M.K.Čiurlionis

Home / Lietuvių kalba / M.K.Čiurlionis

„Kiekviena siela turi akį, kuri žiūri vidun, nukreipta į nematomąją naktį. Visos meno šakos yra sąlygotos to antrojo regėjimo patirties. Muzika prabyla kalba, kupina simbolių, kurių kiekvienas žodis grįžta iš gelmių šimtais to paties atsakymo aidų“. (O. Bžežina, 1898.)

Simbolizmas kaip meno kryptis, apimanti literatūrą, teatrą, dailę, susiformavo XIX a. pabaigoje Prancūzijoje.

Simbolio sąvoka graikų kilmės. Žodžiu symbolon iš pradžių buvo įprasta vadinti ko nors trūkstamą dalį. Taigi simboliu tapęs ženklas tarsi paslepia atvirą posakio arba vaizdo prasmę.

Įvairios kultūros kūrė savitus simbolius, jjuos paveldėdavo naujos kartos. Bėgant laikui, kito jų prasmės. Domėjimasis simboliais padeda įžvelgti tai, kas slypi „už daiktų“. Simbolistai teigė, jog kiekviename realiame daikte, reiškinyje glūdinti paslaptis, kurią įžvelgti ir įspėti geba tik menininkas.

Su simbolistine dailės kryptimi susijęs ir Lietuvos dailininko Mykalojaus Konstantino Čiurlionio menas.

M. K. Čiurlionis gimė 1875 m. nedideliame Lietuvos miestelyje, Varėnoje, vargonininko šeimoje. Buvo vyriausias iš devynių brolių ir seserų. Vėliau šeima persikėlė į gydyklomis garsų kurortinį miestelį Druskininkus. Čia prabėgo Konstantino vaikystė ir dalis gražiausių, kkūrybingiausių gyvenimo metų.

Jau vaikystėje pamėgtos muzikos M. K. Čiurlionis buvo mokomas namie, o vėliau, paauglystėje, 1889 – 1893 m. – Plungėje, kunigaikščio Mykolo Oginskio dvaro orkestro mokykloje. Ten, supamas žemaitijos girių, parašė pirmuosius muzikos kūrinėlius. Kunigaikštis įvertino jaunuolio gabumus ir ppaskyrė stipendiją tolesniam mokslui. M. Oginskio padedamas 1894 – 1899 m. būsimasis kompozitorius muzikos studijas tęsė Varšuvos muzikos institute. Tuo metu sukūrė nemažai fugų, variacijų ciklų, pjesių, sonatų fortepijonui, kontatą chorui ir simfoniniam orkestrui „De Profundis“ bei kitų kūrinių.

Čiurlionis mėgo Vagnerį, Bethoveną, Šopeną. Buvo ne toks kaip visi. Suprato ir vertino grožį. Marija – artimiausio Konstanto Čiurlionio draugo kompozitoriaus Eugenijaus Moravskio sesuo. Ji pirmoji kompozitoriaus meilė. Moteris prisimena juokingą nuotikį: „Buvo vakaras, ėjome su Kastuku per mišką. Buvau apsivilkusi ilgą, baltą suknelę. Kastukas pririnko saują jonvabalių ir papuošė jais mano galvą. Ant mano tamsių plaukų jie spindėjo kaip karūna. Kastukas sužavėtas pasakė: „Atrodai tartum grožio vaidilutė“. Ir kada ėjome taip užsisvajoję, staiga išgirdome riksmą: „Gelbėkit, vaiduoklis!” Pamatėme kaimo moteriškę, kuri ššaukdama spruko šalin. Tada Kastukas, linksmo įvykio pralinksmintas, pasakė: „Matai, vaidilute, kaip žmonės reaguoja į grožį“.

Mariją Čiurlionis, mokęs klausytis paukščių ir vėjo muzikos, žavėtis žydinčios obels stebuklu. Kadangi jaunuolis buvo neturtingas, merginos tėvas neleido jai ištekėti už mylimo vaikino. Konstantinas savo draugui guodęsis, kad gyvenimas nebemielas, kad nieko nebegalįs veikti, bet tas sudraudęs vyriškai: „Jeigu ji tavęs neįvertino, tai ir tu pamiršk!“ Tie žodžiai padėję.

Po Varšuvos muzikos instituto Čiurlionis išvyko toliau studijuoti į Leipcigą. Prieš išvykdamas, sukūrė simfoninę poemą „„Miške“. 1901 – 1902 m. mokydamasis Leipcigo karališkoje muzikos konservatorijoje, M. K. Čiurlionis labai ilgėjosi Tėvynės ir artimųjų: „.Jei sugebėsiu taip dirbti, kaip ligi šiol, tai per metus baigsiu. O tada pas Jus! Į Druskininkus! Prie Nemuno! O, kaip bus gerai, Staseli!“ – rašė jis 1901m. broliui. Tarp tuo metu parašytų kūrinių yra simfoninė uvertiūra „Kęstutis“, keturių dalių styginis kvartetas, kanonai, fugos. Čia jis pradėjo daugiau piešti. Laiškuose artimiesiems rašė apie šį potraukį, siuntė jiems laiškus ant paties pieštų atvirukų. 1902 m. įvyko ryškus posūkis kompozitoriaus gyvenime – jis pradėjo studijuoti dailę. 1902 – 1904 m. mokėsi Varšuvos piešimo mokykloje.

