Laisvas asmenų judėjimas

Home / Politologija / Laisvas asmenų judėjimas

TURINYS

ĮVADAS…………………………3

I. LAISVAS ASMENŲ JUDĖJIMAS EUROPOS SĄJUNGOJE………..4

II. TEISINĖ PILIETYBĖS SISTEMA EUROPOS SĄJUNGOJE ………..10

III. LAISVO DARBO JĖGOS JUDĖJIMO PADARINIAI……………13

IŠVADOS…………………………15

LITERATŪROS SĄRAŠAS………………………..16ĮVADAS

Teisinė pilietybės sistema yra viena iš keturių Europos Sąjungos laisvių, susidarančių bendrosios rinkos pagrindą. Laisvo asmenų judėjimo principas taikomas ES piliečiams, kurie vyksta į kitą šalį dirbti ar kurti savo įmones, jų šeimos nariams, taip pat studentams, pensininkams ir ekonomiškai neaktyviems asmenims. ES acquis užtikrina šiems piliečiams teisę laisvai kirsti valstybių sienas, jose apsigyventi, įsidarbinti ar užsiimti savarankiška darbine veikla pagal savo šalyje įgytą išsilavinimą bei pprofesinę kvalifikaciją, gauti reikiamą socialinę apsaugą, balsuoti ir kandidatuoti valstybių rinkimuose.

Pagal Amsterdamo sutartį bendra prieglobsčio ir migracijos politika perkeltina į Europos bendrijas. Ji minima greičiausiai todėl, kad išorinės Sąjungos politikos įgyvendinimas šioje srityje dar nėra galutinai susiformavęs kaip atskira institucinė sistema, tuo pačiu jos ryšys su vidaus reikalų politika vis dar išlieka akivaizdus. Numatoma spartinti bendros Europos prieglobsčio sistemos, veikiančios pagal Ženevos konvencijos reikalavimus, kūrimą. Tuo pačiu atkreipiamas dėmesys į prieglobsčio ir migracijos priežasčių atsiradimą prevenciją jos kilmės šalyse (šalyse, iiš kurių atvyksta migrantai ir pabėgėliai). Po metų prieglobsčio suteikimo procedūros jau turėtų būti reguliuojamo Sąjungos teise.

Laisvės, saugumo ir teisingumo srityje atkreipiamas dėmesys į tai, kad Sąjungoje turi būti užtikrintas padorus elgesys su trečiųjų šalių piliečiais, jų teisės ir ppareigos turėtų būti sulyginamos su Sąjungos piliečių teisėmis ir pareigomis. Teigiama, jog Sąjunga privalo stiprinti kova su rasizmu ir ksenofobija, o kiekviena valstybė narė plėtoti nacionalines programas, užkertančias kelią diskriminacijai.

I. LAISVAS ASMENŲ JUDĖJIMAS EUROPOS SĄJUNGOJE

Bendrijos normos, skirtos laisvam asmenų judėjimui, pranoksta savo pradinį kontekstą. Iš pradžių laisvas asmenų judėjimas buvo laikomas būtinu elementu siekiant sukurti bendrąją rinką, o dabar vis labiau linkstama šią laisvę laikyti pagrindine laisve, suteikiama visiems ES piliečiams.

Sutarties normos, skirtos laisvam asmenų judėjimui, iš esmės sukonkretina 6 straipsnį, kuris sako: „Šios Sutarties taikymo srityse ir nepažeidžiant jokių joje numatytų specialių nuostatų bet kokia diskriminacija dėl nacionalinės priklausomybės yra draudžiama.“ Šis principas taikomas laisvam darbuotojų judėjimui bei steigimosi laisvei, ir pamažu Teismo teisminė praktika, pagrįsta šiomis nuostatomis, išplėtojo EEuropos pilietybės sąvoką, kurią vėliau patvirtino ES sutartis. Diskriminacijos draudimo principas yra vienas iš bendrųjų teisės principų, kurie sudaro galiojantį Bendrijos teisės šaltinį.

Laisvas darbuotojų judėjimas.Sutarties nuostatos. Pagrindinės normos, skirtos laisvam darbuotojų judėjimui, yra įtvirtintos Sutarties 48-51 straipsniuose. Jos ne tik įtvirtina laisvo judėjimo principą, bet ir nustato įvairias teises, susijusias su šiuo principu, – vienoda įsidarbinimo tvarka, vienodos teisės judėti ir pasilikti bet kurioje Bendrijos dalyje, – atsižvelgiant į galimybę taikyti viešo-šios tvarkos išimtį. 49 straipsnis reikalauja, kad Bendrijos institucijos ppriimtų konstruktyvius teisės aktus, leidžiančius tikrai įgyvendinti laisvą darbuotojų judėjimą. Sutarties 50 straipsnis skatina keistis jaunais darbuotojais, o 51 straipsnis įtvirtina nuostatą dėl galimybės pervesti socialinės apsaugos išmokas.

