali būti įvairus: politinė parama valdžiai ar kokiam nors lyderiui, reikalavimai, protestas prieš valdžios sprendimus ar kokios nors politinės grupės veiksmus. Kitaip tariant, partijos beveik visur (išskyrus nepartines sistemas), kovodamos dėl valdžios, siekdamos įtakoti sprendimų priėmimą (politinė funkcija) ir propaguodamos savo tikslus ir požiūrius (ideologinė funkcija) kartu atlieka politinės socializacijos funkciją. Partijos ddaugiau negu bet kokios kitos struktūruotos politinės institucijos įtraukia į politiką plačius gyventojų sluoksnius. Jos yra atviros kiekvienam piliečiui, demokratinėse šalyse kiekvienas gali dalyvauti jų veikloje, būti masinių partijų nariais. Todėl jos yra svarbiausias masinio politinio dalyvavimo instrumentas. Masių dalyvavimas partijų veikloje, piliečių parama partijoms rinkimuose reiškia, kad partijos yra tarp svarbiausių institucijų, suteikiančių legitimumą politinei sistemai ir režimui. Galiausiai, aktyviems partijų šalininkams ir nariams, o ypač lyderiams būdinga partinė identifikacija: daugelyje šalių kai kurios partijos gyvuoja jau virš šimto metų, todėl ryšys su partija suteikia daugeliui žmonių pastovumo jausmą permainingame pasaulyje.

2. PARTIJŲ SKAIČIUS LIETUVOJE

Šiandien politiniame valstybių gyvenime didelį vaidmenį vaidina įvairios visuomeninės organizacijos – politinės partijos, įmonininkų sąjungos, profesinės sąjungos ir kitos. Vyriausybės politikos pobūdis labai priklauso nuo susiklosčiusios partinės sistemos, kurią sudaro visos valstybėje veikiančios partijos. Konkrečioje politinėje sistemoje, veikiančių partijų sąveikos modelis, yra vadinamas partine sistema.

Paprastai partinės sistemos yra klasifikuojamos pagal valstybėje veikiančių partijų skaičių ir dydį. Kadangi demokratinėse valstybėse partijų veiklos galimybės nėra kaip nors dirbtinai ribojamos (išimtis gali būti tik revoliucinės ar kitos pasiryžusios vartoti prievartą partijos), tai daugumoje šalių veikia gana daug įvairių partijų. Tačiau demokratinėse valstybėse vis dėlto susiklosto skirtingos partinės sistemos. Čia lemiamą reikšmę turi tiek istoriškai susiformavusios

politinio gyvenimo tradicijos, tiek naudojama rinkimų sistema.

Remiantis Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos duomenimis Lietuvos politinių partijų registre įrašytos 35 organizacijos. Partijas Lietuvoje registruoja Teisingumo ministerija. Pirmasis įrašas registre – Lietuvos socialdemokratų partija, įregistruota 1990 metų sausio 17 d.. Daugiausiai partijų buvo įsteigta 1996 metais, nė viena nauja politinė organizacija nebuvo užregistruota tik 1992 ir 1997 metais. 2001 metai tapo partijų jungimosi metais. Socialdemokratai susijungė su LDDP, Krikščionių demokratų sąjunga – su krikdemų partija, tokiu būdų suformuodami naują politinę organizaciją “Lietuvos krikščionys ddemokratai”. Keturios organizacijos – Demokratų, Nepriklausomybės ir Tėvynės liaudies partijos bei Laisvės lyga – susibūrė į Lietuvos dešiniųjų sąjungą. Metų pabaigoje susijungė Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijos.

Apie realiai veikiančias partijas, galima ne tik perskaityti spaudoje ar išgirsti per radiją ar televizorių. Beveik visos jų turi savo internetines svetaines, kuriose išdėstytos ne tik tų partijų esminės nuostatos, bet ir įstojimo į partiją galimybės. Daugelyje svetainių galima rasti ir visą politinės organizacijos veiklos istoriją, jų pakilimus ir nuosmukius bei pateisinančias priežastis. <

3. PARLAMENTINĖS PARTIJOS

Partijos būna labai įvairios, todėl reikalinga klasifikacija. Klasifikuojant naudojami įvairūs kriterijai: organizuotumo lygis, ideologija, reliatyvus narių skaičius ir kt.