M. K. Čiurlionis buvęs originalaus talento žmogus, galėdavęs susidomėti ir visai iš pirmo žvilgsnio netapybišku motyvu. Tokį jį prisimena Janina Suchozevska iš Druskininkų. Ji, jos sesuo Zofija ir Konstantas studijavę Varšuvos dailės mokykloje. Janina prisimena kaip kartą rudenį Druskininkuose nuėję tryse ant kalnelio, vadinamo „Pohanka“. Juodvi pradėjusios tapyti Nemuną, slėnį, spalvingus miškus ir atspindžius vandeny ir ne iš karto pastebėjusios, ką veikiąs Čiurlionis. O jis, nusigręžęs į priešingą pusę, tapė skurdžias, neseniai pasodintas prie tako belapes obelaites – taigi lyg ir visai nedėkingą, nors antra vertus, visai nebanalų vaizdą. „Jei ten būtų buvę ir šimtas dailininkų, tikriausiai visi būtų tapę NNemuną ir mišką anapus jo, o gal tik vienas Čiurlionis – tuos kelis medelius laukų fone“. Tačiau tąkart Janina ir Zofija sušukusios iš nustebimo ir ėmusios peikti Čiurlionį, kam jis pasirinkęs tokį neįdomų motyvą. O jis atsakęs paprastai: „Bet jūs nežinot, ką aš tapydamas galvoju“.

1903 m. kompozitorius nutapė 7 paveikslų ciklą „Laidotuvių simfonija“, vėliau 1904 – 1906 m., studijuodamas Varšuvos dailės mokykloje – paveikslų ciklus „Audra“, „Tvanas“, „Para“, daug knygų viršelių eskizų, 10 paveikslų ciklą „Fantazijos“‘, dar po kurio laiko – „Pasaulio sutvėrimo“ ciklą, paveikslą „Tiesa“ ir kt. Tuo pačiu metu kūrė muziką simfoninei poemai „Jūra“, variacijas fortepijonui, vadovavo Varšuvos lietuvių savišalpos draugijos chorui. Tuomet menininkas aplankė Kaukazą, Užkarpatę, kai kuriuos Vidurio Europos miestus, pajuto Europos kultūros dvasią.

Čiurlionis tapyboje buvo svajotojas ir fantastas. Netgi tapydamas natūrinį etiudą, mėgdavo pridėti fantastinių elementų.

Paryžietis dailininkas abstrakcionistas H. Berlevi prisimena: „.1904 metais atvyko į Mokyklą gal kokių trisdešimties metų žmogus atsikišusiais skruostikauliais, ilgais, šviesiais plaukais, mėlynakis, su nedideliais ūseliais, kresnas, su piešinių aplanku po pažastim. Tai buvo Čiurlionis. Kai jis atidarė aplanką, mes išvydome defiliuojant prieš mūsų nustebusias akis nemaža simbolinių arba alegorinių, viena už kitą nepaprastesnių pastelių, kuriose mirgėjo žalčiai, piramidės, dangus ir fantastiški peizažai.“

Akademiškoje atmosferoje, kuri tada viešpatavo Mokykloje, šitie ppaveikslai sukėlė sensaciją. Labiausiai susižavėjo profesorius Stabrauskas: kilęs, kaip ir Čiurlionis, iš Lietuvos, akademiškai nusiteikęs ir linkęs į simbolizmą, jis turėjo jei ne pavydėti, tai jau tikrai stebėtis ta nepaprastybių prabanga.

Iš tų atsiminimų ryškėja, jog tais simbolizmo laikais rutinos ir tapybinio mokslo persisotinusios galvos pašėlusiai sveikino bet kurią liguistą fantaziją.

Caro Rusijai 1904 m. panaikinus lietuviško rašto draudimą, Lietuvoje prasidėjo tautinis atgimimas. M. K. Čiurlionis, 1906 m. gavęs kvietimą dalyvauti lietuvių dailės parodoje, grįžo visam laikui į Lietuvą. Apsigyveno Vilniuje, aktyviai įsitraukė į tautinio ir kultūrinio gyvenimo atgaivinimo veiklą, buvo išrinktas Lietuvių dailės draugijos valdybos nariu, vicepirmininku, organizavo parodas ir pats jose dalyvavo. Prie šios draugijos įkūrė muzikų sekciją, rašė daug straipsnių, tapė ir kūrė muziką, vadovavo „Vilniaus kanklių“ draugijos chorui. Būdamas pakilios nuotaikos, 1907 – 1909 m. Čiurlionis ypač daug kūrė. Tai „Sonata“ („Saulės sonata“), „Sonata“ („Pavasario sonata“) ir kt., išreiškiančios žemės ir kosmoso ryšį, gyvenimo trapumo ir didingumo idėjas.

Materialiniu požiūriu Čiurlionio gyvenimas Vilniuje buvo skurdus, ir ne vien dėl uždarbio stokos. Yra žmonių, kuriuos patys pinigai mėgsta, o Čiurlionio jie labai nemėgo, stengdavosi kuo greičiau išsprūsti. Kompozitorius gailėjo ir užjautė vargšus. Pats gyvendamas skurdžiai, atiduodavo jiems paskutines kapeikas. Gabesniuosius savo mokinius mokydavo nemokamai, o kai kuriems net

pats nupirkdavo gaidų.

Gerai, kad vos atvykusį į Vilnių ir tuoj triskart iš eilės sirgusį gripu, iš pradžių itin vienišą Čiurlionį ėmėsi globoti dantų gydytoja, lietuvių visuomenės Vilniuje veikėja Sofija Gimbutaitė.

Vilniuje Čiurlionis susipažįsta su Sofija Kymantaite. 1909 m. pradžioje jis vedė Sofiją. Pažintis su ja ir abipusė meilė skaisčiai nušvietė dvejus svarbiausius dailininko kūrybos metus. Tada jis aktyviai įsijungė į visuomeninę veiklą kaip lietuvių meninio gyvenimo organizatorius ir vadovas, nutapė brandžiausias sonatas „Rex“ ir paskutiniųjų metų „pasakas“, susiejo mintis ir darbus ssu savo tautos likimu.

Vilniuje Čiurlioniui teko susidurti ir su sunkumais. Ne visi jam pritarė ir jį palaikė. Dailininkas rašė savo bičiulei B. Volman į Varšuvą, kad santykiai su broliais lietuviais labai sunkūs. Kiekvienas, nors ir kvailas, dedasi daug išmanąs, o į pažangius žmones, kurie tikrai ką nors galėtų padaryti, žiūrima su įtarimu ir nepalankiai.

