Nacionaliniai parkai

Home / Geologija / Nacionaliniai parkai

TURINYS

Įvadas…………………………3

Aukštaitijos nacionalinis parkas………………………..4

Dzūkijos nacionalinis parkas…………………………5

Kuršių nerijos nacionalinis parkas……………………….8

Trakų istorinis nacionalinis parkas………………………10

Žemaitijos nacionalinis parkas………………………..12

Literatūra…………………………14ĮVADAS

Graži ir įvairi gamta, margų margiausi kraštovaizdžiai.. Nacionaliniai parkai atspindi stambių geografinių sričių kraštovaizdį ir kultūrą. Trys dešimtys regioninių parkų saugo ir reprezentuoja atskirų Lietuvos regionų gamtiniu, etnokultūriniu, rekreaciniu bei estetiniu požiūriu vertingiausias ekosistemas ir gamtos bei kultūros kompleksus. Parkai įkurti vietovėse, pasižyminčiose natūraliais kraštovaizdžiais, saugotinų gamtos ir kultūros vertybių gausa, gamtos ir žmonių santarve. Įkurti ten, kur gyva istorinė atmintis, gyvas gamtos, kaip žmogaus ir tautos lopšio, ssuvokimas. Turtinga parkų augmenija, didžiulė gyvūnijos įvairovė. Čia galima sutikti visus į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytus gyvūnus, rasti visus retuosius augalus.

Konservacinėse – rezervatų ir draustinių – zonose vykdomos mokslinės programos. Dideli plotai skirti trumpalaikiam ir ilgalaikiam poilsiui, lankytojai gali susipažinti su parkų gamta ir kultūros paveldu. Politinės aplinkybės nulėmė XX amžiaus antroje pusėje Lietuvoje vykdytą neapgalvotą urbanizaciją, kai technologiškai atsilikusi pramonė pasiekė atokiausius šalies kampelius. Dėl to, kad dar galime džiaugtis didžiuliais patrauklios gamtinės aplinkos plotais, turime dėkoti šalies mmiškininkams, jų ekologinei nuovokai. Daug triūso reikalauja šalies kraštovaizdžio įvairovės bei ekologinės pusiausvyros išsaugojimas. Nykstančių gamtos vertybių saugojimo ir atkūrimo rūpesčiai ir šiandien gula ant šalies miškininkų pečių.

Visoje šalies teritorijoje išsidėstę penki nacionaliniai parkai, kurie skirti Lietuvos gamtos pažinimo iir istorijos žinių gilinimui. Čia skirti specialūs plotai dirbamai žemei bei rekreacijai.

• Dzūkijos nacionalinis parkas Druskininkuose.

• Žemaitijos nacionalinis parkas prie Plungės.

• Trakų istorinis nacionalinis parkas.

• Aukštaitijos nacionalinio parkas ties Ignalina.

• Kuršių Nerijos Nacionalinis parkas prie Baltijos jūros.

Lietuvos nacionaliniai parkai įsteigti vertingiausiems kraštovaizdžio kompleksams ir antropoekosistemoms, reprezentuojančioms Lietuvos Respublikos etnokultūrinių sričių gamtinius bei kultūrinius savitumus, išsaugoti, tvarkyti ir naudoti. Jų paskirtis – išsaugoti gamtiniu, kultūriniu požiūriais vertingus kraštovaizdžio kompleksus ir objektus, išlaikyti ekosistemų stabilumą, atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtinius, kultūrinius kompleksus bei objektus, plėtoti mokslinius tyrimus, propaguoti ir remti Lietuvos regionų tradicinę gyvenseną. Šiuo metu Lietuvoje yra 5 nacionaliniai parkai. 1991 m. įsteigti Dzūkijos, Kuršių nerijos ir Žemaitijos nacionaliniai bei Trakų istorinis nacionalinis parkai bei pervadintas Aukštaitijos nacionaliniu parku 1974-aisiais įsteigtas LLTSR nacionalinis parkas. Visi nacionaliniai parkai užima 1523 kvadratinių kilometrų, tai sudaro daugiau kaip du proc. šalies teritorijos. Aukštaitijos nacionalinis parkas

Seniausias, 1974 m. įkurtas Aukštaitijos nacionalinis parkas – reprezentuoja miškingą ežerynų kraštovaizdį, saugo unikalią trijų kraštovaizdžio sričių sandūroje esančių Žeimenos aukštupio ekosistemų, Ažvinčių (Gervėčių) sengirės ir Balčio ežero gamtinius kompleksus, Baluošo, Šiliniškių, Tauragno, ir Uteno miškingų ežeruotų dubaklonių, Kiaunos slėnio bei Benediktavo moreninio masyvo kraštovaizdį, kitas gamtos vertybes, jame net 104 pušynų apsupti ežerai.

Aukštaitijos nacionalinio parko teritoriją sudaro 40570 hha. Šis parkas yra apie 100 km atstumu į šiaurę nuo Vilniaus, apie 170 km į šiaurės rytus nuo Kauno. Geležinkelis Sankt – Peterburgas -Vilnius -Varšuva -Berlynas eina pietrytiniu parko pakraščiu. Ignalinos rajonui priklauso 50% parko teritorijos, Utenos rajonui-25%, Švenčionių rajonui-25%. Parko direkcija yra Palūšės kaime, Ignalinos rajone.

Aukštaitijos nacionaliniame parke yra 116 kaimų, kuriuose gyvena daugiau kaip 2000 žmonių. Didžiausia yra Kaltanėnų gyvenvietė (apie 300 gyventojų). 10 gyvenviečių turi apie 100 gyventojų. Dauguma kaimų-kelių sodybų grupė. Rečiausiai gyvenama šiaurinė-miškingiausia-parko dalis. Čia kaimai įsikūrę paežerėse arba paupiuose. Yra išlikusių daug vienkiemių. Parke yra išlikę šeši etnografiniai kaimai-Šuminai, Strazdai, Varniškės-II, Salos-II,-išsaugoję senąją planinę kaimo užstatymo struktūrą. Kretuonys, Šakališkė, Meironys, Ginučiai yra gatviniai kaimai. Jiems būdinga tai, kad abipus kelio gyvenamieji namai buvo statomi galu, toliau už jų stovi ūkiniai pastatai.

Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijos reljefas yra labai įvairus. Vidutinis aukštis virš jūros lygio-150-155 m. Aukščiausios kalvos iškyla daugiau kaip 200 m. v. j. l. Žemiausios įdubos (40-60 m) užlietos vandens. Paviršiaus nelygumų amplitudė-beveik 100 m. Reljefą suformavo ledynai, kurie ne vieną kartą dengė Lietuvą. Paskutiniojo apledėjimo metu susidarė ežeringos moreninės aukštumos. Labai įdomus Šiliniškių kalvagūbris, kurio tąsoje yra Ginučių ir Papiliakalnės piliakalniai, Ledakalnis. Iš abiejų pusių jį supa dvi gilios ežerų rinos. Klimatas yyra jūrinis-žemyninis. Per metus vidutiniškai 1707 valandas šviečia saulė. Vidutinė metinė temperatūra yra +5,5°C. Šilčiausias yra liepos mėnuo (vidutinė temperatūra +18,5°C). Pirmosios šalnos prasideda antroje rugsėjo pusėje, paskutinės trunka iki gegužės 20 d. Pastovi sniego danga susidaro gruodžio antroje pusėje. Metinis kritulių kiekis-600-650 mm. Aukščiausia oro temperatūra buvo 1992 m. vasarą 33°C.

Parke gyvena dauguma gyvūnų, būdingų visai Lietuvai. Yra žinoma apie 60 rūšių žinduolių. Iš retųjų (RK) yra baltieji kiškiai, ūdros, sicistos, bet jie pas mus nėra reti, dėl to, kad čia miškai tebėra seni ir užima didelį plotą, o upeliai švarūs. 1991 m. vasarą Ažvinčių girioje gyveno net meška. 1997 m. suskaičiuota 101 briedis, 96 elniai, 237 stirnos, 190 šernų, 7 vilkai, 62 lapės, 118 voverių, 180 baltųjų ir 325 pilkųjų kiškių. Čia gyvena daug bebrų, kiaunių, audinių. Parke žinomos 194 paukščių rūšys, iš kurių 45 yra RK atstovai. Įdomiausios jų: putpelė, juodkaklis naras, starsakalis,erelis žuvininkas, lututė, žvirblinė pelėda, juodasis gandras, kuolinga. Kasmet per migraciją pasirodo jūriniai ir kilnieji ereliai, daug retų tilvikų. Veisiasi 135 rūšių paukščiai. Parke radome 60,6% šalies ornitofaunos, o retųjų paukščių perėjimas rodo, kad jiems gyvenimo sąlygos tebėra geros. Parke žinome žalčius, gyvates, 3 driežų rūšis ir 11 rūšių varliagyvius. Iš jų kūmutė, česnakinės varlės iir skiauterėtieji tritonai-RK gyvūnai. Žuvų yra 29 rūšys. Upėtakiai gyvena švariausioje upėje-Žeimenoje, o unguriai į Parko ežerus atplaukia iš Atlanto. Parke surasta apie 500 rūšių vabalų, per 60 rūšių dieninių drugių. Dauguma jų-dekoratyvūs, gamtą puošiantys vabzdžiai. Dzūkijos nacionalinis parkas

Dzūkijos nacionalinis parkas – bendroje sistemoje reprezentuoja miškingą upynų kraštovaizdį, tai šilų, žemyninių kopų, nepaprastai skaidrių, giliaslėnių upelių kraštas. Gamta atseikėjo ir nedidelių ežerėlių, ir Nemuno slėnį, gausybę šaltinių ir nepaprastą gamtinę įvairovę. Nemuno ir Merkio santakoje iškyla legendomis apipintas Merkinės piliakalnis. Bet savičiausi senieji šilinių dzūkų kaimai: Zervynos, Margionys, Musteika – rodos, kad alsuoja praeitais šimtmečiais.

Dzūkijos nacionalinis parkas įkurtas 1991 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos nutarimu Nr. 1-1244, gamtiniu ir kultūriniu požiūriu turtingiausioms Dainavos krašto teritorijoms saugoti, tvarkyti bei naudoti. Pagrindiniai uždaviniai – šsaugoti ypač vertingus dainavos krašto gamtinius ir kultūrinius kompleksus, užtikrinti Nemuno ir Merkio santakos upyno ekologinę pusiausvyrą, puoselėti Dzūkijos kultūrines tradicijas, propaguoti tradicinius ūkininkavimo metodus ir sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui. Tai didžiausia saugoma teritorija Lietuvoje, kurios plotas-55900 ha. Miškai plyti 43700 ha plote. Didžioji parko dalis yra Varėnos rajone (apie 95%), o mažesnieji -Alytaus (apie 4%) ir Lazdijų (apie 1%) rajonuose. Jis yra pietinėje Lietuvos dalyje, apie 100 km į pietvakarius nuo Vilniaus, apie 100

km į pietus nuo Kauno. Parke dirba daugiau nei 200 žmonių, jo teritorija padalinta į 10 girininkijų. Merkinės miestelyje ir 79 kaimuose gyvena apie 4000 žmonių. Daugiau nei 50% parke gyvenančių žmonių yra pensijinio amžiaus ir tik apie 10% jaunesni kaip 15 metų. Didžiausios Dzūkijos nacionalinio parko gyvenvietės – Merkinė (1590 gyventojų), Marcinkonys (866), Panara (263), Musteika (104), Margionys (91). Parkas priklauso Europos nacionalinių parkų federacijai ir Baltijos nacionalinių parkų asociacijai.

