A. Maceina apie egzistencializmą

Home / Filosofija / A. Maceina apie egzistencializmą

TURINYS

1. Žodinėlis…………………………3

2. Įvadas…………………………4

3. Egzistencinė nuotaika…………………………5

4. Egzistencija kaip pašaukimas……………………….7

5. Egzistencijos praeinamumas……………………….8

6. Katališkasis egzistencializmas………………………10

7. Garbinimas kaip egzistencinė funkcija………………….10

8. Išvados…………………………12

9. Literatūra…………………………13

ĮVADAS

Egzistencializmas dar vadinamas egzistencine filosofija. Tai viena iš daugybės filosofinių srovių, kuri pagrindine savo vaga plukdina žmogiškosios egzistencijos klausimą.

Egzistencializmo filosofija, kurios pradininkas buvo Kierkegaard‘as, kone po šimtmečio vėl tapo aktuali. Apie 1930 m. ją atgaivino vokietis Heideggeris. Antrojo pasaulinio karo metu, daugiausia Sartre‘o dėka, ji paplito Prancūzijoje, o pasibaigus karui tapo dienos sensacija. Ji žengė Kierkegaard‘o pėdomis, tačiau principiniu klausimu nuo jo nutolo. Ši filosofija tapo skeptiška, iracionalių ir ppesimistinių to meto nuotaikų išraiška.

EGZISTENCINĖ NUOTAIKA

Mūsų dienų egzistencinė filosofija pagrininė žmogaus nuotaika, liečiančia jo būtį, laiko rųpesį. Rūpestis, nėra susirūpinimas kasdieniniu savo gyvenimu. Tiesa, jis, kaip ir kiekvienas kitas žmogaus nusiteikimas ar nusistatymas, gali prapulti pasaulyje, gali būti nutrauktas į kasdienybę ir virsti nesavu, vadinasi, esančiu tiktai žmogaus būtybės paviršiuje, bet nesiekiančiu jo gelmės. Taip gali atsitikti ir su rūpesčiu. Iš tikro šitaip su juo ne syk ir atsitinka. Ne sykį žmonės, kaip ta Evangelijos Morta, rūpinasi daugeliu, pamiršdami vvieną vienintelį dalyką, būtent: savo būtį ir savo likimą. Kai Kristus Kalno Pamoksle įspėjo žmones nesirūpiti rytdienos valgiu ir gėrimu, o Dievo Karalyste, Jis taip pat turėjo galvoje žmogiškojo rūpesčio prapuolimą pasaulyje ir paskendimą kasdieniniuose rūpesčiuose, sutelkenčiuose aplinkui fizinės gyvybės ppalaikymą. Vis dėl to savo esmėje rūpestis nėra kasdieninis ir paviršutiniškas. Jis yra, kaip sakėme, žmogaus būsena nebūties akivaidoje. Tai yra atsitiktinės būtybės būsena, būtybes, kuri gali nebūti ir toėl rūpinasi, kad būtų. Rūpestis todėl yra įaustas į pačią ontologinę žmogaus sąrangą. Jis išreišia nuolatos esančią nebūties grėsmę šitai atsitiktinei būtybei, kokia yra žmogus. Žmogus egzistuoja rūpindamasis, nes jis egzistuoja pripuolamai. Rūpestis kaip tik ir yra žmogaus noras šitoje pripuolamybėje išsilaikyti, nes pripuoplamybė visados yra gresiama išnykti, kadangi ji neturi pagrindo pati savyje.

Tačiau šalia rūpesčio, šalia šios plačios ir gilios egzistencinės nuotaikos, kurią taip labai pabrėžia dabarinis pasaulis, Jobo kyga kelia kitą nuotaiką, kuria yra būdingas žmogaus būvimas žemėje, būtent skundą. Visa Jobo knyga sakyte sako, kad žmogiškoji egzistencija yyra skurdi savo buvimi, užtat turtinga savo skundu. Ilgas Jobo susumastymas savo kančios akivaizdoje juk yra vienas ištisas skundas. (A. Maceina raštai III tomas, 1990, pusl. 497-498)

Skundas visados yra susijęs su kančia. Kančia yra skundo šaltinis, iš kurio jis išteka ir kuris jį maitina. Laimėje žmogus nesiskundžia. Džiaugsmas taip pat skundo nepažysta. Jobas irgi, kol gyveno paprastą, ramų gyvenimą, nesiskundė. Bet tos pačios priežastys parodo, kad ne kiekviena kančia žadina skundą. Skundas kyla tiktai iš žmogui per didelės ir nnesuvokia mos kančios. Todėl jis niekados nėra paviršutiniškas dejavimas, atsirandąs dėl fizinių skausmų, bet gilus žmogiškosios būties balsas. Skundas nėra tik grynas psichologinis pergyvenimas, bet ontologinis žmogaus gelmių atsiskleidimas. Juo prabyla ne nepatenkintas kasdieninis žmogaus gyvenimas, bet kančios paliesta, šitos kančios nebūtinta ir joje ligi nesusivokiamumo paklydusi pati žmogiškoji egzistencija. Skundas yra nykstančio žmogaus pagalbos šauksmas; žmogaus, kuris atsidūrė prie savo būties ribos ir kuris jaučia, kad pamažu, bet nesulaikomai slenka į nebūtį. (A. Maceina raštai III tomas, 1990, pusl. 499)

