Dantys ir jų priežiūra

Home / Medicina / Dantys ir jų priežiūra

Įvadas

Greta įvairių sunkių mūsų amžiaus ligų (širdies ir kraujagyslių, cukraligės, vėžio) yra dantų kariesas (ėduonis) ir periodonto ligos, taip pat labai pavojingos savo komplikacijomis.

Kariesu žmonės Lietuvoje sirgo jau akmens amžiuje, o dabar ši liga įgijo neregėtą agresyvumą: atakuoja tik ką išdygusius pieninius ir nuolatinius dantis, pasižymi labai greita eiga, sugeba pažeisti kelis to paties danties paviršius. Nesigydant jauniems vietoj dantų lieka tik šaknys, kurios sukelia sunkius žandikaulio bei aplink esančių audinių uždegimus ir provokuoja viso organizmo ligas ( sąnarių, sskrandžio, inkstų, širdies ir kt. ).

Kariesas tampa didžiule socialine, biologine problema ir vienintelis efektyvus kovos su šia liga būdas – dantų karieso profilaktika. Įrodyta, kad vieno danties gydymas nuo vaikystės iki senatvės – plombų pakeitimas, po to dantų šaknų ( endodontinis ) gydymas, danties ištraukimas, implantas ir protezas yra 50 kartų brangiau negu to danties profilaktika ir jo išlaikymas sveiku. Siekiant išlaikyti sveiką dantį, reikia labai nedaug – jis turi būti švarus.

Periodonto ligos, taip pat labai plačiai išplitusios tarp mmūsų žmonių, yra ypač klastingos. Nekreipiant dėmesio į pradinius ligos simptomus, ligai progresuojant ją gana sunku sustabdyti, jau nekalbant apie kaulo ir kramtomojo aparato pilnavertį ir estetišką atstatymą.

Jeigu kariesui susidaryti turi reikšmės ir prasta burnos higiena, ir ydinga mityba, ir nnepilnavertė danties kietųjų audinių struktūra, ir dar keliolika priežasčių, tai pagrindinis periodonto ligų sukelėjas – prasta burnos higiena.

Tad mūsų žmonės turi suprasti, kiek žalos galima padaryti sau nekreipiant dėmesio į burnos sveikatą, kuriaia išlaikyti pagrindinis instrumentas yra dantų šepetukas.

Tikslas:

Supažindinti ir išmokyti individualios burnos higienos.

Dantų dygimas

Dantų dygimas yra fiziologinis reiškinys, kuriam būdingas tolygus pavienių simetriškų dantų prasikalimas, kurį lemia genetiniai ir aplinkos faktoriai, pavyzdžiui, klimatas, urbanizacija, socialinės ir ekonominės sąlygos, epochos poslinkiai.

Paprastai kūdikiai gimsta be dantų. Kai kurių dantų susiformavimas ir prasikalimas vaisiaus vystymosi metu ir dabar yra retas reiškinys.

Europos populiacijose maždaug iš 2000 – 3500 gimusių kūdikių vienas gimsta su prasikalusiais dantimis. Dažniausiai tai yra apatinio žandikaulio centriniai kandžiai. Šie dantys yra silpni, dažnai pilkšvi ar rusvi, su beprasidedančiu kkariesu kaklelio srityje. Apie tokius dantis dažnai matyti paraudusios ir paburkusios dantenos.

Tokio ankstyvo dantų prasikalimo priežastys nežinomos, nors kūdikiams, gimusiems su dantimis, gali būti diagnozuojama veido kaulų ir kietųjų danties audinių nesubrendimas vėlyvesniu periodu.

Dažniausiai, jei kūdikis gimsta turėdamas vieną ar kelis dantis arba jie prasikala praėjus l – 2 dienoms po gimimo, tai nieko blogo, tai tik anksti išdygę pieniniai dantys. Jei kūdikis yra sveikas, per anksti išdygę dantys netrukdo motinai jo maitinti arba šie dantys nesukelia jokių erozijų ar oopų ant kūdikio liežuvio, juos galima palikti.

Dažniausiai, gimus kūdikiui, dantys pradeda kaltis apatiniame žandikaulyje. Iš pradžių matyti kietoki iškilimai, dydžiu ir forma atitinkantys būsimų pieninių dantų vainikus. Paprastai 5,5 – 8 gyvenimo mėnesį apatiniame žandikaulyje, paskui viršutiniame pasirodo kandami dviejų centrinių kandžių kraštai. Po to apatiniame ir viršutiniame žandikauliuose prasikala šoniniai kandžiai. Taigi antrųjų gyvenimo metų pradžioje vaikas turi turėti 8 dantis. ( Beje, berniukų dantys dygsta šiek tiek anksčiau negu mergaičių. ) Po nedidelės pertraukos, 12-16 mėnesį pasirodo pirmieji pieniniai krūminiai dantys, 16-20 mėnesį pasirodo iltiniai, o 20 -30 mėnesį – antrieji pieniniai krūminiai dantys. Jei dantis dar neišdygęs, tuomet reikia ieškoti ir šalinti priežastis, sunkinančias jo dygimą. Pavyzdžiui, ligotiems vaikams pieniniai dantys gali kaltis sunkiau. Tada vaikas būna irzlus, gali pakilti kūno temperatūra, atsirasti nemiga, nepriaugti svorio, kartais mažyliui išberia odą. Jeigu šie reiškiniai nestiprūs, pakanka vaikui duoti gerti aviečių ar liepžiedžių arbatos, pamaitinti švelniu nedirginančiu maistu. Jeigu, dygstant dantims vaikas suserga kokia nors liga ( viršutinių kvėpavimo takų kataru, herpiniu stomatitu ir kt.), tuomet reikia kreiptis į vaikų ar šeimos gydytoją ir gydyti gretutinę ligą.

Per ankstyvo pieninų dantų prasikalimo priežasčių yra taip pat gana

daug. Maždaug 3 – 5 mėnesius anksčiau laiko pieniniai dantys, ypač kandžiai, prasikala llabai jaunų mamų pirmagimiams, taip pat vaikams, kurie gimsta per didelio svorio. Kartais toks labai ankstyvas pieninių dantų prasikalimas yra paveldimas. Nustatyta, kad pieninių dantų prasikalimą paankstina tyrimai, ypač sirgimo metu vaikui stipriai karščiuojant.

Anksčiau laiko nuolatiniai kandžiai, iltiniai dantys ir kapliai dažniausiai prasikala tuomet, kai per anksti prasikalė tie patys pieniniai dantys. Kadangi visi nuolatiniai dantys kartu prasikala ypač retai, tai per anksti kai kurie nuolatiniai dantys prasikala tuomet kai prieš laiką vaikas netenka tos pačios grupės pieninio danties. Kai kada, žandikauliuose formuojantis augliams, toje vietoje gali per anksti prasikalti visa dantų grupė.. Nuolatinių dantų ankstyvą išdygimą gali lemti augimo ir skydliaukės hormonų sutrikusi funkcija. Nors tais atvejais įtakos turi ir priešlaikinis brendimas.

Pieniniai dantys vėlai prasikala kur kas rečiau negu nuolatiniai. Vėlai prasikala pieniniai dantys vaikams, sergantiems rachitu, ūmiomis infekcinėmis ligomis, esant chromosomų anomalijoms, medžiagų apykaitos sutrikimams.

Pastebėta, kad išgydžius pieninių dantų karieso komplikacijas endodontiškai, vėliau rezorbuojasi pieninių dantų šaknys ir kartu vėliau prasikala nuolatiniai dantys. Prof. J. J. Pindborgas aprašė, dėl ko gali vėluoti arba net kuriam laikui būti sustabdytas kai kurių nuolatinių dantų dygimas: 1) dėl pernelyg plataus dygstančio danties vainiko; 2) kai anksti netenkama pieninių krūminių dantų, anksti išdygsta pirmas nuolatinis krūminis dantis ir per mažai lieka vvietos kapliams; 3) kai pasikeičia vietomis dantų grupės. Taip pat priekiniai nuolatiniai dantys prasikala vėliau ir sunkiau esant didesniam negu normalus dantų skaičiui. Per anksti išrovus pieninį dantį, ypač esant sveikam periodontui, alveolinės ataugos viršūnėje susidaro storas kaulinio audinio sluoksnis, trukdantis dygti nuolatiniam dančiui. Priekiniai dantys, ypač viršutiniai, gali laiku neprasikalti ir dėl alveolinės ataugos kraštą dengiančios gleivinės.

