Mikrobiologijos konspektas

Home / Medicina / Mikrobiologijos konspektas

1.Medicininė mikrobiologija .Mikrobiologija-mokslas apie mažas,

gyvybes,kurių žm.plika akim nemato. Med. m/b objektas-inf.ligas sukeliantys

m/o.Med.mikrobiologijos uždaviniai: patolog.m/o vaidmens infekcijai

tyrimas,pat.m/o ir norm.m/f biologinių savybių tyrimas,inf.ligų m/o tyrimo

metodų kūrimas. Med. m/b skirstoma į bakteriologiją,

virusologiją,imunologiją,sanitarinę ir klinikinę. Klinikinė m/b tiria

neepideminių m/o sukeltus susirgimus, etiologiją, patogenezę, imunologiją,

spec. profilaktikos metodus. Jos tyrimo objektas- sąlyg. patog. m/o, t.y.

žm. normalios m/f atstovai,kurie gali tapti patogeniški. Jos uždaviniai:

sąlyg. pat. m/o vaidmens infekcijai tyrimas, sąlyg. pat. m/o ir norm. m/f

biologinių savybių tyrimas.

2.L.Pasteras vad. mikrobiologijos tėvu.Jis atrado sporas ir aerobinį

kvėpavimą. Pirmas atrado būdus, kad patogenas prarastų infekc. procesą

sukeliančias savybes. Pagamino juodligės ir pasiutligės vakcinas. Pradėjo

auginti mb. skystose terpėse-buljonuose.

3.R.Kochas.Sukūrė ir patobulino mikrobiologinę techniką,pirmasis pradėjo

auginti mb. standžiose terpėse,pasiūlė sterilizaciją vandens garais, atrado

tuberkuliozės lazdeles. Jis teigė, kad infekcinis procesas priklauso tik

nuo ligos sukelėjo,o žm.organizmas čia nevaidina jokio vaidmens.

4.M/o sistematika,nomenklatūra, klasifikacija.M/o labai skiriasi iš visų

gyvų organizmų.Grybeliai, riketsijos, bakterijos, aktinomicetai priklauso

augalijos pasauliui,bet neturi chlorofilo ir nereikalinga saulės

šviesa.Bakterijos yra atskira m/o grupė.Jos panašios ir į augalus, ir į

grybelius.Aktinomicetai yra tarpinė grandis tarp grybelių ir

bakterijų.Mokslas apie biologinę m/o klasif. – taksonomija, kurios

uždavinys-pilnas m/o savybių nustatymas ir jų identifikavimas,m/o

klasif.kūrimas. Jos sritys: 1.Klasifikacija (m/o skirstymas į taksonomines

gr., remiantis bendrais požymiais). 2. Nomenklatūra (pavadinimo teikimas,

remiantis tarptautiniais principais). 3. Identifikavimas (išskirto nežinomo

m/o biolog. savyb nustatymas). 4.Indikavimas (mikrobo buvimo fakto

nustatymas tir.medž.-je). Sistematizuojant aprašomos m/o savybės:

morfologiniai požymiai, kvėpavimo tipas, mitybos tipas,E gavimo

būdas,santykiai su aplinkos m/o, augimo priklausomybė nuo apl.pH ir

temp.,mikrobų ekologija, antigeninės struktūtos sudarymas, LS struktūros

nustatymas,jautrumo a/b nustatymas ir kt. Klasifikacijos yra filogenetinės

(natūralios) , kurios remiasi giminingumu ir dirbtinės, kurių tikslas –

apjungti visus mb.į atskiras sistemines gr.,remiantis fiziologiniais ir

morfologiniais panašumais.Pagal Murėjų visi m/o skirstomi į

virusus,eukariotus ir prokariotus. Rūšis-tai populiacijų visuma,kurios turi

bendrą kilmę, artimas morfologines, fiziologines ir genetines savybes ir

yra prisitaikiusios gyventi tam tikrose apl.sąlygose. Infraporūšiai-tai

mažos, tos pačios rūšies bakterijų grupelės,kurios tarpusavy skiriasi tik

vienu kokiu nors požymiu (genetiškai determinuotu). Serovarai skiriasi Ag,

biovarai-fiziolog.–biolog. savybėm, morfovarai – morf. savybėm, patovarai-

patogeniškumu. Padermė-tai tos pačios rūšies bakterijų kultūros,išskirtos

skirtingu laiku. Kultūra-tai vienos rūšies (gryna) arba kelių rūšių (mišri)

bakterijos,išaugintos maitinamojoje terpėje.

5.Bakterijų morfologija.Bakterijos yra vienaląsčiai m/o,kurie g.b.

rutulėlio, lazdelės ar vingiuotos lazdelės formos. Jų dydis matuojamas

mikronais. Sandara panaši į augalų ir gyvulių ląstelių sandarą. Turi: 1.

CM, kuri gaubia citoplazmą. Ji palaiko pastovų osm.slėgį,praleidžia tik yam

tikras molekules. 2. LS,kuri dengia CM ir apsaugo ją nuo žalingų

veiksnių.Ji yra pralaidi. 3. Kapsulė,kuri saugo, kad į bakterijas nepatektų

per daug vandens,saugo nuo fagocitozės. 4. Citoplazma-homogeniška koloidinė

sist.Bakterijų citoplazma juda. 5. Branduolys,kurį sudaro chromatino

dalelės.6.Mitochondrijos.7.Žiuželiai-elastingi ploni siūleliai.Tačiau juos

turi ne visos bakt. M/o morfologija tiriama įv. mikroskopais. Biologinis

objektą padidina nuo 900 iki 2000 kartų. Mikroskopuojami gyvi ir

negyvi,dažyti ir nedažyti m/o. Fazokontrastinis – su kontrastinių fazių

įtaisu, kuris sustiprina kontrastą tarp tiriamųjų objektų ir jų

aplinkos.Juo tiriami nedažyti grybeliai, bakterijos. Elektroninis padidina

800 000-1500 000 kartų. Vietoj šviesos naud. elektronų srautas ir

elektromagnetiniai lęšiai. Eliuminescenciniu tiriami fluorochromais

apdoroti preparatai. Apšviesti UV ar matomos šviesos spinduliais m/o ima

švytėti.

6.M/o struktūra,eukariotų ir prokariotų skirtumai, subląstelinės bakterijų

formos. Bakterijų tyrimo metodai: bakterioskopinis, bakteriologinis,

imunologinis ir biologinis.Tiriant m/o sandarą,tepinėliai dažomi įv.būdais:

paprastu (metileno mėliu,fuksinu) ir sudėtiniu (2-3 dažais).Prokariotų DNR

sudaro 1chrom.,mitozė nevyksta, haploidas, ji yra nukleoide, plazmidėse.LS

yra peptidoglikanas. Citoplazma nejoda organoidų neturi, turi ribosomas.

Eukariotų DNR yra chromosomų daugiau nei 1,ji randasi branduoly ir

organoiduose. Vyksta mitozė, diploidas.Yra organoidai, ribosomos, histonai

(specifiniai baltymai,susiję su nukleorūgštim) ir žiuželiai.LS nėra.

Bakterijų L-formos -tai bakterijos,kurios pilnai ar dalinai yra praradusios

LS.Jos išlieka gyvybingos organizme ir apl., dauginasi, praeina pro

bakterinius filtrus,atsparūs a/b, jautrios eritromicinui. Sumažėjęs jų

virulentiškumas ir antigeniškumas. Veikiant antimikrobiniais vaistais arba

fermentais,prok.gali pilnai arba dalinai prarasti LS.Gram- prok.,kurie

dalinai praradę LS,vad. sferoplastais, Gram+ prok.,pilnai praradę LS,

vad.protoplastais.Norm. salygom jie žūva.Gyvi išlieka tik osmosinio p

atžvilgiu subalansuotoje apl.,kurioje jie yra metaboliškai aktyvūs,gali

augti ir daugintis.Sferoplastai yra jautrūs fagams,o protoplastai atsparūs

ir jiems,ir a/b.

7.Kapsulės,žiuželiai,sporos.

Kapsulė tai gleivingas sluoksnis supanti LS iš išorės ir turi su ja tamprų

ryšį, jeigu šio ryšio nėra tai vadinama gleivingu sluoksniu. Ją sudaro

polisacharidai. F-jos apsaugo nuo fagocitozės, sunkina fagų adsorbciją ant

lastelės paviršiaus saugo nuo išdžiūvimo, sunkiųjų metalų poveikio, Ac

poveikio ir lemia antigenines ssavybes. Kapsulė yra vienas iš virulentiškumo

veiksnių. Žiuželius turi prokariotai, tai judėjimo ir adhezijos organai,

sudaryti iš trijų dalių: 1) Spiralinis siūlas, kuris yra baltymas 2)

Kabliuko 3) Bazalinio kūno. Žiuželiai yra rūšinis ir taksonominis požymis.

Prokariotai turi ir piles, kurios yra adhezijos veiksnys. Kai aplinkos

salygos tampa nepalankios bakterijų gyvybinei veiklai jos sudaro sporas.

Jos sudaromos deguonies aplinkoje ir yra termostabilios, metaboliškai

neaktyvios, atsparios cheminiams veiksniams. Atsparuma nulemia dipikorino

rūgštis, sumažėjes laisvo H2O ir padidėjes surišto H2O kiekis.Sporos yra

genetiškai determinuota savybė.Tiriamos mikroskopuojant,prieš tai nudažius

Cylio-Nilseno būdu (dažoma fuksinu,blukiname sieros rūgštimi ir dažom

metileno mėliu).

8.Spirochetos, aktinomicetai, mikoplazmos.Spirochetos nuo kitų prokariotų

skiriasi savo struktūra, jų protroplazminį cilindrą (citoplazma ir ją

supanti CM ) iš išorės supa plona gram- lastelės sienelė turinti daug

lipidų. Turi fibriles, kurių vienas galas tvirtinasi prie vieno spirochetos

galo ir išilgai eidamas apsisuka apie protoplazminį cilindra ir jį

įspaudžia. Dažomos Romanofskio-Gimzos būdu. Aktinomicetai yra gram+

prokariotai turintys prokariotų struktūrą, turi hifus todėl sudaro micelę,

dauginasi skylant hifams į atskirus fragmentus. Tai fak. anaerobai arba

anaerobai, saprofitai ir kai kurie patogeniški žmogui.Tam tikros rūšys

gamina antibakterines medž. – antibiotikus. Mikoplazmos gram- nejudrios

bakterijos, neturinčios LS ir labai reiklios terpėms.Dauguma jų norm. žm.

m/f, todėl yra sąlygiškai patogeniškos.Tai fak.anaerobai.

9.Riketsijos ir chlamidijos.

Riketsijos- gram- polimorfiški prokariotai, neturintys nei sporų nei

kapsulės, nesintezuoja ATP, ja gauna iš šeimininko todėl yra energetiniai

parazitai. Dažomi Romanofskio- Gimzos būdu. Riketsijose yra baltymų,

baltyminės kilmės toksinių medžiagų, dviejų tipų hukleorūgščių (DNR ir

mažiau RNR), angliavandenių, lipidų ir fermentų. Riketsijos užima tarpinę

padėtį tarp virusų ir bakterijų. Chlamidijos gram- smulkūs sferinės formos

prokariotai, nesintetina ATP todėl yra energetiniai parazitai. Išskiriamos

trys morfologinės formos 1) Elementarūs kūneliai, kurie nulemia

infekciškumą. 2) Retikuliniai kūneliai susidarę iš elementarių kūnelių, tai

vegetacinė forma. 3) Tarpiniai kūneliai, kurie susidaro iš retikulinių

kūnelių, iš tarpinių kūneliių susidaro elementarūs kūneliai kurie patenka

už lastelės ribų.Kadangi nei vienos, nei kitos nėra žm. norm. m/f, tai gali

sukelti įv. inf.susirgimus.

10.Virusų kilmė, sandara, klasifikacija,reprodukcija.Apie virusų kilmę yra

3 hipotezės,kurių svarbiausia yra tai,kad virusai yra ląstelės genetiniai

el.,kurie tapo autonomiški,bet neprarado gebėjimo įsiskverbti į ląstelės

šeimininko genomą ir tapti jo dalimi ir suteikti jai naujų savybių.Virusų

morfologija ir ultrastruktūra.Virusai matuojami nm ir yra matomi pro

mikroskopą.Pagal morfologiją jie skiratomi į spiralinius, daugiabriaunius

ir kompleksinius. Virusus sudaro šerdinė dalis(tai genomas(RNR) ir baziniai

baltymai) ir kapsidė,kuri sudaryta iš kapsomerų.Virusai yra apvalkalėtieji

ir neapvalkalėtieji.Apvalkalėtuosius sudaro nukleokapsidė,matrikso baltymo

sluoksnis ir išorinė membrana.Taip pat virusai turi dygius,kurie atlieka

receptorių f-jas. Kapsidė-tai baltyminis viruso genomo apvalkalas,sudarytas

iš kapsomerų (baltymų molekulių). Virusai klasifikuojami pagal įvairius

požymius,t.y.pagal morfologiją (pagal simetriją ir apvalkalą), sukeliamas

ligas,viruso ir ląst. Sąveiką,tropizmą,biologines savybes,ekologiją ir

epidemiologiją. Dabar klasifikuojama pagal NR tipą, jų

struktūrą,replikacijos būdą,Ag savybes,spec.fermentus,jautrumą fiziniams ir

ch.veiksniams.Tačiau klasifikacija yra neišbaigta.Virusų reprodukcija nėra

savarankiškas dauginimasis ir vyksta etapais:1. Adsorbcija ląst.paviršiuje.

2. Įsiveržimas į

ląst .3.Genomo apnuodijimas.4.Transkripcija.5.Baltymų

sintezė.6.Genomo replikacija. 7.Viriono surinkimas.8.Išėjimas iš

ląst.Virusas-tai tinklas genų (DNR arba RNR),įtaisytas baltyminiame

apvalkalėlyje.Virionas- tai subrendusi,pavienė viruso dalelė. Defektiniai

virusai-tai virusai,kurie turi įvairius genomo defektus.Jie gali sudaryti

populiacijos dalį.

11.Bakteriofagai.Fagai-tai specifiški bakterijų virusai. Jie skiriasi nuo

kitų virusų savo forma.Jie turi galvutę ir įvairaus dydžio ataugą (bet jos

gali ir nebūti) Fagus sudaro NR ir baltymai.NR yra fago galvutėje (dauguma

yra žiedinė DNR).altymai yra antigeniški. Pagal fago ir bakterijos ląst.

sąveiką, skiriami virulentiškieji (jų reprodukcija ląstelėje baigiasi lize)

ir nuosaikieji (jų DNR integruojasi į bakterijos chromosomą ir lizė

nevyksta) ffagai. Lizogenija.Kai kurie fagai sugeba į savo DNR įjungti

bakterijos chromosomą ar jos dalį.Fagas lieka latentinėje būsenoje

nelizavęs bakterijos.Tokia sąveika vad. lizogenija. Šiame procese nėra fago

reprodukcijos,tačiau ją gali sukelti kai kurie veiksniai.Lizogeninės

bakterijos įgyja naujų savybių, pvz.: įgyti imunitetą reinfekcijai tokiu

pačiu fagu. Kai lizogeninėje bakterijoje ekspresuojama fagų genai ir

koduojama jų sintezė,tai toks reiškinys vad. lizogenine konversija. Fagų

naudojimo medicinos praktikoje galimybės:1. Bakterijų identifikavimui. 2.

Fagotipavimui (m/o fagovarų nustatymui).3.Gydymui ir profilaktikai

(virulentiški fagai lizuoja bakterijas).4.Bakterijų indikavimui aplinkoje

(kai tir.medžiagoje jų nedaug,bet jas lydi fagai).

12.Bakterijų augimas, dauginimasis ir kvėpavimas. BBakterijų a u g i m a s

yra bakterijų dydžio ir masės padidėjimas, pagausėjus bakterijų

citoplazrnos masei. Augant bakterijos ląstelei, jos turinys žymiai greičiau

didėja, negu apvalkalėlis. Ši sutrikusi pusiausvyra atsistato, pasidalijus

bakterinei lastelei. Augant kinta bakterijų dydis, cheminė sudėtis,

medžiagų apykaita. Bakterijų dauginimasis. Dažnai bakterijos dauginasi

dalydamosi. Dukterinė ląstelė dalijasi daugiau kartų, negu motininė.

Dalijimosi metu motininėje ląstelėje DNR replikuojasi, ląst.

ilgėja,susidaro skersinė CM,nauja LS ir gauname 2 dukterines ląst.Jei tarp

atsiskyrusių ląst.lieka tarpląsteliniai plyšiai,gali susidaryti

krūvelės,ląstelių grandinėlės arba įgauti L,V formas. Bakterijos dauginasi

nelytiniu būdu.Tačiau yra galimi genetiniai bakterijų mainai

(konjugacija,transformacija).Bakterijų DNR reduplikuojasi, bakterijos

dalijasi tam tikru greičiu, kuris būdingas tai mikrobų rūšiai. Daugindamosi

bakterijos dažniausiai skyla skersai (vegetatyvinis dauginimasis).

Bakterijos dar gali daugintis persismaugimo būdu, pumpu-ravimu, judriomis

konidijomis. M/o dauginimasis priklauso nuo fizikinių

(temp.,apl.pH,osmosinio p) ir cheminių (vandens,makro ir mikro el., augimo

veiksnių) apl. sąlygų. Dauginimosi greitis skirstomas į 8

periodus:1.Pradinė stacionarinė fazė (m/o,būdami skystoje maitinamojoje

terpėje,ne iš karto pradeda daugintis,o iš pradžių prisitaiko ir

adaptuojasi). 2.Dauginimosi sulėtėjimo fazė (auga į dydį ir kaupia medž.,

tačiau dauginimasis yra sulėtėjęs). 3.Logaritminė dauginimosi fazė (m/o

dauginasi l. intensyviai,ir ši fazė tęsiasi ttol,kol užtenka maisto medž.).

4.Neigiamo pagreičio fazė (besidalijančių bakt. sk. mažėja). 5.Stacionarinė

maksimumo fazė (maisto medž.išsibaigia).6.Žuvimo pagreičio fazė

(maksimaliai daug žūva mikrobų,o atsiranda nedaug).7.Žuvimo sulėtėjimo

fazė.8.Stacionarinė fazė. Bakterijų dauginimosi greitis priklauso nuo jų

rūšies, kultūros amžiaus, maitinanfiosios terpės, temperatūros ir kitų

veiksnių. Mikroorganizmų kvėpavimas.M/o kvėpavimo procesams priklauso

oksidacija, redukcija, hidrolizė, fosforilinimas, defosforilinimas. Visi

šie procesai vyksta, dalyvaujant mikrobų fermentams. Dauguma bakterijų

kvėpuoja, panaudodamos laisvą oro deguonį. Toks kvėpavimo tipas vadinamas

aerobiniu,o m/o – aerobais.Jiems deguonis tiesiog būtinas.Tokie m/o ura

prokariotai ir ir beveik visi eukariotai.Kai mikrobams oro deguonis

nereikalingas arba net žalingas,tokie mikrobai vadinami anaerobais.

Deguonis panaudojamas kvėpavimo procese ne tiesioginiam kvėpuojamosios

medžiagos oksidinimui, bet nuo jos atsipalaidavusio vandenilio

prijungimui. Aerobai tam reikalui ima dujinį deguonį, o anaerobai jį gauna

iš kitų kvėpavimo procese susidariusių medžiagų, kurios savo molekulėje

turi laisvą jungtį.Aerobinis kvėpavimas yra daug sudėtingesnis, energetiniu

požiūriu produktyvesnis ir ekonomiškesnis už anaerobirų.Dar skiriami

mikroaerofilai (kurie auga ,kai deguonies ne daugiau kaip

10%),fakultatyviniai anaerobai (tokiems m/o deguonis neturi įtakos jų

augimui,nes jei yra deguonies,energiją jie gauna kvėpavimo (oksidacijos)

būdu,o jei jo nėra – rugimo būdu), aerotoleranciniai aerobai (tai m/o,kurie

energiją gauna anaerobinio kvėpavimo būbu,o aplinkoje esantis deguonis

nenaudojamas ir nėra žalingas). Obligatiniai aerobai gyvena tiktai

aerobinėse salygose. Gerai auga skystose terpėse, paviršiuje sudaro plėvelę

ir nesidaugina terpės gilumoje. Obligatiniai anaerobai gyvena tik

anaerobinėse sąlygose. Jiems labai žalingas molekulinis deguonis. Terpėse

greitai žūva, nes kvėpavimo proceso metu susikaupia daug rūgščių, alkoholių

ir kitų mikrobams žalingu medžiagų. Standžioje terpėje jie auga gilumoje.

