Chirurgija

Home / Medicina / Chirurgija

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

SVEIKATOS FAKULTETAS

SLAUGOS IR REABILITACIJOS KATEDRA

REFERATAS

CHIRURGIJOS LYGIS IR GALIMYBĖS

IKI ASEPTIKOS IR ANTISEPTIKOS ĮVEDIMO

KLAIPĖDA

2002

ĮVADAS

Senovėje chirurgija (gr. cheir – ranka, ergon – veiksmas, darbas), barzdaskučių praktikuojama, buvo rankų darbas, amatas. Jos esmę sudarė paprasčiausia chirurginė pagalba: kraujavimo stabdymas, įsmigusios strėlės pašalinimas, lūžusios galūnės įtvėrimas, išnirimo atstatymas. Patys chirurgai buvo amatininkai. Jie nepriklausė gydytojų luomui, bet kartu su barzdaskučiais sudarė amatininkų cechą. Taigi chirurgija buvo laikoma netgi prastesniu amatu.

Chirurgijos raida visuomet labai priklausė nuo socialinių sąlygų ir bendros mokslo bei kultūros pažangos. Ilgus aamžius medicinos ir chirurgijos mokslo stabdys buvo religija, draudusi skrosti lavonus ir studijuoti anatomiją, be kurios neįmanoma chirurgijos pažanga. Nežiūrint bažnyčios draudimų, anatomija žengė į priekį ir chirurgija pamažu iš amato virto menu ir mokslu, o chirurgai – gydytojais.

Chirurgija, kaip mokslas, teises įgijo tik 1731 metais, kai Paryžiuje buvo įkurta Chirurgijos akademija. Nuo to laiko chirurgija ypač pažengė į priekį: ją pradėta traktuoti vienodai su vidaus ligomis. Šiandien chirurgas turi mokėti ne tik operuoti bet ir gerai diagnozuoti. Jis tturi gerai pažinti vidaus ligas ir kitas artimas disciplinas. Jau senovės indų gydytojas Susruta 800 m. pr.m. e. rašė, kad chirurgas, nepažįstąs vidaus ligų, yra panašus į paukštį, turintį tik vieną sparną.

Šių dienų chirurgija yra atskira medicinos mokslų šaka, glaudžiai ssusijusi su visais gamtos, ypač biologijos, mokslais. Jos tikslas – atstatyti audinių ir organų normalią fiziologinę būklę.

Dar niekuomet bendroji chirurgija nebuvo tokia svarbi kitoms klinikinėms disciplinoms, kaip dabar. Ji yra pagrindas tokių disciplinų, kaip akušerija – ginekologija, ausų, nosies ir gerklės ligos, akių ligos, traumatologija, urologija, taip pat tolimesnių chirurgijos studijų. Todėl bendrąją chirurgiją turi gerai mokėti ne tik chirurgai, bet ir visi gydytojai. Leonardas da Vinčis (1452 – 1519) rašė: “Tie, kas nori verstis praktika be teorinių žinių, yra tartum jūrininkai, lipantys į laivą be vairo ir kompaso ir niekuomet nežinantys, kur jie plaukia”.

ŽVILGSNIS Į CHIRURGIJOS ISTORIJĄ

Priešistorinė primityvioji ir senosios kultūros tautų chirurgija. Chirurgija, pagrįsta empirizmu bei patyrimu, greta ginekologijos yra viena seniausių medicinos mokslų šakų. Iškasenose randama aakmens amžiaus (apie 6000 m. pr. m. e.) chirurginių instrumentų. Kai kurie bronzos ir geležies amžiaus instrumentai labai panašūs į dabartinius.

Babilone chirurgija, kaip ir visa medicina, daugiausia buvo dvasininkų bei žinių rankose. Gydytojai neturėjo teisės keisti nustatytų chirurgijos formų, o patys dvasininkai, būdamo kilnesnio luomo atstovai, nenorėdavo teršti rankų krauju ir pūliais. Todėl reikėjo ruošti padėjėjus, kurie galėtų arčiau prieiti prie paprastos visuomenės, kaip žemesnio elemento, ir daryti operacijas, nesidrovėdami suteršti rankų. Senovės Asirijoje ir Babilone chirurgija buvo laikoma “žemesniu aamatu”.

