Japonų kultūra: analizė (referatas)

Home / Geografija / Japonų kultūra: analizė (referatas)

Turinys

Įvadas…………………………3

1. Šalies geografija…………………………5

2. Šalies istorija…………………………7

2.1. Seniausieji laikai, Nara epochos pradžia……………….7

2.2. Nara epochos vėlyvasis laikotarpis…………………..7

2.3. Heian laikotarpis…………………………8

2.4. Kamakura laikotarpis…………………………8

2.5. Tokugavos era…………………………9

2.6. Meidzi era…………………………9

3. Socialinės institucijos…………………………10

3.1. Vyrai ir moterys…………………………10

3.2. Vaikų auklėjimo ypatumai Japonijoje…………………11

3.3. Vaikų auklėjimo ypatumai Japonijos mokyklose…………..13

3.4. Japonų etiketas…………………………16

4. Politinė/teisinė sistema………………………..18

4.1. Politinis paveldas…………………………18

4.2. Imperatorius…………………………19

4.3. Parlamentas…………………………21

4.4. Ministerijos, ministrai, žinybos, prefektūros……………..23

4.5. Rinkimai…………………………25

4.6. Politinės partijos…………………………27

4.7. Sprendimų priėmimas………………………..30

4.8. Politinis stilius…………………………32

5. Verslo papročiai ir praktika……………………….34

5.1.Ikimoderniųjų laikų patirtis……………………..34

5.2. Verslo organizavimas……………………….35

6. Socialinės organizacijos………………………..40

6.1. Japonija – tai pirmiausia japonai…………………..40

6.2. Socialinės klasės…………………………41

6.3. Subkultūros…………………………41

6.4. Tik japonams būdingos subkultūros………………….41

7. Japonų literatūra ir religija………………………45

7.1. Šinto rreligija…………………………51

7.2. Šin budizmas…………………………52

7.3. Budizmas…………………………54

8. Gyvenimo sąlygos…………………………56

8.1. Būstas…………………………56

8.2. Dieta ir mityba…………………………57

8.3. Darbo sąlygos…………………………59

8.4. Rūbai…………………………60

8.5. Kalba…………………………62

Išvados…………………………63

Literatūra ir šaltiniai…………………………66Įvadas

Japonijos kultūros pažinimas yra pirmasis ir vienas iš svarbiausių žingsnių, siekiant suvokti ir įsigilinti į potensialias šios šalies rinkos galimybes ir grėsmes. Norint pažinti Japoniją reikia atsižvelgi ir išnagrinėti svarbiausius šios šalies kultūros veiksnius t.y. šalies istoriją, geografinę aplinką, socialines institucijas, politinę sistemą, teisinę sistemą, socialines organizacijas, verslo papročius ir praktiką, filosofiją ir realigiją, gyvenimo sąlygas.

Taigi pagrindinis šio darbo tikslas plačiau susipažinti su Japonijos kkultūra ir suvokti kokią įtaką ji gali turėti verslo plėtrai šioje šalyje.

Šiame darbe keliame tokius uždavinius:

• Apžvelgti glaustą šalies istoriją;(A.Borvidytė)

• Išnagrinėti geografinę Japonijos padėtį;(A.Borvidytė)

• Susipažinti su Japonijos socialinėmis institucijomis, šeimos padėtimi šalyje, išsilavinimo kokybe bei lygiais;(S.Butavičiūtė)

• Išnagrinėti Japonojos politinę sistemą bei suprasti kaip ttai veikia verslo organizavimą;(M.Poderytė)

• Susipažinti su japonų teisine sistema, teisiniu verslo organizavimo reguliavimu;(M.Poderytė)

• Apžvelgti šalies socialines organizacijas, klases, subkultūras;(S.Butavičiūtė)

• Susipažinti su Japonijos verslo papročiais ir tradicijomis;(M.Poderytė)

• Įsigilinti į japonų religiją, filosofiją, papročius. Suvokti kokią įtaką tai turi verslo organizavimui;(R.Makaveckaitė)

• Susipažinti su japonų gyvenimo sąlygomis, tradiciniais patiekalais, tipišku gyvenimo būdu;(I.Jusytė)

Tiriant Japonijos kultūrą į pagalbą pasitelkėme įvairią literatūrą apie Japoniją ir jos žmones, taip pat ir internetinę medžiagą. Surinktą medžiagą skaitėme, analizavome, rikome svarbiausius faktus, apibendrinome.į pagalbą pasitelkėme lenteles, paveikslėlius.

Buvo sunku rasti duomenų apie Japonijos teisinę sistemą. Šią problemą bandėme spresti apjunkdami ją su politine sistema.

Mūsų nuomone, į Japoniją buvo galima pažvelgti lyginant ją su kitomis, panašų ekonominį svorį turinčiomis, valstybėmis, tačiau tai būtų labai išplėtę darbo apimtį1. Šalies geografija

Japonija – tai kalnų kraštas, esantis Rytų AAzijoje. Tai salų grandinė tarp Ramiojo vandenyno ir Japonijos jūros, į rytus nuo Korėjos. Ją supa: Vakaruose Japonijos, Pietuose – Rytų Kinijos, Šiaurėje – Ochotsko jūros. Japonijos valstybę sudaro daugiau nei 6800 salų. Dauguma jų labai mažos: tik 340 salų yra didesnio nei 1 km2 ploto, keturios iš jų sudaro 99,37 % šalies teritorijos, tai Hokaidas, Honsiu, Sikoku ir Kiusiu. Šios šalies bendrasis plotas užima 374744 km2, o vandenų 3091 km2. Ši šalis plona kreive nusidriekusi daugiau kaip 3800 km.( hhttp://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2001/10/10j.html )

Japonų tauta susidarė iš žmonių gyvenusių įvairiose vietovėse. Išeiviai iš žemyninės Azijos įsikūrė Japonijoje ir artimiausiose Ramiojo vandenyno salose greta čiabuvių. Vėliau įtaką gyvenimui, kalbai ir kultūrai padarė atvykėliai iš Kinijos bei Korėjos.

Japonija yra viena tankiausiai gyvenamu šalių pasaulyje. Taip yra todėl, kad daugelyje miestų žemė nėra labai lygi, kas trukdo statyti namus ar tiesti kelius. Dauguma japonų gyvena itin pažangios ekonomikos srityse: rytinėje pakrantėje ir pietiniame regione t.y. didžiausiuose miestuose.

Japonijos klimatas musoninis (Okinavoje – tropinis, iki 38 laipsnių Šiaurės platumos – subtropinis, Šiaurėje – vidutinių platumų). Kritulių kiekis per metus yra labai skirtingas: apie 1000 – 1200 mm. Šiaurėje ir tarpukalniuose, pietuose – apie 2000mm., o kalnuose iki 4000mm. Japonija tai nelygumuų kraštas, didžiąją dalį sudaro kalnai, jos aukščiausia vieta Fujiyama esanti 3776m. aukščio, tačiau čia yra ir lygumų, bei įdubų: žemiausia vieta šioje šalyje – Harchiro – Gata, esanti 4 metrai žemiau jūros lygio. Taip pat piečiausiais taškas yra Etoforu, Hokaido prefektūroje; Ryčiausiais taškas – Minamitorishima, Tokyo prefektūroje; Vakatiausias taškas – Youagunijama, Okinavos prefektūra irŠiauriausias taškas yra Okinotorishoma, Tokyo prefektūroje.

Japonijos kraštovaizdis stebina paslaptingais ir nepaprasto grožio kalnais, lygumomis ir daugybe upių. Čia jos yra trumpos, bet labai sraunios, jų slėniai siauri, o baseinai nedideli.Ilgiausios upės yra ššios: Sinanas – 369km., Isakiris – 365 km., Kitakamis – 243 km., bei Kisas – 232 km.Taip pat galime pastebėti, kad japonai dažnai save vadina Jamato žmonėmis, apeliuodami į Jamato lygumų, besitęsiančių aplink senąją sostinę Kiotą, regioną, kuriame suklestėjo japonų kalba, raštija ir visa kultūra.( http://japan.ambasada.lt/Default.asp?DL= L& TopicID=53)

Šios šalies dirvožemis yra įvairus: Šiaurėje ir Vakaruose daugiausiai jaurinis, pelkinių pievų, Pietuose – geltonžemiai, raudonžemiai, lateriniai, Rytuose – miškų rudžemiai, o lygumose – sukultūrinti aliuviniai.Ši žemė panaudojama: Žemės ūkyje, sodams, miškams. Ariama žemė sudaro 11%, sodai ir plantacijos – 1 %, pievos ir ganyklos – 2%, miškai ir augalija – 67 %, kita – 19 %. Japonijoje yra apie 5500 augalų rūšių, iš jų 723 medžių ir krūmų rūšys. Šiaurėje auga kėniai, pušys, eglės, beržai. Taip pat Japonija turi labai gausią gyvūniją. Šioje šalyje yra apie 270 žinduolių, 800 paukščių ir 110 roplių rūšių. Honsiu, Kiusiu ir Sikojaus salose gyvena juodieji lokiai, makakos, vilkai, šernai, lapės, mangutai, kiaunės, šeškai ir kiti.; Hokaido saloje – rudieji lokiai, vilkai, mangutai, pelėnai, šermuonėliai; Riukiaus saloje – vabzdžiaėdžiai, šikšnosparniai, driežai, tritonai ir daugybė kitų. Taip pat japonai užsiima žuvininkyste. Prie krantų yra apie 800 žuvų ir 1200 moliuskų rūšių. Verslinės žuvys yra šios: tunai, sardinės, lašišos, ssilkės, menkės ir kitos.

Japonija yra gamtos stichijų kraštas, todėl žmonės nuolat tikisi natūralios grėsmės iš veikiančių vulkanų, vyksta apie 1500 žemės drebėjimų per metus, bei gali užklupti sunamis. Taip pat daug problemų kelia ekologiniai reiškiniai: oro užterštumas, dūmais ir dulkėmis iš kaminų, bei automobilių išmetamųjų vamzdžių, dėl kurių kyla rūgštūs lietūs. Ežerų ir kitų vandens telkinių rūgštėjimas sukelia vandenų degradaciją ir kelia grėsmę vandens organizmams. Kadangi Japonija yra. viena didžiausių žuvų bei tropinių medienos vartotojų bei importuotojų, ši šalis žymiai sumažina jų atsargas Azijoje, o taip pat ir visame pasaulyje.(http://japan.ambasada.lt/Default.asp?DL=L&TopicID=53)2. Šalies istorija

2.1. Seniausieji laikai – Nara epochos pradžia

(2500 m. pr. m. e.)

Japonų salose žmonės apsigyveno apie 2 – 3 tūkstantmetį prieš mūsų erą. Japonija buvo apgyvendinta greičiausiai jūros keliu iš Kinijos, Korėjos Sachalino pusiasalio ir toliau į pietus esančių regionų. Manoma, kad pirmieji gyventojai buvo Ainu tauta – baltosios rasės juodaplaukiai žmonės, šiandien gyvenantys Hokaido salos šiaurėje, Sachaline ir Kurilu salose. Kiek vėliau iš Korėjos pusiasalio į Kiusiu salą bei iš Pietryčių azijos į Ryukyu salas atsikraustė užkariautojai. Šiuolaikiniai kalbos tyrimai patvirtina šią hipotezę – japonų kalboje yra tiek korėjiečių, tiek Malaizijos – Indonezijos kalbų pradmenų. Užkariautojai aršiai kovojo su Ainų tauta ir pamažu stūmė juos į šiaurę.

Japonijos imperijos

pradžia laikomi 660 m. pr. m. e., kai ją įkūrė legendinis imperatorius Jinmu. 1 – 4 m. e. a. Japonija palaikė glaudžius ryšius su Korėja. Korėjos pusiasalyje tarpusavyje kovojo trys karalystės: Gokurye, Pakche ir Silla. Glaudžiausi Japonijos ryšiai buvo su Pakche, kuriai ir padėdavo kovose. 538 – 552 m. Pakche pasiuntiniai padovanojo japonams paauksuotą Budos statulėlę ir sakralinių tekstų rinkinį. Taip Japonija pasiekė raštas, budizmas ir kitos kultūros dalys. Naujoji religija sudomino ir pritraukė daug pasekėjų.

Taiši Šokotu (573 – 621), ggeriau žinomas kaip kunigaikštis Šokotu. Tai pirmojo septyniolikos Japonijos kodekso autorius, mokslininkas, menininkas ir apsukrus politikas.

2.2. Nara epochos vėlyvasis laikotarpis(710 – 778 m.)

710m. japonijos vadovai pirmą kartą įsikūrė pastovioje sostinėje – Nara mieste. Imperatoriaus valdžia tuo metu buvo simboliška: jis kariavo, bet nevaldė valstybės. Tuo tarpu Japonijos teritorija labai smarkiai plėtėsi: Ainų tautą vis labiau stūmė į šiaurę, o pasienio feodalai vis stiprėjo.

Stiprėjo budistų ir šventikų įtaka. Vienuoliai valdė imperatorius, taip palenkdami rūmų valdytojus ir oficialius vadovus savo pusėn. Vienuolis DDokyo net sugebėjo įvykdyti perversmą, užimti valdovo sostą, tačiau pergalė truko neilgai ir 769 m. jis buvo ištremtas.

784 m. valstybės valdžia perkelta į sostinę Nagaoka, o dar vėliau 779 m. į šiandieninio Kioto teritoriją. Tai buvo daroma norint atsikratyti vienuolių įįtakos.(http://www.ninjutsu.lt/static.php?strid=1034&

2.3. Heian laikotarpis (784 – 1184)

Budistų vienuolynai visoumet vaidino svarbų vaidmenį japonų gyvenime, o Heian laikotarpiu tapo ypač stipria militaristine grupuote. Tais laikais vienuolynai buvo panašūs į tvirtoves, kurios buvo pilnos įvairaus plauko perėjūnų, besirengiančių vienuoliais tik tam, kad užantėje galėtų lengviau paslėpti ginklą. Daugiausia vienuoliai kariavo tarpusavyje ir taip kėlė didžiulę grėsmę valstybei. Vienuolių įtaka tapo itin aktyvi, jie ne tik valdė imperatorius, bet ir tapo atvira karine jėga.

Tuo metu atsirado ir gerai apmokytų karių grupuotės. Juos apmokė ir išsiugdė turtingi feodalai. Visi jie vadovavosi nerašytu kodeksu: Bushi – do (kario kelias). Tai buvo kovos menų pradžia.(http://www.ninjitsu.lt/static.php?strid=1034&)

2.4. Kamakura laikotarpis (1185 – 1333 m.)

Šiuo lakotarpiu Japoniją drebino kovos tarp dinastijų. Kiekviena norėjo būti geriasia, stipriausia ir valdyti šalį. Visi apgaule iir melu siekė valdžios. O ją gavę ilgai neišlaikydavo savo rankose, nes kildavo naujas ginčas, kuris visuomet peraugdavo į karą.

Japonijos vykdomos politikos tendencija vis labiau buvo ribojama, kad peraugtų į izoliacionizmą. Hidetaka Tokugava (1616 – 1628) ir Iemitsu tokugava (1623 – 1651) išvijo iš šalies visus svetimšalius, o 1638 m. kraujyje paskandino Japonijos krikščionių sukilimą Šimabaroje. Japonams buvo uždrausta vykti į užsienį, kiniečiai izoliuojami Nagasaki teritorijoje, o olandai – nedidelėje saloje Dešima. 1640m. Japonija tapo nuo pasaulio atsiskyrusia valstybe.2.5. Tokugavos eera

Militaristiniu ir istoriniu požiūriu šis laikotarpis visai neįdomus – jokių istorinių įvykių: nei karų, nei konfliktų. Šiame laikotarpyje labiausiai klestėjo kovų menai. Japonija tuo tarpu buvo izoliuota nuo kitų šalių, dėl to ir suklestėjo mokslas, kultūra, menai. Tačiaui ekonominiu atžvilgiu kilo daug sunkumų, nes 200 metų Japonija buvo nutraukusi santykius su visomis užsienio šalimis.

19 a. amerikiečius sudomino Japonijos uostai patogiai išsidėstę salų grandinėje. Taip buvo sudarytos prekybinės sutartys su JAV, Anglija, Prancūzija ir Olandija.Tačiau daug žmonių šios minties nepalaikė ir dėl to kildavo maištai. Didžiausi iš jų buvo Kogašimos ir Šimonzeki miestų apšaudymai, o jie labiausiai ir įtikino samurajus, kad šaunamieji ginklai geriau nei kardai.(http://www.ninjitsu.lt/ststic.php?strid=1034&)2.6. Meidzi era

Šiuo laikotarpiu didelį pelną nešė šilko gamyba, taip pat sparčiai vystėsi mokslas. 1889 m. Japonija priėmė naują konstituciją ir parlamentinę santvarką. 1894m. Vyksta karas Kinijoje, dar po kelerių metų japonai pasiekia dar vieną triuškinamą peraglę konflikte su Rusija. Taip pasaulis ėmė pripažiti šią valstybę.(http://www.ninjitsu.lt/static.php?strid=1034&)

(http://japan.ambasada.lt/Default.asp?DL=L&TopicID=6)3. Socialinės institucijos

Kadangi kultūra yra tai, ką žmogus, visuomenė ar atskiri individai sukuria ir naudoja, tad išskirtini trys jos aspektai yra veikla kuriant kultūros vertybes, pačios vertybės ir veikla jas naudojant. Jenaga Saburas „Japonų kultūros istorija“. Dėl papročių nesiginčijama. (Japonų priežodis )( www.straipsniai.lt)3.1. Vyrai ir moterys

Japonijoje moterys buvo kiek daugiau įsitraukę įį religiją ir tokia situacija išliko ilgiau, nei kitose senovinėse Azijos visuomenėse. Yra svarių įrodymų, jog ankstyvoji Japonija buvo matriarchato šalis, o moterys šamanės atliko išskirtinį religinį vaidmenį. Tačiau kartu su Konfucijaus etikos plitimu prasidėjo moterų nužeminimas, kurio pasekoje moterys prarado savo pilietines teises. Įdomu pažymėti, jog išliko keistas moters vaidmens suvokimo dviprasmiškumas. Iš vienos pusės buvo dvaro damos idealas, išreiškiantis eleganciją bei romantiką bei vadovaujantis manieringam, erotiškam, atsipalaidavusiam ir meniškam dvaro gyvenimui. Iš kitos pusės, kai kurios moterys buvo priverstos peržengti savo moterišką silpnumą ir prisiimti vyrišką stiprybę bei drąsą. Nuo vaikystės jos buvo mokomos užgniaužti savo jausmus ir panaudoti savo moterišką grėsmę.

Prieškario Japonija buvo vyrų valdžios ir visiško moters beteisiškumo šalis. Tai buvo įteisinta įstatymais, papročiais, morale. Vyras turėjo teisę į visos šeimos materialines vertybes, nuo jo noro priklausė žmonos darbas namuose, laisvalaikis. Ji neturėjo jokios teisės priešintis. Japonų išsiauklėjimas buvo paremtas trimis klusnumo kriterijais: dukra auklėjasi tėvui, žmona – vyrui, motina – sūnui.

Šalyje labai aukšta tėvų pedagoginė kultūra. Čia išleidžiama daugiau kaip 50 savaitraščių bei mėnesinių žurnalų, kuriuos gali prenumeruoti tėvai. Knygynuose platus auklėjimo vadovėlių pasirinkimas. Kai kuriuose rajonuose tėvai, nelankantys vaikų auklėjimui skirtų susirinkimų, net baudžiami.

Japonijoje tėvų namai ar žemė yra visų šeimos narių. Paveldėjęs tėvų tturtą, vyriausiasis sūnus kartu imasi šeimos galvos vaidmens bei atsakomybės, beje, ne tik nusenusiems tėvams, bet ir jaunesniesiems broliams. Vienas iš jų, likęs be darbo, gali tikėtis, kad žmoną ir vaikus visada priglaus tėvų namai. Dėl to kiekviena šeima nori turėti sūnų. Japonui neturėti sūnaus – ne kas kita, kaip pasmerkti save vienišai senatvei. Šeima be sūnaus laikoma nelaiminga. Sūnus yra giminės tęsėjas, garbės ir turto saugotojas. Jis privalo pakeisti tėvą, ne tik padėti jam. Valstiečiai mano, kad jie neįvykdė savo gyvenimo tikslo, įžeidė savo protėvius, jei nepagimdė berniuko– įpėdinio, pratęsiančio vyriškąją liniją. Jei šeimoje yra tik dukterys, vienai iš jų tėvai ieško sužadėtinio, kuris sutiktų būti įsūnytas. Tada vyras gauna žmonos pavardę ir kartu imasi sūnaus pareigų įtėviams. Vadovaudamiesi šūkiu: „viskam savo vieta“, nuo neatmenamų laikų japonai įprato skirstyti moteris į 3 kategorijas: 1. namų židoniui saugoti; 2. giminei pratęsti – žmona; 3. sielai – išprususi geiša; kūnui – oirana, kurios vietą, uždraudus prostituciją, užėmė kabaretų ir barų merginos. Kai ateina vestuvių metas, kiekviena japonė tampa rami, nusižeminusi ir klusni.( Dialogas. 2000 m. Rugpjūčio 4 d. Nr 31(432))3.2. Vaikų auklėjimo ypatumai Japonijoje

Japonijoje labai vertinamas išsiauklėjimas, o tėvų pareiga – kuo geriau išmokinti ir išauklėti vaikus. Japonai sėkmingai lavina savo

vaikus, todėl visuomenėje didžiausią prioritetą turi geras vaikų išsimokslinimas ir išsiauklėjimas, o ne turtų kaupimas ar tarnybinė sėkmė. Net šeimos “geras” vardas priklauso nuo to, kaip vaikas pritampa visuomenėje, kokį turi jis išsilavinimo ir išsimokslinimo lygį.

