Scholastika

Home / Filosofija / Scholastika

ĮVADAS

Po patristikos nuo I a. prasidėjo naujas laikotarpis, kuris paprastai vadinamas scholastika. Scholastika – tai dogminis filosofavimas, siekiant proto argumentais paaiškinti ir pagrįsti tikėjimo dogmas. Scholastikos sąvoka (iš lot. Schola – mokykla) siejama su doktrinomis ir mokymo metodais Viduramžių Europos vienuolynų bei katedrų mokyklose ir universitetuose.

Šis filosofavimo metodas nenumato laisvo tyrinėjimo. Pagrindinės tiesos yra žinomos jau iš anksto. Jos yra nediskutuotinos. Todėl scholastika dažnai išsigimdavo ir pavirsdavo žaidimų sąvokomis. Todėl argumentai dažniausiai buvo pagrįsti autoritetų nuomonės bei bažnyčios nutarimais. TTačiau ši viduramžių filosofijos srovė ne iš karto įgavo savo tikrąjį pavidalą, nes ji neturėjo pavyzdžių. Ji turėjo pamažu kurti savo metodą bei teoriją. Scholastika pasižymėjo tuo, kad filosofija, remiantis Bažnyčios Tėvų autoritetu, buvo pajungta Bažnyčios mokslui.

SCHOLASTIKOS PRADŽIA

Vakarų Europos viduramžių filosofija yra vadinama scholastika. Ji turėjo tęsti senovės graikų mokyklos tradicijas. Scholastai – tai viduramžių mokytojai, filosofai, teologai ir mokslininkai. Dauguma scholastų buvo labiausiai mokyti to meto žmonės, žymūs oratoriai, lektoriai, dėstytojai, mąstytojai: Jonas Škotas Eriugena (810 – 877), AAnzelmas Kenterberietis (1033 – 1109), Roscelinas (1050 – 1120), Pjeras Abeliaras (1079 -1142). Vieni žymiausių scholastų tai: Aurelijus Augustinas (354 – 430), jis sutelkęs antikos filosofijos palikimą, padėjo krikščioniškosios filosofijos pagrindus. Taip jis atvėrė kelią į viduramžiu. Per visą ilgą ssavo gyvenimą, Augustinas bandė sujungti krikščionių tikėjimą ir klasikinės kultūros paveldą. Jis skelbė visišką klusnumą Romos Bažnyčiai. Kitas scholastas, Albertas Didysis (1200 – 1280). Jis buvo viduramžių vokiečių teologas, filosofas scholastas ir mokslininkas; dažniausiai jis minimas kaip Tomo Akviniečio mokytojas. Albertas apžvelgė visą Aristotelio filosofiją ir pateikė jos komentarų. Kai tekdavo ginti krikščionių tikėjimą, Albertas Didysis visada pasisakydavo už žmogaus proto ir patyrimo autonomiją. Jo darbai skirti Aristoteliui – tai Tomo Akviniečio „ realistinės filosofijos „ kertinis akmuo.

Tomas Akvinietis sukūrė filosofinę tikėjimo proto sintezę; tai vienas didžiausių Viduramžių laimėjimų. XIIIa. sukurta nauja teologija ir filosofija, už kurią jos autorius Tomas Akvinietis (1225 – 1274) paskelbiamas šventuoju ir bažnyčios mokytoju.

Tomas Akvinietis galvojo: 1 ,, Ką reiškia tikėti? Tikėti, anot Tomo reiškia aatsiduoti idėjai kūnu ir siela: žinoti, kad ji yra teisinga, ir elgtis, kaip idėja reikalauja”.

Boecijus laikomas pirmuoju scholastu, nes jis pirmasis išvertė į lotynų kalbą Aristotelio raštus, kurie ankstyvųjų Viduramžių mokyklose buvo vertinami kaip sąlyga, įgalinti suprasti bibliją ir lotynų Bažnyčios Tėvus.Vis dėlto šiuo laikotarpiu filosofijoje vyravo toks plotonizmas arba neoplatonizmo laikotarpis, koks atsispindi Šv.Augustino veikaluose. Augustinas suformulavo maksimą: „suprask, kad tikėtum, ir tikėk, kad suprastum“. Šis principas buvo scholastikos šerdis.

Viduramžių scholastikoje mokslas ir išmintis buvo teocentrinio pobūdžio. Pagrindinės sscholastikoje nagrinėtos filosofijos ir logikos problemos buvo susiję su tikėjimo ir pažinimo, mokslo ir religijos, filosofijos ir teologijos tarpusavio santykių klausimais. Tarp šių problemų didelę reikšmę turėjo keletą amžių trukęs scholastų ginčas dėl universalijų prigimties. Tačiau scholastika , kaip metodas reiškia:

2,,1. Nuodugnų, įdėmų skaitymą tam tikros knygos, kuri laikoma reikšmingu, doktrininiu veikalu, sukurtu žmogaus arba Dievo. Tai pasakytina apie Aristotelio logiką, Euklido geometriją, Cicerono retoriką, Avicenos ir Galeno mediciną, o teologijos srityje – apie Bibliją.

2. Atvirą loginę diskusiją apie reikšmingus klausimus, kurie kyla skaitant. Kaip doktrina scholastika reiškiasi kaip filosofijos, teologijos, medicinos ir teisės mokslai, kurie dėstomi atitinkamuose šioms disciplinoms skirtuose fakultetuose. Šie keturi fakultetai sudarė viduramžių universitetus, kurie XII a. pirmą kartą atvėrė duris, pirmiausia Bolonijoje, paskui Paryžiuje ir Oksforde. Svarbiausios disciplinos buvo menai ir teologija ,,.

