Iki karinės Lietuvos labdaringų organizacijų veikla

Home / Istorija / Iki karinės Lietuvos labdaringų organizacijų veikla

T U R I N Y S

ĮVADAS…………………………3

1. Pirmųjų prieglaudų atsiradimas Lietuvoje …………………4

2. Komitetas nukentėjusiems dėl karo šelpti ………………..4

2.1. Amerikos lietuvių parama ekonomiškam Lietuvos kūrimui ………5

3. Lietuvos Caritas ………………………… 5

3.1. Vilkaviškio vyskupijos Caritas veikla …………………6

4. Tautinių mažumų labdaringų organizacijų veikla …………….6

5. Lietuvių katalikių moterų draugija …………………….7

6. Kitų organizacijų labdara ir globa ……………………8

IŠVADOS …………………………9

LITERATŪRA …………………………10

Į V A D A S

Socialinės problemos lydi žmogų nuo pat pasaulio pradžios. Problemų pobūdis keičiasi, įgauna skirtingas formas ir įvairiais būdais veikia žmogaus egzistenciją.

Galbūt patys ryškiausi sunkumai žmogaus kelyje yra vargas ir skurdas bei jų pasekmės, kurie dažnai sunaikina žmogų įvairiuose jo egzistencijos tarpsniuose. Vargas, skurdas, nepriteklius yra lengviausiai pastebimi, sukelia gailestį, susirūpinimą, norą padėti. Todėl nenuostabu, kad visuomenė įvairiose sferose stengėsi ir stengiasi rūpintis vargstančiais. Būdai ir priemonės buvo įvairūs, atsižvelgiant į gyvenimo sąlygas ir galimybes: per pavienius žmones ir šeimas, per labdaros organizacijas, vienuolynus, bažnyčias, valstybės ir kitokias institucijas.

Visi tikriausiai girdėjime apie labdaringas organizacijas, vienuolių gerus darbus įįvairiose srityse, bažnyčių šalpą vargstantiems parapijiečiams ir t.t.

Gerumas neperkamas ir neparduodamas. Jis, kaip šilti ir švelnūs saulės spinduliai, sklinda iš dorų žmonių širdžių(2).

I. PIRMŲJŲ PRIEGLAUDŲ ATSIRADIMAS LIETUVOJE

Pirmoji prieglauda Lietuvoje įsteigta 1518 m., j 1792 m. jos teritorijoje veikė jau 1194 prieglaudos. Pirmųjų prieglaudų atsiradimą Lietuvoje skatino krikščionybės įsigalėjimas. Atidžiau socialines problemas Lietuvos ir Lenkijos jungtinėje valstybėje imta svarstyti tik XVIII a. Antroje pusėje. Lemiamas žingsnis buvo Špitolių komisijų įkūrimas. Špitolių komisija buvo šiuolaikiškos sveikatos ir socialinės apsaugos sistemos analogas(6). Ji reguliavo prieglaudų veiklą ir elgetavimą. Elgetų gausa rodė, kad socialinė globa parapijose yra nepakankamai išplėtota.

Carinės okupacijos laikotarpiu Lietuvos teritorijoje dominuojantis luomas buvo valstiečiai. Buvo paplitęs elgetavimas, nors carinė valdžia ypač griežtai kovojo su šiuo reiškiniu. Jau vyko neįgaliųjų judėjimai, kūrėsi pirmosios mokyklos neįgaliesiems. Globojamosios veiklos ėmėsi bažnyčios. Vėliau vietoje Špitolių komisijos įkurta Viešosios globos valdyba. Lietuvoje pradėjo kurtis ir labdaringos organizacijos. Pirmoji (1808m.) įsikūrė Vilniaus labdarybės draugija. Vėliau panašios labdaros draugijos pradėjo steigtis ir provincijoje, miestuose. Kūrėsi parapijų llabdaros draugijos.

2. KOMITETAS NUKENTĖJUSIEMS DĖL KARO ŠELPTI

1914 m. karas iš pat pradžios lietuvių gyvenamąjį kraštą pavertė kovų lauku. Mūšiai sutrikdė visą ūkio ir visuomenės gyvenimą, daug kur neleido nuvalyti laukų, o didelės kariuomenės sunaikino derlių. Daugelis ūkininkų su šeimomis ir beveik visa inteligentija buvo ištremti arba pasitraukė patys į rytus.

