Baltijos jūros užterštumas

Home / Geografija / Baltijos jūros užterštumas

Kas yra Baltijos jūra?

Baltijos jūra – Atlanto vandenyno dalis, giliai įsiterpusi į Europos šiaurinę dalį. Plotas 422 700 km2, o ilgis 1800 km. Giliausia vieta – Landsorto įduba, kurios gylis 459 m. Baltijos jūra skalauja Lietuva, Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Danijos, Vokietijos, Lenkijos, Rusijos krantus. Lietuvai priklauso tik 99 km Baltijos pajūrio. Iš jų 54 km tenka Kuršių nerijai. Lietuvos pakrantėje Baltijos jūros dugno gylis apie 50 m. Vandens kaita joje labai lėta, todėl Baltijos jūra itin jautri teršimui.

Dugne vyrauja dumblas, smėlis, aleuritas. Yra naudingųjų iškasenų: gintaro, naftos, dujų. Gyvūnų įvairovė nedidelė. Svarbiausios verslinės žuvys: strimėlės, menkės, plekšnės, unguriai.

Baltijos jūra per siaurus Danijos sąsiaurus siejasi su Šiaurės jūra. Baltijos jūra nusidriekusi iš pietvakarių į šiaurės rytus. Tolimiausias šiaurinis jos taškas yra netoli poliaračio (65o 40’ š.pl.) o pietinis – apie 53o 45’ š.pl. Taigi pagal platumą ji užima 12 laipsnių, o pagal ilgumą – nuo 9o 10’ iki 30o 15’ r.ilg. Taigi atskiros Baltijos jūros dalys priklauso sskirtingoms geologinėms ir klimatinėms zonoms. Baltijos jūrai priklauso ir didelės įlankos – Botnijos, Suomių, Rygos, taip pat keletas nedidelių – Kuršių, Vyslos (Aistmarės) ir kt. Baltijos jūros paviršinių vandenų plotas apytiksliai lygus Juodosios jūros plotui, bet pagal vandens kiekį ji ppriklauso mažoms jūroms. Baltijos jūros vandens tūris yra 22 000 km3, Juodosios – 537 000 km3. Jei Baltijos jūros pakrantės liniją ištiesintume, ji nusidriektų apie 7000 kilometrų.

Baltijos jūra turi keletą didelių salų: Zelandijos (7016 km2), Gotlando (3001 km2) ir kt. Ji skalauja devynių pramoninių šalių krantus.

Dugno reljefas nėra vienalytis, jis veikia visą vandens cirkuliaciją. Į Baltijos jūrą įteka apie 200 upių, kurios vidutiniškai per metus atneša 400-500 km3 gėlo vandens. Iš Šiaurės jūros į Baltiją per metus vidutiniškai prasiskverbia nuo 200 iki 1200 km3 vandens, o iš Baltijos į Šiaurės jūrą – apie 1200-1700 km3.

Vandenų tarša – viena svarbausių žmonijos problemų. Tiesogiai susijusi su naftos gręžiniais ir padidėjusiu naftos transportavimu; oro teršalais, kurie iškrenta rūgščiųjų llietų pavidalu; pramonės įmonių ir buitiniais nutekamaisiais vandenimis, pavojingais vandenynui. Šiuo metu pasaulio mokslininkai labai susirūpinę ir ieško būdų, kaip apsaugoti vandenynus nuo tolesnio teršimo.

Baltijos jūra skalauja devynių pramoninių šalių krantus. Dugno reljefas nėra vienalytis, jis veikia visą vandens cirkuliaciją. Į Baltijos jūrą įteka apie 200 upių, kurios vidutiniškai per metus atneša 400-500 km3 gėlo vandens. Iš Šiaurės jūros į Baltiją per metus vidutiniškai prasiskverbia nuo 200 iki 1200 km3 vandens, o iš Baltijos į Šiaurės jūrą – aapie 1200-1700 km3.

Baltijos jūros tarša tapo globaline problema. Didelę dalį jūros taršoje sudaro komunalinių ir žemės ūkio įmonių nuotekos. Nuotekų apkrova jūroje vertinama pagal deguonies biocheminį poveikį (DBP) per penkias paras – tai deguonies kiekis, kuris sunaudojamas organinėms medžiagoms suskaidyti per penkias paras viename vandens litre. Komunalinių nuotekų DBP sudaro 1200 tūkst. tonų deguonies per metus, t.y. apie 3,3 km3 deguonies.