13.Mikroorganizmų mityba ir kultyvavimas.Visi prok., atsižvelgiant į įv.

medž. poveikį, skirstomi į įv. grupes. Pagal E šaltinį:fototrofai (saulės

E) ir chemotrofai (org.ir neorg medž.). Pagal vandenilio-elektronų šaltinį:

litotrofai (neorg.medž.) ir organotrofai (org.medž.). Pagal C šaltinį

skiriami :autotrofai ir heterotrofai. Heterotrofai skiriami į :saprofitus

(minta negyva org.medž.),parazitus (minta gyva org.medž.) ir prototrofus

(jies reikia tokių maisto medž.,kaip daugumai jų rūšies atstovųĮvykus genų

mutacijai,kai kurie rūšies atstovai negali sintezuoti būtinų jung,todėl

šias medž. Jie turi gauti su maisto medž.Šie mutavę prototrofai

vad.auksotrofais.Mitybos tipai yra 4 :1.Fotolitoautotrofai (saulės E, CO2.

tai dumbliai, sieros bakt.).2. Fotolitoheterotrofai (saulės E,.tai

žaliosios bakt.). 3. Chemolitoautotrofai (ch.E iš neorg. jung.,CO2.Tai

sierą oksiduojančios bakt.,vandenilio,geležies bakt.).

4.Chemoorganoheterotrofai (ch.E iš org.medž.Tai pirmuonys,grybai).M/o

mityba Į mikrobinę ląst. transportuojamos tik reikalingos medž.Jos patenka

į ląst.keliais būdais.1. Difuzijos būdu,kuri g.b. palengvinta arba

pasyvi.Pasyvi-tai procesas, kurio metu molek.juda iš didesnės konc.į

mažesnę ir greitis priklauso nuo konc. gradiento. Išsilyginus konc.,

difuzijos v mažėja. Difuziją pro membraną galima pagreitinti, dalyvaujant

pernešėjams baltymams.Kai dalyvauja šie B, difuzija vad .palengvinta

.Kiekvienas B perneša tik jam giminingas medž.Pernešimo metu B susijungia

su medž.,keičia savo konfiguraciją ir perneša molek.į vidų.Viduj molek.

atsijungia ir pernešėjas grįžta į prad.būseną ir į membranos išorę.

2.Aktyvus transportas. Tai ištirpusios medž. pernešimas iš mažesnės konc. į

didesnę.R-ja vyksta prieš konc.gradientą ir naud E. Pernešimui būdingas

specifiškumas transportuojamų molek .atžvilgiu. 3.Grupinė translokacija.Jos

metu į ląst. aktyv.transporto metu pernešamos nepakitusios medž.Šią

sist.sudaro daug fermentų ir įv.B.Kultyvavimo principai. Kultyvuojama

norint išskirti iš tir.medž .sukėlėją,nustatyti jo jautrumą a/b.

Principai: 1. Maitinamosios terpės parinkimas atsižvelgiant į m/o

mitybinius poreikius. 2.Kultyvavimo temp. parinkimas atsižvelgiant į m/o

rūšį. Užsėtos maitinamos terpės laikomos termostate, kuriose pastovo

reikiama temp. 3. Kultyvavimo trukmės parinkimas, kuris priklauso nuo m/o

rūšies. 4.Kultyvavimo aplinkos oro sudėties parinkimas atsižvelgiant į

mikrobo kvėp.tipą. M/o dauginimasis priklauso nuo fizikinių

(temp.,apl.pH,osmosinio p) ir cheminių (vandens,makro ir mikro el., augimo

veiksnių) apl. sąlygų.M/o augimas skystose terpėse išskiriamos 4 fazės ;1.

Ramybės.Jei kultūra šviežia,jos gali ir nebūti.Jos metu mikrobinės ląst.

prisitaiko prie apl.ir ruošiasi daugintis. 2. Logaritminio augimo. Jos metu

l.intensyviai dauginasi bakt.,todėl padidėja jų populiacija.Šioje stadijoje

bakt. biochemiškai aktyviausios ir šioje fazėje nustatomas mikrobų

atsparumas a/b.3.Stacionarinė,kurioje susilygina besidauginančių ir

žūstančių ląst.sk. 4. Žuvimo.Medž.apykaita sulėtėja, dauginimasis lėtėja,

daugėja žuvusių ląst. MAITINAMOSIOS TERPĖS naudojamos grynai mikrobų

kultūrai išauginti ir pagausinti, kurios nors mikrobų rūšies fermentiniams

savumams tyrinėti, mikrobų vakcinoms gaminti. Maitinamosiose terpėse turi

būti pakankamai vandens, organogenų, organinių ir mineralinių medžiagų,

mikroelementų, augimo

faktorių. Terpėms naudojamos įvairios gyvulinės ar augalinės kilmės

medžiagos: mėsa, pienas, tulžis, bulvės, želatina, agaras ir kt. Maisto

medžiagos, priklausomai nuo jų paskirties, skirstomos į dvi grupes: 1)

energetinės (dažniausiai gliukozė) ir 2) konstruktyvinės (dažniausiai amino

rūgštys). Paprastosios terpės tinka daugeliui mikrobų auginti. Tai mė-

sos—peptono buljonas, mėsos—peptono agaras ir kt.Specialiosios terpės

(kraujo agaras, kraujo buljonas, sukrešintas serumas) naudojamos

reiklesnėms mikrobų rūšims auginti.Elektyvinės terpės naudojamos tiktai tam

tikros rūšies mikrobams auginti. Pavyzdžiui, tuberkuliozės lazdelės

auginamos tokioje terpėje, kurioje yra sukrešinto serumo ir dažų

Diferencinės diagnostinės terpės. Jose tiriamieji mikrobai iš mišrios

kultūros išskiriami pagal kurį nors jų požymį. Pavyzdžiui, vidurių

šiltinės, paratifų, dizenterijos lazdelės neskaido laktozės Sių bakterijų

kolonijos Levino terpėje—mėsos—peptono agare su tulžimi ir indikatoriumi

auga skaidriomis kolonijomis. Tuo tarpu skaidančios laktozę bakterijos

pakeičia terpės pH, indikatoriaus spalva. Dėl to šių bakterijų kolonijos

yra drumstos, kitaip dažosi. Sintetinės terpės. Į jų sudėt| |eina tiksliai

žinomi organinių ir

neorganinių junginių kiekiai. Naudojamos mikrobų

mitybai, kvėpavimo procesams tirti. Konservuojančios terpės naudojamos

patologinei tiriamajai medžiagai konservuoti, kai ji siunčiama į toliau

esančią laboratorija.Minimalios terpės naudojamos prototrofams auginti. Į

jų sudėt] įeina tik druskos ir angliavandeniai, nes prototrofai sugeba

patys sintetinti jiems r

eikalingus metabolitus.

14.Anaerobų kultivavimas. Anaerobai auga terpėse tik tada, kai jų aplinkoje

nėra arba yra labai mažai oro deguonies. Oro deguonį iš terpės galima

pašalinti tokiais metodais. Fiziniai metodai. Oras ištraukiamas iš

eksikatorių arspecialių sandariai uždarytų indų (anaerostatų). Be to, į

anaerostatą pro specialius čiaupus kartais įleidžiama anglies dioksido ar

azoto.Cheminiai metodai. Uždarame inde deguonies kiekį galima sumažinti,

įstačius degančia žvakę: ji nustoja degti, kai ore lieka apie 7% deguonies.

Sitokioje aplinkoje gerai auga fakultatyviniai anaerobai. Deguonies kiekis

mėgintuvėliuose sumažinarnas, pakišus po kamšteliu degančio popieriaus

gabalėlį. Į her-

metiškai uždaromę indą galima jstatyti stiklinėlę su chemine medžiaga,

surišančia oro deguorų (pvz., kalio šarmo su pirogaloliu). Cheminės

medžiagos kartais naudojamos, oksidacijos—redukcijos potencialui terpėje

sumažinti. Biologiniai metodai. Petri lėkštelėje su kraujo agaru viename

krašte pasėjami griežti aerobai (Serratia marcescens). kitame — anaerobai.

Mikrobai auginami sandariai uždengtoje lėkštelėje. Pirmiausia išauga

aerobai, kurie naudoja lėkštelėjc esant| deguonį. Sumažėjus deguonies

kiekiui, pradeda augti anaerobai. Kombinuoti metodai. Anaerobai auginami

Kito—Tarocio terpėje Redukuojančios medžiagos terpėje palaiko žemą

oksidacijos—redukcijos potencialę. Prieš užsėjant mikrobais, terpė

regeneruojama (virinama vandens vonioje 10—15 min., o paskui greitai

ataušinama).Pasėjus mikrobus, terpės paviršius užliejamas steriliu parafino

aliejumi, kuris neleidžia į tterpe patekti aplinkos orui. Į šię terpę

pridėjus agaro, padidėja jos klampumas ir sumažėja aeracija. Anaerobai gali

buti auginami standžiose terpėse—Ceislerio kraujo agare (agare su gliukoze

ir krauju) ar gliukozės agare aukštu (8—10 cm) stulpeliu mėgintuvėlyje

Aerobų ir anaerobų augimui terpėse svarbu ir fizinės-cheminės terpės

salygos: 1) vandenilio jonų koncentracijos rodiklis ‘įpH) ir 2)

oksidacijos—redukcijos potencialas

15.Virusų kultivavimas. Virusų kultūros reikalingos užkrečiančiųjų ligų

etiologijai išaiškinti, vakcinoms gaminti. Kultivavimui naudojami imlūs

virusui laboratoriniai gyvulėliai, vištos kiaušinių embrionai, audinių

kultūros. Seniausias virusų kultyvavimo metodas yra

lab.gyvūnėliuose,t.y.pelėse,triušiuose,jūrų kiaulytėse.Tyrimai atliekami

spec.laboratorijose, laikantis spec.reikalavimų. Klinikinis bandinys

inkubuojamas į smegenis.Jeigu bandinyje buvo virusų,tai gyvūnėlis suserga

ir miršta.Virusų embrionai gali būti infekuoti virusais įvairiose vystymosi

stadijose.Po to jie inkubuojami ir tiriami embriono audiniai arba

skystis,ten ieškant virusų. Kultyvuojant audinių kultūrose, 1 ląst.

sluoksnis tvirtinamas prie lab.indų sienelės. Kultyvuojama spec.maitinamose

terpėse. Audinių • kultūros užsiteršimas kitais imkrobais vadinamas

kontaminacija.Audinių kultūrose virusai sukelia skirtingus citopatinius

etektus: 1) ląstelės išburksta, pakinta jų forma, jos suapvalėja,

citoplazma pasidaro grūdėta, branduolys sutrupa, ląstelės atsiskiria nuo

stiklo ir suyra; 2) ląstelių citoplazmoje ar branduoliuose susidaro

intarpai, vėliau ląstelės suyra; 3) iš kelių destrukcinių lastelių

susiformuoja stambios, daugiabranduolės lastelės. Jų radimas turi

diagnostinę reikšmę.Virusų indikavimo

metodai:Lab.gyvūnėliuose:hemagliutinacija,imunologinis tyrimas, NR

hibridizacija,ligos simptomai ir žūtis.Vištų embrionuose:

hemagliutinacija,NR hibridizacija, embriono žūtis,imunologinis

metodas.Ląstelių kultūrose: CPE, hemadsorbcija,hemagliutinacija,

imunologinis tyrimas, virusų interferencija,NR hibridizacija.

16.Fizikinių,cheminių ir biologinių veiksnių poveikis m/o. Sterilizacija ir

dezinfekcija. Fizikiniai veiksniai, labiausiai veikiantys m/o augimą ir

dauginimąsį, yra temperatūra,džiovinimas, spindulinė energija, ultragarsas,

aukštas slėgis, osmozinis slėgis ir kt.

TEMPERATŪRA. Labiausiai m/o augimą ir dauginimąsi veikia aplinkos

temperatura. Temperatūros poveikis į m/o priklauso nuojos intensyvumo ir

veikimo trukmės. Kiekvienas m/o turi

savo augimo ir dauginimosi temperatūros ribas. Skiriama minimali optimali

maksimali kiekvienos m/o rūšies augimo ir dauginimosi temp.Skirstomi į

psichrofilinius, mezofilinius ir tennofilinius m/o Psichrofilai m/o, kurie

gerai auga artimoje nuliui temperatūroje. Maksimali jų augimo temperatūra

yra apie 20°C.Mezofilai m/o kurie auga esant 20-40°C temperaturai Žmogui

patogeniški m/o yra mezofilai, jų optimali augimo temperatūra yra

37°C.Termofilai m/o, kurių optimali augimo temperatnra yra 45°C ir

aukštesnė. ISDŽIOVINIMAS. Vanduo yra pagrindinė mikrobinės ląstelės

sudedamoji dalis, nes maisto medžiagos į ląstelę patenka tik ištirpusios

vandenyje. Jeigu aplinkoje nėra vandens, sutrinka mikrobinės ląstelės

mityba, citoplazma

netenka vandens, sutrinka citoplazminės membranos pralaidumas, pakenkiamos

ribosomos, denatūruoja baltymai.SPINDULINĖ ENERGIJA. Silpna jonizuojanti

radiacija (rentgeno ir y-spinduliai) mikroorganizmuose sukelia mutacijas, o

stipresnė – yra žalinga: m/o žūva, nes ardo vandenilines jungtis, oksiduoja

dvigubas jungtis, ardo žiedines strukturas, polimeriziioja molekules.

Pagrindinė m/o žuvimo priežastis yra DNR suardymas.CHEMINIAI VEIKSNIAI.

Priklausomai nuo koncentracijos, cheminės medžiagos gali ne tik veikti

mikrobocidiškai ar mikrobostatiškai, bet ir stimuliuoti m/o veikimą.

Cheminės medžiagos, skirstomos į grupes: fenoliai, dažai, sunkieji metalai,

oksiduojančios medž, aldehidai, alkoholiai, halogenai.

Fenoliai denaturuoja baltymus, suardo ląstelės membraną, turi nemalonų

kvapą ir dirgina odą, sukeldami odos uždegimą. ALKOHOLIAI. Dažnai vartojami

dezinfekcįjoje ir antiseptikoje. Veikimas bakteriocidinis, sporų

nesunaikina, žūva lipidų turintys virusai. HALOGENAI. Jodas oksiduoja

ląstelėje esančias chemines medžiagas, denatūruoja baltymus. dažniausiai

vartojamas jodo tinktūros pavidalu: Greitai sunaikina bakterijas, pelėsius,

kai kurios virusus,Chloras yra efektyvi ir nebrangi dezinfekuojanti

medžiaga. Plačiai vartojama buityje, maisto pramonėje,gydymo profilaktikos

įstaigose, dezinfekuojant patalpas, įvairius daiktus, plaukimo baseinus,

ligonių išskyras,vandenį.. ALDEHIDAI. Sterilizacįjoje ir dezinfekcijoje

dažniausiai vartojamas formaldehidas,kuris sunaikindami ne tik vegetacines

formas, bet ir

bakterijų sporas. Neorganinės rūgštys (boro) dehidratuoja bakterijų

citoplazmą, denatūruoja baltymai ir bakterijos žūva. BIOLOGINIAI VEIKSNIAI

Evoliucinio vystymosi eigoje tarp m/o, susiformavo simbiouniai

santykiai:Mutalizmas- tai abipusiai naudingas dviejų simbiontų sugyvenimas.

Partneriai vienas kitą aprūpina reikalingomis medžiagomis, be kurių jų

medžiagų apykaita nevyktų. Komensalizmas-simbiozės forma, kai vienas iš

partnerių gyvena kito sąskaita, nesukeldamas jam žalos. Metabiozė– m/o

sugyvenimo būdas,kai vienas iš asociacijoje esančių m/o pratęsia

kito m/o sukeltą procesą, sudarydamas jam ir sau palankias gyvenimo

sąlygas. Satelitizmas- vienas iš simbiontų stimuliuoja kito augimą.

Sinergizmas- kultyvuojant kartu kelias m/o rūšis, sustiprėja jų

fiziologinės funkcijos. Antibiozė- antagonistinių santykių forma, kai

vienas iš simbiontų išskiria kitiems m/o toksiškus metabolizmo produktus,

slopinančiusjų augimą ir dauginimąsi.Konkurencija – antagonistinių santykių

forma, kai geriau prisitaikę prie aplinkos sąlygų m/o intensyviai

daugindamiesi suvartoja maisto medžiagas ir slopina kitų m/o augimą.

Grobuoniškumas- atagonistinių santykių forma, kai m/o asociacijoje

maitinasi vieni kitais.

Parazitizmas-antagonistinių santykių forma, kai vienas iš simbiontų veikia

žalingai kitą partnerį jame gyvendamas ir vartodamas jo maisto medžiagas.

STERILIZACIJA IR DEZINFEKCIJA Sterilizacija visiškas visų m/o ir jų sporų

sunaikinimas medžiagoje arba – objekto paviršiuje.. Dezinfekcija-

patogeninių ir sąlyginai patogeniškų bei dalies saprofitinių m/o

sunaikinimas arba pašalinimas žmogaus aplinkoje esančių objektų

paviršiuose. Pagrindinis sterilizavimo tikslas yra neleisti patekti m/o į

žmogaus organizmą gydomųjų,

diagnostinių ir profilaktinių procedūrų metu. Po sterilizavimo objektai

turi išlikti sterilus. Todėl prieš sterilizavimą jie sandariai pakuojami į

marlę, popierių, kartoną, sudedami į specialius indus,. Sterilizavimo

metodai skirstomi į fizikinius ir cheminius. FIZIKINIAI STERILIZAVIMO

METODAI Karštis yra populiariausias m/o naikinimo metodas. Naudojamas

sausas ir drėgnas kairštis (garai). Nudeginimas liepsnoje. Paprastas ir

efektyvus sterilizavimo metodas. Drėgnas karštis efektyviai naikina

virusus, prokariotus ir grybelius.Sauau karščiu sterilizuojami

objektai,jautrūs drėgnam karščiui: milteliai, vazelinas ir aštrūs

instrumentai, stikliniai indai, pipetės, mėgintuvėliai, stikliniai

švirkštai ir Taip pat naud.ultravioletiniai spinduliai. Filtravimas yra

efektyvi m/o šalinimo iš kaitinimui jautrių skystų maitinamųjų terpių,

serumo, tirpalų ir skystų vaistų formų priemonė.CHEMINĖ

STERILIZACIJA.Sterilizavimui vartojamos mikrobocidiškai ir sporocidiškai

veikiančios cheminės medžiagos: įvairios

koncentracijos tirpalai ir dujos (lakios cheminės medždiagos).

Dezinfekuojant objektų paviršius, sunaikinami patogeniniai m/o ir

neleidžiama jiems išplisti ir patekti į sveiką makroorganizmą. Fitikinės

dezinfekcijos priemonės. Priklauso sudeginimas, nudeginimas,virinimas,

kaitinimas vandens garų ir sauso karščio kamerose, tindalizacija,

pasterizavimas, švytinimas ultravioletine spinduliuote, y-spinduliais.

Dezinfekcija gali būti profilaktinė ir židininė. Profilaktinė dezinfekcija

atliekama nuolat (kiekvieną dieną) žmonių susitelkimo vietose Židininė

dezinfekcija atliekama infekcinės ligos židinyje.STERILUMO KONTROLĖ. Po

sterilizacijos būtinai reikia mikrobiologiškai patikrinti,ar sterilizuoti

objektai yra sterilūs.Tai atliekama bakteriologiniu tyrimo metodu

antiseptinėse sąlygose.Tir. objektai ar jų nuoplovos sėjamos į tiogliukolio

terpę (auga aerobai,fak.anaerobai ir anaerobai.Kultyvuojama 14 parų,30-35

C) arba į Saburo

buljoną (auga grybeliai,mieliniai pelėsiai.Kultyvuojama 14

parų,20-25C).Sterilumo nustatymas reglamentuojamas farmakopėjiniais

straipsniais, kuriuose nurodoma, kiek reikia paimti mėginių iš kiekvieno

pakrovimo, kaip ir į kokias terpes pasėti paimtus mėginius. kokiomis

sąlygomis kultivuoti maitinamąsias terpes ir kaip vertinti tyrimo

duonienis.