Pagal savo vietą politinėje sistemoje skiriami keli tipai:

1) Valdančiosios ir opozicinės partijos. Šis skirtumas daugeliu atvejų nėra pastovus, nnes demokratinėse šalyse po eilinių rinkimų arba formuojant koalicines vyriausybes jos gali susikeisti vietomis. Toks keitimasis būdingas Vokietijai (krikščionys demokratai ir socialdemokratai), Didžiajai Britanijai (konservatoriai ir leiboristai), JAV (respublikonai ir demokratai), panaši tendencija išryškėja ir Lietuvoje (LDDP ir iš kitos pusės – konservatorių ir krikščionių demokratų aljansas).

2) Legalios ir nelegalios. Legalios partijos turi savo rinkėjus ir viešai kovoja dėl valdžios. Nelegalios veikia pogrindyje, dažniausiai šalyse, kur autoritariniai režimai draudžia opozicinių partijų veiklą. Demokratinėse šalyse paprastai draudžiama veikla partijų, kurios naudoja smurto metodus, kursto religinę, tautinę arba rasinę neapykantą. Viena iš nelegaliai Lietuvoje veikiančių partijų galėtume vadinti M.Murzos politinę grupuotę, kuri dėl savo įstatų neatitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai nebuvo įregistruota net 3 kartus. Reikia pastebėti, kad greičiausiai ir nebus įregistruota. NNebent eilinį kartą visa jo komanda prisijungs prie kokios nors merdinčios ar mirusios partijos, kuri turi tik įrašą Teisingumo ministerijoje, kaip kad atsitiko jiems perėjus į Gyvenimo logikos partiją.

3) Parlamentinės ir neparlamentinės. Parlamentinių partija svarbiausia veikla yra dalyvavimas rinkimuose ir valdžios organuose; parlamentuose jų atstovai sudaro frakcijas. Neparlamentinės partijos daugiau naudoja ir kitas politinės kovos formas: propagandistines kampanijas, protesto mitingus, demonstracijas. Kai kurios partijos veikia kaip parlamentinės ir kartu naudojasi neparlamentiniais metodais (ryškiausias pavyzdys – Rusijos Federacijos komunistų partija. TTačiau ir Lietuvoje iki šių rinkimų buvo neparlamentinių politinių organizacijų, tokių kaip V. Šustausko vadovaujama Lietuvos Laisvės sąjunga.

Lietuvos Respublikoje įvykusiuose paskutiniuose rinkimuose dalyvavo 58,62 procento rinkėjų, kurie išrinko 141 Seimo narį.

Seimo narių mandatai daugiamandatėje apygardoje paskirstyti keturioms partijoms bei koalicijoms:

A. Brazausko socialdemokratinei koalicijai – 28;

B. Naujajai sąjungai (socialliberalams) – 18;

C. Lietuvos liberalų sąjungai – 16;

D. Tėvynės sąjungai (Lietuvos konservatoriams) – 8.

Dar 11 politinių organizacijų, dalyvavusių rinkimuos, neįveikė 5 ir 7 proc. rinkimų barjero.

Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) apskaičiavimais, už keturias partijas bei koalicijas, pasiskirsčiusias mandatus, yra balsavę 73,19 procentų visų Seimo rinkimuose dalyvavusių rinkėjų.

71 parlamentaras buvo išrinktas vienmandatėse rinkimų apygardose.

Pagal oficialius rinkimų rezultatus, daugiamandatėje ir vienmandatėse rinkimų apygardose A. Brazausko socialdemokratinė koalicija laimėjo 51 vietą Seime, liberalai – 34, socialliberalai – 29, konservatoriai – 9. (Remtasi www.lrs.lt)

Spalio 19 dieną 12 valandą Seimo rūmuose įvyko pirmasis naujojo Seimo posėdis. Pirmąjį išrinkto naujojo Seimo posėdį pradėjo vyriausias amžiumi Seimo narys. Pirmininkauti pirmajame naujos kadencijos posėdyje ketvirtadienį garbė teko 77 metų Krikščionių demokratų sąjungos pirmininkui daktarui Kaziui Bobeliui, jau trečią kartą išrinktam į Seimą.

