Ekonominė Informatika – egzaminas

Home / Informatika / Ekonominė Informatika – egzaminas

Ekonominės Informatikos egzaminų klausimai

2 klausimas

Svarbiausi informacinės visuomenės bruožai ir galimos problemos

Išnagrinėję įvairias informacinės visuomenės sampratas ir apibendrindami medžiagą, galime teigti, kad vystantis informacinei visuomenei, ryškėja tokios tendencijos:

1. Nepaprastai greitas informacinės visuomenės vystymasis. Dažniausiai omenyje turima visuotinė kompiuterizacija, kompiuterių įdiegimas praktiškai visose srityse, – pradedant gamyba ir baigiant laisvalaikiu.

2. Globalumas, pasireiškiantis tiek ekonomikos, tiek finansų, kultūros, politikos, technologijų ar karinėje srityse. Pagal A. McGrew, globalizacija – tai tie procesai, kurie vyksta globaliu mastu, kerta nacionalines sienas, jungia bendrijas ir organizacijas įį naujas laiko-erdvės kombinacijas, padarydami pasaulį vis daugiau vidiniai susijusį.

3. Neturįs precedento informacijos atvirumas, laisvas ir nekontroliuojamas priėjimas prie informacijos bei jos gausa ir nevaržoma galimybė ja keistis (pavyzdžiui, bet kuris turintis telefono liniją ir kompiuterį su modemu asmuo neišeidamas iš savo kambario gali nevaržomai semtis informacijos iš Interneto, dalyvauti diskusijose ir t.t.).

4. Informacinėje visuomenėje išnyksta laiko ir erdvės apribojimai. Kai kuriuose darbuose tai vadinama laiko ir erdvės “suspaudimu”. Šis reiškinys sutinkamas praktiškai visose gyvenimo srityse ir apibūdinamas kaip informacinės visuomenės ggyvenimo būdo pagrindinis bruožas, kai kiekvienas jam patogiu laiku gali tvarkyti bet kokius reikalus bet kurioje pasaulio vietoje.

5. Kompanijos ir firmos tampa fragmentuotomis geografiniu požiūriu, t.y. darbo dalis, nereikalaujanti aukštos kvalifikacijos, atliekama mažiau išsivysčiusiose šalyse (pvz, kur mažesni mokesčiai ir pigesnė ddarbo jėga), o kvalifikacijos ir žinių reikalaujanti darbo proceso dalis – išsivysčiusiose valstybėse.

6. Informacinėje visuomenėje keičiasi ir darbo pobūdis. Jei fordistinės gamybos atveju darbas paprastai buvo susijęs su vienos užduoties atlikimu, tai informacinės visuomenės narių darbas tuo neapsiriboja – darbas nebetenka griežtos specializacijos, iš darbuotojo reikalaujama įgūdžių daugelyje sričių ir jo darbas tampa susijęs su daugelio užduočių atlikimu.

7. Informacinės visuomenės gamybos proceso varomąja jėga tampa poreikiai, o ne resursai, kaip buvo fordistinės produkcijos atveju. Visais būdais stengiamasi patenkinti vartotojų poreikius. Masinę vienodų prekių gamybą stambiose įmonėse pakeitė lanksti įvairių produktų grupių gamyba nedidelėmis partijomis. Prekės nebegaminamos “į sandėlį”, vengiama kaupti jų atsargas.

8. Pasikeitė ir prekių, plačiai vartojamų produktų (commodity) pobūdis: Tradicinių prekių, kaip varomosios ekonomikos jėgos, vietą pradeda užimti informacijos industrijos pprekės. Prekės ėmė prarasti savo fizinį pavidalą ir svorį. Jei anksčiau pagrindinėmis prekėmis buvo tokie fiziniai objektai kaip automobiliai ir kt., tai dabar pagrindine preke tampa duomenys (informacija ir pramogos) bei paslaugos (neretai „patogumas“ vertinamas pagal tai, kiek laisvalaikio jis sukuria).

9. Prekių, o taip pat ir madų, kitokių vertybių, idėjų ir ideologijų srityse pasireiškia nepastovumas, trumpalaikiškumas, t.y., vertinimas to, kas yra greita, padaroma akimirksniu (pusfabrikačiai, “greitas” maistas, iš miltelių pagaminami tirpūs gėrimai ir kt.), ir to, ką galima panaudojus išmesti ((vienkartiniai indai, stalo įrankiai, kojinės, nosinės, pakuotė ir kt.).

10. Prekių platinimas ima darytis labiau „transliuojamo“ (broadcast) negu fizinio pobūdžio. Pvz., Platinimas ima reikšti ne kino juostos pristatymą į kino teatrą, bet filmo retransliavimą kabeliniu ryšiu tiesiai į namus.

11. Idėja apie laisvą, neišmatuojamą laiką ima nykti, laikas tampa “suprekintas”. Pavyzdžiui, “pay-per-unit” atveju, žiūrovas perka ne filmą, bet jo transliacijos laiką. Analogiškai, reklamos kompanijos moka už eterio laiką, kurio kaina priklauso nuo to, kiek žmonių tuo metu žiūri televizorių (šiuo atveju net ir žiūrovas, o tiksliau, – galimybė pasiekti žiūrovą irgi tampa preke). Taigi, laikas kaip prekė įgyja vertę, kurią galimą išmatuoti ir naudoti mainuose.

12. Rinkos erdvė tampa vis labiau išskaidyta. Rinka yra nebe vieša vieta įprastine prasme, bet privatūs santykiai su duomenimis ir technologijomis, kur geografiniai atstumai praranda reikšmę. Elektroninės komunikacijos priemonių išsivystymas leidžia daugybę darbų atlikti neišeinant iš namų. Keičiasi ir įprastinė darbo vietos samprata, ji ima prarasti savo prasmę.

13. Atsisakoma planavimo, ypač ilgalaikio, nes šiuolaikinis visa ko nepastovumas, trumpalaikiškumas labai apsunkina planavimą. Vidutinis tarnautojo darbo vienoje kompanijoje laikas – penkeri metai, o pačios kompanijos, veikdamos finansų ar valiutų rinkose, siekia tik trumpalaikių tikslų.

14. Pasikeičia ir visuomenės institutų (politika, ekonomika, normos, religija) pobūdis, vertybės. Informacinės visuomenės arba “gerovės” vertybės suklesti išsivysčiusiose industrinėse valstybėse, kkur išlikimas didžiajai visuomenės daliai yra garantuotas. Egzistencinis saugumas ekonominėje srityje veda prie didėjančio rūpinimosi subjektyvia gerove ir gyvenimo kokybe, – daugumai žmonių tai tampa svarbesniu dalyku nei ekonomikos augimas. Be to, keičiasi ir darbo motyvacija: nuo siekio kuo daugiau uždirbti – prie troškimo dirbti mėgiamą, įdomų ar reikšmingą darbą, išreikšti save, aktyviai dalyvauti visuomeniniame ar politiniame gyvenime.Aukščiausias prioritetas – gyvenimo kokybė..

15. Informacinės visuomenės reklamos paskirtis nebėra informavimas: ji manipuliuoja skoniais ir troškimais kurdama įvaizdžius, kurie gali neturėti nieko bendra su reklamuojamu produktu. Negana to, patys įvaizdžiai tampa prekėmis.

16. Informacinėje visuomenėje keičiasi ir kultūra. Kultūros sąvoka apima daugelį komponentų – tai ir menas, ir bendravimas, ir laisvalaikis, moralinės normos ir kt. Informacinė visuomenė suformavo naują popkultūros fenomeną – kultūros skirtos visiems ir niekam asmeniškai. Kompiuterizacija, kompiuterinių pasaulinių tinklų atsiradimas bei paplitimas pavertė popkultūrą globalia.

Švietimo, studijų ir mokslo pokyčiai informacinėje visuomenėje. Informacinės technologijos verčia tobulinti mokslo principus ir eigą. Informacinė visuomenė dažnai apibūdinama kaip nuolat besimokanti visuomenė, nes informacinės visuomenės fizinis ir techninis pagrindas – informacinės technologijos – vystosi ir tobulėja taip sparčiai, kad šį procesą būtina žinoti ir panaudoti teikiamas galimybes ne tik informatikos specialistams, bet ir informacinių technologijų vartotojams, dirbantiems įvairiose ūkio šakose.

Socialinės informacinės visuomenės problemos

1. Viena esminių iinformacijos visuomenės socialinių problemų yra vis didėjančios socialinės nelygybės problema. Viena šio socialinio atotrūkio didėjimo priežasčių glūdi tame, kad toli gražu ne visos visuomenės grupės turi, ar ateityje turės, vienodą galimybę naudotis šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis. Literatūros šaltiniuose nurodoma, kad globaliai naujausių ir geriausiai išsivysčiusių technologijų vartotojai gali būti apibūdinti kaip turintys kai kurias bendras charakteristikas.

a. Pajamos (ne kiekvienas gali jį įsigyti kompiuterinę techniką bei programinę įrangą);

b. Išsilavinimas (neužtenka vien turėti modernias technologijas, žmonėms reikia tam tikrų įgūdžių jas naudoti);

c. Lytis ir amžius (vyrai ir jaunimas dominuoja, nes jauni vyrai užima darbo vietas, susijusias su informacija ir komunikacija; Nors bendrai Lietuvoje studenčių procentas aukštesnis už studentų (57,7%), matematikoje ir kompiuterių moksluose merginos sudaro apie 35%);

d. Kalba (daugeliui anglų kalba gali būti pakankamai svarbi kliūtis);

e. Gyvenamoji vieta (miestiečiai turi daugiau galimybių, nes kaime labiau paplitęs skurdas ir jei, pavyzdžiui, žmonės neturi kompiuterio namuose, tai jie praktiškai negali prieiti prie jo ir kitose vietose);

f. Etniškumas (kai kuriose šalyse gali būti diskriminuojamos tautinės mažumos informacijos pasiekiamumo aspektu, nors tokių pavyzdžių tikriausiai būtų nedaug, gal nebent čigonai, tačiau apie juos būtų atskira kalba).

2. Naujų technologijų naudojimas ekonominiame sektoriuje sąlygoja darbo vietų mažėjimą. Tiek gamybos, tiek ir paslaugų sektoriai perorganizuoja savo infrastruktūras ir automatizuoja savo produkcijos procesus, tuo sąlygodami darbo

vietų pasiūlos šiuose sektoriuose mažėjimą. Taigi, tie visuomenės nariai, kurie neturės galimybės (sąlygų, noro, ir t.t.) naudotis šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis, potencialiai gali tapti atriboti nuo visuomeninio gyvenimo.

3. Iš kitos pusės, vis didesniam skaičiui žmonių naudojantis IT, iškyla potenciali grėsmė, kad kasdieninį veidas-į-veidą žmonių bendravimą gali pakeisti bendravimas per atstumą. Tai ne tik potenciali grėsmė tradicinėms bendruomenėms, bet taip pat ir grėsmė, kad individas staiga gali pasijusti izoliuotas nuo išorinio pasaulio, savanoriškai “įkalindamas” save namuose, prie kompiuterio ekrano.

4. Kitas naujausių informacinių ttechnologijų naudojimo nepageidaujamas efektas yra tas, kad informacinės technologijos laužo tradicines schemas. Visos mūsų socialinės institucijos – tarp jų šeima, mokyklos, religija ir vyriausybė – tradiciškai teikė tam tikras schemas, arba protinius modelius, kurie padėdavo mums įvertinti, kuriuos faktus priimti, o kuriuos atmesti. Jeigu taip iš tikro yra, daug visuomenės nelaimių – tokių kaip nusikaltimai, smurtas, paauglių narkomanija gali būti iš dalies priskirtos informacinėms technologijoms, kadangi labai tikėtina, kad šios problemos yra susiję su šiuo tradicinių schemų suirimu. Kai kurie IInternetą supranta kaip moralės normų laužytoją. Ir iš tiesų, tai potencialiai yra įmanoma, nes tai yra tokia informacinė technologija, kurią sunku kontroliuoti.

5. Informacinėje visuomenėje kyla informacijos pertekliaus problema, kai žmogui gana sunku informacijos gausybėje atsirinkti kokybišką ir tikrą informaciją.

Politinės iinformacinės visuomenės problemos

1. Viena didžiausių informacijos visuomenės politinių problemų yra atotrūkio tarp skirtingų šalių ir net ištisų regionų didėjimas. Tai yra pasekmė to, kad toli gražu ne visos valstybės turi, ir ateityje turės, vienodą galimybę naudotis šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis.

2. Dar viena problema išryškėja, kai mes atkreipiame dėmesį į netolygų informacinių technologijų naudojimo pasiskirstymo faktą. Tai dar viena galimybė dar labiau pabloginti vargingųjų visuomenės grupių padėtį. Šis skirtingo priėjimo prie informacijos laipsnio faktas gali tik dar labiau pasunkinti ankstesnį politinį ir socialinį susiskaldymą ir netgi sukurti naujas grupuotes (Šustausko ubagai ir pan).

3. Individams elektroninė susitikimo vieta siūlo naujas galimybes prieiti prie informacijos, valdžios. Dabartinė technologijos būklė minimizuoja erdvinius bei laiko suvaržymus politiniam elgesiui. Elitui, tautoms ir organizacijoms, naujas individo priėjimas tiek sustiprina tradicines vvaldžios pozicijas, tiek ir meta iššūkį.

4. Dar vienas informacinės visuomenės politinių problemų blokas kyla iš to fakto, kad Informacijos amžiuje kontroliuoti informacijos srautus tampa vis sunkiau. Informacijos revoliucija pateikia naujus kanalus informacijos skleidimui ir rinkimui; yra grėsmė, kad individai, vyriausybė ir firmos mažiau gali kontroliuoti informacijos prieinamumą.

5. Tačiau tuo pačiu informacijos visuomenės technologijos sukuria puikią terpę ir įvairių politinių (ir ne tik) grupuočių, religinių sektų, neapykantos grupių ir pan. propagandai bei naujokų verbavimui. Šiomis naujai atsivėrusiomis galimybėmis ypač puls (ir tą mes jjau šiandien stebime) naudotis tos grupės, kurios yra ignoruojamos tradicinės žiniasklaidos.

6. Kita grėsmė, kuri neabejotinai iškils informacijos visuomenės vyriausybėms, yra ta, kad vyriausybėms bus vis sunkiau apsisaugoti nuo informacijos “piratų”, nepageidaujamų “įsilaužėlių”, arba hackerių. Naujos technologijos atveria kelią naujoms karo priemonėms. Atsiveria puikios galimybės anonimiškoms atakoms.

Kultūrinės informacijos visuomenės problemos

1. Kalbant apie informacinių technologijų poveikį kultūrai, vienas garsiausių balsų paprastai girdimas iš žmonių, susirūpinusių informacijos technologijų keliama grėsme etninei kultūrai. Bijomasi, kad informacijos technologijų dėka pasauliui tampant vis mažesniu, atsirandant vis didesnei sąveikai su kitomis kultūromis, etninė kultūra praras savo “grynumą”.

Naujos technologijos pakeičia “mūsų jausmų proporcijas”, kai jos keičia empirines erdvės ir laiko struktūras. McLuhanas pranašavo radikalius kultūrinius sutrikdymus, kai žmonių kultūra iš vietinės, linijinės ir spausdintu žodžiu pagrįstos transformuosis į tokią kultūrą, kuri yra daugiabalsė, elektroninė, globalinė, kur dominuoja multimedija.

3 klausimas

Lietuvos informacinės visuomenės plėtra

Šiandien informacijos visuomenė Lietuvoje – tai tik nedidelis profesionalų būrys, kuriame informacija keičiamasi be priekaištų <.> Apie kokią informacijos visuomenę galime kalbėti, jei jos žinios ir įgūdžiai atsilieka nuo technologijos pažangos keliomis kartomis, tarsi laiko mašinos gedimas būtų sustabdęs progresą? Vis dėl to, nežiūrint to, kad Lietuvoje dar nėra informacinės visuomenės, tam tikri, jai būdingi bruožai (tokie kaip informacinių technologijų plėtra) jau egzistuoja, arba pamažu ryškėja. <

Lietuvoje asmeninių kompiuterių skaičius nuo 1995 metų iki 1999 metų išaugo beveik trigubai.

Remiantis įvairiais duomenimis, šiuo metu šalyje instaliuota apie 200.000 kompiuterių. Tačiau įvertinus tą aplinkybę, jog dalis kompiuterių naudojama kolektyviai, realiai šiuo metu Lietuvoje su kompiuteriais kasdien susiduria apie pusė milijono šalies gyventojų. Dauguma asmeninių kompiuterių instaliuota mokymo, mokslo, verslo, valstybinėse institucijose. Didelė dalis šių kompiuterių yra kolektyvinio naudojimo. Pastaruoju metu nemažai kompiuterių įsigyja privatūs vartotojai: verslininkai, mokslininkai, studentai, moksleiviai. Tačiau daugumai šalies piliečių kompiuteris yra dar per brangus ir nelabai reikalingas daiktas. Šalies gyventojus pagal jų santykį su informacinėmis technologijomis ir kompiuterine įranga galima suskirstyti į atskiras grupes.

Aktyvieji

• specialistai, kurių veikla tiesiogiai susijusi su informacinėmis technologijomis;

• vartotojai, kurie savo veikloje vartoja informacinių technologijų teikiamą servisą;

• mėgėjai, kurie domisi informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis ir servisu, bet tiesiogiai darbui ar kūrybai kol kas jų nenaudoja.

Kita visuomenės dalis

• neutralūs, kurie nesidomi kompiuteriais ir jų teikiamomis galimybėmis;

• antagonistai, kurie sparčiame kompiuterizacijos procese įžiūri tik neigiamą įtaką visuomenei, šeimai ir sau asmeniškai bei gali prieštarauti šiam procesui.

Dar viena grupė

• . funkcionieriai, t.y. įvairaus lygio tarnautojai, nuo kurių sprendimų gali priklausyti informacinių technologijų paplitimas, taikymas, platinimas atskirose institucijose.

Lietuvoje Internetu naudojasi apie 50-60 tūkstančių žmonių. Lietuvoje internetiniais puslapiais daugiausia naudojasi privačios įmonės. Lietuvos Internetas pagal vartotojų skaičių nuo kaimyninių ššalių atsilieka akivaizdžiai, tačiau turinio požiūriu nežymiai. Interneto puslapiuose jau galima rasti įvairių gamintojų reklamos, įvairaus pobūdžio informacinių skelbimų. Lietuvoje dar toli gražu ne visos įmonės turi priėjimą prie pačio Interneto. Vos keletas firmų interneto puslapiuose rengia rimtus projektus.

Galimybę kiekvienam šalies piliečiui tapti pilnateisiu informacinės visuomenės nariu turi užtikrinti vyriausybė, sukurdama visą šalį apimančią informacinę infrastruktūrą bei jos veikimą aprobuojančią juridinę bazę. Lietuvoje pirmas nutarimas informacinės visuomenės kūrimo klausimu buvo priimtas 1991 m. Tai buvo programa “Lietuva 2000”. Tuomet šis žingsnis buvo pažangus. Įgyvendinant šį projektą, buvo parengtas Lietuvos valstybės informacinės infrastruktūros kūrimo strateginis planas. Infrastruktūra – tai informatikos ir telekomunikacijų priemonių, standartų, teisės aktų, organizacinių struktūrų bei procedūrų visuma, leidžianti tvarkyti ir naudoti šalies informacinius resursus. (Išplėtota informacinė infrastruktūra apima: telekomunikacijas, kompiuterių tinklus, duomenų bazes, informacines sistemas, šių sričių teisinius aktus ir standartus, priemones kuriančias ir prižiūrinčias institucijas, specialistus).

1993 m. LR Vyriausybė patvirtino “Valstybinę ryšių ir informatikos plėtojimo programą”, kurios pagrindinė nuostata – kurti viešą duomenų perdavimo tinklą. 1994 m. buvo pradėtas kurti Valstybės institucijų kompiuterių tinklas VIKT. Juo dabar cirkuliuoja didžiuliai informacijos srautai, pradedant valstybės institucijų dokumentais, statistikos bei registrų duomenimis ir baigiant eilinių vartotojų, naudojančių VIKT, elektroniniais laiškais.

Šalies atsilikimas kuriant informacinę visuomenę gali tapti svarbia

kliūtimi integruotis Lietuvai į Europos Sąjungą ir NATO, taip pat sukelti nepageidaujamų ekonominių ir socialinių pasekmių Lietuvos gyventojams. Informacinės visuomenės kūrimo Lietuvoje aspektus analizuoja “Informacijos visuomenės Lietuvos respublikoje kūrimo programa”. Pagrindiniai programos uždaviniai yra:

• užtikrinti laisvą ir atvirą informacijos prieinamumą bei naudojimą;

• plėtoti šalies informacinę infrastruktūrą;

• sudaryti palankias sąlygas valstybės piliečiams gauti reikiamus išsimokslinimą ir profesinį parengimą, atitinkančius šiuolaikinius reikalavimus;

• persekioti neteisingą ir nusikalstamą informacijos gavimą bei perdavimą.

Įgyvendinus Programą numatoma pasiekti keletą tarpusavyje susijusių tikslų – politinių, socialinių ir ekonominių.

Programa numato šias prioritetines veiklos kkryptis:

• verslui palankios aplinkos formavimą;

• investicijas į švietimą bei mokslą;

• žmogaus (visuomenės) pažangos skatinimą;

• atvirojo pasaulio (globalizacijos) reikalavimų tenkinimą;

• valstybės valdymo struktūrų tobulinimą.

Tuo tarpu, Elektroninės Europos programa siekia Informacinės visuomenės privalumus atnešti visiems europiečiams.

10 prioritetinių veiklos sričių(iškeltų Elektroninės Europos programos):

1. Europos jaunimas į skaitmeninį amžių

2. Pigesnis naudojimasis Internetu

3. Elektroninės komercijos spartinimas

4. Greitas Internetas mokslininkams ir studentams

5. “Išmintingosios” kortelės, leidžiančios saugiai naudotis elektroninėmis priemonėmis

6. Rizikos kapitalas aukštas technologijas naudojančios mažoms ir vidutinio dydžio įmonėms

7. e-dalyvavimas neįgaliesiems

8. Sveikatos apsauga kompiuteriu:

9. Intelektualus transportas

10. Vyriausybė kompiuteriu.

2.

4 klausimas

Rokas Babrauskas

Informacija, duomenys, žinios

Informacija – tai žinios, kurias galima perduoti, priimti, įsiminti.

Informacija –– naujos žinios, leidžiančios daryti įtaką materialiems procesams ir susijusios su realių objektų ir pačios informacijos būkle bei kitimu. Informacija laikoma svarbiu ūkinės veiklos ištekliu, kurį teikia organizacijos informacinė sistema. Informacija turi savybių, būdingų kitiems ištekliams, ją galima pirkti, parduoti, aapdoroti, tačiau pagrindinė informacijos, kaip išteklio, savybė – jos strateginė svarba, kuri lemia organizacijos perspektyvas.

Duomenys – tai tam tikru būdu (ženklais, paveikslėliais, garsais) išreikšti faktai, kurie gali būti arba ne naudingi atitinkamam tikslui pasiekti ar darbui atlikti. Duomenis gauname iš įvairių šaltinių: dokumentų, patirties, laikraščių, televizijos ir t.t.

Paprastai “informacija” ir “duomenys” vartojami kaip sinonimai, bet galima pasakyti, kad informacija – tai duomenys, kurių forma ir turinys yra skirti ir tinkami atitinkamai panaudoti, o konkretus vartotojas, interpretuodamas šiuos duomenis, jiems suteikia specifinę jam žinomą prasmę. Duomenis paverčiant informacija, jiems suteikiamas turinys ir forma, kurie reikalingi vartotojui – duomenys gali būti formatuojami, filtruojami, apibendrinami, kaupiami, apskaičiuojami nauji duomenys ar atliekami kiti duomenų apdorojimo darbai.

Žinios – tai idėjų, taisyklių, instinktų bei procedūrų kombinacija, kkuriomis naudojantis atliekami atitinkami veiksmai bei priimami sprendimai.

Ekonominė informacija – tai tie duomenys, kurie vartotojui yra priimtini, naudingi ir naudojami valdant ūkinę veiklą. Tai duomenys apie išteklių ir vertybių judėjimą, gamybą ir pan. Šios žinios reikalingos tam tikroms valdymo funkcijoms atlikti, todėl jas reikia surinkti, perduoti, apdoroti, o prireikus ir saugoti.

Duomenys Informacija Rezultatai

Yra daug metodų duomenis paversti informacija, tinkama sprendimams priimti. Pvz:. galima surinkti duomenis apie kokią nors situaciją, o vėliau iš jų papildomai atrinkti tuos, kurie ttenkina kurias nors sąlygas; galima išspausdinti duomenis suprantama ir vaizdžia forma.

Duomenų virtimo informacija metu kaupiamos žinios, o vėliau jos vėl naudojamos.

5 klausimas

Informacijos klasifikavimas. Ekonominė informacija.

Informacijos specifinės savybės:

Naudingumas. Jį lemia tokios charakteristikos kaip informacijos aktualumas, kokybė, prieinamumas, pateikimo forma. Svarbiausia – aktualumas, kuris nusako, kiek konkrečiu laiko momentu konkreti informacija reikalinga vartotojui. Aukštos kokybės informacija gali būti nenaudinga, jei ji yra neaktuali ar sunkiai prieinama. Svarbu, kiek informacija padeda priimti objekto valdymui efektyvius sprendimus.

Pilnumas. Nusako, ar pakankamai tam tikra informacija nusako aprašomo objekto ar reiškinio esmę.Valdymo informacija gali būti nepakankama, normalaus pakankamumo ir perteklinė.

Savalaikiškumas. Rodo, kiek informacijos gavimo momentas sutampa su jos poreikio momentu. Tai ypač svarbi charakteristika informacijai, kuri naudojama priimant strateginius ir taktinius (vidurinio valdymo lygio) sprendimus, kai būtina greita ir pagrįsta reakcija į pasikeitusias veiklos sąlygas.

Tikrumas (teisingumas). Rodo, kiek informacija atitinka objektyvių ja nusakomų valdymo situacijų, kuriose priimami atitinkami sprendimai, charakteristikas. Dažniausiai tikrumas nusakomas maksimaliai leistinu klaidų skaičiumi arba minimaliai leistinu teisingos informacijos lygiu standartiniame informacijos kiekyje. Informacija gali būti netikra jau nuo jos atsiradimo ar sukūrimo momento. Jos tikrumas taip pat gali sumažėti ją perduodant, saugojant bei apdorojant. Iškreipti informaciją galima ir tyčia, norint ką pakeisti ar nuslėpti.

Reikšmingumas. Specifinė informacijos charakteristika – tai, kas vienam aasmeniui atrodo reikšminga informacija, kitam gali būti beprasmiai duomenys ar informacinis triukšmas. Vienos dalykinės srities informacija gali nieko nesakyti kitos srities specialistui (pvz.mediko – ekonomistui), arba ta pati informacija, neatlikus analizės, gali būti neteisingai suprasta.

Ekonominėje informatikoje daugiausia kalbama apie duomenis, kurie turi nustatytą formalų pavidalą, formą, laikmeną ir dažniausiai vieną aiškią prasmę (pvz. Prekės kodas ar kaina, kliento adresas.). Tačiau dėl ūkinės veiklos vadovų ar specialistų darbo pobūdžio vien šių duomenų efektyviai veiklai nepakanka – greta formalių duomenų(arba vadinamųjų “kietų” duomenų, angl. hard data) intensyviai naudojama ir neformali, intuityvi arba euristinė informacija (“minkšti” duomenys, angl. soft data), kuri papildo formalius duomenis profesine ir bendrąja patirtimi, verslo strategijomis, vizijomis ir bendrąja pasaulėžiūra, euristinėmis problemų sprendimo taisyklėmis. Minėti duomenų tipai gaunami skirtingais kanalais: formalūs duomenys sudaromi ar saugomi formaliose informacinėse sistemose, o neformalūs gaunami asmeniškai bendraujant, per žiniasklaidos priemones.

Informacija yra neformalus produktas ir gali būti lengvai dauginama, perduodama, paskirstoma. Dėl šių priežasčių informacinių produktų gamyba ir paslaugų teikimas sparčiai plinta tiek visame pasaulyje, tiek ir Lietuvoje. Investicijos, reikalingos šiai veiklai, yra palyginti nedidelės. Pagrindinė šios veikos varomoji jėga – kvalifikacija ir žinios. Tačiau dėl informacijos nematerialumo sunku apginti informacijos nuosavybę. Ši problema ypač liečia daugelį sričių, kur dirba įvairūs autoriai, programuotojai ppan.

Kompiuterinės ir ryšių technologijos informaciją padarė prieinamesnę, bet viena iš to pasekmių, kad dauguma ūkinės veiklos vadovų ir specialistų jaučiasi užversti gausybe informacijos, kur sunku atrinkti tikrai reikalingą. Tokia aplinka vadinama informacijos perkrova.

Ekonominei informacijai pirmiausia būdingos matematiškai nesudėtingos apdorojimo procedūros, tačiau gana sudėtingos apdorojamų duomenų struktūros, taip pat dideli apdorojamų duomenų kiekiai. Nepaisant to, kad pastaruoju metu audringai gausėja duomenų vaizdavimo formų (trimatė ir dinaminė grafika, kompiuterinė animacija, virtuali realybė, hipertekstas, Interneto galimybės) ekonominėje informatikoje iki šiol vyrauja simbolinis duomenų pateikimo pavidalas. Specifinės duomenų vaizdavimo terpės, naudojančios garso ir vaizdo signalus, ek. informatikoje kol kas neturi platesnio pritaikymo.

