finansai

Home / Finansai / finansai

TURINYS

1. Finansų samprata ir funkcijos 1

1.1 Finansų esmė ir kilmė 1

1.2 Finansų politika ir taktika 2

1.3 Finansų sistema 3

1.3.1. Finansų sistema ir jos grandys 3

1.3.2 Finansų valdymo įstaigos ir jų funkcijos 5

1.3.3 Valstybės biudžetas, jo esmė 6

2. Kreditas ir kredito sistema ‘. 11

2.1 Kreditavimo principai. Kreditavimo institucijos 11

2.1.1 Trumpalaikio kreditavimo principai 12

2.1.2 Kredito institucijos 13

2.1.3 Paskolų grupavimas 14

2.1.4 Kreditų suteikimo tvarka įmonėms ir fiziniams asmenims 16

2.1.5 Palūkanos ir jas lemiantys veiksniai 19

3. Draudimas 21

3.1 Draudimo veiklos skirstymas 21

3.2 Turto draudimas 22

3.3 Finansinių nuostolių draudimas 22

4. Mokesčių sistema 24

4.1 Lietuvos Respublikos mokesčių sistema 24

4.2 Mokesčių rūšys ir klasifikacija 28

4.3 Gyventojų pajamų mokestis 32

4.4 Pelno mokestis 34

4.5 Pridėtinės vertės mokestis, jo reikšmė 38

4.6 Socialinio draudimo mokestis 42

4.7 Atskaitymai nuo pajamų kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti 43

4.8 Įmokos į garantinį fondą. 44

4.9 Mokesčiai už aplinkos tteršimą. 45

5. Atsiskaitymų organizavimas 46

5.1 Atsiskaitymų negrynaisias pinigais tvarka 46

5.2 Atsiskaitymų negrynaisiais pinigais formos 48

5.2.1 Mokėjimo pavedimai 48

5.2.2 Inkasiniai pavedimai. Akredityvai 49

5.2.3 Čekiai. Vekseliai. Debeto pavedimai 50

6 Įmonių finansai 52

6.1 Įmonių finansų tarnybos, jų funkcijos 52

6.2 Įmonių finansiniai ypatumai 52

6.3 Finansinės ataskaitos, jų sudarymo tikslai 53

Literatūra 57

koncepcijų procesą, numatantį, kaip geriau panaudoti pinigų fondus, siejant tai su

finansinių santykių principais.

Finansų taktika- tai konkretaus etapo finansinių problemų sprendimas, kuris apima

finansinių išteklių pergrupavimą konkrečiu momentu, finansinių santykių tobulinimą.

Finansų politikos tikslas- tai visiškas finansinių atsargų telkimas visuomenės poreikiams tenkinti. Finansų politika daro įtaką gamybinėms jėgoms, joms vystantis, išdėstant, plėtojant tarptautinius ekonominius santykius. Šios politikos realizavimas, įįgyvendininimas užtikrinamas naudojant finansinį mechanizmą.

Finansinis mechanizmas apima finansinių santykių organizavimo formas ir metodus. Atsižvelgiant į ūkinių padalinių ypatumus, finansų sričių finansinis mechanizmas yra skirstomas:

1. Valstybės finansus;

2. Draudimo finansus:

3. Ūkio subjektų, įmonių, organizacijų finansus.

1.3 Finansų sistema 1.3.1 Finansų sisitija ir jos grandys

Valstybės ekonominė bei ssocialinė raida yra glaudžiai susijusi su finansų sistema ir jos tobulinimu. Finansų sistema daro poveikį ekonomikai, socialiniams bei kitiems poreikiams, kadangi ji padeda formuoti valstybės finansinius išteklius.

Nuo išteklių kiekio, formavimo bei panaudojimo būdo priklauso ūkio vystymasis, visuomeninių poreikių tenkinimas, valdžios ir valdymo įstaigų išlaikymas ir t.t.

Priklausomai nuo to, kaip vykdoma finansų politika, nuo valstybinio turto apimties priklauso finansinių išteklių formavimo mastas, tai yra valstybės ekonominis pamatas.

3

1 pav. Lietuvos finansų sistema.

Finanasų sistemą sudaro dvi grandys:

1. Ūkio subjektų finansai (išteklių savininkų)

2. Valstybės finansai

4

Įmonių finansų grandis apima finansinius ekonominius santykius, susijusius su įmonių finansinių išteklių sudarymu ir jų panaudojimu. Įmonių finansai susiję su bendro nacionalinio produkto gamyba ir panaudojimu. Šiai grupei priklauso:

1. Valstybės (savivaldybių) įmonių ir organizacijų finansai;

2. Įmonių, ūkinių bendrijų, bendrovių, korpuracijų finansai;

3. Nekomercinių įmonių finansai;

4. Namų ūkio ffinansai.

Valstybės finansų grandis padeda perskirstyti nacionalines pajamas per įvairius mokesčius ir mokėjimus ir dalį šių pajamų sukaupti centralizuotuose valstybės fonduose. Valstybės fondams priklauso:

1. Valstybės biudžetas;

2. Valstybinis socialinis draudimas;

3. Turto ir asmens draudimas;

4. Privalomasis sveikatos draudimo fondas;

5. Valstybės kreditas;

6. Valstybės specialūs fondai.

1.3.2 Finansų valdymo įsuigos ir jų funkcijos

Finansų sistema pati savaime negali funkcionuoti. Tam reikalingos institucijos, kurios vykdytų, organizuotų ir kontroliuotų valstybės finansų sistemą.

Finansų valdymas- tai tikslinė šalies valdymo institucijų veikla. Bendrą vadovavimą atlieka valdžios ir valdymo institucijos (Seimas ir ministrų kabinetas).

Yra išskiriami valdymo objektai ir subjektai.

Valdymo oobjektais yra piniginių fondų formavimo ir panaudojimo procesas. Valdymo subjektas- tai valstybės valdymo institucijų visuma.

Valstybės finansų valdymas apima bendrą valstybės politikos vykdymą, finansavimą, planavimą, finansinių išteklių koordinavimą, finansų panaudojimą ekonomikos ir socialinėje srityje. Prie šios veilos galima priskirti biudžeto sudarymą, vykdymą, mokesčių sistemą, paskolų gavimą ir 1.1.

Finansų istemai vadovauti sukurta speciali valdymo institucijų sistema. Svarbiausia grandis yra Finansų ministerija ir savivaldybių finansų įstaigos. Finansų ministerija vadovauja valstybės finansų organizavimui šalyje ir tvarko valstybės iždą.

5

1.3.3.Valstybės biudžetas. Jo esmė

Valstybė savo funkcijoms vykdyti turi sukaupti piniginius išteklius. Pagal valstybės finansų tvarkymo reikalavimą iš anksto turi būti numatytos išlaidos ir joms padengti pajamos.

Valstybės biudžetas yra apibūdinimas kaip stambiausias valstybės žinioje esantis piniginių lėšų fondas. Jis yra svarbiausias svertas socialinei ir ekonominei politikai įgyvendinti. Valstybės biudžetas yra svarbiausia finansų grandis. Politikoje ir ekonomikoje valstybės biudžeto pobūdis priklauso nuo esamos ekonominės ir politinės santvarkos, valstybės prigimties ir funkcijų.

Valstybės biudžetas – pagrindinis finansinis valstybės planas, sudarytas valstybės piniginis fondas bendroms reikmėms tenkinti, išreiškia biudžeto materialinį turinį.

Valstybės finansiniai ištekliai turi savo ekonominę paskirtį ir nustato ekonominius santykius tarp valstybės ir fizinių asmenų bei juridinių asmenų. Taigi biudžetas nustato tokius piniginius ir ekonominius santykius, kuriems esant skirstomas ir perskirstomas bendrasis nacionalinis produktas. Tikslas – sukaupti lėšas kultūros, sveikatos, švietimo, kkrašto apsaugos poreikiams, teisėsaugos ir kitoms valstybės reikmėms įgyvendinti. Biudžeto materialinio turinio ir visuomeninių ekonominių santykių visuma sudaro jo esmę.

Biudžeto sudarymo principai: viešumo, bendrumo, visumos, realumo, balanso. Biudžeto viešumas laikomas valstybės valdžios veikimo pagrindu. Biudžeto viešumo būtinumą parodo jo tvirtinimas pagal įstatymą. Apsvarsčius biudžeto projektą, atsižvelgiant į gautus pasiūlymus ir papildymus, jis yra patvirtinamas ir biudžeto įstatymas skelbiamas viešai išleidžiant periodinius leidinius ar atskiru leidiniu.

Biudžeto bendrumas arba universalumas. Jį pagrindžiai pati biudžeto esmė. Jis atskleidžiamas, kai yra parodomos visos valstybės pajamos ir išlaidos. Be to, biudžeto bendrumą nustato vienoda biudžeto sistema, vienodi valstybės finansiniai dokumentai, bendra biudžeto klasifikacija. Tai reiškia, kad visi biudžetai ( savivaldybių, valstybės, vietos) yra sudaromi vadovaujantis tais pačiais metodais.

Biudžeto visapusiškumas tai biudžeto bendrumo principo papildymas. Pagal jį biudžetas turi būti sudaromas pagal be išlaidų atskaitymo (bruto) metodą, t.y. kad pagal kiekvieną biudžeto straipsnį būtų numatytos išlaidos ir pajamos. Šis principas sudaro sąlygas valstybės finansų kontrolei vykdyti.

Biudžeto realumas ( teisingumas). Realus biudžetas bus tada, kai pajamų ir išlaidų sumos atitiks realaus gyvenimo duomenis.

6

Biudžeto balansas – kai išlaidos lygios pajamoms. Biudžeto pajamos viršija išlaidas, susidaro valstybės lėšų likutis, kuris dažnai naudojamas valstybės skoloms grąžinti ar kitiems valstybės poreikiams tenkinti ar perkeliamas į kitų metų biudžetą. Tai rodo, jog vvalstybės finansai, pinigų apyvarta yra stabili. Šiuo metu būdingas valstybės biudžeto bruožas yra deficitas, t.y. kai išlaidos didesnės už pajamas. Biudžeto deficito susidarymas parodo, valstybė darytų didesnį poveikį gamybos procesui ir sušvelnintų socialinių ir ekonominių procesų prieštaravimus. Kad būtų padengtas valstybės biudžeto deficitas, valstybė turi:

o Didinti mokesčius ar įvesti naujus mokesčius; 9 Formuoti valstybės skolą (vidaus ir užsienio); o Vykdyti pinigų emisiją.

Biudžetinė sandara: tai biudžetinės sistemos organizavimo principai, funkcionuojantys pagal biudžetines teises. Biudžetinę sandarą lemia valstybės sandara. Yra žinomos dvi valstybės sandaros formos:

1. Benra – unitarinė;

2. Fedaracinė – sąjunginė.

Bendrą valstybės biudžetinę sandarą sudaro dvi biudžeto grandys: c v alstybės; • Savivaldybių (vietos);

Biudžetų visuma sudaro bendrą valstybės biudžeto sandarą. Svarbią reikšmę turi valstybės biudžetas, į kurį centrinė valdžia sukaupia dalį nacionalinio produkto, paskirstomo per finansų sistemą. Valstybiniam biudžetui priklauso ir stambiausi valstybės pajamų šaltiniai bei pagrindiniai išlaidų straipsniai, susiję su svarbiausiomis valstybės vykdomis funkcijomis. Vietiniai biudžetai yra kaip ir pavaldiniai. Jie skirti aprūpinti finansiniais ištekliais vietines valdžios institucijas. Kiekvienas teritorinis – administracinis padalinys turi savo biudžetą. Jie sudaromi, tvirtinami, vykdomi vietinių valdžios organų. Tačiau jie padeda įgyvendinti centrinės valdžios vykdomą ekonominę ir socialinę politiką. Be to, vietiniams biudžetams yra skiriamos dotacijos iš centrinio biudžeto ir tai parodo jų priklausomybę nuo centrinės

valdžios.

Biudžeto pajamų ir išlaidų grupavimas pagal nustatytą sistemą, suteikiant kiekvienam padaliniui skaitmeninį simbolį ar atitinkamą pavadinimą – yra biudžeto klasifikavimas. Biudžeto klasifikavimas užtikrina visų vienodų pajamų ir išlaidų grupavimą ir šitaip palengvina darbą sudarant biudžeto projektą ir vykdant biudžeto projektą. Tiksli biudžeto pajamų ir išlaidų klasifikacija sudaro galimybę nustatyti biudžeto lėšų panaudojimą pagal tikslus, nustatyti Vyriausybės finansų politikos kursą ir kartu parodo biudžeto pajamų šaltinius. Biudžetas, kaip

7

direktyvinio pobūdžio finanasinis dokumentas, tvirtinamas ne pagal bendras pajamų ir išlaidų sumas, bet paskirsčius ppajamas ir išlaidas pagal atitinkamas gruopes.

Mokesčių ekonominė esmė- tai juridinių ir fizinių asmenų privalomi mokėjimai valstybei ir nacionalinio produkto paskirstymo sistema.

Lietuvos Respublikos biudžeto struktūra nustatoma pagal valstybės sandarą ir teritorinį -administracinį suskirstymą. Biudžetai sudaromi pagal patvirtintą Lietuvos Respublikos biudžetinės sandaros įstatymą. Jie sudaromi vieneriems metams nuo sausio mėn. 1 d. iki gruodžio 31d.

Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto pajamas sudaro šie mokesčiai ir įmokos:

• Juridinių asmenų pelno mokestis;

• Pridėtinės vertės mokesti;

• Akcizai;

• Loterijų ir azartinių lošimų mokestis;

• Tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiai;

» Palūkanos už valstybės kapitalo naudojimą;

• Mokestis uuž aplinkos teršimą;

o Mokestis už valstybinius gamtos išteklius; 3 Rinkliavos:

• Konsulinis mokestis.

Lietuvos Respublikos biudžeto asignavimai skiriami šioms bendroms valstybės reikmėms: o Švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos, sporto programoms įgyvendinti;

• Socialiniam aprūpinimui ir šalpai;

• Mokslui ir techninei pažangai;

o Gamtos apsaugai;

• Krašto apsaugai;

• Ūkio plėtojimui;

• Valstybinės valdžios, valstybės valdymo iir teisėsaugos įstaigoms išlaikyti;

o Išoriniams valstybės ryšiams;

o Dotacijoms miesto, rajono savivaldybių biudžetams.

Savivaldybių biudžetai. Jie yra sudėtinė Valstybės biudžeto sistemos dalis. Juose sukaupiamos lėšos socialinėms, ekonominėms bei kitoms vietinės reikšmės programoms finansuoti ir savivaldybių įstaigoms išlaikyti. Kiekvieno miesto, rajono savivaldybė turi savarankišką biudžetą. Jo pajamas sudaro:

8

• Fizinių asmenų pajamų mokestis;

• Žemės mokesti;

• Įmonių ir organizacijų nekilnojamo turo mokestis;

• Paveldėjimo ir dovanojamo turto mokestis;

• Valstybinės žemės ir valstybinio vandens fondo vandens telkinių nuomos mokestis;

• Prekyviečių mokestis;

• Palūkanosuž savivaldybių kapitalo naudojimą;

• Rinkliavos;

• Žyminis mokestis.