4. LIETUVŠKOJI KOALICIJA

Dar viena sociologinė apklausa įprastai paskelbė socialdemokratus mylimiausia žmonių partija. Ne mažiau įprastai pademonstravo vis smunkantį socialliberalų bei jų lyderio reitingą. Kaip tik šiuodvi skirtingomis kryptimis judančios partijos ssudaro valdančiąją koaliciją. Tai jau savaime įdomu, tačiau abi partijos beveik kasdien pažeria dar daugiau įdomybių.

Anot A.Paulausko, iš karto po Seimo rinkimų tapo aišku, kad nė viena partija, atstovaujama Seime, negalės valdyti šalies be koalicijos partnerių.

Pirmoji koalicinė Vyriausybė – liberalai, socialliberalai, centristai, modernieji krikščionys demokratai – pasirodė negyvybinga ir trumpalaikė. Jau ne kartą buvo analizuotos koalicijos iširimo priežastys, ieškota išeities. Reikėjo veikti, nes prabėgęs pusmetis parodė, kad svarbiausi sprendimai atidedami, o kai kurie Vyriausybės veiksmai (LISCO pardavimas, mokesčių reformos projektas) priminė, kad iš ankstesnės valdžios klaidų nepasimokyta.

Derybos su socialdemokratais buvo trumpos, bet nelengvos: sutarta dėl bendro darbo, bendravimo principų, o kai sėdo pasirašyti dokumentų, sugrįžo liberalai ir pasiūlė vėl sėsti prie derybų stalo. Tačiau kelio atgal nebuvo ir jau 2001 metų liepą nauja koalicinė Vyriausybė pradėjo darbą. Į Vyriausybės programą įtraukta apie 60 proc. NS programos nuostatų. Ministras Pirmininkas A. Brazauskas, Seime pristatydamas Vyriausybės programą, pabrėžė, kad Vyriausybė gauna sunkų palikimą: didelę valstybės skolą, prisiimtus ir neįvykdytus įsipareigojimus gyventojams (indėliai, grąžintino nekilnojamo turto kompensacijos), valstybės, „Sodros“ biudžeto deficitą, nepradėtas mokesčių, socialinės politikos reformas. Visa tai kaip girnos ant kojų trukdys Vyriausybei imtis radikalesnių reformų.

Tačiau jau pirmieji mėnesiai parodė, kad naujoji politinė dauguma moka derinti veiksmus, nebijo atsakomybės priimti labai ssvarbius, reikalingus sprendimus, nors visuomenėje jie sutinkami nevienareikšmiškai.

2001 m. antrajame pusmetyje pastebimas ekonomikos augimo protrūkis, ko nebuvo nuo 1998 m. Šalies bendras vidaus produktas 2001 m. išaugo 5.7 proc. ir pranoko visas prognozes. Ekonomistai pastebėjo įspūdingą eksporto augimą, atsigaunančią vidaus rinką (didėja privatus namų ūkių vartojimas ir įmonių investicijos), makroekonominių rodiklių stabilumą.

5. ŠIANDIENOS SITUACIJA

Lietuvos Prezidentas R.Paksas nuo skandalo audros pabėgo į Europą. Tokiais žodžiais Vakarų spauda pasitiko vizitą Europoje pradėjusį Lietuvos vadovą. Tiesa, R.Pakso patarėjai tvirtina, kad Prezidentas niekur nebėgo, o atvirkščiai, atsakydamas į visus klausimus bando ištaisyti tą žalą, kurią kilęs skandalas valstybei užsienyje jau padarė. Bet kad ir ką aiškintų Prezidento patarėjai, akivaizdu, jog užvakar prasidėjusi R.Pakso kelionė į Briuselį, Frankfurtą prie Maino ir Berlyną nebus naudinga ne tik Prezidentui, bet ir Lietuvai. Užtenka prisiminti tai, kokį signalą R.Paksas praėjus kelioms dienoms po skandalo gavo iš Baltųjų rūmų. R.Paksui jau buvo pranešta, jog Vašingtonas tikisi, kad Lietuvos vadovas dabar elgsis maksimaliai skaidriai ir nedelsdamas atsakys į visus daugeliui politikų bei visuomenei nerimą keliančius klausimus.