Vis dėlto entuziastingas tikėjimas lietuvių meno ateitimi ir platesnis požiūris įveikdavo Čiurlionio nusivylimus, ypač kad greta jis turėjo artimą, mylimą moterį.

Panašiai kaip ir persikėlimas į Vilnių, llabai reikšmingas buvo Čiurlionio pastangos nors kuriam laikui įsikurti Peterburge. Tad 1908 m. lietuvių menininkas atvyko į Rusijos sostinę.

Nors, anot Petro Rimšos, „niekas jo ten su ragaišiu nelaukė“, tai buvo didelės svarbos žingsnis, išvedęs dailininko meną į platesnį pasaulį, oo ir tautiečiams įkvėpęs daugiau pagarbos dailininkui, daugiau pasitikėjimo lietuvių meno galiomis, perspektyvomis.

Čiurlionis atėjo Peterburge pas dailininką Mstislavą Dobužinskį su rekomendaciniu laišku iš Vilniaus nuo vilniečio dailininko Levo Antokolskio. Būrelis Dobužinskiui artimų dailininkų, susitelkusių apie dailininką ir kritiką A. Benua, kadaise priklausė vadinamajai „Meno pasaulio“ grupei, leidusiai to paties pavadinimo žurnalą, o paskui – Rusų dailininkų sąjungai. Šiuos dailininkus vienijo polinkis į simboliką bei dekoratyvią stilizaciją, naujas meno vaidmens supratimas ir siekimas stiliaus, kuris jungtų meno šakas tarpusavyje.

1909 m. pradžioje Čiurlionis eksponavo šiuos paveikslus: S. Makovskio surengtoje „Salono“ parodoje V („Jūros“) sonatos Allegro ir Finalą, VI („Žvaigždžių“)sonatos Andante, Fugą (su eglaitėmis), III (Žalčio“) sonatos Finalą, diptichą Preliudą ir fugą (su kentauru); VI Rusų dailininkų sąjungos parodoje didįjį „Rex“, Preliudą, Andante. KKonservatyvi smulkioji kritika gavo puikios medžiagos patyčioms. „Sauvališkos ir bergždžios Čiurlionio pastangos“, „purvinai nutapyti paveikslai“, – taip išsijuosę peikė Čiurlionio kūrybą, komentatoriai. Ypač užkliuvo didžioji kosminė menininko kompozicija.

Bene vienintelis Aleksandras Benua stovėjo kaip uola tame miesčionių šurmulyne, atremdamas „kritikos“ puolimą ir skindamas Čiurlioniui kelią pirmyn. Dailininkas, meno istorikas ir kritikas A. Benua buvo žymiausias „Meno pasaulio“ grupės kovotojas, publicistas; jo žodį vertino net nesutinkantieji, o neišmanėliai neįstengė diskutuoti. Tokio autoriteto nuomonė apie Čiurlionį buvo itin svarbi. A. Benua rašė: „„Manęs prašo „išaiškinti Čiurlionį“ ir galvoja, kad aš žinau ką nors daugiau, negu mano klausinėtojai. Nežiūrėdamas į katalogą ir neieškodamas, kaip įminti mįslę, aš jau sužavėtas jauno dailininko paveikslo („Rex“) vien todėl, kad jame yra didis spalvų grožis, švelnus muzikalumas ir kažkokia jėga, įtikinamumas“.

Muzikas J. Tallat – Kelpša prisimena, kai Čiurlionis lankėsi Peterburge: „. matydavomės beveik kasdieną, Čiurlionis ateidavo skambinti mano pianinu. Jis atsinešdavo kai kada į klubą savo eskizų albumus. Žmonės žiūrėdavo, bet dažnai škicų turinio nesuprasdavo ir klausdavo, ką jie reiškia. O Čiurlionis tokio klausimo negalėdavo pakęsti. „Piešinys pats turi kalbėti, žodžiais to neišreikši“, kartą man jis pasakė. Kartą Čiurlionio albumėlyje buvo toks piešinys: žmogus laiko suėmęs rankomis galvą. Rankos juodos, galva spinduliuoja. Prie dailininko priėjo vienas studentas ir klausia, kas tuo piešiniu pavaizduota. „Automobilis“, – atsakė dailininkas susinervinęs. Paskum aš pasiteiravau, kas čia iš tikrųjų yra. „Tai kaip ir žmogaus mintys“, – atsakė Čiurlionis.

Jaunam Lietuvos menininkui nebuvo lengva, be to, jis neseniai vedęs, jaunosios giminaičiai šnairavo į neaprūpintą, nepripažintą itin savotiškų paveikslų tapytoją.

Kovo mėnesį Čiurlionis su žmona grįžo į Lietuvą, o lapkričio mėn. dailininkas vėl Peterburge: jam žūt būt reikėjo išsikovoti pripažinimą, aprūpinti šeimą, būsimą kūdikį. Dobužinskio pastangomis keletas Čiurlionio paveikslų pateko į Maskvoje vvykusią parodą. Šįsyk, kai kurie kritikai, vieną iš dailininko paveikslų („Rojų“) išskyrė kaip „. neturintį sau lygių pagal atlikimo švelnumą, minties grožį“ visoje rusų dailininkų parodoje.

Paveikslo autorius, deja, nebegalėjo pasidžiaugti šia maža pergale: Sofija Čiurlionienė 1910 metų pradžioje išsivežė susirgusį vyrą į Druskininkus.

Surengus Sąjungos parodą Peterburge, recenzentas A. Benua skyrė Čiurlioniui ypač daug vietos.

1911 metų pradžioje A. Benua recenzuoja „Meno pasaulio“ parodą, apie Čiurlionį rašo vėl subtiliau, jautriau, didžiai vertindamas.