Dzūkijos nacionalinis parkas plyti Dainavos smėlingos lygumos pietinėje dalyje. Šiaurės vvakarinis parko pakraštys „užkopia“ ant Dzūkų aukštumos. Šiuos rajonus skirianti riba eina palei Veisiejų – Merkinės moreninį kalvotą ruožą. Maždaug du trečdaliai parko teritorijos yra smėlingoje lygumoje, kurią vagoja stačiašlaičiai, su ryškiomis terasomis upių slėniai. Vienas unikaliausių parko kraštovaizdžių yra Marcinkonių, Lynežerio, Grybaulios ir Šunupio žemyninių kopų masyvai. Jie susiformavo po antrojo paskutiniojo ledynmečio etapo (prieš 30 000 metų). Lygumos paviršių paįvairina ir termokarstinės daubos su nedideliais ežerėliais. Ties Merkine moreninėje aukštumoje vyrauja vidutiniškai kalvoti su daubomis vietovardžiai, įvairi dorvožemių iir naudmenų danga, dubakloniuose telkšo ežerų virtinės. Ten, kur Nemuno vandenys pralaužė moreninį gūbrį, šiuo metu yra akmenuotos rėvos (Bajorė ties Ulčičiais, Sakalas ties Dubakloniu, Žirklės ties Merkine, Siuvėjas ties Maksimonimis). Prieš prasigrauždama pro moreninį gūbrį, upė kurį laiką plačiai kklaidžiojo į šalis, palikdama 4-6 km slėnį (ypač ties Panarų ir Netiesų kaimais) ir 2-3 km spindulio kilpas su senvagėmis (Pakrykštės pelkė). Parko paviršius yra vidutiniškai 100 m aukštyje virš jūros lygio. Aukščiausias takas-Daugiakalnis (168,2 m virš jūros lygio), esantis žemyninių kopų masyve už 4 km į šiaurės rytus nuo Marcinkonių. Žemiausia vieta-Nemuno vaga ties Krikštonimis (66 m virš jūros lygio).

Klimatas labiau kontinentinis nei kitose Lietuvos dalyse. Gaunama saulės radiacija-viena didžiausių Lietuvoje. Čia dideli paros ir metų temperatūros svyravimai, pačios ankščiausios ir vėlyviausios šalnos. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra -5,4 ° C, maksimali -40,0° C; vidutinė liepos mėnesio temperatūra +17,7° C, maksimali +37,0° C (aukščiausia Lietuvoje).

Parko teritorijoje, ypač Pietryčių lygumoje, vyrauja nederlingi jauriniai šilaininiai smėlio dirvožemiai. Nuo Merkinės į šiaurryčius bei ŽŽeimių apylinkėse randama velėninių jaurinių smėlio ir priesmėlio dirvožemių, tarp kurių aukštesnėse vietose įsiterpę velėniniai karbonatiniai nuardyti priesmėlio ant žvyro bei smėlio dirvožemiai. Tipiški velėniniai karbonatiniai dirvož.emiai, susidarę anr gėlavandenių klinčių lęšių ar kalkinių klodų, paplitę Skroblaus ir kai kurių kitų upių slėniuose, ežerų pakrantėse.

Parkas suskirstytas į 4 funkcines zonas: konservacinę, apsauginę, rekreacinę ir ūkinę. Komservacinė zona (rezervatai ir draustiniai) užima 26580 tūkst. ha (47,5% teritorijos) plotą. Griežčiausias apsaugos režimas yra 3 gamtiniuose rezervatuose, kurių bendras plotas-2080 ha. Musteikos rrezervatas apima Musteikos upelio aukštupį ir jį supančius miškus. Pavilnio rezervate saugomos Pavilnio upelio aukštupio slėnis. Skroblaus rezervatas apima Skroblaus upelio vidurupį ir žemupį tarp Kapiniškių ir Dubininko kaimų.Kraštovaizdžio draustiniai užima 13060 ha plotą. Draustiniais paskelbtos vertingiausios didžiųjų parko upių-Nemuno, Merkio,Ūlos-atkarpos.UnikaliasSkroblaus upelio ištakas ir aukštupį su gausiais šaltiniais, platų jo slėnį su būdinga vienkieminio Kapiniškių kaimo žemėnaudos struktūra, etnografiškai vertingą Margonių kaimą saugo Kapiniškių draustinis. Lizdų draustinyje šiaurvakarinėje parko dalyje saugomas raiškus moreninis kalvynas su giliais termokarstiniais duburiais, Lizdų, Galvinio ir Bedugnio ežerais, paežerinėmis pelkėmis, Ežeryno akmens amžiaus stovykla. Daug archeologinių vertybių ir Glyno kraštovaizdžio draustinyje, kuris apima Glyno ežerą, Glynupio upelį ir penkių senovinių stovyklaviečių kompleksą. Kiti gamtiniai draustiniai užima 10600 ha plotą, tarp jų vyrauja geomorfologiniai draustiniai, saugantys Dzūkijai charakteringus arba unikalius kraštovaizdžio elementus. Siekiant išsaugoti Dzūkijos kontinentines kopas, įsteigti net 4 draustiniai-Alkūnės kampo, Drevių, Marcinkonių ir Šunupio. Uciekos, Gudelių ir Pakrykštės geomorfologiniai draustiniai yra skirti išsaugoti charakteringus Nemuno slėnio reljefo elementus. Dzūkijos moreninių aukštumų pietinių atšlaičių reljefą reprezentuoja į šiaurę nuo Merkinės miestelio esantis Merkinės geomorfologinis draustinis. Vertingiausi Dzūkijos upių tinklo elementai saugomi ir Grūdos, Netiesų hidrografiniuose draustiniuose. Negausios nacionalinio parko pelkės saugomos Dėlyno, Didžiabalės, Bakanauskų, Imškų telmologiniuose draustiniuose. Vieninteliame botaniniame Subartonių miško draustinyje saugomi parke retai ttesutinkami, Dzūkijos aukštumoms būdingi eglynai su ąžuolo priemaiša ir turtinga žoline augalija. Parke saugoma apie 60 gamtos paminklų, tarp jų-18 kraštovaizdžio objektų-Ūlos, Merkio ir Nemuno skardžiai, įdomios griovos, šaltiniai, atodangos, kalva-gūbriai, daubos ir ežerai. Žinomiausi gamtos paminklai yra šaltinis „Ūlos akis“, senosios bitininkystės reliktai-drevėtos pušys arba dravės, Lietuvio liepa Margonių kaime, Zervynų ąžuolas. Kultūriniai draustiniai parke užima 860 ha plotą. Tai Musteikos etnokultūrinis draustinis, apimantis Musteikos kaimą ir jo aplinką. Panemunių dzūkų kaimų erdvinę planinę struktūrą bei etnines tradicijas reprezentuoja Žiogelių etnokultūrinis draustinis. Siekiant išsaugoti istorinį Merkinės miestelį, įsteigras Merkinės urbanistinis draustinis. Subartonių memorialinis draustinis įkurtas Subartonių kaime ir jo apylinkėse, siekiant išsaugoti ir eksponuoti rašytojo Vinco-Krėvės-Mickevičiaus gimtinės aplinką. Parke saugoma 20 akmens amžiaus stovyklų (Merkinės, Netiesų, Puvočių, Glyno ežero apylinkėse, Ūlos pakrantėse), 10 architektūros, daugiau nei 40 dailės paminklų (daugiausia Merkinės, Liškiavos ir Marcinkonių bažnyčiose bei jų šventoriuose). Daug ir kitų memorialinių vietų. Pokario kovas mena atstatytos partizanų žeminės Viršurodukyje ir Kasčiūnų kaime, Kazimieraičio (plk. Juozo Vitkaus) slėptuvės liekanos prie Skroblaus, Merkinės kryžių kalnelis. Klepočių, Lizdų ir Druskinikų kaimuose išliko kryžiai 1944 m. gruodžio 24 d. tragedijai įamžinti, kai NKVD baudėjai sudegino 70 sodybų, nužudė 37 žmones.

