Kas būdinga čekų kultūrai?

Home / Politologija / Kas būdinga čekų kultūrai?

REFERATAS

KAS BŪDINGA ČEKŲ KULTŪRAI?

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas teigia, jog kultūra (lot. cultura –

apdirbimas, ugdymas, auklėjimas, lavinimas, tobulinimas, vystymas,

garbinimas) – tai žmogaus bei visuomenės veiklos produktai, jos formos ir

sistemos, kurių funkcionavimas leidžia kurti, panaudoti ir pateikti

materialines ir dvasines vertybes. Tai tobulumo laipsnis, pasiektas kurioje

nors mokslo ar veiklos srityje; išprusimas; augimas.

Taigi kalbėdami apie bet kurios šalies kultūrą privalome turėti omeny

visą, kas sukurta tos šalies visuomenės fizinių ir protinių darbu, o t.y.:

animacinė veikla, architektūra, filmas, fotografija, muzika, iliustracija,

bibliotekos, literatūra, mmuziejai, organizacijos, produkcija, radijas,

televizija, teatras, pramogos ir t.t. Aišku, kad ne kiekvienoje šalyje visi

šie dalykai yra vienodai išsivystę.

Kalbėdami būtent apie čekų kultūrą negalime nepaminėti to, kad

Čekijoje yra labai paplitęs turizmas. Kasmet apžiūrėti Čekiją atvažiuoja

tūkstančiai žmonių, o tai reiškia, kad šios šalies kultūra yra kažkuo

įdomi, ypatinga, patraukli. Patys čekai teigia, jog kartą pabuvojus jų

šalyje nepavyktų galutinai atskleisti, pažinti jų visos kultūros grožio,

nepaprastumo. Jų kultūra yra tiek turtinga, jog neįmanoma būtų griežtai

nubrėžti jos ribų. Taigi galime bandyti pažinti tik tai, kas yyra labiausiai

žinoma, svarbu, įdomu čekų kultūroje.

Manau, kad norėdami geriau susipažinti su tuo, kas yra būdinga čekų

kultūrai, turime pradėti nuo muzikos, kuri yra tikru čekų interpretacinio

meno lobiu.

Teigiama, jog Čekijos sostinė Praha yra gražiausia gegužės mėnesį, nes

būtent tada gamta stebina ssavo grožiu, o oras tarsi dvelkia muzika. Gegužė

kasmet (jau nuo 1946 metų) pristato didžiausią metų muzikos šventę, kuri

yra vadinama „Prahos pavasariu“. Per šią šventę įvyksta maždaug 70 koncertų

ir 10 vaidinimų, kuriuose dalyvauja daugiau kaip 2000 muzikantų iš beveik

20 pasaulio šalių. Būna atliekama apie 320 kūrinių, kurių trukmė siekia 160

valandų ir visą tai stebi apie 60 000 žiūrovų. Kiekvienam „Prahos

pavasariui“ yra būdingas nepaprastas muzikalumas, atlikėjai jaučia ir

tiksliai perteikia bet kokio laikotarpio stilių.

Apie panašią šventę Čekijoje svajota dar prieš 1946 metus. Jau XIX

R.Kubelikas amžiuje apie tai galvojo poetas Jonas Neruda, didysis

kultūrinių švenčių organizatoriu Andželo Neimanas. Bet šią svajonę pavyko

įgyvendinti tik Rafaeliui Kubelikui, kuris pasiekė buvusio čekų

filharmonijos vadovo Vaclovo Talicho meninį tikslą. Taigi 1946 metais

gegužės 12 dieną vadovaujant R. Kubelikui filharmonija atliko ssimfoninę

Smetanos poemą „Mano tėvynė“ ir tuo „Prahos pavasaris“ buvo atidarytas.

