Draudimo formos ir ju rusys

Home / Draudimas / Draudimo formos ir ju rusys

Vilniaus universitetas

Teisės fakultetas

Civilinės teisės ir proceso katedra

II kurso 4 grupės studento Marijaus Kriščiūno

kursinis darbas

Draudimo formos ir rūšys

Vilnius

T U R I N Y S

Įvadas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1

1. Draudimo sąvoka. Draudimo teisinio santykio elementai . . 2

2. Draudimo formos . . . .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 6

3. Privalomosios draudimo formos rūšys . . . . . . . . . . . . . . . . 9

4. Draudimo rūšys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .. . . . . 14

5. Draudimo klasifikacija užsienyje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 20

6. Išvada . . . . . . . . . .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 2

7. Panaudotų šaltinių ir literatūros sąrašas . . . . . . . . . . . . . . . . 26

Į V A D A S

Savo kursiniame darbe stengsiuosi apibūdinti draudimo sudėtines dalis – formas ir rūšis, atskleisti tokio klasifikavimo esmę, taip pat paaiškinti pokyčius draudimo teisinio reguliavimo Lietuvoje.

Dėl temos platumo kai kuriuos dalykus tik paminėsiu. Tai liečia, visų pirma, didelę draudimo rūšių įvairovę ir skirtingas klasifikacijas. Todėl nėra prasmės gilintis į kiekvieną iš jų, nes tai būtų tiesiog tam tikrų faktų atpasakojimas.

Manau, mano darbo ttema svarbi ir aktuali Lietuvai. Lietuva negali pasigirti Edward Lloyd kavine, kurioje beveik prieš 300 metų gimė pirmosios Anglijos draudimo užuomazgos draudžiant jūrinius laivus, taip pat neturi Vokietijos poros šimtmečių draudimo tradicijų. Iki Lietuvos Respublikos inkorporavimo į Tarybų Sąjungos sudėtį Lietuvoje nebuvo specialaus įstatymo, skirto reguliuoti draudimą ir su juo susijusius santykius. Draudimo srityje veikė konkretizuoti įstatymai, apimantys tik tam tikrą sferą. Nuo 1940 m. iki 1990 m. draudimo santykių teisinis reguliavimas vystėsi ta pačia kryptimi kaip ir kitose to mmeto sąjunginėse respublikose – centralizuotai nustatant draudimo rūšies taisykles. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę priimti norminiai aktai iš esmės pakeitė draudimo teisinių santykių reguliavimą, ko pasekoje susiformavo įdomi praktika. Tačiau ir priėmus naujus norminius aktus išliko aktualus tolesnis draudimo teisinių santykių tobulinimo klausimas. Nežiūrint į didelę draudimo sutarčių reikšmę, šiandien draudimui Lietuvos teisės moksle kreipiamas nepakankamas dėmesys. Lietuvos teoretikai nėra paskyrę nė vieno veikalo išimtinai draudimo problemoms, išskyrus keletą darbų, skirtų atskirų draudimo teisinių santykių analizei, tačiau jau praradusių reikšmę, įvykus įstatyminės bazės pokyčiui. Ypač aktualu draudiminiuose santykiuose yra teorinių problemų bei praktinių klausimų derinimas. Šiuo metu draudimo rinka Lietuvoje yra formavimosi stadijoje. Taigi, kaip tik dabar tiek teorinės išvados, tiek kitų šalių patirtis Lietuvai labai svarbi. Pasistengsiu ją panagrinėti.

1. Draudimo sąvoka.

Draudimo teisinio santykio elementai

Draudimas savo esme yra ekonominė kategorija, glaudžiai susijusi su finansų kategorija. Ekonominė draudimo vystymosi prielaida buvo civilinės ir prekybinės apyvartos dalyvių būtinybė greitai padengti nuostolius, kurie galėjo atsirasti jų turtui ar asmeniui įvairių žalingų faktorių (tiek gamtinės, tiek ir socialinės-ekonominės kilmės) pasekoje. Draudimas yra tampriai susijęs su civiline teisine atsakomybe. Jis atsirado kaip kompensacija tuo atveju, kai atsakomybės klausimas visiškai nekildavo (griaunantis gamtos jėgų poveikis) arba galiojančios teisinės nuostatos žalą padariusiojo atsakomybę iš esmės susiaurindavo arba vvisiškai panaikindavo. Draudimas, kurio pagrindą sudaro centralizuotas fondas, sudaromas iš daugelio suinteresuotų asmenų įnašų, leidžia išspręsti tokią problemą, kadangi jo dėka galima gana greitai padengti žalą, kurią patyrė vieno ar keleto asmenų turtas ar asmenybė.

Draudimo sąvoka literatūroje yra apibrėžiama labai nevienodai, kadangi tai didžia dalimi priklauso nuo pasirinkto pagrindinio aspekto. Ir nė vienas apibrėžimų, atrodo, nėra universalus. Pavyzdžiui, įstatymų leidėjas ir kitos valstybinės institucijos mano, kad terminas privalo nužymėti griežtas ribas, jog būtų galima nuspręsti ar konkreti garantavimo ar įsipareigojimo atlyginti sutartis yra reguliuojama draudimui skirto įstatymo. Dauguma techninio pobūdžio sąvokų numatytų įstatymuose yra sudaromos būtent šią funkciją turint mintyse. 1996 m. liepos 10 d. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas (toliau tekste – LR draudimo įstatymas) paties draudimo sąvokos nepateikia. Valstybės požiūris į tai, kas yra draudimas, kiek aiškėja iš draudimo veiklos sąvokos – tai „finansinė ūkinė veikla, kuria siekiama apsaugoti fizinių ir juridinių asmenų turtinius interesus, įvykus šio įstatymo ar draudimo sutartyje nustatytiems įvykiams (draudiminiams įvykiams), panaudojant rezervus ir draudimo techninius atidėjimus, sudaromus iš minimų asmenų mokamų įmokų (draudimo įmokų) bei pajamų, gautų jas investavus šio įstatymo nustatyta tvarka“.Tačiau iš karto matyti, kad šios sąvokos paskirtis yra kita – išaiškinti, kas yra draudimo vykdymas, ir ji neatskleidžia visų draudimo santykio bbruožų.

Draudimą geriausiai apibūdina trys elementai: (1) rizikos paskirstymas, (2) tarp žymaus narių skaičiaus, (3) per draudiką, tiesiogiai užsiimantį draudimo veikla.

Rizikos paskirstymas. Draudimo mechanizmas tarnauja ekonominių nuostolių paskirstymui tarp kaip galima daugiau asmenų, kuriems gresia tos pačios rūšies rizikos. Draudėjas neturi jokios galimybės iš anksto sužinoti, ar gaus kaip kompensaciją didesnę sumą negu pats įmokėjo, ar paprasčiausiai mokės už kitų nuostolius. Bet pirminis tikslas yra riziką patirti kartais žlugdančius nuostolius pakeisti į galimybę mokėti tam tikrą fiksuotą sumą fondui, kuri bus maksimumas, ką galima prarasti. Šis platus ekonominės rizikos pasidalinimas ir yra rizikos paskirstymo principas.

Žymus narių skaičius. Tai pagrindinis skirtumas tarp draudimo ir sutarties, kuria viena šalis paprasčiausiai prisiima kitos atsakomybę dėl kokios nors priežasties (pvz., laidavimas). Nustatant draudimo įmokų dydį, kurios turi padengti visus nuostolius, administracines ir kitas išlaidas tam tikru periodu, draudikui reikia prognozuoti tokias išlaidas. Tikimybė, kad tai pavyks padaryti tiksliai, tolydžio auga, kai didėja parduotų draudimo polisų skaičius. Paprasčiausiai tada lengviau apskaičiuoti vidutinę išmokų sumą.