Laisvo judėjimo principas taikomas visiems valstybių narių darbuotojams, įskaitant ir valstybėms narėms priklausančių teritorijų piliečius. Tačiau sąvoka „pilietis“ nesutampa su sąvoka „darbuotojas“, vartojama EB sutarties 48 straipsnyje. Deja, mes negalime pasiremti nei sutartimi, nei išvestine teise, kad pateiktume sąvokos „darbuotojas“ apibrėžimą. Taigi Teisingumo Teismas turėjo nustatyti ir šios sąvokos prasmę, ir jos taikymo sritį. Pirmą kartą nuodugniai šis terminas buvo apibrėžtas Levin byloje. Čia Teismas nustatė bendrą principą, kad taisyklės, susijusios su laisvu darbuotojų judėjim.u, taikomos tik „vertimuisi efektyvia ir tikra veikla, išskyrus tokios mažos apimties veiklą, kuri gali būti laikoma labai menka ir pagalbine“. Todėl Teismas nusprendė, kad šios normos garantuoja „laisvą judėjimą tik tiems asmenims, kurie verčiasi ar nori verstis ūkine veikla“. Tačiau Teismas čia neapibrėžė, kas yra „ūkinė veikla“, tiktai kai kuriuose savo sprendimuose nurodė, kokiomis sąlygomis šis apibrėžimas taikomas, o kokiomis – ne.

ETT yra susidūręs su lokiais atvejais, kai asmenys pretendavo į darbuotojo statusą, nors vargu ar galėjo tikėtis įsidarbinti. Toks pavyzdys gali būti Antonisscn byla. Belgijos pilietis atvyko į Didžiąją Britaniją, kad susirastų darbą. Praėjo daugiau nei ššeši mėnesiai, bet jam vis nesisekė jo rasti. Tai paskatino vidaus reikalų tarnybą išleisti įsakymą jį deportuoti. Teismas nusprendė, jog vidaus teisė, kuri reikalavo, kad Bendrijos pilietis užsienietis, šešis mėnesius nesėkmingai ieškojęs darbo, išvyktų, turėdamas galimybę paduoti apeliacinį skundą, atitinka Bendrijos teisę, nebent tas asmuo galėtų įrodyti, kad jis tebeieško darbo ir neabejotinai turi galimybę jį gauti. Šiuo atveju kai kas gali vėl pasakyti, kad Teismas bandė tikrąją atsakomybę perduoti klausiančiajam teismui, turėjusiam nacionalinę normą įvertinti Bendrijos normos kontekste.

Suteikiami pranašumai. Jei asmuo priskiriamas aukščiau apibūdinto darbuotojo kategorijai, Bendrijos teisė jam suteikia tam tikrų lengvatų. Turbūt tiesiausias kelias būtų nustatyti bendrą taisyklę, kad asmuo, pripažintas teisėtu darbuotoju migrantu, naudojasi visomis be išimties teisėmis kaip ir priimančiosios šalies pilietybę turintis darbuotojas. Tačiau Bendrijos teisės aktų rengėjai visiškai pagrįstai manė, kad netgi tokiu atveju iškiltų problemų, kurioms išspręsti reikėtų sudėtingų ETT procedūrų. Dėl senatvės amžiaus principo, kad prevencija yra geriau už gydymą, Bendrijos institucijos priėmė aktus, kurie diskriminacijos draudimo principui suteikė turinį. Šie aktai apima teisę atvykti ir apsigyventi, teisę turėti atitinkamas įsidarbinimo sąlygas ir teisę pasilikti priimančiosios šalies teritorijoje pasibaigus jo darbo santykiams.

Teisė atvykti ir apsigyventi. Direktyvą 68/360 Taryba priėmė tam, kad panaikintų Bendrijos piliečių judėjimo ir apsigyvenimo apribojimus. Tačiau ji pripažįsta, kkad šiuo tikslu turi būti paisoma tam tikrų formalumų, nors ir siekia juos kiek įmanoma apriboti.

Atitinkamos teisės nėra visiškai priklausomos nuo priimančiosios valstybės narės. Valstybės narės taip pat privalo suteikti Bendrijos piliečiams teisę palikti jų teritoriją, kad galėtų dirbti kitur ES. Ši teisė turi būti suteikta pateikus paprastą asmens pažymėjimą ar pasą, kurį valstybė narė privalo išduoti savo piliečiui ir kuris privalo galioti visose valstybėse narėse ir visose valstybėse, kurias Bendrijos pilietis turi kirsti keliaudamas iš vienos valstybės narės į kitą, nes kartais keliaujant į kitą ES valstybę narę gali tekti kirsti trečiąsias valstybes (pvz., vykstant iš Italijos į Švediją ar beveik iš bet kurios Bendrijos valstybės į Graikiją).

