graikija

Home / Istorija / graikija

Senovės graikai yra vieni pirmųjų europiečių, susipažinę su Rytų civilizacijų laimėjimais ir išplatinę juos Europoje. Rytiečiai graikus išmokė abėcėlės, kuri buvo gerokai supaprastinta dantiraščio ar hieroglifų forma. Raštas graikams padėjo įamžinti filosofų, poetų, politikų darbus ir mintis.

Graikų mąstytojai kitu žvilgsniu pažvelgė į juos supantį pasaulį. Jie tikėjo, kad žmonijos likimas priklauso nuo dievų valios, tačiau pradėjo suprasti, jog ir žmogus gali pažinti bei paaiškinti gamtos ir visuomenės gyvenimo reiškinius. Graikai domėjosi valstybės valdymo menu. Jie daug svarstė, kokia valstybės santvarka yyra geriausia. Deja, graikų valstybių likimas leidžia manyti, jog geriausia valstybės santvarka taip ir nebuvo sukurta.

Graikų mitai dar ir dabar yra įkvėpimo šaltinis rašytojams, dailininkams, skulptoriams. Senovės graikai sukūrė daug įdomių mitų, bet vienas yra ypatingas. Kuo jis įdomus? Svarbiausias graikų dievas Dzeusas įsimyli finikiečių karaliaus dukterį Europę ir, pavirtęs jaučiu, pagrobia ją. Europė atsiduria nežinomoje žemėje, kuri vėliau pavadinama jos vardu.

Graikija iki graikų

Senovės Graikijos istorija prasideda nuo Egėjo arba Kretos ir Mikėnų civilizacijų. Apie Graikiją prieš graikus pasakoja nuostabios llegendos bei archeologiniai kasinėjimai. Mokslininkai mano, kad Kretoje gyveno ne graikų gentys. Tikroji graikų istorija prasideda nuo achajų ir dorėnų genčių atėjimo į Balkanų pusiasalio pietus.

Kraštas tarp jūrų

Graikija – šalis Balkanų pusiasalyje. Pietinę Balkanų pusiasalio dalį skalauja Viduržemio jūra, vakarinę &– Jonijos jūra. Balkanų ir Mažosios Azijos pusiasalius skiria Egėjo jūra. Balkanų pusiasalio pakrantė labai raižyta. Gamta pačią Graikiją padalijo į tris dalis: pietinę, vidurinę ir šiaurinę. Vidurio ir Šiaurės Graikiją senovėje jungė vienintelis kelias per Termopilų perėją, o Pietų Graikiją, vadinamą Peloponesu, nuo Vidurio Graikijos skyrė jūrų įlankos ir jungė siaura sąsmauka. Raižyti krantai ir net plaustu ar valtimi nesunkiai pasiekiama Mažoji Azija sudarė sąlygas žvejybai, laivybai ir prekybai. Kalnagubrių virtinės trukdė plėtoti žemdirbystę, bet šiltas, sausas klimatas leido vystyti sodininkystę, vynuogininkystę, auginti avis. Kadangi Graikijoje buvo gausybė įvairių rūdų ir statybinių medžiagų, ypač klinčių ir marmuro, čia klestėjo metalų apdirbimas ir statyba.

Kretos civilizacija

VI tūkstantmetyje pr. Kr. Egėjo jūros salose ir Balkanų pusiasalio pietinėje dalyje apsigyveno žemdirbių tautos, atėjusios iiš Mažosios Azijos. Jos sukūrė seniausią Europoje Mino civilizaciją Kretos saloje, kuri gyvavo III – II tūkstantmečio pr. Kr. viduryje. Apie ją daug pasako archeologiniai radiniai. Kretos gyventojai dirbo derlingą žemę, augino kviečius, medžiojo, žvejojo, prekiavo beveik visose Viduržemio jūros pakrantėse. Jie turėjo raštą.

XIX a. pabaigoje Knose archeologai pradėjo kasinėti karaliaus Mino rūmų griuvėsius. Rūmų plotas buvo 16 000 m2. Tai buvo ištisas dviejų, o gal trijų ar net keturių aukštų patalpų kompleksas su paradiniais ir gyvenamaisiais kambariais, koridoriais, sandėliais, įįvairiomis tikinėmis patalpomis. Apatinius aukštus apšviesdavo specialūs šuliniai. Rūmai turėjo vandentiekį ir kanalizaciją. Patalpų sienos buvo tinkuotos ir dažytos. Karalių kambarių sienas puošė freskos, kuriose buvo pavaizduota scenos iš rūmų gyvenimo, augalai, gyvūnai. Rūmams tarnaujantys amatininkai, darbininkai, tarnai, vergai buvo įrašyti į sąrašus molinėse lentelėse. Karaliai turėjo ne-mažą laivyną ir sausumos armiją. Kretos valdovas buvo ne tik karalius, bet ir žynys. Kretai priklausiusios užjūrio teritorijos mokėjo duoklę.

Svarbiausia kretiečių dievybė buvo moteris – Motina, Didžioji deivė, laikanti abiejose rankose po gyvatę. Šventieji simboliai – jautis ir dviašmenis kirvis – rasti Knoso rūmuose.

Apie 1450 m. pr. Kr. išsiveržęs ugnikalnis sunaikino Kretos miestus. Bet tai nebuvo vienintelė Kretos civilizacijos žlugimo priežastis. Maždaug II tūkstantmečio pr. Kr. viduryje iš Peloponeso į Kretą įsiveržė achajų gentys ir galutinai sužlugdė senąją civilizaciją.

Atlantidos paslaptis

Kretos civilizacijos žlugimą mokslininkai sieja su ugnikalnio išsiveržimu Teros – Santorino saloje, kuri yra 110 kilometrų į šiaurę nuo Kretos salos. Tai viena iš įdomiausių paslapčių žmonijos istorijoje. Kai kurie tyrinėtojai Kretą laikė Atlantidos liekana. Anot graikų filosofo Platono, Atlantida – tai didžiulė sala ar netgi žemynas, kuriame gyveno atlantai. Tai buvo aukštos kultūros, turtinga, karinga tauta, turėjusi galingą valstybę ir prekiavusi su kitais kraštais. Salos viduryje buvo derlinga lyguma, kurios centre stūksojo kkalva. Čia iš žemės

tryško šaltas ir šiltas šaltiniai, buvo daug metalų, kuriuos atlantai ypač vertino. Atlantidos upėse ir ežeruose veisėsi daug žuvų, kalnuose ir lygumose ganėsi daug žvėrių ir gyvulių, augo paslaptingas medis, kuris duodavo maisto, gėrimo ir kvapnaus aliejaus. Atlantida žavėjo miestais su nuostabiomis šventyklomis, rūmais, uostais ir laivų statyklomis, pirtimis, baseinais. Atlantai užrūstino dievus, todėl jie salą nuskandino.

Mikėnų civilizacija

Maždaug nuo 1600 m. pr. Kr. Graikijoje įsitvirtino achajų gentys. Jų centru tapo Mikėnų miestas Peloponese. Achajai statydavo tvirtoves ant kalvų ir apjuosdavo aukštomis sienomis. Tokie įtvirtinimai buvo vadinami akropoliu. Akropolyje buvo karaliaus rūmai su tarnų, karių ir amatininkų namais bei dirbtuvėmis. Kai kuriuose mikėniečių miestuose rasta molinių lentelių su prekių ir gyventojų sąrašais.

Raštą, pridėję kai kuriuos ženklus, jie perėmė iš Kretos gyventojų. Mikėniečiai aktyviai prekiavo su Viduržemio jūros rytinės pakrantės gyventojais. Archeologų rasti prabangūs karalių kapai byloja apie aukštą amatų lygį

Karingi achajai apie II tūkstantmečio pr. Kr. vidurį užkariavo Kretą. Paskutinis didžiulis achajų karo žygis buvo į Trojos miestą Mažojoje Azijoje. XII a. pr. Kr. pabaigoje iš šiaurės užplūdę dorėnai per trumpą laiką užkariavo Mikėnų miestus, užėmė Egėjo jūros salas ir pasiekė net Mažąją Aziją.

Tamsieji šimtmečiai

Dorėnams užkariavus achajų miestus, išnyksta Mikėnų – Kretos pasaulis. Maždaug 1100 m. pr. KKr. graikų istorijoje prasideda laikotarpis, apie kurį mažai žinoma. Mokslininkai jį vadina tamsiaisiais šimtmečiais.

Graikija I tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje

Kai XII a. pr. Kr. gausios dorėnų gentys pradėjo keltis iš šiaurinių pusiasalio sričių į pietines, achajai neįstengė pasipriešinti. Dorėnai turėjo geležinius ginklus, o achajai – bronzinius. Savo nepriklausomybę išlaikė tik Atika. Dorėnai, žinodami apie nederlingą Atikos žemę, ją aplenkė.

Užkariautojai apsigyveno pietinėje Balkanų pusiasalio dalyje. Žemė priklausė bendruomenei. Sklypus bendruomenės nariai gaudavo burtų keliu. Juose augino miežius, daržoves, vynuoges, alyvmedžius, ganė gyvulius. Genčių vyresnieji valdė didelius žemės sklypus. Buvo daug keliaujančių amatininkų. Net bazilėjai mokėjo kai kuriuos amatus. Paplito balniaus, dailidės, puodžiaus, odininko, audėjo ir kiti amatai.

Karo ir taikos, karo vado rinkimų klausimai buvo sprendžiami giminės ar genties susirinkimuose.

Bazilėjai turėjo vergų. Vergais tapdavo karo belaisviai, vergų vaikai, juos parduodavo piratai ir kartais pirkliai. Vergai vyrai ganė gyvulius ir dirbo sode, o vergės moterys dirbo tarnaitėmis, audėjomis, malėjomis.

Trojos karas: prasimanymas ar tikrovė?

Trojos karo istoriją papasakojo senovės graikų poetas Homeras savo poemose. Ilgą laiką mokslininkai galvojo, kad tai — poeto fantazija. 1 870 m. archeologas Henrichas Šlimanas nuvyko į Mažąją Aziją ir pradėjo pirmus didelius archeologinius kasinėjimus. Su “Iliada” rankose, su topografiniu planu tartum matininkas jis matavo nuotolius, tikėdamasis nustatyti, kur galėjusi būti Troja.