17.Mikrobų genotipas, fenotipas, m/o kintamumas. Genetika- tai mokslas apie

paveldimumą ir kintamumą, apie genų struktūrą ir genetinės informacijos

juose kodavimo principus, apie genų replikaciją ir perdavimą ląstelės

palikuonims, kitiems organizmams, genų ląstelėje

funkcionavimą. M/o genai yra NR fragmentai,susidedantys iš nukleotidų. DNR

randama aukštesnių augalų, gyvulių ląstelių substancijoje. RNR randama įv.

m/o branduolinėje substancijoje,citoplazmoje.Chromosomos yra sugebančios

atsigaminti lląstelės branduolinės struktūros, kuriose išsidėstę genai.Per

chromosomas perduodami požymiai iš kartos į kartą. Genotipas

–taigenų visuma, esanti chromosomoje. Jame užkoduota informacija apie

organizmo sandarą, jo požymius ir f-jas. Jis potencialiai kontroliuoja

visus ląstelės požymius, bet jie ne visada yra išreiškiami. Fenotipas- tai

visuma organizmo (ląstelės) išorinių ir vidinių struktūrų ir funkcijų,

kurios yra išreiškiamos veikiant įvairiems faktoriams ir įvairiose sąlygose

individo (ląstelės) vystymosi, augimo procese. Taigi, fenotipas yra

genotipo reiškimosi konkrečiomis sąlygomis atvejis. Bakterijų kintamumas

gali būti paveldimas, arba genotipinis ir nepaveldimas arba fenotipinis.

Fenotipinis kintamumas – tai individualaus vystymosi procese susiformavę

m/o savybės, kaip genotipo išraiška konkrečiomis vystymosi sąlygomis.

Bakterijų polimorfizmas yra viena iš tokių modifikacijų. Jų forma –

lazdelinė, apvali arba vingiuota -priklauso nuo genotipo, bet kiekvienoje

iš šių formų pasitaiko daugybė variantų priklausomai nuo augimo stadijos ir

sąlygų. Fenotipiški pokyčiai gali būti susiję ir su biocheminiu m/o

aktyvumu. Vienas iš jų yra fermentų indukcinė biosintezė, reguliuojama

operono lygyje substratu, kuriam reikalingas fermentas. Fenotipinis

kintamumas nesusijęs su genetinės medž. pokyčiais, todėl jis nėra

paveldimas. Modifikacijos kaip genotipo funkcionavimas konkrečiose sąlygose

labai svarbios mikrobų adaptaciniuose procesuose, jos užtikrina bakterijų

populiacijų gyvybingumą pakitus aplinkos sąlygoms. Genotipinis kintamumas

yra paveldimas, jis susijęs su genetinės medžiagos pakitimais.Yra dvi

svarbiausios genotipinio kintamumo formos – mutacijos ir genų

rekombinacijos. Mutacijos – tai staigūs DNR bazių sekos pakitimai, o

rekombinacijos – tai nepakitusios genetinės medžiagos ląstelėse

kombinavimas, pertvarkymas. Mutacijos. DNR struktūros mutacijos sukelia

produktų, kuriuos koduoja genai, pakitimus. Tokie produktai dažniausiai yra

fermentai. Esant mutacijoms, fermentai gali būti neaktyvūs arba mažai

aktyvūs. Kartais jos suteikia bakterijoms labai svarbių naudingų požymių.

Kai kurios mutacijos, visai nepasireiškia tai neutralios. Mutacijos

klasifikuojamos pagal jų prigimtį, lokalizaciją chromosomoje, DNR

struktūroje pakitimų mechanizmus, pakitusių požymių fenotipe

charakteristiką, mutacijų pasekmes. Spontaninės mutacijos atsiranda

savaime, be aiškios priežasties, nepriklausomai nuo

išorinių poveikių. Jos būna kievienoje bakterijų populiacijoje ir sudaro

nalūralų mutacijų foną, kurių dažnumas priklauso nuo mutacijos tipo ir

mikrobo organizmo rūšies. Indukuotosios mutacijos gaunamos veikiant

įvairiais fiziniais ir cheminiais veiksniais, vadinamos mutagenais.

Genominė mutacija būna, kai pakinta ląstelėse chromosomų sk. Chromosominės

mutacijos rezultatas – chromosomų struktūros pokyčiai: Taškinės mutacijos

dažnai atsiranda pasikeitus bazių poroms DNR strukturoje. Mutacijos

klasifikuojamos pagal jų fenotipinius bakterijų populiacijoje

pasireiškimus: į morfologines, biochemines, biologines. Jos gali sumažinti

ar padidinti virulentiškumą, pakeisti aantigenus, kolonijų formas, mikrobų

jautrumą antibiotikams Bakterijos – mutantai, pakeitę savo struktūros kai

kuriuos proteinus, pasidaro nejautrūs antibiotikams. Mutagenai – tai

fiziniai ,cheminiai ir biologiniai veiksniai, kurie sukelia mutacijas.

Mutagenai nėra specifiški – jie gali iššaukti DNR struktūros pokyčius bet

kurioje vietoje, nepriklausomai nuo mutageno. Kai kurie mutagenai dažniau

sukelia mutacijas tam tikrose genų vietose.Dauguma mutagenų dažnai arba

pastoviai egzistuoja aplinkoje. Fizikiniai mutagenai-tai jonizuojančioji

radiacija, aukšta arba žema temperatūra, ultravioletiniai spinduliai. Yra

daug cheminių mutagenų. Vienas iš jų – nitritinė rūgštis, kuriai veikiant

DNR molekulę adeninas replikacijos metu jos susiporupja ne su timinu (T),

bet su citozinu (C). Tai keičia baltymo struktūrą. X – spinduliai yra

potencialūs mutagenai, nes jie jonizuoja molekules, sužadina jų pažeidimus,

laisvųjų radikalų atsiradimą. Iš biologinių faktorių, sukeliančių

mutacijas, svarbiausi yra transpozonai, insercinės sekos, integruotos į

bakterijų chromosomų plazmides.

18.Genetinės m/o rekombinacijos. Nors mutacijos bakterijų populiacijoje

pasitaiko retai, vis dėl to pakitę vienoje

bakterijoje genai arba jų grupė gali būti perduoti ne tik bakterijos

palikuonims, bet kitoms bakterijoms genetinių mainų metu. Toks horizontalus

genų paisiskirstymas

suformuoja daugybę ląstelių su „kombinuotais“ genomais, kas nulemia

populiacijos heterogeniškumą ir jos plastiškumą, prisitaikant prie aplinkos

sąlygų. Rūšinės ir net tarprūšinės genų rekombinacijos realizuojamos trims

mechanizmais: Transformacijos metu donoro DNR pernešama iš lizuotos donoro

bakterijos tiesiogiai į recipiento ląstelę. Transdukcijos – metu DNR

fragmentas iš donoro pernešamas i recipientą nuosaikiuoju bakteriofagu.

Konjugacija reikalauja donoro ir recipiento tiesioginio fizinio kontakto,

kurio metu donoro DNR, kaip plazmidės dalis ar visa plazmidė pernešama į

recipientą.Transformacijos metu DNR fragmentai tiesiogiai pernešami iš

vienos ląst. į kitą. Transformacija vyksta natūraliose sąlygose, kai dalis

bakterijų žūva, jų DNR fragmentai po ląstelės lizės gali pereiti į kitas

bakterijas. Dirbtinė transformacija būna paveikus bakterijas – recipientus

ch. medžiagomis, kurios padidina sienelės ir membranų pralaidumą. Kai genai

iš bakterijos – donoro pernešami į recipientą nuosaikiuoju bakteriofagu,

toks procesas vadinamas transdukcija. Bakterijų virusai – fagai – dauginasi

tik ląstelių viduje. Virulentiški fagai pasidaugina ir lizuoja bakteriją.

Nuosaikieji fagai integruojasi į bakterijos genomą, tada jis vad. profagu,

o bakterija – lizogenine. Lizogeninėje bakterijoje fago genomas

replikuojamas kartu su bakterijos genomu ir taip perduodamas dukterinėms

ląstelėms. Yra du transdukuojančių bakteriofagų variantai ir nuo to

priklauso skirtingi du transdukcijos budai: nespecifinė, kai bet kuris

bakterijos – donoro genas turi vienodų šansų būti pernešamos, ir specifinė,

kai pernešama tik tam tikra grupė genų, tiesiogiai susijungusių su profago

genomu. Specifinė transdukcija-kai nuosaikieji fagai savo genomą integruoja

ne atsitiktinėje

bakterijos chromosomos vietoje, o tam tikrame specifiškamc lokumc,

vadinamame prisijungimo vieta. Jeigu lizogeninėje bakterijoje indukuojant

mutagenais arba spontaniškai fagai pradeda daugintis, tai jų genome gali

būti integruota bakterijos chromosomos fago prisijungimo vieta. Konjugacija

susijusi su genų perdavimu iš donoro į recipientą tiesioginio kontakto

metu.Tai toks variantas, kai genų grupė perduodama tiesioginio kontakto

metu. Įmanoma tik tada, jei donoras turi fertikumo faktorių (F+). Tas

faktorius yra plazmidė,lokalizuota bakt. citoplazmoje.Konjuguoti gali F+ ir

F-,ir F+ ir F+.Konjugacijos metu,turėdamos tokį pilį, bakterijos susijungia

ir per tiltelį pereina F+. F+ perėjus, bakterija sintetina daug faktorių

kopijų. Jei pereina tik F+ faktorius, tai bakt. įgauna tik gebėjimą

konjuguoti su kt. F+ faktorius gali pereiti į chromosomą.Tada tokia ląst.

įgauna didelį konjugacijos greitį. Bakterijų konjugacijoje dalyvauja

genetiniai elementai -plazmidės.Tai bakt. genetiniai el., kurie

lokalizuojasi citoplazmoje, bet negali būti integruoti į genomą. Jos

sudarytos iš žiedinės DNR ir g.b. integruota į chromosomą ar likti

autonomiška.Plazmidės kontroliuoja požymius, kurie duoda bakterijų

populiacijai privalumą prieš kt. bakt. populiacijas, kadangi daro jas

atsparesnes. Plazmidės nulemia virulentiškumo veiksnius, adhezijos

faktorių, atsakingos už egzotoksinų sintezę,baktericinų produkciją, kai

kurios rekombinacijos mechanizmus. Plazmidėms būdingas plazmidinis

rezistensiškumas antibiotikams.

21.Sanitarinė mikrobiologija, užterštumo rodikliai.Sanitarinė mikrobiolog.-

mokslas, tiriantis aplinkos m/f (autochtoninę ir alochtoninę ) ir jos

gyvybinės veiklos sukeliamus procesus, kurie tiesiogiai arba netiesiogiai

veikia aplinką ir žmogaus sveikatą. Susiformavo trijų disciplinų-

mikrobiologijos, higienos ir epidemiologijos – sandūroje. Sanitariniai

mikrobiologiniai aplinkos tyrimai padeda:1. Vertinti vandens, dirvožemio,

oro sanitarinę higieninę būklę.2. Išvengti infekcinių ligų epidemijų

protrūkių.3. Nustačius aplinkoje patogeniškus m/o, neleisti jiems išplisti

ir patekti i sveiką žmogų.4. Vertingi žemės ūkyje, pramonėje ir statybose.

Ūždaviniai: 1. m/o apytakos (cirkuliacijos) tarp žmonių, gyvūnų ir aplinkos

dėsningumo procesų, lemiančių aplinkos mikrobinio užterštumo lygį tyrimas.

2. Naujų ir efektyvių bei pigių mikrobiologinių tyrimų metodų kūrimas ir

esamų tobulinimas, 3. Normatyvinių

dokumentų, metodinių nurodymų,

reglamentuojančių aplinkos higieninės būklės vertinimą bei jos

tyrimą, kūrimas. 4. Pastovus aplinkos sanitarinės higieninės būklės sekimas

ir vertinimas.5. Aplinkos apsauga. Sanitarinių mikrobiologinių tyrimų

tikslas – nustatyti aplinkos užterštumą infekcinių ligų sukėlėjais.Aplinkos

tarša turėtų būti vertinama pagal žm. normalią m/f, nes ji pastoviai ir

dideliais kiekiais patenka į apl. Normalios m/f atstovai taršos rodikliais

g.b.,jeigu jie nekeičia savo biolog.savybių,nesidaugina ir ilgą laiką

išlieka gyvybingi aplinkoje. Normalios m/f bakterijos, kurios padeda

įvertinti aplinkos mikrobinės taršos lygį vad.sanitariniais rodikliniais

m/o. Jie skirstomi į: žarnyno lazdelės grupės bakterijas (jos yra

storžarnių nnorm. m/f. Priklauso: Enterobacteriaceae ( rodo šviežią fekalinį

užterštumą), enterokokai (storžarnių norm. m/f. Rodo šviežią

fekal.užterštumą), stafilikokai (St. aureus. Svarbus vertinant taršą

medicininės paskirties patalpose),streptokokai (norm.viršutinių kvėp.takų

m/f), klostridijos (Cl. perfungens. Storžarnių norm. m/f. Rodo seną

fekal.užterštumą), proteus (storžarnių norm. m/f. Rodo org.kilmės teršalų

kiekį).Vertinant vandens mikrobinę taršą nustatomi: ŽLGB, enterokokai,

stafil. Dirvožemio-ŽLGB,enterok., klostrid. Oro-staf. ir strept.Maisto

produktų- ŽLGB, enterok., staf. Buities daiktų- ŽLGB,enterok.,staf.

Rodikliai: 1. Bendras m/o kiekis 1 ml arba 1g medž. Nustatomas suminis

prokariotų ir grybelių kiekis.2. Nustatomi sanitariniai rodikliniai

(indikatoriniai) m/o,jų indeksas ir titras.Indeksas – sanitar. rodik. m/o

ląst. kiekis 1 grame ar ml medžiagos.Titras-mažiausias medž. kiekis gr ar

ml, kuriame yra 1 sanitarinio rodiklio m/o ląst. 3. Patogen. m/o ar jų

veiklos produktų nustatymas apl. Atliekamas esant epidemijų protrūkiams. 4.

Farmacinės aplinkos objektų mikrobinio pakenkimo laipsnio nustatymas. Koli

titras yra mažiausias vvandens kiekis ml, kuriame randama 1 žarninė (E.

coli) lazdelė. Kuo koli titras didesnis, tuo vandens sanitarinė būklė

geresnė. Koli indeksas yra E. coli lazdelių skaičius 1 litre vandens.

22.Žmogaus norm. mikroflora Normalią žmogaus kūno m/f sudaro visuma

mikrobinių biocenozių. kurios pastoviai yra tame

pačiame žmogaus organizmo biotope.Kiekviena kūno vieta turi jai būdingą

m/f. Mikroorganizmo ir šeimininko santykiai gali būti naudingi šeimininkui

(mutualizmas) arba šeimininko atžvilgiu neutralūs

(komensalizmas). Žmogaus kūno mikroflora skirstoma į pastovią ir

atsitiktinę. Pastovią m/f sudaro nuolat gyvenantys odoje, gleivinėje,

ertmėse bei organuose m/o. Tranzitinę mikroflorą sudaro m/o, patekę iš

aplinkos, kurie priklausoinai nuo imuninės sistemos būklės, organizme

išbūna trumpesnį ar ilgesį laiką.

ODOS m/f gausumas priklauso nuo odoje esančių prakaito ir riebalų liaukų ir

jų aktyvumo bei odos

kontakto su aplinka pobūdžio.Jai priklauso St.epidermidis, Candida,

Proprionibacterium.BURNOS m/f

yra daug fakultatyvinių ir tikrų anaerobų.Tai strept.,staf.,fusobakt.,

neiserijos.VIRŠKINIMO KANALO m/f.Suaugusio žmogaus stemplėje sutinkami m/o,

patekę su maistu ir seilėmis. Skrandžio pastovi m/f yra negausi. Iš burnos

su maistu patenka pieno r. bakterijos,Bacillus sarcina.Žarnyne –

bakteroidai, fuso bakt.,klostridijos,enterokokai,E.coli.

ŠLAPIMO IR LYTINIŲ TAKŲ m/f.

Išorinėje šlaplės dalyje yra mažai m/o: galima rasti peptokokus.

peptostreptokokus,korinebakterijas, bakteroidus, mikobakterijas, taip pat

gramneigiamas žarnyno bakterijas. Išoriniuose lytiniuose organuose vyrauja

Mycobacterium smegmatis, taip pat yra stafilokokų, korinebakterijų,

mikoplazmų ir kt. AKIŲ m/f. Pastovi konjuktyvos m/f negausi, dėl ašarose

esamo lizocimo antimikrobinio veikimo. Vyrauja difteroidai, Staphylococcus

epidermidis,nehemoliziniai,streptokokai, yra neiserijų, gramneigiamų

bacilų,mikoplazmų ir kt. AUSŲ m/f. Vidurineje ir vidineje ausyje m/o

normoje nėra. Išorinėje ausies landoje yra tranzitinių

m/o: stafilokokų, Pseudomonas. Žmogaus kūno m/f nėra pastovi.Jos sudėtis

priklauso nuo amžiaus, mitybos tipo, makroorganizmo būsenos, vartojamų

vaistų, ypač antimikrobinių ir kt. Normalios m/f rūšinės sudėties

pakitimas, sergant

infekciniais ir somatiniais susirgimais, ilgai ir neracionaliai vartojant

antibiotikus, vadinamas disbakterioze. Jai vystantis žūva norm.m/f

atstovai,pakinta bakterijų rūšių santykis,intensyviai dauginasi sąlyg.

patog. m/o. Išplinta hospitalinių inf. sukėlėjai (Pseudomonas, Proteus,

E.coli) .Sutrinka maisto medž. virškinimas ir įsisavinimas. Normali m/f

padeda išsivystyti prisitaikomojo pobūdžio apsaugos veiksniams: limfmazgių

r-jai, Ag ir Ig sintezei, fagocitozei, transplantaciniam imunitetui,

23.M/o asociacijos,simbiozė.

Evoliucinio vystymosi eigoje tarp m/o, susiformavo simbioziniai

santykiai:Mutalizmas- tai abipusiai naudingas dviejų simbiontų sugyvenimas.

Partneriai vienas kitą aprūpina reikalingomis medžiagomis, be kurių jų

medžiagų apykaita nevyktų. Komensalizmas-simbiozės forma, kai vienas iš

partnerių gyvena kito sąskaita, nesukeldamas jam žalos. Metabiozė – m/o

sugyvenimo būdas, kai vienas iš asociacijoje esančių m/o pratęsia kito m/o

sukeltą procesą, sudarydamas jam ir sau palankias gyvenimo sąlygas.

Satelitizmas- vienas iš simbiontų stimuliuoja kito augimą. Sinergizmas-

kultyvuojant kartu kelias m/o rūšis, sustiprėja jų fiziologinės funkcijos.

Antibiozė- antagonistinių santykių forma, kai vienas iš simbiontų išskiria

kitiems m/o toksiškus metabolizmo produktus, slopinančiusjų augimą ir

dauginimąsi.Konkurencija – antagonistinių santykių forma, kai geriau

prisitaikę prie aplinkos sąlygų m/o intensyviai daugindamiesi suvartoja

maisto medžiagas ir slopina kitų m/o augimą. Grobuoniškumas- atagonistinių

santykių forma, kai m/o asociacijoje maitinasi vieni kitais. Parazitizmas-

antagonistinių santykių forma, kai vienas iš ssimbiontų veikia žalingai kitą

partnerį jame gyvendamas ir vartodamas jo maisto medžiagas. Mikrobai

antagonistai išskiria į apl. antimikrobiškai veikiančias medž.-

antibiotikus.

. 24.Vandens,dirvožemio ir oro mikroflora.Vanduo yra natūrali terpė,

kurioje gausu įvairių rūsių m/o. Vandenyje gyvena visų taksonominių grupių

m/o: fotobakterijos, pirmuonys, grybeliai, dumbliai. M/o skaičius ir rūšinė

sudėtis vandens telkiniuose priklauso nuo organinių

medžiagų kiekio vandenyje, metų laiko, pakrančių dirvožemio tipo ir

mikrobinio užterštumo

laipsnio, žmogaus veiklos intensyvumo, vandens augmenijos ir kitų

veiksnių.Autochtoninė m/f.Ją sudaro vandenyje gyvenantys ir besidauginantys

m/o. Tai Micrococcus candidans, Pseudomonas fluorescens,Proteus, Serratia,

Clostridium genties bakterijos. Alochtoninė m/f. Tai nepastovi, tranzitinė

m/f,kurią sudaro tai aplinkai nebūdingi m/o. Dauguma jų yra natūrali žm.

m/f.Tai Candida,ešerichijos,enterokokai.DIRVOŽEMIO m/f. M/o aktyviai

dalyvaųja dirvožemio formavimosi procesuose, medžiagų apytakoje,

vykstančioje gamtoje (sieros, geležies, anglies, azoto ir kitųjunginių), ir

savaiminiame dirvožemio apsivalyme nuo organinių teršalų. Kokybinės ir

kiekybinės mikrofloros sudėties kitimas priklauso nuo dirvožemio rūšies,

drėgmės, rūgštingumo, org. medžiagų kiekio, klimato salygų ir daugelio kitų

priežascių.Dirvožemio autochtoninę m/f sudaro Bacillus, Proteus,

Micrococcus genties bakterijos bei Pseudomonas aeruginosa. Alochtoninę m/f

sudaro iš oro,su vandeniu, žm. išmatomis, pramoniniais vandenimis.