Skundo tad pagrinduose glūdi klausimas. Gali žmogus skųstis įvairiausiomis žodinės išraiškos formomis. Gali jis daryti priekaištų ar pasakoti savo kančią bei nelaimes. Tačiau visų šitų formų esmėje glūdi klaisimas. Skundas visados yra klausiamasis mąstymas. Net ir Rilke, kuris sąmoningai norėjo pasilikti egzistencijos ribose, stato klausimą: „Kas gi mus taip apgręžė?“ Bet skunde glūdįs klausimas nėra teorinis ir abstraktus. Tai yra egzistencinis klausimas. Jis nėra kuri nors loginė premisija, patiekta klausiamąja forma, iš kurios mes paskui silogistiniu būdu darytume išvadas. Ne, skundo klausimas yra klausimas pačia giliausia šio žodžio prasme. Skūsdamasis žmogus klausia ir tiktai klausia. Atsidūręs prieš nebūtį, jis nedaro jokių išvadų, nieko nesprendžia, bet tik klausia, klausia visa savo būtybe, visa savo egzitencija. Skundo klausimas yra ontologinis. Skųdamasis žžmogus patiekiasavo būtį ir ją atskleidžia. Skundas yra egzistencijos atvirumo išraiška. Štai kodėl skundo klausimas visados yra į ką nors nukreiptas. Loginis klausimas yra tiktai mąstymo priemonė. Jis nėra kreipiamas į kitą. Logiškai mąstydamas, žmogus pats klausia ir pats atsako. Tuo tarpu egzistencinis klausimas, būdamas mūsų būties patiekimas ir jos atskleidimas, savaime krypsta į Kitą, nes pats žmogus atsakymo, kaip buvome minėję, duoti negali. Skunde šitas kreipimasis kaip tik apsireiškia geriausiai. Mes skundžiamės ne sau patiems, bet kažkam Kitam, kas jau yra ne mes, bet kas mums gali atsakyti ir mus paguosti. (A. Maceina raštai III tomas, 1990, psl. 502-503)

Dabartinė egzistencinė filosofija nepriėjo aiškiai prie trancendencijos, galimas daiktas, dėl to, kad jis neatkreipė dėmesio į skundą. Ji susitelkė tiktai aplinkui rūpestį. Tuo tarpu rūpestis, tiesa, yra gili žmogaus nuotaika. Jis, kaip sakėme, atskleidžia žmogiškosios būties reliatyvumą, nes parodo jos nuolatinę galimybę nebūti. Vis dėl to rūpestis savo esmėje yra imanentinis dalykas. Jam visu svoriu tinka Rilke‘s posakis, kad mūsų akys yra tarsi apgręžtos – „wie umgekehrt“, – nes susirūpinusios akys žiūri į savo rūpesčio objektą, kuriuo yra mūsų pačių egzistencija. Rūpesčio vedami mes susitelkiame aplinkui save. Rūpestis nesuponuoja kito, kuris būtų sudėtinis jo paradas. Rūpestis palieka žmogų vieną su ssavimi. Štai kodėl dabarties egzistencinė filosofija, padariusi rūpestį pagrindine žmogaus nuotaika, nepajėgė peržengti egzistencijos ir nerado nieko, kas tikrai būtų anapus žmogiškosios būties. Tuo tarpu skundas kaip tik atveria aną anapusinę Būtį. Skundas kaip minėjome, neišsitenka egzistencijoje, nes skundimasis sau pačiam ar kitai tokiai egzistencijai yra neprasmingas. Pati skundom sąvoka suponuoja kažką Kitą, kam skundžiamasi ir kas yra jau nebe egzistencija. Atsiremdamas tiktai į rūpestį, egzistencinis mąstytojas žvekgia tik į save. Gali jis savo rūpestyje laikytis herojiškai, gali savo negalią pergalėti, nebūtį priimti šaltai ir net su tam tikra meile: amor fati. Tačiau visados jis pasilieka vienas su savimi. Grynas rūpestis apstato laisvą išėjimą, jei čia vėl panaudosime vaizdingus Rilke‘s žodžius, tarsi kilpomis, ir todėl jo vedami mes visados žvelgiame atgal ir niekados negalime išeiti iš savęs: „nie hinaus“ (aštuntoji elegija). Tuo tarpu atsiremdamas į skundą, kuris yra nė kiek ne mažiau reali žmogaus nuotaika kaip ir rūpestis, egzistencinis mąstytojas peržiangia save ir pasiekia trancendenciją, kuriai skundžiasi ir iš kurios laukia išganymo. Iš rūpesčio kyla vienišas ir šaltas heroizmas. Iš skundo kyla dviasmeninis, vidinis santykis su trancendencija, arba religija. Skundas rūpesčio neneigia. Greičiau jį atbaigia nurodydamas, kas žmogui gali padėti jo susirūpinime. Skundas pralaužia rūpesčio uždarumą ir išveda jį