Nuo tų metų simfoninė poema „Mano tėvynė“ yra atlikinėjama kiekvienais

metais, ja prasideda kiekvienas „Prahos pavasaris“.

p

Panašios šventės kasmet vyksta ir teatro srityje, pvz.: tarptautinis

festivalis „Europos regionų teatras“, kuris pirmą kartą įvyko 1995 metais

ir virto didele teatrine švente. Šioje šventėje gali dalyvauti ne tik

žinomiausios teatrinės trupės, lėlių teatras, bet ir bet kuri nepriklausoma

teatrinė trupė. Inscenizacijos vyksta ne tik teatruose, bet ir atvirose

scenose, miesto aikštėse. Festivalis vis labiau ir labiau įsibrauna į

miestą iir tampa jo sudėtine dalimi.

Čekijoje vyksta ne tik tradicinio pobūdžio teatriniai festivaliai, bet

ir pvz. tokie kaip „Tarp tvorų“. Teatrinis festivalis „Tarp tvorų“ pirmą

kartą įvyko Prahos Psichiatrinėje gydykloje 1992 metais. Jame dalyvavo

šešios trupės. Šio renginio tikslas: padėti nugriauti tariamas tvoras tarp

„sergančiųjų“ ir „sveikųjų“, nustumti tabų nuo psichiatrinių ligoninių ir

apskritai nuo psichiatrijos, skatinti pacientus realizuotis kūrybinėje

veikloje ir suteikti galimybę visuomenei visą tai stebėti.

Kasmet šioje teatrinėje šventėje dalyvauja vis daugiau profesionalių ir

mėgėjiškų trupių, taip pat prisideda ir muzikiniai ansambliai. Žiūrovų

skaičius sparčiai didėja, nes renginys yra nemokamas, tokiu būdu festivalis

tampa vis labiau žinomas, didėja jo prestižas tarp dalyvių ir rėmėjų.

Apskritai apie čekų teatrą šiandien sakoma, kad yra „Auksinis teatro

laikas“ arba „Svarbiausioji baroko epochos krizė“. Abu teiginiai yra

savotiškai teisingi. Viena vertus spektaklių ir teatrinių kolektyvų

skaičius tikrai nėra mažas (žiūrovų taip pat), bet kita vertus teatras turi

daug problemų. Svarbiausioji – stinga pinigų ir todėl dauguma jaunų trupių

negali egzistuoti profesionaliame lygyje. Nelengva ir profesionaliems

kolektyvams.

Visai ką kitą galima būtų pasakyti apie čekų filmą ir kino studijas.

Čekijos Respublikoje ne tik statoma daug savų filmų, bet ir nemažai

uždirbama nuomojant nuostabias čekų kino studijas Barrandov, kurios yra

žinomos kone visame pasaulyje. Tai didžiausias studijų kompleksas visoje

Europoje, kurį ateityje planuojama dar labiau išplėsti.

Kiekvienais metais filmų kūrėjai iš viso ppasaulio yra priversti

keliauti į Prahą, kuri nuo senų laikų vilioja (daugiau kaip 70 metų) filmų

kūrybos istorija, čekų filmų kūrėjų profesionalumu, nuostabiomis

techninėmis galimybėmis, kvalifikuotais darbininkais, studijų plotu (yra 11

studijų, kurių bendras plotas siekia net 160 000 km² ), ypač patogia vieta

(tik 5 kilometrai nuo Prahos centro) bei prieinamomis kainomis.

Užsienio spauda teigia, jog studijos Barrandov siūlo puikų servisą ir tuo

negalima abejoti.

Studijų istorija siekia 1930 metus. Būtent tada Vaclavas Havelas, buvusio

Čekijos Prezidento tėvas, buvo paprašytas savo brolio Milošo įtraukti į

savo naujų pastatų (Barrandov apylinkėse) projektą filmų studiją.