Draudikas, tiesiogiai užsiimantis draudimo veikla. Visuomenėje egzistuoja tokios sutartys, kurios nors ir turi bendruosius rizikos paskirstymo tarp skaitlingos grupės elementus, tačiau iš esmės nėra laikomos draudimu kaipo tokios. Tai garantijos sutartys arba sutartys dėl paslaugų atlikimo, jei ateityje atsitiktų koks nors galimas įvykis.

Rizikos paskirstymas tarp didelio asmenų skaičiaus yra paprasčiausiai būdingas jų pirminiam tikslui – iš anksto gauti tam tikras fiksuotas įmokas už ateityje suteiksimas paslaugas.

Literatūroje pateikiamos draudimo teisinio santykio sąvokos neretai taipogi yra formuluojamos pabrėžiant draudimo ekonominį aspektą. Pavyzdžiui, pagal Lietuviškąją tarybinę enciklopediją draudimas iš esmės yra teisinis santykis, kurio turinį sudaro „tam tikrų įvykių sukeltos materialinės žalos finansinis likvidavimas arba dėl tų įvykių atsiradusios pinigų reikmės tenkinimas bendromis tą žalą ar paramos reikmę patirti galinčių savarankiškų ūkinių vienetų jėgomis“.

Draudimą vykdo įįvairių kategorijų draudikai. Jo sąlygos skiriasi draudiminės atsakomybės apimtimi; jis gali būti įgyvendinamas įstatymui reikalaujant ar savanoriškumo pagrindu. Nurodyto įvairumo sutvarkymui draudimo santykių ir vieningos tarpusavyje susijusios sistemos sukūrimui draudimo klasifikacija ir yra būtina. . Kaip pavyzdį galima pateikti draudimo organizacinį klasifikavimą. Draudimą vykdo specializuotos draudimo organizacijos, kurios gali būti valstybinės ir nevalstybinės. Jų veiklos sfera gali apimti vidinę (apribotą), išorinę ar mišrią rinką. Tuo pačiu draudimas išvystytos draudimo rinkos sąlygomis yra realizuojamas tiek konkrečios šalies viduje, tiek užsienyje.

Vienok ddraudimo santykius geriau išreikšti klasifikacijoje naudojant draudimo objektų ir draudiminės rizikos sąvokas. Todėl jas panagrinėsiu plačiau.

Draudėjais gali būti tik tie asmenys, kurie suinteresuoti, kad neįvyktų draudiminis įvykis, nes tai jiems sukeltų neigiamas pasekmes. Tokį suinteresuotumą priimta vadinti draudimo interesu. Jo bbuvimas yra būtina galiojančios draudimo sutarties sudarymo sąlyga. LR draudimo įstatyme buvo įtvirtintas požiūris, kad draudimo interesas (turtiniai interesai) yra draudimo objektais. Tos pačios nuomonės yra ir V.Musin. Jis teigia, kad nuostoliai gali pasireikšti jau turimos ar kuriamos vertybės sunaikinimu ar sužalojimu, todėl draudėjo turima ar ateityje atsirasianti turtinė teisė, kurią tikimasi išsaugoti, ir yra draudimo interesas. Kadangi turtas (vertybė), kuris įvardinamas kaip draudimo objektas, teisiniu požiūriu apima tas pačias teises ir pareigas, kurių išsaugojimu arba atitinkamai neatsiradimu draudėjas suinteresuotas, todėl draudimo interesas gali būti nagrinėjamas kaip draudiminės apsaugos objektas.

Tikimybė, kad įvyks draudiminiai įvykiai, kurių žalingas veikimas gali sukelti draudėjo (naudos gavėjo) turtinių interesų sumažėjimą arba išnykimą, vadinama draudimo rizika. Šie įvykiai visų pirma pasireiškia tuo, kad sutartis ar įįstatymas gali numatyti tik galimybę jiems atsirasti, bet ne neišvengiamumą.

Teorinė ir praktinė klasifikacijos problema pasireiškia tuo, kad priklausomai nuo konkretaus draudimo teisinio santykio priskyrimo vienai ar kitai draudimo rūšiai, gali skirtis ir teisinio santykio turinys, ir jo reguliavimui taikomų normų ratas. Be to, nėra vieningo požiūrio į draudimo rūšis, o taip pat ką konkrečiai jos apima.

2. Draudimo formos

Labiausiai apibendrinant draudimas skirstomas į privalomąjį ir savanoriškąjį. Šios dvi draudimo formos yra nustatytos ir LR draudimo įstatyme (4 str.). Privalomojo draudimo teisiniai ssantykiai kyla dėl teisės normoje nustatytų juridinių faktų, nurodančių jų atsiradimo momentą ir trukmę, bei taikomi kaip visuotiniai ir vieningi atitinkamų objektų apsaugos būdai. Tuo tarpu savanoriškojo draudimo teisiniai santykiai kyla draudikui ir draudėjui susitarus ir sudarius draudimo sutartį, draudimo rūšies taisyklių nustatyta tvarka, šie santykiai remiasi laisvanoriška valia.

Privalomasis ir savanoriškas draudimas priklauso draudimo civiliniam teisiniam institutui, tai sąlygoja vienarūšių privalomojo ir savanoriškojo draudimo santykių buvimas, o taip pat vienodas jų kaip turtinių prievolių, atsirandančių tarp draudiko ir draudėjo, turinys. Šių santykių giminingumą rodo ta aplinkybė, kad tie patys objektai gali būti apdrausti tiek privaloma, tiek savanoriška tvarka, atsiranda materialiai vieningas ir pavaldus vienam teisiniam režimui santykis tarp draudiko ir draudėjo, nors atsiradimo pagrindai skirtingi.

Trumpai apibūdinsiu kiekvieną iš šių dviejų formų. Privalomajam draudimui būdingi tokie principai:

1. Privalomoji forma nustatoma įstatymu, pagal kurį draudikai privalo apdrausti atitinkamus objektus, o draudėjai – įnešinėti reikalaujamas draudimo įmokas. Įstatymas paprastai numato: privalomai draudžiamų objektų sąrašą, draudiminės atsakomybės apimtį, draudiminio apsaugojimo lygį ar normas, tarifų sumų nustatymo tvarką arba vidutinį šių sumų dydį (suteikiant teisę jas diferencijuoti vietose), draudimo įmokų įnešimo periodiškumą, pagrindines draudiko ir draudėjo teises ir pareigas. Įstatymas kaip taisyklė privalomąjį draudimą paveda vykdyti valstybinėms draudimo institucijoms.

2. Objektų, nurodytų įstatyme, visiškas apėmimas privalomuoju ddraudimu. Tuo tikslu draudimo organai kasmet vykdo apdraustų objektų registraciją, draudimo įmokų skaičiavimus ir įmokų paėmimą nustatytais terminais.

3. Automatiškumas apdraudžiant privalomuoju draudimu įstatyme nurodytus objektus. Draudėjas neprivalo pranešti draudimo institucijai apie privalomai draudžiamo objekto atsiradimą pas jį. Šis objektas automatiškai įjungiamas į draudimo sferą. Jei tai, pavyzdžiui, yra turtas, atliekant eilinę registraciją jis bus įskaitytas, o draudėjui bus pateiktos sumokėti draudimo įmokų sumos. Taip Lietuvoje buvo nustatyta, kad pastatai, priklausantys gyventojams, buvo laikomi apdraustais nuo to momento, kai jie pastatyti nuolatinėje buvimo vietoje ir uždengtas stogas.