Universitetai, kuriuos pradėta kurti XII a., tapo dvasinio gyvenimo centrais. Buvo mokoma keturiuose pagrindiniuose fakultetuose:

filosofijos, teologijos, teisės ir medicinos.

1 Romualdas O. [1988.] ,,Pasakojimai apie Filosofus ir Filosofiją“ Vilnius: ,,Vyturys“. – P. 84

2 Mastroberti S. , Markus Klaus Ruppert [2001.] ,, Filosofijos žinynas ‘‘ Kaunas:

‚, Šviesa ‘‘. – P. 57

Universitetuose rengiamuose disputuose būdavo laikomasi griežtos scholastinio metodo schemos. Vėliau ši schema sustabarėjo, todėl Renesanso epochoje scholastinė filosofija buvo kkritikuojama. Antikos šaltiniai, kuriais rėmėsi scholastika, tai pirmiausia:

Augustinas; neoplatizmo tradicija (joje – iš tradicijos paveldėti nežinomo autoriaus, pasivadinusio Dionisiju Areopagitu, veikalai); Boecijus, perteikęs Aristotelio logiką; vėliau – visi Aristotelio raštai.

Svarbiausios scholastinės teologijos kryptys buvo tomizmas, išsivystęs iš Tomo Akviniečio mokymo, augustinizmas (Šv. Augustinas), škotizmas (Jonas Dunsas Škotas), nominalizmas (Viljamas Okamas).

Scholastika skirstoma į 3 laikotarpius:

1. Ankstyvoji scholastika (XI – XII a.);

2. Brandžioji scholastika (XII – XIII a.);

3. Vėlyvoji scholastika (XIV a.).

Ankstyvojoje scholastikoje prasideda scholastinio metodo plėtojimas. Kyla universalijų ginčas, nusitęsęs ir į vėlesnius amžius – ginčas dėl to, ar bendrosioms apibrėžtims (rūšims bei giminėms, kaip antai žmogus) būdinga nuo mąstymo nepriklausoma tikrovė, ar jos egzistuoja mąstyme.

Tolesnei filosofijos raidai nepaprastai reikšminga buvo arabų pasaulio įtaka. 800 – 1200 m. Islamo kultūra išsaugojo graikų filosofijos bei mokslo paveldą. Graikų veikalai pateko į Vakarus išversti į arabų kalbą. Taip krikščioniškiesiems viduramžiams tapo prieinama daug daugiau tekstų negu iki tol, pirmiausia visi Aristotelio raštai. Nauja Aristotelio recepcija sąlygojo visą brandžiosios scholastikos pavidalą. Nė vienas mąstytojas neapsėjo be nuodugnių Aristotelio studijų. Išryškėjo į augustinizmą orientuotos pranciškonų ir Aristotelio kryptį pasirinkusių dominikonų tradicijų priešstata.

Tomas Akvinietis ėmėsi visa apimančios sistemos pavidalu susieti aristotelizmą su krikščioniškąją filosofija. Kai kurių Aristotelio tezių nesuderinamumas su krikščioniška dogmatika vertė Bažnyčios vyresnybę laikinai uždrausti dalį AAristotelio raštų ir pasmerkti kai kurias filosofines tezes.

Mokytojo Eckharto asmenyje kulminaciją pasiekė viduramžių mistikos tradiciją; mistika ieško dvasinio kelio, vedančio į vidinį dievybės kontempliavimą ir susijungimą su ja. Kiti šios tradicijos atstovai yra Heinrichas Seuse, Jonas Tauleris ir Jonas Gersonas.

Vėlyvojoje scholastikoje prasideda senųjų mokyklų metafizinių sistemų kritika. Pirmiausia čia paminėtinas Viljamas Okamas. Naujasis kelias susijęs su gamtos mokslų suklestėjimu.

Nuo XV a. scholastinė filosofija pagrindiniuose Vakarų Europos kultūros centruose pradeda smukti, netenka ankstesnės reikšmės. 1,, Scholastika išgyveno nuosmukį, ir kaip opozicija jai formavosi naujoji filosofija. Tačiau nuosmukis truko neilgai, ir opozicija anaiptol nebuvo visuotinė. Visiškai klaidingai Atgimimo epocha įsivaizduojama manant, kad senoji filosofija nunyko ir diena po dienos visur įsiviešpatavo naujoji. Jau XVI amžiuje būta scholastikos atsinaujinimo apraiškų ‘‘.

Vakarų Europos scholastikos formavimosi periodu vienas pagrindinių klausimų buvo filosofijos vieta. Palaipsniui katalikų Bažnyčia tapo idėjiniu užsakovu scholastikai. Ji primetė jai savo problemas: žmonių protas turi būti nukreiptas į Dievo, jo veiksmų pasaulyje ir žmogaus ryšių su juo pažinimą. Tačiau tam, šalia filosofijos, reikėjo specialaus mokslo.

1 Tatarkiewicz W. [2002.] ,,Filosofijos istorija“ II tomas Vilnius: ,,Alma littera“. – P. 40

ANKSTYVOJI, BRANDŽIOJI IR VĖLYVOJI SCHOLASTIKA

ANKSTYVOJI SCHOLASTIKA

Pasibaigus antikai, keliems amžiams įsigalėjo epocha, kai buvo kaupiamas ir saugomas minčių paveldas. Scholastinės filosofijos formavimosi