Savivaldybių biudžetų asignavimai skiriami:

• Savivaldybių vykdomoms švietimo, sveikatos, gamtos ir kitoms programoms bei

socialinei šalpai finansuoti;

» Savivaldybių ūkiui plėtoti bei reguliuoti;

2 pav. Lietuvos Respublikos nacionalinis biudžetas

9

• Savivaldybių valdžios ir vykdomosioms institucijoms išlaikyti;

• Kitoms priemonėms, kurios numatytos pagal savivaldybių tarybos sprendimus,

įgyvendinti.

Savikontrolės klausimai:

1 .Apibūdinkite finansų sąvoką.

2. Išvardinkite ir apibūdinkite finansų funkcijas?

3. kokių reikia sąlygų finansams atsirasti?

4. Apibūdinkite finansų ppolitiką.

5. Išvardinkite finansų politikos sudėtines dalis.

6. Kas tai yra finansų strategija?

7. Apibūdinkite finansų taktiką.

8.Apibūdinkite finansų sistemą.

9. Kas sudaro ūkio subjektų finansus?

10. Išvardinkite valstybės fondus.

11. Kas tai yra finansų valdymas?

12. Apibūdinkite valdymo objektą ir subjektą.

13. Kas vadovauja finansų sistemai?

14. Kokie yra svarbiausi Finansų ministerijos uždaviniai.

15. Apibūdinkite valstybės biudžetą.

16. Apibūdinkite politinį biudžeto pobūdį.

17. Išvardinkite biudžeto sudarymo principus.

18. Paaiškinkite biudžeto bendrumo principą.

19. Apibūdinkite, kaip klasifikuojamaas biudžetas

20. Kaip grupuojamos biudžeto pajamos

21. Apibūdinkite savivaldybių biudžetus.

22. Kam skiriami savivaldybių biudžetų asignavimai?

10

2. KREDITAS IR KREDITO SISTEMA.

Tikslas:

Žinoti ir įvertinti banko paskolų gavimo ir grąžinimo sąlygas; Mokėti parengti dokumentus paskolai gauti; Mokėti apskaičiuoti palūkanas.

2.1 Kreditavimo principai. KKreditavimo institucijos

Žodis „bankas“ kilęs iš italų kalbos žodžio „banco“. Kuris reiškia stalą. Bankininkystė atsirado jau gilioje senovėje. Pirmieji bankai atsirado Lombardijoje (Italija) ir labai paplito.

Šiuolaikinio banko veikla yra įvairiapusisška ir todėl sunku ją apibrėžti. Bankai vykdo tokią veiklą:

• Organizuoja pinigų apyvartą;

• Kreditinius santykius;

• Finansuoja ūkį;

o Atlieka draudimo operacijas;

• Perka ir parduoda vertybinius popierius;

e Atlieka lizingo operacijas;

o Forfeitingo ir faktoringo operacijas ir kt.

Bankas yra finansinio tarpininkavimo įmonė, kuri atlieka specialias paslaugas, sukuria mokėjimo priemones, o emisijos ar centriniai – pinigus. Bankas yra savarankiškas ūkio subjektas, turi juridinio asmens statusą, teikia paslaugas, daro poveikį ūkiui. Jie prekiauja labai specialia preke – pinigais, pagal kuiąji ir išssikiria iš kitų įmonių. Bankas – tai kreditorius ir paskolų ėmėjas, ir tarpininkas tarp jų. Laikui bėgant bankas palaipsniui tapo kredito centru, tačiau banko negalima sutapatinti su kreditu.

Kreditas- tai santykiai tarp kreditoriaus ir besiskolinančiojo, atsiradę dėl paskolintos vertės judėjimo atgal.

Kreditas lotynų kalbos žodis „creditum“ – paskola, skola, prekių ar pinigų skolinimas už palūkanas. Kreditiniuose santykiuose dalyvauja kreditorius ir paskolos ėmėjai. Skirtingai nuo kredito bankas kartu gali būti tiek kreditorius, tiek besiskolinantysis. Tokiu būdu bankas — tai ne pats santykis, o vienas iš santykio subjektų.

Dar vienas skirtumas tarp banko ir kredito yra tas, kad kreditas – tai tiek piniginės ir prekinės išraiškos ssantykis. Banke yra sukoncentruoti ir cirkuliuoja tik pinigų srautai. Bankas atsirado tik tada, kai atsirado pinigai, o kreditas funkcionavo dar prieš atsirandant pinigams.

11

Pagal vykdomų operacijų pobūdį bankai skirstomi į:

• Emisijų;

• Komercinius.

Pirmuoju atveju bankas atlieka emisijų (pinigų ar vertybinių popierių leidimo) kiekio reguliavimą ūkyje. Šią operaciją dažniausiai atlieka centriniai bankai ( valstybiniai, nacionaliniai)

Komercinis banaks yra akcinio kapitalo pagrindu veikianti įmonė, kuri vadovaujasi akcinių bendrovių įstatymu bei komercinių bankų įstatymu. Šio banko steigėjų ir akcininkų negali būti mažiau kaip septyni.

Komerciniai bankai teikia kreditus įmonėms, piliečiams, priima saugoti iš klientų vertybes, nuomoja klientams seifų kameras. Tvarko atsiskaitymus, perka ir parduoda valiutą ir pan.

2.1.1 Trumpalaikio kreditavimo principai

Vykdydamos nepertraukiamą gamybos ir realizacijos procesą įmonės naudoja apyvartines lėšas. Jų kiekis įmonėje nuolat kinta ir priklauso nuo gamybos pobūdžio, tiekimo, realizavimo sąlygų ir pan. Apyvartinių lėšų apytakoje yra tik dalis lėšų, kuri būtina gamybai, o kita dalis reikalinga tik tam tikram laikui (sezonui) ar tam ukram atvejui. Nuolat reikalingos apyvaitinės lėšos sudaromos iš bankų kreditų. Išduodamas kreditus bankas tiri tris skirtingus tikslus, kurių siekdamas kartu visko negali atlikti gerai. Norint, kad veikla būtų sėkminga, reikia, kad būtų:

1. Pelninigumas. Kad jis būtų didelis, bankas turi didinti ilgalaikių kreditų apimtį;

2. Likvidumas. Kad jis būtų tinkamas, bankas turi optimaliai nustatyti trumpalaikių kreditų

apimtį;

3. Saugumas. Kad jis bbūtų pakankamas, bankas turi rinktis, kam duoti kreditus.

Kredito tikslas – plėtoti gamybą. Trumpalaikis kreditavimas duodamas laiko tarui nuo 1 mėn. iki 12 mėn. Jo privalumai būtų šie: o Greitas paskolų gavimas; o Ankstyvas jų grąžinimas; «» Žemesni kaštai; ® Lankstumas. Trūkumai:

• Palūaknų normos rizika, t.y. didesni svyravimai;

» Mokėjimo termino rizika, t.y. pavojus, kad trumpalaikė paskola nebus tęsiama. Kreditai yra suteikiami atsižvelgiant į šiuos principus:

12

1. Terminuotumas – paskola turi būti grąžinama pagal sutartyje numatytą terminą ( visa iš

karto ar dalimis).

2. Grąžintinumas – paskolos gavėjas įsipareigoja bankui laiku grąžinti gautą paskolą.

Paskolos gavėjas gali grąžinti paskolą ir prieš terminą. Negrąžinus paskolos tuo laiku

kaip buvo numatyta, bankas pradeda išieškojimą nuo paskolos gavėjo įkeisto turto,

neginčo tvarka nurašo nuo garanto ar kitos sąskaitos.

3. Tikslinis pobūdis – paskolos sutartyje skolininkas turi nurodyti tikslinę paskolos paskirtį,

t.y. kokiam tikslui bus panaudotas kreditas. Bankas turi teisę tikrinti, ar paskola

naudojama pagal paskirtį.

4. Apdraudimas – įmonė turi turėti tiek vertybių, kad galėtų padengti kredito apimtį.

Paskolai apdrausti gali būti priimami garantiniai raštai, įkeitimo ir laidavimo sutartys. Jei

iškyla grėsmė, kad kreditas nebus laiku grąžintas, bankas gali vienašališkai nutraukti

sutartį arba pareikalauti papildomos kredito garantijos.

5. Atlygintinumas- palūkanos už išduotas paskolas priskaičiuojamos kiekvieną mėnesį ir

nurašomos nuo sąskaitos. Jos grąžinamos tokiu būdu, kokiu nurodyta paskolos sutartyje:

mokėjimo pavedimu; grynais ar nurašant nuo sąskaitos.

Kredito sutartyje turi būti

numatyta: kiek skolininkas mokės palūkanų už laiku negrąžintą paskolą ir pan. Laiku

nesumokėjus palūkanų, yra prislkaičiuojami delspinigiai.

2.1.2 Kredito institucijos

Trumpalaikiai finansavimo šaltiniai yra šie:

1. Trumpalaikis banko kreditas, kuris suteikiamas paskolomis ar vekseliai;

2. Komercinis kreditas ir komerciniai vekseliai. Komercinis kreditas — tai skolos tarp

įmonių parduodant ar perkant kreditan. Komerciniai vekseliai – tai didelių įmonių

skoliniai įsipareigojimai be garantijų. Jų galiojimo terminas – nuo 2 iki 6 mėn.;

3. Kreditas su užstatu. Užstatu gali būti įmonės debitorinis įsiskolinimas, atsargos,

nekilnojamas turtas, mišrus užstatas.

4. Faktoringas – šiuo metu ppakeičia vekselio formas, tačiau atsiskaitymo vekseliais

forma ne vidada garantuoja, kad lėšos bus laiku gautos, todėl įmonės pardavėjos yra

priverstos kreiptis pagalbos į bankus, į juose veikiančias faktoringo kompanijas. Šios

kompanijos superka ir pardavėjų pirkimo įsiskolinimus, ir pačios dalimis ar viską

sumoka tiekėjui už išsiųstas prekes, produkciją ar paslaugas. Faktoringo kompanijų

tarpininkavimas padeda įmonėms pirkėjoms greičiau atsiskaityti su tiekėjais ir, nors

šios paslaugos suteikiamos už papildomą mokestį, pardavėjai jomis naudojasi, nes

13

būna garantuoti, kad jiems bus sumokėta, be to, faktoringo kompanijos pačios tvarko atsiskaitymų su pirkėjais apskaitą. FFaktoringas gali būti dviejų rūšių:

1. Konvensinis (atvirasis) – šiuo atveju tiekėjas savo sąskaitoje užrašo, kad mokėjimo

reikalavimas perduotas faktoringo kompanijai;

2. Konfidencialus (uždaras) – šiuo atveju pirkėjas neinformuojamas apie tiekėjo

pardavimų kreditavimą.

Faktoringo davėjai gali būti:

• Komerciniai bankai ir prie jų įkurti faktoringo skyriai bei antrinės įmonės;

• Finansinės kkonpanijos;

• Specializuotos faktoringo įmonės;

Faktoringo operacijos dalyviai:

• Faktoringo kompanija;

o Produkcijos pirkėjas;

• Produkcijos tiekėjas.

2.1.3 Paskolų grupavimas

Komercinių bankų išduodamas paskolas galima skirstyti įvairiais būdais. Dažniausiai jos klasifukuojamos pagal:

• Apdraudimą;

© Grąžinimo laikotarpį;

a Skolintojus;

o Paskolos gavėjus ir paskolos tipą;

• Skolinimosi rūšį;

9 Susitarimo būdą.

Pagal draudimo pobūdį paskolos yra skirstomos:

1. Apdraustosios. Jų grąžinimas garantuojamas įkeičiant turtą:

a) nekilnojamą turtą;

b) vertybinius popierius;

c) piniginius depozitus arba taupomąsias sąskaitas;

d) gamybos inventorių arba atsargas;

e) gautinas pinigų sumas;

t) gaunant trečiųjų asmenų garantijas.

Jas išduodant siekiama sumažinti banko riziką, patirti nuostolius tuo atveju, jei paskola nebūtų grąžinta.

14

2. Neapdraustosios. Paskolos išdavimo pagrindą sudaro jos gavėjo finansinė padėtis ir

bankas visiškai priklauso nuo kliento finansinės padėties. Pagal paskolų grąžinimo laikotarpį ir palūkanų rūšį jos skirstomos į:

1. Paskolos su fiksuota paskolų norma. Palūkanos nekinta nuo paskolos išdavimo iki

grąžinimo.

2. paskolos su kintama palūkanų norma. Palūkanos kinta priklausomai nuo rinkos

palūkanų.

3. Paskolos iki pareikalavimo: nėra nustatytos grąžinimo datos ir grąžinamos

pareikalus, paprastai išduodamos su kintama palūkanų norma;

4. Paskolos grąžinamos lygiomis dalimis. Jos grąžinamos peridiškai mokant pastovią

sumą, kurią sudaro grąžinamos paskolos dalis ir mokamų palūkanų dalis (anuitetas)

5. Vienkartinio grąžinimo paskolos. Visa paskola arba didesnioji jos dalis grąžinama

pasibaigus paskolos terminui.

6. Trumpalaikės paskolos. Jos išduodamos laikotarpiui iki vienerių metų, paprastai su

fiksuota palūkanų norma. Paskola gali būti atnaujinama kitam laikotarpiui.

7. Ilgalaikės paskolos. Jos išduodamos ilgesniam nei vienerių metų laikotarpiui (

paskolos išduodamos iki 5 metų, dar vadinamos vidutinės trukmės paskolomis).

Palūkanos šioms paskoloms skaičiuojamos pridedant fiksuotą normą, kuri nustatoma

peridiškai.

Pagal pinigų ssklintojus paskolos skirstomos:

1. Tiesioginės – kai bankas skolina pinigus tiesiogiai klientui.

2. Sindikuotosios — kai paskolos gavėjui reikia daug pinigų, kurių vienas bankas neturi.

3. Netiesioginio dalyvavimo ( bendrininkavimo) paskola: kai bankai skolina pinigus ne

konkrečiam klientui.

Pagal paskolos gavėjus ir skolinimo būdąjos skirstomos:

1. Komercines paskolas ir paskolas gamybai plėsti, jos teikiamos juridiniams

asmenims ir skiriamos:

a) apyvartinėms lėšoms finansuoti;

b) projektams finansuoti;

c) gamykloms ir įrengimams įsigyti;

d) kompanijų akcijoms įsigyti;

e) filialams užsienyje atdaryti ir finansuoti;

f) kompanijoms įsigyti.

2. Vartotojiškos paskolos. Tai tipiški mažmeniai sandoriai, sudaromi su privačiais

asmenimis ir paprastai yra naudojami:

15

a) vartojimo prekėms įsigyti;

b) namams,butams, remontui;

c) mokymo išlaidoms padengti;

d) gydymo išlaidoms padengti;

e) asmeniniams mokesčiams sumokėti;

f) atostogoms.

g) kitiems asmeniniams poreikiams padengti.

3. Paskolos bankams, draudimo ir finansinėms institucijoms -jos gali būti su garantija ar be jos, gali būti įvairios – nuo vienkartinių paskolų išdavimo iki pastovių kreditų teikimo.

4. Valstybinės rizikos paskolos – tai skolinimas ar kitoms valstybinėms institucijoms, nevalstybinėms įstaigoms ar centriniam bankui. Veiksniai, nuo kurių priklauso tokios paskolos sugrąžinimas, yra susiję su šalies ekonominiu pajėgumu:

• darbo jėgos klasifikacija;

o gamtiniai ištekliai;

• politinis stabilumas;

o infrastruktūra;

• gebėjimas uždirbti užsienio valiutą.