Parko teritorija priklauso Nemuno baseinui. Į parką patenka Nemuno vidurupis, Merkio, Ūlos, Grūdos uupių atkarpos, unikalus Skroblaus upelis-iš viso apie 30 upių ir upelių. Jas maitina gruntiniai vandenys, todėl upių ir. upelių nuotėkis parko teritorijoje yra pastovesnis nei kitose Lietuvos vietose. Nemunas 92,4 km teka vakariniu parko pakraščiu. Pagrindinis Nemuno intakas Dainavos lygumoje yra Merkys, kuris 37 km teka šiaurine parko dalimi. Rytiniu pakraščiu prateka Ūla-didžiausias Merkio intakas. Jos ilgis siekia 84 km, o Dzūkijos nacionaliniame parke-25 km. Žemiau Zervynų Ūla kerta kopų ruožą ir teka siauru konjonišku slėniu su vaizdingais, nuolat ardomais skardžiais. Kitas Merkio intakas – Grūda -pasižymi plačiu salpiniu slėniu, labai gausiomis kilpomis. Skroblus-vienas įspūdingiausių L:ietuvos upelių. Jo ilgis-tik 17,3 km. Debitas upelio pradžioje-8 litrai per sekundę, o ten, kur upelis įteka į Merkį-700 litrų per sekundę. Kito tokio trumpo ir vandeningo upelio Lietuvoje nėra. Skroblaus baseine intensyviai vyksta geomorfologiniai procesai. Kai kurie duburiai labai įspūdingi-gilūs, stačiašlaičiai, ūksmingi. Kitos įdomesnės parko upės tai Strauja, Apsingė, Kempė, kanjoninio tipo Povilnio ir Išrūginio upeliai, įtekantys į Ūlą, žemės gelmėse pradingstantis Būkaverksnio upelis.

Dzūkijos nacionaliniame parke yra 48 ežerai, kurių bendras plotas-apie 232 ha. Didžiausi jų-Lizdų (27 ha), Lyno (18,5 ha), Gelovinės (15,9 ha), Glyno (15,9 ha), Galvinio (12,4 ha), Gilšės (10,6 ha), Kastinio (10,1 ha). Smėlingą Nemuno terasinę lygumą kertančiame dubaklonyje parko šiaurės

vakarinėje dalyje yra susitelkę Krakinio, Ežerinio, Lizdų, Galvinio, Kazamkėlio, Bedugnio, Giluišio, Balaežerio, Netiesio, Netiesėlio, Dumblinio, Pakampio, Ešerinio, Pilšelio, Laujos ežerai. Masališkio duburyje ties Subartonimis telkšo Gelovinė, Gilšė, Kampinis, Pakelinis, Linmarkas. Šie ežerai dažniausiai yra siauri, gilūs, stačiais krantais, dažnai vingiuoti. Senslėnio teritorijoje telkšo Mergelės akelių, Glyno ežerai. Termokarstiniai ežerai yra išsidėstę Dzūkijos kopų masyve. Jų dubenys susidarė vėliau, praėjus gana ilgam laikui po ledynų išnykimo, kai klimatas gerokai atšilo ir išnyko amžinasis įšalas, ištirpo palaidoti ledo luitai. Tai Bakanauskų, Trikampio, KKastinio, Mekšrinio, Išrūginio, Versminio ir kiti ežerai. Jie dažnao taisyklingai apvalūs ar ovalūs. Daugelis jau gerokai užžėlę ir sunkiai prieinami.

Didesniąją teritorijos dalį dengia miškai, kuriuose vyrauja pušynai (net 92% miškų ). Labiausiai paplitę kerpiniai (51%) ir brukniniai (33%) pušynai, kurių šilumamegės bendrijos ir nulemia Dainavos lygumos augalijos unikalumą. Eglynai plyti daugiausiai aukštumose į šiaurę nuo Merkinės, o juodalksnynai telkiasi papelkiais ir upių slėniuose. Beržynai dažniausiai įsikuria buvusių spygliuočių ar mišriųjų miškų vietose. Savitumu išsiskiria šaltiniuotų upių, slėnių, ypač Nemuno, guobynai. DDzūkų aukštumos kalvose bei sausuose upių šlaituose galima aptikti ir nedidelių termofilinių krūmynų plotelių, kuriose auga gudobelės, ožekšniai, šunobelės ir kiti krūmai. Brandžių medynų tėra 2%, vidutinis medynų amžius-55 metai.