Svarbiausia moters profesija – būti gera motina, todėl pirmuosius septynerius metus, kol auga mažylis, beveik visos japonės nedirba. Ryšiai su vaiku yra be galo glaudūs, motina su juo praleidžia nepaprastai daug laiko: visada būna šalia, net miega kartu su mažyliu. Eidama į parduotuvę ar šiaip įį miestą, paprastai jį nešasi ant pečių. Daro viską, kad mažylis kuo mažiau verktų. Verkiantis vaikas japonams kelia sielvartą. Jų manymu, vaiko asmenybė susiformuoja iki 5–6 m., o to negali padaryti jokia vaikų įstaiga. Japonijoje vyrauja nuomonė, kad motina yra vienas iš svarbiausių auklėjimo sistemos veiksnių, be kurio ta sistema neišsiverstų. Jau vaiko kūdikystėje motina turi aiškią mažylio auklėjimo programą. Be to, motinos čia labai išradingos: moko vaikus žaidimų, šokių, dainavimo, kalbėjimo meno, fizinių pratimų, gaminti įvairų maistą. Taigi mažyliai vvis kažko mokomi, jie vis ką nors maišo, lipdo, piešia ir panašiai. Kitataučiams tiesiog malonu stebėti japonę, bendraujančią su savo mažyliu. Ypač stebina, kad mamos niekada nebara vaikų kitiems girdint. Japonijoje vyrauja paprotys, kad visa šeima, maudosi vienoje ir toje ppačioje vonioje. Pirma įsimaudo tėvas, po to motina kartu su mažyliu. Mama prausdama save prausia kartu ir jį, kūdikis neverkia, nes jaučia motinos meilę ir šilumą, švelnumą ir gėrį. Pasak japonų, vaikas iki 5-6 metų šeimoje turi būti princas, iki 12 – tarnas, o nuo 13 metų su juo reikia elgtis kaip su suaugusiu žmogumi.(www.ausis.gf.vu.lt)

Japonijoje, skirtingai nei Europos šalyse, jau nuo senų laikų vyravo keistas vaikų kultas. Naujagimiai ir mažemečiai vaikai laikomi vos ne dievaičiais. Mokslininkai pastebėjo, kad Japonijoje vaiko gimimas į namus atneša lyg dangaus pasiuntinėlį, Dievo tvarinėlį. Šis supratimas skatino vaiko saugojimą ir pagarbą, tėvai nuolankiai pildė jų užgaidas. Mažajam japoniukui buvo leidžiama viskas– parduotuvėje garsiausiai šaukti, gatvėje trypti kojomis ir gultis ant žemės, svečiuose raiščiotis po grindis. TTai tęsdavosi iki šešerių septynerių metų. Nuo šio amžiaus tėvų elgesys keisdavosi, nes vaikas tapdavo paprastu žemišku žmogumi, todėl ir prasidėdavo reiklus, net žiaurus auklėjimas. Taip pat labai įdomu tai, kad Japinijoje švenčiama naujagimio šventė. Ji švenčiama, kai naujagimiui gimus sukanka 120 dienų ir reiškia sunkaus pogimdyminio laikotarpio baigtį. Atėję svečiai taria daug gerų žodžių augančiam vaikučiui, o šiam nuo tos dienos skiriamas papildomas maitinimas. Šventė vadinama Tabe dzonme. (Dialogas. 2000 m. Rugpjūčio 4 d. Nr 31(432))

Abu tėvai atlaidūs savo vvaikams. Pats tėvas nėra per daug įsitraukęs į auklėjimą – jo papraščiausiai nebūna namuose. Barimas, mušimas, gąsdinimas – japonų šeimoje visiškai netinkami ir netaikomi aklėjimo būdai. Jeigu pavyzdžiui dauguma vaikų dažnai stengiasi negirdėti to, ką jiems sako tėvai, tai japoniukai labai įdėmiai klausosi ir stengiaisi suprasti, ko iš jų norima.

Ypač daug dėmesio skiriama etikos ir estetikos dalykams. Mažylis šeimoje mokomas vertinti ir tausoti daiktus, kurie jam padeda gyventi, gerbti tėvus, draugus, mylėti tėvynę. Japonijoje nepamatysi ne vietoje numesto daikto, išmintos vejos, nulaužto medelio, nuskintos gėlės, išardyto telefono aparato ar užrašų ant sienų viešose vietovėse. Šeimoje labai daug laiko skiriama piešimui. Suvokti išoronį pasaulį, pajusti spalvas vaikai pratinami per pačių nupieštus piešinius. Gal dėl to ikimokyklinio amžiaus vaikai moka skirti dešimtis ar net šimtus spalvų atspalvių. Vaikams nuo pat mažens skiepijamas savarankiškumas. Todėl jau pradinėje mokykloje vaikai pasižymi savarankiškumu – 7 – 8 met.ų vaikai padeda mamoms arba patys ruošia pietus, perka produktus, prižiūri augalus ir panašiai.

Tėvynės meilė iš mažens ugdoma kaip aukščiausias tikslas. Ji nedeklaruojama, ja nesigiria, ji nepaverčiama šūkiais. Patriotizmas susipina su tautos istorija, legendomis, papročiais, tradicijomis ir tampa prestižo reikalu. Japonas mokomas didžiuotis esą japonas. Tautos reikalai keliami aukščiau už asmeninius. Japonas myli Tėvynę ir ją palieka tik bbūtinybės verčiamas.(www.straipsniai.lt)3.3. Vaikų auklėjimo ypatumai Japonijos mokyklose

Prieš leisdami savo atžalą mokytis, Japonijos pirmaklasių tėvai mokosi braižybos. Jie privalo nubraižyti schemą kelio, kuriuo pradinukas eis iš namų į mokyklą: visos šios šalies valstybinės ir privačios mokymo įstaigos griežtai atsako už vaikų gyvybę bei sveikatą. Joms turi padėti tėvai.

Paprastai mokyklos tėvams neįkyri. Vaikui perėjus į antrą klasę, jo gimdytojai tiesiog pamirštami. Japonijoje nėra jokių pažymių knygelių, į kurias būtų rašomi pažangumo ir elgesio pažymiai ar pastabos. Neskambinama tėvams į darbivietes ar į namus. Į mokyklą pokalbiams “ ant kilimėlio” tėvų čia taip pat niekas nekviečia. Griežčiausiai laikomasi principo: su jai patikėto vaiko ugdymu privalo susidoroti pati mokykla. Tiesa, tėvai turi dvi pareigas:

Pirma: Prasidėjus naujiems mokslo metams, reikia pasikviesti į svečius klasės vadovą. Mokytojas ramioje aplinkoje pasikalba su tėvais, pasižiūri, kaip gyvena šeima, kokiomis sąlygomis auga vaikas.

Antra: Maždaug vieną kartą per semestrą (o jų per moklso metus yra trys) privalu ateiti į mokykloje rengiamą tėvų susirinkimą. Šis susirinkimas visai nepanašus į mūsiškį. Tai – pokalbis akis į akį, be liudininkų, tiksliai susitartu laiku. Dalis pokalbio vyskta dalyvaujant ir mokiniui. Mokytojas apie viską kalba trumpai, bet atvirai. Susitikimas trunka ne ilgiau kaip ketvirtį valandos. Susirinkimai – vieninteliai atvejai, kai vaikas atvirai giriamas aar peikiamas, Vaiko pažangumas ir elgesys aptariami tik per privačius pokalbius su tėvais, bet klasėje – niekada. Ne veltui Japonų patarlė sako: “Per išsikišusią vinies galvutę taukšt plaktuku”.

Šioje šalyje, kaip ir prieš šimtmečius, tebesilaikoma bendruomeninės psichologijos. Japonai neįsivaizduoja savęs kaip atskiros asmenybės, egzistuojančios šalia vienos ar kitos socialinės grupės. Jau ankstyvojoje vaikystėje įsisąmoninama, jog žmogus – visumos dalis. Klasėse nėra pavienių lyderių – yra tik tarpusavyje lenktyniaujančios moksleivių grupės. Jos varžosi, kuri geriau pasirodys sporto rungtyse, rūpestingiau sutvarkys klasę, išaugins gražesnių daržovių mokyklos šiltnamyje. Grupės giriamos ir baramos, atskiri mokiniai – niekada. Netgi pažymiai už kontrolinius darbus viešai neskelbiami, kad moklseiviai neimtų lyginti savo ir bendraklasių rezultatų.

Nuo pat pirmųjų mokyklinio gyvenimo dienų mokiniai palaipsniui pratinami prie drausmės. Pirmokėliai bet kada per pamoką gali atsistoti ir išeiti į tualetą arba papraščiausiai pasivaikščioti po klasę. Į mokyklą jiems leidžiama atsinešti žaislų ir per pertraukas su jais žaisti.

Žemesnėse klasėse namų darbų užduodama nedaug, jų neatlikus nebaudžiama. Dviejose žemesnėse klasėse mokytojas nevartoja žodžio “negalima”, ir tikrų pažymių nerašo. Vaikų pažangumas vertinamas žodžiais: “labai gerai”, “gerai”, “nelabai gerai”, “būtina pasistengti’. Tik baigiamojoje (VI) pradinės mokyklos klasėje mokiniams imami rašyti pažymiai. Japonijoje taikoma 100 balų vertinimo sistema.

Pamažu, per kiekvieną naują mokyklinį semestrą, mažieji

japoniukai netenka vis daugiau teisių, o jų pareigų našta sunkėja. Nuolat kalama į galvą: “Reikia būti tokiems, kaip visi. Žiūrėkite: visi atidžiai per pamokas klausosi mokytojo, visi kruopščiai atlieka namų užduotis, visi trokšta gerai mokytis”. Nėra jokios prievartos – įtikinėjimai puikiausiai sutampa su japonų bendruomenine psichologija. Todėl visiškai natūralu, kad vaikai eina į mokyklą ir grįžta iš jos grupelėmis. Japoniukai tiesiog negali išsiversti be kolektyvo.

Aukštesnėse pradinės mokyklos klasėse vaikai turi mažai laisvo laiko. Jeigu tėvai nori, kad jų atžala toliau mmokytųsi prestižinėje viduriniosios grandies mokykloje, jau IV – VI klasėje vaikai siunčiami į privačius kursus, vadinamuosius “dziuku”. Be “dziuku” vaikas praktiškai neturi jokių galimybių išlaikyti stojamojo egzamno į privačią mokyklą. Taigi pradinukas sugrįžta į namus 2–3 valandą dienos, pietauja ir iškart išeina į “dziuku”, kur būna iki 7 – 8 valandų vakaro. Po to jam dar reikia paruošti rytdienos pamokas, pasižiūrė.ti televizorių, paskaityti. Miegoti jis eina apie 11 valandą vakaro arba dar vėliau. Tiems, kurie nežada stoti į prestižines mokyklas, ttruputį lengviau. Tačiau daugelis jų taip pat lanko “dziuku” – tam, kad išmokstų gerai rašyti mokyklinius testus. Mokomasi Japonijoje 6 dienas per savaitę.

O kaip gi sportas, grynas oras? Tam yra mokykla. Joje – sporto salė, aikštynai, baseinas. Kiekvienas japoniukas būtinai llanko kokį nors sporto būrelį. Yra tradicija bent porą kartų per metus klasėms vykti į ekskursijas. Pirmąkart vykstama mokslo metų pradžioje, kad vaikai geriau susipažintų. Pavyzdžiui, trys dienos praleidžiamos kokiame nors kurorte. (www.straipsniai.lt)

Valstybinėse mokyklose mokslas nemokamas. Privačiose – mokama ne mažiau kaip 150 dolerių per metus. Dar 500 – 600 dolerių sumokama už vadovėlius, pietus, būrelius, transportą. Kaina priklauso nuo mokyklos. Išimtis – mokyklos, įsteigtos prie žinomų aukštųjų mokymo įstaigų, kurios taip pat priklauso valstybinių kategorijai. Už mokslą jose mokėti nereikia. Patekti į jas labai sunku.

Daugelio lygių struktūra padeda pedagogams laikytis politikos “visi lygūs”. Jeigu kuris nors mokinys pradeda girtis, jam tuoj pat primenama:“Jeigu esi toks gudrus, eik į aukštesnio lygio mokyklą”. Atsiliekančiųjų moksle niekas nepeikia. Kodėl – nežinia. Klasių vvadovai keičiami kas dvejus metus. Taip daroma tam, kad mokytojai neturėtų savų numylėtinių ir kad mokiniai neimtų kokio nors mokytojo pernelyg garbinti.

Apskritai Japonijoje taisyklės – šventas dalykas. Yra bendrosios mokinio taisyklės ir atskiros – priimtos konkrečios mokyklos. Pavyzdžiui, visoje šalyje vaikams uždrausta į klasę neštis saldumynus, gėrimus, negalima puoštis papuošalais, važiuoti į mokyklą dviračiu. Ten, kur nereikalaujama uniformų, draudžiama rengtis ryškių spalvų drabužiais. Visi moksleiviai mokykloje privalo persiauti. Taisyklių dar padaugėja perėjus į viduriniosios grandies mokyklą – “tingakko”. Ten mokiniai ppaprastai dėvi uniformą, kainuojančią apie 800 dolerių. Tai labai brangu, tad mažiau aprūpintos šeimos gali gauti iš valstybės pašalpą arba nemokamą vaiko maitinimą.

Japonai– matematikų tauta. Visi jie labai gerai skaičiuoja. Gal todėl, kad mokiniams mokyklose griežtai uždrausti kalkuliatoriai. Bet su humanitariniais mokslais jiems sunkiau. Istorijos mokomasi “tingakko” grandies mokykloje. Pradinėse mokyklose mokomasi tik Japonijos istorijos, literatūros bei meno. Rezultatai netrunka pasirodyti: gali sutikti japonų, nuoširdžiai nustenbančių, kad yra pasaulyje tokios Baltijos šalys. Kažkodėl manoma, jog pasaulio istorijos ir geografijos mokytis nesvarbu. Esą šios disciplinos reikalingos tik tiems, kurie stos į specializuotas humanitarines aukštesnio lygio vidurines mokyklas – “koko” , o po to – į atitinkamo profilio institutus. Paprastiems mirtingiesiems pakaks mokėti pasinaudoti žinynais. Ne itin gerai išmokstama ir anglų kalbos – net aukštųjų mokylų auklėtiniai negali tuo pasigirti. O kompiuterine technika vaikai išmoksta naudotis jau pradinėse klasėse. Internetas Japonijoje– kasdienybė.( Dialogas. 2000 m. Rugpjūčio 4 d. Nr 31(432))

Labai stengiamasi, kad vaikai neišaugtų baltarankiai. Kasdien jie patys tvarko savo klasę, o per pamokas išmoksta visko, ko reikia kasdieniniame gyvenime: siūti, virti, taisyti buities prietaisus. Tačiau sociologai prognozuoja, kad japonų mokykla, kad ir kokia iš pirmo žvilgsnio perspektyvi, greitai patirs didelių permainų. Didžiausios valstybės korporacijos, visada žengiančios išvien su laikmečiu, nori tokių jjaunų specialistų, kurie mokslus yra baigę užsienyje, pirmiausia Anglijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Užsitęsusio ekonomikos nuosmukio sąlygomis verslininkams reikia žmonių, kurie ne tik geriau dirbtų, bet ir turėtų naujų idėjų, mokėtų ieškoti originalių sprendimų, diegtų juos į gyvenimą.(http://www.takas.lt/mama/straipsnis.php?msg_id=160&do).3.4. Japonų etiketas

Tėvai itin daug dėmesio skiria bendravimo kultūrai. Net smarkiai susiginčiję jaunuoliai atsisveikindami nusilenkia vienas kitam. Jaunas japonas stengiasi išsiskirti ne madingais batais, džinsais ar šukuosena, nekeiksmažodžiais ar pogiais kalambūrais, bet taktu, elgesio kultūra, išprusimu. Jie nesistumdo, nesielgia įžūliai, šventai gerbia įstatymus. Tipiškas tėvų pamokymas vaikams: “Jei elgsies taip, kad bus kitiems nemalonu ir gėda, tai visi nuo tavęs nusisuks ir ims juoktis”. Tagi baimė būti išjuoktam ir išskirtam iš kitų tarpo yra įskiepyta į kiekvieno mažo japono širdį. Tokiu auklėjimu siekiama būti apdairiu, saugoti savo gerą vardą. Neatsitiktinai japonai laikomi vieni mandagiausių pasaulio žmonių, o tai šeimos nuopelnas. Europiečiai, pavyzdžiui, įpratę šeimose elgtis be ypatingų ceremonijų, o japonų šeimose mokomasi ir skrupulingai laikomasi pagarbos vyresniesiems taisyklių. Kalbėdamiesi šeiminykščiai vienas kitam pritaria, pabrėžtinai lankstosi, sveikinasi kaip istoriniuose filmuose ar teatro scenose. Lankstytis japoniukas išmoksta dar kūdikystėje: japonės mažą kūdikį nešioje dėkle ant nugaros. Pati nusilenkdama, ji verčia lankstytis ir jį – taip nuo mažens išmoksta gerbti vyresniuosius. Broliams seserys turi sakyti daug mmandagesnius žodžius negu broliai seserims. Subordinacijos jausmą japono sieloje išugdė ne pamokymai, bet gyvenimas. Jis mato, kaip motina lankstosi tėvui, vidurinysis brolis – vyresniajam, sesuo – visiems broliams, nepaisydama jų amžiams. Ir tai ne beprasmė tradicija. Taip pripažįstama vieta šeimoje ir parodoma, jog žmogus pasirengęs atlikti jo padėčiai deramas pareigas. Dvasinės kultūros srityje jiems būdingas ne mėgdžiojimas, o konservatyvumas, nuolankumas, uždarumas.

Šeimos galvos privilegijos pripažįstamos kasdien. Visi namiškiai palydi ją iki durų slenkščio ir pasirinka prie jo. Ji pirmoji turi teisę pasinerti į šeimai pašildyto vandesn kubilą, vaišintis prie šeimos stalo.(www.straipsniai.lt)

Japonai yra labai prietaringi žmonės, o prietarai išugdė baimę. Nuo pat mažens jaunos japonės tvirtina, kad jos bijo keturių dalykų: žemės drebėjimo, ugnies, griaustinio ir tėvo. Gamtos stichiją galima įveikti burtais ar maldomis, bet tėvo įsakymas nesulaužomas.

Vaikai mokomi vertinti ir taupyti laiką. Japonijoje nepamatysi dieną ar kitu paros metu slampinėjančių jaunuolių. Japonai nuo ankstyvosios jaunystės išmokyti asmeninio prognozavimo pagrindų: jie aiškiai žino, ką turi padaryti per artimiausią mėnesį, savaitę, dieną, net valandą. Laisvo laiko beveik nelieka, nes kiekviena minutė panaudojama labai racionaliai.

Žinoma, tokį japonų visuomenės patyrimą pirmiausia lėmė gyvenimo ir auklėjimo sąlygos. Japonijos kultūros tradicijos orientuoja žmogų į dvasingumą, susikaupimą, savęs pažinimą per žaidimą nuo mažų dienų, į visapusišką

veiklą ir išugdo neįkainojamą savo vertės pajautimą. Čia natūraliai skiepijamas pasitikėjimas kitu žmogumi, stiprus vienybės jausmas, darbas bendram tautos labui. Šitaip išugdytas japonas sugeba visur ir nuolat mokytis. (www.ausis.gf.vu.lt)

4. Politinė/teisinė sistema4.1. Politinis paveldas

Paprastai, kalbant apie Japonija pažymimas spartus šalies industrializavimas ir gerovės bei ekonominės galios augimas, bet pro akis dažnai prasprūsta kitas moderniosios Japonijos aspektas, nusipelnantis, ko gero, dar didesnio dėmesio. Būtent tai, kad mažiau nei per šimtmetį iki pašaknų feodalinė Japonija virto tvirtos pavyzdinės demokratijos šalimi.

Iš politinio praeities ggyvenimo Japonija nepaveldėjo nei demokratinių nuostatų, nei praktinės praeities.Grupiniai sprendimai gali būti įprastas dalykas – tokie jie ir buvo tradiciniame Japonijos kaime. Bet šiuos kaimus sudarančios šeimos ryškiai skyrėsi ir statusu, ir galia. Šiaip ar taip, kaimo bendruomeniškumas – tai tik tolimas ataidas šiuolaikinės politinės demokratijos, kurią grindžia žmogaus teisės bei atstovavimo institucijos, ir kuri apima dideles žmonių grupes, o ne reiškiasi kasdienišku tarpusavio bendravimu.

XV-XVI a., feodalizmo klestėjimo metu, feodaliniai santykiai iš dalies rėmėsi abipusiu susitarimu, o Tokugawų epochos vėlyvojo ffeodalizmo laikotarpiu veikė gerai suderinta ir labai sudėtinga šeimininko ir pavaldinių tarpusavio santykių sistema, bet apskritai Japonijos feodaliniai ryšiai japonams reiškė žemesniojo įsipareigojimą būti paklusniam bei lojaliam ir iš aukštesnės padėties savaime kylančią neribotą galią valdyti. Nebuvo neatimamu, bet kurio žžmogaus teisių, nesilaikyta nuostatų, neveikė nė menkiausios atstovavimo struktūros. Šiuo požiūriu sunku įsivaizduoti svetimesnę demokratinėms idėjoms bei institucijoms sistemą, nei Japonijos valstybinė santvarka. Japonijos vadovai devyniolikto šimtmečio viduryje irgi nenorėjo sukurti jokios demokratinės sistemos. Didelis privalumas, kurį japonai paveldėjo iš praeities, – tai etinis valdymo pagrindimas, perimtas iš Konfucijaus mokymo. Su tuo glaudžiai susiję garbė ir veiksmingumas, kuriais pasižymi Japonų politinis valdymas.

Taip pat veiksmingai valdoma buvo ir moderniaisiais laikais įstatymai ir tvarka nebuvo laužomi, o surenkamų mokesčių sumos ilgesnį laiką nesumažėjo 260 autonomiškų feodalinių domenų juos pradėjo mokėti naujajai centrinei vyriausybei.