Neišvengiamai kyla klausimas, kokių priemonių priimančioji valstybė gali imtis prieš darbuotoją migrantą, kuris nepaiso šių formalumų. Tai buvo sprendžiama Picck byloje. Atsakovas buvo olandas, dirbantis Velse ir neturintis galiojančio leidimo ten gyventi, todėl jam buvo įteiktas įsakymas jį išsiųsti. Teismas nustatė, kad už Direktyvoje 68/360 nustatytų formalumų nesilaikymą negali būti baudžiama taip smarkiai, kad atsirastų kliūčių laisvam darbuotojų judėjimui. Tokioms neproporcingoms bausmėms priklauso išsiuntimas ir įkalinimas.

Socialinės apsaugos nuostatos. EB sutarties 51 straipsnis reikalauja, kad Taryba priimtų teisės aktus, leidžiančius darbuotojams sumuoti visus darbo įvairiose valstybėse narėse laikotarpius apskaičiuojant jam priklausančias išmokas ir

leidžiančius jo socialines išmokas mokėti bet kurioje valstybėje narėje. Jei to nebūtų, darbuotojai nebūtų suinteresuoti kitur Europos Sąjungoje ieškoti darbo .ir įsidarbinti, o lai būtų netiesioginė kliūtis laisvam darbuotojų judėjimui.

Dauguma teisės normų, priimtų pagal šį straipsnį, yra Reglamente 1408/71. Šio reglamento tikslas – ne suderinti socialinės apsaugos sistemas pačioje Bendrijoje, o tiktai pasiekti, kad atitinkamos nacionalinės normos būtų koordinuotai taip taikomos, kad darbuotojas migrantas nebūtų baudžiamas už darbą įvairiose valstybėse narėse. Tai yra pagrįsta toliau detaliai aiškinamais principais.

Diskriminacijos draudimas. Jis įįtvirtintas 3 straipsnio l dalyje, kur yra reikalaujama, kad visi asmenys, gyvenantys valstybės narės teritorijoje, turėtų vienodas galimybes. Iš esmės pagal priimančiosios valstybės teisę jie turi tas pačias pareigas ir naudojasi tais pačiais pranašumais kaip ir priimančiosios šalies piliečiai. Tai neapima diskriminacijos dėl lyties draudimo, kuris nagrinėjamas toliau .

Taigi darbuotojams migrantams galima taikyti nacionalinį socialinės apsaugos draudimą ir jiems negali būti draudžiama daryti socialinės apsaugos įnašų ar mokėti mokesčių, kuriuos moka priimančiosios valstybės piliečiai. Šis diskriminacijos draudimas taikomas net ir bbesimokantiems darbuotojams migrantams; jų socialinio draudimo įmokos turi būti apskaičiuotos remiantis tais pačiais kriterijais kaip ir vietiniams besimokantiesiems. Kalbant apie kitas teisės akto antidiskriminacines sritis, tai reglamentas taikomas tiek tiesioginei diskriminacijai, kuri yra palyginti reta, tiek netiesioginei diskriminacijai, kuri atsiranda, kkai teisės aktai taikomi tariamai vienodai tiek užsienio, tiek vietiniams darbuotojams, tačiau juose įtvirtinti su gyvenamąja vieta susiję reikalavimai darbuotojams migrantams iš tikrųjų yra kliūtis.

Sumuojamoms išmokoms – taip, vienu metu mokamoms kelioms išmokoms – ne.Reglamento tikslas – darbuotojui migrantui sudaryti tokias pat sąlygas, kokias turi jo kolega iš priimančiosios šalies, ir nesuteikti pirmajam pranašumo antrojo atžvilgiu. Atitinkamai ji leidžia darbuotojui migrantui sumuoti paeiliui einančius socialinio draudimo laikotarpius, bet nesuteikia jam galimybės naudotis vienu metu mokamomis keliomis išmokomis.

Viena vertus, keletas reglamento straipsnių reikalauja, kad kiekvienos valstybės narės socialinės apsaugos institucijos visus darbuotojo migranto darbo, draudimo ar gyvenimo įvairiose ES valstybėse narėse laikotarpius vertinių taip, tarsi jie būtų buvę toje valstybėje narėje nepriklausomai nuo to, ar kalbama apie nedarbingumo ar motinystės pašalpas ((reglamento 18 straipsnis), invalidumo išmokas (38 straipsnis), senatvės ar našlystės pensijas (45 straipsnis), nedarbingumo išmokas (67 straipsnis) ir t. t.