Pavėluotai dygstantys nuolatiniai dantys nustatomi vaikams, kurie gimsta per mažo svorio. Tai patvirtinto monozigotinių dvynių tyrimai: paprastai vienam iš dvynių, kuris gimė mažesnio svorio, diagnozuojamas vėlyvesnis dantų dygimas ir kaita.

Sergant įvairiomis endokrininės sistemos ligomis, dantys visada prasikala ne laiku – dažnai per anksti ir dar dažniau – per vėlai. Pirmas nuolatinis krūminis dantis, kurio fiziologinis prasikalimo laikas yra labai tvirtai genetiškai nulemtas, dažniausiai išdygsta laiku, bet vėluoja visų kitų nuolatinių dantų dygimas.

Dažniausiai paspartinti dantų gydymą galima mechanoterapija (ma

sažuoti dantenas, valgyti rupesnį maistą, graužti obuolį, ropę, morką ir kt.), valgant produktus, turinčius daug kalcio (pieno, rupios duonos, kiaušinių, kopūstų). Jeigu šios priemonės nepadeda ir dantis nedygsta artėjant jo vėlyviausiam prasikalimo laikui, tuomet jau reikia kreiptis į gydytoją stomatologą, kad būtų nustatyta nedygimo priežastis ir pritaikytas tikslingas stimuliuojantis dygimą gydymas.

Danties sandara

Skiriamos trys danties dalys: vainikas, kaklelis ir viena ar kelios šaknys. Vainikas išlenda virš

dantinių žandikaulio ataugų ir sudaro matomą danties dalį. Kaplių ir krūminių dantų kramtomajame paviršiuje yra gumburėliai. Danties kaklelis yra šiek tiek siauresnė tarp šaknies ir vainiko esanti danties dalis. Prie danties kaklelio yra prisiglaudęs dantenų kraštas. Danties šaknis yra danties dalis, esanti žandikaulio duobutėse – alveolėse.

Dantis sudarytas iš emalio, dentino ir cemento. Emalis dengia vainikinę danties dalį ir yra pati kiečiausia organizmo medžiaga. Dentinas yra pagrindinė vainikinės ir šakninės danties dalių medžiaga. Šakninę dalį dengia cementas – medžiaga, panaši į kkaulą.

Danties viduje yra pulpa, kurią sudaro kraujagyslės ir nervai, ateinantys pro šaknies viršūnę iš žandikaulio. Pro pulpą patenka maisto medžiagos, pašalinami medžiagų apykaitos produktai.

Skiriami penki dantų paviršiai:

• kramtomasis (kandamasis);

• prieanginis paviršius, kuris liečiasi prie lūpų ir skruostų;

• liežuvinis, pakrypęs į liežuvio pusę;

• du liečiamieji paviršiai, kurie liečiasi su gretimais dantimis. Tarp dantų šaknų ir alveolės yra apydantis, kurį sudaro kraujagyslės, nervai bei stiprios skaidulos, kurios tarsi pririša dantį prie žandikaulio. Alveolines žandikaulio ataugas ir danties kaklelį dengia dantenos, tarp ddantų išsidėstę dantenų speneliai. Sveikos dantenos yra rausvos spalvos, tvirtai prisitvirtinusios prie danties kaklelio. Tarp danties paviršiaus ir dantenų yra dantenų vagelė, kurioje yra skysčio.

Dantų apnašos

Viena iš pagrindinių dantų ligų priežasčių – dantų apnašos, jei nebūtų dantų apnašų ir bakterijų jjose, ilgai būtų galima išsaugoti sveikus dantis. Apnašos nuolat kaupiasi ant danties paviršiaus, gleivinės, dantenų ir po jomis, ant plombų, protezų ir ortodontinių aparatų, esančių burnoje. Taigi apnašos kaupiasi ten, kur yra daug duobelių, vagelių, nelygumų.

Dalis dantų apnašų pasišalina burnos ertmei natūraliai valantis, pvz., valgant vaisius, daržoves, kietą maistą. Tačiau visas apnašas galima pašalinti tik gerai valant dantis. Juo ilgiau kaupiasi apnašos, juo jas sunkiau nuvalyti, todėl dantis reikia valyti reguliariai.

Dantų apnašas sudaro per dieną ant danties paviršiaus besikaupiančios seilės, nusilupęs burnos paviršius epitelis, tam tikri mikroorganizmai. Apnašoms susidaryti įtakos turi dantų paviršiaus nelygumai ir šiurkštumas, burnoje esančių mikroorganizmų rūšys, jų kiekis, bei seilių sudėtis, jų išsiskyrimo ir tekėjimo greitis, asmens burnos higienos įpročiai. Nevalant dantų ar valant juos netaisyklingai, aapnašos kaupiasi ne tik dantų vagelėse ir duobelėse, bet ir tarpdančiuose bei ant lygiųjų dantų paviršių, ypač ties dantenų kraštu.

Dantų apnašos būna gerai matomos – baltosios, ir sunkiau matomos – bakterinės, susikaupusios ir prilipusios prie pat emalio. Šias bakterines apnašas galima pamatyti tik dantį nudažius specialiomis dažomosiomis tabletėmis (eritrozinu) ar skysčiais (fuksinu, jodu, Mira-Ton).

Baltąsias apnašas, dengiančias bakterines apnašas, matome akimis. Tai balkšvos ar gelsvos spalvos puri masė, kuria aplipę dantys. Liečiant liežuviu, jaučiamas šiurkštumas. Dantys atrodo tarsi aplipę sūrio gabaliukais. YYpač daug apnašų būna tarpdančiuose. Jei apnašų daug ties dantenų kraštu, dantenos parausta, paburksta, ima kraujuoti. Taip yra dėl to, kad bakterijos sukelia dantenų uždegimą – gingivitą.

Apnašų mikroorganizmai ne tik skatina dantenų uždegimą, bet ir

ardo danties emalį, kuris sukelia dantų ėduonį.

Virš baltųjų apnašų dar galima rasti maisto likučių sluoksnį. Maisto likučius galima pašalinti gerai skalaujant burną, bet dažnai jų dar lieka tarpdančiuose. Jei jie laiku nepašalinami, pradeda rūgti, pūti, atsiranda blogas kvapas iš burnos. Jei maisto likučiuose daug angliavandenių (cukraus, gliukozės), iškyla didelė rizika atsirasti dantų ėduoniui. Veikiant apnašų bakterijoms, angliavandenių likučiai skaldomi iki rūgščių, kurios graužia emalį, sudarydamos gilias ėduonies ertmes.

Jei apnašos ilgai nepašalinamos, jos gali sukietėti, mineralizuotis, prisijungti kalcio, fosforo, magnio druskas iš seilių. Taip susidaro dantų akmenys, kurių gali būti ir ant vaikų dantų, ypač jei dantys ilgai nevalomi

ar nekramtoma kuria nors dantų puse (dažniausiai dėl skaudamo danties). Anksti susidarę akmenys gali sukelti apydančio audinių pažeidimą ar būti jų uždegimo priežastis. Todėl dantis būtina valyti.

Dantų kariesas

Lietuvoje pati dažniausia ir daugiausia bėdų sukelianti dantų liga – kariesas. Tai nebūtų labai sunki liga, jeigu nebūtų jos sunkių ir pavojingų komplikacijų, kurios visada prasideda negydant ar prastai gydant dantų kariesą. Mikrobai ir jų toksinai, esantys nesveikuose dantyse jautrina oorganizmą, gali palaikyti ar paūminti lėtinį tonzilitą, sukelti širdies, sąnarių, inkstų ir kt. organų ligas. Negydomi dantys yra priežastis tokių sukių ligų, kaip žandikaulio cista, žandikaulio kaulo ir antkaulio, minkštųjų burnos, veido, kaklo audinių uždegimai.

Taigi geriausia kariesu nesirgti, o norint nesirgti, reikia pašalinti priežastis, sukeliančias kariesą. Kokios tai priežastys?

Pirmiausia – saldumynai. Tai pastebėta labai seniai. 3 – 4 tūkstantmečius prieš Kristaus gimimą Brazilijoje jau buvo nustatytas didelis karioziškumas – gyventojai vartojo daug angliavandenių turintį produktą – manijoką. Tuo pat metu Velykų salų gyventojų didelis karioziškumas siejamas su dažnai ir daug vartojamu cukrumi, kurį pasigamindavo iš vaisių sulčių.