Po didelių pastangų archeologas atrado Trojos miesto liekanas. Dar neįrodyta, ar Trojos karas iš tikrųjų buvo toks, kokį jį aprašė Homeras. Dabar mokslininkai mano, kad jis galėjo vykti apie 1240—1230 m. pr. Kr. H. Šlimano atkastiems miesto griuvėsiams — 3 000 metų, bet miestas buvo sugriautas ir perstatytas maždaug 8 kartus. Neabejotina, jog senovės graikai galėjo jį užpulti. Manoma, kad Homeras buvo aklas poetas,

kilęs iš Jonijos. Jis gyvenęs VIII a. pr. Kr. Graikai labai gerbė poetą: net septyni miestai varžėsi ddėl teisės vadintis jo tėvyne. Bet XVIII a. buvo suabejota, ar Homeras parašė garsiąsias poemas “Iliada” ir “Odisėja”. Kiekviena poema yra užbaigtas labai meniškas kūrinys. Jose smulkiai ir įspūdingai aprašytas karinis ir taikus iki tol mažai žinomo Graikijos istorijos laikotarpio gyvenimas.

Troja kitaip dar vadinama Ilionu, todėl Homero poema vadinama “Iliada”. Pagal legendą, Trojos karo priežastis buvo gražuolė Elena iš Senovės Graikijos miesto Spartos. Ji ištekėjo už Mikėnų karaliaus Agamemnono brolio. Bet deivė Afroditė pažadėjo Eleną Trojos karaliaus Priamo sūnui Pariui bbei padėjo ją išsivežti. Agamemnonas suruošė didžiulį karo žygį į Troją, kad susigrąžintų Eleną. Dešimt metų graikai išlaikė apsupę Troją. Pagaliau Itakės valdovas Odisėjas sugalvojo gudrybę: graikai padarė didžiulį medinį arklį, kurį paliko prie miesto sienų, o patys atsitraukė. Trojėnai aarklį įvilko į miestą. Naktį graikų kariai, pasislėpę arklio viduje, atidarė vartus. Troja buvo užimta ir sugriauta.

“Odisėjoje” pasakojama apie Trojos karo didvyrio Odisėjo grįžimą į namus. Jis užrūstino jūrų dievą Poseidoną ir už tai buvo pasmerktas dešimtį metų klajoti. Odisėjas patyrė įvairiausių nuotykių: susitiko su kiklopais, sirenomis, pabuvojo požemio karalystėje, bet sugebėjo grįžti į Itakės salą, kur dvidešimt metų jo laukė žmona Penelopė ir sūnus Telemachas.

Graikai gerbė Homerą ne tik kaip poetą, bet ir kaip pirmąjį filosofą bei mokytoją, kuris šlovino tėvynės meilę, ištikimybę, narsumą, pareigas dievams, artimiesiems, tėvynei.

Nepriklausomi miestai – valstybės

Seniausiais laikais Graikija nebuvo vieninga valstybė. Ją sudarė nepriklausomi miestai—valstybės. Nors vienus miestus nuo kitų skyrė gamtos kliūtys, gyventojai laikėsi panašių papročių, juos siejo ta pati religija ir kalba. GGraikai save vadino helenais, o savo šalį — Helada.

Graikų poliai

Apie vIII a. pr. Kr. Graikijoje buvo keli šimtai atskirų miestų – valstybių. Patys graikai juos vadino poliais. Polį sudarė miestas ir aplinkiniai kaimai. Miesto centre buvo turgaus aikštė, vadinama agora. Joje būdavo prekiaujama, vykdavo gyventojų susirinkimai. Aikštę supo miestiečių namai, amatininkų dirbtuvės, šventyklos. Miesto centre, dažniausiai ant kalvos, būdavo įtvirtinta miesto dalis, vadinama akropoliu. Graikų poliai buvo maži. Daugumoje jų gyveno keli tūkstančiai gyventojų, rečiau – keliasdešimt tūkstančių. Labai retai vvalstybėlės gyventojų skaičius pranokdavo 100 000. Daugiausia gyventojų buvo Atėnuose, o didžiausias miestas pagal plotą buvo Sparta. Miestus graikai dažniausiai statydavo prie jūros. Jos pakrantėje įsirengdavo uostą.

Polių ūkis ir jų valdymas

Dauguma vietos gyventojų buvo valstiečiai, gyvenę pačiame mieste arba aplinkiniuose kaimuose. Slėniuose ir pakrančių lygumose jie augino kviečius, miežius, o kalnų atšlaitėse – vynuoges ir alyvmedžius. Iš vynuogių darė vyną, o iš alyvų spaudė aliejų. Kalnuotose vietovėse valstiečiai vertėsi gyvulininkyste: augino avis, ožkas ir karves. Derlingos žemės buvo nedaug, todėl dažnai ištikdavo badas. Vis daugiau žmonių traukdavo į miestus ir tapdavo amatininkais. Jie žiedė puodus, gamino ginklus, statė laivus. Plečiantis amatams ir prekybai, miestai augo labai greitai. Ūkio vystymąsi spartino geležies naudojimas. Iš jos buvo gaminami įrankiai ir ginklai.

Polio gyventojai pagal teises ir turtinę padėtį susiskirstė į kelias grupes. Turtingi didikai buvo vadinami aristokratais. Jie save laikė didvyrių ir net dievų palikuonimis. Tai – geriausi kariai, svarbiausi polio gynėjai. Aristokratai ir dalis laisvųjų gyventojų buvo piliečiai. Piliečiais laikyti tik vyrai. Jie turėjo teisę įsigyti žemės, dalyvauti sprendžiant tautos reikalus, būti išrinktiems į valdžią bei tarnauti kariuomenėje. Tokių teisių neturėjo kiti laisvieji gyventojai – metekai bei moterys. Žemiausią padėtį visuomenėje užėmė vergai.

Kiekvienas graikų polis turėjo savo valdžią. Svarbiausiems valstybės reikalams spręsti ssukviesdavo piliečius į Tautos susirinkimą. Nutarimus priimdavo balsų dauguma. Piliečiai iš savo tarpo išrinkdavo tarybą ir valdininkus. Jiems pavesdavo rūpintis valstybės reikalais laikotarpiu tarp piliečių susirinkimu. Dažniausiai šias pareigas užimdavo aristokratai.

Aristokratų įsigalėjimu ir jų savivale buvo nepatenkinti daugelis miestų – valstybių gyventojų. Tarpusavyje varžėsi ir patys aristokratai. Kartais vienam iš jų pavykdavo įveikti savo varžovus ir tapti vienvaldžiu valdovu. Jie buvo vadinami tironais. Tironus remdavo piliečiai, nes tik jie galėdavo apginti eilinius gyventojus nuo aristokratų savivalės. Daugelis jų imdavo piktnaudžiauti valdžia, todėl žodis tironija įgijo neigiamą prasmę.

Didžioji graikų kolonizacija

Maždaug nuo VIII a. pr. Kr. daug graikų buvo priversti išvykti iš tėvynės. Keltis į tolimus kraštus juos vertė susiklosčiusios aplinkybės. Daugiausia žmonių išvykdavo neturėdami vilties įsigyti dirbamos žemės sklypo. Gimtojoje šalyje jos ir taip buvo mažai, o gyventojų nuolat daugėjo. Kiti, patyrę pralaimėjimą politinėje kovoje, būdavo ištremiami arba patys išsikeldavo iš gimtojo polio. Treti išsiruošdavo kelionėn, tikėdamiesi pasipelnyti prekiaujant.

Tvirtais mediniais laivais nuplaukę šimtus ir net tūkstančius kilometrų, jūros pakrantėse įsteigdavo savo gyvenvietes. Jos vadinamos kolonijomis. Iš pradžių graikai kūrėsi šiaurinėje Egėjo jūros pakrantėje. Vėliau buvo kolonizuojama į vakarus palei šiaurinę Viduržemio jūros pakrantę iki šiandieninės Prancūzijos ir Ispanijos. Kita pagrindinė graikų kolonizacijos kryptis – į pietus, į Šiaurės Afrikos pakrantę. Plaukdami rrytų ir šiaurės kryptimis, jie įsteigė kolonijas Mažojoje Azijoje, o po to ir Juodosios jūros krantuose.

Ankstyvuoju kolonizacijos laikotarpiu graikai išvykdavo iš tėvynės nežinodami, kur įsikurs. Vėliau kiekvienas miestas susirasdavo vietovę, kur siųsdavo kolonistus. Toks miestas buvo vadinamas metropolija. įsteigta kolonija tapdavo nepriklausoma nuo metropolijos. Atsirasdavo naujas graikų polis. Ilgainiui dalis kolonijų taip išaugo, jog įsteigė savo kolonijas.

Kolonistai savo miestą aptverdavo gynybine siena. Gyventojai vertėsi žemdirbyste, amatais, žvejyba ir prekiavo su metropolija. Prekybai palengvinti jie ėmė kaldinti monetas. Į Graikiją gabeno grūdus, metalus, vergus, o iš ten atsiveždavo amatininkų dirbinius. Prekiavo ir su vietos gyventojais. Tarpusavyje stengėsi sugyventi taikiai, nors tekdavo ir kariauti.

Kolonijų atsiradimas skatino amatų ir prekybos vystymąsi. Jų dėka turtėjo Graikijos poliai, o kitose šalyse plito graikų kultūra.

Atėnų polis V — IV a. pr. Kr.

Atėnų polis sustiprėjo graikų – persų karų metu. Spartus ūkio vystymasis buvo ir politinio Atėnų iškilimo priežastis. Atėnai tapo svarbiausiu Senovės Graikijos prekybos, amatų, meno bei mokslo centru.

Žemės ūkis Atikoje

V a. pr. Kr. Atėnai buvo didžiausias Graikijos polis. Poliai, nors juos vadiname miestais, nebuvo miestai tikrąja ta žodžio prasme. Dauguma polių gyventojų vertėsi žemdirbyste.