Kita vertus, reglamento 13 straipsnis numato, kad darbuotojas migrantas vienu metu gali būti tik vienos valstybės narės teisės subjektas. Kadangi vidaus socialinės apsaugos srities teisės aktai dar nėra suderinti, kai kurie darbuotojai migrantai (ir/ar dėl kai kurių socialinės apsaugos institucijų aplaidumo) būtų galėję gana išradingai naudotis keliomis vienu metu mokamomis išmokomis. Šio pavojaus išvengiama 12 straipsnio l dalyje nustačius, kad jie „„negali nei įgyti, nei išlaikyti teisės į kelias tos pačios rūšies išmokas už tą patį privalomojo draudimo laikotarpį“.

Tačiau reglamente įtvirtintos sistemos yra laikomasi ne tik dėl paties sumavimo, ja taip pat siekiama garantuoti sumavimą nieko neprarandant. Todėl joje įtvirtintos atitinkamos garantijos užtikrina, kad pareiškėjas migrantas nepatirs jokių nuostolių dėl skirtingo išmokų lygio įvairiose valstybėse narėse. Tokio neatitikimo išvengiama pagal skirtumą tarp didžiausios ir mažiausios sumos nustačius tam tikrą aukščiausią valstybės išmokų ribą.

Bendros taisyklės. Direktyva ir ETT teisminė praktika nustatė keletą principų, kurie yra bendri visiems trims išimtį pateisinantiems motyvams (išskyrus procedūrinius aspektus, kurie bus analizuojami vėliau).

Išimties taikymo mastą dar kartą apibūdina visuotinis principas: direktyva taikoma visiems Bendrijos piliečiams, kurie gyvena toje .valstybėje narėje ar į ją keliauja ir kurie yra įsidarbinę ar savarankiškai dirbantys asmenys arba paslaugų gavėjai, taip pat jų šeimos nariai, kaip jau buvo anksčiau apibrėžta (direktyvos l straipsnis). Tai pasakytina apie visas priemones, taikytinas aukščiau minėtiems asmenims įvažiavimo, leidimo gyventi ar išsiuntimo atveju (2 straipsnio l dalis). Teismas išplėtė šio principo taikymą ir nustatė, kad šios taisyklės taikomos ne tik judėjimui per sieną, bet ir Bendrijos piliečio užsieniečio judėjimui pačioje valstybėje narėje. Pavyzdžiui, buvo nutarta, kad Prancūzijos institucijos išleistas įsakymas, ribojantis Italijos politinio ekstremisto patekimą į tam ttikrus departamentus, yra neteisėtas. Tačiau tokie apribojimai yra galimi, jei nacionalinė valdžia turi teisę juos nustatyti savo piliečiams. Vis dėlto, jei Bendrijos pilietis teisėtai jau yra patekęs į kitos valstybės narės teritoriją, jos institucijos negali diskriminaciniu būdu jam taikyti viešosios tvarkos išimties.

Tai, kad baigėsi asmens pažymėjimo ar paso galiojimo laikas, negali pateisinti išsiuntimo (3 straipsnio 3 dalis). Platesniu požiūriu Teismas nusprendė, jog įsakymas išsiųsti asmenį nepateisinamas vien tuo, kad Bendrijos pilietis negalėjo baigti tvarkyti teisinių formalumų, susijusių su užsieniečio atvykimu, judėjimu ir gyvenamąja vieta. Kiekviena valstybė, išduodanti asmens pažymėjimą, privalo leisti jo turėtojui grįžti į jos teritoriją, jei šis pažymėjimas nebegalioja arba jei kyla ginčas dėl jo turėtojo pilietybės (3 straipsnio 4 dalis).

Viešoji tvarka. Jau minėta, kad ši sąvoka kilo iš Prancūzijos teisėje vartojamo termino ordrc public, kuris gal ir ne visai vykusiai į anglų kalbą verčiamas kaip „public policy“. Tačiau tai nepateisina Teismo ar Bendrijos aklus priimančių institucijų nenoro ar negalėjimo perimti aininni-nautairc viešosios tvarkos koncepciją ar bent pabandyti tai padaryti. Atkreipkime dėmesį į tokią sprendimo Van Duyn byloje ištrauką“:

Viešosios tvarkos sąvoka turi būti aiškinama siaurai, todėl jos taikymo srities nė viena valstybė narė negali nustatyti vienašališkai, nekontroliuojant Bendrijos institucijoms. Tačiau konkrečios aplinkybės, pateisinančios viešosios tvarkos sąvokos vartojimą, įvairiose vvalstybėse įvairiais laikotarpiais gali būti skirtingos, todėl reikia neperžengiant Sutarties nustatytų ribų suteikti kompetentingoms nacionalinėms institucijoms tam tikrą veikimo laisvę.