Naujajai vyriausybei tai pat stebėtinai lengvai pavyko senosios sistemos subiurokratėjusius pareigūnus samurajus perorganizuoti į naują prefektūrų ir centrinės valdžios biurokratiją, modernizuotą policiją ir atnaujintos armijos bei jūrų laivyno valdininkiją. Patikimos vvaldininkijos laikysena buvo tvirtas bet kokios valdymo formos, įskaitant demokratiją, pamatas.

Kitas svarbus politinio paveldo veiksnys buvo ilga ne tiek asmeninio, kiek grupinio valdymo tradicija, tad nepalankumas diktatoriškai valdžiai ir net charizmatiniam vadovavimui bei stiprus polinkis į grupinį bendradarbiavimą – akivaizdūs Japonijos politinio paveldo bruožai, padėję atverti duris demokratinei sistemai ir priartinę jos triumfą. Japonija paveldėjo ir stiprią antreprenerinę dvasią – daugiausia prisidėjusi prie ekonominės plėtros, jis darė poveikį ir politikai. Šiuolaikinės Japonijos politinė raida nepasižymi psichologiniais lūžiais, kurie dabartiniai laikais bbūdingi didžiajai daliai nevakarietiško pasaulio šalių. Nepaisant kai kurių labai staigių permainų, jos plėtra buvo daugiau evoliucinė nei revoliucinė, ir šitai teikė tam tikro stabilumo. 4.2. Imperatorius

Maždaug devintame amžiuje imperatoriai neteko realios galios, tačiau visuomet buvo laikomasis didelės pagarbos imperatoriškai giminei, ir iki šių dienų niekas nedrįso mesti iššūkio idėjai, jog politinės valdžios teisėtumą lemia imperatoriškosios linijos tęstinumas, nors imperatoriaus valdžia ir neaiškiai apibrėžta.

Imperatoriaus institucija buvo veiksmingas nacionalinės vienybės simbolis. Visai tautau buvo įkvėpta aistringa pagarba imperatoriui. Ši nuostata dar labiau išryškino dieviškumo aurą, kuri visuomet gaubė sostą. Teoriškai visi japonai gyveno tik tam, kad atsidėkotų už imperatoriaus „malonę“. Ikikarinių japonų atsidavimas imperatoriui, kaip savajam nacionalinės vienybės simboliui, – ko gero, ryškiausia modernaus nacionalizmo apraiška. Be kelių radikalų dvidešimtajame amžiuje, niekas, netgi nė vienas partijos žmogus parlamente, nesuabejojo vyriausybės pareiga savo sprendimus grįsti „imperatoriaus valia“, tik jau labai menkai buvo sutariama, kokia ta „imperatoriaus valia“ iš tikrųjų yra. Sostą supantys pareigūnai tarėsi geriausiai ją išmaną ir iš pradžių galėjo nepaisyti opozicijos, teigdami, kad imperatorius paliko jų nuostatas. Politikai manė, kad „imperatoriaus valia“ grįstina rinkimais reiškiamu liaudies balsu. Kariškiai ir aršūs nacionalistai buvo tikri, kad tik jie supranta „imperatoriaus valią“. Niekam neatėjo į galvą pasiklausti pačio imperatoriaus. Iš esmės neaiškiai konstitucijoje aapibrėžtas imperatoriaus vaidmuo paliko ir grėsmingai tuščią vyriausybės centrą. Visa valdžia kilo iš imperatoriaus, bet jis neturėjo jokios valdžios. Tai pat buvo neaišku, kaip rinkti vietoj imperatoriaus veikiančius pagrindinius ministrus. Faktiškai jų rinkimo sistema nuolat kaitaliojosi ir niekados nebuvo aiškiai nustatyta. Iš pradžių viską lėmė „vyresniųjų valstybės veikėjų“ sprendimas; paskui – kolektyvinis vadovaujančio elito susitarimas, kuriam daugiausia įtakos turėjo partijų galia parlamente; galiausiai kolektyvinio sprendimo teisę priėmė kariškiai.

Pokarinė 1947 metų konstitucija panaikino visus neaiškumus. Imperatorius – tai „valstybės ir tautos vienybės simbolis, kurio padėtį lemia tautos valia, išreiškianti aukštesniąją valdžią“. Imperatoriaus funkcijos – grynai simbolistinės kad imperatorius „neturi jokios valdžios, susijusios su vyriausybe“. Kad būtų dar aiškiau, toliau konstitucijoje priduriama, jog “visi imperatoriaus aktai,susiję su valstybe, turi būti žinomi kabinetui ir privalo gauti jo pritarimą, ir už tai kabinetas atsakingas“. 1946 metų sausio 1 dieną imperatorius paskelbė pareiškimą, kuriame paneigė savąjį dieviškumą – ir iš dalies pataikaudamas amerikiečių okupacinei valdžiai, kuriai „dieviškumas“ reiškė nepalyginti daugiau nei didžiajai daliai japonų. Imperatorius tebedalyvauja tam tikrose tradicinėse sintoistinėse ceremonijose. Imperatoriaus šeimos reikalus tvarkiusi Imperatoriškoji namų ūkio ministerija pagal rangą pažeminta į ministro pirmininko aparatūros žinybą, imperatoriui skirtos išlaidos negailestingai pakarpytos ir įjungtos į bendrą parlamento valdomą biudžetą, imperatoriaus nuosavybė perduota valstybei, o imperatoriaus ššeimyna apribota imperatoriaus ir trijų jo brolių šeimomis. Net ištekėjusios jo dukros dabar laikomos paprastomis pilietėmis.

Taigi, imperatoriaus institucija po karo tapo labai panaši į karaliaus titulą, įsitvirtinusi brandžios demokratijos Šiaurės Europos šalyse. Visiškai atribota nuo politikos, imperatoriaus šeima – nacionalinės vienybės simbolis, pastovumo požymis ir ramybės teikiantis emocinis ryšys su praeitimi. Bet koks sosto įtakos panaudojimas, kuris gali būti interpretuotas politiškai, sukelia griežtus protestus, bet šiaip imperatoriaus institucija visuotinai pripažįstama kaip nuolatinė ir nediskutuojama nacionalinė puošmena.4.3. Parlamentas

1947 metų Japonijos konstitucija nurodė, kad reali politinė valdžia priklauso parlamentui. Parlamentas veikė jau prieš karą. Šiai drąsiai naujovei buvo ruošiamasi rengiant įvairius vietinius rinkimus, pradedant prefektūrų asamblėjomis 1878 metais, po to į kaimų, miestelių ir miesto kvartalų asamblėjas 1880 metais, o dar vėliau, į miestų asamblėjas 1888 metais. Šios vietinės asamblėjos, kaip ir naujas nacionalinis parlamentas, turėjo labai menką valdžią, dalyvavimas rinkimuose irgi buvo griežtai apribotas. Teisę dalyvauti parlamento rinkimuose turėjo tik vyrai, sulaukę dvidešimt penkerių metų ir mokantys ne mažesnį kaip penkiolikos jenų mokestį. 1890 metais tokių buvo vos 1,26 nuošimčiai. Tik 6 nuošimčiai šalies gyventojų priklausė šeimoms, kurių nariai turėjo rinkimų teisę – beveik tiek pat, kiek seniau sudarė samurajų klasę, tik dabar rinkimų teisę turintis elitas buvo daugiausia valstiečiai žemių

savininkai ir verslininkai.

Kad įstatymas būtų įtrauktas į sąrašus ir nuolatos veiktų, būtinas buvo parlamento „sutikimas“, o biudžeto ir mokesčių klausimai be jo apskritai negalėjo būti sprendžiami. Daugelis vyriausybės nutarimų, kaip ir užsienio reikalų dokumentų, nelaikytini įstatymais, todėl nereikalavo parlamento sutikimo, tačiau finansai buvo jo ypatinga prerogatyva, nes valstybės iždą, šiaip ar taip, sudaro mokesčiai, o juos moka visi šalies gyventojai. Bet ir čia vyriausybė siekė apsisaugoti nuo liaudies valdymo, į konstituciją įtraukdama sąlygą, kad tuo atveju, jeigu parlamentui nepavyktų priimti nnaujo biudžeto, „vyriausybė vykdys praėjusių metų biudžetą“. Tai turėjo apriboti parlamento pinigų kontrolę

Liaudies renkamų parlamento Atstovų rūmų valdžia ribojo Perų rūmai, Šiems rūmams vyriausybė 1884 metais sukūrė naują perų luomą, kurį sudarė senojo dvaro aukštuomenė, buvę feodalų didikai ir kai kurie naujieji valdovai. Visi aukščiausius šios diduomenės rangus turintys žmonės buvo Perų rūmų nariai, užtat trys žemieji rangai rinko tik ribotą narių skaičių, be to, buvo dar imperatoriškieji skirtiniai, daugiausiai mokslininkai, tai pat po vieną narį, kurį kiekvienoje prefektūroje rrinkdavo tie, kurie mokėjo didžiausius mokesčius. Tai sudaryta struktūra itin konservatyviai kontroliavo kiekvieną Žemesniųjų rūmų veiksmą.

Nepaisant visų šių atsargumo priemonių, parlamentas pasirodė ypač nepaklusnus. Jis greit padidino savo valdžią ir išplėtė elektoratą.

Plintant švietimui ir kitaip Japonijai modernizuojantis, tolydžio pplėtėsi ir teisė dalyvauti rinkimuose turinčiųjų ratas. Nuo 1900 metų balsavimas tapo slaptas, o mokesčiu ribą sumažinus iki dešimties jenų, rinkėjų beveik padvigubėjo. 1919 metais šis mokestis sumažintas iki trijų jenų, ir dalyvauti rinkimuose turinčių teisę skaičius dabar išaugo daugiau nei du kartus. Beveik ketvirtadalyje japonų šeimų atsirado bent vienas žmogus, turintis balsą. Galiausiai 1925 metais mokestis buvo visiškai panaikintas, ir nuo to laiko visi suaugę japonai įgijo teisę dalyvauti rikimuose.

1947 metų konstitucija įkurta parlamentinė sistema – tai iš esmės sistemos, kuri Japonijoje plėtojosi trečiajame dešimtmetyje, išgryninimas ir patobulinimas. Todėl japonams ji buvo lengvai suprantama ir visiškai pagrįstai efektyvi veikianti. Svarbiausia jos naujovė – aiški nuostata, jog parlamentas – „aukščiausias valstybinis valdžios organas“ ir „vienintelis įstatymų leidžiamasis organas:, rinkti ministrą ppirmininką – taip pat jo teisė. Pastarasis yra renkamas iš parlamento narių, o jeigu nesutariama su Aukštesniaisiais rūmais, sprendimą lemia Žemesnieji rūmai; išrinktas ministras pirmininkas savo ruožtu renkasi kabineto ministrus ir kitus skiriamus pareigūnus. Žemesnieji parlamento rūmai bet kada gali paskelbti nepasitikėjimą kabinetu, tada ministras pirmininkas privalo atstatydinti arba paleisti Žemesniuosius rūmus ir, kad įgytų daugumos paramą, rengti naujus rinkimus.

Kiti du svarbios parlamentinės sistemos pakeitimai pokario metais – tai teisė nuo dvidešimties metų balsuoti ne tik vyrams, be ir moterims., ttaip pat Žemesniųjų rūmų pobūdžio pakeitimas. Perų rūmus pakeitė renkami Tarybos rūmai. Į juos nustatyta kitokia rinkimų tvarka nei į Atstovų rūmus. 252 jų nariai renkami šešeriems metams, pusė – kas treji metai. Iš jų 152 (prie 150 prisidėjo dar du, kai 1970 metais Japonijai sugrąžina Okinawa) renka keturiasdešimt septynios prefektūros. Kad per kiekvienus rinkimus išsikovotų bent po vieną vietą, kiekviena prefektūra turi mažiausiai dvi vietas; didžiausios prefektūros turi daugiau – Tokijo, pavyzdžiui, aštuonias. Kitus 100 narių renka visa tauta. Iš pradžių buvo renkami individualiai, bet neseniai sistema pakeista, dabar renkama pagal partijų pateikiamus sąrašus.

Aukštesnieji rūmai yra renkami, jų sandara yra panaši į Atstovų rūmų. Žemesnieji rūmai dviejų trečdalių balsų dauguma gali nepaisyti neigiamo Tarybos rūmų balsavimo. Lemianti Aukštesniųjų rūmų gali reiškiasi tik tuo, kad konstitucinėms pataisoms reikia dviejų trečdalių abiejų rūmų balsų, jie buvo renkami ketveriems metams.

Jie turi teisę skirti į komitetus (kiekvienas abejų rūmų narys gali tikėtis bent jau vieno tokio paskyrimo), nors iš tikrųjų šitai daro šitai daro atitinkamos partijos, kurios tradiciškai, pagal tai, kokia jų galia rūmuose, į kiekvieną komitetą skiria tam tikrą skaičių narių. Tarybos rūmuose įvairios partijos, pagal tai, kokia jų galia rūmuose, irgi turi teisę skirti tam tikrą skaičių komitetų pirmininkų, bet Žemesniuose rrūmuose visiems nuolatiniams komitetams vadovaudavo dauguma turint partiją. Kiekvienuose rūmuose yra po šešiolika nuolatinių komitetų; jeigu reikia priimi ypatingus nutarimus, sudaromi specialūs. Vis dėlto reikšmingiausi yra du – Revizijos komitetas

Visa komitetų struktūra kilusi iš ir ikikarinio Japonijos parlamento. Ministras pirmininkas ir jo vadovaujantis komitetas – parlamentinės daugumos kūdikiai ir todėl veikia tarsi tam tikras vykdomasis parlamento komitetas, įstatymų leidžiamoji ir įstatymų vykdomoji valdžia, kaip konfliktuojančios jėgos, neatsiveria viena kitos, dėl to dauguma įstatymų, tarp jų ir visus svarbiausius nutarimų projektus, rengia ne parlamentas, bet valdininkai kabineto naudai. Kabinetas juos pateikia parlamentui, o priima juos ta pati parlamento dauguma, kuri pirmiausia išsirenka ministrą pirmininką.4.4. Ministerijos, ministrai, žinybos, prefektūros

Nors ministrą pirmininką renka Žemesnieji parlamento rūmai, iš tikrųjų jį iškelia valdančiosios partijos suvažiavimas. Dvylika ministrų vadovauja dvylikai ministerijų iš kurių svarbiausios Finansų, Tarptautinės prekybos bei pramonės (MITI) ir Užsienio reikalų. Kiti – ministrai be portfelių; jie paprastai vadovauja kai kuriems svaresniems žemesnio nei ministerijos lygio vyriausybiniams organams. Vienas iš jų – vyriausiasis kabineto sekretorius (kambo chokan); jis ministrui pirmininkui tarnauja kaip tam tikras personalo viršininkas. Kitas vadovauja Ministro pirmininko tarnybai (Sorifu), Ekonominio planavimo, Gynybos ir Mokslo bei technologijų žinybų vadovai taip pat įeina į kabinetą.

Daugumos kabineto narių kadencijos trumpesnės nei ministro pirmininko, – ddažnai tik vieneri metai. Per tokį trumpą laiką atitinkamose ministerijose ar žinybose jie gali įvesti tik labai bendro pobūdžio politinę kontrolę. Vieno ar poros parlamento įvairioms ministerijoms bei žinyboms skiriamų parlamentinių viceministrų kadencijos irgi trumpos, jie neturi reikšmingesnės įtakos

Silpnas parlamento vadovavimas per ministrus leidžia ministerijoms ir žinyboms veikti labai autonomiškai ir savarankiškai. Kiekvieną jų sudaro elitinis, gerai organizuotas prityrusių valdininkų korpusas, kuriam vadovauja viceministras arba vicedirektorius (jimų-jikan). Japonijos ministerijos bei žinybos turi nemažai savarankiškumo ir politinio svorio, išimtis – Japonijos gynybos žinyba, kuri turi žymiai mažiau nei kitos panašios valstybinio valdymo institucijos.

Biurokratinės piramidė pamatą sudaro gausybė centrinės vykdomosios valdžios ir vietinių valdymo organų žemesniųjų pareigūnų bei įvairių specialistų, tokių kaip profesoriai ir mokytojai valstybinėse mokyklose, policija, nacionalinio geležinkelio darbuotojai ir kelių vyriausybės monopolinių šakų, pavyzdžiui, tabako, tarnautojai.

Japonija suskirstyta į prefektūras, šios savo ruožtu į miestus, miestelius ir kaimus, o didesni miestai padalinti į kvartalus. Prefektūros, kurių dydžiai nepasikeitė nuo ikikarinių laikų, yra keturių teoriškai skirtingų kategorijų. Egzistuoja viena Tokijo metropolija (to), viena Hokaido apygarda (do), dvi: Osakos ir Kyoto – municipalinės prefektūros (fu) ir keturiasdešimt trys tikrosios prefektūros (ken). Visoms joms įvardinti japonai vartoja gana painų to-do-fu-ken terminą. Jurisdikcinis suskirstymas žemiau prefektūros lygio – per ilgą laiką centrinės

vyriausybės primesto susijungimo rezultatas. Kaimai – tai vietovės, kuriose gyvena mažiau nei 30 000 žmonių, miesteliai – vietovės, kuriose gyvena mažiau nei 50 000 žmonių, o miestuose gyvena per 50 000. Visi kaimai sudaryti iš didelio skaičiaus natūraliai susiformavusių kaimų, vadinamų kaimelių (buraku), o į miestelius ir mažesnius miestus, be vieno ar dviejų urbanistinių centrų, paprastai dar įeina dideli priemiesčių plotai ir kaimeliai.

Prefektūros, miestai, miestų kvartalai, miesteliai ir kaimai turi renkamas asamblėjas, o miestų, miestelių ir kaimų merai renkami pareigūnai. PPolicijos valdymas perduotas vietinėms jurisdikcijoms, o didelė dalis švietimo valdymo iš Švietimo ministerijos irgi perduota renkamoms vietinėms švietimo taryboms. Centrinei policijos žinybai pavesta koordinuoti policijos pajėgų valdymą. Švietimo tarybos skiriamos, o Švietimo ministerijai jas prižiūrėti. Vis dėlto daug valdžios liko vietinių institucijų rankose; valdytojų, merų, prefektūrų ir municipalitetų asamblėjų rinkimai labai pagyvina vietos politinį gyvenimą ir dėl to jis – tvirtas nacionalinės politikos pamatas.4.5. Rinkimai

Kaip ir kiekvienoje demokratinėje šalyje, rinkimai – Japonijos politinio gyvenimo šerdis. Japonų rinkiminė sistema ypatinga, ji kkelia kai kurių sunkumų, bet turi ryškių privalumų. 100 Aukštesniųjų rūmų narių – renkami pagal partijų sąrašus. Svarbiausia politinė institucija – Žemesnieji rūmai, taip pat Aukštesniųjų rūmų dalis ir vietinės asamblėjos renkami Japonijai įprastiniu būdu, kai daugiavietėse rinkiminėse apygardose kiekvienas bbalsuotojas turi tik vieną balsą. Ši sistema lemia plataus masto proporcingą atstovavimą, kuris užkerta kelią staigiems ir dideliems vietų pasikeitimais, tai pat padeda išvengti ypač didelio susiskaidymo į smulkias partijas.

Kaip ir daug kas Japonijos valdyme, ši sistema paveldėta iš prieškario. 1925 metais buvo nustatyta vidutinio dydžio rinkiminių apygardų struktūra. Pagal ją, Žemesniųjų rūmų nariams skiriama nuo trijų iki penkių vietų rinkiminėse apygardose, o maždaug pusei Aukštesniųjų rūmų narių – nuo dviejų iki keturių vietų. Tokia pati sistema taikoma prefektūrų ir didesnių miestų asamblėjoms, bet renkant į kaimų, miestelių ir mažesnių miestų asamblėjas kandidatų skaičius neribojamas.

Per svarbiausius Žemesniųjų rūmų rinkimus penkių vietų rinkiminėje apygardoje beveik 20 nuošimčių balsų bus išrinktas vienas narys. Šitai sudaro sąlygas mažesnių partijų atstovavimui, bet neleidžia prasibrauti ssmulkioms skeveldrinėms grupėms. Taip pat dėl to tik daugiau kaip 20 nuošimčių balsų persvara lems partijos stiprumo pokytį daugiau nei viena vieta rinkiminėje apygardoje, todėl partijos jėgos staigios permainos darosi neįmanomos, dėl to ir japonų parlamento sandara gana pastovi.

Kitas didelis japonų rinkiminės sistemos privalumas, – išlaikoma darna tarp partinės drausmės bei artimų santykių tarp parlamento narių ir jų rinkimų apygardų. Kadangi didesni partijų kandidatai kovoja dėl balsų daugiau su savo nei su kitų partijų nariais jie privalo įgyti simpatijų tarp žžmonių apygardose. Kad turėtų didesnių vilčių būti išrinkti, paprastai jiems būtinas partijos pavadinimas Šitai laiduoja parlamentui priklausančių narių partinę drausmę, nepaisant to, kad jie išrinkti individualios politinės galios, kurią turi vietose, pagrindų.

Tačiau sistema ydinga tuo, kad kelia tam tikrų sunkumų didžiosioms partijoms. Didesnė partija ačiau jeigu ji iškels tris kandidatus apygardoje, kur turi balsų tik dviems, tai jos balsai gali taip išsisklaidyti, kad galiausiai bus išrinktas išvis tik vienas. Lygiai taip pat, jeigu vienas jos kandidatas bus toks populiarus, kad patrauks nesaikingai daug balsų, kiti kandidatai iškris, nors jie galbūt būtų galėję laimėti, jeigu partijos balsai būtų lygiau pasiskirstę.