4. Privalomojo draudimo galiojimas nepriklausomai nuo draudimo įmokų įnešimo. Tais atvejais, kai draudėjas nesumokėjo priklausančių draudimo įnašų, jie išieškomi teismine tvarka. Jei žūva ar yra padaroma žala apdraustam turtui, už kurį nebuvo įneštos draudimo įmokos, draudimo atlyginimas yra išmokamas atskaičius įsiskolinimus už nesumokėtos draudimo įmokas. Už įnašų laiku nesumokėjimą imamos baudos.

5. Privalomasis draudimas yra neterminuotas. Jis galioja visą laiko periodą, kol draudėjas naudojasi apdraustu turtu. Turtui pereinant kitam draudėjui draudimas nenutrūksta. Jis netenka galios tik apdraustam turtui žuvus.

6. Privalomojo draudimo draudiminės apsaugos normavimas. Siekiant supapras-tinti draudimo sumą ir draudimo atlyginimo išmokėjimo tvarką yra nustatomos draudimo apsaugos normos procentais ar pinigais už vieną objektą.

Privalomajame asmens draudime visa apimtimi veikia visiško objektų apėmimo, automatiškumo, draudiminės aapsaugos normavimo principai. Tačiau čia yra aiškiai apibrėžtas terminas, ir draudimas priklauso nuo draudimo įmokos sumokėjimo (pvz., nesenai nutrauktas privalomasis keleivių draudimas Lietuvoje).

Apibūdinant savanorišką draudimo formą galima paminėti šiuos jos principus:

1. Savanoriškas draudimas veikia ir vadovaujantis įstatymu, ir savanoriškais pagrindais. Įstatymas nustato savanorišku draudimu galimus drausti objektus ir bendriausias draudimo sąlygas. Konkrečios sąlygos yra reguliuojamos draudimo rūšies taisyklių, kurias priima draudikas. Jų pagrindu ir įvyksta draudėjo ir draudiko susitarimas, kuris patvirtinamas draudimo sutartimi.

2. Pasirinktinis apėmimas savanoriškuoju draudimu, sąlygotas to, kad ne visi draudėjai pareiškia norą jame dalyvauti. Be to, draudimo rūšies taisyklėse yra draudimo sutarčių sudarymo apribojimai, kuriais remdamasis draudikas gali atsisakyti apdrausti objektą.

3. Savanoriškas draudimas visada yra apribotas draudimo terminu. Draudimo termino pradžia ir pabaiga ypatingai yra aptariamos sutartyje, nes draudimo atlyginimą ar išmoką reikia mokėti tik, jei draudiminis įvykis įvyko draudimo periodu. Savanoriško draudimo nepertraukiamumą galima sukurti tik sudarant sutartį dar kartą naujam terminui.

4. Savanoriškas draudimas galioja tik sumokant vienkartinę ar periodines draudimo įmokas. Sutarties įsigaliojimas yra sąlygotas vienkartinio ar pirmojo įnašo sumokėjimu. Eilinės įmokos neįvykdymo pasekmė ilgalaikiame draudime yra draudimo sutarties nustojimas galios.

5. Draudimo apsauga savanoriškame draudime priklauso nuo draudėjo noro. Turto draudime draudėjas gali nustatyti draudimo sumos dydį turto draudimo įvertinimo ribose. Asmens draudime draudimo suma

yra nustatoma sutartyje šalių susitarimu.

Optimalus privalomojo ir savanoriškojo draudimų santykis leidžia suformuoti tokią draudimo rūšių sistemą, kuri garantuotų universalios apimties draudiminę apsaugą visuomenėje.

3. Privalomosios draudimo formos rūšys

Šiuo metu Lietuvoje vyksta dideli pasikeitimo procesai privalomojo draudimo srityje – vienos draudimo rūšys panaikinamos, formuojamos kitos. Ir jos liečia didelę visuomenės dalį, todėl privalomąjį draudimą reikėtų panagrinėti kiek detaliau.

Privalomojo draudimo atsiradimas yra susijęs su valstybės reguliacinės funkcijos išaugimu, šioje srityje pasireiškiančios normatyvinių nuorodų išleidimu užsiimantiem atitinkama veikla asmenim sueiti į teisinius draudimo ssantykius nustatomomis sąlygomis. Pasaulyje aiškiai išryškėjo tendencija, kad pastoviai yra didinamas privalomojo draudimo rūšių ratas, kurios, kaip taisyklė, yra susijusios su atsakomybės draudimu. Atsakomybės draudimas iš pradžių atspindėjo suinteresuotų asmenų norą apsaugoti save nuo reikalavimų ir ieškinių iš asmenų, kuriem jie padarė žalą, pusės. Vėliau buvo užakcentuota trečiųjų asmenų didesnė apsauga, ko pasekoje privalomas atsakomybės draudimas apėmė įvairiausias sferas. Taip Prancūzijoje yra virš 20 privalomojo draudimo rūšių. Privalomas draudimas, atsiradęs ryšium su auto transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimu, daugelyje ššalių taipogi paplito ir transporto srityje, įmonių, susijusių su atomine energija, veikloje ir kitose veiklos rūšyse (medžioklė, dviračių, arklių sportas).

Aukščiau minėtos privalomojo draudimo rūšys visų pirma liečia atsakomybę už sveikatos pažeidimus ir kai kuriais atvejais už žalą, padarytą turtui. Vėlesnės pprivalomojo draudimo rūšys neapsiriboja atsakomybe už materialią žalą, nustatydamos pareigą draustis nuo trečiaisiais asmenim prarastos naudos. Bendra taisykle tampa įstatymo įpareigojimai tam tikrų profesijų asmenim drausti savo atsakomybę, kylančią iš klaidų profesinėje veikloje (pvz., architektai – Prancūzijoje, notarai, buhalteriai ir konsultantai mokesčių klausimais – Vokietijoje, advokatai ir draudimo brokeriai – Anglijoje).

Šiuolaikiniam etapui būdingas glaudus ryšys tarp nacionalinės ekonomikos ir išorės rinkos. Kaip viena iš priemonių paskatinti nacionalinio kapitalo ekspansiją buvo suformuoti specialūs organai ir nustatyta tvarka užsienio investicijų draudimui. Toks draudimas kaip taisyklė yra ilgalaikis politinių, karinių ir kai kurių ekonominių rizikų (valiutų paritetų pasikeitimas, pelno pervedimo į užsienį apribojimas ir pan.).

Aukščiau minėtos draudimo rūšys bendrais bruožais sutampa, bet tuo pat metu turi savo ypatumų atskirose šalyse, kas sąlyginai atsispindi ddraudimo santykių reguliavimo šaltinių sistemoje. Anglijoje didžiausią reikšmę reguliuojant draudimo teisinius santykius turi teismo precedentas. Įstatymai apima tik atskiras draudimo rūšis: jūros ir gyvybės draudimus.