Fiziškai duomenys užrašomi simboliais ( raidės, skaitmenys, paveikslėliai, ženklai).vartotoją papratai domina ne atskiro ženklo reikšmė, o tokie jų deriniai, kurie turi ekonominę prasmę.

Nors informacija yra nemateriali, jos kiekis ir apimtis gali būti kokiu nors būdu įvertinti ir išmatuoti. Dažniausiai naudojami tokie informacijos vienetai arba duomenų elementai: rekvizitas, rodiklis, įrašas, pranešimas, failas, duomenų bazė.

Rekvizitas (arba pavienis duomuo) – tai logiškai nedalomas informacinės visumos elementas (pvz. Mėnuo, pavardė, kiekis.). Skiriami rekvizitai-požymiai ir rekvizitai-pagrindai. Rekvizitas-požymis nusako kokios nors veikos aplinkybes (kada, kur.), o rekvizitas-pagrindas nusako kokios nors veikos dydį: parduotas kiekis, pervesta pinigų suma.

Vienas rekvizitas-pagrindas su keliais jį apibūdinančiais rekvizitais-požymiais sudaro rodiklį.

Iš rekvizitų sudaromi įrašai.

Skirtingi rekvizitai, esantys įraše, apibūdina ūkinį veiksmą ar reiškinį.

Iš įrašų sudaromi failai. Failo dydis praktiškai neribojamas, nes jis įrašomas ir saugomas išorinėje kompiuterio atmintyje.

Pranešimas – irgi informacijos matavimo vienetas, ko gero, vienas iš geriausiai vartotojo suvokiamų, nes paprastai tapatinamas su informacijos kiekiu, esančiu viename materialiame dokumente. Jis gali susidėti iš vieno įrašo(algos lapelis, .) ar kelių įrašų (prekių užsakymas, sąskaita, .)

Duomenų bazė – tai specialu būdu organizuotas duomenų rinkinys, kuriuo modeliuojami taikomosios srities objektai ir jų tarpusavio sąryšiai. TTai pagal nustatytas sąlygas organizuotų, nuo taikomųjų programų nepriklausomų duomenų visuma. Sąlygos numato bendruosius aprašymo, laikymo ir operavimo duomenimis principus.

Šie struktūriniai informacijos vienetai naudojami vartotojo aplinkoje ir yra jam įprasti. Kompiuterio vidiniuose informaciniuose procesuose pagrindinis struktūrinis informacijos vienetas yra baitas, kuriame telpa vienas simbolis. Jis tradiciškai susideda iš 8 bitų, t.y. dvejetainių skirsnių.

Dėmesio, pasitikslinkite dėl šito klausimo!!! Čia kaip ir nėra informacijos klasifikavimo.

Ups.

6 klausimas

Informacijos tikrumas. Kitos informacijos savybės.

Naudingumas. Jį lemia tokios charakteristikos kaip informacijos aktualumas, kokybė, prieinamumas, pateikimo fforma.

Aktualumas- savybė nusakanti, kiek konkreti informacija konkrečiu laiko momentu reikalinga vartotojui.Aktualumas nėra pastovi informacijos savybė laiko atžvilgiu.

Informacijos kokybė gali būti nusakyta tokiais bruožais kaip pilnumas savalaikiškumas, tikrumas.

Pilnumas nusako, ar pakankamai tam tikra informacija nusako aprašomo reiškinio ar objekto esmę.Valdymo informacija ggali būti nepakankama, normalaus pakankamumo ir perteklinė.

Savalaikiškumas rodo kiek informacijos gavimo momentas sutampa su jos poreikio momentu. Tai gana svarbi charakteristika daugeliui informacijos rūšių, tačiau ji ypač svarbi informacijai, kuri naudojama priimant strateginius ir taktinius valdymo sprendimus, kai būtina greita ir pagrįsta reakcija į pasikeitusias veiklos sąlygas.taip pat tai labai svarbi charakteristika operatyvios veiklos ir operatyvių sprendimų informacijai, kai siekiama kuo greičiau pranešti apie įvykusį nuokrypį nuo normalios procesų eigos.

Informacijos tikrumas (teisingumas) rodo, kiek ji atitinka objektyvių ja nusakomų valdymo situacijų, kuriose priimami atitinkami sprendimai, charakteristikas. Informacija gali būti netikra jau nuo jos atsiradimo. Tikrumas taip pat gali sumažėti ją perduodant, saugojant bei apdorojant. Tikrumas gali būti prarandamas ir tyčia.

Reikšmingumas: tai, kas vienam asmeniui atrodo reikšminga informacija, kitam gali būti bbeprasmiai duomenys arba informacinis triukšmas. Kad informacija taptų naudingu įrankiu, reikia turėti ne tik ją pačią, bet ir žinių, kaip tą informaciją teisingai interpretuoti ir naudoti.

Ekonominėje informatikoje daugiausia kalbama apie duomenis, kurie turi nustatytą formalų pavidalą. Greta formalių duomenų (hard data) intensyviai naudojama ir neformali, intuityvi arba euristinė informacija (soft data), kuri papildo formalius duomenis profesine ir bendrąja patirtimi.Minėti duomenų tipai gaunami skirtingais kanalais: formalūs duomenys sudaromi ar saugomi formaliose informacinėse sistemose, o neformalūs dažniausiai gaunami neformaliais kanalais – asmeniškai bbendraujant .

Informacija yra nematerialus produktas ir gali būti lengvai dauginama, perduodama, paskirstoma. Problema ta, kad sudėtinga apginti informacijos nuosavybę.

Kai kuriais atvejais gauti daugiau informacijos gali būti ne geriau, bet blogiau. Dauguma ūkinės veiklos vadovų ir specialistų jaučiasi užversti gausybe informacijos, tačiau mano, kad dažnai stokoja svarbios specifinės informacijos.Tokia aplinka vadinama informacijos perkrova.

Nors informacija yra nemateriali, jos kiekis ir apimtis turi būti kokiu nors būdu išmatuoti ir įvertinti. Dažniausiai naudojami tokie informacijos vienetai arba duomenų elementai : rekvizitas, rodiklis, įrašas, pranešimas, failas, duomenų bazė.

Rekvizitas (pavienis duomuo) – tai logiškai nedalomas informacinės visumos elementas (pvz. mėnuo, pavardė).

Iš rekvizitų sudaromi įrašai. Skirtingi rekvizitai, esantys įraše, apibūdina ūkinį veiksmą ar reiškinį.

Iš įrašų sudaromi failai.Failo dydis praktiškai neribojamas, nes jis įrašomas ir saugomas išorinėje kompiuterio atmintyje.

Pranešimas – irgi informacijos kiekio matavimo vienetas, ko gero, vienas iš geriausiai vartotojo suvokiamų, nes, paprastai tapatinamas su informacijos kiekiu, esančiu viename materialiame dokumente.

Duomenų bazė (DB) – tai specialiu būdu organizuotas duomenų rinkinys, kuriuo modeliuojami taikomosios srities objektai ir jų tarpusavio sąryšiai, arba DB – pagal nustatytas sąlygas organizuotų, nuo taikomųjų programų nepriklausomų duomenų visuma.

7klausimas

8 klausimas

9 klausimas

Informacija ir ūkinių procesų valdymas

Realioje ūkinėje aplinkoje jos subjektaič siekdami savo tikslųč atlieka konkrecius darbus ir jų etapus. Nepaisant to, kad ddarbų pobūdis gali būti skirtingas, šie darbai ar etapai turi tam tikrus bendrus požymius, informacinį ryšį tarp darbų etapų ar pačių darbų.

Ūkiniai procesai tai susijusių žingsnių ar veiklų ( darbų ) grupė, kurią atlieka žmonės ar žmonių organizuotos grupės. Tokie žingsniai turi pradžią ir pabaigą, žaliavas ir produktus, taip pat informacinį ryšį laike ir aplinkoje. Bet kuris ūkinis procesas turi būti valdomas, siekiant tam tikrų šio proceso tikslų (max pelnas, min sąnaudos ir kt.). Valdymo funkcijos gali būti skirtingo turinio, tačiau turi ir bendrų bruožų: cikliškumas, pastovumas, diskretiškumas. Ypač svarbios sprendimų priėmimo ir vykymo f-jos. Siekiant efektyvumo, būtina reikiamu laiku ir vietoje pateikti reikiamo turinio ir pavidalo info. Informacinė tarnyba paruošia duomenis. Sprendimo formulavimo procesą sudaro:

• Problemos identifikavimas ir bendrų žinių apie situaciją surinkimas;

• Sprendimo būdo paieška, metodų, idėjų bei veikimo schemų tobulinimas;

• Alternatyvų analizė ir sprendimo priėmimas;

• Priimto sprendimo diegimas.

Sprendimo priėmimo teisės paskirstomos padaliniams pagal valdymo f-jas: prognozavimo, apskaitos, analizės, tiekimo, gamybos, prekybos ir kt. Skiriasi info poreikių struktūra. Patys sarbiausi sprendimai priimami aukščiausiu valdymo lygiu.

Kiekvina įmonė – tai savarankiškai veikiantis ūkio subjektas su savo tikslais, organizacine struktūra ir valdymo personalu, vykdančiu jam priskirtas f-jas. Ši veikla sukelia info srautus, kurie naudojami valdant ir koordinuojant ūkio grandžių veiklą.

Informacijos srautą apibūdina:

• turinys – kokie duomenys pperduodami srautu;

• vartotojas – kam ši info reikalinga;

• kilmės vieta – kur info susidaro ir registruojama;

• forma – fizinė laikmena;

• perdavimo terpė – būdas, kuriuo info perduodama;

• galia – info kiekis srautu perduodamos per laiko vienetą;

• reguliarumas – info judėjimo sraute pobūdžio pastovumas;

• periodiškumas – dažnumas (tik reguliariems srautams);

Info srautų, apdorojimo technologijų bei procedūrų, informacinių santykių ir poreikių visumą galima vadinti informacine sistema, kuri egzistuoja kiekviename verslo ar kitokios veiklos darinyje.

10 klausimas

Informacinės sistemos (IS) ir informacinės technologijos (IT) samprata

Info srautų, apdorojimo technologijų bei procedūrų, informacinių santykių ir poreikių visumą galima vadinti informacine sistema, kuri egzistuoja kiekviename verslo ar kitokios veiklos darinyje.

Sistemų hierarchijos lygiai:

Duomenų apdorojimo sistemos – DAS (Transaction Processing Systems TPS), kurios aptarnauja apatinį, arba elementarųjį, ūkinių procesų lygį ir skiriamos paprasčiausiems, pirminiams duomenims apdoroti – juos surinkti, registruoti, įsiminti, patikrinti, šių duomenuų pagrindu gauti nesudėtingas ataskaitas ar kitokios formos rezultatus. (Pvz.: sandėlio apskaitos sitema, parduotuvės IS pagal brūkįninį kodą).

Valdymo informacinės sitemos – VIS (Management Information Systems MIS), kurios aptarnauja vidurinį ūkinių procesų lygį, savo žaliava imdamos DAS – mose sukauptus ir duomenų bazėse saugomus duomenis.Panašūs info srautai ir jų apdorojimo procedūros grupuojamos ir jungiamos į uždavimius (taikomuosius kompleksus) pagal turinį, vartotojų grupes ar f-cinį bendrumą. VIS produktas: įv. Ataskaitos ir užklausų rezultatai, pateikiami vidurinio lygio

vadovams ir apibendrinti pagal šio lygio poreikius. Pateikimo pobūdis reguliarus ir reglamentuotas. Šių sistemų uždaviniai yra struktūrizuoti. (Pvz.: prekybos rezultatų suvestinės apskaitos sistema, kurioje duomenys apibendrinami pagal konkrečius požymius: regionus, laikotarpius, prekių grupes.)

Sprendimų palaikymo sistema – SPS (Decision Support Systems DSS), skirtos informacijai kaip argumentamas pateikti valdymo sprendimams priimti. Dažniusiai netradiciniai (nestruktūrizuoti) sprendimai, reikalingi nestandartinėse situocijos, kai liečiami svarbūs įmonės ar org-jos veiklos momentai arba jos išlikimas. SPS produktas skirtas tiek viduriniam, tiek viršutiniam valdymo lygiui. Svarbi išorinė info, kuri fformuojama ir saugoma už įmonės ar org-jos ribų – komercinės duomenų bazės, viešieji įmonių registrai, įv. rinkų info, info Internete ir kt. SPS – tai rinkinys priemonių, kurios leidžia konkrečiu atveju kreiptis į reikiamos info šaltinius, gauti šią info ir ją apdoroti bei pateikti reikiamu pavidalu.(Pvz.: nustatant naujo gaminio kainą)

Vadovybės informacinės sitemos (Executive Information Systems EIS). Panašios į SPS, tačiau skirtos tik vyriausiems verslo vadovams, todėl jų rezultatas –globalūs informaciniai vaizdai, atspindintys aukščiausiąjį ūkinių procesų lygį, o pačios sitemos suprantamai aapipavidalintos, “draugiškos” ir paprastos nnaudoti. (taikymo sritys: investicijos, korporacijų pirkimai ir susijungimai, užsienio filialų išdėstymas ir kt.)

Informacinė technologija – tei techninė bei programinė įranga, reikalinga veikti informacinei sistemai, arba – tai info kaupimo, saugojimo, apdorojimo ir pateikimo metodų sistema.

IT tikslas –– žmogaus veiklos informacinių poreikių tenkinimas.IS organizacinė bazinė struktūra traktuoja ūkinius procesus kaip darbo atlikimo metodus bei procedūras. O technologija – kaip įrankius kurie arba atlieka darba netiesiogiai, arba yra priemonės, padedančios atlikti tiesioginė darbą. Ūkinės veiklos vadovų požiūriu svarbiausia – kaip IT gali paremti norimą ūkinį procesą, taip pat su tuo susiję ilg. bei trumpl. Kaštai, rizika bei kkiti ūkinės veiklos elementai.

Pagrindinės IT f-jos:

• registravimas;

• perdavimas;

• saugojimas;

• paieška;

• apdorojimas;

• pavaizdavimas;

Duomenų ir komandų išreiškimas:

Digitizavimas (digit – skaičius) – procedųra, kai analoginis isgnalas iš atpažįstančiojo įrenginio matuojamas ir verčiamas atitinkamai koduota skaitmenų seka. Tokiu būdu išreikštai info saugoti ir apdoroti reikia nepalyginamai daugiau kompiuterio išteklių negu simboliais išreikštai tekstinei er skaitinei info. Žmonės gali naudotis įvairiausiais metodai, norėdami savo tikslus ar ketinimus perteikti tiek kompiuteriams, tiek bet kkokioms mašinoms ar įrangai. Vartotojo nurodymai automatiškai paverčiami vidine instrukcijų forma, kurią mašina gali atlikti. Idealiu atveju žmonės turi rūpintis tik tomis problemomis, kurias juie patys sprendžia, o ne galvoti apie technines kompiuterio veikimo detales arba kaip tą problemą pateikti kompiuteriui spręsti.

IT modulumo, suderinamumo ir universlumo principai:

• Modulumas rodo, kad sistema ar įrenginys yra suskaidytas į seką posostemių ar komponentų, kurių kiekvienas gali būti kuriamas, bandomas ir suvokiamas atskirai nuo kitų. Mažas problemas spręsti yra lengviau negu dideles.Viemo moduliu veiklos rezultatasperduodamas kkitam moduliui ir veikia jio veiklą.

• Suderinamumas yra laipsnis, kuriame atitinkkamos technologijos charakteristikos ir bruožai atitinka kitos technologijos charakteristikas priklausomai nuo situacijos. Jis leidžia moduliams dirbti kartu. IT suderinamumo problemos svyruoja nuo “techninių” detalių (vidinė mašininė kalba bei duomenų kodavimo metodai), iki trivialių problemų (popieriaus lapo dydis kopijavimo aparate).

• Universalumas – Tai idėja, reikalaujant, kad programinės įrangos moduliai turi būti parengti taip, kad galėtų būti naudojami daugelyje skirtingų situacijų, neverčiant programuotojų kurti naujus modulius kiekvienai situacijai.

Darbo proceso optimizavimas. Kuriant IT, svarbu parinkti vartotojams tinkamas priemones. Kiekviena techninė naujovė gali teigiamai veikti ūkinę veiklą. Atnaujinat kiekvieną kompiuterinės sistemos techninės ar programinės įrangos dalį, reikia šias permainas vertinti visos sistemos požiūriu.

Kompiuterinio intelekto galimybės. Siekant geriau suderinti vartotojų poreikius ir IT galimybes, svarbu suprasti esamus kompiuterizuotų sistemų intelekto apribojimus. Intelektas susijęs su galimybe gauti ir kryptingai naudoti info. Duomenų bazė, kuri saugo bet kokius įvedamus duomenis, neturi intelekto, o DB, tikrinanti duomenų teisingumą, šiek tiek jo turi. SPS pateikia vartotojui sprendimo informacinius argumentus ir palieka jam pačiam sprendimo teisę, o ES pateikia jos pačios paruoštą ir argumentuotą sprendimą.

11 klausimas

Klasikinis kompiuterinės sistemos modelis:

Kompiuteris – tai įrenginys, galintis vykdyti atmintyje saugomas komandas.

Kompiuterio komponentai:

Procesorius;

Atmintis duomenims ir programoms saugoti;

Įvedimo ir išvedimo įtaisai.

Pagrindinis kompiuterių funkcinis mazgas – procesorius. Jį sudaro:

Aritmetinis –– loginis įtaisas (ALĮ);

Centrinis valdymo įtaisas;

Papildomi blokai(pertraukimo, atminties apsaugos, takto generatorius ir kt.);

Aritmetinis – loginis įtaisas apdoroja skaičių, komandų kodus, taip pat generuoja įvairius požymius, nustatančius tolesnę skaičiavimo proceso eigą. Pagrindiniai jo blokai yra šie:

Grupė registrų, kurie priima ir saugo vykdomų operacijų operandus;

Sumatorius, kuriame operandai apdorojami pagal aritmetinių – loginių operacijų algoritmą;

Valdančios schemos, kurios generuoja valdančiuosius signalus, skirtus visų ALĮ blokų sąveikai koordinuoti ir ryšiui su kitais procesoriaus blokais palaikyti;

Kontrolės schemos, kurios nuolat tikrina ALĮ darbą ir generuoja koregavimo impulsus, aptikus schemų darbo klaidas.

Centrinis valdymo įtaisas sinchronizuoja visų sistemos komponentų darbą ir įgyvendina programinio valdymo principą.

Pagal mašininių komandų vykdymo pobūdį procesoriai skirstomi į veikiančius “kietos” logikos pagrindu ir mikroprograminius.

Greta procesoriaus kitas pagrindinis funkcinis kompiuterio mazgas yra atmintis. Yra du atminties tipai: vidinė (operatyvioji) ir išorinė.

Operatyvios atminties (OA) paskirtis – įsiminti, saugoti ir išduoti duomenis, taip pat įsiminti ir saugoti vykdomas programas.

Realias OA ribas logiškai praplečia išorinė atmintis (magnetiniai diskai). Ryšį tarp operatyviosios ir išorinės atminties garantuoja specialios programinės priemonės , įeinančios į tų kompiuterių sisteminę programinę įrangą.

Siekiant padidinti kompiuterio veikimo spartą, išskiriama speciali spartaus veikimo atminties zona, vadinama sparčiąja atmintimi (cache memory), kuri savo parametrais (talpa ir veikimo greičiu) užima tarpinę padėtį tarp procesoriaus registrų ir paprastosios OA.

Be išorinės aatminties, išoriniams ar periferiniams įtaisams priskiriami duomenų įvedimo, išvedimo ir kiti įtaisai.

Įvedimo įtaisai. Duomenims įvesti ankstesnėse kompiuterių kartose buvo naudojamas operatoriaus pultas.Vėlesnėse kartose duomenims įvesti panaudoti automatiniai įtaisai, skaitantys duomenis iš perfokortų ir perfojuostų. Jau antrojoje kompiuterių kartoje duomenims įvesti naudojami vaizdo terminalai.

Išvedimo įtaisai. Be jau minėtų vaizdo terminalų, labiausiai paplitę duomenų išvedimo įtaisai yra spausdinimo įtaisai. Įtaisai duomenims išvesti į mašinines laikmenas buvo naudojami tarpiniams apdorojimo rezultatams išsaugoti. Atsiradus ir paplitus kompiuterių ryšio priemonėms, tokie įtaisai, kaip atgyvenę, po truputį išnyko.

Ryšių įrenginiai. Tai visa techninė įranga, naudojama bet kurio tipo kompiuterių tinkluose: modemai, ryšių procesoriai, koncentratoriai, multipleksoriai ir t.t.

Pagalbiniai įrenginiai. Tai įrenginiai, atliekantys pagalbinį vaidmenį. Gali būti didelės talpos atsarginio kopijavimo įrenginiai – strimeriai; saugaus elektros maitinimo įrenginiai.

12 klausimas:

Kompiuterinės technikos raidos istorija (kompiuterių kartos)

Vieną iš tobulesnių mechaninių kalkuliatorių 1642 metais sukūrė prancūzų mokslininkas Blezas Paskalis. Šį įrenginį, pavadintą “Paskalina”,sudarė ratukai, ant kurių buvo užrašyti skaičiai nuo 0 iki 9. Apsisukęs vieną kartą, ratukas užkabindavo gretimą ratuką ir pasukdavo jį per vieną skaičių.

Pagrindinė “Paskalinos” yda – labai sudėtingas įvairių operacijų, išskyrus sudėtį, atlikimas. Pirmąją mašiną, kuria lengvai atliekami visi keturi veiksmai , 1673 metais sukūrė vokietis Gotfrydas Vilhelmas Leibnicas.

Anglų matematikas Čarlzas Babidžas, sugalvojęs dvi

reikšmingiausias mechanines skaičiavimo mašinas, dažnai vadinamas šiuolaikinės technikos “tėvu”. Pirmąją mašiną, skirtą matematiniu lentelių sudarymui ir tikrinimui (skaičiuojant skaičių skirtumą), Č. Babidžas sukūrė 1822 metais. Ji vadinosi skirtuminė mašina. 1833 m. jis nutarė sukurti universalią skaičiavimo mašiną ir pavadino ją “analizine mašina”. Tačiau realizuoti analizinę mašiną buvo labai problematiška – galiausiai ji būtų buvusi ne mažesnė už garvežį. Todėl ši mašina nebuvo sukurta. Č. Babidžas nepateikė nė vieno išsamaus jos aprašymo. Tačiau aprašymas buvo išsuogotas jo bendradarbės, grafienės, Augustos Ados BBairon-Lavleis dėka. Grafienė Ada Lavleis vadinama pirmąja programuotoja. Jos garbei viena iš programavimo kalbų pavadints Ada.

Č. Babidžo nuopelnas yra tas, kad analizinėje mašinoje jis pritaikė komponentus, kurie yra svarbiausi ir šiuolaikiniame kompiuteryje. Jis pirmasis suprati, kad skaičiavimo mašiną turi sudaryti penki pagrindiniai komponentai:

1. įvesties įrenginys,

2. atmintis,

3. aritmetinis,

4. valdymo įrenginys,

5. išvesties įrenginys.

Amerikietis Hermanas Holeritas 1890 metais laimėjo efektyvaus gyventojų surašymo duomenų apdovanojimo konkursą. Jis taip pat naudojo perfokoltas. H. Holerito tabuliatorius tapo pirmąja skaičiavimo mašina, veikiančia ne mechaniniu procesų pagrindu. Ji pasirodė esanti labai efektivi, iir tai leido įsteigti firmą, gaminančią tokius tabuliatorius. Nuo 1924 metų iki dabar ji vadinasi IBM (International Business Machines) ir yra viena stambiausių kompiuterius gaminančių firmų.

Vokiečių inžinierius Konradas Cūzė paekperimentavęs su dešimtaine skaičiavimo sistema, vis dėlto pasirinko dvejetainę. Nors ir nnesusipažino su anglų matematiko Džordžo Būlio logika, leidžiančia atlikti elementarius veiksmus su dvejetainiais skaičiais, K. Cūzė 1936 metais sukūrė skaičiavimo mašiną Z – 1, kurioje buvo pritaikyti Dž. Būlio algebros principai. Vėlesniame modelyje Z – 2 vietoje mechaniniu jungiklių jungiklių jis panaudojo elektromechanines reles, o informacijai įvesti pritaikė perforuotą 35 mm pločio fotojuostą (vėliau ją pakeitė popierine).

1941 metų pabaigoje, JAV įstojus į karą, IBM firmos prezidentas pasiūlė Amerikos prezidentui savo paslaugas ir 1944 metais firma pagamino gana galingą kompiuterį “Mark – 1”, turintį apie 750 tūkstančių dalelių, tarp jų 3304 elektromechanines reles.

1943 metų pabaigoje Anglijoje ėmė veikti didelė skaičiavimo mašina “Colossus – 1”, skirta vokiečių šifrogramoms dešifruoti.

Berlyne K. Cūzė sukonstravo Z – 3 ir pradėjo projektuoti Z – 4, kurioje vvietoj elektromechaninių relių turėjo būti panaudotos vakuuminės elektroninės lempos. Tai būtų leidę gerokai padidinti mašinos greitį. Tačiau A. Hitleris nepalaikė šio projekto, tikėdamasis labai greitai nugalėti.

Nors pirmosios elektroninės skaičiavimo mašinos projektą sukūrė JAV mokslininkas Džonas Atanosovas dar 1939 metais, tačiau tik 1945 metų pabaigoje JAV buvo sukurta galinga, grynai elektroninė mašina ENIAC (Electronic Numerical Integrator, Analyser and Calculator), kurioje sumontuotos 17468 elektroninės lempos.

1947 metais Kembridže Morisas Vilksas sukonstravo mašiną EDSAC (Electronic Delay Storge Automatic Calculator). Skirtingai negu kitos, ji rėmėsi nnauja programavimo aprūpinimo strategija, taigi naudojo standartines, dažnai skaičiavimams taikomas programas ir įrangą programų klaidoms aptikti.

Kompiuterių kartos:

I. karta (1950 – ieji metai; ENIAC, EDSAC) – didelių matmenų, menko patikimumo, galingų aušinimo įrenginių reikalaujančios, todėl neekonomiškos lempinės mašinos. Jose pradėta realizuoti programinė įranga, saugoma mašinos atmintyje. Programuojama mašininiais kodais. Darbo greitis – iki kelių dešimčių tūkstančių operacijų per sekundę (op./s).

II. karta (1960 metų pradžia; IBM 1401) – tranzistorinės, patikimos, ekonomiškos, nedidelės mašinos. Išorinė atmintis realizuota magnetiniuose diskuose, informacijai išvesti panaudoti displėjai. Programuojama algoritminėmis kalbomis. Darbo greitis – iki 1 milijono op./s.

III. karta (1964 – 1965 – ieji metai; IBM S/360, B2500) – mašinos, kuriose naudojamos mikroschemos, sukurtas pirmasismikroprocesorius “Intel 4004”, mikrokompiuteris PDP – 8, pirmasis asmeninis kompiuteris “Kenbak”. Buvo sukurtas grafinis manipuliatorius – pelė. Darbo greitis – iki šimtų milijonų op./s.

IV. karta (1980 – ieji metai, CRAY1) – kompiuteriuose naudojamos didžiosios ir superdidžiosios integrinės mikroschemos, atsiranda globalieji telefoniniai ir kosminio ryšio kompiuterių tinklai, kompiuteriuosenaudojami optiniai kompaktiniai diskai (CD ROM) bei jų pagrindu sukurtos daugialypės terpės (multimedia).

V. karta (1990 – ieji metai; bendras JAV ir Japonijos projektas) – nauja architektūra, kuri atsirado Džono fon Noimano komandų srauto principo ir pereina prie duomenų srauto principo, manipuliuojančio su daugiau nei 500 lygiagrečiai veikiančių procesorių; labai aukšto lygio programavimo kalbų nnaudojimas; bendravimas operatoriaus kalba, darbo greitis didesnis nei 1 mlrd. op./s; dirbtinis intelektas, t. y. uždavinių sprendimo automatizavimas, išvadų gavimas, manipuliacija žiniomis.

Pramoninių asmeninių kompiuterių istorija prasidėjo 1971 metais, kai du amerikiečiai Stivenas Džobsas ir Stivas Vozniakas garaže surinko kompiuterį, kurį pavadino “Apple”. (Taip pat 1971 metais buvo sukurtas pirmasis asmeninis kompiuteris “Kenbat – 1”, kurio parduota tik 40 vienetų.) Tuoj pat tokių kompiuterių įsigeidė Džobso ir Vozniako draigai. Vaikinai įkūrė firmą, ir jau 1976 metais rinkoje pasirodė pirmasis pramoninis asmeninio kompiuterio variantas “Apple – 2”.