Senovės Egipte (3200 – 300 m. pr. m. e.) chirurgija buvo gana smarkiai išsivysčiusi, bet dėl religinių prietarų negalėjo pasiekti reikiamo lygio. Egiptiečiai mokėjo amputuoti, kastruoti, operaciniu būdu pašalinti akmenis. Be to, jie sugebėjo gerai atstatyti ilgųjų kaulų lūžius, taikydami specialų lūžusių kaulų fiksavimo būdą. Operacijų metu skausmui numalšinti vartojo indiškąją kanapę ir opijų, mokėjo atskirti švarias žaizdas nuo užterštų ir jas atitinkamai gydyti.

Maždaug V a. pr. m. e. Egipte prasidėjo smulki gydytojų specializacija. Kaip nurodė Graikų istorikas Herodotas, vieni gydydavo akis, kiti – skrandį, treti – rankas, ketvirti – kojas ir t.t.

Senovės Indijoje (1500 – 500 m. pr. m. e.) chirurgija mažiau priklausė nuo dvasininkų, todėl čia žymiai daugiau buvo pasiekta. Buvo žinomas žarnų užsisukimo operacijos būdas, indų gydytojai sugebėjo padaryti žarnų fistulę, susiūti žarną skruzdėlių žnyplėmis. Žaizdoms susiūti vartota lininiai siūlai ir plaukai. Vėliau buvo paruoštas nosies plastikos būdas, kuris išliko iki šių dienų. Stabdant kraujavimą, gana sėkmingai vartota spaudžiamieji tvarsčiai. Opos ir fistulės būdavo gydomos, prideginant karšta geležimi. Įkandus gyvatei ar kokiam nors vabalui, galūnė būdavo užveržiama varžtu. Įkandus šuniui, žaizda būdavo išgramdoma.

Senovės Graikijos (700 – 400 m. pr. m. e.) chirurgija, kaip ir visa medicina, buvo pasiekusi ypatingai aukštą lygį. Jai negalėjo prilygti nei ankstesnė, nei vvėlesnė kitų šalių chirurgija. Graikų chirurgija ypatingai suklestėjo V a. pr. m. e. Nors ir Senovės Graikijoje chirurgijai, kaip ir visai medicinai, vadovavo dvasininkai, gydymo dievo Asklepijaus tarnai, vadinami asklepiadais, bet gydytojai turėjo daugiau laisvės. Asklepiadai buvo prie šventyklų įsteigtų gydytojų mokyklų vedėjai. Baigę tas mokyklas, jaunieji asklepiadai duodavo vadinamąją asklepiadų, arba Hipokrato, priesaiką – laikytis kukliai bei švariai ir sąžiningai atlikti savo pareigas.

Garsiausias graikų gydytojas empirikas Hipokratas (460 – 377 m. pr. m. e.) medicinos veikale “Corpus Hippocraticum” paskelbė daug chirurginių darbų, kuriuose yra duomenų apie kaukolės kaulų lūžių nustatymą ir gydymą, apie įvairius kaulų lūžius ir jų gydymą. Kaulų lūžiams gydyti Hipokratas naudojo įtvarus, tempimą, masažą ir gimnastiką. Jis ypač domėjosi kaulų išnirimais ir jų atstatymu, mokėjo atskirti žaizdas, gyjančias be pūliavimo, nuo supūliavusių žaizdų, joms gydyti siūlė skirtingus būdus. Kraujavimui sustabdyti Hipokratas rekomendavo sužeistą galūnę pakelti aukštyn. Šis būdas išliko iki šių dienų. Hipokratas turėjo savo chirurginius instrumentus, bet operuodavo retai. Jis amputuodavo galūnes, įvykus gangrenai, bet tai atlikdavo gangrenuotoje vietoje, trepanuodavo kaukolę, operuodavo pūlinius pleuritus (atvėręs krūtinės ląstą, išleisdavo pūlius ir drenuodavo).

Ruošianti operacijai ir atliekant pačią operaciją, buvo griežčiausiai reikalaujama švaros. Tam tikslui apskusdavo operacinį lauką, operacijos metu vartojo švarų lietaus vandenį, pakartotinai išvirintą ir perfiltruotą. BBet vis dėl to operacinės žaizdos pūliuodavo ir ligoniai dažniausiai mirdavo.