periodo žymiausias mąstytojas buvo Jonas Škotas Eriugena (apie 810 – apie 877 m.). Jis labai įdomiai suprato Dievą ir jo kūrybą (pasaulį, daiktus). Kadangi anot religijos, Dievas yra visko pradžia, tai ir pasaulis, ir visa kas jį sudaro yra ne tik iš Dievo, bet ir dieviškas. Kas tąsyk yra pats Dievas? 1,,Niekas, atsakinėjo Eriugeną, nes Dievas yra kažkas daugiau negu bet kuris pasaulio daiktas, – pats pasaulis, mintis apie pasaulį ir net patį Dievą. Kartu Dievas yra viskas, nes jis yyra ir tai, kas nėra pasaulis“. Kadangi visą, kas yra, yra iš Dievo, pažinimas yra ne tuščias žmogaus žaismas o aukščiausias žemiškas dieviškumo pasireiškimas. Į filosofijos istoriją Eriugeną įėjo kaip pirmosios viduramžių filosofinės sistemos kūrėjas, scholastinio realizmo pradininkas. Remdamasis Platonu ir neoplatonizmu, jis išdėstė nuoseklią idealistinę teoriją. Tačiau ji vis dar buvo svetima katalikiškajai dogmatiškai doktrinai. Filosofiją Eriugeną suprato kaip automatišką mokslą, kurio objektas – visos būties prigimtis. Būtis tai vieninga ir vienintelė substancija, įsivaizduojama gamta, iš kurios emanacijos būdu aatsiranda visa tikrovės įvairovė, turinti keturis raidos etapus (gamtas):

1. Gamta yra ne sukurta, bet kurianti: Dievas yra visų daiktų šaltinis.

2. Gamta ir sukurta ir kurianti. Tai idėjų vienybė Dieve.

3. Gamta kuriama, bet ne kurianti. Tai jutimiškas pasaulis.

4. Gamta nesukurta ir nekurianti. Tai Dievas, ttačiau jis yra visų galutinis daiktų tikslas.

Eriugena davė pradžią idealistiniam realizmui. Filosofijoje yra aukščiausias pažinimas, besiremiantis proto autoritetu, tačiau Dievas filosofuoja žmoguje. Panteistinis Eriugenas racionalizmas Dievą pašalino iš pažinimo ir proto sferos, nes apie Dievą daug nieko negalima pasakyti. Jis geriau pažystamas nežinojimu. Eriugenos mintis:2,,Žmogaus dvasia yra pasaulio raktas, atrakinantis Dievo savęs apreiškimą“.

Eriugenos išvežiojimai, sudievinę patį pasaulį, iškėlė pasaulio protinio pažinimo reikšmę ir reikalą tikėjimą grįsti protu. Tai buvo neparanku tikėjimo diktatą ginantiems bažnytininkas.

Šv.Anzelmas – ,,Scholastikos tėvas“

Anzelmas Kenterberietis ( 1033-1109) laikomas žymiausiu XI a. teologu bei ,,scholastikos tėvu“.

1. TIKĖJIMAS IR PROTAS. Aiškindamas tikėjimo ir proto, Šv.rašto ir dialektrikos santykį, Anzelmas suformulavo požiūrį, kuris vėliau tapo norma. Pagal Kenterberietį, krikščionys tikėdami privalo pasiekti supratimą, o nesupratimu – tikėjimą. 3,,Trokštu ssuprasti dieviškąją tiesą, kurią tiki ir myli mano širdis; noriu suprasti ne tam kad tikėčiau, o tikiu kad suprasčiau“. Norint pažinti tiesą, reikalingas tikėjimas ir protas. Supratimas yra aukštesnio lygio pažinimas, nei aklas tikėjimas. Tačiau tikėjimas pranoksta supratimą ir yra norma. Protavimo rezultatas

1 Romualdas O. [1988.] ,,Pasakojimai apie Filosofus ir Filosofiją“ Vilnius: ,,Vyturys“. – P. 78

2 Kunzmann P., Franz-Peter Burkard, Wiedman F. [1999.] ,,Filosofijos atlasas“ Vilnius: ,,Alma

littera“. – P. 69

3 Tatarkiewicz W. [2001.] ,,,Filosofijos istorija‘‘ I tomas Vilnius: ,,Alma littera‘‘. – P. 254

yra iš anksto numatytas tikėjimo. Protavimo uždavinys yra ne patikrinti tikėjimą, o jį pagrįsti.

Tikėjimas turi būti samprotavimo išeities ir pabaigos tašku. Tačiau tikėjimo negalima argu-

mentuoti. Šventasis Raštas pateikia tiesą, tačiau nenurodo kodėl tai yra tiesa.

2. DIEVO IR PASAULIO RACIONALUMAS. Anzelmas stengėsi įrodyti Dievo egzistavimą, jam būdingas savybes, kad pasaulis yra sukurtas iš nieko, kad siela yra nemirtinga, laisva, pagrįsti tikėjimo ,,paslaptis‘‘ Trejybę, įsikūnijimą, paslaptis. Pagal Anzelmą, Dievas ir pasaulis yra racionalūs.

3. SĄVOKŲ REALUMAS. Anzelmas rėmėsi kraštutiniu sąvokų realizmu. ,,Tiesa‘‘ egzistuoja realiai ir savarankiškai. Ji nėra vien tik prote. ,,Teisingumas‘‘ – poelgiai yra teisingi, nes juose slypintis teisingumas yra pats savaime. Pagal Anzelmą, Kristus atsiteisė prieš Dievą, papiktintą gimtosios nuodėmės. Visi žmonės, kaip rūšis yra viena. Žmogus yra individualios to paties ,,apskritai žmogaus‘‘ atmainos. Vadinasi, visa žmonija nusikalto per Adomą. Tačiau viskas buvo atpirkta per Kristų.

4. DIEVO BUVIMO ĮRODYMAS. Savo kūrinyje ,,Proslogionas‘‘ Anzelmas pateikia tokį Dievo apibrėžimą: ,,Tu esi kažkas, už ką nieko didesnio negali būti sugalvota‘‘.