Švelniai tariant, tai nėra išsamu ir nelabai padeda nacionaliniam teismui, klaususiam ETT nuomonės. Tai nereiškia, kad Bendrijos teisėje iš viso nėra nuorodų, kaip suprasti šią sąvoką ir kokia yra jos taikymo sritis. Antai 3 straipsnio l dalis nustato, kad priemonės, kurių imamasi viešosios tvarkos (ir visuomenės saugumo) sumetimais, turi būti priimtos atsižvelgiant į suinteresuoto individo asmeninį elgesį. Ankstesnės bausmės pačios savaime negali pateisinti išsiuntimo (3 straipsnio 2 dalis). ETT turėjo pakankamai progų paaiškinti šias sąvokas.

Paskui ETT atkreipė dėmesį į vieną iš pagrindinių ieškovės prieštaravimų dėl jos diskriminavimo, tai yra į faktą, kad iš tiesų nebuvo uždrausta priklausyti sientologų bažnyčiai. Teismas atsakė, jog vien dėl to, kad valstybė narė pareiškė savo poziciją, paskelbdama jos veiklą esant visuomenei žalingą ir imdamasi tam tikrų administracinių priemonių prieš ją, ji nėra priversta taip pat pripažinti tokią veiklą esant neteisėtą. Tačiau šis argumentas neatitiko nediskriminavimo kriterijų. Galima aiškinti, kad norint elgesį su panele Van Duyn pripažinti nediskriminaciniu ta pati administracinė priemonė, nors ir visiškai neuždraudžianti veiklos, galėjo būti taikoma Jungtinės Karalystės piliečiams (kaip koks nors „Vyriausybės įspėjimas“?).

Spėjimus, kad artėjant referendumui dėl Didžiosios Britanijos narystės Bendrijoje

Teismo sprendimą galėjo nulemti ne tik grynai teisiniai motyvai, paprastai dauguma institucijų išdidžiai paneigia. Tačiau tai – ne vienintelis atvejis, kai Teismui buvo pateikti tokie kaltinimai; be to, Teism.as beveik iškart atsiribojo nuo savo pozicijos.

Išimtis, susijusi su viešąja tvarka. Sutarties 48 straipsnio 3 dalis nacionalinės valdžios institucijoms suteikia teisę išlaikyti ar įvesti tam tikrus apribojimus laisvam darbuotojų judėjimui „viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos sumetimais“. Panaši taisyklė yra numatyta Sutarties 56 straipsnio l dalyje steigimosi laisvės atžvilgiu. 56 straipsnio 22 dalis reikalauja, kad Bendrijos institucijos priimtų direktyvas, kurios koordinuotų nuostatas dėl šios išimties, taikomas laisvam asmenų judėjimui. Taryba išleido keletą direktyvų, iš kurių svarbiausia yra Direktyva 64/221“.

Tikriausiai nereikia pridurti, kad, kaip ir 36 straipsnyje laisvam prekių judėjimui viešosios tvarkos atžvilgiu nustatyta išimtis, šios nuostatos turi būti aiškinamos siaurai, kaip nustatančios bendro ir šiuo atveju pagrindinio Bendrijos teisės principo, t. y. laisvo asmenų judėjimo, išimtį. Kad ETT ne visada to paisė, patvirtina tai, apie ką bus toliau kalbama.

II. TEISINĖ PPILIETYBĖS SISTEMA EUROPOS SĄJUNGOJE

Kol Bendrijoje išlieka sienų kontrolė, tol asmenų judėjimas nebus visiškai laisvas, tačiau supaprastintos tokios procedūros kontrolės punktuose gali būti. Iki devintojo dešimtmečio vidurio tokį siekį atspindėjo tik keletas pareiškimų apie ketinimus ir neryžtingas principų deklaravimas. Paskui reikalai ppradėjo judėti kur kas sparčiau. 1984 m. birželio 14 d. Fontenblo įvykusiame Europos viršūnių tarybos susitikime iš esmės buvo susitarta, kad visi muitų ir policijos formalumai Bendrijos vidaus pasienio punktuose turi būti panaikinti. Jau po metų Prancūzija ir Vokietija žengė pirmą žingsnį šia linkme ir pasirašė Sarbriukeno sutartį. Vėliau, 1985 m. birželio 14 d., keletas valstybių pasirašė sutartį, įpareigojančią jos dalyvius palaipsniui nutraukti tikrinimus prie bendrų sienų, taip pat užtikrinti galimybę laisvai kirsti šias sienas visiems nepriklausomai nuo to, ar jie yra Bendrijos piliečiai, ar ne. Tai buvo pirmoji Šengeno sutartis, sudaryta tarp Belgijos, Prancūzijos, Vokietijos, Liuksemburgo ir Nyderlandų. Šios penkios valstybės po penkerių metų pasirašė antrąją Šengeno sutartį, nustatančią laisvo asmenų judėjimo įgyvendinimo sąlygas ir garantijas. Joje taip pat yyra išdėstyti principai, reglamentuojantys ne Bendrijos piliečių judėjimą Sąjungoje. Prie pirmųjų sutartį pasirašiusių valstybių vėliau prisijungė Italija, Ispanija ir Portugalija.