Atikos žemė buvo kalvota, akmenuota ir nederlinga. Lijo retai. Atikos valstiečiai augino kviečius, miežius, soras, vynuoges ir alyvmedžius. Ypač buvo vertinami alyvmedžiai,

kuriuos atėniečiai laikė savo globėjos Atėnės dovana. Pasakojama, kad deivė sukūrusi alyvmedį ir taip laimėjusi varžybas su jūrų dievu Poseidonu dėl teisės valdyti miestą.

Vynuogių skynimas buvo tikra liaudies šventė. Po to dainuodami ir ritmingai trypdami basomis kojomis graikai spausdavo kubiluose vynuogių sultis. Vynuogienojų ir alyvmedžių priežiūra reikalavo daug darbo ir kruopštumo. Žemę graikai įdirbdavo arklais ir kauptukais. Javus pjaudavo pjautuvais.

Labai svarbi ūkiui buvo gyvulininkystė. Arklių ir stambių raguočių auginta nedaug. Žemės darbams labiausiai reikėjo poros jaučių. Smulkesnių naminių gyvulių, daugiausia aavių ir ožkų, laikyta visur, nes jų bandos galėjo ganytis ir kalnuose, užimančiuose didžiąją Atikos dalį.

Atėnai – amatų ir prekybos centras

Atika nepasižymėjo gausiais gamtos turtais, bet čia buvo molio, marmuro ir sidabro. Atikos puodžių gaminius noriai pirko visų polių gyventojai. Puodžiai naudojo pigią, daug kur randamą žaliavą. Meistrai buvo labai išmaningi ir įgudę. Mažose dirbtuvėse jie padarydavo meniškus gaminius: tarp tūkstančių išlikusių graikų vazų nerasime dviejų vienodų.

Kitas svarbus ir labai reikalingas amatas buvo audimas. Žmonės verpė ir audė daugiausia namuose, oo savo gaminius parduodavo. Daug reikalingų dirbinių iš odos pagamindavo batsiuviai ir kailiadirbiai. Atika garsėjo ne tik metalinių statulų liejyba, bet ir ginklų kalyba bei namų apyvokos daiktų, įrankių gamyba.

Dar ir šiandien šventyklų, salių ir teatrų griuvėsiai byloja apie statybos iir architektūros meną. Visose statybose dirbo medžio apdirbėjai, akmentašiai ir kiti amatininkai. Daugybė dailidžių statė laivus.

Atėnuose, stipriausioje jūrų valstybėje, laivų statybą kontroliavo valdžia. Atėnų uostas Pirėjas tapo tarptautinės jūrų prekybos centru. Kadangi Atikos žemė buvo prasta, graikai ieškojo kitų pragyvenimo šaltinių. Daug žmonių vertėsi prekyba ir jūreivyste. Iš Atėnų išveždavo varį, sidabrą, aliejų, vyną, keramiką, audinius, statulas, metalo dirbinius. Į Atiką įveždavo javus, prabangius dalykus, rūdą ir vergus. Pirėjo uoste stovėjo šimtai laivu o sandėliuose buvo prekių iš visų Viduržemio jūros kraštų. Prekybos namuose pirkliai galėjo susitikti su kartaginiečiais, persais, finikiečiais, egiptiečiais. Atėnų sidabrinės drachmos, kurių vienoje pusėje pavaizduota Atėnės galva, antroje – pelėda, buvo visur vertinamos monetos.

Kalbantieji įrankiai

Žymus filosofas Aristotelis vadino vergus kalbančiaisiais įrankiais. Dauguma vergų buvo karo belaisviai aar piratų grobis. Vergais tapdavo ir vergų vaikai. Tarp vergų graikų buvo labai mažai. Vergas buvo šeimininko nuosavybė. Smulkiesiems ūkininkams ir dirbtuvių savininkams reikėjo gerų darbininkų, todėl savo pačių naudai rūpinosi vergais.

V a. pr. Kr. vergai sudarė apie pusę Atėnų gyventojų. Kalbantieji įrankiai dirbo kasyklose, statybose, atlikdavo įvairius namų darbus. Sumaniems ir išsilavinusiems vergams pavykdavo gauti lengvesnį darbą. Geriausiai gyveno valstybiniai vergai – raštininkai, tvarkos saugotojai ir kt. Dalis vergų galėdavo išsipirkti, tačiau jie netapdavo pilnateisiais piliečiais.

Karinė Spartos valstybė

Dorėnų gentys, uužkariavusios Graikiją, įkūrė Spartos miestą. Jis tapo stipria karine valstybe, pavergusia vietinius gyventojus. Spartiečiai sudarė galingą, gerai ginkluotą kariuomenę.

Sparta užvaldo Mesėniją

Pietinėje Balkanų pusiasalio dalyje, Peloponese, yra dvi lygumos – Lakonijos ir Mesėnijos. Jas skiria aukštas Taigeto kalnagūbris. Senovės Spartos valstybė buvo įsikūrusi nedidelėje Lakonijos lygumoje. Jos šiaurėje stūksojo aukšti kalnai, pietuose plytėjo maliarinės pelkės. Spartiečiai buvo atskirti ir nuo jūros. Uždarumas vertė juos vykdyti grobikiškus žygius į kaimynų ir pirmiausia į derlingos Mesėnijos žemes.

Spartos istorija prasidėjo X a. pr. Kr., kada dorėnai įsiveržė į Lakoniją. Dorėnai pavergė vietinius gyventojus ir įkūrė Spartos valstybę. VIII a. pr. Kr. jie užkariavo turtingą Mesėniją.

Po Mesėnijos gyventojų sukilimo spartiečiai daug dėmesio skyrė karybai. Kiekvienas spartietis vyras turėjo tapti profesionaliu kariu ir visą gyvenimą ruoštis karui. Greitai Sparta tapo pačia stipriausia karine valstybe Graikijoje. Jos kariai garsėjo drausme ir drąsumu. Spartoje nebuvo nei filosofų, nei menininkų.

Spartiečių visuomenė

Piliečiais, arba spartiatais, tapdavo tik tie vyrai, kurie gimdavo Spartoje. Jų nebuvo daugiau kaip 9000. Visi spartiatai tarnavo kariuomenėje ir galėjo balsuoti Tautos susirinkime. Jie visi buvo laikomi lygiateisiais. Kiti laisvieji Spartos gyventojai, neturėję lygių teisių su piliečiais, buvo vadinami perioikais t. y. gyvenančiais aplink. Tai buvo Spartos užkariauti kaimynai. Jie gyveno nedidelėse gyvenvietėse, galėjo prekiauti ir verstis amatais, ttarnavo kariuomenėje.

Spartiečių žemę dirbo vietinių Lakonijos ir Mesėnijos gyventojų palikuonys, paversti helotais — vergais. Dalį savo derliaus helotai atiduodavo spartiečiams. Helotų buvo gerokai daugiau, todėl Sparta visada turėjo būti pasiruošusi numalšinti sukilimus.

Pasak legendos, Spartos valdymo sistemą ir įstatymus sukūrė karalius Likurgas. Spartą valdė du karaliai, seniūnų taryba ir Tautos susirinkimas. Dvi karalių giminės valdė visada kartu. Karaliai vadovavo kariuomenei ir taikos metu ėjo žynių pareigas. Tautos susirinkimas kasmet rinko 5 prižiūrėtojus, kurie tvarkė kasdienius reikalus ir kontroliavo karalius. Seniūnų tarybą, arba gerusiją, sudarė du karaliai ir 28 nariai, kurie savo pareigas vykdė iki gyvos galvos. Juos rinko Tautos susirinkimas. Gerontai nutardavo, kokią politiką turi vykdyti Sparta, teisė ir leido įstatymus.

Tautos susirinkime dalyvavo visi piliečiai nuo 30 metų amžiaus. Tautos susirinkimas negalėjo pakeisti įstatymų, bet turėjo teisę balsuoti už arba prieš riksmu. Nugalėdavo tie, kurie garsiau šaukdavo.

Jaunų karių mokymas Spartoje

Tėvas atnešdavo kūdikį į gerusiją, kur gerontai, apžiūrėję naujagimį, arba palikdavo jį gyvą, arba siųsdavo į kapines Taigeto tarpeklyje. Gyvus palikdavo tik stiprius ir sveikus vaikus, iš kurių galėjo išaugti geri kareiviai. Spartiečiai buvo mokomi būti paklusniais ir nugalėti kovoje. Tėvai augino vaiką iki 7 metų amžiaus. Tada jį atiduodavo į kareivines, kur berniukus prižiūrėjo mokytojas. Tai buvo savotiškos mokyklos, kur daugiausia ddėmesio buvo skiriama fiziniam parengimui, taip pat rašto, muzikos, įstatymų ir poezijos mokymui. Berniukai valgė, gėrė ir miegojo drauge. Miegodavo jie ant kietų paklotų iš meldų, pagamintų pačių rankomis. Vieną kartą per metus berniukai gaudavo tuniką, o nuo 12 metų vaikščiodavo basi ir vienplaukiai. Fizinę jų ištvermę buvo galima patikrinti Artemidės šventykloje, kurioje religine dingstimi buvo rengiami jaunuolių plakimai. Mokyklose trūkdavo maisto, todėl berniukai vogdavo iš aplinkinių gyventojų, ypač helotų. Spartietis turėjo kalbėti paprastai ir trumpai. Tokia kalba vadinama lakoniška. Spartietė, išlydėdama sunų į karą, sakydavo: “Su skydu arba ant skydo”.

Spartoje nemaža dėmesio buvo skiriama ir mergaičių, kaip būsimų karių motinų, auklėjimui. Jos atlikdavo tuos pačius fizinius pratimus kaip ir berniukai. Jos buvo mokomos gimnastikos, muzikos, dainavimo ir šokių. Mergaitės dalyvaudavo sportinėse varžybose.

Valstybė išlaikydavo berniukus iki 20 metų. Po to jie eidavo tarnauti į kariuomenę ir gyvendavo kareivinėse, vesdavo. Tik seniems spartiečiams buvo leidžiama gyventi nuosavuose namuose. Kiekvienam piliečiui valstybė skirdavo sklypą žemės ir helotus jai apdirbti.

Spartiečių elgesys su helotais visada buvo rūstus ir griežtas. Norėdama apsisaugoti nuo

helotų sukilimų, spartiečių jaunuomenė puldinėdavo helotų gyvenvietes ir žudydavo stipriausius vyrus.