Pagal skolinimu r-ušį paskolos skirstomos:

1. Projektų finansavimas.

2. Apyvartinio kapitalo finansavimas.

3. Faktoringas.

4. Forfeitingas.

5. Paralelinę, arba lygiagrečią paskolą.

6. Antrinę paskolą.

7. Garantijos.

8. Vekselių diskontavimą.

9. Pagal susitarimo būdą paskolos skirstomos:

a) Overdraftą. b)Palankumo kreditą.

2.1.4 Kreditų suteikimo tvarka įmonėms ir fiziniams asmenims

Lietuvos Respublikos juridiniai asmenys, norėdami gauti kreditą, turi atidaryti einamąją ( atsiskaitomąją) sąskaitą banke. Bankui privalo pateikti tokius dokumentus:

16

1. Prašymą;

2. Įmonės registracijos dokumentų orginalą ir nuorašą;

3. Įstatų (nuostatų) orginalą ir nuorašą;

4. Parašų iir antspaudų pavyzdžių korteles

Einamosios sąskaitos uždaromos šiais atvejais:

1. Pagal sąskaitos turėtojo prašymą;

2. Banko iniciatyva (pvz., kai sąskaitoje metus nebuvo lėšų ar jų apyvartos);

3. Įstatymų nustatyta tvarka.

Atsidarius einamąją sąskaitą įmonės turi pateikti bankui šiuos dokumentus ( tai priklauso nuo kliento juridinio statuso): 1. Juridinis asmuo pateikia:

s Paraišką paskolai gauti; « Verslo planą;

• Registracijos dokumentus

• Informaciją, padedančią nustatyti, ar paskolos gavėjas susijęs su banku, ar kitais

banko skolininkais:

• Pask1″1’1″15 gavėjo visa akcininkų ar savininkų sąrašą su turimu akci“1 cVaičiumi ir

kapitalo dalimi;

• Stebėtojų tarybos narių sąrašą, nurodant kiekvieno tarybos nario šeimos sudėtį

(sutuoktinio, vaikų ir tėvų vardus bei pavardes);

• Valdybos narių sąrašą, nurodant kiekvieno valdybos nario šeimos sudėtį.

» Revizorių sudėtį, nurodant kiekvieno revizoriaus šeimyninę padėtį (sutuoktinį,

vaikus ir tėvus); » Valdybos sprendimą apie administracijos vadovo paskyrimą ir duomenis –

nurodant vadovo vardą, pavardę, jo šeimyninę padėtį, sutuoktinio, vaikų, tėvų

vardus ir pavardes); o Jei paskolos gavėjas yra tiesiogiai ir netiesiogiai įsigijęs ir valdo per 10 procentų

kitų įmonių akcijų, ar kapitalo, visas tas įmones pagal sąrašą su turimų akcijų

skaičiumi, ar kapitalo dalimi;

4. Dokumentus apie įmonės ūkinę finansinę būklę, paskolos panaudojimo tikslą, tai:

• Įmonės balansus;

» Įmonės debitorinių ir kredito skolų paaiškinimą

• Paskolos panaudojimo ir sugrąžinimo planą;

17

• Kontraktus, kuriuos įgyvendinant bus panaudota paskola;

• Mokesčių inspekcijos ir socialinio draudimo įstaigos pažymas apie sumokėtus

mokesčius;

• Pinigų srautų ataskaitą už paskutinį ketvirtį ir kaip numatoma panaudoti per tą

laikotarpį, kuriam sskolinamasi.

5. Paskolos grąžinimo garantija, kuri gali būti: » Turto įkeitimas;

• Laidavimas;

• Garantija;

• Kiti banko valdybos nustatyti grąžinimo būdai.

2. Fizinis asmuo, norintis gauti paskolą, kreditavimo skyriui pateikia:

1. Paraišką paskolai gauti;

2. Paso kopiją;

3. Asmens pasirašanšio paskolos gavėjo vardu, notaro patvirtintus įgaliojimus, šio asmens

paso kopiją;

4. Paskolos panaudojimo ir sugrąžinimo planą;

5. Sutartis, kontraktus;

6. Paskolos grąžinimo garantavimas (turto įkeitimas, laidavimas, garantija, kiti banko

nustatyti būdai);

7. Įkeičiamo turto draudimo polisus;

8. Jei įkeičiamas turtas, įgytas santuokos metu, kito sutuoktinio sutikimas sandoriui sudaryti

tituri būti parašytas raštu;

9. Pažyma apie per paskutiniuosius 12 mėn. gautas šeimos pajams;

10. Pažyma iš vaikų teisių apsaugos tarnybos (jei turto įkeitėjas turi nepilnamečių vaikų);

11. Duomenys apie sutuoktinį;

12. Vaikų ir tėvų vardus ir pavardes;

13. Licenziją, patentą, jei to reikia pagal paskolos panaudojimo pobūdį.

14. Turto ir pjamų deklaracijos nuorašą.

Paskola yra išduodama iš paskolų sąskaitos. Ji atidaroma išduotų paskolų apskaitai. Paskolų sąskaita atidaroma kaip ir atsiskaitomoji sąskaita.

Paskolos kainą sudaro: o administravimo mokestis;

• įsipareigojimo mokestis;

• palūkanos;

• išankstinio grąžinimo mokestis;

18

• delspinigiai;

• valiutos kurso pakitimo mokestis;

• kiti galimi mokesčiai.

2.1.5 Palūkanos ir jas lemiantys veiksniai

Palūkanos yra paskolintų pinigų prieaugis. Palūkanų norma yra kaina, kuri yra sumokama už kapitalo pasiskolinimą. Palūkanų normą sąlygoja tokie veiksniai: e Verslo plėtojimo galimybės;

• Laikas bei kreditavimo vieta;

• Infliacija;

• Rizika.

Verslo plėtojimo galimybės yra siejamos su galimu pelningumu, t.y. kuo aukštesnis pelningumas, tuo palankesnės šios galimybės.

Kreditavimo vieta bei laikas nuolat veikia kredito kainą.

Infliacijos pasekmė yra kainų didėjimas. Infliacija – piniginio vieneto perkamosios galios smukimas, pasireiškiantis bendrojo kainų

lygio kilimu.

Riziką kelia tai, kad paskola gali būti negrąžinta, gali kibti pinigų vertė ii pan.

Rizika ir infliacija tiesiogiai susijusios su palūkanų normos dydžiu, t.y. kuo didesnė rizika ir infliacija, tuo didesnės ir palūkanos.

Palūkanų normos dydis nustatomas abipusiu susitarimu tarp skolininko ir kreditoriaus. Palūkanų normos gali būti vienkartinės ir pakopinės.

Vienkartinė norma – tai vienkartinis atlyginimas kreditoriui nepriklausomai nuo kredito trukmės.

Pakopinės naudojamos apmokėti už kreditą pagal nustatytus terminus, proporcingai pagal sumą ir paskolos trukmę.

Palūkanų normos priklauso nuo kredito rūšies, jo trukmės, pasiūlos iir paklausos santykio, kredito garantavimo ir pan.

Palūkanos gali būti paprastos ir sudėtinės.

Paprastos — tai tokios, kurios mokamos paskolą grąžinant ir yra proporcingos laiko tarpui, kuriam pagrindinė suma yra skolinama. Tai būdinga trumpalaikiui ir vidutinės trukmės kreditui. Jos apskaičiuojamos:

P =SxTxN S- pradinė suma;

19

T- palūkanų laikotarpis; N- palūkanų norma.

Jei palūkanos sumokamos kartu su pagrindine suma, tai sakoma, kad palūkanos yra sudėtinės. Šių metų palūkanos apima palūkanas, kurios buvo uždirbtos ankstesniais laikotarpiais.

Paskolų valdymo santykinia rodiklia yra šie:

1. Paskolos ir viso turto santykis (%) = vvisos paskolos( trumapalikės ir ilgalaikės/ iš bendro

turto. Sis rodiklis parodo, kokį viso turto procentą užtikrina kreditoriai.

2. Palūkanų uždirbimo laikas (kartais) = bendrasis pelnas yra dalijamas iš išlaidų palūkanoms

mokėti. Šis rodiklis matuoja lygį, kuriuo gali sumažėti bendrasis pelnas, kol įmonė yra

nepajėgi mokėti ssavo metines palūkanas. Jei šis rodiklis lygus arba mažesnis už 1 , tai

įmonė arti bankroto.

Užsienio kr etinės linijos. Kredito linija – tai iš užsienio banko gauta paskola be Lietuvos Vyriausybės garantijos. Taikant kreditines linija, verslininkai gali gauti pigesnių paskolų beveik iš viso pasaulio. Jas turi tvarkyti Lietuvos bankai, pvz. Vilniaus bankas tvarko kredito linijas su šiomis šalimis: Vokietija, Danija, Lenkija, Prancūzija, Austrija ir kt.

Savikontrolės klausimai

1. Išvardinkite banko vykdomas funkcijas;

2. Kuo išsiskiria bankas iš kitų įmonių.

3. Apibūdinkite kredito sąvoką.

4. Išvardinkite banko ir kredito skirtumus.

5. Kaip skirstomi bankai pagal operacijų pobūdį?

6. Kokių tikslų siekia bankas išduodamas kreditus?

7. Išvardinkite trumpalaikio kreditavimo privalumus.

8. Išvardinkite ir apibūdinkite kreditavimo budingumus.

9. Išvardykite trumpalaikio finansavimo šaltinius.

10. Apibūdinkite konvensinį ir konfidencialų faktoringą.

11. kokių reikia dokumentų norint gauti faktoringą?

12. Apibūdinkite forfeitingą.

13. Apibūdinkite lizingą, davėją ir gavėją.

14. Kaip klasifikuojamos komercinių bankų išduodamos paskolos?

20

. 15. Kaip sskirstomos paskolos pagal apdraudimą?

16. Kokiems tikslams išduodamos vartotojiškos paskolos?

17. Apibūdinkite sindikuotas ir bendrininkavimo paskolas.

18. Kaip gali būti užtikrinamas paskolos grąžinimas?

19. Kokia tvarka suteikiami kreditai įmonėms?

20. Kokius reikia pateikti dokumentus gaunant paskolą banke?

21. Kas gali būti turto įkeitimo objektas?

22. Išvardinkite paskolos grąžinimo garantavimo būdus.

23. Ką reikia padaryti sudarant laidavimo sutartį?

24. Apibūdinkite „overdraftą“ – kredito perviršį.

25. Išvardinkite veiksnius, kurie sąlygoja palūkanų normą.

3. Draudimas

Tikslas:

Žinoti draudimo rūšis;

Gebėti vertinti draudimo svarbą įmonės patikimai veiklai.

Verslo veikla neišvengiamai susijusi su įvairiais pavojais, nelaimėmis ir netikėtumais. Norint išvengti galimų nuostuolių, būtinas draudimas, kuris pirmiausia užtikrina saugumo jausmą, ir įįvykus įvykiui, nors iš dalies padengia patirtus materialinius nuostolius. Jei nebūtų draudimo, daugumos projektų tektų atsisakyti, nes banakai nesiryžtųjų kredituoti.

3.1 Draudimo veiklos skirstymas

Draudimas skirstomas į dvi grupes: gyvybės ir negyvybės draudimo šakas. Kiekviena ši draudimo šaka, nepriklausomai nuo draudžiamos rizikos, dar skirstoma į atskiras draudimo grupes ( pagal Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją): paprastosios draudimo grupės ( gyvybės draudimo; draudimas nuo nelaimingų atsitikimų bei draudimas ligos atveju; turto draudimas nuo gaisro bei kitokių žalų; transporto priemonių ir krovinių draudimas, civilinės atsakomybės draudimas ir finansinių nuostolių draudimas); sudėtinė draudimo grupė (transporto priemonės).

21

Skirstant draudimo veiklą draudžiamo objekto pagrindu, išskiriamas asmens, turto ir finansinių nuostolių draudimas.

Asmens draudimas susijęs su žmogaus drauda (gyvybės, nuonelaimingų atsitikimų, ligos atveju, invalidumo, nedarbo).

Turto draudimo objektas yra materialus daiktas ( gaisras, gamtinės jėgos, krovinių pervežimas, transporto priemonės, gyvūnai, įsilaužimas, vagystės; gamyboje naudojamos mašinos)

Finansinių nuostolių draudimo objektas yra įvykio metu patirti finansiniai nuostoliai ( civilinė atsakomybė, kelionės, likvidavimas, kreditas, teismo išlaidos).

3.2 Turto draudimas

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas numato, kad mūsų šalyje draudimo veiklą turi teisę įsteigtos draudimo įmonės: akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės.

Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme išskirtos dvi turto draudimo grupės: turto draudimas nuo gaisro ar gamtinių jėgų bei turto draudimas nuo kitų žalų.

Pastatų draudimas. Pastatai dažniausiai draudžiami nuo gaisro, vvėtros, vandens nutekėjimo, vandalizmo ir kt. Labiausiai paplitusi draudimo nuo gaisro rūšis. Draudikai drausdami nuo gaisro, įvertina visus galimo gaisro rizikos požymius, atsižvelgiant į pastato paskirtį, konstrukcijas, priešgaisrinę apsaugą, galimus išorinius veiksnius ( pav. Arti draudžiamojo objekto esančios degalų saugyklos)

Draudimo sutartyje pateikiami tikslūs draudiminių įvykių apibrėžimai.

Dažniausiai Lietuvoje turto nuostolius padaro vėtra, kruša, vamzdynų trūkumai, kilę gaisrai ir vandalizmo apraiškos.

Pastatų draudimo įmokos dydis priklauso nuo draudžiamų rizikų skaičiaus, jų rūšies, draudžiamo objekto vertės bei kitų draudimo sutarties sąlygų.

Draudžiant pastatus, dažniausiai išskiriamos šios pastatų grupės: gyvenamieji; gamybos; prekybos ir žemės ūkio paskirties.

3.3 Finansinių nuostolių draudimas

Kredito draudimas. Draudimo įstatymu yra įteisintos kredito draudimo grupės atskyrimas nuo kitų grupių draudimo. Eksporto kreditavimo draudimas yra viena iš kredito draudimo rūšių. Draudimo įmonė garantuoja prekes eksportuojančioms įmonėms, kad už jų pateiktą produkciją bus sumokėta. Eksporto kreditavimo rizika skirstoma į politinę ir komercinę. Politinę riziką

22

lemia šalies ekonominis ir politinis stabilumas, o komercinės rizikos požymiai yra susiję su užsienio partnerių finansiniu mokumu.

Kredito draudimo sistema turi didelę įtaką šalies ekonominiam vystymuisi. Ji padeda įmonėms įveikti įkeičiamo turto trūkumą.

Finansinių nuostolių draudimas. Finansinių nuostuolių draudimo grupė įsipareigoja iš dalies arba visiškai kompensuoti draudėjo finansinius nuostolius, susijusius su: pajamų praradimu dėl darbo netekimo; apyvartinių lėšų trūkumu; pelno netekimu; pajamų praradimu dėl blogo ooro; nenumatytomis prekybos išlaidomis; rinkos vertės sumažėjimu; nuomos ir kitų pajamų netekimu; netiesioginiais prekybos nuostoliais; kitais finansiniais nuostoliais. VežamiĮ krovinių draudimas. Šiuo atveju draudimo įmonė įsipareigoja iš dalies ar visiškai kompensuoti draudėjo nuostolius, susijusius su vežamų krovinių pakenkimu ar jų netekimu. Draudėjas įsipareigoja sumokėti procentiniu dydžiu nuo bendros krovimų vertės išreikštą draudimo įmoką, o draudimo įmonė pasižada atlyginti nuostolius, dingus kroviniui, nuvertėjus dėl stichinių nelaimių, avarijų ir pan. Kiekvieno krovinio vežimui sudaroma atskira draudimo sutartis. Draudimo įmokos dydis priklauso nuo vežamo krovinio vertės, jo rūšies, transporto priemonių rūšies, atstumo ir kitų rizikos faktorių bei draudimo sutarties sąlygų.

