Frazeologizmai

Home / Filologija / Frazeologizmai

Turinys

Įvadas…………………………1

Kuo skiriasi laisvieji žodžių junginiai nuo frazeologizmų?……..2

Frazeologizmų rūšys………………………..5

• Lietuvių kalbos frazeologizmai reikšmės požiūriu………5

• Lietuvių kalbos frazeologizmų struktūriniai tipai………12

• Lietuvių kalbos frazeologizmų funkciniai tipai……….14

Pabaigai…………………………16

Naudotos literatūros sąrašas……………………17

Įvadas

Jau esame matę, kad kalboje yra įvairių žodžio vartojimo būdų, paverčiančių jį ryškia stilistine priemone. Yra žodžių, kurie ekspresyvūs bei vaizdingi savaime. O ar nėra kalboje žodžių junginių, kurie būtų pastovūs vaizdų, emocijų reiškėjai? Junginių, vaizdingų bei raiškių “be niekur nieko”, be konteksto? Taip, tokių junginių yra didelis lobynas. Jo vardas – frazeologija.

Žodžių junginių skiriami du pagrindiniai būriai: laisvieji iir nelaisvieji. Pastarieji vadinami frazeologizmais, o laisvieji žodžių junginiai – tiesiog laisvaisiais žodžių junginiais. Kviečiu artimiau susipažinti su abiem iš jų.

Kuo skiriasi laisvieji žodžių junginiai nuo frazeologizmų?

• Visų pirma laisvuoju žodžių junginiu vadinami tiesioginiu sintaksiniu ryšiu susiję du ar keli savarankiškos leksinės reikšmės žodžiai, įeinantys į sakinio sandarą. Pavyzdžiui, sakinyje Brolis vakar parašė seseriai laišką tiesioginis sintaksinis ryšys yra tarp žodžių brolis parašė, parašė laišką, parašė seseriai, parašė vakar. Jie ir sudaro atskirus laisvuosius junginius. Žodžiai brolis ir laišką, brolis ir vvakar junginių nesudaro, nes jie susiję ne tiesiogiai, o per žodį parašė. Sintaksės tyrinėtojai junginių apibrėžimuose visada akcentuoja, kad laisvuosius junginius sudaro tik savarankiškos leksinės reikšmės žodžiai. Bendrą tokių junginių reikšmę sudaro atskirų į juos įeinančių žodžių (dėmenų) leksinių reikšmių ssuma. Taigi sintaksės analizuojamus laisvuosius junginius galima semantiškai išskaidyti.

• Frazeologiniai junginiai visiškai nesiskiria nuo laisvųjų savo gramatine sandara. Pagrindinis jų skirtumas glūdi reikšmėje. Frazeologinio junginio reikšmė yra visiškai arba bent iš dalies nutolusi nuo jį sudarančių žodžių reikšmių. Bendra frazeologizmo reikšmė ne tik nėra jo dėmenų reikšmių suma, bet dažnai net ir visiškai su jomis nesusijusi, pvz., frazeologizmas liežuvį pakišti reiškia “paskųsti”, dėti į akį – “miegoti”, velnio neštas ir pamestas – “sukčius, gudrus”, vėjo pamušalas – “nerimtas, nevertas pasitikėjimo žmogus”, sėdėti kišenėje – “būti skolingam pinigų” ir t.t. Taigi frazeologizmas yra semantiškai neskaidomas žodžių junginys, kitaip sakant, jis turi apibendrintą, arba vientisą, reikšmę. Ją dažnai galima paaiškinti vienu žodžiu (pvz.: rėžti sparną – “mergintis”, ragus aplaužyti – “sudrausti”, kasti duobę –– “kenkti”), žodžių junginiu (pvz.: išnešti kudašių – “pabėgti nuo pavojaus”, vandenį drumsti – “stengtis suklaidinti”, kaip ant mielių kilti – “gerai augti”), o kartais jos negalima pakeisti nei ekvivalentišku žodžiu, nei žodžių junginiu, tegalima nusakyti frazeologizmų vartojimo sferą (pvz:, frazeologizmai še tau, kur tau vartojami nemaloniai nustebus).

• Labai svarbi frazeologinio junginio ypatybė yra jo atkuriamumas. Frazeologizmai nėra kiekvienu atveju iš naujo kuriami bendravimo procese, o atkuriami iš atminties kaip kolektyvinės kūrybos formulės. Laisvieji junginiai kalbėjimo procese yra naujai kuriami pagal ttam tikrą modelį, kiekvienu atveju jie gali būti sudaromi vis iš naujų žodžių.

Atkuriamumo ypatybė lemia stabilią frazeologizmų leksinę, o kartais ir gramatinę sandarą. Pavyzdžiui, lyginamieji frazeologizmai susideda iš lyginamojo jungtuko ir vieno ar kelių tų pačių žodžių, dažniausiai išsidėsčiusių pastovia tvarka, išlaikančių net tą pačią morfologinių formų sudėtį, pvz.: kaip boba ropėse – “negražiai, išsiplėtus” (Ko čia sėdi kaip boba ropėse), kaip be druskos – “nei šioks, nei toks” ( Kalba kaip be druskos). Negalima keisti žodžių tvarkos ir jų morfologinių formų tokiuose frazeologizmuose: kas dės (posakis, vartojamas norint ką nors paneigti), nei į tvorą, nei į mietą – “nei šioks, nei toks”, toli gražu – “visai ne”, bala nematė – “nesvarbu, tesižinai” ir t.t. Tačiau daugumos frazeologizmų dėmenų morfologinės formos, žodžių tvarka gali keistis, tik ta kaita neturi jokios įtakos jų semantikai, pvz.: ir pro pirštus žiūrėti, ir pro pirštus žiūrėjo, ir žiūrėjau pro pirštus turi tą pačią reikšmę “nuolaidžiauti, nekreipti dėmesio”, o frazeologinio junginio pasidėti dantis ant lentynos – “badauti”, žodžius kaitaliojant vietomis, galima gauti net šešis variantus, ir visų jų reikšmė bus ta pati.