Spartos sąjungininkai

Ilgą laiką spartiečių kariuomenė buvo laikoma pavyzdine ir nenugalima armija. Visų spartiečių apginklavimas buvo vienodas. Sunkiai ginkluoti pėstininkai – hoplitai – sudarė

svarbiausią Spartos karinę jėgą. Į žygį spartiečiai vykdavo darniu maršu, skambant fleitų garsams ir choro dainoms. Mūšiui jie rikiuodavosi keliomis gretomis, į priekį atstatę ietis. Tokia rikiuotė buvo vadinama falanga. Bet spartiečiai suprato, kad neturi pakankamai karių kovoti prieš išorės priešus ir malšinti helotų sukilimus. Todėl VI a. pr. Kr. jie su savo kaimynais Peloponese sudarė sąjungą, kuri vadinama Peloponeso sąjunga. Spartos sąjungininkai buvo nepriklausomi, bet turėjo padėti spartiečiams karo atveju. Iki graikų – persų karų Peloponeso sąjunga buvo didžiausia iir stipriausia.

Graikų religija

Graikai tikėjo, kad gamta ir žmonės yra priklausomi nuo dievų valios. Jie įsivaizdavo, kad dievai, kaip ir žmonės, gyvena kasdienį gyvenimą, bet turi nepaprastų galių. Dauguma graikų mitų pasakoja apie dievus, jų darbus ir gyvenimą.

Graikų dievai

Graikai turėjo daug dievų. Jie įsivaizdavo dievus stiprius, gražius, nemirtingus ir amžinai jaunus. Graikai manė, kad dievai gyvena ant Olimpo kalno Šiaurės Graikijoje, kad jie gali padėti ar pakenkti žmonėms, dalyvauti jų tarpusavio karuose.

Kiekvienas miestas garbino savo dievus. Kai kurie iš jų buvo ggarbinami visoje Graikijoje. Juos graikai vadino olimpiečiais. Tai Dzeusas, Poseidonas, Hadas, Apolonas, Artemidė, Atėnė, Hefaistas, Dionisas, Hermis, Afroditė.

Senovės graikai visą gamtą apgyvendino dieviškomis esybėmis: nimfomis, satyrais, sirenomis. Ir žmonės, ir dievai, anot graikų, buvo priklausomi nuo likimo ir deivės Moiros.

Graikų rreligija paaiškino daug žmonėms rūpimų klausimų. Graikų manymu, iš pradžių buvo Chaosas, Žemė (Gėja) ir požeminis pasaulis (Tartaras). Iš jų kilę dievai nuvertė titanų viešpatavimą ir ėmė valdyti pasaulį. Svarbiausias dievas buvo griausmavaldys Dzeusas. Jo žmona tapo Hera. Apie dievų darbus ir gyvenimą pasakoja graikų mitai. Iš atskirų mitų sudaryti ištisi padavimai.

Šventyklos ir orakulai

Graikai tikėjo, kad dievai yra labai galingi. Jų grėsminga galia kėlė žmogui baimę ir pagarbą. Ta dievų galia skatino melstis, maldauti, garbinti ‚ prisiekti, atnašauti aukas. Dievų garbei būdavo statomi aukurai ir šventyklos, rengiamos šventės su eisenomis ir šokiais, giedami himnai. Kulto reikalus tvarkė žyniai ir žynės. Visoje Graikijoje garsėjo Dzeuso šventyklos Dodonoje ir Olimpijoje, Apolono šventykla Delfuose, Atėnų Partenonas. Per šventes čia suplaukdavo daugybė žmonių iš vvisų heleniškų kraštų. Dodonos ir Delfų šventyklos garsėjo savo orakulais, būrimais ir pranašavimais. Dodonoje buvo buriama pagal šventojo ąžuolo lapų šlamėjimą ir upelio čiurlenimą.

Delfus graikai laikė visatos centru. Čia per žynę Pitiją žyniai aiškino dievo Apolono valią. Delfų orakului graikų poliai veždavo aukas, norėdami sužinoti ateitį ar atsidėkoti už pergalę kare. Kai kurie poliai sudarė sąjungą šventyklai ginti.

Daug dėmesio graikų religijoje buvo skiriama šeimos papročiams. Kiekvieni namai turėjo savo aukurą, kur buvo dedamos aukos ir meldžiamasi. Kai graikai kreipdavosi su pprašymu į kurį nors dievą, nešdavo aukas į to dievo šventyklą. Aukodavo paplotėlius, vyną, pieną, paukščius ar gyvulius. Žyniai prižiūrėjo, kad būtų laikomasi aukojimo taisyklių.

Olimpinės žaidynės

Žymiausia visoje Graikijoje buvo Olimpijoje Dzeuso garbei rengiama šventė. Pirmoji olimpiada įvyko 776 m. pr. Kr. Vėliau jos buvo rengiamos kas ketverius metus. Olimpiniai žaidimai vykdavo vasaros metu ir trukdavo penkias dienas. Per šventę būdavo nutraukiami visi karai ir ginčai tarp polių. Olimpinėse žaidynėse pagrindinės rungtys buvo bėgimas, bėgimas su ginklais, karinės imtynės ir kovos. Per šventę vykdavo mugės, poetai deklamuodavo savo eiles, oratoriai sakydavo iškilmingas kalbas. Nugalėtojai buvo apdovanojami alyvmedžio vainiku, jam būdavo pastatoma statula. Pergalė teikdavo pasididžiavimą nugalėtojo gimtajam miestui bei giminėms, todėl jis būdavo dosniai apdovanojamas. Populiariausios sporto šakos buvo bėgimas, penkiakovė ir vežimu kinkytų dviem ar keturiais žirgais, varžybos. Moterys olimpinėse žaidynėse nedalyvavo. Joms buvo uždrausta net pasirodyti šventės dienomis prie Olimpijos. Kas ketverius metus buvo rengiama speciali šventė moterims – Heraja. Jos metu vyko mergaičių bėgimo varžybos. Senosios olimpinės žaidynės, kaip pagoniška šventė, buvo uždraustos 394 m., o vėl pradėtos rengti tik 1896 m.

Graikų didvyriai

Senovės graikų pasakojimuose apie dievus ir didvyrius atsispindi ne tik jų religija, bet ir realus gyvenimas.

Legendos ir tikrovė

Senovės Graikijoje buvo kuriamos įvairios dainos ir himnai. Žemdirbiai ddainavo, dirbdami įvairius darbus laukuose bei nuimdami derlių. Kariai giedojo kovos himnus prieš mūšį. Buvo kuriami padavimai apie dievus ir deives, jų kišimąsi į atskirų žmonių bei genčių gyvenimą. Realūs istoriniai faktai buvo papuošiami legendų smulkmenomis. Atsiradę vienoje gentyje, padavimai ir legendos buvo perduodamos iš kartos į kartą. Ypač daug padavimų ir legendų sukurta II tūkstantmečio pr. Kr. Pabaigoje – I tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje, kai senuosius Egėjo jūros baseino gyventojus iš dalies išstūmė, o kai kur visiškai sunaikino į Graikiją įsiveržusios gentys. Legendas ir padavimus kūrė bei skleidė klajojantys dainininkai. Pamažu įvairiose Graikijos srityse susidarė ištisi padavimų apie vieną ar kitą dievą bei didvyrį ciklai. Mažosios Azijos graikų miestų gyventojai išsaugojo prisiminimus apie achajų vadų gyvenimą ir buitį, tolimas jų keliones jūromis, Trojos užpuolimą.

Dedalas ir Ikaras – laisvės siekimo simbolis

Kretos saloje gimė mitai apie karalių Miną ir jo sūnus. Apie juos sukurta daug legendų. Viena iš jų pasakoja, kaip gelbėdamasis nuo mirties iš Atėnų į Kretą pabėgo didis dailininkas ir architektas Dedalas. Minas priėmė jį savo globon. Daug nuostabių kūrinių menininkas sukūrė Kretos karaliui. Jis pastatė garsiuosius rūmus, kuriuose Minas įkalino savo baisųjį sūnų Minotaurą – pabaisą jaučio galva ir žmogaus kūnu. Bet Dedalas nenorėjo būti Mino belaisviu. Pagaliau jjis sugalvojo būdą, kaip išsivaduoti. “Nors viešpatauja visur, bet oro nevaldo Minas!” – sušuko Dedalas.

Iš plunksnų, lininių siūlų bei vaško jis pasidarė didžiulius sparnus. Prisirišęs prie nugaros sparnus ir pririšęs sparnus savo sūnui Ikarui, Dedalas ruošėsi skrydžiui. Tėvas liepė sūnui nekilti aukštai, nes karšti saulės spinduliai gali ištirpdyti vašką. Ikarui labai patiko skrydis. Užmiršęs tėvo pamokymus, jis pakilo aukštai į dangų. Vaškas ištirpo ir Ikaras žuvo jūros bangose.

Nuo to laiko tą jūrą žmonės pradėjo vadinti Ikaro vardu.

Tesėjas — garsiausias Atėnų didvyris

Iki šešiolikos metų Tesėjas buvo auklėjamas savo senelio Pitėjo namuose. Niekas negalėjo prilygti jam nei jėga, nei vikrumu, nei mokėjimu valdyti ginklą. Keliaudamas į Atėnus pas savo tėvą karalių Egėją, Tesėjas nugalėjo baisų milžiną Perifetą, nuožmų plėšiką Sinį, milžinišką šerną, plėšiką Skironą. Atikoje Tesėjas atkeliavo pas plėšiką Prokrustą. Prokrustas turėjo lovą, į kurią versdavo gultis patekusius į jo rankas keliauninkus. Jeigu lova būdavo per ilga, Prokrustas tempdavo nelaimingąjį tol, kol jo kojos pasiekdavo lovos atkaltę. O jeigu lova būdavo per trumpa, Prokrustas nukapodavo keliauninkui kojas. Tesėjas nužudė milžiną jo lovoje.