Populiariausi iš jų yra IBM PC asmeniniai kompiuteriai. Firma IBM, anksčiau gaminusi dideles skaičiavimo mašinas, 1981 metais išleido asmeninį kompiuterį IBM PC, kuris ir tapo pirmuoju populiariausiu profesiniu asmeniniu kompiuteriu. Plėtojantis mokslui ir technikai, firmos IBM pirmtaką PC keitė kiti, tobulesni, modeliai: IBM PC/XT (1983 metai), kuriame pirmą kartą įmontuotas kietasis 10 MB atminties diskas; IBM PC/AT (1984 metai), PS/2 serijos modeliai 30, 60, 70, 80, . (1987 metai). Nuo 1993 metų gaminamas kompiuteris su “Pentium” procesoriumi (AT586). 1985 metų sukurtos grafinės vartotojo sąsajos priemonės “MS Windows”, kurių naujausi variantai “Windows 95” ir “Windows 98” leidžia atsisakyti operacinės sistemos MS – DOS. Dabar vis plačiau taikomi labai didelės talpos optiniai kompaktiniai diskai (CD ROM) ir ddaugialypė terpė.

13 klausimas

14 klausimas

Šiuolaikinių kompiuterinių sistemų organizavimo būdai.

1 būdas:

Taip vadinamosios kliento-serverio (angl. client-server) architektūros plitimas. Kliento-serverio architektūroje įvairūs tinkle esantys kompiuteriai tarnauja kaip klientai arba serveriai. Kompiuteriai-klientai pateikia užklausas kokiai nors paslaugai (spausdinimui ar duomenų paieškai), kurios siunčiamos specialiems kompiuteriams-serveriams, kurie atlieka nurodytą darbą (užduotį). Pvz., klientais gali būti kelios darbo stotys, esančios įstaigos padaliniuose, o serveriais – specialieji kompiuteriai (pvz., failų serveriai), atliekantys duomenų paiešką duomenų bazėse. Daugelyje tinklų failų serveriai yra galingi kompiuteriai, turintys specialias duomenų paieškos ir tinklo valdymo priemones. Kai kurie tinklai turi ir kitokius specialius serverius (spausdinimo, pašto, ryšio serverius).

Kliento-serverio darbo principas pradėtas taikyti jau universaliųjų kompiuterių sistemose, kur tame pačiame kompiuteryje vieni sistemos komponentai veikia kaip “klientai”, kiti – kaip “serveriai”. Šis principas taikomas tinklinėse failų sistemose, kur užsakymai duomenims bei failams priimami nutolusiame kompiuteryje, o vėliau šie užsakymai keliauja tinklu ir aptarnaujami tinklinių failų serverių. Kliento-serverio darbo principas centralizuotosiose universaliųjų kompiuterių sistemose pasižymi tuo, kad programos vykdomos vienoje vietoje, t.y. centriniame procesoriuje arba su juo sujungtoje darbo stotyje.

Kliento-serverio architektūra vietiniuose asmeninių kompiuterių tinkluose skiriasi nuo ankstesnių jos variantų tuo, kad duomenys gali būti apdorojami tiek kliente, tiek serveryje. Kompiuteryje-kliente veikia pirminio apdorojimo programos, koordinuojančios sąveiką su serveriu ir su vidinio apdorojimo

programomis. Paprastai klientu arba serveriu laikomas kompiuteris, nors šious vaidmenis taip pat atlikti programa arba procesas.

Klientu dažniausiai būna AK, kurio paskirtis – tenkinti vartotojo poreikius tiek aptarnaujant juos tame pačiame AK (rengiant dokumentus), tiek kreipiantis į atitinkamą serverį siekiant tuos duomenis apibendrinti ir pateikti vartotojui.

Serveriais gali būti AK, minikompiuteriai, universalieji kompiuteriai arba superkompiuteriai.

Klientą su serveriu jungia tinklas, kurio paskirtis ne tik sujungti, bet ir valdyti ryšį. Tinklas perduoda kliento prašymą atitinkamam serveriui ir grąžina užduoties rezultatus.

Kliento-serverio architektūra įgalina kompiuterių aatliekamus darbus organizuoti moduliniu principu, t.y. suskaidyti sistemą į modulius arba tam tikras visuotinės struktūros funkcines sudėtines dalis. Skirtumai tarp kliento-serverio ir centralizuotosios kompiuterių sistemos architektūros vartotojų ryšio, programų vykdymo logikos ir kreipimosi į duomenų bazes požiūriais pavaizduoti paveiksluose (knygoje psl. 66).

Kliento-serverio architektūroje funkcijos paskirstomos specialiesiems kliento ir serverio komponentams. Teigiamos kliento-serverio savybės:

• Patogus vartotojui

• Plati techninių galimybių skalė ir lankstus technikos panaudojimas

• Didesnė galimybė pritaikyti ir suderinti skirtingų gamintojų techninę ir programinę įrangą

Šis režimas patogus vartotojui pirmiausia todėl, kad darbo stoties-kliento vaidmenį aatlieka norimos galios AK, galintis atlikti daugelį asmeninių skaičiavimų ir prireikus įsijungti į tinklą. Paprastojo terminalo pakeitimas AK tinkle rodo, kad vartotojo sąveikos funkcijų (grafinio vartotojo interfeiso bei duomenų įvedimo teisingumo) daugiau nebevaldo labai apkrautas centrinis kompiuteris. Pats vartotojas valdo ssavo techniką, progamas, duomenis; pats pasirenka tinkamiausias jo darbui priemones.

Techninės galimybės pagerėja ta prasme, kad lengviau papildyti ar pakeisti tiek kliento, tiek serverio įrangą bei mažesnė galimybė visai sugriauti sistemą – atskiri fiziniai sistemos komponentai, kurie moraliai pasensta per 2-3 metus, gali būti tobulinami ar pakeičiami nedarant jokios įtakos sistemoje spendžiamiems uždaviniams.

Kliento-serverio architektūra leidžia pakankamai lengvai suderinti skirtingų gamintojų techninę ir programinę įrangą, nes yra atitinkamai parengta techninės ir programinės įrangos suderinimo sistema. Pvz., kliento įrenginys gali pareikalauti kito tinklo mazgo duomenų, nežinodamas DBVS, naudojamos šiems duomenims saugoti. Užklausa paprasčiausiai perduodama tokiam serveriui, turinčiam atitinkamai organizuotą PĮ, kuri interpretuoja užklausą, nustatydama, kurio tipo duomenų bazėje ras atsakymą į klausimą.

Neigiamos kliento-serverio architektūros savybės:

• Kyla problemų valdant sistemą: trūksta standartų, taikomos nnepatikrintos ir nenusistovėjusios technologijos, vis sudetingesnės darosi sistemos, susidaro netikėtos ir nežinomos nesėkmes sukeliančių veiksnių kombinacijos

• Daug laiko sugaištama organzuojant interfeisus bei mainus tarp sistemos modulių, todėl tinklai gali būti lėti.

• Kadangi klientai ir serveriai yra nepriklausomi, todėl reikia taikyti greitai besikeičiančius programavimo metodus, kas yra nelabai priimtina daugumai programuotojų; be to , seniau egzistuojantys uždaviniai gali būti mechaniškai perkeliami į naują technologiją, nepaisant to, kokie atgyvenę ar neefektyvūs jie yra.

2 būdas

Kita paskirstytųjų kompiuterinių sistemų organizacinė forma – lygiateisių mazgų (angl. ppeer-to-peer) architektūra. Tai svarbi kliento-serverio architektūros alternatyva mažiems kompiuterių tinklams. Joje kiekviena darbo stotis gali tinkle tiesiogiai bendrauti su bet kuria kita darbo stotimi, nesinaudodama specialiojo serverio paslaugomis. Architektūra skirta tiems atvejams, kai tinklo vartotojai daugiausia dirba asmeninius darbus, tačiau kartais prireikia pasikeisti duomenimis. Tokiais atvejais gali būti tikslingiau saugoti duomenis ir PĮ kopijas kiekvienoje darbo stotyje, siekiant išvengti gaišaties persirašant duomenis ir PĮ kaskart vartotojui iš naujo pradedant darbą. Šiuo atveju taip pat kyla patikimumo bei pastovumo problemos: sudėtinga lygiagrečiai tarp vartotojų skleisti tų pačiųduomenų kopijas, o jei vartotojai įrašo skirtingus papildymus į šiuos duomenis –sunku juos teisingai suderinti ir visus kartu atspindėti; galiausiai sunku pasiimti duomenis iš kitos darbo stoties, jei prie jos nėra darbuotojo, perduodantysis kompiuteris tuo metu neveikia ar įstaiga tuo metu nedirba.

15 klausimas

16 klausimas

AK (asmeninio kompiuterio) centrinis procesorius

CPU (Central Processing Unit)

13 gr. Andriaus Kutkos

CPU ne tik apdoroja duomenis, bet ir valdo, reguliuoja ir kontroliuoja visą AK darbo procesą, pastoviai palaiko ryšį su kitais sisteminės plokštės elementais. CPU – tai integralinė mikroschema, išdėstyta viename puslaidininkio kristale. Jį sudaro 2 pagrindiniai įtaisai:

1. aritmetinis – loginis įtaisas (vykdo komandas ir apdoroja duomenis pagal nurodytą algoritmą).

2. centrinis valdymo įtaisas (sinchronizuoja visų sistemos komponentų darbą).

Svarbiausios CPU charakteristikos yra šios:

1. integracijos laipsnis. Rodo, kkiek tranzistorių telpa mikroschemoje (pvz.:CPU intel 80486 turėjo 1,15 mil. tranzistorių; Pentium – 3 mil.; Pentium Pro – 5,5mil.; Pentium II – 7,5 mil.; Pentium IV – ~42 mil.).

2. taktinis dažnis (MHz). Lemia CPU darbo spartą.

3. vidinės magistralės plotis rodo, kiek bitų gali apdoroti CPU vienu metu. Išorinės magistralės plotis – tai išorine magistrale perduodamų vienu metu bitų skaičius vykstant duomenų mainams tarp CPU ir kitų AK įtaisų (dabartiniuose AK šie dydžiai yra 16, 32 ir 64 bitai).

4. atminties valdymo ir adresavimo sistema. Rodo į kurią atminties dalį gali kreiptis CPU. Duomenys, kuriuos apdoroja CPU, laikinai turi būti operatyviojoje atmintyje, kad reikiamu momentu pagal atitinkamus adresus galima būtų juos surasti. Dabartiniai CPU, dirbdami vadinamuoju apsaugotu režimu (Protected Mode), gali adresuoti iki 4 GB operatyviosios atminties. Jei fizinė atmintis užimta, duomenys saugomi kietajame magnetiniame diske. Šiuo atveju CPU dirba ne su realiais, bet su virtualiais adresais. Ši atmintis vadinama virtualiąja, nes faktiškai jos nėra. Be to, apsaugotu režimu galima vykdyti daug programų.

Tobulinant procesorius, buvo siekiama didinti jų našumą ir darbo spartą. Tam daugiausiai įtakos turi šie parametrai:

1. magistralės pločio didinimas (kuo ji platesnė, tuo didesniais kiekais perduodami ir apdorojami duomenys).

2. CPU taktinio dažnio didinimas.

3. spartinančiosios (Cache) atminties naudojimas (ji yra daug greitesnė už operatyviąją, bri joje saugomi ddažnai CPU naudojami duomenys).

4. matematinio koprocesoriaus naudojimas (jis skirtas matematiniams veiksmams, dažniausiai atlieka skaičių su slankiuoju kableliu veiksmus).

Pagrindinės firmos: Intel, ADM, Cyrix; Centaur Technology.

17 klausimas

AK operatyvioji atmintis ir spartinančioji (Cache) atmintis

Pagrindinė arba operatyvioji atmintis naudojama kintamai informacijai saugoti, jos turinys kinta mikroprocesoriui atliekant veiksmus. Operatyvioji atmintis – tai mikroschema, kurios ląstelėse dvejetainiu pavidalu saugoma įvairių rūšių informacija (skaičiai, komandos, tekstas, vaizdai). Vienoje atminties ląstelėje telpa vienas baitas (8 bitai) informacijos. Kiekviena ląstelė turi savo numerį (adresą). Bet kuriuo metu galima kreiptis į laisvai pasirinktą ląstelę, todėl ši atmintis dar vadinama tiesiog kreipimosi RAM (Random Access Memory). Joje informacija gali būti saugoma, skaitoma ir įrašoma. Tačiau operatyvioji atmintis yra laikina, ir išjungus kompiuterį duomenys prarandami.

AK tam tikra operatyviosios atminties dalis skirta tik skaityti ir vadimama pastoviąja arba ROM (Read Only Memory). Į ROM duomenys įrašomi viena kartą gaminant mikroschemą ir ateityje negali būti pakeisti (joje saugomos programos, kurios paleidžiamos automatiškai įjungus AK).

Nuo loginės RAM struktūros priklauso AK bei programų darbo našumas. Kad operatyviąja atmintį būtų lengviau valdyti, nevienodos paskirties duomenims yra skiriamos atskiros atminties sritys. Galima išskirti šias RAM logines sritis:

1. Standartinė (Conventional) atmintis. Tai pirmieji 640 KB operatyviosios atminties. Tokį jos dydį riboja adresavimo sistema. Ji yra svarbiausia RAM dalis, nes ji

tiesiogiai, be jokių apribojimų gali būti naudojama visose taikomosiose programose. Standartinė atmintis skiriama sistemos reikmėms: joje gali būti operacinės sistemos branduolys, BIOS duomenys, procesų pertraukimo vektorių lentelė.

2. Už pirmųjų 640 KB ribos tam tikra RAM dalis rezervuota vidinėms AK funkcijoms ir sudaro rezervuotos arba aukštesniosios UMA (Upper Memory Area) atminties sritį. UMA dydis yra 384 KB (nuo 640 KB iki 1 MB). Ši atminties sritis nėra vienalytė. Joje įdedama vaizdo atmintis ir bazinė įvesties – išvesties sistema ROM BIOS. Taip pat jjoje gali būti ROM bei RAM moduliai, fiziškai išdėstyti išplėtimo plokštėse. Todėl vieni šios atminties blokai yra rezervuoti, o kiti laisvai disponuojami vartotojo. Vaizdo atmintis fiziškai yra vaizdo plokštėje. Virš jos yra keli laisvi UMA blokai.

3. Daugeliui šiuolaikinių programų neužtenka 640 KB standartinės atminties, ji didinama, sudarant galimybes naudotis netiesiogiai adresuojama atmintim. Tai leidžia papildomos atminties EMS metodas. Logiškai ši atmintis išdėstoma laisvuosiuose UMA blokuose. Naujesniuose (>80386) AK EMS emuliuojama išplėstos XMS atminties srityje.

4. Išplėstoji XMS (Extended Memory Specification) – aapima visą operatyviosios atminties sritį esančią už 1 MB, įskaitant ir viršutiniąją HMA (High Memory Area) atmintį. HMA sudaro 64 KB atminties blokas. Į ją gali kreiptis tik operacinė sistema.

Atminties mikroschemų plokštės (Modules) įstatomos į specialius sisteminės plokštės lizdus (Sockets). SSisteminėje plokštėje gali būti 72 kontaktų SIMM (Single Inline Memory Module) arba 168 kontaktų DIMM (Dual Inline Memory Module) tipo lizdai. Į SIMM lizdus RAM moduliai būtinai statomi poromis; į DIMM lizdus galima dėti skirtingos talpos modulius. Didėjant CPU darbo spartai, pradedami naudoti ir nauji operatyvios atminties moduliai. Už paprastus DRAM šiek tiek spartesni FPM RAM (Fast Page Mode) ir EDODRAM (Extended Data Otput), sparčiausi yra SDRAM (Synchro) moduliai. RAM spartą nusako kreipimosi į duomenis laikas (50 – 100 nanosekundžių). RAM modulių talpa: 4, 8, 13, 32, 64,.,512 MB. Firmos: Siemens, Tocgiba, Acer, Fujitsu, Micron .

Spartinančioji atmintis. Fiziškai ši atmintis (Cache Memory) sudaroma iš SRAM atminties elementų. Ši atmintis dirba daug sparčiau, todėl ir kainuoja brangiau. Spartinančiosios atminties talpa – nnuo 64 iki 512 KB ir apie 1 MB Pentium II Xeon. Duomenų mainai tarp CPU ir RAM bei išorinių atminties įtaisų vyksta per spartinančiąja atmintį.duomenys iš RAM iš pradžių nuskaitomi į Cache, o iš jos patenka į CPU. Kai CPU pakartotinai naudoja tuos pačius duomenis, jam neberiaikia kreiptis į žymiai lėtesnį RAM. Duomenų srautus kontroliuoja spartinančiosios atminties kontroleris, kuris praneša CPU, ar reikalingi duomenys esantys Cache.

Cache pirmiausiai buvo panaudota sisteminėse plokštėse su CPU 80386. Cache naudojama ir nuskaitant informaciją iiš kietojo magnetinio disko (tada duomenys nuskaitomi į Cache; pakartotinai kreipiantis į tuos pačius duomenis nebereikia jų nuskaityti iš kietojo disko).

18 klausimas

Kietieji magnetiniai diskai

1973 m. IBGM pagamino pimą 16 kb talpos kietąjį magnetinį diską (toliau MG). Jis turėjo 30 takelių ir kiekvienas buvo padalintas į 30 sektorių, pagal analogiją su 30/30 kalibro šautuvais, juos pradėjo vadinti Vinčesteriais. Šie kaupikliai susideda iš vieno ar kelių vienodo skersmens diskų, kurie montuojami ant vienos ašies, o judesį suteikia specialus varikliukas. Šiuo metu gaminamų diskų greitis 3600, 4500, 5400 (šiaip tokie diskai jau nebegaminami, bet taip rašo knygoj), 7200, o sparčiausių viršija 10000aps/min greitį. Kuo didesnis sukimosi greitis, tuo greičiau nuskaitoma informacija, tačiau diskai greičiau susidėvi.

Diskai, tai aukštos tikslumo klasės keraminės ar aliuminio plokštelės su spec. magnetine danga. Pirmieji diskai turėjo geležies oksido dangą, dabartiniai- gama ferito oksido, bario ferito ar kolbato. Diskų gali būt 1-5 ir daugiau. Darbinių paviršių skaičius dvigubai didesnis, nors kartais išoriniai kraštinių diskų paviršiai nenaudojami duomenims saugoti.

Informacija rašoma į diskus ir skaitoma spec skaitymo galvutėmis (Read-Write Head). Nuo jos tobulumo priklauso įrašymo tankis. Skaitmeninė info (1 ir 0) keičiama kintamu magnetiniu lauku, kuriuo rašymo galvutė veikia įmagnetintą įrašomokojo disko paviršių: disko paviršius permagnetinamas. Informacija įrašoma koncentriniuose takeliuose, nnes diskas sukasi (elementaru Vatsonai). Tokių takelių, išdėstytų vienas virš kito visuose diskų darbiniuose paviršiuose, visuma vadinama cilindru. Jie skirstomi į sektorius (Sectors).

Tik pagamintas MG turi magnetinį paviršių, tačiau jis dar neparengtas info įrašinėti. Diske būtina sukurti loginę diskų saugojimo struktūrą ir tai vadinama formatavimu. Šis procesas t.p. taikomas tuo atveju, kai duomenys yra nebeperskaitomi (formatavimo metu duomenys itrinami). Formatuojant atliekami ie disko parengimo darbai:

• Specialiomis žymėmis nurodomos duomenų takelių ir cilindrų bei jų sektorių vietos disko paviršiuje, sektoriai numeruojami.

• Sektoriuose suraomi ir perskaitomi kontroliniai duomenys

• Kontrolinio skaitymo metu aptikti blogi sektoriai pažymimi, kad į juos nebūtų kreipiamasi disko eksploatacijos metu.

• Surašomi disko loginės struktūros organizavimui reikalingi duomenys.

Loginės disko struktūros sukurimą suprantame taip: diske skiriama tam tikra sritis, kurioje saugoma tarnybinė info, būtina operacinei sistemai, kad pastaroji galėtų kraiptis į diską. Disko loginės struktūros formavimui skirti duomenys paprastai rašomi disko pradžioje, jo nuliniame takelyje. Tarnybinius duomenis sudaro:

• Įkrovos įrašas BR (Boot Record) naudojamas OS paleisti

• Falų išdėstymą diske aprašanti lentelė FAT (File Allocation Table)

• Pagrindinis disko katalogas RD (Root Diorectory)

• Duomenų sritis DA (Data Area), vartotojo failams saugoti.

BR sudarytas i: perkelimo programos, kuri disko duomenis persiunčia į RAM, ir info lentelės, kurioje nurodytas saugomų duomenų formatas. Jeigu kietasis diskas padalintas į kelis loginius diskus, tai papildomai sudaromas valdantysis ppakrovimo įrašas MBR (Master Boot Record)

FAT – failų išdėstymo lentelė yra tuoj už BR. Joje aprašomos fizinės duomenų saugojimo struktūros- klasteriai (clusters) iš kurių sudaromi failai. Klasteriai sudaryti iš kelių sektorių, o standartas MS-DOS =512 baitų.

RD – jis sudaromas iš tam tikro skaičiaus 32 baitų dydžio įrašų. Kiekviename jų yra info apie disko žymę ir kitus pakatalogius.

DA – duomenų sritis, kuriai skirta visa likusioji disko dalis.

Kieto disko įtaisas (HDD) montuojamas korpuse stacionariai (be reikalo neišiminėjamas). HDD surarantys elementai (diskai, variklis, rašymo ir skaitymo galvutės ir elektroninės schemos) yar atskirame korpuse.

HDD apibūdina jo info talpa, kreipimosi į duomenis laikas ir jų perdavimo sparta bei vidutinis jo eksploatacijos laikas. Info talpa svyruoja nuo kelių dešimčių Mb (čia turbūt prieštvaniniai) iki kelių šimtų Gb. Kreipimosi į duomenis laikas (Average Seek Time) rodo, kaip greit diske surandami duomenys. Duomenų perdavimo sparta priklauso nuo diskų sukimosi greičio, takelio sektorių skaičiaus ir baitų sektoriuje kiekio. Vidutinis HDD eksploatacijos laikas yra statistinis dydis, nustatomas tyrimų metu.

Daugelis HDD parametrų priklauso nuo jų gamybos technologijos. Pvz., info talpą galima didinti didinant įrašymo tankį. Keramikiniuose diskuose tankis ~ 50% didesnis nei aliuminiuose. Įrašymo tankiui bei skaitymo spartai didelę reikšmę turi skaitymo bei rašymo galvutės. Yra tokie tipai:

• Monolitinės g.

Gaminamos iš ferito, kuris labai trapus, be to jų konstrukcija neužtikrina didelio įrašymo tankio.

• Kompozicinės g. – mažesnės ir lengvesnės už monolitines; jos gaminamos iš bkeramikos, geležies, aliuminio ir silicio lydinio, yra stipresnės, galima sumažinti oro tarpą tarp jų ir disko paviršiaus, todėl gaunamas didesnis įrašymo tankis.

• Plėvelinės technologijos g. – gaminamos fotolitografijos metodu, kuris plačiai taikomas puslaidininkių pramonėje.

• Magnetinės- varžinės MR g. šiuo metu perspektyviausios. Tai dviejų g. kombinacija: plėvelinės – rašymui, MR – skaitymui. Kiekviena galvutė optimaliai vykdo savo užduotis.

iuolaikiniuose vinčesteriuose gg. tarsi lekia diskų paviršiumi, aišku jų neliesdamos. Oro tarpas nuo 0,00005 iki 0,0001 mm. Vinče vakumo nėra, nes ten kur vakumas nėra oro tarpo. Diskai ir galvos juda l. Greitai, todėl net dulkės patekimas į tarpą būtų tolygus katastrofai (jokiu būdu nekiškit vinčo į dulkių siurblį).

Dabar sukurtos ir naujos MR galvos- artimojo įrašymo galvutės. Jų konstrukcijoje numatyta apsauga kontaktuojant su disku (teisingai, nes kas bus jei be apsaugos, po to lakstys pulkai mažų vinčesteriukų).

Vinčas sujungtas su atitinkamu kkontroleriu, kuris priima apdoroja ir perduoda HDD signalus. Didelę įtaką HDD našumui turi jo interfeisas, ryšiui su kitais PC elementais palaikyti. Naudojamą interfeisą atitinka ir analogiškas kontroleris. Yra ar buvo šie interfeisai:

• ST – didžiausias krūvis tekdavo kontroleriui.

• ESDI – duomenų seperatorius ((įtaisas valdymo signalams atskirti nuop duomenų) perkeltas iš kontrolerio į HDD

• SCSI – vienas svarbiausių interfeisų, naudojamas, kai reikia prisijungti kelis išorinius įtaisus (vinčus, CD-Rom, skenerius). Skirtingai nuo nuosekliųjų ST ir ESDI interfeisų, kuriuose info perduodama bitas po bito, SCSI gali perduoti duomenis lygiagrečiai, ota ilabai padidina spartą. Yra 3 oficialūs SCSI standartai: SCSI-1, SCSI-2, SCSI-3. Padidinus informacinių linijų kiekį ir dažnį priviso visokių Wide SCSI, Fast SCSI, Ultra SCSI, Ultra2 SCSI, Fast Wide SCSI, Wide Ultra SCSI. Wide reiškia platesnį kabelį (16 bit vietoj 8bit), Fast – didesnį magistralės greitį (10MHz vietoj 5MHz), Ultra –20MHz, Ultra 2 – 40 MHz.

• IDE – kartais vadinamas ATA-Bus. Valdančioji elektroninė dalis išdėstyta HDD įrenginyje, o ne kontroleryje. Yra šie sąsajos tipai: ATA-1, ATA-2 arba EEIDE (Fast ATA), ATA-3 (Fast ATA-2), ATA-4 (Ultra ATA/ Ultra DMA)

19 klausimas

Lankstieji magnetiniai diskeliai

Kaupikliais vadinami 3.5”( kartais dar naudojami ir 5.25”) skersmens diskeliai ,o jų įtaisus FDD (Floppy disk drive) sudaro 4 pagrindiniai elementai: variklis, skaitymo ir rašymo galvutės , galvučių varikliai ir elektoninės valdymo schemos.

Diskeliai pagaminti iš plastmasės su magnetine danga,todėl jie dažnai vadinami lanksčiaisiais diskeliais.Iš tikro lanksčiaisiais galima būtų vadinti 5,25” skersmens diskelius.Jie saugojami popieriniame įdekle, todėl juos lengva pažeisti,matmenys gana dideli, be to, nedidelė informacinė jų talpa &– nuo 360KB iki 1,2 MB.

Dėl šių priežasčių labiau paplito 3,5”skersmens diskeliai.Jie nėra lankstūs,nes įdėti į kietą plastmasinį įdėklą.Formatuojant diskelį, jo magnetinis paviršius paruošiamasinformacijai įsiminti ir logiškai suskirstomasį takelius ir sektorius, taip pat įrašomi tarnybiniai duomenys .Visuose diskeliuose yra specialios išpjovos jiems apsaugoti nuo atsitiktinio įrašymo

Dirbant su lanksčiais diskeliais reikėtų laikytis šių taisyklių:

Diskelių negalima lankstyti ir pirštais čiupinėti jų darbinį paviršių;

Reikia saugoti diskelius nuo magnetinio lauko, kuris gali pakeisti įmagnetinto paviršiaus struktūrą,tada prarandama diskelyje saugoma informacija;

Diskelius reikia laikyti specialiame įdekle nuo +10 iki +53 C temperatūroje;

Diskelius iš įtaiso galima išimti tik tada kai užgęsta FDD indikatorius.

Šiuo metu yra keli nauji konkuruojantys ir tarpusavyje nesuderinti standartai,turintys pakeisti dabartinį standartinį diskelių įtaisą.

SONY HiFD(High Capacity Floppy Disk Drive)Jame galima naudoti ne tik specialiai pritaikytus 200MB talpos diskelius, bet ir dabartinius 1,44MB talpos. Įtaise sujungtos lanksčiojo diskelio ir kietojo disko technologijos.

Iomega Zip įtaise naudojamas tik jam pritaikytas 100 MB talpos diskelis.Jis nesuderintas su 1,44 MB talpos diskeliais.

SyQuest EZFlyer, SyQuest SparQ įtaisai panašūs į Iomega Zip, tik talpesni( atitinkamai 203MB ir 1GB),spartesni ir pigesni tačiau taipogi nesuderinami su dabartiniais diskeliais.

Dar žinomi SuperDiskLS120 įtaisai, kuriems tinka specialūs 120 MB talpos ir standartiniai diskeliai, taip pat Caleb Technology UHD 144 įtaisai su 144MB talpos diskeliais.

Kompaktiniai diskai CCD-ROM

Iš pradžių CD buvo skirti muzikos megėjams ,tačiau dabar jie tapo standartiniais AK elementais

Pagrindinės diskų savybės yra šios :

Pasižymi didele informacine talpa

Tinkamai juos eksploatuojant patikimi ir ilgaamžiai;

CD-ROM skirti tik skaityti .

CD-ROM pagal veikimo principą skiriasi nuo magnetinių.

Užkoduota informacija įrašoma lazerio spinduliu:Jis disko paviršiuje išdegina mikroskopines įdubas,tarp kurių lieka lazeriu neapdorotos sritys.Skaitmeninė inf.

čia pateikiama kaitaliojant įdubas(neatspindinčias šviesos)ir neapdorotas sritis(atspindinčias šviesą).Informacija skaitoma taip pat lazerio spinduliu.

CD-ROM – tai metalizuotas plastmasinis 110 mm skersmens ir 1,2mm storio diskas.

Viršutinė jo dalis padengta šviesą atspindinčio aliumunio sluoksniu ir apsauginiu laku.