• Dar vienas svarbus frazeologizmų požymis yra apibrėžta jų leksinė aplinka, arba frazeologinė distribucija, nes frazeologizmai paprastai vartojami tik su tam tikros leksinės-semantinės grupės žodžiais. FFrazeologinę distribuciją sudaro žodžiai, be kurių neįmanomas frazeologizmų funkcionavimas ar jų reikšmės realizacija. Frazeologinė distribucija yra dvejopa: būtinoji ir fakultatyvioji. Būtinąją distribuciją sudaro tie žodžiai, be kurių frazeologizmas funkcionuoti negali. Pavyzdžiui, daryti ką iš akies reikšme “daryti ką tik pažiūrėjus, be jokių įrankių” funkcionuoja tik su veiksmažodžiais kirpti, pjauti, siūti, rėžti ir pan.; lyginamasis frazeologizmas kaip ant žarijų visada siejamas su žodžiais sėdėti, stovėti, spirgėti, o kaip akis išdegęs – su bėgti, lėkti. Tokie veiksmažodžiai ir sudaro būtinąją frazeologizmo aplinką. Kartais juos net manoma esant paties frazeologizmo sudedamaisiais dėmenimis.

Kartais būtinąją distribuciją sudarantys žodžiai padeda atskirti frazeologizmą nuo laisvojo junginio. Pavyzdžiui, junginiai mėtyti pėdas, kąsti iš pasalų, rėžti sparną ir pan. bus laisvieji, jei sakinyje jų nurodomo veiksmo atlikėjai bus gyvulių ar paukščių pavadinimai (pvz., Lapė, vaikučius augindama, moka pėdas mėtyti, kad jų niekas neaptiktų), bet jie taps frazeologizmais, jei bus perkelti į žmogaus veiklos sritį ir sakinyje jungsis su asmenų pavadinimais. Tada mėtyti pėdas reikš “klaidinti, slapstytis”, kąsti iš pasalų – “slapta, netikėtai kenkti”, rėžti sparną – “mergintis”. Junginys pramušta galva bus frazeologinis, jei šalia jo bus naudininko forma pavartotas daiktavardis, reiškiantis kokį užsiėmimą, pvz., pramušta galva sportui.

Fakultatyviosios aplinkos žodžiai nėra būtini frazeologizmo determinantai, ir be jų žodžių junginys gali bbūti suvokiamas kaip frazeologizmas, bet tik šios aplinkos žodžiai padeda išryškinti jo reikšmę (ypač jei frazeologizmas daugiareikšmis). Pavyzdžiui, frazeologizmas akis užmerkti gali reikšti: 1. “numirti”, 2. “numarinti”, 3. “sąmoningai nekreipti dėmesio”, duoti garo – 1. “smarkiai kažką dirbti”, 2. “dūkti”, 3. “barti”, iš galvos išeiti – 1. “pamiršti”, 2. “pakvaišti”. Kokią konkrečią reikšmę turi frazeologizmas, parodo fakultatyvioji jo aplinka. Pavyzdžiui, sakinyje Oi, duos tėvas garo tau už tokį darbą frazeolgizmas turi reikšmę “barti”, nes šalia frazeologizmo yra naudininku išreikštas netiesioginis veiksmo objektas, arba adresatas (tau), o sakinyje Vestuvininkai per naktį davė garo frazeologizmu išreikštas veiksmas “dūkti” neturi adresato, čia nurodyta tik jo trukmė (per naktį). Konkrečią frazeologizmo iš galvos išeiti reikšmę atskleidžia sakinio veiksniu einantis daiktavardis: reikšmę “pakvaišti” šis junginys turi, kai veiksniu eina asmens (kartais gyvūno) pavadinimas (Senelė iš galvos išėjo), o reikšmę “pamiršti” – tada, kai gramatinis sakinio veiksnys yra loginis veiksmo objektas, o loginis veiksnys reiškiamas pasakytu ar numanomu naudininku (Man (loginis subjektas) viskas (loginis objektas) iš galvos išėjo).

Palyginti retai frazeologizmo reikšmė yra aiški ir be konteksto. Tokie frazeologizmai yra visiškai sustabarėję, uždari junginiai, vadinami idiomomis, pvz., gyva pekla – “labai daug”, dykas galas – “niekai”, vėjo botagas – “nerimtas žmogus” ir t.t.

Be frazeologizmų, kalboje yra ir

kitokio tipo pastoviųjų junginių. Visas pastoviųjų junginių ypatybes (vientisą reikšmę, atkuriamumą, apibrėžtą leksinę aplinką) turi ir sudėtiniai terminai, pvz., vidaus degimo variklis, šaknies balsių kaita, kalio druska, politinė ekonomija ir t.t. Bet sudėtiniai terminai atlieka tik nominatyvinę funkciją, t.y. tiksliai pažymi tam tikrą sąvoką, vartojamą moksle, technikoje, mene. Kaip ir visi terminai jie neturi jokių emocinių atspalvių. O frazeologizmų funkcija yra ne tik nominatyvinė. Dauguma frazeologijos tyrinėtojų pripažįsta, kad frazeologinių junginių funkcija yra abstrakčias sąvokas įkūnyti konkrečiais regimais vaizdais. Dėl tto frazeologizmai visada raiškūs ir vaizdingi. Taigi vaizdingumas yra vienas iš svarbiausių frazeologizmų požymių. Jis ir skiria frazeologinius junginius nuo sudėtinių terminų.