Lietuvoje privalomojo draudimo rūšys taip pat turi savo raidos ypatumų. Visuomenė susiorganizavusi į valstybę nustato privalomąjį draudimą prioritetiniams draudiminės apsaugos objektams. Nepriklausomoje Lietuvoje Vyriausybės nutarimais buvo įtvirtinti.keleivių privalomasis draudimas, valstybės ir savivaldybės įmonių, akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių turto privalomasis draudimas ir gyventojų pastatų privalomasis draudimas, tačiau 1994 06 30 Seimo nutarimu buvo numatyta, kkad Vyriausybės nutarimais patvirtintos privalomojo draudimo laikinosios taisyklės galioja iki 1995 12 31 d. Šis terminas nebuvo pratęstas, todėl nuo šių metų sausio 1 d. minėtos privalomojo draudimo rūšys panaikintos. Tačiau jokiu būdu negalima teigti, kad Lietuvoje pradeda reikštis tendencija apskritai siaurinti privalomojo draudimo rūšių ratą. Tai tik viena iš krypčių, kuria atsisakoma neperspektyvių sumanymų pritaikyti tarybinę teisę dabartiniams visuomeniniams santykiams. Būtent šios trys panaikintos privalomojo draudimo rūšys buvo vykdomos Lietuvai būnant TSRS sudėtyje. Kaip minėjau, privalomojo draudimo svarba nėra neigiama, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai liudija tas faktas, kad pastaraisiais mėnesiais įvestos dvi naujos rūšys: sveikatos priežiūros įstaigų ir draudimo brokerio privalomieji civilinės atsakomybės draudimai. Be to, nuo seniau veikia notaro civilinės atsakomybės ir gyventojų indėlių privalomieji draudimai. Aiškiai matyti, kad bendros pasaulinės tendencijos privalomojo draudimo srityje turi nemažą įtaką situacijai Lietuvoje.

Dabar Lietuvoje liko tik viena privalomoji turto draudimo rūšis – gyventojų indėlių, laikomų Lietuvos bankuose, draudimas. 1995 12 20 LR gyventojų indėlių draudimo įstatymu yra nustatytos dvi šio specifinio draudimo santykio šalys: draudikas – valstybės įmonė “Indėlių draudimo fondas”; draudėjas – komercinis bankas, nustatyta tvarka į Fondą sumokėjęs visą pirmąją metinę draudimo įmoką ir mokantis kitas įmokas. Apdraustieji (gyventojai) gauna teisę į išmoką nuo draudiminio įvykio ddienos – kai Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo nustatyta tvarka iškeliama bankroto byla draudėjui. Tokios kompensacijos dydis yra 80 procentų indėlio draudimo sumos. Indėlių draudimo įstatymo Lietuvai objektyviai reikia. Teisinga taip pat yra, kad draudiko funkcijas pavesta atlikti specialiai valstybės įmonei. JAV, kur depozitų draudimas ypatingai gerai išvystytas, Amerikos bankų ir kitų finansinių institutų klientų lėšų išsaugojimą bankroto atveju garantuoja valstybė. Svarbiausias valstybinis institutas, teikiantis tokias paslaugas – tai Federalinė depozitų draudimo korporacija, už kurią visiškai laiduoja JAV federalinė rezervų sistema, atliekanti šalies centrinio banko funkcijas, taip pat Amerikos iždas.

Privalomąja tvarka turi draustis notarai. LR notariato įstatymo 6 straipsnis nustato, kad notaras per tris mėnesius nuo priesaikos priėmimo dienos turi atidaryti savo biurą (gali ir drauge su kitais notarais) ir apsidrausti dėl galimo ieškinio, jei notariniais veiksmais fiziniam asmenim ar fiziniam asmenim būtų padaryta žala. Taigi be civilinės atsakomybės draudimo notarai neturi teisės dirbti – jis privalomas. Tačiau įstatymu nėra detaliau reglamentuojamas nei draudikas, nei kokios nors draudimo sąlygos. Visa tai nustatoma sudarant draudimo sutartį.

Draudimo brokeriai taip pat privalo apdrausti savo profesinę atsakomybę. Jie gali pradėti vykdyti veiklą tik įsigaliojus profesinės atsakomybės draudimo sutarčiai. Apie tokios sutarties sudarymą privaloma pranešti Valstybinei draudimo priežiūros tarnybai ne vėliau kaip per 10 ddienų. Taip pat nurodyta, kad minimali profesinės atsakomybės draudimo suma draudimo brokeriam turi būti ne mažesnė kaip 100 000 Lt.

1996 10 03 įstatymu įvestas privalomas sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės draudimas. Pagal 16 jo str. sveikatos priežiūros įstaigos, akredituotos asmens sveikatos priežiūrai, ją vykdydamos, privalo drausti civilinę atsakomybę už žalą, padarytą pacientams gydytojų ar slaugos darbuotojų teisėtais veiksmais. Jei įstaiga priklauso Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai, tai draudiku gali būti tik Valstybinė ligonių kasa. Ji tam tikslui suformuoja savarankišką Asmens sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės už žalą, padarytą pacientams, draudimo fondą. Sveikatos priežiūros įstaigos, nepriklausančios Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai, draudžiasi sudarydamos draudimo sutartis su draudimo įmonėmis, turinčiomis teisę vykdyti bendrosios civilinės atsakomybės draudimą pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, arba sudarydamos sutartis su Valstybine ligonių kasa. Jei sutartis sudaroma su draudimo įmone, tai joje ir nustatomos draudimo sąlygos, draudimo išmokų dydis, jų mokėjimo tvarka ir kita. Tačiau pacientam padarytos žalos samprata nustatoma vieninga. Tai yra žala, kuri: atsirado kaip pacientų gydymo ar medicininių tyrimų pasekmė; atsirado dėl infekcijos ar uždegimo, siejamų su pacientų tyrimu ar gydymu; atsirado dėl diagnostinės procedūros ar pjūvio, jeigu tai nepagrįstai sukelia ilgalaikius sveikatos sutrikimus, ar pan. Jei minėtos įstaigos neapsidraudžia nuo civilinės atsakomybės už tokią žalą, jos neturi

teisės vykdyti asmens sveikatos priežiūros.

4. Draudimo rūšys

Paprastai klasifikacija suprantama kaip hierarchiškai išdėstyta tarpusavy susijusių grandžių sistema, kas leidžia sukurti vieningos visumos vaizdą, kartu išskiriant jos pilnavertes dalis. Draudimo klasifikacijos paskirtis yra išspręsti tą pačią problemą: padalinti draudiminių santykių visumą į tarpusavyje susijusias grandis, išsidėsčiusias hierarchizuota tvarka.

Bet kokios klasifikacijos pagrindu turi būti tokie kriterijai, kurie pervertų visas tas susijusias grandis. Draudimas yra klasifikuojamas dažniausiai pagal vieną iš dviejų kriterijų: draudimo objektų ar draudiminės atsakomybės skirtumus.

Pagal objektą draudimas yra skirstomas į aasmens ir turto draudimą. Pagal savo prigimtį turto draudimas (jūrų draudimas, turto draudimas nuo ugnies, vagysčių ir pan.; investicijų draudimas; draudimas skolininko nemokuko atveju; civilinės atsakomybės draudimas ir t.t.) skirtas nuostolių, susijusių su turto netekimu arba pažeidimu, kompensavimui. Kompensavimo dydis priklauso nuo faktiškai patirtų nuostolių dydžio, todėl toks draudimas dažnai vadinamas draudimu nuo nuostolių.

Asmens draudime (gyvybės draudimas, asmens draudimas nuo nelaimingų atsitikimų ir t.t.) atlyginimo dydis nepriklauso nuo to, ar draudėjas patyrė kokius nors turtinius nuostolius, ar ne, bet nnustatomas sutartyje užfiksuota suma. Taigi asmens draudime šiuo metu vyrauja taupomasis elementas.