Savikontrolės klausimai

1. Kokios yra draudimo grupės?

2. Kaip klasifikuojamas draudimas objekto pagrindu?

3. Kaip atliekamas pastatų draudimas?

4. Nuo ko priklauso draudimo įmokos dydis?

5. Kaip vykdomas kredito draudimas ir kokia jo ekonominė reikšmė?

6. Kaip vykdomas finansinių nuostolių draudimas?

7. Kaip draudžiamas krovinių pervežimas?

23

4. Mokesčių sistema

Tikslas:

Išmanyti mokesčių sistemą. Mokėti apskaičiuoti mokesčius. Gebėti pateikti mokestinę informaciją VMI, SODROS skyriui.

4.1 Lietuvos Respublikos mokesčių sistema

Mokesčiai yra kiekvienos valstybės ekonominio bei socialinio gyvavimo pagrindas. Be to, valdžia jokio produkto nesukuria, ir valstybė be mokesčių gyvuoti negalėtų.

Mokesčiai – ne tik valstybės pajamų šaltinis, bet ir galingas įrankis jos rankose. Valstybės mokesčių politika (mokesčių nomenklatūra, tarifų dydžiai, bazių nustatymo tvarka, taikomų lengvatų sistema, mokesčių mokėjimo taisyklės bei baudų sistema) tiesiogiai veikia ne

tik pajamų perskirstymą, bet ir finansinę ūkio subjektų padėtį skatina (ar neskatina) nacionalinės ekonomikos augimą. Priimdama atitinkamus mokesčių įstatymus, valstybė gali skatinti krašto ekonomikos spartesnį plėtojimą arba stagnaciją, smukimą, kovoti su infliacija, nedarbu ir pan. Šiuo atveju ir pasireiškia- mokesčių reguliavimo funkcija. Valstybinis reguliavimas, pasitelkus mokesčių sistemą, praktikuojamas seniai, nors užsienio valstybių mokesčių sistemos formavosi daugelį dešimtmečių. Lietuvos valstybės mokesčių sistema dar tik kuriama, ir būsimajam ir jau dabartiniam verslininkui bei vadybininkui, administratoriui norint nestabilioje veiklos bei finansų rinkų ir kkonkurencinėje aplinkoje priimti kvalifikuotus sprendimus, svarbu šiuos sudėtingus finansinius santykius pažinti, suvokti, analizuoti.

Mokesčių turinį detaliau atspindi mokesčių elementai.

Mokesčio subjektas (mokėtojas) yra fizinis ar juridinis asmuo, privalantis mokėti įstatymais numatytus mokesčius ar rinkliavas. Kiekvienas mokestis turi atskirus konkrečius to mokesčio mokėtojus, priklausomai nuo mokesčio paskirties. Mokesčio subjektas ne visada sutampa su tikruoju mokesčio mokėtoju. Mokesčio mokėtojas juridiškai neatsakingas už mokesčio mokėjimą, bet dėl įstatymiškai numatytos mokesčio perkėlimo tvarkos yra tikrasis mokesčio mokėtojas.

Tokia mokesčio perkėlimo sistema taikoma vartojimo mokesčiams (pvz., PVM, akcizai). VValstybinės mokesčių organizacijos šiuos subjektus įtraukia į privalomųjų mokesčių mokėtojų sąrašus. Asmens pareiga mokėti tam tikrą mokestį nutraukiama, kai mokestis sumokamas arba kai jis įstatymais atšaukiamas.

24

Mokesčio objektas laikomas įstatymais apmokestinamos prekės, paslaugos, pajamos, turtas. Tai fizinių ir juridinių asmenų pajamos, tturtas bei parduodamo turto kitiems asmenims vertė, tam tikros veiklos rūšys, prekių bei paslaugų pridėtinė vertė, teisė naudotis gamtos ištekliais, vertybinių popierių finansinių bei kreditinių operacijų rezultatai ir kiti objektai. Atskiras mokestis turi vieną ar kelis apmokestinimo objektus. Tai priklauso nuo mokesčio pobūdžio. Pvz., žyminis ar konsulinis mokestis turi daug apmokestinamųjų objektų, o įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turo mokestis – vieną objektą.

Mokesčio šaltinis – tai subjektų pajamos (pelnas, darbo užmokestis, renta, palūkanos, dividendai), iš kurių mokami mokesčiai. Kartais mokesčio objektas ir šaltinis gali sutapti, pvz., pelnas, asmeninės pajamos.

Apmokestinimo vienetas – tai ta mokesčio objekto dalis, kuriai nustatomas mokesčio tarifas. Apmokestinimo vienetu dažniausiai laikomas mokesčio objekto matavimo vienetas. Pvz., pajamų mokesčio vienetas yra šalies piniginis vienetas, žemės mokesčio aras ar hektaras, iir pan.

Mokesčio tarifas yra mokesčio dydis už vieną apmokestinamojo objekto vienetą. Mokesčio tarifai gali būti nustatyti absoliučiais dydžiais ir procentais. Procentiniai mokesčių tarifai finansinėje praktikoje būna proporciniai ir progresiniai, o kartais ir regresiniai. Proporciniai mokesčių tarifai apskaičiuojami pagal vienodą procentą nuo bendros apmokestinamojo objekto apimties (juridinių asmenų pelno mokestis), o progresiniai tarifai didėja, augant objekto apimčiai (dirbančių nepagrindinėje darbovietėje pajamų mokestis). Skaičiuojant pagal progresinį tarifą, pasitelkiama mokesčio tarifų skalė. Progresinis tarifas gali būti sudarytas pagal paprastą ir sudėtingą (laipsniuotą) progresiją, PPagal paprastą progresiją padidėję tarifai taikomi visam mokesčio objektui, o pagal sudėtingą progresiją objektas skirstomas į dalis, ir kiekvienai tolesnei objekto daliai skiriamas vis didėjantis tarifo dydis. Sudėtingos progresijos tarifas sušvelnina mokesčio progresiją bei jo naštą.

Mokesčio bazė – tai pajamų (pelno) suma. Aktyvų vertė, kuriomis remiantis apskaičiuojamas mokestis .

Mokesčio lengvata yra mokesčio mokėtojui nustatytos išskirtinės apmokestinimo sąlygos, dėl kurių reikia mokėti mažesnį mokestį, arba atidėtos mokesčio mokėjimo terminas, arba mokestį galima sumokėti per keletą kartų.

Mokesčio ėmimo būdas yra tiesioginis (iš pajamų) ir netiesioginis (per kainų sistemą). Dėl to mokesčiai irgi skirstomi tiesioginius ir netiesioginius, nors nėra griežtos ribos tarp šių mokesčių rūšių, ir riba priklauso nuo mokesčio perkėlimo galimybės. Pvz., įmonės pelno mokestis pagal ėmimo būdą yra tiesioginis mokestis, tačiau kai jis perkeliamas į prekių ar paslaugų kainą, tampa netiesioginiu mokesčiu. Tačiau teorijoje ir praktikoje susiklostė požiūris,

25

kad pagal tiesioginius mokesčius apmokestinamos pajamos (pelnas), turtas, o pagal netiesioginius – vartojimas (išlaidos).

Mokesčių suma gali būti nustatoma trimis metodais:

1. Prie pajamų šaltinio, t.y. pajamų susidarymo ar gavimo vietoje. Šiuo metodu

dažniausiai apmokestinamos daugiau ar mažiau fiksuotos pajamos.

2. Pagal pajamų deklaraciją. Tokiu metodu apmokestinami vieno asmens daugelis

pajamų šaltinių ir daugiau ar mažiau nefiksuotos pajamos.

Pagal kadastrą. Kadastras yra pagal tam tikrus požymius suklasifikuotas tipinių apmokestinimo objektų sąrašas, kuriame nnurodomas vidutinis jų pajamingumas, ir paprastai naudojamas nustatant žemės ir verslo mokesčius

Teoriškai valstybės mokesčių sistema turėtų būti sudaroma atsižvelgiant į apmokestinimo principus ir apmokestinimui keliamus uždavinius. Svarbiausias apmokestinimo uždavinys -gauti pajamų valstybės funkcijoms vykdyti.

Valstybės mokesčių sistema reikėtų laikyti visumą įstatymais reglamentuojamų tarp savęs glaudžiai susietų mokesčių bei rinkliavų rūšių, privalomų mokėti valstybei ar teritoriniam vienetui.

Dvidešimtojo amžiaus apmokestinimo principai: o Teisingumas;

• Ekonominis efektyvumas;

» Administracinis paprastumas;

• Mokestinių įplaukų produktyvumas bei elastingumas.

Pagal teisingumo principą mokesčiai turi būti nustatomi, remiantis bendromis objektyviomis taisyklėmis, kurios daugumos pripažįstamos kaip teisingos ir protingos. Teisingumo principas reikalauja, kad mokesčius mokėtų tie, kurie naudojasi valstybės teikiamomis paslaugomis: juk jie gauna naudos, tad privalo už tai atsilyginti, o valstybei gauti lėšų toliau šias paslaugas finansuoti. Šiuo požiūriu teisingumo principas netgi vadinamas naudingumo principu. Apmokestinant mokesčių objektus kartu reikia atsižvelgti į mokėtojo gebėjimą mokėti. Gebėjimas mokėti daugelio specialistų laikomas apmokestinimo teisingumo etalonu; jis dar skirstomas į horizontalųjį ir vertikalųjį teisingumą.

Horizontalusis teisingumas reikalauja, kad individai, turintys lygias ekonomines galimybes mokėti mokesčius, būtų vienodai apmokestinami.

Vertikalusis teisingumas pasireiškia tada kai skirtingas galimybes turintys individai apmokestinami skirtingai, t.y. taip, kaip atrodo teisinga visuomenei.

Ekonominio efektyvumo principas reikalauja, kad mokesčiai netrukdytu siekti ekonominių tikslų, skatintų šiuos tikslus pasiekti, neiškreiptų išteklių paskirstymo, nepakenktų

26

individų darbingumui, o priešingai – jį skatintų. Apmokestinimas nneturėtų mažinti minimalaus vartojimo, neigiamai veikti ekonomines motyvacijas.

Apmokestinimo įtaka ekonominiams stimulams pasireiškia dvejopai:

1. Pajamų efektu;

2. Pakeitimo efektu.

Pajamų efektas – mokesčio mokėtojo pajamų dydžio sumažėjimas dėl sumokėtų mokesčių, skatinantis taupyti bei rezultatyviau dirbti, kad galima būtų prarastas pajamas atkurti.

Pakeitimo efektas – santykinis pajamų lygio sumažėjimas, kai prarandamas stimulas investuoti ir diegti naujoves, taupyti bei tęsti veiklą.

Pagal administracinio paprastumo principą mokesčio ėmimas turi būti lengvai įgyvendinamas, nesudaryti mokėtojams rūpesčių, mokesčių ėmimo kaštai turi būti minimalūs ir sudaryti kuo mažesnę mokesčio dalį. Svarbiausi šio principai aspektai: paprastumas bei apibrėžtumas, pigumas ir patogumas mokėtojams. Kai mokesčio instrumentarijaus taisyklės painios ir netiksliai apibrėžtos, dažniausiai mokesčiai ne visi surenkami, sukelia mokesčių mokėtojų ir mokesčių ėmėjų konfliktus.

Mokestinių įplaukų produktyvumas reiškia pakankamą pajamų apimtį, reikalingą valstybės išlaidoms padengti. Valstybei naudinga turėti elastingų įplaukų mokesčių sistemą, kuriai esant neįvedami nauji mokesčiai, nedidinami tarifai, o mokestinės įplaukos didėja sparčiau nei mokesčių bazė.

Elastingumas, arba dar kitaip vadinamas mokestinių įplaukų automatinis reagavimas į ekonomikos sąlygas, naudingas ekonomikos augimo požiūriu. Mokestinių įplaukų automatinis didėjimas leidžia išvengti dažno mokesčių didinimo, į kurį mokesčių mokėtojai paprastai reaguoja neigiamai.

Praktiškai suderinti minėtuosius apmokestinimo principus bei uždavinius sunku, nes jie dažnai vienas kitam prieštarauja. Taipogi, egzistuoja atskirų mokesčių ir minėtųjų principų suderinamumo problema. Todėl bet kurios valstybės mokesčių sistema visada

yra kompromisinė.

Toliau pažvelkime ir į mūsų dienomis autorių siūlomus valstybės mokesčių sistemos formavimo principus. O. Žėkienė išskiria tokius apmokestinimo principus

• Mokumo ir egzistencijos galimybę;

• Apmokestinimo teisingumą;

« Mokesčių apskaitos ir atskaitomybės metodikos paprastumą (aiškumą). Radikalią mokesčių reformą vykdyti Lietuvoje siūlo Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Reformos esmę atspindi septyni proliberalios mokesčių sistemos principai.

27

3 pav. Proliberalios mokesčių sistemos formavimo principai 4.2 Mokesčių rūsys ir klasifikacija

Pasaulio šalyse imami įvairūs mokesčiai, jie savitai ir klasifikuojami. Šalių mokesčių cistemoįe dažr^i iSsk>riami tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai. Tiesioginiai mokesčiai nustatomi mmokesčių subjektų turtui bei pajamoms, jie imami tiesiai iš mokesčių mokėtojų. Šiuo atveju atsižvelgiama į mokesčių mokėtojų pajamingumą ir šeiminę padėtį. Be to, kiekvienas mokėtojas tiksliai žino, kokią dalį valstybės išlaidų jis apmoka. Tiesioginių mokesčių sistema pradėjo formuotis 18-19 amžiuje ir paplito 20a.

Prie netiesioginių mokesčių priskiriami paslaugų bei prekių mokesčiai; jie įtraukiami į kainą ar tarifus (PVM, akcizai, muitai). Parduodamas prekę ar paslaugą, savininkas gauna iš mokėtojo ir mokesčio sumą, kurią vėliau perduoda valstybei.

Realiniais mokesčiais apmokestinamos atskiros turto rūšys atsižvelgiant vvidutinį, o ne į realų mokėtojo pajamingumą. Dažniausiai taikomi proporciniai tarifai.

Asmeniniai mokesčiai imami už juridinių ir fizinių asmenų pajamų šaltinio ar pagal deklaraciją. Apmokestinamasis objektas apskaitomas kiekvienam mokėtojui individualiai, ir gali būti atsižvelgiama į finansinę jo būklę. Pajamų mokestis gal bbūti dviejų formų:

1. Šedulinė – kai pajamos išskaidomos į atskiras dalis (alga, dividendai ir kt.) ir

kiekviena pajamų dalis apmokestinama atskirai.

2. Globalinė – kai mokestis imamas už bendras mokėtojo pajamas nepriklausomai

nuo jų šaltinio. Bendros pajamos gali būti sumažintos mokesčio lengvatomis.

28

Korporacijų pelno mokestis – tai juridinių asmenų mokestis, imamas pagal mokestinę deklaraciją. Paprastai korporacijų pelną apmokestina centinė vyriausybė ir vietos valdžia. Apmokestinamas pelnas nustatomas, iš bendro pelno atėmus leistinus išskaitymus ir mokesčio lengvatas. Antpelnio mokestis karo metais buvo imamas iš fizinių ir juridinių asmenų pelno, kuris viršijo vidutinį lygį.