Pastoviųjų junginių ypatybių kartais įgauna ir dažnai kartojami laisvieji junginiai, pvz.: karo kurstytojai, vasaros atostogos, duoti patarimą, laikyti egzaminus ir t.t. Tokie junginiai frazeologizmais nelaikomi, nes jie, kaip ir sudėtiniai terminai, tėra stilistiškai neutralūs pasakymai, neturintys jokių emocinių priedų.

• Visi šie frazeologizmų ir kitų žodžių junginių skirtumai manyti frazeologizmus esant savarankiškais kalbos vienetais (šalia žodžio, sintaksinio junginio), o frazeologiją – aatskira lingvistikos šaka. Specifinės frazeologizmų ypatybės frazeologiją labiau priartina prie leksikologijos, negu prie sintaksės.

Frazeologijos objektas dažnai dar yra vadinamas frazema. Taigi frazeologizmais, arba frazemomis, vadinami ekspresyvūs ir vaizdingi pastovios leksinės ir gramatinės sandaros, vientisos reikšmės žodžių junginiai, kurie turi apibrėžtą lleksinę aplinką ir nekuriami bendravimo procese, o vartojami iš atminties.

Frazeologizmų rūšys

Frazeologizmai, kaip ir žodžiai, gali būti klasifikuojami, remiantis įvairiais kriterijais. Dažniausiai jie yra skirstomi reikšmės, struktūros, funkcijos sakinyje, kilmės požiūriais.

• Lietuvių kalbos frazeologizmai reikšmės požiūriu

Reikšmės požiūriu lietuvių kalbos frazeologizmai gali būti suskirstyti į du skyrius: motyvuotos reikšmės ir nemotyvuotos reikšmės frazeologizmus. Frazeologizmų reikšmės motyvaciją lemia du faktoriai: 1. bendros junginio reikšmės ir atskirų žodžių reikšmių santykis, 2. frazeologizmo vaizdo santykis su vaizdu, kurį kuria frazeologizmo dėmenys, pavartoti tiesiogine reikšme. Jei bendra junginio reikšmė visiškai nutolusi nuo atskirų žodžių leksinių reikšmių, o junginio dėmenų, pavartotų tiesiogine reikšme, kuriamas vaizdas labai nerealus, arba jo santykis su viso frazeologizmo vaizdu visai neapčiuopiamas, frazeologizmo reikšmė yra nemotyvuota. Motyvuotos reikšmės frazeologizmų ir jų dėmenų semantinis ryšys nnesunkiai suvokiamas, o denotato ir atskirų dėmenų kuriamo vaizdo ryšys pakankamai aiškus, nesuardytas.

Nemotyvuotos reikšmės frazeologizmai yra vadinami idiomomis. Idioma – visiškai sustabarėjęs, uždaras frazeologizmas, kurio reikšmė labai nutolusi nuo jo dėmenų reikšmės. Į idiomas įeinantys žodžiai yra visiškai desemantizavęsi, jų reikšmė ištirpusi, dingusi bendroje junginio reikšmėje. Pavyzdžiui, beržinė košė – “mušamoji rykštė, mušimas baudžiant”, gyvas kelmas – “begalės, labai daug”, žarna žarną ėda – “labai norisi valgyti”. Kaip matyti iš pavyzdžių, nė vienas idiomų žodis junginyje nėra vartojamas tiesiogine reikšme. IIdiomų dėmenų, pavartotų tiesiogine reikšme, vaizdas visai nerealus (pvz., iš beržo tikrovėje košės niekas neverda), o jo santykis su reiškiamu denotatu visai neapčiuopiamas. Tai ir leidžia teigti, kad idiomų reikšmė sinchroniškai nemotyvuota, atsitiktinė.

Ypač ryškus idiomiškumas tų frazeologizmų, į kurių sudėtį įeina dabartinėje kalboje nežinomi, nesuprantami, kartais iškraipyti žodžiai, tevartojami tik tame junginyje, pvz., čioringė: čioringes varinėti – “niekus kalbėti”.

Idiomomis laikytini ir tokie frazeologizmai, į kurių sudėtį įeina tikriniai žodžiai (asmenvardžiai ir vietovardžiai). Tik istoriškai gali būti nustatyta tokių idiomų reikšmės motyvacija. Pavyzdžiui, dabar visai neaišku, kodėl idiomomis su Abraomo vardu juokaujamai reiškiama sąvoka “mirti”, “būti prie mirties” (eiti pas Abraomą), kodėl “nevykėlio, ištižėlio” reikšme vartojama idioma molio Motiejus, o “girtuoklio” reikšme – Telšių pliumpis.

Daugumos idiomų reikšmė yra aiški ir be platesnio konteksto, nes idiomos gali funkcionuoti ir be specialios frazeologinės aplinkos. Retai idiomų dėmenys gali sudaryti ir laisvąjį junginį. Tada junginio virtimą frazeologiniu lemia frazeologinė distribucija. Pavyzdžiui, gauti pipirų – “būti smarkiai išbartam” (plg. Gausi nuo tėvo pipirų už neklausymą ir Jei gausi pipirų, nupirk kokį šimtą gramų). Pasitaiko, kad idiomą ir laisvąjį junginį diferencijuojanti frazeologinė distribucija apima ir didesnę teksto atkarpą, išryškinančią visą kalbamąją situaciją. Pavyzdžiui, iš sakinio Vaikas bėgdamas kiškį sugavo neaišku, ar vaikas iš tiesų kiškį sugavo, aar jis pargriuvo, taigi junginys kiškį sugavo čia gali būti palaikytas ir idioma, ir laisvuoju junginiu.

Beveik visos idiomos turi ryškų neigiamą emocinį atspalvį. Jomis vaizdingai apibūdinama kokia nors žmogaus silpnybė, nepriimtinas, su įprastinėmis normomis prasilenkiantis elgesys.