Šis įrodymas taip pat skirtas ir netikėliams, tai yra bemoksliams, nes ir netikėlis turi prisipažinti, kad supranta Dievo sąvoką. Vadinasi, Dievo sąvoka egzistuoja bent jau žmonių mintyse. Jis teigė, kad apsiriboti vien sąvokinę Dievo būtimi nnegalima. Dievas turi egzistuoti ir išorinėje tikrovėje. Pati Dievo sąvoka numato maksimalų tobulumą. Tačiau tobulumo samprata pagal apibrėžimą numato absoliutų egzistavimą. Būti tobulu reiškia egzistuoti absoliučiai, būti nepriklausomai nuo pažinimo ir gamtos. Dievo sąvokos paneigti negalima, nes ji yra kiekvieno žmogaus prote. Protas jos išvengti negali, nes galvojant apie tobulą, galvojama apie patį tobuliausią. Toks Dievas įrodymas, kuriame iš loginės sąvokos daroma išvada apie objekto egzistavimą, vadinamas ontologiniu įrodymu.

Anzelmas Kenterberietis samprotavo jau nebeklausdamas kas yra Dievas, o tik įrodinėdamas, kad jis yra. Jei yra Dievo idėja, yra ir tai, kas ja išreikšta, t.y. Dievas. Dievo buvimas paliudijimas yra ir pats tikėjimas, religija.

Jo požiūriu, tikėjimas reikalingas racionalaus supratimo. Nors tikėjimas visada yra atspirties taškas, o tikėjimo dogmų turinio negalima paneigti jokia protu paremta priežastimi, vis dėlto teisingas protas būtinai veda į tikėjimo tiesas; todėl krikščionis irgi turėtu stengtis savo tikėjimą suprasti protu.

Anzelmas mėgina parodyti, kad krikščioniškojo mokslo turinius galima išvesti tiesiog iš proto argumentų nesiremiant autoritetais. Vienas iš tokių argumentų yra garsusis vadinamasis ,,ontologinis argumentas‘‘. ,,Proslogione‘‘ šiuo argumentu Anzelmas mėgina racionaliai įrodyti Dievo buvimą netgi tam, kuris netiki į Dievą.

1,,Kai kas, už ką nieko didesnio negali būti pamąstyta“, turi realiai egzistuoti.

Anzelmas išplečia šį argumentą konstatuodamas, kad, remiantis pradiniu apibrėžimu, DDievo nebuvimas negali būti mąstomas, nes tai, kas būtinai egzistuoja, yra tobulesnis negu tai, ko nebuvimas gali būti mąstomas, taigi kas egzistuoja atsitiktinai.

Šis argumentas buvo karštai diskutuojamas per visus viduramžius ir vėlesniais laikais.

Kai Dievas dar nebuvo sukūręs pasaulio, šis buvo jo dvasioje kaip idėja.Provaizdžiai – tai vidinis Dievo kalbėjimas, o sukurtieji pavidalai yra jo žodžio atvaizdas. Sukurtas pasaulis negali egzistuoti pats savaime, jam reikalingas Dievo palaikymas. Žmogaus siela yra Dievo atvaizdas, jai būdingos trys galios:

atsiminimas, pažinimas ir meilė.

1 Kunzmann P., Franz-Peter Burkard, Wiedman F. [1999.] ,,Filosofijos atlasas“ Vilnius: ,,Alma littera“. – P. 73

Ji sukurta mylėti Dievą kaip aukščiausią gėrį.

Dialoge ,,Apie tiesą‘‘ Anzelmas atskleidžia tris tiesos lygmenis:

amžinosios tiesos Dieve, daiktų tiesa, kuri pagrįsta sutapimu su dieviškąja tiesa, ir mąstymo bei teiginių tiesa, kai teiginys atitinka dalyką.

1,,Todėl daiktų būties tiesa yra aukščiausiosios tiesos padarinys, o sykiu pagrindas tos tiesos, kuri tenka pažinimui, bei tos tiesos, kuri glūdi teiginyje.‘‘

Teisingumas, turint galvoje žmogų, reiškia viso žmogaus – mąstymo, laikysenos, valios – atsigręžimą į amžinąjį būties pagrindą Dieve, tikrąjį dalyvavimą būtyje, įgalinantį susitikimą su tiesa.

BRANDŽIOJI SCHOLASTIKA

Scholastikos klestėjimo laikotarpis pasižymėjo ypatingu scholastikos atstovų aktyvumu ir jų darbų gausumu, naujų institucijų atsiradimu ir jų scholastine veikla ir kt. Išryškėjo garsiausi brandžiosios scholastikos

atstovai – Bonasventūras, Albertas Didysis, Tomas Akvinietis, Jonas Dunsas Škotas ir kiti.

Pirmiausia išryškėjo pranciškonų ordino generolas, kardinolas BONAVENTŪRAS (1221 – 1274). Jis rėmėsi Augustino bei neoplatonikų pažiūromis. Bonaventūra atstovauja šviesos metafizikai, t.y. jis manė, kad šviesa yra visiems fiziniams kūnams bendra forma. Todėl šviesa sąlygoja bendrąjį materijos formavimą. Pasak Bonaventūros, formos atsiranda iš sėklų, kurias nuo pradžių pradžios pasėjo Dievas. Žmogaus pažinimo kelias driekiasi per sukurtąjį pasaulį. Bonaventūra, kaip pažinimo pakopas, skiria turinius, kurie yra dievybės šešėliai, pėdsakai. Amžinųjų principų ttiesą žmogus suvokia tik tada, kai jį apšviečia Dievo šviesa.

Jis dažnai semdavosi idėjų ir iš Aristotelio, kurį ,,pasaulietino‘‘ mokslo srityje laikė dideliu autoritetu. Tačiau metafizikoje, Bonaventūros nuomone, Aristotelis prasilenkė su esminiais dalykais, nes nepripažino Platono idėjų teorijos, taigi nemanė, kad visos esinijos provaizdžiai yra Dievo prote. Savo kūrinyje ,,Sielos piligrimystė pas Dievą‘‘ Bonaventūra aprašo mistinio susijungimo su Dievu pakopas. Aukščiausioje pakopoje proto veikla nurimsta, o dvasia nugrimzta Dieve.