Kad būtų laikomasi įstatymų ir paisoma saugumo, sutartyse yra nuostata dėl glaudesnio nacionalinių institucijų bendradarbiavimo užtikrinant sienų kontrolės efektyvumą. Sutartyje taip pat numatytos kovos su terorizmu ir organizuotu nusikalstamumu priemonės. Šiuo tikslu yra įtvirtinta nuostata dėl valstybių narių teisminių institucijų ir vyriausybių padalinių geresnių tarpusavio ryšių ir susiderinimo.

Amsterdamo sutartis Bendrijos laisvo asmenų judėjimo, prieglobsčio, imigracijos politikas priskyrė savo pagrindiniam tikslui sukurti llaisvės, saugumo ir teisingumo zoną. Dėl to į EB sutartį buvo įterptas naujas skyrius. A straipsnis reikalauja, kad Taryba per penkerius metus nuo Amsterdamo sutarties įsigaliojimo imtųsi priemonių, užtikrinančių laisvą asmenų judėjimą pagal EB sutarties 7a straipsnį, kartu su atitinkamomis priemonėmis dėl išorinių sienų, prieglobsčio ir imigracijos. Reikėtų prisiminti, kad 7a straipsnis numato, kad turi būti sukurta vidaus rinka be jokių sienų Bendrijoje ir kartu garantuotas laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas.

Pagal B straipsnį Taryba per tą patį penkerių metų laikotarpį turi priimti teisės aktus, užtikrinančius, kad nebus jokios asmenų kontrolės, kai jie nepriklausomai nuo to, ar yra ES, ar trečiųjų šalių piliečiai, kirs ES vidaus sienas. Dėl to B straipsnio 2 dalis nustato išsamių taisyklių, kurios turės būti priimtos šiam tikslui įtvirtinti, sąrašą.

Nors, kaip jau minėta, Europos Sąjunga iš esmės išlieka ekonominis darinys, per pastarąjį dešimtmetį. ryškėjo palankumas Europos piliečiui ir vis labiau buvo užtikrinama jo judėjimo laisvė Bendrijoje nepriklausomai nuo ekonominių aplinkybių.

ES sutartis oficialiai pakeitė Romos sutarties pavadinimą ir EEB sutartis tapo Europos Bendrijos sutartimi. Šį simbolinį gestą palydėjo nuostatos, įtvirtinančios Sąjungos pilietybę, konkrečiai – į Sutartį buvo įtraukti 8-8e straipsniai. Sutarties 8 straipsnis nustato principą, kad kiekvienas valstybės narės pilietis yra Sąjungos pilietis; visus šiuos piliečius ssaisto Sutartyje nustatytos teisės ir pareigos.

Sutarties 8a-8d straipsniai įtvirtina normas, kurios gali būti pavadintos užuomazginiu Bendrijos piliečio teisių biliu. Sutarties 8a straipsnis nustato laisvo judėjimo Sąjungoje principą ir įpareigoja Tarybą imtis priemonių šiam principui diegti. Sutarties 8b straipsnis suteikia ES piliečiui teisę bet kur Sąjungoje kelti savo kandidatūrą per savivaldos ar Europos rinkimus tokiomis pat sąlygomis kaip ir valstybės narės, kurioje jis įgyvendina šią teisę, pilietis.

Pagal Sutarties 8c straipsnį tuo atveju, kai ES pilietis yra ne valstybės narės teritorijoje, jis turi teisę į bet kurios valstybės narės konsulinę ir diplomatinę gynybą. Sutarties 8d straipsnis suteikia Sąjungos piliečiams teisę su peticija kreiptis į Europos Parlamentą arba kreiptis į Europos Parlamento paskirtą ombudsmeną.

Paskutinė iš šių nuostatų, Sutarties 8e straipsnis, reikalauja, kad Komisija kas treji metai Europos Parlamentui, Tarybai ir Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui praneštų, kaip ši „piliečių chartija“ taikoma. Taryba gali priimti taisykles, įtvirtinančias ar papildančias aukščiau minėtas naująsias teises. Tačiau valstybių narių nacionalinės institucijos pagal savo konstitucines nuostatas turi pritarti šioms taisyklėms.

