TARPTAUTINĖS KOMUNIKACIJOS POLITIKA – PASAULINĖS INFORMACINĖS VISUOMENĖS KŪRIMAS

Home / Komunikacijos / TARPTAUTINĖS KOMUNIKACIJOS POLITIKA – PASAULINĖS INFORMACINĖS VISUOMENĖS KŪRIMAS

ĮVADAS

Pastarąjį dešimtmetį sparti informacinių technologijų plėtra sudarė sąlygas plėtoti globalios visuomenės idėją. Jos įgyvendinimas užtikrina sąlygas ir galimybes laisviems ir globaliems informacijos mainams, informacinės infrastruktūros plėtrai tarptautiniu mastu. Šiuo metu plačiai naudojama informacijos visuomenės sąvoka yra neatsiejama pasaulio atviros visuomenės kūrimo proceso dalis. (Gudauskas R., Undzėnas V., 1999 )

Informacinės visuomenės koncepcija nėra visiškai naujas dalykas. Jos atėjimą išpranašavo tokie garsūs mokslininkai kaip A.Toffler’is, D.Bell’as, J.Masuda ir kt. Kai kurie iš jų teigė, kad pats žmogus kuria informacinę visuomenę, kiti mano, kkad tai technologinis perversmas, kuris iš pagrindų pakeis žmogaus gyvenimą. Pavyzdžiui, J.Martin nuomone, “tikroji revoliucija prasidėjo su pirmaisiais personaliniais kompiuteriais”(2, p.12). Tuo tarpu, kiti žymūs tyrinėtojai naujojo amžiaus pradžią įžvelgia tiesioginiame programų iš satelito transliavime, automatizuotame darbe ar net pačioje demokratijoje. Tačiau vienu klausimu visi sutaria vieningai – ateina naujas amžius , nauja visuomenė – informacinė visuomenė. Šiame darbe aptarsiu pagrindines informacinės visuomenės vystymosi kryptis, kūrimosi tendencijas, panagrinėsiu pagrindinius informacinės visuomenės programų aspektus bei trumpai apžvelgsiu informacinės visuomenės kūrimosi tendencijas mmūsų šalyje.

1. INFORMACINĖS VISUOMENĖS SAMPRATA

Informacinės visuomenės idėja nėra visiškai nauja. Jos šaknys pastebimos jau 1960 – 1970 metais “postindustrialistinėje” literatūroje, kur pranašaujama industrinio kapitalizmo eros pabaiga ir “paslaugų” bei “laisvalaikio” visuomenės eros pradžia. Vienas iš informacinės visuomenės bruožų atsiremia įį postindustrialistinę idėją, ypač į Daniel’io Bell’o versiją. Jis teigia, kad “žemės ūkį keičia industrinė visuomenė, o industrinę – postindustrinė visuomenė, kuri plėtojasi paslaugų ekonomikos link.”(3, p.9) Pagrindinę rolę atlieka mokslas, profesionalumo išryškėjimas, mokslinės bei techninės grupes, bei informacinės technologijos, viskas liudija apie naują esminę “ašį’ ekonomikoje ir visuomenėje. Šis ašinis pagrindas “yra energinis pagrindas, kuris visiems yra nuoseklus, teorinių žinių” centras.(3, p.61)

D. Bell’as teigia, kad informacinė visuomenė vystosi postindustrializmo kontekste. Jis prognozuoja naujus darbo rėmus, pagrįstus telekomunikacijomis, kurios “gali būti lemiamos ekonominių ir socialinių pokyčių eigai. Šioje “revoliucijoje” pagrindinę rolę atlieka kompiuteris”.(3, p.15)

D.Bell’as pažymi ir kitus, ne mažiau svarbius, informacinės visuomenės bruožus. Jis teigia, kad žinios ir informacija išstumia darbo jėgą ir kapitalą iš ekonomikos “pagrindinio kintamojo” pozicijų. Jo mmanymu informacija bus naudojama kaip prekė, kuri turi savo kainą, o jos valdymas suteikia didelę galią. Priešingai kitiems postindustrializmo atstovams, Bell’as atskleidžia tam tikrų dviprasmybių, identifikuojant “paslaugų sektorių” ir siūlo ekonominius sektorius suskirstyti į “gavybos, gamybos ir informacines veiklas”.(3, p.154) Tokiu būdu galima stebėti informacinės veiklos prasiskverbimą į tokias tradicines sritis kaip žemės ūkis, gamyba bei paslaugos. Jis numatė daugumą socialinių pokyčių atsirandančių dėl naujos telekomunikacijų infrastruktūros atsiradimo. Tokia galybė pokyčių atsiras “susiliejant telefono, kompiuterio, fakso, kabelinės televizijos bei video ddiskų technologijoms ir prives prie plačios komunikacijos būdų įvairovės tarp asmenų reorganizacijos; duomenų perdavimo; sumažinimo, jei ne panaikinimo, pasikeitimo popieriais ar tokių sandėrių; naujų būdų žinioms, pramogoms, ir kt. perduoti”.(3, p.89)