Hipokratas žinojo infekcines ligas – stabą, rožę, flegmoną, – kurias gydant daug reikšmės teikė saulei, dietai. Taikydamas chirurginius veiksmus, griežtai laikėsi principo – nepakenk. Jis daug dėmesio skyrė gydytojo etikai, paruošė baigiančiųjų medicinos mokyklas priesaikos tekstą.

Chirurgija, žlugus antikinei Graikijai (nuo 300 m. pr. m. e. iki 400 m. m. e.). Aleksandrija (300 – 50 m. pr. m. e.). Chirurgijos mokslas ir menas, kaip ir visa medicina, žlugus Graikijai, kartu su gydytojais persikėlė į Aleksandriją, kuri buvo vakarinėje Nilo deltos pusėje. Čia medicina, ypač chirurgija, rado puikų priegblostį, atitinkantį Hipokrato dvasią. Žymūs Aleksandrijos gydytojai buvo Herofilas ir Erazistratas. Jie tyrė smegenis, ieškodami sielos. Buvo nustatyta, kad smegenys yra svarbiausias sąmonės organas. Jie rado nugaros smegenis bei nervus ir nusakė jų svarbą. Herofilas aprašė priešinę liauką ir pavadino ją prostata.

Senovės Romos chirurgija (nuo 100 m. pr. m. e. iki 200 m. m. e.). Senovės Romos imperijoje chirurgija pradėjo klestėti, atvykus graikų gydytojams, kurie kartu atsinešė medicinos pasiekimus. Čia jie pasiekė žymių laimėjimų, nes senovės Romos chirurgai turėjo palyginti daugiau laisvės. Greitai Romoje atsirado daug žymių gydytojų chirurgų, kurie garsėjo įvairiose srityse. Gladiatorių mokyklų gydytojai gerai turėjo mokėti gydyti žaizdas, tvarkyti kaulų

lūžius ir išnirimus. Labai svarbūs chirurgijai buvo dviejų žymių chirurgų – Celso ir Galeno – darbai.

K. Celsas gyveno nuo 25 m. pr. m. e. iki 45 m. m. e. Jis save laikė Hipokrato mokiniu. Celsas susistemino chirurgiją ir paliko didelį enciklopedinio pobūdžio veikalą “De medicina”. Celsas savo veikalo 78 knygoje išsamiai nušvietė visą tų laikų chirurgiją. Jis paskelbė daug naujų anatomijos žinių ir aprašė daug įvairių operacijų, nes jo operacinė technika buvo gana toli pažengusi. Celsas patobulino visų operacijų techniką, kkraujavimui stabdyti vartojo ne tik spaudžiamuosius tvarsčius bei tamponus, bet ant kraujuojančios kraujagyslės uždėdavo ir ligatūras.

Kl. Galenas (130 – 210 m. m. e.) ypatingai daug dėmesio skyrė žmogaus kūno sandarai ir funkcijai. Jis surinko daug anatomijos ir fiziologijos žinių, kurios prasidėjo prie chirurgijos pažangos. Be to, jis toli pažengė operacinės chirurgijos srityje ir paliko daugelio operacijų aprašymą. Operacijų metu kraujavimui stabdyti Galenas naudojo ligatūras ir kraujagysles užsukdavo. Žaizdas siūdavo šilkiniais, o dažnai ir žarniniais siūlais. Galenas ypač rūpinosi žaizdų gydymu iir gijimu. Jis pirmasis aprašė kaulų sugijimą ir kaulinio rumbo susidarymą.

Bizantija. Žlugus Romos imperijai, niekas Romoje nebeglobojo graikų – romėnų medicinos. Užtat Bizantija, vėliau vadinama Konstantinopoliu, IV – VIII a. sudarė sąlygas Hipokrato, Celso ir Gleno mokslui klestėti. Žymiausias to llaiko gydytojas Bizantijoje buvo Povilas Eginiškis iš Egino salos. Šis chirurgas šalindavo navikus, amputuodavo, panaudodamas karštą geležį.

Arabų periodas (600 – 1492 m.). Žymiausias arabų medicinos atstovas buvo Ibn – Sina (980 – 1037 m.), Europoje žinomas Avicenos vardu. Tai mūsų tėvynainis tadžikas. Avicena buvo labai išsimokslinęs. Jis studijavo filosofiją ir mediciną, greitai pagarsėjo kaip gydytojas praktikas, o vėliau kaip įžymus mokslininkas.