Tesėjui atvykus į Atėnus, džiūgavo visi atėniečiai kartu su karaliumi Egėju. Bet iš Kretos atvyko galingojo Mino pasiuntiniai paimti iš Atėnų duoklės: kas devyneri metai atėniečiai privalėjo pasiųsti į Kretą septynis

vaikinus ir septynias merginas, kur juos prarydavo Minotauras. Tesėjas nutarė išvaduoti jaunuolius. Jo globėja tapo deivė Afroditė. Kretoje

Tesėją pamilo karaliaus Mino duktė Ariadnė. Ji padėjo jaunajam didvyriui nugalėti Mino-taurą ir išeiti iš labirinto. Kartu su Ariadne atėniečiai leidosi atgal į tėvynę. Bet užmiršo Tesėjas pakeisti juodas bures į baltas, kaip buvo susitaręs su tėvu. Egėjas, laukęs grįžtančio sūnaus ir pamatęs tolumoje juodas bures, iš sielvarto puolė nuo uolos į jūrą ir paskendo. Nuo to laiko jūra vadinama Egėjo jūra. Dar ddaug žygdarbių įvykdė mitinis Tesėjas, o žuvo jis nuo išdaviko rankos.

Dievas ir didvyris Heraklis

Heraklis buvo dievo Dzeuso ir Mikėnų karaliaus dukters Alkmenės sūnus. Jis atliko dvylika žygdarbių, įgijo didelę šlovę, tapo nemirtingas ir buvo priimtas į Olimpo dievų tarpą. Heraklis, būdamas kūdikiu, užmušė gyvates, siųstas deivės Heros jį nužudyti. Užaugęs jis buvo stipresnis už bet kurį žmogų. Niekas neprilygo Herakliui, atliekant karinius pratimus, o lanką ir ietį jis valdė taip tobulai, jog visada pataikydavo. Jis nudobė baisųjį Kiterono liūtą ir nnudyrė jam kailį. Tą kailį jis užsimetė it apsiaustą ant savo pečių. Liūto galvos kailis tapo jo šalmu. Kalaviją jam padovanojo Hermis, lanką ir strėles – Apolonas, Hefaistas nukalė jam auksinius šarvus, o Atėnė išaudė drabužius. Bet pranašautoja Pitija išpranašavo HHerakliui, kad jis taps nemirtingas po dvylikos žygdarbių, atliktų Mikėnų karaliaus Euristėjo įsakymu. Šie žygdarbiai išgarsino Heraklį visoje Graikijoje. Mirė jis nuo savo žmonos Dejaniros siųsto užnuodyto apsiausto. Už visus savo žygdarbius žemėje Heraklis buvo apdovanotas amžinu gyvenimu Olimpe. Pasakojama, kad Heraklis įsteigė olimpines žaidynes didžiojo Dzeuso gar-bei.

Graikų – persų karai

V a. pr. Kr. graikams ėmė grėsti galingoji Persija. Graikijos kovai už nepriklausomybę vadovavo Atėnai ir Sparta.

Karų priežastys ir pradžia

VI a. pr. Kr. persai sukūrė didelę valstybę. Graikų poliai Mažosios Azijos pakrantėse atsidūrė persų karaliaus valdžioje. Prekiaudami Mažosios Azijos miestuose, ypatingu persų karaliaus Darijaus I palankumu naudojosi finikiečiai. Persams užėmus Egiptą, graikai ir ten prarado savo įtaką. Mokesčių padidinimas ir tironų savivalė kėlė nepasitenkinimą Mažosios Azijos graikų miestuose. Sukilimą prieš ppersus pradėjo Miletas. Sukilę Mažosios Azijos miestai paprašė Spartos ir Atėnų pagalbos. Bet sukilimas buvo numalšintas. Miletą persai sugriovė. Jonėnų miestai Mažojoje Azijoje vėl prarado savo nepriklausomybę. Persija rengėsi naujam organizuotam žygiui į vakarus prieš Graikiją. Prieš tai Darijus I išsiuntinėjo pasiuntinius į visus graikų miestus, reikalaudamas “vandens ir žemės”, t. y. besąlygiško pasidavimo ir paklusnumo. Dauguma Makedonijos, Tesalijos, Beotijos miestų buvo nuolankūs persams, bet Atėnuose karaliaus pasiuntiniai buvo sumesti į duobę, o Spartoje – į šulinį. Taip spartiečiai pasiūlė ppatiems pasiuntiniams pasiimti žemės ir vandens.

Maratono mūšis – pirmoji graikų pergalė

490 m. pr. Kr. Darijus I surengė jūros žygį į graikų miestus. Pirmiausia persai užėmė Eretriją. Po to jie išsilaipino Maratono lygumoje, už 42 kilometrų nuo Atėnų.

Tai sukėlė Atėnuose visuotinį sąmyšį ir nerimą. Iš Spartos nebuvo sulaukta pagalbos. Atėnų kariuomenei, sudarytai iš 10 000 hoplitų, ėmė vadovauti Miltiadas. Persų buvo daugiau, bet graikai mokėjo kautis rikiuotėje. Svarbiausią persų jėgą sudarė kavalerija. Maratono mūšyje didelė raitelių dalis nebuvo panaudota, nes jie nespėjo atvykti į mūšio vietą. Persai neatlaikė smarkaus graikų puolimo ir ėmė be tvarkos bėgti. Tik nedaugelis spėjo sėsti į laivus ir išplaukti į Aziją. Pasakojama, kad vienas atėnietis nubėgo 42 kilometrus, norėdamas pasiekti Atėnus. Pranešęs džiugią žinią apie pergalę, jis mirė iš nuovargio. Mūšyje žuvę atėniečiai buvo palaidoti Maratono lauke.

Kserkso žygis – dar viena persų nesėkmė

480 m. pr. Kr. persai surengė naują žygį į Graikiją. Jam vadovavo Darijaus I sūnus Kserksas. Jis surinko iš persų valdomų tautų didžiulę armiją. Persų laivyną sudarė 1207 laivai. Atėniečiai puolimui iš anksto ruošėsi. Jie jau turėjo jungtinę armiją ir stiprų laivyną. Pirmasis Kserkso armijos mūšis su graikais įvyko siauroje Termopilų perėjoje, jungiančioje Vidurio ir Šiaurės Graikiją. Termopilus gynė nedidelis spartiečių būrys (apie 300 kkarių), kuriam vadovavo karalius Leonidas. Kserksas atsiuntė pas Leonidą pasiuntinį, per kurį reikalavo:

“Sudėk ginklus”. Leonidas atsakė: “Ateik ir pasiimk”. Tada pasiuntinys sušuko: “Mūsų strėlės užtemdys saulę!” O spartietis atsakęs: “Ką gi, mes kausimės šešėlyje”. Mūšis tęsėsi dvi dienas, kol spartiečius išdavė vienas graikas, ir persai sutriuškino juos iš užnugario. Žuvo karalius Leonidas ir visi jo kariai.

Po Termopilų mūšio persai nužygiavo į pietus. Graikų kariuomenės vadas Temistoklis tikėjosi sumušti persus jūroje, todėl išvedė didesnę armijos dalį iš Atėnų ir leido užimti miestą. Persai išžudė likusius atėniečius, sudegino Akropolį ir nusiaubė miestą bei aplinkinius kaimus.

Graikų laivynas (apie 400 laivų) stovėjo prie Salamino salos. Graikų trieros buvo daug greitesnės už persų laivus. Mūšis tarp graikų ir persų prie Salamino salos baigėsi graikų pergale. Kserkso laivai, įvilioti į siaurą sąsiaurį, negalėjo manevruoti ir skendo, atakuojami graikų trierų bei daužomi vieni kitu. Likę persų laivai buvo priversti atsitraukti. Kserksas bijojo, kad graikų laivai neužstotų jam kelio į Persiją. Graikijoje liko dalis persų kariuomenės, vadovaujamos Mardonijaus.

Lemiamas mūšis įvyko 479 m. pr. Kr. prie Platėjos miesto. Kautynės buvo ilgos ir įnirtingos. Tą pačią dieną, kai persų kariuomenė buvo sumušta prie Platėjos, prie Mikalės kyšulio Egėjo jūroje, graikų laivynas sudegino persų laivyno likučius. Graikai galutinai laimėjo.

Karas su persais ttęsėsi dar 30 metų, bet jis vyko daugiausia jūroje. Graikai sumušė persus, bet žinojo, jog Persija ruošis naujiems žygiams.

Graikų pajūrio miestai sudarė sąjungą, vadinamą Delo jūrų sąjunga. Jai vadovauti pradėjo Atėnai, sustiprėję karų su persais metu ir tapę galinga jūros valstybe.

Atėnų iškilimas ir demokratija

Po graikų – persų karų Atėnai tapo galingiausia ir turtingiausia valstybe helenų pasaulyje.

V a. pr. Kr. Atėnuose įsigalėjo demokratija.

Atėnų jūrų sąjunga

Graikai suprato, kad karas su persais gali atsinaujinti. Pergalei pasiekti Atėnai 478 m. pr. Kr. su visais poliais, kovojusiais su persais, sudarė karinę sąjungą. Šiai sąjungai priklausė Atėnai, Mažosios Azijos graikų miestai ir Egėjo jūros salos. Sąjunga turėjo bendrą valdžią, bendrą iždą šventojoje Delo saloje (todėl dar vadinama Delo sąjunga), bendrą karinį laivyną ir kariuomenę. Sąjungos nariai mokėdavo mokesčius. Kariniai laivai buvo statomi Pirėjo uoste. Kai Graikijos ir Persijos karai pasibaigė, Delo sąjunga nebuvo paleista. Jos dėka Atėnai tapo galingiausia valstybe graikų pasaulyje. Sąjungos iždas buvo per-keltas į Atėnus, o jos nariai ir toliau turėjo mokėti mokestį. Bet koks sąjungininkų nepasitenkinimas buvo malšinamas jėga.

Demoso kova su aristokratais

Aristokratų viešpatavimas Atėnuose kėlė demoso nepasitenkinimą. Demosas siekė teisės dalyvauti valdyme, reikalavo panaikinti skolas ir perdalyti aristokratų žemę. Jau VI a. pr. Kr. pradžioje aristokratai buvo priversti padaryti nuolaidų. 594

m. pr. Kr. žymus oratorius ir politinis veikėjas Solonas įvykdė reformas. Pirmiausia jis panaikino valstiečių skolas ir uždraudė už skolas atėniečius versti vergais. Visi vyrai, gimę Atikoje, buvo laikomi Atėnų valstybės piliečiais. Atėnų piliečiai pa-gal turto cenzą, kurio pagrindas buvo žemės valdymas, buvo padalyti į keturias kategorijas. Pagrindinė visų piliečių pareiga buvo tarnauti kariuomenėje arba laivyne. Jie turėjo teisę dalyvauti Atėnų tautos susirinkime ir rinkti pareigūnus. Atėnų kariuomenei ir laivynui vadovavo strategai. Teisėjais galėjo tapti visi piliečiai, o strategais – tik turtingieji.