Didžiausi pelkių plotai yra parko pietuose apie Musteikos kaimą. Pelkių augalija ppaplitusi ir kai kurių ežerų pakrantėse, nedidelės pelkaitės telkšo reljefo pažemėjimuose kalvotoje parko dalyje apie Subartonis. Labai savitos tarpinio tipo pelkių augalijos bendrijos Kempės upelio slėnyje ir pelkėtame Skroblaus slėnyje Kapiniškėse-taip vadinamoje Skerdzimų pievoje. Didesnėse pelkėse galima rasti įvairių pelkių tipų augalijas-aukštapelkių, tarpinio tipo pelkių ir žemapelkių. Mažesnėse pelkėse bendrijų įvairovė nedidelė, dažniausiai vyrauja žemapelkių augalija. Parko teritorijoje auga daugiau nei 750 aukštesniųjų augalų rūšių. Upių slėniais ir smėlingomis lygumomis į Lietuvą atkeliavo nemažai augalų rūšių, ypač iš Pietryčių ir Centrinės Europos, todėl dabar parke galima rasti daug ribinio paplitimo rūšių, kurių nėra kitose Lietuvos vietose arba jos labai retos. Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje šiuo metu žinoma gyvenant apie 40 žinduolių rūšių. Didelių ir vientisų pušynų plotų daugelio rūšių žvėrys nnemėgsta. Rūšių įvairovė didesnė derlingesnėse augimvietėse, prie upe.lių, upių ir ežerų, kur auga mišrūs medynai. Kuršių nerijos nacionalinis parkas

Kuršių nerijos nacionalinio parko didžiausia gamtos vertybė – unikalus jūros, vėjų bei žmonių sukurtas ir lengvai pažeidžiamas kraštovaizdis su aukščiausiomis Šiaurės Europoje kopomis bei į marias išsišovusiais kyšuliais (ragais). Jis saugo Kuršių nerijos didįjį kopagūbrį, jo senąsias parabolines kopas ties Juodkrante, pilkąsias kopas Agilos-Naglių ruože, pustomas Parnidžio kopas, užpustytus miško dirvožemius, taip pat pajūrio ir pamario palvės bei kupstynės gamtinius kompleksus, apsauginį ppajūrio kopagūbrį, savitą nerijos augaliją ir gyvūniją. Taip pat jame saugomos autentiškos pamario krašto kultūros paveldo vertybės – etnografinės žvejų sodybos, senosios vilos Nidos, Juodkrantės, Preilos ir Pervalkos gyvenvietėse, užpustytų senųjų gyvenviečių kultūriniai sluoksniai, memorialinės vietos.

Kuršių nerijos nacionalinis parkas (KNNP) įkurtas 1991 m. balandžio 23d. Tai siaura, apie 50 km ilgio Kuršių nerijos pusiasalio dalis, skirianti Kuršių marias nuo Baltijos jūros. Čia gyvena apie 2670 gyventojų. Teritoriją administruoja dvi savivaldybės – Neringos (didžiąją teritorijos dalį) ir Klaipėdos miestų. KNNP plotas-26474 ha. Iš jų 9774 ha tenka sausumai, 4200 ha -Kuršių marioms, 12500 ha – Baltijos jūrai. 6852 ha (70,1%) sausumos ploto užima miškai, 2485 (25,4%)- smėlynai, likusią dalį – šęšios gyvenvietės, keliai, pievos ir kitos naudmenos.

Kuršių nerijos nacionalinio parko uždavinys – išsaugoti Kuršių nerijos Didįjį kopagūbrį, jos senąsias parabolines kopas ties Juodkrante, pilkasias kopas Agilos-Naglio kopų ruože, pustomas Parnidžio kopas, užpustytus senuosius miško dirvožemius, pajūrio ir pamario palves, gamtinius Kupstynės kompleksus, apsauginį pajūrio kopagūbrį, savitą augmeniją, gyvūniją ir kultūros paveldo vertybes (etnografines žvejų sodybas, XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios vilas Nidos, Juodkrantės, Preilos, Pervalkos ir Smiltynės gyvenvietėse, užpustytų senųjų kaimų kultūrinius sluoksnius, memorialines vietas);- plėtoti pažintinę rekreaciją, puoselėti pajūrio kultūrines tradicijas, amatus, verslus, propaguoti gamtosaugos idėjas, materialinės ir ddvasinės kultūros palikimą ir kt.

Kuršių nerija pradėjo formuotis maždaug prieš 10000 metų grimzdant bei kylant žemės paviršiui įvairiais Baltijos jūros periodo laikotarpiais, veikiant jūros ir Nemuno srovėms, vėjams. Dabartinis nerijos ilgis-98 km. Plačiausia vieta-4 km ties Bulvikio ragu, siauriausia-400 m netoli Šarkuvos. Aukščiausias taškas – Vecekrugo (Smuklės) kopos viršūnė-66 m. Pirmieji gyventojai neolito laikotarpyje (IV-II tūkst. pr. m. e.) kūrėsi marių pakrantėje, statėsi polinius būstus, vertėsi žvejyba, medžiokle. Vystantis ūkiui, palaipsniui stiprėjo žmogaus įtaka Kuršių nerijos gamtai. Ypač tai išryškėjo 16 a. pradėjus kirsti nerijos miškus. Nesutvirtintas, vėjų genamas smėlis ėmė slinkti, palaidodamas 14 kaimų. Tik po ilgo ir sunkaus, kelis šimtmečius trukusio darbo, žmonėms pavyko apželdinti laisvus smėlio plotus. Taip buvo sukurta ištisinė apsauginė kopa pajūryje, apželdinta palvė.

Koncervacinę KNNP zoną sudaro du gamtos rezervatai-Grobšto ir Naglių-1850 ha (18,9%) ploto, keturi kraštovaizdžio draustiniai-Parnidžio, Karvaičių, Juodkrantės ir Lapnugario, kurių plotas-5653 ha (57,8% sausumos teritorijos) ir nedideli kultūros draustiniai Nidos, Juodkrantės ir Preilos gyvenvietėse. Rekreacinės zonos užima 1807 ha (18,5% sausumos ploto).

Kuršių nerijoje augantys augalai yra prisitaikę prie specifinių sąlygų: jūros ir Kuršių marių kaiminystės, staigių ir dažnų oro permainų, stiprių vėjų, sausų, nederlingų, greit įkaistančių smėlių ir druskingo vandens. Sunkiomis sąlygomis išaugusi Kuršių nerijos augalija labai jautri ir gamtiniams, ir antropogeniniams ppoveikiams. Kuršių nerijoje auga daugiau kaip 960 augalų rūšių, iš jų 190 rūšių-retos ir labai retos. 20 rūšių įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą: pajūrio zunda, smiltyninė rugiaveidė, pajūrio stoklė, tyrulinė erika, šiaurinė linėja ir kt.