Avicena paliko daugiau kaip 100 mokslo darbų, iš kurių vertingiausias yra 5 tomų “Medicinos, arba gydomojo meno, kanonas”, kur daug vietos skirta chirurgijos mokslui. Kai kurių autorių teigimu, Avicena esąs pastovaus tempimo, gydant ilgųjų kaulų lūžius, autorius.

Viduramžių chirurgija. Viduramžiais chirurgija netoli tepažengė, nes bažnyčia buvo neįveikiama kliūtis mokslui. Bažnyčios kanonai griežtai draudė skrosti lavonus moksliniais tikslais. Taip pat buvo neleistinos kkruvinos operacijos. Negalėdamas skrosti lavonų, gydytojas nieko nenusivokė apie anatomiją ir fiziologiją. Dirbti mokslui buvo pavojinga, nes už tai mokslininkas galėjo būti sudegintas inkvizicijos lauže.

Laipsniškai chirurgija pateko į barzdaskučių rankas. Ilgainiui iš barzdaskučių cecho susidarė chirurgų cechas. Šie chirurgai buvo ne gydytojai, o tik amatininkai bei meistrai. Jie važinėdavo po prekyvietes ir turgus, atlikdami savo patarnavimus turgaus aikštėse publikos akyse. Barzdaskučiai daugiausia versdavosi žaizdų gydymu.

Tradiciniai žaizdų gydytojai, arba chirurgai, buvo labiausiai įsigalėję Italijoje XI – XIII a. Iš šiaurės Italijos jjie pasklido po Europą kaip garsūs išvaržų ir akmenų operuotojai. Bet kartu su chirurgais žinovais, kurie sudarė chirurgų cechą, buvo daug ir bemokslių barzdaskučių, ir pirtininkų, kurie pridarydavo žmonėms daug žalos. Užtat Sicilijos karalius Rodžersas II 1140 m. įvedė chirurgams ir visiems kitiems gydytojams egzaminus.

Viduramžiais chirurgijos srityje vadovaujamasis vaidmuo priklausė Italijai ir Prancūzijai.

Italijoje, Frydrichui II pertvarkius, buvo įkurti keli universitetai. Chirurgijai ypač nusipelnė Salerno mokykla, nes ji chirurgijos mokslą jau grindė anatomija. Rodžeras Frugardis iš Salerno išleido chirurgijos kompendiumą “Chirurgia magistri Rodžeri”, kuriuo net ištisą sekantį šimtmetį naudojosi ne tik Italijos, bet ir Prancūzijos bei kitų šalių gydytojai. Taigi Salerno ir Bolonijos mokyklos ilgą laiką buvo chirurginių žinių skleidėjos.

XII – XIII a. Salerno ir Bolonijos universitetai paruošė daug žymių gydytojų, kaip Luka, kuris skausmui malšinti operacijos metu vartojo narkotines pintis. Šį būdą Luka paveldėjo iš Aleksandrijos mokyklos. Brunas de Langoburgas (1250 m.) nustatė principinį skirtumą tarp pirminio ir antrinio žaizdų gijimo. Rodžeras ir Rolandas iš Salerno taikė šviežių žaizdų tamponadą ir tobulino žaizdų siuvimo techniką. Leonardas Bertapalija (1460 m.) paruošė kraujuojančios žaizdos sutvarkymo ir kraujagyslių užrišimo techniką. Tuo laikotarpiu dirbo didysis dailininkas ir anatomas Leonardas da Vinčis (1452 – 1519 m.), daug davęs medicinai ypač chirurgijai. Medicina tuo metu jau rrėmėsi anatomijos ir fiziologijos žiniomis.

Prancūzija. 1205 m. Paryžiuje buvo įsteigtas universitetas, kuriame 1220 m. įkurtas ir medicinos fakultetas. 1295 m. iš Italijos grįžo Lafranckis, V. Saliceto mokinys, ir todėl žymiai pagerėjo chirurgų ruošimas. Ilgainiui prancūzų chirurgija pralenkė italų chirurgiją. Tačiau Prancūzijos barzdaskučiai, kurie nuolatos kovojo su chirurgais, nevengė ir šarlatanizmo. Žinoma, ne visi barzdaskučiai buvo šarlatanai, iš jų vėliau išaugo žymių chirurgų.