Motyvuotos reikšmės frazeologizmais vadinami tokie junginiai, kuriuose tarp viso pasakymo prasmės ir atskirų žodžių reikšmių jaučiama sąsaja, nors ji yra daugiau ar mažiau aptemusi. Tokie frazeologizmai pagal reikšmės motyvacijos aiškumą ir pobūdį gali būti suskirstyti į tris smulkesnes grupes: 1. tropiniai frazeologizmai, 2. lyginamieji frazeologizmai, 3. frazeologinės samplaikos.

Tropiniai frazeologizmai yra sustabarėję, visuotinai vartojami perkeltinės reikšmės posakiai. Kitaip sakant, tai ne kas kita, kaip sustabarėjusių metaforų ir metonimijų junginiai.

Bet kokio tropo atsiradimas kalboje yra semantiškai motyvuotas, nes perkeltine reikšme vartojamo žodžio vaizdo pagrindas yra tiesioginė to žodžio reikšmė. Taigi ir sustabarėjusių metaforų, ir metonimijų, t.y. troponių frazeologizmų, reikšmė yra daugiau ar mažiau susijusi su tiesioginėmis žodžių, įeinančių į frazeologizmą, reikšmėmis. Jų dėmenų, pavartotų tiesiogine reikšme, nusakomas vaizdas paprastai yra realus, o jo santykis su frazeologizmo denotatu nesunkiai suvokiamas. Pavyzdžiui, sakinyje Ta jau padėjo šaukštą yra tropinis frazeologizmas padėti šaukštą, turintis reikšmę “mirti”. Frazeologinio junginio vaizdas aiškiai siejasi su denotatu: šaukštas padedamas, kai jis nereikalingas, o mirusiam žmogui jis iš tiesų nereikalingas.

Visi tropiniai frazeologizmai turi homonimiškus nefrazeologinius aatitikmenis. Todėl jų frazeologiškumą visada lemia frazeologinė distribucija. Pagal tai, kaip tropiniai frazeologizmai susiję su savo nefrazeologiniais atitikmenimis, skiriami metaforiniai ir metoniminiai frazeologizmai. Metaforiniai frazeologizmai savo nefrazeologinių junginių atžvilgiu yra ne kas kita, kaip metaforos, o metoniminiai frazeologizmai su savo homonimais susiję kaip metonimine perkeltine reikšme vartojami žodžių junginiai.

Metaforiniai frazeologizmai sudaro didžiausią tropinių frazeologizmų dalį, nes metafora yra produktyviausia ir efektyviausia vaizdo kūrimo priemonė.

Metafora yra toks tropas, kai gretinamus tikrovės dalykus sieja jų vaizdo panašumas. Tai slaptas palyginimas, kai tai, kas lyginama, lieka neįvardinta, o tepasakoma tai, su kuo lyginama. Taigi metafora yra drauge ir objektas, apie kurį kalbama, ir lyginimo vaizdas. Visuotinai vartojamas metaforinis junginys virsta metaforiniu frazeologizmu.

Metaforiniame frazeologizme lyginamos dvi kažkuo panašios situacijos. Jų ryšys ne tiesioginis, o asociatyvinis: viena situacija sukelia kitos asociaciją. Frazeologizmo pamatu dažniausiai būna viena kuri nors gyvenimiška situacija. Tokia, paprastai labai konkreti, situacija yra arba apibendrinama, suvisuotinama ir pritaikoma visiems analogiškiems atvejams, arba jos vaizdas iš vienos gyvenimo srities perkeliamas į kitą, kažkuo panašią. Pavyzdžiui, frazeologizmų suimti už gerklės, priremti prie sienos (Šį ketvirtadienį Ansas Jurkšaitis, suimtas už gerklės, papasakojo savo žmonai tą nutikimą Šilutėje), turinčių reikšmę “priversti, prispirti” vaizdas remiasi konkrečia šiurkščios prievartos situacija. Čia jis apibendrintas ir pritaikytas prievartai apskritai

reikšti. Kituose frazeologizmuose situacijos vaizdas perkeliamas iš vienos gyvenimo srities į kitą, pavyzdžiui, iš gyvulių pasaulio į žmogaus veiklos sritį, iš žmonių ir gyvulių santykių į žmonių tarpusavio santykius, iš žmogaus fizinės veiklos į psichinę ir t.t. Pavyzdžiai: tupėti po sparnu – “būti globojamam, būti priklausomam”, pėdas mėtyti – “slėpti kaltę, klaidinti, išsisukinėti”, uodegą prikirpti – “nubausti”, deg(in)ti, svilti padus – “kelti nerimą”.

Ne visų metaforinių frazeologizmų reikšmė yra vienodai ryškiai motyvuota, t.y. metaforinio lyginimo pagrindas ne visur vienodai aiškus. Semantinė ffrazeologizmo motyvacija ryškiausia, kai dvi situacijos gretinamos pagal vieną kokį nors konkretų jų bruožą, pavyzdžiui, charakteringą garsą (kapoti malkas – “kosėti”), judesį ar laikyseną (arti nosimi žemę – “girtam šlitinėti”), keliamą pojūtį, dažniausiai nemalonų (badyti akis – “sugėdinti, išjuokti”), spalvą (kraujas ir pienas – “kas labai rausvas, gražus).

Frazeologizmų motyvacija yra blankesnė, kai lyginimui imama ne vienas koks situacijos bruožas, o bendras jos pobūdis. Pavyzdžiui, dvi situacijos gali būti sugretintos dėl jų pavojingumo: žaisti su ugnimi – “rizikuoti, lįsti į pavojų”; kkitas dvi situacijas leidžia sugretinti jų beprasmiškumas: galva sieną pramušti – “stengtis padaryti neįmanomą dalyką”; dar kitos dvi panašios savo absurdiškumu: pilstyti iš tuščio į kiaurą – “tuščiai kalbėti”. Tokie frazeologizmai sukelia daugiau asociacijų, todėl ir jų motyvacija yra daugiaplanė, ssunkiau apibrėžiama.