Informacinės visuomenės tyrinėjimus galima aptikti ne tik sociologijoje. Futuristai ir “socialinės technologijos įtakos” tyrinėtojai taip pat padarė savo įnašą. Jie teigia, kad technologija formuoja socialinius santykius. Ypač malonios prognozės ateina iš Tomo Stonier’io. “Gyvenimas postindustriniame pasaulyje”, teigia jis, “reiškia, kad mes esame ne tik labiau turtingi, labiau sumanūs ir mažiau linkę į karus, bet taip pat linkę labiau demokratėti”.(4, p.48) Pažangumas yra įprastas informacinės visuomenės bruožas. T.Stonier’is turi omenyje, kad IT įgalins mus įveikti aplinkosaugines ir ekologines problemas. James Martin’as, savo darbe “The Wired Society”, pabrėžia “ ne teršiančiąją, ne griaunančiąją IT kokybę”.(5, p.116)

Gamtinių resursų stoka privertė Japoniją aiškiai suprasti savo ekonomikos pažeidžiamumą. Yoneji Masud’os darbas “Informacinė visuomenė kaip postindustrinė visuomenė” suvaidino lemiamą rolę kuriant “nacionalinį planą”. Jis pateikė realų “kompiuterinės utopijos” idėjos vaizdą, futuristinių svajonių junginį: “tikslas – visuomenė, kuri, vietoje gausaus materijos suvartojimo, iššaukia bendrai klestinčią žmonijos intelektualinio kūrybiškumo būseną”(6, p.8) su “naujais miestais” Japonijoje ir “informacinės visuomenės infrastruktūra” visur kitur. Jis teigia, kad “valdančiąja jėga taps informacinės produkcijos vertė, o ne materialinės vertybės”. Industrinės visuomenės patirtis ggali būti panaudota kaip istorinis “analogų modelis ateities visuomenei”.(6, p.14)

Minėtos koncepcijos turėjo lemiamą įtaką kuriant informacinę visuomenę pasaulyje.

2. PAGRINDINIAI INFORMACINĖS VISUOMENĖS PROGRAMŲ ASPEKTAI

“Moderni informacinė infrastruktūra keičia valstybinių, verslo, finansinių bei kitų institucijų darbą, didina šalies pajėgumą konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Tai atveria kelią naujam šalies socialiniam vystymuisi – sukuriama daugiau darbo vietų, gerėja aptarnavimo kokybė ir pan. Tuo būdu formuojasi informacinė visuomenė”.(7, p.3)

Dauguma pasaulio šalių jau turi savo informacinės visuomenės viziją. Valstybės norinčios išlikti stipriomis konkurentėmis, skiria ypatingą dėmesį informacinės infrastruktūros plėtrai, gyventojų švietimui. Pasaulyje jau yra įvykę daugybė konferencijų, forumų, aktyviai kuriami informacinės visuomenės projektai. Reikėtų paminėti tokias šalis kaip Norvegija, Danija, Portugalija, Kanada, Islandija ir kt., kurios jau pradėjo savo informacinės visuomenės projektų įgyvendinimą. Peržvelgus šiuos projektus galima teigti, kad informacinė visuomenė visų pirma skiriama žmogui, jo darbui ir laisvalaikiui, mokslui ir sveikatai, ir kt.

Europos Sąjungoje patvirtinta visa eilė projektų, skirtų informacinės visuomenės formavimui. Projektai orientuoti į globalių informacijos tinklų sukūrimą, elektroninę prekybą, švietimo plėtojimą, informacijos apsaugą, mokslinių tyrimų tinklų sukūrimą, telemediciną, bibliotekų tarpusavio bendradarbiavimą, gamtosaugą.