Teisė ir įsipareigojimai. Neskaitant savo šalies pilietybės, ES valstybių piliečiai turi ir ES pilietybę. Tuo siekiama suteikti jiems tam tikrų praktinių teisių, bei laisvių. Europos Bendrijos steigimo sutartyje ES pilietybė apibrėžta 17 – 22 straipsniuose, juose teigiama, kad vienos iiš ES valstybių pilietybę turintis asmuo kartu yra ir Sąjungos pilietis. Teisės ir įsipareigojimai:

Sąjungos pilietis, reziduojantis ES valstybėje, kurios pilietis jis nėra, turi teisę balsuoti ir būti kandidatu per vietos savivaldos ir Europos Parlamento rinkimus, tokiomis pat teisėmis kaip ir tos valstybės piliečiai.

Teisė laisvai judėti ir apsigyventi bet kurioje ES valstybėje pagal Mastrichto sutartyje nustatytas sąlygas.

ES piliečiai turi teisę teikti peticijas EP ir kreiptis į Europos ombudsmeną bei Teisingumo teismą.

Būdamas trečioje šalyje, kurioje nėra jo valstybės atstovybė jis turi teisę į bet kokius kitos ES valstybės diplomatinių ir konsulinių įstaigų teikiamą apsaugą tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai.

1999m. Amsterdamo sutartyje numatyta labiau detalizuoti individualias piliečių teises ir suteikti jiems platesnes galimybes (įdarbinimo, socialinėje, kultūrinėje, santykio su ES institucijomis, saugios aplinkos srityse).

Kiekvienas žmogus turintis valstybės narės tautybę, gali būti Sąjungos pilietis. Be to, klausimas kas yra valstybės narės pilietis išimtinai lieka reikalu pačios valstybės narės vidaus įstatymuose. Valstybių nacionaliniai įstatymai, kalbant apie pilietybės įsigyjimą ir praradimą, ryškiai skiriasi tarp pačių valstybių, kuriant parametrus Sąjungos pilietybei. Nėra išskirtinio dominavimo kurios nors valstybės.Valstybės pačios per savo nacionalinius įstatymus turi nuspręsti leisti ar neleisti politiškai dalyvauti Sąjungoje jos piliečiams.

Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija sako, kad kiekvienas turi teisę į tautybę ir kad

niekas negali savavališkai atimti jo tautybės ar neigti galimybę pasikeisti tautybę. Taip pat niekas negali būti pašalintas iš valstybės teritorijos pagal kurią jis yra tautietis, nieks negali drausti atvykti į savo gimtąją valstybę.

III. LAISVO DARBO JĖGOS JUDĖJIMO PADARINIAI

ES plėtra sukuria. naujų valstybių narių gyventojams palankias sąlygas nevaržomiems persikelti iš vienos šalies į kitą ir susirasti darbą net kur ES.

Geresnės darbo sąlygos ir didesnės pajamos – pagrindiniai stimulai, skatinantys žmones persikelti iš vienos šalies į kitą. ES žmonėms teikia viltį ppagerinti savo gyvenimo sąlygas, tačiau politikams kelia nerimą galimos migracijos iš naujai priimtų valstybių į senąsias valstybes nares mastai.

Migracijos patirtis po ankstesnių ES plėtimosi etapų rodo, kad Vakarų Europos valstybės neturėtų nerimauti dėl migracijos masto, nes reikšmingesnis imigracijos iš naujų valstybių narių šuolis būdavo pastebimas tik iš karto perėjus prie laisvo darbo jėgos judėjimo, o paskui gerokai sumažėdavo ir pasiekdavo normalų lygį.

Taigi, anksčiau į ES įstojusių valstybių 9 o gal ir šių šalių kandidačių0 politikus jaudina galimas emigracijos mastu ššuolis perėjus prie laisvo darbo jėgos judėjimo ir su tuo susijęs galimas įtampos padidėjimas kai kuriose darbo jėgos ar kapitalo rinkose, regionuose, interesų grupėse.

Ilgalaikėje perspektyvoje niekas neabejoja laisvo darbo jėgos judėjimo nauda visoms šalims. Pagal ekonomikos teoriją, bendrojoje rinkoje kapitalo iinvesticijų, užimtumo ir apmokėjimo lygiai supanašėja ir kartu auga visų šalių gerovė, tuomet darbo jėgos migracija jau nebebūna tokia opi problema. Tačiau prognozuojama, kad valstybėse kandidatėse toks ekonomikos lygis, kai migracijos srautai pasieks pusiausvyrą, bus tik po 35 metų.

„Protų nutekėjimas“ yra neišvengiamas , nes emigrantai renkasi žmogiškajam kapitalui imlias šakas ir keliauja iš mažiau išsivysčiusių šalių į labiau išsivysčiusias, o kapitalas – į darbui imlias šakas menkiau išsivysčiusiuose kraštuose.