Lapkričio 5d. su darbo vizitu Briuselyje besilankantis Prezidentas Rolandas Paksas susitiko su Europos Parlamento (EP) pirmininku Patu Coxu bei EP politinių grupių vadovais. “Šiomis dienomis skaudžią pamoką išgyvenu ir

aš pats, tačiau tai tik sustiprins mane ir mano pasiryžimą visomis išgalėmis skatinti mūsų šalies pažangos ir demokratijos procesą“, – kalbėjo Prezidentas. Jis pabrėžė, kad sėkminga Lietuvos integracija į euroatlantines struktūras dėl to nesulėtės.

Po susitikimo su mūsų šalies vadovu Europos Parlamento pirmininkas P.Coxas teigė, jog apie skandalą Lietuvoje jie kalbėjo labai trumpai. Jis dar kartą pakartojo Briuselyje jau girdėtą nuostatą: visa tai yra Lietuvos vidaus politikos reikalas.

Kol kas galima guostis, kad skandalas Lietuvoje mūsų šalies tarptautinio įvaizdžio prasme kilo llabai palankiu metu. Skamba paradoksaliai, bet dabartinė padėtis, kai pasaulio akys nukreiptos į Iraką bei susidorojimą su Rusijos naftos gigante „Jukos“, lemia, kad Lietuvos vardas neigiamame kontekste kol kas nėra labai intensyviai valkiojamas tarptautinėje žiniasklaidoje.

Prezidento G.W.Busho atsisakymas priimti R.Paksą šią situaciją pakreiptų visiškai kita linkme. Lietuvos vardas nuskambėtų daug niūresniame kontekste, nei tai buvo, kai daugelyje šalių prieš pusmetį su pasimėgavimu buvo šaipomasi iš Lietuvos Prezidento ryšių su savo burtininke L.Lolišvili. Kitaip sakant, nepaklausęs daugelio šalies politikų pasvertų ppatarimų ir tokiu metu išvykęs į planuotą užsienio kelionę, R.Paksas, kaip Prezidentas, padarė dar kelias rimtas klaidas. Pirmiausia Prezidentas parodė nepagarbą daugeliui Lietuvos žmonių, laukiančių ne jo išsisukinėjimų, o išsamių atsakymų į sunkius klausimus. Antra, R.Paksas užsienyje neišsklaidė, o ir nnegalėjo išsklaidyti nė vieno įtarimo dėl šešėlių, kybančių virš Prezidentūros. Ir trečia – kiekviena Prezidento diena, sugaišta bėgant nuo skandalo, tarptautinėje arenoje vis sunkesne našta gula ant Lietuvos valstybės.

„Problemos nereikia vynioti į vatą. Susidomėjimas Lietuvos politine situacija Europos Parlamente – didelis. Šiandien apie tai, kas pas mus darosi, teiravosi net keli kolegos iš skirtingų ES valstybių“, – tikino Europos Parlamento stebėtojas, Seimo narys liberalcentristas Arminas Lydeka.

Speciali parlamentinė komisija Lapkričio 5d. patvirtino planą, pagal kurį aiškinsis Prezidento Rolando Pakso ryšius su tarptautiniu organizuotu nusikalstamumu.

Komisiją domina ne tik Vyriausiosios rinkimų komisijos jau turima R.Pakso rinkimų kampanijos finansavimo ataskaita, bet ir informacija apie kandidato rėmėjų išleistas ir nedeklaruotas lėšas.

Seimo komisija žada domėtis J.Borisovo vadovaujamos kompanijos „Avia Baltika“ veikla, ttaip pat Rusijos viešųjų ryšių kompanijos „Almax“ vaidmeniu mūsų šalies politikoje.

Taip pat numatyta aiškintis, kokios Lietuvoje yra galimybės kontrabandai gabenti ir išplautiems pinigams legalizuoti bei investuoti, kokios buvo atliekamos operacijos tarptautiniam terorizmui finansuoti.

Komisijos veiklos plane taip pat įrašyti klausimai apie priešiškų valstybei specialiųjų tarnybų vykdytą kontaktų paiešką valdžios sluoksniuose bei išskirtinių sąlygų verslui sudarymą, įtaką privatizavimui bei konkursams už atlygį.