Karieso susidarymui įtakos turi maisto apdorojimas, kuris veikia kietąjį danties audinį keliais budais: minkštam maistui sukramtyti nereikia intensyvesnio mechaninio darbo, dėl to dantys netenka netgi fiziologinės apkrovos ir tampa imlesni kariesui. Rupesnį maistą reikia energingiau ir ilgiau kramtyti. Šis procesas kartu valo dantis, neleidžia susikaupti maisto likučiams retencinėse zonose. Dabartinis mūsų krašto gyventojų maistas minkštas ir nereikia didesnių kramtymo pastangų, o tai nepadeda nei dantims apsivalyti, nei fiziologiškai nusidėvėti Dėl to maisto likučiai ir apnašos gausiai susikaupia tarpdančiuose, dantų vagelėse ir sukelia kariesą.

Ypač pavojinga valgyti maistą, kuriame yra daug angliavandenių. Tuomet burnoje ir ant dantų esančiose apnašose mikrobai, ypač mutantinis streptokokas, skaldo angliavandenius, sudaro ppieno rūgštį ir tirpina emalį.

Taigi, kad nebūtų apnašų, būtina laiku ir teisingai valyti dantis, laikytis burnos higienos. Pavalgius saldumynų – draudžiama neišsivalyti dantų! O saldumynų valgymas prieš miegą, vakare, ypač po to neišsivalius dantų – tai nusikaltimas sau.

O gal jums kyla klausimas, kodėl kai kurie pažįstami ir saldumynais piktnaudžiauja, ir dantimis per daug nesiskundžia. Taigi dar karieso genezėje yra nulemtas žmogaus organizmo ir kietųjų danties audinių imlumas kariesui. Ypač didelę reikšmę turi paveldėjimas, vaikystėje persirgtos ligos (jos sutrikdo viso organizmo medžiagų apykaitą, tuo pačiu ir medžiagų apykaitą kalkėjančiame emalyje), mityba vaikystėje (valgant daug saldumynų, emalyje kaupiasi tirpus glikogenas, ir toks suaugusio žmogaus emalis neatsparus kariesui), suaugusio žmogaus ligos, kurios pakeičia burnos pH į rūgštesnę, terpę (reumatas, gastritas, skrandžio opa, nuolat besikartojantys viršutinių kvėpavimo takų katarai, ilgalaikis įvairių vaistų vartojimas).

Taigi dantų apnašas, angliavandeniai ir žmogaus emalio nepilnavertiškumas (imlumas kariesui) yra pagrindinės karieso priežastys. Beje, dažniausiai šios priežastys veikia kartu. Jeigu jūs pašalinsite bent vieną priežastį iš trijų minėtų – tai kariesas bus daug retesnis ir neagresyvus, t.y, nebus ūmios eigos.

Periodonto ligos

Daugelis žmonių gerai žino dantų karieso problemą, nes susiformavus skylutėms dantyse į jas patenka maisto likučių, atsiranda nemalonių pojūčių, jautrumas karštiems, šaltiems produktams ar net skausmas. Tuomet gyventojai kreipiasi i gydytoją

stomatologą, kad sugydytų dantis.

Periodonto ligomis serga daugelis 6 – 14 metų amžiaus vaikų ir beveik kiekvienas suaugęs. Besikreipiančių į gydytoją laiku, t. y. ligos pradžioje, nedaug, nes tuomet dažniausiai dantų neskauda. Žmonės nekreipia dėmesio į retsykiais atsirandantį dantenų paburkimą, kraujavimą valant dantis.

Periodonto ligos klastingos. Tai ligos, kurios lokalizuojasi apie dantį. Dažniausia šių ligų priežastis – bakterijos, esančios dantų apnašose. Dantų apnašos, taip pat ir daugybė bakterijų bei kitų mikroorganizmų, dėl blogos burnos priežiūros sukelia uždegiminius pakitimus apie dantį esančiuose aaudiniuose: dantenose, dantų raiščiuose, danties cemente ir aplink dantį esančiame kaule. Mikroorganizmai išskiria toksinus, kurie dirgina dantenas ir apie dantį esančius audinius. Ilgainiui dantenose prasidėjęs pažeidimas plinta iš lėto, ir lokalizuojasi žandikaulio kauliniame audinyje. Be to, dantų apnašas, jeigu jis nepašalinamas ir persisunkia druskomis, po kiek laiko nusėda ir kalkėja vis nauji sluoksniai, šitaip atsiranda dantų akmenys. Dantų akmenys, susidarę ant dantų paviršių, dar greičiau skatina progresuoti ligą.

Dantenų ir periodonto ligų formų yra gana daug, bet žmonės dažniausiai serga ggingivitu ir periodontitu.

Gingivitas yra pati ankstyviausia patologijos stadija, kai pažeidimas lokalizuojasi tik dantenose ir kaulinis audinys yra visiškai sveikas. Sergant gingivitu, dantenos yra šiek tiek paburkę, truputį kraujuoja valant dantis. Norėdami, kad dantenos mažiau kraujuotų, kad jų netraumuotume, dažniausiai mes nnutariame dar rečiau valyti dantis. Liga progresuoja. Dantenos vis labiau paburksta, kraujuoja dėl besitęsiančio uždegimo bei kraujo apytakos sutrikimo, pasidaro melsvos.

Pagrindinis vaistas šiuo atveju – teisinga burnos higiena. Gerai valant dantis, gingivitas greitai praeina. Bet prisimintina, kad gali būti ir kitų gingivito priežasčių – tai blogai įdėtos plombos ir protezai, dantų padėties ir sąkandos anomalijos, kai kurios viso organizmo ligos (endokrininės sistemos, nervų, kraujo, virškinimo organų). Jeigu jūs laikotės teisingos burnos higienos ir gingivito reiškiniai vis vien nepraeina – reikia kreiptis į gydytoją stomatologą, kad būtų nustatyta ir pašalinta priežastis, sukėlusi gingivitą.

Periodontitas – tai gerokai įsisenėjusi ligos stadija. Šiuo atveju jau yra pažeistos dantenos, kaulas ir kitos dantį supančios struktūros. Išsivysčius periodontitui, dantenos būna ryškiai raudonos, kraujuoja ne tik valant, bbet ir valgant, atsiranda skausmas, pūliuoja iš dantenų, dantys pradeda judėti, iškrenta, nes irsta dantį palaikantys raiščiai, nyksta ir tirpsta dalis žandikaulio kaulo.

Tačiau be pagrindinės periodontito priežasties – dantų apnašo – gali būti ir kitų priežasčių, sukeliančių arba palaikančių šią ligą:

1. Rūkymas. Rūkantieji, nors jų burnoje dantų apnašo randama nė kiek ne daugiau nei nerūkančiųjų, serga sunkesnėmis periodonto ligų formomis, periodontinės kišenės būna gilesnės. Rūkorius sunkiau gydyti, vos ne tris kartus dažniau jiems vystosi įvairios komplikacijos. Cigarečių mėgėjams būtina yypač gera burnos higiena, dažnas nikotininio apnašo šalinimas.

2. Brendimas. Brendimo metu tiek mergaičių, tiek berniukų dantenos būna jautresnės dantų apnašų toksinų poveikiui.

3. Prasti protezai, nekokybiškos plombos, kurios skatina apnašo užsilaikymą, apsunkina jo išvalymą.

4. Dantų griežimas ir pastovus stiprus dantų sukandimas.

5. Prasta mityba, kai trūksta baltymų, mineralinių medžiagų arba ydingas maistas (saldumynai, miltų patiekalai) sudaro sąlygas greitesniam ligos progresavimui. Rekomenduotina apriboti cukrų, konditerijos gaminius, sviestines bandeles. Beje, naudingesni augaliniai riebalai. Būtina kramtyti daržoves ar vaisius. Tai valo dantis ir švelniai masažuoja dantenas. Jau pradėjus judėti dantims, nebūtina kasdieninį maistą pakeisti tyrelėmis. Dantys turi kramtyti – tokia jų funkcija!

6. Nėštumas arba kontraceptinių priemonių vartojimas padaro dantenas gerokai jautresnes burnos apnašo toksinų poveikiui ir sudaro sąlygas progresuoti ligai.

7. Bendras organizmo nusilpimas, ligos, ypač diabetas, AIDS. Tuomet periodonto audiniai tampa mažiau atsparūs infekcijai ir susidaro sąlygos greitesniam ir piktybiškesniam ligos progresavimui.