Kaip rodo laiškai, Peterburge Čiurlionis gyveno daugiausia viltimis, M. Dobužinskio, A. Benua ir dar kelių menininkų skatinamas, moraliai remiamas, nesėkmingos pastangos rasti kokį nors uždarbį, vienatvė ir pasiilgimas, galų gale aiškiai suvokta atsakomybė už kuriamą šeimą, atklystanti mintis apie netolimą mirtį kankino tą itin jautrią sielą, ardė nervų sistemą.

Apie metus dailininkas gydėsi sanatorijoje; jo padėtis čia žymiai pagerėdavo, čia vėl pablogėdavo, kol išsekusį organizmą pakirto atsitiktinis peršalimas.

Po mėnesio buvo surengta pomirtinė Čiurlionio paveikslų paroda Vilniuje, vėliau Maskvoje, o 1912 metų pradžioje – Peterburge. Tada pasirodė didelis A. Benua straipsnis, apie Čiurlionį, nuskambėjęs plačiai, net užsienyje, perspausdintas ir Lietuvoje.

„Būna genijų, ryškiai šviečiančių, visus įtikinančių, būna angeliškų genijų, kuriuos visi neva mėgsta, būna genijų, kurie labiau kankina, negu guodžia. Būna genijų be sekmės, kankinių, „ir vis ddėlto jie tikrieji genijai, nes yra „stebukladariai“, nes kuria milžiniškos ir žodžiais neišreiškiamos prasmės veikalus. Ilgainiui ir juos žmonija įvertina, ir juos suvokia, ir juos išmoksta mėgti, bet tam reikia praeiti didelį išbandymą, įveikti didelį kelią – savo individualų arba istorinį, kolektyvų kelią“. Vienas tokių genijų buvęs anglas Bleikas, kitas – Čiurlionis“.

Aleksandro Benua atsiliepimai apie Čiurlionio meną 1909 – 1912 metais, kaip ir S. Makovskio, V. Ivanovo, V. Čiudovskio pasisakymai, turėjo didelę reikšmę, verste versdami galvoti, rimtai traktuoti ir pagaliau įvertinti dailininką. Lietuvių spauda, reaguodama ir persispausdindama jau bene visus pomirtinius atsiliepimus apie Čiurlionį, padėjo savajai visuomenei geriau suvokti, kokio genealaus kūrėjo netekta. A. Moravskio žodžiai laiške Benua: „Jūs net mums, lietuviams, atvėrėte mūsų dailės genijų“.

Kas apgailestavo dėl Čiurlionio išvykimo iš Vilniaus kaip dėl nuostolio vietiniai lietuvių kultūros veiklai, nežinojo jog tai paskutinė jo proga. O Čiurlionis turbūt nujautė ar tiesiog suprato, kad atėjo laikas ryžtingai veikti. Tuo žingsniu jis ir Lietuvai padarė daugiau, negu dar metus diriguodamas chorui Vilniuje. Čiurlionio dėka pradėta kalbėti apie Jaunosios Lietuvos meną, apie neiškvotas dvasines galias ir būsimą lietuvių kūrybos suklestėjimą. Čiurlionis buvo ir tebelieka jo kūribingumo, pasitikėjimo simboliu, pirmasis nubrėžęs kelią į garbingą nacionalinės kultūros vietą tarptautiniame mene.

Šiandien pasaulis M.

K. Čiurlionį žino pirmiausia kaip dailininką. Beveik visi žinomi Čiurlionio paveikslai yra sukaupti jo vardu pavadintame Kauno dailės muziejuje. Apie 300 jų sukurta vos per šešetą metų. Tačiau dailininkas jų buvo nutapęs gerokai daugiau. Žynių apie mūsų nematytus paveikslus pateikia dailininko laiškai, nuotraukos, parodų katalogai, artimųjų bei pažįstamų prisiminimai.

Spalvingų peizažų, Druskininkų vaizdų, Čiurlionis mielai dovanodavo savo bičiuliams, draugams, savo privačių mokinių šeimoms Varšuvoje. Deja, Varšuvoje privačiose rankose likę dailininko paveikslai, atrodo, beveik visi žuvo Antrojo pasaulinio karo metu.

M. K. ČČiurlionio menas turi ryšių su jo epochos simbolistine dailės kryptimi, taip pat su įvairių epochų pasikartojančiu siekimu kurti visuotinės reikšmės meno kalbą, su ilgaamžėmis mitologinių žmonijos vaizdinių ir apibendrinimų tradicijomis.

Dailininkas traukdamasis nuo savo ankstyvųjų, grynai fantastinių, sugalvotų peizažų, studijuodamas gamtą įvairiais požiūriais, ėmėsi kurti iš jos elementų reikšmingesnes kompozicijas. Jo laukė ypatinga fantastika, kupina prasmių, meniškai organizuota ir atseikėta, įtaigi kaip sapnas, ar išminčiaus žodis. Sukurti tokį meną padėjo speciali priemonė – jo darbų simbolika, simbolių kalba. Vos pradėjęs ssavąjį dailininko kelią, Čiurlionis buvo labiau susijęs su to meto literatūriškosiomis „analogijų simbolizmo“ tendencijomis, bet netrukus subrandino daug savitesnį kūrybinio uždavinio supratimą ir savitesnę tapybos priemonių kalbą. Simboliniai elementai čia išlieka, tačiau iškyla kitos dailininko paveikslų vertybės. Naujomis raiškiomis priemonėmis pprabyla muziko ir dailininko mąstysena; filosofiniai jo dailės elementai formuojasi kaip giliaprasmiai pasakų mitai. Tokie paveikslai veikia žiūrovus betarpiškai: jie kalba, nesistengdami pasakoti.

Čiurlionį siejo glaudus ryšys su gamta. Gamtos įspūdžiai paveikdavo Čiurlionį, dažnai pasiūlydavo metaforų, epitetų, o lygiagreta ir tapybinį sprendimą, plastinį simbolio įteisinimą. Dailininko simboliniame mąstyme gamta dažnai pasirodo kaip ir išeities taškas.