Viduramžių pabaigoje žymiausias prancūzų chirurgas buvo Henris de Mondevilis, kuris galutinai pasisakė prieš žaizdų zondavimą ir suprato ankstyvo žaizdos sutvarkymo svarbą. Vietiniam nuskausminimui jis taikė galūnės užveržimą.

Ne mažiau reikšmingas chirurgijai Gi de Šolijakas, kuris plačiai taikė šviežių žaizdų siuvimą. Jis pirmasis pradėjo siūti žarnas, parašė labai išsamų chirurgijos vadovėlį, kuriame aprašė šlaunikaulio lūžio gydymą pastovaus lūžgalių tempimo į priešingas puses būdu. Šis būdas buvo užmirštas ir tik XIX a. iš naujo atrastas.

Vokietija. XII – XV a. Vokietijoje gydydavo tik dvasininkai, todėl medicina nežengė į priekį. 1348 m. buvo įsteigti universitetai. Medicina buvo krupščiausiai dėstoma, bet chirurgija – visai neliečiama. XV a. pabaigoje atsirado du žymūs prancūzų mokyklos chirurgai – J. Brunšvigas ir H. Geršarfas. Pirmą chirurgijos vadovėli vokiečių kalba 1497 m. išleido Brunšvigas.

XVI amžiaus chirurgija. Laikotarpis nuo antrosios XV a. pusės ir XVI a. vadinamas renesanso (atgimimo) epocha. Tai bbuvo medicinos didžiausio suklestėjimo laikotarpis, pagimdęs minties ir mokslo milžinus. Šio laikotarpio žymiausieji mokslininkai: Kopernikas, Galilėjus. Jie ir daugelis kitų padėjo mokslui tvirtus pagrindus. Viso mokslo ir chirurgijos pažangai palankias sąlygas sudarė tai, kad buvo nusikratyta religinių varžtų, kurie stabdė pažangą. Buvo atrasti nauji jūros keliai: 1492 m. atrasta Amerika, 1498 m. – kelias į Indiją. Vystėsi prekyba. Pradėta visą mokslą grįsti tyrimais ir stebėjimais. Tuo ypač domėjosi chirurgai, nes klinikiniai stebėjimai palengva buvo papildomi įvairiais eksperimentiniais ir tyrimų duomenimis, o tai skatino chirurgiją sparčiai žengti į priekį. Pradėjus savarankišką tiriamąjį darbą, imta abejoti senovės mokslininkų autoritetais.

XVI a. pradžioje visoje Europoje kilo chirurgų kivirčai su jų konkurentais – barzdaskučiais ir pirtininkais. Pagaliau ši kova pasibaigė chirurgų naudai. Iškilo daug žymių chirurgų. Prancūzijoje garsus chirurgas buvo A. Parė (1510 – 1590 m.). iš pradžių jis chirurgijos amato mokėsi pas vieną Paryžiaus barzdaskutį. Po to buvo priimtas į Hotel – Dieu barzdaskučiu – chirurgu. 1536 m. Prancūzų –Vokiečių karo metu Parė turėjo progų išmokti anatomijos ir įsigyti didelę chirurginę patirtį. Stebėdamas daug sužeistųjų, Parė įrodė, kad šautinės žaizdos komplikuojasi ne dėl užnuodijimo paraku, kaip seniau manyta, bet dėl paties sužeidimo. Todėl jis atsisakė pilti į žaizdas verdančią alyvą, kaip buvo daroma anksčiau.

Ypač nusipelnė šis mokslininkas, ištobulindamas galūnių amputavimo techniką: pradėjo taikyti stambiųjų kraujagyslių perrišimą ir 1552 metais sugalvojo specialų instrumentą kraujuojančioms kraujagyslėms operacijos metu užspausti. 1563 metais Parė buvo paskirtas karaliaus Karolio IX asmeniniu chirurgu ir vyriausiuoju Hotel – Dieu žaizdų gydytoju.