Informacija įrašoma ne koncentriniuose bet į spiralės formos takelį, kuris prasideda disko centre.Eksploatacijos metu negalima lesti pirštais disko paviršiaus.

CD – ROM įtaisai paprastai valdmi per IDE arba SCSI sąsają bei garso plokštę

Kalbant apie CD- ROM formatą pirmiausia jame įrašomi tarnybiniai duomenys,vėliau –duomenys apie disko loginę struktūrą ir disko turinio lentelėVTOC(Volume Table of Contents).

Be paprastų CD-ROM kaupiklių yra taip pat ir CD-R (650MB)ir CD-RW, kur galima daug kartų perrašyti inf

.

Magnetiniai-Optiniai diskai

Dar vadinami Floptical diskais.Į juos galima įrašyti ir skaityti informaciją.Duomenys į šiuos diskus įrašomi magnetiniu lauku ir lazerio spinduliu.Informacija skaitoma optiniu būdu.

3,5”skersmens mag.opt. diskų talpa 650-680MB o 5,25” – 2,6 GB

Manoma kad juose saugoma inf. Saugoma patikimiau negu magnetinėse laikmenose,kadangi jai ištrinti reikia palyginti aukštos ttemperatūros

20 klausimas

Asmeninio kompiuterio vaizdo sistema

Svarbiausias informacijos išvedimo įtaisas yra informaciją ekrane vaizduojantis monitorius. Signalus (simbolius, skaičius, grafinius vaizdus), kuriuos gauna monitorius, formuoja elektroninė schema -vaizdo plokštė. Šie du AK komponentai turi būti optimaliai suderinti.

Monitorius ir vaizdo plokštė gali dirbti dviem režimais: tekstiniu AN (Alphanumeric) ir grafiniu APA (All Points Adressable). Dirbant tekstiniu režimu ekranas suskirstomas eilutėmis ir stulpeliais, o vieno simbolio poziciją sudaro taškeliu matrica. Taškelis, arba pikselis, yra minimalus ekrano vaizdo elementas (Picture Element). Tik grafiniu režimu galima atskirai valdyti kiekvieną ekrano taškelį, taigi jame galima vaizduoti įvairias geometrines figūras. Kuo daugiau taškeliu telpa ekrahe/ tuo didesnė jo skiriamoji geba (Resolution). Didesnė skiriamoji geba leidžia ekrane parodyti daugiau informacijos.

Vaizdo plokštės. Šiuo metu yra apie 30 įvairiu vaizdo plokščiu tipu bei modifikaciju, kurios skiriasi konstrukcija, parametrais bei standartais. Trumpai peržvelgsime j’u raidą.

MDA (Monochrome Display Adapter) plokštės buvo sukurtos IBM firmoje. Jas naudojant, monitorius galėjo vaizduoti tik dvi spalvas (žalią ir juodą arba baltą ir juodą). Sios plokštės dirbo tik tekstiniu režimu. Vaizdą ekrane sudarė 80 stulpeliu ir 25 eilutės (720×350 taš-keliu). Vienam simboliui buvo skirta 9×14 taškeliu matrica (720/80=9 ir 350/25=14). Tokios skiriamosios gebos, kurią užtikrino MDA plokštė, pakako tekstui apdoroti ir skaičiuoti su elektroniniu lenteliu programa. Grafinės programos tuomet

dar nebuvo paplitusios. Šiu plokščiu vaizdo atminties dydis – nuo 64 bitu iki 128 KB. Šiuo metu MDA vaizdo plokštės jau nebenaudojamos.

CGA (Color Graphics Adapter) vaizdo plokštę taip pat sukūrė IBM firma, kad būtu galima monitoriaus ekrane vaizduoti grafinę ir spalvotą informaciją. Ši plokštė grafiniu režimu užtikrina dvejopą skiriamąją gebą: 640×200 taškeliu dvieju spalvu bei 320×200 taškeliu

keturiu spalvu vaizdą. Dirbant tekstiniu 80 stulpeliu ir 25 eilučiu režimu/ vieno simbolio taškeliu matrica yra 8×8. Vaizdo atminties dydis – 128 KB.

HGC (Hercules GGraphics Card) vaizdo plokštę sukūrė firma Hercu-les. Ši plokštė užtikrma 720×348 taškeliu skiriamąją gebą grafiniu režimu, o tekstiniu režimu simbolio matricos dydis yra 9×14 taškeliu. Vaizdo atminties dydis – 128 KB. Skirtirigai nuo ankstesniu vaizdo plokščiu, Hercules leidžia įsiminti simbolius su įvairiais požymiais (mirkčiojimas, pabraukimas, ryškumas).

EGA (Enhanced Graphics Adapter) – tai pirmoji vaizdo plokštė, leidžianti patogiai derinti skiriamąją gebą ir spalvas (16 spalvu). Tipinė EGA plokščiu skiriamoji geba – 640×350 taškeliu, o simbolio matricos dydis -8×14 taškeliu. Vaizdo atminties dydis yyra nuo 128 bitu iki 512 KB.

VGA (Video Graphics Array) vaizdo plokštės pasirodė 1987 metais (IBM). Šiuo metu jos laikomos standartinėmis. Tobulėjant visai AK techninei bei programinei įrangai, jau sukurtos naujos VGA plokščiu modifikacijos/ pavyzdziui, SVGA (Super VGA) ir HiRes VVGA (High Resolution VGA). Vaizdo plokštes gamina labai įvairios kompanijos (ATl ASUS, Diamond, Matrox).

Standartinė VGA plokštė užtikrina 640×480 taškeliu skiriamąją gebą su 16 spalvu. Tačiau tai dar nėra riba/ nes galimi 256 atspalviai, tik tai priklauso nuo turimos vaizdo atminties dydžio (256 KB, 512 KB, 1 MB ir daugiau). SVGA modifikacija sukurta specialiai graftnėms programoms. Standartinė SVGA skiriamoji geba – 800×600 taškeliu. Spalvu skaičius priklausomai nuo vaizdo atminties dydžio gali būti toks:

• 256 KB – 16 spalvu;

• 512 KB – 256 atspalviai;

• 1 MB – 32768 atspalviai, Hi Color režimas; 65536 atspalviai, Real Color režimas; 16,7 mln. atspalviu, True Color režimas.

HiRes VGA modifikacija – tai didelės skiriamosios gebos stan-dartas, kuriame šis dydis siekia 1024×768 taškelius.

Kartu su VGA vaizdo plokštėmis dabar ddažnai naudojamos papildomos grafinės plokštės (Accelerator). Kadangi pastaruoju metu labai paplito įvairios programos su grafiniu vartotojo interfeisu, tarp ju ir Windows sistema, tai sistemine magistrale nuolat perduodami milžiniški duomenu srautai. Centrinis procesorius turi ne tik apdoroti

šiuos duomenis, bet ir vykdyti įvairias komandas grafiniams vaizdams kurti. Tai ženkliai sumažina AK našumą. Grafiniai greitintuvai yra arba atskira plokštė, arba pagrindiriės plokštės dalis, turinti nuosavą specializuotą procesoriu, kuris išlaisvina CPU nuo kai kuriu komandu ir pats jas vykdo. Grafinis procesorius naudojamas sudėtingiems tašku iir grafiniu objektu vaizdams apskaičiuoti. Grafiniai greitintuvai turi savo vaizdo atmintį/ kurioje įsimenami vaizdai. Kuo didesnės talpos yra ši atmintis/ tuo daugiau spalvu ir tašku pateikiama ekrane ir padidinamas duomenu persiuntimo greitis. Kaip pavyzdį galima paminėti 3Dfx Interactive kompanijos Voodoo Graphics ir Voodoo 2 mikroschemas, kurios suvaidino svarbu vaidmenį gerinant trimačiu vaizdu (3D) apdorojimo spartą ir kokybę.

Monitoriai. Šiuo metu yra didelė monitoriu įvairovė, tačiau dar visai neseniai pagrindiniai informacijos išvedimo įtaisai buvo skaitmeniniai monitoriai TTL (Transistor Transistor Logic). Čia turime omenyje nespalvotus monitorius su MDA arba Hercules tipo vaizdo plokštėmis. Vėliau atsirado vadinamieji skaitmeniniai RGB monitoriai (Red-Green-Blue – raudona-žalia-mėlyna), komplektuojami su EGA vaiz-do plokšte. Jie gali dirbti tiek spalvotu, tiek nespalvotu režimu. Spal-viniai sigrtalai iš vaizdo plokštės į skaitmeninį monitoriu perduodami atskirais laidininkais skaitmenu pavidalo.

Kita monitoriu rūšis – analoginiaį dirbantys kartu su VGA vaizdo plokštėmis. Pagrindinis ju skirtumas nuo skaitmeniniu – informacijos apie spalvas perdavimo iš vaizdo plokštės į monitoriu būdas. Signalai į analoginį monitoriu perduodami skirtingo dydžio įtampa.

Monitoriai vienas nuo kito taip pat skiriasi vaizdo kūrimo būdu. Daugelis šiuolaikiniu AK turi elektroninio vamzdelio monitorius (2.26 pav.). Ju veikimo principas mažai kuo skiriasi nuo paprasto televizoriaus ekrano. Elektronu srautas iš elektroninio vamzdelio patenka į ekraną, padengtą liummescencine medžiaga, ir sukelia jjo švytėjimą. Elektronu srautas savo kelyje sutinka papildomus elektro-dus: moduliatoriu, kuris reguliuoja elektronu srauto intensyvumą bei su juo susijusį vaizdo ryškumą, ir kreipiančiąją sistemą elektronu srauto krypčiai pakeisti.

Kaip jau žinome, bet kokį vaizdą monitoriaus ekrane sudaro daugybė taškeliu. Elektronu srautas periodiškai skenuoja visą ekraną. Skenavimo ciklo metu spindulys juda zigzagais nuo viršutinio kairiojo kampo iki apatinio dešiniojo. Moduliatorius, į kurį patenka vaizdo

signalas, keičia šviesos dėmės ryškumą ir sukuria tam tikrą matomą vaizdą. Visas vaizdas formuojamas dviem etapais: pirmiausia atgaminami nelyginiu (1, 3, 5 ir t. t.) eilučiu kadraį po to – lyginiu. Tie periodai, kuriu metu elektronu srautas perskenuoja visą ekraną, nuolat kartojasi. Taigi formuojant vaizdus svarbus parametras yra kadru kaita. Žmogaus akis priima vaizdu pasikeitimą kaip nenut-rūkstantį judėjimą, vykstantį ne mažesniu kaip 20-25 Hz dažniu. Pagal šį rodiklį parenkamas ir vaizdo (kadru kaitos) dažnis. Kuo jis didesnis, tuo pastovesnis vaizdas gaunamas ekrane (mažesnis mirgėjimas) ir mažiau pavargsta akys. Geru monitoriu vaizdo dažnis yra 75-85 Hz ir siekia 120 Hz.

Spalvoto monitoriaus vaizdo formavimo principas iš esmės yra toks pats. Visos spalvos bei atspalviai gaunami sudedant (sumaišant) tris šviesos srautus/ pavyzdžiui, raudoną/ žalią ir mėlyną. Gaunamas atspalvis priklauso tik nuo maišomu spalvu intensyvumo santykio. Spalvoto monitoriaus elektroniniame vamzdelyje yra trys elektrodai ssu atskiromis valdymo schemomis, o vidinis ekrano paviršius padengtas triju spalvu liuminoforu (liuminescencine medžiaga):

raudona – R (Red), mėlyna – B (Blue) ir žalia – G (Green). Kiekvienas elektrodas siunčia elektronu srautą tik į atitinkamos spalvos ekranosritį. Tam tikslui spalvotasis kmeskopas turi specialią kreipimo sistemą. Liuminoforo taškeliu dydis priklauso nuo ekrano dydžio ir skiriamosios gebos. Jeigu ekranas mažas, o jo skiriamoji geba didelė, reikės tankiau išdėstyti liuminoforo grūdelius. Vaizdo tikslumas ir ryškumas monitoriuje bus tuo didesnis, kuo mažesni liuminoforo taškeliai (Dot Pitch) ant vidinio ekrano paviršiaus. Skirtingu modeliu monitoriuose šiu taškeliu dydžiai yra nuo 0/41 iki 0/25 mm. Geresniuo-se modeliuose šis diapazonas siauresnis – ne daugiau kaip 0,28 mm. Taškelio dydis nustatomas paprastai. Pavyzdžiui, 14″ monitoriaus ekrano plotis yra -265 mm. Jeigu jis dirba 640×480 taškeliu režimu, tai būtina, kad vienoje eilutėje tilptu 640 liuminoforo taškeliu. Ju dydis turi būti ne didesnis nei 0,41 mm (265/640=0,41).

Didelę įtaką ekrano kokybei turi liuminoforo savybės, kurios priklauso nuo jo cheminės sudėties. Pigiu ir nekokybišku liuminoforu dalelės, sužadintos elektronu srautu, nors ir pradeda švytėti, bet grei-tai gęsta. Iš tikruju dalelės turi švytėti tol, kol elektronu srautas skenuoja visą ekraną. Vadinasi, minimalus liuminoforo taškeliu švytėjimo laikas turi būti ne trumpesnis už vaizdo kadru kaitos periodą, t.

y. -20 ms. Neįvykdžius šios sąlygos, vaizdas ekrane pradės mirgėti.

Svarbiausios monitoriaus charakteristikos yra šios:

• monitoriaus ekrano įstrižainė. Šiuo metu labiau paplitę ekranai su 15″ įstrižaine, bet naudojami 17″, 20″ ir didesni ekranai. Profe-sionaliam darbui su leidybinėmis ar automatinio projektavimo sistemomis geriau turėti didesnį – 20″ arba 21″ ekraną;

• skiriamoji geba. 15″ monitoriai gali užtikrinti 1280×1024, 17″ -1600×1200, o 20″ ir didesni – 1800×1440 ar 1920×1200 taškeliu skiria-mąją gebą;

• kineskopas. Jo tipas nustatomas pagal tinklelį, naudojamą vaizdo ryškumui pagerinti. Kineskopai su sspecialiu tinkleliu šviesos tašku vietai apibrėžti žymimi FST (Flat Sąuare Tube). Patobulintas taškinio tinklelio variantas yra CromaClear tinklelis. Kiti kineskopai (Diamondtron, Trinitron tipo) turi groteles, sudarytas iš daugybės liniju. Tokiu groteliu privalumas – ryškesnis vaizdas ir smulkiu detaliu fokusavimas;

• vaizdo iškraipymai. Aišku, kad blogas tas monitorius, kuriame apskritimas vaizduojamas kaip stačiakampis ar elipsė. Tačiau

šiuolaikiniuose monitoriuose tokiu dideliu iškraipymu nepasitaiko, nebent jeigu vaizdas reguliatoriais per daug ištempiamas aukštyn, žemyn, į dešinę ar į kairę;

• monitoriaus naudojama galia. 14″ monitoriaus naudojo apie 660 W elektros energijos, dabartiniai – 80-135 W;

• apsauga nuo atspindžiu (blyksniu). Pageidautina, kad monito-rius turėtu specialią dangą, likviduojančią atspindžius. Tam tikros cheminės sudėties danga užpurškiama ant ekrano, ir ant jos patekusi šviesa negali atsispindėti, todėl blyksniu nesusidaro. Ekranai su ššia danga yra melsvo atspalvio, o jeigu dangos nėra, reikėtu naudoti apsauginius filtrus;

• apsauga nuo spinduliavimo. Medicininiai tyrimai parodė, kad monitorius dirbdamas spinduliuoja, o tai kenkia žmogaus sveikatai. Spinduliavimo spektras gana įvairus: rentgeninis, infraraudonasis, elektromagnetinis. Be to, besikaupiantys ant ekrano elektrostatiniai krūviai taip pat neigiamai veikia žmogaus savijautą. Apsaugai nuo šiu reiškiniu buvo naudojami tmkleliniai, plėveliniai arba stikliniai filtrai. Dabar labiau paplitę mažiau spinduliuojantys monitoriai. Tai vadinamieji LR (Low Radiation) monitoriai, atitinkantys specialiu standartu MPRII, TC092, TC095 reikalavimus.

leškantys geriausiu monitoriu tradiciškai renkasi Sony, Mitsubishi, NEC ar kitokio šios rinkos giganto produkciją. Kitos kompanijos -monitoriu gamintojos yra: ViewSonic, ADI, DAEWOO, Samsung ir t.t.

Kompanija Sony pagamino naują 21″ įstrižainės visiškai plokščio kineskopo FD (Flat Display) monitoriu. Nuotolis tarp ekrano taškeliu sumažintas iki 00,22 mm/ o skiriamoji geba – 1800×1400 taškeliu

Be tradicinio elektroninio vamzdelio, yra skystuju kristalu bei dujinės plazmos ekranai. Skystuju kristalu monitoriai LCD (Licjuid Crystal Display, 2.27 pavJ sudaryti iš dvieju stikliniu plokšteliu, tarp kuriu yra skystuju kristalu masė. Skystieji kristalai, paveikti elektros krūviu, gali keisti savo optinę struktūrą bei savybes. Elektrinio lauko veikiami.jie keičia orientaciją ir skirtingai atspindi šviesą, todėl galima juos naudoti informacijai pavaizduoti. Dėl mažu matmenu ir nedidelio energijos poreikio LCD monitoriai naudojami nešiojamuosiuose Laptop tipo kompiuteriu modeliuose. KKadangi kristalai juda ribotu greičiu, tai greita vaizdu kaita LCD ekranuose beveik neįmanoma.

sritį. Tam tikslui spalvotasis kmeskopas turi specialią kreipimo sistemą. Liuminoforo taškeliu dydis priklauso nuo ekrano dydžio ir skiriamosios gebos. Jeigu ekranas mažas, o jo skiriamoji geba didelė, reikės tankiau išdėstyti liuminoforo grūdelius. Vaizdo tikslumas ir ryškumas monitoriuje bus tuo didesnis, kuo mažesni liuminoforo taškeliai (Dot Pitch) ant vidinio ekrano paviršiaus. Skirtingu modeliu monitoriuose šiu taškeliu dydžiai yra nuo 0/41 iki 0/25 mm. Geresniuo-se modeliuose šis diapazonas siauresnis – ne daugiau kaip 0,28 mm. Taškelio dydis nustatomas paprastai. Pavyzdžiui, 14″ monitoriaus ekrano plotis yra -265 mm. Jeigu jis dirba 640×480 taškeliu režimu, tai būtina, kad vienoje eilutėje tilptu 640 liuminoforo taškeliu. Ju dydis turi būti ne didesnis nei 0,41 mm (265/640=0,41).

Didelę įtaką ekrano kokybei turi liuminoforo savybės, kurios priklauso nuo jo cheminės sudėties. Pigiu ir nekokybišku liuminoforu dalelės, sužadintos elektronu srautu, nors ir pradeda švytėti, bet grei-tai gęsta. Iš tikruju dalelės turi švytėti tol, kol elektronu srautas skenuoja visą ekraną. Vadinasi, minimalus liuminoforo taškeliu švytėjimo laikas turi būti ne trumpesnis už vaizdo kadru kaitos periodą, t. y. -20 ms. Neįvykdžius šios sąlygos, vaizdas ekrane pradės mirgėti.

Svarbiausios monitoriaus charakteristikos yra šios:

• monitoriaus ekrano įstrižainė. Šiuo metu labiau paplitę ekranai su 115″ įstrižaine, bet naudojami 17″, 20″ ir didesni ekranai. Profe-sionaliam darbui su leidybinėmis ar automatinio projektavimo sistemomis geriau turėti didesnį – 20″ arba 21″ ekraną;

• skiriamoji geba. 15″ monitoriai gali užtikrinti 1280×1024, 17″ -1600×1200, o 20″ ir didesni – 1800×1440 ar 1920×1200 taškeliu skiria-mąją gebą;

• kineskopas. Jo tipas nustatomas pagal tinklelį, naudojamą vaizdo ryškumui pagerinti. Kineskopai su specialiu tinkleliu šviesos tašku vietai apibrėžti žymimi FST (Flat Sąuare Tube). Patobulintas taškinio tinklelio variantas yra CromaClear tinklelis. Kiti kineskopai (Diamondtron, Trinitron tipo) turi groteles, sudarytas iš daugybės liniju. Tokiu groteliu privalumas – ryškesnis vaizdas ir smulkiu detaliu fokusavimas;

• vaizdo iškraipymai. Aišku, kad blogas tas monitorius, kuriame apskritimas vaizduojamas kaip stačiakampis ar elipsė. Tačiau

šiuolaikiniuose monitoriuose tokiu dideliu iškraipymu nepasitaiko, nebent jeigu vaizdas reguliatoriais per daug ištempiamas aukštyn, žemyn, į dešinę ar į kairę;

• monitoriaus naudojama galia. 14″ monitoriaus naudojo apie 60 W elektros energijos, dabartiniai – 80-135 W;

• apsauga nuo atspindžiu (blyksniu). Pageidautina, kad monito-rius turėtu specialią dangą, likviduojančią atspindžius. Tam tikros cheminės sudėties danga užpurškiama ant ekrano, ir ant jos patekusi šviesa negali atsispindėti, todėl blyksniu nesusidaro. Ekranai su šia danga yra melsvo atspalvio, o jeigu dangos nėra, reikėtu naudoti apsauginius filtrus;

• apsauga nuo spinduliavimo. Medicininiai tyrimai parodė, kad monitorius dirbdamas spinduliuoja, oo tai kenkia žmogaus sveikatai. Spinduliavimo spektras gana įvairus: rentgeninis, infraraudonasis, elektromagnetinis. Be to, besikaupiantys ant ekrano elektrostatiniai krūviai taip pat neigiamai veikia žmogaus savijautą. Apsaugai nuo šiu reiškiniu buvo naudojami tmkleliniai, plėveliniai arba stikliniai filtrai. Dabar labiau paplitę mažiau spinduliuojantys monitoriai. Tai vadinamieji LR (Low Radiation) monitoriai, atitinkantys specialiu standartu MPRII, TC092, TC095 reikalavimus.

leškantys geriausiu monitoriu tradiciškai renkasi Sony, Mitsubishi, NEC ar kitokio šios rinkos giganto produkciją. Kitos kompanijos -monitoriu gamintojos yra: ViewSonic, ADI, DAEWOO, Samsung ir t.t.

Kompanija Sony pagamino naują 21″ įstrižainės visiškai plokščio kineskopo FD (Flat Display) monitoriu. Nuotolis tarp ekrano taškeliu sumažintas iki 0,22 mm/ o skiriamoji geba – 1800×1400 taškeliu

Be tradicinio elektroninio vamzdelio, yra skystuju kristalu bei dujinės plazmos ekranai. Skystuju kristalu monitoriai LCD (Licjuid Crystal Display, 2.27 pavJ sudaryti iš dvieju stikliniu plokšteliu, tarp kuriu yra skystuju kristalu masė. Skystieji kristalai, paveikti elektros krūviu, gali keisti savo optinę struktūrą bei savybes. Elektrinio lauko veikiami.jie keičia orientaciją ir skirtingai atspindi šviesą, todėl galima juos naudoti informacijai pavaizduoti. Dėl mažu matmenu ir nedidelio energijos poreikio LCD monitoriai naudojami nešiojamuosiuose Laptop tipo kompiuteriu modeliuose. Kadangi kristalai juda ribotu greičiu, tai greita vaizdu kaita LCD ekranuose beveik neįmanoma.

Pavyzdžiui/ greitai traukiant pelę, LCD ekrane jos žymeklis tiesiog išnyksta. Turi

praeiti šiek tiek laiko, kol jis atsiranda kitoje ekrano vietoje. Kitas šiu ekranu trūkumas yra tas, kad vaizdas ir jo ryškumas bei aiškumas labai priklauso nuo žiūrėjimo kampo. Tik žiūrint į ekraną stačiu kampu regimas kokybiškiausias vaizdas. Žiūrint įstrižai, tam tikroje padėtyje galima pamatyti tik sidabrinį ekrano paviršiu, o vaizdas visiškai pradingsta. Be to, skystieji kristalai nešvyti, todėl reikia papildomo (Backlight) arba gero išorinio apšvietimo.

Dujinės plazmos monitoriai neturi skystuju kristalu monitoriu trūkumu. Dujinės plazmos ekraną taip pat sudaro dvi stiklinės pplokštelės/ tarp kuriu yra duju mišinys. Tam tikros šiu duju dalelės, veikiamos elektriniu impulsu, švyti. Tokiu monitoriu negalima naudo-ti elementais maitinamuose nešiojamuosiuose AK/ nes jie suvartoja gana daug energijos.

21 klausimas

Spausdintuvai

Spausdintuvas nėra privalomas AK komponentas. Kaip duomenų įvedimo įtaisai jie dažnai laikomi antriniais (Secondary). Spausdintuvų modeliai vienas nuo kito skiriasi vaizdo formavimo popieriuje principu. Pirmiausia išskiriami veikiantys smūgio principu (Impact) ir dirbantys be smūgio (Non-Impact). Trijų rūšių spausdintuvai: adatiniai, rašaliniai ir lazeriniai. Spalvoti spaudiniai gaunami terminiais spausdintuvais. Adatiniai (Dot-Matrix Printer) turi sspecialią spausdinimo galvutę su 9, 18 ar 24 adatėlėmis. Popierių įtraukia velenėlis. Tarp popieriaus ir spausdinimo galvutės dedama dažančioji juosta. Spausdinant elektromagnetiniu būdu, suaktyvintos adatėlės muša į popierių per dažančią juostą, ir atskirais taškeliais suformuojamas vaizdas. Kokybei pagerinti kiekviena eilutė sspausdinama du kartus. Spausdintuvuose su 24 adatėlėm jos išdėstomos dviem eilėm po 12 su tam tikru jų perstūmimu vertikalia kryptimi. Taškeliai dengia vienas kitą, kad negalima jų atskirti. Adatiniai gana triukšmingi. Yra modelių galinčių dirbti tyliuoju rėžimu (Quiet Mode), tačiau sumažėja spausdinimo sparta. Smūgio principas yra naudingas tada, kada vienu metu reikia spausdinti kelias dokumento kopijas per kalkę. Todėl adatiniai gerai tinka pramonės įmonėse ir kitose įstaigose. Jie nėra pernelyg jautrūs popieriaus rūšiai ar formatui. Daugelis spausdintuvų turi automatinio popieriaus padavimo mechanizmą (Cut Sheet Feeder). Yra adatinių kuriais galima spausdinti spalvotai. Juose naudojama speciali įvairiaspalvė dažančioji juosta, bet kokybė gana prasta. Spausdinimo sparta priklauso nuo to kokiu rėžimu dirbama: juodraštiniu (Draft) sparčiau negu kokybišku LQ (Letter Quality). Tekstas spausdinamas sparčiau nnei grafiniai vaizdai. Spaudinių kokybė priklauso nuo spausdintuvo skiriamosios gebos, kurią nusako taškų colyje skaičius dpi (Dots per Inch). Adatiniuose jis (~360 dpi) svarbus tik kai dirbama grafiniu rėžimu. Adatinis turi savo vidinę atmintį, kurioje saugojami iš AK gauti duomenys. Šios atminties talpa nebrangiuose nuo 4 iki 64 KB, brangesniuose – daug daugiau. Daugelio spausdintuvų pastoviojoje atmintyje ROM įrašomi įvairių šriftų rinkiniai. Firmos gaminančios adatinius: Epson, Fujitsu, Star Micronics, Okidata, NEC, Citizen ir kt. Rašaliniai. Hewlett Packard pagamino pirmąjį rašalinį. JJų spausdinimo galvutė turi labai plonas tūteles – mikropurkštukus. Į galvutę įstatomas specialus indas su skystu rašalu, kuris mikrodalelių pavidalu pro mikropurkštukus patenka ant popieriaus. Mikropurkštukų skaičius priklausomai nuo modelio labai įvairus. Senesniuose buvo nuo 16 iki 64, o dabartiniuose daug daugiau. Rašalo indas gali būti stacionariai įmontuotas į galvutę (pasibaigus rašalui keičiama visa galvutė). Kituose naudojamas atskiras rašalo indas, iš kurio pro kapiliarų sistemą galvutė aprūpinama rašalu. Rašaliniai dirba dviem metodais: 1)pjezoelektriniu ir 2)lašeliniu. Taikant 1) į kiekvieną mikropurkštuką įstatomas plokščias pjezoelementas (pjezokristalas), kuris gali deformuotis, kai jį veikia elektrinis laukas. Spausdinant pjezoelementas, suspausdamas ir atleisdamas mokropurkštuko sieneles, užpildo rašalu visą kapiliarų sistemą. Išspaudžiama į išorę rašalo dalis popieriuje palieka taškelius, o kita dalis grąžinama į rašalo indą. Spausdintuvus dirbančius šiuo metodu gamina: Epson, Brother ir kt. 2) metodu (Bubblejet) į kiekvieną mikropurkštuką įtaisomas kaitinimo elementas. Leidžiant srovę, jis per kelias mikrosekundes įkaista iki 500C. Kaitinimo elementas taip pat staigiai įkaitina rašalą, ir susidaro rašalo garų burbuliukas (Bubble), kuris pro mikropurkštuką išstumia į popierių reikalingą skysto rašalo kiekį. Išjungus srovę, kaitinimo elementas staiga ataušta, ir traukdamasis garų burbuliukas įsiurbia naują rašalo porciją kitam lašeliui formuoti. Šiuo metodu dirba Hewlett Packard ir Canon firmų spausdintuvai. Gera spalvoto vaizdo kokybė. Paprastai vvaizdas gaunamas maišant tris pagrindines spalvas: ciano (Cyan), purpurinę (Magenta) ir geltoną (Yellow). Prie jų pridedama dar ketvirtoji, pagrindinė spalva – juoda (Black). Toks spalvinis modelis vadinamas CMYK. Naujos kartos rašaliniai naudoja naujoviškus metodus pvz. tikslaus rašalo paskirstymo “Micro Piezo” technologiją (Epsonstylus Color 740). Maži greit išdžiūvančio ir nesitepančio rašalo lašeliai (Epson Super MicroDots). Nekelia triukšmo, bet negalima per kalkę, taip pat spausdinti ant ruloninio popieriaus. Jie jautresni popieriaus kokybei, todėl geriau naudoti specialiai jiems skirtą popierių (60 –135g/m2). Rašalinių skiriamoji geba spausdinant grafinius vaizdus gali būti nuo 300 iki 1440 dpi. Kad rašalas greičiau išdžiūtų, galimi tam tikri techniniai sprendimai (pašildomas popierius). Rašaliniais gaunami kokybiški dokumentai, ypač modeliais su dideliu mikropurkštukų skaičiumi. Lazeriniai. Spausdina kokybiškiausiai. Juose taikomas elektrografinis vaizdo kūrimo principas. Svarbiausi konstrukciniai elementai: besisukantis metalinis būgnas (cilindras), puslaidininkis lazeris ir optinė-mechaninė lazerio spindulį kreipianti sistema. Būgnas padengtas plona šviesai jautria plėvele (dažnai cinko oksidu) ir iš anksto įelektrintas. Mikrokontroleriu valdomas lazeris sukuria ploną šviesos spindulį, kuris atsispindi nuo besisukančio veidrodžio ir patenka ant būgno. Spindulys keičia būgno krūvį tuose taškuose, kurie atitinka tekstą ar piešinį. Tokiu būdu būgno paviršiuje sukuriama vaizdo kopija, kurią sudaro apšviesti ir neapšviesti lazeriu taškeliai, turintys skirtingus krūvius. Tada ant būgno iš kasetės paduodami mmiltelių pavidalo dažai – toneris. Priklausomai nuo to kaip įelektrintos tonerio dalelės, jas pritraukia tik skirtingą krūvį turintys būgno taškeliai. Speciali velenėlių sistema įtraukia popierių ir nukreipia jį prie būgno. Prieš tai popieriui suteikiamas statinis krūvis, kuriuo tonerio dalelės nuo būgno pritraukiamos prie popieriaus. Vaizdui fiksuoti popierius praleidžiamas tarp dviejų įkaitintų velenėlių. Tokiu būdu spausdinamas vaizdas lazeriniuose spausdintuvuose formuojamas puslapiais, o ne eilutėmis. Spalvotuose – ant fotojuostos nuosekliai formuojamos kiekvienos spalvos vaizdas. Lapas spausdinamas keturiais etapais, todėl spausdinimo sparta nedidelė. Šiuose naudojami keturių spalvų toneriai ir ryškinimo mazgai. Jie turi daugiau atminties, savo procesorių bei kietąjį diską, kur saugojami šriftai bei specialios valdymo ir kontrolės programos. Dėl to jie yra didesni ir brangesni. Firmos: Hewlett Packard, Epson, Canon, Kyocera ir kt. Paprastai galima spausdinti ant A4 formato, bet yra galinčių ir ant ruloninio popieriaus. Kai kurie moka ir automatiškai spausdinti ir ant abiejų lapo pusių. Lazeriniai apdoroja ištisus puslapius. Skiriamoji geba svyruoja nuo 300 dpi iki 1200 dpi. Spausdinimo sparta priklauso ne tik nuo procesoriaus darbo, bet ir nuo spausdintuvo atminties talpos (1 –72 MB). Ak perduoda tik tam tikrą duomenų kiekį (nes turi procesorių). Lazerinio spausdintuvo darbą valdo jo kalba. Spausdintuvo ROM atmintyje saugomas jo kalbos komandų rinkinys, kurį