Čiurlionio paveiksluose yra objektų – įvaizdžių, kurie kartojasi įvairiame kontekste tartum kokie visos kūrybos leitmotyvai. Tai saulė, pienė, ranka, aukuras, varpas, paukštis, kalnas, laivas, vaikas. Kai kurie šių įvaizdžių „mėgsta gana pastovią kaimynystę, tam tikrą „bendravimą“: saulė – pienė, ranka ir saulė, paukštis ir varpinė, vaikas ir paukštis, kaskart įgydami naują prasmės atspalvį.

Dailininkas domėjosi vokiečių ir indų filosofija, buvo apsiskaitęs. Domėjosi senųjų civilizacijų mitais bbei filosofinėmis sistemomis, gimtojoje tautosakoje irgi jautė senovės laikų dvelkimą.

Nors Čiurlionio mintis aprėpė artimą istorinę aplinką ir siekė toliausių horizontų, bet visada ji liko asmeniška, susipynusi su giliais vidiniais jo paties išgyvenimais. Tie dailininko išgyvenimai, jo pasipasakojimas kūryboje gauna vaizdinę išraišką. Paveikslai kalba apie visuotinius dalykus, ir tik nejučiomis tų dalykų šešėlyje Čiurlionis pasakoja apie savo paties tyliąsias valandas, slapčiausias sielos kančias ir džiaugsmo ekstazes. Aplankydavo jį „sunkumo dvasia“, „tokia didelė, su juodais sparnais“, ir beribės laimės antplūdžiai.

DaugelisČiurlionio ppaveiksluose simbolių gali būti siejama su tam tikra ideologine aplinka, su ano meto pažangiais visuomeninio gyvenimo procesais. Dar Varšuvoje muzikas ir dailininkas buvo susijęs su radikaliais lenkų jaunimo rateliais ir tam tikru mastu dalyvavo 1905 – 1906 metų revoliuciniuose įvykiuose, entuziastingai dirbo savo tautos kultūrinio atbudimo darbą. Protestas prieš carinės Rusijos santvarką, tautų pakilimas į kovą už savo kultūrą, už nacionalinę laisvę ir socialinį teisingumą, – tie politinio ir kultūrinio gyvenimo aspektai neaplenkė Čiurlionio jausmų, minčių, veiklos ir jo dailės kūrybos. Audroje gaudžiantys varpai, iš už miškų arba kalnų nesulaikomai kylanti aušra – šviesos pergalė prieš naktį, – tokie simboliai ir kūrinių motyvai buvo plačiai vartojami.

Paveikslas „Šaulys“ iš „Zodiako“ ciklo – visuomenėje ilgai turėjo skambėti kaip žygis prieš tamsą, lemtį, priespaudą.

Čiurlionio simbolikoje gana daug kas artima tautinio atgimimo sąjūdžiui – kovai už nacijos teises, orumą, šviesesnę buitį ir kultūrą. Šiuo atžvilgiu pažymėtini „Karaliaus“ pasaka arba „Raitelio“ preliudai, kur viršum fantastiško, pasakiškai interpretuotai Vilniaus skrieja debesyse, iškėlęs kalaviją, baltas karžygys. Galbūt ir paveikslas „Pavasaris“ su varpine aukštai padangėje ir trapiomis brinkstančiomis krūmų šakutėmis nėra vien gamtos atbudimo pasveikinimas.

XIX a. pabaigos nacionalinio atgimimo judėjimas akcentavo ir rėmėsi garsia Lietuvos valstybės praeitimi. Į šią temą atsiliepė ir Čiurlionis. Paveiksle „Praeityje“ mmatome aušrą, milžinišką senovės pilies griuvėsių luitą. Pro tuos griuvėsius, lyg pro užburtus vartus, veda kelias į tolį, mėlynos jūros link. „Vasaros“ cikle pimajame paveiksle iš griuvėsių želia, keroja, vešli augmenija, fantastiškai susipynusi veržiasi aukštyn, užstoja tolimą vasaros laukų ir girių peizažą.

Gamta, kaip tauta ir civilizacija, amžinai atsinaujina, atželia, auga iš savo pačios griuvėsių.

Taip mitologinė legenda ir gamta, visatos gyvenimas, mintis apie savo kraštą ir žmonijos kelius persipina, atsispindi Čiurlionio griuvėsių simbolyje.

Visoje dailininko kūryboje nuolat kartojasi jūra. Tai neišsemiamai patraukli jo tema, galbūt ir nejučiom grįžtąs vaizdinys, kadaise visiems laikams pavergęs įspūdis.

Jūra „Pasaulio sutvėrimo“ cikle – tai gili šaltu tonu, skambiu atspindžiu vandenyno naktis su patekančiais viršum planetos dviem palydovais. Šiuose bei „Rytmečio“ paveiksluose dailininkas gėrisi šviesų ir vandenų grožiu, jaučia ir sugeba jį perteikti, kur to nori be ypatingos fantastikos ar simbolikos.

Gūdžiu šalčiu dvelkia jūra „Laivo“ paveiksle. Naktis, rūkai, vangi metalinė bangos ketera ir ūkanose išnyrąs laivo siluetas. Šiame paveiksle gal jūra – nebe jūra, o nerimas, nuojauta, sielos būsena? Tąsyk ir laivas, ir jūra, ir visas paveikslas tampa simboliu, kurio paskirtis išreikšti, kas kitaip neišreiškiama.

Šviesos, gyvenimo, laimės, ilgesiu padvelkia nedidelė „Saulėlydžio“ kompozicija ir panašaus rausvo kolorito pastelinis „Laivas“, tai tarytum begalinėje vandenų pplatybėje pasiklydusi vieniša valtelė ir ta pačia kryptimi „dangaus jūra“ buriuoją debesų laivai.