Didžiausias kovotojas prieš scholastinę mediciną buvo Šveicarijos chirurgas Teofrastas Bombastas Hohenheimas (1493 – 1541 m.), vadinamas Paracelsu. Jis daug keliavo po Europą, Rusiją, buvo net Vilniuje ir gerai įvertino Lietuvos chirurgų darbą. Šiam chirurgui teko dalyvauti karuose, todėl jis įgijo ddaug praktinės patirties, ypač gydydamas žaizdas. Šis mokslininkas daug nuveikė, aiškindamas žaizdinį procesą, spręsdamas teorinius ir praktinius medicinos klausimus, jis rėmėsi chemija ir pasiūlė daug vaistingųjų medžiagų viso organizmo būklei gerinti. Be to, jis pirmasis pradėjo nagrinėti profesines ligas, kas ypač buvo svarbu tolesniam mokslo vystymuisi.

XVI a. anatomai daug prisidėjo prie to, kad anatomija taptų chirurgijos pagrindu. Jau nedaug trūko, kad A. Vezalijus būtų atradęs kraujotaką. Ispanų gydytojas M. Servetas taip pat buvo netoli kraujotakos atradimo, bet buvo sudegintas ant llaužo Ženevoje. Chirurgijos labui daug nuveikė Falopijus, Eustachijus ir kt.

XVII ir XVIII amžiaus chirurgija. XVII amžius – tai laikotarpis, kai galutinai žlugo scholastika ir smarkiai į priekį pažengė medicina, o ypač chirurgija. V. Harvėjus įgyvendino M. Serveto ir A. Vezalijaus iidėją – 4605 m. atrado kraujo apytaką. Ir vis dėl to chirurgija dar buvo labai žemo lygio – barzdaskučių chirurgija. XVIII amžiuje didelę pažangą padarė anatomija, fizika, chemija ir fiziologija, o ryšium su tuo ir chirurgija. Anglijoje daug nuveikė chirurgas eksperimentininkas Dž. Hunteris, kuris stengėsi pagrįsti chirurgiją teoriškai, kad būtų galima atsisakyti pažiūros, jog ji esanti tik operacinė technika. Taigi jis siekė, kad chirurgija iš amato virstų mokslu ir menu.

1731 m. Paryžiuje Liudvikas XV įkūrė Karališkąją chirurgijos akademiją. Tuomet chirurgai buvo prilyginti kitiems gydytojams. Pirmasis Akademijos prezidentas buvo žymus to laiko chirurgas Ž. I. Pti. Akademija pasidarė didžiausias mokslo centras Europoje, ir jos dėka prancūzų chirurgija dominavo pasaulyje iki XIX a. vidurio. Chirurgijos akademijoje dirbo tokie žymūs to meto chirurgai, kkaip J. F. Dešanas, P. I. Dezo.

Svarbiausias klausimas, kuris domino XVIII a. chirurgus, buvo žaizdų gydymas. Daug sužeistųjų mirdavo ne tiek dėl sunkaus sužeidimo, kiek dėl žaizdų komplikacijos – pūliavimo. Todėl to laiko chirurgai ieškojo šių komplikacijų priežasties. Jie manė, kad čia svarbų vaidmenį vaidina oras, kuris atšaldo ir džiovina žaizdas, dėl to žaizdos paviršiuje susidaro plėvelė, susiaurėja smulkiosios kraujagyslės ir sutrinka kraujo apytaka žaizdoje. Todėl to amžiaus chirurgai labai bijojo oro ir stengėsi ant žaizdų dėti tvarsčius, kad per jjuos neprieitų oras.

XIX ir XX amžiaus pradžios chirurgija. XIX a. galutinai susiformavo tiek sisteminė, tiek ir topografinė anatomija, kuri sudarė palankias sąlygas operacinei technikai. Chirurgijos vystymąsi skatino auganti pramonė, nes pagausėjo įvairių pramoninių sužeidimų. Kapitalizmui būtinai buvo reikalingos darbo rankos, todėl teko rūpintis tų darbo rankų sąvininkų sveikata. Chirurgijos pažangą skatino ir didieji karai. Pirmą kartą istorijoje Napoleonas sumobilizavo tokią didžiulę armiją, kuriai reikėjo daug medicininės, ypač chirurginės, pagalbos. Tačiau buvo ir kliūčių. Pirma, stokojo tinkamų skausmą malšinančių priemonių; antra, nemokėta kovoti su žaizdų infekcija; trečia, nemokėta operacijos metu stabdyti kraujavimo. Šios problemos buvo išspręstos tik XIX amžiaus viduryje. 1895 m. žymus fizikas V. Rentgenas atrado spindulius, kurie buvo panaudoti diagnostikai, o vėliau piktybinių navikų ir kitų ligų gydymui.