Periklio reformos

Solono reformos nepanaikino konfliktų. Valstiečiai, atgavę laisvę, norėjo turėti visas piliečių teises ir žemės.

508 – 507 m. pr. Kr. žymus politikas Klistenis įvykdė naują reformą. Jis sušaukė 500 piliečių tarybą. Aristokratijos įtaka gerokai sumažėjo. Daugiau piliečių galėjo dalyvauti valstybės valdyme.

Atėnai suklestėjo valdant Perikliui (443 – 429 m. pr. Kr.). Jis subūrė filosofus, menininkus, mokslininkus ir rašytojus. Periklis ir jo žmona Aspazija draugavo su istoriku Herodotu, skulptoriumi Fidiju, filosofu Anaksagoru ir kt. Periklis neturtingiems Atėnų piliečiams suorganizavo statybos darbus: AAtėnuose buvo statomos šventyklos, stiprinamos miesto sienos, Atėnai sujungti siena su Pirėjo uostu. Jis organizavo Atėnų akropolio perstatymą. Perikliui vadovaujant, buvo pradėta mokėti už darbą einantiems valstybines pareigas. Todėl ir neturtingi žmonės galėjo visą savo laiką skirti valstybiniams reikalams.

Atėnų demokratija VV a. pr. Kr.

Atėnų valstybės galybė ir jos piliečių gerovė sudarė sąlygas demokratijos suklestėjimui. Aukščiausioji valdžia demokratinėje valstybėje buvo Tautos susirinkimas, kur kiekvienas galėjo pasakyti tai, ką jis galvoja apie valstybinius reikalus, galėjo įtikinti kitus, už kiekvieną pasiūlymą balsuoti pakeliant ranką arba slaptai. Į urną buvo metamos pupos, juodi ir balti akmenėliai ar indų šukės su įrašais. Tautos susirinkimas buvo šaukiamas ant kalvos prie Akropolio ne rečiau kaip kartą per dešimt dienų. Jame dalyvavo visi Atėnų piliečiai nuo 20 metų. Metekai, moterys ir vergai į Tautos susirinkimą nebuvo įleidžiami.

Laikotarpiais tarp susirinkimų daugelį klausimų sprendė 500 piliečių taryba, renkama vieneriems metams. Kiekvienas įstatymas prasidėdavo žodžiais: “Taryba ir liaudis nutarė.” Taryba taip pat ruošė dienotvarkę ir klausimus, kuriuos turėjo spręsti liaudies susirinkimas.

6000 tteisėjų rinko burtų keliu visi Atėnų piliečiai. Pagal Solono įstatymą visi, kas jautė skriaudą, galėjo kreiptis į teismą. Teisme pasisakydavo pats ieškovas ir kaltinamasis. Bausmės galėjo būti tokios: bauda, piliečio teisių atėmimas, ištrėmimas ir mirtis.

10 strategų, kuriuos rinko visi piliečiai, vadovavo Atėnų gynybai, kariuomenei, karo laivams, tvirtovėms ir kariniams uostams. Jie sprendė tarptautinius klausimus, reguliavo santykius su kitomis valstybėmis. V a. pr. Kr. antrojoje pusėje strategai tapo svarbiausiais Atėnų pareigūnais. 1 5 metų pirmojo stratego pareigas ėjo Periklis.

Devyni archontai kontroliavo rreligines ceremonijas ir šventes. Buvo manoma, kad užimti valstybines pareigas gali kiekvienas Atėnų pilietis. Kiekvienas pilietis bent kartą gyvenime tapdavo kokiu nors pareigūnu. Demagogai nevykdė jokių valstybinių pareigų, bet kalbomis ir pasiūlymais galėjo daryti įtaką daugeliui Tautos susirinkimo sprendimų.

Vieną kartą metuose Tautos susirinkimas, kuriame turėjo dalyvauti ne mažiau kaip 6000 piliečių, sprendė, ar kurio nors politiko veikla nepavojinga valstybei. Kiekvienas balsuojantis rašė politiko, kurį norėtų ištremti, vardą ant molinės šukės – ostrako. Tas, kurio vardas būdavo parašytas ant daugumos šukių, turėdavo išvykti iš Atėnų dešimčiai metų.

Dalyvavimas valstybės valdyme, įvairiausių klausimų sprendimas kėlė didelį atėniečių susidomėjimą valstybiniais reikalais, plėtė jų akiratį.

Atėniečių gyvenimas ir buitis

Niekas negali tiek papasakoti apie žmones, jų gyvenimą ir papročius, kiek jų buitis.

Gyvenamieji namai

Rūmų Atėnuose nebuvo, tik moliniai namai ir marmurinės šventyklos. Gatvės buvo tokios siauros, kad atidarant duris buvo galima užgauti praeivį. Graikų gyvenamieji namai buvo statomi aplink nedidelį kiemą, kuriame stovėjo namų altorius. Langų į gatvę nebuvo. Namai buvo statomi iš nedegtų plytų. Prie įėjimo į namą stovėjo herma – dievo Hermio statula, kuri saugojo nuo blogio. Pirmajame namo aukšte buvo du pagrindiniai kambariai: vyrų ir moterų. Vyrų kambaryje buvo židinys, o moterų kambaryje stovėjo verpimo ir audimo staklės. Antrajame aukšte buvo miegamieji. Baldų graikai turėjo nnedaug: maži staliukai, kėdės, lovos, skrynios ir moliniai indai maisto atsargoms. Drabužiai irgi buvo labai paprasti. Ir vyrų, ir moterų pagrindiniai rūbai buvo chitonas ir himatijus. Avėjo graikai sandalus.

Atėniečiai keldavosi anksti. Visi eiliniai piliečiai dirbdavo: vieni — savo žemės sklypuose, kiti – dirbtuvėse, sandėliuose ar laivuose, uoste ar kitur. Bet atsirasdavo ir tokių, kurie rytais eidavo į agorą su reikalais, ko nors nusipirkti ar tik pasisukioti ir paplepėti.

Agora — miesto centras

Kiekvieno graikų miesto centre buvo agora.

Valstiečiai iš aplinkinių kaimų atvykdavo čia parduoti maisto produktų. Amatininkai gyveno netoli agoros. Jų namų pirmajame aukšte dažniausiai būdavo dirbtuvė, kur pirkėjai užsakydavo gaminius. Aikštėje, dideliame ilgame pastate su kolonomis, pirkliai parduodavo savo prekes. Agorą puošė dievų, garsių atletų ir visuomenės veikėjų skulptūros.

Atėnų agoroje visada buvo daug žmonių. Čia stovėjo valstybės įstaigų pastatai, kalėjimas bei skelbimų lenta. Čia buvo skelbiami įstatymai. Aikštėje vykdavo ir teismai, kurie buvo labai triukšmingi. Agoroje buvo galima susitikti su draugais, sužinoti paskutines naujienas ar tiesiog pasivaikščioti. Čia vykdavo ir miesto šventės.

Papročiai ir tradicijos

Šventės, papročiai lydėdavo kiekvieną atėnietį visą gyvenimą. Svarbūs įvykiai – gimimas, pilnametystė, santuoka ir mirtis – tai vis progos švęsti. Vaiko gimimu šeimoje visi džiaugdavosi, nors ir ne visada. Jei gimdavo berniukas, iš lauko pusės ant durų bbuvo kabinamas laurų vainikas, jei mergaitė — kuokštas vilnų, simbolizuojantis moterų darbą. Kai kada šeima galėdavo neauginti vaiko. Tokiu atveju naujagimis beveik visose graikų valstybėse be gailesčio būdavo išmetamas: padedamas kur nors gatvėje ar nuošalioje vietoje, kad kas nors pasiimtų. Jaunesniųjų vaikų tėvai nenorėdavo auginti, kad vyresnieji paveldėtų daugiau turto.

Graikai vadindavo vieni kitus tik vardais, pavardžių neturėjo. Sulaukę 10 metų berniukai būdavo priimami į suaugusiųjų tarpą. 1 8 metų, tai yra jau pilnamečiai, jaunuoliai būdavo įrašomi į piliečių sąrašus ir dvejus metus eidavo karo tarnybą. Po to jie galėdavo vesti.

Graikai šventė daugybę švenčių, skirtų dievams. Taip jie norėjo įtikti dievams, kad jie išpildytų žmonių norus. Šventės – tai ne vien kulto ceremonijos, bet ir sportinės varžybos, įvairūs spektakliai. Pagrindinė šventė Atėnuose buvo Didžiosios Panafinėjos, skirtos deivės Atėnės garbei. Jos vyko kas ketverius metus. Svarbiausia šventės dalis buvo didžiosios eitynės į šventyklą Akropolyje. Eitynių metu buvo dovanojama speciali suknelė medinei deivės Atėnės skulptūrai.

Kiekvieną dieną šeima meldėsi prie altoriaus savo namų kieme. Įvairiais gyvenimo atvejais buvo kreipiamasi į dievus.

Moters padėtis demokratiniuose Atėnuose

Atėnietės pareigas buvo galima nusakyti keliais žodžiais: virimas, verpimas ir svarbiausi namų ūkio darbai. Atėnų merginos tekėdavo 15 – 17 metų, ir tada jų gyvenimą jau tvarkydavo vyras. Moteris varžė daugybė

apribojimų, o kaip jų laikomasi, – stebėdavo tam tikri prižiūrėtojai. Jos nedalyvavo miesto valdyme, negalėjo paveldėti ar valdyti turto, ginti savęs teisme. Jos negalėjo net pirkti daiktų, jei jų kaina būdavo didesnė už nustatytą sumą. Išsilavinimą įgydavo tik berniukai. Išeiti iš namų moterys galėjo tik lydimos tarnaitės. Jos gyveno atskiroje namo dalyje ir tenkinosi tik šeimos narių draugija.

