Žmogus ir gamta

Home / Lietuvių kalba / Žmogus ir gamta

Žmogus ir gamta

Toks juokingai mažytis šio beribio, protu neaprėpiamo pasaulio sutvėrimas – žmogus. Jis gimsta iš niekingos kelio dulkelės, kad savo pranašumu nustebintų didžiausius galiūnus – deja, niekingas jis lieka visą savo gyvenimą ir nepajėgia pasinaudoti net maža dalele to didžiojo jam suteikto stebuklo – proto. Žmogus, taip sunkiai pakilęs iš bespalvių kelio dulkių, žengia per gyvenimą neapdairiai, sutrypdamas tokias pat niekingas dulkeles kaip ir jis pats, taip niekad ir nepakildamas į aukštesnę dvasinės pasąmonės plotmę.

„Kas turi daug proto, ttam reikia dar daugiau proto jam valdyti“. Tai sena anglų liaudies patarlė, bene geriausiai atspindinti problemą, su kuria nuolat tenka susidurti šiuolaikiniam žmogui. Protas, net iš pirmo žvilgsnio atrodantis tokiu sudėtingu ir kartu nepakartojamu mechanizmu, yra per daug laikinas, – kaip ir pats žmogus, – kad pajėgtų aprėpti ilgesnį laiko tarpą negu pačio gyvavimas. Galbūt būtent dėl šios priežasties žmogus per visą savo egzistavimą šioje žemėje naudoja savo protą tik kaip gana patikimą ir savo gyvenimui palengvinti tinkamą įrankį, siekdamas jjam vienam težinomų tikslų ir taip sunaikindamas paskutines niekada jam nesugebėjusias prilygti, bet kartu ir tokias nepriekaištingai darnias jį supančios gyvybės formas.

Pažinimas – štai ko siekia šiuolaikinis žmogus! Argi mūsų nuostabusis pasaulis neprilygsta biblijiniam rojui?.. Iš tiesų žmogus kartą nnusiskynęs taip gražiai atrodančių pažinimo vaisių, atvedė žmoniją į pragaištį. Deja, ši lemtinga klaida, netapusi gera pamoka ateinančioms kartoms, neužkirto kelio ateities beprasmybėms. Tik šiandien erdvė – jau nebe toks mažytis, kadais žadėjęs nuostabų gyvenimą rojus – šįkart tai didelis pasaulis. Deja, nors ir nesąmoningai, bet žmogus vis tiek visą savo gyvenimą siekia pažinimo. Jam jau nebeužtenka pasaulio, jo žvilgsnis vis gilyn skverbiasi į dar nepasiektus visatos tolius. O kad būtų teisus tas, kuris mano, kad pažinimas žmogui šį kartą nepasiekiamas! Žemė – uždara, rojui prilygstanti erdvė, ir žmogui galbūt uždrausta peržengti jos ribas. Kas tai bebūtų: ar saulėje blizgantis vaisius ar prabangoje skęstantis gyvenimas – tai vis tiek neišvengiamai veda į pražūtį. Ozono skylės. Gal tai ir yra vartai įį dar mums nepažįstamą erdvę, kelias į pažinimą! Bet niekada nepamirškime vieno svarbaus dalyko: rojaus vartai, atsivėrę pirmiesiems žmonėms į vargą bei sunkumus, jau neįsileido norinčių sugrįžti atgal. Žmogus įstengė susidoroti su visais jam metamais sunkumais, prisitaikyti prie laukinės gamtos ir netgi pajungti ją savo reikmėms, bet kelių tūkstantmečių kaina? Žmogus taip niekada tinkamai ir nepasimokys – jis siekia naujo vaisiaus nuo naujo pažinimo medžio.

Žemė – tai motina, išleidusi į pasaulį žmones – vaikus, bet tuo pačiu ir savo ppačios žudikus. Kaip vaikai, turį būti be galo dėkingi savajai gimdytojai už gyvastį, mes užkrauname sunkią, tiesiog nepakeliamą naštą ant pavargusios Žemės krūtinės. Keliai, gamyklos, betoninės tvoros, daugiaaukščiai namai – visa tai taip palengvina mūsų būtį. Tik kam tenka už tai mokėti?

Kažkada pirmykštis žmogus su gamta sudarė vieną visumą, buvo neatskiriama jos dalis, toks pat nuogas ir nekaltas kaip ir ji. Harmonija sugriuvo su pirmu prisilietimu prie uždrausto vaisiaus – žmogus išsigando savo atvaizdo. Jis pradėjo dangstyti savo kūną drabužiais, slapstytis būstuose, kurie vis didėjo, atsitvėrė nuo gyvojo pasaulio storomis tvoromis, kol galų gale sukūrė savąjį – deja, ne amžiną – pasaulį. Dabar jis išeina į lauką tik praalkęs – kad iščiulptų paskutinius gyvybės syvus iš Žemės. Žmogus – tai lyg tas sūnus palaidūnas, sugrįžtantis namo. Jis labai nutolo nuo savo protėvių o tuo pačiu ir nuo gamtos, bet kai kas išliko iki šių dienų. Tai savisaugos instinktas, šiandieniniame gyvenime įgavęs kitą formą, tapęs savanaudiškumu ir visišku egoizmu, kuris Žemės ateičiai reiškia neišvengiamą pražūtį. Žmogus trokšta valdyti – valdyti viską. Jis išmoks pasigaminti visus jam reikalingus daiktus, išves daugybę formulių, bet taip ir neatras pačios svarbiausios – laimės formulės. Kai jis sustos ir apsidairys, jau bus per vėlu: llaimės lobiai jau bus seniai palaidoti po storu žemių sluoksniu, užversti gremėzdiškais gamyklų pamatais ir dar didesnėmis šiukšlių krūvomis.

Ledynai Antarktidoje sparčiai tirpsta. Galbūt artėja antrasis pasaulinis tvanas? Tik ar suspėsime šį kartą pasistatyti Nojaus laivą? Kažkada žmogus pasiėmė į jį visų gyvūnų ir augalų po vieną rūšį. Tik kiek jų beliko iki mūsų dienų?..

Grožimės spalvotais paveiksliukais knygose, nuotraukomis žurnaluose, ieškome nepaliesto grožio svečiose šalyse, kai tuo tarpu, atsidarę langus pilame visas paplovas tiesiog į gatvę, užversdami kažkada buvusį grožį dvokiančiomis atliekomis. Gamta nesiskundžia. Ji – kaip motina, kuri visada priglaus savo sūnaus galvą, kai iš jo telikęs tik nejudrus kūnas, kai žmonės, supratę nebegausią iš jo daugiau jokios naudos, palieka jį likimo valiai. Mums spręsti, ar elgiamės su gamta, o galų gale ir patys su savimi, teisingai. Jeigu norime ateityje išvysti betoniniais koridoriais vaikščiojančius robotus, esame teisingame kelyje. Juk mes ir skiriamės nuo gamtos tuo, kad mums suteikta teisė rinktis, o jai – ne.

Related Posts