Lankytojai iki šių dienų negali atsistebėti pagrindinio pastato

nepaprastumu. Jis buvo suprojektuotas taip, kad primintų legendinį Feniksą

kylantį iš savo pelenų. Tai buvo tarsi naujos čekų filmo eros (Čekijoje)

simbolis. Studijos architektu ir dizaineriu buvo Maksas Urbanas (kuris

vėliau tapo direktoriumi ir operatoriumi). Statybos buvo pradėtos 1931

metais ir per 14 mėnesių ten jau buvo pastatytas pirmas čekų filmas

„Žmogžudystė Ostrovni gatvėje“.

Barrandove buvo pastatyta ir daug kitų žinomų filmų, pvz.: „Riterio

pasakojimas“, „Iš pragaro“, „Ašmenys II“, „XXX“, „Širdžių karas“, „Shanghai

riteriai“ ir t.t.

Čekų, palyginus su kitomis tautomis, yra ne daug, bet nepaisant to jie

labai įtakoja pasaulio fotografiją. Čekų fotografų parodos rengiamos

įvairiose šalyse. Vienas žymiausių čekų fotografų Janas Saudekas teigia,

kad Čekijoje yra savotiška foto meno t J. Saudeko (nuotrauka)

tradicija ir todėl šiandien jie gali pasigirti nuostabiu, nnusipelnusiu,

aukšto lygio fotografų gausa, ko negalėtų padaryti kitos tautos,

neturinčios (kaip bebūtų keista) jokių žymių foto meno atstovų (tai pvz.:

albanai, indusai, boliviečiai ir pan.).

Čekų fotografai susilaukia daug dėmesio dėl savo meistriškumo,

pastabumo, darbų nepaprastumo. Kiekvienas menininkas yra skirtingas (nors

kartais yra įtakojamas kitų fotografų) ir atranda vis naujas fotografavimo

galimybes. Vienas žaidžia su spalva ir šešėliais, kitas atvirkščiai-

paryškina, perteikia objektą tokį, koks yra. Vienam norisi perteikti

situaciją, aplinką kuo realiau, kitam svarbu suteikti kuo daugiau

mistiškumo, paslaptingumo, jis nori priversti žiūrovą mąstyti, nagrinėti.

Bet nuotraukos niekada nelikdavo abejingos aplinkos pasikeitimui, todėl

dažnai juose galime įžiūrėti tam tikram laikmečiui būdingų bruožų.

Čekų literatūrai taip pat būdinga tai, kad buvo įtakojama aplinkos. Iki

19 amžiaus pradžios čekų ir moravų literatūrinių bandymų buvo ne daug. Tai

buvo susiję su istorine padėtimi bei kalbos būsena.

Tik romantizmo laikais pradeda kurti tokie poetai kaip: J. Kollaras (1793-

1852), F.L. Čelakovskis (1799-1852) – kūrė čekų ir rusų tautinės poezijos

imitaciją, V.Ganka (1791-1861) ir kiti. Vėlyvojo romantizmo žinomiausi

atstovai: K.G. Macha (1810-1836), K.J. Erbena (1811-1870).

Romantizmą išstūmė pirmoji ankstyvojo realizmo banga. Božena Nemcova

(1820-1862) nupiešė idilišką kaimiško gyvenimo paveikslą romane „Senelė“

(1855); J. Neruda (1834-1891) kūrė trumpus jumoristinius eilėraščius apie

Prahos gyventojus.

Po 1870 metų šaly užplūdo naujoji romantizmo banga, šį kartą Čekija

buvo įtakojama prancūzų.

1890 metais garsėja naujoji karta. T. Masarikas (1850-1937),

Čekoslovakijos

prezidentas 1918-1935 metais, kritikavo čekų romantizmą,

ironiškus ir satyriškus eilėraščius rašė J.S. Macharas (1864-1942). P.

Bezruč (1867-1958) savo dainose išreiškė tautinį pasipiktinimą austrų

priespauda.