Kuršių nerijoje ir mariose gausu paukščių. Dideliuose, užžėlusiose marių plo.tuose, supelkėjusiose pakrantėse ir miškuose paukščiams gausu maisto. Čia puikios vietos perįti ir auginti jauniklius. Be to, čia jie gali pailsėti pavasario, rudens kelionių metu. Lietuvoje sutinkama apie 300 paukščių rūšių. Dauguma jų sutinkamos Kuršių nerijoje, Kuršių mariose ir Baltijos jūros pakraščiuose.Kai kurių rųšių paukščiai-jūrinis erelis, pelėsakalis, urvinės antys, pilkosios žąsys, didieji dančiasnapiai, juodasis peslys, dirvoninis kalviukas-perėjimo laikotarpiu sutinkami KNNP teritorijoje.

Iš Lietuvoje gyvenančių 65 rūšių žinduolių, 37 rūšys sutinkamos KNNP teritorijoje. Tai stambūs žinduoliai-briedžiai, stirnos, šernai. Juos galima matyti vaikščiojančius pelkėse, pamaryje ar pajūryje. Nors jie ir puošia Kuršių nerijos gamtą, ber padaro ir nemažai žalos-apgraužia miško želdinius, darko ir taip jautrią miško paklotę. Be jų, Kuršių nerijoje gyvena įvairių smulkių graužikų, kiškių, lapių, mangutų, kiaunių, barsukų, voverių, bebrų ir kitų. Trakų istorinis nacionalinis parkas

Tarp šalies kraštovaizdžių Trakai bei jų apylinkės dėl savo vaizdingumo užima išskirtinę vietą. Ant kalvų ir kloniuose, kalvotuose ūksminguose miškuose, tarp dūburiuose tyvuliuojančių ežerų ir žalių pelkių kilimų išliko daug archeologijos, istorijos ir

architektūros vertybių, gyvai juntama Lietuvos senovė. Trakuose ir jų apylinkėse, 8,2 tūkstančių hektarų plote, įkurtas Trakų istorinis nacionalinis parkas. Nacionalinio parko branduolys – Trakų salos ir pusiasalio pilių kompleksas bei Trakų senamiestis, besidriekiantis siaurame pusiasalyje tarp Galvės, Totoriškių ir Bernardinų ežerų. Miesto gynybinė sistema, urbanistikos ir architektūros savitumas nuo pat įkūrimo tiesiogiai susijęs su gamtine aplinka. Beveik penktadalį nacionalinio parko ploto užima vandenys. Parke 32 įvairios kilmės ir dydžio ežerai. Įspūdingiausi – Skaisčio ir Galvės ežerai su gausiomis salomis, protakomis ssusijungę tarpusavyje ir su mažesniais Bernardinų (Lukos) ir Totoriškių ežerais. Šalia – skaidriausias ir vėsiausias arti 275 hektarų ploto Akmenos ežeras, aplink mažesni ežerai ir ežerėliai. Visą Galvės ežero Pilies salą užima restauruota salos pilis ir kunigaikščių rūmai. Tai vienintelė išlikusi iš Lietuvos ežerų salose stovėjusių pilių.

Susipynusi Trakų ir visos Lietuvos istorija. O tarp šalies karštovaizdžių Trakai bei jų apylinkės dėl savo vaizdingumo užima išskirtinę vietą. Ant kalvų ir kloniuose, kalvotuose ūksminguose miškuose, tarp dūburiuose tyvuliuojančių ežerų ir žalių pelkių kkilimų išliko daug archeologijos, istorijos ir architektūros vertybių, gyvai juntama Lietuvos senovė. Trakuose ir jų apylinkėse, 8,2 tūkstančių hektarų plote, įkurtas istorinis nacionalinis parkas. Nacionalinio parko branduolys-Trakų salos ir pusiasalio pilių kompleksas bei Trakų senamiestis, besidriekiantis siaurame pusiasalyje trap galvės, TTotoriškių ir Bernardinų ežerų. Miesto ginybinė sistema, urbanistikus ir architektūros savitumas nuo pat įkūrimo tiesiogiai susijęs su gamtine aplinka. Beveik penktadalį nacionalinio parko ploto užima vandenys. parke 32 įvairios sandaros ir dydžio ežerai. Įspūdingiausi-Skaisčio ir galvės ežerai su gausiomis salomis, protakomis susijungę tarpusavyje ir su mažesniais Bernardinų (Lukos) ir Totoriškių ežerais. Šalia-skaidriausias ir vėsiausias arti 275 hektarų ploto Akmenos ežeras, aplink mažesni ežerai ir ežerėliai. Visą galvės ežero Pilies salą užima restauruota salos pilis ir kunigaikščių rūmai. Tai vienintelė išlikusi iš Lietuvos ežerų salose stovėjusių pilių. Rūmų salėse Trakų istorijos muziejus lankytojus supažindina su krašto istorija, pilies kazematuose eksponuojami taikomosios dailės kūriniai iš senųjų Lietuvos didikų rinkinių. Didžiojoje menėje rengiami koncertai. iš sargybos bokšto aukštybių galima apžvelgti visus Trakus, pasigrožėti aapylinkių panoramomis, pasidžiaugti ežerų platybėmis ir miškų kupetomis.

Per trečdalį parko ploto užima konservacinė zona, kurią sudaro du rezervatai ir dešimt kultūros, kraštovaizdžio ir gamtos draustinių. Trakų apylinkės-ištisi Lietuvos istorijos ir archeologijos klodai. Daug vertybių jau žinoma, dar daugiau laukia nuodugnių mokslinių tyrimų. netikėtų atradimų jau pateikė Senųjų Trakų piliavietės ir jos prieigų tyrinėjimai. Dau neatskleistomis paslaptimis dvelkia Daniliškių (Totorių kalno), Bražuolės piliakalniai, IX-XII amžių pilkapiai, XIV-XV amžių kapinynai. Apie 4 hektarus užima jau XIV amžiaus viduryje iškišulyje tarp Galvės ir LLukos ežerų stovėjusios didžiausios Lietuvos pilies likučiai-bokštų ir storų akmeninių sienų liekanos, kitų pastatų ir gynybinių sienų liekanos. Manoma, kad Trakai pradėjo kurtis XII amžiuje ir netrukus tapo miestu. 1337 metais Trakų vardas pirmą kartą paminėtas Vygando Marburgiečio kronikoje. Tuo metu Trakai buvo kunigaikštystės centru. Pirmoji pilis stovėjo Senuosiuose Trakuose.