Dar didesnės japonų rinkiminės sistemos silpnybė yra ta, kad nustatant rinkimines apygardas ir vietas neatsižvelgiama į gyventojų skaičiaus pokyčius. Bet 1986 metais pirmą kartą kaimiškų sričių vietas septyniomis sumažinus, o urbanistinėms vietovėms aštuonias pridėjus, visos 512 vietų tapo šiek tiek lygiau paskirstytos. Prieš tai labiausiai atstovaujamų kaimiškų sričių, kur vietų buvo per daug, ir labiausia atstovaujamų miestų regionų, kur jų buvo per mažai, vietų santykis atitiko penkis ir vieną; reforma atotrūkį sumažino iki trijų ir vieno. Prefektūrose renkamų Tarybos rūmų narių vietos taip pat paskirstytos nelygiu – penkių ir vieno – santykiu.

Pernelyg gausus atstovavimas kaimo vietovėms suteikė politikai ryškų kaimišką pobūdį. JJaponija didžiąja dalimi buvo agrarinė visuomenė, o dėl rinkiminės teisės apribojimo mokesčiais iki pat 1925 metų jos neturėjo dauguma miesto gyventojų. Dėl to Japonijos kaimiečiai sukaupė daug didesnę balsavimo patirtį negu miestiečiai. Kas sąlygoja vietinės problemos kelia didesnį susidomėjimą nei valstybės reikalai.

Japonijos rinkiminei politikai būdingas ir ryškus asmenybinis pobūdis. Šį bruožą lemi labai artimas kandidatų ryšys su rinkiminėmis apygardomis ir Japonijos visuomenei būdinga grupinė orientacija. Kaimų grupuotės, kurioms vadovaudavo vietinis „valdžios žmogus“ (yuryokusha), dažn.iausia balsuodavo blokais. Šiuos blokus sudarantys žmonės susivienydavo rinkti vietines asamblėjas, o šių grupuočių piramidės – Atstovų rūmus.

Įtakinga politinė asmenybė tokiuose blokuose gali įgyti stiprią šalininkų paramą, vadinamąjį jiban, kurio dėka jis nuolatos dalyvaus parlamento rinkimuose, o vėliau šią paramą galės perleisti politiniam įpėdiniui.

Jiban, kaip rinkiminės sistemos dalis, niekuomet nebūdavo būdinga miestams. Dėl didelio skaičiaus ūkių gyventojų taip pat dėl išorinių įtakų Japonijos kaimiškų sričių gyventojų politiniai interesai pasidarė daug įvairesni, išsiskaidė ir jų politinis lojalumas. Šis pokytis lėmė ir tai, kad dauguma politikų pradėjo iškilti asmeniškai juos remiančių didelių ir sudėtingų organizacijų, vadinamų koenkai, kurios stengiasi paraukti rinkiminės apygardos moteris, jaunimą bei į vairių interesų žmonių grupes, dėka.

Koenkai veiklai daug įtakos turi griežti finansiniai ir rinkiminės veiklos paribojimai. Rinkiminė kampanija galima tik tris iš penkių savaičių pprieš paskelbtą rinkimų datą – visuomet sekmadieniais. Agitacija vaikštant po namus uždrausta, kaip uždraustos demonstracijos ir kviestiniai pietūs. Galima išleisti tik nustatytą kiekį plakatų, reklaminių spaudinių; galimybės pasinaudoti radiju bei televizija taip pat labai ribotos. Garsi agitacija iš mašinų ar sunkvežimių – vienintelis laisvas rinkiminės kampanijos būdas, visuomet trikdantis ramybę ir sukeliantis daug triukšmo. Kampanijai galimos skirti lėšos apkarpytos iki nerealiai mažų Koenkai nebegali efektyviai veikti, nes daugėja su jais besivaržančių draugijų,o kaimynai nebe taip gerai pažįsta vieni kitus. Žmonės gali gyventi vienoje apygardoje, bet dauguma ekonominių ir socialinių ryšių turėti kitoje. Nuo pat įsikūrimo trečiame dešimtmetyje kairiosios partijos stengėsi patraukti šalininkus ne tik asmeniu bendravimu, kiek ideologija, o dabar ir visos partijos vis labiau stengiasi veikti per profsąjungas, žemdirbystės kooperatyvus, jaunimo draugijas ir įvairias kitas panašias grupes, kurioms gali daryti spaudimą. Laikui bėgant koenkai pobūdis visiškai pasikeitė, bet jie tebėra reikmingo politinio proceso dalis, o asmeniniai ryšiai Japonijoje vis dar kur kas svarbesni nei daugumoje kitų pramoninių demokratinių šalių.4.6. Politinės partijos

Kaip ir kitose demokratinės šalyse Japonijos politinė sistema pagrįsta partijų veikla – nepaisant to, kad jau pati partijos idėja ikimoderniai Japonijai atrodė visiškai nepriimtina.

Itagaki 1874 metais įkūrė pirmąją politinę partiją, kuri greitai išsikleidė į „laisvės ir žmogaus teisių

sąjūdį“, o antrąjį partinį sąjūdį pradėjo Okuma 1882 metais. Iš šių dviejų šaltinių kilo dvi tradicinės didžiosios partinės srovės. Itagaki pradėtoji dominavo pirmuosiuose parlamentuose kaip Liberalų partija (Jiyuto; pažodžiui išvertus – Laisvės partija), bet po to, 1900 metais, susijungė su Ito remiančiu valdininkijos sparnu ir Seiyukai (Politinių bičiulių draugiją). Pastaroji toliau lėmė parlamento politiką.

Antroji partija daug dažniau keitė pavadinimą. 1927 metais ji pasivadino Minseito (Liaudies valdžios partija). Pirmąsyk balsų daugumą gavusi 1915 metais, ji paskui nuolat keitėsi su Seiyukai Po kkaro ji atgimė kaip Demokratinė partija (kartais vadinama Pažangos). 1955 metais susijungė su liberalais ir sudarė Liberalų demokratų partiją, arba Jiminto

1901 metais buvo bandyta, daugiausia idealistų krikščionių pastangomis, įkurti Socialistų partiją, bet valdžia greitai visa tai užgniaužė. 1922 metais įsteigta Komunistų partija buvo pirmoji iš vadinamųjų proletarinių partijų, kurios veiklą pavyko sėkmingai pradėti, bet po poros metų ji buvo uždrausta. 1932 metais susivienijo į Socialinę masių partiją. Tačiau ir ji, ir konservatyvesnės partijos 1940 metais buvo priverstos išsisklaidyti ir įįeiti į oficialiai remiamą Imperatoriškojo sosto rėmimo asociaciją.

Netrukus po karo buvo atgaivinta Komunistų partiją. Socialistų partijos vardu atgimė ir Socialinė masių partija.

Nuo LDP įsteigimo antroji didžioji partija – socialistai. Jie susisėmė 33 nuošimčius balsų per 1958 metų rinkimus; buvo tikimasi, kkad ši partija išstums LDP arba kaitaliosis su ja valdžia. Tačiau lūkesčiai neišsipildė. Jos balsai smuktelėjo iki 22 nuošimčių 1972 metais ir nukrito iki 13,4 ir 17 nuošimčių atitinkamai 1980 ir 1986 metais. Demokratai socialistai, kurių menką populiarumą iš dalies sąlygojo socialistų nuosmukis, buvo savaime ir patys blankiausi – jų 1960 metais turėti 9 nuošimčiai pamažu nutrupėjo iki 6,4 – 1986-aisiais. Nepastovumo rekordas priklauso komunistams. Jų balsi 1955 metais buvo sutirpę iki 1 nuošimčio, bet 1976 metais pakilo iki 11, o 1986 vėl sumažėjo iki 8,8 nuošimčių. 1976 metais įsikūrusi Komeito per savo trumpą istoriją 1969 metais pasiekė aukštą 11 nuošimčių lygį, bet tie balsai susmilko iki 9,4 nuošimčių 1986 metais.

Žodžiu tariant, keturios pagrindinės opozicinės partijos gali atsverti LDP; per vvisus rinkimus nuo 1971 iki 1986 metų jos iš tikro gaudavo daugiau balsų nei LDP. Bet istoriniai bei ideologiniai skirtumai tarp komunistų ir socialistų, taip pat tarp jų abiejų ir centristinių partijų – demokratų socialistų ir Komeito – per daug giliai įsišakniję, kad atsirastų galimybė sudaryti bent kiek veiksmingesnę koaliciją.

Kadangi LDP valdžioje buvo daugiau nei tris dešimtmečius, jai reikėtų skirti daugiau dėmesio. Šios partijos šerdis – parlamento nariai, kurie jos visuotiniame suvažiavime sudaro delegatų daugumą; čia jie renka partijos pirmininką, oo parlamentinė partijos dauguma savo ruožtu jį neišvengiamai paskiria ministru pirmininku. Kad išlaikytų stiprią valdžią parlamente, partija turi remtis griežta partine narių drausme.

Kita priežastis – dviejų tradicinių partijų, kurios susijungė į LDP, istorija, prieš karą jas siejo bendra kova dėl parlamentinės valdžios, siekiant pasipriešinti antidemokratinėms jėgoms, o po karo – tradicinės politinės demokratijos ir laisvos ekonominės veiklos gynimas, priešinantis daugiausia marksistinei opozicijai, kuri paprastai įvardijam kaip „pažangiosios“ partijos. Svarbu ir tai, kad individualiems parlamento kandidatams būtinas oficialus centrinės partijos vadovybės patvirtinimas, kaip ir finansinė parama, kad turėtum daugiau šansų laimėti. Bet ir išrinkti į parlamentą partijos nariai privalo paklusti griežt.ai partijos tvarkai, kitaip negaus jokių „gardžių kąsnelių“. Tie „gardūs kąsneliai“, padidinantys pakartotinio išrinkimo galimybes, – tai postai kabinete ar kabineto padaliniuose, komitetų pirmininkų vietos, tvirta ir įtakinga pozicija partijos organizacijoje. Tas, kuris nėra iki galo ištikimas partijai, tegul nė nesvajoja apie aukščiausią apdovanojimą – ministro pirmininko postą.

Nepaisant stipraus LDP solidarumo, vienas ryškiausių jos bruožų – susiskaldymas į frakcijas. Visuomet yra kokios keturios ar penkios didžiosios grupės, kurių narių skaičius per abejus rūmus svyruoja tarp 40 ir 100. Šios frakcijos – tai japonams būdingos lyderių ir pasekėjų grupuotės, susitelkusios apie ypač įtakingą parlamento narį, kuris, pasinaudodamas frakcija, tikisi išsikovoti ppartijos prezidento ar ministro pirmininko postą. Kad šitai pasiektum, paprastai reikia dviejų ar trijų frakcijų paramos; šios dvi frakcijų grupuotės sudaro „pagrindinę“ ir „priešpriešinę“ partijos sroves.

Ne tokie įtakingi parlamento nariai irgi turi savų sumetimų, dėl kurių noriai jungiasi į frakcijas. Jos atliepia polinkį veikti nedidelėms grupėms. Frakcijos parama centrinėje partijos būstinėje padeda laimėti paskyrimą vienam iš nedaugelio partijos kandidatų, o taip pat iš frakcijos vadovybės gali tikėtis papildomos finansinės paramos per rinkimus. Naujiems parlament nariams neformalus frakcinis klubas – gera veiklos parlamentinė mokykla, o kad laimėtum parlamento ar partijos skyrimą į kokį nors postą, irgi būtina frakcijos parama. Tik labai nedaugelis parlamentarų atsisako jungtis į frakcijas, bet jiems asmeniškai dažniausiai ne itin geria sekasi, ypač Žemesniuosiuose rūmuose.

Frakcijos beveik visuotinai smerkiamos, nuolat skelbiama, kad joms iškilusi grėsmė subyrėti, bet niekados to neatsitinka. Jos paprasčiausiai tokios natūralios ir naudingos partinei veiklai, kad neverta jų atsisakyti. Kaltinimai, kad frakcijos skaldo LDP, ją paversdamos tik mini partijų sąjunga, nepagrįsti. Net jeigu vadovai linksta į skirtingas politines kryptis, visų frakcijų nariai paprastai laikosi pažiūrų, kurios atitinka platų partijos nuostatų spektrą. Jeigu iškyla kontroversiškų klausimų, kaip pagrindinė spaudžiamoji jėga dažniausiai tarnauja ne frakcijos, bet iš visų frakcijų atstovų sudarytos specialios darbo grupės.

Kitų partijų organizacija irgi panaši įį LDP. Pagrindinį vaidmenį vaidina parlamento nariai, o visuotinis suvažiavimas, kuriame, be jų, dalyvauja vietiniai partijos vadovai, išrenka partijos pirmininką, paprastai vadinamą generaliniu sekretoriumi. Tik socialistų pakankamai daug, kad jie galėtų skaidytis į frakcijas, bet jos pasidalinusios ne tiek asmenybinių, kiek ideologiniu pagrindu. Tiesą sakant, Socialistų partijos suskilimas į ideologija besivadovaujančius kairiuosius ir pragmatiškesnius nuosaikiuosius – turbūt giliausias įtrūkis visoje japonų politikoje. Vadovaujami ideologų, intelektualų bei darbininkų lyderių, ir komunistai, ir socialistai per suvažiavimus dažniausiai nukrypsta į itin kraštutinę kairę, bet, susidūrę su rinkimų rezultatais, vėl dažniausiai „atslūgsta“ į centrą. Socialistų ir Demokratų socialistų partijose neproporcingai didelę įtaką turi profsąjungų atstovai – jie užima daugelį partijos vadovų postų ir šių partijų vietų parlamente. Komunistai ir Komeito dar griežčiau valdo savuosius parlamento narius nei LDP ir kitos partijos.

Neatrodo, kad kuri nors opozicinė partija pakeis LDP; regis, tik demokratai socialistai ir Komeito galėtų sudaryti konstruktyvią sąjungą tarpusavyje arba su LDP. Jeigu LDP persvara, veikiausiai kuri nors viena iš šių partijų imtų su ja bendradarbiauti..4.7. Sprendimų priėmimas

Daugumą politinių sprendimų padaro ne parlamentas, bet valdanti partija, kuri į įstatymo projektus įdeda daug parengiamojo darbo, prieš pateikdama juos parlamentui. Dėl to partinė organizacija turi atstovauti visai partijai ir būti pagrįsta struktūra, daugiau ar mažiau atliepiančia

parlamentą.

Įstatymų rengimas paprastai prasideda nuo pasiūlymų, kuriuos pateikia į vairios valdininkų grupės. Paskui dėl jų deramasi Politikos tyrimų komiteto, atsakingo už svarstomas problemas, pakomitečiuose. Kiekvienas parlamento narys turi balso teisę tik viename iš pakomitečių, bet gali lankyti visų jų posėdžius ir laisvai išsakyti savo nuomonę. Įvairių pakomitečių drauge su valdininkais parengtas įstatymo projektas perduodamas Politikos tyrimų komitetui ir paskui – Vykdomajam komitetui, kur turi gauti jų pritarimą ir patvirtinimą, galiausiai – kabinetui. Čia jis patenka į Viceministrų tarybą, kur vvaldininkai galutinai patikrina, ra viskas suderinta ir ar nėra prieštaravimų kitiems įstatymams. Tada kabinetas padaro galutinį sprendimą dėl įstatymo projekto ir perduoda jį parlamentui. Savaime aišku, po tokio kruopštaus parengimo per LDP parlamentinės daugumos rankas daugelis įstatymų praeina be žymesnių pakeitimų. Kai atsiranda neišsprendžiamų nesutarimų, konsensusą pasiekti padeda Vykdomasis komitetas, neformalios frakcijų vadovų ar svarbiausių partijos pareigūnų derybos arba net pats ministras pirmininkas, bet šito retai prireikia. Visa ši veikla primena japonų visuomenei būdingą sprendimų procesą, kai visais atžvilgiais siekiama kkonsensuso, o iniciatyva dažnai kyla iš žemesnių valdančiosios grupės sluoksnių. Po tokių procedūrų vieningu ir tvirtu balsavimu parlamentas galiausiai įstatymo projektą paverčia įstatymu.

Nors pagrindinį vaidmenį leidžiant įstatymus atlieka valdanti partija, savąjį turi ir kiti visuomenės sluoksniai. Kaip matėme, rengiant įstatymų pprojektus daugumą konkretaus darbo padaro įvairūs valdininkai, ir 70 nuošimčių jų projektų galiausiai tampa įstatymais; atskiri parlamento nariai pateikia 30 nuošimčių, o opozicinės partijos beveik nė vieno.

Kita svarbi jėga sprendžiant – išorinio spaudimo grupės. Daugumai politikos apžvalgininkų tai – pirmiausia stambūs verslininkai, kurie buvo ypač įtakingi Japonijoje sparčios ekonominės pažangos metu ir dabar tebėra pagrindinis LDP lėšų šaltinis.

Politinį Japonijos gyvenimą ligi šiol galima žiūrėti kaip į trilypį procesą. Valdininkai atlieka ekspertizę ir užtikrina vykdomosios valdžios tęstinumą; valdančioji partija priima galutinius politinius sprendimus; apskritai visi rinkėja ir daugybė spaudimo grupių savo įtaka stengiasi paveikti partijos nutarimus ir valdininkijos nuostatas.

Negalima nepaminėti ir opozicijos vaidmens. Dėl japonams būdingo noro siekti konsensuso ir visuotinio nepasitenkinimo, jeigu nutarimus svarbiais klausimais priima ribota dauguma, oopozicinių partijų įtaka Japonijoje didesnė nei daugumoje kitų demokratinių šalių, kurių dėl mažumos jos gerokai bejėgės. Per parlamentinius debatus jos gali blokuoti nepageidautinų įstatymų priėmimą vilkinimo taktika ar apskritai boikotuodamos posėdžius, ir tokia ardomoji veikla paprastai susilaukia masinių informacijos priemonių bei didelių gatvių mitingų paramos.

Karšti vaidai dėl įstatymų leidybos buvo būdingi šeštojo dešimtmečio politiniam gyvenimui, bet po to jie tapo kur kas mažiau pastebimi ir ne tokie aršūs. Viena priežastis – LDP politikai išmoko tartis ir su opozicinėmis partijomis, iir su atitinkamomis spaudimo grupėmis. Kurdama siūlomų įstatymų projektus, jis stengiasi juos padaryti kiek įmanoma priimtinesnius ir vieniems, ir kitiems. Dėl to veik du trečdaliai parlamente balsuojamų įstatymų projektų priimami vienbalsiai. Reikšmingesnius įstatymų pakaitimus opozicija stengiasi padaryti veikiau iš anksto derėdamasi su LDP, nei per svarstymus parlamente ir balsavimą.

Apibendrindami galėtume teigti, jog būdama labai sudėtinga, japonų politinė veikla pasižymi dideliu efektyvumo ir atrodo atliepianti japonams būdingą .tarpasmeninių santykių pobūdį. Ji lanksti, bet užtat neišvengiamai lėta. Ko gero, ji teikia daugiau veto galimybių mažumą turinčioms opozicinėms grupėms, todėl susidaro palankesnės sąlygos kompromisiniams sprendimams nei daugumoje kitų demokratinių sistemų. Tos veiklos pagrindas – derybos ir neformalios konsultacijos tarp valdininkų, partijos institucijų, opozicijos partijų ir spaudimo grupių.4.8. Politinis stilius

Japonijoje, demokratinė sistema veikia kitaip. Daugybės dalykų, kurie visur kitur laikomi neatskiriamais demokratijos elementais, pavyzdžiui, viešų debatų per rinkimų kampaniją ir parlamente, čia apskritai nėra. Aibė į akis krintančių japonų politinės sistemos veiksnių, tokių kaip masinės protesto demonstracijos, liepsningas vieša retorika, ginčai parlamente, yra nepatrauklūs. Tai atsveria labai personalizuota rinkiminė kampanija, begalinės derybos užkulisiuose – tarp sąjungininkų ir su priešininkais, plačios politinės apžvalgos laikraščiuose ir žurnaluos. Nepaisant visuotinio skepticizmo politinių partijų atžvilgiu, japonai iš tikrųjų balsuoja gausiai, asmeniškai aktyviai dalyvauja sprendžiant vietos politines problemas. VVisi šie veiksniai labai pagyvina demokratinį Japonijos politikos procesą, kad ir koks neaiškus ar netobulas jis atrodytų.

Visgi demokratija Japonijoje vis dar nėra labai giliai įsišaknijusi. Nėra visiškai nepagrįsta manyti, kad jų palankus nusiteikimas demokratijos atžvilgiu mažiau stiprus. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad japonų dalyvavimo rinkimuose patirtis siekia daugiau nei pusantro šimtmečio ir beveik pusę amžiaus Japonija yra visiškai demokratinė šalis.

Apibendrinant galima tarti, kad demokratija Japonijoje atrodo lygiai tokia pat lanksti, racionali, veiksminga ir stabili, kaip ir be kurioje Vakarų šalyje. Tai sistema, kuri užkerta kelią staigioms valdžios ar politikos permainoms. Vyrauja priešiškas nusistatymas prieš charizmatinį vadovų garbinimą. Japonų sistema nera itin spalvinga beto ji griozdiškai lėta, betgi apgalvotos, nuoseklios permainos politikoje demokratijai saugesnės, nei karštakošiškas blaškymasis nuo vieno prie kito. Prireikus japonų sistema gali veikti ir greičiau – tai ji puikiai įrodė, sudarydama sąlygas įspūdingam ekonominiam augimui, kai Japonija tapo industrine supervalstybe, o paskui – sparčiai susitvarkydama su aplinkos taršos problemomis. Japonijos vyriausybės veiksmingumo, teikiant žmonėms paslaugas, politinės sistemos efektyvumo, liaudies valią paverčiant politiniu veiksmu, turbūt niekas pasaulyje nepralenks. Trumpai tariant, galima pripažinti, jog demokratija Japonijoje plėtojasi labai sėkmingai.