Toks draudimo sutarčių skirstymas į turto ir asmens – tradicinis. Anksčiau galiojęs draudimo įstatymas ir šiuo metu jau pakeisti LR CK 463 ir 464 straipsniai priklausomai nuo to, kas yyra draudiminės apsaugos objektas – materialinės gėrybės (turtas) ar asmeninės vertybės (gyvybė, sveikata, darbingumas), buvo išskyrę turto ir asmens draudimą. Šitaip skirstant buvo galima daryti išvadą, kad visa tai, kas nepriklauso asmens draudimui, Lietuvoje buvo laikoma turto draudimu. Tačiau naujame 1996 07 10 LR draudimo įstatyme jau randame kitokią klasifikaciją. Čia draudimas suskirstytas į šakas ir grupes, kur grupės priklauso vienai iš dviejų draudimo šakų – gyvybės ar ne gyvybės draudimui. Naujoji LR Civilinio kodekso draudimui skirto skirsnio redakcija klasifikacijos pagal draudimo objektus nebepateikia. Tačiau 464 straipsnyje apibūdinant patį draudimo objektą (turtinius interesus) yra išskiriamos keturias jų grupės: susiję su asmens gyvenimo trukme, sutuoktuvėmis, gimimu, kapitalo kaupimu; susiję su kūno sužalojimu, taip pat su nelaimingais atsitikimais ir ligomis; susiję su tturto valdymu, naudojimu, disponavimu; susiję su draudėjo padaryta žala fizinio asmens turtui ar tam fiziniam asmeniui, taip pat žala, padaryta juridiniam asmeniui. Vis dėlto, ši klasifikacija anaiptol nėra alternatyva draudimo skirstymui į gyvybės ir ne gyvybės šakas, nes ji yra skirta draudimo objekto geresniam išaiškinimui. Be to, ji yra detalesnė, ne tokia apibendrinta, tad įtakoja tik šakų dalinimą į smulkesnius vienetus – grupes.

Nors naujausioji terminologija nebevartoja apibrėždama asmens ir turto draudimo rūšių sąvokų, tačiau galima teigti, kad pačios klasifikacijos ppobūdis nėra pakitęs. Iš esmės šakos apima draudiminės apsaugos objektus lygiai tuo pačiu principu kaip ir minėtos rūšys. T.y. kas nepriklauso gyvybės draudimui, sudaro ne gyvybės draudimą. Žinoma nereikia pamiršti, kad jų sudėtis skiriasi dėl naujų draudimo objektų atsiradimo. Pavadinimai pakeisti atsižvelgiant į Europos Sąjungos (toliau – ES) Ministrų Tarybos direktyvas draudimo klausimais, kuriomis aiškiai išskirtos gyvybės ir ne gyvybės draudimo šakos. Lietuvoje tuo pačiu buvo išvengta neatitikimo, kai anksčiau civilinės atsakomybės draudimas buvo laikomas turto draudimo porūšiu. Dabar gi šie draudimai įeina tik į vieną bendrą šaką. Taigi taip buvo atskirtas civilinės atsakomybės draudimas, kurio tarybiniu laikotarpiu praktiškai nebuvo.

Pasaulinė praktika laikosi būtent tokios nuomonės. Draudimo terminų žodyno autoriai atskiria turto, asmens ir atsakomybės prieš trečiuosius asmenis draudimą. Civilinės atsakomybės draudimo sutartys išskiriamos į savarankišką draudimo rūšį ir Vokietijoje, Anglijoje, Rusijoje. Štai, pvz., Rusijos įstatymų leidėjas pagal draudimo objektą be asmens ir turto draudimo, numato atsakomybės draudimą. Anglijoje atsižvelgiant į draudiminį interesą draudimo sutartys skirstomos į asmens, turto ir atsakomybės. Manau, kad toks civilinės atsakomybės draudimo išskyrimas į savarankišką draudimo šaką yra pagrįstas. Teisės literatūroje civilinės atsakomybės draudimo sutartis paprastai apibūdinama kaip draudimo sutarčių rūšis, tai yra susitarimas, kurio viena šalis (draudikas) įsipareigoja atlyginti kitos šalies (draudėjo) dėl civilinės atsakomybės ppatirtus nuostolius, o draudėjas įsipareigoja draudikui mokėti draudimo įmokas. Draudimo objektu šiuo atveju yra civilinės atsakomybės rizika. Skirtingai nuo turto draudimo, kurio atveju draudžiama konkrečių fizinių ar juridinių asmenų nuosavybė ir nuo asmens draudimo, kai draudžiamasi nuo tam tikrų įvykių, susijusių su gyvybe, sveikata, galimo įvykimo, civilinės atsakomybės tikslas yra potencialių žalos darytojų ekonominių interesų draudiminė apsauga, ir šie ekonominiai interesai kiekvieno konkretaus draudiminio įvykio atveju gali būti įvertinti tam tikra pinigų suma. Civilinės atsakomybės draudimas numato žalos padarymo galimybę kaip trečiųjų asmenų sveikatai, taip ir turtui. Šiam draudimui būdinga tai, kad šalia draudiko ir draudėjo trečiąja santykio šalimi čia gali būti bet kokie iš anksto nenustatyti asmenys, o draudėjui sumokant draudimo įmokas, negalima nustatyti net apytikriai, kam ir kokio dydžio nuostolis bus padarytas. Ir viena, ir kita konkrečiai paaiškėja tik įvykus draudiminiam įvykiui – padarius trečiajam asmeniui žalą.

Svarbus yra ir visas draudimo šakų skirstymas į smulkesnes dalis. LR draudimo įstatymas pateikia jau minėtą skirstymą į grupes. Jame taip pat yra užsimenama apie šakų skirstymą į rūšis. Sąvoka „rūšis“, kalbant apie savanoriškąjį draudimą, jame (kartu ir LR CK 462 str.) yra vartojama tik ryšium su draudimo rūšies taisyklėm (pagal atskirą draudimo grupę draudimo įmonės nustatytom draudimo rūšies sąlygom). Taigi galima ddaryti išvadą, kad grupė yra stambesnis vienetas, ir ją gali sudaryti kelios rūšys. Sąvokos „grupė“, nenumatytos kodekse, įvedimą, iš vienos pusės, galima paaiškinti tuo, kad įstatymu nėra siekiama labai detaliai reglamentuoti draudimo veiklos krypčių. Todėl čia yra išskirtos tik bendresnės draudimo grupės. O draudimo įmonėms palikta laisvė formuoti ir vykdyti draudimą pagal konkrečias savo sukurtas draudimo rūšis, kurių kaip matysime yra daug ir labai įvairių. Tai patvirtina ir nuostata, kad privalomojo draudimo rūšis nustatomos kitais Lietuvos Respublikos įstatymais. T.y. šiuo draudimo įstatymu iš viso nesiekiama nurodyti draudimo rūšis. Bet, kita vertus, draudimo grupių ne gyvybės draudime yra numatyta gana daug ir kai kuriais atvejais jos sutampa su draudimo rūšimis. Manyčiau, kad taip galėjo atsitikti dėl to, kad tam tikrų draudimo santykių, kaip pvz., teismo išlaidų draudimo, neišeina priskirti prie kurios nors grupės, nes jis nuo kitų grupių skiriasi, o nereglamentuoti tai pat negalima. Vis dėl to esmė išlieka ta pati draudimo grupes nustato draudimo įstatymas, o apie draudimo rūšis savanoriškame draudime paliekama teisė spręsti šalių susitarimu (draudikui ir draudėjui).