Dirvožemiu plinta vidurių šiltinės, choleros, dizinterijos sukelėjai.

Patogeniški m/o iš dirvožemio patenka į vandenį,ant maisto

produktų,daržovių. ORO M/F.Oras yra terpė, kurioje esantys m/o nesidaugina,

nes ore nėra maisto medžiagų ir pakankamai drėgmės, saulės spinduliai

veikia bakteriocidiškai. Tik sąlyginai oro m/f galima skirstyti į pastovią

ir atsitiktinę. Pastovią oro mikroflorą sudaro pastoviai į orą patenkantys

m/o iš dirvožemio, vandens ir nuo augalų paviršiaus.Tai Micrococcus,

Sarcina,Bacillus genties bakterijos, Actinomyces.Gyvenamųjų patalpų oro m/f

yra gausesnė,kuri dar labiau pagausėja žiemą.Iš sergančių žm. Į orą patekę

m/o sudaro atsitiktinę oro m/f.Oru plinta gripas,tymai, difterija,

kokliušas, maras ir kt. inf. ligos. Vandens m/f aktyviai dalyvauja

medž.apykaitoje gamtoje:skaido org. atliekas, ląsteliena, aprūpina maisto

medžiagomis organizmus, augančius vandenyje. Dirvožemio m/o sukelia

puvimo,celiuliozės skaidymo,dūlėjimo procesus,kurių metu mineralizuojamos

org.medž. Šie procesai apvalo dirvožemį nuo org.teršalų.

25.Vaistinių augalų mikroflora.

Visi augalai susiję su m/o,kurie padeda augalams įsisavinti m.m., kurios

yra netirpių junginių pavidalu. Augalų m/o priklauso nuo augimo

periodo,dydžio,dirvožemio savybių, metų laiko.Vaistinių augalų m/f sudaro

epifitinė,rizosferos m/f ir fitopatogeniniai m/o.Epifitinę m/f sudaro

m/o,kurie yra ant antžeminių augalp dalių.Ji yra negausi dėl m.m.

stokossaulės ir drėgmės.Ją sudaro Pseudomonas fluorescens,sporinės bakt.

Rizosferos m/f yra ant augalų šaknų.Ji yra specifinė kiekvienam

aug.Daugiausia jų yra žydėjimo ir derėjimo metu.Dauguma m/o su aug.gyvena

simbiozėje.Šią m/f sudaro nitrifikuojančios bakt., klostridijos,grybeliai.

26.Vaistų m/f. GMP.Vaistai t.b. efektyvūs, nepavojingi. Viena iš sąlygų,

lemiančių jų kokybę-mikrobinis užterštumas.Mikrobinį užterštumą vertinam

kaip gamybos ir saugojimo sąlygų pažeidimo rodiklį ar kaip galimą žm. ar

gyvūno inf.šaltinį.Pavojingos yra sporinės bakt.,pelėsiniai

grybeliai,patog. ar sąlyginai patog. bakterijos, kurios patenka per rankas

ir odą,virusai, riketsijos.Serumai ir vakcinos t.b. kontaminuoti

bakteriofagais. Kontaminacija galima dėl patalpų ar įrengimo netaisyklingo

naudojimo. Kontaminacija skiriama į egzogeninę (m/o į vaistus patenka iš

patalpų oro ir nuo darbuotųjų) ir endogeninę (m/o patenka į vaistus iš

distiliuoto vandens ar įrengimų).

Kontaminacijos priežastys susijusios su

GMP. Vienas iš pagr.vaistų mikrobinio užterštumo šaltinių – žaliava.

Dažniausiai įv. vaistų formų gedimą sukelia sporinės bakt, žarnyno

lazdelės, pelėsiniai grybai.Įvertinant pagamintų vaistų kokybę reikia

nustatyti sąl. pat. ir pat. bakterijas, kurių vaistuose neturi būti. Vaistų

formų sterilumą galima pasiekti gaminant jį aseptinėmis sąlygomis iš

žaliavos,kuri neužteršta m/o.

27.Vaistinės žaliavos m/f. Vaistingoji žaliava užteršiama m/o ją renkant,

transportuojant, džiovinant, fasuojant.Ant augalo šaknų randami dirvožemio

m/f atstovai-sporinės bakt., grybeliai, žieduose ir lapuosse- oro ir

dirvožemio m/f atstovų. Vaistinė žaliava yra užteršta m/o.Kiekybinė sudėtis

priklauso nuo laikymo sąlygų, transportavimo,paruošimo. Džiovintoje

žaliavoje būna sporinės ir nesporinės lazdelės. Žaliava užkrečiama

nesilaikant sanitarinių sąlygų. Ji užkrečiama patogen ir sąlyg

patogeniniais grybeliais ir virusais. Laikant neturi būti drėgmės, šviesos

ir vabzdžių, nes drėgnoje patalpoje m/o ilgiau išsilaiko ir aktyviai

dauginasi. Nekokybiška vaistingoji medž. g.b. toksiška ir žalinga,o esantys

m/o ar jų išskirtos medž.sukelti alergines ir pirogenines r-jas.

Kontaminacija skiriama į egzogeninę (m/o į vaistus patenka iš patalpų oro

ir nuo darbuotųjų) ir endogeninę (m/o patenka į vaistus iš distiliuoto

vandens ar įrengimų). Kontaminacijos priežastys susijusios su GMP. Vienas

iš pagr.vaistų mikrobinio užterštumo šaltinių – žaliava. Dažniausiai įv.

vaistų formų gedimą sukelia sporinės bakt, žarnyno lazdelės, pelėsiniai

grybai.

28.Fitopatogeniniai m/o.Tai m/o, sukeliantys augalų ligas.Į augalus jie

patenka pažeidus jų paviršiaus vientysumą ar per natūralias angas.Augalų

ligoms išsivystiti turi ne tik patekusių fitopatogeninių m/o kiekis,augalo

audinių būklė bei amžius,bet ir aplinkos veiksniai. Sukelti augalų

susirgimai gali baigtis vietiniu pažeidimu arba žuvimu. Sergančiuose

augaluose sutrinka biologinės f-jos. Sutrikus medž. apykaitai kinta augalo

ch. sudėtis ir farmakologinį veikimą turinčių medž. Kokybinė ir kiekybinė

sudėtis.Pažeisti vaistiniai augalai praranda savo gydomąsias savybes

Fitopatogeninės bakt.sukelia augalų inf.ligas,kurios skirstomos į vietines

ir bendras.Dažniausiai jas sukelia lazdelės formos bakt.,rečiau

kokai.Dauguma fitobakterijų yra Gram- aerobai, judrios, turi kapsulę. Dalis

jų atsparioas žemai temp., džiovinimui. Virulentiškumas prklauso nuo

toksinų ir fermentų. Fitopatogeniniai grybeliai sukelia mikozes:

dėmėtumą,pūvinį. Hifai įsiskverbia į augalo Indus,juos perauga ir suardo

ląsteles.Augalų virusiniai susirgimai labai užkrečiami. Užsikrečiama per

vabzdžius, tiesioginio kontakto su augalais metu.

29.Dirvožemio,vandens ir oro mikrobiologiniai tyrimai. Dirvožemis

tiriamas, statant ligonines, sanatorijas, kasant tvenkinius.

Bakteriologiškai tiriamos žemės persijojamos per smulkų metalinį tinklelį.

Užpiltos izotoniniu NaCl tirpalu žemės kratomos, kad atsiskirtų mikrobai,

prilipę prie jų. Į terpes sėjamas nusistojęs vanduo, praskiestas izotoniniu

NaCl tirpalu Apie dirvožemio sanitarinę būklę sprendžiama iš m/o kiekio

viename grame žemės, E. coli bei Cl. perfringens titrų , ir iš to,ar jame

yra patogeninių mikrobų. Jei dirvožemyje gausiai randama E. coli ir Cl.

perfringens lazdelių,— dirvožemis užterštas šviežiomis fekalijomis. Jei

dirvožemyje E. coli nerandama arba šių lazdelių yra labai mažai, o Cl.

perfringens lazdelių — daug, vadinasi, dirvožemis užterštas nešviežiomis

fekalijomis.Norint nustatyti, ar dirvožemyje yra patogeninių m/o, žemės

nuoplovos sėjamos į terpes. Mikrobiologiniai oro tyrimai. Nustatomas

bendras mikrobų kiekis ore.Oro mikrobams pasėti išdėstomos atidengtos Petri

lėkštelės: vienos su kraujo aagaru , kitos — su kiaušinio trynio agaru .

Pasėliai inkubuojami 37 °C

temperatūroje 24 val. Galutiniai rezultatai vertinami, palaikius pasėlius

2—3 paras kambario temperatūroje. Suskaičiavus visas išaugusias Petri

lėkštelėse kolonijas, išvedamas vidurkis ir iš lentelės apskaičiuojama,

kiek mikrobų yra viename m3 oro.

Vandens mikrobiologiniai tyrimai. Sanitariniams tyrimams vandens imama 500

ml, o patogeniniams mikrobams išaiškinti—1-—2 litrai.

Tiriant vandenį, nustatomas bendras mikrobų skaičius viename ml vandens,

koli titras, koli indeksas ir vandens užterštumas patogeniniais m/o.

Bendras mikrobų skaičius nustatomas imant 1ml šviežiai paimto vandens,

Petri lėkštelėje sumaišomas su agaru. Sustingęs mišinys inkubuojamas 22—25

°C temperatūroje 2—3 dienas. Vandenyje neturi būti patogeninių m/o.

Normalios m/f bakterijos,kurios padeda įvertinti aplinkos mikrobinės taršos

lygį vad.sanitariniais rodikliniais m/o. Jie skirstomi į: žarnyno lazdelės

grupės bakterijas (jos yra storžarnių norm. m/f.Priklauso

Enterobacteriaceae. Rodo šviežią fekalinį užterštumą), enterokokai

(storžarnių norm.m/f. Rodo šviežią fekal.užterštumą), stafilikokai (St.

aureus. Svarbus vertinant taršą medicininės paskirties

patalpose),streptokokai (norm viršutinių kvėp.takų m/f), klostridijos (Cl.

perfungens. Storžarnių norm. m/f. Rodo seną fekal.užterštumą), proteus

(storžarnių norm. m/f. Rodo org.kilmės teršalų kiekį).Vertinant vandens

mikrobinę taršą nustatomi:ŽLGB,enterokokai, stafil. Dirvožemio-

ŽLGB,enterok., klostrid. Oro-staf. ir strept.Maisto produktų- ŽLGB,

enterok., staf. Buities daiktų- ŽLGB,enterok.,staf. Rodikliai: 1. Bendras

m/o kiekis 1 ml arba 1g medž. Nustatomas suminis prokariotų ir grybelių

kiekis.2. Nustatomi sanitariniai rodikliniai (indikatoriniai) m/o,jų

indeksas ir titras.Indeksas-sanitar. rodik .m/o ląst. kiekis 1 grame ar ml

medžiagos Titras-mažiausias medž.kiekis gr ar ml,kuriame yra 1 sanitarinio

rodiklio m/o ląst. 33. Patogen.m/o ar jų veiklos produktų nustatymas apl.

Atliekamas esant epidemijų protrūkiams. 4. Farmacinės aplinkos objektų

mikrobinio pakenkimo laipsnio nustatymas.

30.Injekcinių vaistų formų mikrobinis užterštumas.Injekcinių vaistų

gamyboje naud.distiliuotas vanduo,todėl jis t.b. neužterštas m/o.

Apirogeninis vanduo sterilizuojamas ir laikomas sandariai uždarytuose

induose. Tyrimo pradžioje nustatomas antimikrobinis veikimas, sėjant vaistą

į tiogliukolio ir Saburo terpes. Imami du mėg. Į kiekvieną mėg. su terpe

pilama test kultūra.Tada į vieną mėg.dedamas vaistas,o į kitą pilamas

distiliuotas vanduo. Tiogliukolio terpėje pasėliai inkubuojami 48h 30-35 C,

o Saburo – 72h 20-25 C.Jeigu matome test kultūrų augimą, tai vaistas

antimikrobiniu veikimu nepasižymi. Antimikrobinis užterštumas naikinamas

vartojant tam tikrus inaktyvatorius arba vaistas skiedžiamas, pakeičiant

vaisto ir terpės santykį. Sterilumo nustatymui naud. pasėlio ir membraninės

filtracijos metodai. Pasėliai terpėse tikrinami kasdien. Augimas vertinamas

vizualiai, mikroskopiniu tyrimu. Vaistas sterilus,kai terpėse neauga m/o.

Išaugus morfologiškai panašiems m/o, laikoma nesteriliu.

32.Išorinio, peroralinio ir rektalinio vartojimo vaistai priskiriami 2 ir 3

vaistų kategorijai.

34.Nesterilių vaistų formų mb. užterštumas. M/o, esantys nesteriliose

vaistų formose, dauginasi ir suardo veikliąsias medž. Todėl vartojant

tokius vaistus gali kilti alerginės, pirogeninės r-jos. Tiriant mb.

užterštumą nustatomas bendras m/o kiekis 1g. St.aureus, Pseudomonas

aeruginosa, Enterobacteriaceae bakterijos. Nustatynėjama aseptinėmis

sąlygomis. Reikia patikrinti žaliavos mb. užterštumą. Nustatomas

antimikrobinis užterštumas,kuris nustatinėjamas su test kultūromis. Jeigu

vaistas pasižymi antimikrobiniu veikimu, tai slopinamas test kultūrų

augimas. Kad pašalinti šį veikimą,didinamas tiriamo vaisto praskiedimas,

pridedama inaktyvatoriaus, naud. membraninės filtracijos metodas.

35.Vaistinės sanitarinis rėžimas ir jo bakteriologinė kontrolė.

Bakteriologiniai tyrimai atliekami ne rečiau kaip 2 kartus ketvirtyje.

Mikrobiologinio tyrimo objektai: distiliuoto vandens,akių lašai po

sterilizacijos, akių lašai, paruošti aseptinėmis sąlygomis,kamščiai ir

kitos pagalbinės medž.,inventories, sanitariniai drabužiai.Distiliuotame

vandenyje,kuris naud. gamyboje, nustatomas m/o kiekis 1ml, ŽLGB indeksas ir

titras, Pseudomonas aeruginosa. Oras tiriamas aseptiniame bloke,

sterilizacinėje, asistentų kambariuose. Mėginiai imami iš švarios,darbuo

paruoštos patalpos, uždarius duris ir langus, nustačius santykinę drėgmę.

36.Sterilizacija ir jos metodai.. Sterilizacija visiškas visų m/o ir jų

sporų sunaikinimas medžiagoje arba – objekto paviršiuje.. Pagrindinis

sterilizavimo tikslas yra neleisti patekti m/o į žmogaus organizmą

gydomųjų,diagnostinių ir profilaktinių procedūrų metu. Po sterilizavimo

objektai turi išlikti sterilus.Todėl prieš sterilizavimą jie sandariai

pakuojami į marlę, popierių, kartoną, sudedami į specialius indus,.

Sterilizavimo metodai skirstomi į fizikinius ir cheminius. FIZIKINIAI

sTERILIZAVIMO METODAI

Karštis yra populiariausias m/o naikinimo metodas. Naudojamas sausas ir

drėgnas kairštis (garai). Nudeginimas liepsnoje. Paprastas ir efektyvus

sterilizavimo metodas. Drėgnas karštis efektyviai naikina virusus,

prokariotus ir grybelius. Sausu karščiu sterilizuojami objektai,jautrūs

drėgnam karščiui: milteliai,vazelinas ir aštrūs instrumentai, stikliniai

indai, pipetės, mėgintuvėliai, stikliniai švirkštai ir Taip pat

naud.ultravioletiniai spinduliai. Filtravimas yra efektyvi m/o šalinimo iš

kaitinimui jautrių skystų maitinamųjų terpių, serumo, tirpalų ir skystų

vaistų formų priemonė. CHEMINĖ STERILIZACIJA. Sterilizavimui vartojamos

mikrobocidiškai ir sporocidiškai veikiančios cheminės medžiagos:įvairios

koncentracijos tirpalai ir dujos (lakios cheminės medždiagos)..STERILUMO

KONTROLĖ. Po sterilizacijos būtinai reikia mikrobiologiškai patikrinti,ar

sterilizuoti objektai yra sterilūs.Tai atliekama bakteriologiniu tyrimo

metodu antiseptinėse sąlygose.Tir. objektai ar jų nuoplovos sėjamos

į

tiogliukolio terpę (auga aerobai, fak. anaerobai ir anaerobai. Kultyvuojama

14 parų,30-35 C) arba į Saburo buljoną (auga grybeliai, mieliniai pelėsiai.

Kultyvuojama 14 parų,20-25C). Sterilumo nustatymas reglamentuojamas

farmakopėjiniais straipsniais, kuriuose nurodoma, kiek reikia paimti

mėginių iš kiekvieno pakrovimo, kaip ir į kokias terpes pasėti paimtus

mėginius. kokiomis sąlygomis kultivuoti maitinamąsias terpes ir kaip

vertinti tyrimo duomenis.

37.Dezinfekcija ir jos metodai. Dezinfekcija-patogeninių ir sąlyginai

patogeniškų bei dalies saprofitinių m/o sunaikinimas arba pašalinimas

žmogaus aplinkoje esančių objektų paviršiuose. Dezinfekuojant objektų

paviršius, sunaikinami patogeniniai m/o ir neleidžiama jiems išplisti ir

patekti į sveiką makroorganizmą. Fitikinės dezinfekcijos priemonės.

Priklauso sudeginimas, nudeginimas, virinimas, kaitinimas vandens garų ir

sauso karščio kamerose, tindalizacija, pasterizavimas, švytinimas

ultravioletine spinduliuote, y-spinduliais. Dezinfekcija gali būti

profilaktinė ir židininė. Profilaktinė dezinfekcija atliekama nuolat

(kiekvieną dieną) žmonių susitelkimo vietose Židininė dezinfekcija

atliekama infekcinės ligos židinyje.Ji svarbi tuo, kad jos dėka inf.

židiniuose sunaikinami patogenai,neleidžiama jiems išplisti ir patekti į

žm. organizmą.Labai svarbi epidemiologijai. Dezinfekuojančios medžiagos –

cheminės medžiagos, kurios veikia

mikrobocidiškai ir naudojamos dezinfekcijoje. Jos turi gerai tirpti

vandenyje ir neturėti nemalonaus kvapo; būti netoksiškomis gyvūnams,

žmonėms ir patvariomis ne tik paruoštuose tirpaluose, bet ir kontakte su

nukenksminamu objektu metu; m/o turi sunaikinti per trumpą laiką mažomis

konc., nekenkti dezinfekuojamiems vertingiems objektams.

38.ASEPTIKA IR ANTISEPTIKA. Aseptika-priemonių visuma,kurios saugo ligonio

odą,žaizdas ir kūno ertmes nuo aplinkoje esančių patogeniškų ir sąlyginai

patogeniškų m/o patekimo,atliekant gydymo ir profilaktikos procedūras.

Aseptinės priemonės padeda išvengti pirminės arba antrinės egzogeninės

infekcijos. Antiseptika- tai priemonių visuma,kuriomis sunaikinami į odą

patekę pat. arba sąl. pat. m/o. Tikslas – neleisti daugintis, patekusiems

iš aplinkos į odą, gleivinę, audinius,žaizdas, patogeniškiems ir sąl.

patogeniškiems m/o, išsaugant normalios m/f kokybinę ir kiekybinę sudėtį.

Antiseplinės medžiagos – cheminės medžiagos, kurios sunaikina arba

slopina m/o augimą odoje, gleivinėse, žaizdose, organizme visumoje.

Antiseptikams būdingas ilgas veikimas.Boksas-izoliuota įstiklinta kamera ar

patalpa su įėjimu iš prieangio mikrobiologiniam ir kitiems biologiniams

steriliems darbams laboratorijoje atlikti.Joje sudaromos aseptinės sąlygos.