Reemigracija ir ekonomikos augimas. Asmenys, išvykstantys dirbti, o ne gyventi paprastai kitoje šalyje apsistoja trumpesniam laikui – dažniausiai sezoniniams darbams arba iki 1 metų, rečiau – 1-3 metams, o daug mažesnė dalis išvyksta ilgesniam nei 5 metų laikotarpiui. Taigi nuolat vyksta reemigracija, tačiau prognozuojama, kad per artimuosius 20 – 30 metų emigracija iiš Lietuvos viršys imigraciją ( įskaičiuojant ir reemigrantus ).

Tikimasi, kad reemigrantai „atsiveža“ iš Vakarų Europos naują darbo ir vadybos kultūrą, o tai skatins ekonomikos augimą. Tačiau tai įmanoma esant tikrai laisvam darbo jėgos judėjimui ir laisvai konkurencijai. Šiuo metu išvykę i užsienį Lietuvos piliečiai sunkiai konkuruoja vietos darbo rinkos vietose ir dažnai dirba žemesnės kvalifikacijos darbą. Taip jie praranda tėvynėje įgytą kvalifikaciją.

Be to tikimasi, kad reemigrantai parveš į Lietuvą savo uždirbtus pinigus tai padidins namų ūkio išlaidas bei ssantaupas.

Padariniai Europos Sąjungai. Jeigu būtų analizuojamas laisvo darbo jėgos judėjimo poveikis tik iš Lietuvos (jau tapusia ES nare) į kitas valstybes, ES to nepajustų. Tačiau kartu su darbo jėgos iš kitų valstybių kandidačių antplūdžių į seniau ES narėmis tapusias šalis, Lietuva prisidėtų prie teigiamų ir prie neigiamų pasekmių..IŠVADOS

Kiekvienas žmogus turintis valstybės narės tautybę, gali būti Sąjungos pilietis. Be to, klausimas kas yra valstybės narės pilietis išimtinai lieka reikalu pačios valstybės narės vidaus įstatymuose. Valstybių nacionaliniai įstatymai, kalbant apie pilietybės įsigyjimą ir praradimą, ryškiai skiriasi tarp pačių valstybių, kuriant parametrus Sąjungos pilietybei. Nėra išskirtinio dominavimo kurios nors valstybės.Valstybės pačios per savo nacionalinius įstatymus turi nuspręsti leisti ar neleisti politiškai dalyvauti Sąjungoje jos piliečiams.

Ilgalaikėje perspektyvoje niekas neabejoja laisvo darbo jėgos judėjimo nauda visoms šalims. Pagal ekonomikos teoriją, bendrojoje rinkoje kapitalo investicijų, užimtumo ir apmokėjimo lygiai supanašėja ir kartu auga visų šalių gerovė, tuomet darbo jėgos migracija jau nebebūna tokia opi problema.

Teigiami darbo jėgos migracijos padariniai anksčiau ES narėmis tapusioms šalims:

• žmogiškojo kapitalo padidėjimas be papildomų išlaidų švietimui dėl „protų nutekėjimo“ iš emigracijos valstybių;c

• pajamų padidėjimas dėl efektyvesnio darbo pasidalijimo, nes šalyje yra daugiau kvalifikuotos darbo jėgos;

• apsirūpinimas pigia darbo jėga tose srityse, kuriose vietiniai gyventojai nenori dirbti arba darbus atlieka per brangiai.

Neigiami padariniai:

• vietinės darbo jjėgos išstūmimas kai kuriose regionuose ar šakose;

• darbo jėgų kainų mažinimas ir nedarbo didinimas;

• galimi socialiniai ar etniniai konfliktai.

Apibendrinant galima sakyti, kad, palyginant su ankstesniais ES plėtros etapais poveikis ES valstybėms turėtų būti mažesnis ir greičiausiai juntamas tik kai kuriose srityse.LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Allan Tatham. Europos Sąjungos teisė. Vilnius, 1999

2. Europos komisijos reguliarioji 2001 metų ataiskaita. Europos komisija 2001

3. Europos Sąjunga „Institucinė sąranga ir poltikos aktualijos“. Eropos integracijos studijų centras, 2000

4. Jonas Vėlyvis. Europos sutartis: vadovas studentui ir verslininkui. Vilnius, 2000

5. Gediminas Vitkus. Europos Sąjunga. Enciklopedinis Žinynas. Vilnius, 2002

6. Walter Cairns. Europos Sąjungos teisės įvadas. Vilnius, 1999

7. http://www.euro.lt

8. http://www.migracija.lt

9. http://www.vrm.lt

10. http://www.urm.lt

v

Related Posts