8. Nuolat vartojami įvairūs vaistai, ypač epilepsijai, vėžiui gydyti, kalcio blokatoriai ir daugelis kitų, turi įtakos ir dantenoms. Dėl to kartais susidaro kritiška situacija. Gydytojas stomatologas žino apie tai, bet jūs negalite nevartoti vaistų dėl ligos gydymo, todėl bet kokios priemonės išgydyti periodontitą yra beviltiškos.

Įsidėmėtina, kad periodontitas yra sunki liga ir gydytis pačiam jos negalima ir neįmanoma.

Jeigu jūs dažnai lankotės pas savo gydytoją stomatologą, jjis būtinai pamatys pirmuosius ligos požymius ir pasakys jums apie tai.

Periodonto ligos požymiai, būdingi ankstyvajai stadijai, yra šie:

1. Kraujavimas iš dantenų valant dantis, kandant kietą maistą arba be jokios priežasties.

2. Dantenų paburkimas.

3. Dantenų spalvos pasikeitimas: jų paraudimas.

4. Dantenų jautrumas.

5. Blogas kvapas iš burnos.

6. Blogas skonis burnoje.

Periodontito vėlyvoji stadija:

1. Dantenų laisvumas.

2. Dantenų atsiskyrimas (dantenos atšoka nuo dantų).

3. Dantų klibėjimas.

4. Dantų krypties ir pozicijos pasikeitimas.

5. Pūliavimas iš periodontinių kišenių.

Jau ankstyvose periodontito stadijose stomatologas pradeda ir baigia gydymą, kai nustato ligos priežastis ir jas pašalina, kai nuima dantų apnašas ir akmenis, išgydo dantenų uždegimą, ir dantenas vėl yra rausvos ir standžios. Tik tuomet pacientas turi gydymą tęsti pats ir tik tuomet liga neprogresuos, kai teisingai 2 kartus per dieną žmogus valys dantų paviršių ir masažuos dantenas minkštu šepetuku, naudos fluoro turinčias pastas. Ypač didelis dėmesys turi būti kreipiamas į tas vietas, kur yra seilių ištekamieji latakai – į apatinių priekinių dantų liežuvinį paviršių ir viršutinių krūminių dantų skruostinį paviršių. Tai vietos, kurias sunkiausia išvalyti, o seilių druskos lengvai nusėda ant dantų paviršiaus. Be to, sergantiems periodontitu, vien šepetėliu gerai išvalyti tarpdančius ir dantenų vageles sunku, todėl reikėtų naudoti papildomas priemones – dantų siūlą, medinius, plastmasinius krapštukus, šepetėlius tarpdančiams valyti.

Sergančiųjų periodonto lligomis dantys turėtų būti kartu ir valomi, ir masažuojami. Dantenų masažą patartina atlikti tuo pačiu dantų šepetėliu intensyviais sukamaisiais judesiais ties dantų kakleliais, ar specialiais guminiais antgaliais. Beje, galima masažuoti ir pirštu. Po valymo ir po valgio siūlome burną išskalauti ąžuolo žievės, ramunėlių, jonažolių, medetkos, mėtų, šalavijų, gysločio arbatomis. Šios arbatos gydo ne tik uždegimą, bet skatina audinių regeneraciją, pasižymi dezodoruojančių veikimu. Burnai skalauti priemonių galima nusipirkti vaistinėse. Daugelio efektyviausių tirpalų, stabdančių mikrobinio apnašo formavimąsi, sudėtyje yra chlorheksidino. Tačiau ši dabar labai populiari burnos skalavimo priemonė ilgai ją vartojant gali skatinti akmenų virš dantenų formavimąsi, sukelti skonio jutimo sutrikimus, todėl rekomenduojama vartoti neilgą laiką (pvz., po chirurginių operacijų). Nustojus naudoti chlorheksidino tirpalą, atsistato skonio jutimas, o chlorheksidino apnašos poliravimo pastomis gan lengvai nusivalo. Sergantieji periodonto ligomis turi skirti daugiau laiko burnos priežiūrai nei sveikieji. Norint išvalyti visus dantų paviršius, visus tarpdančius, apsinuoginusias dantų šaknis, reikia ir įgūdžių, ir kantrybės.

Jeigu jums dėl kokių nors priežasčių liga paūmėjo, dantenos vėl pabrinko, ėmė kraujuoti, pradėjo pūliuoti iš dantenų kišenių, skubiai eikite pas savo gydytoją stomatologą, nes patys besigydydami tik užleisite ligą. Periodonto ligomis sergančiųjų gydymo rezultatai priklauso nuo to, kada pacientas kreipiasi pagalbos, jo viso organizmo sveikatos, kontakto su gydančiu gydytoju, taip pat

nuo gydytojo profesionalumo. Tik bendromis pastangomis periodonto ligų gydymas duoda gerų rezultatų.

Jeigu jūs esate visiškai sveikas ir valote dantis du kartus per dieną, bet dantenos vis tiek kraujuoja, dar kartą patikrinkite kaip valote dantis: ar gerai nuvalote dantų kaklelius, kur, esant apsinuoginusiam šiurkščiam šaknies cementui, susikaupia daug dantų apnašo? Ar gerai išvalote tarpdančius, kuriuose susikaupę apnašos yra dažna uždegimo priežastis? Ar masažuojate dantenas?

Jeigu jūs nuolat gerai valysite savo dantis ir reguliariai (du kartus per metus) eisite pasitikrini pas savo ggydytoją stomatologą arba periodontologą, periodonto ligos nesukels rūpesčių, o dantys bus sveiki ir gražūs.

Kariesas ir periodonto ligos

Lietuvoje

Šiandien Lietuvoje vaikai turi sugedusių ne tik pieninių, bet ir ką

tik išdygusių nuolatinių dantų. Dantų kariesu serga 97,9% mūsų krašto gyventojų.

Nuolatiniai dantys septynerių metų vaikams tik pradeda dygti, o jau būna sugedęs kas penktas (17,5%) dantis. Dvylikos metų vaikams sugedęs jau kas ketvirtas nuolatinis dantis (24,3%).

Penkiolikos metų vaikams sugedęs jau kas trečias nuolatinis dantis (32,1 % tarp berniukų ir 27,6 tarp mergaičių).

O ką bbekalbėti apie kariozinio proceso intensyvumą?! Retas dvylikos ar penkiolikos metų amžiaus vaikas pirmuose krūminiuose dantyse turi po vieną kariozinę ertmę.

Apskritai, 12 metų vaikų, neturinčių karieso, tėra 4% tarp berniukų ir 3,l % tarp mergaičių. 15 metų vaikų, neturinčių karieso, tėra ttik 1,8% tarp berniukų ir 2,0% tarp mergaičių.

Kariesas labai greitai progresuoja. Jeigu 7 metų vaikai vidutiniškai turi po 1,65 pažeisto danties, tai 12 metų vaikai turi jau 6,3 kariozinio proceso pažeistus dantis, o 15 metų – net 8,8!

Atliekant tyrimus įvairiuose mūsų šalies rajonuose tarp 15 – 24 metų, 25 – 34 metų, 35 – 44 metų, 45 – 54 metų ir 54 – 65 metų amžiaus žmonių nustatyta, kad 96,2% gyventojų prastai valo dantis; 80,9% gyventojų reikia šalinti dantų akmenis ir mokyti burnos higienos; net 22,4% periodonto ligas jau reikia gydyti kompleksiškai: išmokyti teisingos burnos higienos, šalinti virš dantenų ir po dantenomis esančius akmenis, po to atlikti chirurginį gydymą.

Apklausus mūsų šalies gyventojus paaiškejo, kad 69% valo dantis vieną kartą per ddieną, 20% – du kartus per dieną, tik 27% gyventojų naudoja dantų krapštukus ir tik 6% – siūlą (fliosą) tarpdančiams valyti. Dantų šepetukais dažniau dantis valo moterys nei vyrai.

Nors pagal anketų duomenis dauguma šalies gyventojų valo dantis 2 arba vieną kartą per dieną, bet patikrinus burnos higienos indeksą nustatyta, kad tik 20% iš jų valo patenkinamai ir tik 0,4% nustatyta gera burnos higienos būklė. Kai gera burnos higiena – tai dantų kariesas ir periodonto ligos formuojasi retai.

Jaudina tai, kad daugiausia ppacientų pas gydytoją stomatologą apsilanko tik tuomet, kai dantį skauda, maudžia ar šiaip dėl to sutrinka gyvenimas; kelia nerimą ir tai, kad nei mūsų jaunimas, nei vyresni žmonės nebijo blogo kvapo iš burnos, bet bijo tik dantų skausmo; kad tik 65 metų amžiaus žmonių gražiai šypsosi tik 4,2% ir tai visos moterys.