Bet kuriuo atveju, tyrimas dėl galimų Prezidento aplinkos ryšių su organizuoto nusikalstamumo grupėmis turi būti viešas, o neeilinis SSeimo posėdis, skirtas šiam skandalui aptarti, turi būti atviras. Tai pasitarnautų kaip įrodymas, kad Lietuvoje jau yra įsitvirtinusios demokratiškos institucijos, kurios nebijo skaidrumo, atvirumo ir piliečių teisės patiems vertinti pateiktus faktus.

Be to, Prezidentas R.Paksas turėtų kuo greičiau pasiaiškinti visuomenei apie savo įsipareigojimus rėmėjams ir visiškai atsiriboti nuo žmonių, kurie įvardyti Valstybės saugumo departamento pateiktoje medžiagoje, kaip turintys ryšius su Rusijos ir tarptautinėmis nusikalstamomis grupėmis. Prezidentas turėtų parodyti principingumą ir siekti minėtų žmonių asmeninės atsakomybės.

Turima specialiųjų tarnybų informacija nėra tik ikiteisminio tyrimo objektas, nes tai visų pirma – pasitikėjimo klausimas. Lietuvos piliečiams yra svarbu žinoti, ar jie gali pasitikėti savo valstybės vadovu ir jo aplinka, ar ne.

Šiandien, stojimo į Europos Sąjungą ir NATO išvakarėse, šis skandalas gali nubraukti visus pastarųjų metų Lietuvos pasiekimus. Lig šiol Lietuva yra įgijusi itin patikimo partnerio reputaciją. Šiomis dienomis būdamas Vašingtone nemažai bendrauju su Jungtinių Amerikos Valstijų politikais. Tapo aišku, kad jie stebi ir stebės, ar Lietuvai pasiseks išlaikyti šį demokratijos egzaminą ir ar ji liks patikima partnere.

Nepaisant visų negandų užpuolusių dabartinę Lietuvos Respublikos Vyriausybę, galime pasidžiaugti bent tuo, kad, anot finansų ekspertų, Prezidentūros krizė ekonomikai nepakenkė. Belieka tikėtis, kad Lietuvos ūkis toliau augs tokiais fantastiškais tempais.

Ekspertų teigimu, Lietuvos ūkio nnugarkauliu tapo statyba- per metus šis sektorius išaugo 15,7 procento. Pasak Vilniaus banko analitikų, sparčiai Lietuvos ūkio plėtrai dabartinė politinė krizė įtakos neturės. Šio didžiausio šalies komercinio banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda prognozavo, kad Prezidentas savo poste išliks, tačiau keletas „iešmininkų“ gali būti pakeisti.

Naujausioje Vilniaus banko makroekonominėje apžvalgoje palankaus vertinimo sulaukė dabartinė Algirdo Brazausko vadovaujama Vyriausybė. Apžvalgoje pažymima, kad Vyriausybei pastaraisiais metais pavyko sukurti gana stabilią ir verslo plėtrai palankią makroekonominę bei finansinę aplinką.

IŠVADOS

Demokratinėse šalyse politinės partijos daugiau negu bet koks kitas politinės sistemos elementas įkūnija politikos esmę.

Jų atsiradimas siejamas su rinkimais, ypač rinkimų teisės išplėtimu, kada profesinės sąjungos, religinės bendruomenės ir tautiniai klubai įsijungė į elektoralinį procesą ir tuo būdu susiformavo kaip partijos.

Politinio pobūdžio grupių atsiradimas siejamas kartu su valdžia, nes kiekvienas, turėjęs valdžią arba pretendavęs į ją, negalėjo apsieiti be šalininkų ar bendraminčių.

Politinių partijų formavimasis ir augimas yra glaudžiai susijęs su atstovavimo principo įsitvirtinimu. Praktiškai realizuojant atstovavimo principą politinės partijos pasirodė esančios efektyviausiu atstovavimo instrumentu.