39.Infekcinis procesas, inf.liga, organizmo imlumas. Imunitetas Infekcinėje

imunologijoje reiškia, kad individas, turintis imunitetą, užsikrėtęs

patogeniniais mikroorganizmais, nesuserga. Kol kas dažniausiai skirstomos

imuniteto rūšys, įvertinant būtent šį rezultatą Šiuo atveju išskiriamas

rūšinis imunitetas, kokiu laikomas neimlumas, kuris priklauso nuo įgimtų

biologinių ypatybių, būdingų tam tikrai gyvūnų rūšiai ar žmogui. Tai —

rūšies požymis, perduodamas paveldumu taip pat, kaip ir bet koks kitas

rūšies požymis. Toks rūšinis imunitetas gali būti išreikštas vieno gyvūno

rūšies kelioms infekcinėms ligoms, kita vertus — vienai infekcinei ligai

gali būti atsparios kelios gyvūnų rūšys. Tokia imuniteto forma laikytina ne

imunitetu, o neimlumu tam tikros rūšies mikroorganizmui, kuris galėtų

sukelti infekcinę ligą kitų rūšių gyvūnams Infekcinė liga yra bet koks

sveikatos sutrikimas, kai šeimininko kūno dalis arba visas kūnas nebegali

vykdyti savo normalių funkcijų dėl patogeninių mikroorganizmų ar jų

produktų poveikio Parazitinis m/o ar agentas, sukeliantis infekcinę ligą

vadinamas patogenu.Infekcinį procesą galima apibūdinti kaip patogeninių

mikroorganizmų iir imlaus makroorganizmo sąveikos procesą. Makroorganizmo

imlumas. Tai – genotipiškai determinuota makroorganizmų rūšies savybė,

pasireiškianti sugebėjimu sudaryti sąllygas, būtinas tam tikros rūšies

mikroorganizmų dauginimuisi. Infekcinių ligų faktoriai. Tam, kad sukeltų

ligą, patogenas turi:būti atneštas šeimininkui,prilipti (adsorbcija),

kolonizuoti (adhezija), arba įsiskverbti (invazija) į šeimininką,daugintis

(augti) arba kitaip vykdyti savo gyvybės ciklą (pavyzdžiui, virusai)

šeimininko organizme, gynybinių išvengti šeimininko reakcijų, galėti

mechaniškai, chemiškai ar molekuliniame lygyje žaloti šeimininką.

Infekcinėms ligoms būdingos 3 ypatybės, kurios nesutinkamos kitose ligose:

užkrečiamumas,ligos stadijiškumas ir imunitetas, užtikrinantis pagyjimą ir

apsaugą nuo susirgimo, kartotinai užsikrėtus tokiais pačiais m/o.

40.Infekcinės ir invazinės ligos-tai užkrečiamos ligos.Užsikrečiama tik

tuomet,kai užkrečiama gyvais objektais,kurie sugeba daugintis

šeimininke.Epidemiologija – tai mokslas, tiriantis infekcinių ligų plitimą

žmonių visuomenėje. Užkrečiamų ligų yra 4 vystimosi fazės:Prilipimas ir

kolonizacija. Kai patogenas patenka į/pas jam tinkamą šeimininką, jam

reikia prilipti (adhezuoti) ir apsigyventi šeimininko ląstelėse ar

audiniuose – juos kolonizuoti. Kolonizacija priklauso nuo patogeno

galimybių kovoti su normalia šeimininko mikroflora dėl būtinų mitybos

komponentų. Kolonizacijai taip pat reikia specialių struktūrų, kurios

leidžia patogenui kovoti dėl prilipimo prie tinkamų paviršiaus vietų.

Patekimas (invazija) į šeimininko organizmą. Daugelis patogeninių

mikroorganizmų gali aktyviai skverbtis pro šeimininko epitelį po prilipimo

prie jo. Tai dažniausiai pasiekiama gaminant lizuojančias medžiagas, kurios

pažeidžia šeimininko audinius vienu iš šių būdų:ardant dangų ir gleivinių

pagrindinę medžiagą arba bazinę membraną, depolimerizuojant angliavandenių

– baltymų kompleksus ląst. paviršiuje ir tarp jų, suardant ląstelių

paviršiaus vientisumą. Patogeno augimas ir ddauginimasis. Tam, kad patogenas

galėtų gerai augti ir daugintis, jis turi susirasti reikiamus maisto

komponentus ir tinkamą aplinką (pH, temperatūrą, oksidacijos-redukcijos

potencialą) šeimininke. Hospitalinė infekcija yra tik egzogeninė.Tai tokios

inf. Uždegiminiai pūliniai procesai, kuriomis užsikrečiama stacionaruose ir

išsivysto dar besigydant stacionare ar jau namie.

41.Epidemiologiniam procesui realizuotis reikia: infekcijos šaltinio,imlaus

individo ir patogeno perdavimo.Jei trūksta kurios nors sąlygos,infekcinis

šaltinis nutrūksta. Infekcijos šaltinis yra bet koks gyvas padaras, kuriame

patogeniniai m/o natūraliai dauginasi, kaupiasi ir iš kurio gali plisti į

aplinką. Infekcijos rezervuaras-tai biologinė rūšis, kurioje natūraliai tam

tikra patogeninių m/o rūšis gali cirkuliuoti (daugintis). Patogenas gali

būti perduodamas keliais būdais:1.Oro-lašeliniu būdu (išsiskiria iš

kvėp.takų ir patenka į kvėp.takus),2 .Kontaktiniu,3.Transmisiniu (plinta

m/o,kurie dauginasi kraujyje.Juos platina kraują siurbiantys organizmai),

4.Fekaliniu – oraliniu (m/o išsiskiria su išmatomis ir patenka į

burną).Atsparių individų skaičiaus didėjimas yra epidemijų užkirtimo

kelias.Tam pasitarnauja vakcinacija.

42.M/o virulentiškumas ir patogeniškumas. Sąlyginai patogeniški m/o. M/o

patogeniškumas-tai m/o rūšies savybė,pasireiškianti potencionaliu

sugebėjimu sukelti kliniškai pasireiškiančią inf. ligą. Monopatogeniniai

m/o sukelia tik vieną ligą vienai rūšiai (pvz.raupsų mikobakterijos sukelia

ligą tik žmonėms). Polipatogeniški m/o sukelia ne vienai rūšiai ir žmonėm,

ir gyvūnam. Patogeniškumo veiksniai: 1.Specifinės toksinės medž. (toksinai

sukelia membranų medžiagų hidrolizę,ko pasekoje didėja kapiliarų

pralaidumas,suyra eritrocitai).2.Fermentai ir jų veiklos produktai

(katalazė,peroksidazė apsaugo nuo žalingo deguonies poveikio).3. Ląstelės

sienelės ch. elementai, Ag, sienelės dariniai. 4.Nespecifiniai bakterijų ir

audinių yrimo produktai (pvz.indolas slopina kitų bakt.vystimąsi ir

toksiškai veikia į žm. audinių ląst.). M/o virulentiškumas – tai štamo

patogeniškumo laipsnis. Sąlyginai patogeniniai-tai grupė m/o, kurie įeina į

žm. normalios m/f sudėtį arba paplitę aplinkoje,kurioje sukelia inf. ligą

tik susilpnėjus makroorganizmo atsparumui arba patekus į tą organizmo

vietą,kur jų normoj nėra.Gydant ligonius ligoninėse antibiotikais susidaro

hospitalinės padermės.Hospitalinės padermės-tai m/o rūšies variantas,kuris

turi požymių, skiriančių nuo kitų m/o. Hospitalinės padermės cirkuliuoja

ligoninėse,yra atsparesni apl. veiksniams, antiseptikams, džiovinimui,

temp. svyravimams, yra polirezistensiški antibiotikams ir turi daugiau

patogeniškumo veiksnių, labiau virulentiški. Sąlyginai patogeniniams m/o

priklauso Enterobacteriaceae, Pseudomonadaceae,Neiseriaceae šeimos.

43.M/o toksinai, jų fukcijos. Parazitai gali žaloti šeimininkus keliais

būdais. Išskiriamos dvi ligų rūšys, atsižvelgiant į patogeno vaidmenį ligos

sukėlime: infekcijos ir intoksikacijos. Intoksikacijs – tai ligos, kai į

šeimininko organizmą patenka specifinis toksinas. Toksinai gali patys

sukelti ligą, netgi nesant mikroorganizmų, kurie juos pagamino. Toksinas

yra specifinės medžiagos, dažnai mikroorganizmo metabolizmo produktai,

žalojantys šeimininką. Toksinus galima suskirstyti į dvi pagrindines

kategorijas: egzotoksinus ir endotoksinus. Egzotoksinai. tai tirpūs,

termolabilūs baltyminiai produktai, paprastai išskiriami į aplinką

patogenui augant. Daugeliu atvejų egzotoksinai gali keliauti iš invazijos

vietos į kitus kūno audinius ar ląsteles-taikinius, kuriuose pasireiškia jų

efektas. Egzotoksinai yra: sintetinami specifinių patogenų,žinomi kaip

vienos iš labiausiai nuodingų medžiagų, labai antigeniški ir imunogeniški,

sukelia neutralizuojančių Ac gamybą, lengvai inaktyvuojami formaldehidu,

jodo dariniais ir kitais chemikalais, Pagal veikimo pobūdį skirstomi į

neurotoksinus, citotoksinus ir enterotoksinus. Egzotoksinas veikia

įvairiais būdais :inhibuoja baltymų sintezę, slopina nervinių sinapsių

funkciją,sutrikdo transmembraninį transportą, ardo LM.Endotoksinai.

Dauguma gramneigiamų bakterijų

turi lipopolisacharidą (LPS) išoriniame

ląstelės sienelės sluoksnyje, kuris tam tikromis aplinkybėmis yra nuodingas

specifiniams šeimininkams. Šis LPS vadinamas endotoksinu, nes jis yra

susietas su bakterija ir išsiskiria tik kai m/o žūva. Endotoksinai yra:

termostabilūs, toksiški tik didelėmis dozėmis, silpni imunogenai, nepaisant

kilmės panašūs, pirogeniški (gali sukelti karščiavimą), gali sukelti šoką,

gali krešinti kraują. Patogeninės bakterijos gali išskirti ir kitus

fermentus, vadinamus hemolizinais.

44.Infekcijos vartai,reinfekcija ir kt.Infekcijos vartai-tai vieta per

kurią patenka inf. Ja g.b. oda (kai pažeistas jos vientysumas), gleivynė

(viršk. trakto, kvėp. sistemos ),akių jungynė. Kiekvienai ligai būdingas

tam ttikras inkubacinis, prodrominis, aktyvios ligos ir sveikimo periodai.

Inkubacinis-nuo pat.mb.patekimo į organizmą iki inf.ligos pasireiškimo

klinikinių požymių.Prodrominis-kai pasireiškia pirmieji daugeliui ligų

bendri požymiai.Aktyvios ligos periodas – vystosi įv. pobūdžio uždegimai,

odos pakitimai, pasireiškia specifinės ląstelių r-jos. Sveikimo periode

pat. Mikrobai sunaikinami ir pašalinami iš org. Ligos baigtis g.b.

pasveikimas arba mirtis. Infekcijos pasireiškimo formos :1.Egzogeninė inf.-

kai pat. mb.patenka iš išorės (užsikrečiama kontaktiniu,lašeliniu keliu,per

maistą 2.Endogeninė-kritus rezistensiškumui ir sustiprėjus jame esančių

pat. mb. virulentiškumui.3. Mišri-kai patenka kelių rūšių pat.mb.

4.Židininė-pat.mikrobų įsikūrimas ir dauginimasis įėjimo vartuose.

Recidyvas – infekcinio proceso paūmėjimas sveikimo llaikotarpiu. Reinfekcija-

persirgus kokia nors inf. Liga ir neįgyjus reikiamo imuniteto, pakartotinai

užsikrėtus tos ligos sukėlėjais susergama ta pačia liga. Superinfekcija-dar

nesibaigus inf. ligai pakartotinai užsikrečiama tos pačios ligos

sukelėjais. Persistensija – nešiojimas.Ji pasireiškia tada, kai m/o yra

kolonizavęs, tačiau nesukelia kliniškai pasireiškiančios ligos.

46.Imunologija.Imunitetas,jo rūšys, fformos.Imunologija siejasi su imunitetu

ir profilaktika. Imunologija-tai mokslas papie imuninės sistemos struktūrą

ir funkcijas. Imunitetas-tai atsparumas inf.ligai.Tai saugos sistema,kurios

svarbiausia f-ja – ląstelių diferenciacijos ir proliferacijos kontrolė bei

mutavusių ląstelių sunaikinimas Makroorganizmas turi turėti patikimą,gerai

veikiančią sistemą, kuri galėtų užtikrinti jos

specifiškumą,individuolumą.Ši sist. atpažįsta ir sunaikina svetimas

organizmui ląsteles. Medž.,kurios sukelia imuninę r-ją vad.antigenais

.munitetas g.b. įgimtas (rūšinis) ir įgytas. Įgytas imunitetas g.b.

natūralus ir dirbtinis, kurie dar skirstomi į aktyvius ir neaktyvius.

Natūralus aktyvus susidaro persirgus infekcine liga,o pasyvus-

transplantantinis (per motions placentą).Dirbtinis aktyvus susidaro po

vakcinacijos,o pasyvus atsiranda supylus serumą. Pasireiškimo formos –

ląstelinis ir humoralinis imunitetas.

47.Ląsteliniai ir humoraliniai nespecifiniai saugos veiksniai. Žmogaus

organizmo atsparumas patogeniniams organizmams priklauso nuo įv. cheminių

biologiškai aktyvių medžiagų,kurių tam tikras kiekis nuolat yra organizme.

Šios medž. vad. humoraliniais nespecifinio atsparumo veiksniais.Tai

lizocimas, interferonas,opsoninai.Šios medž. atlieka apsauginę f-ją:veikia

m/o mikrobocidiškai ir ssudaro sąlygas specifiniams Ac reaguoti su m/o ar jų

toksinams.Dauguma nespecifinių apsauginių veiksnių dalyvauja r-jose,

pagrįstose specifiniais mechanizmais. Oda ir gleivinės. Sveika oda sudaro

labai efektyvų mechaninį barjerą, saugantį nuo m/o invazijos. Kvėpavimo,

virškinimo, ir urogenitalinės sistemos gleivinės membranos priešinasi m/o

patekimui dėl savo glaudaus stulpinio epitelio ir gleivinių sekreto, kuris

formuoja apsauginį apdangalą, kuris priešinasi penetracijai ir imobilizuoja

daugelį m/o.Oda ir gleivinės yra apgyvendintos normalios m/f, kuri stabdo

nekontroliuojamą pat. m/o dauginimąsi. Daugelis šių bakterijų sintetina

plazmidių koduojamas medižagas – bakteriocinus,kurie yra vidujrūšiniai

antibiotikai, mirtini tam tikrai m/o rūšiai arba štamams, priklausantiems

tai pačiai rūšiai m/o, kuriai priklauso ir bakteriocinų producentas.Per odą

ir gleivynę prasiskverbę m/o patenka į limfą,kur juos nuneša į limfmazgius.

Čia mb. sulaikomi,fiksuojami,vėliau fagocituojami leukocitų. Komplementas –

fermentiškai veikiantis,sudėtingas kraujo serumo baltymų kompleksas.Jis

pasižymi silpnu antibakteriniu veikimu, sustiprina ir papildo specifinių Ac

veiklą.Opsoninai – tai Ac, palengvinantys fagocitozę. Lizocimas – tai

fermentas, galintis suardyti bakterijų ląstelių sienelės

peptidopoilsacharidus. Jis yra termostabilus, jautrus rūgštims ir

šarmams.Lizocimą sudaro grupė baltymų,kurie tirpdo bakterijas (todėl jis

laikomas gyvūninės kilmės antibiotiku). Lizocimas suardo kai kurių rūšių

bakterijų sienelę, suskaidęs jos polisacharidinį komponentą.Yra gautas

grynas lizocimas, kuris gali būti naud. chirurgijoje dėl jo antibakterinių,

anestezuojančių ir priešuždegiminių savybių.

48.Ląstelinio ir humoralinio imuninio atsako mechanizmai. Imuninis atsakas-

tai organizmo r-ja į Ag in vivo.Jis visada specifiškas prieš Ag ir

imuniniai veiksniai reaguoja tik į tą Ag.Imuninį atsaką sudaro humoralinis

(Ac sintezė), ląstelinis (Ac nesintetinami,bet dalyvauja ląstelės T

limfocitai,kurios reaguoja į Ag vienaip ar kitaip siekdamos jį sunaikinti)

ir imuninė tolerancija (nesintetinami Ac ir sensibilizuoti T limfocitai.

Tai specifiškas nereagavimas į kartotinai patekusį Ag). Ląst. atsakas

atsiranda prieš intraląstelinius parazitus arba susiformuoja kaip uždelsto

tipo alerginių r-jų mechanizmo išdava prieš kai kurių m/o Ag. Priklauso nuo

T limfocitų,dalyvauja daug alerginių r-jų ląstelių mediatorių.T limfocitai

po kontakto su Ag dalyvauja ląsteliniame imunitete ir niekada

nesidiferencijuoja į ląsteles, sintetinančias Ac, tačiau jų stoka slopina

humoralinį imunitetą,nes sutrinka T helperių f-ja. Pagr. T limfocitų f-ja-

sudaryti ląstelinį imunitetą: dalyvauti transplanto atmetimo, lėto tipo

alerginėse r-jose.B limfocitai yra ląstelių, sintetinančių Ac,

pirmtakai.Veikiant Ag blužnies gemaliniuose centruose ląstelės galutinai

transformuojasi į plazmines ląsteles, gaminančias Ac. Jos sąlygoja

humoralinį imunitetą. Produkuoja 3 tipų Ac: IgA, IgM, IgG. Susijungę su Ag

telkiasi viename ląstelės šone.Makrofagai aktyviau fagocituoja svetimas

medž.,jeigu jos apgaubtos specifiniais Ac. Fagocituotą Ag suardo makrofago

hidroliziniai fermentai. Makrofagai ne tik fagocituoja m/o,bet ir pateikia

T limfocitams apdorotą Ag ir taip pradeda imuninį atsaką. Kitame etape jie

jau tarpininkauja perduodami specifinį signalą iš T limfocitų į B

limfocitus. Dar g.b. transplantacinio imuniteto pagrindas. Čia ląst.

imunitetas svarbiausias atmetant persodintą audinį. Ląst. imunitetas

svarbus ir kaip autoimuninė r-ja prieš autoantigenus ir pasenusias

ląsteles.MHC Ag dalyvauja atpažįstant ir pašalinant anomalies ląst.,

stimuliuoja imunitetą alotransplantantams, humoralinių aloantikūnų sintezę

ir odos hiperjautrumo r-jas.

49.Antigenai,antigeninė sandara

Medžiagos, inicijuojančios organizmo imuninįę reakciją (imuninį atsaką),

vadinamos antigenais. Todėl bendriausias antigenų apibūdinias galėtų būti:

antigenai – bet kokios medžiagos, kurios turi savyje svetimos genetinės

informacijos požymių ir kurios, patekusios į organizmą sužadina specifines

imunines, humoralines ar/ir ląstelines, reakcijas. Jiems būdingas

antigeniškumas, antigeninis specifiškumas ir heterogeniškumas.

Antigenais gali būti medžiagos, kurios turi tam tikras fizikines chemines

savybes:1.Jie turi būti didelės molekulių masės, 2. antigenai yra

koloidinės būklės junginiai. 3. Antigeniškumui pasireikšti svarbu, kad Ag

būtų prieinamas makrofagų ardančiam veikimui ir galėtų sąveikauti su

kitomis imunokompetentinėmis ląstelėmis. Tik taip gali būti atpažintas ir

įvertintas jų antigeninis specifiškumas. 4.Visi Ag yra mažai specifiški, o

tai susiję su individualia genetine determinacija ir su tuo susijusiomis

struktūromis: tai yra įvairių antigenų molekulių skirtingumo pagrindas. Ag

molekulę sudaro polipeptidinės grandinės.Ant baltymų molekulės

išsidėsčiusios determinantinės grupės, kurios, vykstant Ag ir Ac r-jai

susijungia su keliomis Ac molekulėmis. Antigeniškumą nulemia amino rūgščių

aromatinės grupės. Bakterijos turi 3 rūšių Ag: somatinius (O), kapsulinius

(K) ir žiuželinius (H). Somatiniai nėra baltymai, dažn. LPS. Žiuželiniai

yra baltymai.Gali būti specifiniai ir nespecifiniai. Kapsuliniai gaubia

somatinius,jie yra termostabilūs.Tai polisacharidai.Virusų Ag skiriami į

paties viruso Ag ir antigenus,kurie atsiranda ląstelėje, kurioje vyksta

virusų reprodukcija. Jie sukelia ląstelines ir humoralines imunines r-jas.

Patekę į organizmą jie stimuliuoja specifinį jo persitvarkymą. Virusų Ag

sandara priklauso nuo jų struktūros. Virionai,kurie sudaryti iš nukleino r.

ir kelių polipeptidų turi nedaug Ag.Jeigu virionas turi superkapsidę, tai

Ag turi daugiau.Antivirusiniam imunitetui susidaryti reikšmingiausi yra

antigrniniai viriono receptoriai, kuriais jis jungiasi su jautriąja

ląstele. Virusų infekuotose ląst. atsiranda naujų Ag, kurie skiriasi nuo

paties viruso ir normalių Ag.