PSO yra numačiusi tam tikrus stomatologinių ligų profilaktikos uždavinius. Vienas iš jų – iki 2010 metų pasiekti, kad 90% 5 – 6 metų vaikų neturėtų karieso, kitas, kad 12 metų vaikai KPI (karioziniai, plombuoti, išrauti) – 1,0.

Toliau diegdami stomatologinių ligų profilaktikos programų vykdymą Lietuvoje ir kurdami naujas profilaktikos programas, vykdysim

PSO iškeltus uždavinius.

BURNOS HIGIENOS PRIEMONĖS

Dantų šepetėlis. Jis turi būti paprastas, patogus, ilga rankenėle, trumpa galvute (galvutės optimalus ilgis 20 – 25 mm). Dantų šepetėliai, priklausomai nuo šerių (geriau naudoti sintetinio pluošto šepetėlius – jie yra elastiškesni, ne taip greitai lūžta, nebijo vandens, higieniški), yra kieti, vidutinio kietumo, minkšti ir labai minkšti. Kuo plonesni ir ilgesni šereliai, tuo šepetėlis minkštesnis. Apnašas nuo dantų paviršiaus geriau nuvalo vidutinio kietumo šepetėliai. Sergant periodonto ligomis, dantenų uždegimu ir kt., geriau naudoti tik minkštus šepetėlius.

Vaikiškų dantų šepetėlių konstrukcija yra tokia pati, tik mažesnė galvutė ir jie gaminami iš minkštų šerelių.

Šiuo metu yra naudojami ir elektriniai ššepetėliai: jie juda patys, greičiau atlieka daug judesių. Be mechaninio valymo, jie dar masažuoja ir vibruoja dantenas (iki 5000 vibracijų per minutę). Tačiau sunkiau individualiai pasirinkti jų dydį. Tyrimai rodo, kad elektrinis šepetėlis neefektyvesnis už rankinį.

Dantų šepetėlių priežiūra. Pradedant naudoti naują šepetėlį, patartina jį išplauti virintu vandeniu su muilu. Norint šepetėlius iš natūralaus pluošto suminkštinti, galima praplauti karštu vandeniu.

Po kiekvieno dantų valymo šepetėlį reikia išplauti tekančiame drungname vandenyje ir laikyti sausai. Šepetėliai turi būti laikomi vertikalioje padėtyje, stiklinėje ar specialiame indelyje galvute į viršų.

Ilgiau šepetėlį naudojant, jo galvutėje susikaupia labai daug mikroorganizmų. Ypač mikroorganizmai veisiasi šepetėliuose iš natūralaus pluošto.

Šepetėlių dezinfekcijai negalima naudoti spirito ar kitų stiprių cheminių skysčių, nes jie kenkia šepetėlio šereliams. Šepetėlius galima dezinfekuoti pamerkus juos 2 – 4 val. į 3% vandenilio peroksido tirpalą. Tačiau visiškai sterilizuoti šepetėlių nepavyksta, todėl geriausia seną šepetėlį pakeisti nauju. Be to, ilgą laiką naudojant dantų šepetėlį jis nudyla, suminkštėja, šereliai pasidaro trapūs, iškrinta, dėl to blogiau valo dantis. Dantų šepetėlius patartina keisti naujais 3 – 4 kartus per metus, kai plaušeliai pradeda krypti į šonus.

Norint gerai nuvalyti dantų apnašas ir išvalyti tarpdančius, vien šepetėlio nepakanka. Yra rekomenduojamos ir papildomos priemonės: 1) siūlai tarpdančiams ir dantenų vagelėms valyti; 2) mediniai ir plastmasiniai kkrapštukai tarpdančiams valyti; 3) specialūs šepetėliai tarpdančiams ir apsinuoginusiems tarpšakniams valyti.

Higieniniai siūlai – fliosai. Fliosai naudojami pašalinti apnašoms nuo tų dantų paviršių, kur sunku šepetėliu pasiekti, ypač kontaktinius paviršius. Higieniniai siūlai yra labai tvirti, apvalūs ar juostelės formos. Geresni juostelės formos ir plokšti siūlai, nes jie apima didesnį dantų paviršiaus plotą, geriau įlenda į tarpdančius. Fliosai gali būti vaškuoti, nevaškuoti, impregnuoti fluoridais, chlorheksidinu ar kitomis medžiagomis, turėti mėtos, cinamono ar vaisių kvapą.

Patį fliosą sudaro 5 arba daugiau smulkių nailono siūlų, surištų į giją.

Šiuo metu jau pradėti gaminti ypatingi fliosai. Tai kombinuoti higieniniai siūlai, susidedantys iš kietos, minkštos ir vaškuotos dalių. Jie tinka valyti ir siauriems, ir platiems tarpdančiams. Valant pašalinamas dantų apnašas ir seilės iš tarpdančių ir nuo dantenų krašto. Tokiais fliosais taip pat galima apnašas išvalyti iš po tiltų, nuo vainikėlio kraštų.

Dėl patogumo, higieniniam siūlui galima naudoti specialius laikiklius. Beje, higieniniais siūlais patartina valyti tarpdančius, kai yra sveikos dantenos. Sergant periodonto ligomis, valyti tarpdančių fliosais reikia labai atsargiai.

Fliosai labiausiai paplitę Amerikoje. Skandinavijos šalyse tarpdančiams ir dantų kakleliams valyti plačiai naudojami dantų krapštukai.

O vaikai higieniniais siūlais turėtų pradėti valyti dantis tik nuo 12 metų, nes jaunesnio amžiaus to padaryti jie nesugeba. Ir kalbama, ir populiarioje medicinos literatūroje

rašoma, kad fliosai yra skirti tarpdančiams valyti. Ne visai taip. Dantų kariesas pradeda formuotis ne išgaubtoje kontaktinio danties paviršiaus vietoje, bet po ja. Todėl higieninis siūlas turi valyti ne tarpdantį, o šoninius besiliečiančių dantų paviršius. Šiuo siūlu, slinkdami aukštyn ir žemyn, išvalome vieną tarpdantinį (kontaktinį) paviršių, po to – kitą. Kiekvieno danties kontaktinį paviršių reikia valyti 3 – 5 sekundes.

Dantų krapštukai yra mediniai ir plastmasiniai, smailios trikampio formos, lengvai patenkantys į tarpdančius. Dažnai jie yra impregnuoti kvapiosiomis ir gero skonio mmedžiagomis. Krapštuku pašalinami maisto likučiai iš tarpdančių, dantų apnašos nuo dantų kaklelių. Dažnai krapštuku valomi tarpdančiai, kai yra atrofuoti dantenų speneliai ir jie ne visiškai užpildo tarpdančius. Krapštukas įkišamas į tarpdantį siauruoju galu ir švelniai stumdomas danties kontaktiniu paviršiumi pirmyn ir atgal, neištraukiant iš tarpdančio. Kiekviename tarpdantyje, ties kiekvienu dantimi šie judesiai kartojami. Dantų krapštuku ne tik pašalinamos maisto atliekos ir apnašos, bet jais taip pat masažuojami dantenų speneliai.

Tarpdančių šepetėliai yra naudojami platiems tarpdančiams valyti, dažniau vyresnio amžiaus žmonėms. Šiais ššepetėliais taip pat galima išvalyti paviršius po nenuimamais protezais, jais galima išvalyti apnašas nuo apsinuoginusio danties šaknies paviršiaus. Tai “Interdental” tipo šepetėliai, kurie yra 3 – jų dydžių: maži, vidutiniai ir dideli.

Vieno danties šepetėliai skirti sunkiai prieinamiems paviršiams valyti – ttai apatinio žandikaulio krūminių dantų liežuviniams ir viršutinio žandikaulio krūminių dantų gomuriniams paviršiams. Šių šepetėlių šereliai gali būti kieti, vidutinio kietumo ir minkšti. Kraujuojant iš dantenų, sergant periodontitu rekomenduojama naudoti minkštus šepetėlius. Dantų paviršius šiais šepetėliais reikia valyti sukamaisiais judesiais. Atliekant šiuos judesius, labai gerai išvalomas paviršius tarp dantenų ir dantų. Taip pat šie šepetėliai yra nepakeičiami dantims valyti gydant netaisyklingą sąkandį breketų sistema.

Dantenų stimuliatoriai pasaulyje be reikalo nėra labai paplitę. Tai kūgio formos guminės galvutės, pritvirtintos prie šepetėlio arba maunamos ant specialaus kotelio. Tai puiki priemonė tarpdančių spenelio ir dantenų masažui.