į tikras žmogiškosios egzistencijos platumas. Egzistencinė filosofija, neįėmusi į savo analizes skundo, neatskleidė žmogiškosios egzistencijos visoje jos platumoje ir tuo pačiu nepatiekė pilnutinio žmogiškosios būties vaizdo. Egzistencinės filosofijos žmogus rūpinasi, bet nesiskundžia. Jis yra herojiškas, bet ne religiškas. Tačiau tuo pačiu jis yra netikras žmogus, nes konkretus, šios žemės žmogus visados skundžiasi ir tuo pačiu visados yra apspręstas trancendencijai, nors jos savo protu bei valia nepripažintų. Rūpestis atveda žmogų ligi kraštinių situacijų ir čia sudūžta, nes šių situacijų jis pergalėti nnepajėgia. Tada prasideda skundas. Todėl konkriačiame savo išvystyme rūpestis yra tiktai įvadas į skundą. Visu pločiu egzistencija atsiskleidžia tiktai skųsdamasi. Šiuo atžvilgiu Jobo knyga papildo žmogaus vaizdą vienu iš esminių jo egzistencijos pradų, būtent skundu. Apie rūpestį Jobas nekalba. Tiesa, jo susimąstymas yra rūpesčio vedamas. Kančioje nebūtintas, jis rūpinasi būti. Bet šitas jo rūpestis jau yra virtęs skundu. Jobas skundžiasi ir tuo pačiu atveria savo būtį trancendencijai, vadindamas ją savo išganymu. Jobo knygoje todėl žmogiškoji egzistencija yra pilnutinė. Žmogaus imanentiškumas ččia yra pergalimas atsivėrimu trancendencijai. Štai dėl ko Jobo knyga yra religinė pačia savo esme, pačia žmogiškosios egzistencijos samprata. Keldamas skundą kaip pagrindinę egzistencinę žmogaus nuotaiką ir šiuo skundu atverdamas savo būtį, Jobas tuo pačiu kelia Dievą kaip pagrindinį veiksnį žžmogaus gyvenime ir religiją kaip pagrindinį žmogaus apsisprendimą.

Skundas, būdamas esmėje kreipimasis į Kitą, visados suponuoja šitojo Kito atsakymą ir paguodą. Skundas ir paguoda yra koreliatyvios sąvokos, papildančios viena kitą ir viena kitą paaiškinančios. Kas skundžiasi, tas ieško paguodos, ir kas į skunda atsako, tas paguodžia. Paguoda yra toks pat gilus egzistencinis aktas, kaip ir skundas. (A. Maceina raštai III tomas, 1990, psl. 505-506)

Egzistencinė tad nuotaika yra sunki, nes ji yra skundas. Bet ji nėra beviltiška, kadangi ji yra paguodžiama. Egzistencijos atvirumas trancendencijai yra visados viltingas. Patiekęs skunde savo būtį, žmogus pasitiki, kad Dievas jį atgaivins ir iš naujo įbūtins, įprasmindamas jo gyvenimą ir jo kančią. Trancendencija yra tasai švyturys, pagal kurį žmogus susivokia audringoje savo egzistencijos jūroje. Dabartinė eegzistencinė filosofija yra tamsi todėl, kad ji šitokio švyturio neturi. Jos žmogus yra paliktas egzistencinėse audrose pats vienas. Jis nesiskundžia, nes neturi kam skųstis. Užtat jis nesulaukia nė paguodos. Visas jo gyvenimas pasilieka neperregiama tamsa ir kova. Viltieas jis neturi, nes jis neturi jos kuo pagrysti ir neturi ko laukti, nes savo būties jis nepalieka ir egzistencinio klausimo nepastato. Todėl jis herojiškai grumiasi su jį supančia tamsa, bet šitas heroizmas jį stumia į neišvengiamą ir būtina pralaimėjimą. Egzistencinės filosofijos žmogus yyra ryžtingas, bet ryžtingas tiktai pralaimėjimui, kuris yra nuoseklus kiekvienos pačiai sau vienai paliktos egzistencijos likimas. Štai kodėl nepasisekimas (das Scheitern) yra viena iš pagrindinių šios filosofijos sąvokų. Tuo tarpu Jobo knygos žmogus pralaužia savo egzistencijos sritis. Todėl šito žmogaus egzistencinė nuotaika pasidaro viltinga, nors ir nenustoja savo sunkumo, kuris apsireiškia skundo forma. Mes skundžiamės, nes mes kenčiame; kenčiame visur ir visados. Bet mes skundžiamės ne sau patiems, ne kitiems tokiems pat kenčiantiems, o Dievui, sykiu žinodami, kad Jis bus mūsų išvaduotojas. Egzistencijoje mes paguodos nerandame. Tai tiesa. Užtat mes ją randame transendencijoje. Todėl mūsų atvirumas trancendencijai yra susijęs su mūsų būties sąranga. Jis yra įaustas į mūsų būtį. Skundas yra šito atvirumo ženklas. Gyvendami skundu kaip pastovia ir nuolatine egzistencine nuotaika, mes parodome, kad mes trancendencijai esame taip pat nuolatos atviri. (A. Maceina raštai III tomas, 1990, psl. 512-513)