Oficialia informacijos visuomenės kūrimo pradžia Europoje laikomas Europos Komisijos 1993 m. gruodžio mėnesio pranešimas “Growth, Competitivness and Employment: The Challenges and Ways forward into the 21st Century”. Informacijos visuomenės sąvoka plačiau pradėta vartoti ppo Europos Komisijos komisaro M. Bangemano pranešimo 1994 m. Europos Tarybai – “Europe and the Global Information Society. Recommendation to the European Council.” 1995 metų birželio 23 dieną Briuselyje įvyko pirmasis Europos Sąjungos šalių informacijos visuomenės forumas, kur buvo nubrėžtos svarbiausios gairės kuriant informacijos visuomenę. Pirmųjų veiklos metų rezultatams aptarti, naujiems uždaviniams patikslinti ir koordinuoti buvo skirtas antrasis informacijos visuomenės forumas, kuris įvyko1996 metų rugsėjo 12 – 13 dienomis. Forumo darbe dalyvavo Bulgarijos, Čekijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Slovakijos, Slovėnijos, Vengrijos delegacijos. 2000 metų pavasarį Europos Sąjungos Portugalijos pirmininkavimo metu, Lisabonoje gegužės 24 dieną Europos Taryba priėmė taip vadinamą Lisabonos strategiją. Lisabonos strategija numatė ES sukurti žiniomis grįstą ekonomiką iki 2010 metų. Vadovaujantis naujai priimta strategija, Europos Komisija parengė veiksmų planą „eEurope“, kuriame buvo numatyti konkretūs informacinės visuomenės plėtros tikslai ir jiems įgyvendinti iškelti uždaviniai. „eEurope“ veiksmų plane numatytos kryptys, įgyvendinimo terminai, pažangos vertinimo kriterijai bei galimi finansavimo šaltiniai. Šios iniciatyvos pagrindu parengtas „eEurope“ veikslmų planas, kuris buvo patvirtintas 2000 metų birželį ES viršūnių susitikimo Feiroje metu. Dabar „eEurope 2005″ veiksmų plane keliami nauji uždaviniai, kurie tampriai susiję su interneto plėtra. Siekiant tolimesnio rinkos augimo, būtina sukurti palankias sąlygas naujoms verslo iniciatyvoms. Numatoma stimuliuoti naujas elektronines paslaugas, taikomąsias programas bei

elektroninį turinį, kurie sudarytų prielaidas atsirasti naujoms rinkoms, mažintų gamybos kaštus, toliau teigiamai veiktų ekonominį augimą. Europos Sąjungoje numatoma plėtoti greitaeigio interneto infrastruktūrą, kuri taptų pagrindu kuriant visiems gyventojams prieinamas naujas saugias el. Paslaugas, aplikacijas bei turinį. Šie „eEurope 2005“ veiksmų plane suformuluoti uždaviniai yra pagrindas modernizuojant viešąjį administravimą, kuriant E-valdžios, E-gebėjimų, E-sveikatos projektus taip pat siekiant sukurti dinamišką E-verslo aplinką. Taigi, Europos viduje vyksta intensyvus dialogas apie prognozuojamas informacijos visuomenės ūkines ir socialines pasekmes. Europos Sąjunga siekia liberalizuoti telekomunikacijas iir stiprinti technologinę bazę.

Taigi, siekdama paspartinti pasaulio atviros visuomenės formavimosi procesą, Europos

Komisija jau nuo 1994 metų kviečia Europos Sąjungos šalis ruošti nacionalines programas. Europos Komisijos dokumente “Europe’s rolling action plan for information society” pabrėžiama, kad informacijos visuomenės kūrimo procesai ryškiausiai atsispindi šiose pagrindinėse kryptyse:

1. Piliečių poreikių tenkinimas: nuolat atnaujinamas ir plėtojamas mokymasis bei kvalifikacijos kėlimas; plečiamos visuomeninio sektoriaus paslaugos; gerinama vartotojų teisių apsauga; garantuojamas įvairių kultūrų vystymas.

2. Informacinės infrastruktūros vystymas: kuriamos integralios duomenų bazės ir didinamas jų tturinys; plečiamos informacinės paslaugos piliečiams, vystoma elektroninė prekyba, gerinamas šalies informacinių resursų panaudojimas, tobulinama jų apsauga.

3. Verslo aplinkos gerinimas: telekomunikacijų rinkos liberalizacija; vidaus rinkos demokratizavimas.

4. Tarptautinių informacijos mainų plėtojimas: tarptautinių taisyklių nustatymas; šalių bendravimo ir integracijos plėtojimas.(Gudauskas R., UUndzėnas V., 1999)

1998 m. rugsėjo 12 d. Informacijos visuomenės Forumas Bristolyje priėmė deklaraciją “Demokratinis dalyvavimas Informacinėje visuomenėje” (Bristol declaration. Democratic participation in the Information Society), kurioje pabrėžiama, kad kuriant informacijos visuomenę būtina suaktyvinti piliečių veiklą nepriklausomai nuo jų lyties, rasinės ir etinės kilmės, religinių bei politinių įsitikinimų, socialinės padėties ar pajamų. Visiems piliečiams turi būti sudarytos galimybės gauti, naudoti ir platinti aktualią informaciją, laisvai reikšti savo idėjas ir nuomonę.