DANTŲ PASTOS . KURIĄ PASIRINKTI?

Lietuvoje parduodama daug ir įvairių dantų pastų: vienos jų įprastos, kitos – želė pavidalu (gel). Kai kurios labai spalvingos, gražios, skirtos vaikams ir paaugliams, yra ppastų skirtų dantų balinimui, pastų rūkoriams. Kai kurios pastos reklamuojamos per televiziją. Kyla klausimas, kuri geriausia?

Tyrimų rezultatai rodo, kad daug Lietuvos žmonių| blogai valo dantis, bet šito nežino, arba galvoja, kad užtenka juos valyti, nekreipiant dėmesio į valymo kokybę ir laiką.

Tik šepetėliu yra sunku nuvalyti dantis, reikia ir dantų pastos. Kai kurie žmonės skundžiasi, kad pastos dantims brangios ir jie neturi pinigų joms nusipirkti. Norint gerai nuvalyti dantis, užtenka pupelės dydžio pastos juostelės ant šepetėlio.

Dantų pastų sudėtyje būna šių medžiagų:

Kvapiųjų mmedžiagų – tai šaltmėtės, mėtos, pipirmėtės, cinamono ir kitų, kurios suteikia pastai malonų skonį ir kvapą.

Fluoridų – įvairių fluoro junginių. Dažniausiai 0,1% (arba 1000 ppm) medžiagos – pakankama apsaugos priemonė nuo dantų karieso. Kuo didesnė fluoro koncentracija, tuo didesnis prieškariesogeninis poveikis.

Drėkinančių medžiagų, kurios dantų pastą apsaugo nuo perdžiūvimo, dažniausiai naudojamas sorbitolis, ksilitolis, glicerinas.

Konservantų – metilparabeno ir propilparabeno. Jie pailgina dantų pastos veikimo trukmę, nes slopina mikroorganizmų ir pelėsių augimą.

Šaldiklių tai dažniausiai sacharinas, ksilitolis ar sorbitolis, cukraus pakaitalai, kurie neskatina karieso.

Abrazyvių medžiagų – padedančių nuvalyti apnašas nuo dantų ir juos poliruojančių. Šios medžiagos gaminamos iš natūralių mineralinių priedų arba naudojami sintetiniai priedai.

Surišančių medžiagų – tai tirštinančios, stabilizuojančios me-džiagos. Jos sujungia dantų pastos kietąją ir skystąją dalis. Dažniausiai naudojamos natūralios medžiagos.

Dažų – naudojami natūralūs ar dirbtiniai. Nuo jų pastos ar geliai įgauna įvairius atspalvius: žalią, raudoną ar mėlyną.

Dantų pastų yra daugybė, bet visas jas galima suskirstyti į 10 grupių:

I GRUPĖ. Įprastos pastos (Regular paste). Savo sudėtyje turi fluoridų, abrazyvinių medžiagų apnašoms nuimti.

II GRUPĖ. Ypač stiprios pastos (Extra strenght paste). Gali padėti žmonėms, linkusiems sirgti išplitusiu kariesu. Šios pastos vyresnio amžiaus žmonėms gali sustabdyti šaknies cemento kariesą. Jos turi 50% fluoro daugiau negu įprastos.

III GRUPĖ. Pastos nuo apnašų (Antiplaque paste). Šio tipo pastos ppadeda nuvalyti apnašas, slopina mikroorganizmų, formuojančių apnašas, veiklą. Pastos poveikis silpnesnis negu šio tipo tirpalai skalavimui.

IV GRUPĖ. Pastos nuo konkrementų (Antitartar paste). Jų sudėtyje yra cheminių medžiagų, slopinančių konkrementų susidarymą, bet neardo jų, jau esančių ant dantų.

V GRUPĖ. Pastos su soda (Soda paste): jų sudėtyje yra paprastos buityje naudojamos sodos. Tai silpnai abrazyvios pastos, daug žmonių tiki jų teigiamu poveikiu nuo dantenų ligų, bet ši prielaida nepagrįsta.

VI GRUPĖ. Vaikiškos dantų pastos. Tai gražių spalvų, ypač malonaus skonio pastos, skirtos vaikams.

VII.GRUPĖ. Dantų jautrumą mažinančios pastos (Desensitizing paste). Šios pastos skiriamos dantenų (atsitraukimą) turintiems žmonėms, kai apsinuoginęs šaknies cementas, kurių dantys jautrūs karščiui, šalčiui ar spaudimui. Tokios dantų pastos blokuoja dentino tubeles ir nutraukia skausmo nervinių impulsų perdavimą.

VIII GRUPĖ. Pastos rūkantiesiems (Smoker`s paste). Tai dažniausiai gerokai abrazyvesnės negu įprastos pastos, skirtos nuvalyti tabako, kavos, arbatos ar kitos kilmės dėmes nuo dantų.

IX GRUPĖ. Natūralios dantų pastos ( Natural paste). Šios rūšies dantų pastos savo sudėtyje turi natūralių medžiagų ar priedų, bet yra be

sacharino, dirbtinių dažų ar konservantų.

X GRUPĖ. Balinančios dantų pastos (Whitening paste). Jos turi specialių dantis balinančių medžiagų. Kai kurios turi ir peroksido.

Švelnių abrazyvinių medžiagų turinčios dantų pastos valo prasčiau, o šiurkščios ardo ar nutrina danties audinius. Dėl to didžiausia rizika nne dantų emaliui, kuris kietas, bet dentinui ir cementui, taip pat dantenoms.

Šiurkščios abrazyvinės medžiagos, taip pat kaip ir kieti šepetukai, nutrina danties paviršių, jis tampa jautrus, lengviau pažeidžiamas karieso.

Gerai, kad naujausios dantų pastos savo sudėtyje turi švelnesnių abrazyvinių medžiagų. Klinikiniai tyrimai rodo, kad efektyviai nuvalyti dantis galima ir su vidutinio abrazyvumo pastomis. Švelnių abrazyvinių medžiagų pastos turi tik pusę ar dar mažiau sugebėjimo nuvalyti dantų paviršius. Daugelis žmonių nerizikuodami gali valyti dantis su didelio abrazyvumo pastomis, tačiau tie, kurie turi problemų su dantenomis ar dantenų retrakcija (atsitraukimu), turėtų pasirinkti tik švelnių abrazyvų turinčias medžiagas. Žmonės, turintys dantenų retrakciją, apsinuoginusį šaknies cementą, dažnai skundžiasi dantų jautrumu terminiams ar mechaniniams dirgikliams. Jiems rekomenduojamos jautrumą mažinančios dantų pastos, nes jos blokuoja skausmo receptorius.

Daug dantų pastų turi fluoro. Mokinių klinikiniai tyrimai , atlikti įvairiose Lietuvos vietose, rodo, kad vaikai ir jų tėveliai apie fluorą beveik nieko nežino.

Fluoras vaikystėje patekęs į organizmą per geriamąjį vandenį, maistą ar vitaminų – fluoro junginius, padeda suformuoti augančių vaikų dantis atsparesnius kariesui. Išdygusius nuolatinius dantis fluoras, esantis dantų pastose, apsaugo nuo karieso

Dantų pastos, su užrašu „tartar control“ (kontroliuojančios konkrementų susidarymą), turi medžiagų, blokuojančių apnašų susijungimą su seilių mineralinėmis dalelėmis, dėl to ir nesusidaro dantų akmenys. Tačiau žmonės,

reguliariai valantiems dantis, kietesnių apnašų nesusidaro ir nėra būtinybės naudoti specialių pastų.

Brangios balinančios dantų pastos su peroksidu, pasižymi balinančiomis savybėmis, bet ilgiau jas naudojant daugeliui žmonių prasideda dantenų suerzinimas. Taip pat jų sudėtyje yra mažiau fluoro.

Geriausia naudoti dantų pas tas, kuriose fluoro junginių koncentracija yra 0,1 proc. (1000 ppm). Dantų pastų, kuriose fluoro junginių yra 1500 ppm arba net 2500 ppm nerekomenduojama naudoti vaikams arba jas galima naudoti tik pagal gydytojo stomatologo nurodymus. Šios pastos labai aktyvios nuo dantų kkarieso ir skirtos žmonėms, esant per dideliam skrandžio sulčių rūgštingumui, besigydantiems vaistais nuo tulžies pūslės akmenligės. Dėl minėtų ligų atsiranda daugybinių kariozinių dantų pažeidimų.