EGZISTENCIJA KAIP PAŠAUKIMAS

Ieškodami vaizdo, kuriuo Jobas išreiškia žemiškosios egzistencijos pobūdį, nerastume geresnio kaip žmogaus gyvenimo palyginimas su karo tarnyba. „Argi žmogui nėra skirta karo tarnyba žemėje?“ – klausia Jobas. Ir kitoje vietoje teikdamas, kad mirusio žmogaus negalima prikelti, jis pastebi: „Aš visas savo karo tarnybos dienas lauksiu, kol ateis mano atgaivinimas“. Tai nėra tik metaforiniai posakiai. Tai gili ontologinė tikrovė. KKaro tarnybos vaizdu Jobas mėgina išreikšti pagrindines egzistencijos savybes. Šis simbolis Jobo lūpose suima savin esminius egzistencijos pradus, sujungia juos į vieną visumą ir ją konkrečiai pastato prieš mūsų akis. Karo tarnyba virsta simboline egzistencijos funkcija. Kas tad glūdi šiame simbolyje? Kokie aktai sudaro egzistencijos reiškimąsi, jeigu yra karo tarnyba? Kokios pareigos laukia žmogaus šioje tarnyboje?

Jau esame sake, kad egzistencinė žmogaus nuotaika yra skundas. Taip pat minėjome, kad skundas yra visados kreipimasis į ką nors ir kad šitas kas nors iš tikro yra trancendencija. Tačiau, be šio „į ką nors“, skunde glųdi dar ir kitas pradas, būtent dėl ko. Žmogus skundžiasi ne tik kam nors, bet ir dėl ko nors. Jis skundžiasi, kad kažko neteko, kad kažkas jam buvo atimta, kad kažkas jam buvo suardyta. Skundas visados yra apiplėšto žmogaus šauksmas; apiplėšto pačioje savo būtyje. Vėliau kalbėsime apie tai, kad Jobas prakeikia savo gimimo dieną, linkėdamas jai virsti tamsybėmis ir niekados neišvysti aušros. Ten matysime, kad gimimo dienos prakeiksmas yra ne kas kitas kaip egzistencijos nevertingumo išsiveržimas. Tačiau, iš kitos pusės, šis prakeiksmas parodo, kad egzistencija pasidarė nevertinga kaip tik dėl to, kad joje kažkas žuvo. Kančia nebūtino žmogų. Ji atvedė jį prie egzistencijos ribos. Kančioje atsidūręs žmogus ddar yra. Tačiau jis nebe taip yra kaip seniau. Jo egzistencija yra pakitusi. Ji yra pasidariusi skurdesnė negu pirma. Žmogus yra pradėjęs mažiau būti. Jis yra sumenkęs. Todėl egzistencija ir yra pasidariusi nevertinga. Todėl žmogus ir skundžiasi, prakeikdamas savo gimimo dieną. Gimimas buvo pastatęs jį į kažkokį kitą kelią negu tasai, kuriuo jį nuvedė kančia. Kančia užtvėrė šitą gimimo nurodytą taką. Ji atėmė tai, ką gimimas buvo davęs. Todėl Jobui ir atrodo, kad geriau būtų buvę visiškai negimti, vadinasi, nieko negauti, negu gauti ir paskui būti apiplėštam. Gimimo dienos prakeiksmas savo esme yra nurodymas, kad žmogui gimimu yra kažkas duota, kas yra daugiau negu tik grynas būvimas. Atsikreipimas į gimimo dieną yra atsikreipimas į šitąjį daugiau ir gailestis, kad žmogus jo neteko. Gimimo prakeiksmas yra sykiu gimimo teigimas, teigiant sykiu ir tai, kas iš gimimo kyla. Kas tad yra gimimas egzistencijos šviesoje? Ką jis atneša žmogui, ko šis paskui gailisi netekęs ir dėl ko jis taip giliai skundžiasi, kad net nori išnykti kaip Jobas? Kokios reikšmės egzistencijai turi ši gimimo duota dovana?