Kapitalo padidėjimo mokestis imamas už pajamas, gautas įvairiais būdais panaudojus turtą. Apmokestinamosios pajamos – tai turto rinkos kainos ir jo įsigijimo kainos skirtumas. Mokesčio tarifas yra proporcinis. Apmokestinamosios pajamos už piniginius kapitalus – tai dividendai, procentiniai ppinigai už obligacijas, indėlius bankuose ir kitos pajamos. Turto mokestis imamas iš juridinių ir fizinių asmenų už žemę, namus, pastatus, vertybinius popierius ir kitus objektus, taikant proporcinius ir nedidelius tarifus.

Fiskaliniai muitai yra tokie, kuriais siekiama kuo daugiau gauti biudžeto pajamų. Protekciniai – gina vidaus rinką nuo užsienio prekių „ekspansijos“. Antidempinginiai (protekcinių atmaina) taikomi importinėms prekėms, šalies viduje parduodamos žemomis kainomis. Preferenciniai (lengvatiniai) nustatomi tam tikroms prekėms ar jų grupėms. Specifiniai – muito rinkliava, nustatyta tvirta suma už prekės muito vienetą. AAdvaliorinė muito rinkliava – tam tikro procento tarifas nuo prekės vertės.

Fiskaliniai monopoliniai mokesčiai – tai netiesioginiai mokesčiai už valstybės monopolizuotas masinės gamybos prekes (apima gamybą ir prekybą). Šios prekės parduodamos aukštomis kainomis, į kurias įtrauktas ir mokestis.

Priklausomai nuo valdymo organų, renkančių ir naudojančių mokesčių lėšas, mokesčiai skirstomi į valstybinius ir vietinius. Valstybinius mokesčius ima centrinė valdžia, remdamasi šalies įstatymais, ir mokesčiai nukreipiami į krašto biudžetą. Vietinius mokesčius, remiantis įstatymais, ima vietos valdymo organai atitinkamoje teritorijoje ir skiria juos vietos biudžetų reikmėms. Dar yra ypatinga rūšis mokesčių, kuriuos galima pavadinti tarptautiniais mokesčiais. Pvz., mokestis importuojami žemės ūkio produkcijai Europos Sąjungos šalyse. Gautos lėšos patenka į Europos Sąjungos šalių biudžetą.

Mokesčiai, kaip ir bet kurios kitos sistemos elementai, gali būti klasifikuojami pagal įvairius požymius. Mokesčius klasifikuosime pagal juos renkančius valdymo organus, pagal apmokestinimo objektus ir pagal tarifus bei mokesčių apskaičiavimo būdą.

29

4pav. Lietuvos Respulikos mokesčių sistema

Lietuvos respublikos mokesčių sistema atsispindi 4 paveiksle; čia mokesčiai išskiriami į valstybei skirtus (mokamus į valstybės biudžetą, privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą) ir vietinius mokesčius (mokamus į savivaldybių biudžetus). Iš 4 pav. matome, kad Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą sudaro 23 įstatymais reglamentuojami mokesčiai, iš kurių 17 renkami į valstybės biudžetą, o 6 — įį savivaldybių biudžetus (rinkliavų įstatymas apima valstybės ir vietines rinkliavas).

Valstybinė mokesčių inspekcija administruoja 21 mokestį ir neapima muitų bei kol kas socialinio draudimo mokesčio. Lietuvos savivaldybių mokesčių nustatymo teisės labai ribotos. Tokia teisė savivaldybės gali pasinaudoti, nustatydamos prekyviečių mokestį, tačiau šis mokestis sudaro tik nežymią pajamų dalį (0,1 – 0,2 proc). Savivaldybės dar gali mažinti ar didinti patento mokesčio tarifus iki 50 proc, mažinti nekilnojamojo turto mokesčio tarifą, irgi iki 50 proc. Jau žinome, kad kiekvieno mokesčio svarbiausi elementai yra apmokestinimo objektas ir tarifai. Todėl siekiant geriau pažinti mokesčių sistemą, derėtų suklasifikuoti mokesčius pagal apmokestinimo objektus (4pav.) ir tarifus bei mokesčių apskaičiavimo būdą.

30

5 pav. Mokesčių klasifikacija pagal mokesčių objektus

5 paveiksle yra išskirtos mokesčių objektų grupės ir juos atitinantys mokesčiai. Iš 5 paveikslo matome, kad daugumai mokesčių taikomi proporciniai ir vienetiniai tarifai. Akcizų apskaičiavimui taikomi mišrūs tarifai.

31

6 pav. Mokesčių klasifikacija pagal mokesčių tarifus ir jų apskaičiavimo būdą

6 paveiksle yra išskirtos mokesčių objektų grupės ir juos atitinantys mokesčiai. Iš 6 paveikslo matome, kad daugumai mokesčių taikomi proporciniai ir vienetiniai tarifai. Akcizų apskaičiavimui taikomi mišrūs tarifai.

4.3 Gyventojų pajamų mokestis

Įstatymo paskirtis, nustatyti gyventojų pajamų apmokestinimo pajamų mokesčio tvarką. Pagal mokesčių mokėjimo tvarką gyventojų pajamos skirstomos į dvi klases: A ir B. A klasei priskiriamos ppajamos, nuo kurių pajamų mokestį apskaičiuoja, jį perveda į biudžetą išmokas išmokantys asmenys.

32

Jie pateiks ir mokestį išskaičiuojančio asmens ketvirtinę deklaraciją (iki 2004 01 01) už kiekvieną mokestinio laikotarpio ketvirtį iki kito ketvirčio pirmojo mėnesio 25 dienos. B klasei priskiriamos pajamos, už kurias mokestį apskaičiuoja, sumoka ir deklaruoja ( už metus) pats gyventojas arba jo įgaliotas asmuo.

A klasės pajamom priklauso:

• Pajamos susijusios su darbų santykiais;

• Iš paskirstyto pelno;

• Ne individualios veiklos kilnojamojo turto, kuriam privaloma Lietuvos Respublikos

teisinė registracija, perleidimo;

• Palūkanos iš sporto veiklos;

• Atlikėjų veiklos ir honorarai;

• Ne individualios veiklos nekilnojamojo turto esančio Lietuvoje perleidimo.

Visas kitas gautas pajamas turi deklaruoti pats gyventojas ir jis pats turi sumokėti nuo jų gyventojų pajamų mokestį. Gyventojas, gavęs B klasės pajamų, gyventojų pajamų mokestį deklaruoja pateikdamas metinę pajamų mokesčio deklaraciją. Metinė pajamų mokesčio deklaracija pateikiama ir gyventojų pajamų mokestis sumokamas ne vėliau kaip iki sekančių kalendorinių metų gegužės 1 d.

Įmonės išmokėjusios gyventojams pajamas, nuo kurių gyventojų pajamų mokestį sumokės patys gyventojai, apie jas turi pranešti mokesčių administratoriui (teritorinėms mokesčių inspekcijoms). Pažyma apie tokias gyventojams išmokėtas pajamas (B klasės pajamas) pateikiama iki sekančių kalendorinių metų vasario 1 d.

Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme patvirtintas pajamų dydis, nuo kurio gyventojų pajamų mokestis neskaičiuojamas, [statyme tai vadinama neapmokestinamuoju pajamų dydžiu. Skaičiuojant gyventojų

pajamų mokestį ir gyventojo gautų pajamų šis dydis yra atimamas. Taigi gyventojo gautoms pajamoms pritaikoma mokestinė lengvata, t.y. atitinkama dalis pajamų neapmokestinama gyventojų pajamų mokesčiu. Įstatyme nustatyti trijų rūšių neapmokestinamieji pajamų dydžiai: • Pagrindinis neapmokestinamasis pajamų dydis (NPD) o Individualūs neapmokestinamieji pajamų dydžiai ( individualūs NPD) « Papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis ( papildomas NPD)

Šiuo metu pagrindinis neapmokestinamasis pajamų dydis – 290 Lt. Per mokestinį laikotarpį (kalendorinius metus) gyventojas turi teisę į 12 pagrindinių NPD

Kai kūrimas gyventojų kategorijoms gali būti taikomi ddidesni nei pagrindinis NPD. Nustatyti šie individualūs neapmokestinamieji pajamų dydžiai:

33

• I grupės invalidams – 430 Lt. per mėnesį;

• II grupės invalidams – 380 Lt. per mėnesį;

• Asmenims auginantiems 3 ir daugiau vaikų (įvaikių) iki 18 metų, taip pat vyresnius, jeigu

jie mokosi dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose, 430 Lt per mėnesį, be to už

kiekvieną paskesnį vaiką (įvaikį) NPD didinamas 46 Lt;

• Motinai (įmotei) arba tėvui (įtėviui), kuris (kuri) vaikus (įvaikius) iki 18 metų, taip pat

vyresnius, jeigu jie mokosi dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose, augina vienas

(viena), – 335 LLt per mėnesį, be to už’kiekvieną paskesnį vaiką ( įvaikį) NPD didinamas

53 Lt;

• Žemės ūkio veiklos subjektų darbuotojams, kai šių subjektų pajamos iš realizuotos žemės

ūkio produkcijos per metus sudaro daugiau kaip 50 proc. visų pajamų, taip pat ūkininkų,

įsatymo nustatyta tvarka įregistravusių ūūkį, darbuotojams – 330 lt per mėnesį.

Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme nustatyta pajamų mokesčio lengvata ne tik gyventojams, auginantiems tris ir daugiau vaikų, bet ir gyventojams, turintiems vieną arba du vaikus. Tokiems gyventojams numatyta galimybė sumažinti apmokestinamąsias pajamas ne tik pagrindiniu NPD, bet ir papildomu neapmokestinamuoju pajamų dydžiu. Papildomas NPD sudaro 0,1 pagrindinio NPD t.y. 29 Lt. per mėnesį, kurie augina 1 vaiką iki 18 metų, taip pat vyresnius, jeigu jie mokosi dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose. Tačiau papildomas NPD dalijamas per pusę kiekvienam iš vaikus auginančių tėvų. t.y. po 14,50 Lt. jei augina 1 vaiką, arba po 29 Lt, jeigu augina 2 vaikus.

4.4 Pelno mokestis

Mokesčio objektas yra apmokestinamasis pelnas ir pajamos. Pajamas gavo užsienio valstybių įmonės iš LR juridinių asmenų už ssuteiktas rinkotyros, konsultavimo, tarpininkavimo paslaugas ir už suteiktą teisę naudotis prekių ženklais, licencijomis, firmų vardais, taip pat užsienio valstybių įmonės, įregistruotos lengvatinio mokesčio tarifo valstybės arba zonose ir ganančios pajamas iš LR juridinių asmenų. Pelno mokesčio mokėtojai (subjektai) yra Lietuvos ir užsienio apmokestinamieji vienetai.

Lietuvos vienetas yra juridinis asmuo, įregistruotas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka.

Užsienio vienetas yra juridinis asmuo ar organizacija, kurių buveinė yra užsienio valstybėje ir kurie užsienyje įsteigti, įkurti ar kitaip organizuoti pagal užsienio valstybės teisės aktus.

34

PM [statymo rreglamentuojama mokesčio bazė. Vadovaujantis PM įstatymu, veikla – tai bet kokio pobūdžio komercinė ar gamybinė veikla, kuria siekiama gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos. Pajamos yra iš Lietuvos ir ne Lietuvos šaltinių uždirbtos (gautos) visų rūšių pajamos pinigais.

Pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje:

1. Užsienio vienetų gautos pajamos ne per nuolatines buveines LR teritorijoj;

2. Pajamos iš Lietuvos vienetų paskirstytojo pelno;

3. Pajamos iš veiklos Lietuvoje;

4. 50 procentų transportavimo. Kuris pasideda Lietuvoje ir baigiasi užsienyje (arba

atvirkščiai) pajamų, uždirbtų per nuolatinę buveinę;

5. Tarptautinių telekomunikacijų pajamos, uždirbtos per nuolatinę buveinę Lietuvoje.

Pajamos, kurių šaltinis yra ne Lietuvoje: visos kitos, išskyrus tas, kurių šaltinis yra

Lietuvoje.

Pelno mokesčio tarifai yra proporciniai.

7 pav. Pelno mokesčio tarifai

35

Apmokestinamojo pelno ir pelno mokesčio apskaičiavimas, jo mokėjimas ir deklaravimas.

Pelno mokestis apskaičiuojamas pagal paskutinės mokestinio laikotarpio dienos būklę. Mokestis skaičiuojamas:

1) nuo apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto iš pajamų atimant

neapmokestinamąsias pajamas, leidžiamus atskaitymus ir ribojamų dydžių

leidžiamus atskaitymus;

2) nuo pajamų iš paskirstytojo pelno;

3) nuo užsienio vieneto pajamų, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir kurios

gautos ne per jų nuolatines buveines Lietuvos Respublikoje, apmokestinamos

be jokių atskaitymų.

Vienetams vadinamoji mokesčių našta priklauso nuo įstatymais leidžiamų mokesčių lengvatų. Lietuvoje taikoma daug mokesčių lengvatų, ir vis daugėja reikalaujančiųjų sudaryti išskirtines sąlygas. Mokesčių lengvatos ne visada skatina geriau dirbti Lietuvoje ar užsienyje, be to, jiems sudaromos nevienodos, išskirtinės konkurencinės sąlygos.

Pelno mokesčiu neapmokestinamos kai kurios LLietuvos vieneto ir užsienio vieneto per nuolatines buveines uždirbtos ar gautos pajamos:

3 Gauta parama (labdaros ir paramos įstatymo tvarka):

© Gautos draudimo išmokos, neviršijančios patirtų nuostolių vertės;

• Pensijų fondų gautos pensijų įmokos bei šių fondų investicinės pajamos;

• Praėjusių mokestinių laikotarpių leidžiamų klaidų ir netikslumų taisymai;

» Kitos neapmokestinamosios pajamos.

Apskaičiuojant apmokestinamai į pelną, leidžiami atskaitymai gali būti neribojamų dydžių ir ribojamų dydžių. Neribojamų dydžių leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos ir dokumentais patvirtintos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti. Tai žaliavų ir medžiagų, darbo apmokėjimo snaudos, socialinio draudimo sąnaudos ir pan.

Ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai:

o Ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos;

• Ilgalaikio materialiojo turto eksploatavimo, remonto ir rekonstravimo sąnaudos;

• Komandiruočių sąnaudos;

• Natūralios netekties nuostoliai;

• Mokesčiai;

o Beviltiškos skolos;

s Įmokos darbuotojų naudai;

36

• Specialieji kredito įstaigų ir draudimo įmonių atidėjimai;

• Parama;

• Narių mokesčiai, įnašai ir įmokos;

• Mokestinio laikotarpio nuostoliai.