XIV amžiuje, smarkių kovų su kryžiuočiais laiku, pastatytos Trakų pusiasalio ir salos pilys, tobulintos ir XV amžiaus pradžioje. O Senieji Trakai pamažu prarado savo reikšmę, kryžioučių sug.riauta pilis buvo apleista ir sunyko. Tik tolimas XV šimtmetis buvo Trakų auksoamžius, vėliau dėl įvairių priežasčių miestas pradėjo nykti, jį vis labiau stelbė netoliese esantis Vilnius. Trakai buvo sunaikinti 1655 metais per karą su Maskva, kentėjo ir per vėlyvesnius karus. Negandų metais miestas visai sumenko, kiek atsigavo tik XIX amžiuje. Trakai atsigavo tik XIX amžiaus pabaigoje, bet XX amžių pasitiko dar labiau nuskurdę. Nacionaliniame parke yra arti pusės šimto didingą ir romantišką krašto praeitį menančių senųjų statinių ar jų likučių, tačiau didžiumą sudaro XX amžiaus pastatai. Pirmaisiais metais po II Pasaulinio karo mažai kam rūpėjo Trakų kraštovaizdžio reikšmė, istorinis palikimas apylinkų originalumas ir savitumas. Skubėta statyti socialistinį miestą.Buvo pastatyta nemaža beveidžių standartinių statinių, didžiuliai tipiniai pastatai prasiskverbė net į senamiestį. Pažangiems menininkams ir mokslininkams ppradėjus protestuoti, abejingumo laikotarpis baigėsi.Buvo deramai įvertintas vietovės unikalumas, atlikti reikiam ityrimai, parengti keli miesto generalinio plano variantai. Griežta statybų kontrolė, nuolatinės ekologijos ir architektūros ekpedicijos jau leidžia tikėtis, kad nebeliks buvusio rūpestingumo, pagal galimybes bus ištaisytos ir praeities klaidos, atkurtos kai kurios prarastos vertybės. Po miesto įsikūrimo praslinkus porai šimtmečių, Trakai pamažu tapo įvairiataučiu miestu. Jau XIV amžiuje čia gyventa vokiečių. Amžiaus pabaigoje susikūrė rusų bendruomenė, savo bendruomenę turėjo žydai. Visi steigė savo mokyklas, statė šventyklas. Įvairių tautų savitumai ir bendro gyvenimo darna tapo savotišku Trakų bruožu, lėmė ilgametę miesto kultūros ir architektūros raidą. Išskirtinis vaidmuo Trakų istorijoje tenka karaimams. Juos kartu su krymo totoriais Vytautas Didysis įkurdino Trakuose XIV amžiaus pabaigoje. Karaimai saugojo pilis, prekiavo, buvo išradingi amatininkai ir daržininkai. Jie turėjo daug privilegijų. Trakai buvo lietuvos karaimų administracinis, mokslo ir dvasinis centras. Deja, jau XVII amžiuje dėl įvairiausių priežasčių ši labai savita bendruomenė sumenko. Mieste išliko daug XIX amžiaus karaimų gyvenamųjų namų, šventykla. Istoriniame nacionaliniame parke saugomas karaimų ir krymo totorių etninės kultūros ir architektūros paveldas.

Miela parko gamta. Akis paganyti gali tiek plačių panoramų, tolimų erdvių, aukšto dangaus pasiilgusieji, tiek uždarų, jaukių gamtos kampelių megėjai. Kiekvienas keliauninkas čia ras savo ežerą-ir burlaiviu, valtimi paplaukioti, pasimaudyti ir pameškerioti aarba pasigrožėti vandenų ar pelkėtų krantų augmenija. ras ir savo mišką-kokie skirtingi parko šiaurės vakaruose esantys miškai ir Arakalnio (Rėkalnio) pušynų natūralus parkas, brandus varnikų miškas ir arti 50 hektarų peizažinio ervių kūrimo principu suplanuotas Užtrakio parkas. Važinėti parką kertančiais keliais, vaikštinėti miškais ar ežerų pakrantėmis, maudytis, plaukioti burlaiviais ar valtimis, piešti ar fotografuoti gamtą leidimo nereikia, bet verta įsigyti parko lankytojo bilietą. Galima atvykti ir valandai ir savaitei, vieną kartą ar lankytis nuolatos. parką lanko vienišiai, poros ir susibūrę į nemažas grupes, seni ir visai jauni. Bet patogiausia pirma užsukti į parko centrą ar nors paskambinti telefonu parko darbuotojams. Jums bus suteikta visokeriopa pagalba, galėsite įsigyto leidimus megėjiškai žūklei, stovyklavimui su palapinėmis. Patyrę vadovai rengia ekskursijas, aprodo parko įžymybes. Prireikus pasirūpina nakvyne, automobilių apsauga.. Žemaitijos nacionalinis parkas

Žemaitijos nacionalinis parkas saugo didžiausią Žemaitijoje ežeringą miškingą gamtinį kompleksą. Jei norėsite ištrūkti iš civilizacijos gniaužtų, perprasti žemaitiškos gyvensenos slėpiningumą, stebėti kaip gimsta tradicinės užgavėnių kaukės, dalyvauti savaitę trunkančiuose Kalvarijos atlaiduose, atsigaivinti ir paburiuoti Platelių ežere, paklaidžioti gūdžiais eglynais, kur dar galima sutikti vilkų, lūšių – vykite į Žemaitijos nacionalinį parką.