2.1. ELEKTRONINĖ EUROPA

Elektroninė Europa – tai politinė iniciatyva, kuri užtikrintų, kad Europos Sąjunga pasinaudotų visais Informacinės visuomenės atsinešamų pokyčių privalumais. Šie pokyčiai, ryškiausi nuo Pramoninės revoliucijos laikų, yra perspektyvūs ir visą apimantys. Jie neapsiriboja vien tik technologija. Jie palies visus ir visur. Suartins kaimo ir miesto bendruomenes, kurs turtą, platins žinias, suteiks ggalimybę praturtinti kiekvieno gyvenimą.

Tokio pasikeitimo valdymas yra pagrindinis ekonominis ir socialinis iššūkis Sąjungai. Tai iš pagrindų paveiks užimtumą, plėtrą ir našumą Europoje per ateinančius penkis metus ir paskesniaisiais dešimtmečiais.

Elektroninė Europa siekia paspartinti teigiamus pokyčius Sąjungoje, užtikrinti, kad šie pokyčiai Informacinės visuomenės link būtų vienijantys, o ne skaldantys. Iš esmės, Elektroninės Europos programa siekia supažindinti visus europiečius su Informacinės visuomenės privalumais.

Pagrindiniai Elektroninės Europos tikslai:

* Įtraukti kiekvieną pilietį, šeimą ir mokyklą, kiekvieną įmonę ir administraciją į skaitmeninę erą ir sujungti į kompiuterinę ssistemą .

* Sukurti elektroniškai išprususią Europą, remiamą kultūringo, pasirengusio finansuoti ir plėtoti naujas idėjas, verslo.

* Užtikrinti, kad procesas būtų socialiai patrauklus, skatintų vartotojų pasitikėjimą ir stiprintų socialinę sanglaudą.

Tai yra gyvybiškai svarbus momentas ir unikali galimybė Sąjungai. Bendradarbiaujant su partneriais, Informacinę visuomenę galima formuoti mūsų vertybių, principų ir stipriųjų pusių kontekste. Tokios galimybės retai pasitaiko ir jas reikia išnaudoti.

3. LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS INFORMACIJOS VISUOMENĖS KŪRIMO POLITIKA

Jau 1991 metais buvo priimta labai optimistinė programa “Lietuva 2000”. Įgyvendinant šį projektą, buvo parengtas Lietuvos valstybės informacinės infrastruktūros (LVII) kūrimo strateginis planas. LVII yra informatikos ir telekomunikacijų priemonių, standartų, teisės aktų, organizacinių struktūrų bei procedūrų visuma, leidžianti tvarkyti ir naudoti šalies informacinius resursus.

Informacijos visuomenės sukūrimo Lietuvoje programos tikslas yra žmogus – numatoma parengti ir įgyvendinti specifines priemones ir projektus, reikalingus kokybiškai naujam kiekvieno žmogaus ir visos visuomenės informatizacijos lygiui pasiekti.

Įgyvendinus Programą numatoma pasiekti keletą tarpusavyje susijusių tikslų, kuriuos sąlyginai galima suskirstyti į politinius, ekonominius ir socialinius.

Politiniai tikslai:

* sukurti sąlygas valstybės ir savivaldos institucijoms kokybiškai ir efektyviai valdyti šalį.

Ekonominiai tikslai:

* sėkmingai adaptuotis globalioje atvirojo pasaulio ekonomikoje,

* pasiekti aukštą šalies gyventojų užimtumą,

* intensyviai plėtoti smulkųjį ir vidutinį verslą,

* spartinti regionų plėtrą.

Socialiniai tikslai:

* atverti naujas galimybes žmonių profesiniams pasiekimams ir kompetencijai visose šalies gyvenimo srityse,

* sudaryti ssąlygas individualiam kvalifikacijos ugdymui, savišvietai, distanciniam mokymui(si),

* užtikrinti valstybės valdymo viešumą, ugdyti demokratiją ir aktyvių piliečių visuomenę Lietuvoje,

* išsaugoti Lietuvos nacionalinį savitumą, kultūrą ir lietuvių kalbą daugiatautėje ES.

* Lietuvos informacijos visuomenės kūrimo strategija numato šias prioritetines veiklos kryptis:

* Verslui palankios aplinkos formavimas.

* Investicijos į švietimą ir mokslą.