XX amžiaus chirurgija. XX a., ištobulėjus anesteziologijai, išsivystė krūtinės organų chirurgija, kuri pasiekė didelių laimėjimų. Dabar chirurginiu būdu gydomos endokrininės sistemos ir nervų sistemos ligos. Didelių laimėjimų pasiekė chirurgijos šaka – traumatologija. Chemioterapijos dėka pagerėjo kova su infekcija. Labai ištobulėjo kraujo perpylimas; tai padėjo kovoti su trauminiu ir operaciniu šoku. Didelių laimėjimų pasiekė plastinė ir atstatomoji chirurgija.

Chirurgijos raida Lietuvoje. Vakarų Europos pavyzdžiu XV a. pabaigoje Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, chirurgija vertėsi barzdaskučiai. XVI a. pradžioje, kaip ir visi amatinikai, jie pradėjo bburtis į cechus. Lietuvoje barzdaskučiai – chirurgai buvo labai populiarūs, nes teikė medicinos pagalbą ne tik liaudžiai, bet ir diduomenei. Jie nuleisdavo kraują, savarankiškai gydė opas, žaizdas, dažnai žaizdas su kaulų lūžiais ir vidaus organų sužeidimais. Barzdaskučiai susiūdavo žaizdas, gydydavo pūlinius, atitaisydavo išnirimus ir lūžius. Vilniaus barzdaskučiai – chirurgai atlikdavo visas tada žinomas chirurgines operacijas. Tarp barzdaskučių – chirurgų ir pirtininkų, kurie veržėsi į chirurgiją, būdavo gana aštrių kivirčų. Įnirtinga kova vyko tol, kol egzistavo barzdaskučių cechas; teismuose nesibaigdavo bylos. Todėl chirurgija didelės pažangos nepadarė. Vilniaus chirurgų cechas išsilaikė daugiaukaip 300 metų.

ANTISEPTIKA IR ASEPTIKA

Seniau žaizda po operacijos labai dažnai pūliuodavo, dėl to daug ligonių mirdavo. 1852 m. N. Pirogovas rašė, jog iš 400 operuotojų 159 mirė dėl to, kad pūliavo žaizda. Iki bakteriologinės eros pradžios (1876) daugiau kaip pusė operuotų ligonių susirgdavo rože, žaizdų difterija arba kraujo užkrėtimu ir mirdavo. Daugiausiai ligonių mirdavo dėl atvirų kaulų lūžių. Kadangi po operacijos būdavo toks didelis mirštamumas, tai chirurgai bijodavo peilio, o sergantieji – pjovimų ir perrišimų. Iki XIX a. vidurio žaizdų infekcija buvo tikra chirurgijos rykštė, nes netgi po lengviausių operacijų mirdavo iki 50 – 80% ligonių. Jokios gydomosios priemonės nuo šių susirgimų negelbėdavo, nes nežinota, dėl ko jie atsiranda ir kaip jjuos gydyti. Naujų žinių apie žaizdų pūliavimą pateikė I. Zemelveisas (1818 – 1865), vengrų gydytojas. Jis pasiūlė rankas plauti muilu ir chloro vandeniu. Po to mirštamumas staiga sumažėjo nuo 18 iki 1,27%. Paryžiuje vaistininkai Lemeras ir Botinis pastebėjo, kad karbolio rūgštis sulaiko puvimą, ir pradėjo ją vartoti pūlinių žaizdų gydymui, bet jokių išvadų nepadarė. Anglų chirurgas Dž. Listeris (1827 – 1912), remdamasi L. Pastero darbais, padarė išvadą, kad žaizdų puvimo priežastis yra gyvi mikroorganizmai, patekę į žaizdą iš oro. Kovai su mikroorganizmais jis panaudojo 3 – 5proc. karbolio rūgšties tirpalą ir plačiai jį pritaikė. Todėl jis yra laikomas antiseptikos įkūrėju. L. Pasteras nurodė, kad bakterijos tvarstomojoje medžiagoje gali būti sunaikintos aukšta temperatūra. 1878 m. Bucheris pradėjo virinti instrumentus. Prasidėjo chirurgų kova priš antiseptiką. E. Bergmanas ir jo asistentas I. Šimelbušas įvedė aseptiką, ir nuo 1890 m. chirurgijoje prasidėjo nauja era – aseptikos era. E. Bergmanui aseptika užhiptonizavus pasaulį, antiseptikos būdas teoriškai buvo diskredituotas. Tačiau greitai gyvenimas išryškino klaidas, įrodydamas, kad be antiseptikos nagalima apsieiti. Ir antiseptika buvo grąžinta į savo garbingą vietą. Ilgainiui buvo išaiškintas antiseptinių priemonių veikimo mechanizmas, kuris nėra toks paprastas, kaip manė Dž. Listeris ir kiti. Jau K. Berneras teigė, kad, ligai vystantis, lemiamą reikšmę turi makroorganizmas,