Gimimas ir mirtis yra du stipriausi šviesosvaidžiai, kurių sankryžoje esti vykdoma mūsų egzistencija. Tai yra du taškai, kurie be galo tolsta vienas nuo kito, tačiau kurie abu meta

tam tikros šviesos mūsų gyvenimui. Juodu abu uždaro mūsų egzistenciją. Juodu abu pastato žmogų nebūties akivaizdoje. Tačiau egzistencijai juodu turi labai skirtingos reikšmės. Priešais mirtį žmogus stovi vienišas. Mirties akimirką jo gyvenimas jau yra praėjęs. Galėjo jis būti vienoks ar kitoks; gali jis mirties valandą jam teikti džiaugsmo ar skausmo, bet kiekvienu atveju jo jau nebėra. Jis pasiliko praeityje. Jo nebegalima nei pakeisti, nei iš naujo gyventi. Mirties momentą žmogus esti išvelkamas iš objektinių buvimo formų ir pasilieka pats vienas ssu savuoju Aš. Jam palieka tik subjektyvinis jo nusistatymas, tik jo elgsena, kuria jis priima mirtį, ją pergyvena ir kuri, krikščioniškai kalbant, apsprendžia tolimesnį pomirtinį jo likimą. Todėl ta filosofija, kurios centre stovi mirtis, savaime virsta žmogaus nusistatymų filosofija. Mano santykis su mano mirtimi čia pasidaro pagrindinė problema. Kaip aš priimsiu mirtį ir kokios reikšmės ji turės? Kokios prasmės ji jau dabar turi mano tebesitęsiančiam dar gyvenimui? Kaip aš turiu šį gyvenimą tvarkyti, kad mirties prasmė būtų atskleista ir įvykdyta? ŠŠtai klausimas, į kuriuos stengiasi atsakyti mirties filosofija. Atsakymai savo turiniu gali būti įvairūs. Tai priklauso nuo metafizinių pažiūrų į patį žmogų. Tačiau visus šiuos atsakymus mirties akivaizdoje riša viena formalinė jungtis: žmogaus elgsena. Mirties akivaizdoje ir egzistencijoje, kuri būna mmirties akivaizdoje, žmogaus elgsena yra pagrindinis ir lemiamas dalykas. Todėl mirtis ir sutelkia žmogų prie jo paties. Egzistencija mirties akivaizdoje virsta rūpesčiu dėl savojo Aš. (A. Maceina raštai III tomas, 1990, psl. 513-514-515)

Visa tai, kas yra ne mūsų Aš, visa tai, kas yra šalia mūsų, mes vadiname pasauliu. Pasaulis, kaip teisingai iškėlė egzistencinė filosofija, yra ne tik ta tikrovė, kuri mus apsupa iš viršaus, bet ir mūsų pačių paprastasis buvimas, apsireiškiąs mūsų pergyvenimais, jausmais, polinkiais, pomėgiais; žodžiu, visu psichiniu ir fiziniu mūsų gyvenimu. Visa tai, kas yra ne-Aš, yra pasaulis, nepaisant ar šis ne-Aš bus mums iš viršaus, ar gyvens pačioje mūsų būtybėje. Visa tai yra šalia giliausiojo mūsų Aš. Visa tai todėl ir yra daiktas, kuriam esame apspręsti iir kurį paverčiame savo veikimo laiku. Egzistencija yra apspręsta pasauliui. Heideggeris teisingai šį apsprendimą vadina „buvimu pasaulyje“ – „In-der-Welt-sein“ – ir jame mato išeities tašką, kuriuo turi prasidėti būties analizė. Buvimas pasaulyje anaip tol nėra erdvinis buvimas. Tai ontologinė žmogiškosios būties būsena. Žmogus būna pasauliškai, vadinasi, pagal pasaulio prigimtį ir jo reikalavimus. Jis niekad negali pasaulio palikti ir egzistuoti taip, tarsi šalia jo nieko nebūtų. Pasauliškas žmogaus būvimas yra viena iš esminių ir nepakeičiamų jo situacijų. Pasaulis sudaro sudedamąją egzistencijos ddalį. Būdami apspręsti daiktui, mes tuo pačiu esame apspręsti pasauliui, kuris yra ne kas kita kaip daikto išsiskleidimas ir jo pilnatvė. (A. Maceina raštai III tomas, 1990, psl. 521)

Egzistencija, būdama pašaukimas, suima savin du pradu: veikimą pasauliyje ir budėjimą savyje. Pasaulyje mes turime atlikti tam tikrą uždavinį sugaudami žemę ir ją perkeisdami. Tik šio uždavinio atlikimu mes paprastą, iš trandencijos gautą buvimą paverčiame egzistencija, vadinasi, žmogiškuoju buvimu. Tačiau mums šį uždavinį vykdant, garso tamsioji iracionalinė mūdų pačių pusė, galinti mus nuvesti tolyn nuo mūsų pašaukimo, mus prapuldyti pasaulyje ir galutinai atitraukti nuo Dievo. Užtat mums yra reikalo budėti saugojantis pačių savęs. Veikimas ir budėjimas pasidaro pagrindinės mūsosios karo tarnybos pareigos. Mūsų egzistencija esti vykdoma veikimo ir budėjimo įtampoje. Todėl ji yra ne tik džiaugsminga, bet ir sunki; ne tik mūsų kuriamojo sakymo laikas, kaip nori rilkė („heir ist des Saglichen Zeit, hier seine Heimat“), bet sykiu ir budėjimo valanda, kaip mus įspėjo Šv. Petras. (A. Maceina raštai III tomas, 1990, psl. 529)