Simbolizmas davė Čekijai du didžiuosius poetus – O. Bržeziną (1868-

1929) ir A. Sovą (1864-1928). Naujo amžiaus pradžiai būdingas buvo čekų

romantikos žydėjimas, buvo kuriami istoriniai romanai, romanai apie

kaimišką gyvenimą, moteris, kurios nesusilaukė aplinkinių palaikymo,

supratimo.

Nacionalinės nepriklausomybės atkūrimas (1918 m.) atgaivino

literatūrinį gyvenimą, bet jau po 1930 metų čekų literatūra buvo įtakojama

vokiečių (literatūra buvo cenzūruojama, rašytojai buvo persekiojami),

vėliau komunistų (socialistinis realizmas ribojo kkūrinių publikaciją).

Po Stalino mirties (1953m.) situacija šiek tiek pasikeitė, seniau

tremiami rašytojai susijungė su literatūriniu jaunimu ir kartu priešinosi

socialistiniam realizmui.

Čekų poetinės tradicijos simboliais tapo V. Golanas ir J. Seifertas,

kurie savo kūriniuose išryškino nepakartojamą įvairių Europos avangardo

srovių sintezę su filosofiškai-kultūriniais šaknimis. J. Seifertas tapo

pirmuoju čekoslovakų rašytoju, kuris gavo Nobelio premija (1984).

Labiausiai žinomas čekų dramaturgas yra V. Gavelas. Iš kitų

šiuolaikinių čekų dramaturgų išsiskiria J. Topolis.

Po 1968 metų literatūros klestėjimas buvo sustabdytas, Sovietų Armija

įsiveržė į Čekoslovakiją tam, kad „normalizuotų“ politinį vvalstybės

gyvenimą. Dėl susiklosčiusios padėties daug rašytojų emigravo. Jų tarpe

buvo Škvoreckis ir Kundera, kurių kūriniai yra išversti į daugelį kalbų ir

aukštai vertinami tarptautine profesionaline kritika.

Reikšminga kultūros dalimi yra menas. Seniausios čekų meno apraiškos

siekia priešistorinį laikotarpį. Tuo metu buvo daromos moterų ffigūrėlės

(pvz.: Wenus iš Dolni Viestovicų), kai kurių rūšių keraminiai, bronziniai,

auksiniai dirbiniai.

IX-X amžiams būdinga yra akmeninių pastatų statyba ( Šv. Wito ir Šv.

Jirži bažnyčios, pilys, namai, akmeninis tiltas Prahoje), architektoninė

skulptūra. XIV-XVI a.- gotikinio meno klestėjimas. Gotikų skulptūroms

turėjo įtakos Niderlandų realizmas su taip vadinamu nuostabiuoju stiliumi.

Renesanso laikais čekų menas buvo įtakojamas Italijos, tą atspindi dvarų (

renes. pilies Hradčanuose perstatymas, rūmai Prahoje, provincijų pilys su

arkadiniais kiemais) ir miestelėnų architektūra. Skulptūroje ir tapyboje

vyravo savos tradicijos. Baroko menas vystėsi nuo XVI a. pr.- tai buvo

architektūros klestėjimo laikotarpis (įtakoja italai, austrai, prancūzai).

XVIIIa. pab. ypač išryškėjo prancūzų klasicizmo ir rokoko poveikis.

Žymiausias baroko skulptūros atstovas- F. Brokof (jo skulptūros yra ant

Karolio tilto Prahoje), tapyboje išsiskyrė (pagrinde portretinėje ir

religinėje): K. Skreta, P. Brandl, V.V. Reiner, J. Kupeckis; grafikoje –– V.

Hollar. Vėlesnėje architektūroje vystėsi istoricizmas, po to pasirodė

modernistinės tendencijos, kurios lėmė funkcionaliskai-konstruktyvinės

architektūros atsiradimą.

F. Brokofo skulptūra

Pirmoje XIX a. pusėje atsirado tapybos mokykla propaguojanti susidomėjimą

savu peizažu, istorija, folkloru. XXa. pradžioje atsiradę pasikeitimai

tapyboje ir skulptūroje buvo susiję su vakarų Europos meno vystymusi. Tuo

metu išsiskyrė tokie menininkai kaip: E. Orlik, A. Mucha, E. Filla, J.