Lietuvių visuomenės atstovai, matydami minias savo tautiečių be pastogės ir be lėšų, ėmė ieškoti pagalbos ir tam tikslui lapkričio mėnesį Vilniuje buvo įkurtas Komitetas nukentėjusiems dėl karo ššelpti. Komitetas greitai išplėtė pagalbos ir pašalpos teikiamąjį darbą, tam tikslui gaudamas iš Rusijos vyriausybės lėšų ir rinkdamas aukas.

Kai 1915 metų rugsėjo mėnesį okietija užėmė Vilnių, dalis Komiteto narių pasiliko Vilniuje, o kita dalis pasitraukė į Rusiją. Lietuvių organizacija viena atstovavo to meto lietuvių reikalams ir Lietuvoje ir Rusijoje.

Pasilikusi Vilniuje Komiteto dalis pradėjo ieškoti būdų pasipriešinti okupantų politikai. Šalia šelpiamųjų savo uždavinių, Komitetas susirūpino ir šviesuomenės būrimu bendram Lietuvos ateities kuriamajam darbui. Pirmiausia buvo imtasi lietuviškosios mokyklos organizavimo, jai vadovėlių ruošimo, mokytojų kursų steigimo. Komiteto pasiuntiniai slapta pasklido po Lietuvą, burti į tą darbą visų krašte likusių inteligentiškų pajėgų(3).

2.1. AMERIKOS LIETUVIŲ PARAMA EKONOMIŠKAM LIETUVOS KŪRIMUI

Lietuvoje veikiančius inteligentus ir jų organizacijas rėmė Amerikos lietuvių organizacijos. Buvo remiamos visos Lietuvoje veikiančios organizacijos: socialistiškos Amerikos grupės rėmė Lietuvos socialistus, katalikai – katalikiškąsias organizacijas.

Čikagos seimas nukentėjusiems nuo karo lietuviams šelpti nutarė įkurti Tautos Fondą.

Antrasis (Bruklino) seimas įkūrė Lietuvos Šelpimo Fondą, kuris pateko į socialistų rankas. Tautininkai įkūrė tautiškąją lietuvių partijją, kuri vėliau virto Amerikos Lietuvių Tautine Sandara ir

ir įsteigė Lietuvos Gelgėjimo Fondą. Tuo būdu atsirado trys lietuvių Fondai, kurių tikslai buvo vienodi – šelpti nukentėjusius.

Kiekvienas Fondas rinko aukas Lietuvai. Visi surinkti pinigai buvo naudojami nukentėjusiems nuo karo ššelpti.

Be nuolatinių Fondų rinkliavų, Amerikoje taip pat buvo organizuota popiežiaus paskelbtoji ’’lietuvių dienos“ rinkliava. Visi surinktieji pinigai buvo naudojami nukentėjusiems nuo karo šelpti.

3. LIETUVOS CARITAS

Lietuvos Caritas – Lietuvos Vyskupų Konferencijai pavaldi socialinės ir dvasinės paramos organizacija, vykdanti sociopastoracinius Katalikų Bažnyčios uždavinius. Ji yra atitinkamų tarptautinių struktūrų – Caritas Internacionalis ir Europos Caritas – narys. Socialinę, medicininę, švietėjišką veiklą ir paramą vargstantiems Caritas pirmiausia supranta kaip krikščioniškųjų vertybinių nuostatų praktinę išraišką.

Nepriklausomoje Lietuvoje prieš II-ąjį pasaulio karą Caritas federacija veikė nuo 1926 m. Ji jungė beveik visas katalikų švietimo ir labdaros organizacijas („Žiburio“, „Katalikų moterų šv.Vincento Pauliečio, šv.Kūdikėlio Jėzaus, Kalinių globos draugijas, Ateitininkų federacijos labdaros būrelius ir kt.).

3.1. VILKAVIŠKIO VYSKUPIJOS CARITAS VEIKLA

Vilkaviškio vyskupijos Caritas veikla savarankiška savo ordinaro žinioje, kordinuoja bendras programas su Lietuvos Caritas. Vilkaviškio vyskupijos Caritas sudaro vyskupijos ribose esančių parapijų Caritas grupės. Vilkaviškio vyskupijos Caritas uždaviniai yra konsultuoti, rengti tobulinimosi programas darbuotojams, siūlyti ir padėti parengti naujas socialines programas bei kursus, padėti tirti socialinę padėtį, padėti ruošti specialistus socialinei ir karitatyvinei veiklai, palaikyti ryšius su nacionalinėmis ir tarptautinėmis, vyriausybinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis.