Yra ir tokių frazeologizmų, kurių motyvacija vos vos jaučiama. Dažnai ji yra labai individuali, paremta gana netikėtomis ar sudėtingomis asociacijomis. Tokie frazeologizmai gali būti laikomi ir idiomomis, ir metaforiniais frazeologizmais. Kai kurie tyrinėtojai vadina juos pereinamojo pobūdžio frazeologizmais. Pavyzdžiui, frazeologizmo dantį užkalbėti – “stengtis įtikinti, kalbant nuraminti” reikšmė iš pirmo žvilgsnio atrodo nemotyvuota. Tačiau labiau įsigilinus, jo vaizdo turinys vis dėlto teikia galimybių kilti šiokioms tokioms asociacijoms. Palyginus frazeologizmą dantį užkalbėti su pasakymu Dančio sopę užkalba, kur veiksmažodis užkalbėti reiškia “burtažodžiais pagydyti”, lyg ir aiškėja, kodėl frazeologizmas reiškia “įkalbėti, kalbant nuraminti”. Tokių pereinamojo pobūdžio frazeologizmų lietuvių kalboje yra gana daug, pvz.: nušluostyti nosį – “pasirodyti pranašesniam”, per dantį traukti – “tyčiotis, išjuokti”, per kotą persvirti – “senstelėti”, gaidžiukus gaudyti –– “dainuojant išeiti iš gaidos spiegiančiu balsu” ir t.t.

Metoniminiais vadinami frazeologizmai, atsiradę sustabarėjus metoniminiam žodžių junginiui.

Metonimija yra toks tropas, kurio reikšmės perkėlimo pagrindą sudaro loginis sąvokų ryšys. Kitaip sakant, vieno dalyko pavadinimas perkeliamas kitam, remiantis tuo, kad šie yra vienaip ar kitaip susiję vietos, laiko, priežasties, kiekybės ir kitokiais santykiais. Tačiau frazeologizmais virsta toli gražu ne visos metonimijos. Taigi metoniminių frazeologizmų būdingiausias motyvacijos pagrindas yra reikšmės perkėlimas iš visumos į dalį:

a) veiksmo dalis pasakoma vietoj veiksmo, pvz.: peržengti slenkstį – “ateiti, įįeiti”;

b) objekto dalis pasakoma vietoj objekto (paprastai kūno dalis, drabužis ar apavas vietoj žmogaus), pvz.: išnešti (sveiką) kuodą – “laimingai ištrūkti, nenukentėti”;

c) veiksmo dalis pasakoma vietoj veiksmo, o kartu ir objekto dalis vietoj objekto, pvz.: priglausti galvą – “apsigyventi, apsistoti”.

Kitoks reikšmės perkėlimo pobūdis metoniminiuose frazeologizmuose palyginti retas. Kartais frazeologizmo vaizdas su savo denotatu susiję kaip padarinys su priežastimi, pvz.: pelenais paversti – “sudeginti”; kartais frazeologizmo vaizdo pagrindas – rūšinė situacija, o denotatas – apibendrinanti, gimininė sąvoka, pvz., reikšmę “dirbti sunkius žemės darbus” turi frazeologizmai eiti paskui plūgą, sekioti paskui arklių uodegas; pasitaiko, kad metoniminiame frazeologizme vietoje objekto ar veiksmo pasakoma tik jo ypatybė ar būdingas atributas, pvz.: uždegti žvakę – “numarinti”, eiti su terbom – “elgetauti”, gauti lopeta per pilvą – “mirti ir būti palaidotam” ir t.t.

Metoniminių frazeologizmų yra nepalyginamai mažiau, negu metaforinių. Jie kur kas paprastesni, turi mažiau išmonės, tačiau vartojami labai dažnai. Nedidelis jų kiekis ir vartosenos dažnumas lemia tai, kad didžioji dalis metoniminių frazeologizmų yra daugiareikšmiai arba turi daugybę reikšmės atspalvių. Pavyzdžiui, frazeologizmai, turintys bendrą reikšmę “vykti, eiti, važiuoti”, dažniausiai teikia ir papildomą charakteristiką “greitai, skubiai” arba “sunkiai, vos vos”: nešti kulnis – 1. “eiti”, 2. “sprukti”; kulnus pavilkti – “sunkiai paeiti”; frazeologizmai, reiškiantys prisidėjimą prie kokio nors veiksmo, kkišimąsi, dažniausiai turi menkinamąjį atspalvį: kišti nosį – 1. “įkyriai lįsti”, 2. “domėtis ne savo reikalais”, 3. “ateiti nepageidaujamam”.

Ne visada galima tropinius frazeologizmus suskirstyti į metaforinius ir metoniminius. Yra nemažai frazeologizmų, kuriuose metoniminės reikšmės perkėlimas glaudžiai susipynęs su metaforiniu. Pavyzdžiui, frazeologizmuose už danties užmesti – “užvalgyti”, į barzdą spjauti – “išlieti pyktį”, suteršti (žilą) galvą – “užtraukti (senatvėje) negarbę” galima įžiūrėti ir asociatyvinį situacijų ryšį, ir loginį sąvokų santykį.

Antroji motyvuotos reikšmės frazeologizmų grupė yra lyginamieji frazeologizmai. Lyginamieji frazeologizmai yra frazeologiniai junginiai, turintys palyginimo formą. Kitaip sakant, tai sustabarėję, visuotinai vartojami palyginimai.