ALBERTAS DIDYSIS (apie 1206 – 1280) – vokiečių filosofas, teologas, gamtininkas ddominikonas. Albertas manė, kad viso ko būtį sąlygoja Dievas. Dievas yra aukščiausias gėris ir tiesa. Todėl pažinimas ir veikla turi būti nukreipta į jį. Jis teigė, kad individuali žmogaus siela yra nemirtinga,o aktyvusis intelektas yra sielos dalis bei žmogų formuojantis pprincipas. Visą kūriniją Albertas hierarchizuotai kildina iš dieviškojo intelekto, pasiekiančio visas dangaus sferas, žmogaus dvasią ir žemiškąją materiją. Etikoje Albertas Didysis pabrėžia laisvą žmogaus valią. Jis teigė, kad dorovinis uždavinys – protu formuoti instinktyvų troškimą. Tačiau svarbiausia instancija yra sąžinė, dalyvaujanti principinėje nuostatoje ir kiekviename konkrečiame atvejyje. Dorovinis polinkis, kuris skatina žmogų daryti gera, yra aukštesnio gero gyvenimo prieš nusidėjimą prisiminimas.

Jis siekė aprėpti filosofijos ir mokslo dvasinį palikimą iki pat graikų. Albertas komentavo Aristotelio veikalus; buvo veikiamas neoplatonistinės graikų ir arabų komentarų tradicijos. Be to, jis buvo vienas žymiausių savo meto gamtos tyrinėtojų.

1 Kunzmann P., Franz-Peter Burkard, Wiedman F. [1999.] ,,Filosofijos atlasas“ Vilnius: ,,Alma littera“. – P. 73

TOMAS AKVINIETIS (1225 ar 1226 – 1274) – žymiausias Vakarų Europos viduramžių ffilosofas, scholastas, sistematikas. Jis denatūralizavo Aristotelio metafiziką. Filosofija ir ontologija yra susiliejančios vieno objekto pažinime. Ieškodamas ,,galutinių būties priežasčių‘‘, teologas privalo vadovautis postulatu apie jų buvimą dieviškojoje substancijoje. ,,Galutinė priežastis yra viena, jos pažinimo kelias – dvejopas: filosofinis ir teologinis. Filosofijos ir religijos tiesos neprieštarauja, ne protas – tai tikėjimo priambulė, o filosofija – teologijos propedeuka.

Pagrindinės tomizmo ontologinės problemos buvo būties, potencijos ir akto, esmės ir egzistencijos, substancijos ir priežastingumo. Būtis suprantama kaip abstrakti (trancendentinė) esybė, kurios pagrindai – vienybė, tteisingumas, gerumas. Būties struktūroje skiriama potencija ir aktas. Aktuali būtis yra pirminė, o potenciali – išvestinė. ,,Grynoji būtis‘‘ negali egzistuoti. Būties struktūrai priklauso esmė ir egzistavimas, substancija ir priežastingumas. Būtis keičiasi ir egzistuoja priežastingai.

Tomo Akviniečio etika remiasi Naujuoju Testamentu ir patristika, Aristoteliu, stoikų ir platonikų idėjomis. Dorybė yra palaimoje, kurios aukščiausia būsena – intelektinis Dievo pažinimas. Moralinio tobulinimosi teorijoje pabrėžiamas paprotinis dorovingumo aspektas. Pagrindinės moralinės vertybės yra natūralios (protingumas, saikingumas, teisingumas, narsumas) ir antgamtinės (tikėjimas, viltis ir meilė).

Tomas Akvinietis yra pasakęs: 1,,Dievas, arba absoliutas, visa ko pradžia ir pabaiga, nėra tapatus nė vienam iš esamų dalykų – net mūsų mąstymas apie Dievą, netgi tikėjimas juo, nors ir labiausia priartina žmogų prie Dievo, neįveda į jį, o tik priveda, priartina kaip priartėji prie savo gyvenimo pabaigos, bet negali pasakyti, kad jis baigtas, kad tai būtų tiesa, kol nenumirei, t. y. Netapai kita kokybe‘‘.

Žymiausias tomizmo kritikas buvo pranciškonas JONAS DUNSAS ŠKOTAS (apie 1266 – 1308). Susipažinęs su senovės graikų dialektrika, jis nepripažino užbaigtų teologinių – filosofinių sistemų, teologijos ir etikos racionalizavimo. Intelektualizmui jis priešpastato voliuntarizmą, universalizmui – individualizmą, teologiniam racionalizmui – fideizmą. Teologija tai ,,praktiškoji išmintis‘‘, kuriai nereikia racionalistinių apraiškų. Filosofija – tai mokslas apie būtį, kurioje protas nepajėgia suvokti jjokios dieviškosios substancijos. Būtis reiškiasi ne bendrybėje, bet atskirybėje. Škotizmas atmetė tomizmo teoriją apie būties struktūrą, teigdamas jos vientisumą. Materija – tai visos tikrovės visuotinis pagrindas. Tačiau Dievas yra gryna forma. Škoto mintis: mūsų naturalios žinios yra patikimos tada, kai gali remtis jusliniu stebėjimu. Tačiau taip bandydami pažinti antgamtinius dalykus, gausime tik padriką ir netiesioginį žinojimą. Todėl žmogui reikalingas Apreiškimas, kad jis galėtų įžvelgti į sritį, kuri prigimtiniam protui nepasiekiama. Metafizikos objektas yra ne Dievas, o būtis. Metafizika pasiekia abstrakčią Dievo sąvoką, o teologija – konkrečią.

