Dorovės esmė

Home / Filosofija / Dorovės esmė

Platonas

Imanuelis Kantas

Antanas Smetona

Dorovės esmė

Dorovė – sudėtingas žmonių socialinio bei dvasinio gyvenimo reiškinys. Nelengva tikslai apibrėžti jos specifiką, atskleisti reiškimosi formas. Mėgindami nusakyti dorovės esmę, pirmiausia aptarsime jos sąvoką.

Dorovė – tai žmogiškųjų santykių sritis. Platonas skiria tris sielos pavidalus – protą, aistringą geismą ir nesutramdomus impulsus. Šiuos tris sielos pavidalus atitinka trys dorybės – išmintis, narsumas ir tvardymasis. Pati aukščiausioji darybė – teisingumas. Jis padeda kiekvienai sielos daliai atlikti savo funkcijas, sukurti tarp jų harmoniją ir tvarką. Kildindamas gėrį ir dorybes iiš tikrojo žinojimo, Platonas mato ir jų antipodą – ydas ir blogį – pažinimo netikrumą ir falšą. Išskyręs sieloje tris pradus, Platonas nurodė ir juos atitinkančias tris dorybes. Beliko surasti šių dorybių įkūnytojus tuometinėje graikų visuomenėje. Kurdamas idealios valstybės modelį, Platonas pastebi, kad sielos dalis ir jų funkcijas pagal savo prigimtį atitinka trys gyventojų sluoksniai: 1)filosofai, 2)kariai, 3)žemdirbiai, amatininkai.

Savimeilė, teigė filosofas, yra įgimtas blogis, pats didžiausias iš visų, nes skatina žmogų griebtis prievartos, begėdiškai siekti turtų ir garbės.

Erotu ortiniečiai vadino sstichišką ir aistringą jausmą. Platono Erotas – ne blogis, o gėris, nes meilė, pasak mąstytojo, galinti daugiau žmogų išmokyti negu giminystė, garbė ir turtai. Sugautas darąs ką nedora, žmogus nieko kito taip nesigėdys, kaip to, kurį myli. Platonas sielojasi dėl mmeilės nepastovumo, abejoja amžinos meilės priesaika. Filosofui patinka tokie papročiai, kurie padeda išbandyti meilės tvirtumą. Negarbinga greitai nusileisti, teigė Platonas, kaip negarbinga mylėti dėl pinigų ar politinės mylimojo galios. Čia geriausias bandytojas – laikas.

Ragindamas mylinčiuosius ugdytis didžią dorybę – susivaldymą, Platonas neragino jokiu būdu bėgti nuo Eroto. Tie, kuriuos Erotas paliečia, pasiekia didžios garbės, o tie, kuriuos aplenkia, skursta niekieno nežinomi.

Iš esmės laikydamas meilę gėriu, platonas randa joje tokių momentų, kurie apskritai daro žmogų išskirtinį gamtoje. Meilėje mąstytojas įžvelgia nemirtingumą.

Aptardamas meilės skirtumus – dorą ir vulgarią meilę, platonas kalba apie grožio ir bjaurasties skirtumą. Tatai filosofas iškelia ir parodo per nėščios moters savimonę. „Kai nėščia būtybė prisiartina prie grožio,- rašo Platonas,- ją apima linksmybė ir džiaugsmas, ji išsiskleidžia, gimdo ir lleidžia į pasaulį, o prisiartinus prie to, kas bjauru, paniūra, liūsta, susitraukia, nusisuka, užsiveria ir, užuot gimdžiusi, bodisi savo vaisiaus“. Moters troškimas grožio tuo yra svarbus, kad jis vaduoja ją iš didžių gimdymo skausmų. Ir žmogus mylėdamas labiausiai džiaugiasi, jei sutiko gražios, kilnios bei turtingos sielos derinį su gražiu kūnu. Ši kilnios sielos ir gražaus kūno harmonija – meilės idealas.

Ankstesnė filosofija žiūrėjo į žmogų per kosmoso, visatos, gamtos prizmę, o Kantas pažvelgė į pasaulį per žmogų, paskelbė jį vieninteliu absoliučiu ffilosofijos išeities tašku ir suformulavo svarbiausią filosofijos uždavinį – auklėti žmogų humanizmo dvasia. Filosofija, ypač praktinė, arba etika, turi išmokyti žmogų, kokiu reikia tapti.