Čiurlionio paveiksluose iškyla ir legendiškumas, betarpiškai susijęs su gamtos gyvenimo pajautimu. „Jūros sonatos“ Andante paveiksle nežinomo miesto griūvėsiai tyliai tūno vandenyno dugne. Menininko jūra, kaip ir tikroji jūra, surenka į save žmonių ašaras ir žvaigždžių šviesą, negrįžusius keliautojų laivus ir pradingusias senovės šalis. Jūroje nuskendę ir tautosakos legendų miestai, ir sudaužytieji Jūratės rūmai.

Čiurlionis labai mėgo procesijos motyvą. Paveiksluose „Laidotuvių simfonija“, „Procesija“, „Saulės pasveikinimas“ – ne vien plaukią debesys ar nueinančios vėliavos, bet ir pakelės tuopos veda žiūrovo žvilgsnį tolyn į horizontą.

Procesijos temai arba motyvui artimos kelio ir kelionės temos. Jos matomos triptikuose „Rex“, „Pasaka“, „Karalaičio kielionė“, „Mano kelias“ ir kituose. Čiurlioniškoji kelionės tema artima tautosakai, iš ten greičiausiai ir kilusi kelionė į tikslą, nugalint kliūtis.

Visuotinumo ženklų pažymėtas ir Čiurlionio žaltys. Paveiksluose jis šliaužia, skrenda, plaukia, ilsisi kalnagūbrio viršūnėse. Vienas iš tokių paveikslų „Žalčio sonata“. Paveiksluose su simboliu žaltys, taip pat randame kelionės temą. Žalčio kelionės tikslas – šviesa. O kelionės etapai – žemė, oras, vanduo, ugnis. Tas pats vienas žalčio simbolis turi įvairiausių grėsmės, išminties, globos, lemties atspalvių.

Paveikslai „Šaulys“, „Pasaka“, „Pilies“ pasaka, „Nojaus arka“, „Mergelė“ ir „Auka“ yra kosmiški epiniai kūriniai, primeną mitus,

bet neišskiriama juose ir lyrine menininko išpažintis. Vaikas, virš kurio sklendžia didelis tamsus paukštis, ir vaikas, besivejąs rojaus paukščius (grafikas „Preliudas“), – tai mintis apie daug ką, neišskiriant savęs. Tamsus paukštis – tai depresija ir kančia.

Šviesus paukštis – senovinis dvasios simbolis – vainikuoja „Žvaigždžių sonatos“ Allegro kulminacija. Baltasis paukštis simboline prasme yra giminingas Čiurlionio angelui. Angelas čia yra geresnio, trokštamo žmogaus metafora. „Rojuje“, „Angelo“ preliude matome saulės ir grožio šalį su vaikštančiais tarp gėlių angeliukais. Visur dailininko paukščiai skraido, pplevena, skrieja ir juo labiau nejaukūs tie tupintys tamsūs paukščiai. Taip Čiurlionio paukštis vienur įgyja šviesią, kitur – rūščiai lemtingą prasmę.

Taip pat paveiksle „Aukos“ dūmai – vieni balti, kylą aukštai kosminėn padangėn, kiti tamsūs, puolą žemyn. Motyvas gal kilęs iš biblinės legendos apie gryną ir negryną auką, o gal turi ir paprastą fizikinį pagrindimą (tamsūs dūmai sunkesni). Auka, aukojimas, aukuras yra pasikartojantys Čiurlionio kūrybos motyvai bei simboliai.

Vienas iš tokių paveikslų – „Aukuras“. Tarsi legendinis bokštas, kurį senovės Babilono žžmonės užsimoję statė iki pat dangaus, stūkso jis erdvėse virš tolimos žemės laukų, ties upės delta prie auksinės jūros, spalvų švelnumu labai primenančios Baltiją.

Galime spėti čia lyg atkuriamą mitologinį pasaulėvaizdį. Tačiau prisiminus laiką, kada Čiurlionis tapė, „Aukuro“ paveiksalas atrodys kkaip titanų ženklas, skelbiąs tolimųjų kraštų jūreiviams: čia prie Baltijos lietuvių žemė!

Čiurlionio paveikslai suvokiami keliareikšmiškai. Vien dailininko mąstysenos, visos jo kūrybos pažinimas galėtų palaipsniui atskleisti, padėtų įsijausti ir plačiau suvokti daugiasluoksnę jo simboliką, nesuvestų iškalbingų ir įkvėptų jo simbolių į vieną kurią siaurą ir negyvą reikšmę.

M. K. Čiurlionio muzikinis palikimas yra gausus ir įvairus. Būdingas šio kompozitoriaus muzikos bruožas yra jos liaudiškumas, susijęs su meile gimtajam kraštui ir gamtos poezijai. Viena iš parašytų muzikinių poemų – „Miške“, kuri taip vaizdingai graži, kad beklausant jautiesi tikrai miške užvirtęs, įbedęs akis, mėlynon padangėn. Klausytumeis to miško šlamesio ir svajotum. Čiurlionio muzika lygiai taip pat gausi ir jūros vaizdų. Operą muzikas buvo sumanęs irgi apie jūrą. 1908 m. kompozitorius ėmėsi kurti llietuvišką operą „Jūratė“ pagal Sofijos Kymantaitės libretą. Tačiau darbas liko nebaigtas. Dar vienas iš muzikinių kūrinių apie jūrą – simfoninė poema „Jūra“. Šiai pjesei būdingas niūrokas iškilmingumas, tamsi spalva. Pro bangavimą pasigirsta kylantys fantarų motyvai, įsisiūbuoja viena kita sudūžtanti vilnis ir vėl krinta atgal.