51.Imunoglobulinai,jų struktūra, funkcija.Imunoglobulinai-tai tie Ac, kurie

atsiranda dėl antigeninio dirginimo.Priklausomai nuo Ac

struktūros,išskiriamos 5 Ig klasės: IgG(neutralizuoja m/o toksinus),

IgM(inaktyvuoja kraujo m/o), IgE(svarbūs alerginėse reakcijose),

IgD,IgA.(neleidžia degraduotis organizmo ląstelės fermentams, saugo

organizmą nuo žalingo patogeninių žarnyno m/o veikimo). Ig G praeina pro

placentą ir sąlygoja įgimtą pasyvų imunitetą. IgG patenka į kūdikio

organizmą su motions pienu.IgG sudaro kompleksus su bakterijomis, aktyvuoja

komplementą.IgG

konc. Priklauso nuo jų katabolizmo laipsmnio ir nuo

sintezės.IgM sintetinamas pradinėje imuninio atsako r-joje,sudaro pirmąją

gynybos nuo m/o liniją.Sujungia komplementą,nepereina per placentą.IgA

atsako už kvėp. takų ir žarnyno imunitetą.Per placentą nepraeina.IgE suriša

Ag gleivynių paviršiuje.Nuo jų priklauso alerginių simptomų atsiradimas.Pro

placentą nepraeina. .Imunoglobulinai jautrūs aukštai temp., terpės pH

pakitimams, bet atsparūs proteolizinių fermentų poveikiui.Ig sintezės

mechanizmų teorijos:2 grupės: selektyvios (grindžiamos prielaida, kad Ag

patekęs į org. sąveikauja su ląstėmis,kurios yra organizme ir taip

indukuoja ląstelių sintezę) ir kontrukcinės (Ag molekulė tiesiogiai ir

netiesiogiai yra modelis,kurio paviršiaus strūktūra sąlygoja Ac sintezę).

Šoninių grandinių teorija: kiekvienos ląst. paviršiuje yra receptorių,per

kuriuos ji atlieka svarbias f-jas,Ag patekęs šalia jo sąveikauja,susijungia

ir blokuoja jo f-ją. Tiesioginės matricos: Ag patekęs į ląst. galinčią

sintezuoti Ac, atlieka matricos f-ją,kurios paviršiuje iš jau esamų

polipeptidinių grandinių sintetinama Agmolekulė.Netiesioginės matricos: Ag

makromolekulė patenka į embrionų ląstelių branduolį, indukuoja jame

genetinius pokyčius ir tos ląst.gebėjimą produkuoti Ac pagal prasiveržusio

į organizmą Ag modelį.Natūralios atrankos teorija: Ag patekęs į org.

atrenka jau esančius Ac,kurių sintezė nesusijusi su Ag

stimuliavimu,susijungia su jais, o atsiradęs kompleksas fagocituojamas ir

atsiduria ląstelėse, galinčiose produkuoti AAc.

Ac skirstomi į 3 grupes:1.Pilni 2. nepilni 3.Normalūs.Pilni ir nepilni Ac

skiriami pagal santykį su Ag.Pilni Ac turi 2 aktyvius centrus,Ac ir Ag

sąveika yra specifiška ir nematoma,o nepilni-tik vieną aktyvų centrą,todėl

nesudaro tinklelio. Normalūs Ac randami sveikų, nesirgusių

inf.liga,neimunizuotų žm. kraujo serume.Monokloniniai Ig-vieno

specifiškumo, ssintetinami tik tada, kai kultyvuojamas Ac produkuojančių

ląstelių monoklonas. Autoantikūnai-tai Ac medžiagoms, kurios įeina į

organizmo savų ląstelių ir organų sudėtį.Jų sintezę veikia egzo ir

endogeniniai faktoriai.AutoAc dalyvauja ne tik patologiniuose

procesuose,bet ir fiziologinėse r-jose.

52.Antivirusinis imunitetas. Interferonai.Didžioji dalis virusų Ag sutelkta

jų apvalkale.Protekciniams Ag, stimuliuojantiems organizmo apsaugines f-

jas,priklauso viruso fermentai,tvirtinimosi ir surinkimo baltymai.Ląstelėje

virusas sąlygoja nestruktūrinių baltymų sintezę,kurie taip pat pasižymi Ag

savybėm. Viruso Ag g.b.infekuotos ląst. paviršiuje ir ši tampa imuninių r-

jų taikiniu.Priešvirusinio imuniteto ypatumus lemia virusų intraceliulinis

parazitizmas.Kai virusai atsiranda ląst.viduje,jo jau nepasiekia

humoraliniai imuniteto faktoriai,todėl jo atžvilgiu pradeda formuotis

ląsteliniai gynybos mechanizmai,jų tarpe ir priešvirusiniai baltymai-

interferonai (IFN). Yra grupė interferonų,saugančių nuo svetimos kilmės

nulkeorūgščių. Tai mažamolekuliniai baltymai, koduojami genome. Jį

sintezuoti gali visos ląstelės,o aktyviausiai leukocitai. Sintetinami tik

po indukcijos, kurią gali inicijuoti virusai, m/o Ag, bakterijų LPS. IFN

nėra specifiški virusams. Jie specifiški rūšiai (žmogus žmogui).

Svarbiausias priešvirusinio imuniteto mechanizmas yra specifinės ląstelinės

r-jos,susijusios su T limfocitais, ir r-jos, priklausančios nuo T limfocitų

išskiriamų limfokinų. Ląstelinio imuniteto mechanizmai sudaro

priešvirusinio imuniteto pagrindą:jo faktoriai sunaikina virusus,nutraukia

jų reprodukciją. Humoralinio imuniteto faktoriai yra Ac.Virusų ir Ac

sąveikoje vyksta virusų neutralizacija,infekuotų ląstelių lizė dalyvaujant

komplementui,fermentų inhibicija. Ac apsaugo nuo pakartotinos virusinės

infekcijos.IFN naudojami virusinėms ligoms gydyti ir profilaktikai bei kaip

imunomoduliatoriai. IFN gaunami žmogaus ląstelių kultūrą paveikus

interferonogenais,koncentruojant ir išvalant pašalines medž. IFN atsiranda

ankstyvoj fazėj.Visos žm. ląst.turi receptorių interferonams. Interferonas

su virusu nereaguoja, jis dduoda signalus ląstelei,kuri pradeda sintetinti

priešvirusinius fermentus.IgA apsaugo ląstelę nuo viruso patekimo.Ac

neutralizuoja virusą,padeda fagocituoti,aktyvina komplementą,bet jie

nepasiekia viruso.CD8 kileriai naikina infekuotą viruso ląstelę.

53.Imunodiagnostika.Imunologinės r-jos.Serodiagnostika. Imunologinių r-jų

panaudojimas inf. ligų diagnostikoje-tai r-jos,kuriose dalyvauja Ag ir Ac.

Ag ir Ac sąveika yra specifiška.Imunologinės r-jos – tai r-jos,kurios

vyksta in vitro. Imuninės r-jos vyksta in vivo. Serodiagnostika-tai Ac

nustatymas imunologinėmis r-jomis.Serologinės r-jos gali būti, kai žinom

Ag, bet nežinom Ac arba kai žinom Ac,bet nežinom Ag. Šios r-jos naudojamos

Ag indikavimui arba Ac radimui. Serologinės r-jos – tai tokios imunologinės

r-jos,kai tiriamo asmens kraujo serume ieškome Ac. Apribojimai:1)ūmioj

fazėj Ac gali būti labia mažai, 2)remiantis serologiniu tyrimu galime

nustatyti m/o sukelėją,o mums reikia nustatyti ligą ir kokiais

antibiotikais gydytiSerologinis tyrimas leidžia tik nuspėti gydymą,mažai

galima pasakyti apie m/o savybes.3) nevisada leidžia nustatyti susirgimą,

nes Ac gali būti aptinkami ir nesergant.Todėl svarbu ne tik indikuoti

Ac,bet ir nustatyti jų kiekį. Tam imamas žm.serumas,prideda-mas žinomasAg

kiekis,daromi įvairūs serumo praskiedimai. Didžiausias atskiedimas,kuriame

įvyko serologinė r-ja – serologinės r-jos titras.Serologiniai tyrimai yra

pagalbiniai.Serologinių r-jų kriterijai priklauso nuo to,kaip atliekama

imunologinė r-ja.Vienu atveju matomas vaizdas (nuosėdos, titras). Taip

būna, kai ieškom Ag. Ieškant Ac nustatomas Ac titras. Jis vertinamas

atliekant serodiagnostiką. Diagnostinis titras- tai eksperimentiniu būdu

nustatytas titras, nurodantis ligą. Kai diagnostinis titras nėra

nustatytas, tai Ac ligonio serume nustatinėjami porinių serumų būdu (jei

matomas titro augimas, tai žm. serga ta inf.).

54.Agliutinacija iir precipitacija

Agliutinacija – tai korpuskulinių antigenų suspensioje sulipinimas su

antikūnais ir iškritimas į nuosėdas. Reakcija vyksta izotoniniame natrio

chlorido tirpale. Agliutinacijos fenomenas grįstas sąveika su antigeno

determinantais, išsidėsčiusiais bakterijų, audinių ląstelių ir kitų

korpuskulinių dalelių paviršiuje. Elektrolitų terpėje dalelės sukimba,

pamažu nusėda į dugną dribsnių pavidalu ir dažniausiai yra matomi akimi.

Agliutinacijos reakcijoje dalyvaujantis Ag vad. agliutinogenu, Ac –

agliutininu, o susidaręs specifinis antigeno ir antikūno kompleksas –

agliutinatu.

Agliutinacijos reakcija yra dvifazė. Pirmojoje fazėje specifiškai jungiasi

antigenas ir antikūnai. Ji nesukelia jokio išorinio efekto. Antroji fazė

nespecifinė, kai dalyvaujant elektrolitams susidarę agregatai iškrinta

nuodėdomis. R-ja pasireiškia priklausomai nuo antigeno savybių.

Agliutinacijos reakcija plačiai naudojama įvairioms infekcinėms ligoms

diagnozuoti, m/o, išskirtiems iš ligonių ir bakterijų nešiotojų,

identifikuoti, kolektyviniam imunitetui tirti profilaktinės imunizacijos

metu. Agliutinacijos reakcija galima nustatyti Ac kraujo serume, audinių

ekstraktuose, sekretuose. Agliutinacijos reakcija naudojama:1) ligų

serodiagnostikai, 2) mikroorganizmui, išskirtam iš ligonio nešiotojo

organizmo ar aplinkos objektų, identifikuoti žinomais Ac.Teigiama r-ja

rodo, kad nežinomas m/o identiškas tam, kuris buvo panaudotas kaip Ag

diagnostiniam serumui gaminti.Yra keli agliutinacijos variantai.

1.Orientacinė agliutinacija. Atliekama ant lygaus horizontalaus stiklo,

porceliano ir kitų medžiagų plokščio paviršiaus. Nuo jo rūpestingai

pašalinami riebalai. Praskiesto serumo lašai užlašinami ant plokštelės

paviršiaus. Į kiekvieną serumo lašą pridedama po lašą diagnostikumo ar

nedidelį bakterijų kultūros lašą ir tolygiai sumaišoma. Kai reakcija

teigiama, per keletą minučių, sąveikaujant Ag su imuninio serumo Ac,

susidaro satambaus dispersiškumo agliutinatas, o skydtis ppraskaidrėja.

2. Išplėstinė (tūrinė) agliutinacija. Reakcija atliekama agliutinaciniuose

mėgintuvėliuose. Nustatomi ne tik serume esantys agliutininai, bet ir jų

titras, t.y. antikūnų titras.Vertinant r-ją būtina atsižvelgti į slenkstinį

titrą. Maži serumo titrai gali sukelti agliutinaciją dėl serume esančių

grupinių antikūnų. Serumai, su kuriais ketinama atlikti agliutinacijos

reakciją, skiedžiami mėgintuvėliuose. Į kiekvieną praskiesto serumo

mėgintuvėlį sulašinama diagnostikumo mėgintuvėliai sukratomi, dedami į

termostatą, po to laikomi kambario temperatūroje. Reakcija įvyksta per 24

valandas. Tiksliai diagnozei nustatyti neretai reikia išsiaiškinti, ar

rasti antikūnai nėra anksčiau persirgtos ligos ar vakcinacijos išdava.

Sergant Ac daugėja. Serumo antikūnų dinamika suteikia papildomos

informacijos apie gydymo efektą, ligos raidą ir baigtį.

3. Pagreitėjusi agliutinacija pagal Noblę. Grįsta antigeno ir antikūno geru

kontaktu dėl abiejų komponentų didelės koncentracijos ir mechaninio

poveikio, 4. Hemagliutinacija. vadinamas eritrocitų sulipimas, veikiant

įvairiems nespecif. faktoriams. Hemagliutinaciją sukelai kai kurie virusai,

bakterijos, jų apykaitos produktai, augalų, gyvatės nuodų ekstraktai. 5.

Netiesioginė hemagliutinacija Eritrocitai, adsorbavę Ag, tamps jautrūs

homologiniams Ac. Veikiant specifiniams Ac sensibilizuoti eritrocitai

sulimpa ir nusėda, sudarydami hemagliutinatą. Infekcinės ligos diagnozė

nustatoma radus tiriamoje medžiagoje tam tikrų Ac Eritrocitiniai

diagnostikumai skirti netiesioginės hemagliutinacijos reakcijai. Reakcija

atliekama mėgintuvėliuose. Ligonio serumas prasksiedžiamas,po to pridedama

diagnostikumo, laikoma termostate ir. kambario temperatūroje. Kai r-ja

teigiama, eritrocitų dribsniai plačiai nusėda mėgintuvėlio dugne, o kai

reakcija neigiama, nuosėdos kompaktiškos, lygių kraštų, telkiasi įdubos

viduryje. Atliekama ir atvirkštinė netiesioginės hemagliutinacijos r-ja,

kai ant eritrocitų adsorbuojami diagnostinio serumo Ac ir hemagliutinacija

įvyksta jiems

sąveikaujant su homologiniu Ag. Tokio tipo reakcija padeda

nustatyti ligos sukėlėją ar jo Ag.Netiesioginės hemagliutinacijos r-ja yra

labai jautrus Ac nustatymo būdas. Kuo grynesnis Ag, tuo r-ja specifiškesnė.

Ant eritrocitų galima adsorbuoti įvairių mikrobų, audinių, augalų

antigenus. Rakcija plačiai naudojama infekcijai, invazijai, alerginėms

ligoms, piktybiniams navikams diagnozuoti, patologinei būklei nustatyti.

7. Kumbso reakcija padeda nustatyti nepilnus Ac.Nepilnų Ac susidaro esant

patologinei būklei, rezus neatitikimui, vykstant autoimuniniam procesui.

Nepilni Ac gali jungtis su Ag, tačiau turėdama tik vieną aktyvųjį centrą,

Ac molekulė prisijungia tik prie vieno Ag receptoriaus ir nesudaro

kompaktiško ttinklo, daugiamolekulių kompleksų. Todėl in vitro nesukelia

agliutinacijos, precipitacijos ar kitokių fenomenų. Kumbso reakcija

skirstoma į tiesioginę ir netiesioginę. Abi jos labai

specifiškos.Tiesioginė Kumbso reakcija padeda nustatyti fiksuotus nepilnus

Ac.Tam reikia antiglobulininio serumo.Tiesioginė Kumbso reakcija padeda

nustatyti naujagimių hemolizinę anemiją, autoimuninei hemolizinei anemijai

nustatyti arba tada, kai buvo perpilta netapataus kraujo. Netiesioginė

Kumbso reakcija padeda nustatyti nepilnus antikūnus laisvai

cirkuliuojančius kraujyje ir lorganizmo skysčiuose.Tiriamasis serumas

sumaišoma su žinomos kilmės Ag. Po to pridedama antiglobulininio serumo.

Teigiama reakcija rodo, kad serume yra nepilnų antikūnų. Netiesioginė

Kumbso reakcija padeda nustatyti nėščiųjų kraujo serume esančius nepilnus

antikūnus ir rezus konflikto grėsmę, padeda parinkti kraują perpylimui.

Precipitacija- tai drumzlių ir dribsnių susidarymas skaidrioje terpėje,

sąveikaujant koloidiniams ir tirpiems Ag bei Ac.

Precipitacijos reakcijoje Ag yra skaidrus molekulinės struktūros tirpalas

arba koloidas.Dalelių dydis lemia r-jos atlikimo ypatybes.

Precipituojančių serumų titras nustatomas pagal precipituojančio antigeno

praskiedimo laipsnį.. Precipitacijos reakcijoje Ag vad. precipitinogenu,Ac

– precipitinu, o Ag ir Ac kompleksas, susidaręs, kai reakcija teigiama, –

precipitatu.

Greičiausiai įvyksta ir ryškaisia precipitacija ten, kur Ag ir Ac

koncentracijos ekvivalentiškos. Precipitacijos r-jos intensyvumas

nustatomas įvairiais būdais. Paprasčiau yra nustatyti titrą, išmatuoti

drumstumą ir kt., Precipitacijos r-ja naud. kai kurioms bakterinėms ir

virusinėms ligoms diagnozuoti.

1. Žiedinės precipitacijos reakcija. Siauruose mėgintuvėliuose serumas ir

Ag pilami pasluoksniui taip, kad tarp jų išliktų skiriamoji sąlyčio riba.

Kai Ag atitinka Ac, jiems jungiantis sąlyčio riboje greitai susidaro

balkšvai drumzlinas, siauro žiedo arba disko pavidalo precipitatas, kuris

pamažu platėja. Po kelių valandų gali iškristi nuosėdos. Reakcijoje

dalyvaujantis Ag ir Ac turi būti skaidrūs.Ji atliekama marui, juodligei,

meningokokinei infekcijai nustatyti, 2. Flokuliacijos reakcija Čia kaip

precipitinogenas vartojamas toksinas arba anatoksinas, kuris susijungęs su

imuninio serumo Ac sudaro purius.Flokuliacijos reakcija dažniausiai

atliekama toksinui, anatoksinui arba antitoksiniam serumui titruoti.

3.Imunodifuzija atliekama vandenyje tirpiems Ag nustatyti. Precipitacijos r-

jai naud. labai skaidrus agaras. Precipitatas susidaro tik iš vieno tipo

homologinių Ag ir Ac.

55.Lizės,bakteriolizės ir KSR

Lizės reakcijos tai gebėjimas suardyti m/o ir kitas svetimas ląsteles.

Pagal veikimo pobūdį tokie Ac vad. lizinais. Lizuojantis specifinis Ac

poveikis pasireiškia tik dalyvaujant komplementui.

Bakteriolizė – tai imuniteto reakcija, kai, jungiantis Ac su tam tikrais

gyvų bakterijų homologiniais Ag ir dalyvaujant komplementui, bakterijos

pažeidžiamos bei lizuojamos. Bakteriolizė in vitro. atliekama ligonio

serumo bakterioliziniam aktyvumui nustatyti. Bakteriolozės efektui

įvertinti sskaičiuojamos kolonijos ir lyginama su kolonijų kiekiu pasėliuose

iš kontrolinių mėgintuvėlių Hemolizės reakcija. Jeigu gyvūnas imunizuojamas

kitos rūšies gyvūno eritrocitais, tai serume atsiranda antikūnų –

hemolizinų, kurie sąveikauja su komplementu ir tirpina tik to gyvūno

eritrocitus, kuriais buvo imunizuotas. Hemolizė yra labai ryški: drumsta

eritrocitų suspensija virsta ryškiai raudonu skysčiu,dėl to ji naudojama

komplemento sujungimo reakcijoje kaip komplemento adsorbcijos

rodiklis.Komplemento fiksacijos testas. Komplemento fiksacijos testas. Ag

ir Ac kompleksas visada adsorbuoja ir fiksuoja komplementą. Testas

atliekamas dviem etapais. I etapas – antigeno, antikūno ir komplemento

sąveika. II etapas – reakcijos indikacija. Į mėgintuvėlius pridedama

hemolizinu sensibilizuotų eritrocitų. Jeigu tiriamajame serume yra Ac,

specifiškų antigenui, tai kompleentas fiksuojamas antigeno ir antikūno

komplekse, ir hemolizės nėra, nes nelieka laisvo komplemento. Jeigu I etape

nesusidaro specifinis antigeno ir antikūnų kompleksas, komplementas lieka

nefiksuotas ir II etape jis fiksuojamas prie hemolizinės sistemos, ir

įvyksta hemolizė. Taigi, kai nebūna hemolizės, komplemento fiksacijos

testas vertinamas kaip teigiamas, o įvykus hemolizei – neigiamas Imuninės

imobilizacijos testas Imobilizuojantis antikūnų poveikis pasireiškia tik

dalyvaujant komplementui.Tiriamasis mišinys dedamas į sandarų melanžerį

leukocitams ir laikomas termostate.