EGZISTENCIJOS PRAEINAMUMAS

būdama pašaukimas, kurio esmę sudaro veikimas pasaulyje, egzistencija tuo pačiu virsta tapsmu. Ji nuolatos esti vykdoma ir todėl nuolatos kinta, nuolatos kuriasi, nuolatos teka. Egzistencijai tinka žinomas Heraklito posakis, kad du kartu negalima įbristi į tą ppačią upę. Mūsų gyvenimas teka kiekvieną momentą vis tolyn, ir mes negalime du kartu išgyventi to paties akimirksnio. Mes negalime susigrąžinti to, kas jau praėjo. O mums praeina visa: mūsų nuotaikos ir įspudžiai, mūsų mintys ir mūsų pasiryžimai, mūsų meilė ir mūsų džiaugsmas, galop pati mūsų; būtis. Antroji Rilkes‘s elegija kaip tik yra skirta šiam egzistencijos praeinamumui išreikšti. Rilke, kaip minėjome, vadina angelus veidrodžiais, kurie susisemia savo pačių išspinduliuotą grožį atgal į savo veidą ir tuo pačiu nepraeina. Jų būtis gryžta jiems atgal. Tuo tarpu mes save iškvėpuojame kiekvieną akimirką. Mūsų būtis garuoja tarsi rytmečio rasa, tarsi „karštis nuo šilto valgio“. O jeigu kas nors, Rilke‘s teigimu, mums sakytų, kad štai „šis kambarys, pavasaris tavimi pasipildo“, vadinasi, pasiima iškvėpuotą mūsų būtį ir ja gyvena, tai kas iš to: „jis negali mūsų sulaikyti“. Labiausiai stengiasi nepraeiti besimylintieji. Jie nori jausti „gryną pastovumą“. Todėl savo glėbiasčiavimuose jie pažada amžinybę. Tačiau po pirmūjų baimingų žvilgsnių, po ilgesingo pažvelgimo pro langą, po bendro pasivaikščiojimo po sodą „ar jūs, besimylintieji, dar esate?“ – klausia Rilkė. „Kai jūs vienas kitą pakeliate ir pridedate ir pridedate prie lūpų – gėrimą prie gėrimo, – o, kaip labai gėrėjas ištrūksta iš savo veiksmo“. Ir atrodo, kad visa yra lyg iir susitarę nuslėpti nuo mūsų šį praeinamumą. „Medžiai yra, mūsų gyvenamieji namai dar tebestovi. Tik mes traukiame pro jų šalį tarsi oro pasikeitimas. Ir visa yra susimokę mums tai nutylėti, pusiau galbūt ir gėdos, pusiau dėl neapsakomos vilties“. Pasaulis tarsi gėdijasi gėdijasi šio žmogaus praeinamumo ir todėl savo pastovumu mums jį pridengia. Iš kitos tačiau pusės, pasaulis šiame žmogaus praeinamume regi neapsakomą savo viltį per žmogų išsivaduoti iš savo būsmo, sustingusio, kieto, nekintančio, todėl nieko nepralaiminčio, bet sykiu ir nieko nelaiminčio. Žmogus yra šiuo atžvilgiu neapsakoma pasaulio viltis, viltis būti perkeistam žmoguje ir per žmogų. Galbūt šita prasme Rilke devintojoje elegijoje ir sako, kad žemės noras ir svajonė yra „neregimai mumyse prisikelti“. Vis dėl to šita viltis yra tolimas dalykas. Kol ji įvyks, mes ne tiek esame, kiek tampame. Egzistencija pasidaro praeinanti pačia savo prigimtimi. Būdama veikimas, ji niekados nėra visa kartu. Ji esti vykdoma dalimis. Ji atena iš ateities ir eina į praeitį, nepasilikdama nė vieką akimirką dabartinė. Savo gyvenimo mes niekados neturime: neturime ne tik viso iš sykio, bet iš viso jo neturime, nes jis nuolatos teka. Jis iš nežinomybės ateina ir nežinomybėje dingsta. Praeinamumas virsta mūsų būsena: mes būname praeidami. Mūsų gyvenimas yra nuolatinis atsisveikinimo mostas.

(A. Maceina raštai III tomas, 1990, psl. 529-530-531)

