sventasis medis

Home / Filologija / sventasis medis

Turinys

PASAULIO MITINIS MEDIS 2

ŠVENTIEJI MIŠKAI 2

ŠVENTASIS ĄŽUOLAS 3

ŠVENTOLI LIEPA 3

UOSIS – TEISYBĖS MEDIS 4PASAULIO MITINIS MEDIS

Lietuvis neatskiriamai susijęs su mišku ir medžiais nuo pat savo gentinės egzistencijos laikų. Miške jis surado sau užuovėją ir prieglobstį nuo orų negandų, čia lengviau buvo įsirengti sau būstą, miškas teikė jam žvėrieną ir paukštieną maistui, kailius – aprėdui ir šiltam guoliui įsitaisyti. Bet miške tūnojo ir pavojingų plėšrūnų, knibždėjo nuodingų šliužų, o panorus tapti sėsliais žemdirbiais, lietuviams senovėje prisiėjo išnaikinti daug miško lydimui, nes po medžiais nei augalai, nei žžolė deramai neaugs. Vis tiktai miškas, atskiri medžiai lietuvių mitinėje tautosakoje dažniau minimi teigiamąja prasme, yra tapę žmogaus draugu ir apgynėju, o kai kurie medžiai, atskiri miškeliai – alkos ar gojai, gal ir miškai tapo sudvasinti, jiems suteikta stebuklingų galių. Tai pirmiausia susiję su vėlių kultu, nes būta labai paplitusio tikėjimo, kad būtent medžiuose apsigyvena, sau prieglobstį randa mirusiojo žmogaus vėlė.

Pagal pagoniškąjį lietuvių tikėjimą medžiai, prisiėmę į save mirusiųjų vėles, tampa šventais, neliečiamais, nes savo bočius ir protėvius lietuviai senovėje llabai gerbę. Šventais taip pat tapdavę alkai, miškeliai, miškai. Tokių medžių, alkų, miškų Lietuvoje buvo visur, o jiems teikiama pagarba stebino svetimšalius. Tokiuose alkuose ar miškeliuose dažnai buvo atliekamos religinės apeigos, mirusieji laidojami ir paminimi, be kita ko, ir vaišėmis. JJuose nebuvo galima kirsti medžių, medžioti, be reikalo vaikščioti. Pagal žemaičius krikštijusio kanauninko Jaronimo iš Prahos pasakojimus plačiai tai aprašo italas publicistas Enėjas Silvijus Piccolominis (1405 – 1464) geografinio pobūdžio neužbaigtame veikale „Europa“.

Dievai gyvena alkuose. Misionierius Jaronimas krikščionybei išaiškinti ir pagoniškųjų dievų menkumui įrodyti pradėjo naikinti alkus: gavo keletą kirtėjų, pats stojo priešakyje ir ėmėsi darbo. Priėjo iki alko vidurio, kur stovėjo labai didelis ąžuolas, žmonių laikomas dievo būstine. Niekas nedrįso to ąžuolo kirsti; galų gale atsirado vienas drąsesnis, ėmęs kirsti, bet su kirviu susižeidęs koją, nugriuvęs vos gyvas. Minia ėmė kelti triukšmą, kad drįsęs užgauti, palytėti šventuosius namus. Kirtėjai iškirto visą alką. Jaronimas kirtęs alkus ir kitose vietose. Žmonės ėmė protestuoti. Jie sakė, kad atėmus dievui namus, nebeturėsią nei ggiedros, nei lietaus, ėmė skųstis Vytautui, jog greičiau apleisią savo namus, išeisią iš savo tėvynės, negu atsižadėsią senosios savo tikybos. Triukšmą kėlusios moterys, o prie jų prisidėję ir vyrai.ŠVENTIEJI MIŠKAI