Nuo kiek metų pradėti valyti dantų pastomis su fluoru? Nustatyta, kad šalyse, kuriose 1 – 2 metų vaikai valė dantis pastomis su fluoru, pastebėta dantų fluorozė (baltos dėmės ant dantų paviršiaus). Matyt, dalį pastos vaikai nurydavo. Manoma, kad nuo trejų metų, kai išdygę visi pieniniai dantys, vaikai galėtų pradėti valyti dantis fluoro turinčiomis pastomis. Bet prieš ttai jie turi būti išmokyti teisingos burnos higienos, kaip naudoti pastą, kad jos nenurytų.

DANTŲ VALYMO BŪDAI IR JUDESIAI

Dantis reikia valyti du kartus per dieną: ryte ir vakare. Dantys valomi šepetėliu ir pasta. Paskui burna energingai išskalaujama vandeniu ar stikline vvandens su eliksyru. Po kiekvieno valgio patartina gerai išskalauti burną. Geriausi šepetėliai dantims valyti – minkšti.

Pateikiame universaliausią dantų valymo būdą: šepetėlis dedamas šereliais statmenai dantims. Šepetėliu daromi vienodo intensyvumo sukamieji judesiai apimantys dantų kaklelius ir dantenas. Taip atskirai valomi viršutiniai ir atskirai apatiniai dantų ir dantenų išoriniai bei vidiniai paviršiai ir kramtomieji paviršiai. Sukamaisiais judesiais po truputį šepetėliu judame, t. y. pasislenkame tik pusę danties į priekį. Tačiau šį metodą sunkiai išmoksta vaikai, nes ir raides jiems rašyti dar sunku. Taip pat valant šiuo metodu, kiti judesiai taikomi apatinių ir viršutinių priekinių dantų liežuviniams paviršiams išvalyti; dantų šepetėlis laikomas vertikaliai, ir aktyviais šluojamaisiais judesiais šalinamos minkštos apnašos nuo vidinio viršutinių ir apatinių priekinių dantų paviršių.

Atmintina, kad valant dantis reikia išvalyti vvisų dantų visus paviršius.

Apnašas nuo viršutinio ir apatinio žandikaulio išorinių ir vidinių dantų paviršių galima gerai išvalyti šluojamaisiais judesiais, o kramtomieji paviršiai išvalomi šepetėlio horizontaliais judesiais. Tai lengva išmokti ir nesunku prisiminti, nes šluojamieji judesiai atliekami nuo dantenų kramtomųjų paviršių link, tai yra taip, kaip dygsta dantys.

Kaip valyti tarpdančius su siūlu – fliosu.

Reikia nutraukti 40 – 45 cm ilgio specialų siūlą. Juo apvynioti didžiųjų pirštų galus. Siūlą tvirtai suimti nykščiais ir rodomaisiais pirštais. Po to įtempti siūlą įvesti į ttarpdantį ir švelniai stumti nuo dantenų. Negalima valyti grubiai, spausti siūlo po dantenomis, neturi būti jokio skausmo. Tvirtai priglaudus prie danties šoninio paviršiaus, dantų siūlą ištraukti į kramtomąjį paviršių. Norint gerai išvalyti šoninį paviršių, tai kartojama keletą kartų. Su siūlu išvalomi visi dantų šoniniai paviršiai.

BURNOS SKALAVIMO PRIEMONĖS

Išsivalius dantis, taip pat dienos metu pavalgius, būtina energingai vandeniu išskalauti burną. Šitaip pašalinami maisto likučiai, paviršiaus minkštos apnašos, išvengiama nemalonaus kvapo, burnoje sumažėja mikrobų kiekis, kartu švelniai masažuojamos dantenos ir gleivinė. Skalavimui naudojami įvairūs eliksyrai ar atskiesti vaistažolių ekstraktai, įvairūs medikamentai, antiseptikai, biologiškai aktyvios medžiagos, vanduo.

Eliksyrai maloniai gaivina burną. Jie atskiedžiami vandeniu įvairiomis proporcijomis. Paprastam skalavimui į stiklinę vandens įlašinami 5 lasai eliksyro, gydomajam skalavimui – 20 – 30 lašų eliksyro. Energingai skalaujant tarpdančius, vienam kartui reikia l – 2 stiklinių vandens su eliksyru.

Eliksyrų sudėtyje gali būti augalinių preparatų – ramunėlių, medetkų, jonažolių, šalavijų ekstrakto, gysločio sulčių, eukalipto, mėtų ekstraktų.

Beje, burnos eliksyrai greitai sensta ir netenka gydomųjų bei antimikrobinių savybių. Naudojant eliksyrus, būtina žinoti jų galiojimo laiką.

Karieso profilaktikai naudojami 0,05% , 0,025% , 0,2% natrio fluorido tirpalai. 0,2% natrio fluorido tirpalu skalauti burną reikia 2 minutes kartą per savaitę ar kartą per dvi savaites, todėl šie tirpalai yra naudojami vaikų kolektyvuose.

Bet visame ppasaulyje pripažįstama, kad pagrindinė karieso profilaktikos priemonė yra mechaninis dantų valymas, o įvairios kitos cheminės priemonės, vaikiančios nuo apnašų susidarymo, yra tik pagalbinės arba skirtos laikinam naudojimui.

BURNOS ERTMĖS PRIEŽIŪRA

NEĮGALIESIEMS

Nustatyta, kad sunkiai sergantiems ligoniams dėl vienokių ar kitokių priežasčių savaime blogiau apsivalo burna, pablogėja jos higienos būklė. Dažniau tokiems ligoniams susiformuoja periodonto ir burnos gleivinės ligos, ypač uždegiminės. Todėl burnos higiena turi labai svarbią reikšmę minėtų ligų gydymui ir profilaktikai. Visus ligonius, kuriems reikalinga ypač kruopšti burnos priežiūra, galima suskirstyti į dvi grupes: pirmai grupei priskirtume asmenis su įvairia įgimta arba įgyta fizine patologija: paralyžiuotus, su judamojo aparato sutrikimais, taip pat po insulto, raumenų atrofijos, sergančius reumatoidiniu artritu ir kt. Tokiems ligoniams, priklausomai nuo pažeidimo laipsnio, judesių koordinacijos ir jų stiprumo siūlytume burną dažniau skalauti valančiais, dezinfekuojančiais, priešuždegiminį poveikį turinčiais ir dezodoruojančiais tirpalais. Dantų valymui naudoti elektrinius arba specialios konstrukcijos šepetėlius.

Jei ligoniui pačiam yra sunku dantų šepetėliu išsivalyti dantis, vietoj valymo jis kurį laiką gali skalauti burną 0,2% chlorheksidino tirpalu. Šiuo tirpalu burna skalaujama l minutę 2 kartus per dieną. Preparatas pradeda veikti po 15 – 30 sek. išskalavus burną, todėl bakterijų seilėse bei dantų apnašose sumažėja 85 – 90% – tai labai geras priešbakterinio poveikio rodiklis. Preparatas sumažina emalio paviršiaus aaktyvumą ir slopina bakterijų prisisiurbimą, taip pat silpnina mikrobų fermentų aktyvumą. Preparato toksinis poveikis burnos gleivinei minimalus, nes jis būna tik jos paviršiuje ir nesiskverbia gilyn. Beje, 90 – 99% chlorheksidino išsiskiria su šlapimu ir išmatomis nepakitusiu pavidalu. Tačiau ilgą laiką skalaujant burną chlorheksidino tirpalu gali prasidėti alerginis stomatitas, patamsėti dantų emalis. Šie reiškiniai praeina pradėjus vėl valyti dantis šepetuku ir pasta.

Taigi preparatas nuolatinei burnos higienos būklei palaikyti netinka, tačiau be ligonių, sergančių sunkiomis ligomis, šį preparatą patartina laikinai naudoti esant ūmiems burnos gleivinės ir dantenų uždegiminiams procesams, kai burnoje yra įtvarai, po operacijų burnoje, pvz., ištraukus dantį.

Antroji ligonių grupė – tai asmenys su įgimtais ir įgytais psichikos sutrikimais: sergantieji mikrocefalija, kreatinizmu, Dauno sindromu ir kt. Tokiems ligoniams reikia sudaryti individualų burnos higienos planą, jam priimtinus dantų valymo būdus, higienos priemones. Tai derinama su gydytoju stomatologu.