nuolatinis egzistencijos praeinamumas nurodo į ypatingą jos ryšį su laiku. Mes praeiname todėl, kad laikas sudaro vieną iš pagrindinių mūsų būties apsprendimų. Egzistencinė dabarties filosofija atkreipė dėmesį į žmogaus santykį su laiku ir parodė, kad žmogus gyvena laike ne viršinio buvimo prasme, bet kad laikas priklauso prie vidinės jo sąrangos; kad žmogus giliausia savo esme yra apspręstas laikui. Ne tiek žmogus gyvena laike. M. de Munnynckas yra pasakęs, kad „trunkąs dalykas (une cchose durable) neturi egzistencijos visoje platumoje“. Kitaip sakant, tai, kas įvyksta, neegzistuoja visas kartu. Jo egzistencija nėra suimta į vieną buvimo tašką, bet ištiesta laike. Ji yra išviniojama tarsi drobė. Laikas tuo būdu darosi įvykstančios egzistencijos būsena. Tačiau kadangi žmogaus egzistencija esmingai yra įvykdimas, todėl ji yra esmingai ir susijusi su laiku. Laikas nėra žmogui atsitiktinis dalykas; pati jo egzistencija yra laikas, nes ji yra įvykdimas ir veikimas. Iš to egzistencinė filosofija padarė išvadą, kad žmogus yra apbrėžta ir baigtinė bbūtybė iš esmės. Laikas yra žmogaus baigtybės išraiška. Tai, kas būna laike ir per laiką, savaime baigiasi. Nuolatinis mūsų praeinamumas yra ne kas kita kaip mūsų išsibaigimo, Rilke‘s žodžiais kalbant, iškvėpavimo ir išgaravimo ženklas. Mes praeiname ne ta prasme, kad mmes keistume situacijas patys pasilikdami, bet kad mes dylame savo būtyje: pati mūsų būtis išsibaigia. Kiekviena egzistencijos įvykdimo akimirka yra sykiu ir šios egzistencijos netekimas. Turėdami egzistenciją savo rankose, mes sykiu jaučiame, kad ji iš jų teka tarsi vanduo iš rieškučių. Ir sulaikyti jos mes negalime. Mūsų rankos tam yra per mažai sandarios. (A. Maceina raštai III tomas, 1990, psl. 532-533)

KATALIŠKASIS EGZISTENCIALIZMAS

dievo niekas dar nėra sutikęs, tik visi spėja, kad Jis yra. Jeigu sutiktų, tai pajustų Dievo didybę egzistenciškai. Žmogui reikalingas Dievas, kuris jį būtų pašaukęs į buvimą, jį išlaiko, todėl, kad jis neturi savyje tinkamo pagrindo egzistuoti. Dievo negalima paneigti, jis yra absoliučiai tikras, bet yra abstraktus, nes Dievas yra loginio protavimo išvada. Loginiu keliu prieitas Dievo pažinimas yyra nereliginis, bet metafizinis. Kadangi jis nepaliečia žmogaus vidaus, dvasios, nepakeičia jo asmenybės, todėl jis nepažadina tikėjimo. Mes spėjimą, kad yra Dievas nesusiejame su savo egzistencija, todėl ir neturime religijos. Kad Dievas taptų mūsų egzistencijos pagrindu, mes turime Dievą sutikti, jį pajausti. Dievas – konkreti galybė, kurioje mes patys esame. Egzistenciniame susidūrime patirtas Dievas jau yra mūsų Dievas. Ir tai jau yra ne tik metafizinis, bet ir religinis Dievo pažinimas. Žmogus su Dievu susitinka savo egzistencijoje. Egzistencinis mastymas yra klausimas, kkreipiamas į trancendenciją. Visi pagrindai, egzistenciniai žmogaus aktai savo esme yra religiniai aktai. Egzistenciškai mastyti, reiškia klausti trancendencijos, skūstis egzistenciškai, reiškia skūstis trancendencijai.

Žmogaus akys yra apgręžtos, skirtingai nei gyvulio. Tai reiškia, kad žmogus nugręžtas nuo pasaulio, bet atgręžtas į Dievą. O gyvulys žiūri į pasaulį. Tik žmogus gali matyti Dievą veidas į veidą. Žmogus yra religinė būtybė savo esmėje. Religiškumas yra pats pagrindinis žmogaus egzistencijos reiškimasis. Žmogus yra sukurtas panašus į Dievą, tam, kad Dievą rodytų. Nustoti nuo Dievo – nustoti nuo savo egzistencijos. Jobo egzistencija yra ypatingai atvira trancendencijai. Visuose jobo apmastymuose Dievas užima centrinę vietą. Jis savo nelaimes pergyvena kaip Dievo persekiojimą. Kančia išryškina Dievo aiškumą. Laiminga egzistencija yra užgošta kasdienybės, o dievo paveikslas prigęsta. Vienintelis egzistencijos pagrindas yra trancendencija. Religinis žmogus pateikia save visą, koks jis yra, ir jis nėra anaiptol šventasis. Religinio žmogaus egzistencija atgręžta į Dievą.