Gyvybės draudimo šakoje LR draudimo įstatymas išskiria tris grupes: sutuoktuvinį ir gimimų draudimą; gyvybės draudimą, kai investavimo rizika tenka draudėjui; ir likusį gyvybės draudimą. Apibendrindama egzistuojančių draudimo rūšių įvairovę Valstybinė draudimo priežiūros

tarnyba prie Finansų ministerijos savo darbo tikslams yra paruošusi “Draudimo rūšių katalogą”. Jis nėra visiškai suderintas su įstatyminiais pokyčiais, nes kai kurios grupės jame yra išskirtos ne pagal LR draudimo įstatymą, o vadovaujantis iki šiol susiklosčiusia praktika. Tačiau tai vienintelė oficiali draudimo rūšių klasifikacija. Pagal katalogą sutuoktuvinio ir gimimų draudimo grupėje yra trys rūšys: auksinių vestuvių, jaunavedžių ir sidabrinių vestuvių draudimai. Antroji draudimo grupė nėra išskirta, tačiau į ją galima priskirti: gyvybės draudimo (su apdraustojo dalyvavimu pelne), vaikų gyvybės draudimo ((su dalyvavimu draudiko pelne), investicinį gyvybės draudimo, mišraus gyvybės draudimo (su apdraustojo dalyvavimu pelne) ir kitas rūšis. Jei detaliau nagrinėti likusio gyvybės draudimo šaką, tai ji savo apimtimi yra didžiausia: gyvybės ir darbingumo draudimo, tėvų netekties draudimo, trumpalaikio gyvybės ir sveikatos draudimo, grupinio, taip pat universalaus šeimos draudimo ir kitos rūšys.

Apskritai motyvai drausti gyvybę gali būti įvairūs. Pagrindinai jie orientuojasi į: šeimos finansinį saugumą draudėjo mirties atveju (įpėdinių aprūpinimas), draudėjo aprūpinimą senatvėje, laidojimo išlaidų padengimą, vaikų profesinio išsilavinimo užtikrinimą, ir tturto kaupimą. Tačiau greta šių gyvybės draudimo priežastys gali būti ir kitokios.

Ne gyvybės šakoje LR draudimo įstatymas išskiria aštuoniolika grupių. Jos yra tos pačios, kaip ir ES Ministrų Tarybos numatytos pirmoje ne gyvybės draudimo direktyvoje. Tuo siekta pritaikyti Lietuvos draudimo ssantykių reguliavimą prie ES standartų. Kita vertus, tai atskleidžia Lietuvos draudimo rinkos nedidelį išsivystymą ir sritis jai tobulėti, nes, pavyzdžiui, laidavimo ir laivų civilinės atsakomybės draudimo grupės yra tuščios, jom priklausančių rūšių nėra suformavusi nei viena draudimo įmonė Lietuvoje. Arba štai skraidymo aparatų civilinės atsakomybės draudimo grupėje yra draudžiama tik oro balionų savininkų civilinė atsakomybė. Tačiau yra ir grupių, kurių pagrindu sudaryta ir nemažai draudimo rūšių. Bene gausiausia yra draudimo nuo nelaimingų atsitikimų grupė. Į ją įeina virš dvidešimt rūšių. Tai keleivių draudimas nuo nelaimingų atsitikimų, gimdyvių draudimas, laikino nedarbingumo draudimas, bendras ir individualus draudimai nuo nelaimingų atsitikimų ir taip toliau. Gana gausi ir bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupė. Ją sudaro darbdavio, ekspeditorių, pastatų ir butų civilinės atsakomybės draudimai, taip ppat daugelis kitų.

Kiekvieną draudimo rūšį apibūdina tos rūšies draudimo taisyklės, kurias draudimo įmonės sukuria pagal savo poreikius. Kad taisyklės būtų suprantamos ne tik draudikui, visos jos turi būti patvirtintos Valstybinėje draudimo priežiūros tarnyboje. Jei panagrinėti konkrečiau, tai, pavyzdžiui, UAB DK “Legela”, drausdama darbdavio civilinę atsakomybę, taisyklėse numato draudimo objektą, draudiminius ir nedraudiminius įvykius, draudimo sumą, draudimo įmokas, draudimo sutarties sudarymo ir įsigaliojimo tvarką ir pan. Štai objektą “Legela” apibrėžė taip: tai “yra saugos darbe norminių aktų reglamentuojama darbdavio civilinė aatsakomybė tretiesiem asmenim (šeimos nariam) žuvus darbuotojui dėl nelaimingo atsitikimo darbe, įvykusio: darbuotojui atliekant darbo sutartyje numatytą darbą; prieš darbą ar po jo sutvarkant darbo vietą; atliekant darbdavio pavedimu kitus, su darbo procesu susijusius darbus, tame tarpe ir komandiruotės metu kitose įmonėse.” Tačiau kita draudimo kompanija savo tos pačios draudimo rūšies taisyklėse gali objektą apibrėžti ir kitokį, tarkim prisiimdama riziką už darbuotojo žuvimą, bet ne tais pat atvejais.

5. Draudimo klasifikavimas užsienyje

Teisinėje literatūroje draudimo klasifikavimo grandys vadinamos nevienodai. Labiausiai paplitę vadinti jas rūšimis ir porūšiais, t.y. gyvybės draudimą skirstant į smulkesnes dalis, vadinti pastarąsias porūšiais. Anglijoje stambiausios draudimo grupės vadinamos klasėmis. Prof. L.Reitman draudimą vadina šaka, o smulkesnes grupes – pošakiais ir rūšimis. Profesorius pateikia tikrai dėmesio vertą klasifikaciją, todėl ją išnagrinėsiu.

Visaapimančią klasifikaciją pagal draudimo objektus galima apibūdinti sekančiai.

Tai hierarchizuota draudimo dalinimo sistema į šakas, pošakius ir rūšis, kurios kartu ir sudaro klasifikacijos grandis. Visos klasifikacijos grandys išsidėsto taip, kad kiekviena sekanti grandis būtų dalimi prieš tai esančios. Viršutine grandimi laikoma šaka, viduriniąja – pošakis, žemutine – draudimo rūšis. Visos šios klasifikacijos grandys apima

draudimo vykdymo formas – privalomąją ir savanoriškąją.

Pagrindas draudimą dalinti į šakas yra principiniai draudimo objektų skirtumai. Atitinkamai pagal šį kriterijų draudimo santykių visumą galima suskirstyti į keturias ddalis: turto draudimas, gyvybės draudimas, atsakomybės draudimas ir verslo rizikos draudimas.

Turto draudime objektais yra materialinės vertybės, gyvybės draudime – žmogaus gyvybė, sveikata ir darbingumas. Jei dėl apibrėžtų įvykių pasekmių žmogaus sveikatos lygis sumažėja, tai čia į pagalbą ateina draudimas. Atsakomybės draudimo objektu yra draudėjo prievolė vykdyti sutarties sąlygas dėl produkcijos pristatymo, grąžinti įsiskolinimus kreditoriams ar atlyginti materialinę ar kitokią žalą, jei ji buvo padaryta tretiem asmenim. Verslo rizikos draudimo objektais yra potencialiai galimi įvairūs draudėjo pelno netekimai, pavyzdžiui nuostoliai dėl įrengimų prastovos, naudos netekimas dėl neįvykdyto ar neįvykusio sandorio, naujos technikos ir technologijos įdiegimo rizika ir pan.