Į Baltijos jūrą patenka dideli pesticidų kiekiai, kurie naudojami kovai su piktžolėmis ir žemės ūkio kenkėjais. DDT (dustas) ir pesticidai patenka į Baltijos jūrą su žemės ūkio gamybos, o PChB (sunkieji metalai) – su pramonės, ypač elektrotechnikos, kurioje jie naudojami kaip transformatoriniai tepalai, su kai kurių dažų gamybos nuotekomis. Didžiausias PChB šaltinis – nutekamieji kanalizacijos vandenys.

Tarša naftos produktais veikia ekologinę Baltijos jūros būklę taip pat, kaip ir bet kurioje Pasaulinio vandenyno vietoje. Nafta greitai sklinda jūros paviršiumi. Susidariusi naftos plėvelė pažeidžia dujinę ir energetinę apykaitą tarp jūros ir atmosferos, daro žalą gyviesiems organizmams.

Nustatyta, kad į Baltijos jūrą kasmet patenka 20-2000 tūkst. tonų naftos, o vidutinė koncentracija paviršiniame vandenyje svyruoja nuo 0,3 iki 0,75 mg/l. Didžioji jų dalis patenka į vandenį iš tankerių ir po kuro rezervuarų plovimo.

Kartu su minėtaisiais teršalais ir sunkiaisiais metalais jūrų vvandenyje egzistuoja dirbtinės kilmės radionuklidai. Pagrindinis Baltijos jūros radioaktyviosios taršos šaltinis 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečio pradžioje buvo atominio ginklo bandymai atmosferoje ir jų pasekmės – globalinės iškritos.

Baltijos jūros savivala nuo dirbtinių radionuklidų prasidėjo 1963 metais. Tais metais TSRS, JAV ir Didžioji Britanija Maskvoje pasirašė Tarptautinę sutartį dėl atominio ginklo bandymų atmosferoje, po vandeniu ir kosmose nutraukimo. Retkarčiais radioaktyvioji jūros tarša didėdavo dėl nepasirašiusių šios sutarties Kinijos ir Prancūzijos atominio ginklo bandymų.

Ilgainiui tarp atmosferos ir hidrosferos nusistovėjo radioaktyvioji pusiausvyra ir Baltijos jūros savivala vyko dėl natūralių procesų. Šis procesas liovėsi po 1986 m. balandžio 26 d. įvykusios Černobylio atominės elektrinės avarijos.

Baltijos jūra gavo papildomą radioaktyviąją apkrovą – į ją pateko dideli įvairių radionuklidų kiekiai, kurių dauguma greitai suskilo. Didžiausias Baltijos jūros teršėjas po Černobylio AE avarijos tapo radionuklidas 137Cs. Kitas ilgaamžis radionuklidas 90Sr beveik nedalyvavo atmosferinėje pernašoje iš Černobylio. Radionuklido 137Cs koncentracija paviršiniame vandenyje vidutiniškai išaugo daugiau nei dešimteriopai buvusio radioaktyvaus fono atžvilgiu, kurį suformavo globalinės iškritos.

Nereikia pamiršti, kad Baltijos jūros dugne guli konteineriai su nuodingomis medžiagomis. Jie buvo paskandinti po Antrojo pasaulinio karo. Jei šios toksiškos medžiagos pateks į vandenį, tai jūros savivala nuo jų tikriausiai užtruks taip pat ilgai, kaip ir nuo radionuklido 137Cs, t.y. aapie 30-35 metus.

Realų pavojų Baltijos jūros ekologinei būklei sudaro visi minėtieji teršalai drauge. Žinoma, šiuo metu Baltijos jūros tarša tiesiogiai nėra pavojinga gyviesiems organizmams ir žmonių sveikatai. Bet pagrindinis uždavinys saugant Baltijos jūrą yra įvairių teršalų išmetimų mažinimas, ekologinės būklės kontrolė ir jos pokyčių prognozė.

Related Posts