Politinės partijos yra ta institucija, kuri leidžia vienu metu išsiaiškinti ir apibendrinti skirtingų grupių interesus, suderinti juos bendravalstybiniame lygyje ir, pasinaudojant parlamentinėmis procedūromis, priimti konkrečius sprendimus. Socialinio arba ideologinio atstovavimo nuostata dažnai išreikšta partijų pavadinimuose: konservatoriai, socialdemokratai, liberalai, krikščionys ddemokratai ir t.t. Ne mažesnę reikšmę partijos turi ir realizuojant rinkiminę teisę: pirma, būtent jos aktyviai agituoja piliečius dalyvauti rinkimuose, antra, konkurencija tarp partijų, keliančių skirtingus reikalavimus ir siūlančių skirtingus problemų sprendimų būdus suteikia rinkimams daugiau prasmės ir padidina jų reikšmę. Piliečiai vienu ar kitu būdu išrenka savo atstovus, kuriems suteikiama teisė kurti įstatymus, sudaryti visų lygių vykdomosios valdžios organus ir priiminėti kitus sprendimus.

Partijos būna labai įvairios, todėl reikalinga klasifikacija. Klasifikuojant naudojami įvairūs kriterijai: organizuotumo lygis, ideologija, reliatyvus narių skaičius ir kt.

Lietuvoje šiuo metu teisingumo ministerijoje užregistruota 35 politinės organizacijos, tačiau kaip buvo atkreiptas dėmesys, – tik apie pusę iš jų yra realiai veikiančios. Šią situaciją turėtų ištaisyti naujai svarstomas Politinių partijų įstatymas.

Koalicinėje politikoje visada slypi tam tikro nesusikalbėjimo bei galimo politinio nestabilumo pavojus. Visi žinome, kad tokios patirties Lietuvoje iki mūsų Vyriausybės iš viso nebuvo.

Politologai tvirtina, kad koalicinės Vyriausybės Europoje dažniausiai išsilaiko tik pusmetį ar metus ir žlunga būtent dėl koalicijos partnerių nesutarimų ar ginčų tarpusavyje.

Dramatiškiems įvykiams dabar vykstantiems Lietuvoje nemažai dėmesio tebeskiria pasaulio žiniasklaida. Kai kuriais atvejais mūsų šalyje kilęs skandalas vertinamas per kovos dėl valdžios prizmę. Taip traktuoti šiuos įvykius linkusi Rusijos žiniasklaida, kuriai aiškiai nepatinka, kad triukšmo epicentre atsidūrė rusų tautybės žmonės.

Britų radijo ir televizijos korporacija BBC vakar išplatino komentarą, pavadintą “Aukščiausioji Lietuvos valdžia kaltinama ryšiais su mafija”. Anksčiau ši Didžiosios Britanijos nacionalinė transliuotoja įvykius Lietuvoje pavadino “Paksageitu”, primindama skandalą Jungtinėse Valstijose, kai prezidento postą beveik prieš trisdešimt metų prarado prezidentas Ričardas Niksonas.

BBC, kaip būdinga šiai gerą reputaciją turinčiai žiniasklaidos priemonei, vengia kategoriškų vertinimų, užimdama neutralios stebėtojos poziciją. Anksčiau Didžiosios Britanijos nacionalinė transliuotoja išreiškė nuomonę, kad Lietuva, kaip demokratinė valstybė, sugebės įveikti šią krizę ir tai jai nepakenks siekiant integruotis įį Vakarų gynybines ir ekonomines struktūras.

Jei jau užsienio žiniasklaida yra įsitikinusi, kad Lietuva sugebės susitvarkyti su iškilusiais sunkumais, tai mums belieka tik palinkėti sėkmės ir laukti kol Prezidentūra susitvarkys.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Politikos būtis ir politinė sąmonė. Sudarė K.Šerpetis. Šiauliai: Ped. in-tas, 1993;

2. Studijuojantiems politologiją. Sudarė G.Vitkus. K.: Šviesa, 1990;

3. Vitkus G. Politologijos įvadas: Mokymo priemonė. V.: Leidybos centras, 1992;

4. Šiuolaikinė valstybė. Technologija: Kaunas, 1999;

5. Teisingumo ministerijos interneto svetainė www.tm.lt;

6. http://www.alexandersajt.koping.se/europe/lithuania/rinkimai_lt.html;

7. Lietuvos Respublikos Seimo internetines tinklalapis www.lrs.lt;

8. “Lietuvos rytas” interneto tinklalapis www.lrytas.lt;

9. “Kauno diena” internetines tinklalapis www.kaunodiena.lt;

10. “Lietuvos žinios” interneto ttinklalapis www.lzinios.lt;

1PRIEDAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO KREIPIMASIS Į SAVO TAUTĄ

Related Posts