Treponemų imobilizacijos testas vertinamas kaip jautrus ir specifiškas.

Imuninio prilipimo testas Ligonio serumas maišomas su žinoma bakterijų

kultūra, pridedama komplemento. Mišinys laikomas termostate ar kambario

temperatūroje, pridedama indikatorinių dalelių apskaičiuojamas

indikatorinių ląstelių su prilipusiomis prie jų bakterijomis ir laisvų

ląstelių santykis, ir palyginama su kontroliniu testu.

56.Imunofluorescencijos testasi

Fluorescuojantys dažai gali būti prijungti prie antigeno ar antikūno.

Taisyklingai atliktas žymėjimas fluorochromais nekliudo Ac sąveikauti su

Ag. Imunofluorescentinis metodas yra labai jautrus, leidžia nustatyti mažą

antigeno ar antikūnų kiekį, padeda nustatyti Ag lokalizaciją ląstelėje.

1. Tiesioginė imunofluorescencija Metodas grįstas fluorescuojančių Ac

ypatybe specifiškai jungtis su homologiniais m/o ir kitų biologinių dalelių

antigenais ir sukelti jų švytėjimą liuminescencinio mikroskopo

ultravioletinėje ir violetinėje spektro dalyje. Tiriama medžiaga fiksuojama

ant objektinio stiklelio, veikiama tam tikrais Ac, chemiškai sujungtais su

fluorochromu. Dėl specifinės antigeno ir antikūnų sąveikos bei fluorochromo

švytėjimo ultravioletiniuose spinduliuose nustatoma tiksli antigeno

lokalizacija. Šis metodas padeda nustatyti daugumos infekcinių ligų

sukėlėjus. Metodas labai jautrus, nesudėtingas. 2. Netiesioginė

imunofluorescencija Antigenui nustatyti vartojamas imuninis nežymėtas

(nekonjuguotas su fluorochromais) diagnostinis serumas. Praplovus

nesurištus baltymus, pilamas fluorochromais žymėtas antiserumas prieš

pirmojo serumo imunoglobulinus. Žymėti antikūnai susijungia su antigenais,

šiuo atveju su antikūnais prieš tiriakąjį antigeną. Susidaro

imunofluorescuojantis kompleksas, amtomas liuminescenciniu mikroskopu.

Radioimuniniai testai naud. ir Ac, ir Ag nustatymui. Naudojami apvalyti

diagnostiniai Ag ir Ac, žymėti radioizotopu.Ag nustatymui tir. medž.maišoma

su specifiniu diagnostiniu serumu ir pridedama homologinio radioizotopu

žymėto Ag. R-ja teigiama,jei žymėtas Ag lieka laisvas. Kai žymėtas Ag

visiškai susijungia su diagnostikumo Ac,tai r-ja laikoma neigiama. Ac

nustatymui į tir. serumą dedam žinomą kiekį radioizotopu žymėto

Ag.Imunofermentinis testas (ELIZA) Ag ir Ac žymimas fermentais.Ac

nustatymui ant sorbento plokštelės fiksuojamas žinomas Ag,pilamas tir.

Serumas.Ag ir Ac kompleksas susidaro tik tuomet,kai jie yra

specifiški.Plokštelė praplaunama ir dedama fermentu žymėtų Ac,kurie

konkuruoja su nežymėtais tiriamais Ac.Nustatant Ag viskas tas pats,tik Ac

ir Ag sukeičiami vietomis. Imunoblotas.Elektroforezės būdu išfrakcionuojami

Ag gelyje.Po to jie perkeliami ant juostelių ir veikiami specif. Ac.

Juostelėse gaunamas spalvų vaizdas.

57.Virusų neutralizacijos hemagliutinacijos ir hemadsorbcijos r-jos.Virusų

neutralizacijos r-ja atlielama audinių kultūroje ir imliuose gyvuose

gyvūnėliuose.Jie užkrečiami virusų ir Ac mišiniais.Jei parinkti Ac yra

specifiški tiriamajam virusui,tai virusas yra neutralizuojamas ir ląstelių

kultūroje nestebimas CPE,o gyvūnėliai apsaugomi nuo susirgimo ir žūties.

Kai kurie virusai kultyvavimo metu įgyja apvalkalo hemagliutininų. Jų g.b.

virusų infekuotose ląstelėse.Prie infekuotų ląstelių kultūros pridėjus

eritrocitų,matomas hemadsorbcijos reiškinys ląstelių paviršiuje.

Hemagliutinacijos r-ja atliekama ant objektyvinio stiklelio sumaišius

kultyvuojamų ląstelių mitybinę terpę ir eritrocitus.Kai virusų hemagliutini-

nai pirma susijungia su specifiniais Ac,tai jie jau nesugeba sąveikauti su

eritrocitais ir gaunama hemagliutinacijos ir hemadsorbcijos inhibicijos r-

jos.Tyrimas atliekamas su hemadsorbcines savybes turinčiais virusais.Jie

gali agliutinuoti tik tam tikrų gyvūnų rūšių eritrocitus.

59.Vakcinos,jų rūšys,gavimas. Vakcinos-imunobiologiniai preparatai skirti

aktyviam dirbtinam imunitetui sukelti.Vakcinos būna: gyvos,negyvos ir

asocijuotos.Gyvos vakcinos skiriamos į:atenuotas (dirbtinai

susilpnintos);divergentinės (nepatogeniški m/o sukelia imunitetą prieš

patogeninius); vektorinės rekombinantinės (genai, determinuojantys Ag

sintezę, persodinami į kitas ląsteles). Negyvos vakc.skiriamos į

molekulines ir korpuskulines. Asocijuotos vakcinos gaunamos,kai į vieną

vakc.sudėti keli sukėlėjai.Jos t.b. chamiškai suderintos ir atsakas t.b.

toks,kaip paėmus kiekvieną atsaką atskirai.Visas vakcinas

sudaro:Ag,konservantai,stabilizatorius ir adjuvantas. Konservantai turi

trikdyti m/o dauginimąsi. Stabilizatoriai išlaiko Ag struktūrą. Adjuvantai

uždelsina Ag rezorbciją, kad išliktų ilgesnispoveikis.Vakcinos

t.b.efektyvios(turi mobilizuoti imuninį reaktyvumą, kad susiformuotų

imunitetas), netoksiškos

(negali turėti mutageninio poveikio, negali

sukelti apsigimimų,toksiškos,kancerogeniškos ir reaktogeniškos. Vakcinų

reaktogeniškumas pasireiškia sugebėjimu suformuoti imunines r-jas,kurios

pasireiškia organizme fiziologinių procesų pokyčiais.Pas-kiepitiem žmonėm

neturi išsivystyti postvakcininės komplikacijos. Postvakcininė komplikacija-

tai tokie klinikiniai susirgimai po skiepijimo, kurie nebūdingi įprastam

vakcininiam procesui. Postvakc. komplikacijos g.b. tikros (susijusios su

skiepijimu) ir netikros (po skiepijimo pasikeičia imuninis

reaktyvumas).Bendra r-ja po poodinių injekcijų yra bendras negalavimas,

silpnumas, galvos skausmai, karščiavimas, kai kada pykinimas, sąmonės

praradimas Vakcinos g.b. silpnos, vidutinės, stiprios.Tai priklauso nuo

vakcinos tipo ir organizmo reaktyvumo. Imuniteto mechanizmai yra 2:

humoralinis (svarbesnis prieš užsikrečiant, apsauginę f-ją atlieka Ac) ir

ląstelinis (svarbus sveikstant nuo virusų ligų, apsauginę f-ją atlieka

limfocitai).Imuninis atsakas formuojasi 2-5 savaites.Indukcinė fazė (kai

nėra Ac) trunka 2 dienas. Ac gaminami periferinėj sistemoj. Gamina

plazmocitai. Produkcijos fazė prasideda po 2 parų. Revakcinacijos daromos

pakartotinam vakcinavimui. Anatoksinai gaunami iš egzotoksinų, paveikus

juos nedidelės konc. formalino t-lu apie 40C temperatūroje. Tada

egzotoksinas praranda toksiškumą, bet išsaugo imunogeniškumą, todėl patekę

į organizmą sukelia Ac sintezę. Jie naud. aktyviai

imunizacijai.Vakcinoterapija naud. gydymui,kai įvedamas toksinas ir

vykdomas organizmo imuninės sistemos stimuliavimas.Autovakcina tai

vakcina,paruošta iš gydomo asmens pūlinio išaugintų stafilokokų.

60.Seroprofilaktika ir seroterapija JJose naud. gydomieji ir profilaktiniai

serumai, kurie gaunami hiperimunizuojant gyvūnus, iš jų kraujo pašalinus

forminius elementus ir fibriną. Serumuose yra Ac, kurie neutralizuoja

patogeninius m/o ar jų toksinus. Seruminiai preparatai sukelia pasyvų

imunitetą, todėl naud. ligos inkubaciniu periodu. Pagal veikimą serumo

preparatai skiriami į antitoksinius, antivirusinius ir antibakterinius.

Antitoksiniuose serumuose antitoksinai neutralizuoja egzotoksinus.

Antivirusiniuose yra Ac, kurie neutralizuoja virusus ir trukdo jų invaziją

į ląst. Antibakteriniuose yra agliutininų ir bakteriolizinų, kurie skatina

fagocitozę ir mikrobų ląst. lizę. Kadangi seruminiai prep. yra

heterogeniški, tai tai jie turi ir trūkumų: gali sensibilizuoti organizmą,

sukelti alergines r-jas, be to, imunitetas trumpalaikis.Todėl yra naud.

imunoglobulinai, kurie gaunami iš žm. kraujo, nes jie nėra homogeniški žm.

organizmui ir cirkuliuoja kraujyje, sukeldami pasyvų imunitetą. Serumai

g.b. suleidžiami į veną (imunitetas įgyjamas tuoj pat),į raumenis ar po

oda. Vakcinoprofilaktika atliekama, kai yra daug žmonių imlių kokiai nors

infekcijai.Tai yra epideminė indikacija.Skubi vakcinoprofilaktika atliekama

pablogėjus epideminei situacijai. Homologiniai Ig produkuojami organuose, o

heterologiniai yra ch. kilmės. Seruminė liga pasireiškia vartojant

heterologinius serumus didelemis dozėmis.Ji pasireiškia po 7-14 dienų po

pirmos Ag injekcijos.Per tą laiką Ag kiekis sumažėja,tačiau likę jungiasi

su pradėjusiais gamintis prieš jį Ac. Susidaro tirpus Ag ir Ac

kompleksas,kuris sukelia imuninį atsaką. Atsakomoji r-ja yra

karščiavimas,bendras negalavimas, išbėrimas. Profilaktika: stengtis

išvengti alergenų patekimo į organizmą.

61.Chemoterapija yra įvairių ligų gydymas antimikrobiškai veikiančiomis ch.

medžiagomis. Chemoprofilaktika taikoma sveikam žmogui,kad apsaugoti jį nuo

patogeninių m/o poveikio.Geriausią terapinį poveikį duoda tas

ch.preparatas,kuris organizme nepraranda antimikrobinio aktyvumo ir

sunaikina ligos sukėlėją.Antimikrobinio veikimo mechanizmas sudėtingas. Ch.

preparatai mikrobus veikia bakteriostatiškai, bakteriocidiškai ir

antitoksiškai.Veikia LS, NR, ribosomas ir CM.

62.Antibiotikai, jų klasifikacija, gavimas.Antibiotikai klasifikuojami

pagal kilmę,cheminę sudėtį,veikimo poveikį, veikimo mechanizmą ir veikimo

spektrą. Pagal kilmę skiriami aaugalinės,gyvūlinės,grybų (penicilinas), kitų

m/o kilmės,pusiau sintetiniai ir sintetiniai.Pagal ch. Sudėtį skiriami

acikliniai, tetracikliniai, aromatiniai, beta laktaminiai, heterocikliniai.

Pagal spektrą skiriami priešbakteriniai (kurie gali būti plataus arba

siauro veikimo spektro),priešgrybiniai,

priešvirusiniai,imunodepresantai,priešvėžiniai.Pagal veikimo poveikį

skirstomi į bakteriostatinį poveikį (inhibuoja m/o augimą,bet jo

nesunaikina),bakteriocidinį poveikį. Antibiotikai dažn.veikia ląst.

sienelę. Kad antibiotikas veiktų,jį reikia pasirinkti pagal veikimo

spektrą, veikimo būdą.Dozė t.b. adekvati. Antibiotikų terapijos

komplikacijos: alerginės r-jos, disbakteriozė, imuninio atsako slopinimas,

lėtinių ligų formų išsivystimas,antrinė infekcija, antibiotikai g.b.

toksiški (tetraciklinas).A/b aktyvumas matuojamas mg,o penicilino ir

streptomicino- vnt.

64.M/o jautrumas antibiotikams M/o antibiotikams g.b.jautrūs, vidut.

jautrūs ir atsparūs.M/o jautrumas g.b.įgimtas arba įgytas.Svarbu yra įgytas

atsparumas.Tai yra ne rūšies,o štamo savybė.Jų jautrumas

nevienodas.Jautrumo nustatymo metodai:1. diskų 2. praskiedimų 3.ekspress.

Diskų metodas,kai išauginta mikrobų kultūra sėjama į Petri lėkšt. Ir po to

uždedami diskai. Pasėlis inkubuojamas termostate.I šmatuojama inhibicijos

zona, skersmuo ir pagal lenteles nustatomas jautrumas. Diskais nenustatomos

minimalios inhibicijos koncentracijos (MIK).Tai mažiausia a/b

dozė,išreikšta antibiotiko vnt/ml ,kuri inhibuoja mikrobo augimą.MIK galima

nustatyti skystose terpėse. A/b skiedžiamas,po to sėjamas m/o.MIK

reikalinga terapinės dozės nustatymui.Ji būna 2-3 kartus didesnė ir

padauginama iš ligonio masės. Antibiotikograma – m/o jautrumo

įv.antibiotikams nustatymo rezultatas.

65.Stafilokokai.Tai Gram+ lazdelės, išsidėstę kekėmis, aerobai. Auga įv.

terpėse, metaboliškai aktyvūs, gamina pigmentus,kurių spalva g.b. nuo

baltos iki ryškiai geltonos. Staphylococcus genties svrbiausios rūšys: St.

aureus (pagr.žmogaus patogenas), St. epidermidis (sąlyg. patogen), St.

saprophiticus (sąlyg.patog.).Stafilokokai nejudrūs, sporų nesudaro,

atsparūs išdžiūvimui ir karščiui, bet jautrūs kai kuriom ch. medžiagom. Jie

greitai įgauna atsparumą a/b. Rezistensiškumą antibiotikam lemia

plazmidinis rezistensiškumas, tolerantiškumas. Stafilokokai turi

antigeninius polisacharidus. Infekcijos patogenezėj svarbus

peptidoglikanas. Taip pat yra teichoninė r. ir proteinas A. Stafilokokai

gamina toksinus ( egzotoksinus, enterotoksinus, toksinio šoko sindromo

toksinus) ir fermentus (katalazę,koagulazę).St. aureus sukelia odos

pūlinius abscesus, pneumoniją, meningitą,

sepsį.Lab.diagnostika:mikroskopija, bakteriologinis, serologinis,taip pat

katalazės ir koaguliazės testai. Gydoma a/b, autovakcina. Specif.

profilaktikos nėra. Svarbi sanitarinė higiena.

66.Streptokokai.Tai Gram+, apvalios bakt., sudarančios grandinėles. Kai

kurie Ī norm.žm. m/f, kiti sukelia inf.susirgimus.Auga standžiose

terpėse,ypač gerai auga terpėse su kraujo ar audinių skysčiu. Vykdo

hemolizę,yra fak. anaerobai.Pagr.antigenai yra M proteinas,T medžiaga ir

grupei specifiškas ląstelės sienelės Ag. Streptokokai išskiria fermentus

(streptokinazę,hemolizinus).Stafilokokai sukelia sepsį, reumatą, rožę,

streptokokinę anginą.Lab.diag.:

bakteriologinis,bakterioskopinis,serologinis metodai.

67.Neiserijos. Rūšys: N. gonorrhoea,N.meningitidis, N. lactamica, N.mucosa,

N.sicca.Tai Gram- kokai, nejudrios. N. gonorrhoea sukelia gonorėją.

Gonorėja perd.tik lyt. Keliu. Gonok.greit įgauna atsparumą a/b, todėl

chemoprofilaktika yra ribota. Turi pili, kurios sudarytos iš baltymų.

Fermentuoja gliukozę. Imunitetas neišsivysto pilnavertis. Spec.prof.nėra.

Meningokokai skirstomi į 9 serogrupes. Meningokokų šaltinis yra sergantys

meningok.infekcija ir nešiotojai. Plinta oro laš keliu. Imlūs asmenys,

neturintys imuniteto. Patogeniškumo faktoriai: pilės, polisacharidinė

kapsulė, endotoxinas. Dgn.: mikroskopiniu, bakteriologiniu ir imunologiniu

metodais. Imunitetas susidaro prieš serogrupes, serovarus ir yra

ilgalaikis. Vakcinuojama. Vakcinos sukelia aktyvų humoralinį imunitetą.

Vakcinuojama kai yra epidemijos grėsmė. Vakcinos sukurtos iš meningokokų

polisacharidų.

68.Korinebakterijos.Rūšys: C.bovis,C.diphtheriae,C.renale,C.pilosum ir

kt.Tai Gram+ lazdelės,fak. anaerobai, nejudrios, sporų nesudaro,turi

mikrokapsulę,reiklios maitin.terpėm, skaido gliukozę, maltozę, katalazės r-

ja teig. Korinebakterijos skirstomos į 3 biovarus:gravis (auga didelėm,

pilkom kolonijom),mitis (kolonijos smulkios,lygios) ir intermedius

(kolonijos mažos).Turi O (termostabilus) ir K (baltymas, lemiantis

specifiškumą) Ag. Svarbiausi patogeniškumo faktoriai: difterijos

egzotoksinas,hemolizinas, fermentai. Korinebakterijų genčiai priklauso

difterijos sukelėjas C.diphtheriae, kuris dauginasi gleivynėje ir odos

įbrėžimuose. Imunitetą nulemia specifiniai Ac- antitoksinai,esantys

kraujyje ir audiniuose (imunitetas antitoksinis). Specif.profilaktika-KDS

ir AKDS vakcinos ir atliekama revakcinacija. Sukėlėjai identifikuojami

pagal fermentinį aktyvumą. Reikia nustatyti ir sukelėjo toksigeniškumą,

kuris nustatomas in vivo ar in vitro,atliekant precipitacijos r-ją su

antitoksiniu serumu.

69.Bordatelės.Rūšys:B.pertussis, B.parapertussis.Tai Gram-,trumpos

kokobakterijos, turi kapsulę, yra judrių ir nejudrių,griežti aerobai.

Terpėse auga lėtai,jautrūs apl. Pokyčiams,turi piles,kurios atlieka

adhezijos f-ją,endo ir egzotoksinus, citotoksinus.Bordetella pertussis

sukelia kokliušą.Tai žmogui patogeniškas m/o,patenkantis per

kvėp.takus.Plinta oro lašeliniu keliu.Inf.šaltinis-kokliušu sergantis žm.

Specif. profilaktika – užmuštų mikrobų vakcina. Susidaro antimikrobinis

imunitetas. Atliekamas bakteriologinis diagnostikos metodas.

70.Mycobakterijų šeima.Jos panašios į grybus.Išskiriamos 2

gentys:Mycobacterium spp. ir Mycococcus. Mikokokai neturi praktinės

medicininės reikšmės. Mikobakterijos sukelia tuberkuliozę (M.tuberculosis),

raupsus (M.leprae). Taip pat yra M. smegmatis (nepatogeninis m/o),

M.bovis,M.avium(neturberkuliozinės mikobakteriozės). Mikobakterijos auga

labai lėtai,į terpes pridedama dažų,kurie slopina kt.bakterijų augimą, bet

netrukdo augti mikobakterijom). Mikobakterijos yra lazdelės formos,

Gram+,nejudrios bakterijos,aerobai,sporų ir kapsulių nesudaro.Yra žmonių ir

gyvūnų parazitai, atsparūs rūgštims. Riebiosios rūgštys yra virulentiškumo

faktorius.Taip pat atsparūs šarmams, alkoholiui, daugumai apl.faktorių.

Plinta oro lašeliniu keliu. Pirmiausia veikia nepakankamo atsparumo žmones.