Socialinės ir karitatyvinės pagalbos organizavimui ir vykdymui vyskupijos Caritas gali turėti šias tarnybas: šeimos ir vaiko tarnybą, kuri sprendžia įvairias šeimos gyvenimo problemas ir oorganizuoja pagalbą skriaudžiamoms motinoms ir vaikams; našlaičių, beglobių vaikų ir senelių globos tarnybą su jų globos įstaigomis ir jų paramos ir maitinimo punktais bei pagalbą kaliniams; ligonių globos tarnybą su pagalba ligoniams ir invalidams bei karitatyvinės paramos grupėmis; ūkio tarnybą, kuri rūpinasi vyskupijos Caritas bazės kūrimu ir stiprinimu.

Vyskupijos Caritas turi taisę tiesiogiai palaikyti ryšius su užsienio karitatyvinėmis organizacijomis ir Lietuvos vyriausybe. Vyskupijos ir parapijų Caritas išsilaiko iš rėmėjų ir geradarių aukų, bažnytinių, valstybinių ir kitų institucijų datacijų ir labdaringos ūkinės veiklos.

1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Caritas federacijos veikla buvo nutraukta ir vėl atnaujinta buvo tik 1991 metais.

4. TAUTINIŲ MAŽUMŲ LABDARINGŲ ORGANIZACIJŲ VEIKLA

Aktyviai reiškėsi ir tautinių mažumų draugijos. Vilniaus žydai labiausiai iš visų tautų buvo išplėtoję savo nuskurdusių tautiečių materialinį šelpimą. Jie buvo įsteigę šias draugijas: Vilniaus neturtingų žydų pigios valgyklos, Vilniaus neturtingų žydų aprūpinimo lėšomis amatų mokslams išeiti, Vilniaus neturtingų žydų ligonių ir sveikstančių globos, Vilniaus neturtingų žydų šelpimo, Vilniaus vargingų žydų darbo pagalbos.

Atskirą šelpimo organizacijų grupę sudarė žydų labdaringos skolinamosios draugijos. Jos pradėtos steigti 1905m. 1906-1912 m. Vilniaus žydai buvo įsteigę net devynias tokias organizacijas.

Labdaringos skolinamosios draugijos – tai visuomeninės organizacijos, teikusios paprastai savo nariams smulkias trumpalaikes paskolas be palūkanų. Kitų Vilniaus

tautų bendruomenės panašių draugijų neturėjo. Jų šelpimo draugijos buvo universalios, t.y. teikė ir pašalpas, ir paskolas, organizavo kultūrinius renginius.

Lietuvoje buvo kelios prieglaudos, kurias finansavo labdaringos evangelikų-liuteronų, evangelikų-reformatų ir stačiatikių draugijos. Jų išlaikomuose namuose kasmet gyveno apie 170 vaikų.

Lenkų draugija Kaune išlaikė 230 vietų vaikų darželį ir prieglaudą, kurioje nuolat gyveno 27 globotiniai.

5. LIETUVIŲ KATALIKIŲ MOTERŲ DRAUGIJA

Pirmasis Lietuvių katalikių moterų draugijos susirinkimas įvyko 1908m. balandžio 26d. Kaune. Draugijos tikslas – suvienyti lietuves katalikes moteris bendram kultūros, visuomeniniam darbui, kelti jjų ekonominę gerovę ir spręsti moterų klausimą pagal katalikų Bažnyčios mokslą(8).

Draugijos veiklai plėsti ir stiprinti, 1910m. išleidžiamas laikraštis „Lietuvaitė“. „Lietuvaitės“ pirmame numeryje jau kalbama apie moterų teisių sulyginimą. 1911m. įkuriamos moterų pedagogių ir blaivininkių sekcijos Vabalninke, Marijampolėje, Lioliuose, Mosėdyje, Biržuose, Šėtoje, Troškūnuose ir kitur. 1913m. Lietuvos katalikių moterų draugija buvo įkurta ir Vilniuje. Abiejų draugijų tikslai buvo vienodi. Draugija didelį dėmesį skyrė švietimui. 1908m. įkuriamos mergaičių mokyklos, rūpinosi mokyklų kūrimu. Taip pat didelį dėmesį skyrė ikimokykliniam vaikų auklėjimui. Skyriai tturėjo įsteigę vaikų darželius, aikšteles. Jaunimo auklėjimui didelę reikšmę turėjo motinos dienos šventimas.