naudoja spausdintuvo procesorius. Dažniausios kalbos: 1)PCL (Printer Control Language) – firmos HP sukurta standartinė kalba, naudojama HPLaserJet spausdintuvuose. Sudaro : spausdintuvo valdymo komandos, šriftų rinkinys ir grafinės funkcijos. 2) PostScript sukūrė ir tobulino firmos Evans, Suther Land, Xerox ir Adobe. Ypatybė yra ta kad šriftai saugomi vektoriniu pavidalu. Juos galima didinti, sukti ir kt. Saugoma apie 25 šriftus. Ji taupo spausdintuvo atmintį, nes į ją nereikia perkelti masyvų pavidalo šrifto taškelių iš kietojo disko. Vektorinius šriftus specialus procesorius RIP (Raster IImage Processor) kaičia taškiniais. 3) organizacija “Printer Working Group” ketina sukurti UPDF (Universal Printer Driver Format) kalbą, kuri turėtų aprašyti visas spausdintuvo ypatybes. Ji turėtų gerai veikti su visais spausdintuvais visose operacinėse sistemose. Terminiai spausdintuvai. Naudojami rečiau – kai reikia spausdinti spalvotus fotografinės kokybės vaizdus iš vaizdo įrašų ar skenuotus nuo nuotraukų. Firmos gaminančios: Fargo Electronics, Canon, Sony, Hitachi, Mitsubishi. Šie spausdintuvai naudoja dvi technologijas: 1)vaško terminį perkėlimą ir 2)dažų sublimaciją. 1)naudojama dažais padengta plėvelė, susidedanti iš nuoseklaus spalvinimo sekcijų. PPlėvelei kartu su popieriumi pasislinkus po spausdinimo galvute, jos termoelementai ištirpdo spalvotą vašką, ir iš tų dažų taškeliai perkeliami ant popieriaus. Popierius slenka pro kiekvieną spalvotą sekciją. Spausdinama daugiau nei 262000 atspalvių. 2) naudojama speciali sublimacinių dažų plėvelė bei specialus ppopierius. Sublimacinės plėvelės spalvotos sekcijos yra užpildytos dažais, o ne vašku. Terminei spausdinimo galvutei kaitinant juostoje esančius dažus, pastarieji garuoja, ir jų garai veikia specialaus, dažams imlaus popieriaus paviršių. Kintant galvutėje esančių termoelementų kaitinimo intensyvinimui, kiekvienas taškelis gali gauti skirtingą atspalvį ir tolygiai pereiti nuo vieno spalvų derinio prie kito. Brėžiniams braižyti yra lyg ir tam tikros rūšies spausdintuvai vadinami grafiniais braižikliais (Plotters). Naudojami automatinio projektavimo bei konstravimo dokumentams rengti. Dvi grupės: planšetiniai braižikliai, kuriuose popieriaus lapas fiksuojamas elektriniu, magnetiniu ar mechaniniu būdu, o braižymo galvutė juda dviem kryptimis; būgniniai (ruloniniai) braižikliai, kuriuose popierius paduodamas iš rulono ir juda viena kryptimi, o braižymo galvutė – kita kryptimi. Dažniausiai braižikliuose naudojamos plunksninio tipo (Pen Plotters) braižymo galvutės su viena ar keliomis pplunksnomis. Naudojamos rašalinės ir tušinukų principu veikiančios (Ball Pens). yra specialūs flomasteriai. Braižiklius valdo jų standartinė kalba HP-GL (Hewlett Packard Graphics Language). Ji analogiška PCL, tik labiau išplėsta ir papildyta nuoseklaus interfeiso, prie kurio ir jungiami grafiniai braižikliai, valdymo komandomis. Plunksninių pagrindu sukurtas pjoviklis (Cutter). Jame vietoj braižymo galvutės įtaisytas specialus peilis. Juo vaizdas suformuojamas ir išpjaunamas, tačiau iš kitokios medžiagos negu popierius. Tobulinant pradėtos naudoti standartinės rašalinių spausdintuvų galvutės (Ink Jet). Su ja galima braižyti ir populiarius .TIF, .BMP, ..PCX, grafinių formatų failus. Yra ir elektrinių braižiklių,juose popieriaus atskiri taškeliai įelektrinami. Toliau toks popierius patenka į dažų vonią. Dažai užtvirtinami kaip ir kopijavimo įtaisuose.

22 klausimas

Duomenų įvedimo įrenginiai. Klaviatūra. (Keyboard) yra pagrindinis pirminio informacijos įvedimo į AK įtaisas. Svarbiausi elementai yra klavišai. Klavišo signalą registruoja klaviatūros kontroleris ir perduoda jį į sisteminę plokštę kaip vieno baito kodą. Pagal kodą galima nustatyti koks klavišas nuspaustas. Sisteminėje plokštėje yra specialusis kontroleris klaviatūrai prijungti. Dažniausiai naudojama universaliojo išorinių įtaisų interfeiso (Universal Peripheral Interface) mikroschema. Kai į kontrolerį patenka klavišo kodas ankstesnis procesas nutraukiamas (pertraukimo signalu IRQ1), ir procesorius pradeda analizuoti kodą. Po to kodas patenka į tarpinę (buferinę) klaviatūros atmintį, kuri gali išsaugoti iki 15 įvedamų simbolių, kol taikomoji programa galės juos apdoroti. Standartinė yra vadinamoji daugiafunkcinė MFII(Multifunction) klaviatūra., turinti 102 įvairios paskirties klavišus. Kompanija Cherry Electrical Products yra viena pirmaujančių klaviatūrų gamintojų. Yra priedai pagerinantys rankų padėtį. Patogesnės konstrukcijos – ergonomiška klaviatūra (Butterfly), jomis galima nustatyti optimalią rankų padėtį. Pelė. (Mouse) tapo būtinu AK komponentu paplitus grafinėms programoms. Pelė judinama plokščiu paviršium. Dažnai naudojami specialūs padėklai (Mouse Pad). Kur juda pelė ten juda žymeklis. Pelės įvedimo priemonė – jos klavišai. Daugelis turi du klavišus, nors kai kurie modeliai tris ir daugiau. FFunkcinė klavišų paskirtis yra skirtinga ir priklauso nuo vykdomos programos. Pelės klavišų funkcijas galima sukeisti vietomis ir palengvinti kairiarankių darbą. Pelės elektroninė schema jos pasislinkimo kelią paverčia impulsais, todėl labai svarbus pelės kokybės rodiklis yra jos judėjimo skiriamosios gebos (Resolution) parametras, matuojamas taškelių colyje skaičiumi DPI (Dot per Inch). Dažniausiai pelės jungiamos per nuoseklųjį prievadą COM. Tokio tipo pelės vadinamos Serial Mouse. Pelėse pritaikytas optinis-mechaninis judesio kodavimo principas. Sunkus metalinis guma padengtas rutuliukas ima judėti pelę traukiant. Šis rutuliukas suka jį liečiančius velenėlius. Vieno velenėlio sukimosi ašis horizontali, kito – vertikali. Ant šių ašių taip pat įtaisyti diskai su specialiomis angomis, o prie jų – optinės poros: šviesos šaltinis ir fotoelementas. Judant pelei, velenėliai suka diskus, o šie reguliuoja fotoelemento apšvietimą. Jeigu ties šviesos šaltiniu atsiduria ištisinė disko dalis, šviesa nepatenka į fotoelementą, ir atvirkščiai, disko angos šviesą praleidžia. Priklausomai nuo fotojautrių elementų apšvietimo nustatoma pelės judesio kryptis. Gaunamų impulsų dažnis nusako judėjimo greitį. Specialiu mikrokontroleriu impulsai perduodami į sisteminę plokštę, kur toliau apdorojami. Naudojamos ir pelės, kurios jungiamos ne per nuoseklųjį prievadą, bet prie įtaisyto sisteminėje plokštėje kontrolerio. Tai vadinamosios Bus Mouse pelės, kurios informaciją perduoda per sisteminę magistralę. Yra ir grynai optinių pelių, kuriose judesys registruojamas ne mechaniniais vvelenėliais. Čia naudojamas specialusis padėklas su šviesą atspindinčiu paviršiumi. Atsispindėjęs nuo padėklo, šviesos spindulys patenka į pelės fotodetektorius. Optinės pelės elektroninės schemos analizuoja gautą signalą ir nustato pelės judesio kryptį priklausomai nuo šviesos kritimo kampo. Optinės pelės – sudėtingesni ir brangesni įtaisai, tačiau patikimos tarnauja ilgiau. Naudojamos pelės, nuo kurių informacija į specialųjį imtuvą, sujungtą kabeliu su AK, perduodama radijo signalais (Logitech pelės) arba infraraudonaisiais spinduliais. Trekbolas (Trackball). Jo veikimo principas toks pat kaip ir pelės. Trekbolas jungiamas per nuoseklųjį prievadą, ir jo darbą palaiko atitinkama programa-tvarkyklė. Jis yra nejudinamas, o ekrano žymeklio pozicija nustatoma sukant rutuliuką. Nešiojamuose naudojamas šalia klaviatūros. Vairalazdė. (Joystick) tai įvedimo ir valdymo įtaisas, dažniausiai naudojamas žaidžiant kompiuterinius žaidimus. Šviesos pieštuko sistemos (Penpads). Į šviesos pieštuką įmontuojamas fotoelementas ir elektroninės schemos signalams įvertinti. Liečiant ekraną pieštuku ekrano spinduliavimą registruoja pieštuko fotoelementas. Gautasis signalas gali būti perduotas į vaizdo plokštę, kur apskaičiuojamas atitinkamos koordinatės. Penpads tipo sistemos ateityje turėtų pakeisti klaviatūrą. Tokios sistemos jau sukurtos Notebook tipo AK, kurių skystųjų kristalų ekranai (LCD) gali būti panaudoti ir įvesti ir išvesti informaciją. Tačiau nėra nei tachninės nei programinės šios krypties įrangos. Grafinių vaizdų braižikliai (Digitizers). Naudojami profesionaliems grafiniams darbams atlikti. Galima daryti labai tikslius brėžinius. Darbo paviršius yra

speciali lenta (planšetė), įvedimo priemonė – šviesos pieštukas arba apvalusis žymeklis. Skaitmeninės kameros (Digital Cameras). –skaitmeniniai fotoaparatai. Duomenis galima perduoti tiesiai į AK, Spausdintuvą ar TV. Gali būti naudojama grafiniams vaizdams į kompą įvesti. Vaizdams saugoti naudojama vidinė kameros atmintis ir specialios kortelės, kuriose telpa tam tikras kadrų skaičius. Optinė įranga kaip ir fotoaparatuose. Optinius signalus į elektrinius keičia speciali šviesai jautrių elementų matrica CCD (Charge Coupled Device). Firmos gaminančios: Epson, Agfa, Canon, Sony, Olympus. Skeneriai (Scanners). Jie įveda spalvotus iir nespalvotus vaizdus nuo popieriaus ar specialiosios plėvelės. Skenerių veikimo principas panašus į sk. kamerų. CCD elementais skenuojama eilutė po eilutės. Analoginis signala keičiamas skaitmeniniu ir siunčiamas į AK. Naudojami rankiniai (Hand-Held) ir staliniai (Desktop) skeneriai. Toliau vaizdams apdoroti AK naudojamos specialios programos: PhotoShop, PhotoStyler ir kt. Įvedant rankiniu vaizdo plotis būna nedidesnis kaip 100-105mm. Patogesni staliniai. Juose originalas dedamas ant specialios stiklinės plokštelės, po kuria yra skaitymo galvutė su CCD elementu. Dokumentas eilutė po eilutės skenuojamas vienodu greičiu. Gali aapdoroti A4 ir didesnius. Firmos: Epson, Fujitsu, Hewlett Packard, Microtek, Panasonic. Kartu parduodamos ir jų darbui reikalingos programos. Kiekvienas turi jį atitinkančią programą-tvarkyklę. Windowsuose dažniausiai naudojamas TWAIN standartas. Naudojamos ir optinio teksto atpažinimo programos OCR (Optical Character Recognition). Minėtos programos ooptinį pavidalą keičia ASCII kodais. Taip apdorotą tekstą galima vėliau redaguoti su įprastais tekstų redaktoriais. Programos: CuneiForm, FineReader.

23 klausimas

PĮ sąvoka ir klasifikavimas

Rokas Babrauskas

Programos ir programinė įranga – kompiuterių universalumo pagrindas, skiriantis kompiuterinę techniką ir kompiuterines technologijas nuo kitokios šiuo metu egzistuojančios technikos ir technologijų. Kompiuteriai veikia valdomi programų, ir tas pats kompiuteris gali būti naudojamas visiškai skirtingose veiklos sferose priklausomai nuo jo programinės įrangos.

PĮ – tai programos bei jų aprašymai, leidžiantys naudoti kompiuterį uždaviniams spręsti;

PĮ kaip ir kompiuterinė technika gana intensyviai ir audringai tobulėjo nuo mašinine kalba parašytų programų iki šiuolaikinių objektinės orientacijos programavimo sistemų, ekspertinių sistemų ir t.t. Kiekvieną dieną pasirodo nauji programinės įrangos tipai, tačiau nemažai programų, skirtų panašiems uždaviniams, problemoms ar vartotojams, gali būti klasifikuojamos įį grupes, taigi egzistuoja tam tikra istoriškai susiklosčiusi klasifikacijos schema. Tradiciškai ir dažniausiai PĮ skirstoma į sisteminę ir taikomąją.

Sisteminė PĮ – tai PĮ kompiuteriui eksploatuoti ir aptarnauti, skaičiavimams organizuoti ir taikomųjų programų sudarymui automatizuoti. Pagal funkcinę paskirtį sisteminę PĮ sudaro: operacinės sistemos, programavimo sitemos, aptarnaujančios programos, kontrolės ir diagnostikos priemonės.

Taikomoji PĮ – nurodo kompiuteriui, kaip atlikti konkretų uždavinį, skirtą specifinei problemai spręsti (pvz:. sąskaitų išrašymo sistema, vertybių apskaitos sistema).

Kiti šaltiniai PĮ klasifikacijoje išskiria tokius jos tipus:

-taikomoji PĮ;

-galutinio vartotojo PĮ;

-sistemos iišplėtimo (išvystymo) PĮ;

-sisteminė PĮ.

Vartotojo PĮ – skirta pagrindiniams ūkiniams procesams, naudojama plataus vartotojo (pvz:. tekstų redaktoriai, elektroninės lentelės).

Sistemos išplėtimo (išvystymo) – padeda anatitikams ir programuotojams kurti IS (pvz:. programavimo kalbos, kompiliatoriai , DBVS, CASE sistemos).

24 klausimas

Operacinės sistemos ir jų paskirtis

Daugelis informacinių prietaisų (televizorius, telefonas) atlieka nustatytas funkcijas. Kompiuteris neturi „konkrečių pareigų“. Techninė kompiuterio įranga, jos sudedamosios dalys – tai tik „metalo laužas“, galbūt tinkamas perdirbti. Bet žmogus, sukūręs kompiuterį, nemanė jo išmesti, o tik sugalvojo padaryti jį universaliu informacijos tvarkymo įrankių, t. y. numatė ir sukūrė ne tik techninę dalį, bet ir įvairius „nurodymus“, ką tam „metalui“ daryti. Jie, aišku, turėjo būti pateikti kompiuteriui suprantama kalba. Kompiuterio kalba užrašyti veiksmai vadinami programa. Įrašius ją į kompiuterio vidinę atmintį, žmogui tampa lengviau bendrauti su kompiuteriu, tvarkyti informaciją. Programų gali būti įvairių, todėl ir kompiuteris gali atlikti visokiausius darbus, apdoroti įvairią informaciją. Programų, naudojamų asmeninio kompiuterio informacijai tvarkyti, visuma bei įvairių tipų dokumentai sudaro programinę įranga (software). Pagal paskirtį programos skirstamos į dvi dideles dalis: operacinę ir taikomąją programinę įrangą. Operacinė programinė įranga, kitai operacinė sistema, tarnauja kompiuterio paleidimui, palaiko taikomosios įrangos darbą. Taikomoji programinė įranga padeda tvarkyti informaciją, pateiktą tekstų, vaizdu ir pan.

Operacinė programinė įranga – tai programų rinkinys, kuris:

– organizuoja dialogą ssu vartotoju;

– valdo kompiuterio dalių darbą, padeda vartotojui palaikyti su jomis ryšį;

– kontroliuoja įvedamą, išvedamą ir saugomą informaciją;

– palaiko naudojamą programinę įrangą;

– kuria taikomąją programinę įrangą;

– palaiko procesoriaus darbą.

Žmogus tiesiog dirba ne su kompiuteriu, o su operacine sistema. Pats žmogus tik įjungia arba išjungia elektros srovę kompiuteriui. Iš tikrųjų, kai žmogus tvarko duomenis arba programas kompiuteryje, tai jis dirba su operacine sistema. Kai žmogus nori atlikti kurį nors konkretų darbą, tai jis, naudodamasis operacine sistema, iškviečia reikiamą programą – tarkime, teksto redaktorių. Tuomet jis dirba su teksto redaktoriumi, o redaktorius nuolat palaiko ryšį su operacine sistema, prašydamas jos (taip pat ir žmogaus) paslaugų. Kita vertus, redaktorius pateikia rezultatus į ekraną ne tiesiogiai, o naudodamasis operacine sistema. Taigi operacinė sistema visur ir visuomet dalyvauja.

Žmogus naudojasi kompiuteriu per operacinę sistemą, taigi jo darbo patogumas priklauso nuo operacinės sistemos – iš tikrųjų nuo tos operacinės sistemos teikiamos sąsajos.

Sąsaja vadinama ryšio priemonė tarp kompiuterio įrenginių ir programų bei žmogaus. Dažniausiai taip apibūdinamos priemonės, palengvinančios vartotojo darbą su operacine sistema, dar vadinama – apvalkalas. Jis taip pat nusako priemones, skirtas palengvinti darbui su operacine sistema, t. y. tarsi „apvelka“ sistemą.

Paprastų operacinių sistemų sąsaja yra tekstinė: žmogus klaviatūra surenka komandas, operacinė sistema jas vykdo, apie vykdymo rezultatus praneša žmogui taip tekstu. PPavyzdžiui MS-DOS: užrašas C:> reiškia kvietimą surinkti komandą.

Patogesnė yra grafinė sąsaja, kai vietoj teksto ekrane matomi įvairūs paveiksliukai su užrašais – piktogramos. Tuomet komandos pavadinimo rinkti nebereikia – komanda iškviečiama nustačius žymeklį ties tą komandą vaizduojančia piktograma ir spustelėjus pelės klavišą. Pvz., Microsoft Windows operacinių sistemų variantai, OS/2 ir kt.

Būna atvejų, kai reikia vienu kompiuteriu spręsti kelis uždavinius tuo pat metu. Pavyzdžiui, kai galingu kompiuteriu tuo pat metu naudojasi keli žmonės, turintis savo vaizduoklius ir savo klaviatūra. Arba, telefonu prisijungiame prie Internet’o stoties kompiuterio, tampame vienu iš daugelio Internet’o tarnybinės stoties kompiuterio vartotojų.

Vienalaikis darbas su daugelių programų yra sudėtingas uždavinys: reikia nuolat kontroliuoti seka, priimti naujus klientus, išbraukti tuos, su kuriais darbas baigtas, paskirstyti klientams atmintinę taip, kad jie vienas kitam nesugadintų duomenų, įvertinti prioritetus, nes yra ir tokių klientų kuriuos reikia aptarnauti tučtuojau, o kai kurie gali ir palaukti.

Operacinės sistemos, dirbančios su daugeliu klientų, pavyzdys yra UNIX. Ši sistema vyrauja tinklų tarnybinėse stotyse.

Viena seniausių operacinių sistemų IBM tipo asmeniniuose kompiuteriuose – DOS. Dažniausiai vartojama „Microsoft“ firmos sistema MS-DOS (Microsoft Disk Operating System).

Įjungus kompiuterį techninė įranga pirmiausia ieško nurodymų pastoviojoje atmintinėje – tiksliau, joje esančioje pagrindinėje įvesties ir išvesties sistemoje BIOS. Tai dalis DOS operacinės sistemos. Ji priklauso nuo kompiuterio

techninės įrangos. Pagal BIOS programos nurodymus toliau išorinėje kompiuterio atmintinėje ieškoma įkilos (anglų k. boot) programos. Joje nurodyta, kur toliau turi kreiptis kompiuteris. Tuomet iš disko (išorinės atmintinės) į pagrindinę atmintinę perkeliama likusi operacinės sistemos dalis (analogiškus veiksmus, darbo pradžioje, atlieka visos operacinės sistemos).

Dabar jau galima dirbti su DOS programa, t. y. rašyti jos komandas ir tikėtis norimo rezultato.

Tobulinant operacinės sistemos MS-DOS grafines sąsajas Windows atsirado operacinė sistema Windows 95. Šiai sistemai nebūtina atskirai įdiegta DOS programa. Vėliau atsirado Windows 998 ir visai neseniai Windows 2000.

Norint išmokti naudotis operacine sistema, reikia nemažai pasiskaityti – reikia atskiro jos aprašymo. Tačiau pradedančiajam dirbti kompiuteriu ne tiek daug reikia: pakanka žinoti keletą sistemos principų, mokėti rasti ir paleisti reikiamą programą.

25 klausimas

Vartotojų interfeisai (sąsajos)

Trumpai tariant interfeisas yra vartotojo ir kompiuterio sąveikos būdas. Interfeiso užduotis yra palengvinti žmogaus darbą kompiuteriu, padaryti jį kuo paprastesniu, neprarandant svarbių funkcijų. Todel ir vertinamas interfeisas yra pagal tai, kokios funkcijos yra prieinamos vartotojui bei koks „mandagus“, malonus akiai ((user-friendly) jis yra. Interfeisai būna palyginus primityvūs (DOS’o pvz.) ir sudėtingi (Paintshop, Adobe Acrobat Reader, kitos naujesnės programos). Interfeisai susideda iš skirtingų elementų (Atsidarantys langai, įvairūs mygtukai, galimybė naudotis pėle.). Programų kūrėjai konkuruodami stengiasi sukurti interfeisą, kuris suteiktų

jiems privalumą prieš kkitus. Pavyzdžiui, stengiasi padaryti interfeisą kuo panašesnį į žmogaus kasdienio gyvenimo aplinką („Windows“ turėjo atrodyti kaip darbo stalas biure) arba net leisti žmogui pačiam keisti interfeisą pagal nuotaiką ar norus (Winampo ar kitos programos „skinai“). Pernelyg sudėtingas grafiškai, sunkiai iš pirmo žvilgsnio suvokiamas interfeisas gali atbaidyti vartotojus net jeigu iš tikrųjų programa yra banaliai paprasta. Taip pat žmonėms kartais būna sunku prisitaikyti prie naujos programos interfeiso jeigu tokio pat tipo anksčiau naudota programa radikaliai skyrėsi savo išvaizda.

Viena pagrindinių interfeiso problemų – sistemos aktyvumo ir vartotojo dėmesio taškų sinchronizavimas. (Ją išspręsti padeda pavyzdžiui aktyvaus lango išskyrimas kita spalva, ar tiesiog aktyvaus objekto mirksėjimas/judėjimas). Geras interfeisas dažnai lieka nepastebimas (žmogus galvoja KĄ padaryti, o ne KAIP padaryti) Blogas gi pastebimas visada iir dažnai būtent dėl interfeiso atsisakoma vienos ar kitos programos.

26 klausimas

Programavimo sistemos

Programavimo sistemos – tai programavimo kalbos (ar keleto kalbų) ir programavimo priemonių bei iškviestos sakų visuma, leidžianti kurti programas ta kalba ir jas vykdyti.

Programavimo priemonėse yra:

Transliatorius (kompiliatorius arba interpretatorius),

Saitų (ryšių) redaktorius,

Vykdymo sistema,

Standartinių programų biblioteka.

Transliatorius – programa, keičianti vienos kalbinės pateikimo formos informaciją kitos kalbinės patiekimo formos lygiagrečia informacija, tinkamesne apdoroti esamoms sąlygoms. Tai kuopinis interpretatoriaus ir kompiliatoriaus pavadinimas.

Kompiliatorius – programa, aukštojo lygio pradine kalba parašytą programą perdirbanti arba ttransliuojanti į objektinį modulį, kuris apdorojamas kaip programinis vienetas.

Interpretatorius – programa, nuosekliąja seka transliuojanti užklausos arba programos komandas ir jas vykdanti. Jis nekeičia programos teksto įkroviniu moduliu.

Programa gali susidėti iš keleto dalių, vadinamų moduliais.

Programos modulis – tai sintaksės požiūriu sutvarkyta ir sąlygiškai nepriklausoma programos dalis, kurią įkroviklis, kompiliatorius arba transliatorius traktuoja kaip savarankišką vienetą.

Skiriamos trys programinių modulių formos:

Pirminis modulis – programos modulis pirmine programavimo kalba;

Objektinis modulis – programos modulio asembliavimo arba kompiliavimo rezultatas, tinkantis apdoroti saitų redaktoriais; tai yra pirminės programos modulio transliavimo rezultatas;

Įkrovinis modulis – arba absoliutusis modulis, kuris paruoštas vykdyti su absoliučiais adresais, arba kėlusis modulis, galintis būti įkrautas į bet kurią atminties sritį. Visi jo santykiniai adresai turi vieną bendrą atskaitos tašką – bazę. Įkroviklis santykinius adresus pakeičia absoliučiais.