Apie šventuosius miškus senovės lietuvių tikėjime panašiai kalba J. Dlugošas „Lenkijos istorijos“ 12 – me tome aprašydamas 1413 metų žemaičių krikštą. Jogaila, atvykęs su Vytautu krikštyti žemaičių, rašo Dlugošas, liepė iškirsti miškus, kuriuos žemaičiai garbino kaip šventus ir dievų apgyventus ir iki aklumo liaupsino, kad net ir paukščiai ir žvėrys, gyvenantys ttuose miškuose, buvo laikomi šventais ir kas tik į juos bežengtų – buvo laikomas šventu. Todėl niekas iš žemaičių nedrįso kirsti tuose miškuose medžių nei užmušti paukščių ir kitų žvėrių; velnias iškreipdavo kojas ir rankas. Barbarus nepaprastai stebino, kad lenkų kareiviai, kertantieji jų šventuosius miškus, nepatirdavo jokių sužalojimų, kurių jie patys dažnai patirdavo.

Medžių savybių sudvasinimas ir netgi dieviškųjų savybių suteikimas kaip toteminio tikėjimo reiškinys, visuotinai buvęs paplitęs baltų pagonybėje. Didinga medžių išorė, rimtis, įmantrios formos ir pan. buvo sufantastinamos, suteikiant medžiams antgamtinių, o po to ir dieviškųjų prasmių. Toks tikėjimas nebuvo būdingas vien baltų kultinei tradicijai. Kaip pirmajame amžiuje po Kristaus gimimo aprašo romėnų keliautojas, istorikas ir rašytojas Kornelijus Tacitas, šventųjų gojų turėję ir germanai. Jie juos labai gerbę, ten susirinkdavę visi giminės atstovai ir aukodavę aukas. Jų įsivaizdavimu čia buvusi vyriausiojo dievo buveinė.

Daug senųjų rašytinių ir folklorinių šaltinių sako, kad lietuviai ypatingą garbę teikdavo ąžuolui – medžiui, kuris buvo pašvęstas dievui Perkūnui arba laikomas dievų buveine. Kai graikų Dzeusui, pastebi J. Basanavičius, buvo pašvęstas ąžuolas, kursai Dodanoje savo lapų ir šakų šlamėjimu pranašavo jo valią ir tokiu būdu darė šią seniausią šventyklą labai gerbiama, taip ir senovės Prūsuose ir Lietuvoje tas medis buvo pašvęstas Perkūnui kaip Ramovėje, taip ir kkitose vietose. Dauguma lietuvių šventorių buvę ąžuolynuose arba šalia ąžuolynų. Minima, kad ąžuolai augę dievui Perkūnui skirtoje Vilniaus šventykloje Šventaragio slėnyje. Šventajame miške (gojuje), randama minint metraštiniuose šaltiniuose, buvusi didelė lietuvių šventykla ant Nevėžio kranto, kurią nugriovė ir medžius iškirto 1413m. lenkų kareiviai, vykstant Jogailai ir Vytautui krikštyt žemaičių. Atrodo, čia turima mintyje buvusi pagoniškoji žinyčia netoli Babtų Stabaunyčioje, vietoje, kur vėliau buvo pastatyta katalikų koplytėlė. Babtų apylinkėse lig šiol yra išlikę daug senų ąžuolynų.ŠVENTASIS ĄŽUOLAS