Užsikrėsti galima tik tada, kai sukėlėjai patenka į aplinką iš ligonių,

sergančių atvira forma. TBC mažina imunitetą, sąlygoja kitų susirgimų

formavimąsi. Diagnostika sunki, nes retai tegalima atlikti bakteriologinį

tyrimą. Mikobakterijos atskiriamos pagal augimo greitį, augimo

t°,

fermentinį aktyvumą. Diferencijuojama pagal biochemines savybes. Imunitetas

ląstelinio tipo,susijęs su tuo, kad į imuniteto formavimasi įjungiami

makrofagai. Yra ir humoralinio tipo, bet Ac koncentracija neturi įtakos

imuniteto stiprumui. Spec. profilaktikai naudojama vakcina ir atliekama

revakcinacija pagal vakcinacijos kalendorių.

71.Stabligė. Ją sukelia Clostridium tetani, kuri gyvena gyvulių žarnyne.

Gali būti ir žmonių žarnyne, kaip laikini žarnyno mikrofloros atstovai. Tai

Gram (+) lazd., judrios, turi žiuželius ir sporas, neturi kapsulių. Tai

griežtas anaerobas, auga kraujo agare. Gamina egzotoxiną.Stabligė yra ūmi

infekcinė liga.Į žaizdą patenka sporos, kurios virsta vegetacinėmis

formomis ir gamina egzotoksiną.Tas egzotoksinas pasiekia CNS.Inkubacinis

periodas nuo kelių dienų iki kelių savaičių.Imunitetas nesusidaro.Jis

sukeliamas tik vakcinuojant. Dgn.: mikroskopiniu, bakteriologiniu tyrimu,

atliekamas biologinis mėginys. Užsikrečiama kontaktiniu būdu.Svarbus

faktorius-nekrozavę audiniai, kuriuose susidariusios anaerobinės sąlygos.

Vakcinuojama AKDS vakcina, susidaro aktyvus imunitetas. O kai įtariama kad

yra užsikrėtęs stablige imuniteto neturintis asmuo, tai leidžiamas

priešstabliginis Ig – susidaro dirbtinis pasyvus imunitetas.

72. Dujinė gangrena. Tai yra poliinfekcija, kurią sukelia klostridiniai

anaerobai su patogeniniais aerobais. Cl.perfringens – Gram (+) lazd,

kapsulių nesudaro, sporas sudaro. Griežti anaerobai, auga anaerobinėse

terpėse. Biochemiškai aktyvios, išskiria toksinus (alfa, beta, gama,

entero). Dujinė gangrena vystosi esant sunkiems, atviriems

aud.pažeidimamas, t.p. gali būti kai kurių operacijų komplikacija. Gydoma

kuo greičiau pašalinant nekrozavusius audinius. Dgn.: nerozavęs aud.

Mikroskopuojamas, atliekamas bakteriologinis ir imunologinis tyrimai.

Inf.šalt – žmogus. Užsikrečiama kont.keliu. Aktyvi imunizacija atliekama

alfa toksina, pasyvi – alfa antitoxinu.

73. Clostridium botulinum. Gyvena žžmonių viršk.trakte kaip normalios. Gram

(+) lazd., judri, sudaro sporas, griežtas anaerobas, skaido gliukozę,

dauginasi žuvusiuose audiniuose. Išskiria egzotoxinus. Sukelia botulizmą.

Botulizmas nėra infekcija, nes ligą sukelia ne m/o, o jų pagaminti ir

išskirti toxinai. Žmogus jautrus egzotoxino veikimui, imunitetas susidaryti

nespėja. Botulizmo tox kiekis, sukeliantis ligą, nesugeba stimuliuoti Ak

sintezės. Dgn.: mikroskopuojant maisto likučius, ieškoma toxino, bandoma

išskirti jį iš ligonio serumo. Spec.prof nėra.

74. Clostridium difficile. Randama žmonių virškinimo trakte. Išskiria cito

ir entorotoxinus. Dgn.: bakteriologiniu ir imunologiniu tyr. Sukelia

pseudomembraninį kolitą, manoma, kad ši inf.yra hospitalinė. Prof.: riboti

antimikrobinę terapiją ir atsargiai skirti a/b. Užsikrėtę asmenys

izoliuojami.Diagnozuojant išmatose ieškant enterotoksino.

76.Escherichia gentis.

E.coli-storojo žarnyno gyventojas. Žmogui naudingas,nes sintetina vit. E ir

K. Tai Gram-, sporų nesudarančios, lazdelės.Turi mikrokapsulę. Fak.

anaerobas. Skaido laktozę,manozę,sacharozę. Gerai auga paprastose

terpėse.Turi O, K ir H antigenus. O Ag- termostabilus,K ir H-termolabilūs.

Turi piles,kurių pagalba prisitvirtina prie epitelio paviršiaus (tai pagr.

patogeniškumo faktorius). Išskiria termostabilų ir termolabilų

enterotoksinus, endotoksiną, kuris yra sienelės LPS. E.coli sukelia šlapimo

takų inf., sepsį,pneumoniją, skrandžio ir žarnyno ligas. Enterotoksigeninės

E.coli (ETEC) sukelia keliautojų diarėją, enterohemoraginės E.coli (EHEC)

sukelia paprastąją diarėja, hemolizinį kolitą. Ešerichiozė plinta fakaliniu

oraliniu būdu,per maistą. Gydoma a/b. Persirgus imunitetas

trumpalaikis.Vakcinacijos nėra. Lab. diagnostika- bakteriologinis tyrimas,

kurio metu išskiriama gryna kultūra, nustatomas biocheminis aktyvumas

nustatomas serotipas ir patogeniškumo faktoriai, daromo

antibiotikograma.Specif. profil.nėra. Atliekama vandens kokybės kontrolė.

77.Salmonella gentis.Priklauso Enterobacteriaceae šeimai.Rūšys:

S.typhi,S.paratyphi A, S.paratyphi B, S.enteritidis, S.typhimurium.

Salmonelos yra Gram- lazdelės, judrios,sporų ir kapsulių nesudaro.

Dauginasi paprastose mitybinėse terpėse,skaido gliukozę iki rūgščių ir

dujų,nefermentuoja laktozės.Turi O (termostabilų), K ir H Ag. Patogeniškumo

fak.: pilės, endotoksinas (sukelia karščiavimą), enterotoksiną. S.typhi ir

paratyphi sukelia vidurių šiltinę.Salmoneliozę sukelia S.typhimurium ir

S.enteritidis. Sergant vidurių šiltine susidaro stiprus imunitetas,todėl

pakartotinai užsikrečiama retai. Persirgus salmonelioze stiprus imunitetas

neįgyjamas. Diagnozuojama bakteriologiniu, serologiniu tyrimais. Infekcijos

šaltinis – sergantys vidurių šiltine ir bakt. nešiotojai. Salmoneliozės

šaltinis – gyvūnai. Dažniausiai užsikrečiama valgant termiškai nepakankamai

paruoštą infekuotą galvijų mėsą.Salmoneliozei specif. profilaktikos nėra,o

vidurių šiltinei-negyva S.typhi, atenuota ir kombinuota

vakcinos.Vakcinuojama pagal epidemiologinius tyrimus.

78.Shigella gentis. Rūšys: Sh. dysenteriae, Sh.boydii, Sh.sonnei,

Sh.flexneri. Į apl. patenka su sergančio žm. išmatomis.Jos mažai atsparios

aplinkos fiziniams ir ch. veiksniams. Tai Gram-, sporų nesudarančios,

lazdelės, fak. anaerobai,nejudrios,kapsulės neturi Tai žm.patogeniški

m/o.Turi O,K ir H Ag. O – termostabilus,H ir K- termolabilūs.Patogeniškumo

veiksn. – pilės ir egzotoksinas,kuris veikia CNS.Dizenterija serga tik

žmonės, plinta fekal. oral. būdu,per maistą, kontakto metu.Taip pat ligą

platina musės.Imunitetas trumpalaikis. Diagnozuojama mikroskopavimo

būdu,serologiniu tyrimu.

79.Pseudomonadaceae šeima.Tai Gram- lazdelės,sporų nesudaro,turi kapsulę,

žiuželius, piles. Yra griežti aerobai, nereiklūs maitinamom terpėm, yra

hospitaliniai žymekliai. Turi O ir H Ag. Antigeninėm savybėm pasižymi

kapsulė ,pilės, fermentai.Išskiria toksinus (endo,

egzo,citotoksinus),hemolizinus. Rūšys: P.aeruginosa, P.fluorescens

P.mallei, P.pseudomallei ir kt. Pseudomonos randamos dirvožemyje,vandenyje,

gyvūnuose, augaluose. P.aeruginosa – žm. norm. m/f., gali gyventi

viršutiniuose kvėp. takuose. Kadangi tai sąlyginai patog. m/o, tai inf.

sukelia, kai patenka į vietas,kur sumažėjęs vietinis rezistensiškumas. P.

aeruginosa sukelia celiulitą, žaizdų inf., pneumoniją, akių inf., šlapimo

takų inf. Imunitetas antitoksinis arba antibakterinis. Diagnostika

mikroskopuojant ar atliekant bakteriologinį ir serologinį tyrimą.

Serologinio tyrimo metu nustatomi Ac ligonio kraujyje agliutinacijos,

komplemento surišimo r-jomis. P. aeruginosa yra hospitalinių inf.

sukelėjas, todėl jo sukeltos ligos sunkiai gydomos,nes atsparūs a/b.

Inf.plinta kontaktiniu keliu.Specif. profilaktikos nėra.

80.Vibrionaceae šeima.Tai Gram-, judrios lazdelės,randamos gėlame

vandenyje. Rūšys: V.cholerae, V.parachemolyticus,V.mimicus ir kt. Virionai

randami nešiotojų organizme.Su išmatomis patenka į apl. ir užteršia vandenį

ir maisto produktus. Tai judrios lazdelės, turi žiuželį, sporų ir kapsulių

nesudaro, turi O ir H antig., išskiria entero, endo toksiną, hemolizinus,

patogeniškumo ferm. V. Cholerae nereikli terpėms, neatspari rūgštis,

fermentuoja sacharozę ir manozę, yra aerobė arba fakult. anaerobai.

V.cholerae suk. cholerą. Užsikrečiama fekaliniu- oraliniu būdu. Spec.

gydymo nėra. Spec.profilaktika – negyva vakcina. Imunitetas trumpalaikis.

Lab.dgnst – mikroskopuojant, bakteriolog.tyr. ir imunologiniu metodu.

85.Orthomyxoridae šeimai priklauso Influenzavirus gentis, klas:dvi gentys,1-

influenzavirus A ir B, 2-influenzavirus C,I tipus skirstomi pagal

nukleokapsides baltymus ir matrikso Ag.Pagal apvalkalo glikoproteinus

-hemagliutinina (H) ir neuramidaze (N) skirstomi į subtipus. H-receptoriai

turi protekciniu savyb-agliutinuoja eritrocitus. N svarbi viruso išėjimui

iš inf. last, prisitvirtinimui prie kvep. takų gleivinės lastelių. H ir N-

kintantys antigenai. Dvi kintamumo formos: Ag ”šiftas” ir Ag ”dreifas”.

Šiftas yra RNR rekombinacijos pasekmė. Dreifas yra taškinių mutacijų

genuose rezultatas. Epidem.Inf saltinis-sergantis zmogus.Plinta oro

laseliniu budu. Imlus yra zmones,neturintys imuniteto pries viruso

protekcinius Ag. Lab diag.1Virusologine diag.Virusai indukuojami

hemagliutinacijos re-ja,identifikuojami hemagliutinacijos

slopinimo,imunofluorestencijos,komplimento sujiungimo reakcijomis.2

Imun.diag (indikuojami gripo viruso Ag) a)Seralogine diag. Ac pries H ir N

Ag rodo imuniteta gripui. Padidejes Ac titras patvirtina gripo

diagnoze.Spec prof.1Inaktyvuotos vakc is cirkuliuojanciu A ir B gripo

viruso tipu ir subtipu.Vietinis ir lastelinis imunitetas nesusidaro.2 Gyvos

atenuotos gripo vakcinos is nevirulentisku viruso subtipu,sukelia vietini

imuniteta.

Paramyxoviridae seima Simetrijos tipas spiralinis.Genoma sudaro vienagrande

linijine RNR.Apvalkale yra H ir baltymu su N funkcijomis.Klasif. Trys

gentys 1.Paramyxovirus;a)paragripo ;b)kiaulytes(parotito)

2.Morbillivirus,a)tymu 3.Pneumovirus a)respiracinis-sincitinis (RS)

Paragripo virusai Yra 4 serotipai,sukelia persalimo ligas.Epid plinta oro

las keliu,nuo sergancio zm.Lab diag 1Vir diag-indikuojami hemadsorbcijos

testu,identif hemadsorbcijos slopinimo ir imuno fluorescencijos reakcijomis

2Imun diag-a)ser.nustatomas Ac titro augimas ELISA testais, komplemento

sujingimo b) viruso Ag indikavimas tir. Medz ELISA reakcijomis.Spec prof-

gyva atenuota vakcina.

Kiaulytes vir.Epid-inf salt.-sergantis žm.Plinta oro laš būdu.Lab diag

liaga nustatoma pagal klinikinius simpt.1 vir tyrimas-virusas indikuojamas

ir identifikuojamas imunologiniais testais.2Imun –a) ser –Ac titro augimas

b) Ag indikavimas imunologiniais test.Spec prof-gyva atenuota

vakcina.Skiepijami vaikai pagal vakcinacijos kalendoriu.

Persirgus imunitetas visam gyvenimui,inkubacinis ligos periodas 2-3

savaites. Tymu vir.Priklauso morbillivirus genciai. Serovaru neturi. Epid

Plinta oro las,hematogeniniu keliu ir per buities daiktus,nuo sergancio

žm.Lab diag 1Vir –virusai identif imunologiniais tyr.2 Imun diag a) viruso

Ag indikavimas b)virusu NR indikavimas c) ser –Ac titro augimas. Spec prof

– gyva atenuota vakcina (pagal vakcinacijos kalendoriu)

Respiracinis-sincitinis vir priklauso pneumovirus genciai,sukelia vietine

infekcija. Epid plinta oro las keliu.Imunitetas vietinis nepatvarus .Lab

diag 1vir

2 Imun-Ag indikacija ELISA testu.Spec prof –gyva atenuota

vakcina.

86.Adenoviridae šeima Genoma sudaro dvigrande linijine DNR.Apvalkalo

neturi,simetrijos tipas kubinis.Kapsides strukturoje yra siulines formos

receptoriai,kuriuose yra konkreciam tipui specifiski Ag ir nulemia to

viruso tipo adsorbcija prie lasteliu ir hemagliutinacija.Dauginasi tik

epitelinese lastelese.Kultivuojami audiniu kulturose,kuriose sukelia

CE.Virusai sukelia kvep taku,zarnyno,slapimo taku infekcijas.Lab diag 1 Vir-

indikuojami pagal CE, identifikuojami komplemento surisimo r-jomis. 2

Imun.:a)virusu Ag indikavimas ir imunofermentine r-ja. b)ser.-Ac nustatomi

pries grupinius Ag komplemento surisimo r-joje. Ac nustatomi poriniu serumu

metodu. Epid Plinta oro- laseliniu, fekaliniu-oraliniu ir kontaktiniu

keliu. Inf. saltinis-sergantis zzm. Spec.prof.: 1-gyva atenuota peroraline

vakc. 2-inaktyvuota korpuskuline vakc.

91.Hepatitu virusai E. Priklauso Caliciviridae seimai,RNR.Plinta fek-

oraliniu keliu,nera onkogeniskas, dauginasi zarnyne. Lab diag Imun.:a)Ag

ieskoma ismatose tik ligos pradzioje, veliau-kepenu punktate. b)Ag

indikavimui-imunofermentines r-jos. c)NR indikavimas polimerazes grandinine

r-ja. d)ser.:ieskomi Ac(sergantis ar tik turejo kontakta atskiriama pagal

Ig:sergantis-Ig G, nesergantis-Ig M).Spes prof.1) korpuskuline vakcina su

adjuvantu.Susidaro aktyvus imunitetas. 2)HAV imunoglobulinas-ekstrinei

prof., imunitetas pasyvus. B. Priklauso Hepadnaviridae seimai.Plinta

kontaktiniu keliu, onkogeniskas, DNR, kubine simetrija, vid. dydzio,

intansyviai dauginasi kepenu last, turi atvirkstine transkriptaze, kuri

reikalinga replikacijai.Inkub per 30 d, gali ilgai persistuoti nesukeldamas

jokiu ssimptomu. Turi apvalkala su HBs Ag, nukleokapside su HBc Ag ir Hbe

Ag.Ac pries HBs Ag apsaugo nuo inf. Atsparus. Dauginasi hepatocituose, ju

uztenka nedaug,kad sukeltu inf.Sunkiai auga audiniu kulturoje. Lab diag

1.Imun-naud imunofermentines r-jos:a)NR indikavimas polimerazes grandinine

r-ja,b)ser-nustatomi Ac pries atskirus Ag,nustatomi Ig. Spec prof- HBV

vakcina sukelia aktyvu humoralini imuniteta, skiepijamos rizikos

grupes.2.HBV Ig-greitos prof. atveju.

C. Priklauso Flaviviridae seimai, RNR,vid dydzio.Plinta greitai,linkes

ilgai persistuoti,sukelia besimptomes inf.,taciau igauna chronine eiga.Lab

diag –kaip HBV.Spec prof nera.

D. RNR,apvalkalas is HBV HBs Ag.Sukelia tik misria inf ,nes neturi

strukturu jungimuisi prie kepenu last. Tai defektinis virusas.Kad

daugintusi reikia HBV,neturi HBs Ag, i hepatocita patenka tik ji

prisijunges.Spec prof-kaip HBV.

93.Rhabdoviridae seima. Vienagrande linijine RNR,turi apvalkala,simetrija

spiraline.Klasifik:2gentys: 1-Lyssavirus(pasiutliges). 2-Vesiculovirus

(vezikulinis stomatitas).

Pasiutliges virusas. Priklauso Lyssavirus genciai. Tai umi CNS infekcija,

antigeniskai homogeniska. Epid-uzsikreciama ikandus inf gyvunui,zm.inf

saltiniu nebuna. Lab diag-1)vir-auginamas lasteliu audiniu

kulturoje.,2)imun-a)Ag nustatymas ELISA testais,b)NR nustatymas PGR. Spec

prof- 1)inaktyvuota antirbine vakcina susidaro aktyvus imunitetas,

2)antirabinis homologinis Ig-Ac neutralizuoja i zaizda patekusius

virusus.Vesiculovirus infekuoja arklius,galvijus,kartais žmogų. Virusus

perneša uodai.

94.Retroviridae seima. Vienagrande linijine RNR, dvi identiskos

molekules,turi apvalkala,simetrija kubine,turi atvirkstine transkriptaze.

Klasifik: 1-Oncovirinae poseimis-Oncovirus A,B,C,D gentys;2-Lentivirinae

poseimis(ZIV virusas).Onkogeniniai virusai sukelia leukemijas, sarkomas.

Egzogeniniai virusai plinta horizontaliai. Endogeninių virusų genomas

randamas žinduolių ląstelėse,kai yra inf. požymių.Buvo išskirti 2 žmogausT

limfocitų virusai (HTLV-1,2). HTLV-1 sukelia piktybinę T leukozę žmonių.

95.ŽIV virusas. yra du tipai ŽIV, kurie skiriasi Ag,plinta kontaktiniu

keliu.ŽIV virionas sferinės formos.Išorinį apvalkalą sudaro dilipidinis

sluoksnis.Šerdinėj daly yra RNR, atvirkštinė transkriptazė ir baltymai.ŽIV

infekavus makrofagus, sumažėja chemotaksis.Makrofagai nežūsta ir tampa

pagrindiniu virusų rezervuaru, išnešioja virusus po organus, limfmazgiuose

kontakto metu infekuoja T helperius. Uzsikretus ZIV virusas patenka į

krauja,po dvieju triju sav atsiranda nespec ligos simptomai, po keliu sav

simptomai ppraeina, taciau zm tampa infekuotu, jis nesioja virusa ir po

keliu metu suserga imunodeficitu.ŽIV pasižymi mimikrija, nes kai kurie jų

apvalkalo baltymai labai panašūs į žmogaus ląstelių receptorius.Diagnostinę

reikšmę turi T helperių ir T suspensorių kiekybinis santykis. Diag daroma

imunograma. Atliekama ser, ieskoma Ac imuno fermentiniu

testu.Chemoterapiniai preparatai sulėtina ŽIV dauginimąsi žm. organizme.

Tačiau pilnai nepasveikstama.

Related Posts