Žemaitijos nacionalinis parkas (ŽNP) įkurtas 1991 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu vertingiausioms gamtiniu ir kultūriniu požiūriu Žemitijos teritorijoms išsaugoti

ir tausojančiai naudoti. ŽNP uždaviniai: išsaugoti didžiausią Žemaitijoje Platelių ežeryną ir jo apylinkių gamtos kompleksą; nuolat atlikti aplinkos, etnokultūros paveldo ir kitus mokslinius tyrinėjimus, stebėjimus, kaupti informaciją; saugoti esamas ir atkurti sunaikintas kultūros vertybes Žemaičių Kalvarijoje, Beržore, Plateliuose ir kitose parko vietose, puoselėti Žemaitijos kultūros tradicijas, propaguoti aplinkosaugos idėjas ir žinias, tradicines ūkininkavimo formas ir metodus, plėtoti rekreacinę veiklą, pirmiausia – pažintinį turizmą. Žemaitijos nacionalinis parkas užima 21 720 ha plotą ir visa teritorija pagal ūkinių ir gamtos apsaugos funkcijų pprioritetą suskirstyta į šias zonas:

I. Konservacinė: rezervatai (1050 ha, 5%) ir draustiniai (9410 ha, 43%).

II. Apsauginė (3140 ha, 15%).

III. Rekreacinė (520 ha, 2%).

IV. Ūkinė (7600 ha, 35%).

ŽNP ribojama ūkinė veikla, kenkianti aplinkai ir nesusijusi su nacionalinio parko funkcijomis, gyventojų interesais. Siekiama, kad bet kokia ūkinė, rekreacinė ar kitokia veikla iš esmės nekeistų parko unikalaus kraštovaizdžio. Žemaitijos nacionalinis parkas ¬ didžiulė šio krašto vertybė. Tai savotiška žemaitiškumo sala, kur administracinėmis priemonėmis bandoma išlaikyti tai, kuo šis kraštas unikalus, turtingas ir įįdomus visai Lietuvai ir pasauliui.

Žemaitijos nacionalinio parko bendras plotas – 21720 ha. Miškai užima 9683 ha. Iš jų eglynai – 47%, pušynai – 26%, beržynai – 13%, baltalksnynai – 4,4%, ąžuolynai – 4,1%; pusamžiai medžiai – 56%, brandūs medynai &– 1,5%. Pelkės užima 963 ha, ežerai ir tvenkiniai – 1460 ha. Gyventojų skaičius – 3500. ŽNP kalvotą reljefą suformavo prieš 12 tūkst. metų atsitraukdamas ledynas. Kalvos gana aukštos (150-190 m), o jų virtinės užima didžiąją šio parko dalį. Ežerai sudaro daugiau kaip 7% parko teritorijos (1460 ha). Didžiausias ir gražiausias – Platelių ežeras (plotas – 1205 ha, gylis – 50 m). ŽNP teritorijoje dar yra 25 mažesni ežerai. Parke užregistruota 183 rūšys paukščių, iš jų 28 rūšys yra praskrendančios, o 22 – labai retos. Čia galima pamatyti 49 žinduolių rūšis (12 rūšių yra įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą). Parke aptikta net 10 šikšnosparnių rūšių. Platelių ežere be daugybės įprastų žuvų veisiasi retos lašišinių šeimos žuvys – seliava ir Platelių ssykas, užsilikusios iš poledynmečio laikų. Daugelyje ežerų ir upelių gyvena plačiažnypliai vėžiai, rastas net balinis vėžlys. Žemaitijos nacionaliniame parke ir jo apylinkėse gausu retųjų vabzdžių, o biotopų įvairovė nulėmė saugomų augalų gausą – 58 augalų rūšys įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą.

Parke gyvena apie 173 rūšių paukščiai; iš jų 23 rūšių paukščiai yra praskrendantys, o 22 rūšių – labai reti. Platelių ežere tarp daugybės įprastų žuvų veisiasi retos lašišinių šeimos žuvys – seliava ir Platelių sykas. Jos yra užsilikusios iš poledynmečio llaikų. Daugelyje ežerų ir upelių gyvena unguriai, plačiažnypliai vėžliai, rastas net balinis vėžlys. Žemaitijos nacionalinio parko apylinkėse gausu retųjų vabzdžių, o biotopų įvairovė nulėmė saugomų augalų gausą. Randamos 32 rūšys augalų, įtrauktų į Lietuvos Raudonąją knygą.Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje gausu unikalių paminklų, kurie atspindi šio krašto kultūrinį palikimą nuo pirmųjų žmonių atsiradimo (prieš 11 tūkst. metų) iki mūsų dienų. Čia gyvena žemaičiai, išsaugoję savo tarmę, papročiu.s, charakterio ypatumus, statinius ir originalią mažąją architektūrą. Senovės kultūros paminklų čia yra daugiau kaip 30. Parko teritorijoje yra 215 paminklų (istorijos – 48, architektūros – 30, dailės – 94, archeologijos – 34).

Mūsų parke jūs galėsite pėsčiomis, dviračiais, automobiliu vykti į turistines-pažintines keliones įvairiais maršrutais po nacionalinį parką ir apylinkes. Dviračiai nuomojami ŽNP informacijos centre Plateliuose. pasportuoti gamtoje: sportiniuose sveikatingumo takuose prie poilsio bazių, sporto komplekse Plokštinės poilsio bazėje ( stalo tenisas, futbolas, krepšinis ir t.t.). pajodinėti žirgais (Plokštinės poilsio bazė). pasiirstyti valtimis, paplaukioti vandens dviračiais, jachtomis (Platelių jachtklubas). aplankyti muziejus: medžio meistrų – Godeliuose, literatūrinius – Bukantėje, Žemaičių Kalvarijoje, istorinį – etnografinį – Plateliuose; meno galeriją – Babrungėnuose; militarizmo ekspoziciją – Plokštinėje. dalyvauti ekskursijose, supažindinančiomis su Žemaitijos gamta, istorija, etnine kultūra, lankyti architektūros, gamtos, dailės, archeologijos paminklus. pabuvoti žemaičių šventėse: birželio 23d. – Joninių ššventėje, liepos 2-7d. žemaičių Kalvarijos atlaiduose, liepos paskutinį sekmadienį – plaukimo varžybose per Platelių ežerą, vasario mėnesį – Užgavėnėse. pameškerioti, – leidimai išduodami ŽNP informacijos centre arba kontoroje, stovyklavietėse.

LITERATŪRA:

www.miskai.gamta.lt

www.gamtininkai.lt

www.kelionės.lt

Related Posts