Lietuvoje ypač gerbiamas ąžuolas, sako suomių literatūros istorikas J. Kronas (1835 – 1888). Jis skirtas Perkūnui, o kadangi šis vadintas dievaičiu, taigi ir ąžuolas ten yra „dievo medis“. Romuvoje buvusi garsi bendra pagonių prūsų, lietuvių bei žemaičių šventoji vieta, kur po milžinišku ąžuolu stovėjo trijų svarbiausių dievų statulos. Šis garbinamas medis vadintas Rammota, arba Ruombota (daugiaraukšliu, arba raukšlėčiu); . Sulankstyti jo lapai prisegti prie žmonių ar gyvulių, saugojo juos nuo visokių negandų; taip pat jo, kaip ir „Kalevalos“ ąžuolo, atskiros dalys nešė laimę. Tą patį medį manyta esant kažkokiu būdu susijusį su žemdirbyste; manyta, kad pirmoji kviečio sėkla, nukritusi ant žemės, buvo paslėpta ąžuolo gilės kevale; suomių „Kalevaloj“ taip pat pirmą kartą javai pasėti nukirtus didįjį ąžuolą. Vienoje, aiškiai senoje, dainoje Perkūnas pats perskelia ąžuolą, sstovėjusį Saulės rūmų vartuose. Lietuvių, kaip ir rusų, pasakose pasirodo stiprus mažas žmogus, primenąs mūsiškį ąžuolo kirtėją. Ąžuolas (lietuvių mitinėse dainose) sunaikinamas per Mėnulio vestuves su Saulės dukra. Ąžuolo kraujas aptaško Saulės dukters drabužius ir vainikėlį, o jo nuvytusius lapus paskui jai reikia skabyti dvejus metus. Estijoje – taip pat dievų puotoje, Viainiamioineno vestuvėse ant žemės nutykšta truputis alaus ir ten išauga didžiulis ąžuolas. Vienoje Suojiorvio runoje didysis ąžuolas suskaldomas į malkas Pioiviolios vestuvėms. Apie drabužių apšlakstymą Pioiviolios vestuvėse taip pat užsimenama. Apie tokias dangaus šviesulių vedybas lietuviai dainuoja ir pasakoja labai mielai.

Ąžuolą (pasakojusi Žeimelio gyventoja J. Dibevičiūtė, gim. 1894) senovėje žmonės laikydavo šventu medžiu, kadangi buvo manoma, jog prie jo susirinkdavę dievai: Laukų dievas, Miškų, Saulės ir daugelis kitų. Kadangi Perkūnas buvo Saulės dievo kvieslys ir griausmingu balsu sušaukdavo dievus pasitariman, ąžuolo Perkūnas niekados netrenkdavo. Su senovės baltų kultinėmis tradicijomis siejama ir liepa, rečiau kadagys, eglis, beržas, uosis, kai kada ir šermukšnis; iš vaismedžių – obelis, kriaušė.ŠVENTOLI LIEPA

Liepa nuo seno žinoma kaip kapų medis; liepaites paprastai sodindavo prie mirusių moterų, ypač jaunų merginų, kapo. Prie vyrų kapų dažniausiai sodindavo berželius, uosius, prie kilmingųjų kapo – ąžuoliukus, tad dažniausia senosiose alkavietėse auga būtent šie medžiai. Mirus Didžiojo Lietuvos žemaičių kunigaikščio

Kukovaičio motinai Pajautai (aprašoma Lietuvos metraštyje) sūnus jos atminimui pagerbti padirbo stabą ir pastatė tą savo motinos Pajautos vardo stabą ties Žąslių ežeru. Žmonės tą jos stabą garbino ir Pajautą laikė deive. Paskui tas stabas supuvo ir toje vietoje išaugo liepos, kurias žmonės dievino minėdami tą Pajautą. Ir mirus kunigaikščiui Kukovaičiui jo sūnus Utenis pastatė prie Šventosios upės ant vieno kalno netoli Deltuvos savo tėvui atminti stabą, kurį garbino ir laikė dievu, o kai tas stabas supuvo, ten išaugo miškas. ŽŽmonės garbino tą mišką ir pavadino jį savo valdovo Kukovaičio vardu.

Račkalnyje prie Šventosios ties Deltuva, su kuria tapatinama legenda, nuo seno auga daug ąžuolų, kas leidžia manyti, kad prie kunigaikščio Kukovaičio kapo buvo pasodinti ąžuoliukai. Šioje vietoje (Kukovietos miške), teigia metraštiniai šaltiniai, buvo palaidotas ir 1388 metais miręs Lietuvos Didysis kunigaikštis Algirdas. Ąžuolų gojelis buvęs ir šalia Kauno pagoniškosios šventyklos Nemuno ir Neries santakoje, kurią 1362 metais sugriovė įsiveržę į pilį kryžiuočiai. Kaip galima spręsti iš žygio dalyvio metraštininko Vygando iiš Marburgo aprašymo ir kitų šaltinių, čia buvo laidojami vyrai didikai ir kariai.