MITYBOS VAIDMUO

Taisyklinga mityba, kaip sudėtinė sveiko gyvenimo būdo dalis, turi svarbią įtaką dantų karieso profilaktikai. Mitybos profilaktinis efektas gali pasireikšti trimis etapais:

1) taisyklinga mityba padeda susiformuoti atspariems dantų kariesui kietiesiems audiniams;

2) padeda sumažinti kariesogeninį angliavandenių poveikį;

3) maistas gali skatinti seilėtekį, dėl to savaime geriau apsivalo burna, stiprinamas kramtomasis aparatas.

Priminsime, kad labai svarbu nėščios moters mityba. Jos maiste turi būti daug baltymų, vitaminų, mikroelementų.

Pirmoje nėštumo pusėje moteris per parą turi gauti 2 stiklines pieno, 150 g varškės, 1/3 stiklinės grietinės, 20 g sūrio, 10 g aliejaus, 100 g žuvų produktų, 100 g mėsos, l kiaušinį, 500 g daržovių, 35 g svogūnų, 250 g bulvių, 200 g vaisių ir uogų, 200 – 250 g ruginės duonos (2 – 4 riekės), iki 60 g cukraus ir konditerijos gaminių.

Antroje nėštumo pusėje reikia sumažinti lengvai pasisavinamų angliavandenių kiekį, kurie skatina karieso formavimąsi, o intensyviai augant vaisiui, esant ddantų užuomazgų mineralizacijai -padidinti 1/4 baltymų produktų, pieno – iki 3 – 4 stiklinių (tarp jų – l stiklinę kefyro), varškės – iki 200 g, suvalgyti 2 kiaušinius, iki 300 g žuvų, iki 150 g virtos mėsos. Tačiau maisto produktų įvairovė dar nereiškia, kad visos medžiagos bus pasisavinamos, tai priklauso nuo kulinarinio paruošimo, aminorūgščių sudėties, mikroelementų santykio, tirpiklių. Pavyzdžiui, morkose esantis karotinas be riebalų praktiškai nepasisavinamas. Būtina, kad su maistu būtų gaunamos aminorūgštys, kurių trūksta sergant kariesu. Daug aminorūgščių yra jjautienoje, triušienoje, vištienoje, kalakutienoje, karpyje. Labai svarbaus maisto produktuose kalcio ir fosforo yra randama piene, ypač ožkos. Nemažai minėtų mikroelementų esti abrikosuose, persikuose, vyšniose, slyvose, burokuose, lašišoje. Tačiau pagrindinis kalcio šaltinis yra pienas (45 – 73%). Deja, kalcio organizmas iš mmaisto pasisavina tik 60%, todėl su maistu jo būtina gauti dvigubą kiekį. Viso nėštumo metu moters organizmui būtini vitaminai, ypač A, B, C, D, E.

Didelis profilaktinis vaidmuo tenka maisto produktams, kuriuose gausu fluoro. Manoma, kad per dieną išgėrus 3 stiklines geros arbatos, bus toks pat profilaktinis efektas, kaip vartojant fluoruotą vandenį. Fluoro taip pat nemažai yra šiuose maisto produktuose: daržovėse, menkėse, kepenyse, riešutuose.

Ne mažiau svarbų vaidmenį turi vaikų mityba, ypač pirmais gyvenimo metais, kai vyksta nuolatinių dantų užuomazgų formavimasis. Geriausias maistas naujagimiui yra motinos pienas, kuris turi visų medžiagų, reikalingų ne tik dantų, bet ir viso organizmo normaliam vystymuisi. Be to, vaiką maitinant krūtimi, prasideda taisyklingas žandikaulių vystymasis ir yra viena priemonių sąkandžio anomalijų profilaktikai.

Augant vaikui, jo maiste turi būti ddaug kalcio, baltymų, vitaminų, mikroelementų, ypač pieno produktų, daržovių, vaisių.

Karieso intensyvumas ir paplitimas turi tiesioginį ryšį su gausiu angliavandenių (sacharozės, gliukozės, fruktozės) kiekiu mityboje. Burnoje yra puikios sąlygos (drėgmė, 37° C temperatūra, palanki pH, mikroorganizmų, fermentų) angliavandenių glikolizei. Angliavandenių kariesogeninis poveikis priklauso ne tik nuo jų suvatojamo kiekio, bet ir nuo saldaus maisto lipnumo, taip pat nuo to, ar dažnai jie vartojami ir ar ilgai saldaus maisto likučių būna burnoje.

Svarbiausia – sumažinti cukraus kiekį mitybos racione. Todėl reikia vengti valgyti ssaldų maistą, kaip paskutinį patiekalą valgio metu. Nevalgyti saldaus maisto nakčiai. Suvalgę saldaus maisto, būtinai išskalauti burną vandeniu.

Ypač kenksminga, kai cukrus (įvairiu pavidalu) valgomas net 7 – 8 kartus per dieną. Dažnai vaikams su cukrumi patiekiamos morkos, braškės ir kt. Dėl cukraus ir mikroorganizmų sąveikos ant dantų paviršiaus susidaro rūgšti reakcija, kuri išsilaiko visą dieną. Šios susidariusios rūgštys tirpina emalį ir prasideda kariesas.

Mityboje svarbus vaidmuo tenka vaisiams ir daržovėms. Jų profilaktinis poveikis pasireiškia tuo, kad juose gausu vitaminų, mineralinių medžiagų. Be to, vaisiai, ypač obuoliai, ir daržovės, morkos, gerina savaiminį burnos apsivalymą, t.y. jos higieninę būklę. Tačiau atsimintina, kad nei obuoliai, nei morkos, nei kitos daržovės, vaisiai ar rupus maistas niekada neatstos dantų valymo. Valyti dantis šepetuku ir pasta būtina.

Niekada neatstos dantų valymo ir kramtomoji guma, nors jos kramtymas skatina seilių išsiskyrimą. O be to, labai dažnas gumos kramtymas gali padidinti kraujospūdį. Jei kramtomoje gumoje didžiausią procentą sudaro ksilitolis, tai tokia guma turi prieškariozinį poveikį. Norint, kad guma pajėgtų sustabdyti besivystantį kariesą, reikia, jog ksilitolio joje būtų ne mažiau kaip 60 – 65 proc. Tokia guma gali slopinti daugumą bakterijų, sukeliančių kariesą.

O pirmasis vizitas pas stomatologą turėtų būti, kai mažyliui išdygo pirmasis dantukas. Šis vizitas bus profilaktinis, tt.y. gydytojas pasakys jums, kaip turėtų keistis vaiko mitybos įpročiai, nurodys dantų valymo priemones ir parinks tinkamą dantų pastą ir šepetėlį.

IŠVADOS

Pacientų mokymas – sunkus uždavinys, reikalaujantis mokėjimo

bendrauti ir sugebėjimo skatinti. Mes turime remti paciento pastangas

išlikti sveiku. Tai ypač reikalinga toms pacientų grupėms, kurių maža

motyvacija. Geriausia higienos pradėti mokyti vaikus, nes suformuoti

įgūdžiai ir įpročiai išliks visą gyvenimą. Sunkiau mokyti suaugusiuosius,

nes susiformavusius jų įpročius ir įgūdžius keisti sunku. Tačiau

geranoriška pagalba ir draugiški patarimai neretai paskatina tai daryti.

Literatūros sąrašas

1. Simona Milčiuvienė, Eglė Slabšinskienė, Vilija Vaitkevičienė, Julija Narbutaitė. Vaiko dantų priežiūra. Kaunas, 2001.

2. Simona Milčiuvienė, Lina Jasulaitytė, ir kt. Vaikų dantų gydymas ir profilaktika. Kaunas, 2002.

3. Irena Balčiūnienė, Alina Pūrienė. Dantų ligų profilaktika. Vilnius, 1998.

4. Lina Jasulaitytė, Jūratė Pauraitė, Kristina Saldūnaitė ir kt. Dantų apnašos ir jų šalinimo būdai. Kaunas, 2000.

5. http://www.kvsc.lt/04_sveikata/d_sveik_vaikai/sveiki_dantys.htm

6. http://info.kmu.lt/sveikas/vaikas/dantys/dantys.htm

7. http://www.kvc.lt/04_sveikata/d_sveik_vaikai/dantys.htm

8. http://www.pagalmus.lt/02auga/dantys.htm

9. http://www.moteris.lt/02dec/parttwo/vaikas.htm

10. http://www.vilniausvsc.lt/ligos/3_vaiku_dantu_prieziura.htm

11. http://infosveikata.sam.lt/puslapis3-2-5.htm

Related Posts