Gyvenimas to, kuris nesurado savojo pašaukimo yra be galo skurdus ir visiškai nepastebimas. Tokiu atveju žmogus pradeda trokšti mirties, o tai rodo, kad egzistencijos mes ilgimės tol kol ji yra vertybė. Jobas mirtį vaizduoja, kaip nepaprastai džiaugsmingą dalyką. Mirtis nuvargusiems teikia šviesos ir gyvenimo tiems, kurie sieloje yra nusiminę. Taip gyvendamas žmogus paprasčiausiai egzistuoja, o egzistavimas be objektyvinio ttikslo, kaip tik yra tai kuo žmogus nori atsikratyti. (A. Maceina „Jobo drama“)

GARBINIMAS KAIP EGZISTENCINĖ FUNKCIJA

Garbinimą šv. Pranciškus padarė savos maldos centru. Būdamas esmėje tas pat, kas ir Dievo reiškimas arba vaizdavimas žmogiškaja būtimi, garbinimas savaime yra mūsosios egzistencijos centras. Žmogiškai būname mes tiek, kiek garbiname. Garbinimu mes vykdome objektyvinę savo paskirtį ir išleidžiame savo prigimtį. Garbinimas yra pagrindinis ir centrinis mūsų būvimo aktas. Todėl kam Viešpaties paveikslas ryškiai spindi, tam garbinimas visiškai savaimingai virsta visos jo egzistencijos aktu. Jis nėra jam pašalinis ar antraeilis, bet centrinis ir pirmaeilis, nes ir Dievas mums yra centrinis ir pirmaeilis. Būdamas visas susitelkęs aplinkui Viešpatį, Juo tepasitikėdamas ir Juo vienu tegyvendamas, šv. Pranciškus tapo savo būtyje vienu ištisu garbinimo aktu, kuris Dieva reiškė kiekviena šventojo mintimi, kiekvienu jo žodžiu ir kiekvienu jo veiksmu. Garbinimas Asyžiaus šventajam buvo ne priedas prie buvimo, bet pats jo buvimas. Štai kodėl ir garbinamoji malda, tarsi regimas ontologinio garbinimo apsireiškimas, šv. Pranciškui buvo tokia nuolatinė, tokia centrinė, tokia gili ir nuoširdi. Ji plaukė iš pačios garbinančios jo būtybės. Ji buvo jame gyvenančio Dievo išsakymas – uždegantis, kaip ir pats Viešpats.

Iš kitos pusės, garbinimas slypi ir šv. Pranciškaus džiaugsmo šaltinis. Jau esame sakę, kad Asyžiečio džiaugsmas, ttaip labai jam būdingas, buvo esmingai religinis, vadinasi, kilęs iš krikščionybės, kaip išganymo religijos. Tačiau išganymas ir yra ne kas kita, kaip Dievo garbės atstatymas. Paskutinės Vakarienės metu Jėzus, pakėlęs akis į dangų, tarė: „Tave. aš pašlovinau Tave žemėje, baigdamas darbą, kurį Tu man pavedei padaryti“. Tėvo pagarbinimas buvo Kristaus pasiuntinybės uždavinys; tačiau pagarbinimas ne žoddžiu, bet Jam pavestu darbu, būtent, žmonijos išganimu. Tėvas Kristaus buvo pagarbintas tuo, kad žmogus buvo išganytas, kad jame buvo atstatytas nuodėmės sužalotas Viešpaties paveikslas, kad žmogus vėl pradėjo spindėti Dievu, vėl pradėjo savo būtimi jį reikšti bei vaizduoti. Kitaip tariant, išganymu žmogus tapo atstatytąja Tėvo garbe. Kaip tik todėl išganymas ir yra kūrinijos džiaugsmo šaltinis. Būti dievo garbe juk reiškia būti tokiu, kokiu žmogų Kūrėjas yra numatęs amžinuosiuose savo planuose. Garbinimas neša mūsų esmę. Garbinti reiškia šią esmę išskleisti taip, kad mūsoji tikrovė sutaptų su dieviškuoju mūsų pirmavaizdžiu. Būdami apspręsti Dievo garbei savo sąrangoje, garbinimo aktu mes šį apsprendimą įvykdome savo konkretybėje ir tuo būdu sutabdome ją su josios idealu. Garbinimu mes pasiekiame savo pilnatves, iš kurios kaip tik trykšta džiaugsmas, nes džiaugsmas visados yra jausminis būties pilnatvės pergyvenimas. Mes džiaugiamės tada, kai jaučiamės esą pilnutiniai. O pilnitiniai mes jaučiamės kaip tik garbinimo akte.

Kas garbina, tas džiaugiasi, nes tas iškelia į savo būties regimybę neregimai jame gyvenantį Dievą. (A. Maceina „Saulės giesmė“, 1991, psl. 417-418-419)

IŠVADOS

Egzistencializmu šiandien vadinama toji filosofijos srovė, kurios problemų esmėje stovi ne tik amžinoji žmogaus problema, kiek laikinas ir žemiškas jo būvimas. Kai žmogus pradeda suvokti pats save, jis užduoda pats sau klausimą, kam ir kodėl jis egzistuoja? Kodėl būtent jis, o ne kas nors kitas, kokia jo paskirtis žemėje?

Į šiuos klausimus ir bandžiau atsakyti savo referate.

LITERATŪRA

• Filosofijos istorija III tomas. 2003

• A. Maceina „Saulės giesmė“. 1991

• A. Maceina Raštai I tomas. 1991

• A. Maceina Raštai III tomas. 1990

• A. Maceina „Jobo drama“. 1991

Related Posts