L. Reitman pabrėžia pošakių ir rūšių reikšmę, nes skirstymas į šakas neleidžia išskirti konkrečių draudimo interesų, kurių egzistavimas daro įmanomu draudimą. Norint konkretizuoti šiuos interesus, būtina išskirti šakoje pošakius ir rūšis.

Turto draudimas yra dalinamas į du pošakius pagal nuosavybės formą ir draudėjų kategorijas: įmonių, įstaigų, organizacijų ir piliečių turto draudimas.

Gyvybės draudimas taip pat turi du pošakius: socialinis darbuotojų ir tarnautojų draudimas ir piliečių asmeninis draudimas. Socialinis ir asmeninis draudimai savo ruožtu gali turėti labiau konkretizuotus pošakius. Pavyzdžiui, socialinio draudimo: pensijų draudimas, pašalpų draudimas, lengvatų draudimas; asmens draudime: gyvybės draudimas ir draudimas nuo nelaimingų atsitikimų. Vis dėlto profesorius pažymi, kad socialinis draudimas nors ir įįtrauktas į klasifikaciją, bet nėra plačiau nagrinėtinas.

Atsakomybės draudimo pošakiai yra įsiskolinimų draudimas ir žalos atlyginimo atvejo draudimas, kurį taip pat vadina civilinės atsakomybės draudimu.

Verslo rizikos draudime – du pošakiai: rizikos turėti tiesioginių nuostolių ir šalutinių draudimas. Tiesioginiams nuostoliams priskiriama, pavyzdžiui, nuostoliai dėl įrengimų prastovos, šalutiniams – draudimas nuo pertraukų prekyboje, draudimas nuo praleistos naudos.

Draudėjo suėjimui su draudiku į tam tikrus draudiminius santykius draudėjo draudimo interesai turi būti išreikšti būtinybe apdrausti tuos ar kitus objektus nuo galimų rizikų, kurios gresia tiem objektam. Draudėjas taip pat turi suvokti draudimo tarifą, kuris yra jo įnešamų draudimo įmokų pagrindas. Toks draudėjų draudimo interesų pasireiškimas sąlygoja pošakių dalinimo į konkrečias draudimo rūšis būtinybę. Išskiriant draudimo rūšis konkretizuojami draudėjai, vienarūšiai draudimo objektai, draudiminės atsakomybės apimtis ir atitinkamų tarifų dydis.

Taigi draudimo rūšimi vadinamas draudimas konkrečių vienarūšių objektų, esant tam tikro lygio draudiminei atsakomybei, pagal atitinkamus draudimo tarifus. Draudimo santykiai tarp draudėjo ir draudiko yra reguliuojami pagal draudimo rūšis. Praktikoje draudimo rūšis visiškai atsiskleidžia išmokant draudimo atlyginimą ar draudimo sumą, kadangi būtent išmokos tiksliausiai atitinka draudimo rūšis, pavyzdžiui draudimo atlyginimas dėl žemės ūkio kultūros draudimo ar draudimo suma dėl vaikų draudimo ir pan.

Tokiomis konkrečiomis turto draudimo rūšimis yra, pavyzdžiui pastatų draudimas, gyvūnų, namų turto, transporto priemonių, žemės ūkio

kultūrų derliaus draudimas.

Asmeninio draudimo rūšimis yra mišrus gyvybės draudimas, draudimas mirties atvejui ir darbingumo netekimo, vaikų draudimas, papildomų pensijų draudimas, draudimas nuo nelaimingų atsitikimų individualus, per organizacijas ir kt.

Atsakomybės draudimo – kredito ar kito įsiskolinimo negrąžinimo draudimas, padidinto pavojaus objektų savininkų civilinės atsakomybės draudimas, civilinės atsakomybės draudimas žalos padarymo ūkine veikla atvejui ir kitos rūšys.

Verslo draudimo rūšys priklauso nuo konkrečių rizikų buvimo gamybos procese ar paslaugų teikime, ką matome iš anksčiau pateiktų šio draudimo variantų.

Užsienio praktika skiria draudimo ssutarčių klases, kuriose koncentruojasi vienarūšės arba giminingos rizikos. Išskiriamos septynios klasės: ugnies (įskaitant sutrikimus versle, kuriuos sukėlė ši rizika); nuo nelaimingų atsitikimų (įskaitant draudimą nuo vagystės, rizikos transporte); rizikos jūroje ir aviacijoje (avialainerių ir jūros laivų bei jų krovinių draudimas); transporto; civilinės atsakomybės; inžinerinis (žala turtui ir su tuo susijusi civilinė atsakomybė); gyvybės ir pensijų.

Pagal organizacijos formą išskiriami grupinis ir individualus draudimo tipai. Individualiame draudime sutartis sudaroma tik su vienu fiziniu ar juridiniu asmeniu.

Gan svarbi yra klasifikacija pagal draudimo pobūdį. VVienos draudimo sutartys garantuoja tik pinigų sumos išmokėjimą, nesusijusios su nuostolių dydžiu ir net nepriklausomai nuo jų, tuo atveju, kai įvyksta specifinis įvykis, kaip pvz., gyvybės draudimo sutartis, asmens draudimo sutartis nuo nelaimingų atsitikimų ir draudimas nuo ligų, kai draudimo aatlyginimo dydis iš anksto nustatytas draudimo suma. Kiti gi tipai apima sutartis dėl nuostolių atlyginimo, kuriose draudimo suma nustatoma „draudimo finansinio nuostolio“ dydžiu. Ši klasė apima visas likusias sutartis.

Kiek plačiau teisinėje literatūroje yra aptartas turto draudimas (Lietuvoje jį sudaro dalis ne gyvybės šakos grupių). Atsižvelgiant į riziką L.Reitman pateikia tokią jo klasifikaciją į grandis:

1. Pastatų, produkcijos, medžiagų, namų turto draudimas nuo ugnies ir kitų stichinių nelaimių;

2. Žemės ūkio kultūrų draudimas nuo sausros ir kitų stichinių nelaimių;

3. Draudimas nuo gyvulių kritimo ar neišvengiamo jų skerdimo;

4. Transporto priemonių draudimas nuo avarijų, nuvarymo ir kitokių pavojų.

Įdomi turto draudimo klasifikacija naudojama Vokietijoje. Draudimas Vokietijoje apskritai yra skirstomas į: kilnojamojo ir nekilnojamojo turto draudimą, žmonių draudimą, turtinės žalos (nuostolio) draudimą ir draudimą trečiųjų asmenų nnaudai (arba kitaip civilinės atsakomybės draudimas). Taigi turto draudimas Vokietijoje suprantamas siaurąja prasme, nepriskiriant joms draudimo nuo nuostolių, kilusių dėl darbų (gamybos) pertraukimo, kreditų draudimo, draudimo dėl nuostolių, kurie gali kilti dėl pasitikėjimo sutartimi. Turto draudimas skiriamas į dvi grupes: kilnojamojo ir nekilnojamojo turto draudimas. Prie nekilnojamojo turto draudimo grupės priskiriama: draudimas nuo gaisro, draudimas nuo vagystės su įsilaužimu (nuo vagystės), draudimas nuo žalos, atsiradusios dėl vandentiekio gedimų, draudimas nuo audros, vėjo apdarytos žalos, draudimas nuo visų kitų pavojų. Šiai ggrupei taip pat priskiriamas techninis draudimas: staklių draudimas, montavimo draudimas, elektronikos draudimas. Prie kilnojamojo turto draudimo grupės priskiriamas visas kilnojamas turtas, be to draudimas transporte, krovinių draudimas, automobilių, laivų, lėktuvų draudimas.