Būtis kaip tokia yra pati bendriausia sąvoka, nes ją ta pačia prasme vienodai galima taikyti visai kūrinijai. Iš to seka, kad joje nebėra jokių kitų apibrėžčių.

Todėl Dievui ir pasauliui būtį priskiriame ne tik panašiai, bet ir vienodai. Dunsas Škotas skelbė laisvos valios pirmumą intelekto atžvilgiu. Valia gali siekti tik to, ką pažino protas, tačiau ji pati renkasi proto pateiktus turinius. Valios sąvoka Dunsas Škotas taiko ir Dievui. Visa kūrinija kyla iš Dievo valios, tačiau Dievas nori tik to, kas logikos požiūriu neprieštaringa. Moralinė tvarka irgi priklauso nuo Dievo valios:

kokie nors dalykai tampa geri todėl, kad to nori Dievas.

Valios pirmumą atitinka meilės svarba. Žmogus užbaigiamas aukščiausioje Dievo meilėje, kuri sykiu yra ir visos dorovės pagrindas. MMūsų veiksmai geri, kai veikiame iš meilės Dievui.

1 Romualdas O. [1988.] ,,Pasakojimai apie Filosofus ir Filosofiją“ Vilnius: ,,Vyturys“. – P. 82

Dunsas Škotas skiria įsakymus, kurių galiojimas absoliutus ir kurių negali pakeisti net pats Dievas, nes tada jis imtų prieštarauti pats sau. Tačiau ir pastarieji įsakymai žmogui galioja besąlygiškai, kol Dievas nelieps elgtis kitaip.

RODŽERIS BEKONAS (apie 1214 – 1292) – pranciškonų vienuolis ir Bažnyčios kalinys, anglų filosofas ir gamtininkas. Jis skelbė mokslo kultą. Vietoj filosofinių – teologinių sistemų, jis norėjo sukurti mokslo enciklopediją, kurioje filosofija įgautų mokslinę reikšmę. Bekonas ypač pabrėžė patyrimo pagrindų reikšmę. Laikydamas patyrimą pažinimo pagrindu, jis skyrė 2 rūšis: vidinį ir išorinį. Jis pripažino universalijų buvimą tik atskirybėje. Prie filosofijos jis priskyrė matematiką, fiziką, etiką. Šviesos teorija užėmė svarbų vaidmenį Bekonui. Šviesa yra pati save kurianti substancija ir gamtoje veikiančių jėgų perteikėja. Todėl gamtos procesus galima pažinti geometrijos dėsniais, kuriems paklūsta šviesa. Bekonas nori Bažnyčios ir visuomenės reforma pagerinti žmonių gyvenimo sąlygas bei sustiprinti krikščionybę. Tam būtina metodiškai patikrinta ir patyrimu pagrįsta žinija. Pasak Bekono, teisingai taikant protą, konfliktas tarp teologijos ir mokslo negalimas, nes ir protu paremto mokslo, ir Apreiškimo tiesa kyla iš Dievo absoliutaus žinojimo.

VĖLYVOJI SCHOLASTIKA

Pasibaigus brandžiosios scholastikos laikotarpiui, pamažu įsigalėjo vėlyvoji scholastika. Šiuo laikotarpiu

išryškėjo žymiausias vėlyvosios scholastikos atstovas ir nominalizmo atgaivintojas, anglų filosofas, ekskomunikuotas pranciškonas VILJAMAS OKAMAS (apie 1285 – 1349). Jis vertinamas kaip vienas svarbiausių Viduramžių filosofų teologų. Jo filosofinė teorija atliepė jo politinę koncepciją. V. Okamo teorinės filosofijos pagrindas yra 2 principai:

1. Visagalybės principas reiškia, kad visagalis Dievas galėjo daiktus sukurti kitokiais. Todėl žmonės iš būtinų priežasčių negali pažinti nei daiktų egzistencijos, nei priežasties ir padarinio ryšio. Todėl šis sukurtas pasaulis yra kontingentiškas.

2. Ekonomijos principas: ,,Be būtinybės nedera tarti daugio‘‘. Šis metodinis principas yyra metafizikos kritika kalbos požiūriu, kuris nukreiptas prieš klaidingą įsitikinimą.

Ankstyvuosiuose veikaluose V. Okamas sprendė universalijų problemą kaip nominalistas. Jo požiūriu, visa, kas egzistuoja, yra pavieniai daiktai, o universalijos egzistuoja tik sąvokose ir varduose.1,,Todėl esu įsitikinęs, kad nėra jokios anapus sielos egzistuojančios bendrybės (kad ir kokiu būdu ji egzistuotų), ir kad visa, kas yra bendra ir kas gali būti daugelio savybė, egzistuoja tik prote.‘‘

V. Okamas teigia, kad bendrinės sąvokos sukuria pažinimo galią, kuria žmogus į ką nors atsigręžia. Sąvokos – tai žženklai, kurie nurodo į ką nors kitą. Sąvoka yra tai, kas esti sieloje. V. Okamas skiria supozicijų rūšis:

1. Personalinė supozicija – kai terminas pavaduoja tai, ką jis žymi.

2. Paprastoji supozicija – kai terminas pavaduoja save patį.

3. Materialioji supozicija – kai terminas pavaduoja žodį aar ženklą.

V. Okamas pritarė aristoteliškajam mokslo, kaip įrodymo, remiantis patikimomis prielaidomis, apibrėžimu. Jis atmetė tomistinį požiūrį, kad teologija yra mokslas. Jis neigė Tomo Akviniečio mėginimą protu įrodyti Dievo buvimą, jo sielos nemirtingumą.