Po karo ir okupacijos žymiai pagausėjo pavargėlių. Draugija reikalavo, kad valsčiuose būtų įsteigti elgetynai. Pati draugija išlaikė 16 senelių prieglaudų ir daug paramos teikė parapijų išlaikomiems elgetynams.

Lietuvių katalikių moterų draugija kovojo su girtavimu ir ištvirkimu. Daug kur draugijos skyrių pastangomis buvo uždarytos smuklės, o jų vietoje steigiamos arbatinės, valgyklos.

Draugija nepamiršo ir savišalpos. Skyriai turėjo ligonių ir mirusių kasas. Draugija kasmet sušelpdavo apie 5000 moterų su vaikais Motinos dienos minėjimo proga.

Prie skyrių buvo gailestingų darbų būreliai, kurie rūpinosi apleistomis šeimomis, vargšų slaugymu ir materialine bei moraline pagalba kaliniams.

1929m. prie Lietuvos katalikių moterų draugijos įkurta Mergaičių globos sekcija. Jos tikslas buvo teikti pagalbą mergaitėms ir jaunoms moterims, savarankiškai gyvenančioms arba pradedančioms gyventi Lietuvoje ir svetur.

1939m. Mergaičių globos sekcija turėjo 1 globos namus, 2 darbo namus, 2 darbo tarpininkavimo biurus ir keletą stočių misijų. Kasmet globos namais pasinaudodavo apie 10000 mergaičių, o darbo namais –– 2640 mergaičių.

1931m. vykusi draugijos konferencija įkūrė Lietuvių katalikių moterų draugijos Motinos ir vaiko sekciją. Buvo nutarta steigti patarimo punktus, per kuriuos buvo šellpiamos neturtingos motinos įvairiomis aukomis: muilu, pienu kūdikiams, žuvų taukais, drabužėliais, žaislais. Šalia patarimo punktų buvo steigiami motinystės namai, kurie priglaudė benames ir mergaites-motinas su jų kūdikiais. Buvo numatyta įsteigti motinos ir vaiko globos namus visuose apskričių miestuose ir padaryti juos prieinamus visoms varguomenės motinoms.

Siekiant aprūpbuvo įsteigtas Socialinės globos fondas.

Lietuvių katalikių moterų draugija vvisuomet gynė moterų teises ir reikalus. 1908m. įsteigta mergaičių amatų ir namų ūkio mokykla, kurioje mergaitės galėjo mokytis virimo, siuvimo,

skalbimo, namų ūkio ir kt.

Lietuvių katalikių moterų draugijos pirmosios veikėjos buvo mokytojos, tačiau kai aukštosios mokyklos atvėrė duris ir moterims, pagausėjo naujų šviesuolių: medikių, teisininkių, agronomių, ekonomisčių. Šios jaunos specialistės, įstojusios į Lietuvos katalikių moterų draugiją, nepagailėjo savo laiko ir darbo visuomenės labui.

6. KITŲ ORGANIZACIJŲ LABDARA IR GLOBA

Nepriklausomoje Lietuvos valstybėje labdara ir globa konkrečiai rūpinosi miestų, apskričių ir valsčių savivaldybės savameiksnės draugijos, organizacijos(2).

1928m. veikė 138 labdaringos įstaigos, kurios globojo 6258 žmones. Tai – 2 lopšeliai, 11 darželių, 50 vaikų prieglaudų, 65 senelių prieglaudos, 10 žaidimų aikštelių.

Praėjus dešimtmečiui – 1938m. – buvo 6 lopšeliai, 59 vaikų bei 191 senelių ir biednuomenės prieglaudų. Išlaidos labdarai ir rūpai išaugo daugiau kaip du kartus.