5. Verso papročiai ir praktika 5.1. Ikimoderniųjų laikų patirtis

Japonų politinė sėkmė kuriant veiksmingą ir tvirtą demokratiją turbūt didžiausias jų dabartinių laikų laimėjimas, bbet daugiausia susidomėjimo sukėlė neįtikėtinai spartus ekonomikos modernizavimas, lėmęs, kad Japonija atsidūrė tarp dviejų ar trijų galingiausių pramonės bei prekybos valstybių

Japonai nuo seno pasižymi daugeliu bruožų, kurie prisidėjo prie šiuolaikinės ekonominės sėkmės. Vienas jų – darbštumas. Kitas – mokslo troškimas. Taip pat uolios pastangos siekti meistriškumo ir sugebėjimas greitai perimti naujas technologijas. Nors su žemdirbyste ir bronzos bei geležies liejybas japonai susipažino palyginti vėlai, jie greitai pasivijo kontinentines šalis, kuriose žemdirbystė buvo žinoma jau tūkstantį metų, o metalo gamyba kelis šimtus metų. Netrukus jie sukūrė sudėtingas vandens kontrolės sistemas ir pradėjo persodinti ryžių daigus tolimesniam auginimui laukuose. Japonijos kalvių plienas buvo dvyliktame amžiuje buvo geriausias. VII a. ir VIII a. japonai ištobulino kinų audimo ir siuvinėjimo technikas, taip pat nuostabią medžio architektūrą. Jie mokėjo daugybę kitu dalykų, kurių tuo metu dar nepažino Europa, pavyzdžiui, gaminti popierių, o VIII a. iš medžio raižinių prispausdino milijonus budistinių talismanų.

XIXa viduryje europiečius pribloškė japonų techniniai sugebėjimai bei jų metalo gaminiai, porceliano dirbiniai, spalvoti medžio raižiniai, liudiję ir didžiulį techninį meistriškumą, ir meninį skonį.

Į moderniuosius laikus japonai atėjo ne tik su darbo įgūdžiais bei įpročiais, reikalingais ekonominei sėkmei, bet ir su daugeliu būtinų institucijų, bent jau iš dalies susiformavusių. Jų ekonomiką grindė išplėtota

piniginė sistema, jie jau buvo susikūrę vieningą nacionalinę rinką.

Nacionalinės svarbos komercinė, bankinė ir kiek mažesnio mąsto manufaktūrų veikla buvo sutelkta Edo ir Osakos miestuose, tai pat senojoje imperatoriškoje sostinėje Kyote, netoli no Osakos. Jau septynioliktame amžiuje kai kurių šeimų verslai, kuriais buvo verčiamasi šiuose miestuose, išplito po regionus, apimdami tokias įvairias veiklos sritis, kaip sakės gamyba, prekyba galanterijos gaminais, bankininkystė. Finansinės institucijos buvo gana išplėtotos (nors valiutų sistemos būta įvairios), ir didžiosios mažmeninės prekybos krautuvės be jokių ginčų, kurie iir šiandien verda daugelyje pasaulio kraštų, įsivedė nustatytąsias kainas. Tokios pažangos mažmeninės prekybos krautuvės sklandžiai peraugo į stambias šių dienų universalines parduotuves.

Didmiesčių pirklių stimulas ir valstiečių antreprenerių banga baigiantis aštuonioliktam ir devynioliktame šimtmečiuose geria parengė japonus moderniam tarptautinės verslininkystės amžiui.5.2. Verslo organizavimas

Aukščiausio lygio japonų verslo organizacija – kita svari šalies ekonominės sėkmės priežastis. Sėkmingai besiverčią nauji antrepreneriai, ūkininkai, valdą žemę netoli miestų, ir žmonės, turintys, paklausios nedirbamos žemės, gerokai palobo, bet akcininkai paprastai nėra didžiumos stambių kompanijų savininkai ir jų nnekontroliuoja. O valdo jas vadovai, kurios jiems nepriklauso ir kurie veikia budriai prižiūrimi finansinių institucijų, aprūpinančių jas didžiąja dalimi kapitalo. Nuosavybė egzistuoja, jei ne kokia kita, tai bankų ir kitų paskolas teikiančių institucijų. Palūkanos kartais svyruoja nuo 80 iki 20 nnuošimčių – Vakaruose tai būtų laikoma labai pavojinga situacija. Už bankų, draudimo kompanijų ir kitų kapitalo šaltinių stūkso centrinis Japonijos bankas, kurio gyvavimo pamatas – vyriausybės kreditai, taip pat mokesčiai ir gyventojų indėliai. Galutinis rezultatas – tam tikro pobūdžio nacionalinė nuosavybė.

Dėl to dauguma japonų verslininkų gali nesijaudinti, kad baigsis ketvirtis. Jie gali sutelkti dėmesį į ilgalaikį stabilumą ir akcijų kainų auginą, kuo pirmiausiai suinteresuoti tarnautojai, kurie yra kompanijos pareigūnai, ir skolinančios institucijos, siekiančios paskolų užtikrintumo ir ilgalaikio atsimokėjimo. Todėl japonų verslininkai daugiau dėmesio skiria gamybos augimui, t.y. siekia ne tiek greito pelno, kiek daugiau bankų paskolų, kurios bus naudingos, didinant akcijų kapitalą.

Pirmas japonų verslo pinigų šaltinis – tai verslo institucijas remiančios vyriausybės kreditai. Toliau eitų didžiuliai ekonomikos laimėjimai, dėl kkurių be galo padidėjo finansiniai ištekliai. Bet trečias ir gyvybiškai svarbiausias veiksnys – tai stiprus japonų polinkis taupyti bet kokiomis aplinkybėmis, įskaitant net pirmuosius pokarinius ekonominių nepriteklių metus ir po to atėjusį didžiulį vartojimo išlaidų padidėjimą. Japonams nuo seno būdingas taupumas. Iš dalies taupyti verčia ribotesnės socialinio draudimo programos ir nedidelės pensijos, bet iš esmės tai, atrodo, – ilgus istorinius amžius trukusio skurdaus gyvenimo padarinys. Japonų indėliai septintajame dešimtmetyje sudaro beveik 40 bendrojo nacionalinio produkto nuošimčių, ir net šiandien asmeninės ssantaupos siekia apytikriai 15 procentų, o štai Europoje – 7, Jungtinėse valstijose tiktai 3.

Mokesčių ir atlyginimų sistemos tvarkomos taip, kad būtų kaupiami indėliai. Kompanijoms, kurios pelną perinvestuoja, o ne išdalina kaip dividendus, taikomos mokesčių lengvatos, kaip ir mažiems taupomiesiems indėliams, už kuriuos mokami labai nedideli procentai, bet kurie užtat neapmokestinami. Didesnės vyresnio amžiaus algos specialiai skiriamos kaipti santaupoms tam laikui, kai išeis į pensiją, o atlyginimų sistema skatina taupyti visais amžiaus tarpsniais. Du kartus per metus, Naujųjų metų proga ir vidurvasarį, tarnautojai gauna premijas, priklausomai nuo kompanijos pelno siekiančias nuo vieno iki trijų mėnesių atlyginimų. Kadangi dauguma įpratę gyventi iš mėnesio algos, šias premijas lengvai atideda santaupoms. Kita svarbi japonų verslininkystės organizavimo ypatybė yra artimas verslininkų ir vyriausybės bendradarbiavimas.

Pastaraisiais metais ir vyriausybės vadovavimas pramonei, ir vyriausybės-verslininkų bendravimas, regis, silpnėja. Sustiprėjusiai japonų pramonei mažiau reikia bet kokio pobūdžio vyriausybinio valdymo, mažiau jinai ir pakenčia. Taip pat ir užsienio šalių reikalavimas abipusiai lygių santykių, kad būtų atsvertas jų ekonomikos atvirumas atsvertas japonų ekonominei įtakai, privertė vyriausybė gerokai susiaurinti savo tiesioginio vadovavimo sritį. Atsisakyta mainų kontrolės ir MITI priežiūros importuojant technologijas, panaikinta dauguma importo tarifų apribojimų. Tik vienoje srityje vyriausybės vadovavimas faktiškai sustiprėjo. Tai – aplinkos taršos kontrolė. Paskatinta japonų visuomenės, vyriausybė ggyvai jos ėmėsi aštunto dešimtmečio pradžioje.

Japonų verslininkystę, kaip ir apskritai visą visuomenę, saisto stiprūs grupiniai ryšiai. Valdytojai viršesnius už save, sau. lygius pavaldinius laiko vieno klubo nariais, su kuriais jie per visą savo karjeros laiką turi kiek įmanoma geriau bendradarbiauti. Juos nelabai sugundys didesni kitų kompanijų užmokesčiai, o į tuos, kuriuos sugundys, bus žiūrima skersa akimi – kaip į nepatikimus ar silpno charakterio žmones. Ši sistema sumažina nepalankias vadovavimo permainas ir sušvelnina daug nuostolių atnešančią tarpusavio konkurenciją. Mažesnė trintis ir stipresni ryšiai tarp vadovų kompanijai atneša daug naudos.

Valdytojų japonų algos yra gana kuklios, pareigūnams priklauso mažiau kompanijos akcijų. Vienintelė išimtis – palyginti naujos šeimų kompanijos, bet ir net čia nelabai daug nuosavybės gali būti perduodama dėl neįtikėtinai didelių paveldėjimo mokesčių. Sėkmė matuojama ne tiek pinigais, kiek prestižo simboliais – didelėmis kompanijos rezidencijomis, automobiliais, vairuotojais, prabangiomis kontoromis, gausių išlaidų sąskaitomis, o užvis svarbiausia – aukštoms pareigoms nacionalinės svarbos kompanijoje.

Japonų verslininkystės vadovams rūpi ne tiek greitai gauti pelną ir įtikti akcijų savininkams, kiek ilgalaikis augimas, keliant kompanijos akcijų kainas rinkoje ir didinant jos nacionalinį bei tarptautinį pripažinimą. Tai geriausias būdas pasiekti tiek asmeninius,tiek bendrus kompanijos tikslus. Vienų nuo kitų jų negalima atskirti, nes asmeninį atpildą lemia sėkminga visos kompanijos veikla, tik vvadovybė čia sutelktomis pastangomis siekia pirmiausia ilgalaikės sėkmės.

Grupinio bendradarbiavimo tendencija apima ir ryšius tarp kompanijų. Tos pačios srities kompanijos dažnai jungiasi į asociacijas, kurios savo ruožtu įeina į visą apimančią Keidanren federaciją. Verslininkai, priklausą vienai keiretsu grupei, paveldėtai iš zaibatsu kombinatų laikų, taip pat dažnai tarpusavyje susiję artimiau nei su kitomis kompanijomis; ilgalaikis bendravimas, draugystė bei pasitikėjimas irgi, atrodo, daug lems kompanijai renkantis bendradarbiavimo partnerius, neįmanoma perdėti asmeninės pagarbos ir pasitikėjimo reikšmės, aiškinant, kaip veikia stambus japonų verslas.

Asmeninė draugystė svarbi ne tik palaikant ryšius tarp kompanijų, bet ir bendradarbiaujant su vyriausybe. Viena iš priežasčių, kodėl verslininkai ir vyriausybė taip sėkmingai bendradarbiavo Japonijai lemtingai svarbiu pokarinės raidos metu, buvo ta, kad valdininkai ir verslo vadovai, išskyrus keletą naujų, savo pastangomis iškilusių, buvo daugiausia tų pačių prestižinių universitetų absolventai. Jie buvo seni draugai arba bent jau kitados nešiojo tos pačios mokyklos kaklaraištį.

Tam tikta prasme, japonų ekonomika – geriausių kapitalizmo ir socializmo savybių mišinys. Ji aklai nepaklūsta nenuspėjamoms rinkos užgaidoms ir pripažįsta vyriausybės kontrolę. Sykiu vyriausybė nekausto ekonominės pažangos, kaip būtų, jeigu ji stengtųsi planuoti ir valdyti visą ekonomiką. Yra pakankamai vietos ir laisvai iniciatyvai, ir kietai konkurencijai. Ekonominiai procesai vyksta sklandžiai ir efektyviai; vadovų postus per konkurencinę kovą mokantis ar verslininkaujant

iškyla intelektualiai gabiausi ir daugiausia praktinių įgūdžių turį šalies žmonės; per kraštus liejasi ryžiais siekti ekonominės pažangos, kurią skatina energinga konkuruojančių kompanijų kova. Nors dalis japonų ekonomikos stiprybės priklauso nuo kitų savybių, kurių kiti neįstengtų, galbūt ir nenorėtų perimti, ji pasižymi tokiais pasiekimais, kuriuos tikrai derėtų tyrinėti, o pritaikius – stengtis patobulinti ir net pranikti.

Visgi japonų verslininkystė turi trūkumų ir problemų. Niekas negali užtikrinti, kad ateityje ji veiks taip pat sklandžiai kaip iki šiol. Daug didžiausių jos pranašumų aiškiai pradeda nnykti. Jauni žmonės jau nebepasižymi tokia besąlygiška ištikimybe savo kompanijoms. Darbo jėga sensta, dėl to tampa brangesnė ir nebe tokia produktyvi.

Daugiausia sunkumų japonams kelia užsienio prekyba. Jiems atrodo, kad jie „nepatikimai nutūpę ant siauro ekonominio iškyšulio“ – priklauso nuo didžiulio energijos išteklių, maisto ir kitų žaliavų imp.orto, todėl lygiai tiek pat priklauso ir nuo didžiulio pramoninių prekių eksporto, kuris būtinas, kad apmokėtum už importą. Kol Japonija buvo palyginti mažas ekonominis vienetas, atsigaunąs po karo, o pasaulio ekonomika energingai kilo po nnesenų suniokojimų, sparčiam japonų ekonomikos augimui vietos netrūko. Bet dabar Japonija jau – ekonomikos milžinas ir nors neturi sunkumų įsigyti importinių žaliavų, nes pasaulis, atrodo, įžengia į žaliavų pertekliaus laiką, susiduria su eksporto rinkų problema. Naujos besiindustrializuojančios šalys, kuriose maža ddarbo jėgos kaina, išstūmė Japoniją iš tokių intensyvaus darbo šakų, kaip tekstilė ir elektronika, ir privertė pereiti į aukštų technologijų ir daug kapitalo reikalaujančias sritis. Bet šių sričių rinkos yra daugiausiai tokiuose dideliuose ir labai industrializuotuose kraštuose, kaip Jungtinės Valstijos ar Vakarų Europos šalys, kurios pačios desperatiškai kabinasi už tokio pat pobūdžio gamybos. Jos nelinkusios leisti, kad tiesiogiai konkuruojantis Japonijos importas išaugtų ir ankstesniųjų mastų jų pačių pramonės sąskaita.

Japonų prekybos tarifai ne didesni, o daugeliu atvejų mažesni, nei daugumos jos varžovių, bet kitos šalys jaučia, kad Japonija įvairiomis gudrybėmis renčia kitokio pobūdžio užtvaras, sukurdama užsieniečiams nepalankaus ekonominio žaidimo lauką. Taip pat joms atrodo, kad japonai pajėgtų išlaikyti ekonominę galią ir turėtų naudos, jeigu mažiau rūpintųsi eksportu ir didesnę gamybos ddalį skirtų savo šalies turizmui, ypač namams statyti, keliams tiesti, kanalizacijai tvarkyti ir kitoms socialinėms reikmėms tenkinti.

Japonai padėtį suvokia visiškai kitaip. Jie pavojingai priklausomi nuo milžiniškos užsienio prekybos. Jie prisimena, kad dėl pasaulio naftos trūkumo ir po to prasidėjusios infliacijos, prieš kurią buvo bejėgiai, septintame dešimtmetyje infliacijos lygis Japonijoje trumpam buvo šoktelėjęs net iki 26 nuošimčių. Japonai puikiai suvokia, kad yra pajėgūs patys pasigaminti visą jiems reikiamą maisto produktų kiekį. Jie įsitikinę, kad jiems būtina išlaikyti sparčius augimo tempus, kad ssušvelnintų smūgius, kuriuos galėtų sukelti kokia nors netikėta nelaimė. Sau palankų prekybos santykį jie aiškina kitų šalių nenoru pertvarkyti savo ekonomikos sistemas ir nesistengimu išmokti japonų kalbą bei susipažinti su Japonijos ekonomika, kaip tai padarė japonų verslininkai, išmokę užsienio kalbų ir ištyrinėję šalių, į kurias ketino eksportuoti produkciją, ekonominius reikalavimus bei verslininkystės metodus.

Abu požiūriai tam tikra prasme pagrįsti, bet svarbiausia yra tai, kad japonų ekonomikos problemas labiausiai sąlygoja jos santykiai su kitomis šalimis. Pati savaime Japonija labai laiminga šalis, ją lydi neįtikėtina sėkmė. Tačiau akivaizdu, kad šiuo istoriniu laikotarpiu pati viena Japonija išgyventi negali; ji neišvengiamai – vienas iš pagrindinių pasaulio įvykių židinių.6. Socialinės organizacijos

6.1. Japonija – tai pirmiausia japonai

Japonijos fenomenas, regis, iki šiol yra sunkiai suvokiamas pasauliui, bet nuo to dėmesys ir domėjimasis ja tik didėja. Tas dėmesys pirmiausia krypsta į žmones. Ne veltui sakoma, kad norint turėti Japonijos ekonomiką pirmiausia reikia būti japonu. Šalyje šiandien gyvena apie 127 mln. žmonių. Be to, apie 1 mln. japonų gyvena užsienyje, daugiausia JAV. Japonai tarp kitų tautų išsiskiria keletu ypatybių: pirmiausia – nacionaline sudėtimi. Japonai sudaro net 99,4proc. visų šalies gyventojų (žiūrėti 1lentelę .)

1 lentelė.Japonijos gyventojai (statistiniai duomenys)

Gyventojų skaičius 126 182 077

Amžiaus struktūra 0-14 metų: 15% (vyrų 9697851; moterų 9242027); 15-64 metai: 68% ((v. 43405024; m. 43023885); 65 metai ir daugiau: 17% (v. 8686347; m. 12126943) (1999)

Naturalus prieaugis 0,2%

Gimstamumas 1000 žmonių 10,48

Mirtingumas 1000 žmonių 8,12

Moterys/Vyrai 51% / 49%

Naujagimių mirtingumas (mirčių skaičius 1000 gimimų) 4,07

Gyvenimo vidurkis 80,11 metų

Moterų gyvenimo vidurkis 83,35 metų

Vyrų gyvenimo vidurkis 77,02 metų

Neraštingumas 1%

Etninės grupės japonai 99,4%, kiti 0,6% (daugiausia korejiečiai)

Religija Šintoistai ir budistai 84%,

kiti 16%, iš jų 0,7% krikščionys.6.2. Socialinės klasės

Žemiausią pakopą tarp šalies gyventojų užima burakuminai, kurie keletą šimtmečių buvo diskriminuojami. Kaip patys burakuminai, taip ir daugelis kitų žmonių ieško darnesnių santykių tarp įvairių žmonių grupių. Gyvena šiek tiek korėjiečių, kinų, tajų, filipiniečių, kurie dirba mažiau apmokamus darbus. Jie vos sudaro 0,6 proc. visų šalyje gyvenančių gyventojų.6.3. Subkultūros

Japonijoje, kaip ir Lietuvoje jaunimo tarpe vyrauja daug įvairių subkultūrų, kurios labai panašios. Tai matyti iš mūsų šalyje vykstančių renginių, kuriuose dalyvauja Japonijos atlikėjai. Į Lietuvą koncertuoti atvyksta roko grupės, kurios neišdildomą įspūdį palieka Lietuvos publikai. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje susiformavo trys dideli ligi šiol populiarūs judėjimai: pankai, metalistai ir reperiai. Tuo pat metu išplito ne tokie populiarūs skustagalvių ir gotų judėjimai. Naujausias šiuo metu yra technomuzikos gerbėjų judėjimas, susiformavęs maždaug prieš dešimt metų. Jie populiarūs beveik tarp viso pasaulio jaunimo. Japonų jaunimas šias visas subkultūras priėmė taip pat, kaip ir lietuvaičiai.

Nevienas tikras metalistas žino labai garsią japonų mmetalistų grupę: „Defiled“(žiūrėti 1 nuotrauką);

1 nuotrauka. „Defiled“ japonų metalistų grupė, 2004 balandžio 17 d.,koncertavo „Molen Ružo“ klube.