Palyginimas yra stilistinė priemonė, vartojama vienam daiktui ar reiškiniui sugretinti su kitu, norint pabrėžti, išskirti ar patikslinti kurį nors to daikto ar reiškinio požymį. Palyginimai gali būti laikini, arba situaciniai, ir pastovūs, arba tradiciniai. Pavyzdžiui, sakinyje Laikrodis mosavo švytuokle lyg arklio uodega palyginimas yra sukurtas tik tai situacijai, vadinasi, yra laikinas, situacinis, o sakinių Tutkus .rytą įstaigoje sėdėjo lyg ant adatų ir Žiūrėkit, kad jokių vaidų nebūtų ir viskas eitų kaip iš pypkės palyginimai yra atkurti iš atminties, paimti jau susiformavę iš kalbos lobyno. Vadinasi, jie yra pastovūs, tradiciniai. Frazeologiniais vadinami tik tradiciniai, iš atminties atkuriami palyginimai, pvz.: kaip už ausies mesti – “greitai valgyti, gerti”, kaip stovi – “neturtingas, nnieko neturintis”, baltas kaip drobė – “labai išbalęs, išblyškęs” ir t.t.

Lyginamiesiems frazeologizmams būdingos visos frazeologinių junginių ypatybės. Jau buvo minėta, kad tai yra atkuriami, o ne naujai kalbėjimo procese kuriami palyginimai. Visiems lyginamiesiems frazeologizmams būdinga apibendrinta, arba vientisa, reikšmė, pastovi leksinė ir gramatinė sandara. Kaip ir kiti frazeologiniai vienetai, jie vartojami tik tam tikrų žodžių aplinkoje.

Lyginamieji frazeologizmai labai artimi metaforiniams frazeologiniams junginiams. Abiejų tipų frazeologizmai turi tą patį reikšmės motyvacijos pagrindą – dviejų panašių dalykų, dviejų situacijų lyginimą. Tik lyginamieji frazeologiniai posakiai yra išlaikę glaudesnį ryšį su savo dėmenų semantika, negu metaforiniai. Mat lyginamojo frazeologizmo vaizdo pagrindą paprastai sudaro toks dalykas, tokia situacija, kuri geriausiai tinka patikslinti, pabrėžti lyginamo objekto požymį, pvz.: pilnas kaip akis – “labai pilnas, sklidinas”, kaip maišu apmauti – “apgauti”, kaip ant delno – “aiškiai, tiksliai, smulkiai” ir t.t. Kai kurie lyginamieji posakiai tik su tam tikra išlyga (dėl jų vartojimo pastovumo ir apibrėžtos aplinkos) gali būti laikomi frazeologiniais, nes jų dėmenys beveik yra išlaikę savo tiesiogines reikšmes, pvz: baltas kaip drobė, šaltas kaip ledas, panašūs kaip du vandens lašai ir t.t. Todėl lyginamuosiuose frazeologizmuose lieka mažiau vietos išmonei, fantazijai, negu metaforiniuose frazeologizmuose. Be to, lyginamieji frazeologizmai nuo metaforinių skiriasi ir savotiška savo struktūra.

Lyginamieji frazeologizmai –

ekspresyvūs ir emocingi posakiai, jais vaizdingai charakterizuojami veiksmai, būsenos, ypatybės, požymiai. Pavyzdžiui, sotų, laimingą, ramų gyvenimą galima nusakyti tokiais frazeologizmais: kaip meškos ausyje, kaip pas dievą užpečkyje, kaip inkstas taukuose, kaip už mūro; prastą, vargingą gyvenimą – frazeologizmais kaip žirnis prie kelio, kaip pelė po parūgas, kaip šuo po akėčiom; neutralų prieveiksmį daug galima pakeisti tokiais vaizdingais palyginimais: kaip iš balos, kaip šieno, kaip skruzdžių, kaip šunų, kaip pupų, kaip purvo, kaip pelų ir t.t.; liesą, sunykusį žmogų charakterizuoja tokie ffrazeologizmai: kaip šakalys, kaip šaka, kaip špyga, kaip per sietą ištrauktas, kaip silkė, kaip skiedra, kaip nagas ir t.t.

Laisviausi frazeologiniai junginiai yra frazeologinės samplaikos. Tai tokie frazeologizmai, kurių reikšmė yra labai artima jų dėmenų tiesioginėms reikšmėms. Vadinasi, šio tipo frazeologizmai tėra frazeologijos paribyje, jie lyg pereinamojo pobūdžio junginiai, kurie svyruoja tarp laisvųjų ir frazeologinių junginių. Tačiau jie, kaip ir visi frazeologizmai, yra atkuriami iš atminties, turi vientisą reikšmę ir yra vaizdingi.

Frazeologinių samplaikų dėmenimis dažniausiai eina du tos pačios kalbos dalies žžodžiai (dažnai sinonimai, šiaip artimos reikšmės žodžiai ar antonimai), siejami jungtukų arba be jų, pvz.: skūra ir kaulai – “labai plonas”, rytas vakaras – “visada”, šleivas kreivas – “bet koks”, vargais negalais – “per vargus”, trumpai drūtai – “glaustai ir aaiškiai”.

Kai kurias frazeologines samplaikas sudaro net tos pačios šaknies žodžių junginiai, pvz.: diena iš dienos – “kasdien”, vienas į vieną – “visi kaip vienas, vienodi”, buvęs nebuvęs – “nesvarbus, nebūtinas”, tiek ir tiek – “daug” ir t.t.

Frazeologinėms samplaikoms priskiriamos ir tiesioginės reikšmės sakinių nuotrupos su ryškiu emociniu atspalviu, pvz.: kad negali – “labai”, kur tau – sakoma reiškiant nusivylimą ir t.t.

• Lietuvių kalbos frazeologizmų struktūriniai tipai

Didžioji dalis lietuvių kalbos frazeologizmų yra sintaksiškai neskaidomi žodžių junginiai, einantys viena kuria nors sakinio dalimi ar sakinio dalies komponentu. Struktūros požiūriu tokiems frazeologizmams būdingos tos pačios ypatybės kaip ir laisviesiems junginiams.