Valstybės sąskaita buvo išlaikomi Strėvininkų invalidų namai, vaikų prieglaudos Čiobiškyje ir Raudondvaryje, vienas lopšelis Kaune. Kitas globos ir rūpybos įstaigas išlaikė vietos savivaldybės ir labdaringos organizacijos.

Savivaldybių išlaikomos prieglaudos veikė Gruzdžiuose, Jurbarke, Mažeikiuose, Rokiškyje, Šiauliuose, Utenoje, Kretingos, Tauragės, Šiaulių apskrityse.

Kauno mieste vargšų ir benamių senelių prieglaudą dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą įsteigė labdarių draugija. Prieš karą buvo įsteigta ir Raseinių senelių prieglauda. Prieglaudoje gyveno 48 sseneliai. Maitinimui ir gydymui trūkstamas lėšas aukodavo labdaringos organizacijos ir atskiri geranoriai žmonės. 1925m. – įsteigta Mažeikių senelių prieglauda. Joje gyveno 16 žmonių.

Daujėnų valsčiuje veikusioje prieglaudoje nuo 1923 iki 1928 m. pastoviai buvo prižiūrimi 5 – 6 seneliai. Vėliau pagausėjo iki 15-20 žmonių. Senelius nemokamai prižiūrėjo ir aptarnavo šv.Vincento a Paulo draugijos nariai. Ramygalos valsčiuje senelių prieglauda įsteigta 1916m. geram gyvenamajam name.

Vaikus ir senelius rūpestingai globojo „Pieno lašo“, „Kūdikių gelbėjimo“,“Lietuvos vaiko“‘ „Vaikelio Jėzaus”, „šv.Vincento a Paulo“, „Žiburio“, Lietuvos moterų katalikių, Lietuvos moterų kultūros labdaringos draugijos, Lietuvos moterų globos komitetas ir Lietuvos aklųjų sąjunga. Žmonės, susibūrę į labdaringas draugijas, su didelia atjauta dirbo, kad gimtajame krašte kuo mažiau būtų bedalių, paliegėlių, neturinčių pastogės ir alkstančių, visuomenės atstumtų ir pamirštų.

I Š V A D O S

Labdaringų organizacijų veiklą šiuo laikotarpiu apsunkino karas, okupacija. Reikėjo remti žmones ne tik materialiai, bet ir moraliai. Lietuvos Nepriklausomybės pradžioje, kai kraštas buvo įvairių užpuolikų nuniokotas, kai svetimųjų vėjų užneštos idėjos suardė lietuvių tautoje susiklausymą, reikėjo kelti tautinį susipratimą.

Patogiausias yra vargšų šelpimas namuose. Toks šelpimas nepažemina žmogaus, neardo žmogaus gyvenimo ir netgi pigesnis. Pašalpa – geriausia daiktais, nes tiesiogiai tarnauja savo tikslui, negali jų taip lengvai, kaip pinigų praleisti.

Trūko išsilavinusių sslaugytojų. Ypač kaimuose ligonių padėtis buvo sunki. Dažnai kaimuose nebuvo nė vieno žmogaus, kuris būtų šiek tiek susipažinęs su pagrindinėmis ligonių priežiūros taisyklėmis.

Lietuva pasidarė ubagų kraštas. Tačiau tai neraiškia, kad Lietuvoje būtų daugiau skurdo, negu kitur, bet pas mus atsirado profesijos „ubagų“, kurie verčiasi elgetavimu, kaip kokiu amatu. Jie gyvena iš minkštos žmonių širdies.

Iki 1940 metų socialinę paramą reguliavo labdaros ir kitokios organizacijos, nedaug valstybė.

L I T E R A T Ū R A

1. Lietuvių enciklopedija. Bostonas, 1953-1969. XV t.

2. Stačiokas R. Lietuvių savivaldybių raida. 1991.

3. Šapoka A. Lietuvos istorija. Kaunas. 1936. 1989.

4. Terleckas V. A.Mickevičiaus g.7 – 7a. LT – 2004.Vilnius. Vilniaus žydų labdaringos skolinamosios draugijos Xxa. Pradžioje.

5. Vilkaviškio vyskupijos Caritas statutas. 1997m.

6. STEEP.soc.teorija, empirija, politika ir praktika.-VU spec.psich.lab.,2001.I d.

7. O.Beleckienė-Gaigalaitė „Tiesos ir meilės keliu“. Vilnius,1995.

Related Posts