6.4. Tik Japonijai būdingos subkultūros

Pasidomėjau kaip rengiasi ir gyvena dabar japonų jaunimas. Ir tai buvo didelis stulbinantis akibrokštas. Kimono laikai baigėsi. Juos demonstruoja renginiuose skirtuose tautiniam kostiumui, kažkas panašaus į mūsų “Skamba skamba kankliai”. Tokijas, kaip organizmas, pats pilnas tokios eklektikos ir tiek spalvų, jog jam prilygti galėtų, tikriausiai, tik džiunglės. Spalvų paletė veržiasi iš kiekvieno pastato sienos, iš milijonų blyksinčių reklamų, tradicinių ir tarptautinių patiekalų, ir net McDonalds įpakavimų mėsainiams. Kas gi gimsta tokiam eklektiškam megapolyje? Haradžuku (Harajuku – traukinių terminalo stotis šalia pagrindinės parduotuvių gatvės bei “pasivaikščiojimų pasirodymui” alėjos – Shibuya) stilius sumaišo viename puode įvairiausias jaunimo mados pakraipas, istoriškai ir kultūriškai nusistovėjusias dizaino kryptis, lygiai kaip DJ “sumiksuoja” įvairių stilių vinilus. Haradžuku rezultatas – neo-Gotai draugiškai slampinėja su sutenerius primenančiais Superfly gerbėjais, kur Roy Orbisono tipo herojai dėvi Hello Kitty (mielos mažos animacinės katytės) stiliaus rūbus, kur Elvis gali būti pastebėtas su Snoopy (animacinio šuniuko) marškinėliais, ir kur merginos rengiasi lyg kaprizingos moksleivės, pasipuošiančios teatrališkai sukruvintais galvos raiščiais ir Kabuki teatro perukais. Mados tendencijos keičiasi beveik šviesos greičiu. Vieną mėnesį – tai metalo spalvos rūbai, aukšti aukso atspalvio batai bei bet

kas spindinčio. Kitą – kiekvienas dėvi Michaelo Jacksono stiliaus rūbus, ką nors iš “baltų pirštinių” laikotarpio. Jei Vakaruose apranga suvokiama daugiau kaip būtinybė, tai Japonijoje, kaip žaidimas. Savo pažiūromis, to laikotarpio nuotaika, ar piniginės storumu. Šiuo metu vienas iš populiariausių japonių mergaičių stiliukų – “kogaru” (“ko” – kinietiškai mažytė, “garu” – nuo angliško “gal”, tad išeina “mažytė mergička”). Gatvėje sutikta Akari dėvi plisuotą jūros spalvos mini sijoną ir baltą jūreiviško tipo palaidinę – standartinę vidurinės mokyklos uniformą Japonijoje. Tačiau sijonukas mminiatiūrinis ir palaidinė nukarusi žemiau jo apačios. Akari rusvos, šiek tiek kreivokos kojos – nuogos šį vėsų rudenio vakarą, tik iki kelių apmautos kojinėmis – “rusu-sokusu”. Ji šiek tiek svirduliuoja ant savo nežmoniškų 20 cm aukščio platformų. Bendrą vaizdą pabaigia aukso spalvos dažyti plaukai, skirti paryškinti riešuto įdegį jos jauname japoniškai apvaliame veide. Čiulpinuku, suspaustu rožine spalva dažytomis lūpomis bei savo lėliškais rūbeliais. Akari yra viena iš daugelio japonių “kogaru” stiliaus mergyčių. Šalia stovinti kita mergina Haruna rauko nosį dėl AAkari “seksualios mokinukės” įvaizdžio. Jai prie širdies, tai ką ji įvardina “tamsesniu stiliumi”. Su įspūdingu sidabro spalvos peruku, atrodančiu, lyg elektros šoku suveltas paukščio lizdas, blizgančiomis dirbtinėmis blakstienomis, kurios jai mirksint beveik pasiekia skruostikaulius, nusišėrusiu kailiniu švarkeliu, dėvimu ant ultra ooražinių kelnių, bei batais-kojinėmis (guminiai kelties aukščio batai, pratęsti ilgomis smėlinio spalvos. kojinėmis) Haruna atrodo lyg tikra drag-queen (transvestitė). Jos nelygiai įdegusi oda – ochros spalvos. Mergina reguliariai vaikšto į soliariumą bei moka nemažus pinigus, kad išlaikytų šią tikrai nejaponišką veido spalvą. Kai kas jos įvaizdį vadina “ike ike onna” (go-go mergina), kiti tai įvardina “ganguro” – juodaveidė. Daugumai, ypač užsieniečiems, sunku atskirti “ganguro” nuo “kogaru”. Nežiūrint į bendrą polinkį platforminiams batams bei piercingui, šios dvi subkultūros turi visai skirtingus mados poreikius. “Kogaru” nori atrodyti jauna. Kuo jaunesnė, tuo geriau. Jos dėvi mokyklines uniformas mieste, pasimatymuose, galbūt net miegodamos. Jos dėvi uniformas, tačiau ne griežtam statutui pagerbti, jos paprasčiausiai su jomis žaidžia, susukdamos sijonų antjuosčius tiek, jog jų kreminės spalvos RRalph Laureno megztiniai nutįsta žemiau nei sijonas, išsidirbinėja su plaukais ir mokyklinėmis kojinėmis. “Ganguro” nori atrodyti, jyg juodaodės amerikietės, kaip jų dievaitės DESTINY`S CHILD arba Lauryn Hill. Jos lankosi įdegio salonuose, perka įdegio lempas ir dengia veidą rudu makijažo pagrindu. Visai įprasta, jog neturinti pakankamai lėšų mergaitė savo veidą nusispalvina rudu markeriu. Toms “ganguro”, kurios turi pakankamai lėšų, madingiausi stilistai lyg bėgiai tiesius japoniškus plaukus pavers afrikietiškomis garbanomis. Tik pusė dienos darbo ir 400 $. Jei “kogaru” rengiasi lyg mmažytės seksualios mergaitės, tai “ganguro” pasisendina įdegiu ir dideliu kiekiu kosmetikos. Dar vienas “ganguro” stiliaus įvardinimas yra “yamanba” – kalnų močiutė, vardas suteiktas mitinei raganai, kažkuomet medžiojusiai Japonijos kalnuose. Didžiausiuose supermarketuose šalia tradicinių veidą balinančių kremų bei industrinio stiprumo akinių nuo saulės vis daugiau vietos užima tamsios pudros bei savaiminio įdegio kremai. Ir vis daugiau parduotuvių darbuotojų, kasininkių, kontorų tarnautojų ir net jaunų nedirbančių mamų ima žaisti “savaitgalio ganguro”, apsiaudamos aukštus batus bei spindinčius perukus eidamos pasilinksminti savaitgaliais į klubus. “Savaitgalio ganguro” galima sutikti net stumiančią vaikišką vežimėlį saulėtą sekmadienio popietę.

Visgi konservatyvioje Japonijoje toks merginų puošeiviškumas iššaukia tai, kas primena senuosius tarybinius laikus. Japonijos valstybinėse mokyklose bet koks savęs puošimas yra griežtai apribotas. Ten organizuojami nuolatiniai veido ir plaukų patikrinimai, išimami auskarai, apšaukiami mokiniai, nešiojantys auskarus antakiuose, ir net vyresnių klasių moksleivės verčiamos nusivalyti lūpų dažus ar pudrą. Prieš tokias inspekcijas, kai kuriose mokyklose jaunesniems mokytojams išdalina juodus aerozolinius dažus, kuriais geltonplaukėms gražuolėms būna gražinama tradicinė plaukų spalva. “Kovai” su “ganguro” merginomis imamasi net legalių priemonių, pvz. Osakoje draudžiama vairuoti automobilius avint aukštus platforminius batus. Pasirodo, su didelėmis platformomis vairuotojos negali pakankamai greitai nuspausti stabdžių pedalo. Taip atsitiko, kad viena moteris, patekusi į avariją, kaip priežastį įvardno savo platforminius bbatus. Taigi po keleto bandymų buvo nustatytas paltformų aukščio limitas. Tokie ryškūs apdarai yra tarsi protestas prieš visą japonišką tradiciją, prieš 10 valandų darbo dieną tvankiame biure, rūšiuojant ir spausdinant popierius. Dauguma Japonijos įmonių turi darbines uniformas. Dėvėdamas jas pabrėži savo priklausomybę (!) darbdaviui. Vidurinėse mokyklose buvo balsuojama dėl uniformos būtinumo. Ir uniformos šalininkai laimėjo balsavimą didele persvara. “Mažosios mergičkos” sutrumpintomis uniformomis ir “špakliaus” sluoksniais yra pavojingos visuomenei. Jos nepalaiko tradicinio japoniško “grupės jausmo” mentaliteto. Priklausymo grupei jausmas ugdomas jau mokykloje. Kuomet sudaromi darbo rateliai (bent taip kažkuomet tai įvardijo mūsų vadybos dėstytojas), priklausantys didesniems rateliams, tie dar didesniems ir pasibaigiantys pačia Japonija. Ir štai nacionalinis asmenybės suvokimo p.rincipas griaunamas kažkokių puošeivų mergyčių! Ar šios mergaites su sceniniu makijažu, auskarais ir miniatiūriniais drabužėliais griauna japoniškąją taisyklių sistemą? O gal “ganguro” šukuosenos tampa naująja uniforma? Pačios mergaitės paklaustos apie savo pažiūras teatsako: „itsumo kawaii“ – mes norime būti simpatiškos. Ir viskas. Bandydamos išsiveržti iš pilkosios uniforminės kontorų darbuotojų masės, eklektiškai maišydamos skirtingus stilius, bei susirengdamos įvairiausų ryškių spalvų drabužėliais, jos vėl tampa visiškai panašios ar net vienodos. Savas stilius skirtas tam, jog galėtum išreikšti savo pažiūras, savo vidinį AŠ. Tačiau mes vis tiek vaikštome grupėmis, ir draugų rate stilius daugiau ar mmažiau panašus, jei ne vienodas.7. Japonų literatūra ir religija

Salose išsidėsčiusi Japonija šimtmečius kūrė savitą gyvenimą, kuriam didelę reikšmę turėjo gamtinės ir geografinės sąlygos. Ji ilgiau nei kitos valstybės buvo izoliuota nuo viso pasaulio, netgi nuo savo vakarinių kaimynų. Daugybė tradicijų, papročių, šalies valdymo sistema sukūrė ir įtvirtino stiprią savisaugos sistemą, kuri saugojo nuo viso to, kas buvo ne japoniška. Netgi iš kinų perimti hieroglifai tariami kitaip. Ir šiandien japonų kalbos ir rašto sudėtingumas daugeliui žmonių uždaro duris į turtingą ir savitą japonų kultūros lobyną. Ją įvardija ir kiti žodžiai: karate, bushidō, samurajai, kamikadzės. Gali pasirodyti, kad japonai labai griežti, šalti, fanatiški žmonės. Viduramžiais kaustyti negailestingų samurajų taisyklių, o dabar – paskendę savo technikoje, turintys vienintelę meno šaką: karaoke.

Iš tikrųjų patys japonai iš prigimties labai jautrūs žmonės: visa Heian periodo literatūra tiesiog pripildyta ašarų: verkiama ne tik dėl nelaimingos meilės, bet dažnai ir visai be priežasties. Japonų ašaromis buvo laistoma visa Nagano žiemos olimpiada. Ši jautri tauta, pasaulio istorijoje pasirodžiusi tik III–V amžiuose po Kristaus, pasauliui padovanojo gausybę meno šakų. Plačiai žinomi origami (popieriaus lankstiniai), Europoje laikomi daugiau vaikų užsiėmimu. Kitos meno šakos daugiausiai siejasi su budizmo bei shintō tradicijomis. Jos sutinkamos arbatos gėrimo ceremonijos (cha-no yu) metu. Daugeliui, ko

gero, teko girdėti apie arbatos gėrimo ceremoniją. Japonijoje rengiami specialūs kelių dienų kursai, kaip vesti šią ceremoniją. Ir juos lankiusieji, ir juos vedantys į tai žiūri labai skeptiškai: neįmanoma per kelias dienas išmokti to, ko mokomasi kelerius ar net keliasdešimt metų. Arbatos gėrimo ceremonijos rengiamos dažniausiai tam tikra proga. Svečiai per japonišką sodą (sodai irgi savita Japonijos kultūros dalis) ateina į specialų namelį arbatos gėrimo ceremonijai. Kambaryje, kuriame nėra ryškios ir aiškios šviesos (kad netrukdytų susikaupti ceremonijos metu), stovi ikebana. NNors Vakaruose ir puokštė, ir gėlių aranžavimo menas vadinami vienodai: ikebana, patys japonai turi skirtingus žodžius: puokštė vadinama ikebana, o menas – kadō. Tas pats pasakytina ir apie arbatos gėrimą: arbatos gėrimo ceremonija japoniškai vadinama cha-no yu, o ceremonijų rengimo menas – sadō. Pasigrožėję ikebana, priderinta prie metų laiko, ir perskaitę eilėraštį, kabantį ant sienos, svečiai privalo visa tai įvertinti ir tik tuomet susėda ant žemės. Pagal tradiciją japonai ir miega, ir sėdi ant žemės. Ir ikebana, ir eilėraštis primena ttuos pačius Heian laikus, kai po meilės nakties meilužiai vienas kitam siųsdavo eilėraštį su augalo šakele.

Ikebana nėra tiesiog paprastas gėlių sudėjimas į krūvą, kad gražiai žiūrėtųsi, kad visi aikčiotų, kaip tai daroma Vakaruose. Japonijoje gyvuoja keletas ikebanos mokyklų, kurių kkiekviena šiek tiek skirtingai formuoja ikebaną. Tačiau trys pagrindinės ikebanos dalys, reiškiančios žmogų, dangų ir žemę, visur išlieka. Japonų ikebana yra gyva, jai naudojamos gyvos gėlės, stengiamasi jų nesužaloti. Gyvumą suteikia ir asimetrija. Yra laikoma, kad simetrija – tai sąstingis, o asimetrija – judėjimas. Visame japonų mene ryški ma (pauzė), kurią galima aptikti ir ikebanoje, nors ji ir sunkokai pastebima. Ma reikalinga, kad žmogus susimąstytų, susitelktų. Pagal ma vietą, trukmę sprendžiama apie aktoriaus profesionalumą. Jei ma parinkta tinkamai, iškart atgyja žiūrovai. Be ikebanos ar eilėraščio japonų namuose gali pamatyti ir kabantį paveikslą. Plačiau pasaulyje žinoma ir turėjusi nemažą įtaką – ukiyo-e technika. Vienas garsiausių dailininkų – Hokusai, nutapęs 36 Fuji kalno vaizdus (Europoje šis kalnas vadinamas Fudžijama). Viename šių paveikslų, FFuji bangoje, įžiūrima panašumų su Čiurlionio banga. Ir apskritai, šis tapybos žanras tikrai panašus į Čiurlionio paveikslus. Dar viena plačiau žinoma meno šaka – bonsai, nykštukinių medelių auginimas. Europoje jis paplito ne taip jau seniai. Tai daug kantrybės. ir laiko reikalaujantis užsiėmimas – pačioje Japonijoje auginami bonsai, kuriems jau per kelis šimtus metų. Japonija nuo seno yra gerai žinoma savo Bonsai ir Ikebana medžių ir augalų auginimo technika, bet paskutinius kelis dešimtmečius Japonų akvariumininkų darbai vis dažniau pastebimi ir nuolat ggiriami žiniasklaidoje, „rytų stilius“ sparčiai populiarėja tarp augalinių akvariumų mėgėjų. Stebina, ką bendro turi rytietiškas Bonsai su akvariumu? Japonams akvariumas, kaip ir viskas šioje šalyje – tai menas su savo tradicijomis, griežta disciplina ir savitu braižu. Vakaruose akvariumas kuriamas ir akvariumininkystė suprantama kitaip, taip, kad sudaryti reikiamą biologinę pusiausvyrą, užtikrinti akvariumo ekosistemos tinkamą funkcijonavimą, dažniausiai neatsižvelgiant į povandeninio pasaulio grožį. Pabandysiu trumpai apžvelgti, kaip kuriami Japonų stiliaus akvariumai, kodėl nėra taip paprasta dekoruoti ir sukurti akvariumą „rytietiškai“.(žiūrėti 1, 2, 3 pavekslėlius.)

2,3,4 nuotraukos japoniško stiliaus stiliaus akvariumai.

Japoniškas akvariumų stilius pradėjo populiarėti 1980 metais. Savita augalų sodinimo technika, augalų rūšių parinkimas ir auginimas pritraukė žiūrovų ir specialistų dėmesį. Kodėl? Atsakymas paprastas. Akvariumus kuria tie patys Bonsai augintojai, kurie ištisus šimtmečius puoselėjo senąsias tradicijas, perduodami savo žinias iš kartos į kartą. Tai tie patys žmonės, kurie lipdo miniatiūrines skulptūras savo sodams, augina nuostabias gėlių oranžerėjas, prižiūri tvenkinius pilnus spalvotų „Koi“ karpių ir visa tai daro įkvėpti Japonų išdidumo, tikėjimo ir meilės gamtai. Todėl nenuostabu, kad Japonų akvariumų dizainerių darbai dažnai tampa tarptautinių varžybų prizininkais, o akvariumininkų vardus žino vos ne kiekvienas akvariumininkas. Du žinomiausi šios srities virtuozai, tai Takashi Amano ir Doshin Kobayashi.

Tiems, kas nori sukurti akvariumą pagal Japonų stilių, neužteks išstudijuoti vien ttik Japoniškų akvariumų fotografijas ir bandyti atkartoti tai, kas jose matoma. Pradėti teks nuo Japonų religijos, kultūros ir pasaulėžiūros studijų. Galite pamanyti, ką tai turi bendro su akvariumais? Šie trys dalykai yra Japonų kultūros pagrindas. Ir ne tik, apskritai pagrindas visko, ką tik galima vadinti „japonišku“. Religija ir Japonų kultūros tradicijos turi neatsiejamą įtaką ne tik politikoje, versle, bet netgi, mūsų akimis žiūrint, visai nereikšminguose dalykuose, kad ir sodinant vieną vienintelį į akvariumą. Leiskite paaiškinti plačiau. Japonų religija gana savotiška, tai Budizmo, Šintoizmo mišinys su Krikščioniškų idėjų priemaiša. Japonų socialinė struktūra pasiskirstė dvejopai – dažniausiai garbaus amžiaus senų pažiurų žmonės, vadinami „Kohai“ ir gana liberalus bei demokratiškas jaunimas „Sampai“. Kaip bebūtų keista, šių dviejų skirtingų socialinių grupių sukurti akvariumai taip pat skiriasi. Daugelis religijos, vadinamos Zen budizmu, aspektų, turi įtakos dekoruojant ir kuriant akvariumų landšaftą. Pavyzdžiui, jei pastebėjote, Japonų akvariumuose naudojamas nelyginis didelių akmenų skaičius, tai 1, 3, 5 ir t.t. Nei vienas Japonų akvariumininkas niekuomet į akvariumą nepatalpins keturių akmenų, keturių medžio šakų ir nepasodins keturių vienos rūšies augalų ir nesuleis į akvariumą keturių žuvų. Kodėl? Todėl, kad „keturi“, pagal Zen budizmą – blogas ženklas. Skaičius 4 tariamas kaip „shi“, o „shi“ taip pat reiškia mirtį. Pastudijavus Zen pastebima, kkad šio tikėjimo pradas – gamta, todėl gamtos ir žmogaus saveikos supratimas turi ypatingą reikšmę japonams. Takashi Amano apie Zen sako: „Man sunku nusakyti žodžiais apie Zen įtaką akvariumų kūryboje. Pagrindinis uždavinys – nekopijuoti gamtos aklai stengiantis sukurti tokį vaizdą, kokį matome laukinėje gamtoje, bet kompozicijos pagalba sukelti žiūrovų dvasines emocijas. Tai gyvas menas, kur akvariumas tampa drobe, ant kurios piešiama. Aš tai vadinu akvariumų impresionizmu (Nature Aquarium impressionistic).“ Šie Takashi Amano žodžiai daug pasako apie Japonų požiūrį į akva.riumus. „Zen“ stiliaus akvariumų kūrimo vargu ar įmanoma greitai išmokti, tam reikia skirti ne vienerius metus. Ką daryti, jei norite, kad Jūsų akvariumas būtų toks, kaip Amano? Na gerai, bent jau panašus. Tam reikės paskirti nemažai laiko Japonų kultūros ir Zen tikėjimo studijoms, perskaityti nemažai knygų, beje, daugelis iš jų tikriausiai neturės nieko bendro su akvariumais. Tai knygos apie gamtą, apie Bonsai tradicijas ir auginimą, apie miniatiūrinių akmens ir smėlio sodų kūrimą su tvenkiniais, žemaūgiais medžiais bei gėlėmis.. Kita svarbi priežastis, kodėl Japonija garsėja savo akvariumų dizaineriais yra ta, kad daugelyje Zoo parduotuvių dirba tikri šios srities specialistai.

Dar vienas išskirtinis japonų kultūros ir savitumo bruožas DOUGU.

(žiūreti nuotrauką nr.5).

5 nuotrauka Japonijos Dougu skulptūrėlės pavyzdys.

Ankstesnieji Japonijos gyventojai vadinosi Dža-Mū, o tai išvvertus iš

senovės slavų kalbos reiškia „Gyvieji didvyriai“. Iš kur jie atsirado, niekas nežino, tačiau po jų išliko figūrėlės, vadinamos DOGU. DOGU yra Jomonų periodo molio figūrėlės, vadinamos „sniego išverstaakiais“ (japonų kalba, syakou-ki-dogu). Į jas panašių daiktų daugiau pasaulyje niekur nėra. Daugelis jų yra iškasti radiniai, – ir, tarsi specialiai, sudaužytos. Kai kurie archeologai mano, kad šamanai į jas galėjo perkelti skausmą (ypač gimdymo kančias) ir tada jas sudaužydavo, taip skausmą „išleisdami“. Tikroji jų paskirtis iki šiol nėra žinoma. Jos buvo vadintos ssekso objektais, laidotuvių įkapėmis ir t.t. Tačiau „dogu“ japonų kalba reiškia „įrankis“. DOGU skulptūros turi daug panašumų su šiuolaikiniais skafandrais – iliuminatoriai, kniedės, guminiai sujungimai, ryšio šviesos ir t.t.

Pasaulyje kol kas geriausiai žinomas amerikiečių kinas. Tačiau ir japonai yra sukūrę nemažai kino filmų. Japonų kino filmai nėra sudėtingi. Vienas žymiausių režisierių – Akira Kurosawa – filmus stato tiek pagal įvairius senovės japonų siužetus ( „Rashomon“, „ Ran“), tiek ir pagal šiuolaikinius („Pajūrio vaizdeliai“). Japonų filmai nepretenduoja į labai gilų ppsichologinį žanrą (prisiminkime, kad ir Lietuvoje rodytus animacinius serialus „ Kendi“ ir kitus). Jie atspindi paprastą gyvenimą. Panašiai kaip ir japonų eilėraščiai. Žymiausias garsaus poeto Bashō haiku tipo eilėraštis apie varlytę, įšokusią į tvenkinį, Europoje suprantamas kaip budizmo filosofijos kvintesencija. OO patys japonai sako, jog Bashō tiesiog sėdėjo ant tvenkinio kranto, išgirdo varlytę, šokančią į vandenį, ir tai aprašė savo eilėraštyje.(Priedas nr1.)