Kiekvienas junginys, taip pat ir frazeologinis, visada yra dvinaris, t.y. jį galima išskaidyti į du sintaksiniais ryšiais susijusius dėmenis. Tų dėmenų tarpusavio ryšys ir yra vvienas iš struktūrinės frazeologizmų klasifikacijos kriterijų. Dėmenų ryšys priklauso nuo to, ar siejamieji žodžiai yra sintaksiškai lygiaverčiai, ar nelygiaverčiai. Šiuo kriterijumi remiantis, frazeologizmai skirstomi į tris tipus: prijungiamuosius, sujungiamuosius ir lyginamuosius.

Prijungiamieji frazeologizmai yra tokie, kurių vienas dėmuo yra sintaksiškai svarbesnis, pagrindinis, o kitas – sintaksiškai priklausomas. Prijungiamojo frazeologizmo dėmenys gali būti susiję:

a) derinimo ryšiais, pvz.: gyvas galas – “daug (apie nepageidaujamą daugybę)”, lengva ranka – “lengvabūdiškai, nerimtai”, balta varna – “kuo nors labai išsiskiriantis iš savo aplinkos žmogus”, sūnus palaidūnas – ““grįžęs paklydėlis”;

b) valdymo ryšiais, pvz.: duoti vėjo – “gerai išbarti”, netekti galvos – “nesusivaldyti, pamišti”, širdį rodyti – “būti nuoširdžiam”, ašaromis springti – “vos susilaikyti neverkus”, žiūrėti pro pirštus – “nekreipti dėmesio”, ant rankų nešioti – “labai lepinti”, mesti į balą – “nenaudingai išleisti”;

c) šliejimo ryšiais, pvz.: baimė žiūrėti – “baisus, smarkus”, kiek telpa – “daug”.

Prijungiamieji frazeologizmai dar gali būti klasifikuojami ir pagal juos sudarančių dėmenų leksines gramatines klases ir jų formas. Skirstant junginius šiuo požiūriu, pirmiausia žiūrima, kokia kalbos dalis yra pagrindinis junginio dėmuo, o vėliau – kokias žodžių formas jis prisijungia. Skiriami veiksmažodiniai, daiktavardiniai, būdvardiniai, skaitvardiniai, prieveiksminiai frazeologizmai.

Gausiausia lietuvių kalboje yra veiksmažodinių frazeologizmų grupė. Tai tokie frazeologizmai, kurių pagrindinis dėmuo – asmenuojama ar neasmenuojama veiksmažodžio forma. Pagal priklausomąjį dėmenį šie frazeologiniai junginiai gali būti klasifikuojami į tris grupes:

a) veiksmažodžių junginiai su linksniais, pvz.: nuleisti rankas – “nusiminti”, prisivirti košės – “pasidaryti kokių nemalonumų”, vėjais nueiti – “būti be naudos”;

b) veiksmažodžių junginiai su linksniais ir prielinksniais, pvz.: iš kailio nertis – “labai stengtis”, vedžioti už nosies – “apgaudinėti”, dėti į akį – “miegoti”;

c) veiksmažodžių junginiai su nekaitomais žodžiais ar nekaitomomis žodžių formomis, pvz.: aukštai šokti – “siekti negalimo”, paplaukiui glostyti – “pataikauti”.

Veiksmažodinių frazeologizmų grupeipriskiriami ir tokie junginiai, kurių pagrindinis dėmuo – veiksmažodžio valentines ypatybes iišlaikęs veiksmažodinis daiktavardis, pvz.: badymas pirštais (plg. pirštais badyti) – “galvos sukimas (galvą sukti)”.

Daiktavardiniai yra tokie frazeologizmai, kurių pagrindinis dėmuo – daiktavardis. Priklausomuoju jų dėmeniu paprastai eina būdvardinių ypatybių turinti kalbos dalis (būdvardis, skaitvardis, įvardis, dalyvis) arba daiktavardžio kilmininko linksnis, pvz.: senas vilkas – “gudrus, patyręs žmogus”, smulki žuvelė – “neturintis įtakos žmogus”, devintas vanduo (nuo kisieliaus) – “labai tolimas giminaitis”, pramušta galva – “didelis noras, aistra kažkam”, pelų maišas – “netikęs”.

Būdvardinių frazeologizmų pagrindinis dėmuo yra būdvardis, pvz., pilvu varinas – “sunkiai einantis”, skaitvardinių – skaitvardis, pvz., šimts velnių – “toks keiksmas”, prieveiksminių – prieveiksmis, pvz., pusiau su velniu – “vidutiniškas”. Būdvardinių, skaitvardinių ir prieveiksminių frazeologizmų lietuvių kalboje yra labai nedaug.

Sujungiamieji yra tokie frazeologizmai, tarp kurių dėmenų nėra sintaksinės priklausomybės, jie yra lygiaverčiai. Tokių frazeologizmų dėmenimis paprastai eina tos pačios kalbos dalies žodžiai, sujungti jungtukais ar be jų, pvz.: iš stuomens ir iš liemens – “stambus, petingas”, apmeta ir ataudžia – “daug kalba, liežuvauja”, vėtytas ir mėtytas – “daug sunkumų išgyvenęs”, be galo, be krašto – “labai didelis” ir t.t. Šiam tipui priklauso ir frazeologizmai, kuriuos sudaro du tos pačios šaknies žodžiai, pvz.: koja už kojos – “pamažu”, petys į petį – “išvien, drauge”.