Kantas įsitikinęs, kad patyrimu paremta dorovės teorija negali šio uždavinio įvykdyti, nes neįmanoma visai tikrai nurodyti nė vieno elgesio atvejo, kuris remtųsi vien moraliniais motyvais ir savo pareigos supratimu. Čia gali padėti tik aprioriniai (iki patyrimo žmogaus prote esantys) moralės principai. Juk „protas,- kaip teigia Kantas,- be nuolaidų reikalauja poelgių, kokių pasaulyje iki šiandien galbūt dar nebuvo, o kad jie gali būti, net labai abejotų tas, kuris viską grindžia patyrimu“.

Nors filosofas nesiekia tiesmukiškai aiškinti, kaip reikia elgtis, kad poelgis atitiktų dorovės dėsnį, vis dėlto aukščiausią moralės principą nustato eidamas nuo kasdieniško pažinimo prie aukščiausio principo apibrėžimo ir nuo čia vėl, tarsi leisdamasis „žemyn“ grįžta atgal – į kasdienišką pažinimą.

Kantas žmogaus veikloje ieško moralinio kriterijaus ir moralinio gėrio. Mąstytojas iš karto konfrontuoja su etikos tradicija ir atsisako maralinio gėrio ieškoti laimėje, susijusioje su valdžios, turtų, garbės, netgi sveikatos siekimu. Remdamasis laimės sąvoka, anot Kanto, protas nepajėgus susikurti visuotinių ir tvirtų moralės principų. Proto tikslas esąs kitas – ne laimės siekti, o sukurti valią. „Niekur pasaulyje, netgi ir už jo ribų, nėra tokio dalyko,- rašo Kantas,- kurį nepribojus bbūtų galima pavadinti geru, išskyrus vien tik gerą valią“. Jam gera valia yra tokia vertybė, kuri prilygsta brangakmeniui, žėrinčiam savaime. Todėl Kantas visur rūpinasi ne pačiais poelgiais, kuriuos jis mato, bet vidiniais jų principais. Jam moralė – ne pats poelgis, o poelgių santykis su valia.

Mąstantis žmogus yra laisvas nuo gamtinio būtinumo ir pavaldus tik savo proto sukurtiems privalėjimo dėsniams, kuriems jis paklūsta laisvai. Proto laisvė ir yra dorovės pagrindas, o dorovė – specifinis žmogaus bruožas.

Skelbdamas dorovę privalėjimu, dvasine prievarta, Kantas čia įžvelgia ir jos objektyvųjį principą – proto liepimą. Šį liepimą ar įsakymą filosofas vadina imperatyvumu. Visi imperatyvai įsako arba hipotetiškai, arba kategoriškai. Jei poelgis yra geras tik kažkam kitam kaip priemonė, tai turime reikalą su hipotetiniu imperatyvu: jei jis yra geras pats savaime, būtinas valiai, kuri pati savaime atitinka protą kaip savo principą, tai imperatyvas – kategorinis.

Hipotetinis imperatyvas nurodo būtinas priemones tikslui pasiekti ir nepriklauso nuo to, ar šis tikslas yra geras, ar blogas. Kategorinis imperatyvas įsako atitinkamai elgtis dėl to, kad poelgis yra objektyviai būtinas, nes jis yra pats sau tikslas. Jo esmė – žmogaus nustatymas elgtis būtent taip, kai reikalauja moralės dėsnis, neatsižvelgiant į galimas pasekmes. Todėl šis imperatyvas – ne meistriškumo (proto nurodymas, kokios priemonės yra ttinkamiausios tikslui pasiekti) taisyklė. Nėra jis ir išmintingas patarimas (tarkim, kaip elgtis, kad gyventum laimingai). Jis – dorovės imperatyvas, t.y. dorovės įsakymas (liepimas) arba dėsnis, nes „tam tikrą elgesį įsako tiesiogiai, neieškodamas jokio kito tikslo, kurį būtų galima pasiekti tuo elgesiu“. Kategorinio imperatyvo neriboja jokia sąlyga, nes jis – laisvas veiksmas.

Kantas iš tų nedaugelio praeities mąstytojų, faktiškai antrasis po Aristotelio, kurie tiek daug dėmesio paskyrė dorovės savitumo aiškinimui. Suformulavęs dorovės dėsnį kaip būdingą tik protingai būtybei, mąstytojas įtvirtino aukštesnę žmogaus, viduje apsisprendžiančio, paklūstančio pareigai ir sąžinei, sampratą. Dorovė – ne išorinis žmogaus atributas, o jo esmė, pagrindinis valingumo matas.