Taigi draudimo skirstymo pagrindas gali būti įvairūs klasifikavimo kriterijai. Visuotinai pripažintos vieningos klasifikacijos nėra, ir tai visai suprantama, nes draudimo santykių įvairovė, skirtinga draudimo raida bei reglamentavimas, teisės tradicija neišvengiamai sąlygoja tokį skirtumą.

I Š V A D A

Šis mano kursinis darbas – bandymas aptarti draudimo klasifikacijai svarbius klausimus. Nagrinėdamas Lietuvos Respublikos draudimo įstatymą ir civilinį kodeksą, lygindamas jų pateiktą draudimo skirstymą su kitų šalių, analizuodamas nusistovėjusią praktiką, stengiausi atskleisti draudimą sudarančių santykių padalinimo esmę, apibūdinti tas dalis.

Norėčiau pareikšti kai kuriuos savo samprotavimus ir pasiūlymus šia tema:

1. Teisinis pagrindas draudimui Lietuvoje vykdyti – 1996 07 10 LR draudimo įstatymas nėra visiškai tobulas. Praktinėje veikloje išryškėjo kai kurie jo trūkumai. Dėl šių priežasčių didžiausia našta draudimo santykių nustatymui tenka draudikų nustatytoms draudimo rūšies taisyklėms. Jos, deja, neretai būna sudarytos nesilaikant juridinės technikos reikalavimų ir yra nukreiptos į draudiko interesų užtikrinimą. Toks reguliavimas turėtų būti keičiamas didinant įstatymų vaidmenį.

2. Pagrindinis aktas, įtvirtinantis draudimo sąlygų rinkinį, yra draudimo taisyklės. Pasiūlymas – ruošti bendrąsias draudimo rūšių taisykles, kaip tai padaryta Vokietijoje, paliekant draudikas teisę daryti iišlygas iš šių bendrųjų taisyklių. Tai suteiktų draudimo santykiams daugiau apibrėžtumo.

3. Pastaruoju metu Lietuvoje keičiasi draudiminės apsaugos prioritetai – privalomojo draudimo objektai. Vietoje senų įvedami nauji, atspindintys pasaulines tendencijas. Privalomasis draudimas Lietuvos visuomenėje, kuri nėra pakankamai suvokusi draudimo svarbą, jo teikiamos pagalbos krizinėse situacijose būtinumą, iš esmės yra sveikintinas reiškinys. Kita vertus, privalomojo draudimo rūšių ratas turi būti plečiamas pamatuotai ir gerai apgalvojus. Manau, vis dėlto reikėtų dar vienos naujos rūšies – auto transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimo. Ji pasaulyje yra labai paplitusi ir jos naudingumu jau plačiai įsitikinta.

.

PANAUDOTŲ ŠALTINIŲ IR LITERATŪROS SĄRAŠAS

I. Norminiai aktai

1. Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas.- V., 1994

2. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 208, 462,463, 464, 465, 483, 508, straipsnių pakeitimo ir papildymo 6021 straipsniu įstatymas // Valstybės žinios.- 1996.- Nr.73-1745

3. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas // Valstybės žinios.- 1996.- Nr.73-1742

4. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas // Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos ir Vyriausybės žinios.- 1990.- Nr.28-674

5. Lietuvos Respublikos gyventojų indėlių draudimo įstatymas // Valstybės žinios.- 1996.- Nr.1-1; 1996.- Nr.14-354

6. Lietuvos Respublikos notariato įstatymas // Lietuvos aidas.- 1992.- Nr.192

7. Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas // Valstybės žinios.- 1996.- Nr.102-2317

8. Nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos nutarimo “Dėl Lietuvos Respublikos valstybinių, valstybinių akcinių, bendrų ir užsienio kapitalo įįmonių turto, gyventojų pastatų ir keleivių privalomojo draudimo” pakeitimo” // Valstybės žinios.- 1994.- Nr.45-956

9. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl gyventojų pastatų privalomojo draudimo“ // Valstybės žinios.- 1992.- Nr.26-772; 1993.- Nr.14-362

10. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių, akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių turto privalomojo draudimo“ // Valstybės žinios.- 1992.- Nr.35-1080; 1993.- Nr.15-397; 1994.- Nr.60-1193; 1995.- Nr.12-286

11. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl keleivių privalomojo draudimo“ // Valstybės žinios.- 1992.- Nr.26-770; 1993.- Nr.7-145; 1994.- Nr.60-1192

12. Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos Valdybos nutarimas “Dėl draudimo brokerio įmonės veiklos tvakos” // Valstybės žinios.- 1996.- Nr.114

II. Specialioji literatūra

13. Depozitų draudimas JAV // Aljansas.- 1994.- Nr.5

14. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija.- V., 1978.- 3t.

15. Lietuvos TSR civilinio kodekso komentaras.- V., 1976

16. B. Melnikas. Draudimas Rytų Europos šalyse.- V., 1992

17. V. Mikelėnas. Civilinės atsakomybės problemos: lyginamieji aspektai.- V., 1995

18. Tarybinė civilinė teisė: Vadovėlis / L.Kučinskas ir kt. – V., 1988.- 2d.

19. Ćšąęäąķńźīå č ņīšćīāīå ļšąāī źąļčņąėčńņč÷åńźčõ ćīńóäąšńņā: Ó÷åįķčź.- Ģ., 1993

20. Ęóšąāėåā Ž.Ģ. Ńėīāąšü ńļšąāī÷ķčź ņåšģčķīā ļī ńņšąõīāąķčž č ļåšåńņšąõīāąķčž.- Ģ., 1994

21. Ģąšņü˙ķīāą Ņ.Ń. Äīćīāīš ńņšąõīāąķč˙ ā Ąķćėčéńźīģ ćšąęäąķńźīģ ļšąāå // Āåńņķčź ĢĆÓ, Ńåš. Ļšąāī.- 1984.- Ķī.1.

22. Ńņšąõīāīå äåėī: Ó÷åįķčź / Šåéņģąķ Ė.Č. č äš. – Ģ., 1992

23. Cņšąõīāąķčå ā ļšīģūųėåķķīńņč.- M., 1993

24.

Ńļšąāī÷ķčź ļī ńņšąõīāąķčž ā ļšīģūųėåķķīńņč / Ļ.Įąåäīšīā č äš. – Ģ., 1994

25. Ųąõīā Ā.Ā. Āāåäåķčå ā ńņšąõīāąķčå: żźīķīģč÷åńźčé ąńļåźņ.- Ģ., 1992

26. Ųčģčķīāą Ģ.ß. Īńķīāū ńņšąõīāīćī ļšąāą Šīńčč.- Ģ., 1993

27. John F. Dobbyn. Insurance law.- St.Paul, Minn., 1989

28. Ralph H. Folsom. European Community business law source book.- St.Paul, Minn., 1994

29. Robert I. Mehr. Fundamentals of insurance.- Homewood, Illinois., 1986

III. Praktinė medžiaga

30. Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos “Draudimo rūšių katalogas”

31. UAB DK “Legela” darbdavio civilinės atsakomybės, žuvus darbuotojui dėl nnelaimingo atsitikimo darbe, draudimo taisyklės

Related Posts