Štursa, S. Sucharda ir kiti.

Čekų tautos menui būdinga yra originali architektūra, puodininkystė,

medžio apdirbimas, skulptūra, tapyba (t. p. ant stiklo), kalvininkystė.

Sparčiai vystosi audimas, išliko tautiniai drabužiai.

Puodininkystė savo llaikais buvo plačiai paplitusi čekų ir moravų žemėse.

Pirmos dirbtuvės atsirado jau XVI amžiuje. Keraminiai dirbiniai tapo kaimo

gyvenimo dalimi. Juos naudodavo ruošiant, patiekiant, saugant įvairų

maistą. Čekų keraminiai dirbiniai skirstomi į:

Bokalai alui ( fajansas) •puodus (dažn. padaryti

iš molio)

•fajansus

(sudėtingesnis gaminimas, nekasd.naudojimui)

•akmeninę

keramiką (neatspari karščiui-deformuojasi)

•baltąją keramiką

(praktiška, su ornamentais).

Čekų stiklininkystės tradicijos siekia XV amžių. Buvo daromi kriaušės

formos arba šešešoniai buteliai, maži buteliukai bei lentelės. Visa tai

puošdavo piešiniais. Norimą piešinį dėdavo po stiklu, nukopijuodavo jį ir

tik po to spalvindavo. Laikui bėgant stiklininkystės amatas sparčiai

vystėsi, taip pat didelės vertės įgijo porcelianiniai dirbiniai. Šiandien

čekų stiklas ir porcelianas yra žinomi visame pasaulyje. Stikliniai bei

porcelianiniai dirbiniai daromi profesionalių meistrų, kurie į savo darbą

įdeda daug pastangų, kruopštumo, detalumo ir t.t. Dirbinių įvairumas taip

pat stebina. Daromi ne tik indai, bet ir figūrėlės, paveiksliukai, vazos,

žvakidės, laikrodžiai, varpeliai, dekoratyvinės pintinėlės, šviestuvai ir

t.t.

Čekų tautinę kultūrą taip pat praturtina aukštos kokybės tekstiliniai

dirbiniai, kurių istorija siejama su Marija Tejnitcer. Kartą

pasivaikščiojimo Kopenhagoje metu Marijai kilo didžiulis noras įkurti

tėvynėje dirbtuves ir audimo mokyklą. 1910 metais jos idėja buvo

įgyvendinta.

Šiose dirbtuvėse buvo suausta daug meninių dirbinių. Kiekvieno naujo

gobeleno atsiradimas – tai kūrybinis procesas, kuriame dalyvauja eskizo

autorius, architektas, menininkas, audėjas.

Nuo 1930 metų Tejnitcer dirbtuvėse buvo suausti tūkstančiai gobelenų,

užuolaidų, užtiesalų, kilimų, kilimėlių, apvalkalų ir t.t. Vis dėlto

pagrindinis dirbtuvės ddarbas- didžiųjų gobelenų audimas. Čekų audimo

dirbtuvės paskutiniuoju metu yra sparčiai atnaujinamos, jomis domisi

Anglijos, Prancūzijos, Olandijos, Belgijos restauravimo centrai. Audėjai

stengiasi ne tik išsaugoti visas audimo tradicijas, bet ir bando naujuosius

kombinavimo būdus.

Taigi atsižvelgdami į visas paminėtas čekų kultūros ypatybes (kurių

dar galima būtų išvardinti mažiausiai keletą ) galime drąsiai teigti, jog

Čekijos kultūrinis palikimas yra vertas dėmesio. Būtent todėl, manyčiau,

visi, kas pabuvoja pvz. Prahoje jaučiasi apsilankę vietoje, kuri pasižymi

aukščiausiu kultūros lygiu.

Related Posts