Liepos, kiti atskiri medžiai buvo laikomi šventais ar šiaip išskirtinai gerbiami kaip esą turintys gydomųjų savybių, priskiriant jiems ir kitokių prasmių, kaip ir dėl įmantrių formų. Prūsų istorikas KKasparas Henenbergeris 1595 metais Didžiojo Prūsų žemėlapio paaiškinimuose rašė apie Šalkūniškių kaime prie Rusnės buvusią liepą, kurią žmonės laikė šventa, turinčia gydomųjų savybių ir paslapčiomis nakties metu prie jos melsdavęsi ir dėdavę aukas. Prūsų istorikas Kristopas Hartkuokas XVII a. antrojoje pusėje rašė apie dar nuo pagonybės laikų netoli Labuvos buvusią vadinamąją Šventąją liepą, po kuria, tikėta, gyveną maži žemės žmogeliukai, vadinami barstukais. Jie buvo geri žmonių draugai, nešdavę jiems grūdus, atlikdavę namų ruošos darbus. Namuose, kur jie apsigyvendavę, vakare buvo padengiamas stalas, padedama duonos, sūrio, sviesto, alaus. Lankydavo tą liepą ir tikintys žmonės. Medžiams buvo suteikiama sakralinė prasmė todėl, kad jie augdavę prie pasodinto artimo, brangaus žmogaus kapo. Prie vyrų kapų paprastai sodindavę ąžuoliukus, prie moterų – liepaites. Taip darydavo iir latviai. Turaidės bažnyčios šventoriuje, netoli Lietuvos pasienio, augusi didžiulė liepa. Sako, čia buvo palaidota 1620 metų karų su švedais metu nužudyta sodininko Turaidos duktė Rožė ir prie jos kapo pasodinta liepaitė, kuri, metams bėgant, išaugo į didžiulį medį. Palatvyje, dar prieš karą (pasakojusi Žeimelio gyventoja O. Stravinskienė) žinota tradicija karstus vyrams gaminti iš ąžuolo, moterims – iš liepos medžio lentų. Sodinant prie mirusiųjų kapo medžius palaidojimo vietoje ilgainiui suaugdavę ištisi miškeliai – gojai, paprastai esantys kur ant kalvelių, aukštesnėje ssausoje vietoje. O Magnaus 1539 metų Prūsijos, Žemaitijos, Lietuvos bei Livonijos žemėlapyje tarp Nemuno ir Neries upių matyti kapai (lot. užrašas – ciners), – tai žemės kauburėliai, panašūs į pilkapius, apaugę medžiais, o tarp jų dega kažkokie židinėliai, matyt, aukų lauželiai, kurie, matyt, buvo uždegami vėlių atgimimo dieną. Nuo to, mano J.Šliavas, yra kilęs paprotys per Vėlines ant kapų deginti žvakutes.

Garbinami buvo medžiai su dviem kamienais, kurie yra suaugę pažemėje ir viršuje, o viduje yra tarpas, per kurį gali pralįsti žmogus. Pralindę per tą tarpą ligoniai tikėjosi atsikratyti savo ligų. Prie vienos eglės, kuri dar 1644 metais tebeaugo Nibūdžių apyl., atvykdavę maldininkai iš tolimų vietų. Netoliese augusi taip pat labai gerbta rambuota kriaušė. Visi medžiai, teigia M. Praetorij.us, kurie augę iš dviejų kamienų, prūsų buvo laikomi šventais. Kaip išskirtinis dievų mėgstamas medis lietuvių mitinėje tautosakoje minimas ir uosis, kaip ir L. Jucevičiaus Žemaitijoje užrašytoje sakmėje:UOSIS – TEISYBĖS MEDIS