Dar vienas išskirtinis Japonijos bruožas- poezija. Nors ir būdama taip arti Kinijos, japonų poezija vystėsi visiškai savarankiškai pagal tautos būdą ir kalbos ypatybes.

Kinų kultūros įtaka Japonijoje jaučiama nuo I a. Ypač ji sustiprėjo VI a. Iš užjūrio atsikėlę kinai ir korėjiečiai atvežė hieroglifinį raštą, konfucianistinių valstybinės santvarkos idėjų, budistinę religiją. VIII a. sukuriamos pirmosios japonų knygos — „Kodziki“ („Senovės įvykių užrašai“), „Fudoki“ („Žemių aprašymai“). Jos rašytos kinų kalba, tačiau tikriniai vardai rašomi naudojant tiktai fonetinę hieroglifo pusę. Vėliau kinų hieroglifų pagrindu sukurtas japonų skiemenims raštas „kana“. Tuo laikotarpiu japonai intensyviai studijavo kinų literatūrą, rūmų etiketą, budistinę religiją. Į TTangų dinastijos (o jos laikais kinų poezija ypač suklestėjo) imperiją buvo siunčiami žmonės mokytis įvairiausių dalykų. Todėl to meto japonų šviesuomenės išsilavinimas buvo grynai kiniškas. Tame pačiame VIII a. buvo sudarytas didžiulis japonų poezijos rinkinys „Manjosiu“ („Miriado lapų rinkinys“), — Japonijoje buvo įprasta žodžius lyginti su augalo lapais. Rinkinį sudaro 4516 dainų. Tai autorinė poezija, nežinomų autorių kūriniai, liaudies dainos. Manoma, kad „Manjosiu’“ tekstai buvo sukurti IV-VIII a. Į rinkinį pateko visa geriausia senoji japonų poezija. Galima drąsiai teigti, kad bbe „Manjosiu“ vėlesnė japonų literatūra nebūtų tokia turtinga ir meniškai brandi.

IX a. sudaryta nauja p.oezijos antologija „Kokinsiu“ („Senų ir naujų Jamato dainų rinkinys“). Nors eilėraščių forma nedaug tepakito, ši antologija žymi naują poezijos raidos etapą. Poezija tapo emociškai bei idėjiškai turtingesnė, rafinuotesnė, daugiau dėmesio imta skirti eufonijai, nusistovėjo griežtesnė trumpos dainos — tankos forma.

Tanka („trumpa daina“) — be galo sena poezijos forma. Net išprususiam, mokančiam japonų kalbą europiečiui sunku atskirti tankos ir haiku mokyklas, dažnai, japono požiūriu, neturinčias nieko bendra. Juo sunkiau tai padaryti skaitant vertimus. Mums lengviau pajusti tai, kas būdinga visiems japonų poetams.

O bendriausias jų bruožas — tai ypač subtilus gamtos pajautimas. Gamtos vaizdai japonų poetui — tai šifras, kuriuo jis perduoda kasdienišką savo patirtį ir slapčiausius sielos virpesius. Gamta jį užburia „daiktų žavesiu“ („mo-no-no avare“), kurį perteikti yra svarbiausias poeto uždavinys. Gamtos vaizdai laikui bėgant „apaugo“ sudėtingomis simbolinėmis reikšmėmis, galinčiomis perteikti poeto dvasinę patirtį. Šitaip kūrėjas išvengia abstrakcijų, slypinčių sąvokose, bet pati simbolinė kalba taip pat tampa abstrakcija. Tai ypač jautė XIX a. pabaigos japonų poetai. Jie įnirtingai kritikavo sustabarėjusius tankos ir haiku kanonus, nes po tiek amžių intensyvios kūrybos šiomis formomis buvo sunku pasakyti ką nors nauja. Dabar Japonijoje ryškiai skiriasi dvi poetinės kryptys — kklasikinė ir modernioji.

Klasikinė tanka turėjo ryškią prasminę cezūrą po trečios eilutės, dalijančią ją į dvi dalis. Atsirado paprotys tanką rašyti dviese kaip poetinį dialogą. Vienas poetas parašydavo tris eilutes, kitas jam atliepdavo dvieiliu, paskui prie jų jungdavo naujus trieilius ir dvieilius. Šis naujas žanras vadinosi renga. XVI a. rengą pamėgo miestiečiai, į poeziją plūstelėjo gatvės kalba, liaudies humoras, kasdieniškos temos. Pamažu pirmąjį rengos trieilį (haiku) pradėta suvokti kaip atskirą eilėraštį.

Pradžioje haiku buvo laikomas nerimtu, nesolidžiu žanru. Toks jis ir buvo — kūrėjai stengėsi vienas kitą pranokti šmaikštumu, humoru, paradoksalumu. Tačiau pamažu haiku pradėjo kalbėti vis apie rimtesnius dalykus. Pirmieji šį žanrą išaukštino Basio ir Onicura.

XVII a. dzenbudistų vienuolis Macuo Basio kaip ir jo didysis mokytojas, tankos meistras Saigio klajojo po šalį ir kūrė savo trieilius. Basio dėka haiku tapo populiarus dzeno vienuolių ir pasauliečių tarpe.7.1. Šinto religija

Nacionalinė japonų religija, susiformavusi ankstyvaisiais amžiais iš totemizmo, fetišizmo ir įvairių magijos formų. Iš esmės yra pagoniškoji religija, kurios garbinimo objektas yra gamta, jos objektai (medžiai, kalnai, akmenys, šaltiniai) ar reiškiniai. Oficialia valstybės religija buvo pripažinta tik 1868-1912 m. Neturi griežtos struktūros, šventų raštų, savo aiškiai išreikštos religinės filosofijos, Dievo sąvokos, savo religinio meno. Pagrindine knyga šintoistai laiko Kojiki mitologinę dalį, kurioje aaprašomas pasaulio atsiradimas ir vystymasis. Pagrindinės veikiančios dievybės yra vyriškoji Izanagi ir moteriškoji Izanami. Jie iš tekančio chaoso sukūrė salas ir čia šoko ritualines vestuves ir į pasaulį paleido daug naujų dievybių, kurių viena – ugnies dievybė – sunaikina savo motiną Izanami. Izanagi prausiasi vandenyne ir prausimosi metu nyksta sukurdamas daug naujų dievybių, kurių pagrindinės yra Amaterasu (saulė, šviesa), Tsukiyomi (mėnulis, nakties dangus) ir Susanoo (vandens platybės, vėjas). Konfliktas plėtojasi tarp Amaterasu ir Susanoo, kol pasiekia apogėjų – Amaterasu pasislepia kalno oloje ir pasaulyje tampa tamsu. Dievybės atlieka visą eilę ritualų, siekdamos išvaduoti Amaterasu, bet tai padaryti pavyksta tik Uzume (senatvės pasaulio valdovė). Praėjus kelioms kartoms Amaterasu siunčia į žemę savo proanūkį, kuris tampa pirmuoju imperatoriumi Jimmu (660 m. pr. Kr.). Pagrindinės šintoizmo nuostatos: pasaulis yra tobulas, nes atsirado pats iš savęs ir nuolat save atnaujina, taip atmetama pašalinės jėgos idėja. Visuose pasaulio daiktuose įsikūnijusi kami, nemateriali būtybė, todėl nėra skirtumo tarp gyvo/negyvo. Visi daiktai – kami suartėjimo rezultatai. Lytinis aktas tobulus, nes kami nuolat suartėja ir dalindamiesi sukuria naujas kami. Atmetama nuodėmės sąvoka. Visos šintoistų šventyklos skiriamos vis kitai dievybei. Pripažįstamas daugiadieviškumas, t.y. galima tikėti į kitus dievus, nes kiti dievai yra pavidalą įgavusios kami. Dievai sukūrė tik japonus, nes

visų japonų tėvas yra imperatorius – tiesioginis Amaterasu palikuonis.

Šintoizmo praktinė veikla yra susijusi su žemdirbystės ciklo apeigomis – pirmaisiais pavasario darbais laukuose ir baigiant Naujųjų metų ciklo šventėmis. Šintoistų šventyklos architektūra atitinka sandėlio, klėties architektūrą. Tai dalis haiden, kurioje laikoma šintai – “dieviškasis kūnas” – šventiko rūbai, amuletai, daiktai, ritualiniai reikmenys. Ant altoriaus – sake, ryžiai, kitos aukos. Maldos vieta yra šventyklos prieangis – hoden. Čia tikintieji atiduoda aukas, suploja delnais ir mintyse kreipiasi į kami su prašymu. Baigus mmaldą skambinama varpeliu. Yra ir kita maldos vieta – natūralūs gamtos objektai (medžiai, akmenys ir kt.), apjuosti ryžių virve – sakralumo ženklu. Šventikas melsdamasis atlieka maldą norito , tai maginių užkeikimų ir formulių malda. Priešais šintoistų šventyklą stovi vartai torii. Su šintoistine tradicija glaudžiai siejasi mirusiųjų paminėjimo šventė o-bon. Ji švenčiama rugpjūčio 14-15 dienomis. Prisilaikant šintoistinės tradicijos mirusieji buvo nelaidojami, bet išnešami į nuošalius kalnų slėnius. Pavasario sezono metu, liūčių laikotarpiu ypatingai padaugėdavo mirčių. Po mirties žmogaus kami 45 dienas ieško vvietos persikūnyti į kitą daiktą. Tai apytiksliai atitinka nurodytą datą. Vanduo nuo pavasario iki o-bon šventės buvo laikomas negyvu, mirtį nešančiu ir tik po po šios šventės jis būdavo laikomas išvalytu, švariu, nes valymo ritualus atlieka budistų ir šintoistų šventikai. ŠŠintoistai skiria dviejų tipų kapines – kūno (kalnuose) ir dvasios (namai, kaimas). Mirusįjį palikus kalnų slėniuose senovėje iš jų būdavo parnešamas sasaki medis ir sodinas aukštyn kojomis prie namų. Atėjus budizmui, sasaki medis nebesodinamas, o prie namų statoma medinė lentelė su mirusiojo tikru ir pomirtiniu vardais. Vėliau lentelė sumažėjo ir dedama namo viduje virš pagrindinio įėjimo ant kamidana lentynėlės. Dieną prieš o-bon šventę japonas turi sugrįžti prie tėvų kapų, išsimaudyti .pirtyje, palikti ją karštą ateinančiai kami paskutinį kartą nusiprausti. Po to žmonės eina į kūno kapines, ten uždega žvakę ir palieka, okitą uždegtą žvakę neša namo, taip rodydamas kami kelią į namus. Grįžus į namus čia deginamas laužas. Vidurnaktį iš budistų ir šintoistų šventyklų eina tikinčiųjų eisena prie artimiausios upės, kkur leidžiami plaustai-žibintai ir į dangų šaudomi fejerverkai. Po to visi eina į aikštes ir šoka ritualinius šokius ar kitaip linksminamasi.

7. 2. Šin budizmas

Zen šaka, kilusi XIII a. Japonijoje, dabar yra labai populiari Amerikoje ir Europoje D.T.Suzuki ir kitų raštų dėka. Tuo pat metu atsiradusi Šin šaka niekad nebuvo plačiai išgarsinta. Bet būtent jos Nembutsu kelias atveria Budizmą paprastiems žmonėms kasdienio gyvenimo rėmuose. Jis remiasi mokymais Šinrano, gyv. 1173-1262. m. Kamakura laikotarpiu. Tuomet vyko intersyvūs politiniai ir religiniai pokyčiai Kyoto mmieste, senojoje Japonijos sostinėje. Imperatorius tebuvo simbolis, o visą valdžią turėjo kilmingos šeimos ir Mt.Hiei budistų hierarchija, Tendai šventyklų ir vienuolynų kompleksas truputį į šiaurę nuo Kyoto. Moterų ir policijos nepriėmė ant šio valdžios kalno, – tokia tvarka sąlygojo, kad tarp vienuolių rado prieglobstį vagys ir kiti nusikaltėliai, sudarę to meto stipriausią armiją. Bet tarp Hiei vienuolių buvo ir daug rimtų, siekiančių ‘prašviesėjimo’ ir vienas tarp jų – Šinranas, būdamas 9-ių priėmęs įžadus. Dvidešimt metų jis pašventė rimtoms studijoms vykdydamas sunkiausias apeigas, bet 29-ių pajuto, kad patyrė nesėkmę ir su neviltim paliko Hiei, žinodamas, kad nėra pajėgus eiti vienišų „išminčių: keliu. Buvęs Hiei vienuolis ir nuostabus mokytojas Honen’as, būdamas arti 70-ies, pradėjo „tik Nembutsu“ judėjimą, prie kurio prisijungė ir Šinramas. Su Honen’u jis praleido 6-is metus. „Tik Nembutsu“ šaka siekė išsilaisvinimo (prašviesėjimo) per „kitą jėgą“, pasiekiamą deklamuojant Namu Amida Butsu, pagerbiant Amida, kuris davė įžadus išgelbėti visas būtybes visais laikais, kur jos bebūtų (t.y. visur). Ši praktika buvo prieinama visiems, net ir neišsilavinusiems asmenims (skirtingai nuo scholastinio Hiei ir Nara, kito budizmo centro, praktikų). Pagaliau Hiei ir Nara lyderiai susivienijo, kad įtikintų Imperatorių, kad šis uždraustų populiarėjantį „tik Nembutsu“ judėjimą. Du Honen’o pasekėjai buvo nuteisti myriop, o kiti, tarp jų ir HHonen’as bei 35-ių Šinranas išsiųsti į skirtingas tolimas provincijas. Šinranas buvo ištremtas į Echigo, kuris dabar yra Naoetsu, jam buvo atimtas titulas, suteiktas paprasto nusikaltėlio statusas ir uždrausta užsiiminėti Nembutsu. Paskutinį draudimą jis ignoravo. Šinranas buvo vienas pirmųjų budizmo šventikų, kurs vedė ir gyveno įprastą gyvenimą vadindamas save „nei šventiku nei pasauliečiu“. Jis užaugino didelę šeimą ir dalijosi su aplinkiniais šiurkščia buitimi. Su žmona Eshinni jis persikėlė į tokį pat nuošalią Mito-Kanto provinciją. Ten skelbė „tik Nembutsu“ mokymą ir pradėjo savo pagrindinį veikalą „Kyo-Gyo-Shin-Sho“ (Mokymas- Gyvenimas- Teisinga mintis- Pažinimas). Sulaukęs 60-ies paliko žmoną ir vaikus ir grįžo į Kyoto, kur praleido likusius 30 m. rašydamas ir studijuodamas. jis tikėjo, kad taip įtvirtins Honen’o mokymą budizmo Mahayana šakoje. Jis gyveno visiškoje nežinioje, neturėdamas savo šventyklos ir atsekdamas „tik Nembutsu“ kelią dvasinėje plotmėje iki pat Sakyamuni Budos, – projektas, kurį niekino daugelis to meto Nembutsu mokytojų. Jis nuolat taisė „Kyo“, parašė daug eilėraščių, himnų ir kitų dalykų. Gyvendamas jis skelbėsi tesąs tik Honen’o pasekėjas ir net neįtarė, kad pats pradėjo naują budizmo šaką ir pažengė už Honen’ą, kurs yra japoniškojo budizmo Jodo šakos pradininkas, daug toliau. Japonų Šinto legendose gausu oro mūšių (kuriuose dalyvauja Ašura), povandeninių rūmų (matomų Inland’o jūroje) ir būtybių (Umi Bozo), keistų gginklų, TV ir 6000 lygų per dieną nuskriejančių drakonų. Taip paš Šinto legendose sakoma, kad pirmasis imperatorius gimė dangaus die.vui susidėjus su Žemės moterimi.7.3. Budizmas

„Budizmas“ yra naujas ir nevykęs pavadinimas – geriau sakyti „Budos kelias“ (Buddha Dharma), t.y. „prabudusiojo kelias“ (pagal Samuel Bercholz. Sherab Chodzin Kohm. Entering the Streams: Introduction to the Buddha and his Teachings). Pagrindinė jungtis – nepastovumas. Bet kas, bet kuri gyva būtybė ir net Visata, nuolat kinta. Nieko nėra pastovaus. Net ir aš ar tu – mūsų planai, mintys ir svajonės, sapnai ir jausmai, ego, aplinka, visuomenė ir institutai bei religijos. Viskas yra nepastovu. Bet tai ne destrukcija – ši kaina nėra nei bloga, nei gera. Ji tiesiog yra – kaip gimimas ir mirtis, tai nenutrūkstamas karma procesas. Ir Budizmas nei įrodinėja, nei neigia Dievą ar dievus. Ir netiesa, kad budistai netiki Dievu, daugumai jų tiesiog nerūpi šis klausimas. Siddhartha vieną dieną „prabudo“ (praregėjo) pažinęs pasaulį tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokį manome esant. Buda pamatė (per daugelį metų išbandęs įvairius būdus), kad gyvenimas yra pilnas kančių, kurias sukėlė ne Dievas ar dievai, bet, dažnai, patys žmonės. Mes žeidžiame ne tik save, bet ir kitus, tame tarpe kitas būtybes – gyvas ar negyvas – esančias Žemėje. Išskyrus Budos

praregėjimą budizme nėra nei kitų dieviškumo apraiškų, nei trancendentinių ryšių su aukštesniąja sfera. Budos atradimas buvo žmogiškoji būtybė ir jos pastangos. Vienintelis kelias į žmogiškąją ramybę, užbaigtumą ir išsilaisvinimą yra savo jausmų ir minčių kontrolė. Net pradinis budisto tikslas, nirvana (ar ‘išsigelbėjimas’), yra suvokimas, kad gyvenimo svarba yra sprendžiama ‘čia ir dabar’, o ne kažkokioje tolimoje karalystėje ar danguje.

Nušvitęs Gautama pamatė save ir visą ankstesnį gyvenimą kaip tuštumą, nesustojantį tapsmo ir irsmo procesą. Ir šiame amžinajame sraute bei energijos švaistyme jjis atrado, kaip iliuziją, individo ‘Aš’ egzistenciją. Ką mes laikome ‘Aš’, iš tikro tėra įvairių veiksnių junginys, psichofizinių reakcijų seka, neturinti tikslios ir nekintančios ego-esybės.Japonų Šinto legendose gausu oro mūšių (kuriuose dalyvauja Ašura), povandeninių rūmų (matomų Inland’o jūroje) ir būtybių (Umi Bozo), keistų ginklų, TV ir 6000 lygų per dieną nuskriejančių drakonų. Taip pat Šinto legendose sakoma, kad pirmasis imperatorius gimė dangaus dievui susidėjus su Žemės moterimi. Budizmas lengvai įsiliejo, nes pradžioje Buda laikytas dar vienu kami. Vėliau budizmas išlaikė teigiamą ppožiūrį į Šinto, kurios kami dievybės laikytos įvairių Budų apraiškomis arba bothisatvomis. Abi šios religijos kartu sugyvena. Šinto leidžia garbinti kami per dideles šventes ir labai privačiai. Abiem atvejais labai svarbu apsivalymas, kur svarbią vietą užima vanduo bei kami dovanojamos ddovanos – šiais laikais dažniausiai pinigai, bet dažnai maistas – palydint malda. Garbinimas dažniausiai atliekamas šventyklose, pastatytose iš natūralių medžiagų. Po Meiji atstatymo (1868 m.), Šinto buvo vienijantis veiksnys nuolatinių karų laikmečiu. Japonijoje išskiriamos ir trys budizmo sektos: 1. Kukai (774-835 m) Šingon budizmas – su mistinio ir paslaptingo troškimu bei estetinėmis išraiškos formomis; 2. Shinran (1173-1262 m.) Tikrosios grynosios žemės budimas – trancenduoti kančios pasaulį pabrėžiant etiką, meditaciją ir studijavimą. Meditacija – naudojant simbolinius rankų gestus ir balsą, t.y mudras ir mantras bei naudojant mandalą (kaip išvystama Visata nušvitimo metu). Labiau akcentuojamas išsigelbėjimas per moralę ir meditaciją. Laikui bėgant žmonėms vis sunkiau sekti Budos keliu. Išsigelbėjimas galimas tik su dangiškojo Amida, įsikūrusio Grynojoje žemėje Vakaruos, pagalba. 3. Nichiren (1222-1282 m.) jjo vardo budizmas – kur jis ir Japonija yra pasaulio centras tikrojo budizmo atkūrimui.8. Gyvenimo sąlygos

8.1. Būstas

6. nuotrauka japonų būstas

Japonija nepasižymi aukštų dangoraižių gausumu kur žemė dreba kasdien, tačiau to negalėtume pasakyti apie Tokijų. Tokijas – dangoraižių miestas. Japonai sako: kuo gi čia ne Niujorkas?! Ar gražus Tokijas? Aukščiausias yra 75 aukštų pastatas. Sunku pavadinti gražiu miestą, kurio pastatai remia dangų, panašūs vienas į kitą, tačiau gatvių labirintuose galima pamatyti ir žemesnių pastatų. Vaikščiodamas tarp dangoraižių pasijunti gana nejaukiai: gatvės iišraižytos kelių aukštų viadukais, kuriais skrieja ne tik automobiliai, bet ir greitaeigiai traukiniai. Betonas, stiklas, aliuminis – viskas čia pilkos spalvos, bet ant stogų, balkonuose žaliuoja augalai. Visoje Japonijoje vyrauja dviejų ar trijų aukštų namai. Yra ir didesnių 9-12 aukštų namų, vadinamų MANSIO. Tipiškas standartinis japoniškas gyvenamasis rajonas: siaura gatvė, pilna parduotuvių, 2-3 aukštų namai, sustatyti visai vienas šalia kito be jokių tarpų. 7. nuotrauka japonų miestas

Patekę į tradicinius japoniškus namus iš pradžių pajusime net diskomfortą dėl neužgriozdintos erdvės. Japoniškuose namuose labai mažai baldų ir namų apyvokos daiktų, kitaip tariant labai mažai to, kas nukreipia dėmesį ir užima vietą. Labai svarbu, kad baldai būtų pagaminti iš natūralios medžiagos. Japoniškuose namuose grožio kategorija pereina į tuštumos grožį. Tuštuma apgalvota ir neatsitiktinė. Pabrėžiamas tų keleto daiktų, esančių namuose vidinis grakštumas,o ne išorinis blizgesys. Kiekvienas daiktas japoniškame interjere – unikalus, nes padarytas meistro rankų. Brangiausias ir svarbiausias jų talpinamas vadinamoje sienos nišoje. Dažniausiai vienintelis namų papuošalas – „meibucu“.