Nusidėvėjimas (amortizacija) apskaičiuojama tiesiniu metodu arba dvigubu -mažėjančios vertės metodu. Pasirinkto metodo turi būti laikomasi nuosekliai: turto grupei taikomas tas pats vieneto pasirinktas metodas per visą turto nusidėvėjimo (amortizacijos) laikotarpį. Vienetai, kuriuose vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio laikotarpio pajamo neviršija 500 tūkst. litų, išskyrus kai kurias įstatyme nurodytas sąlygas, gali patys nusistatyti maksimalius nusidėvėjimo (amortizacijos) normatyvus. Pelno mokesčio įstatyme nurodomi nusidėvėjimo (amortizacijos) apskaičiavimų apribojimai:

1. Turtui, parduotam pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį (lizingo

davėjui);

2. Į kultūros vertybių registrą įtrauktam turtui išskyrus pastatų rekonstravimo

nusidėvėjimą;

3. Paties vieneto susikurtam nematerialiam ilgalaikiam turtui;

4. Nenaudojama (esančiam atsargose ar užkonservuotam) ilgalaikiam turtui,

taip pat šio turto perkainojimo rezultatams.

Pagal anksčiau galiojusią tvarką patvirtintus ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) normatyvus vienetai (įmonės) galėjo keisti vieną kartą per trejus metus. Pagal PM įstatymą ši teisė apribota, t.y. normatyvus galima tikslinti, kai:

• pakeičiama ilgalaikio turto naudojimo paskirtis arba atliktas rekonstravimas;

• per mokestinį laikotarpį ilgalaikio turto remonto suma viršija 50 proc. šio turto

įsigijimo kainos.

Vienetai, atsiskaitydami su valstybe, teritorinėmis mokesčių inspekcijoms pateikia penkių rūšių pelno mokesčio deklaracijas:

1. metinę pelno mokesčio deklaraciją;

2. avansinio pelno mokesčio deklaraciją;

3. deklaraciją apie užsienio vienetui išmokėtas pajamas (sumas) ir apskaičiuotą bei į

‘ biudžetą sumokėtą pelno mokestį;

4. užsienio vieneto, vykdančio veiką Lietuvos Respublikoje (nuolatinės buveinės)

deklaraciją.

5. nuo gautų ir išmokėtų dividendų apskaičiuotą ir sumokėtą pelno mokesčio

deklaraciją;

37

Metinė pelno mokesčio deklaracija pateikiama, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kito mokestinio laikotarpio dešimto mėnesio pirmos dienos.

PM įstatymo naujovė: mokesčių administratorius tam tikromis sąlygomis turės teisę koreguoti sandorių vertę ir pelną apskaičiuoti netiesioginiais metodais.

4.5 Pridėtinės vertės mokestis, jo reikšmė

PVM yra vienas iš vartojimo mokesčių. Vartojimo mokesčiai gali būti bendrieji (PVM, apyvartos mokesčiai) ir atskiroms prekių ir paslaugų rūšims (akcizai, valstybės fiskalinio monopolio mokestis, licencijų mokestis ir kt.).

PVM iki 2002 m. liepos 1 dienos reglamentavo Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio

įstatymas, priimtas 1993 m. gruodžio 22d. Nr. 1-345 ir daugybė vėlesniųjo pakeitimų bei papildymų.

PVM Lietuvoje tapo svarbiausiu biudžetinių įplaukų šaltiniu, jį galima vadinti efektyviu mokesčiu, nes administravimo ir kontrolės kaštai, palyginti su kitų mokesčių, yra mažesni.

PVM moka apmokestinamasis asmuo (AA), kuris gali būti Lietuvos Respublikos ar užsienio asmuo. PVM mokėtojas – apmokestinamasis asmuo, mokesčio administratoriaus įregistruotas kaip PVM mokėtojas. AA gali būti tik tas, kuris vykdo bet kokio pobūdžio ekonominę veiklą.

Pagal PVM įstatymą ekonominė veikla nelaikoma: » darbo veikla;

• valstybės ir ssavivaldybių veikla;

• akcijų (dalių, pajų) ir kitų vertybinių popierių turėjimas, net jeigu iš jo tam tikrą

tęstinį laikotarpį gaunama pajamų. Ši išimtis neapima minėto turto pardavimo

arba kitokio perdavimo;

• banko indėlio ir sąskaitos ar banko kortelės sąskaitos turėjimas, net jeigu iš jo tam

tikrą tęstinį laikotarpį gaunama pajamų;

atsitiktiniai sandoriai

Apmokestinamaisiais asmenimis gali būti atsiskleidę ir neatsiskleidę tarpininkai, dalyvaujantys prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoriuose. Atsiskleidęs tarpininkas apmokestinamasis asmuo, kuris tarpininkauja prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoryje kito vardu ir sąskaita. Neatsiskleidęs tarpininkas apmokestinamasis asmuo, kuris tarpininkauja pprekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoryje savo vadu bet kito sąskaita.

Prekė – bet koks daiktas (įskaitant numizmatinės paskirties pinigus), taip pat elektros energija, dujos ir kitų rūšių energija.

38

PVM mokėtoju gali būti registruojamas tik toks apmokestinamasis asmuo, kurio bendra atlygio (pajamų) iiš ekonominės veiklos suma per metus viršijo 100 000 litų. Viršijus tą sumą, reikia teritorinei mokesčių inspekcijai pateikti prašymą įregistruoti PVM mokėtoju ir nuo to mėnesio skaičiuoti PVM. Užsienio AA, tiekiantis šalies teritorijoje prekes ar teikiantis paslaugas, tomis pačiomis sąlygomis kaip ir Lietuvos AA, taip pat privalo registruotis PVM mokėtoju. Asmuo, vykdantis ekonominę veiklą šalies teritorijoje, PVM mokėtoju gali registruotis ir savarankiškai, jei tiekia prekes ir teikia paslaugas, nuo kurių PVM nėra vien neatskaitomas. PVM įstatyme numatyta ir registruojamo PVM mokėtoju ( privalomai ar savanoriškai) apmokestinamojo asmens mokestinių prievolių įvykdymo užtikrinimas laidavimu arba garantija.

PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas:

1. Prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį;

2. Prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nnuostatas vyksta

šalies teritorijoje;

3. Prekės tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas

savo ekonominę veiklą, t.y. veikdamas kaip toks. Kai fizinio asmens sudaromi

sandoriai nėra susiję su jo vykdoma ekonomine veikla, nelaikoma, kad fizinis

asmuo teikia prekes ir (arba) paslaugas veikdamas kaip apmokestinamasis asmuo.

Importo PVM obįektas yra prekių importas, kai dėl importuojamų prekių pagal Muitinės kodeksą atsiranda importo skola muitinei.

Prekių tiekimas yra jų pardavimas kitam asmeniui, kuris po to jomis disponuoja kaip jų avininkas.

Paslaugų teikimas laikomas bet koks sandoris dėl bet kokio civilinių teisių oobjekto, jeigu jis nelaikomas prekių tiekimu.

Pridėtinės vertės didžiąją dalį sudaro išmokėtas darbo užmokestis ir gautas penas, nuo kurių Lietuvoje mokami mokesčiai. PVM atskaičiuojamas ir nu sumokėtų mokesčių, ir nuo akcizo mokesčio.

Apmokestinimo momentas ir apmokestinamoji vertė. PVM mokėtojui svarbu žinoti prievolės atsiradimą (apmokestinimo momentą) apskaičiuojant PVM. PVM įstatyme nurodoma, kad apmokestinimo momentas atsiranda, kai:

» Išrašoma PVM sąskaita faktūra arba kitas prekių tiekimui ar paslaugos teikimui įforminti naudojamas apskaitos dokumentai;

• Pateikus prekes ar suteikus paslaugas (dokumentas dar neišrašytas);

® Gaunamas atlygis;

• Avansiniai mokėjimai;

• Atvejai, kai apskaičiuoti ir sumokėti PVM privalo prekės (paslaugos) pirkėjas;

39

• Atsiranda importo skola muitinei (importo PVM);

• Pasigamintas turtas pradedamas naudoti.

Paprastai apmokestinamąją vertę, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, sudaro atlygis (išskyrus patį PVM), kurį gavo (turi gauti) prekių tiekėjas arba paslaugos teikėjas (pardavėjas) arba jo vardu trečiasis asmuo.

PVM tarifai. PVM suma sąskaitoje – faktūroje bei deklaracijoje ir kituose dokumentuose nustatoma, taikant reikiamus šio mokesčio tarifus. PVM įstatyme reglamentuojamas standartinis (18%), du lengvatiniai (5 ir 9%) ir nulinis tarifas. Standartinis tarifas – tai 18 procentų tarifas. 18% tarifas apskaičiuojamas nuo PVM objekto apmokestinamosios vertės.

9 pav. Pridėtinės vertės mokesčio tarifai

Pagal galiojantį PVM įstatymą nuo 2004 m sausio 1 dienos lengvatos netaikomos gamybinėm įmonėms, kuriose dirba riboto darbingumo asmenys, aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų studentai ir profesinių mokyklų mokiniai, aatliekantys gamybinę praktiką arba gamybinį mokymą.

41

PVM mokesčio apskaičiavimas, mokėjimas ir deklaravimas. PVM apskaičiavimas galima sakyti, kad iš pardavimo PVM (atlygio) atimamas pirkimo PVM (suma tiekėjams), įskaitant i importo PVM, ir teigiam skirtumas mokamas į biudžetą, o neigiamas skirtumas pagal PVM įstatyme numatytas sąlygas gali būti grąžinamas.

Pardavimo PVM – PVM suma, kuri PVM įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuota už tiekiamas prekes arba teikiamas paslaugas.

Pirkimo PVM – PVM suma, sumokėta (sumokėtina) už įsigytas prekes arba paslaugas, taip pat PVM suma, apskaičiuota už pasigamintą ilgalaikį materialųjį turtą.

Importo PVM – PVM suma, apskaičiuota už importuojamas prekes, dėl kurių atsiranda importo skola muitinei.

PVM atskaita yra pirkimo arba importo PVM dalis, atskaitoma įstatymo nustatyta tvarka. Teisę į PVM atskaitą turi tik PVM mokėtojai, tačiau jie šia teise gali ir nesinaudoti.

PVM mokėtojas turi teisę į PVM atskaitą:

1. bet kokiai ekonominei apmokestinamai veiklai;

2. veiklai, vykdomai už šalies ribų, jeigu ji būtų apmokestinama šalyje, išskyrus

draudimo ir finansines paslaugas;

3. PVM atskaita už fizinio asmens įsigytą ilgalaikį materialųjį turtą (turtas ar jo

dalis, susijusi su ekonominės veiklos vykdymu).

4.6 Socialinio draudimo mokestis

Socialinės apsaugos priemonėmis siekiama apsaugoti žmones nuo socialinės ir ekonominės rizikos pasekmių. Pagrindinės socialinės apsaugos kryptys sąlygoja:

• Socialinį draudimą, kuris finansuojamas specialiomis įmokomis ir skirtas aprūpinti

žmonėms, netekusiems pajamų dėl konkretaus įvykio (pvz., nedarbo, ligos, senatvės ir

pan.);

• Socialinę paramą- iišmokas pinigais ir ne pinigais, įskaitant socialines paslaugas.

Bendrą socialinės apsaugos politiką Lietuvoje formuoja ir vykdo socialinės apsaugos ir darbo

ministerija. Valstybiniu socialiniu draudimu (VSD) privalomai draudžiami apdraustieji

(mokesčio mokėtojai) beveik visi darbingo amžiaus žmonės valstybinėse ir privačiose įmonėse

bei organizacijose nuo pirmos jų darbo dienos. Socialinio draudimo mokesčio mokėtojais

(draudėjais) laikomi visi viešieji ir privatūs juridiniai asmenys, taip pat fiziniai asmenys, kurie

įstatymų nustatyta tvarka privalo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas. Savarankiškai

dirbantys asmenys privalomai draudžiami tik pensijų draudimu.

Socialinio draudimo mokesčio objektas yra darbo užmokestis bei pajamos.

42

Draudėjai moka iš savo lėšų 31 proc. nuo kiekvieno apdraustojo darbo užmokesčio ir jam prilygintų pajamų, o apdraustieji – 3 proc. įmoką nuo tos pačios apskaičiavimo bazės kaip ir darbdaviai. Šį mokestį apskaičiuoja darbdaviai ir įneša į Sodros biudžetą (mokestis nustatomas prie pajamų šaltinio). 50 ir 15 procentų VSD įmokų tarifas yra savarankiškai dirbančių ir jiems prilygintų asmenų įmokos (individualių įmonių savininkai, šių įmonių nuomininkai, advokatai, jų padėjėjai, notarai, tikrųjų ir komanditinių ūkinių bendrijų nariai, patentus įsigiję asmenys, ūkininkai), visi nurodyti asmenys moka 50 % pagrindinei pensijos daliai gauti. Nurodyti asmenys, išskyrus patentus įsigijusius ir ūkininkus, moka 15 % nuo apmokestinamojo pelno metinės sumos, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, papildomai pensijos daliai gauti (apmokestinama suma ne mažesne

kaip 12 minimalių mėnesių algų). Tarifai 22,5+2,5 % -valstybės saugumo departamento, Vidaus reikalų ir krašto apsaugos ministerijų ir jų dirbančiųjų įmokos, nurodytos institucijos moka 22,5 proc. nuo kiekvieno pareigūno darbo užmokesčio ir jam prilygintų pajamų, įskaitant ir pagrindinį NPD. Pareigūnas moka 2,5 proc. nuo darbo užmokesčio ir jam prilygintų pajamų, įskaitant ir pagrindinį NPD.

4.7 Atskaitymai nuo pajamų kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti

Mokesčio mokėtojas yra įuridiniai asmenys, išskyrus pelno nesiekiančius juridinius asmenis. Atsiskaitymai į kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo ssąskaitą skaičiuojami:

• Nuo pajamų, gautų už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas;

• Nuo pajamų, gautų už parduotą ilgalaikį materialųjį ir nematerialųjį turtą;

• Nuo pajamų, gautų už parduotus vertybinius popierius;

• Nuo pajamų, gautų už parduotas išvestines finansines priemones;

• Nuo palūkanų pajamų.

Šios pajamos pripažįstamos vadovaujantis tais pačiais pajamų pripažinimo apskaitoje principais kaip ir apskaičiuojant pelno mokestį pagal mokesčio įstatymo nuostatas. Atsižvelgiama į šias ypatybes:

1. Gaunant statybų veiklos pajamas, atskaitymai mokami nuo pajamų, gautų už

pačių juridinių asmenų atliktus statybos ir montavimo darbus;

2. Gaunant tarpininkavimo veiklos pajamas, atskaitymai mokami nuo pagal

sutartį apskaičiuoto iir (arba) apskaitos dokumente nustatyto atlyginimo;

3. Komisinės prekybos pajamos – pagal sutartį apskaičiuotas ir (arba)

dokumente nustatytas atlyginimas.

4. Parduotas ilgalaikis turtas, vertybiniai popieriai, išvestinės finansinės

priemonės – vertės padidėjimas.

43

5. Lizingo (finansinės nuomos) veiklos pajamos – palūkanų pajamos.

6. Azartinių lošimų veiklos pajamos – įplaukos, gautos iš azartinių llošimų.

Mokesčio tarifai:

• 0,48 proc. pajamų moka juridiniai asmenys, išskyrus tuos, kurie verčiasi prekybos veikla,

suskystintųjų dujų, skirtų automobiliams, realizavimu, bei tuos, kurie verčiasi veikla, bet

negauna pajamų iš tos veiklos, taip pat kredito įstaigas;

» 0,3 proc. pajamų-juridiniai asmenys, kurie verčiasi prekybos veikla;

• 0,1 proc. pajamų – juridiniai asmenys, kurie verčiasi suskystintųjų dujų, skirtų

automobiliams, realizavimu;

• 1 proc. pajamų, gautų iš maržos ir už kitas paslaugas, – kredito įstaigos, išskyrus Lietuvos

banką.