Čiurlionis gyveno didžiųjų lūžių brendimo epochoje, jautė jos nerimą, įtampą, audringumą ir tikėjimą šviesesniu rytojumi, jautė jos ir galimo žmogaus didybę. Kompozitoriaus simfoninė poema – tikras ano meto kūrinys, gyvas mūsų visuomenės ir tautos istorinis puslapis. <

Visoje savo kūryboje Čiurlionis ypač didelę reikšmę teikė jos idėjiniam turiniui. Jis gerbė klasikines tradicijas, giliai jas analizavo ir panaudojo naujiems kūrybiniams ieškojimams.

Kompozitorius pirmasis nurodė teisingas gaires kitiems lietuvių kompozitoriams, vykstantiems nacionalinį lietuvių muzikos stilių. Jis pirmasis panaudojo liaudies dainų intonacijas savo originaliuosiuose kūriniuose. Liaudies dainų motyvai ir nuotaika daro jo muziką liaudišką. Viena iš tokių harmonizuotų lietuvių liaudies dainų „Beauštanti aušrelė“.

Nesitenkindamas įprastinėmis meninės išraiškos priemonėmis, Čiurlionis ieškojo būdų muzikinei kalbai praturtinti. Todėl jo kūriniuose neretai matome savitai vedamą melodinę liniją, naujas harmonines spalvas, išraiškingai panaudotas daugiabalsės muzikos formas – fugą, imitaciją, kanoną ir kt. Tematinės medžiagos vystymuisi jis dažnai pritaiko variacijų principą.

Kompozitorius yra parašęs daugiau kaip 150 kūrinių fortepijonui, daugiausia preliudų. Vienas iš preliudų b – moll. Greta jų fugos, kanonai, sonatos, mazurkos, polonezai, noktiurnai, variacijos liaudies dainų temomis ir kt.

Pirmuosius savo kūrinius fortepijonui Čiurlionis sukūrė, studijuodamas Varšuvos muzikos institute. Tai buvo daugiausia preliudai, parašyti Šopeno įtakoje ir atspindintys svajingą, jautrią, lyrišką jauno kompozitoriaus prigimtį. Didelę reikšmę kompozitoriaus fortepijoninio, o ir apskritai muzikinio stiliaus formavimuisi turėjo studijos Leipcigo konservatorijoje. Jo to meto preliuduose ryški liaudies motyvų įtaka. Jomis pagrįstas ir mažas preliudas a – moll, kurio melodija skamba varpų garsus primenančios, pastoviai kartojamos boso melodijos fone. <

Nuo 1904 m. ima reikštis visai savitas Čiurlionio fortepijoninis stilius. Nuo buvusio ramaus Šopeniško lyrizmo kompozitorius kaskart vis labiau pereina į dramatizmą, veržlumą, melodinės slinkties neįprastumą.

Čiurlionis visada domėjosi lietuvių liaudies menine kūryba, stengėsi pajusti visą liaudies dainų grožį ir jį atkurti savo muzikoje. Kompozitorius parinko apie 20 lietuvių liaudies dainų, iš kurių vienas tiesiog pritaikė fortepijonui, o kitų temomis parašė po keletą variacijų. Įdomiausios variacijos fortepijonui, kuriose nepaprastai puikiai išreiškiama dzūkų rugiapjūtės liaudies dainos nuotaika, yra „Bėkiūt, bareliai“.

Paveikslus, amžininkų suvoktus ar nesuvoktus, dailininkas Čiurlionis vis dėlto eksponuodavo parodose, preliudus nors pats paskambindavo koncertuose, dainas padiriguodavo. Bet dideliems muzikos kūriniams, kaip ir šiandien, reikėjo orkestrų, koncertus rengiančių organizatorių. Nė vienos savo keturių simfoninių partitūrų (tai kontata „De profundis“, uvertiūra „Kęstutis“, simfoninės poemos „Miške“ ir „Jūra“). Čiurlionis neišgirdo atliekamų orkestro. „Jūra“ pirmąsyk nuskambėjo, B. Dvariono diriguojama, dvidešimt penkiariems metams praėjus po kompozitoriaus mirties. „Miške“ ir „De profundis“ orkestro atlikti minint dar pirmąsias Čiurlionio mirties metines.

Kompozitorius dailininkas dar buvo ir žodžio menininkas. Literatūrinis palikimas mažiausias: laiškai motinai, sesei, mylimai.

Yra beletristikos darbų laiškų formoje, yra platūs dienininkai, yra ir šiaip jau visokių vaizdelių. Visi jo darbai, visi jo rašiniai toje pačioje dvasioje, kaip tepliorystė, tverti, giliai lyriški, simboliški, muzikaliniai (I. Šlapelis). <

Čiurlionis rašė lenkiškai ir savo žodžio kūrybos nespausdino. Iš pradžių tikriausiai manė ją esant nepakankamai brandžią, vėliau galbūt nenorėjo angažuotis kaip lenkų literatas, o lietuvių kalbos pakankamai nemokėjo, kad plunksna suspėtų paskui mintį ir fantaziją.

Jis mums paliko neeiliuotą beletristinę poemėlę apie jūrą, išraiškingą ir sukauptą, išdailintos formos. Vaizdai čia artimi simfoninės poemos vaizdams. Poemėlėje atpažįstame ir Čiurlionio paveikslų motyvus, ir bendresnes simbolines reikšmes, ramybės – nerimo, amžinumo – laikinumo priešybes. Poeto jūra čia – amžinybės rimtis ir pati visata, kurioje skęsta ta „mirksinčių saulių“ žvilgsnis; ji gyvenimas – neišvengiama besikartojanti kova. Ji ir siela, „didybės pilna“, suvokusi savo būties begalybę, bet ir pažeidžiama, artima bei užjaučiama, tarsi kenčiąs vaikas, reikalinga paguodos.

Kitas Čiurlionio kūrinys – „Psalmė“ – droviškoji giesmė, kuri pradedama kreipimusi į Viešpatį. Visas kūrinys – pasikalbėjimas su Aukščiausiuoju, išpažintis, paguodos ieškojimas. Kūrinys šiek tiek primena ištrauką iš Biblijos.