Parašyta programa paverčiama įkroviniu moduliu (žr.↑)

Pastaruoju metu plačiai naudojamos integruotos dialoginės programavimo sistemos, vadinamos Turbo sistemomis. Lietuvoje žinomi ir paplitę pavyzdžiai gali būti sistemos TurboPascal, Turbo C, TurboProlog. Šios sistemos, be transliatoriaus ir saitų redaktoriaus, dar turi tekstų redaktorių, skirtą pirminio modulio programai paruošti ir redaguoti, taip pat derinimo priemones ir įvairias aptarnaujančias programas. Tokią integruotą sistemą valdo nuosava valdančioji programa, todėl programuotojui nebereikia žinoti vei naudoti daugelio OS priemonių.

Programavimo esmė:

Programavimas – tai instrukcijų, kurias kompiuteris atlieka vėliau, sudarymas. NNaudojant programavimo kalbą kaip įrankį vartotojo tikslams išreikšti, programavimas galėtų būti pavaizduotas:

Pirmiausia vartotojas suformuluoja tikslą ar idėją, ji išreiškiama programavimo kalba. Ji verčiama mašininiais kodais. Programavimo taisyklės nusako, kokie sakiniai ir kokia forma gali būti naudojami programoje. Programos, atliekančios tuos pačius veiksmus, bet parašytos skirtingomis kalbomis, naudoja skirtingas komandas ir sintaksę.

Nepriklausomai nuo to, kokia naudojama programavimo kalba, prieš sudarant programą jos tikslai turi būti kiek galima aiškesni. Procesas, kurio metu formuluoja,I vartotojų tikslai ir reikalavimai būsimajai informacinei sistemai ar atskiroms programoms, vadinamas sistemų analize.

Dažnai programų tikslams detaliuoti naudojama nuoseklioji dekompozicija. Ją atlikus, programos suskirstomos į smulkias,nepriklausomas programas, vadinamas moduliais. Moduliai – tai savarankiški posistemiai, kurių veikimas, rezultatai ir reakcija į sąlygas yra aiškūs ir iš anksto žinomi.

Programos skaidymas moduliais.

Nuosekli dekompozicija yra naudinga, nes programuotojai gali spręsti problemą atskirais fragmentais ir juos realizuojančiais moduliais, o vėliau šį sprendimą pritaikyti naujai situacijai. Moduliai, būdami gana universalūs, gali būti naudojami daug kartų juos įvairiai kombinuojant su kitais.

Siekiant, kad programas būtų lengviau testuoti ir prižiūrėti, gali būti pasitelkiamas struktūrinio programavimo metodas. Tai programavimo stilius su nuoseklia dekompozicija. Struktūriniu būdu sukurtos programos turi tokias charakteristikas:

Programa suskaidyta į funkciškai nepriklausomas dalis – modulius;

Moduliai gali būti vykdomi kaip nepriklausomos programos;

Moduliai siejasi vienas su kitu hierarchiniu principu;

Pagrindinis modulis vvaldo visos programos vykdymą;

Kiekvienas modulis turi turėti tik vieną kreipties tašką ir vieną išėjos tašką;

Kiekvienas modulis turi operuoti tik į jį patekusiais duomenimis ir ignoruoti tuos duomenis, kurie buvo naudojami anksčiau;

Kiekvieno modulio logika turi būti suprojektuota, naudojant 3 pagrindines struktūras: nuosekliąją, sąlyginę, ciklo. Perėjimo sakinių GO TO programose turi būti kuo mažiau;

Kiekvienas modulis turi būti pakankamai nedidelis, kad jį būtų lengva suprasti.

Parašius programą, būtina patikrinti, ar teisingai ji atlieka reikalingus veiksmus. Šis procesas vadinamas testavimu. Pirmiausia ieškoma programos klaidų. Jų suradimo ir ištaisymo procesas vadinamas derinimu. Klaidos būna sintaksės ir logikos.

Sintaksės klaidos – tai neteisingas programavimo kalbos konstrukcijų vartojimas. Didesnių problemų šiuo atveju turi programuotojai neprofesionalai, nesimokę specialiai programuoti. Šiems programų kūrėjams tokiais atvejais padeda priemonės, siūlančios pasirinkti komandą iš pateikto sąrašo.

Logikos klaidos – tai klaidos, priverčiančios programą neteisingai skaičiuoti, nors sintaksės požiūriu programa teisinga. Dauguma programų turi logikos klaidų, nors atidžiai jos buvo kuriamos. Kuo didesnė programa, tuo didesnė klaidų tikimybė.

Testuoti pavienę programą – ją tikrinti pagal daugelį sąlygų arba pagal visą sistemą. Antruoju atveju testavimas sudėtingesnis, nes gali būti gerokai daugiau įvairių kombinacijų. Sunku teigti, kad pavienė programa yra teisinga. Visišką jos teisingumą parodo darbas sistemoje. Programų testavimas yra atskira mokslinio tyrimo dalis.

27 klausimas

Programavimo kalbų kartos.

Ankstyvuoju

kompiuterių naudojimo ūkinėje veikloje laikotarpiu taikytos mašininės kalbos. Mašininė kalba – tai vidinė programavimo kalba, skirta konkrečiam kompiuteriui. Programuotojas, nurodydamas veiksmus šia kalba, turi labai smulkiai nurodyti atliekamus veiksmus. Tokiose kalbose naudojamos komandos nėra išraiškios, todėl kitam asmeniui labai sunku suprasti ne jo paties sudarytą programą. Programos, parašytos mašinine kalba vienam kompiuteriui, netinka naudoti kitame kompiuteryje. Šių kalbų komandos struktūra tokia:

Operacijos kodo

adresas Operasijos

kodas Operandų

adresai

Šiuo metu tokios kalbos nevartojamos.

Antroji programavimo kalbų karta – Asemblerio kalbos. Jos leidžia rašyti programą, naudojant kintamųjų vardus vvietoj jų adresų atmintyje. Vietoj operacijų kodų vartojami mnemoniniai (sutartiniai) operacijų vardai. Kartu su programavimo kalba sukuriamos specialios programos, pavadintos Asembleriais ir Įkrovikliais, kurios transliuoja asemblerio kalba parašytą programą į mašininę kalbą. Asembleriai atlieka ir tokias svarbias funkcijas kaip sintaksės ir kai kurių loginių klaidų paieška. Šios kalbos komandos struktūra tokia:

Operacijos kodas Kintamojo vardas

Trečiosios kartos kalbos sukurtos šeštajame dešimtmetyje ir vadinamos aukšto lygio kalbomis. Jose daugelis techninių operacijų sujungiamos į paprastus kalbos sakinius, kurie atstoja kelias dešimtis mašininių ar asemblerio komandų. PPvz., duomenims spausdinti galima naudoti PRINT komandą. Taip pat nebereikia skaičiavimo procedūrų suskaidyti į atskirus smulkius žingsnius, tik užtenka nurodyti, kaip skaičiuoti visą reiškinį.

Šiuo laikotarpiu sukuriami kompiliatoriai, t. y. programos, transliuojančios aukšto lygio kalba parašytas programas į mašininę kalbą. Programa, pparašyta aukšto lygio kalba, vadinama pirminiu moduliu, o jos ekvivalentas mašinine kalba – objektiniu moduliu.

Kompiuteriai, turintys skirtingus centrinius procesorius, turi skirtingą vidinę mašininių ko¬mandų sistemą. Todėl kyla problemų norint naudoti tas pačias programas skrtingo tipo kompiuteriuose.

Nors buvo sukurta daug aukšto lygio programavimo kalbų, tačiau paplito nedaugekis. FORTRAN kalba skirta matematiniams uždaviniams spręsti. ALGOL 60 pagrindu sukurta daug kitų kalbų, tarp jų kalba PASCAL. PASCAL galimybių išplėtimas – tai ADA ir MODULA kalbos. Ekonominiams uždaviniams spręsti skirta COBOL kalba. Pradedantiesiems programuotojams pasiūlyta paprasta BASIC kalba.

Minėtose kalbose uždavinio sprendimo algoritmas užrašomas operatorių (algoritmo žingsnių) seka, kur kiekvienas operatorius aprašo atitinkamą veiksmą. Šių programų pagrindinis trūkumas yra tai, kad programose reikia gana smulkiai nurodyti, kaip duomenys bus apdoroti.

Ketvirtosios kartos kalba – 4GL ((Fourth Generation Language) Šią kalbą vartoja neprofesionalūs programuotojai. Jų terminas siejamas su užklausų kalbomis ir ataskaitų genegatoriais, o programavimas turi daug mažiau procedūrų negu trečiosios kartos kalbos. Užklausų kalba – tai specialios paskirties kalba, vartojama gaunant greitą atsakymą į klausimą. Ataskaitų generatoriai – specialios paskirties kalbos, skirtos įvairių formų ataskaitoms gauti ir rezultatams jose pateikti.

28 klausimas

Programavimo tendencijos

Bendros paskirties programavimo kalbos – tiek procedūrinės, tiek neprocedūrinės, yra ribotos, nes neturi priemonių dirbti su specifinėmis konkrečios ūkinės veiklos srities ar problemos kategorijomis. TTam skirtos specialios paskirties kalbos, skiriamos konkrečiai profesinės veiklos sričiai – finansams, tiekimams, marketingui ir t.t. Joms priskiriamos modeliavimo (modelių kūrimo ir naudojimo) kalbos. Modeliai dažn. naudojami sprendimų palaikymo sistemose.

Dauguma modeliavimo kalbų turi finansines f-jas, kai kurios – specialius duomenų organizavimo būdus dvimačiais ar trimačiais masyvais. Kitose kalbose yra piešimo priemonės, sukuriančios objekto struktūrinę schemą. (Pvz. kalba Extend)

Modeliavimo programa gali būti kuriama iš standartinių modelių, esančių programinių modelių bibliotekoje, juos atitinkamai parenkant ir modifikuojant. Tokie standartiniai matematiniai modeliai apiforminti kaip atskiri programiniai moduliai su laisvai pasirenkamais parametrais ir turi turėti galimybę veikti kartu ir keistis duomenimis.

Pirmosios modeliavimo kalbos (pan. kaip ir III kartos programavimo kalbos) buvo efektyviai vartojamos tik programuotojų profesionalų. Neprofesionalams modelių kūrimas pasidarė įmanomas apie 1980m, pasirodžius elektroninėms lentelėms. Todėl el.lent. (Exel, Lotus, Quattro) priskiriamos specialaus tipo modeliavimo priemonėms, kurios gali būti naudojamos problemai, telpančiai lentelėje išspręsti.

El.lentelių populiarumo priežastys:

• Nereikia keisti mąstymo būdo aprašant skaičiavimo procesą (dauguma ūkinės veiklos skaičiavimų gali būti atliekami lentelės formato, įprasto vartotojams)

• El.lentelių PĮ suteikia vartotojui aiškias ir paprastas darbo su modeliu priemones

• Nereikia kiekvienam duomenų elementui suteikti vardo jį aprašant

• Atkrinta suvestinės kūrimo procesas (ląstelėje matoma kiekvieno kintamojo ir suvestinė tokiu pavidalu,kokiu bus išspausdinta)

El.lentelių trūkumas – nelankstumas ir sunkumai jas prižiūrint.(rezultatus lemia ląstelių turinys ir padėtis llentelėje)

Kita programavimo raidos kryptis – automatizuoto programinės įrangos projektavimo sistemos CASE (Computer-Aided Software Engineering). CASE – tai programinių projektavimo įrankių vartojimas siekiant pagerinti informacinės sistemos analizės, projektavimo, kūrimo bei naudojimo procesų efektyvumą, patikimumą, pilnumą. CASE pagrįsta kokybės ir produktyvumo gerinimo idėja, atliekant sistemos analizę ir ją projektuojant l. struktūrizuotu ir griežtai apibrėžtu būdu.

CASE skirstomos į: aukštesnio(Upper-case) ir žemesnio(Lower-Case) lygio sistemas.Upper-Case priklauso įrankiai, vartojami vadovų ar IS profesionalų ūkinės veiklos procesams ir juose naudojamiems duomenims aprasyti.(duomenų žodynai, duomenų srautų diagramos ir t.t.) Lower-Case vartoja programuotojai, norėdami palengvinti programų kūrimo procesą.(Screen Generators – palengvina duomenų įvedimo ekranų generavimą ir t.t.) Daugelis CASE sistemų turi programų generatorius, skirtus programoms pagal nurodytus reikalavimus automatiškai kurti. CASE sist. Apima ir programinių bibliotekų priežiūrą, bandomųjų duomenų generavimą ir t.t., žymesnės CASE sistemos: Excelerator ir Design/1.

CASE įrankiai pamažu perima dar vienos perspektyvios programavimo srities – objektinės orientacijos programavimo (OOP) – idėjas. Manoma, kad OOP – pagr. Ateities programavimo sritis. Pagr. OOP koncepcijos ir sąvokos: klasės, objektai, sąsajos, metodai, pranešimų perdavimas ir polimorfizmas (daugiaaspektiškumas). Projektavimas OOP sąlygomis pradedamas objektų (-reiškiniai, apie kuriuos turima duomenų) identifikavimu. Su objektu susiję duomenys ir veiksmai, kurie gali būti su juo atliekami. Pvz. obj.- texto redaktoriumi atliktas dokumentas, veiksmai- dokumento atidarymas, uždarymas ir tt.t. Visi veiksmai atliekami atitinkamais metodais. Visi objektų klasės nariai aukštesnės klasės objektų turimus klasifikavimo schemoje atributus. OOP sąlygomis visi veiksmai valdomi perduodant pranešimus tarp objektų. Tai vienintelis kelias objektams „bendrauti“. Pvz. norint atidaryti bet kurio tipo dokumentą, užteks pasiųsti pranešimą „open“, nenurodant papildomos informacijos šiam veiksmui atlikti.

Matomiausia OOP taikomoji sritis yra grafinis vartotojo interfeisas, kuris gali būti aprašytas naudojant objektus: langai, meniu, laukai, mygtukai. Tos pačios objektų klasės gali būti naudojamos elektroninėse lentelėse ar sąskaitų išrašymo schemose. OOP mažina programavimo apimtis, supaprastina visos sistemos projektą ir sukuria korektiškesnes bei nuoseklaus interfeiso taikomąsias programas. Tas pats pranešimas gali būti pasiųstas skirtingoms, bet susietoms klasėms, nurodant veiksmą, kuris gali būti atliktas skirtingais būdais priklausomai nuo klasės charakteristikų. Tokiais atvejais galime kalbėti apie daugiaaspektiškumą, kuris pasireiškia nevienoda skirtingų klasių reakcija į tokį patį pranešimą.

OOP technologija dar tobulinimo stadijoje, tačiau apie ją galima kalbėti kaip apie vieną žymesnių pastarojo meto naujovių programavimo srityje.

29 klausimas

Taikomosios programos ir taikomųjų programų paketai (TPP)

Taikomoji programa – tai programa konkrečiam vartotojo uždaviniui spręsti . Taikomosios programos, skirtos spręsti universaliems uždaviniams jungiamos į programų kompleksus, ku-rie nuo 1960 vadinami taikomųjų programų paketais (TPP).

Taikom. progr. paketas– programų ir kreipties į jas priemonių rinkinys tam tikros klasės uždaviniams

spręsti. Bet kuri taikomoji programa negali būti laikoma TPP, jei ji nėra universa-li, išbaigta.

Pirmieji TPP buvo sukurti dideliems universaliems kompams. Tuo metu buvo sprendžiami planavimo, matamatinio modeliavimo, statistinės analizės uždaviniai, reikalaujantys intensyvių skaičiavimų.( pvz. Statistiniai ,matematiniai BMDP, SAS, planavimo paketai PERT) .

Išplitus asmen. Kompams, TPP kūrėjai turėjo perorientuoti į masinio vartotojo rinką. Taip at-sirado naujos TPP klasės.

Pagrindinės TPP grupės yra :

TEKSTŲ REDAKTORIAI . Jie suteikia vartotojui galimybę kurti dokumentus, bei kitus tekstus, juos redaguoti keičiant šriftus, ššablonus, graf. vaizdus. Populiariausi t. redaktoriai: Microsoft Word, Word Perfect, Ami professional.

GRAFINIAI IR LEIDYBINIAI PAKETAI . Jie padeda ruošti schemas, grafikus ir iliustraci-jas. Populiariausi grafiniai redaktoriai: Corel Draw, Adobe Photoshop ir kiti.

ELEKTRONINĖS LENTELĖS . Jie skirti daugiausia ekonomistams. Dažniausiai duome-nys vaizduojami lentelėse .Duomenys lentelėje sujungiami matematinėmis formulėmis, kurių dėka automatiškai suskaičiuojami rezultatai. Dabartiniuose elektron. lentelių paketuose yra galingos grafinės priemonės duomenims vaizduoti grafikų ir diagramų pavidalu. Egzistuoja to-kie paketai: Mirosoft Excel, SuperCalc, Lotus 1-2-3

GRUPINIO DARBO PAKETAI. JJie skirti kartu dirbančių varttojų grupėms,kai tarp dalyvių vyksta informacijos mainai. Žymiausias atstovas – Lotus Notes.

DUOMENŲ BAZIŲ VALDYMO SISTEMOS. Asmeniniams kompams skirtos duomenų bazių val-dymo sistemos buvo ne tokios galingos kaip didžiųjų kompų sistemos, tačiau aiš-kesnės.Žy-miausi paketai Microsoft Access, FFoxPro.

ELEKTRONINIO PAŠTO PAKETAI. Jie skirti tekstiniams pranešimams formuoti ir per-duoti kom-pų tinklais. Žinomiausi paketai: Cc:mail, Eudora, Pegasus.

INTERNETO ŽVELGTIES PAKETAI (NARŠYKLĖS). Jos atsirado neseniai susiformavus Pasauliniam informacijos tinklui WWW. Jos skirtos ieškoti informaciją Internete. Žymiausi ats-tovai : Microsoft Explorer, Mosaic, Netscape navigator. KAROČE, KAIP TAU FAINAI. GAILA, KAD MAN TOKS KLAUSIMAS NEPAKLIUVO.

30 klausimas

Teksto redaktorių paskirtis, jų įvairovė

Taikomosios programos skirtos konkretiems vartotojų uždaviniams spręsti. Laikui bėgant išryškėja universalūs uždavinių rinkiniai, reikalingi tam tikroms vartotojų grupėms, todėl universalių uždavinių taikomosios programos sujungiamos į taikomųjų programų paketus (TPP) (tačiau griežtos ribos tarp taikomosios programos ar taikomųjų programų paketo nėra). TPP – išbaigta, universali, vartoti parengta, su visa dokumentacija programinė įranga. Pagrindinės plačiam vartojimui skirtos TPP grupės yra tekstų redaktoriai, elektroninės lentelės, dduom. Bazių valdymo sist., grafiniai ir leidybiniai paketai, e – pašto paketai, interneto naršyklės ir t.t.

Teksto redaktoriai – populiariausia TPP grupė. (kartais dar vadinami tekstų procesoriais) Suteikia galimybę kuri dokumentus ar kitokius tekstus ir juos apipavidalinti bei atlikti daug kitų pagalbinių f-jų. Tekstų redaktoriai paprastai būna paprasti naudoti, pritaikyti dirbti paprastiems vartotojams (nereikalauja aukštos kvalifikacijos). Šiuolaikiniai tekstų redaktoriai teikia galimybę kurti profesionaliai atrodančius dokumentus (įvairių šablonų, šriftų, grafinių vaizdų, lentelių, diagramų pagalba).

Populiariausi šiuo metu Microsoft Word for Windows, Word perfect, AAmi Professional, MacWrite ir kt. Šie tekstų redaktoriai veikia tokiomis grafinėmis interfeiso priemonėmis, kad vartotojas gali matyti ekrane dokumentą tokį, kaip jis realiai atrodys atspausdintame dokumente.

31 klausimas

Elektroninės lentelės (skaičiuokės)

El. Lentelės – daugiausia ekonomistų darbui skirti TTP (taikomųjų programų paketai). Duomenys vaizduojami lentelės forma, sujungiami matematinėmis formulėmis ir paketo programos tuos skaičiavimus atlieka automatiškai. Šie skaičiavimai yra viena svarbiausių savybių, kuri leidžia neaukštos ir vidutinės kvalifikacijos vartotojui labai nesunkiai išbanduyti įvairius skaičiavimo variantus, imituoti galimas situacijas.

Vienas pirmųjų el. Lentelių paketų VisiCalc, sukurtas minikompiuteriams, o vėliau perkeltas i asmeninius kompiuterius, po to pasirodė ir paplito paketai SuperCalc, Lotus 1-2-3, Borland Quattro, Microsoft Exel ir kt. Dabartiniuose el. Lentelių paketuose galimas ne tik automatinis skaičiavimas, bet ir grafinės priemonės duomenims vaizduoti įvairių grafikų, diagramų pavidalu, įvairios tiesinių, statistinių ir kt. Matematinių metodų f-jos, duomenų sąryšio ir trasformavimo f-jos, rezultatų įforminimo f-jos.

32 klausimas

Prezentacijų kurimo programos

Šiaip tai knygoje nėra šios temos, todėl aš pamėginsiu pats parašyti.

Tai va. Galima išskirti dvi PKP rūšis: naudojančios skaidres ir jų nenaudojančios.

Turbūt pati populiariausia PKP yra MS PowerPoint. Ji prezentacijų kurimui naudoja skaidres. Į atskiras skaidres galima įterpti savo sukurtus paveiksliukus, video, garsus, tekstą. Tada sudėlioji skaidres taip, kaip norėtum, kad jas rodytų, arba, jei yra mygtukai, susieji jjuos su kitomis skaidrėmis. Paleidi prezentaciją. Vsio. Yra daug visokių PKP naudojančių skaidres, vienose galimybių l. mažai, kitose daug. Bene daugiausia galimybių (kiek aš mačiau) turi programėlė Iluminatus. Ten yra visos Ms PowerPoint galimybės + galima truputį programuoti .

Iš PKP nenaudojančių skaidrių lyderė yra firma Macromedia. Populiariausios programos tai Macromedia Director ir Macromedia Flash. Pirmoji iš jų tai tikrai labai rimta programa, turinti dideles galimybes dirbti tiek su paprastais tiek su vektoriniais paveikslėliais, duomenų bazėmis, video garsais. Yra labai didelės programavimo galimybės. Galima kurti animaciją tiesiog programoje. Kita programa Flash daugiau skirta web puslapiams kurti, tačiau vis daugiau žmonių ją naudoja būtent prezentacijų kurimui. Paprastai sakant, tai yra vektorinių paveikslėlių ir animacijos programa. Šios programos leidžia sukurti dinamišką prezentaciją, o būtent to ir trūksta skaidres naudojančioms PKP.

Na tai tiek, daugiau nesugalvoju, ką rašyti.

33 klausimas

Duomenų perdavimas

Ūkinėje veikloje (skaityti ‘ekonominę informatiką’ §2,3 159psl.)

Telekomunikacija ūkinėje veikloje apima visų tipų duomenų persiuntimą, tačiau joje vyrauja kompiuterizuotų duomenų, esančių failuose, perdavimas ženklų pavidalu. Daugelyje veiklos sričių tiek vietiniai, tiek tarptautiniai tinklai yra būtinybė, tokios sritys: tiekimų valdymas, tarptautinė prekyba ir t.t. geografiškai plačiai išdėstytose org-jose telekomunikacinės sist. Pakeitė vidinių ūkinių ryšių prigimtį.

Išskiriamos duomenų apdorojimo bei perdavimo raidos kryptys:

• Didėja įv. Telekomunikacijos rūšių pasitikėjimas kompiuteriais

• Didėja telekomunikacijos vaidmuo aapdorojant informaciją

• Vielinio ir bevielio duomenų perdavimo būdų vaidmenų keitimasis

• Naujos kompiuterinių technologijų ir telekomunikacijos kombinacijos

Tradicinės telekomunikacijos taikymo sritys:

Produkto (gaminio) kūrimas

Gamyba

Prekyba

Pristatymas

Vartotojų aptarnavimas

Valdymas

Finansai

(2.5lentelė 161psl.’Ekonominė informatika’)

Pagr. Telekomunikacinio

Tinklo f-jos (‘Ekonominė informatika’ 163psl.)

Telekomunikacinis tinklas – sujungtų įrenginių seka, skirta duomenims perduoti. Kiekvienas įrenginys tinkle vadinamas mazgu. Duomenys perduodami pranešimais. Tinklu perduodamų duomenų visuma vadinama srautu.

Tinklo f-jos ir jas vykdantys elementai

funkcijos Tinklo komponentai

Duomenų sukūrimas ir paruošimas perduoti Duomenų šaltinio įtaisai:išorinė komp. atmintis, klaviatūra, telefonas

Duomenų kodavimas Modemas

Duomenų perdavimo trajektorijos nustatymas Komutuojančios sistemos

Duomenų perdavimas Duomenų kanalas – telefono laidai, ryšio kabeliai, radijo bangos

Duomenų dekodavimas Modemas

Duomenų priėmimas Duomenų imtuvas: operatyvioji ir išorinė komp. atmintis, terminalas, telefonas

34 klausimas

Tinklų rūšys

Vartotojų požiūriu galima išskirti tokias šiuo metu egzistuojančias tinklų rūšis:

• telefono tinklai; • transliaciniai tinklai (radijas, televizija); • vietiniai kompiuterių tinklai (LAN – Local Area Networks), • platieji, arba globalieji, kompiuterių tinklai (Wide Area Networks – WAN); • vertę didinantys tinklai (Value Added Networks – VAN).

Telefono tinklai. Aptariant telefono tinklus, svarbūs yra kalbos signalų kodavimas, alternatyvios perdavimo aplinkos ir vielinio bei bevielio ryšių privalumai ir trūkumai. Du svarbūs telefono tinklų aspektai yra:

• vietinės komutacinės stotys (PBX – Private Branch Exchange);

• visuotiniai integruoto skaitmeninio ryšio standartai (ISDN – Integrated Services Digital Network).

Šie aspektai turi būti vartotojų suprantami, nes nuo jų priklauso ryšių galimybės ir kaštai. PBX -dažniausiai

specialus kompiuteris,valdantis telefoninę komutaciją organizacijos viduje ir tuo savo funkcijomis primenantis vietinę telefono stotį. Visi išoriniai telefono skambučiai patenka į PBX sistemą ir iš ten pasiunčiami tolesniam adresatui. Skambučiai į išorę taip pat siunčiami per PBX, kuris automatiškai priskiria kiekvieną skambutį galimai išorinei telefono linijai. Naudojant PBX reikia mažiau išorinių telefono linijų. Pavyzdžiui, kai kompanija naudojasi PBX, penkiasdešimčiai telefonų numerių užtenka 5-10 išorinių telefono linijų.

ISDN – tai visuma standartų, kuriuos taikant įgyjami papildomi telefono pajėgumai, neatsisakant jau esančių telefono linijų. IISDN siūlo skaitmeninius būdus garso ir kompiuterio duomenims perduoti telefono tinklais. ISDN įgalina tiek garsų, tiek kompiuterių duomenis perduoti skaitmeniniu būdu tomis pačiomis telefono linijomis, kurios anksčiau buvo naudojamos analoginiams duomenims perduoti. Tačiau firmos, norinčios naudoti ISDN, turi įsirengti visą skaitmeninę telefono ryšių techniką, netgi telefono ragelius.

Naudojant ISDN sumažėja santykinė įrenginių kaina ir padidėja efektyvumas, taip pat galima prie telefono tinklo prijungti AK ir tokiu būdu perduoti duomenis, kai kitais būdais reikėtų brangių linijų. Aukščiausio lygio ISDN galimybės vadinamos pirminio llygio interfeisu, kuris naudoja daugybę kanalų kompiuteriams, vietiniams tinklams ir PBX įjungti į telefono tinklą. Perdavimo greičiai čia siekia iki 1,5 megabito per sekundę. Tokiu atveju telefoniniai kabeliai naudojami kaip jungtys mažuose tinkluose. ISDN antrinio (bazinio) lygio interfeisas suteikia vartotojui ddu garsinius arba duomenų kanalus, veikiančius 64 kilobitų per sekundę greičiu, o tai daug greičiau už 9,600 ar 14,400 bitų per sekundę greičius, esančius modeminio ryšio sistemose.

Su ISDN galima susijungti garsiniam telefonui ir AK tuo pačiu skambučiu. Garsą ir duomenis persiunčiant tuo pačiu kanalu, žmonės gali vienu metu matyti ir aptarti verslo duomenis ar projektinius brėžinius. Tokios galimybės, vadinamos ekranų dalijimusi (angl. screen sharing), padeda žmonėms dirbti kartu, rengiant sudėtingą finansinį ar techninį projektą netgi tada, kai jie yra skirtingose vietovėse. ISDN gali sumažinti perdavimo laiką nuo 30 sekundžių vienam vaizdo lapui iki 3 sekundžių tam pačiam lapui. Tai patogu persiunčiant paveikslėlius, projektinius brėžinius ar reklaminius skelbimus. Dar viena ISDN technologijos teikiama galimybė – skambinančio abonento numerio

Atpažinimas. Nors ISDN turi ddaug teigiamų savybių, bet šios paslaugos nėra pigios.

Perdavimo (transliaciniai) tinklai. Tai sparčiai plėtojami radijo ir televizijos tinklai. Svarbus pastarojo meto bruožas – dažnesnis signalo perdavimas kabeliu negu oru. Pluoštinis-optinis kabelis (angl. Fiber-optic) gali persiųsti didžiulį informacijos kiekį, lyginant su beviele transliacija. Kabelinė televizija gali pasiūlyti daug daugiau kanalų aukštos kokybės vaizdams pateikti.