Savo struktūra iš kitų frazeologizmų išsiskiria lyginamieji ffrazeologizmai. Visų jų bendras struktūrinis požymis – lyginamasis jungtukas: kaip, lyg, it, nei, nelyginant, tarytum. Ne visų lyginamųjų frazeologizmų struktūra yra vienoda. Dalies frazeologizmų sandara visai aiški: į juos, be lyginamojo jungtuko, įeina lyginimo vaizdą nusakantis dėmuo, pvz.: kaip iš akies luptas – “labai panašus”, lyg iš pieno plaukęs – “gražus, puikus, vešlus” ir t.t. Kitos dalies frazeologizmų sandara iki šiol kelia galybes klausimų kalbininkams. Tai tokie frazeologizmai, kurie šalia lyginamo vaizdo dėmens turi dar vieną dėmenį, nusakantį savotišką lyginimo objektą, pvz.: juodas kaip aulas – “labai juodas”, prarijo kaip šuo muilą – “labai greitai prarijo” ir t.t. Vienų kalbininkų nuomone, frazeologizmu galima laikyti visą lyginamąją konstrukciją, o kiti mano, kad šio tipo pasisakymuose frazeologizmas tėra kaip aulas, kaip šuo muilą, o žodžiai juodas, prarijo sudaro šių frazeologizmų būtinąją aplinką.

Lietuvių kalboje yra gausi grupė frazeologinių junginių, turinčių ne junginio, o sakinio struktūrą, nors sakinio reikšmės kontekste paprastai jie neturi. Yra frazeologizmų, turinčių vientisinio dvinario sakinio, t.y. tokio, kurio predikatyvinį centrą sudaro abi pagrindinės sakinio dalys, pavidalą, pvz.: galas žino – “nežinia”, bala (jo) nematė – “tesižinai, nerūpi” ir t.t. Kiti frazeologizmai turi šalutinio sakinio formą, pvz.: nors prie žaizdos dėk – sakoma apie švelnų, malonų žmogų, nors pirštu į akį

durk – “labai tamsu” ir t.t.

Be minėtų struktūrinių frazeologizmų tipų, lietuvių kalboje yra savotiškos struktūros frazeologinių posakių, kuriuos galima būtų pavadinti nepilnaisiais, arba eliptiniais, frazeologizmais. Dauguma jų – sutrumpėję sakiniai ar junginiai, vienanariai posakiai, kurių praleistieji dėmenys kartais gali būti numanomi, pvz.: kad tave bala (griebtų), nė už ką (neduosiu, nedarysiu) – “jokiu būdu”. Panašios struktūros ir tokie frazeologizmai: kur tau – reiškiant nusivylimą, aš tau – sakoma grasinant, nė motais – “visai nerūpi” ir t.t.

• Lietuvių kalbos frazeologizmų funkciniai tipai

Bendra vvisų frazeologizmų funkcija yra emocinė: frazeologizmai vaizdingi, emocingai reiškia mintį, jie yra raiškūs ir vaizdūs stilistiškai neutralių žodžių ir posakių pakaitalai.

Didelė dalis frazeologizmų pakeičia savarankiškus žodžius, turinčius kalboje nominatyvinę funkciją. Tokius frazeologizmus galima vadinti nominatyviniais. Jie atlieka:

a) veiksmažodžių funkcijas, pvz., ant rankų nešioti – “gerbti, mylėti”;

b) prieveiksmių funkcijas, pvz., akių galais – “bematant”;

c) daiktavardžių funkcijas, pvz., vėjo pamušalas – “nerimtas, nepatikimas žmogus”;

d) būdvardžių funkcijas, pvz., dyka kišenė – “neturtingas”.

Nominatyvinių frazeologizmų funkciją paprastai nulemia jų struktūra, nes frazeologizmas dažniausiai atlieka funkcijas tos kalbos dalies, kuri eeina pagrindiniu junginio žodžiu. Tačiau iš gramatinės frazeologizmo sandaros ne visada galima pasakyti, kurios kalbos dalies funkcijas frazeologizmas atlieka (ypatingai tai yra būdinga prieveiksminės funkcijos frazeologizmams).

Lietuvių kalboje yra ir tokių frazeologizmų, kurie, nieko neįvardindami, nieko nepavadindami, išreiškia įvairiausiais žmonių emocijas. TTai jaustukų funkcijas atliekantys frazeologiniai junginiai, kuriuos galima vadinti emociniais, pvz., aš tau! – sakoma grasinant. Šio tipo frazeologizmais laikomi ir tie junginiai, kuriais reiškiamos įvairių apeigų, etiketo formulės, t.y. sveikinimai, atsisveikinimai, linkėjimai. Kai kurių iš jų emocingumas, vaizdingumas dėl dažno vartojimo gerokai nublankęs, pvz.: labą dieną, sveikas drūtas ir t.t.

Vienas frazeologizmų būrys vadinamas modaliniais frazeologizmais. Jie atlieka dalelyčių arba kitų modalinių žodžių funkcijas, pvz.: čemerys žino – “nežinia”, kaip dievą myliu – “būtinai, tikrai” ir t.t.

Pabaigai.

“Frazeologija yra stiliaus aukso valiuta, jo ramsčių ramstis, tai, nuo ko pirmiausia priklauso išraiškos sodrumas, spalvingumas, emocinis poveikis. Atimkime iš kokio autoriaus frazeologizmų vaizdus – ir jo sakinys nublanks. Juk frazeologiniai junginiai ir paprasti jų atitikmenys skiriasi tuo, kad vieni yra vaizdingi ir raiškūs, oo kiti – neutralūs pasakymai.

Kadangi frazeologizmuose glūdi didi gyvenimo patirtis, liaudies išmonė, kadangi jie kupini sąmojo, ironijos arba lyrizmo, tai yra psichologiškai labai veiksmingi. Tereikia kartą perskaityti teiginį, išvadą, apibendrinimą, išreikštą taiklia idioma ar kitokiu frazeologizmu, – ir jis liks visą laiką atmintyje.”

J. Pikčilingis

Naudotos literatūros sąrašas

• E. Jakaitienė – “Lietuvių kalbos leksikologija”

• J. Pikčilingis – “Lietuvių kalbos stilistika” II

• B. Kalinauskas – “Lietuvių liaudies šnekamosios kalbos frazeologija”

Related Posts