Nors visuomenėje moterys užėmė žemesnę padėtį, bet religinių apeigų ir procesijų metu jos atlikdavo pa-grindinį vaidmenį.

Graikų menas

“Mes taip rūpinamės, kad nestigtų progų atsigauti ppo darbo ir nuovargio; tai šventės ir žaidynės, kurios čia rengiamos metai iš metų; gražaus mūsų šeimyninio gyvenimo kasdieniai džiaugsmai irgi išsklaido rūpesčius. Mes puoselėjame menus, bet ne dėl tuščios puikybės, ir mėgstame mokslą, bet nesidarome nuo jo išlepėliai. Žodžiu, aš sakau, kad mūsų miestas yra pavyzdys visai Graikijai.” (Iš Periklio kalbos)

Architektūra iš akmens

Atėnai buvo svarbiausias meno vystymosi centras. Graikai mažai rūpinosi gyvenamaisiais namais (tai buvo tik paprasti statiniai iš molio ir plytų), bet visuomeniniams pastatams ir šventykloms jie negailėjo nnei lėšų, nei darbo. Juos nuo VII a. pr. Kr. pradėta statyti iš akmens. Kadangi 479—43 1 m. pr. Kr. Atėnai tapo graikų kultūros centru ir suklestėjo menai, šis laikotarpis vadinamas aukso amžiumi. Valstybė globojo architektus, skulptorius, dailininkus. V a. ppr. Kr. Atėnuose buvo pastatytas Akropolis ir išaugo žymiausias statinys – Partenonas – deivės Atėnės šventykla. Tuo laikotarpiu išryškėjo du pagrindiniai architektūros stiliai: dorėninis ir jonėninis. Vėliau, jau IV a. pr. Kr., paplito korintinis stilius. Dorėninis stilius buvo populiarus Balkanų pusiasalyje. Šio stiliaus statiniai simbolizavo galią. Jonėnų stilius buvo paplitęs daugiausia graikų kolonijose Mažojoje Azijoje ir Egėjo jūros salose. Pagrindinė graikų pastatų detalė buvo kolona. Kai kurios šventyklos turėjo daugybę kolonų. Nuostabūs pastatai buvo statomi ne tik Atėnuose. Ypač garsi buvo Dzeuso šventykla Olimpijoje, šventyklos Sicilijos miestuose ir kitur.

Nepralenkiamas skulptūros tobulumas

Kartu su architektūra vystėsi ir graikų skulptūra. Iš pradžių tai buvo Rytų, dažniausiai egiptiečių, dailės pamėgdžiojimai. Seniausios statulos buvo tarsi sustingusios, beveik be gyvybės. Svarbiausias archajinės skulptūros tikslas buvo vaizduoti rramiai stovinčio žmogaus figūrą. Vėliau dailininkai geriau pažino žmogaus figūrą, suvokė jos organišką sandarą ir stengėsi visa tai parodyti kūrinyje. Iš pakitusio požiūrio į žmogaus atvaizdą galima spręsti apie veržlų graikų gyvenimą. Daugiausia ir gražiausių statulų archeologai rado Atikoje.

Istorikai juokauja, kad Atėnuose buvo daugiau statulų negu gyvų žmonių. Skulptūromis buvo puošiamos šventyklos ir gyvenamieji namai, įamžinamas žymių žmonių atminimas. Daug statulų liekanų rasta Akropolyje. Daug graikiškų statulų nukopijavo romėnai.

V a. pr. Kr. labiausiai ištobulėjo graikų skulptūra. Tai matyti iš meistrų MMirono, Fidijo ir Polikleto kūrinių. Tikru aukso amžiaus pasididžiavimu laikomi Periklio draugo, atėniečio Fidijo darbai. Fidijas buvo nuostabus skulptorius, liejikas, architektas ir dekoratorius. Nuo 450 m. pr. Kr. jis vadovavo visai Atėnų puošybai ir Akropolio statybai. Pasaulyje Fidiją išgarsino nuostabios Atėnės skulptūros Akropolyje ir Partenone, didinga Dzeuso statula Olimpijoje.

Keramika – graikų meno šedevras

Atėnų puodžiai gyveno atskirame kvartale. Graikų keramika buvo skirta kasdieniam vartojimui, nepaisant to, ji buvo labai puošni, išgražinta įvairiais ornamentais. Piešiniai ant vazų padeda suprasti, kaip gyveno ir apie ką svajojo senovės graikai.

Vazos ir puodai buvo įvairios formos ir įvairaus dydžio. Labiausiai paplitę buvo krateriai ir amforos. Graikų meistrai darė didelius dirbinius produktų saugojimui, raudonfigūres ir juodafigūres vazas, lempas ir net čerpes stogams. Sudėtingas dekoratyvines vazas gamino du žmonės: puodžius ir dailininkas. Kartais vazos dugne dailininkas ir puodžius įspausdavo savo ženklą. Ant vazų dažniausiai būdavo vaizduojamos buitinės scenos arba scenos iš dievų.

Ant vazų būdavo tapoma juoda ir raudona spalvomis. Išdegta vaza būdavo gelsvai rausva. Meistras juodu laku piešdavo figūrų kontūrus, o paskui juo padengdavo likusį plotą. Piešinys likdavo molio spalvos, o visa vaza – juoda. Taip atrodydavo raudonfigūrės vazos. Juodafigūrių vazų raudoname molyje dailininkas juodu laku piešdavo ornamentą.

Teatras

Dabartinio teatro ištakos siekia Senovės Graikiją. Teatras gimė iš švenčių, skirtų vvynininkystės dievui Dionisui. Atėnuose tai buvo visuotinė šventė, vadinama Didžiosiomis Dionisijomis. Kasmet šitai šventei poetai kurdavo dainas, kurias atlikdavo šokėjai ir choras. Aktoriais, dainininkais, šokėjais galėjo būti tik vyrai. Už geriausią pasirodymą būdavo skiriami prizai. Pradžioje chorai pasirodydavo turguose, o vėliau Akropolio pašlaitėje, netoli nuo Dioniso šventyklos, buvo pastatytas atviras teatras. Vėliau teatrus pradėta statyti visoje Graikijoje. Nuo Periklio laikų teatro lankymas buvo nemokamas. Teatrų akustika buvo nuo-stabi. Kiekvienas žodis, ištartas orchestroje, aiškiai buvo girdimas aukščiausiose pakopose. Graikų pjesės buvo dviejų rūšių: tragedijos ir komedijos. Vaidinimuose buvo naudojami įvairūs kostiumai, kaukės. Komedijų herojai rengdavosi ryškiais, spalvingais drabužiais, o tragedijų — tamsiais. Graikų teatras ypač suklestėjo V a. pr. Kr. Visoje Graikijoje buvo vaidinamos Eschilo, Sofoklio, Euripido tragedijos, Aristofano komedijos. Autoriai kūrė pjeses pagal mitus, “Iliadą”, “Odisėją”, kuriose vaizduodavo graikų gyvenimą ir jų tarpusavio santykius.

Helados mokslininkai ir mąstytojai

Pirmosios mokslinės žinios pradėtos kaupti Senovės Rytuose. Graikai, stebėdami gamtą, bandė paaiškinti įvairius reiškinius. Jie sukūrė filosofiją ir susistemino mokslo žinias. Senovės Graikijoje buvo sukurti šiuolaikinio mokslo pagrindai.

Graikų raštas ir mokyklos

Senovės graikai raidyną perėmė iš finikiečių IX a. pr. Kr. Jie pridėjo balses ir sudarė naują abėcėlę iš 24 raidžių. Pirmieji įrašai naujuoju alfabetu buvo iškalami akmenyse, išrėžiami medžių žievėse, gyvulių odose, išbraižomi medinėse, vvaškinėse ar varinėse lentelėse. Vėliau buvo rašoma ant papiruso ar pergamento. Pirmosios antikinės knygos buvo papiruso ar odos ritinėliai bei susiūti jų lapai. Jas imta rinkti ir saugoti. Atsirado pirmosios bibliotekos. Pirmąją viešąją biblioteką Atėnuose įkūrė tironas Peisistratas, labai mėgęs visokias reformas ir naujoves. Knygos Graikijoje buvo labai brangios, todėl jas galėjo įsigyti tik pasiturintys žmonės.

Senovės graikų švietimo tikslas buvo išauklėti laisvus piliečius, galinčius dalyvauti valstybės valdyme. Fizinė sveikata buvo tokia pat svarbi, kaip ir mokslo žinios. Berniukų mokymas prasidėdavo nuo 7 metų ir tęsdavosi iki 18 metų. Mergaitės mokyklos nelankė. Jas namuose mokydavo mamos. Turtingi tėvai samdydavo vergą – pedagogą, kuris lydėdavo berniuką į mokyklą ir stebėdavo jo mokymąsi ir elgesį. Mokykloje berniukai buvo mokomi gramatikos, skaitymo, rašymo ir aritmetikos. Jie rašė ant molinių lentelių, padengtų vašku, rašikliu, vadinamu stiliumi. Smailiuoju galu vaške buvo brėžiamos raidės, o bukuoju – užglaistomas parašytas žodis ar sakinys. Skaičiavimui buvo naudojami akmenukai arba skaitytuvai.

Muzikos ir poezijos berniukus mokydavo kitas mokytojas. Jie turėjo išmokti mintinai ilgas ištraukas iš poemų, kad užaugę pokalbio metu galėtų cituoti žymius poetus. Sportinės pratybos ir šokių pamokos vykdavo gimnazijoje arba palestroje. Dažnai mokiniai dalyvaudavo įvairiose varžybose.

V a. pr. Kr. mokytojai išminčiai, vadinamieji sofistai, keliavo iš vieno miesto į kitą

ir mokė jaunuolius oratoriaus meno. Filosofas Sokratas susitikdavo su savo mokiniais gimnazijose ir palestrose. Jis mokė nemokamai. Filosofai Platonas ir Aristotelis įkūrė Atėnuose pastoviai veikiančias mokyklas. Vėliau gimnazijose atsirado paskaitų salės ir bibliotekos. Filosofai mokė matematikos, retorikos, filosofijos, politikos ir istorijos.