Keičiantis pramogų pramonei, didėja perduodamos per televiziją informacijos kiekis, o tai gali daryti įtaką daugeliui ūkinės veiklos ir jos ryšių aspektų. Manoma, kad informacijos perdavimas telefonu ir televizijos transliacijos ggalėtų būti realizuotos vienu kabeliu. Tokie projektai jau kuriami. Pavyzdžiui, 1993 m. Time-Warner pranešė įdiegianti kompleksinio aptarnavimo tinklą (angl. Full Service Network), kur galima pasirinkti daugybę paslaugų: vaizdą pagal pareikalavimą, įvairias ryšių paslaugas, įvairias daugialypės terpės paslaugas (apsipirkimas padedant kompiuteriui, mokymasis, vaizdo žaidimai).

Kabelinis ryšys gali būti naudojamas sprendžiant daugelį ūkinės veiklos uždavinių, kuriais siekiama gerokai daugiau negu sąskaitų apmokėjimas, pirkimas, finansiniai sandoriai. Šiuo atveju vartotojas gali gauti įvairesnę informaciją – tekstą, vaizdus apie perkamą produktą ar paslaugą.

Vietiniai tinklai. Vietinis tinklas (VT) gali būti apibūdinamas šitaip: nevisuomeninis informacijos tinklas, kuriame nuosekliai duomenys perduodami nenaudojant jokių atminties įtaisų ir išankstinių priemonių, kai norima tiesiogiai susisiekti su atskirais sistemos taškais, esančiais vartotojo patalpose ar tam tikroje srityje.

Kitu plačiai paplitusiu apibrėžimu VT apibūdinama kaip didelio greičio informacijos perdavimo sistema, apimanti tam tikrą skaičių įrenginių, išdėstytų toje pačioje patalpoje ar srityje. Tai faktiškai reiškia, kad:

• VT yra privatus ryšių tinklas, naudojamas duomenims perduoti; • duomenys perduodami sistemoje nuosekliai ir daug greičiau negu naudojantis įprastomis ryšio linijomis; • nėra jokio tarpinio duomenų saugojimo, persiunčiant juos tarp atskirų sistemos taškų, kaip, pvz., yra paketinio duomenų persiuntimo sistemose, kuriose priimančiosios informaciją stoties priėmimo greitis turi būti lygus siunčiančiosios stoties siuntimo greičiui.

Reikia pažymėti, kad šitie apibrėžimai tik bendrais bruožais ssupažindina mus su vietiniais tinklais. Nagrinėjant detaliau, galima pasakyti, kad VT paprastai yra ryšio sistema, veikianti santykinai nebrangiu informacijos perdavimo būdu, kuriuo galima duomenis persiųsti nuo 1 iki 20 MB per sekundę greičiu tam tikroje ribotoje geografinėje teritorijoje, apimančioje ne didesnį kaip 10 kilometrų atstumą (paprastai būna 2,5 km ir mažiau).

Taigi kalbant apie VT dažnai minėtini tokie jo bruožai kaip:

• aukšta ryšio kokybė; • sistemos savarankiškumas; • decentralizuotas valdymas; • asmeninė nuosavybė; • ribota geografinė teritorija; • nebrangi įranga.

Vietinių tinklų atsiradimas sutapo su galimybėmis panaudoti santykiniai nebrangius skaičiavimo pajėgumus asmeninių kompiuterių pavidalu. Nuo to laiko vartotojų skaičius sparčiai ėmė didėti. Paplitus asmeniniams kompiuteriams ir asmeninėms sistemoms organizacijos gali perduoti skaičiavimo galimybes tiesiogiai patiems vartotojams;

dėl to smarkiai sumažėjo skaičiavimo pajėgumų apimtis ir vartojimo kaštai. Duomenų apdorojimo galia darosi vis labiau decentralizuota arba, kitaip tariant, paskirstyta tiesiog vartotojui po ranka. Tačiau paskirstytų informacijos bazių sujungimo organizacijos lygiu poreikis išliko, todėl prireikė greito ir pigaus ryšio tarp mažų ir vidutinių skaičiavimo mazgų.

Duomenų perdavimo operacijų įvertinimas parodė, kad didžioji informacijos mainų dalis (iki 80%) vyksta pačioje organizacijoje. Tik 20% visos perduotos informacijos išsiunčiama ar gaunama iš už organizacijos ribų. Tai aiškiai rodo duomenų mainų organizacijos viduje svarbą.

Taip pat išaiškinta, kad 60% viso duomenų srauto ppaskyrimo vietos tenka tam pačiam pastatui ar teritorijai. Ir tik 10% ar net mažiau viso duomenų srauto keliauja toliau kaip 200 kilometrų.

Vietinis tinklas suteikia vartotojui daugybę privalumų. Labiausiai jie atsiskleidžia, suteikiant vartotojui tiesioginę kreipti į visus turimus tinkle išteklius. Kadangi informacija keliauja dideliu greičiu, nebelieka

laiko gaišaties problemos. Be to, bet kuris vartotojas per tarp tinklinius kanalus gali pasiekti net labai tolimus išteklius.

Sąvoka ,,ištekliai“ šiuo atveju apima tiek informaciją, tiek šiuos įrenginius:

kompiuterius; terminalus ir intelektualias darbo stotis; periferinius įtaisus, pvz., spausdintuvus; telefonus; daviklius; vaizdo aparatūrą; diskus.

Vartotojas turi savo kompiuterinę įrangą, pritaikytą jo specifiniams poreikiams. Jam persikeliant iš vieno pastato į kitą, suprantamas jo noras perkelti ir savo darbo prietaisus. Kai yra vietinis tinklas, šitai nesunku padaryti. Taip pat galima įrenginių vietą keisti to paties pastato ribose, nesuprojektavus naujo tinklo.

Vietiniai tinklai gali būti sukurti ir naudojami pagal skirtingus technologinius standartus ir principus, todėl svarbi vietinių tinklų savybė – dirbti iš karto kelių tarpusavyje nesusijusių programų ir skirtingų įvairių kompiuterių tipų ryšių aplinkoje.

Šalia privalumų vietiniai tinklai turi ir trūkumų:

• suderinamumo ir sujungtumo problemos; • poreikis integruoti; • duomenų saugumo problemos; • valdymo įtakos praradimas; • pasirinkimo gausa.

Šiek tiek aptarsime techninius vietinių tinklų aspektus. Vietiniai tinklai atlieka daugelį funkcijų, panašių į telefono tinklų

funkcijas, t. y. valdo pranešimų perdavimą nuo šaltinio iki gavėjo, tikrina, ar mazgas-gavėjas yra pasiruošęs priimti pranešimą. Šiuos darbus tvarko tinklo operacinė sistema, kontroliuojanti duomenų judėjimą tarp tinklo įrenginių ir valdanti duomenų poreikius.

Vietinių tinklų įrangą projektuoja ir teikia įvairios firmos. Plačiai paplitę Novell firmos sisteminiai programiniai produktai, pasižymintys tinklo patikimumu, naudojimo bei instaliavimo paprastumu, maža kaina. Firma Novell yra sukūrusi įvairios tinklo programinės įrangos:

NetWare, LANWorkPlace, LAN analyzer.

NetWare valdomas tinklas – tai grupė sujungtų kompiuterių, galinčių keistis informacija ir naudotis bendrais ttinklo ištekliais (failų servelio kietaisiais diskais, taikomosiomis programomis, duomenimis, spausdintuvais). Paprasčiausiu atveju tinklas turi vieną failų servelį ir kelias darbo vietas. Failų servelis – tai galingas kompiuteris, kuriame įrašoma NetWare operacinė sistema, valdanti viso tinklo darbą. Taigi tinklo valdymas yra centralizuotas, o failų serveliui suteikiama teisė koordinuoti duomenų perdavimą tinkle ir skirstyti tinklo išteklius darbo vietoms.

Paprasčiausias tinklo variantas su vienu failų perveriu numato visų failų saugojimą šio failų servelio kietuosiuose diskuose pagal tokią schemą:

1 tomas 2 tomas . n tomas

—————————————————————–

1 kkatalogas 2 katalogas . n katalogas

—————————————————————–

1 pakatalogis 2 pakatalogis . n pakatalogis

——————————————————————

……

——————————————————————

1 failas 2 failas . n failas

NetWare tinklas turi duomenų apsaugos bei patikimumo sistemą, kuri susideda iš tokių dalių:

• kreipimosi į tinklą apsaugos priemonių; • vartotojų teisių apibrėžimo; •• atributų, suteiktų failams bei katalogams.

Kreipimosi į tinklą apsaugos sistema jungia vartotojų vardus ir slaptažodžius, darbo stotis ir laiką, kada konkretus vartotojas gali dirbti.Vartotojų teisių sistema nurodo, su kokiais failais ir kokiais katalogais konkretus vartotojas gali dirbti ir kokius darbus gali atlikti (kurti, skaityti, redaguoti, naikinti failus). Šią sistemą sukuria tinklo administratorius.

Skiriamos Šios keturios tinklo vartotojų grupės:

• eiliniai vartotojai; • operatoriai (failų serverio, spausdinimo serverio); • vadovai (darbo grupių vadovai, atsiskaitymų su vartotojais vadovai); • tinklo supervizorius (administratorius).

Nuo failų bei katalogų atributų priklauso, ar failas arba katalogas gali būti pašalintas, pervardytas, kopijuotas, peržiūrėtas, papildytas ir t.t, nepaisant to, koks vartotojas ir kokias teises turintis bandys tai padaryti. Specialiu požymiu pažymimi tie failai, kurių negalima naudoti kartu.

Taigi vartotojų teisių ir ffailų bei katalogų atributų kombinacija įgalina sukurti sistemą, draudžiančią naudotis failais tiems vartotojams, kurie šių failų duomenimis neturi naudotis, ir tuo būdu apsaugoti duomenis nuo atsitiktinio sunaikinimo.

Darbo pradžioje kiekvienas vartotojas turi registruotis. Tai padaroma naudojant utilitą LOGIN. Renkama ją atitinkanti komanda

LOGIN /

Daugeliu atvejų serverio vardas nenurodomas, ir surenkama tik komanda LOGIN. Tuomet pasirodo kvietimas:

Enter your login name Vartotojui nurodžius savo vardą, prašoma slaptažodžio:

Enter your password:Jeigu slaptažodis teisingas, ekrane pamatome kvietimą dirbti:

Strike any key when ready. Baigę darbą, atsisakome ttinklo paslaugų, surinkdami komandą LOGOUT.

Žinomos kelios NetWare operacinės sistemos versijos. Pavyzdžiui, NetWare 3.12 skirta dirbti tinkluose, kuriuose veikia 386 ar aukštesnės klasės architektūros asmeniniai kompiuteriai, taip pat tokios operacinės sistemos: Windows NT, Windows 95, Windows 3.1, UNIX, OS,2, Mac OS bei DOS. Netware 3.12 operacinė sistema palaiko ryšį su bet kuriuo virtualiuoju mini kompiuteriu arba didžiuoju {mainframe} kompiuteriu.

Šiuo metu plačiai naudojama NetWare 4.11 versija, nes ja galima valdyti bet kokį tinklą, pradedant vienu serverio tinklu ir baigiant tinklais su daugybe serverių ir tūkstančiais vartotojų darbo stočių. NetWare 4.11 yra žymiai patikimesnė bazė, jei norime įjungti papildomas paslaugas: telefono, daugialypių aplinkų ar Internato. Ji pranašesnė už tradicines kliento-serverio tinklines operacines sistemas, nes turi NDS (Novell Directory Services). NDS jungia visas tinklo paslaugų valdymo funkcijas ir jų būsenos vaizdą į vieningą visumą. Tiek 3.12 versija, tiek ši gali dirbti Windows NT, Windows 95, Windows 3.1, UNIX, OS,2, Mac OS bei DOS aplinkose.

Vartotojai, kurių programoms vykdyti reikalingi NetWare ir OS,2 aplinkų įrankiai, gali naudotis Novell firmos NetWare 4.11 for OS,2 priemonėmis. Turėdamas šias programas, pavienis kompiuteris gali atlikti tokias tris funkcijas: 1) sukurti ryšį su nutolusiu didžiuoju (rnain-frame) kompiuteriu; 2) palaikyti vietinio tinklo veiklą; 3) suteikti galimybę kreiptis į taikomąsias programas serveriuose, dirbančiuose OOS,2 aplinkoje.

NetWare 4.11 for OS,2 gali dirbti Windows, UNIX, OS,2, Mac OS bei DOS operacinių sistemų aplinkose.

Vietiniai (kaip ir kiti) tinklai gali būti kelių tipų. Tai priklauso nuo tinklo įrenginių sujungimo būdo, dažnai vadinamo tinklo topologija. Dažniausiai minimos žvaigždinė, žiedinė bei magistralinė topologijos (2.55 pav.).

Esant žvaigždinei topologijai, visi pranešimai tinkle eina per centrinį mazgą, kuris siunčia pranešimus reikiama linkme. Norint, kad pranešimas pasiektų gavėją, tinkle turi būti daugiausia du susijungimai.

Žiedinėje topologijoje tinklo įrenginiai sujungiami tiesiogiai be centrinio serverio. Pranešimai perduodami ratu į reikiamą mazgą.

2.55 pav. VT topologijos

Magistralinė topologija sujungia visus įrenginius per bendrą kanalą -magistralę. Kiekvienas įrenginys gali būti sujungtas su bet kuriuo kitu įrenginiu tiesiogiai, naudojant jo adresą magistralėje.

Ryšys tinkle palaikomas keletu metodų. Vietinio tinklo ryšio pa-laikymo metodas – tai taisyklių rinkinys duomenims persiųsti. Plačiausiai taikomas markerio siuntimo principas (angl. token passing). Markeris – tai žymė, sudaryta iš bitų sekos ir prirašoma prie siunčiamų duomenų. Markerio siuntimo principu pagrįsti metodai Arcnet bei Token Ring.

Esant Arcnet metodui, fizinis tinklas yra žvaigždės topologijos: atskiri kompiuteriai grupėmis jungiasi prie specialių įrengimų -koncentratorių. Tarpusavyje koncentratoriai jungiasi per magistralę. Tinkle juda markeris – bitų seka, kurią sukuria vienas iš tinklo kompiuterių. Markeris cikliškai juda kompiuterių grandine, todėl šio tipo loginė topologija laikoma žiedine. GGavęs markerį, eilinis tinklo kompiuteris gali perduoti vieną duomenų paketą, kurio dydis siekia 512 baitų. Paketas sudarytas taip: prie markerio prijungiamas adresas kompiuterio, kuriam siunčiama, siuntėjo adresas ir duomenys. Šis paketas perduodamas tinklu nuosekliai, mazgas po mazgo, kol pasiekia adresatą. Čia duomenys iš paketo perkeliami į kompiuterį, o markeris perduodamas toliau. Jei pranešimas netelpa į vieną paketą, jis toliau perduodamas vėl gavus markerį. Šio metodo privalumas tas, kad tinklo veikla gali būti nusakyta žinant kompiuterių skaičių, paketo dydį ir pranešimo dydį. Tai ypač naudinga įtraukiant į tinklą naujus mazgus ir prognozuojant tinklo veiklą. Duomenų perdavimo tokio tipo tinkle greitis – iki 2 Mbit,s.

Tinklai, veikiantys Token Ring metodu, yra žiedinės topologijos tiek fiziniu, tiek loginiu požiūriu. Čia taip pat tinklu perduodamas markeris, tačiau kompiuteris, gavęs markerį, gali formuoti paketą tik tam tikro laiko intervale. Toks paketas vadinamas kadru. Toliau kadras perduodamas tinklu ir regeneruojamas kiekvieno tinklo mazge. Kompiuteris – adresatas kopijuoja šį kadrą į savo atmintį ir pažymi, kad jį priėmė, o iš tinklo kadrą pašalina kompiuteris – siuntėjas, įsitikinęs, kad perduota teisingai. Tinkle yra specialus įtaisas – koncentratorius, kuris išjungia sutrikusius kompiuterius iš tinklo. Šio tipo tinklai gana patikimi ir paprasti. Duomenų perdavimo greitis – iki 4 Mbit,s.

Labiausiai paplitęs

Ethernet metodas, sukurtas 8-ojo dešimtmečio viduryje firmoje Xerox. Šiuo atveju tinklo architektūra yra magistralė. Kiekvieną perduodamą tinklu pranešimą ,,girdi“ kiekvienas tinklo kompiuteris, tačiau pranešimą priima tik reikiamas adresatas pagal adresą, nurodytą pranešime. Jei du kompiuteriai bando vienu metu perduoti duomenis, kyla konfliktinė situacija, kurios metu duomenų perdavimas sustabdomas, ir po pauzės, kuri trunka atsitiktinio dydžio laiko tarpą, kiekvienas kompiuteris vėl bando perduoti pranešimą. Kadangi Ethernet tipo tinklų apkrova tesiekia 10-20%, tai konfliktinės situacijos praktiškai neturi įtakos tinklo darbui. Duomenų perdavimo ggreitis šio tipo tinkluose – iki 10 Mbit,s.

Įrenginiai tinkle sujungiami kabeliais. Vietiniuose tinkluose dažniausiai naudojami dviejų laidų poros telefoninis arba koaksialinis kabelis. Skaidulinis optinis kabelis vietiniuose tinkluose naudojamas mažiau, nes jį sudėtingiau ir brangiau instaliuoti.

Vietiniams tinklams sujungti su kitais tinklais vartojami tiltai ar šliuzai (angl. bridges, gateways). Tai techninės ir programinės įrangos rinkiniai. Tiltas sujungia du suderinamus tinklus duomenims tarp jų perduoti. Esant tiltui, vartotojui susidaro įspūdis, kad jis dirba ne su keliais, o su vienu tinklu. Šliuzas sujungia du nnesuderinamus tinklus, dėl to būtina duomenis transformuoti į atitinkamą formatą prieš susi-jungiant tinklams. Šį darbą ir atlieka šliuzas.

Platūs (globalūs) tinklai. Tai telekomunikaciniai tinklai,jungiantys geografiškai nutolusius mazgus. Šie tinklai naudojami įvairiems tikslams. Kai kurie sukurti kaip ryšio pagrindas didelei paskirstytai organizacijai. PPavyzdžiui, kompanija Texas Instruments naudoja globalų tinklą, padedantį bendradarbiauti konstruktoriams, esantiems skirtingose pasaulio vietose. Šiame globaliame tinkle yra 23 dideli kompiuteriai, 2000 mini kompiuterių, 31000 terminalų ir 36000 asmeninių kompiuterių.

Kiti globalūs tinklai gali būti skirti atitinkamiems specifiniams sandoriams ar veiklai aptarnauti, pavyzdžiui, užsakymams priimti, bilietams rezervuoti ar bagažui skirstyti. Daug tarptautinėms korporacijoms priklausančių globalių tinklų naudojama kompanijos padalinių kasdieniams duomenims surinkti ir kaupti.

Globalūs tinklai gali jungti darbo stotis ar terminalus, taip pat vietinius tinklus. Svarbių permainų įvyko bevielių globalių tinklų srityje. Pavyzdžiui, siekiant sumažinti distanciją tarp įstaigos ir ,,keliaujančios“ darbo vietos (taip dirba prekybos agentai, techninio aptarnavimo specialistai, tolimųjų reisų sunkvežimių vairuotojai) ir tuo būdu padidinti darbo vietos aptarnavimo efektyvumą, naudojami portatyviniai terminalai, veikiantys radijo bangomis ir sujungiantys su tinklo sstotimis. Tai leidžia darbuotojams kreiptis į centrinę organizacijos duomenų bazę nenaudojant įprastinio būdo – telefono – ir nepriklausomai nuo to, kur šie duomenys saugomi. Tokiu būdu technikas gali iš kliento organizacijos suieškoti reikiamas detales savo kompanijos duomenų bazėje, jas užsakyti ir pranešti klientui, kada jos bus pristatytos.

Vertę didinantys tinklai (VAN). Tai viešieji komerciniai duomenų tinklai, kurie ,,didina vertę“, perduodami duomenis ir suteikdami kreipimosi į komercines duomenų bazes bei programinę įrangą galimybes. VAN – sudėtingos sistemos, veikiančios paketų komutavimo metodu taip, kkad šie tinklai gali būti prieinami iš daugelio tipų darbo stočių. Vartotojai moka už persiunčiamų duomenų kiekį, todėl jie registruojami. Šie tinklai teikia panašias paslaugas kaip ir telefono tinklai. Čia galima siųsti duomenis tarp kompiuterių, esančių skirtinguose miestuose ar šalyse. VAN teikia ir specialias paslaugas. Pavyzdžiui, AK viename mieste gali naudoti VAN, norėdamas gauti duomenis centriniame kompiuteryje, esančiame kitame mieste. VAN paslaugų sritis apima elektroninį paštą, kreiptį į vertybinių popierių rinkų informaciją ir kitas viešąsias duomenų bazes, elektroninę bankininkystę ir kitas ūkinių operacijų apdorojimo paslaugas.

VAN naudojimas priklauso nuo daugelio dalykų. Pirmiausia nuosavas platus organizacijos tinklas – brangus malonumas, susijęs su nemažomis investicijomis ir išlaikymo išlaidomis, todėl įstaigos, kurioms reikalingos duomenų perdavimo paslaugos, bet kurioms per brangu instaliuoti nuosavą tinklą arba trūksta techninių žinių ir patyrimo jį eksploatuoti, naudojasi VAN paslaugomis.

VAN siūlo naudotis jo pajėgumais epizodiškai, iškilus realiems poreikiams, o tai iki tam tikro duomenų srautų intensyvumo yra daug pigiau ir paprasčiau, nei naudotis nuosavu tinklu. Vartotojams nereikia rūpintis efektyvia tinklo apkrova ir jo technine būkle. Galiausiai VAN gali suteikti patogią kreiptį į duomenis, kai kitais būdais tai neįmanoma padaryti.

35 klausimas

VIETINIS TINKLAS. JO TOPOLOGIJOS.

Pagal teritorinius požymius tinklai gali būti skirstomi į:

• globalinį;

• regioninį;

• valstybinį;

• vietinį.

Vietinis tinklas – tai tinklas, kuriam būdingas teritorinis ribotumas, paprastai vieno ppastato, ar vienos organizacijos ribose.

Vietinio tinklo veikimas

Įstaiga, nusprendusi sujungti savo kompiuterius į tinklą, įsigyja vadinamąsias tinklo plokštes, kurios įstatomos į kompiuterį. Jos turi savo jungtis. Gali būti naudojami ploni ir stori bendraašiai (koaksialiniai) kabeliai (specialūs), sukta pora, optinio ryšio kabelis. Atlikus techninius darbus, lieka parinkti kompiuterinio ryšio programinę įrangą. Turint šias programas galima naudotis visais vietinio tinklo privalumais.

Duomenų perdavimo greitis vietiniame tinkle siekia nuo 1 iki kelių šimtų Mbps.

Pagal topologiją (pagal jungimo būdą) vietiniai tinklai skirstomi į

• žvaigždinius (star);

• žiedinius (ring);

• magistralinius (bus network).

Žvaigždinis tinklas

Visi junginiai (mazgai) jungiami prie centrinio kompiuterio. Toks tinklas naudojamas, kai dideliam vartotojų skaičiui reikia dalintis dideliais skaičiavimo pajėgumais. Kai dauguma mazgų yra terminalai, centrinis kompiuteris vadinamas valdymo kompiuteriu (host computer), kai asmeniniai kompiuteriai – tarnybine bylų stotimi (File Server). Keli mazgai vienu metu gali naudotis centriniu kompiuteriu, tačiau jei jo darbas sutrinka, išsiderina ir viso tinklo darbas. Atskirus žvaigždinius tinklus galima sujungti į hierarchinį tinklą.

Žiedinis tinklas

Į šį tinklą kiekvienas kompiuteris įjungiamas taip, kad gali ne tik siųsti ar priimti informaciją, bet ir ją retransliuoti adresuodamas kitam vartotojui. Kad ryšys nenutrūktų, retransliavimo stiprintuvai atskiriami nuo paties kompiuterio.

Magistralinis tinklas

Į šį tinklą kompiuteriai sujungiami viena magistrale (susuktų laidų pora, bendraašiu ar optiniu kabeliu). Tai pagrindinis vietinių tinklų organizavimo būdas. Magistralėje vienu mmetu gali būti tik vieno kompiuterio siunčiama informacija.

36 klausimas

INTERNETAS – GLOBALUSIS TINKLAS

INTERNET – tai pasaulinis tinklas – technologijų ir servisų kompleksas. Jo paslaugų sąrašas labai didelis: tai elektroninis paštas, elektroninė skelbimų lenta, bylų persiuntimas, darbas tolimajame kompiuteryje, dalyvavimas konferencijose (on-line), įvairios informacijos paieškos sistemos ir kt.

INTERNET’o atsiradimas

1960 m. kompiuteriai pradėti jungti tarpusavyje naudojant telefono linijas (Tuo užsiėmė JAV mokslininkų grupė ARPA). Buvo siekiama sukurti patikimą kompiuterinį tinklą, kurio atveju šiuo laikotarpiu buvo sukurta „duomenų magistralė“, kuri įgalino sukurti kompiuterinį paštą.

Atsirado konferencijos, galimybė bendrauti greitai ir patogiai su šimtais tūkstančių žmonių visose šalyse.

8-me dešimtmetyje buvo sukurti protokolai, nurodantys, kaip naudotis kompiuterių tinklais. Jie pavadinti INTERNET.

Manoma, kad šiandien INTERNET vartotojų yra per 30 milijonų. Šiuo metu kas 230 min. prie INTERNET’o prisijungia naujas tinklas.

INTERNET’o veikimo principas

Šis principas dar vadinamas „paketų komutavimo“ principu, kai ištisinis vartotojo ar sistemos pranešimas dalijamas į nedidelius paketus, perduodamus tinkle nepriklausomai vienas nuo kito. Kiekvienas paketas turi adresato identifikatorių, pagal kurį visi paketai galutiniame tinklo mazge vėl surenkami į ištisinį pranešimą.

Prie INTERNET’o galima prisijungti 2 būdais:

• per vietinį tinklą (LAN);

• per modemą – į INTERNET’o paslaugų teikėją kreipiamasi ir registruojamasi per modemą, naudojantis komutuojamu telefono ryšiu. Paslaugų teikėjo teikiama galimybė jungtis prie INTERNET’o vadinama laidumui.

37 klausimas

FTP, TELNET ir WWW

paslaugos

FTP paslauga

FTP – tai failų persiuntimo protokolas, reglamentuojantis duomenų perdavimą tarp dviejų tinklo kompiuterių. Serveryje yra FTP programa, kuri tvarko to serverio informacijos resursus. Kiekvienas FTP vartotojas turi atlikti registracijos procedūrą. Tam tikslui serveryje yra rezervuoti anonymous arba guest vartotojai, kurie gali prisijungti, vietoje slaptažodžio nurodę savo elektroninį adresą. FTP serverių pagrindiniuose kataloguose yra README, INDEX arba DIRINFO failai, kuriuose yra papildomi duomenys apie saugomą informaciją. FTP privalumas tas, kad, žinant adresą, galima operatyviai pasiimti informaciją. Blogai, kai tiksliai nnežinoma, kur ir kas padėta kuriame nors FTP serveryje.

Norint atlikti failų persiuntimo veiksmus, reikia žinoti tam tikras komandas. Internete galite surasti įvairiausios informacijos: nuo mokslinio straipsnio iki populiarios dainos teksto, nuo laisvai platinamų programų iki kompiuterinių žaidimų. Šią informaciją galima atsiųsti ne tik FTP priemonėmis, bet ir naudojant Gopher ar WWW paslaugas. Taigi, FTP – tai:

galimybė pasinaudoti Interneto failų bibliotekomis (pavyzdžiui, programinės įrangos, istorinių dokumentų, dainų tekstų); FTP leidžia persiųsti tuos failus į savo kompiuterį;

failų persiuntimas tarp nnutolusių Interneto kompiuterių, kurie bendruoju atveju gali būti skirtingos architektūros.

Telnet paslauga

Telnet – tai paslauga, leidžianti naudoti nutolusio kompiuterio resursus. Jūs galite prisijungti ne tik prie kompiuterio tame pačiame kambaryje ar pastate, bet ir prie kompiuterio, esančio kitame pasaulio krašte. TToks prisijungimas prie nutolusio kompiuterio vadinamas terminalo emuliacija. Dauguma tinklo kompiuterių naudoja VT100 tipo terminalo emuliaciją.

Prisijungę prie nutolusio kompiuterio, savo kompiuterio klaviatūrą jūs naudojate komandoms ir duomenims įvesti, o ekraną – informacijai iš nutolusio kompiuterio skaityti. Galite naudotis visais nutolusio kompiuterio resursais. Kliento programa telnet suteikia galimybes:

peržiūrėti nutolusio kompiuterio katalogus;

jungtis prie duomenų bazių ir ten ieškoti reikalingos informacijos;

jungtis prie pasaulio bibliotekų ir patikrinti, ar ten yra jums reikalingų knygų;

registruotis įvairioms mokymo programoms;

užpildyti jums reikalingos informacijos užsakymo ir gavimo formas.

