Kas man yra filosofija?

Home / Filosofija / Kas man yra filosofija?

Kas man yra filosofija?

. Prieš pradedant rašyti šį darbą įsivaizdavau, kad filosofija yra labai sudėtingas mokslas. Žinojau tik filosofijos pradininkus : Aristotelį, Platoną, Georgą Hėgelį.na ir tai, kad filosofijos lopšys – Graikija. Filosofija man buvo mokslas – protingų žmonių mokslas, įsivaizdavau, kad filosofuoti yra labai sudėtinga ir tai reikalauja daug žinių.

Visų pirma pradėdama rašyti šią esė nusprendžiau išsiaiškinti, kas yra toji filosofija. Nustebau! Antras man žinomas mokslas, kuris neturi konkretaus apibrėžimo, o gal tiksliau turi jų daug, bet niekas jjų nesugeba apibendrinti. Pirmasis toks man žinomas mokslas buvo politologija. Pasinėriau į filosofijos mokslo studijas, o tiksliau į pačios sąvokos studijas. Nuoširdžiai pasakysiu, kad tikrai nieko nesupratau, kol neperskaičiau frazės, kuri mane nukreipė teisingu ieškojimų keliu: „Filosofinis mąstymas visada turi būti pirmapradis. Kiekvienas žmogus privalo mąstyti pats.“ (2, 6psl. ) Ši frazė įstrigo mano pasąmonėje – aš patyriau kas yra filosofija. Supratau, kad net vaikystėje buvau susidūrusi su šiuo mokslu ir, galbūt, tai buvo pirmos mano savarankiškos studijos. Vienas iš ttokių pavyzdžių kai pirmą kartą skridau lėktuvu. Tada man buvo penkeri, o gal net ketveri metukai. Žiūrėjau pro mažą lėktuvo langelį ir niekaip negalėjau suvokti vieno dalyko. Tada mamos paklausiau: „mama, kur yra Dievas, kodėl aš jo nematau?“ Mama atsakė, kkad jis yra visur ir nematomas. Aš nesupratus vėl paklausiau : „kaip visur, juk sakei, kad Dievo karalystė yra danguje ir iš ten jis mato ką mes veikiame žemėje? Ką darome negerai ir už tai nubaudžia.“ Mamai sunku buvo išaiškinti biblines tiesas ketverių metų vaikui. Bet aš tai supratau savaip ir domėjausi pačia būtimi, supratau, kad ji nėra pati savaime, kad viska sukūrė žemėje dievas, kad jis gali nubausti, kad jis yra neapčiuopiamas. Aš visa tai žinojau, tačiau troškau jį pamatyti. Dievą aš suvokiau kaip būtybę, kuri yra galinga, gera, teisinga.

Iš filosofijos kilo visi kiti mokslai, todėl filosofiją galime vadinti mokslų mokslu. Viduramžiais tai buvo pats „rimčiausias“ mokslas. JAV ir daugelis kitų valstybių filosofijos garbei išlaikė tradiciją – diplomuose kkur rašoma specialybė, prieš ją rasime tokį užrašą – „phd. Chemistry“- filosofijos mokslų daktaras. Gaila, kad Lietuvoje išnyko ši tradicija. Šie veiksniai mums rodo, kad filosofija yra nepamiršta, kad iš jos kilo humanitariniai ir tikslieji mokslai.

Graikų kalbos žodis „filosofas“ (philosophos) yra žodžio sophos priešingybė. Jis reiškia „mylintis pažinimą (esmę)“. Ši žodžio reikšmė išliko iki mūsų dienų: tiesos ieškojimas, o ne tiesos žinojimas yra filosofijos esmė. Filosofuoti – tai būti kelyje. ( 2, 7psl. )

Filosofija – visuomenės sąmonės forma, siekianti rrasti bendruosius būties ir pažinimo principus. ( 3, 539 psl. ) Štai tokį abstraktų apibrėžimą pateikia enciklopedija. Man filosofija yra santykis su pasauliu, su gamta, mano pačios mąstymas apie tai, kas mane supa. (3, 525psl. )

Kiekvienas mąstytojas filosofiją aptaria vis kitaip. Platonas filosofiją suvokė kaip žmogaus dievėjimą, laikė ją ne tik pažinimo, bet ir būvimo būdu. K. Jaspersas teigė, kad filosofavimas yra pusiaukelė tarp Dievo ir leidimosi nebūtin. S. Bulgakovas teigė, kad filosofijoje neįmanoma nekelti klausimų ir neteikti atsakymų. ( 1, 5psl. )