Etikos srityje nominalistinės V. Okamo pažiūros vedė į voliuntarizmą ir Dievo visagalybės iškėlimą. Jo nuomone, galutinė vertybių ir priedermių versmė yra ne pačių daiktų ,,prigimtis‘‘, o laisva Dievo valia. V. Okamas teigia, kad žmogus vykdo gėrį ar blogį pagal tai, ar jam tai dieviškuoju autoritetu buvo įsakyta ar uždrausta.

1 Kunzmann P., Franz-Peter Burkard, Wiedman F. [1999.] ,,Filosofijos atlasas“ Vilnius: ,,Alma littera“. – P. 89

ARISTOTELIO IR TOMO AKVINIEČIO FILOSOFIJA

1,,Daugelio žmonių prigimtyje slypi tai, kad jie juda tik iš baimės, o ne garbės jausmo vedami, kad susilaiko nuo blogio ne ddėl jo niekingumo, bet bijodami susilaukti bausmės, nes gyvenime vadovaudamiesi jausmais jie nori tinkamo malonumo ir ieško priemonių tą malonumą pasiekti, ir priešingai – vengia pastangų, bet jie neturi net supratimo apie kilnius tikro malonumo tikslus, nes jie to niekada neragavo‘‘.

Tai Aristotelio žodžiai. Jis gimė (384–324 m. Pr. Kr.). Dauguma išlikusių jo raštų – tai paskaitų tekstai, naudoti likėjuje, jo mokykloje. Jie sudaro Corpus Aristotelicum:

• Logikos knygos, vėliau pavadintos organonu,

• Gamtamoksliniai veikalai,

• Metafizika,

• Etikos veikalai,

• Knygos apie estetiką.

Vienas reikšmingiausių indėlių į Vakarų dvasios raidą yra jjo logika: Aristotelis pirmasis ėmėsi tirti mąstymo sutvarkymą ne turinio, bet ir formos požiūriu. Jis didžiausią reikšmę skiria sąvokai, tačiau ji nusako kategoriją.

Pasak Aristotelio, mokslo tikslas yra būtinu būdu išvesti esamybę iš tam tikros priežasties. Skirtingai negu Platonas, Aristotelis manė, kad pažinimą galima pasiekti ir indukcija, susiejant išankstinį žinojimą bei juslinį patyrimą. Tiesa, mokslo tikslas – gebėti atskirybę būtinu būdu išvesti iš bendros priežasties, tačiau tai įmanoma tik taikant indukciją. Mokslas yra apodiktiškas tik tada, kai jis užbaigtas, tačiau žinių jis semiasi iš indukcijos. Aristotelio nuomone, daiktų substancija gali glūdėti tik pačiuose daiktuose. Tiesa, anot jo, giminės taip pat yra substancijos, bet tik išvestine prasme. Todėl Aristotelis skelbia kitą dualizmą: medžiagas ir formas. Daikte materija ir formą reiškiasi kartu: nebūna nei grynosios materijos, nei grynosios formos. Aristotelis susieja formą ir mąstymą todėl jo Dievas yra pati save mąstanti grynoji dvasia. Dievas nugrimzdęs teorijoje, grynajame dvasiniame savęs paties kontempliavime. Kita Dievo savybė kyla iš to, kad nuolat kintančiam pasauliui reikalingas judėjimas. Kadangi pirmasis judėjimą sukeliantis judesys negali nusitęsti iki begalybės, turi būti pirmasis judintojas, kuris pats nejudėtų. Tas nejudantis judintojas, Aristotelio požiūriu, yra Dievas. Aristotelio sukurtasis Dievo įvaizdis implikuoja tai, kad Dievas nesidomi pasauliu: Dievas nesikiša į įvykių eigą, o tie įįvykiai jo neveikia. Kadangi Dievas pats nejuda, pasaulį judina ne Dievo veikla, o ,,ilgesingas“ medžiagos troškimas pasiekti Dievą kaip grynąją formą.

Psichologijoje Aristotelis skiria tris sielos dalis; jos susijusios su sluoksninio gamtos sandara: vegetacine, arba augaline siela, juslinė, arba gyvulinė siela, bei protas, kuris būdingas tik žmogui. Siela kaip visetas yra kūno formos principas: 2 ,,siela yra. gamtos kūno, potencialiai turinčio gyvybę. aukščiausia entelechija“.

Žmogus turi protavimo galią, arba protingąją sielą. Sugebėjimas protauti teikia žmogui protą, kurio esamo dvejopo – pasyvaus ir aktyvaus. Žmogus yra gamtos dalis. Jis aukščiausia gamtos pasireiškimo forma, visos gamtos žiedas.

Aristotelio filosofija ne tik kitiems atvėrė kelius pasaulį tyrinėti moksliškai – pats Aristotelis daug padarė kurdamas atskirų tikrovės sričių tyrimo būdus ir metodus. Jis davė pradžia ne tik filosofijos raidai, bet ir mokslinei logikai ir biologijai.