Antanas Smetona dorovę interpretuoja kaip žmonių bendravimo formą, glaudžiai susijusią su papročiais. Asmuo išvis negalėtų gyventi, jeigu būtų vienišas ir nebendrautų su kitais. Pakartodamas Aristotelio žodžius, jis teigė, kad jeigu žmogus nebendrautų, tai jis būtų ne žmogus, o gyvulys. Tik bendraujant ir susiklosto papročiai bei dorovė. Beje, nors papročiai ir dorovė yra tos pačios kilmės, tačiau papročių ir dorovės autorius netapatina. Papročiai – konkretūs sąlygotumai, jiems būdinga didelė įvairovė. Juk kiekviena bendruomenė ar net tauta turi skirtingus papročius. Gi dorovė labiau abstrahuota negu papročiai. Ji turi bendrą, visiems žmonėms būdingą turinį. Aptardamas dorovę, autorius įveda dorovinės sąmonės kategoriją. Jeigu žmogus elgiasi pagal

paprotį, tai dažnai jis elgiasi nesąmoningai. Dorovinė sąmonė remiasi laisva valia ir įsisąmonintu santykiu su kitais žmonėmis.

Vadinasi, doroviniai reikalavimai adresuojami tik žmonėms, kaip laisvoms ir protingoms būtybėms. Bet ne visi žmogaus poelgiai yra dorovės vertinami. Jei žmogus ką daro nelaisvai ar negalėdamas įsisąmoninti, tai neturi dorovinės prasmės.

Toliau A.Smetona teigia, kad dorovė yra abstrakčių normų sistema. Jeigu paprotys lemia didesnės ar mažesnės žmonių grupės elgesį, tai dorovė pasižymi visuotinumu. „Vestuvių, viešėjimo, pasveikinimo papročių gali būti labai įvairių. Tuo tarpu norma sakyti ttiesą (nemeluoti) yra visuotinė norma: tas dorovės dėsnis yra tolygus visur ir visuomet“.

Antanas Smetona ypač pabrėžia, kad dorovės esmę sudaro gėrio idėja. Visos dorovės normos tarpusavyje organiškai susietos vienu bendru ryšiu – daryti gera: „vienos reikalauja žmonių meilės, kitos teisumo ar atleidimo, ir visoms joms yra bendra, kad jos reikalauja gera“. Taigi, daroma pagrįsta išvada, kad dorovės turinį ir esmę sudaro gėrio idėja.

Etika, kaip mokslinė teorija, nepasikliauja vien savo pažintinėmis galimybėmis. Ji remiasi ir kitų, jai artimų humanistinių mokslų istorijos, eetnografijos, antropologijos, psichologijos pasiekimais.

Antanas Smetona, laikydamas etiką moksline teorija, atskiria ją nuo moralinės teologijos. Nesvarbu, kad moralinė teologija turi reikalą su dorove, bet ją interpretuoja ne moksliniu metodu. Didžiausias tarp jų skirtumas yra toks, kad jos semiasi žinias katra iš sskirtingų versmių: moralinė teologija iš viršgamtinio apreiškimo, etika, arba moralinė filosofija, iš gamtinės tiesos ir iš įgimto proto“.

Dorovės normų yra labai daug, ir nors jų turinys yra labai įvairus, visos jos sudaro vienumą, vieningą tvarką. Tvarka yra daugumos vienuma. Visoms dorovės taisyklėms yra vienas bendras pagrindas, vienas bendras dėsnis. Dėl to tą daugybę dorovės įsakymų galima aprėpti viena bendra pažiūra. Daug yra, pav., teisingumo normų, tvarkančių įvairų gyvenimą, bet jos yra vedamos iš bendros teisingumo idėjos; artimo meilės įsakymai ir aprėpia įvairius žmonių santykius, ir tie įsakymai vėl eina iš vienos bendros artimo meilės dėsnio. Taigi, visos dorinės normos yra suvedamos vienon bendron normon, visos jos sudaro vieną bendrą dorovės dėsnį.

Išvada:

Platono dorovės esmė – tai sielos harmonija ir tvarka.

Imanuelio Kanto ddorovės esmė – remiasi laisva valia žmogaus elgesyje ir įsisąmonintu santykiu su kitais žmonėmis.

A.Smetona pabrėžia, kad dorovės esmę sudaro gėrio idėja.

Visos dorovės normos tarpusavyje organiškai susietos vienu bendru ryšiu – daryti gera.

Literatūra: Juozas Udzila. Šimtas etikos mįslių

Antanas Smetona. Etikos mokslas

Related Posts