Seniai, labai seniai, dar prieš Kęstutį, viename Lietuvos kaime prie jūros gyveno žmogus, vardu Teisus. Į jį kiekvienu reikalu lietuviai kreipdavosi patarimo. Jis nagrinėdavo jų bylas, taikindavo barnius, ginčus ir vaidus, o ką pasakydavo, visiems šventa būdavo, nes Teisus buvo žinomas savo gerumu, paslaugumu ir nešališkumu. Kai tas žmogus mirė, nugyvenęs labai ilgą aamžių, dievai, atlygindami už jo dorybes, pavertė jį uosiu, kurį praminė teisybės medžiu. Jie net ir patys, kai nužengdavo žemėn, norėdami persitikrinti, kaip čia žmonės gyvena, tai labiausiai mėgdavo rinktis sau pobūvio vietą uosio plačiašakio paunksnyje ir, tenai susėdę, savo ištaras skelbdavo.

Indų tikėjime aukurų ugnies dievas Angis, tikima, miegąs medyje, gimstąs iš sauso medžio gabalų, tuoj savo gimdytojus prarydamas; taigi medis buvęs jo valgis, o gėrimas – lydytas sviestas.

Senuosiuose mitiniuose vaizdiniuose plačiai žinoma Pasaulio, arba Kosminio medžio, samprata; išsirutuliojusi, manoma, dar akmens amžiaus mituose ir mene. Geležies amžiaus pradžioje, plintant žemdirbystei, labai didelis medis tampa žmogui kliūtimi ir jis paprastai nukertamas. Senovės žmogaus supratimu pasaulio medis esąs pasaulio centre. Jis – pasaulio ašis, jungianti dangų, žemę ir požemį. Jo sakrališkumo esmė glūdi tarpininkavime trims Visatos pasauliams: žemei, dangui, požemiui. Šis medis vaizduojamas nepaprastai didelis, viršūne remiantis dangų, šakomis apgaubiantis visą pasaulį, šaknimis siekiantis žemės gelmių. Jo viršūnėje nepaprasti dangaus paukščiai, dažniausia erelis, kartais saulė, mėnuo, žvaigždės, šakose – vikrūs gyvūnai (voverės ir kiti), po šaknimis paprastai tūno didelis žaltys arba labai daug žalčių ar gyvačių; iš po šaknų trykšta gyvybės ir išminties šaltinis, kartais dar traktuojamas kaip jaunystės ir nemirtingumo ištaka. Auga jis ant kalno, kur teka devynios upės, pamaryje, ppasaulio krašte, saloje, ant nugaros kosminio vėžio ar kito labai didelio gyvūno, sukūrusio pasaulį, arba yra kilęs iš dvynių: šviesos ir tamsos, išaugęs iš mirusio didvyrio – milžino kūno ar ant jo kapo. Pasaulio medis – tai išminties, paslapčių žinojimo šaltinis, dievų buveinė. Indų Pasaulio medis augęs dar prieš Saulės ir Mėnulio sukūrimą. Nuo jo šešėlis sklido dieną ir naktį. Dievai, sėdėdami po Pasaulio medžiu, kūrę dangų ir žemę, gerdami somą, teikusį jiems nemirtingumą.

Skandinavų „Jaunesniojoje Edoje“ Pasaulio medis yra uosis Igdrosilas; po juo renkasi dievai tartis ir savo nuosprendžių ištaras daryti. Tai yra labai didelis ir gražiausias iš visų medžių; jo šakos gaubia visą pasaulį, o viršūnė siekia dangų. Jo šaknys siekia kritusių milžinų kūnus, kur prieš tai buvo pasaulio bedugnė. Medžio viršūnėje tupi pasiuntinys vanagas. Erelis ir vanagas nuolatos kariauja su žalčiu Miniru, kuriam talkina po Igdrosilo šaknimi slypintys žalčiai. Yra trys Igdrosilo šaknų atvaišosos. Po pirmąja atvaiša yra Nythogas – žaltys, graužiantis šaknų žievę. Be jo ten dar tiek žalčių slypi, kad jokia burna išsakyti negali.

Related Posts