1 MacIntyre A. [2000.] ,,Trumpa etikos istorija“ Vilnius: ,,Charibdė“. – P. 86

2 Kunzmann P., Franz-Peter Burkard, Wiedman F. [1999.] ,,Filosofijos atlasas“ Vilnius: ,,Alma littera“. – P.

Tomas Akvinietis (1225 – 1274), kelerius metus mokęsis pas Albertą Didijį, laikomas žymiausiu viduramžių sistematiku. Jis itin nusipelnė sujungdamas aristotelizmą ir Augustino pradėtąją krikščioniškąją tradiciją. XIX a. jo kūriniai buvo paskelbti krikščioniškosios filosofijos pagrindu. Iš gausių jo veikalų pirmiausiai paminėtini ,,Suma prieš pagonis‘‘ bbei ,,Teologijos suma, taip pat įvairūs traktatai ,,Questiones‘‘. Akvinietis daugiausiai domėjosi Dievo tema: 1,,Dievas yra absoliutas, visa ko pradžia ir pabaiga nėra tapatus nė vienam iš esamų dalykų – net mūsų mąstymas apie Dievą, netgi tikėjimas juo, nors iš labiausiai priartina žmogų prie Dievo neįveda į jį, o tik priveda, priartina“.Dievas ir yra tokia kokybė kuri skiriasi nuo visų esamų ir galimų būti daiktų tuo, kad jie visi turi tilpti jame, net materialumas ir racionalumas ir laisvumas – Dievas yra ir virš to kas materialu, ir virš to kas yra protiška, ir virš to kas yra vališka vadinasi yra viršdvasiškas. Dievo tobulumas yra ir egzistuoja kaip absoliutus gėris, kuris mūsų gali būti suprastas kaip galia – viena – absoliučiai viską suprasti ir antra – galia absoliučiai viską sugebėti padaryti. Kadangi Tomui priešingai negu mums naujųjų ir naujausių amžių žmonėms, tikrai yra ne tai kas materialu, o kas idealu. Dievas, kaip absoliutus idealumas yra vienintelė – gryna – tikrybė. Pasaulis yra Dievo valia iš nebūties iškeltas dalykas, kupinas tam tikros tvarkos, kurią lėmė tai, jog Dievas savo valia pasauliui reiškia tam tikru būdu – protingai.

Kelias Dievop yra dvejopas – tikėjimas ir žinojimas. Tai du to paties kelio tarpsniai.

Ginčai dėl mokslo ir tikėjimo vertės Tomo manymu, yra nepamatuoti, nes ir tikėjimas ir žinojimas neprieštarauja vienas kitam – yra netapatūs.

Religinis tikėjimas yra tiesų pripažinimas remiantis dieviškojo Apreiškimo autoritetu. Tai reiškia, kad Dievas apreiškė tiesą. Protu suvokiamas tik tiesos dalys. Jas Tomas vadina ,,tikėjimo preambulėmis‘‘. Tai Dievo buvimas ir kai kurie jo atributai žmogaus sielos nemirtingumas ir tam tikri moraliniai principai.

Dievo buvimo įrodymai:

• Turi būti pirmasis judintojas arba pirmoji visų daiktų priežastis. Tai yra Dievas.

• Kontingencija (atsitiktinumas) įrodo Dievo buvimą.

• Visų bbaigtinių daiktų kontingencija kildinama iš jų atsiradimo.

Pagrindinis skirtumas tarp Aristotelio ir Akviniečio yra ryšio tarp deskriptyvinių ir neracinių elementų analizė. Aristotelis aprašo dorybes ir mano, kad jos būdingos žmogiškajai prigimčiai; Akvinietis aprašo žmogiškosios prigimties normas ir tikisi rasti jų pavyzdžių konkrečių visuomenių žmogiškajame gyvenime. Akvinietis negali deskriptyvinės užduoties atlikti slapčia kaip Aristotelis, nes tiki pirmaprade nuodėme; norma yra žmogaus prigimtis – kokia ji turi būti, o ne kokia yra. Tačiau kadangi jam nepriimtini nei ankstesnis Augustino, nei vėlesnis protestantizmo įįsitikinimas visišku žmogaus troškimų ir pasirinkimo sugedimu, tai žmogaus prigimtį jis traktuoja tokią, kokia ji yra, kaip patikimą vedlį į žmogaus prigimtį tokią, kokia ji turėtų būti. Kaip krikščionis jis, kitaip negu Aristotelis, laiko žmogaus prigimtį vienoda visiems žmonėms. Nėra vvergų iš prigimties (Aristotelis manė, kad tokių yra). Be to dorybių lentelė yra kitokia. Nusižeminimas užima savo vietą; religija taip pat – ta prasme, kad ji gali atlikti tinkamo garbinimo veiklą. Tačiau Akviniečio mokyme svarbūs ne tiek konkretūs papildymai, kuriuos jis daro Aristotelio schemoje, norėdamas parodyti aristotelizmo lankstumą. Aristotelio koncepcijos gali pateikti racionalų pagrindą dorovės, kuri yra visiškai kitokia nei paties Aristotelio. Akvinietis iš tikrųjų rodo mums, kaip Aristotelio nukaltas koncepcijų grandis tarp dorybės ir laimės nuolat įgyja tie kas nori parodyti tas grandis nesigėrėdamas didingos sielos žmogumi ar nepripažindamas ketvirtojo amžiaus struktūros.

1 Romualdas O. [1988.] ,,Pasakojimai apie Filosofus ir Filosofiją“ Vilnius: ,,Vyturys“. – P. 82

IŠVADOS

Scholastika – tai ypatingas reiškinys filosofijos istorijoje. Ji gyvavo visoje ttūkstantmetėje viduramžių kultūroje. Ji nesibaigė kartu su vėlyvąja scholastika. Ji atgimdavo ir vėliau – Kontrreformacijos laikais, kaip neoscholastika atgijo XIX – XX a. Scholastika buvo filosofijos ir mokslo gyvavimo forma. Ji buvo tuometinio dvasinio gyvenimo kultūrinio ir ideologinio proceso apraiška. Scholastika per savo gyvavimo laikotarpį ne kartą buvo nukrypusi nuo ortodokcinės linijos ir suartėjusi su opoziciniais socialiniais sąjūdžiais. Dauguma scholastų sulaukė tragiško likimo. Kai kuriuos scholastus Bažnyčia paskelbdavo šventaisiais, o kai kuriuos – eretikais. Tačiau scholastika galėjo gyvuoti tol, kol rreliginės pasaulėžiūros žmogus buvo orientuotas transcendentiškai ir teocentriškai.

Related Posts