Atsiskaitymai į Programos sąskaitą apskaičiuojami nuo kiekvieno mėnesio pajamų. Mokesčio mokėtojai atskaitymus nuo pajamų į biudžetą sumoka mėnesiui pasibaigus, iki kito mėnesio 25 dienos.

Mokesčio lengvatos. Mokesčio nemoka:

• Žemės ūkio subjektai.

o Kūrybinės sąjungos, kurios ne mažiau kaip 50 proc. pelno sunaudoja savo porpikiatns

• įmonės, kuriose dirba ne mažiau kaip 50proc. riboto darbingumo žmonių ir jeigu

gaunamos pajamos tik už jų pačių ppagamintą produkciją.

• Biudžetinės įstaigos, valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos, tarnybos ar

organizacijos.

o Daugiabučių namų savininkų bendrijos.

• Laisvose ekonominėse zonose įregistruotos ir veikiančios įmonės,

o Valstybės ir savivaldybių sveikatos priežiūros viešosios įstaigos.

® Socialinės globos viešosios įstaigos, ikimokyklinio ugdymo įstaigos.

4.8 Įmokos į garantinį fondą

Mokesčio mokėtojai – visos įmonės, viešosios įstaigos, bankai ir kredito unijos. Mokesčio objektas – priskaičiuotas darbuotojams darbo užmokestis (nuo kurio skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos). Mokesčio tarifas yra 0,2 proc. priskaičiuoto darbuotojams darbo užmokesčio, nuo kurio skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Įmokos apskaičiuojamos iir mokamos nuo tos dienos, kurią darbuotojams pradedamas

44

skaičiuoti darbo užmokestis. Įmokos nuo priskaičiuoto darbuotojams darbo užmokesčio į biudžetą mokamos kartą per mėnesį iki kito mėnesio 15 dienos.

4.9 Mokesčiai už aplinkos teršimą

Mokesčio mokėtojai – juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie teršia aplinką ir kuriems nustatyti normatyvai; kurie teršia aplinką iš mobilių taršos šaltinių; teršia gaminiais ir pakuotės atliekomis. Mokesčio objektas yra išleidžiami į aplinką fiziniai, cheminiai ir biologiniai teršalai, gaminiai, pakuotė, neigiamai veikiantys žmogų ir aplinką. Mokesčio tarifai nustatomi vienai teršalų tonai, gaminio vienetui ar jo kg, pakuotės tūrio (1) ar svorio vienetui (kg).

Mokesčio lengvatos:

1. Juridiniai ir fiziniai asmenys, savo lėšomis įgyvendinantys gamtosaugos

priemones, mažinančias teršimą ne mažiau kaip 10 proc, skaičiuojant nuo

didžiausio leistino taršos normatyvo, atleidžiami nuo mokesčio.

2. Juridiniai ir fiziniai asmenys už teršimą iš mobilių taršos šaltinių tam tikromis

sąlygomis.

Mokestis mokamas ka^ ketvirtį arba kas pusę metų per 30 dienų nuo ataskaitinio laikotarpio pabaigos.

Savikontrolės klausimai:

1. Į kokius biudžetus mokami Lietuvoje imami mokesčiai?

2. Kokius mokesčius administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija?

3. Kodėl tikslinga valstybės mokesčius suklasifikuoti pagal mokesčių

objektus ir mokesčių tarifus?

4. Kurie objektai Lietuvoje apmokestinami?

5. Kas moka GPM Lietuvoje?

6. Pajamų rūšys pagal gyventojų pajamų mokesčio išskaičiavimo,

sumokėjimo ir deklaravimo tvarką.

7. Darbuotojų iš darbdavio gautų pajamų apmoketinimas.

8. Individualios veiklos pajamų apmokestinimas.

9. Gyventojo gautų pajamų iš ne individualios veiklos turto perleidimo, iš

paskirstyto pelno, gautų dovanų ir prizų bei draudimo iišmokų

apmokestinimas.

45

10. Gyventojo patirtos išlaidos, kurios atimamos iš gautų pajamų.

11. Gyventojų pajamų deklaravimo tvarka.

12. Kokie pagrindiniai veiksniai lemia pelno mokesčio dydį?

13. Kokią įtaką turi ilgalaikio turto atskirų nusidėvėjimo metodų taikymas

pelno mokesčio pasikeitimui?

14. Kaip principiniai apskaičiuojamas vienetų apmokestinamasis pelnas?

Kokie yra ribojami atskaitymų leidžiami dydžiai?

15. Pelno mokesčio lengvatos.

16. Kaip suprantate PVM objektą?

17. Kaip Lietuvoje nustatoma importuojamų prekių apmokestinamoji vertė ir

kas sumoka šių prekių PVM į biudžetą?

18. Kokie yra PVM apmokestinamosios vertės elementai ir tarifai Lietuvos

sąlygomis?

19. Valstybinis socialinis draudimas, jo rūšys. Privalomas sveikatos

draudimas.

20. darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių pajamų

apmokestinimas valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos

budimo įmokomis,

21. Valstybinio socialinio draudimo įmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka.

22. Paaiškinkite garantinio fondo ir kelių mokesčio objektą, mokėtojus,

tarifus.

23. Paaiškinkite nekolnojamo turto mokesčio už aplinkos teršimą, žemės ir

žemės nuomos mokesčių objektą, mokėtojus, tarifus.

5 Atsiskaitymų organizavimas

Tikslas:

Susipažinti su atsiskaitymų negrynaisiais pinigais privalumais, ir įvairiomis atsikaitymų negrynaisiais pinigais rūšimis.

5.1 Atsiskaitymų negrynaisiais pinigais tvarka.

Atsiskaitymų negrynaisiais pinigais tvarką Lietuvoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymas, priimtas. 1999 m. spalio mėn. 28 d. Bankai įmonių pinigines lėšas apskaičiuoja jų sąskaitose, į jas įrašo gaunamas lėšas, įmonių nurodymu perveda arba išduoda iš

46

sąskaitų pinigus, atlieka kitas operacijas. Iš įmonių sąskaitų mokama pagal tam tikrą eilę. Šis eiliškumas numatytas Lietuvos Respublikos mokėjimų eilės tvarkos įstatyme, kuris buvo priimtas 1999 m. gruodžio mėn. 2 d.

Atsiskaitant negrynaisiais pinigais, yra naudojamos šios atsiskaitomųjų dokumentų rūšys ((formos):

• Mokėjimo pavedimai;

• Inkasiniai pavedimai;

• Akredityvai;

» Čekiai;

• Vekseliai;

• Debeto pavedimai;

» Banko (debeto, kredito) kortelė);

• Iš anksto apmokėta banko kortelė;

• Ne banko kortelė.

Atsiskaitymų būdą pasirenka patys jų dalyviai. Ją numato savo sutartyse. Pagal atsiskaitymų dokumentus sumos neribojamos. Bankai apmoka dokumentus iš įmonių sąskaitų, atsižvelgiant į lėšų likutį. Atskirais atvejais atsiskaitymams pagal dokumentus mokėti bankai gali suteikti kreditus. Įmonių susitarimu aplenkiant banką gali būti daromos savitarpio sklolų įskaitos. Atsiskaitomieji dokumentai turi atitikti standartų reikalavimus ir turėti šiuos rekvizitus:

• Dokumento pavadinimą;

© Dokumento numerį ir datą;

«» Mokėtojo banko pavadinimą ir kodą;

a Mokėtojo pavadinimą, jo sąskaitos banke numerį;

• Lėšų gavėjo banko pavadinimą ir kodą;

» Mokėjimo paskirtį;

• Sumą skaitmenimis, žodžiais, turi būti nurodyta valiutos rūšis;

» Mokėtojo ar įgaliotinio pavardė, vardas, parašas;

• Išrašas apie pinigų išmokėjimą.

Metai ir diena rašomi skaitmenimis, mėnuo – žodžiu. Pirmasis dokumento egzemplirius turi būti pasirašytas įmonės skirtų pagal pareigas asmenų, turinčių teisę tvarkyti sąskaitą banke, ir patvirtintas jo antspaudu. Fizinių asmenų atsiskaitomieji dokumentai patvirtinami vienu sąskaitos savininko parašu. Mokėjimo pavedimai, mokėjimo reikalavimai – pavedimai išrašomi nustatytos formos blankuose rašoma, faktūrų, elektronine mašinėle (kompiuteriu) arba tušinuku per kopijavimo popierių. Čekiai ir vekseliai išrašomi rašalu arba tušinuku.

47

5.2 Atsiskaitymų negrynaisiais pinigais formos

5.2.1 Mokėjimo pavedimai

Mokėjimo pavedimas yra įmonės nurodymas savo bankui pervesti atitinkamą sumą. iš jos sąskaitos į lėšų gavėjo sąskaitą. Pavedimai galioja 10 dienų, neskaičiuojant išrašymo dienos.

Pavedimai apmokėti priimami tik esant mokėtojo sąskaitoje pakankamai lėšų arba pagal išankstinį susitarimą išduodant kreditą.

Jeigu mokėtojas ir lėšų gavėjas turi sąskaitas tame pat banke, pateikiami du pavedimo egzempliriai. Pirmasis egzempliorius naudojamas kaip memorialinis orderis mokėtojo banke, antrasis – su banko darbuotojo parašu ir banko spaudu, tvirtinančiu apmokėjimą, atiduodamas mokėtojui.

Mokant trims ir daugiau gavėjų, turinčių sąskaitas viename banke, pateikiamas suvestinis pavedimas.

10 pav. Atsiskaitymų mokėjimo pavedimais schema

48

Įmonės gali atsiskaityti ir akceptuotais pavedimais. Akceptas- raštiškaas sutikimas įvykdyti įsipareigojimą, apmokėti sąskaitą, priimti partnerio pasiūlymą. AAtsiskaitymai akceptuotais pavedimais rekomenduojami nemokioms įmonėms. Akceptuojant pavedimą, lėšos deponuojamos sąskaitoje “ Akceptuoti mokėjimo pavedimai“. Pagal akceptuotą pavedimą mokama tik visa jo suma.

5.2.2. Inkasiniai pavedimai. Akredityvai.

Pinigams ne ginčo tvarka išieškoti iš įmonių naudojami inkasiniai pavedimai. Iškilus nesutarimams tarp įmonių, arbitražas išrašo inkasinius pavedimus nurašyti lėšas nuo mokėtojo sąskaitos. Jie išrašomi mokėjimo reikalavimo blankuose, atitinkamai juos pataisant. Inkasiniai pavedimai bankui pristatomi su vykdomaisiais ar jiems prilygstančiais dokumentais, jei nėra pasibaigęs senatvės terminas. Vietiniuose mokėjimuose inkasiniai pavedimai atiduodami mokėtojo bankui, o tarpmiestiniuose &– pinigų ieškovo bankui.

Akredityvas – tai pirkėjo prašymu išleistas dokumentas, kuriuo bankas įsipareigoja pardavėjui apmokėti už išsiųtas prekes, pastarajam pateikus bankui akredityvo terminus ir sąlygas atitinkančius dokumentus. Visos mokėjimo sąlygos nurodomos pareiškime akredityvui atidaryti. Ši atsiskaitymų forma naudojama tarpmiestiniuose, tarptautiniuose aatsiskaitymuose, taip pat kai partneriai mažai pažįsta vienas kitą.

Akredityvas atidaromas iš savo įmonės lėšų arba kredito ir skiriamas atsiskaityti tik su vienu pardavėju. Atidaromo akredityvo suma pervedama į tiekėjo banką. Siekiant, kad akredityvas būtų atidarytas, mokėtojas pateikia pareiškimą (prašymą) bankui, kuriame būtinai turi būti nurodyta:

• Akredityvo galiojimo laikas;

• Tiekėjo pavadinimas;

» Tiekėjo banko pavadinimas ir kodas;

s Tikslus dokumentų pavadinimas, pagal kuriuos bus mokama iš akredityvo, dokumentų

pateikimo išsiimtus prekes laikas ir įforminimo tvarka; o Prekių (paslaugų) pavadinimai ir jų išsiuntimo (suteikimo) terminai; o Sutarties numeris ir data; o Akredityvo suma;

• Lėšų iš akredityvo išmokėjimo tvarka ( su pirkėjo įgaliotinio akceptu ar be jo)

Pareiškimas akredityvui atdaryti pateikiamas 5 egzemplioriais. Pirmąjį egzempliorių pasirašo

pirkėjas ir patvirtina jį savo antspaudu. Tiekėjo banke akredityvas uždaromas: » Pasibaigus akredityvo galiojimo laikui;

• Tiekėjui aatsisakius toliau naudoti akredityvą;

» Pirkėjui per savo banką atšaukus visą arba dalį akredityvo sumos.

49

Prieš akredityvo uždarymą tiekėjo bankas visais atvejais praneša pirkėjo bankui. Tiekėjo bankas privalo rūpintis, kad akredityvas būtų laiku uždarytas. Akredityve nurodyta uždarymo diena yra paskutinė mokėjimų iš jo diena.

5.2.3 Čekiai. Vekseliai. Debeto pavedimai

Tarptautiniuose atsiskaitymuose gali būti naudojami atsiskaitymai pervedimu arba pagal čekį. Pervedimą galima atlikti laišku, faksu arba S.W.I.F.T. – u, t.y. ne. dokumentinė distancinė duomenų perdavimo sistema, įkurta 1977 m. Briuselyje. Įrašyta į kompiuterį informacija pasiekia bbet kurį, prisijungusį prie šios sistemos respondentą, bet kurioje šalyje. Speciali programų sistema suteikia galimybę naudoti daugybę kodų ir slaptažodžių, slepiančių informaciją apie siuntėjus, gavėjus, sąskaitų numerius bei siunčiamas pinigų sumas. Ši informacija tampa aiški tik galutiniame persiuntimo punkte. Ypač svrbus privalumas -kompiuteris nepriima klaidingai įrašytos informacijos. Tai pats moderniausias, saugiausias ir greičiausias atsiskaitymų būdas.

Atsiskaitymai čekiais gali būti atliekami naudojant banko orderių čekį arba kliento čekį. Banko orderių čekiai išrašomi:

1. Kai to reikalauia klientai;

2. Kai bankas neturi kitų galimybių atsiskaityti su kokia nors šalimi;

3. Kai pinigų gavėjo šalyje čekiai yra priimtina atsiskaitymo forma;

4. Kai nežinimas gavėjo bankas ir pan.

Čekis yra besąlygiškas kliento įsakymas bankui apmokėti jį pateikusiam asmeniui nurodytą sumą iš banke esančios čekio davėjo sąskaitos. Paprastai čekiai yra išduodami, kai bankas gali kredituoti čekį išduodantį klientą. Čekis apmokamas jį pateikus. Pagal Ženevos konvenciją čekio pateikimo mokėti terminas šalies viduje nustatytas 8 dienos, o esant tarptautiniams atsiskaitymams – nuo 20 iki 70 dienų, tai priklauso nuo atstumo tarp šalių.