Į pasakos, apie kaitros miestą bei žmones ieškančius žalumos, siužetą įpynė svarbių ir prasmingų simbolinių elementų: tai nepasiekiamoji žaluma, kryželiai, kuriuos miesto žmonės davinėja kelio klausiantiems, aukšti bokštai, nuo kurių greičiau tą kelią pamatysi. Stipriausia išraiškos priemonė yra dviguba keleivio istorijos ekspozicija: asmeniniu ir stebėtojo – senio pasakojimų, klausytojo – rakursu.

Šie du kūriniai – nežinomų datų.

1906 m.

vasarą Čiurlionis parašė seriją mažų lyrinių poemėlių proza, kurias pagal dažnai vartojamą kreipinį tinka vadinti „Laiškais Dendorakėliui“.

Devdorakas – ledynas Kaukaze; Čiurlionis ten lankėsi 1905 – ųjų vasarą su Volmanų šeima. Jaunutė Halina Volman, kurią Čiurlionis mokė skambinti fortepijonu, buvo įkritus menininkui į širdį. Jai Čiurlionis paskyrė tris preliudus, jai pritaikė ir „Devdorakėlio“ vardą.

„Laiškų Devdorakėliui“ buvo dvylika. Jie buvo numeruojami. Tačiau šis laiškų ciklas tikriausiai buvo rašomas be išankstinio plano. Pirmuosiuose „laiškuose“ – daugiau nerūpestingo jaunystės žaismingumo, šviesios vilties, oo paskutiniuosiuose – jau elegiškai nuspalvintų, bet ir egzistenciškai svaresnių gaidų. Ciklas turi formą, sudaro užbaigtą formą.

Vienas vėliausių, o gal ir paskutinis išlikęs Čiurlionio literatūros veikalas bene bus jo „Sonata“ – laisvų eilių poema apie rudenį. Biografinės aplinkybės ir poemos turinys – rudens vaizdai, begalinė vienatvė – skatina datuoti ja 1907 m. vasaros pabaiga bei rudeniu.

I. Šlapelio rankraščiuose išliko du „Sonatos“ tekstai, abiem atvejais nurodant, jog tai S. Čiurlionienės vertimai. Poemoje skamba trys temos: A – B – AA1. A – sodas ir dangus, B – einąs žmogus, A1 – atvirkščia temai A. Temoje A: medžių ošimas apleistame sode, byrantys lapai, pilkas dangus, liūdesys; A1 atvirkščiai: liūdesys, pilkas dangus, byrantys lapai, medžių ošimas apleistame sode.

Poemoje nestokojama pasakiškosios ČČiurlionio simbolikos elementų: žmogus su maišeliu ir grėbliu pasirodo nesąs jokių namų gyventojas; jo dalia – tai kelionė ir begalinė vienatvė. Sodo namelis, kurio užkaltose akyse dar neseniai skardeno vaikystė, dabar tuščias kaip kaukolė. Sodo keleivis, nejučia pavirtęs pirmuoju asmeniu, sutapęs su autoriumi, po to vėl prisėda, pailsęs ant suolelio ir vėl regi save iš šalies, nueinantį tolyn ir tolyn per nesuskaičiuojamus milijonus mirštančių lapų.

Visuotinės literatūros istorijos požiūriu, ko gero, tai unikalus kūrinys. Jame atspindi XIX a. pab. – XX a. pr. poezijos suartėjimo su muzika tendencija. Panašiai kaip dailėje, tik Čiurlionis galėjo žengti šį atradėjo žingsnį, nes kurdamas poeziją buvo tikras muzikos ir tiesos kompozitorius.

Kažkas kažkada yra palyginęs žmogaus gyvenimą su žvakės liepsna: vienas dega ilgai ir ttykiai, ramiai sudega ir išblėsta, kitas ryškiai ir trumpai plyksteli. Ir, atrodo, niekad neužgęsta. M. K. Čiurlionio žvakė degė tik 35 m.

Tačiau jo vaidmuo lietuvių profesionaliosios muzikos dailės srityje labai didelis. Istorinė nacionalinė menininko reikšmė, ne ta, kad jis sukūrė pirmąją lietuvišką simfoninę poemą ar pirmąjį kvartetą, o ta, kad jau pačioje nacionalinės profesinės muzikos pradžioje turėjome tokios didelės vertės simfoninį ir kamerinį repertuarą, originaliai kūrybiškai spręstas savitai pajaustas liaudies dainų harmonizacijas.

Dailėje Čiurlionis davė ne vien pavyzdžių, kuriais mmaža kas teįstengė truputį sekti; jis davė principinį didžiulio padrąsinimo impulsą ir XX a. nacionalinės profesinės dailės pradžioje aukštai iškėlė bendražmogiškąją temą, irternacionalinę meno problematiką. Čiurlionis kūrė savo kraštui, sąmoningai apsisprendęs ir džiaugdamasis.

Literatūrinis menininko palikimas, tik dalelė teišlikęs, šen ir ten straipsniuose pakilnojamas, tebėra kultūriškai neįsisavinta, istorijoje neįteisinta beveik nė nesemta skaidri versmelė.

Duoti žmonėms geriausia, ką sugebi, ką gali – toks buvo visuomeninis – etinis kūrėjo tikslas, lėmęs jo palikimo vertę ir išliekamąją reikšmę.

Naudota literatūra:

1. Nijolė Šervenikaitė „Literatūra X klasei“ 1999 m.

2. Vytautas Landsbergis „Vainikas Čiurlioniui“ 1980 m.

3. Vytautas Landsbergis „M. K. Čiurlionis. Žodžio kūryba“ 1997 m.

4. Medžiaga iš Interneto.

5. Žurnalas „Valstiečių kalendorius“ 1995 m.

6. C. Kudaba „Kur Nemunas teka“ 1970 m.

Related Posts