* Žmogaus (visuomenės) pažangos skatinimas.

* Atvirojo pasaulio (globalizacijos) reikalavimų tenkinimas.

* Valstybės valdymo struktūrų tobulinimas.

Informacijos visuomenės kūrimo Lietuvoje strategija remiasi šiais principais: nenutrūkstamumo, perspektyvinės plėtros, prioritetiškumo, sąmoningo dalyvavimo ir prieinamumo.

3.1 ŽMONIŲ INFORMUOTUMAS

1997 m. Lietuvos informacijos instituto atlikta Valstybės institucijų informacijos technologijų būklės analizė rodo, kad dauguma valstybės tarnautojų turi kompiuterizuotas darbo vietas ir moka naudotis kompiuteriais. Tačiau dauguma jų IT įsisavinę tiek, kiek to reikalauja pareigos. Pastaruoju metu labai paspartėjo IT plėtra privačiame sektoriuje, į darbuotojo mokėjimą dirbti kompiuteriu dėmesį kreipia visi darbdaviai.

Prie žmonių informuotumo didinimo ypatingai prisideda kasmet Lietuvoje organizuojama Tarptautinė informacijos technologijų, telekomunikacijų ir raštinės įrangos paroda, kurią rengia Infobalt asociacija.

Tačiau bendras visuomenės informuotumo laipsnis apie IT pažangą ir informacijos visuomenės kūrimą Lietuvoje yra nelabai didelis.

4. MOKSLAS, ŠVIETIMAS, STUDIJOS, KULTŪRA

Informacijos visuomenė dažnai apibūdinama kaip nuolat besimokanti visuomenė, nes informacijos visuomenės techninis pagrindas – informacijos technologijos – vystosi ir tobulėja taip sparčiai, kad būtina vis sužinoti ir panaudoti teikiamas naujas galimybes.

ES valstybės, aptardamos svarbiausius EEuropos informacijos visuomenės kūrimo uždavinius, pabrėžė tai, kad būtina panaudoti visas informacijos technologijų galimybes, siekiant išlaikyti daugiakalbę ir daugiakultūrinę Europą. Šis kvietimas mums, lietuviams, nedidelei 3 milijonų gyventojų tautai yra ypač svarbus ir reikšmingas.

Svarbus žingsnis informacijos visuomenės kūrimo linkme yra galimybė naujųjų technologijų pagalba užtikrinti informacijos prieinamumą visuomenei nepriklausomai nuo fizinės dokumentų buvimo vietos, globalizuojant informacijos mainus nepriklausomai nuo valstybių sienų. Siekiant užtikrinti efektyvų archyvuose sukauptų informacijos išteklių panaudojimą, būtina kompiuterizuoti informacijos paieškos sistemas, kurios būtų prieinamos per kompiuterinius tinklus.

IŠVADOS

Kiekvienoje šalyje svarbu kurti potencialą mokslinės ir industrinės visuomenės komunikacijos ir informacijos technologijoms bei įkurti naujas informacinių struktūrų formas tarp visuomeninio ir privataus sektoriaus, peržengiant tautinius apribojimus. Turėtų būti padidintas domėjimasis informacijos ir technologijų potencialu. Demonstruojamos naujos informacijos visuomenės galimybės piliečiams, administracijoms bei įmonėms.

Esminį vaidmenį šiame procese turi atlikti universitetai bei kitos tyrimo institucijos tiek atlikdamos rinkos tyrimus, tiek ruošdamos specialistus šiai naujos kokybės visuomenei.

Europos Komisija yra viena iš pagrindinių institucijų, kviečianti ir toliau pateikti patarimus dėl reguliavimo ir standartizacijos informacijos ir komunikacijos, tam kad būtų palengvintas liberalizacijos bei legislacijos procesas, standartų, mokesčių, reguliacinių procedūrų harmonizavimas.

Pasaulyje vyksta dideli pokyčiai. Industrinę visuomenę išsivysčiusiose šalyse keičia informacinė visuomenė. Informatika, informacijos technologijų puoselėtoja, tampa svarbiu Informacinės visuomenės kūrimo varikliu. Valstybė,

siekianti būti lygiaverte išsivysčiusių valstybių partnere ir stipria konkurente, turi užtikrinti, kad jos visi gyventojai, eiliniai žmonės ir visų lygių vadovai taptų aktyviais Informacinės visuomenės nariais, mokėtų ir galėtų naudotis informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis. To nemokėdami ar negalėdami jie atsidurs blogesnėje padėtyje negu tie, kurie dabar nemoka skaityti, rašyti ar naudotis telefonu.

Related Posts