Čekis yra vertybinis popierius, kuriame turi būti:

1. Žodis „čekis“ dokumento tekste ta kalba, kuria jis išrašytas;

2. Besąlygiškas pavedimas sumokėti nurodytą sumą;

3. Išrašytas mokėtojas ( banko pavadinimas)

4. Mokėjimo vieta;

5. Čekio išrašymo vieta ir data;

6. Čekio davėjo parašas;

7. Pinigų gavėjo pavadinimas;

50

Vekselis yra vertybinis popierius. Tai dokumentas, pagal kurį išrašantis jį asmuo besąlygiškai įsipareigoja (pasižada) tiesiogiai aar netiesiogiai sumokėti tam tikrą sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba tai padaryti paveda kitam. Vekseliai būna dviejų rūšių:

1. Solo (paprastieji)

2. Trata (įsakomieji)

olo vekselis – tai vekselio davėjo pasižadėjimas dokumente nurodytu laiku ir vietoje sumokėti im tikrą sumą vekselio turėtojui.

Trata – tai vekselio davėjo pavedimas mokėtojui nurodytu laiku sumokėti tam tikrą sumą ekselio gavėjui.

Kiekvienas vekselis gali būti perduotas indosamentu, laiduojamas „avalistų“ (laiduotojų). Jei ekselis išperkamas anksčiau nurodyto laiko, tuomet jo savininkas gali gauti nuolaidą, vadinamą askontu.

Debeto pavedimas – gavėjo parengimas ir pasirašytas popierinis arba elektroninis .okumentas, kuriame yra mokėjimo nurodymo rekvizitai. Tai atsiskaitymo priemonė, kurią iarengti gali lėšų gavėjas, turėdamas mokėtojo sutikimą atsiskaityti debeto pavedimu. Debeto avedimu galima atsiskaityti už prekes, paslaugas, superkamą ir perdirbtą žemės ūkio redukciją, kitus verslo ar prekybos sandorius.

Debeto pavedimas turi būti su šiais rekvizitais:

• Dokumento pavadinimas „debeto pavedimas“

• Išrašymo data;

• Mokėtojo pavadinimas, kuris atitiktų pavadinimą įmonės registracijos pažymėjime;

• Mokėtojo banko sąskaitos numeris, banko pavadinimas ir kodas;

• Lėšų gavėjo pavadinimas;

• Gavėjo banko sąskaitos numeris, banko pavadinimas ir kodas;

o Suma skaitmenimis ir žodžiais;

» Mokėjimo paskirtis;

Jkio subjektai, parengę debeto pavedimą, pirmąjį egzempliorių patvirtina dviem parašais ir mtspaudu, o gyventojai tik pasirašo. Bankui pateiktuose debeto pavedimuose negali būti jokių aisymų. Bankas, gavęs mokėtojo sutikimą, reikalaujamą sumą nurašys nuo jo sąskaitos ir jerveda į kliento sąskaitą.

51

6 tema. Įmonių ffinansai

Tikslas:

Žinoti įmonių finansinių išteklių formavimo tvarką; Žinoti kapitalo formavimo tvarką ir pelno paskirstymą; Mokėti praktiškai vertinti finansinės atskaitomybės roduklius. 6.1 Įmonių finansų tarnybos, jų funkcijos

Dirbant rinkos ekonomikos sąlygomis, labai išaugo finansinių tarnybų vaidmuo ir finansinės informacijos poreikis.’Todėl kiekvienoje įmonėje svarbu organizuoti sėkmingą finansinį darbą, kuris priklauso nuo įmonės dydžio ir uždavinių.

Įmonių finansų valdymas yra sistema priemonių, susijusių su efektyviu pinigų srautų valdymu. Ji padeda nustatyti:

1. Ar tikslinga investuoti pinigus į tam tikrą veiklą, kokias sumas ir kada investuoti?

2. Ar tikslinga skolinti pinigus?

3. Ar efektyvu patiems skolintis?

4. Kaip naudingiau lėšas panaudoti?

Finansų valdymas yra susiję su turto įsigyjimu (investavimu) finansavimu ir tv~*~> e^lr+y-įii valdymu. Finansų valdymas – tai ekonomikos taikymas įmonėje, tyrimai, kaip turėtų pasiskirstyti gamybos ištekliai tarp jų vartotojų.

Geras finansinio darbo organizavimas yra viena iš svarbiausių įmonės tvirtos ir stabilios finansinės būklės sąlygų.

6.2 Įmonių finansiniai ypatumai

Pagal Lietuvos Respublikoje priimtus įmonių įstatymus kiekvienas subjektas gali pasirinkti komercinių įmonių rūšis ir formas, tai nulemia finansų valdymo ir organizavimo ypatumus.

Bendrovių finansinh{ ištekliu šaltiniai

Akcinių ir uždarųjų akcinių bendrovių veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas, priimtas 2000 liepos mėn. 13 d.

Bendrovės finansiniai ištekliai sudaromi iš vidinių ir išorinių šaltinių. Vidiniams šaltiniams priskiriamas pelnas. Išoriniams šaltiniams priskiriama:

1. Įnašai už akcijas;

2. Įplaukos už obligacijas;

3. Skolintos ir kitos joms prilygstančios lėšos;

52

4. Dotacijos ir subsidijos.

Finansavimas

yra viena iš kapitalo parūpinimo formų. Finansavimas yra išorinis finansavimo šaltinis, kai bendrovės finansiniai ištekliai yra formuojami iš įnašų už akcijas, įplaukų už obligacijas, iš skolintų lėšų ir kitų joms prilygintų lėšų.

Finansavimasis yra vidinis finansavimo šaltinis, kai įmoninkas gali naudotis dviem finansavimosi galimybėmis:

1. Atvirąja, kai gautas pelnas neišmokamas arba išmokamas ne visas ir patenka į pelno

rezervo sąskaitą;

2. Paslėptąja: ši finansavimosi forma yra susijusi su slaptųjų rezervų sudarymu. Jie

sudaromi nuvertinant buhalterinio aktyvų straipsnius arba daugiau įvertinant pasyvo

straipsnius.

Dėl finansavimosi iš pelno didėja įmonės nuosavas kkapitalas. Tai stiprina ne tik įmonės savarankiškumą, bet ir jos stabilumą, kreditingumą, patikimumą. Tačiau finansavimasis iš pelno turi ir trūkumų: investuojant savo pelną, sumažėja kreditorių kortelė. Jei įmonė yra akcinė bendrovė, gali kristi akcijų kursas dėl akcininkų nepasitenkinimo, nes mažėja pelno dalis išmokama dividendams.

6.3 Finansinės ataskaitos, jų sudarymo tikslai Finansų ministerijos yra nustatytos keturios metinės finansinės atskaitomybės formos:

1. Balansas;

2. Pelno (nuostolio) ataskaita;

3. Pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaita;

4. Pinigų srautų ataskaita.

Paaiškinamasis raštas yra sudėtinė metinės finansinės atskaitomybės dalis. Balanse – atsispindi turtas, kuriuo disponuoja įmonė, bei nnurodoma, kam jis priklauso, t.y. kieno nuosavybė yra šis turtas. Pelno (nuostolio ataskaitoje) yra apskaičiuojamas grynasis pelnas ar nuostolis. Jis turi būti savininkų paskirstytas ir jų sprendimas atsispindi trečiojoje metinės finansinės atskaitomybės formoje-pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitoje. Vadinasi, trys minėtos metinės ffinansinės atskaitomybės formos sudaro uždarą ciklą, kuriuos parodo įmonės turtą bei atskleidžia šio turto savininkus. Taip pat parodomos per ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos bei sąnaudos, gaunamos jas uždirbant, ir apskaičiuojamas to paties laikotarpio įmonės veiklos rezultatas.

Balansas yra pagrindinė finansinės ataskaitos forma, parodanti turto, nuosavybės ir įsipareigojimų būklę tam tikrą dieną pinigine išraiška:

« jis turi parodyti turto ir nuosavybės bei įsipareigojimų būklę (kiek ir kokio turto turi įmonė, kokio dydžio jos nuosavybė ir įsipareigojimai).

53

• parodant turtą, nuosavybę ir įsipareigojimus tam tikrai dienai, balansas turi fiksuoti

įmonės veiklą tam tikru momentu, t.y. įmonės veikla tarsi stabdoma, o bet kokia kita operacija jį

pakeis.

• turtas, nuosavybė ir įsipareigojimai parodomi pinigine išraiška.

• atvaizduojama pusiausvyra tarp turto ir nuosavybės bei įsipareigojimų ir pateikiama

išsami informacija apie įmonės turtą, kurį turi konkrečiu mmomentu.

• balansas turi pateikti tikrą ir teisingą turto, nuosavybės ir įsipareigojimų būklę.

• balansas yra ne tik suvestinis dokumentas, bet svarbiausia finansinės atskaitomybės

forma.

Balanse yra nurodoma ir savininkams priklausanti pelno ar patirto nuostolio suma, tačiau ataskaita nenurodo, kokiu būdu įmonė pasiekė tokių rezultatų. Todėl per ataskaitinį laikotarpį uždirbtoms pajamoms ir jas uždirbant patirtoms sąnaudoms fiksuoti yra skirta speciali finansinės atskaitomybės forma – pelno (nuostolio) ataskaita. Pelno ataskaitoje apskaičiuojamas grynas pelnas, kuris parodo, kokia pelninga buvo įmonės veikla.

Vietos mokesčių administratoriui pateikiami du apyskaitos egzemplioriai, vienas jjų pažymėtas grąžinamas mokesčio mokėtojui.

Pelno (nuostolių) ataskaitoje pateikiamas įmonės ataskaitinio laikotarpio ūkininkavimo rezultatas, t.y. ataskaita perduoda žinias apie turto įplaukas (vadinamas pajamomis) ir turto sąnaudas (vadinamas išlaidomis) įmonės veikloje. Šios ataskaitos objektas – pelnas, kurį įmonė gavo per tam tikrą laikotarpį, arba nuostolis, patirtas nagrinėjamu laikotarpiu. Visa įmonės veikla yra suskaidyta į ataskaitinius laikotarpius (pvz. metus, ketvirčius, mėnesius). Pasibaigus tokiam ataskaitiniam laikotarpiui, įmonė apskaičiuoja ūkininkavimo rezultatą ir galutinai atsiskaito su valstybe, sumokėdama pastarajai mokesčius.

Pagal Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymą Pelno (nuostolio) ataskaita – finansinė

ataskaita, kurioje nustatomos visos per finansinius metus įmonės uždirbtos pajamos bei

sąnaudos uždirbant šias pajamas ir veiklos rezultatai, sudaro:

Įmonių, turinčių juridinio asmens teises, metinės

finansinės atskaitomybės Pelno (nuostolio) ataskaita sudaroma litais. Joje nurodomi:

Įmonės pavadinimas ir kodas

> Eil. Nr, Straipsniai ir kodai

> Finansiniai metai

y Praėję finansiniai metai

> Pardavimai ir paslaugos

Pajamos už parduotas prekes,

54

Pajamos už atliktas paslaugas

> Parduotų prekių ir atliktų paslaugų savikaina:

žaliavų, komplektavimo gaminių ir perparduoti skirtų prekių paslaugų, darbų ir tyrimų

> Bendrasis pelnas (nuostolis)

> Veiklos sąnaudos:

pardavimų

bendrosios ir administracinės

> Veiklos pelnas (nuostolis)

> Kita veikla:

pajamos

sąnaudos

> Finansinė ir investicinė veikla:

Pajamos

Sąnaudos

> Įprastinės veiklos pelnas (nuostolis)

> Pagaute (ypatingasis pelnas)

> Netekimai (ypatingieji praradimai)

> Ataskaitinių metų pelnas (nuostolis) prieš apmokestinimą

> Pelno mokestis

y Grynasis ataskaitinių metų pelnas (nuostolis), numatytas paskirstyti.

Šios informacijos investitoriams, kreditoriams ir savininkams nepakanka. Jie pageidauja žinoti, iš kur ir kiek buvo gauta pinigų bei kam jie išleisti. Visa tai pparodo pinigų srautų ataskaita.

Pinigų srautų (finansinės būklės) pakitimų ataskaita:

> Pinigų srautai iš įmonės veiklos,

r> Grynasis pelnas (nuostolis),

> Nusidėvėjimo ir amortizacijos sąnaudos,

> Užsienio valiutos kurso pasikeitimo neigiama (teigiama) įtaka,

> Ilgalaikio turto perleidimo netekimai (pagaute),

> Pirkėjų įsiskolinimo sumažėjimas (padidėjimas),

> Įsiskolinimo tiekėjams padidėjimas (sumažėjimas),

> Įvairių įmonės skolų padidėjimas (sumažėjimas),

y Įsiskolinimo biudžetui padidėjimas (sumažėjimas),

> Išankstinių apmokėjimų sumažėjimas (padidėjimas),

> Finansinės ir investicinės veiklos nuostolis (pelnas),

55

> Grynieji pinigų srautai iš įmonės veiklos (+/-),

> Pinigų srautai iš investicinės veiklos,

> Iš ilgalaikio turto perleidimo (įsigijimo),

> Iš investicijų perleidimo (įsigijimo),

> Grynieji pinigų srautai iš investicinės veiklos (+/-) ,

> Pinigų srautai iš finansinės veiklos,

> Paprastųjų ir privilegijuotųjų akcijų išleidimas,

> Savų akcijų supirkimas (-),

> Obligacijų išleidimas,

> Išperkamosios nuomos įsipareigojimų apmokėjimai (-),

> Skolų bankui padidėjimas (sumažėjimas),

> Kitos įmonės:

mokėtinų sumų padidėjimas (sumažėjimas) gautinų sumų sumažėjimas (padidėjimas) Išmokėti dividendai (-) Kiti pinigų gavimai (išmokėjimai) Grynieji pinigų srautai iš finansinės veiklos (+/-) , ^ Pinigų srautai iš ypatingosios veiklos:

Pinigų srautų iš ypatingosios veiklos padidėjimas (sumažėjimas) Grynieji pinigų srautai iš ypatingosios veiklos (+/-) Grynųjų pinigų srautų padidėjimas (sumažėjimas)

> Pinigai laikotarpio pradžioje

Pinigai laikotarpio pabaigoje

Pinigų srautai apsprendžia įmonės sėkmę, todėl įmonei pravartu išanalizuoti, kodėl sumažėjo pinigų, net gavus grynąjį pelną. Pinigų srautų ataskaita parodo įmonės gamybinę, finansinę, investicinę veiklą. Savikontrolės klausimai:

1. Apibūdinkite įmonės finansinius išteklius;

2. Išvardinkite įmonių finansų funkcijas;

3. Išvardinkite įmonių finansų organizavimo principus;

4. Ką padeda nustatyti įmonių finansų valdymas?

5. Apibūdinkite finansų valdymą įmonėje;

6. Išvardinkite ir apibūdinkite įmonių finansinės atskaitomybės formas.

7. Kas atsispindi pinigų srautų ataskaitoje?

56

Literatūra:

1. Bakšys A. FFinansų matematika. Šiauliai, 1998;

2. Buškevičiūtė E, Pukelienė V. Valstybės mokesčių sistema. Kaunaaas, 1998;

3. Buškevičiūtė E. Mokesčių sistema.Kaunaas, 2003;

4. Gaidienė Z. Finansų valdymaaaas. Kaunaaas, 1998;

5. Juozaitienė L. Įmonės finansai. Šiauliai. 2000;

6. Martinkus B, Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. Kaunaas 1997;

7. Martinkus B, Žilinskas V. Pinigai. Vertybiniai popieriai. Bankai. Kaunaas, 1996;

8. Rutkauskas A, Damašienė V. Finansų valdymaas. Šiauliai, 2002.

9. Smalenskaas G. Įmonės finansų pradmenys. Vilnius, 2000;

10. Vaškelaitis V. Piniginiai atsiskaitymai. Teorija ir praktika. Vilnius, 2000;

Related Posts