Norėdami pradėti darbą su telnet programa, pirmiausia turite žinoti nutolusio kompiuterio skaitmeninį IP adresą arba vardą. Daugeliu atvejų jungiantis reikia turėti savo prisijungimo vardą ir slaptažodį tame kompiuteryje. Kai kurie nutolę kompiuteriai (serveriai) leidžia prisijungti, vartojant pprisijungimo vardus guest, info, anonymous ir pan. Šie ir panašūs prisijungimo vardai leidžia naudotis daugelio nutolusių kompiuterių laisvai prieinamų bibliotekų katalogais ar duomenų bazėmis. Reikia nepamiršti, kad su telnet programa prisijungti galima ne prie visų kompiuterių, o tik prie tų, kurie teikia šią paslaugą. Telnet programą jūs galite vykdyti visose operacinėse aplinkose.

WWW paslauga

Kompiuterių tinklo pagrindinis tikslas – greitai perduoti informaciją. Pasitelkęs klasikinį informacijos gavimo metodą, vartotojas turi tiksliai žinoti, kur saugoma informacija pasauliniame kompiuterių tinkle. Naudojant FTP paslaugą, galima žžinomu adresu kreiptis į FTP serverį ir persiųsti duomenis. Naudojant WWW, tai nebūtina (nors ir neblogai). Šioje paieškos sistemoje jau yra DB principu realizuota paieška. Vartotojui nebūtina žinoti ir saugomos informacijos formatus. Vaizduojant dokumentą, sistema pažins jo formatą ir konvertuos į sau patogią formą.

Jau pabrėžta, kad Internetas yra kolektyvinė informacijos resursų eksploatavimo sistema. Didžioji dalis pirmųjų Interneto paslaugų – FTP, elektroninis paštas – buvo skirti informacijos mainams tarp tinklo kompiuterių. Kiti – telnet, rlogin – skirti darbui su nutolusiais tinklo kompiuteriais. Tobulėjant kompiuterinėms sistemoms, didėjo informacijos srautai ir reikėjo kurti naujus informacijos paieškos metodus, kad palengvėtų pats paieškos procesas, nekreipiant dėmesio nei į formatus, nei į resursų buvimo vietą pasauliniame Interneto tinkle. Vartotojas, naudodamas WWW paslaugą, gali atsiųsti į savo kompiuterį bet kokio formato dokumentą. Peržiūrint dokumentą, realizuotas perėjimas (angliškai – link) į kitą dokumentą, kuris gali būti bet kuriame Internet tinklo serveryje. WWW dokumentai vadinami WWW puslapiais. Jiems aprašyti vartojama HTML kalba. Šia kalba galima aprašyti namų puslapius, kuriuose yra tekstinė, grafinė, garso, vaizdo informacija, taip pat nuorodos į kitus WWW dokumentus, dialogo langai ir kitos priemonės.

Daugialypės informacijos tinklas (Web, WWW) – populiariausia Interneto paslauga. WWW labai lengva naudoti – informacijai išrinkti nereikia jokių komandų. Be to, Web lleidžia jungtis ir prie FTP kompiuterių. Svarbiausia Web populiarumo priežastis yra hipertekstas ir hipernuorodos. Norint jas suvokti, prisiminkite enciklopediją. Sakykim, skaitydami apie Antarktidą ir pamatę paveikslėlyje pingviną, norite daugiau apie jį sužinoti. Randate enciklopedijoje raidę „P“ ir straipsnelį apie pingviną. Analogiškai ir Web aplinkoje. WWW objektas – tai ir tekstas, ir vaizdas, ir garsas. Pasirinkę išryškintą hipernuorodos žodį ar frazę ir paspaudę , gaunate papildomą arba visiškai naują informacinį dokumentą. Savo veiksmais Web panašus į Gopher servisą, tačiau žymiai pažangesnis ir tobulesnis. Vietoj meniu sąrašo, čia jūs gaunate išsamų aprašymą. Web tinklas pasiekia hipertekstinės informacijos bibliotekas tūkstančiuose Interneto serverių. WWW yra palaikomas ryšys ir su kitais Interneto servisais (FTP, Telnet, WAIS, Gopher ir kt.).

Kiekvienas Interneto vartotojas gali kurti savo namų puslapius, kaupti juose informaciją. Tam reikia turėti diskinės atminties resursų viename iš Interneto tinklo serverių. Patyrę Interneto vartotojai savo personaliniuose kompiuteriuose instaliuoja WWW serverius.

WWW puslapiuose yra sukurtos galingos paieškos sistemos yahoo.com, infoseek.com ir kitos.

38 klausimas

Elektroninis paštas yra viena populiariausių Interneto paslaugų.

Elektroninis paštas – tai elektroninės žinutės persiuntimas iš vieno pašto serverio į kitą.

Pašto serveris – specialus kompiuteris¸ skirtas priimti, siųsti ir saugoti elektronines žinutes.

Tačiau el.paštas – ne tik trumpų žinučių persiuntimas; galima dalyvauti pokalbiuose, diskusijose, gauti specialių tteminių naujienų. Jis turi ir pranašumų ir trūkumų.

Pagrindinės el.pašto savybės:

Greitis ir sinchroniškumas. Telefonu žinia perduodama nedelsiant, el.paštu – per kelias sekundes ar minutes, paprastu paštu – per kelias dienas ar savaites. Perduodant žinią telefonu, žinios perdavėjas ir priėmėjas turi veikti sinchroniškai. El.paštas ir paprastas paštas veikia asinchroniškai (laiškas ir siunčiamas, ir priimamas kiekvienam tinkamu laiku).s

Naudojant el.paštą, laiško pristatymo laikas susideda iš dviejų dalių: laiko, per kurį laiškas pasiekia jūsų pašto serverį, ir laiko, per kurį jis yra perskaitomas. Pirmasis priklauso nuo to, kaip jūsų pašto serveris yra įjungtas į tinklą. Antrojo laiko tarpo neina kontroliuoti. Jei el.paštas nėra dažnai tikrinamas, pristatymo greitis tampa bereikšmis. El.pašto populiarumas priklauso nuo laiško patekimo į serverį ir perskaitymo momento.

Formalumas. Žinutė, siunčiama el.paštu, visada yra spausdinama, ir jokiame vadovėlyje nėra aprašyta, kaip “elektroninis” laiškas turi atrodyti. Be to, el.laiške visada išnyksta asmenybė – didelės kompanijos boso el.pašto adresas atrodo lygiai taip pat, kaip ir bet kurio kito žmogaus.

Atsakomybė. Gana didelė problema – dažnas formalumo nesilaikymas. Rašantysis turi jausti atsakomybę už savo el. laiškus. El.paštu parašytų minčių sunku atsisakyti – kažkas gali būti tą laišką išsaugojęs kompiuterio atmintyje. Tačiau laišką galima nusiųsti ir atgaliniu adresu.

Didelės žmonių grupės bendravimas. Telefonu gali bendrauti tik ribotai maža žmonių grupelė,

rašant paprastą laišką daugeliui žmonių, jį tektų perrašinėti.

El.paštu laiškas gali pasiekti dideles bendraujančiųjų grupes, bet kuris iš jų gali bendrauti su bet kuriuo. Tai labai patogus būdas informacijai platinti ar užduoti klausimus, vykdyti apklausas.

Slaptumas. Siunčiant paprastą laišką, jis yra saugomas pašto tarnybose, kiekvienas laiškas yra užklijuotame voke. Į pokalbį telefonu sunku įsiterpti.

El.laiškas keliaudamas gali patekti į kompiuterį, kurio sistemos apsauga nepakankama. Be to, lengva suklysti nurodant gavėjo adresą, tuomet jis pateks sistemos administratoriui.

Trumpi patarimai apie el.laišką:

1. Nerašykite laiške tokių dalykų, kurių nnenorite viešai skelbti. Jūs nesate užtikrintas, kas laišką skaitys tik adresatas.

2. Nesiųskite įžeidžiančių, grasinančių laiškų.

3. Juokaukite protingai.

4. Nerašykite ilgų eilučių, tai leis jūsų laišką perskaityti iš bet kurio terminalo.

5. Naudokite mišrias raides – ir didžiąsias, ir mažąsias. Vien didžiosios – tik minčiai paryškinti.

6. Nenaudokite el.laiškuose ypatingų šriftų, tokių, kaip bold, italic.

7. Prieš išsiųsdami laišką, jį dar kartą perskaitykite.

8. Ištrinkite užsigulėjusius laiškus.

9. Nekeiskite susitikimų akis į akį į susirašinėjimą el.paštu.

10. Nepersiuntinėkite grandininių laiškų (ištiks laimė, jei išsiųsi penkiems žmonėms.).

11. Nebūkite per drąsus, nors ir “slepiatės” po slapyvardžiu (maumas@hotmail.com).

12. Nustatykite pirmumą: pirmiausia susitikimai aakis į akį, paskui telefono skambučiai, balso paštas ir elektroninis paštas.

13. .

El.pašto adresas

El.pašto adresas susideda iš trijų dalių: Vartotojo_vardas@pašto_serverio_vardas.srities_vardas

1. vartotojo_vardas nurodo konkretų žmogų, kuriam priklauso ta pašto dėžutė.

2. @ – specialus ženklas, kuris skiria vartotojo vardą nuo pašto serverio adreso.

3. Pašto_serverio_vardas nurodo konkretaus kompiuterio vvardą, srities_vardas nurodo konkrečios organizacijos vardą, šalies kodą ar srities rūšį.

Pvz.: burzum@03bar.ktu.lt

Reikalingo kito žmogaus el.pašto adreso galima ieškoti kataloge “Four11” adresu http://www.four11.com

Failų prijungimas

Kurį laiką buvo galima siųsti tik trumpas žinutes, vėliau atsirado poreikis persiųsti MS Windows aplinkos, grafinius, garsinius ir vaizdo failus, programų paketus. Tam buvo sukurtas specialus Interneto protokolas MIME (Multipurpose Internet Mail Extension) bei speciali kodavimo programa Uuencode. Taip failai siunčiami kaip prijungti dokumentai. Šie specialūs protokolai naudoja sudėtingą matematinę formulę, kuri tokius failus verčia tekstiniais formatais ir atvirkščiai (užkodavimas ir dekodavimas). Vartotojui, gavusiam laišką su failu, siūloma jį saugoti atminties diske. Failų prijungimo procedūra priklauso nuo to, kokią pašto programą jūs naudojate.

El.pašto programos

Viena patogiausių pašto programų – PINE , sukurta Vašingtono universitete – veikia UNIX sistemoje. TTaip pat galima jungtis su telnet programa.

MS Windows aplinkoje pašto programos veikia tokiu principu: savo kompiuteryje parašote laišką ir nurodote programai jį siųsti. Programa jungiasi prie SMTP (Simple Mail Transfer Protocol) serverio. SMTP serveris toliau laišką siunčia nurodytu adresu.

Programa naudoja POP3 (Post Office Protocol) protokolą, kuris naujai atėjusius laiškus iš POP serverio persiunčia į jūsų kompiuterį.

El.paštui skaityti naudojamos programos – Eudora, Netscape, MS Explorer, MS Exchanger, Internet Mail.

Elektroninio pašto panaudojimas

Naudojamas bendravimui ir bendradarbiavimui su nutolusiais informacijos vartotojais, gali būti ttobulinami įvairūs mokymosi įgūdžiai, pavyzdžiui, aptariamas bendras darbas, aiškinami mokymosi tikslai ir pan.

El. pašto naudojimas – darbas su tekstine informacija. Tikslas: suformuoti pranešimą ir perduoti jį skaitytojui. Kompiuterinio teksto rengimas skatina tokius metapažinimo įgūdžius kaip nuolatinį formuluojamos minties permąstymą – argumentų parinkimas ir įtaigus jų pateikimas skatina analitinį mąstymą. Be to, naudojantis el.paštu gali būti tobulinamas kolektyvinis rašymas, debatai ir problemų sprendimas.

39 klausimas

Elektroninė komercija

E-komercija ir e-verslas neseniai į apyvartą patekę terminai. E-komercija apima visas santykių, susijusių su tarptautinių ir nacionalinių sandorių sudarymu elektroniniu būdu, rūšis: pirkimą, pardavimą, tiekimą, užsakymus, reklamą, konsultavimą.

Internete perkama ir parduodama:

produktai: kompiuteriai, drabužiai, knygos – visa, ką galima įsivaizduoti;

pramogos: žaidimai, loterijos ir t.t.;

paslaugos: kelionės, reklama, skelbimai ir t.t.

E-komercija yra pasaulinis reiškinys. Jos infrastruktūra kuriama, atsižvelgiant į konkurenciją ir jos palaikymą, privačias investicijas, valstybines ir tarptautines skatinimo programas, atvirą ir pigų priėjimą prie interneto.

Visame pasaulyje ir atskiroje įmonėje e-komercija vykdoma etapiškai:

1. Savo svetainės sukūrimas ir informacijos apie save patalpinimas joje.

2. Aktyvus ir pasyvus komunikavimas (informacijos atnaujinimas, atsakymai į klausimus ir pan.).

3. Visos veiklos operacijų perkėlimas į internetą: pirkimas, pardavimas, užsakymas ir t.t.

E-komercijos rūšys:

elektroninės parduotuvės;

elektroniniai skelbimai;

elektroniniai aukcionai;

elektroninė bankininkystė;

elektroninis tarpininkavimas.

E-parduotvės yra realių parduotuvių analogai, kur galima pamatyti prekes, gauti jų išsamų aprašymą. Norint tokiose parduotuvėse nusipirkti prekes, tereikia užpildyti pirkėjo registracijos iir pirkimo anketą bei atsiskaityti mokėjimo kortele. Elektroniniai skelbimai yra panašūs į skelbimus spaudoje. Čia taip pat skelbiama, kas perkama, parduodama ir keičiama, nurodant svarbiausius produkto parametrus, kainą bei būdą, kaip galima surasti pirkėją ar pardavėją.

Elektroninių aukcionų principas yra toks: pardavėjai, norintys parduoti el. aukcione, moka įmonei, skelbiančiai el. aukcioną, mokestį už prekės paskelbimą aukciono rubrikoje, taip pat nedidelį procentą nuo galutinės prekės kainos. Potencialūs pirkėjai naršo po rubriką ir siūlo savo kainą patikusiai prekei, aišku, didesnę už kito siūlytojo. Jeigu pirkėjo pasiūlyta kaina priimama, jis turi teisę tą prekę nusipirkti.

Elektroninė bankininkystė yra moderni, patogi ir patikima, kliento banko sąskaitų tvarkymo sistema, leidžianti gauti informaciją ir atlikti operacijas iš savo darbo vietos. Šiuo metu yra aktyviai kuriama ir jau kai kur naudojama klientų aptarnavimo sistema, veikianti per internetą.

Elektroninei komercijai būtina infrastruktūra, kuri palengvintų pirkėjų ir pardavėjų sąveiką. Ši infrastruktūra dar vadinama e-komercijos architektūra, kuri susideda iš keturių dalių:

tinklo paslaugų tiekėjų;

techninės įrangos;

programinės įrangos;

paslaugų.

E-komercijos pranašumai:

greitai ir tiksliai bendraujama su darbuotojais, klientais, partneriais, investuotojais;

didesnis prekių ir paslaugų pasirinkimas;

mažesnės kainos;

produktus ir paslaugas galima prisitaikyti sau;

taupomi ištekliai;

mažinami kaštai;

patogesnis ir efektyvesnis pirkėjų aptarnavimas;

patogesnė pervežimų ir tiekimo sistema;

tobulinama įmonės informacijos sistema;

atsiveria naujos verslo galimybės.

E-komercijos trūkumai:

spendimai ir sistemos ne visada suderinamos. Įmonės kuria ir diegia savas e-komercijos ssistemas ir produktus. Tai reikalauja įvairių standartų ir modelių, palaikančių šias e-komercijos sistemas. Be to sistemos turi sugebėti aptarnauti klientus;

nauji sprendimai ne visada suderinami su jau esančiomis sistemomis;

projektavimas ir vystymas kainuoja. Reikia atsižvelgti ne tik į projektavimui ir vystymui skirtas lėšas, bet ir į tolesnio sistemų palaikymo ir vystymo kaštus;

reikia palaikyti elektroninių duomenų mainų standartą;

ne visada patogu priimti mokėjimus.

Kai kalbama apie el. verslą internete, įmonės skirstomos į tris grupes. Pirmosios – tai kompanijos, tradiciniu būdu plėtojančios savo verslą. Antrai grupei priklauso kompanijos, kurios derina sandorius, atliekamus internete, su fiziniu prekių judėjimu. Trečioji grupė – įmonės, kurios užsiima verslu tik internetu. Kaip ir tradiciniame versle, įmonių veiklą pradedame nuo verslo plano. Siekiant plėtoti sėkmingą verslą internete, reikia nustatyti verslo tikslus ir strategiją; marketingo strategiją; finansų struktūrą; darbuotojų valdumo metodus. Tai šiek tiek skiriasi tradicinių įmonių veiklos planavimų. Interneto verslininkui atsiveria vartotojai visame pasaulyje, bet tuo pačiu jo idėja tampa prieinama dideliam konkurentų ratui. Neribotos galimybės interneto versle derinamos su nuolatinėmis grėsmėmis, todėl būtina keisti visą verslo modelį, nekintančios lieka tik misija, vizija ir kompanijos kompetencija. Visos neesminės verslo funkcijos turi būti atiduotos aptarnaujančioms kompanijoms, bankams, telekomunikacijų tiekėjams ir pan.

Norint imtis e-komercijos, reikia turėti:

produktą/paslaugą;

savo tinklalapį;

registruotą svetainės adresą;

būdą priimti užsakymus;

būdą priimti pinigus (paprastai

sąskaita apmokama kred. kortelėmis);

galimybę įvykdyti užsakymus;

būdą priimti grąžinamus produktus;

būdą priimti klientų pretenzijas;

būdą aptarnauti klientus.

El. atsiskaitymai yra pagrindinė e-komercijos dalis. Elektroninė atsiskaitymų sistema turėtų veikti realaus laiko režimu ir saugiai. Tačiau tam reikia sukurti atitinkamą aplinką: įteisinti elektroninę sandorio sudarymo formą; sukurti elektroninių dokumentų naudojimo vykdant el. atsiskaitymus normatyvinę bazę; sukurti elektroninio parašo naudojimo taisykles ir t.t.

Mūsų šalyje bendrovė ‘Penki kontinentai’ vykdo elektroninių atsiskaitymų autorizavimą “WorldPay”sistema. Lietuvoje el. atsiskaitymams naudojamos magnetinės ir integroscheminės kreditinės kortelės: IMPARcard, Visa, Mastercard ir kt. ŠŠis atsiskaitymo būdas, nenaudojant grynųjų pinigų, leidžia atlikti tokias operacijas:

išsiimti grynųjų pinigų;

mokėti mokesčius;

atsiskaityti už prekes ir paslaugas realiose parduotuvėse ir internete.

Be kortelinės atsiskaitymų sistemos internete yra dar kelios alternatyvios atsiskaitymo sistemos, kurios dalijamos į dvi grupes:

1. sąskaitos valdymas per internetą;

2. elektroninių pinigų naudojimas, atsiskaitant su parduotuvėmis.

Pirmosios grupės paslaugas Lietuvoje teikia Vilniaus bankas, Snoro bankas. Klientas gali pasirinkti bankinių operacijų atlikimą per internetą (VB Telebankas) arba bankinių operacijų atlikimą telefonu (VB Linija).

E-komercijoje vienas iš svarbiausių reikalavimų yra informacijos saugumas. Šis reikalavimas dalijamas į ttris aspektus:

slaptumas: siųsdamas dokumentą, siuntėjas nori, kad jį skaitytų gavėjas, ypač tai svarbu, jei siunčiamas kredito kortelės numeris;

autentiškumas: gaudamas dokumentą, gavėjas nori, kad jis būtų toks buvo išsiųstas ir kad jo siuntėjas būtų tas asmuo, kurio gavėjas tikisi;

efektyvumas: tiek gavėjas ttiek ir siuntėjas norėtų, kad pritaikius saugumo sistemą, darbo našumas nesumažėtų arba bent jau sumažėtų nežymiai.

Šiuo metu technologija suteikia vienintelę saugią sistemą – kriptografines sistemas, skirtas įvairaus pobūdžio sandoriams. Finansinėms operacijoms naudojamos šifravimo priemonės ir informacijos filtravimo bei saugos priemonės “brandmauer” arba “firewall”. Jų veikimą ir e-komercijos funkcionavimą sąlygoja esama juridinė bazė. Lietuvoje jau priimtas Elektroninio parašo įstatymas, rengiamas Elektroninio dokumento įstatymas. Elektroninis parašas įstatyme apibūdinamas kaip “elektroniniai duomenys, kurie įterpiami, prijungiami ar logiškai susiejami su kitais elektroniniais duomenimis pastarųjų autentiškumui patvirtinti arba pasirašančiajam asmeniui identifikuoti”. Elektroninis parašas yra unikalus kiekvienam klientui suteikiamas slaptažodis. Jis patvirtina, kad dokumentą išsiuntė konkretus asmuo ir kad siunčiami duomenys nebuvo pakeisti. Suteikiant elektroninį parašą, reikalinga trečioji šalis, laiduojanti elektroninio parašo ir juo pasirašysiančio asmens ssąryšį ir to sąryšio nustatymo priemones.

Elektroninis parašas yra pagrindinis elektroninių dokumentų ar sandorių elementas, suteikiantis jiems juridinę galią, tačiau neapimantis visų jiems keliamų reikalavimų. Todėl el. dokumentų ar sandorių įteisinimas reikalauja atskiro el. dokumentų, el. sandorių ar e-komercijos įstatymo.

E-komercija sėkmingai gali būti vystoma tik tuo atveju, jei jai yra sukurta teisinė aplinka. 1998 metais Jungtinių Tautų Tarptautinės Prekybos Teisės Komisija, formuodama vienodą požiūrį į elektroninę komerciją, ir įteisindama elektroninę sutarties sudarymo formą, patvirtino e-komercijos įstatymo modelį. Europos Komisija, siekdama ssuvienodinti e-komerciją reglamentuojančią atskirų šalių įstatyminę bazę ir teisinius aktus, priėmė kelias direktyvas, kurias ES šalys per 18 mėn. Turi adaptuoti savo teisinėse sistemose. Svarbiausios ES direktyvos reglamentuoja:

reikalavimus informacinės visuomenės paslaugų tiekėjams;

reikalavimus komercinėms komunikacijoms;

elektroninių sutarčių sudarymą;

telekomunikacinių tarpininkų atsakomybę ir kt.

Lietuvoje teisinė e-komercijos aplinka dar tik pradedama kurti. Didžioji dalis dabartinių Lietuvos įstatymų šiuo metu nereglamentuoja arba netinkamai reglamentuoja visuomeninius santykius, atsirandančius kartu su elektronine komercija. 2000 m. Lietuvoje priimtas elektroninio parašo įstatymas. Šiuo metu ruošiamas Lietuvos elektroninės prekybos įstatymas, kuriame numatoma:

įteisinti informacinės visuomenės paslaugų teikimą;

pripažinti elektroninę informaciją;

aptarti elektroninių sutarčių sudarymą;

reglamentuoti reikalavimus komercinėms komunikacijoms;

nustatyti telekomunikacinių tarpininkų atsakomybę ir kt.;

ruošiamas Lietuvos elektroninės prekybos įstatymas iš esmės turi atlikti ES e-komercijos direktyvas.

Praktikoje diegiant elektroninę komerciją, teikiant informacinės visuomenės paslaugas dar nėra išspręstos tokios teisinės e-komercijos problemos kaip apmokestinimas, vartotojų teisių apsauga ir kt.

40 klausimas

Elektroniniai duomenu mainai

Nauja ir šiuo metu plintanti ryšių technologijos sritis, palengvinanti informacijos mainus-tai elektroniniai duomenų mainai, kuriems įvardinti naudojama santrupa EDI.

Edi paskirtis-automatiškai keistis ūkinės veiiklos dokumentais.Čia pateiksiu keleta EDI apibrėžimų:

EDI¬-tai duomenų apie standartines ūkinės veiklos operacijas perdavimas iš vieno kompo kitam kompui standartiniu formatu, leidžiantis gavėjui galutinai atlikti ir įforminti šias operacijas.

EDI yra procesas , kuris prasidėjęs vienoje ūkinėje veiklos sistemoje , tęsiasi kitoje ūkinės veiklos sistemoje be žmogaus įsikišimo

Elektroninių dduomenų mainų sąlygomis dokumento duomenys neturi būti gavėjo išnaujo įvedinėjami . Šiuo atvėju dokumentas iš vieno taikomojo informacinės sitemos uždavinio perduodamas kitam taikomajam uždaviniu.

EDI apima tokius duomenų perdavimus:

Susijusių su prekyba duomenų perdavimas(pirkimo orderiai, važtaraščiai). Šiuo metu tai plačiausiai naudojamas elektroninio duomenų perdavimo būdas.

Elektroninis fondų perdavimas. Šis persiuntimas naudojamas važtaraščiams apmokėti

Techniniai duomenų(dažniausiai grafinių) perdavimas(CAD/CAM duomenys).Šis EDI naudojimo variantas-tai automatinis grafinės medžiagos siuntimas.Pvz. galime pasikeisti brėžiniais, parengtais kompiuterizuota projektavimo sistema CAD.

Tiesioginės užklausų-atsakymų operacijos.Šiuo atveju vartotojas gali pageidauti skrydžiu į atitinkamą vietovę sąrašo, skrydžių laiko sąrašo ar duoti kitus nurodymus sistemai, galiausiai užsisakyti bilietą ir jį išsispausdinti.

Pagrindiniai EDI privalumai:

• Tikslesnė informacija ir mažesnis klaidų skaičius;

• Mažesnės papildomo duomenų įvedimo apimtys;

• Spartesnis informacijos perdavimas tarp organizacijų;

• Mažesnės atsargos ir jų išlaikymo sąnaudos;

• Glaudesni santykiai tarp tiekėjų ir pirkėjų;

• Efektyvesni kompanijos marketingo veiksmai ir didesnė jų vertė;

• Didesnis darbo našumas;

• Mažesnis popierinių dokumentų srautas tarp organizacijų;

• Programų ir procedūrų standartizavimas;

• Galimybė sumažinti personalo skaičių;

EDI trūkumai:

• norint, kad EDI diegimas būtu sėkmingas, reikalinga vadovybės parama;

• nėra vieningos EDI sampratos, trūksta apibendrintos tokių sistemų darbo patirties;

• nėra paprasta nustatyti EDI tiekiamą naudą;

• EDI diegimas reikalauja nemažų investicijų;

• EDI sistemos paprastai tampa rentabiliomis tik esant didelėms perduodamų duomenų apimtimis;

• Sudėtingi ryšiai tarp daugybės partnerių (tiekėjų,gamintojų,pirkėjų, ir t.t), siunčiančių vieni kitiems duomenys;

• Nėra nusistovėjusių EDI standartų;

• EDI gali būti organizacinės kultūros pokyčių priežastimi;

• Daug partnerių ūkiniuose ryšiuose nnenaudoja EDI;

Pirmosios EDI sistemos buvo labai individualios ir vartotojas pasirinkimo neturėjo.Pagrindiniai šiuo metu žinomi EDI sistemų tipai:

Tiesioginio kreipimosi sistemos. Tai specifinių, sukurtų tik vienai organizacijai sistemų įpėdiniai. Tokias sistemas gali sau leisti turėti daugiausiai tik didelės kompanijos, norinčios turėti ir naudoti nuosavą EDI sistemą.

Vertę didinantys tinklai. Tai regioninių ir tarptautinių ryšių sistemų paslaugos, giminingos elektroniniam paštui. Čia vartotojas prižiūri nuosavą EDI sistemą, o pranešimai tarp pirkėjų ir pardavėjų siunčiami taip vadinamos trečiosios šalies perdavimo linijomis.

Trečiosios šalies paslaugos. Šiuo atveju EDI komunikacinių paslaugų tiekėjai įrengia sistemas pirkėjų ir pardavėjų darbo vietose, užtikrinant ryšį tarp šių dviejų partnerių. Šios grupės EDI dažnai teikia papildomas paslaugas, pavyzdžiui, konsultuoja EDI sistemos planavimo, įrengimo bei priežiūros klausimais.

Šiuolaikinės EDI sistemos dažniausiai yra trijų paminėtų sistemų hibridas. Pirmosios ir paprasčiausios EDI sistemos – tai tiesioginio kreipimosi sistemos. Nuosavybės atžvilgiu jos gali būti priklausančios pirkėjui arba priklausančios tiekėjui (pardavėjui).

TURINYS:

2 klausimas 1

3 klausimas 4

4 klausimas 5

5 klausimas 6

6 klausimas 7

7klausimas 8

8 klausimas 8

9 klausimas 8

10 klausimas 9

11 klausimas 10

12 klausimas: 11

13 klausimas 13

14 klausimas 13

15 klausimas 14

16 klausimas 14

17 klausimas 15

18 klausimas 15

19 klausimas 17

20 klausimas 18

21 klausimas 22

22 klausimas 24

23 klausimas 25

24 klausimas 25

25 klausimas 26

26 klausimas 27

27 klausimas 29

28 klausimas 30

29 klausimas 31

30 klausimas 32

31 klausimas 32

32 klausimas 32

33 klausimas 33

34 klausimas 33

35 klausimas 38

36 klausimas 38

37 klausimas 39

38 klausimas 40

39 klausimas 42

40 klausimas 44

Related Posts