Mokslo ir technikos laimėjimai

Senovės graikų mokslininkai ir filosofai stebėjo gamtą ir bandė paaiškinti pasaulio kilmę ir jo vystymąsi bei įvairius gamtos reiškinius. Jie domėjosi matematika, medicina, biologija, geografija ir istorija.

Pitagoras VI a. pr. Kr. pradų pradu laikė skaičių. Demokritas VV a. pr. Kr. manė, kad pasaulis sudarytas iš mažų dalelyčių – atomų, kurie visą laiką juda.

Senovės graikų mokslininkai išmatavo Egipto piramidžių aukštį, nustatė Saulės amžių ir sudarė kalendorių. Jie taip pat sudarė sistemingą geometrijos kursą ir pirmuosius geografijos žemėlapius, išrado saulės laikrodį. Ir dabar gydytojai duoda Hipokrato priesaiką.

Istorijos tėvu vadinamas Herodotas (V a. pr. Kr.). Jis buvo kilęs iš Halikarnaso. Susipažinęs su Rytų kraštais, Herodotas keliavo po Egiptą ir Mesopotamiją. Ištraukos iš jo “Istorijos” buvo skaitomos per šventes Olimpijoje iir Atėnuose.

IV a. pr. Kr. Aristotelis suskirstė mokslo žinias į atskiras šakas, atskyrė jas nuo filosofijos

ir pavadino botanika, fizika, politika ir kt.

Didelių laimėjimų senovės graikai pasiekė karinės ir statybinės technikos srityse. Dar Peloponeso karo metu buvo panaudoti apgulimo prietaisai, taranai iir vėžliai – stoginės (jos padėdavo apginti tvirtovę nuo iečių bei strėlių, akmenų, švino) bei dideli svaidomieji pabūklai – katapultos ir balistos.

Tūkstančiai akmentašių, mūrininkų ir kitų amatininkų dirbo šventyklų ir visuomeninių pastatų statybose, o uostuose buvo statomi ir remontuojami laivai. Graikų prekybiniai laivai buvo su burėmis, o kariniai turėjo ir irklus. VI a. pr. Kr. graikai pastatė trijerą – laivą su trimis irkluotojų eilėmis. Šie laivai plaukiojo Viduržemio jūra ir Romos imperijos laikais.

Graikų mąstytojai

Senovės graikai šiuolaikiniam pasauliui nusipelnė daug kuo, tačiau neverta užmiršti dar vieno nuopelno – filosofijos. Graikų kalbos žodis filosofija verčiamas kaip išminties meilė. Graikai pirmieji bandė suprasti, kas yra išmintis. Kaip turi elgtis ir gyventi išmintingas žmogus?

Sokratas (V a. pr. Kr.) į šiuos klausimus atsakytų gan trumpai: ““Nežinau”. Turbūt už tokį atsakymą negalima būtų parašyti gero pažymio.

Sokratas buvo tikras keistuolis. Kasdien vaikščiodavo Atėnų gatvėmis ir praeivių klausinėdavo:

“Kas yra išmintis?” Ir, kas keisčiausia, kiekvienas atsakydavo skirtingai. Vadinasi, niekas nežinojo teisingo ir galutinio atsakymo. Filosofas įrodinėjo, kad kiekvieną darbą turi dirbti išmaningi žmonės. Kiekvieno žmogaus tam tikros srities išmanymą turėjo padėti įvertinti išmintis, bet ką daryti, jei nežinai, kas ji yra? Sokrato pažiūros paskatino atėniečius suabejoti esamomis gyvenimo tiesomis. Jis kvietė ieškoti teisingo ir galutinio žinojimo, tikros tiesos ir aaklai nepasitikėti kitų nuomone. Pavyzdžiui, įsakinėti ir valdyti turi teisę tik tas, anot Sokrato, kuris yra protingesnis ir turi daugiau žinių. Tokios pažiūros nepatiko Atėnų valdžiai. Sokratas buvo pirmasis filosofas, nuteistas mirti.

Sokrato mokinys Platonas (V – IV a. pr. Kr.) tęsė savo mokytojo pradėtą darbą. Jis netoli Atėnų miesto sienos Akademo vietovėje nupirko žemės sklypą ir įkūrė mokyklą, kuri vėliau išgarsėjo Platono Akademijos vardu.

Platonas aiškino, jog žmonės nesupranta vienas kito dėl to, kad juos domina ne visuotini ir amžini dalykai, o smulkūs laikini rūpesčiai. Mąstytojas bandė savo patarimais pataisyti visuomenę. Platonas sukūrė idealios valstybės modelį. Ją turėjo sudaryti trys luomai: 1) filosofų – valdovų. 2) karių – valstybės saugotojų, 3) žemdirbių bei amatininkų, aprūpinančių valstybę gėrybėmis. Mąstytojo nuomone, jeigu valstybes valdys išmintingi valdovai, žemėje viešpataus palaima.

Aristotelis (IV a. pr. Kr.), sulaukęs 18 metų, įstojo į Platono Akademiją. Po Platono mirties jis daug keliavo po Mažąją Aziją. Apie 342 m. pr. Kr. Aristotelis buvo pakviestas į Makedoniją mokyti karaliaus sūnų Aleksandrą. Po kelerių metų grįžo į Atėnus ir įsteigė naują mokyklą – Likėjų, kurioje buvo atliekami įvairūs gamtos tyrinėjimai. Aristotelis parašė 170 knygų, iš kurių išliko 47.

Aristotelis teigė, jog geriausias gyvenimas yra proto vadovaujamas gyvenimas. Protas padeda žmogui surasti priemones tikslui ppasiekti, išaiškina, ko reikia siekti ir ko vengti.

Makedonijos iškilimas. Aleksandro Didžiojo žygiai

Aleksandro Makedoniečio imperija driekėsi nuo Graikijos iki Indo upės deltos bei Vidurinės Azijos. Jis iki šiol tebėra Aleksandrijos miesto, kurį pats įkūrė, globėjas. Aleksandro Makedoniečio kariuomenė buvo nenugalima.

Makedonija užvaldo Graikiją

Po graikų – persų karų Atėnų ir Spartos santykiai pradėjo blogėti. Augančioje Atėnų galybėje, Ilgųjų sienų į Pirėjo uostą statyboje spartiečiai įžvelgė grėsmę sau. 431 m. pr. Kr. prasidėjo ilgas Peloponeso karas tarp dviejų sąjungų: Delo, vadovaujamos Atėnų, ir Peloponeso, vadovaujamos Spartos. Į karą buvo įtraukta beveik visa Graikija. 404 m. pr. Kr. karas baigėsi Atėnų pralaimėjimu. Spartiečiai pareikalavo nugriauti Ilgąsias sienas, panaikinti Delo sąjungą ir demokratinį valdymą. Tarp graikų polių prasidėjo tarpusavio karai. Jais pasinaudojo Graikijos šiaurėje stiprėjusi valstybė – Makedonija.

Makedoniečiai manė esantys mitinio Dzeuso sūnaus Makedono palikuonys. Nors makedoniečiai kalbėjo graikų kalba, bet graikai jų beveik nesuprato.

Makedonija sustiprėjo, kada 359 m. pr. Kr. karaliumi tapo Pilypas II. Per 25 valdymo metus Pilypas suvienijo šalį, išplėtė jos sienas ir pavertė Makedoniją galinga karine valstybe. Jis pats buvo geras karo vadas ir organizatorius, nuostabus oratorius ir gudrus diplomatas. Pilypas įvykdė karinę reformą, kurios dėka Makedonijos armija tapo galinga. Pilypo II laikais makedoniečių kariuomenės branduolį sudarė sunkiai ginkluotų pėstininkų kolona — ffalanga, ginkluota ilgomis, iki 2 metrų ilgio ietimis. Falangos šonus gynė lengvai ginkluoti pėstininkai ir raiteliai – lengvoji ir sunkioji kavalerija.

Pagrindinis Makedonijos priešininkas Graikijoje buvo Atėnai. Žymus oratorius Demostenas sugebėjo organizuoti antimakedonišką sąjungą. Bet graikų miestams nepavyko apginti savo nepriklausomybės. 338 m. pr. Kr. mūšyje prie Cheronėjos graikai pralaimėjo Pilypo II kariuomenei. Makedonija užvaldė beveik visą Graikiją. Baigėsi helenų polių istorija ir prasidėjo helenistinių valstybių istorija.

Aleksandras Didysis ir jo žygiai

336 m. pr. Kr. Pilypą II nužudė jo sargybinis. Tebai ir Atėnai pradėjo sukilimą. Bet nespėjo jie sutelkti jėgų, kai prie Tebų jau stovėjo makedoniečių kariuomenė, vadovaujama dvidešimtmečio Pilypo sūnaus Aleksandro. Tebai buvo sugriauti. 30 000 miestiečių buvo parduota į vergiją.

Aleksandras Makedonietis buvo labiau panašus į mitinį herojų negu į gyvą žmogų. Jo mokytojas buvo išmintingasis Aristotelis, o Homero “Iliada” visą gyvenimą gulėjo po Aleksandro pagalve kartu su durklu. Aleksandras mokėsi bėgioti, jodinėti, taip pat karo meno. Bėgiojo jis greičiau už kitus. Kai Pilypas paklausė Aleksandro, ar norėtų jis dalyvauti olimpinėse žaidynėse, šis atsakė: “Taip, jei mano varžovai bus karaliai!” O kai Aristotelis pasakė, kad, pasak Demokrito, yra daug tokių pasaulių kaip Žemė, Aleksandras sušuko: “O aš dar nevaldau nė vieno iš jų!”

334 m. pr. Kr. Aleksandras Makedonietis pradėjo žygį prieš

Persiją. Jo kariuomenę sudarė 35 000 karių. Aleksandras užėmė Mažosios Azijos miestus. Egipte jis pasiskelbė dievu, Dzeuso – Amono sūnumi. 332 m. pr. Kr. buvo įkurta Aleksandrija. 331 m. pr. Kr. prie Gauga-melų buvo galutinai sutriuškinta persų kariuomenė, kuriai vadovavo Darijus II. Aleksandras tapo Persijos karaliumi. Užkariautose srityse jis apgyvendino graikus. Taip plito graikų ka

Related Posts