Man filosofija nėra mokslas, tai tarsi gyvenimo būdas. Kiekvienas žmogus moka filosofuoti, nors to net ir nežino. Juk pasaulyje yra visko pusiausvyra: blogis ir gėris, gyvenimas ir mirtis. Lygiai taip kiekvieną dieną mes užduodame empirinius tiek filosofinius klausimus. Klausimai kyla iš abejonių, juk logiška, jei viskas būtu aišku, mes neklaustume. Platonas teigė, kad dievai nefilosofuoja, nes jiems esą nėra nieko abejotino. Žmogaus svajonė nuo senovės buvo priartėti prie dievų, tai atsispindi ir žymiausiuose kūriniuose. Pavyzdžiui, Getės Faustas, regi kaip aplinkui jį atsiveria gamta, kaip jis žvelgia į jos jėgų ir bruožų gelmę ir todėl sušunka: „ Argi ašen Dievas?“ Man daros taip šviesu!“ tai tik paaiškina kodėl Platonas filosofavimą ir laiko dievėjimo vyksmu.( 1, 4psl. ) Žmogaus pavydas ddievams atsispindi ir populiariam posaky: „žinau, kad nieko nežinau“. Žmonės nori, būti protingi, žinoti kuo daugiau, kad jiems kiltų kuo mažiau abejonių, bet iš viso to noro ir gautų žinių tik kyla vis nauji klausimai. Sunku pripažinti, kad žmogus niekad netaps dievu. Tokia jau jo pažinimo klystkelių ir abejonių dalia. Žmogus ir dievas transcendentiški. Riba tarp jų niekada neišnyks.

Senovės mąstytojai mums sako, kad objekto požiūriu filosofija yra dieviškųjų ir žmogiškųjų dalykų pažinimas, o tikslo požiūriu ji yra mokymasis mirti, laimės siekimas mąstymo stichijoje, artėjimas prie dievybės; pagaliau plačiausia prasme ji yra visokio žinojimo savižina, visų menų menas. Norėčiau pridurti, kad ji yra visų mokslų pradžia, neapsiribojanti kokia nors specialia sritimi. Ji padeda žmogui tapti pačiu savimi nebėgant nuo tikrovės. ( 2, 7 psl. )

Aš manau, kad filosofija yra žmogui būtina, nes ji visais laikais gyvuoja viešojoje nuomonėje, iš kartos į kartą perduodamuose priežodžiuose, viešpatauja įsitikinimuose, o visų pirma nuo pat istorijos pradžios – mituose. Nuo filosofijos neįmanoma atsiriboti. Kas filosofija atmeta, pats kuria tam tikrą filosofiją, nors šito ir nesuvokia.

Reziume negaliu pasakyti nieko konkretaus, nes pati filosofija ir yra nekonkretumo įsikūnijimas, begalės klausimų į kuriuos vis dar ieškoma atsakymų, begalės nuomonių. Ir ne gana to, vargu ar filosofai nnorėtų atsakyti į visus tuos klausimus, kurie iškyla, nes tada išnyktu pati filosofija. Kiek mąstytojų, tiek ir nuomonių. Bet iš čia kyla klausimas: Tada, kuri filosofija yra tikra? Hegelis pripažįsta kiekvienos filosofijos tiesą, kitais sakant, mano jas visas dalyvaujant vienoje ir amžinoje tiesoje, kuri yra visos filosofijos tikslas. Filosofija Hegeliui pirmiausia yra mintinis dalyko nagrinėjimas. Jis teigia, kad į“ įžengti į filosofijos žemę yra labai sunku, nes sąmonė, praradusi vaizduotę, pasijunta kaip be atramos. ( 4, 15 psl. )

Filosofijos reikšmė visais laikais buvo didelė. Sokratas, net teigė, kad “kas padoriai nefilosofuoja, nebus nė pats padorus“ bei „ žmogus, kuris gyveno tikrai filosofiškai, turėtų tik džiaugtis, ruošdamasis mirti.“ ( 1, 13 psl. )

Aš nemanau, kad filosofija yra ruošimasis mirčiai, tai greičiau noras suprasti mirties būtinybę, noras per trumpą žmogaus gyvenimą kuo labiau priartėti prie dievo.

Related Posts