o ne mikroorganizmai. Tuo būdu pasikeitė supratimas apie gyvąjį audinį, kuris turi savo taisykles, kovodamas su patekusia infekcija. Visas dėmesys buvo skirtas organizmo kovai su infekcija.

ORGANŲ PERSODINIMO ISTORINĖ APŽVALGA

Istoriniai šaltiniai mini, kad II a. pr. Kr. kinų chirurgai mokėjo persodinti audinius ir organus. Ši istorija gali būti ir mitas. Kita viduramžių legenda pasakoja, kaip mitologiniai broliai dvyniai Kozmas ir Damianas prisiuvo mirusio mauro koją baltajam pacientui. Indų rankraštyje yra yrašyta apie II – III a. pr. Kr. atliktus autogeninius persodinimus. AAusų, nosies ar lūpų sužalojimams atstayti buvo imami kaktos, kaklo ir skruosto audiniai. Pirmoji žinia apie Vakarų pasaulyje atliekamą audinių persodinimą yra Gasparo Tagliacozi (1547 – 1599) iš Bolonijos paskelbtas veikalas, kuriame jis aprašė savo rinoplastikos ir autotransplantacijos techniką. Jis atmetė alotransplantacijos idėją dėl vadinamų „ individo jėgų ir galių“, vėliau tai nustatyta kaip biologinė svetimo audinio atmetimo reakcija. Kitas audinių persodinimo etapas prasidėjo tada, kai D. Hanteriui (1728 – 1793) pavyko sėkmingai atstatyti pacientui išmuštą dantį. Jis taip pat vvykdė eksperimentus audinių persodinimo srityje; laikėsi nuomonės, kad aiškiai skirtingos kilmės audiniai gali susijungti, tiesiog reikia, kad jie suliptų. 1804 metais D. Baronio iš Milano paskelbė apie sėkmingus eksperimentus su avimis, laisvai persodinant didelius odos gabalus iš vienos vietos į kkitą. Maždaug tuo metu Č. Sekaras užsiminė apie galimybę prisiūti galūnes. P. Bertas savo tyrimais tęsė šią idėją, įdiegdamas parabiozės – dviejų gyvūnų chirurginio sujungimo techniką. Laisvo audinių persodinimo technika XIX a. vystėsi labai sparčiai. L. Olje nustatė kaulinio audinio bei odos transplantacijos principus. Praktiškai jau buvo atliekami odos be subkutaninių audinių persodinimai. 1863 m. P. Bertas įrodė, jog įaugusios į persodintą audinį kraujagyslės yra būtinos jo mitybai. 1881 m. V. Makivenas paskelbė apie sėkmingą kaulo alotransplantaciją, o 1905 m. E. Zurinas – apie ragenos persodinimą. Tačiau nepaisant atskirų sėkmės atvejų, transplantacijos rezultatai buvo prasti. Dažnos organų persodinimo nesėkmės vertė ieškoti atsakymo į esminį klausimą: ar skirtingi audiniai ir individai yra suderinami?

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. „Bendroji chirurgija“ T. Šiurkus

2. „Chirurginių ligonių slauga“ D. DDeividėnas 2001m.

3. mokymo priemonė „Medicinos seserims ruošti“

4. Medicinos enciklopedija Nr.1

5. Žurnalas „Gydymo menas“ Nr.4, 5 ; 1999m.

Related Posts