Pagrindinis ir svarbiausias japoniškų būstų akcentas – erdvė. Japoniški namai beveik be vidinių sienų ir baldų. Namas nesuskirstytas į atskirus kambarius, tik tai, kas atitverta širmomis, stumdamomis pertvaromis ir pan. japoniškas stilius taip pat siūlo dalyti erdvę užuolaidomis. Jos patalpai suteikia lengvumo ir skaidrumo.

Gali ppasirodyti, jog tuštumos ir idealios tvarkos karalystė – nuobodi. Natūralus paprastumas – japoniško grožio suvokimas. Idealus rytietiškas namas toks, kuriame be erdvės ir keleto akcentų, svarbiausias vaidmuo atitenka galimybei atsipalaiduoti ir įsigalinti save.8.2. Dieta ir mityba

Japonų virtuvė – ypatingai sveika virtuvė. Japonija sudaro keturios didelės ir daugybė mažų salų Ramiajame vandenyne, todėl natūraliai japonams maisto pagrindą sudaro jūros produktai: kriauklės,

žuvys ir įvairiausios vandenynų žolės. Japonų virtuvė taip pat neapseina be ryžių ir sojos. O jūros

kopūstai, krienai ir marinuotas imbieras įprasti Japonų virtuvėje kaip mums pipirai ir grietinė. Vietoj miltų Japonų virtuvėje naudojamas krakmolas. Patiekalai gaminami ypač aukštoje temperatūroje ir labai trumpai – taip nenukenčia produkto kokybė.

Egzotiškiausias japonų nacionalinis patiekalas – sušimi. Tai žalia žuvis su sojos padažu. Žuvis gali būti įvairi, bet privalo būti labai šviežia – ji turi būti suvalgyta per valandą laiko nuo panaudojimo.

Japonai griežtai laikosi spalvų harmonijos, skonio ir lėkštės papuošimo. Suši – tai ryžių kamuoliukai, ant kurių dedami šviežios žuvies gabaliukai ar šviežios krevetės, prie kurių paduodami sojos, krienų padažai.

Japonų virtuvėje dažnai naudojami jūros dumbliai. Jie patiekiami net pusryčiams, taip pat valgomi švieži, džiovinti ir miltelių pavidalo.

Japonų virtuvė garantuoja liekną figūrą, kadangi riebalų ir mėsos vartojama labai mažai, būtent todėl, kad japonų virtuvės ppagrindas – sojos ryžiai ir gausybė žuvų

bei daržovių. Visi šie komponentai vartojami labai švieži, nes tik tada jie būna tinkami vartojimui. Šitaip išsaugomos vertingiausios maistingos sudedamosios dalys.

Arbatos gėrimo ceremonija (Sado) – tai visa filosofija, susijusi su budizmu. Ji trunka net keturias valandas. Visi dalyvaujantys ceremonijoje turi žinoti jos seką ir atitinkamai elgtis. Tikra ceremonija vyksta japoniškame sode pastatytame specialiame arbatos namelyje. Svečiai eina į jį pro simbolinius vartus, tarsi skiriančius kasdieninį ir dvasinį pasaulius. Iš lėto žengdami rituališkai išdėstytu akmenų taku, svečiai stebi aplinkinį grožį bei koncentruojasi. Apžiūrimas namelyje kabantis piešinys. Visi, iki išgers arbatą, sėdi tyloje, kurią gali persmelkti tik medžių šlamesys ar paukščio balsas: tai, kas yra gamtoje. Arbatos paruošėjas yra, sakytume, aktorius,

kuris nugludintais judesiais kuria spektaklį: ruošia arbatą, ją dalina paeiliui visiems. Kai pirmasis svečias išgeria arbatos, tik tada antrasis turi teisę suvalgyti pyragėlį. Po to, kai arbatos išgėrė visi svečiai, jau galima kalbėtis, bet tik apie arbatą ir supančią aplinką, jos grožį.

Visus žavi japonų stalo serviravimo estetika – paprasta, bet genialu. Maistas patiekiamas mažose lėkštutėse, smulkiai supjaustytas, kiekvienam patiekalui atskiras indas – ryžiams, mėsai, padažams. Valgoma pagaliukais, kiekvienas svečias sėdi už atskiro stalelio, ant jurio padedami užkart visi patiekalai – pradedant sriuba ir

baigiant desertu.

2 lentelė Osechi-riōri patiekalų sąrašas ir jų reikšmė:

Ebi Krevetės Valgomas, norint pasiekti ilgaamžiškumo

Daisuke Žuvis Šiaurinės jūros karalius

Kuromame Juodosios sojos pupos Valgoma, kad gerai gyventų

Yatsugashira Tam tikros rūšies bulvės Palikuonių klestėjimo simbolis, nes šių daržovių ūgliai stiebiasi į visas puses.

Tazukuri Silkės ivasi užkandžiai Valgoma norint gero derliaus

Kazunoko Silkės ikrai Valgoma kaip padėka už laimę turėti vaikų

Kuri Kaštonai Valgis padeda nugalėti sunkumus

Kuvai Valgomasis augalas Laimę nešantis augalas, ypač jei turi besišakojančius ūglius

Renkon Lotoso šaknys Perspektyvus valgis, žadantis sėkmingą darbų, reikalų ir svajonių įgyvendinimą

Takenoko Bambuko ūgliai Valgysi juos, pasieksi daugiau už tėvus. Ūgliai auga toli nuo savo pirmtakų

Karasumi Džiovinti iikrai Retas delikatesas

Hanayuri Lelijos žiedai Žmonės grožisi žiedais ir valgo šaknis, sveikindami vieni kitus su Naujaisiais Metais.

Kikukakabu Chrizantema iš šaknelių Valgio papuošimas, padarytas iš šaknelių, primena chrizantemą8.3. Darbo sąlygos

Japonai nepaprastai daug dirba.

Kiekviena šalis turi savo valdininkus, o šie plėtoja biurokratinę sistemą, kuri vienaip ar kitaip yra reikalinga. Kuo aukštesnio lygio šalis, tuo daugiau popierėlių ir kitų dokumentų reikia apiforminti. Tikriausiai niekur nėra tiek daug blankų, formų, formelių, anketų ir kitų dokumentų, kaip Japonijoje. Tačiau jų parengta informacinė sistema užtikrina, kad vienam ar kitam konkrečiam lleidiniui gauti reikia, pvz. 16 arba 24 įvairių pažymų ar formų. Bet jei jos bus surinktos ir pristatytos, nė vienas valdininkas nepaprašys jokio papildomo pažymėjimo.

Japonai labai vertina punktualumą ir pagarbą dienotvarkėms ir grafikams. Jauni pavaldiniai pagarbiai elgiasi su vyresniais, aukštesnio rrango žmonėmis. Kadangi šioje tradiciškai hierarkiškoje visuomenėje nedaugelis moterų buvo pasiekusios valdžios, dauguma vyrų nepratę bendrauti su moterimis reikalais lygiomis teisėmis.

Japonijoje komercijos sandoriuose pirkėjas automatiškai įgija aukštesnį statusą nei pardavėjas, todėl pirkėjas mano, kad jam reikia rodyti didesnę pagarbą.

Japonai kolegas vadina pavardėmis, pridurdami priesagą „san“. Pavardė Japonijoje visada yra prieš vardą. 8.4. Rūbai

Šiandien daugelis net nesusimąsto, kodėl Japonijoje gimęs kimono tapo vos ne įprastu ir nepamainomu drabužiu kasdieniniame gyvenime europietės moters gyvenime.

Kimono – tradicinis japonų drabužis. Žodis „kimono“ yra kilęs iš japoniško posakio „kiru-mono“ – „daiktas, kurį nešioja, dėvi“. Ir iš tikrųjų, įgavęs laisvesnes formas kimono tapo nepamainomu drabužiu kasdieninėje japonų buityje bei prabangos, turtingumo simboliu įvairių iškilmių, švenčių metu.

Kiekvienai dienai skirtas kimono buvo griežto, tiesaus, gana laisvo sukirpimo cchalatas, susiaučiamas į kairę pusę, be segtukų ir kišenių. Mažas kasode rankoves pakeitė ilgos ir plačios, kartais net kulkšnis siekiančios rankovės. Jų kraštus moterys susukdavo į mazgą ir naudodavo kaip savotiškas kišenes šukoms, plaukų segtukams ir panašiems dalykėliams sudėti. Vyriško kimono rankovės buvo trumpesnės ir siauresnės. Likusios drabužio dalys niekuo nesiskyrė nuo moteriškojo kimono.

Iškilmėms skirtas kimono vadinasi – reifuku. Jis dėvimas vestuvių, laidotuvių, iškilmingų priėmimų, naujųjų metų sutiktuvių progoms, ypatingai oficialių arbatos ceremonijų metu.

Į iškilmes ar į šventę susiruošęs japonas nneišsiverčia be pagalbininko. Daugiausia sunkumų kelia svarbiausias kimono puošybos elementas – juosta obi. Iki XVIa. Obi buvo tik siaura juostelė. Vėliau jos plotis pasiekė 30-45cm, o ilgis – 3-4cm. Vienam žmogui apvynioti tokia juosta aplink liemenį ir surišti nugaroje sudėtingu kaspinu buvo sunku.

Būtinas vyriškos juostos priedas – dėžutė intro. Ji gaminama iš medžio, kuris padengiamas auksiniu ar spalvotu laku, puošiamas piešiniais, instrukcijomis. Dėžutė skirta vaistams, aromatinėms žolelėms, pastilei laikyti.

Tokia dėžutė nešiojama su virvele prikabinta ant kimono juostos.

Neatsiejamas kimono grakštumo ir lengvumo simbolis – vėduoklė. Populiariausia jų rūšis – učiva. Tai popierinė, nesuskleidžiama, Ia. Po Kr. iš Kinijos atvežta vėduoklė. Ji vartojama prie vasarinio kimono. Suskleidžiamos vėduoklės sensu (mažesnė) ir ogi (didesnė) buvo išrastos Japonijoje VIIa. Ir vėliau papildė kario samurajaus kostiumą.

Tik Yamato periodu (300-593m. po Kr.) į Japoniją iš Kinijos atkeliavo šilkas. Jis tapo svarbiausia tradicinio japonų drabužio kimono medžiaga. Šiuo laikotarpiu japonai dar neturėjo rūbų dažymo technikos. Todėl šilkas buvo baltos spalvos. Tik Nara periodu (710 -795m.) iš Kinijos buvo perimtos tekstilės techninės gamybos gudrybės. Japonų kimono pražydo spalvomis. Kimono puošiančius siužetus įtakojo metų laikai, japono amžius, socialinė padėtis, drabužio paskirtis. Viduramžiais itin populiarūs buvo gamtos motyvai: paukščiai, gėlės, augalai ir pan.

Kimono ornamentikos siužetus galima tyrinėti kaip aatskirus meno kūrinius.

Kimono tradiciškai buvo išsiuvinėti rankomis. Netekėjusios moterys nešiojo labiau spalvingus kimono, o ištekėjusios konservatyvių spalvų kimono.

Šiandieninė masinė kimono gamyba neapsiriboja vien tik šilku. Jau dabar iškilmėms skirtas kimono su visais jam būtinais priedais yra tapęs egzotika. Reta japonė ryžtasi eiti į pobūvį, vilkėdama kadaise prabangą ir ištikimybę tradicijoms simbolizavusį drabužį. Vyriškus reifuku išstūmė vakarietiški kostiumai ir kaklaraiščiai. Tai ne savų tradicijų nuvertinimas, tai komforto paieška. Tradicinis japonų drabužis anaiptol nėra patogus: jis neleidžia laisvai judėti, ilgos rankovės trukdo dirbti.

Dabartiniai verslo drabužiai: tamsus kostiumas, balti marškinia, konservatyvus kaklaraištis vyrams. Konservatyvus kostiumėlis ar suknelė – moterims.

Šiuolaikinė mada Japonijoje keičiasi šviesos greičiu. Vieną mėnesį tai metalo spalvos rūbai, aukšti aukso atspalvio batai bei bet kas spindinčio. Kitą – kiekvienas dėvi Michaelio Jacksono stiliaus drabužius, ką nors iš „baltų pirštinių“ laikotarpio. Jei Vakaruose apranga suvokiama kaip būtinybė, tai Japonijoje kaip žaidimas.

Ryškūs apdarai yra tarsi protestas prieš visą japonišką tradiciją, prieš dešimt valandų darbo dieną tvankiame biure. Dauguma Japonijos įmonių turi darbines. uniformas. Dėvėdamas jas pabrėži savo priklausomybę darbdaviui. Vidurinėse mokyklose taip pat dėvimos uniformos.8.5. Kalba

Japonai hieroglifų raštą skolinosi iš kinų maždaug prieš 2000 metų. Apie 300 po Kr. skolinimas buvo baigtas. Pradėta jį modifikuoti, taikyti prie japonų kalbos ypatybių. Japonų kalba turi nne tik hieroglifus, bet ir kaną – skiemenų abėcėlę (skiemenyną). Kanos ženklai vartojami gramatiniams požymiams ir tarptautiniams žodžiams užrašyti. Kaną sudaro 46 ženklai. Yra dvi skirtingai rašomos kanos. Katakana daugiausia vartojama tarptautiniams žodžiams, chiragana – gramatiniams požymiams užrašyti. Baigdamas vidurinę mokyklą (tiksliau, vadinamąją gramatinę mokyklą) japonas privalo žinoti 881 hieroglifą. Tai raštingumo minimumas. Baigdamas aukštąją mokyklą – 1850. Koledže reikia išmokti maždaug 3000 hieroglifų. Apie 5000 reikalinga moksliniams tekstams skaityti. Istoriniams – 50 000. Šie tūkstančiai simbolių sudaryti mažiau kaip iš 300 grafinių elementų, primenančių labai stilizuotus piešinius. Dauguma iš jų retai naudojami.

IŠVADOS

1. Japonija žinoma nuo seniausiųjų laikų (2500m. pr. m. e.)

2. Japonijos istorija skirstoma į: Nara epochą (2500m. pr. m. e. – 778 m.), Heian laikotarpį (784 – 1184), Kamakura laikotarpį (1185 – 1333 m.), Tokugavos erą, Meidzi erą.

3. Japonija – tai kalnų kraštas, esantis Rytų Azijoje. Tai salų grandinė tarp Ramiojo vandenyno ir Japonijos jūros, į rytus nuo Korėjos.

4. Japonijos valstybę sudaro daugiau nei 6800 salų.

5. Šios šalies bendrasis plotas užima 374744 km2, o vandenų 3091 km2.

6. Japonijos kraštovaizdis stebina paslaptingais ir nepaprasto grožio kalnais, lygumomis ir daugybe upių. Čia jos yra trumpos, bet labai sraunios, jų slėniai siauri, o baseinai nedideli.

7. Ankstyvoji Japonija buvo matriarchato šalis, o moterys šamanės atliko

išskirtinį religinį vaidmenį. Tačiau kartu su Konfucijaus etikos plitimu prasidėjo moterų nužeminimas, kurio pasekoje moterys prarado savo pilietines teises. Iki šiol požiūris į moterį Japonijoje dviprasmiškas.

8. Prieškario Japonija buvo vyrų valdžios ir visiško moters beteisiškumo šalis. Tai buvo įteisinta įstatymais, papročiais, morale.

9. Japonijoje labai vertinamas išsiauklėjimas, o tėvų pareiga – kuo geriau išmokinti ir išauklėti vaikus.

10. Šioje šalyje, kaip ir prieš šimtmečius, tebesilaikoma bendruomeninės psichologijos. Japonai neįsivaizduoja savęs kaip atskiros asmenybės, egzistuojančios šalia vienos ar kitos socialinės grupės.

11. Valstybinėse mokyklose mokslas nemokamas. Privačiose – mmokama ne mažiau kaip 150 dolerių per metus. Dar 500 – 600 dolerių sumokama už vadovėlius, pietus, būrelius, transportą.

12. Japonijoje labai daug dėmesio skiriama etiketui ir mandagmui, japonai laikomi vieni mandagiausių pasaulio žmonių.

13. Mažiau nei per šimtmetį iki pašaknų feodalinė Japonija virto tvirtos pavyzdinės demokratijos šalimi.

14. XV-XVI a., feodalizmo klestėjimo metu, feodaliniai santykiai iš dalies rėmėsi abipusiu susitarimu, o Tokugawų epochos vėlyvojo feodalizmo laikotarpiu veikė gerai suderinta ir labai sudėtinga šeimininko ir pavaldinių tarpusavio santykių sistema.

15. Naujajai vyriausybei lengvai pavyko senosios sistemos subiurokratėjusius ppareigūnus samurajus perorganizuoti į naują prefektūrų ir centrinės valdžios biurokratiją, modernizuotą policiją ir atnaujintos armijos bei jūrų laivyno valdininkiją. Patikimos valdininkijos laikysena buvo tvirtas bet kokios valdymo formos, įskaitant demokratiją, pamatas.

16. Svarbus Japonijos politinio paveldo veiksnys – ilga grupinio valdymo tradicija.

17. Maždaug ddevintame amžiuje Japonijoje imperatoriai neteko realios galios, tačiau visuomet buvo laikomasis didelės pagarbos imperatoriškai giminei.

18. Nuo 1947 metų Japonijos konstitucija nurodė, kad reali politinė valdžia priklauso parlamentui.

19. Japonijos parlamentą sudaro Aukštieji ir Žemieji rūmai.

20. Japonija suskirstyta į prefektūras, šios savo ruožtu į miestus, miestelius ir kaimus, o didesni miestai padalinti į kvartalus.

21. Japonų rinkiminė sistema ypatinga. 100 Aukštesniųjų rūmų narių – renka.mi pagal partijų sąrašus. Žemesnieji rūmai, taip pat Aukštesniųjų rūmų dalis ir vietinės asamblėjos renkami Japonijai įprastiniu būdu, kai daugiavietėse rinkiminėse apygardose kiekvienas balsuotojas turi tik vieną balsą.

22. Po Antrojo pasaulinio karo vyravo dvi partijos – Liberaldemokratų ir Japonų socialistų partija.

23. Šiuo metu Japonijoje yra 6 pagrindinės partijos: Liberalų Demokratų partija, Japonijos demokratinė partija, Komeito partija, Japonų humanistų partija, Socialdemokratū partija ir Nepriklausomybės partija.

24. Į mmoderniuosius laikus japonai atėjo ne tik su darbo įgūdžiais bei įpročiais, reikalingais ekonominei sėkmei, bet ir su daugeliu būtinų institucijų, bent jau iš dalies susiformavusių. Jų ekonomiką grindė išplėtota piniginė sistema, jie jau buvo susikūrę vieningą nacionalinę rinką.

25. Vyriausybės vadovavimas pramonei ir vyriausybės-verslininkų bendravimas pastaruoju metu silpnėja. Sustiprėjusiai japonų pramonei mažiau reikia bet kokio pobūdžio vyriausybinio valdymo.

26. Šalyje šiandien gyvena apie 127 mln. žmonių.

27. Japonai iš prigimties labai jautrūs žmonės: visa Heian periodo literatūra tiesiog pripildyta ašarų: verkiama ne tik dėl nnelaimingos meilės, bet dažnai ir visai be priežasties.

28. Meno šakos daugiausiai siejasi su budizmo bei shintō tradicijomis.

29. Vienas išskirtinis japonų kultūros ir savitumo bruožas Doudu.

30. Šinto- nacionalinė japonų religija, susiformavusi ankstyvaisiais amžiais iš totemizmo, fetišizmo ir įvairių magijos formų.

31. Budizmas nei įrodinėja, nei neigia Dievą ar dievus. Ir netiesa, kad budistai netiki Dievu, daugumai jų tiesiog nerūpi šis klausimas.

32. Pagrindinis ir svarbiausias japoniškų būstų akcentas – erdvė. Japoniški namai beveik be vidinių sienų ir baldų.

33. Egzotiškiausias japonų nacionalinis patiekalas – sušimi. Tai žalia žuvis su sojos padažu.

34. Tradicinis Japonų drabužis – Kimono.

Literatūros ir informaciniai šaltiniai:

1. Dialogas. 2000 m. Rugpjūčio 4 d. Nr 31(432)

2. http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2001/10/10nus.html

3. http://www.google.lt/search?q=cache:UCG5HhgRwdYJ:www.ferrum.node.lt/straipsniai/str1020-italija.php+metalistai&hl=lt

4. http://www.google.lt/search?q=cache:xAEZfR80yHsJ:pliusas.fm/aktualijos/2043/+metalistai&hl=lt

5. http://www.takas.lt/mama/straipsnis.php?msg_id=160&do=show

6. Japanese religion: A Survey by the agency for Ciltural Affairs, 1972. 265p.

7. Lankauskas R. Tokijo cikados, Vilnius 1989. 208p.

8. Litas 1993 m. Lapktičio 19 d, Kaunas

9. Miškinis K. Užsienio šalių šeima: žmonės, tradicijos, vaikų ugdymas, Kaunas 1996. 256p.

10. Ono Sokyo. Shinto: The kami way, 1962. 108p.

11. Stuart Picken. Shinto: Japan’s Spiritual Rote, 1980. 243p.

12. Theodore DeBay. Japanese Religion in Arthur Tiedemann. An Introduction to Japanese Civilization, 1974. 103p.

13. www.straipsniai.lt

14. wwww.ore.lt

15.

Related Posts